Puteikio ir tautininkų susijungimas: kovos „prieš sistemą“ imitacija

Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.com/2020/07/puteikio-ir-tautininku-susijungimas.html

Viena šviežiausių Lietuvos opozicinės politikos naujienų – tai Naglio Puteikio perimtos Centro partijos ir Tautininkų sąjungos su Sakalu Gorodeckiu priešakyje, susijungimas; pastarieji, kaip nekeista, ketina dalyvauti šį rudenį artėjančiuose Seimo rinkimuose, kuriuose žada sudaryti antioligarchinę, antikarantininę ir visaip kitaip antisisteminę platformą. Tarp jų į rinkimus eina ir žurnalistė Rūta Janutienė.

Neabejotina, kad ne vienas pilietis šią jėgą palaikys, nors pastarųjų šansai laimėti Seimo rinkimus, be abejo – ne patys didžiausi. Vis dėlto, Puteikis – turėdamas nemenkus finansinius resursus bei kontaktus „viršuje“, tikėtina, į pats į Seimą, kaip anksčiau, taip ir dabar – „pralįs“. Kitų kandidatų, žodžiu, potencialių deputatų, perspektyvos yra mažų mažiausiai abejotinos.

Tačiau ne tame esmė. Iš tiesų, tų kovotojų „prieš sistemą“, „už tautą“ ir pan. mūsuose yra penkios galybės. Bet nei vieni iš jų, kad ir patekę į Seimą (kaip rodo, tarkime, N. Venckienės „Drąsos kelio“ pavyzdys), nieko nepakeičia. Daugų daugiausiai, jie bando kažką koreguoti, blizgindami sistemos paviršių arba, pasakykime tiesiai – suvesdami vienokias ar kitokias asmenines sąskaitas. Tokia gi ir yra smulkiaburžuazinio politikavimo prigimtis…

Ar iš šio konteksto Puteikio partija kuo nors išsiskiria? Ne detalėmis, bet iš esmės. Faktiškai, ji nesiskiria niekuo. Ir tai suprasti nesunku, vien pažvelgus į pamatines šios grupės nuostatos: kaip ir sisteminės partijos, ji remia Lietuvos buvimą NATO ir ES, žodžiu – dabartinį šalies geopolitinį vektorių; kaip ir sisteminės partijos, ji išpažįsta rusofobiją ir amerikanofiliją; kaip ir sisteminės partijos, ji dergia ir juodina mūsų tarybinę praeitį – be kurios objektyvaus įvertinimo jokia išeitis iš esamo Lietuvos, o iš tiesų, ir visos Rytų Europos, prieito istorinio akligatvio – iš esmės negalima.

Dar daugiau: bazinėmis savo nuostatomis, Puteikio tautininkai ir centristai niekuo nesiskiria nuo V. Radžvilo „Nacionalinio susivienijimo“ (pastaruosius išskirtų nebent perdėtas katalikybės akcentavimas, bet daugiau principinių skirtumų, kiek tai liečia ideologiją – nerasi), bet jungtis drauge nei vieni, nei kiti nenori. Į rinkimus eis atskirai. Ką gi, ar čia ne tos pačios asmeninės sąskaitos bei ambicijos? Žinoma.

Bet eikime dar toliau. Kelkime klausimą, ką gi turėtų daryti tie opozicionieriai, kurie suvokia, kad antitarybiškumas ir rusofobija – tai keliai į niekur, kad liberalizmui taip nepasipriešinsi. Ar irgi – bėgte bėgti į rinkimus su pirmu pasitaikiusiu sąrašu? Taip aiškina, pavyzdžiui, kai kurie Zigmo Vaišvilos gerbėjai. Anot jų, būtina vienytis į kažkokį tai „susitelkimą“ – priešingu atveju sistema tiktai laimės.

O kas yra toji „sistema“? Kas šiuo atveju yra priešas? Jie atsakymą į šį klausimą, kaip ir klausimą apie „susivienijimą“ ar „susitelkimą“, palieka abstrakčiu. Žodžiu, tai landsbergistai – o daugiau, dievas tėvas težino. Nei santvarkos (kapitalizmo), nei geopolitinio vektoriaus klausimu – nei vieno garsesnio ar nuoseklesnio žodžio. Be to, pamirštama toji paprasta aplinkybė, kad taip vadinami „antisistemininkai“ ir „opozicininkai“ metus iš metų žaidžia rinkimais, svajodami apie mandatus ir greitas, lengvai pasiekiamas permainas, vietoje to, kad pradėtų nuo pradžios, o būtent – nuo konkrečios pasaulėžiūros, konkrečios koncepcijos, teorijos, išsidirbimo – ir žmonių telkimo būtent apie šią pasaulėžiūrinę bazę, nes, norint susivienyti, pirmiausiai reikia išsiskirti. O vienytis apie nieką, tai tas pats, kaip vienytis apie viską.

Socializmo šalininkams, kaip, iš tiesų, ir visiems sąmoningiems patriotams – tiems, kurių „nepuola rusai“, tiems, kurių Amerika „negelbės“, tiems, kuriems Tarybų Lietuva buvo Tėvynė, o ne „okupacinė administracija“ – su antitarybininkais, rusofobais ir Amerikos liokajais nėra ir negali būti pakeliui. Nes, šiaip ar taip, tokie veikėjai, koksai bebūtų jų „antisistemiškumas“, tėra ir tegali būti sistemos – mafijinės Lietuvos buržuazijos ir jos amerikoniškųjų šeimininkų – tiesioginiai ar netiesioginiai tarnai, kokiais, be abejo – šiuo atveju yra Puteikis ir Ko.