Tag

rinkimų cirkas Lietuvoje

Browsing

Puteikio ir tautininkų susijungimas: kovos „prieš sistemą“ imitacija

Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.com/2020/07/puteikio-ir-tautininku-susijungimas.html

Viena šviežiausių Lietuvos opozicinės politikos naujienų – tai Naglio Puteikio perimtos Centro partijos ir Tautininkų sąjungos su Sakalu Gorodeckiu priešakyje, susijungimas; pastarieji, kaip nekeista, ketina dalyvauti šį rudenį artėjančiuose Seimo rinkimuose, kuriuose žada sudaryti antioligarchinę, antikarantininę ir visaip kitaip antisisteminę platformą. Tarp jų į rinkimus eina ir žurnalistė Rūta Janutienė.

Neabejotina, kad ne vienas pilietis šią jėgą palaikys, nors pastarųjų šansai laimėti Seimo rinkimus, be abejo – ne patys didžiausi. Vis dėlto, Puteikis – turėdamas nemenkus finansinius resursus bei kontaktus „viršuje“, tikėtina, į pats į Seimą, kaip anksčiau, taip ir dabar – „pralįs“. Kitų kandidatų, žodžiu, potencialių deputatų, perspektyvos yra mažų mažiausiai abejotinos.

Tačiau ne tame esmė. Iš tiesų, tų kovotojų „prieš sistemą“, „už tautą“ ir pan. mūsuose yra penkios galybės. Bet nei vieni iš jų, kad ir patekę į Seimą (kaip rodo, tarkime, N. Venckienės „Drąsos kelio“ pavyzdys), nieko nepakeičia. Daugų daugiausiai, jie bando kažką koreguoti, blizgindami sistemos paviršių arba, pasakykime tiesiai – suvesdami vienokias ar kitokias asmenines sąskaitas. Tokia gi ir yra smulkiaburžuazinio politikavimo prigimtis…

Ar iš šio konteksto Puteikio partija kuo nors išsiskiria? Ne detalėmis, bet iš esmės. Faktiškai, ji nesiskiria niekuo. Ir tai suprasti nesunku, vien pažvelgus į pamatines šios grupės nuostatos: kaip ir sisteminės partijos, ji remia Lietuvos buvimą NATO ir ES, žodžiu – dabartinį šalies geopolitinį vektorių; kaip ir sisteminės partijos, ji išpažįsta rusofobiją ir amerikanofiliją; kaip ir sisteminės partijos, ji dergia ir juodina mūsų tarybinę praeitį – be kurios objektyvaus įvertinimo jokia išeitis iš esamo Lietuvos, o iš tiesų, ir visos Rytų Europos, prieito istorinio akligatvio – iš esmės negalima.

Dar daugiau: bazinėmis savo nuostatomis, Puteikio tautininkai ir centristai niekuo nesiskiria nuo V. Radžvilo „Nacionalinio susivienijimo“ (pastaruosius išskirtų nebent perdėtas katalikybės akcentavimas, bet daugiau principinių skirtumų, kiek tai liečia ideologiją – nerasi), bet jungtis drauge nei vieni, nei kiti nenori. Į rinkimus eis atskirai. Ką gi, ar čia ne tos pačios asmeninės sąskaitos bei ambicijos? Žinoma.

Bet eikime dar toliau. Kelkime klausimą, ką gi turėtų daryti tie opozicionieriai, kurie suvokia, kad antitarybiškumas ir rusofobija – tai keliai į niekur, kad liberalizmui taip nepasipriešinsi. Ar irgi – bėgte bėgti į rinkimus su pirmu pasitaikiusiu sąrašu? Taip aiškina, pavyzdžiui, kai kurie Zigmo Vaišvilos gerbėjai. Anot jų, būtina vienytis į kažkokį tai „susitelkimą“ – priešingu atveju sistema tiktai laimės.

O kas yra toji „sistema“? Kas šiuo atveju yra priešas? Jie atsakymą į šį klausimą, kaip ir klausimą apie „susivienijimą“ ar „susitelkimą“, palieka abstrakčiu. Žodžiu, tai landsbergistai – o daugiau, dievas tėvas težino. Nei santvarkos (kapitalizmo), nei geopolitinio vektoriaus klausimu – nei vieno garsesnio ar nuoseklesnio žodžio. Be to, pamirštama toji paprasta aplinkybė, kad taip vadinami „antisistemininkai“ ir „opozicininkai“ metus iš metų žaidžia rinkimais, svajodami apie mandatus ir greitas, lengvai pasiekiamas permainas, vietoje to, kad pradėtų nuo pradžios, o būtent – nuo konkrečios pasaulėžiūros, konkrečios koncepcijos, teorijos, išsidirbimo – ir žmonių telkimo būtent apie šią pasaulėžiūrinę bazę, nes, norint susivienyti, pirmiausiai reikia išsiskirti. O vienytis apie nieką, tai tas pats, kaip vienytis apie viską.

Socializmo šalininkams, kaip, iš tiesų, ir visiems sąmoningiems patriotams – tiems, kurių „nepuola rusai“, tiems, kurių Amerika „negelbės“, tiems, kuriems Tarybų Lietuva buvo Tėvynė, o ne „okupacinė administracija“ – su antitarybininkais, rusofobais ir Amerikos liokajais nėra ir negali būti pakeliui. Nes, šiaip ar taip, tokie veikėjai, koksai bebūtų jų „antisistemiškumas“, tėra ir tegali būti sistemos – mafijinės Lietuvos buržuazijos ir jos amerikoniškųjų šeimininkų – tiesioginiai ar netiesioginiai tarnai, kokiais, be abejo – šiuo atveju yra Puteikis ir Ko.
“Beprotybė yra tikslus to paties veiksmo nuolatinis kartojimas. Kartas nuo karto. Tikintis pokyčių. Tai ir yra beprotybė. Tada aš pradėjau tai matyti visur , kur tik pažvelgsi, šie idiotai daro vieną ir tą patį ir galvoja, dabar viskas pasikeis …” (Vaas Montenegro(c)
Александр Роджерс: Что такое безумие?
Rinkimai… Ir vėl… Jau 30 metų…
Konservai su liberalais iš tarybinės lietuvių kartos pavogto turto sau pilis pasistatė, prie lovio snukius nušėrė ne tik sau, bet ir visai savo staiga praturtėjusiai nevykėlių giminei.
Visi kartoja ir  žino: jie – vagys, turėtų sėdėti ne Seime, o šalia, Lukiškėse iki gyvos galvos be teisės į malonę su visos giminės turto konfiskavimu. Bet juos nuolat lietuviai renka … į Seimą.
Socdemai – tie patys konservatoriai, tik vadinasi kitaip (c) V.Uspaskichas.
Darbiečiai – tie patys liberalai, tik konkurencinėje kovoje pralaimėjo labiau degradavusiems zuokiniams-šimašiniams-masiuliniams. Labai tikisi atsigriebti ir pavogti iš sėkmingesnių vagių liberalų, kaip sakė Iljičius – apiplėšk plėšiką sorosinį.
Įvairiausius konservatorių-liberalų klonus – nacionalistus, nacistus, fašistus, tautininkus, lietuvininkus ir pan. – nesunku atpažinti pagal jų landsberginę dainelę – “Rusija puola!, sąjūdis,Laisvė, Nepriklausomybė, Europa!Amerika! NATO! Vergija JAV kolonijos statuse yra laisvė! O klausimas “Kieno Krymas?” tiesiog nurauna tokiam JAV patriotui stogą.
Šią iki koktumo įkyrėjusią prašvinkusią Sąjūdžio beprotybės laikų dainelę, net toje pačioje iki koktumo prašvinkusioje tonacijoje, traukia net naujieji-senieji “opozicionieriai”…
Radžvilo nacionalinis (tiksliau , nacionalistinis) susivienijimas, ne tokios Lietuvos norėjome, susigrąžinkime valstybę, sąjūdis, laisvė, nepriklausomybė, lietuvybė, Europa, JAV, NATO, rusai puola… Ką darysite Lietuvą susigrąžinę? Ji bus tokia pati, kaip ir dabar, tik fiureris bus kitas? Naujo tautos tėvo vardą nesunku atspėti, manau.
A. Juozaičio ir vėl santalka, vėl sąjūdis, laisvė, nepriklausomybė, lietuvybė, Lietuva yra čia (o kur dar jai būti?!),Europa, JAV, NATO, rusai puola… Ypatingas cinizmas yra tame, kad A.Juozaitis ketina išlipti į valdžios panteoną su tarybinės kartos lietuvių pensininkais. Tais pačiais, kuriuos tas pats A.Juozaitis negailestingai kalė prie gėdos stulpo sąjūdžio tūkstantiniuose mitinguose 1990 metais, tais pačiais, kurie atstatė nacistų ir jų vietinių kolaborantų nacionalistų nusiaubtą karo metu ir pokario gadynėje Lietuvą, ir kuriuos Arvydas koneveikė už kolaboravimą su tarybiniu režimu – už Lietuvos klestėjimo aukso amžiaus kūrimą… 
Vaišvilos nacionalinis susitelkimas (greitai lietuvių kalbos žodyne neliks sinonimų žodžiui “vienybė”, kad pavadinti visas partijas slegiančiai panašiu pavadinimu ir siekiančių to paties neįmanomo dalyko iki atominio lygio fragmentuotoje visuomenėje ) – kgb, komunistai, sovietai, sąjūdis, laisvė, nepriklausomybė, Europa, JAV, NATO, rusai puola…
Kartais susidaro įspūdis, kad visų “opozicinių” partijų pavadinimus, programas, kalbas, retoriką rašo landsberginės chuntos štabas ir tik vienu vieninteliu tikslu – kad visos šios “opozicinės” partijos (sąjūdžiai, komitetai, susivienijimai, sąrašai, talkos ir santalkos) išvalytų kelią į Seimą konservatoriams /liberalams su jų drausmingu, iš visų, pagal konservatorių sukurptus ir prastumtus įstatymus, Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės finansuojamu dešiniuoju elektoratu, tais varganais 8-9 procentais “nuo tarybinio režimo labai nukentėjusių, todėl nusipelniusių gyventi geriau už likusius 90 procentų lietuvių” “patriotų”, kurie taip myli JAV, kad yra pasiryžę sudeginti visą Lietuvą NATO kare prieš Rusiją.
Rinkimai. Ir vėl… Jau 30 metų…

“Aš tau jau sakiau, kas yra beprotybė”.. (Vaas Montenegro)
Lietuvos grėbliai jau parašė į Jungtines tautas peticiją su prašymu, kad lietuviai nustotų pagaliau šokti klumpakojį ant grėblių. Bet tokių peticijų iš visų JAV-NATO kolonijų buvo gauta daug, tad lietuvių grėblių peticija taip pat buvo ignoruota…
Ir vėl bus rinkimai…

Gitanas Nausėda savo vaikams vietoje pasakų skaito sėkmingas kreditų istorijas – kaip Skandinavijos bankams Lietuvoje sekasi gauti milžiniškus pelnus, o Lietuvai sekasi auginti milijardines skolas sėkminguose bankuose…

Ingrida Šimonytė savo vaikų neturi, tačiau pasakas sekti taip pat mėgsta. Mėgstamiausia jos pasaka prasideda šitaip: “Atėjo kartą 1990 metais V.Lansbergis ir išvadavo Lietuvą su nematoma Adamo Smito ranka, kuri iškraustė visiems lietuviams kišenes ir viską, ką rado, atidavė geriausiems iš jų – konservatoriams ir liberalams…
Dievas sukūrė Ingridą Šimonytę, kad lietuviai nenumirtų iš laimės.
Už Ingridą!

Ingrida, Gitanu, landsbergis, konservatoriai ir liberalai sako, kad gyvensime  geriau.
Lietuvių tauta klausia – O mes?

Teisininkas Jonas Kovalskis nuotrauka.

Rinkimus Lietuvoje į Prezidentus laimėjo landsberginės chuntos du kandidatai.
Visi lietuviai jau spėjo susipykti su visais įrodinėdami savo kandidatų privalumus ir nežemiškas dorybes.
Rinkimų farsui pasiekus finišo tiesiąją niekas nepajudėjo tiesos link nei per milimetrą, visi pasiliko savo vietose. Ar ne keista? Tiek veiksmo, žodžių, šūkių, pykčio, agresijos, o nei tiesos, nei šviesos, nei vilties nėra… Net tunelio gale.
Vėl visi stovi prieš dilemą – kokią piliulę praryti? Raudoną ar mėlyną? Landsbergio chuntą ar Tiesą? Šimonytę ar Nausėdą? Kurį, pagaliau?!! Ir ar yra skirtumas?..
Kai landsberginės chuntos valdoma Sistema tau pasiūlė tik vienos spalvos piliules.
Ir paragino nesipriešinti, paklusti, tapti vienu iš jų, tapti agentu…
Nes tai šilta, patogu, jauku, komfortiška. Nes tai gražu, patriotiška. Nors ir mirtina…visiems.

Jeigu niekas nepasikeis, šių metų pavasarį turėtų vykti net treji rinkimai – savivaldybių tarybų ir merų, Respublikos prezidento bei atstovų į Europos Parlamentą.

Naivu būtų manyti, kad jie taps išskirtiniais šalies įvykiais, iš esmės pakeisiančiais degradavusią politinę sistemą. Kaip praėjusiame šimtmetyje taikliai yra pašmaikštavęs rašytojas Markas Tvenas, „jeigu rinkimai ką nors keistų, jie seniai būtų uždrausti“.

Politinės kampanijos formaliai yra prasidėjusios dar praėjusių metų rudenį, tačiau realiame gyvenime matome tik blankų jų atvaizdą, apraizgytą begalės administracinių taisyklių ir perteklinių reikalavimų brūzgynais.

Parlamentinė demokratija ir savivalda Lietuvoje yra nugramzdintos į tokias žemumas, jog jokios kampanijos nebegali sustabdyti politinių partijų erozijos bei augančio piliečių nusivylimo valdžia.

Visuomenėje tvyro įsitikinimas, jog paprastų rinkėjų balsas negali nulemti realių gyvenimo pokyčių, kuriuos diktuoja valdžios struktūrose įsitvirtinusių įtakingų grupuočių statytiniai. Galios centrų kontroliuojama ir kruopščiai sekama politinė lyderystė gali rastis tik su valdančiųjų privilegijuotų sluoksnių palaiminimu. Paradoksalu, tačiau parlamentinę kontrolę Lietuvoje vykdo ne demokratiškai išrinkti tautos atstovai, o institucijų biurokratija diktuoja politikams žaidimo taisykles. Laisvai ir demokratinei visuomenei būdingi politikos formavimo mechanizmai praktiškai neveikia.

Daugiapartinė sistema jau kuris laikas, galima sakyti, yra paralyžiuota, todėl matome, kaip Respublikos prezidento rinkimuose bando reikštis pavieniai asmenys, kurie neturi politinės tapatybės, jų kalbų turinio nesaisto partinių bendruomenių atsakomybė, o programiniai teiginiai neatspindi politinių pažiūrų ar ideologijų.

Šie tariami rinkimų favoritai bandomi įpiršti rinkėjams viešųjų ryšių metodais, rutuliojant žiniasklaidoje skelbiamų sociologinių tyrimų duomenis, tačiau niekas negali pasakyti, kiek šie „reitingai“ iš tikrųjų atspindi visuomenės politinio kūno temperatūrą. O partijų ir visuomeniniai rinkimų komitetų koordinatoriai net socialiniuose tinkluose desperatiškai medžioja gyventojų parašus tam, kad galėtų bent formaliai įsėsti į važiuojantį rinkimų traukinį ir sudalyvauti savivaldybių tarybų mandatų dalybose.

Municipalinius rinkimus reglamentuojanti teisinė bazė yra tapusi tikru labirintu, kuriame yra priversti klaidžioti ne tik veikiantys politikai, rinkimų organizatoriai, bet ir patys jų prievaizdai – rinkimų komisijų nariai. Daugybė formalumų ne tik apsunkina piliečių dalyvavimą bendrųjų reikalų tvarkyme, bet kompromituoja ir diskredituoja patį demokratinį procesą. Vien ko vertas absoliutus kampanijų finansavimo suvaržymas, kuris leidžia vienam asmeniui paaukoti rinkimams ne daugiau kaip 12 eurų. Kitu atveju, piliečiui tektų susidurti su atskiros pajamų ir turto deklaracijos pateikimo peripetijomis ir įdėmia mokesčių inspekcijos stebėsena.

Neseniai vieno pretendento į šalies vadovus užsakytoje gyventojų apklausoje į atvirą klausimą „ko labiausiai Lietuvai trūksta, kad ji taptų gerovės valstybe?“, dauguma žmonių atsakė, kad mūsų šaliai labiausiai trūksta geros valdžios – teisingų, sąžiningų, nekorumpuotų politikų, kurie būtų geri vadovai“. Ši prieštaringa „diagnozė“ rodo, jog daugumos piliečių suvokimas didele dalimi atitinka prezidentės Dalios Grybauskaitės suformuotos visuomeninės sąmonės matricą bei užslėptus politinius tikslus, kurių nesiskaitant su priemonėmis buvo siekiama Lietuvoje pastaruosius dešimt metų. Per šį laikotarpį nustekentame ir nualintame politiniame kontekste net plika akimi tapo atpažįstami absoliutaus oligarchinio valdymo kontūrai. Iš aukščiausių valdžios ešelonų visuomenė nuolat buvo bauginama politinių partijų valdymo grėsmėmis, tarsi pamirštant, jog būtent šiose organizacijoje telkėsi potencialiai aktyviausi visuomenės nariai, formavosi politinis diskursas, kritiškas mąstymas, galėjo gimti skirtingi valstybės raidos scenarijai.

Politinių partijų kūrimasis pirmaisiais nepriklausomybės metais padėjo pamatus valstybės politinei kultūrai ir idėjų įvairovei, padėjo formuoti demokratinio valstybės valdymo struktūras, tačiau ilgainiui daugiapartinė politinė sistema buvo izoliuota ir atskirta nuo pilietinės bendruomenės.

Bene didžiausi nuopelnai šioje srityje neabejotinai atitenka nemažai sovietinio raugo nomenklatūros veikimo standartų perėmusiai konservatorių partijai, kuri siekė perimti valdžios kontrolę ir absoliučiai dominuoti virš politinio proceso.

Atsitiko taip, jog šiai politinei partijai nepajėgiant to padaryti rinkimų keliu, visuomenėje imta diegti keleriopus politikos vertinimo standartus, dirbtinai kurti vidaus priešų įvaizdžius, skatinti visuomenės narių susipriešinimą. Būtent iš šios vadinamosios dešiniųjų politikos santalkos radosi grėsmių scenarijai, „juodieji sąrašai“, oponentų politinės korupcijos šešėliai, įvairių visuomenės grupių supriešinimo laikysena, kuri kartais peraugdavo į nuožmų susidorojimą ir politinių oponentų persekiojimą, į procesą įtraukiant net teisėsaugos struktūras.

Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės dviejų kadencijų valdymo laikotarpis tarsi įkūnija šios dominuojančios politinės grupuotės diktuojamą ir visuomenei primetamą politikos stilistiką.

Bene dešimtmetį valstybės vadovė dalijasi su visuomene savo politinio proceso tapomu paveikslu, kuriame „knibžda godžių, klastingų, demoralizuotų savanaudžių, nematančių valstybės idėjos. Kur suprantama tik šantažo, melo ir grasinimų kalba, o įtaka poveikiu – einamiausia prekė.“

Tai reiškia, jog šalies vadovė savęs nelaiko šios valstybės politinės bendruomenės dalimi, todėl kiekviena pasitaikiusia proga stengiasi atakuoti tuos politikus, kurie neatitinka konservatorių partinės grupuotės lūkesčių. Šia prasme, metiniai prezidentės pranešimai yra tapę tikrais performansais, kurie atliekami politinės bendruomenės akivaizdoje siekiant šokiruoti, išgąsdinti ar net sukrėsti visuomenę.

Visuomeniniai rinkimų komitetai, kurių atsiradimas atvėrė naujas galimybes piliečiams savarankiškai burtis į bendraminčių grupes ir dalyvauti savo miesto ar miestelio reikalų tvarkyme, nūnai yra atsidūrę prezidentės taikiklyje dėl konkurencijos. Valstybės vadovė dar pernai yra pasiuntusi perspėjimą visuomenei dėl „pseudodemokratinių judėjimų triumfo“ po to, kai šios pilietinės struktūros vietiniu lygmeniu tapo realiomis alternatyvomis vegetuojančioms konservatorių kuopelėms. Pasak Dalios Grybauskaitės, „rinkimų komitetai, turėję įnešti daugiau demokratijos, paskatinti nepartinių žmonių dalyvavimą rinkimuose, deja, tampa vienkartinės demokratijos grimasa su politinių atskalūnų reanimacija. Neaiškiu finansavimu, menka kontrole ir su vieninteliu tikslu siekti – siekti valdžios“.

Savivaldos politika vegetuoja metai iš metų, partijos praktiškai yra nukraujavusios ir nepajėgios dalyvauti formuojant municipalinės politikos kryptis bei strategijas. Net tiesiogiai išrinkti merai tampa įkaitais ir centrinės valdžios malonių prašytojais. Pastaruoju metu vykstanti savivaldybių tarybų rinkimų kampanija, kuri turėtų būti arčiausiai žmonių, atrodo tarsi išdeginta žemė.

Tai politika, kuria siekiama bet kokia kaina atvesti prie valdžios vairo vienintelę asmeniškai proteguojamą politinę grupuotę – Tėvynės sąjungą.

Rolandas Paksas