DŽORDŽAS SOROSAS: „AMERIKOS PRANAŠUMO MUILO BURBULAS. KUR TURĖTŲ BŪTI NUKREIPTA AMERIKOS GALYBĖ“

Vietoje įžangos

2004 metais George’as Sorosas išleido savo dar vieną knygą „Amerikos pranašumo muilo burbulas. Kur turėtų būti nukreipta Amerikos galybė“ („The Bubble of American Supremacy. Correcting the misuse of American power” “). Knygos tikslas buvo – tiesiai šviesiai išreikštas ir apibrėžtas – užkirsti kelią prezidento Bušo perrinkimui, sic!, o pagrindinė mintis buvo tai, kad JAV valdantiesiems sluoksniams reikia atmesti pačią „Bušo doktriną“ ir priimti “kur kas protingesnę Amerikos vaidmens pasaulyje viziją”.

Pusė knygos buvo skirta dabartinio prezidento vykdomai politikai, kuri yra „pražūtinga globalizacijai“, demaskuoti, kita pusė – „įmanomiems pasvarstymams“ tema „Kaip mes galime sutvarkyti planetą“ (ir kas tam trukdo).

Šiandien, praėjus 16 metų po knygos išleidimo, George’o Soroso (kaip „globalizacijos darbų vykdytojo“) padėtis pasaulyje žymiai pablogėjo, o jis pats su dar didesne energija (ir įniršiu?) kovoja prieš Trampo perrinkimo JAV prezidentu galimybe .

Toliau pateiktoje knygos ištraukoje pateikiamas tam tikras suvokimas, „demokratinių globalizatorių be sienų“ procesai, kylančios tendencijos ir planai, kurie naujajame amžiuje sudavė stiprų (esminį) smūgį George’o W. Busho politikai ir smogė padarydami nepataisomą žalą D. Trampo politikai.

Ir taip, žymiausias 20-21 amžių aferistas, tarptautinis nusikaltėlis, daugelyje pasaulio šalių paskelbtas persona non grata, JAV neoliberalaus fašizmo visame pasaulyje indoktrinatorius Džordžas Sorosas dėsto savo viziją, kaip, kokiais būdais JAV Blogio ir Melo imperija galėtų užgrobti visą pasaulį, sunaikinti nacionalinius suverenitetus, kolonizuoti planetą Žemė, kaip galima per masines dezinformacijos priemones priversti žmones patikėti laisvės, demokratijos iliuzijomis, kad jie patys sau užsideda grandines, savo noru.
Lietuvoje šis monstras jau išaugino ir pastatė į valdžią visą kartą landsberginių-šimašinių-masiulinių marionečių, mankurtų, kurie per 30 JAV okupacijos Lietuvoje metų tiksliai įvykdė savo šėtoniško tėvo Soroso įsakymus ir pavertė Lietuvą NATO poligonu, JAV kolonija, o lietuvių tautą sparčiausiai nykstančia nacija pasaulyje.

MANO PASAULIO VIZIJOS KONCEPTUALINIAI PAGRINDAI

REFLEKSYVUMAS

Mano koncepcijos atspirties tašku yra įsitikinimas, kad mūsų supratimas apie pasaulį, kuriame gyvename, turi esminių trūkumų. Pats savaime toks teiginys yra ne kas kita kaip banalybė, ir tik įsigilinus į šio teiginio paslėptą prasmę jis tampa įsitikinimu.

Kai sakau, kad mūsų suvokimas apie mus supantį pasaulį iš esmės yra netobulas, pirmiausia turiu omenyje socialinius procesus, kuriuose dalyvaujame, kaip kažką kitokio, visiškai skirtingo ir atsieto nuo gamtos reiškinį, vykstantį nepriklausomai nuo mūsų valios, nors tai ir yra neatsiejama nuo realybės kaip visumos suvokimo, kuris yra tradicinis filosofinių diskusijų subjektas.

Dalyvavimas trukdo mums įgyti žinių. Žinios remiasi teisingais teiginiais, o teisingi teiginiai turi būti pagrįsti faktais. Faktai negali priklausyti nuo jais pagrįstų teiginių, tik tada jie gali būti tiesos ar teisingumo kriterijumi. Vanduo upėse visada teka nuo ištakų iki žiočių, kad ir ką apie tai sakytų. Tačiau procesams, kuriuose dalyvauja mąstantys dalyviai, būdingi ne tik faktai, bet ir dalyvių pažiūrų apraiškos. Tapsite jūs  mano priešu ar ne, labai priklauso nuo to, ką aš sakau ir darau.

Būdami mąstantys dalyviai, mes galime daryti įtaką procesui, kuriame dalyvaujame, būtent todėl jo rezultatas negali būti objektyviu mūsų interpretacijos teisingumo kriterijumi. Net jei mūsų idėjos ar teiginiai atitinka faktus, ši koreliacija negarantuoja jų tiesos dėl tos paprastos priežasties, kad tai gali būti mūsų gebėjimo paveikti situaciją rezultatas, o ne mūsų sugebėjimas atrasti tiesą. Nesant objektyvaus nešališko vertinimo kriterijaus, mūsų pažinimas negali būti laikomas  žiniomis.

Tarp realybės ir mūsų pasaulio suvokimo visada bus tam tikras skirtumas , kuris pats savaime yra neatsiejama tikrovės dalis. Dėl to tikrovę taip sunku pažinti. Realybė visada pranoksta mūsų supratimą. Ji yra judantis taikinys, amžinai esantis už pažinimo ribų.

Abipusį požiūrių ir realybės santykį aš vadinu refleksyvumu – tai yra pagrindinė mano pasaulio vizijos koncepcinio pagrindo sąvoka.

NEIŠVENGIAMAS KLYSTAMUMAS

Karlas Poperis savo „Mokslinių atradimų logikoje“ ir kituose darbuose teigė, kad net mokslinės žinios nėra absoliuti tiesa. Mokslo teorijų iš esmės neįmanoma verifikuoti; jos yra hipotetinio pobūdžio ir net patvirtintos eksperimentiškai gali būti laikomi tik santykinai teisingais, nes jokie įrodymai neatmeta galimybės prieštaringų faktų pasirodyti ateityje. Visada egzistuoja tam tikra asimetrija tarp patikrinimo (patvirtinimo galimybės) ir falsifikacijos (galimybės paneigti), dėl kurios absoliuti tiesa lieka nepasiekiama.

Poperio koncepciją aš pritaikiau savo darbe už mokslinių tyrimų srities ribų, o būtent: aš pritaikiau ją socialinėms situacijoms ir iškėliau dar radikalesnę hipotezę nei Poperio. Poperis sako, kad mes galime klysti; aš gi patvirtinu, kad mes, kaip dalyviai, negalime neklysti, nors mūsų paklydimų mąstas ir pobūdis kiekvienu atveju gali būti skirtingas. Aš tai vadinu neišvengiamo klystamumo postulatu.

Su šiuo postulatu glaudžiai susijusi mano įvesta perspektyvaus klystamumo samprata. Mes galime vadovautis teisinga idėja ir, jei mums tai atrodo naudinga, išplėsti ją tose srityse, kur ji neveikia. Taigi dėl to, kad gamtos mokslai rodo nuostabius rezultatus, mes pradedame taikyti jo metodus ir kriterijus socialinių reiškinių tyrinėjimui. Tačiau socialinės situacijos nuo gamtos reiškinių skiriasi tuo, kad juose dalyvauja mąstantys dalyviams, kurių sprendimai yra pagrįsti netobulomis idėjomis. Tai lemia tai, kad metodas, puikiai veikiantis tiriant gamtą, socialinėje srityje, neduoda teigiamų rezultatų. Šia prasme šį mokslinį metodą galima vertinti kaip daug žadančią, perspektyvią klaidą.

Idėjos patrauklumą nebūtinai lemia jos teisingumas. … Anksčiau ar vėliau idėja išsisemia. Dažnai dominuojančios idėjos ydos skatina atsirasti kitą idėją, kuri gali būti visiškai priešinga pirmajai. Taip socializmo nesėkmės tapo dirva rinkos fundamentalizmui. Aš visą mūsų civilizaciją vertinu kaip perspektyvaus klaidingumo produktą, bet puikiai suprantu, kad pati ši idėja yra ne kas kita, kaip neišvengiamas klystamumas.

ATVIRA VISUOMENĖ

Mums, kaip socialinių procesų dalyviams, reikalingi tam tikri įsitikinimai, kuriais remdamiesi mes ir veikiame. Bet kaip mes galime vadovautis, jei sutinkame, kad mūsų įsitikinimai greičiausiai yra klaidingi arba ne visiškai atspindi tikrovę? Atsakymas bus tas pats, kurį Poperis pasiūlė moksliniams tyrimams: mes turime vertinti savo įsitikinimus kaip santykinai teisingus ir nuolat juos peržiūrėti. Tai yra pagrindinis atviros visuomenės principas.

Rinkos suteikia žmonėms galimybę apginti savo asmeninius interesus laisvų mainų su kitais proceso metu, tačiau jos neužtikrina, kad būtų ginami viešieji interesai, tokie kaip taikos palaikymas, aplinkos apsauga ir sudarymas sąlygų rinkai funkcionuoti. Viešojo intereso apsaugai yra reikalingos politinės institucijos, ir štai čia pasireiškia  klystamumas. Būtina priimti sprendimus, tačiau jie visi iš esmės yra neteisingi – tai reiškia, kad norint juos ištaisyti būtinas jų koregavimo mechanizmas. Kadangi tobulumui ribų nėra, dar reikalingas taip pat  mechanizmas, kuris taisytų mechanizmą … ir taip toliau iki begalybės.

Problema neišsprendžiama. Visi, kurie mano, kad rado vienintelį teisingą sprendimą, labai klysta. Jis gali primesti savo pažiūras tik nuslopindamas esamas alternatyvas ir sunaikindamas tai, kas yra taip vertinama atviroje visuomenėje – minties, saviraiškos ir pasirinkimo laisvę. Tikslias šių laisvių ribas negalima nustatyti teoriškai, jas apibrėžia tie, kurie gyvena atviroje visuomenėje. Nėra vienodo socialinės organizacijos modelio, kurio privalo laikytis visi be išimties.

ŽMOGAUS NEAPIBRĖŽTUMO PRINCIPAS

Klaidingumas daro įtaką ne tik mūsų pažiūroms, bet ir tikrovei, kurią bandome pažinti. Perspektyvinio klaidingumo nuomonės gali vaidinti svarbų vaidmenį formuojant pasaulį, kuriame gyvename. Viduramžiais istorinių įvykių centre buvo erezija, o Šaltojo karo metu – kova tarp kapitalizmo ir komunizmo. Daugelis idėjų ir institucijų, kurias mes suvokiame kaip savaime suprantamus dalykus, neišlaiko kritinės analizės. Gamtos mokslų įtakoje mes esame įpratę suvokti tikrovę kaip kažką gerai sutvarkyto, tai yra, paklustančio taisyklėms, kurios neprieštarauja viena kitai. Gal būt tai yra teisinga gamtos reiškinių sferoje, bet ne situacijoms, kuriose dalyvauja mąstantys dalyviai.

Dalyvių suvokimo neišvengiamas klystamumas įneša neapibrėžtumą tokiose situacijose. Aš tai vadinu žmogaus neapibrėžtumo principu. Tai panašu į kvantinės fizikos neapibrėžtumo principą su vienu papildymu: jei Heisenbergo neapibrėžtumo principo – neįmanoma tiksliai nustatyti elektrono ir jo impulso koordinates tuo pačiu laiko momentu – atradimas niekaip nepakeitė mikrodalelių elgesio, tai socialiniuose moksluose naujos bendros taisyklės atradimas ar įvedimas gali stipriai pakeisti gyvų dalyvių elgesį.

Amerikos pranašumo ideologija, palaikoma įtakingos Busho administracijos politikų grupės, yra tos pačios rūšies. Vienoje iš atviresnių doktrinos pristatymų neokonservatorius Robertas Kaganas pareiškė, kad egzistuoja objektyvios priežastys, dėl kurių skiriasi Europos ir Amerikos požiūris į karinės jėgos panaudojimą. Europa silpna, Amerika stipri. Štai kodėl Europa priversta tenkintis tarptautiniu bendradarbiavimu, o Amerika tiesiog privalo vykdyti užsienio politiką iš jėgos pozicijų. Jis tai suformulavo taip: „Amerikiečiai atstovauja Marsą, o europiečiai – Venerą“. Verta pažymėti, kad Kaganas ir kiti į jį panašūs  operuoja neomarksistiniais argumentais: materialinė bazė lemia ideologinį antstatą. Jų tikslas, tiesą sakant, taip pat yra panašus į tą, kurio siekė Marxas: jie siekia paveikti politiką, o jei pasiseka, tada pateisina rezultatus. Jų pasiekta sėkmė sukrečia. Nors marksizmas jau seniai nebemadingas, Kaganas sulaukia aplodismentų, nepaisant jo argumentų neomarksistinių  šaknų, o Amerika beprasmiškai ir pražūtingai siekia pranašumo, paslėpto už gražiai skambančių žodžių. Tiek neomarksizmas, tiek neokonservatizmas bei rinkos fundamentalizmas kenčia nuo tos pačios ydos: jie remiasi XIX amžiaus mokslu, kuriam būdinga deterministinė pasaulio vizija. … Tačiau po XIX amžiaus mokslas nužengė toli į priekį. Šiandien jis nebesilaiko deterministinio požiūrio į visatą. Labiausiai prisitaikiusių atranka vyksta ne tik kovoje dėl būvio, žmonių pažiūros priklauso ne tik nuo jų materialinių interesų, finansų rinkos neužtikrina pusiausvyros. Amerikos pranašumo idėja, kilusi iš darvinizmo ir marksizmo, yra ne tik pasenusi, bet ir melaginga. Ji nepaiso žmogaus neapibrėžtumo principo ir neišvengiamo klystamumo postulato – atviros visuomenės pagrindo.

Siekiant išsamaus vaizdo būtina pabrėžti, kad teorijos, pagrįstos žmogaus neapibrėžtumo principu, yra taip pat ydingos, kitaip jos prieštarauja šiam principui. Jų trūkumas yra tas, kad jie nepateikia vienareikšmių prognozių. Nepaisant to, jos pateikia patikimesnį tikrovės suvokimą nei deterministinės teorijos, nes jos nepretenduoja būti absoliučia tiesa ir yra atviros modifikavimui įgyto patyrimo pagrindu.

Jei mūsų įsitikinimai neišvengiamai klaidingi, svarbiausiu tampa mūsų klaidos mastas. Toks suvokimas verčia mane visapusiškai įvertinti kiekvieną argumentą. Itin atsargiai aš vertinu sąmoningą faktų iškraipymą, kurį skatina tokie išsireiškimai kaip „karas su terorizmu“ ir „masinio naikinimo ginklai“, jau nekalbant apie dar tendencingesnius, tokius kaip „abortas natūralaus gimdymo būdu“ ir „mirties mokestis“. Tačiau net jei tokios klastotės sėkmingai pavyksta, neišvengiamai atsiranda gautų rezultatų neatitikimas lūkesčiams.

FINANSŲ ALCHEMIJA

Kad geriau suprasčiau finansų rinkas, aš pasinaudojau savo įsitikinimu, kad realybė ir jos interpretacijos turi neišvengiamus skirtumus. Dominuojanti ekonomikos teorija daro prielaidą, kad žmonės žino, kas jiems yra naudinga, tačiau, kaip jau minėjau, veikėjai negali priimti sprendimų, pagrįstų teisingomis žiniomis. Kadangi jų žinios yra netobulos, jų atlikti veiksmai sukelia nenumatytus padarinius, kurie įvykių eigoje sukelia neapibrėžtumą, o tai savo ruožtu apsunkina vienareikšmių prognozių, pagrįstų ekonomikos teorija, gavimą. Ekonomistai, bandydami įveikti šį sunkumą, teigia, kad visa rinka apskritai žino daugiau, nei atskiri jos dalyviai. Todėl finansų rinkos visada siekia pusiausvyros. Kalbant apie svyravimus, kurie taip būdingi finansų rinkoms, juos galima priskirti vadinamiesiems išorės poveikiams arba vertinti kaip triukšmą. Tačiau tokios koncepcijos yra ne kas kita, kaip bandymas sutaikyti klaidingą teoriją su tikrove.

„Boom-crash“ arba „muilo burbulo“ scenarijus skiriasi nuo atsitiktinių svyravimų tuo, kad ciklo pabaiga negrąžina į pradinę būseną. Kur kas produktyviau yra vertinti finansų rinkas ne kaip kažkokį stabilų pastovų reiškinį, kuris visada siekia pusiausvyros, bet kaip nesibaigiantį istorinį procesą, kurio eigai būdingas neapibrėžtumas. Ši teorija taikytina bet kuriai kitai sričiai.

“Burbulų” pūtimo procesas prasideda tada, kai vyraujančios nuotaikos sutampa su vyraujančiu šališkumu. Kuo akivaizdesnis šališkumas, tuo didesnė korekcijos tikimybė veikiant faktams. Kol sentimentai atlaiko faktų spaudimą, jie sustiprina šališkumą, galintį jus visiškai atitraukti nuo realybės. Galiausiai ateina tiesos momentas, kai dalyviai atranda savo pažiūrų atotrūkį nuo tikrovės. Vėliau seka tarpinis laikotarpis, kai įsitikinimų nepatvirtina nuotaikos. Galiausiai ateina nuotaikų kaitos ir savaime besivystančio atvirkštinio proceso momentas. Jei boom-crash procesas nuėjo toli, sugrįžimas gali būti katastrofiškas, panašus į muilo burbulo sprogimą.

PASAULIO TVARKOS TOBULINIMAS

NACIONALINIAI INTERESAI PRIEŠ GLOBALINIUS

Esama pasaulio tvarka nepateikia atsakymo į rimčiausią klausimą: kaip apginti bendrą interesą suverenių valstybių bendruomenėje, kuri savo interesus dažniausiai kelia aukščiau už bendruosius? Toks elgesys būdingas ne tik Busho administracijai, kuri teisingai kaltinama perdėtu vienpusiškumu, bet ir kitoms vyriausybėms. Europos Sąjungoje valstybės narės bando tempti antklodę nat savęs. Jungtinių Tautų narės taip pat kovoja už savo interesus. Organizacijoje jos kovoja dėl darbo ir pareigybių; tai yra viena iš priežasčių, kodėl JT agentūros yra tokios neveiksmingos. Bet mus domina ne pavieniai faktai, o bendra taisyklė. Henris Kisindžeris, perfrazuodamas kardinolą Rišelje, šią taisyklę suformulavo taip: valstybės turi interesų, bet neturi principų.

Problema neturi sprendimo, tačiau kai kurie metodai yra perspektyvesni. Tai nėra neįprasta: neišsprendžiamos problemos nuolat iškyla prieš žmonija. Būtų lengvabūdiška siūlyti valstybėms atsisakyti suverenumo ir jas pakeisti tarptautinėmis institucijomis. Nepaisant to, būtina rasti būdą, kaip suderinti bendrus interesus su suvereniteto principu. Perspektyviausias ir demokratiškiausias būdas yra sukurti daugiašalę sistemą, kurioje visos valstybės vadovautųsi tomis pačiomis taisyklėmis ir dalyvautų tose pačiose sutartyse. Tai leistų remtis tarptautine viešąja nuomone nustatant bendrą interesą ir jį apginti žymiai efektyviau nei šiandien. JAV turėtų vadovauti šiam procesui dėl savo dominuojančios padėties. Dėl to mūsų pozicija tik sustiprėtų, nes JAV yra efektyvesnė už kitas; tačiau ir mums tektų paklusti tarptautinėms taisyklėms ir papročiams taip pat, kaip ir kitoms valstybėms.

GLOBALINĖ KAPITALISTINĖ SISTEMA

Jei viskas, kas susiję su politika ir saugumu, vis dar grindžiama valstybių suvereniteto principu, tai ekonominė veikla visa prasme įgijo globalų pobūdį.  Sąvoka „globalizacijos“, kuriosvartojimu dažnai piktnaudžiaujama, yra interpretuojama įvairiai. Galima kalbėti apie globalizaciją informacijos ir kultūros požiūriu, televizijos, interneto ir kitų komunikacijos priemonių sklaidos požiūriu, apsikeitimo idėjomis ir jų komercializavimo palengvinimą. Aš gi kalbėdamas apie globalizaciją šios diskusijos rėmuose ją suprantu kaip pasaulinių finansų rinkų plėtrą, tarptautinių korporacijų augimą ir jų įtakos valstybių nacionalinei ekonomikai augimą.

Palūkanų normos, valiutų ir akcijų kursai skirtingose šalyse yra glaudžiai susiję, o pasaulinės finansų rinkos daro didžiulį poveikį ekonominei situacijai kiekvienoje valstybėje. Atsižvelgiant į lemiamą svarbą, kurį tarptautinis finansinis kapitalas turi bet kurios šalies gerovei, visiškai tikslinga kalbėti apie pasaulinę kapitalistinę sistemą.

Būdingas pasaulinės kapitalistinės sistemos bruožas yra laisvas finansinio kapitalo judėjimas; žmonių judėjimas, priešingai, tebėra griežtai reglamentuojamas. Kadangi kapitalas yra svarbiausias gamybinės veiklos elementas, šalims tenka kovoti dėl jo pritraukimo, o tai verčia jas elgtis santūriai mokesčių ir reguliavimo srityse, kitaip kapitalas nutekės.

Dėl globalizacijos iš esmės pasikeitė mūsų ekonominės ir socialinės tvarkos pobūdis. Siekis pritraukti tarptautinį kapitalą ėmė dominuoti virš kitų socialinių tikslų. Mano nuomone, dauguma problemų, kurios žmonių sąmonėje yra siejamos su globalizacija, tame tarpe ir rinkos vertybių skverbimąsi į tas sritis, kuriose jų tradiciškai nebuvo, siejamos būtent su šiuo fenomenu.

Finansinis kapitalas turi pranašumų prieš kapitalą, investuotą į ilgalaikį turtą. Pirmasis turi galimybę laisvai judėti ir aplenkti tas šalis, kuriose yra dideli mokesčiai ir nepalankūs įstatymai. Antrasis dėl to, kad jam atimta galimybė laisvai judėti, tampa bet kokių apribojimų įkaitu šalyje, kurioje jis atsidūrė. Galima prieštarauti, kad tarptautinės korporacijos gali pasinaudoti sandorių kainodaros lankstumu ir įtakos svertais nacionalinėms vyriausybėms priimant sprendimus dėl būsimų investicijų, tačiau jų pranašumai negali nei iš tolo lygintis su tarptautinių finansų investuotojų pasirinkimo laisve.

Pastarųjų investavimo galimybės dar labiau išsiplečia, nes jie yra pasaulio ekonomikos centre, o ne pasaulinės kapitalistinės sistemos periferijoje. Kapitalas veržiasi į pagrindinius finansinio aktyvumo centrus ir iš ten yra paskirstomas. Štai kodėl tarptautinės finansų rinkos vaidina pagrindinį vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje, štai kodėl jų įtaka taip sparčiai auga. Pasaulinės finansų rinkos veikia kaip milžiniška kraujotakos sistema, įsiurbdama kapitalą į finansų institutus ir rinkas centre, o paskui nukreipdama jį tiesiogiai į periferiją paskolų ir portfelinių investicijų forma arba netiesiogiai per tarptautines korporacijas. Kol ši sistema veikia tinkamai, ji sutriuškina visas vietines rinkas. Dauguma jų pamažu virsta tarptautinėmis. Tačiau kartkartėmis rinkoje būna krizės. Finansinių krizių poveikis centrui ir periferijai vienodas. Iškilusb tarptautinės finansų sistemos krizės grėsmei, imamasi priemonių ją apsaugoti. Labiausiai saugomos yra šalys, esančios centre. Tiems, kuriems nepasisekė ten patekti, pasekmės gali būti katastrofiškos.

ISTORINIS ASPEKTAS

Globalizacija, kaip mes ją čia apibrėžėme, yra palyginti naujas reiškinys ir jam nėra daugiau nei 50 ar net 25 metai. Po Antrojo pasaulinio karo ekonomika daugiausia buvo nacionalinė, dauguma valiutų buvo nekonvertuojamos, tarptautinė prekyba buvo labai vangi, tiesioginių tarptautinių investicijų į ilgalaikį turtą ir kitas finansines operacijas praktiškai nebuvo. Bretton-Wood’o institucijos – Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Pasaulio bankas – buvo sukurtos siekiant palengvinti tarptautinę prekybą pasaulyje, kuriame nebuvo laisvo tarptautinio kapitalo judėjimo. Norėdamas ištaisyti prekybos disbalansą, Pasaulio bankas turėjo kompensuoti tiesioginių investicijų trūkumą, o TVF – kredito trūkumą. Tuo metu nepakankamai išsivysčiusiose šalyse tarptautinis kapitalas daugiausia buvo investuojamas į naudingųjų iškasenų gavybą, o daugelis šių šalių buvo kolonijomis. Tie, kurie siekė nepriklausomybės, dažniau ekspropijuodavo tarptautinį kapitalą, esantį jų įtakos zonoje, ne pritraukdavo užsienio investicijas iš užsienio. Taip 1951 m. buvo nacionalizuota Anglijos-Irano naftos kompanija, o 1973 m. kilo nauja nacionalizacijos banga ir atsirado Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC). Strateginių pramonės šakų nacionalizavimas tapo madingas ir Europoje.

Po Antrojo pasaulinio karo pirmiausia atsigavo tarptautinė prekyba, o po to atėjo ir tiesioginių investicijų eilė. JAV kompanijos atėjo į Europą, o paskui ir į kitas pasaulio šalis. Nuo jų neatsiliko ir kitų šalių kompanijos, kurios taip pat palaipsniui tapo tarptautinėmis. Daugelyje pramonės šakų – automobilių, chemijos, kompiuterijos – pradėjo dominuoti transnacionalinės korporacijos. Tarptautinės finansų rinkos vystėsi lėčiau dėl to, kad daugelis valiutų nebuvo visiškai konvertuojamos, o daugelis šalių vykdė griežtą kapitalo operacijų kontrolę. Kapitalo kontrolė silpnėjo labai lėtai: pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje oficialiai ji buvo panaikinta tik 1979 m.

Kai 1953 m. pradėjau savo verslą Londone, finansų rinkos ir bankai buvo griežtai reguliuojami nacionaliniu pagrindu, vyravo fiksuotų valiutų kursų sistema ir daugybė kapitalo judėjimo apribojimų. Buvo rinka „sterlingų valiuta“ ir „premium dolerių“ – specialūs kapitalo sąskaitų kursai. Po 1956 m., kai persikėliau į JAV, prasidėjo laipsniškas tarptautinės vertybinių popierių prekybos liberalizavimo procesas. Atsiradus Europos bendrajai rinkai, amerikiečių investuotojai pradėjo pirkti Europos vertybinius popierius … … 1963 m. prezidentas Johnas F. Kennedy įvedė vadinamąjį išlyginamąjį mokestį už Amerikos investuotojų, perkančių užsienio akcijas, pajamas iš palūkanų, o tai praktiškai atėmė iš manęs verslą.

Pasaulinės finansų rinkos pradėjo formuotis 70-aisiais. Tik įsiteigusi OPEC pakėlė naftos kainas; naftos eksportuotojų pajamos smarkiai išaugo, o importuojančios šalys turėjo finansuoti didelį prekybos deficitą. Komerciniams bankams, tyliai pareikalavus Vakarų vyriausybėms, buvo patikėta grąžinti į rinką eksportuotojų gautas užsienio valiutos lėšas. Atsirado eurodoleriai ir didelės ofšorinės rinkos. Vyriausybės ėmė daryti tarptautiniam finansiniam kapitalui mokesčių lengvatas ir kitas nuolaidas, bandydamos jį susigrąžinti. Ironiška, bet šios priemonės suteikė ofšoriniam kapitalui dar didesnę laisvę manevruoti. Tarptautinių paskolų bumas baigėsi 1982 m. žlugimu, tačiau iki to laiko laisvas finansinio kapitalo judėjimas patikimai įsitvirtino praktikoje.

Globalizacijos srityje galingas šuolis įvyko 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai į valdžią atėjo Margaret Thatcher ir Ronaldas Reaganas su savo programomis, kuriomis buvo siekiama atskirti valstybę nuo ekonomikos ir suteikti visišką laisvę rinkos mechanizmams. Tai suponavo griežtą piniginę drausmę, kuri iš pradžių sukėlė pasaulinės ekonomikos nuosmukį ir paskatino 1982 m. kilusią kreditų krizę. Prireikė kelerių metų, kol pasaulio ekonomika atsigavo – Lotynų Amerikoje kalbama apie prarastą dešimtmetį. Tačiau nuo tada iki 1997 m. pasaulio ekonomika vystėsi be didesnių ekscesų. …

Tai nėra pirmas kartas istorijoje, kai tarptautinės finansų rinkos vaidina tokį svarbų vaidmenį. Tarptautinio kapitalizmo šaknys siekia tolimą praeitį – Italijos miestų-valstybių ir Hanzos sąjungos laikus, kur įvairūs politiniai subjektai tarpusavyje buvo susiję komerciniais ir finansiniais ryšiais.  XIX amžiuje kapitalizmas tapo dominuojančia formacija ir išliko tokia iki Pirmojo pasaulinio karo. Šiandien egzistuojančiam pasauliniam režimui būdingos naujos savybės, išskiriančios jį iš ankstesnių jo formų. Viena iš jų yra komunikacijos greitis, nors dėl jo naujumo galima diskutuoti: atsiradę geležinkeliai, telegrafai ir telefonai XIX amžiuje reiškė ne mažiau revoliucinį pagreitį nei šiandieniai elektroniniai ryšių kanalai. Informacinė revoliucija yra unikali, tačiau tokia buvo ir XIX amžiaus transporto revoliucija. Apskritai dabartinis režimas daugeliu atžvilgių yra panašus į tą, kuris egzistavo prieš 100 metų, nors radikaliai skiriasi nuo to, kuris buvo prieš 50 metų.

Kada prasidėjo šiuolaikinė globalaus kapitalizmo fazė? Praėjusio šimtmečio 70-aisiais, atsiradus ofšorinei „eurodolerio“ rinkai? 80-aisiais atėjus į valdžią Thatcher ir Reagan’ui? Ar 1989 m., kai žlugo sovietų imperija ir kapitalizmas tapo tikrai globaliniu? Man labiau patinka 1980-ieji, nes globalizacija yra rinkos fundamentalistų darbas. Reagano administracijos JAV ir Thatcher vyriausybės  Didžiojoje Britanijoje tikslas buvo apriboti valstybės galimybes kištis į ekonomiką, o globalizacija tam labai pasitarnavo. Kitos šalys turėjo sekti jų pavyzdžiu, jei norėjo pritraukti ar išlaikyti kapitalą. Iniciatoriai gavo konkurencinį pranašumą. Pranašumą sustiprino tai, kad pagrindiniai pasaulio finansų centrai buvo Niujorke ir Londone. Rinkos fundamentalizmo požiūriu, globalizacija buvo nepaprastai sėkmingas projektas.

Laisvoji konkurencija pasauliniu mastu suteikė galimybes išradingiems ir versliems talentams, paspartino technologinių naujovių atsiradimą. Nors yra sunku tai pagrįsti faktais, tačiau, atrodo, globalizacija paspartino pasaulio ekonomikos augimą. Tačiau bendrų nacionalinių produktų suma negali visiškai atspindėti žmonijos gerovės.

Rinkos fundamentalistai pripažįsta pasaulinių finansų rinkų pranašumus, tačiau ignoruoja trūkumus. Jie mano, kad finansų rinkos siekia pusiausvyros ir užtikrina optimalų išteklių paskirstymą. Iš tiesų, yra manoma, kad geriau palikti išteklių paskirstymą rinkoms, net jei jos nėra tobulos, o ne kištis į procesą taikant nacionalinį ar tarptautinį reguliavimą.

Tačiau būtų pavojinga per daug pasikliauti rinkos mechanizmais. Rinkos reikalingos tam, kad užtikrinti laisvus prekių ir paslaugų mainus tarp jų dalyvių, tačiau jos nėra pajėgios savarankiškai rūpintis kolektyviniais poreikiais. Jie taip pat negali užtikrinti socialinio teisingumo. Tokias „viešąsias gėrybes“ teikia tik politinis procesas.

Globalizacija stipriai riboja valstybės galimybes teikti viešąsias gėrybes savo piliečiams, nes tai kėsinasi į patogiausią ir gausiausią pajamų šaltinį – pajamų ir pelno mokestį, be to, verčia sumažinti arba panaikinti muitus. Todėl „visuotinės gerovės valstybė“ negali egzistuoti tokia forma, kokia buvo apibrėžta po Antrojo pasaulinio karo.

„Visuotinės gerovės valstybės“ demontažas yra palyginti naujas reiškinys, kurio pasekmės dar nėra iki galo aiškios. Po Antrojo pasaulinio karo valstybės dalis bendrame nacionaliniame produkte pramoninių šalių grupėje beveik padvigubėjo. Tik po 1980 metų tendencija pasikeitė. Įdomu tai, kad nuo to laiko ši dalis sumažėjo labai nedaug. Atsitiko taip, kad kapitalo ir nedarbo draudimo mokesčiai ėmė mažėti, o kiti mokesčiai (ypač vartojimo mokesčiai) toliau didėjo. Kitaip tariant, mokesčių našta buvo perkelta nuo kapitalo savininkų ant vartotojų, nuo turtingųjų ant vargšų ir viduriniosios klasės. Tai nebuvo tiksliai tai, kas buvo pažadėta, tačiau tai nebuvo ir netikėtas rezultatas, nes būtent to siekė rinkos fundamentalistai.

Finansinis kapitalas įgijo tokius pranašumus, jog buvo kalbama, kad  transnacionalinės korporacijos ir tarptautinės finansų rinkos sunaikino valstybių suverenitetą. Bet taip nėra. Valstybės išlaiko savo suverenitetą, turi įstatymo suteiktą valdžią ir monopolinę teisę taikyti prievartą, kurios negali turėti nė vienas asmuo ar korporacija. Tuo metu, kai rinkos tampa globalinėmis, politinė tvarka ir toliau tvirtai remiasi valstybių suverenitetu. Taip, mes turime tarptautinių institucijų, tačiau joms neleidžiama kištis į valstybių vidaus reikalus, na, galbūt tik tose ribose, kurias valstybės nustato pačios .

Globalinių finansų rinkų ir nacionalinės politikos derinys sukūrė asimetrinę sistemą, kuri yra orientuota daugiausia į privačių prekių gamybą ir mainus. Kolektyviniams poreikiams ir socialiniam teisingumui skiriama labai mažai dėmesio … … Apskritai tarptautinės finansų ir prekybos institucijos, tokios kaip TVF, Pasaulio bankas ir Pasaulio prekybos organizacija (PPO), turi platesnius įgaliojimus ir didesnius išteklius nei tarptautinės politinės institucijos, tokios kaip JTO. Tai visiškai atitinka pasaulinės kapitalistinės sistemos asimetriją. Globalizacija aukoja viešąsias gėrybes vardan pelno ir privataus turto kaupimo.

Nelygybė tarp privačių ir viešųjų gėrybių pasireiškia skirtingai. Pirma, vis didėja atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų tiek valstybių viduje, tiek ir tarp valstybių. Visuotinai pripažįstama, globalizacija nėra žaidimas su nuline suma: gaunama nauda viršija išlaidas, kitaip tariant, turto padidėjimas yra ne tik pakankamas nelygybei ir kitiems neigiamiems globalizacijos padariniams kompensuoti, bet ir didesnis už šias išlaidas. Problema ta, kad nugalėtojai neketina mokėti pralaimėjusiems jokios kompensacijos  nei šalių viduje, nei tarpvalstybinių santykių lygiu. „Visuotinės gerovės valstybė“, kaip sakėme, nustojo egzistuoti, o tarptautinis pajamų perskirstymas praktiškai nevyksta.

Antra, šalys, esančios pasaulinės kapitalistinės sistemos centre, turi per daug pranašumų, palyginti su esančiomis periferijoje. Bene didžiausias privalumas yra tas, kad jie gali skolintis savo valiuta. Tai leidžia jiems vykdyti anticiklinę politiką, tai yra, jie gali mažinti palūkanų normas, didinti vyriausybės išlaidas ir taip apsisaugoti nuo ekonomikos nuosmukio. Be to, centro šalys kontroliuoja TVF ir tarptautinę finansų sistemą. Šie du veiksniai kartu leidžia joms daryti žymiai didesnę įtaką savo ateičiai, nei periferijos šalims, kurios yra labiau priklausomoje padėtyje.

Priešingai nei mano rinkos fundamentalistai, finansų rinkos nesiekia pusiausvyros, jos yra linkusios į krizes. Nuo 1980 m. įvyko daugybė niokojančių finansinių krizių, tačiau kiekvieną kartą, kai tik iškildavo grėsmė centrui, valdžia ėmėsi ryžtingų veiksmų, kad apsaugotų sistemą. Dėl to visi niokojimo padariniai tekdavo periferijai. Tai daro centre esančias šalis ne tik turtingesnėmis, bet ir stabilesnėmis. Tai verčia kapitalistus iš periferinių šalių laikyti sukauptą turtą centre. Savo ruožtu periferinėse šalyse gamybiniai pajėgumai daugiausia yra užsieniečių nuosavybė. Vietinių kapitalistų vykdomas kapitalo išvežimas iš šalies ir tarptautinių korporacijų įtaka mažina periferijos šalių galimybes kontroliuoti savo likimą ir stabdo demokratinių institutų vystymąsį. Neigiami reiškiniai kaupiasi, ir kai kurios periferijos šalys dėl globalizacijos gali patirti daugiau nuostolių  nei naudos.

Trečia, egzistuoja nelygybė tarp šalių, turinčių geras vyriausybes ir tinkamai veikiančius demokratinius institutus, ir šalių, kuriose yra korumpuoti ar represiniai režimai. …. Ginkluoti konfliktai, represiniai režimai ir finansinės krizės maitina save ir vienas kitą. Kai kurios šalys, atrodo, yra giliai yra įstrigusios šiuose spastuose – jos sudaro žemiausią pasaulinės kapitalistinės sistemos sluoksnį.

Knygoje „George’as Sorosas apie globalizaciją“ pateikiau esamos pasaulio tvarkos trūkumų analizę, tačiau apsiribojau ekonominiais ir finansiniais aspektais. Mane domino esamų tarptautinių finansų ir prekybos institucijų (TFPI) tobulinimo problema ir, be kita ko, parodžiau, kad joms visoms trūksta vieno komponento – efektyvesnių būdų teikti tarptautinę pagalbą.

Šiai pozicijai buvo svarių priežasčių. Man buvo neramu, kad atsitiktinis rinkos fundamentalistų dešinėje ir antiglobalistų kairėje aljansas gali pakenkti mūsų TFPI ar net jį sunaikinti. Susirūpinimą sukėlė tokie šūkiai kaip „PPO, nudžiūk arba mirk“, iš vienos pusės, ir neigiamas JAV Kongreso požiūris į tarptautines sutartis ir institucijas. Aš jaučiau, kad turiu tam tikrų žinių finansų rinkų srityje, be to, taip pat turėjau keletą praktinių pasiūlymų. Tačiau nepraėjus ir dvejiems metams subrendo būtinybė atlikti platesnę analizę, ją papildant, be ekonomikos ir finansų, dar ir politikos bei saugumo klausimais.

Šiuolaikiniame pasaulyje viskas yra labiau tarpusavyje susiję, nei bet kada anksčiau, tačiau mūsų politinė santvarka vis dar grindžiama valstybių suverenitetu. Tai, kas vyksta kiekvienoje šalyje, rūpi visiems be išimties. Tai buvo tiesa dar prieš rugsėjo 11-osios įvykius, teroro išpuolis tai tik patvirtino. Bet suvereniteto principas neleidžia kištis į kitų valstybių vidaus reikalus. Būtent čia ir yra didžiausia neišspręsta esamos pasaulio tvarkos problema.

SUVERENITETAS IR KIŠIMASIS

„Suvereniteto“ savoka atsirado seniai, dar tuo metu, kai visuomenę sudarė valdovai ir pavaldiniai, o ne piliečiai. Nuo 1648 m. Vestfalijos taikos sutarties ji tapo tarptautinių santykių kertiniu akmeniu. Po trisdešimt metų trukusių religinių karų buvo nustatyta, kad valdovas turi teisę nustatyti savo pavaldinių religiją: Cuius regio eius religio (kieno valdžia, to ir tikėjimas). Prancūzijos revoliucijos metu karalius buvo nuverstas ir suverenitetas atiteko žmonėms. Nuo tada jis turėtų priklausyti tautai, tačiau praktikoje jis atiteko valstybei, kurią atstovavo vyriausybė. Suverenitetas iš dinastinio tapo nacionaliniu. Vienos valstybės yra demokratinės, kitos – ne. Susiklosčiusios situacijos niekas negali pakeisti, nes suverenitetas apsaugo represinius režimus nuo kišimosi iš užsienio.

Anachronizmas tai ar ne, tačiau suverenitetas išlieka esamos pasaulio tvarkos pagrindu. Ir ne vienas sveiko proto žmogus negali galvoti kitaip. Kaip jau pažymėta, gyvename asimetriškame pasaulyje: ekonomika globalizuota, o politinė valdžia vis dar remiasi valstybių suvereniteto principu.

Tai mums kelia du klausimus: kaip neskausmingai kištis į suverenios valstybės vidaus reikalus ir kaip užtikrinti, kad toks kišimasis tarnautų visuotiniams interesams? Dauguma esamų tarptautinių institucijų, pirmiausia JTO, yra suverenių valstybių asociacijos, kurios nacionalinius interesus iškelia aukščiau už bendruosius. Kas tada turi teisę įsikišti ir kokiu pagrindu?

KONSTRUKTYVUS KIŠIMASIS

Pirmasis klausimas sprendžiamas gana paprastai. Pagalbos teikimas nėra valstybių suvereniteto pažeidimas: jos arba priima ją, arba atmeta. Užsienio ekonominė parama ir kitos pagalbos formos gali būti veiksminga priemonė gerinant vidaus padėtį, nepažeidžiant suvereniteto.

Globalinis kapitalizmas sukūrė globalines rinkas, o tarptautinė pagalba bet kokia forma prieštarauja rinkos dėsniams. Todėl esamoje tarptautinių santykių struktūroje atsirado disbalansas konstruktyvių ir baudžiamųjų priemonių pusiausvyroje. Tai yra esminis pasaulinės kapitalistinės sistemos trūkumas. Konstruktyvūs, pozityvūs veiksmai turėtų būti daug svarbesni. Jie nepažeidžia valstybės-gavėjos suvereniteto, o paramos nutraukimas gali būti ir bausme, kuri taip pat nedaro žalos šalies suverenitetui.

Tačiau užsienio pagalba yra tik dalinis sprendimas. Tai įmanoma tik tose šalyse, kurios sutinka priimti pagalbą. Daug sudėtingesnė padėtis šalyse, valdomose represinių ir korumpuotų vyriausybių, kurios priešinasi kišimuisi. Tokioms šalims kišimasis iš užsienio yra dar reikalingis nei šalims, kurios siekia užsienio pagalbos. Kaip šiuo atveju galima suderinti kišimasį ir suverenitetą?

TAUTOS SUVERENITETAS

Suvereniteto principą būtina peržiūrėti . Suverenitetas priklauso tautai; manoma, kad piliečiai jį deleguoja vyriausybei rinkimų proceso metu. Bet, pirma, ne visos vyriausybės yra demokratiškai išrinktos, antra, net demokratinė vyriausybė gali piktnaudžiauti jai patikėta valdžia. Jei piktnaudžiavimas valdžia yra rimtas ir žmonėms atimama galimybė ištaisyti padėtį, kišimasis iš užsienio yra pateisinamas. Tarptautinis įsikišimas dažnai yra vienintelė engiamųjų viltis.

Tautos suverenitetas yra veiksmingas principas. Jį lengva suprasti ir priimti. Jis išplaukia iš Renesanso mastytojų filosofijos, kuri paskatino Prancūzijos revoliucijos architektus atimti suverenitetą iš karaliaus ir perduoti jį tautai. Praktiškai galima gauti daug naudos, jeigu grįžti prie pradinės (revoliucinės) idėjos. Esama pasaulio tvarka remiasi perduotu valstybei ir jos vyriausybei suverenitetu. Nustačius, kad suverenitetas priklauso tautai, galime įsiskverbti į nacionalinę valstybę ir apginti žmonių teises. Pareiga ginti

Suverenios valstybės valdovai privalo ginti savo piliečius. Jei jie to nedaro, pareiga ginti turėtų būti perduota tarptautinei bendruomenei. Sis principas turi tapti tarptautinės bendruomenės politikos pagrindu. Viena iš pagrindinių mano priešinimosi JAV invazijai į Iraką priežasčių yra ta, kad Amerika pažeidė šį principą ir pakeitė tarptautinį teisėtumą savo galia.

Nuostatą dėl „pareigos ginti“ suformulavo komisija, kuriai vadovavo Kofi Ananas, JTO Generalinis sekretorius.

KONFLIKTŲ PREVENCIJA

Konfliktų prevencija niekada nėra pirmalaikė. Kuo anksčiau šis procesas prasideda, tuo mažesnė jo kaina ir daugiau galimybių išvengti kraujo praliejimo. … Kadangi ankstyvosiose stadijose yra labai sunku numatyti, kuris konfliktas virs kraujo praliejimu, efektyviausia prevencijos forma yra sumažinti krizės atsiradimo galimybes. Tam reikalingos sisteminės reformos. Tokios reformos nepašalins mirtį nešančių konfliktų, tačiau sumažins jų tikimybę.

Mes jau kalbėjome apie nelygybę, susijusią su globaliu kapitalizmu: nelygybę tarp centro ir periferijos, nelygybę tarp privačių ir viešųjų gėrybių, ir, tai yra svarbiausia,  nelygybę tarp gerų ir blogų vyriausybių. Kaip teigė ekonomistas Jeffrey Sachsas, du pagrindiniai skurdo ir kančių šaltiniai yra netinkama vieta ir bloga vyriausybė. Sakydamas bloga vyriausybė aš turiu omenyje represinius, korupcinius ir absurdiškus režimus, neveiksnias valstybes ir valstybes, kurias drasko vidiniai konfliktai. Žinoma, vargu ar galima ką nors padaryti dėl netinkamos vietos, tačiau atvejai su bloga valdžia nėra tokie beviltiški. Mano požiūriu, efektyviausias būdas užkirsti kelią konfliktams yra sudaryti sąlygas atviros visuomenės plėtrai visame pasaulyje. Tai yra pagrindinis mano fondų principas žlugus sovietinei imperijai, praktiškai tai galima laikyti Soroso doktrina. Būtų gerai, kad JAV pakeistų Busho doktriną – karinių prevencinių veiksmų doktriną – konstruktyvaus pobūdžio prevencinių veiksmų doktrina.

VARŠUVOS DEKLARACIJA

Jei atvirai, aš neturiu teisės idėją remti atvirų visuomenių plėtrą vadinti  Soroso doktrina. Ji buvo suformuluota tokiame mažai žinomame dokumente kaip Varšuvos deklaracija. Deklaracijoje skelbiama, kad visų demokratinių valstybių, kaip vieningos grupės, interesai yra užtikrinti demokratijos plėtrą visose kitose šalyse.

2000 m. Varšuvoje vykusioje konferencijoje ją pasirašė 107 valstybės (daugiau nei yra demokratinių šalių pasaulyje), įskaitant JAV. Konferenciją finansavo JAV valstybės departamentas, vadovaujamas Madeleine Albright. Varšuvos deklaracija liko popieriuje ir tikriausiai net nebūtų patekusi į laikraščius, jei Prancūzija nebūtų atsisakiusi jos pasirašyti, nes ją pasiūlė JAV.

Bet kokiu atveju deklaracija nusipelno daugiau dėmesio, nes ji pateikia realų pagrindą kištis į suverenių valstybių vidaus reikalus.

Kadangi neveiksnios valstybės, represiniai, korumpuoti ir netinkami režimai bei vidiniai konfliktai kelia grėsmę aplinkiniams, visų demokratinių, atvirų visuomenių bendras interesas yra užtikrinti atviros visuomenės plėtrą visame pasaulyje.

Demokratijos plitimas yra glaudžiai susijęs su ekonomikos plėtra ir abu yra glaudžiai susiję su nacionaliniu saugumu. Teiginiai, kad turime kovoti su terorizmu skatindami atviros visuomenės plėtrą, skamba keistai, tačiau juose yra savo logika. Mes tikrai turime gintis nuo terorizmo didindami budrumą, imdamiesi gynybos priemonių ir tobulindami žvalgybinės informacijos informacijos surinkimą, tačiau taip pat turime pašalinti pagrindines priešiškumo priežastis. Žinoma, teroro išpuolių pasitaiko ir atvirose visuomenėse (pavyzdžiui, sprogimai Oklahomos mieste), tačiau jos neleidžia terorizmui išsiplėsti tiek, kiek jis išaugo neveiksniose ar korumpuotose valstybėse.

Iki globalizacijos nacionalinės valstybės geriau teikė viešąsias gėrybes, tačiau dabar mums vis labiau reikia tarptautinio bendradarbiavimo. JAV negali būti nei pasaulio policininkas, nei krikštatėvis. Amerika turi bendradarbiauti su kitomis šalimis. Tai iškelia mums antrą svarbiausią dar neišspręstą dabartinės pasaulio tvarkos klausimą: kaip užtikrinti, kad išorinė intervencija pasitarnautų bendriems interesams pasaulyje, kuris susideda iš suverenių valstybių?

JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA

Jungtinių Tautų Organizacija yra pagrindinė tarptautinė institucija, priimanti sprendimus saugumo klausimais, tačiau, deja, ji yra labai netobula. Ji užsibrėžė sau daugybę kilniausių tikslų, tačiau ne visada sugeba juos įgyvendinti. Kilnūs siekiai yra išvardyti JTO Statuto preambulėje, ir tuo pačiu metu Statutas nieko nepasako apie priemones ir valdingus įgaliojimus, kurie leistų juos paversti realybe. Priežastis ta, kad preambulėje vartojami tokie terminai kaip „mes, tautos“, o pats Statutas remiasi valstybių narių suverenitetu. Valstybių interesai nebūtinai sutampa su jose gyvenančių tautų interesais. Daugelis šalių nėra demokratiškos, o daugelis gyventojų neturi pilietybės. Todėl JTO gali daryti tik tai, ką leidžia valstybės narės. Tai yra naudinga institucija, kuri galėtų tapti dar naudingesnė, tačiau, siekiant preambulėje nustatytų tikslų, ji nepateisina lūkesčių. Viltys, susijusios su Jungtinių Tautų Organizacija, turėtų būti nuosaikesnės, atsižvelgiant į jos Statute nustatytus apribojimus.

Veiksmingiausias JT struktūrinis elementas yra Saugumo taryba, nes ji gali nepaisyti valstybių narių suvereniteto. Penki nuolatiniai Saugumo tarybos nariai turi veto teisę ir, pasiekę susitarimą bei gavę reikiamos Tarybos daugumos palaikymą, gali primesti savo valią pasauliui. Teoriškai tai Saugumo Tarybą paverčia galingiausia institucija Žemėje. Jos sprendimai turi įstatymo galią, nors Taryba dažnai neturi galimybių vykdyti savo sprendimus. Praktikoje nuolatiniai nariai retai turi vieningą nuomonę svarbiausiais klausimais.

Ši silpnoji vieta pasireiškė pačiomis pirmosiomis JTO gyvavimo dienomis. Iš karto po organizacijos įkūrimo Šaltasis karas padarė neįmanomu nuolatinių narių vienbalsiškumą. Po Tarybų Sąjungos žlugimo buvo momentas, kai Saugumo taryba galėjo veikti tiksliai taip, kaip buvo numatyta iš pradžių, tačiau Vakarų valstybės nesugebėjo pasinaudoti situacija.

Saugumo taryba galima būtų pertvarkyti ir peržiūrėti teisę į narystę ir balsavimo teisę, tačiau vargu ar to galima tikėtis, nes tokiam sprendimui reikalingas visų suinteresuotų šalių sutikimas. Kodėl Prancūzija gali turėti tokią pat veto teisę kaip ir JAV? Ar Prancūzija gali atsisakyti vietos Saugumo Taryboje? Buvo pateikiama begalė pasiūlymų reformuoti JT, tačiau visi jie susidūrė su suverenių valstybių nenoru aukoti savo nacionalinius interesus bendro intereso labui.

Saugumo Taryba ir kitos sudedamosios JT dalys yra labai prieštaringos. … Generalinė Asamblėja yra „kalbykla“, o agentūras varžo būtinybė prisitaikyti prie valstybių narių poreikių. Agentūros taip pat tarnauja kaip tam tikras draustinis nereikalingiems diplomatams ir likusiems be darbo politikams.

DEMOKRATIJŲ BENDRIJA

Pagal Varšuvos deklaraciją 2000 m. sukurta Demokratijų bendrija gali tapti kišimosi į nedemokratinių valstybių vidaus reikalus teisėtumo šaltiniu, ypač jei kišimasis yra konstruktyvus. Kol kas Demokratijų bendrija tėra tuščia kiautas. … Jungtinės Valstijos, bendradarbiaudamos su kitomis demokratinėmis valstybėmis, galėtų suteikti  Varšuvos deklaracijai tam tikrą turinį. …. Jei Demokratijų bendrija parodys gyvybingumą, ji gali virsti oficialesne struktūra. Net ir dabar, kai apie šios institucijos egzistavimą  žino labai nedaugelis, išskyrus užsienio reikalų ministerijas, šalys aktyviai priešinasi, jei jos yra pašalinamos. Jei narystė duoda realią naudą, tai atskirtis gali būti veiksminga priemonė, verčianti laikytis tam tikrų elgesio standartų.

Pavyzdžiui, Demokratijų bendruomenė gali įgyti įtaką JTO, sudarydama frakciją ar bloką. Šiuo metu JT komitetų narių rotacija vykdoma geografiniu principu. Šis principas gali išlikti, tačiau bloko nariai turi galimybę balsuoti tik vienas už kitą ir taip pašalinti nedemokratiškas šalis. …. Įtakingo demokratinių tautų bloko sukūrimas pakeistų JT pobūdį ir leistų veiksmingiau paveikti jos narių elgesio modelį. Represiniams režimams būtų apribotos galimybės aktyviai dalyvauti sprendimų priėmimo procese, o neveiksnias valstybes būtų galima paimti JTO globon. Šiuo metu neišsprendžiama JTO panaudojimo kišimuisi į suverenių valstybių vidaus reikalus problema priartėtų prie sprendimo.

Tas pats požiūris galėtų būti taikomas įvairiose regioninėse organizacijose, sprendžiančiose saugumo klausimus, tokiose kaip ESBO ir Amerikos valstybių organizacija (AVO). Daugelis pasaulio šalių, ypač Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Azijos kai kuriuose dalyse, labai įtariai vertina Vakarus dėl savo kolonijinės praeities. … Antagonizmas nėra ta problema, kurią galima išspręsti karinėmis priemonėmis. Jai įveikti reikalingas pasitikėjimas ir realus bendradarbiavimas. JAV turės labai pasistengti, kad atgautų pasaulio pasitikėjimą ir lojalumą.

Šiuo metu išsivysčiusios šalys žiūri į besivystančias šalis iš aukšto. Tik nedaugelis besivystančių šalių valstybių lyderių gauna kvietimus į G8 šalių vadovų susitikimus ir tai ne į visus. Būtų gerai, jeigu besivystančių šalių vadovai įsteigtų savo aukščiausiojo lygio susitikimą. Pavyzdžiui, šešių besivystančių šalių D6 grupė: Brazilija, Meksika, Indija, Indonezija, Nigerija ir Pietų Afrika. D6 grupė galėtų susitikti su G8 grupe kaip lygiateisės šalys. Tai būtų pirmas žingsnis link nelygybės tarp centro ir periferijos panaikinimo ir labiau subalansuotos pasaulio tvarkos nustatymo.

ALTERNATYVI UŽSIENIO POLITIKA

Dabartinės JAV užsienio politikos alternatyva turėtų būti ne tik daugiašalė politika. Turime iš esmės perskirstyti savo prioritetus. … Galų gale mes neturime teisės didinti pagalbos užsienio šalims be atitinkamo socialinės apsaugos pagerėjimo šalyje. Tačiau tai yra ilgalaikė strategija.

Konstruktyvūs veiksmai, galintys pakeisti Amerikos įvaizdį, nepareikalaus itin didelių išlaidų. JT skaičiuoja, kad jos Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimo programa kainuos apie 50 mlrd. USD per metus. Aš jau pasiūliau organizuoti kasmetinį specialiųjų skolinimosi teisių (SDR) išleidimą turtingų valstybių teikiamos tarptautinės pagalbos asignavimų sumai. SDR yra tarptautiniai rezerviniai aktyvai, kuriuos TVF išleidžia savo nariams ir kurį galima konvertuoti į įvairias valiutas. Besivystančios šalys gali pridėti SDR prie savo užsienio valiutos atsargų; turtingos šalys (kaip apibrėžta TVF operacijų plane) paskirsto savo asignavimus pagal tam tikras taisykles. Taigi besivystančioms šalims yra naudinga tiesiogiai papildyti savo užsienio valiutos atsargas ir netiesiogiai teikiant viešąsias gėrybes pasauliniu mastu. Jungtinėms Valstijoms tai kainuos 8,75 mlrd. USD per metus, o tai yra tik dešimtadalis 2003 m. papildomų asignavimų Irakui. Tokios iniciatyvos kaip ši gali labai išsklaidyti antiamerikietiškas ir antivakarietiškas nuotaikas pasaulyje.

TARPTAUTINĖ PAGALBA

Praėjo daugiau nei trisdešimt metų nuo to momento, kai Pearsono komisija pasiūlė ir JT patvirtino tikslinį šalių-donorų įnašų, skirtų paremti vargingų šalių vystymąsi, lygį – 0,7% BVP. Tik penkių šalių įnašai yra tokio lygio arba didesni. 2000 m. JAV indėlis siekė 0,1 proc., o paramos įmokų suma siekė tik 0,24% išsivysčiusių šalių BVP. JTO “Tūkstantmečio vystymosi tikslų” programai įgyvendinti  reikia 50 mlrd. USD per metus. Busho administracija net girdėti nenori  apie jokius rodiklius. Jos nuomone, pagalba turėtų būti vertinama pagal rezultatus, o ne išlaidas.

Tačiau yra ir kitokio požiūrio pavyzdžių: Maršalo planas, kurį JAV įgyvendino pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvo labai efektyvus. Jis padėjo atkurti sutriuškintą Vakarų Europos ekonomiką ir sustiprino bendradarbiavimą, padėjo sustiprėti demokratinei Vokietijai, taip pat sukurė tvirtą ir ilgalaikį Vokietijos ir JAV aljansą, kuris ėmė klibėjo tik atėjus į valdžią George’ui W. Bushui. Maršalo planas padėjo pamatus Europos Sąjungai. Kai 1988 m. vasarą Potsdame, kuris tada priklausė Rytų Vokietijai, konferencijoje pasiūliau savotišką naują Maršalo planą Sovietų Sąjungai, iš manęs tiesiogine prasme buvo tyčiojamasi. Tai rodo, kaip pasikeitė nuotaikos laikotarpiu nuo 1947 iki 1988 m.

UŽSIENIO PAGALBOS YDOS

„Užsienio pagalbos“ samprata tapo kone prakeiksmu, kai tvirtai tikima, kad ji neveiksminga ir dažnai duoda neigiamus rezultatus. Ši nuostata visiškai atitinka vyraujančias rinkos-fundamentalistų nuotaikas. Deja, toks žemas užsienio pagalbos įvertinimas nėra nepagrįstas.

Knygoje “George’as Sorosas apie globalizaciją” nurodyti penki pagrindiniai dabartinės užsienio pagalbos teikimo procedūros trūkumai.

• Pirma, užsienio pagalba labai dažnai tarnauja donorų interesams, o ne pagalbos gavėjams. Pagalbos teikimą dažnai lemia nacionalinio saugumo interesai, kylantys iš geopolitinių siekių, neatsižvelgiant į skurdo lygį ir valstybės gavėjos pobūdį. Pagalba Afrikai Šaltojo karo metu yra aiškiausias to pavyzdys. Nugriuvus Berlyno sienai, Vakarų Vokietija, siekdama įtvirtinti susijungimą, pervedė Tarybų Sąjungai arba suteikė jai paskolų forma dideles lėšas, praktiškai nesidomėdama, kam jos bus skiriamos. Vėliau Ukraina tapo geopolitine Vakarų pensininke. Bloga valdžia yra pagrindinė skurdo priežastis. Būtų daug geriau, jei donorai skirtų daugiau dėmesio politinei situacijai jų remiamose šalyse.
• Antra, paramos gavėjai labai retai turi teises į vystymo projektus, kuriuos kuria ir įgyvendina išorės organizacijos. Kai ekspertai išeina, iš projektų lieka labai nedaug. Programos, kurios yra importuojamos, o ne kuriamos vietoje, dažnai neprigyja. Šalys donorės paprastai teikia pagalbą per savo subjektus, kurie tampa suinteresuotaisiais asmenimis ir todėl palaiko pagalbos teikimą. Net tarptautinės institucijos yra labiau linkusios siųsti užsienio ekspertus, o ne kurti atitinkamą potencialą vietoje. Ekspertai yra pavaldūs tiems, kurie jiems moka. Niekas, išskyrus mano fondų tinklą, o paskutiniu metu ir Jungtinių Tautų vystymo programą (JTVP), nenori mokėti už ekspertus, kurie yra pavaldūs gavėjui. Todėl gavėjai ne visada yra pajėgūs „suvirškinti“ pagalbą.
• Trečia, užsienio pagalba paprastai teikiama vyriausybės lygmeniu. Vyriausybė gavėja veikia kaip kuratorė, nukreipianti lėšas savo reikmėms. Kai kuriais atvejais pagalba tampa pagrindiniu nepopuliarios vyriausybės finansavimo šaltiniu.
• Ketvirta, donorai reikalauja išlaikyti nacionalinę teikiamos pagalbos kontrolę, o jų tarpusavio koordinavimas turi ne vieną trūkumą. Kai aukotojai pradeda konkuruoti dėl teisės teikti pagalbą, vyriausybei-gavėjai daug lengviau panaudoti skirtas lėšas savo tikslams. Būtent taip nutiko Bosnijoje, kur tarptautinė pagalba daugiausia buvo iššvaistyta ir pateko į vietinių karalių kišenes.
• Galiausiai, penkta, mažai žmonių supranta, kad tarptautinė pagalba yra labai rizikinga veikla. Tiekti prekes yra nepalyginamai sunkiau nei verslą vykdyti siekiant pelno. Jau vien dėl to, kad nėra vieningo viešojo gėrio mato, o pelnas yra išsamus rezultato rodiklis. Be to, pagalbos administravimas yra biurokratų rankose, kurie daug praranda, bet mažai gauna už savo riziką. Nenuostabu, kad rezultatai atrodo tokie blankūs, ypač kai jie vertinami pagal tuos pačius kriterijus, kaip ir kitos biurokratinės veiklos ir neatsižvelgiant į užduoties sudėtingumą.

Nepaisant to, užsienio pagalba vis dar turi teigiamą poveikį pereinamojo laikotarpio ekonomikoms, visų pirma, ji padeda palaikyti gyvybingumą centriniams bankams, finansų rinkoms ir teismų sistemai. Daugelis pavyzdžių rodo, kad užsienio pagalba gali būti labai naudinga, nepaisant visų jos trūkumų. Užsienio pagalba Jungtinėse Valstijose turi įgijusi nepelnytai blogą reputaciją . Dauguma JAV piliečių mano, kad skiriame daug didesnę BVP dalį užsienio pagalbai, nei iš tiesų yra skiriama, ir kad didžioji dalis šių pinigų yra iššvaistoma veltui. Tokios šalys kaip Kanada, Švedija, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė tam išleidžia daugiau lyginant su jų BVP, ir jų teikiama pagalba užsieniui turi aukštesnę reputaciją.

Aukščiau išvardytus trūkumus galima įveikti turint tam tikrą politinę valią. Pavyzdžiui, mano fondai neturi jokių problemų, nes jiems vadovauja paramą gaunančių šalių piliečiai, kurie tiki atviros visuomenės idėja ir geriau nei kas kitas žino, ko reikia jų šalims. Fondai aiškiai nurodė, ko galima pasiekti, kai pagalba remiasi ne donorų, o gavėjų interesais. Vienos iš šalių gavėjų vyriausybės atstovas kartą mane pavadino valstybės veikėju be pilietybės, ir aš didžiuojuosi šiuo titulu. “Valstybės turi interesų, bet neturi principų, – sakė jis, darydamas užuominą į garsųjį Kissingerio pasisakymą. – Jūs turite principų, bet neturite interesų.” Nuo tada tai yra mano šūkis.

ASMENINĖ PATIRTIS

Skaitytojams, kurie mane pažįsta tik kaip vertybinių popierių rinkos žaidėją, gali nustebti, kad aš aktyviai padėjau vargstančioms šalims ir gavus jų gyventojų sutikimą. Aš tai darau daugiau nei 18 metų. Pirmąjį nacionalinį fondą komunistinėje Vengrijoje įkūriau 1984 m., o po to sekė dar 32 nacionaliniai fondai, regioninės ir globalinės iniciatyvos. Fondų veiklos mastai yra reikšmingi, jų vidutinis metinis biudžetas per pastarąjį dešimtmetį buvo maždaug 450 mln. USD. Per šį laiką aš išleidau beveik 5 milijardus dolerių, todėl praėjau visus spąstus, susijusius su užsienio pagalba, ir galiu pasigirti tam tikra sėkme.

Komunistinėje Vengrijoje mano fondas tapo pagrindiniu paramos pilietinei visuomenei šaltiniu. Žinoma, jis negali pretenduoti būti vadinamas komunistinio režimo žlugimo iniciatoriumi (pagrindinį impulsą tam davė Tarybų Sąjunga), tačiau jis neabejotinai yra tarp tų, kurie padėjo parengti šalį demokratijai. Rusijoje mano fondas teikė pagalbą, kuri tikrai pasiekė žmones. Didžiausia jo sėkmė yra tai, kad jis padėjo išgyventi hiperinfliacijos laikotarpį beveik 35 tūkstančiams pagrindinių šalies mokslininkų. Mano fondai prisidėjo prie pasirengimo demokratiniam režimo pakeitimui Slovakijoje 1998 m., Kroatijoje 1999 m. ir Jugoslavijoje 2000 m., suvienijant pilietinę visuomenę prieš Vladimirą Mečiara, Franjo Tudžmaną ir Slobodaną Miloševičių. Sąrašą galima tęsti. Mano fondų užduotis yra parama perėjimui nuo uždaros prie atviros visuomenės. Tai sunkus procesas, kai reikia viską pakeisti vienu metu. Fondai finansavo nesuskaičiuojamą kiekį iniciatyvų, nė viena iš kurių nebuvo išskirtinė, tačiau kartu jos sukūrė kažką prasmingesnio – atviros visuomenės pamatą.

Ten, kur vyriausybės priešinasi demokratinėms iniciatyvoms, fondai gali atlikti dar svarbesnį vaidmenį – jie neleidžia užgesti laisvės liepsnai ir numirti atviros visuomenės idėjai.

Kartu su nacionalinių organizacijų programomis vykdoma nemažai bendrų tinklinių programų tokiose srityse kaip švietimas, žiniasklaida, sveikatos priežiūra, informacija, kultūra, teisingumo sistema, smulkusis ir vidutinis verslas.

Tinklinės programos savo ruožtu gali bendrauti ne tik su nacionaliniais fondais, bet ir su kitomis vietinėmis institucijomis, kas būdinga tokioms sritims kaip žmogaus teisės ir nepriklausoma žiniasklaida.

Akivaizdu, kad tų pačių metodų ir kriterijų negalima taikyti viešųjų iniciatyvų ir privačių įmonių srityse. Nepaisant to, esu įsitikinęs, kad eksperimentai su išorės pagalba yra visiškai leistini politikoje, kurios privalo laikytis tarptautinė bendruomenė. Šią mintį diegiu nuo tada, kai sukūriau fondų tinklą. Iš pradžių praktiškai negalėjau daryti jokio poveikio politikai. Aš ėmiausi daugybės politinių iniciatyvų, tačiau niekas į jas nekreipė dėmesio. Taigi 1992 m. aš pasiūliau panaudoti Rusijai suteiktą 10 milijardų TVF paskolą socialinėms ir bedarbio pašalpoms mokėti. Pinigai, skirti vyriausybei mokėjimų balansui palaikyti ir biudžetui, galėtų būti skirti socialinės apsaugos tinklui finansuoti. Jei taip būtų atsitikę, jie būtų atitekę žmonėms ir nebūtų išnykę juodojoje skylėje, o Rusijos tauta būtų gavusi konkrečius tarptautinės pagalbos įrodymus.

Norėdamas parodyti socialinės apsaugos sistemos sukūrimo galimybę, aš pradėjau vystyti pirmosios pagalbos Tarybų Sąjungos mokslininkams programą. Mano pasiūlymas TVF niekada nebuvo vertinamas rimtai, tačiau Tarptautinis mokslo fondas sulaukė nepaprastos sėkmės. Pagal labai skaidrius mokslo pasiekimų kriterijus jis atrinko apie 35 000 pirmaujančių mokslininkų buvusioje Tarybų Sąjungoje. Jie gavo po 500 USD, o tai padėjo metus išsilaikyti hiperinflacijos sąlygomis. Tai buvo bene vienintelis kartas, kai užsienio pagalba patenka tiesiai į gavėjų rankas. Gavėjai ir visa visuomenė kartu su jais niekada to nepamirš.

Galų gale fondai įrodė savo efektyvumą, o kitos organizacijos pradėjo naudotis mūsų metodika. Mūsų galimybės daryti įtaką politikai palaipsniui plečiasi. … Mes padarėme tam tikrą įtaką Amerikos vyriausybės finansuojamoms kovos su AIDS  ir “Tūkstantmečio sąskaita” programoms. Be to, mes dalyvaujame sprendžiant daugelį specifinių politinių problemų Balkanuose, Centrinėje Azijoje, Kaukaze, Moldovoje, taip pat Pietų ir Vakarų Afrikoje. Su Pasaulio banko pagalba mums pavyko įtraukti devynias Rytų Europos šalis ir Europos Sąjungą rengiant 2005–2015 m. dešimtmečio deklaraciją dėl romų padėties pagerinimo.

Yra pakankamai sunku daryti kokius nors apibendrinimus dėl geriausių užsienio pagalbos teikimo būdų remiantis tik mano fondų tinklo darbu, nes šį tinklą negalima pavadinti apgalvoto plano rezultatu. Jis susiformavo atsitiktinai, kai atsirado galimybės. Laikotarpis nuo 1987 iki 1992 metų buvusiai tarybinei imperijai buvo revoliucinis. Patekau į unikalią padėtį: pirma, aš gana giliai suprantu revoliucinius procesus; antra, aš esu tvirtas atviros visuomenės koncepcijos šalininkas; trečia, man prieinami dideli finansiniai ištekliai. Daugelis turėjo vieną ar net du iš šių požymių, tačiau niekas kitas negalėjo pasigirti turintis visus tris. Negalėjau praleisti šios progos kartą gyvenime, todėl visas savo jėgas skyriau fondams. Mano išlaidos, kurios 1987 m. neviršijo 3 mln. USD, iki 1992 m. viršijo 300 mln. Apie jokius planuojamus rodiklius čia negalėjo būti ir kalbos. Mes neturėjome verslo plano ar veiklos kriterijų; pirmaisiais metais mes net nesudarėme biudžeto. Praėjo nemažai laiko, kol mes pagaliau pabandėme įvesti tvarką šiame chaose.

NAUJAS POŽIŪRIS

Naujausi tyrimai siekiant pagerinti užsienio pagalbos veiksmingumą paskatino naujo požiūrio atsiradimą. …. Pagalba yra politinis instrumentas. Jos suteikimas gali būti naudojamas stiprinant režimus, kurie juda teisinga linkme, o nutraukimas gali būti naudojamas pažaboti ar nubausti tuos, kurie neatitinka tam tikrų standartų. Šiuo metu užsienio pagalba tarnauja šalių donorų interesams, tuo tarpu ji turėtų tarnauti šalių gavėjų žmonėms (bet ne valdantiesiems). Jie gali pasakyti, ko jiems reikia, tačiau būtent toks principas yra įtvirtintas Varšuvos deklaracijoje – visų demokratinių valstybių, laikomų viena grupe, interesas yra užtikrinti demokratijos plėtrą visose kitose šalyse. Šio principo įgyvendinimas susiduria su toms pačiomis gerai žinomomis bendradarbiavimo problemomis ir su visais tais pačiais žmonėms, kurie mėgsta pasipelnyti svetima sąskaita.

Dabar koordinavimo funkciją atlieka šalių donorų konferencijos, kuriose visos problemos pasireiškia vienu metu ir aštria forma. Norėčiau, kad jas nagrinėtų specialios komisijos, skirtos konkrečioms šalims. Tokios komisijos galėtų parengti atskiras strategijas, privalomas atitinkamoms šalių donorių agentūroms.

“TŪKSTANTMEČIO SĄSKAITOS” FONDAS

“Tūkstantmečio sąskaita” yra svarbus žingsnis į priekį administruojant užsienio pagalbą. Šalys-gavėjos atrenkamos remiantis skaidriais kriterijais. Finansavimas vykdomas per fondus, ir tai yra modelis, kurį propagavau savo knygoje. Pagalbos gali prašyti tiek vyriausybinės, tiek nevyriausybinės organizacijos. Projektams būtinai nustatomi rezultatų vertinimo kriterijai.

Vienas reikšmingiausių naujojo požiūrio privalumų yra didesnis dėmesys nei anksčiau politinei padėčiai šalyje-gavėjoje. Didžioji dauguma kriterijų, naudojamų nustatant pagalbos prieinamumą, yra susiję su demokratijos būkle ir korupcijos nebuvimu. Žinoma, yra toks kriterijus kaip ekonominė laisvė, kuri gali labiau pasitarnauti Amerikos verslo, o ne šalių-gavėjų interesams, tačiau tai nėra [pats didžiausias trūkumas. Pagrindinis pasiekimas yra pabrėžti politinių kriterijų reikšmę grynai ekonominių kriterijų kontekste. Tarptautinė pagalba tradicine forma buvo teikiama visai negalvojant apie politinę situaciją. Taip yra dėl to, kad tokios tarptautinės institucijos kaip TVF ir Pasaulio bankas yra kolektyviniai organai, sukurti valstybių asociacijų, kurios neleidžia niekam kištis į jų vidaus reikalus. Todėl tarptautinė pagalba dažnai tapdavo represinių ir korupcinių režimų atrama. Dabar situacija keičiasi ir „Millennium Account Foundation“ tai įtikinamai patvirtina.

Pagrindinis „Tūkstantmečio sąskaitos“ fondo trūkumas yra tas, kad jis yra vienpusiškas. Jo įstatuose yra įtvirtintos nuostatos dėl veiklos koordinavimo su USAID – federaline agentūra, atsakinga už daugumos pagalbos projektų administravimą, tačiau nėra nuostatų dėl tarptautinio bendradarbiavimo. Šis vienpusiškumas palengvina Amerikai prastumti savo geopolitinius ir komercinius interesus pro užpakalines duris ir apsunkina fondo naudojimą kaip priemonę, kuri vargingas šalis skatintų žengti demokratizacijos ir atviros visuomenės kūrimo keliu. Viena iš tradicinės užsienio pagalbos neveiksmingumo priežasčių yra ta, kad ji leidžia paramą gaunančiai vyriausybei supriešinti vieną donorą su kitu.

Tūkstantmečio sąskaitos fondas neturi reikalų su sudėtingomis situacijomis: represinėmis ir korumpuotomis vyriausybėmis, pilietiniais konfliktais, neveiksniomis valstybėmis. Kitaip tariant, su tais atvejais, kai tautos suvereniteto principas gali būti nepaprastai naudingas.

Užsienio pagalba neturėtų būti teikiama tik per nacionalines vyriausybes. Yra rimtas pagrindas bendradarbiauti tiek su vietos valdžia, tiek su NVO. Demokratinės vyriausybės neturėtų prieštarauti pagalbos paskirstymui per NVO; priešingai, jie turėtų džiaugtis tokia galimybe. Būtent tos vyriausybės, kuriomis negalima pasitikėti, prieštarauja nevyriausybinių kanalų naudojimui. Kaip elgtis tokių prieštaravimų atvejais? Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad kuo priešiškesnė vyriausybė , tuo svarbesnė yra parama pilietinei visuomenei. Vyriausybės prieštaravimai tiesiogiai rodo, kad ji pažeidžia tautos suverenitetą, todėl ir elgtis su ja reikia kaip su pažeidėja.

Tai yra pagrindinis mano fondų tinklo veiklos principas. Kiekvienoje šalyje mes sukuriame tarybą iš vietos piliečių, tikinčių atviros visuomenės idėja, ir per juos nukreipiame pagalbą. Taryba yra atsakinga už savo sprendimus. Kur įmanoma, ji dirba su vyriausybe, kur ne, ji sutelkia savo dėmesį į pilietinės visuomenės palaikymą ir priešinasi vyriausybės bandymams kištis. Bendradarbiavimas su vyriausybe galbūt yra produktyvesnis, tačiau darbas šalyse su priešiškomis vyriausybėmis yra daug svarbesnis. Tokiose šalyse  parama pilietinei visuomenei neleidžia užgesti laisvės liepsnai. Pasipriešindamas vyriausybės kišimuisi, fondas parodo visuomenei, kad vyriausybė piktnaudžiauja savo valdžia.

Oficiali vyriausybių ir tarptautinių organizacijų pagalba turėtų būti teikiama tuo pačiu principu: kuo mažiau demokratiška šalis-gavėja, tuo didesnė lėšų dalis perduodama per nevyriausybines pilietinės visuomenės struktūras. Vyriausybės ir tarptautinės organizacijos turi kur kas daugiau galimybių nei privatus fondas atsispirti vyriausybės kišimuisi į pagalbą, teikiamą per NVO. … Taip, kai žymus demokratinių reformų šalininkas Saydas Ibrahimas buvo įkalintas Egipte už tai, kad priėmė finansinę pagalbą iš užsienio, JAV įšaldė visus  ekonominės paramos planus valstybei ir pasiekė, kad jis būtų paleistas. Spaudimas suveikė. Nuosprendžiu su toli siekiančiomis pasekmėmis Egipto kasacinis teismas ne tik atmetė jam pareikštus kaltinimus, bet ir patvirtino žodžio laisvę ir teisę gauti lėšas iš užsienio. Šis sprendimas atvėrė kanalą remti Egipto NVO, siekiančias kurti atvirą visuomenę.

TAUTOS SUVERENITETAS IR GAMTINIAI IŠTEKLIAI

Yra dar viena svarbi sritis, kurioje tautos suvereniteto principas turi itin didelę reikšmę – pajamos iš gamtos išteklių naudojimo. Sumos, api kurias kalbama, viršija teikiamos užsienio pagalbos apimtis. Tai daro šį klausimą labai aktualiu, o pastarojo meto naujausi įvykiai atvėrė tokias perspektyvas, kad juos verta apsvarstyti atskirai.

Šalies gamtos ištekliai turi priklausyti žmonėms, tačiau valdantieji juos dažnai naudoja savo asmeninei naudai gauti. Tai pažeidžia tautos suverenitetą ir duoda pagrindą kišimuisi iš užsienio. Iš tikrųjų yra daugybė komercinio pobūdžio išorinio kišimosi pavyzdžių, tačiau daugeliu atvejų tai praturtina valdovus ir leidžia jiems pažeisti tautos suverenitetą. Didžiąją daugumą naudingųjų iškasenų telkinių besivystančiose šalyse eksploatuoja užsienio kalnakasybos ir naftos kompanijos – tik praėjus daugeliui metų po vertingų išteklių gavybos pradžios, jas gali nacionalizuoti arba išstumti nacionalinės kasybos kompanijos. Užsienio įmonės yra suinteresuotos gauti kuo daugiau lengvatų, joms visiškai nerūpi tautos suverenitetas. Jos turi reikalų su šalies valdovais, o ne su tauta. Valdovai valdo todėl, kad kontroliuoja savo šalies gamtos išteklius, o ne dėl tautos, kurią valdo. Jie praktiškai neturi priežasčių dalintis savo turtais, tačiau yra visi įmanomi motyvai, kaip išlaikyti savo rankose valdžią. Išsivysčiusių šalių įmonės ir vyriausybės dažniausiai yra linkusios remti valdytojus, o ne tautą. Šis požiūris, švelniai tariant, neskatina demokratinių permainų.

Jeigu pažvelgti į Afriką, yra nesunku pastebėti, kad turtingos ištekliais šalys yra beveik tokios pat skurdžios, kaip ir tos, kurios jų neturi, tačiau pastarosiose yra demokratiškesnės ir mažiau korumpuotos vyriausybės. Pilietiniai karai nusiaubė daugybę ištekliais turtingų šalių – Kongą, Angolą, Siera Leonę, Liberiją, Sudaną. Žinoma, yra išimčių. Botsvana tapo demokratine ir klestinčią valstybe dėka „De Beers“ kasybos grupės toliaregiškumo, Pasaulio banko paramos ir vietos lyderių valios. Tačiau vyraujanti žemyno šalių tendencija apskritai yra neigiama. Gamtos išteklių turėjimas, panašu, nesuderinamas su taikiu vystymusi. Net šmėsteli mintis apie kažkokio „išteklių prakeiksmo“ egzistavimą. ….

Ši idėja pradeda įgyti šalininkus. Žmonės pamažu sužino apie spąstų, susijusių su išteklių prakeikimu ir konfliktais, egzistavimą. NVO įsitraukia į šią problemą. Pirmieji šioje srityje buvo maža britų organizacija „Global Witness“. Siekdama apsaugoti Kambodžos atogrąžų miškus nuo sunaikinimo, 1995 m. gegužės mėn. ji sustabdė medienos eksportą per Tailando ir Kambodžos sieną ir tokiu būdu nutraukė raudonųjų khmerų vykdomą vertingos medienos pardavimą. Pajamų šaltinio praradimas suvaidino pagrindinį vaidmenį likviduojant  organizaciją, vykdžiusią genocidą. Nuo to laiko „Global Witness“ ėmėsi deimantų, gaunamų iš konflikto zonų Liberijoje, Siera Leonėje ir Angoloje, problemos. Organizacijos kampanija prieš „konfliktinius“ deimantus paskatino vadinamąjį Kimberley procesą pasiūlyti neapdorotų deimantų sertifikavimo schemą, kuri šiuo metu yra įgyvendinama.

2002 m. „Global Witness“ kartu su daugiau nei 60 grupių iš viso pasaulio pradėjo kampaniją „Paskelbkite savo išlaidas“. …. Ši kampanija yra tik pirmas žingsnis siekiant panaikinti išteklių prakeiksmą. Vyriausybės turi ne tik atskleisti duomenis apie savo pajamas, bet ir, dar svarbiau, atsiskaityti, kaip jos yra naudojamos. Būtent to siekia mano remiama “Kaspijos pajamų stebėjimo” organizacija iš nafta turtingų Kaspijos regiono šalių, ypač iš Azerbaidžano ir Kazachstano. Jos tikslas yra mokslinių tyrimų, mokymų ir partnerystės projektų būdu suteikti pilietinei visuomenei galimybes kontroliuoti vyriausybės pajamas kasybos ir naftos sektoriuose bei gautų pajamų panaudojimą.

Siekdamos atrodyti padoriai, kai kurios korumpuotos vyriausybės sutiko įsteigti naftos fondus. Pavyzdžiui, Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas sunerimo, kai viename iš Šveicarijos bankų buvo aptikta didelė jo kontroliuojama sąskaita. Norint legalizuoti pinigus, jie buvo padėti į naftos fondą, kuris buvo įkurtas pagal  Norvegijos panašaus fondo pavyzdį. Abejotina, kad tai yra geriausias lėšų panaudojimo būdas. Kodėl, pavyzdžiui, Kazachstano naftos fondas investuoja į JAV hipotekos obligacijas, užuot plėtojęs Kazachstano hipotekos obligacijų rinką?

Kelios gamtos išteklius išgaunančios šalys savanoriškai atliko eksperimentą, kurio metu vyriausybė ir visos įmonės, dalyvaujančios išteklių gavyboje, deklaruos savo pajamas ir jų panaudojimą Didžiosios Britanijos ekspertų grupės sukurtu formatu. Tarp savanorių buvo Rytų Timoras, Gana, Mozambikas ir Siera Leonė, jų pavyzdžiu gali sekti kitos šalys. „British Petroleum“ pasiūlė paskelbti išsamias pajamų ir išlaidų ataskaitas pagal šalis. Iš pradžių su tuo nesutikusi Angola atsiėmė savo prieštaravimus. Kazachstanas, prieštaravęs “Kaspijos pajamų stebėjimo” ataskaitai, galiausiai sutiko bendradarbiauti su organizacija. Azerbaidžanas bendradarbiauja su „British Petroleum“, eksploatuojančia didžiausią šalies naftos telkinį, procedūroje, kuria siekiama išvengti neteisėto pajamų pasisavinimo. Net JAV vyriausybė ir stambiausios JAV naftos kompanijos, kurios pradžioje nenorėjo dalyvauti kampanijoje „Paskelbk savo išlaidas“, nors ir ne iš karto, vis dėlto prie jos prisijungė.

Dar per anksti trimituoti pergalę. Priešingai, dabar, kai pajamų iš išteklių panaudojimo skaidrumo užtikrinimas įgijo politiškai korektiško elgesio statusą, kyla vis didesnis pavojus, kad visi palaikys šią idėją žodžiais, tačiau elgsis kaip ir anksčiau. Šioje situacijoje pilietinė visuomenė neturėtų nei akimirkai atsipalaiduoti, jei nori išlaikyti teigiamą impulsą. Šiame kontekste pilietinė visuomenė yra suprantama kaip ekspertai, pareigūnai ir NVO. Problema yra labai sudėtinga, ir niekas iki galo nežino, kaip padaryti, kad gautos pajamos iš gamtos išteklių naudojimo duotų kuo daugiau naudos. Nepaisant to, ji palaipsniui įgauna vis aiškesnius kontūrus, ir mes, panašu, liudijame naujo judėjimo, remiančio pajamų iš išteklių naudojimo skaidrumą, gimimą. Atsiveriančios perspektyvos yra beribės.

JAV yra gyvybiškai svarbus didesnis skaidrumas ir atskaitomybė naftą išgaunančiose šalyse. Mes esame priklausomi nuo Viduriniųjų Rytų naftos, o ryšiai su Afrika ir Centrine Azija mums tampa vis svarbesni. Mūsų santykių su Saudo Arabija patirtis aiškiai parodo, kiek esame suinteresuoti, kad šalis, kurios mums tiekia naftą, valdytų skaidrios ir demokratiškos vyriausybės . Nepaprastai sunku suprasti JAV vyriausybės nenorą vaidinti aktyvesnį vaidmenį. Demokratijos ir skaidrumo plėtra naftą išgaunančiose šalyse yra konstruktyvi alternatyva Irako okupacijai.

ISTORINIS ASPEKTAS

Mano požiūrį į JAV vaidmenį – lyderio vaidmenį bendromis pastangomis pagerinti esamą pasaulio tvarką – galima pavadinti idealizuotu, tačiau jokiu būdu ne nerealiu. Jis iš tikrųjų yra pagrįstas tvirta idealizmo tradicija Amerikos užsienio politikoje. Jungtinės Valstijos yra išskirtinis pavyzdys, kai didžiosios valstybės laikosi Nepriklausomybės deklaracijoje išdėstytų ir Atlanto chartijoje dar kartą patvirtintų, o vėliau įtrauktų į JT chartijos preambulę visuotinių principų. Net geopolitinio realizmo apaštalas Henry Kissingeris pripažįsta tai, ką jis vadina „Amerikos išskirtinumu“.

Maršalo planas buvo drąsus ir dosnus gestas – panašus JAV poelgis šiandien aiškiai pademonstruotų atsakingo lyderio tipą, kurį aš taip propaguoju. Dėl to, kad Maršalo planas nebuvo toks altruistiškas, kaip atrodo, galima diskutuoti. Europai grėsė tarybinis viešpatavimas, o Amerikos pramonei labai trūko užsienio rinkų. Tačiau pagrindas vaidmeniui, kurį, manau, turėtų vykdyti JAV,  yra ne altruizmas, o pagrįstas interesas. Šiuo požiūriu Maršalo planas sėkmingai įvykdė savo užduotį.

DVI IDEALIZMO ATMAINOS

Šaltasis karas buvo idėjų ir taip pat geopolitinių interesų karas, nors kovai įsibėgėjus vieną nuo kito tapo neįmanoma atskirti. Kokios tiksliai buvo šios idėjos, yra atviras klausimas, kuris išlieka aktualus ir šiandien. Mano nuomone, šaltasis karas buvo kova tarp atviros ir uždaros visuomenės, laisvės ir demokratijos kova su totalitarine diktatūra. Kiti tai vertina kaip kapitalizmo ir komunizmo konfrontaciją. Šį vertinimų skirtumą negalima pavadinti trivialiu. Atvira visuomenė pasisako už universalius principus, kurie vienodai taikomi visiems. Kapitalizmas remiasi asmeninių interesų siekimu ir yra glaudžiai susijęs su geopolitiniu realizmu. Abi sąvokos – atvira visuomenė ir kapitalizmas – nėra per toli viena nuo kitos: atvira visuomenė pripažįsta nuosavybės teises ir negali ignoruoti geopolitinių realijų. Kartu jiems būdingas esminis požiūrių skirtumas. Kas laikoma pirminiu – universalios teisės ir lygybė prieš įstatymą ar asmeninių interesų siekimas?

Požiūrių skirtumai aiškiai pasimatė judėjimo už pilietines teises kryptyse, buvusiose šaltojo karo metu. Žmogaus teisių organizacija „Freedom House“ 1941 m. buvo įkurta tų, kurie vėliau buvo vadinami neokonservatoriais ir kurie žmogaus teises vertino kaip ginklą kovoje su Tarybų Sąjunga. „Human Rights Watch“ arba „Helsinki Watch“, kaip ji buvo iš pradžių vadinama, buvo sukurta po to, kai liberalai, kritikavę Tarybų Sąjungą už žmogaus teisių pažeidimą, pasirašė 1975 m. Helsinkio susitarimą. Pirmosios grupės akyse mes buvome teisūs, o jie – ne. Antroji grupė žmogaus teises vertino kaip visuotinį principą ir buvo pasirengusi kritikuoti JAV kartu su Tarybų Sąjunga. Daugelis „Human Rights Watch“ narių buvo aktyvūs JAV pilietinių teisių judėjimo dalyviai dar iki organizacijos atsiradimo. „Americas Watch“ organizacija pasirodė kaip „Helsinki Watch“ atitikmuo, stebintis pažeidimus abiejose pusėse.

Žlugus tarybų imperijai, skirtumai tik gilėjo. …. Šiuo požiūriu yra tikslinga kalbėti apie dviejų idealizmo atmainų egzistavimą, viena jų grindžiama atviros visuomenės samprata, kita – prigimtine teise kartu su tradiciškesnėmis idealizmo ir geopolitinio realizmo kategorijomis. Šis papildomas skirstymas yra ypač aktualus dabartiniam istoriniam momentui.

ŠALTASIS KARAS – IDĖJŲ IR INTERESŲ SUJUNGIMAS

Šaltojo karo metu idealizmą suderinti su realizmu nebuvo sunku. Nesvarbu, koks idealas buvo matomas – atvirai visuomenei ar kapitalizmui Tarybų Sąjunga bet kokiu atveju buvo priešas. Jungtinės Valstijos savyje apjungė geriausias savybes: jos buvo ir supervalstybė, ir laisvo pasaulio lyderė. Visada egzistavo skirtumai tarp liberalų ir, kita vertus, neokonservatorių ir geopolitinių realistų, tačiau juos vienijo priešiškas požiūris į Tarybų Sąjungą.

Svarbiausi nesutarimai buvo pastebėti renkantis sąjungininkus ir užmezgant santykius su jais. Realistams mūsų priešo priešas buvo draugas. Jeanas Kirkpatrickas, JAV atstovė JTO prezidento Reagano laikais, gana originaliai atskyrė autoritarinius ir totalitarinius režimus. Faktiškai, jos nuomone, autoritariniai režimai buvo mūsų draugai, o totalitariniai – priešai. Taigi JAV palaikė glaudžius santykius su Pietų Afrika, nepaisant jos atvirai vykdomos apartheido politikos. Pagalba užsienio valstybėms buvo teikiama vadovaujantis geopolitiniais sumetimais ir dažnai sustiprindavo autoritarinius režimus. Nors „Human Rights Watch“ griežtai kritikavo tokį požiūrį, tai „Freedom House“ jam pritarė.

Nepaisant to, Amerikos užsienio politiką palaikė abi partijos daugeliu aspektų, išskyrus Vietnamo karą, kuris suskaldė šalį ir paliko gilius randus bei karčius prisiminimus.

SUPERVALSTYBĖ PRIEŠ LAISVO PASAULIO LYDERĮ

Šaltasis karas baigėsi socialistinės sistemos krachu ir Tarybų imperijos žlugimu. Ji buvo įvertinta kaip didžiausia JAV pergalė, tačiau pergalės prigimtis taip ir liko nesuvokta dėl to, kad abu vaidmenys – supervalstybės ir laisvo pasaulio lyderio – susiliejo. Taip pat nėra aišku, ko siekė laisvasis pasaulis – kapitalizmo ar atviros visuomenės. Kas sukėlė žlugimą – energingas JAV strateginės gynybos iniciatyvos  (vadinamąją „Žvaigždžių karų programą“) įgyvendinimas, kapitalizmo pranašumas ar laisvės troškimas tarybų imperijoje? Reakcijos į žlugimą taip pat negalima pavadinti kitaip nei chaotiška.

Žlugus Tarybų imperijai 1989 m., o vėliau ir Tarybų Sąjungai 1991 m., atsivėrė unikali istorinė galimybė regiono šalis paversti atviromis visuomenėmis. Tarybų Sąjungai, paskui Rusijai ir naujai nepriklausomoms valstybėms labai reikėjo išorinės pagalbos dėl tos paprastos priežasties, kad atvira visuomenė yra sudėtingesnė socialinės organizacijos forma nei uždara. Uždaroje visuomenėje yra tik viena organizacijos samprata – valdžios institucijų sankcionuota ir privalomai vykdytina. Atviroje visuomenėje piliečiams leidžiama ne tik mąstyti patiems, bet ir privaloma tai daryti, o organizacija leidžia taikiai sugyventi skirtingų interesų, kilmės ir pažiūrų žmonėms. Tarybinė sistema yra bene išsamiausia uždaros visuomenės forma žmonijos istorijoje. Ji persmelkė beveik visus gyvenimo aspektus: politinius ir karinius, ekonominius ir intelektualinius. Agresyviausia buvo invazija į gamtos mokslus – agronomas Trofimas Lisenko, naudodamas marksistinę ideologiją, bandė įrodyti, kad įgytas savybes galima paveldėti. Norint pereiti nuo uždaros visuomenės prie atviros, reikia radikaliai sulaužyti esamą režimą, ko neįmanoma pasiekti be pagalbos iš išorės.

Šis suvokimas paskatino mane sukurti atviros visuomenės fondus visoje buvusioje tarybų imperijoje. Supratau momento svarbą. Revoliucijoms yra būdingas reikšmingas galimybių diapazono išplėtimas. Pokyčiai, kurių neįmanoma įsivaizduoti įprastinėmis sąlygomis, tampa įmanomi, o veiksmai, atlikti tuo momentu, nulemia įvykių eigą ateityje. Todėl visą savo energiją skyriau fondų tinklui kurti, todėl į juos įdėjau tiek pinigų, kiek jie tik pajėgė įsisavinti.

Atviros Vakarų visuomenės to nesuprato. Jie nesuvokė istorinės to, kas vyksta, reikšmės ir savo reikalus tvarkė kaip įprasta. Jie buvo įstrigę šaltojo karotarp dviejų supervalstybių apkasuose  ir nenorėjo tikėti, kad  Tarybų Sąjunga keičiasi. Konstruktyvaus kišimosi į Tarybų Sąjungos vidaus reikalus idėja buvo nepriimtina tuo meto pasaulėžiūrai.

Kai 1988 m. gruodžio mėn. Michailas Gorbačiovas iš JTO tribūnos išdėstė savo „naują mąstymą“ dėl pasaulio tvarkos, grįstos bendradarbiavimu, jo kalba buvo įvertinta kaip „karinė gudrybė“. … Kai paaiškėjo gilūs režimo pobūdžio pokyčiai, JAV vyriausybė nusprendė, kad per vėlu ištiesti pagalbos ranką. Nors rusai prašė pagalbos, su jais elgėsi kaip su elgetomis. Rusijos ekonomistas Nikolajus Šmelevas man pasakojo, kaip 1989 m. rugsėjo mėn. skrisdamas į tarpvyriausybinį susitikimą Jackson Hole, Vajominge, jis penkias valandas nesėkmingai bandė įtikinti tuometinį JAV valstybės sekretorių Jamesą Bakerį, kad būtina suteikti paramą. Gorbačiovas liko be nieko.

Surizikavau įsikišti ir gavau nuostabų rezultatą. Praėjus metams po fondo įkūrimo 1987 m. Maskvoje, pasiūliau sukurti tarptautinę komisiją, kuri tirtų tarybų ekonomikos „atviro sektoriaus“ formavimosi procesą. Mano nuostabai, tuo metu aš buvau daug mažiau žinomas, tarybų valdžia priėmė pasiūlymą. Idėja buvo sukurti rinkos sektorių komandinės ekonomikos rėmuose vienoje iš pramonės šakų, pavyzdžiui, maisto produktų, kuris galėtų parduoti savo produktus rinkos kainomis, o ne reguliuojamomis kainomis. Atvirasis sektorius galėtų palaipsniui plėstis. Netrukus paaiškėjo, kad idėja neįgyvendinama, nes komandinė vadovavimo sistema buvo per daug ligota ir netinkama rinkos ekonomikos embrionui vystytis. Tačiau išlieka faktas, kad net toks neapgalvotas pasiūlymas, gautas iš mažai žinomo šaltinio, sulaukė palaikymo aukščiausiame lygyje. Jei turėjau galimybę iš vakarų pusės pritraukti tokius ekonomistus kaip Vasilijus Leontjevas ir Romane’as Prodi, tai ministras pirmininkas Nikolajus Ryžkovas įsakydavo dalyvauti svarbiausių tarybinių institucijų  – Valstybinio planavimo komisijos, Valstybinio tiekimo komiteto ir kt. – vadovams.

Vėliau subūriau Vakarų ekspertų grupę su Rusijos ekonomistų grupėmis, kurios konkurencijos pagrindu kūrė ekonomikos reformos programas. Po to aš pasiekiau, kad perspektyviausio Rusijos ekonomikos pertvarkymo plano, vadinamojo Šatalino plano, vadovaujamo Grigorijaus Javlinskio, autorius, pakviestų į bendrą TVF ir Pasaulio banko susitikimą, vykusį Vašingtone 1990 m. Planas numatė Tarybų Sąjungos padalijimą su vėlesniu nepriklausomų valstybių suvienijimu į ekonominę sąjungą. Viskas baigėsi tuo, kad prezidentas Gorbačiovas atmetė šį planą. Jei tada planas būtų sulaukęs aktyvesnės paramos Vašingtone pažadėjus suteikti taip reikalingą ekonominę pagalbą, gali būti, kad būtų buvę galima išvengti chaotiško Tarybų Sąjungos žlugimo.

Žlugus Tarybų Sąjungai ir pasibaigus Šaltajam karui, JAV liko be priešo, kuris suteikė jai galimybę būti ir supervalstybe, ir laisvo pasaulio lydere. Šis pokytis mus užklupo netikėtai. Mes negalėjome nuspręsti, kuris iš šių dviejų vaidmenų mums labiausiai patinka, ir bandėme suvaidinti ir vieną ir kitą. Tačiau sąlygų, kurios leido šiuos vaidmenis suderinti, jau nebuvo.

AMERIKOS ĮVAIZDŽIO ATKŪRIMAS

Norėdama atkurti įvaizdį, kurį Jungtinės Amerikos Valstijos turėjo Šaltojo karo metu, jos turi tapti demokratijos bendruomenės lydere ir atitinkamai pakeisti savo elgesį. Jos turėtų sukurti tikrą partnerystę ir laikytis taisyklių, kurias siūlo kitiems. Kadangi taikus bendradarbiavimas ne visada duoda rezultatus, Jungtinės Valstijos turi išlaikyti savo karinę galią, tačiau ji turi tarnauti teisingos pasaulio tvarkos apsaugai ir likęs pasaulis turi tai būtent taip ir suvokti.

Centrinio planavimo modelio nesėkmė visiškai nepatvirtina laisvosios rinkos modelio teisingumo, nepaisant to, kad tuo tiki tie, kurie Šaltąjį karą suvokia kaip kapitalizmo ir socializmo konfrontaciją. Yra produktyvesnė pasaulio vizija. Ji pagrįsta neišvengiamo klystamumo postulatu, pagal kurį visos mūsų sąvokos turi tam tikrų trūkumų. Kitaip tariant, abu modeliai, būtent komunizmas ir laisvoji rinka (pastarąjį aš pavadinau rinkos fundamentalizmu), yra netobuli, o vieno netobulumą gali kompensuoti tik kito elementai. Komunistinis modelis, be abejo, pralaimi laisvosios rinkos modeliui. Bet tai atsitinka tik todėl, kad pastarasis yra mažiau linkęs į dogmatizmą ir ekstremizmą nei komunistinis modelis. Esamoms rinkos valdymo sistemoms būdingas platus reguliavimas ir kitos socialinio kišimosi formos, o ne laisvas privačių interesų tenkinimas.

Mano nuomone, Vakarų pergalę greičiausiai lėmė tai, kad jie personifikavo atvirą visuomenę, o tarybinė imperija – uždarą. Deja, mano pasaulio vizija negali būti vadinama visuotinai priimtina.

JAV išrinkus prezidentu Ronaldą Reaganą ir Didžiojoje Britanijoje Margaret Thatcher, Vakaruose vyraujančiu įsitikinimu tapo rinkos fundamentalizmas. Atrodo, kad „Naują kursą“, JTO ir Maršalo planą sukūrę protai prarado galimybę generuoti idėjas, kurias galima paversti realybe. Ne todėl, kad liberalizmas buvo buvęs uždraustas (mes juk nesame uždara visuomenė), jis tiesiog iš raginimo vienytis transformavosi į politinį pasyvumą. Net politinė kairė, prezidentas Clintonas JAV ir naujasis Tony Blairas leiboristas Didžiojoje Britanijoje, priėmė kai kuriuos rinkos fundamentalizmo principus. Jie bandė surasti trečiąjį kelią, kaip išvengti tiek socializmo, tiek rinkos kapitalizmo kraštutinumų. Deja, trečiajame kelyje nėra pirmųjų dviejų logikos ir aiškumo, todėl jis niekada nebuvo patrauklus. Esu įsitikinęs, kad refleksyvumo, neišvengiamo klystamumo ir atviros visuomenės koncepcijos gali sudaryti nuoseklios pasaulėžiūros pagrindą ir atgaivinti senamadišką liberalizmą.

Kai Clintonas užėmė prezidento kėdę, jis neteikė reikiamos reikšmės užsienio politikos klausimams. Jis turėjo vidaus programą, ir viską, kas susiję su tarptautinėmis krizėmis, jis perkėlė ant savo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Anthony Lake pečių. Prezidentas nepakankamai įvertino šaltojo karo pabaigos istorinę reikšmę; jis labiau rūpinosi Amerikos konkurencingumo gerinimu nei pasaulio tvarkos keitimu. Vis dėlto laikui bėgant jo požiūris keitėsi. Pamažu jam pasirodė, kad Amerikos prezidentas turi daug daugiau galimybių daryti įtaką tarptautinei situacijai nei vidaus. … Galų gale prezidentas Clintonas susikūrė aiškią užsienio politikos viziją, tačiau tuo metu istorinė galimybė, kurią suteikė tarybinės sistemos žlugimas, jau buvo praleista.

Būtent tokiomis aplinkybėmis 1997 m. gimė „New American Century“ projektas.

Įdiegti demokratiją karinėmis priemonėmis yra žymiai mažiau realu, nei bendradarbiaujant ir konstruktyviai įsitraukiant. Nenoriu sakyti, kad mano atsakingos Amerikos lyderystės vizija visiškai prieštarauja politikai, kurią vykdo Amerikos pranašumo idėjos šalininkai. Abu požiūriai numato galimybę JAV kištis į kitų valstybių vidaus reikalus, tačiau aš tvirtinu, kad tai turėtų būti daroma tik teisėtais pagrindais. Visam pasauliui Busho doktrina nėra teisėtas pagrindas. Štai kodėl man atrodo, kad Busho administracijos politika yra tokia žalinga. Tai užblokuoja Amerikos kelią į lyderystę demokratinių šalių bendruomenėje dar prieš to imantis. Mano asmeninė patirtis sako, kad puoselėti atvirą visuomenę nėra lengva, net turint geriausių ketinimų. Užduotis tampa beveik neįmanoma, kai Amerika suvokiama kaip šalis, siekianti tik savo interesų. Mes praradome moralinę teisę kovoti už geresnę pasaulio tvarką ir visuotines žmogaus teises.

KOLEKTYVINIS SAUGUMAS

Amerikos visuomenė šiandien yra susirūpinusi dėl savo saugumo ir tam yra rimtų priežasčių. Terorizmo grėsmė yra reali, ir negalima atmesti galimybės, kad cheminiai, biologiniai ir net branduoliniai ginklai gali patekti į teroristų rankas.

Teisingas būdas išspręsti šią problemą yra sukurti kolektyvinę saugumo sistemą. Be tarptautinio bendradarbiavimo neįmanoma užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui ir tarptautiniam terorizmui. Tiesiog esame įpareigoti, kaip galingiausia valstybė imtūsi vadovavimo.

Nors kolektyvinio saugumo struktūrą stiprinti iš tiesų būtina, vargu ar verta galvoti apie nacionalinio saugumo sistemos visišką pakeitimą tarptautine. Ši idėja nereali dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, Amerikos visuomenė niekada jos nepalaikys. Visuomenės sąmonėje įsigalėjo gilus nepasitikėjimas tarptautinėmis sutartimis ir organizacijomis. Žinoma, dabartinis neigiamas požiūris yra kraštutinumas. Jį puoselėja Amerikos pranašumo idėjos šalininkai, kurie sugebėjo labai išradingai paveikti visuomenės nuomonę. Naujoji vadovybė galėtų daug ką pakeisti. Tačiau yra dar viena aplinkybė, leidžianti manyti, kad yra pavojinga per daug patikėti nacionalinio saugumo interesus tarptautiniams institutams.

Suverenios valstybės dalyvauja tarptautiniuose susitarimuose siekdamos patenkinti savo interesus. Ar galime joms patikėti savo saugumą? Iš neišvengiamo klystamumo postulato išplaukia, kad joks tarptautinis susitarimas nėra absoliučiai patikimas. Visada yra tikimybė, kad vienas iš dalyvių nevykdys susitarimo nuostatų, o tada turėsime pasikliauti tik savo jėgomis. Apgaulės pavojų didina tai, kad kiti dalyviai yra mažiau demokratiški ir nėra tokie atviri kaip mes. Tokio pavojaus akivaizdoje mes taip pat esame priversti apgaudinėti.

Šiuo metu į gynybą investuojame beveik tiek pat, kiek visos kitos šalys kartu paėmus. Technologijų srityje mes jas gerokai lenkiame. Jos, natūralu, iš visų jėgų stengiasi neatsilikti nuo mūsų, todėl mes negalime sau leisti sumažinti savo pastangas technologijų srityje. Šias nelygias lenktynes ir galėtų sulėtinti atitinkamas tarptautinis susitarimas. Būtų galima sukurti griežtą jo nuostatų laikymosi kontrolės sistemą ir atnaujinti lenktynes pastebėjus menkiausią piktnaudžiavimo požymį. Mes turime teisę diktuoti sąlygas, kurios mus tenkintų. To padaryti neleidžia tik mūsų pačių pozicija:  mūsų negali patenkinti niekas, nes valdant ekstremistams mes nepriimame paties proceso.

AMERIKOS PRANAŠUMO MUILO BURBULAS

Paskutinio skirsnio baigiamosios pastabos gali sukelti mintį, kad aš esu visiškai pamišęs dėl savo politinių pažiūrų. Taip, man tai gana neįprasta. Niekada nepriklausiau nė vienai iš dviejų pagrindinių partijų, puikiai suprasdamas kiekvienos iš jų nuopelnus ir trūkumus, nors šiek tiek labiau prijaučiau demokratams. Net ir šiandien aš išlieku nešališkas ir matau daug dalykų, dėl kurių galima būtų kritikuoti Demokratų partijos vadovybę. Anksčiau aš nelaikiau konkrečios partijos pergalės rinkimuose gyvybės ar mirties klausimu. Dabar laikau.

Šį dramatišką pokytį lemia ne mano charakterio keistenybės, o kokybinis JAV vaidmens pasaulyje pokytis. Manau, kad mes praėjome pusiausvyros tašką ir atsidūrėme toli nuo pusiausvyros esančioje zonoje.

Norėdamas patikslinti aukščiau išdėstyto prasmę, pasinaudosiu viena iš savo vertybinių popierių rinkos funkcionavimo teorijų. ….

„Muilo burbulų“ ypatumas vertybinių popierių rinkoje yra tai, kad jie nekyla tuščioje vietoje nuo nulio. Realybėje jie visada turi tvirtą pagrindą, tačiau tikrovė yra iškreipoma dalyvių galvose dėl neteisingų įsivaizdavimų. Knygos pabaigoje pateiktas priedas parodo neišvengiamą neatitikimą tarp žmonių mąstymo ir tikrovės. Paprastai savęs korekcijos procesas neleidžia šiam neatitikimui peržengti tam tikrų ribų: žmonės pastebi, kad rezultatai neatitinka lūkesčių, ir atitinkamai keičia savo lūkesčius. Būtent tai aš vadinu situacija artima pusiausvyrai. Tačiau yra atvejų, kai realybėje egzistuojančią tendenciją sustiprina rinkoje vyraujančios išankstinės nuostatos ar klaidingos nuomonės, arba atvirkščiai. Kai įvykiai vystosi pagal „boom-crash“ scenarijų, vyraujantis suvokimas ir pati tikrovė toli peržengia pusiausvyros zonos ribas.

Galų gale skirtumas tarp tikrovės ir klaidingo jos suvokimo tampa toks, kad muilo burbulas sprogsta. Tiksliai nustatyti momentą, kai procesas peržengia įprastus rėmus ir įžengia į zoną, esančią toli nuo pusiausvyros, įmanoma tik retrospektyviai. Įsigilinimo į save etape rinkos dalyvius apakina vyraujantis šališkumas ir jie nepastebi didėjančio atotrūkio tarp suvokimo ir tikrovės. Klaidingą suvokimą galima testuoti, tačiau jei tendencija pasitvirtina, klaidingas įsitikinimas sustiprėja. Tai padidina atotrūkį ir sukuria pagrindą būsimam posūkiui. Nepaisant to, kad tokia įvykių eiga atrodo griežtai determinuota, situacijos vystymasis pagal scenarijų „boom-crash” gali būti nutrauktas bet kuriame etape ir taip galima sumažinti arba visiškai pašalinti jos neigiamą poveikį. Ne taip dažnai “muilo burbulas” išsipučia iki tokios būsenos kaip per informacinių technologijų bumą, kuris baigėsi 2000 m. Kuo greičiau šis procesas bus nutrauktas, tuo geriau.

Rugsėjo 11-osios teroro išpuolis leido Amerikos pranašumo idėjos šalininkams patraukti paskui save visą šalį, o intervencija į Iraką tapo mūsų įžengimo į toli nuo pusiausvyros zoną liudijimas.

Vienas dalykas yra laisvai siekti komercinių interesų, o visai kas kita – suteikti laisvę naudoti karinę jėgą. Tarp verslo ir kariuomenės visada yra abipusiai santykiai, ir jie visada yra įtartini. Prezidentas Eisenhoweris kalbėjo apie karinį-pramoninį kompleksą. Ryšys tarp didelio verslo ir kariuomenės gali sugadinti abi puses. Istoriškai tai nebuvo būdinga JAV, kai jos kariuomenė buvo maža; padėtis pasikeitė tik po Antrojo pasaulinio karo, prezidentas Eisenhoweris buvo pakankamai įžvalgus, kad tai pastebėtų ir perspėtų apie pavojų. Kitose šalyse ryšys tarp verslo ir kariuomenės buvo daug gilesnis. Tai buvo aiškiai matoma imperialistinėse Vokietijoje ir Japonijoje, būtent šiame ryšyje matomas fašizmo pagrindas.

Nenoriu pasakyti, kad neokonservatyvi ideologija yra paremta piniginiais interesais – aš nesu neomarksistas, – tačiau neįmanoma paneigti dvipusio refleksinio santykio egzistavimo. Visai neseniai refleksiški santykiai neperžengė įprastų ribų, ką liudija pažangos trūkumas siekiant nekonservatyvaus kurso iki rugsėjo 11 d.

Tada įvyko rugsėjo 11-osios tragedija, tą pačią akimirką patekome į toli nuo pusiausvyros esančią zoną.

Mes patekome į tinklą. Tinklas įpainioja tą, kuris į jį pakliuvo; norint išsipainioti reikia šaltos galvos. Atakos metu nebuvo aišku, ko siekia teroristai-savižudžiai; dabar, bėgant laikui, kaikas paaiškėjo: jie norėjo iš mūsų būtent tokios reakcijos, kokią jie gavo. Galbūt jie mus suprato geriau nei mes patys. …. Kadangi kaltininkai lieka nematomi, ši instinktyvi reakcija tikrai iššauks nekaltas aukas. Musulmonai turi tapti aukomis, islamas radikalėja, išprovokuodamas bendrą konfrontaciją tarp islamo šalių ir Vakarų. Nors materialinis pranašumas yra Vakarų pusėje, islamas triumfuos, nes jis turi rimtą konkurencinį pranašumą – nėra mirties baimės.

Nors visuomenės reakcija buvo instinktyvi, prezidentą Bushą supantys Amerikos pranšumo idėjos šalininkai elgėsi pagal savo planą. Jis buvo paruoštas dar prieš jiems ateinant į valdžią, tik buvo adaptuotas  sąlygoms, susiklosčiusioms po teroristinio išpuolio. Tiesą sakant, jie pasinaudojo instinktyvia visuomenės reakcija savo tikslams pasiekti, tačiau tuo pat metu pamiršo numatyti galimybę pasitraukti, jei rezultatai bus neigiami. Ir Amerikos pranašumo idėjos pasiekti rezultatai, net pagal jų pačių standartus, yra katastrofiški.

Šie du planai turi tam tikrų panašumų tarpusavyje ir su „muilo burbulo“ scenarijumi vertybinių popierių rinkoje – iš pradžių jie visi gilėja, tačiau galiausiai turi sprogti dėl to, kad remiasi neteisingu tikrovės suvokimu. Tai patvirtina gilesnė planų analizė. Nesunku yra pamatyti islamo grynumo palaikymo terorizmo būdu  plano absurdiškumą, nors mes labiau linkę tai vadinti blogiu, o ne kliedesiais. Ir teisingai. Kas gali būti blogiau už nekaltų žmonių nužudymą vardan religijos?

Kiek sunkiau yra suvokti Amerikos pranašumo idėjos  siekimą karinėmis priemonėmis  absurdiškumą. Taip yra dėl to, kad esame įpratę visame kame pasikliauti karine galia, o tais momentais, kai kyla grėsmė pačiai mūsų egzistencijai, jaučiame ypač didelį jos poreikį. Mums sunku įsivaizduoti, kad mus gali slėgti ideologija, nes mes save laikome pernelyg pragmatiškais. Nepaisant to, ideologija vyriausybės politikoje pradėjo vaidinti neįprastai didelį vaidmenį, o suvokimo ir tikrosios padėties neatitikimas neįprastai gilėjo. Tai gali įvykti tik dėl savęs gilinimo proceso, kuris stiprėja ilgus metus.

Vargu ar reikėtų per daug piktnaudžiauti analogija su „muilo burbulu“ akcijų rinkoje. Amerikos pranašumo siekio palyginimas su įvykių eiga pagal „muilo burbulo“ scenarijuje akcijų rinkoje turi daug trūkumų. Tačiau jei į tai žiūrėti kaip į daug žadantį suklydimą, tai gali sukelti labai įdomių minčių.

Ankstyvosiose proceso raidos stadijose „muilo burbulo“ dalyviai nemato savo įsitikinimų absurdo, be to, jiems atrodo, kad tikrovė patvirtina jų įsitikinimus. Tik vėlyvoje stadijoje išryškėja lūkesčių ir faktinės įvykių eigos neatitikimas. Tada ateina tiesos momentas, po kurio įvyksta posūkis tendencijoje. Po posūkio vyksta savaime gilėjantis priešingas procesas, galintis padaryti žalą, kurios mastas priklauso nuo burbulo pripūtimo laipsnio.

Kalbant apie “muilo burbulą” yra svarbu suprasti, kad jame nėra nieko iš anksto nustatyto. Boom-crash procesai gali būti nutraukti bet kuriuo metu, ir kuo greičiau tai įvyks, tuo mažiau jie padarys žalos. Atsitiktiniai akcijų kainų svyravimai vyksta kiekvieną dieną, tačiau jie nedaro žalos. Tik atsisakius kritiško aplinkos suvokimo ar jį nuslopinus, refleksyvioji realybės ir jos supratimo sąveika leidžia prarasti kontrolę. Būtent tai įvyko po rugsėjo 11 d.

2003–2004 m Šaltinis: George Soros

Vertė Jonas Kovalskis, (c) 2020-10-05