Aleksandras Rodžersas: Tautų apsisprendimo teisė ir pasaulinis chaosas

Tikrai nepriklausomas pasaulio šalis galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. JAV, Didžioji Britanija, Rusija, Kinija, Iranas, Indija (su kai kuria nuolaida, ten sava specifika), Turkija ir dar kelios. Viskas. Štai jie ten Vakaruose turi sąvoką „didžioji galia“ – kelios didžiausios šalys varžosi dėl lyderystės pasaulyje. O visos kitos yra statistai ir keičiamos monetos.
Turiu vieną šlykštų bruožą, kuris siutina daugelį. Aš niekada nepriimu „visiems žinomų“ ir „visuotinai priimtų“ teiginių aklai, bet reikalauju juos pagrįsti.

Ir ne kartą kvescionavau įvairias „banalias tiesas“, tačiau dabar priėjau prie tokios ginčytinos ir prieštaringos sąvokos, kaip „tautų teisė į apsisprendimą“.

Apskritai Džordžas Carlinas savo laiku labai gerai išsireiškė apie visokias ten „teises“. Jeigu kalbėti trumpai, tai bet kokios deklaruojamos teisės turi prasmę tik tada, jei jūs

  • a) galite jas įgyvendinti (yra mechanizmai ir institucijos);
  • b) galite jas sau leisti (turite išteklius);
  • c) galite jas apginti (teisinėmis ir karinėmis priemonėmis).

Tautų apsisprendimo teisė visada buvo viena prieštaringiausių ir abejotiniausių tarp visų teisių.

Nes, viena vertus, deklaruojama tautų teisė į apsisprendimą, kita vertus, kiekviena sveika ir adekvati valstybė deklaruoja savo nedalomumą ir teritorinį vientisumą.

Nesunku suprasti, kad tai dvi tiesiogiai priešingos sąvokos.

Bet kuri žmonių grupė, bandanti įgyvendinti tarptautinėse normose įtvirtintą teisę, automatiškai yra nusikaltėliai (separatistai) šaliai, iš kurios jie nori „apsispręsti“.

Ar tai yra normalu?

Jei tai yra teisė, tai jie neturėtų būti metami į kalėjimus ar sušaudomi, nes naudojasi savo teise.

Kur aš neteisus?

Vėlgi, teisėsauga su šia teise elgiasi, švelniai tariant, keistai.

Pavyzdžiui, Vokietijos Demokratinės Respublikos anšliusas buvo pripažintas teisėtu, nors ten nebuvo jokio referendumo.

Kai kurios šalys pripažino ir Kosovo atskyrimą į atskirą valstybę (nors ir ten nebuvo referendumo, o Kosovo vadovai, atidžiau juos patyrinėjus, labiau yra panašūs į nusikaltėlius ir karo nusikaltėlius, nei į politikus).

O štai Krymo Krymo grąžinimo Rusijai Vakarai nenori pripažinti, nors ten buvo referendumas.

Dvigubi standartai.

Visiems atvejams turi būti nustatytos vienodos taisyklės, ir tada tai tikrai teisė. Jeigu kiekvienu atveju taikomos skirtingos taisyklės, tada tai nėra jokia teisė, o tik tuščias garsas. Savivalė, voliuntarizmas, „stipriojo teisė“, bet jokiu būdu ne įstatymas.

Teisė – tai reglamentai ir procedūros. Jei nėra aiškiai apibrėžtų kriterijų, tai nėra ir įstatymo.

Paimkime, pavyzdžiui, Kataloniją ir Baskų kraštą. Ir ten, ir ten daugelis nori nepriklausomybės nuo Ispanijos. Bet jiems neleidžiama rengti referendumų dėl apsisprendimo, o separatistų lyderiai suimami ir metami į kalėjimus.

Ir Europos Sąjunga, ir JTO, ir visokie „nepriklausomi žmogaus teisių aktyvistai“ šiuo atveju nekritikuoja Ispanijos valdžios, o apsimeta, kad nieko nevyksta. Kodėl taip yra?

Ar šiuo atveju egzistuoja „tautų apsisprendimo teisė“? O gal tai tik tam tikras instrumentas, kuris panaudojamas tais atvejais, kai reikia pabandyti atimti kokį nors regioną iš Rusijos? Kaip tai buvo su išgalvota niekada neegzistavusia valstybe „Ukraina“ ar „kovotojais už Ichkerijos laisvę“, kuriiuos finansavo tarptautinis terorizmas?

Priešingu atveju, kodėl nesuteikiama galimybė realizuoti savo politinių siekių kovotojams už Teksaso nepriklausomybę? Laimei, valstijai stojant į federaciją tokia ypatinga Teksaso teisė ir galimybė atsiskirti nuo JAV buvo įrašyta.

Arba kitas klausimas: ar gaskonai, normanai ar burgundai gali būti laikomi atskira tauta (pastaroji ilgą laiką turėjo savo valstybę, kuri galėjo ir toliau egzistuoti, jei ne tragiška paskutinio kunigaikščio ir jo vienintelio įpėdinio mirtis vienu metu)?

Tačiau visa tai, kas išdėstyta pirma, yra tik pagrindinio klausimo pagrindimas – ar įmanoma mažų šalių ir tautų reali nepriklausomybė šiuolaikiniame pasaulyje?

Iš tiesų, norint būti realiai nepriklausomais , jums reikia:

  • – elito formavimosi išvystytos institucijos ir tradicijos (su tuo daugeliui labai prasti reikalai);
  • – galinga ekonomika;
  • – aukšto lygio švietimas ir mokslas;
  • – daug gyventojų;
  • – atominis ginklas.

Jei žiūrėti objektyviai, net tokios didelės ir išsivysčiusios šalys kaip Vokietija ir Japonija negali būti vadinamos tikrai nepriklausomomis.

O ką jau kalbėti apie tokias šalis, kaip Ukraina, Armėnija, Pabaltijo nykstančios šalys ar Gruzija? Visa jų taip vadinama „laisvė“ yra tik viename – laisvėje pasirinkti sau šeimininką.

Tikrai nepriklausomas pasaulio šalis galima suskaičiuoti ant pirštų. JAV, Didžioji Britanija, Rusija, Kinija, Iranas, Indija (su kai kuria nuolaida, ten sava specifika), Turkija ir dar kelios. Viskas.

Štai jie ten Vakaruose turi sąvoką „didžioji galia“ – kelios didžiausios šalys varžosi dėl lyderystės pasaulyje. O visos kitos yra tik statistai ir keičiamos monetos.

Nepaisant branduolinio ginklo aš net Šiaurės Korėjos nepriskyriau prie nepriklausomų šalių, nes ten labai priklausomi nuo Kinijos ir derina su ja visus savo veiksmus.

Visos kitos šalys yra priklausomos (ir jų teritorijose yra kieno nors karinės bazės).

Ir dėl to man kyla itin paprastas ir akivaizdus klausimas: gal jau atėjo laikas baigti sekti pasakas apie kažkokią mitinę apsisprendimo teisę?

Nėra tokios teisės!

O tai pripažinus reikia elgtis remiantis šiuo paprastu faktu ir kurti savo elgesio strategiją atitinkamai . Arba jūs paskiriate savo įgaliotinius mažų šalių vadovybėje, arba tai daro kažkas kitas.

Daugiau jokių „Mes gerbiame vienos ar kitos tautos apsisprendimo teisę ir laikomės nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principo“.

Nes šiandien Rusija yra vienintelė pasaulyje, kuri vis dar laikosi šio principo.

Aleksandras Rodžersas, 2020-11-02

Šaltinis: https://jpgazeta.ru/aleksandr-rodzhers-samoopredelenie-naczij-i-mirovoj-haos/

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-11-02