VILNIUS, birželio 19 — Sputnik. Praėjo 75 metai nuo Didžiojo Tėvynės karo pabaigos. Per šiuos metus išaugo kelios kartos. Pasikeitė politinis planetos žemėlapis. Nebėra Tarybų Sąjungos, iškovojusios grandiozinę, triuškinamą pergalę prieš nacizmą, išgelbėjusios visą pasaulį. Ir patys to karo įvykiai, net ir jo dalyviams, yra tolima praeitis. Tačiau kodėl gegužės 9-oji Rusijoje švenčiama kaip svarbiausia šventė, o birželio 22 dieną gyvenimas tarsi užšąla ir norisi verkti?
Įprasta sakyti: karas paliko gilų pėdsaką kiekvienos šeimos istorijoje. Už šių žodžių slypi milijonų žmonių likimai, jų kančios ir netekties skausmas. Pasididžiavimas, tiesa ir atmintis.
Mano tėvams karas yra siaubingas blokados Leningrado kančios, kai mirė mano dvejų metukų brolis Vytia, kur mama išgyveno per stebuklą. Turėdamas išlygą, tėvas savo noru gynė gimtąjį miestą — jis elgėsi taip, kaip milijonai sovietų piliečių. Jis kovojo “Nevskio” placdarme, buvo sunkiai sužeistas. Ir kuo toliau šie metai, tuo didesnis poreikis pasikalbėti su tėvais, sužinoti daugiau apie jų gyvenimo karinį laikotarpį. Bet jau nieko neįmanoma paklausti, todėl aš širdyje saugau pokalbius su savo tėvu ir motina šia tema, jų emocijas.
Man ir mano bendraamžiams svarbu, kad mūsų vaikai, anūkai, proanūkiai suprastų, kokius išbandymus ir kančias išgyveno jų protėviai. Kaip, kodėl jie sugebėjo išgyventi ir laimėti? Iš kur atsirado jų tikras geležinis tvirtumas, kuris nustebino ir sužavėjo visą pasaulį? Taip, jie saugojo savo namus, vaikus, gimines, šeimą. Bet visus vienijo meilė Tėvynei, Gimtinei. Šis gilus, asmeniškas jausmas atsispindi pačioje mūsų tautos esmėje ir tapo vienu iš ryžtingiausių jos herojiškos, pasiaukojamos kovos su naciais ramsčiu.
Žmonės dažnai klausia: kaip elgsis dabartinė karta, ką ji darys kritinėje situacijoje? Prieš mano akis yra jauni gydytojai, slaugytojai, kartais vakarykščiai studentai, kurie šiandien eina į “raudonąją zoną” norėdami išgelbėti žmones. Mūsų kareiviai, kovojantys su tarptautiniu terorizmu Šiaurės Kaukaze, kovojantys Sirijoje iki mirties, yra labai jauni vaikinai! Daugelis legendinės, nemirtingos šeštosios oro desantininkų kuopos karių buvo 19–20 metų. Bet jie visi parodė, kad yra verti mūsų Tėvynės karių, kurie ją gynė per Didįjį Tėvynės karą, žygdarbio.
Todėl esu įsitikinęs, kad Rusijos tautų požymis yra vykdyti savo pareigą, negailėti savęs, jei to reikalauja aplinkybės. Nesavanaudiškumas, patriotizmas, meilė savo namams, šeimai ir tėvynei — šios vertybės vis dar yra svarbios Rusijos visuomenei. Apskritai, mūsų šalies suverenitetas didžiąja dalimi priklauso nuo jų.
Dabar mes turime naujas tradicijas, kurios gimė iš žmonių, pavyzdžiui, pavyzdžiui, “Nemirtingasis pulkas”. Tai mūsų dėkingos atminties, kraujo, gyvo kartų ryšio žygis. Milijonai žmonių eina į procesijas su savo artimųjų, kurie gynė Tėvynę ir nugalėjo nacizmą, nuotraukomis. Tai reiškia, kad jų gyvenimas, išbandymai ir aukos, pergalė, kurią jie mums davė, niekada nebus pamiršti.
Mūsų atsakomybė prieš praeitį ir ateitį yra padaryti viską, kad nepasikartotų baisios tragedijos. Todėl aš laikau savo pareiga parašyti straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą ir Didįjį Tėvynės karą. Ne kartą aptariau šią idėją pokalbiuose su pasaulio lyderiais, susidūriau su jų supratimu. Praėjusių metų pabaigoje NVS šalių vadovų viršūnių susitikime visi buvome vieningi: svarbu palikuoniams perduoti atmintį, kad pergalę prieš nacizmą iškovojo pirmiausia sovietų žmonės, kad šioje didvyriškoje kovoje — fronte ir užfrontėje, petys į petį — stovėjo visų Tarybų Sąjungos respublikų atstovai. Tada kalbėjausi su kolegomis apie sunkų prieškario laikotarpį.
Šis pokalbis sukėlė didelį atgarsį Europoje ir pasaulyje. Taigi, atsigręžimas į praeities pamokas yra tikrai būtinas ir aktualus. Tuo pačiu metu buvo daug emocijų, blogai slepiamų kompleksų ir triukšmingų kaltinimų. Nemažai politikų įpratę suskubo pareikšti, kad Rusija bando perrašyti istoriją. Tačiau jie negalėjo paneigti nė vieno fakto, nė vieno pateikto argumento. Aišku, juk sunku ir neįmanoma ginčytis su tikrais dokumentais, kurie, beje, saugomi ne tik rusų, bet ir užsienio archyvuose.
Todėl reikia tęsti priežasčių, lėmusių pasaulinį karą, analizę, galvojant apie sunkius jo įvykius, tragedijas ir pergales, apie jo pamokas — mūsų šaliai ir visam pasauliui. Ir čia, pasikartosiu, labai svarbu remtis tik archyvine medžiaga, amžininkų liudijimais, kad būtų išvengta bet kokių ideologinių ir politizuotų spėlionių.
Dar kartą primenu jums akivaizdų dalyką: giluminės Antrojo pasaulinio karo priežastys daugiausia kyla dėl sprendimų, priimtų po Pirmojo pasaulinio karo. Versalio sutartis Vokietijai tapo gilios neteisybės simboliu. Iš esmės, tai buvo šalies apiplėšimas, kuri buvo įpareigota sumokėti milžiniškas reparacijas Vakarų sąjungininkams, ir tai išsekino jos ekonomiką. Vyriausiasis sąjungininkų pajėgų vadas prancūzų maršalas F. Fošas (Fauch) pranašiškai apibūdino Versalį: “Tai nėra taika, tai yra paliaubos dvidešimčiai metų”.
Būtent nacionalinis pažeminimas sukūrė dirvą radikalioms ir revanšistinėms nuotaikoms Vokietijoje. Naciai sumaniai žaidė šiais jausmais, konstravo savo propagandą, žadėdami išgelbėti Vokietiją nuo “Versalio palikimo”, atkurti jos buvusią galią. Iš esmės pastūmėjo vokiečių tautą į naują karą. Paradoksalu, bet tam tiesiogiai ar netiesiogiai padėjo Vakarų valstybės, pirmiausia Jungtinė Karalystė ir JAV. Jų finansiniai ir pramoniniai sluoksniai labai aktyviai investavo į Vokietijos gamyklas, gaminančias karinės paskirties produkciją. Aristokratijos ir politinės struktūros tarpe buvo daug radikalių, kraštutinių dešiniųjų, nacionalistinių judėjimų, kurie stiprėjo Vokietijoje ir Europoje, šalininkų.
Versalio “pasaulio tvarka” sukėlė daugybę paslėptų prieštaravimų ir atvirų konfliktų. Jų pagrindą sudarė naujųjų Europos valstybių sienos, kurias savavališkai nubrėžė Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai. Beveik iškart po jų pasirodymo žemėlapyje prasidėjo teritoriniai ginčai ir abipusiai ieškiniai, kurie virto uždelsto veikimo bomba.
Vienas iš svarbiausių Pirmojo pasaulinio karo padarinių buvo Tautų lygos sukūrimas. Ši tarptautinė organizacija labai tikėjosi užtikrinti ilgalaikę taiką ir kolektyvinį saugumą. Tai buvo progresyvi idėja, kurios nuoseklus įgyvendinimas, be perdėjimo, galėjo užkirsti kelią pasaulinio karo siaubo pasikartojimui.
Tačiau Tautų lyga, kurioje dominavo laimėjusios valstybės — Didžioji Britanija ir Prancūzija, parodė savo neveiksmingumą ir tiesiog paskendo tuščiose diskusijose. Tautų lygoje ir iš esmės Europos žemyne nebuvo išgirsti nuolatiniai Tarybų Sąjungos raginimai formuoti lygią kolektyvinio saugumo sistemą. Visų pirma sudaryti Rytų Europos ir Ramiojo vandenyno regiono paktus, kurie galėtų sudaryti kliūtį agresijai. Šie pasiūlymai buvo ignoruojami.
Tautų lyga nesugebėjo užkirsti kelio konfliktams įvairiose pasaulio vietose, tokiose kaip Italijos išpuolis prieš Etiopiją, Ispanijos pilietinis karas, Japonijos agresija prieš Kiniją ir Austrijos anšliusas. Pagal Miuncheno susitarimą, kuriame, be Hitlerio ir Musolinio, dalyvavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vadovai, visiškai pritarus Tautų lygos tarybai, įvyko Čekoslovakijos išardymas. Šiuo atžvilgiu atkreipiu dėmesį, kad Stalinas, kitaip nei daugelis tuometinių Europos lyderių, nesuteršė savęs asmeniniu susitikimu su Hitleriu, kuris tada Vakarų sluoksniuose buvo žinomas kaip garbingas politikas ir buvo laukiamas svečias Europos sostinėse.
Čekoslovakijos padalijime Lenkija taip pat veikė kartu su Vokietija. Jie iš anksto ir kartu nutarė, kam atiteks tam tikros Čekoslovakijos žemės. 1938 metų rugsėjo 20 dieną Lenkijos ambasadorius Vokietijoje J. Lipskis informavo Lenkijos užsienio reikalų ministrą J. Beką apie Hitlerio patikinimus: “Jei Lenkijos ir Čekoslovakijos reikalas virs konfliktu dėl Lenkijos interesų Ciešyne, Reichas užims mūsų [lenkų] pusę”. Nacių vadovas netgi davė užuominų, patarė, kad lenkų veiksmų pradžia “sektų… tik po to, kai vokiečiai okupavo Sudetų kalnus”.
Lenkija suprato, kad be Hitlerio paramos jos agresyvūs planai bus pasmerkti žlugti. Čia pacituosiu 1938 metų spalio 1 dienos Vokietijos ambasadoriaus Varšuvoje G. A. Moltkės pokalbio su J. Beku apie Lenkijos ir Čekijos santykius ir TSRS poziciją šiuo klausimu įrašą. Štai kas ten parašyta: “Ponas Bekas… išreiškė didelį dėkingumą už lojalų Lenkijos interesų aiškinimą Miuncheno konferencijoje ir už santykių nuoširdumą Čekijos konflikto metu. [Lenkijos] vyriausybė ir visuomenė visiškai gerbia fiurerio ir Reicho kanclerio pozicijas”.
Čekoslovakijos padalijimas buvo žiaurus ir ciniškas. Miunchenas panaikino net tas oficialias trapias garantijas, kurios liko žemyne, parodė, kad tarpusavio susitarimai buvo beverčiai. Būtent Miuncheno sąmokslas tapo gaiduku, kurį paleidus išvengti didelio karo Europoje jau buvo neįmanoma.
Šiandien Europos politikai, pirmiausia Lenkijos vadovai, norėtų “nutylėti” Miuncheną. Kodėl? Ne tik todėl, kad jų šalys tada išdavė savo įsipareigojimus, palaikė Miuncheno susitarimą ir kai kurios netgi dalyvavo dalijantis grobį, bet ir todėl, kad buvo nepatogu prisiminti, kad tomis dramatiškomis 1938-ųjų dienomis tik Tarybų Sąjunga užstojo Čekoslovakiją.
Tarybų Sąjunga, remdamasi savo tarptautiniais įsipareigojimais, įskaitant susitarimus su Prancūzija ir Čekoslovakija, bandė užkirsti kelią tragedijai. Lenkija, siekdama savo interesų, padarė viską, kad Europoje nesusikurtų kolektyvinio saugumo sistemos. 1938 metų rugsėjo 19 dieną Lenkijos užsienio reikalų ministras J. Bekas rašė minėtam ambasadoriui J. Lipskiui prieš jo susitikimą su Hitleriu: “Per praėjusius metus Lenkijos vyriausybė keturis kartus atmetė pasiūlymą prisijungti prie tarptautinės intervencijos ginant Čekoslovakiją”.
Didžioji Britanija, taip pat Prancūzija, kuri tada buvo pagrindinė čekų ir slovakų sąjungininkė, pasirinko atsisakyti savo garantijų ir palikti šią Rytų Europos šalį sudraskymui. Ne tik mesti, bet ir nukreipti nacių siekius į rytus, kad Vokietija ir Tarybų Sąjunga neišvengiamai susidurtų ir ištuštintų viena kitą.
Būtent tokia buvo Vakarų “nuraminimo” politika. Ir ne tik Trečiojo Reicho, bet ir kitų vadinamojo Antikominterno pakto — fašistinės Italijos ir militaristinės Japonijos — narių atžvilgiu. Jos kulminacija Tolimuosiuose Rytuose buvo anglų ir japonų 1939 metų vasarą sudarytas susitarimas, kuris suteikė Tokijui laisvę Kinijoje. Pirmaujančios Europos valstybės nenorėjo pripažinti mirtino pavojaus, kurį visam pasauliui kėlė Vokietija ir jos sąjungininkai, tikėdamiesi, kad pats karas juos aplenks.
Miuncheno susitarimas parodė Tarybų Sąjungai, kad Vakarų šalys saugumo klausimus spręs neatsižvelgdamos į jos interesus ir, pasitaikius progai, galės sudaryti antitarybinį frontą.
Tuo tarpu Tarybų Sąjunga stengėsi išnaudoti paskutinę galimybę sukurti antihitlerinę koaliciją, pakartosiu, nepaisydama veidmainiškos Vakarų šalių pozicijos. Taigi, per žvalgybos tarnybas tarybinė vadovybė gavo išsamią informaciją apie anglų ir vokiečių užkulisių kontaktus 1939 metų vasarą. Atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad jie buvo labai intensyvūs ir beveik tuo pačiu metu su trišalėmis Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir TSRS atstovų derybomis, kurias Vakarų partneriai sąmoningai uždelsdavo. Cituoju šiuo atžvilgiu Britanijos archyvų dokumentą — tai yra britų karinės misijos, kuri atvyko į Maskvą 1939 metų rugpjūtį, nurodymas. Jame aiškiai nurodoma, kad delegacija turėtų “derėtis labai lėtai”; kad “JK vyriausybė nėra pasirengusi prisiimti įrašytų įsipareigojimų, kurie bet kokiomis aplinkybėmis galėtų apriboti mūsų veiksmų laisvę”. Taip pat atkreipiu dėmesį: priešingai nei britų ir prancūzų, tarybinei delegacijai vadovavo vyresnieji Raudonosios armijos vadovai, turintys visus reikiamus įgaliojimus “pasirašyti karinę konvenciją dėl Anglijos, Prancūzijos ir TSRS karinės gynybos organizavimo prieš agresiją Europoje”.
Savo vaidmenį nepavykusiose derybose suvaidino ir Lenkija, kuri nenorėjo jokių įsipareigojimų tarybinei pusei. Net spaudžiant Vakarų sąjungininkams, Lenkijos vadovybė atsisakė bendradarbiauti su Raudonąja armija kovoje su Vermachtu. Ir tik paaiškėjus apie Ribentropo atvykimą į Maskvą, J. Bekas nenoriai, ne tiesiogiai, bet per prancūzų diplomatus informavo tarybinę pusę: “Bendrų veiksmų prieš Vokietijos agresiją atveju neatmetamas Lenkijos ir TSRS bendradarbiavimas, atsižvelgiant į technines sąlygas, kurios turi būti nustatytos”. Tuo pat metu jis paaiškino savo kolegoms: “Aš neprieštarauju šiai formuluotei tik tam, kad palengvintum taktiką, ir mūsų principinis požiūris į TSRS yra galutinis ir nesikeičia”.
Esant tokiai situacijai, Tarybų Sąjunga pasirašė Nepuolimo sutartį su Vokietija, iš esmės tai padarė paskutinė iš visų Europos šalių. Be to, esant realiam pavojui susidurti su dviem frontais — su Vokietija vakaruose ir su Japonija rytuose, kur jau vyko intensyvios kautynės prie Chalchin Gol upės.
Stalinas ir jo aplinkiniai nusipelno daugybės teisingų kaltinimų. Prisimename ir režimo nusikaltimus mūsų tautai, ir masinių represijų siaubą. Kartoju, tarybiniams lyderiams gali būti priekaištaujama įvairiai, tačiau tik ne dėl to, kad jie nesuprato išorinių grėsmių pobūdžio. Jie matė, kad Tarybų Sąjungą bandoma palikti vieną su Vokietija ir jos sąjungininkais, ir veikė pripažindami šį realų pavojų, kad laimėtų brangų laiką šalies gynybos stiprinimui.
Dėl tuo metu sudaryto Nepuolimo pakto dabar daug kalbama ir skamba daug pretenzijų konkrečiai šiuolaikinei Rusijai. Taip, Rusija yra TSRS įpėdinė, ir tarybinis laikotarpis su visais triumfais ir tragedijomis yra neatsiejama mūsų tūkstantmetės istorijos dalis. Bet taip pat primenu, kad Tarybų Sąjunga pateikė teisinį ir moralinį vertinimą vadinamajam Molotovo-Ribentropo paktui. 1989 metų gruodžio 24 dieną Aukščiausiosios Tarybos rezoliucijoje slapti protokolai buvo oficialiai pasmerkti kaip “asmeninės galios aktas”, kuris visiškai neatspindėjo “tarybinių žmonių, neatsakingų už šį sąmokslą, valios”.
Tuo pat metu kitos valstybės mieliau neatsimena susitarimų, kuriuose yra nacių ir Vakarų politikų parašai. Jau nekalbant apie tokio bendradarbiavimo teisinį ar politinį vertinimą, įskaitant tylų kai kurių Europos lyderių pritarimą barbariškiems nacių planams, net iki pat jų tiesioginio skatinimo. Kokia yra ciniška Lenkijos ambasadoriaus Vokietijoje J. Lipskio frazė, pasakyta 1938 metų rugsėjo 20 dieną interviu su Hitleriu: “Už žydų klausimo išsprendimą, mes [lenkai] pastatysime jam… gražų paminklą Varšuvoje”.
Mes taip pat nežinome, ar buvo kokių nors “slaptų protokolų” ir priedų prie daugelio šalių susitarimų su naciais. Belieka tik “patikėti žodžiu”. Visų pirma, medžiaga apie slaptas anglų ir vokiečių derybas iki šiol neišslaptinta. Todėl raginame visas valstybes suintensyvinti savo archyvų atidarymo procesą, paskelbti anksčiau nežinomus prieškario ir karinio laikotarpio dokumentus — kaip tai pastaraisiais metais daro Rusija. Čia esame pasirengę plačiam bendradarbiavimui, bendriems istorikų tyrimų projektams.
Bet grįžtame į įvykius prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Buvo naivu tikėti, kad, susidorojęs su Čekoslovakija, Hitleris nepareikš eilinių teritorinių pretenzijų. Šį kartą savo bendrininkei Čekoslovakijos padalijimo procese — Lenkijai. Beje, pretekstu čia taip pat tapo Versalio palikimas — vadinamojo Dancigo koridoriaus likimas. Vėlesnė Lenkijos tragedija — visiškai tuometinės Lenkijos vadovybės, kuri neleido sudaryti anglų-prancūzų-tarybinio karinio aljanso ir pasikliovė Vakarų partnerių pagalba, kurie savo žmones pakišo po nacių naikinimo mašina, sąžinėje.
Vokiečių puolimas vystėsi visiškai laikantis Blickrygo doktrinos. Nepaisant nuožmaus, didvyriško Lenkijos kariuomenės pasipriešinimo, praėjus savaitei nuo karo pradžios, 1939 metų rugsėjo 8 dieną, vokiečių kariuomenė jau buvo Varšuvos pakraštyje. O Lenkijos karinis-politinis elitas dar iki rugsėjo 17 dienos pabėgo į Rumunijos teritoriją, išdavė savo žmones, kurie ir toliau kovojo su įsibrovėliais.
Vakarų sąjungininkai nepateisino lenkų vilčių. Paskelbus karą Vokietijai, prancūzų kariuomenė įžengė į Vokietijos teritoriją tik keliasdešimt kilometrų gylyn. Viskas atrodė tik kaip aktyvių veiksmų demonstravimas. Be to, Anglijos ir Prancūzijos aukščiausioji karinė taryba, pirmą kartą posėdžiavusi 1939 metų rugsėjo 12 dieną Prancūzijos Abevilyje, nusprendė visiškai sustabdyti puolimą dėl sparčiai besivystančių įvykių Lenkijoje. Prasidėjo liūdnai pagarsėjęs “keistas karas”. Akivaizdi tiesioginė Prancūzijos ir Anglijos jų įsipareigojimų Lenkijai išdavystė.
Vėliau, Niurnbergo teismo metu, vokiečių generolai taip paaiškino savo greitą pasisekimą rytuose, buvęs Vokietijos kariuomenės Aukščiausiosios vadovybės operatyvinės vadovybės štabo viršininkas generolas A. Jodlis pripažino: “Jei mes nepralaimėjome dar 1939 metais, tai tik todėl, kad maždaug 110 prancūzų ir anglų divizijų, kurios mūsų karo su Lenkija metu kovojo Vakaruose su mūsų 23 vokiečių divizijoms, veikė visiškai neaktyviai”.
Paprašiau surinkti iš archyvų visą medžiagą, susijusią su TSRS ir Vokietijos ryšiais dramatiškomis 1939 metų rugpjūčio ir rugsėjo dienomis. Remiantis dokumentais, 1939 metų rugpjūčio 23 dienos Vokietijos ir TSRS nepuolimo sutarties slapto protokolo 2 punkte nustatyta, kad teritorinio ir politinio Lenkijos valstybei priklausančių sričių pertvarkymo atveju abiejų šalių interesų sfera turėtų “maždaug eiti upėmis Narew, Vistula ir Sana”. Kitaip tariant, tarybinės įtakos sfera apėmė ne tik teritorijas, kuriose gyveno Ukrainos ir Baltarusijos gyventojai, bet ir istorines Lenkijos žemes tarp Bugo ir Vyslos upių. Ne visi dabar žino apie šį faktą.
Taip pat ir apie tai, kad iškart po išpuolio prieš Lenkiją 1939 metų rugsėjo pirmosiomis dienomis Berlynas atkakliai kvietė Maskvą stoti į karo veiksmus. Tačiau tarybinė vadovybė nepaisė tokių raginimų ir nesiruošė įsitraukti į dramatiškai vykstančius įvykius kone iki paskutinės minutės.
Tik kai galutinai paaiškėjo, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija nesiekė padėti savo sąjungininkei, o Vermachtas gali greitai okupuoti visą Lenkiją ir priartėti prie Minsko, buvo nutarta rugsėjo 17 rytą įvesti Raudonosios armijos padalinius į vadinamuosius Rytų kresus (nuo lenkų Kresy Wschodnie — siena, kraštas — Sputnik) — dabar tai Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos teritorijos dalys.
Akivaizdu, kad kitų variantų nebuvo. Priešingu atveju rizika TSRS išaugtų daug kartų, nes, pasikartosiu, senoji tarybinė ir lenkų siena ėjo tik keliasdešimt kilometrų nuo Minsko, ir neišvengiamas karas su naciais prasidėtų iš ypač nepalankių strateginių pozicijų. Milijonai įvairių tautybių žmonių, įskaitant žydus, gyvenančius netoli Bresto ir Gardino, Pšemyslo, Lvovo ir Vilnos, butų buvę sunaikinti nacių ir jų vietinių bendrininkų — antisemitų ir radikaliųjų nacionalistų.
Tai, kad Tarybų Sąjunga iki paskutinės galimybės bandė išvengti dalyvavimo įsiliepsnojančiame konflikte ir nenorėjo žaisti Vokietijos pusėje, lėmė tai, kad tikrasis tarybinės ir vokiečių kariuomenės kontaktas įvyko daug toliau į rytus nuo slaptame protokole nurodytų ribų. Ne palei Vyslą, o maždaug palei vadinamąją Kerzono liniją, kurią Antantė dar 1919 metais rekomendavo kaip rytinę Lenkijos sieną.
Kaip žinote, tariamąją nuosaką sunku pritaikyti jau įvykusiems įvykiams. Galiu pasakyti tik tiek, kad 1939 metų rugsėjį Tarybų sąjungos vadovybė turėjo galimybę pastumti TSRS vakarines sienas dar toliau į vakarus, iki pat Varšuvos, bet nusprendė to nedaryti.
Vokiečiai pasiūlė nustatyti naują status quo. 1939 metų rugsėjo 28 dieną Maskvoje J. Ribentropas ir V. Molotovas pasirašė TSRS ir Vokietijos draugystės ir sienos sutartį bei slaptą valstybės sienos keitimo protokolą, kuriuo buvo pripažinta demarkacijos linija, kur de facto stovėjo abi armijos.
1939 metų rudenį, spręsdama savo karinius-strateginius, gynybinius uždavinius, Tarybų Sąjunga pradėjo Latvijos, Lietuvos ir Estijos inkorporacijos procesą. Jų įstojimas į TSRS buvo vykdomas sutarčių pagrindu, gavus išrinktų valdžios institucijų sutikimą. Tai atitiko to meto tarptautinę ir valstybinę teisę. Be to, 1939 metų spalio mėnesį Vilniaus miestas ir aplinkinis regionas, buvęs Lenkijos dalimi, buvo grąžinti Lietuvai. Baltijos respublikos TSRS išlaikė savo valdžios organus, kalbą ir turėjo savo atstovus Tarybų Sąjungos aukščiausiose valstybinėse struktūrose.
Visus šiuos mėnesius diplomatinė ir karinė-politinė kova, smalsiųjų akims nematomas žvalgybos darbas vyko toliau. Maskva suprato, kad prieš ją buvo negailestingas ir žiaurus priešas, kad jau vyksta slaptas karas su nacizmu. Ir nėra jokios priežasties tų metų oficialius pareiškimus, oficialius protokolinius užrašus suvokti kaip “draugystės” tarp TSRS ir Vokietijos įrodymą. TSRS palaikė aktyvius prekybos ir techninius ryšius ne tik su Vokietija, bet ir su kitomis šalimis. Tuo pat metu Hitleris ne kartą mėgino įtraukti TSRS į konfrontaciją su Didžiąja Britanija, tačiau Tarybų Sąjungos vadovybė nepasidavė šiems raginimams.
Hitleris paskutinį kartą bandė įkalbėti Tarybų Sąjungą imtis bendrų veiksmų per Molotovo vizitą Berlyne 1940 metų lapkritį.
Tačiau Molotovas tiksliai vykdė Stalino nurodymus ir apsiribojo bendromis diskusijomis apie vokiečių idėją dėl TSRS įstojimo į trijų paktą — Vokietijos, Italijos ir Japonijos sąjungą — pasirašytą 1940 metų rugsėjo mėnesį ir nukreiptą prieš Didžiąją Britaniją ir JAV.
Neatsitiktinai jau lapkričio 17 dieną Molotovas nurodė TSRS pasiuntiniui Londone I. Maiskiui: “Jūsų susiorientavimo tikslais… Berlyne nebuvo pasirašytas susitarimas ir jis neturėjo būti sudarytas. Reikalas Berlyne apsiribojo… apsikeitimu nuomonėmis… Matyt, vokiečiai ir japonai labai norėtų mus stumti į Persijos įlanką ir Indiją. Mes atmetėme diskusiją šiuo klausimu, nes manome, kad tokie Vokietijos patarimai yra netinkami”.
O lapkričio 25 dieną TSRS vadovybė čia išvis pastatė tašką: oficialiai paskelbė Berlynui naciams nepriimtinas sąlygas, įskaitant vokiečių kariuomenės išvedimą iš Suomijos, savitarpio pagalbos susitarimą tarp TSRS ir Bulgarijos ir dar daugybę kitų, taip sąmoningai atmesdama bet kokią galimybę prisijungti prie pakto.
Ši pozicija galutinai sustiprino fiurerį planuose pradėti karą prieš TSRS. Ir jau gruodį, atidėdamas visus savo strategų įspėjimus apie katastrofišką karo pavojų dviem frontais, Hitleris patvirtino Barbarosos planą. Jis tai padarė supratęs, kad Tarybų Sąjunga buvo pagrindinė jėga, su kuria susiduria Europoje, o artėjantis susirėmimas rytuose lems pasaulinio karo baigtį. Ir jis buvo tikras, kad kelionė į Maskvą bus trumpalaikė ir sėkminga.
Ką norėčiau pabrėžti: Vakarų šalys iš tikrųjų tada sutiko su TSRS veiksmais, pripažino Tarybų Sąjungos norą užtikrinti savo saugumą. 1939 metų spalio 1 dieną tuometinis Didžiosios Britanijos admiraliteto vadovas V. Čerčilis radijo pranešime teigė: “Rusija vykdo savo interesų šaltą politiką… Norint apsaugoti Rusiją nuo nacių grėsmės, aiškiai reikėjo, kad Rusijos armijos stovėtų šioje linijoje [nauja vakarų siena]”.
1939 metų spalio 4 dieną Lordų rūmuose Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras E. Halifaksas pareiškė: “Reikia priminti, kad TSRS vyriausybės veiksmai iš esmės buvo perkelti sieną į liniją, kurią Versalio konferencijoje rekomendavo lordas Kerzonas… Cituoju tik istorinius faktus. Ir aš tikiu, kad jie neginčijami”. Žinomas britų politikas ir valstybininkas D. Loidas Džordžas pabrėžė: “Rusijos armijos užėmė teritorijas, kurios nebuvo lenkiškos ir kurias jėga užėmė Lenkija po Pirmojo pasaulinio karo… Būtų nusikalstama beprotybė, jei Rusijos pažangumas būtų lygiavertis vokiečių pažangai”.
Neoficialiuose pokalbiuose su TSRS pasiuntiniu I. Maiskiu Anglijos vyresnieji politikai ir diplomatai kalbėjo atvirai. Britanijos užsienio reikalų viceministras R. Butleris 1939 metų spalio 17 dieną pasidalijo: “Didžiosios Britanijos vyriausybės sluoksniuose jie tiki, kad negali būti jokio klausimo dėl Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos grąžinimo Lenkijai. Jei galėtume sukurti nedidelio dydžio etnografinę Lenkiją ne tik su TSRS ir Vokietijos garantija, bet ir Anglijos bei Prancūzijos, tada Didžiosios Britanijos vyriausybė laikytų save visiškai patenkinta”. 1939 metų spalio 27 dieną vyriausiasis N. Čemberleno patarėjas G. Vilsonas sakė: “Lenkija turi būti… atkurta kaip nepriklausoma valstybė savo etnografine baze, bet be Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos”.
Verta paminėti, kad šių pokalbių metu taip pat buvo kalbama apie TSRS ir britų santykių gerinimą. Šie kontaktai iš esmės padėjo pamatus būsimam aljansui ir antihitlerinei koalicijai. Tarp atsakingų, toliaregiškų politikų išsiskyrė V. Čerčilis, kuris, nepaisant žinomos antipatijos TSRS atžvilgiu, anksčiau pasisakė už bendradarbiavimą su ja. 1939 metų gegužės mėnesį Bendruomenių rūmuose jis pareiškė: “Jei negalėsime sukurti puikaus aljanso prieš agresiją, mums gresia mirtinas pavojus. Tai būtų didžiausia kvailystė, jei atmesime natūralų bendradarbiavimą su Tarybų Rusija”. Po prasidėjus karo veiksmams Europoje — susitikimo su I. Maiskiu 1939 metų spalio 6 dieną jis konfidencialiai pasakė: “Tarp Didžiosios Britanijos ir TSRS nėra rimtų prieštaravimų, todėl nėra pagrindo įtemptiems ir nepatenkinamiems santykiams. Britanijos vyriausybė… norėtų plėtoti… prekybos ryšius. Taip pat būtų pasirengusi aptarti visas kitas priemones, kurios galėtų padėti pagerinti santykius”.
Antrasis pasaulinis karas neįvyko akimirksniu, jis neprasidėjo staiga. Ir vokiečių agresija prieš Lenkiją nebuvo netikėta. Tai yra daugelio to laikotarpio pasaulio politikos tendencijų ir veiksnių rezultatas. Visi prieškario įvykiai buvo sudėti į vieną lemtingą grandinę. Bet, be abejo, pagrindinis dalykas, nulėmęs didžiausią žmonijos istorijos tragediją, buvo valstybinis egoizmas, bailumas, stiprėjančio agresoriaus pamaloninimas, politinio elito nepasirengimas kompromisui.
Todėl nesąžininga sakyti, kad dviejų dienų nacių užsienio reikalų ministro Ribentropo vizitas Maskvoje yra pagrindinė priežastis, paskatinusi Antrąjį pasaulinį karą. Visos pirmaujančios šalys vienokiu ar kitokiu laipsniu kaltos dėl jo pradžios. Kiekvienas padarė nepataisomų klaidų, tariamai manydamas, kad įmanoma pralenkti kitus, užsitikrinti vienpusius pranašumus ar atsiriboti nuo artėjančios pasaulio katastrofos.
Ir už tokį trumparegiškumą, už atsisakymą sukurti kolektyvinio saugumo sistemą teko sumokėti milijonais gyvybių, didžiuliais nuostoliais.
Aš apie tai rašau neturėdamas nė menkiausio ketinimo prisiimti teisėjo vaidmenį, ką nors apkaltinti ar išteisinti, juo labiau inicijuoti naują tarptautinės informacijos konfrontacijos turą istoriniame lauke, kuris gali supriešinti valstybes ir tautas. Manau, kad akademinis mokslas, kuriam plačiai atstovauja autoritetingi mokslininkai iš įvairių šalių, turėtų būti įtrauktas į subalansuoto praeities įvykių įvertinimo paiešką. Mums visiems reikia tiesos ir objektyvumo. Savo ruožtu aš visada kviesdavau kolegas imtis ramaus, atviro ir pasitikinčio dialogo, savikritiško, nešališko žvilgsnio į bendrą praeitį. Toks požiūris leis nekartoti tuomet padarytų klaidų ir užtikrinti taikų bei sėkmingą vystymąsi ateityje.
Tačiau daugelis mūsų partnerių dar nėra pasirengę dirbti kartu. Atvirkščiai, siekdami savo tikslų, jie didina informacinių išpuolių prieš mūsų šalį skaičių ir mastą, nori priversti teisintis, jausti kaltę ir priima visiškai veidmainiškas politizuotas deklaracijas. Pavyzdžiui, rezoliucijoje dėl istorinės atminties išsaugojimo svarbos Europos ateičiai, kurią Europos Parlamentas patvirtino 2019 metų rugsėjo 19 dieną, TSRS buvo tiesiogiai apkaltinta kartu su nacistine Vokietija pradėjusi Antrąjį pasaulinį karą. Natūralu, kad apie Miuncheną ten nė kalbos.
Manau, kad tokių “popierių”, šios rezoliucijos negaliu pavadinti dokumentu, nes akivaizdžiai tikintis sukelti skandalą egzistuoja ir realios pavojingos grėsmės. Juk ją priėmė labai gerbiama įstaiga. O ką ji pademonstravo? Kad ir kaip liūdna, sąmoninga pokario pasaulio tvarkos naikinimo politika, kurios sukūrimas buvo šalių, atsakingų už daugybę atstovų, garbės ir atsakomybės dalykas, dauguma šiandien balsavo už šią melagingą deklaraciją. Taigi, jie pakėlė ranką prieš Niurnbergo tribunolo išvadas, pasaulio bendruomenių, sukūrusių universalias tarptautines institucijas po 1945 metų Pergalės, pastangas. Šiuo atžvilgiu primenu, kad pats Europos integracijos procesas, kurio metu buvo sukurtos atitinkamos struktūros, įskaitant Europos Parlamentą, tapo įmanomas tik dėl praeities pamokų, aiškių teisinių ir politinių vertinimų. Tie, kurie sąmoningai abejoja šiuo sutarimu, griauna pokario Europos pagrindus.
Be grėsmės pagrindiniams pasaulio tvarkos principams, egzistuoja ir moralinė pusė. Pasityčiojimas iš atminties — tai niekšybė. Niekšybė gali būti apgalvota, veidmainiška ir visiškai sąmoninga, kai pareiškimuose 75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga išvardyti visi antihitlerinės koalicijos dalyviai, išskyrus TSRS. Niekšybė gali būti baili, kai griaunami paminklai, pastatyti kovotojų prieš nacizmą garbei, pateisinant gėdingus veiksmus melagingais kovos su nepageidaujama ideologija ir tariama okupacija šūkiais. Niekšybė būna kruvina, kai nužudomi ir sudeginami neonacių ir Banderos įpėdinių oponentai. Pasikartosiu, niekšybė pasireiškia skirtingais būdais, tačiau nuo to nenustoja būti šlykšti.
Pamirštos istorijos pamokos neišvengiamai lemia sunkų atpildą. Tvirtai ginsime tiesą, paremtą dokumentais patvirtintais istoriniais faktais, ir toliau sąžiningai bei nešališkai kalbėsime apie Antrojo pasaulinio karo įvykius. Visų pirma, tai nukreipta į didelio masto projektą, kurio tikslas — sukurti Rusijoje didžiausią archyvinių dokumentų, filmų ir nuotraukų apie Antrojo pasaulinio karo, prieškario istoriją kolekciją.
Toks darbas jau vyksta. Ruošdamas šį straipsnį taip pat naudojau daug naujų, neseniai rastų, išslaptintų medžiagų. Ir šiuo atžvilgiu galiu atsakingai pareikšti, kad nėra archyvinių dokumentų, kurie patvirtintų TSRS ketinimus pradėti prevencinį karą prieš Vokietiją versiją. Taip, TSRS karinė vadovybė laikėsi doktrinos, kad agresijos atveju Raudonoji armija greitai atrems priešo ataką, imsis puolimo ir pradės karą priešo teritorijoje. Tačiau tokie strateginiai planai visai nereiškė ketinimo pirmai užpulti Vokietiją.
Žinoma, šiandien istorikai disponuoja karinio planavimo dokumentais, tarybinių ir vokiečių būstinių direktyvomis. Galiausiai mes žinome, kaip įvykiai vystėsi realybėje. Žinant tai daug kalbama apie šalies karinės-politinės vadovybės veiksmus, klaidas, klaidingus skaičiavimus. Pasakysiu vieną dalyką šiuo klausimu: kartu su didžiuliu įvairaus pobūdžio dezinformacijos srautu TSRS vadovai taip pat gaudavo ir tikrą informaciją apie būsimą nacių agresiją. Prieškario mėnesiais jie ėmėsi priemonių, siekdami padidinti šalies kovinę parengtį, įskaitant slaptą dalies kariškių, atsakingų už mokymą, pašaukimą, rikiuotės ir atsargų perkėlimą iš vidaus karinių rajonų prie vakarinių sienų.
Karas nebuvo staigus, jo visi laukė, ruošėsi. Tačiau nacių smūgis buvo precedento neturinčios destruktyviausios galios per visą istoriją. 1941 metų birželio 22 dieną Tarybų Sąjunga susidūrė su galingiausia, labiausiai mobilizuota ir apmokyta armija pasaulyje, kuriai dirbo beveik visos Europos pramoniniu, ekonominiu, kariniu potencialu. Šioje mirtinoje invazijoje dalyvavo ne tik Vermachtas, bet ir Vokietijos satelitai, daugelio kitų Europos žemyno valstybių kariniai kontingentai.
Dėl rimtų 1941 metų karinių pralaimėjimų šalis atsidūrė ant nelaimės slenksčio. Teko atkurti kovinį pasirengimą ir kontrolę nepaprastais metodais, visuotine mobilizacija, visų valstybės ir žmonių jėgų panaudojimu. Jau 1941-ųjų vasarą po priešo puolimo prasidėjo milijonų piliečių, šimtų gamyklų ir pramonės įmonių evakuacija į šalies rytus. Labai greitai užnugaryje buvo pradėta gaminti ginklus ir šaudmenis, kurie į frontą pateko jau pirmąją karo žiemą, o iki 1943 metų buvo viršyta Vokietijos ir jos sąjungininkų karinė gamyba. Per pusantrų metų tarybiniai žmonės padarė tai, kas atrodė neįmanoma, tiek fronte, tiek užnugaryje. Ir vis dar sunku suvokti, suprasti, įsivaizduoti, kokių nepaprastų pastangų, drąsos ir atsidavimo reikalavo šie dideli laimėjimai.
Prieš galingą, ginkluotą iki dantų, šaltakraujišką, agresyvią nacių mašiną iškilo milžiniška sovietinės visuomenės galia, kurią vienijo noras apsaugoti savo gimtąjį kraštą, atkeršyti priešui, kuris palaužė, sutriuškino taikų gyvenimą, jo planus ir viltis.
Žinoma, per šį baisų, kruviną karą kai kuriuos žmones užklupo baimė, sumišimas, neviltis. Buvo ir išdavystės, ir dezertyravimas. Žiaurūs nesklandumai, kuriuos sukėlė revoliucija ir pilietinis karas, nihilizmas, pasityčiojamas požiūris į valstybės istoriją, tradicijas, tikėjimas, kurį bandė primesti bolševikai ypač pirmaisiais metais po atėjimo į valdžią. Tačiau bendras TSRS piliečių ir užsienyje atsidūrusių mūsų tautiečių požiūris buvo kitoks — išsaugoti, išgelbėti savo Tėvynę. Tai buvo tikras nesustabdomas impulsas. Žmonės ieškojo atramos tikrosiose patriotinėse vertybėse.
Nacių “strategai” buvo įsitikinę, kad didžiulę daugiatautę valstybę galima lengvai sutriuškinti. Buvo tikimasi, kad staigus karas, jo negailestingumas ir netoleruotini sunkumai neišvengiamai sutraukys etninius santykius, ir šalis gali būti padalinta į dalis. Hitleris atvirai pareiškė: “Mūsų politika tautų, gyvenančių didžiuliuose Rusijos plotuose, atžvilgiu turėtų skatinti bet kokio pobūdžio nesutarimus ir susiskaldymą”.
Tačiau nuo pat pirmųjų dienų tapo aišku, kad šis nacių planas žlugo. Bresto tvirtovę iki paskutinio kraujo lašo gynė daugiau kaip trisdešimties tautybių kariai. Viso karo metu — ir svarbiausiuose lemtingose mūšiuose, ir ginant kiekvieną placdarmą, kiekvieną savo gimtosios žemės metrą — matome tokios vienybės pavyzdžius.
Milijonams evakuotų namais tapo Volgos regionas ir Uralas, Sibiras ir Tolimieji Rytai, Centrinės Azijos ir Kaukazo respublikos. Jų gyventojai dalijosi paskutiniu, palaikė viskuo, ką turėjo. Žmonių draugystė, tarpusavio pagalba priešui tapo tikra nesunaikinama tvirtove.
Tarybų Sąjunga, Raudonoji armija, padarė svarbiausią, lemiamą indėlį į nacizmo sunaikinimą — nesvarbu, ką dabar bandoma įrodyti. Didvyriai, kurie kovojo iki galo, apsupti Balstogės ir Mogiliovo, Umanės ir Kijevo, Viazmos ir Charkovo. Jie puolė netoli Maskvos ir Stalingrado, Sevastopolio ir Odesos, Kursko ir Smolensko. Jie išlaisvino Varšuvą, Belgradą, Vieną ir Prahą. Šturmavo Karaliaučių ir Berlyną.
Mes palaikome tikrąją, nekoreguotą, nepagražintą tiesą apie karą. Šią liaudišką, žmogišką tiesą — griežtą, karčią ir negailestingą — mums daugiausia perdavė rašytojai ir poetai, kurie išgyveno fronto baisumus. Mano, kaip ir kitoms kartoms, jų nuoširdūs, gilūs pasakojimai, romanai, “leitenanto proza” ir eilėraščiai visam laikui paliko savo žymę sieloje, tapo testamentu — gerbti veteranus, kurie padarė dėl Pergalės viską, ką galėjo, prisiminti tuos, kurie liko mūšio laukuose.
Ir šiandien šokiruoja paprastos ir puikios Aleksandro Tvardovskio poemos “Aš buvau nužudytas netoli Rževo…” eilutės, skirtos kruvino, žiauraus Didžiojo Tėvynės karo mūšio dalyviams centrinėje TSRS ir vokiečių fronto dalyse. Vien per mūšius dėl Rževo miesto ir Rževskio pakraščio nuo 1941 metų spalio iki 1943 metų kovo Raudonoji armija prarado 1 mln. 342 tūkst. 888 žmonių, įskaitant sužeistuosius ir dingusius be žinios. Šiuos baisius, tragiškus, vis dar toli gražu ne pilnus, iš archyvinių šaltinių surinktus, skaičius vardinu pirmą kartą pagerbdamas bevardžius didvyrius, kurie dėl įvairių priežasčių pokario metais buvo nepelnytai užmiršti, kai apie juos kalbėjo neteisingai arba išvis nekalbėjo.
Cituoju kitą dokumentą. Tai Tarptautinės reparacijų iš Vokietijos komisijos, kuriai vadovavo I. Maiskis, ataskaita, parengta 1945 metų vasarį. Komisijos užduotys buvo apibrėžti formulę, pagal kurią pralaimėjusi Vokietija turėjo kompensuoti laimėjusioms valstybėms padarytą žalą. Komisija padarė tokią išvadą: “Dienų, kurias Vokietija praleido TSRS fronte, skaičius viršija tą skaičių, kurį ji praleido visuose kituose sąjungininkų frontuose, mažiausiai 10 kartų. Tarybinis frontas taip pat atlaikė keturis penktadalius vokiečių tankų ir maždaug du trečdalius vokiečių lėktuvų”. Iš viso TSRS teko apie 75 procentus visų antihitlerinės koalicijos karinių pastangų. Per karo metus Raudonoji armija “sunaikino” “ašies” šalių 626 divizijas, iš kurių 508 buvo vokiečių.
1942 metų balandžio 28 dieną Ruzveltas, kreipdamasis į Amerikos tautą, paskelbė: “Rusijos kariuomenė sunaikino ir toliau naikina daugiau mūsų bendro priešo jėgos, lėktuvų, tankų ir patrankų nei visos kitos suvienytos tautos kartu”. Čerčilis 1944 metų rugsėjo 27 dienos laiške Stalinui rašė, kad “būtent Rusijos armija išpjovė žarnas iš vokiečių karinės mašinos”.
Šis vertinimas sulaukė atgarsio visame pasaulyje. Nes šiuose žodžiuose slypi ta pati didžioji tiesa, kuria niekas tada neabejojo. Beveik 27 milijonai sovietų piliečių žuvo frontuose, vokiečių nelaisvėje, mirė iš bado ir dėl bombardavimo, nacių mirties stovyklų getuose ir krosnyse. TSRS neteko kas septinto savo piliečio, Didžioji Britanija — vieno iš 127, o JAV — vieno iš 320 žmonių.
Deja, šis sunkiausių, nepataisomų Tarybų Sąjungos nuostolių skaičius nėra tikslus. Būtina tęsti kruopštų darbą atkuriant visų žuvusiųjų vardus ir likimus: Raudonosios armijos kareivių, partizanų, pogrindžio darbininkų, karo belaisvių ir koncentracijos stovyklų kalinių, budelių sunaikintų civilių. Tai mūsų pareiga. Ir čia ypatingas vaidmuo tenka paieškos judėjimo dalyviams, karinėms-patriotinėms ir savanorių asociacijoms, tokiems projektams kaip elektroninė duomenų bazė “Tautos atmintis”, paremta archyviniais dokumentais. Ir, žinoma, norint išspręsti tokią bendrą humanitarinę problemą, būtinas glaudus tarptautinis bendradarbiavimas.
Visų šalių ir tautų, kovojusių su bendru priešu, pastangos lėmė pergalę. Britų armija gynė savo tėvynę nuo invazijos, kovojo su naciais ir jų palydovais Viduržemio jūroje, Šiaurės Afrikoje. Amerikos ir Britanijos kariuomenė išlaisvino Italiją, atidarė Antrąjį frontą. JAV sudavė galingus, triuškinamus smūgius prieš agresorių Ramiajame vandenyne. Mes prisimename milžiniškas Kinijos žmonių aukas ir didžiulį jų vaidmenį nugalint Japonijos militaristus. Neužmirštame ir “Kovojančios Prancūzijos” kovotojų, kurie nepripažino gėdingo pasidavimo ir toliau kovojo su naciais.
Mes taip pat visada būsime dėkingi už sąjungininkų teiktą pagalbą, aprūpinant Raudonąją armiją šaudmenimis, žaliavomis, maistu ir įranga. Ir tai buvo reikšminga — apie septynis procentus visos Tarybų Sąjungos karinės produkcijos.
Antihitlerinės koalicijos branduolys pradėjo formuotis iškart po išpuolio prieš Tarybų Sąjungą, kai JAV ir Didžioji Britanija besąlygiškai palaikė ją kovoje su nacistine Vokietija. 1943 metų Teherano konferencijoje Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis sudarė didžiųjų valstybių aljansą, susitarė dėl koalicijos diplomatijos plėtros, bendros kovos su bendra mirtingųjų grėsme strategijos. Didžiojo trejeto vadovai aiškiai suprato, kad TSRS, JAV, Didžiosios Britanijos pramoninio, išteklių ir karinio potencialo derinimas sukurs neginčijamą pranašumą priešo atžvilgiu.
Tarybų Sąjunga visiškai įvykdė įsipareigojimus sąjungininkams ir visada ištiesdavo pagalbos ranką. Taip Baltarusijoje vykusia plataus masto operacija “Bagration” Raudonoji armija palaikė anglų ir amerikiečių kariuomenės išsilaipinimą Normandijoje. 1945 metų sausio mėnesį prasibrovę į Oderį, mūsų kariai nutraukė paskutinį galingą Vermachto puolimą Vakarų fronte Ardėnuose. Ir praėjus trims mėnesiams po pergalės prieš Vokietiją, TSRS, visiškai laikydamasi Jaltos susitarimų, paskelbė karą Japonijai ir nugalėjo milijoninę Kwantuno armiją.
Dar 1941 metų liepos mėnesį TSRS vadovybė pareiškė, kad “karo prieš fašistinius gniaužėjus tikslas yra ne tik pašalinti grėsmę, kylančią virš mūsų šalies, bet ir padėti visoms Europos tautoms, sielvartaujančioms dėl vokiečių fašizmo jungo”. Iki 1944 metų vidurio priešas buvo ištremtas iš beveik visos TSRS teritorijos. Bet jį reikėjo pribaigti iki galo jo urve. Raudonoji armija pradėjo išvadavimo misiją Europoje, išgelbėjo ištisas tautas nuo sunaikinimo ir pavergimo, nuo Holokausto siaubo. Išgelbėjo šimtų tūkstančių tarybinių karių gyvybių kaina.
Taip pat svarbu nepamiršti apie didžiulę materialinę pagalbą, kurią TSRS suteikė išlaisvintoms šalims pašalinant bado grėsmę, atkuriant ekonomiką ir infrastruktūrą. Ji tai padarė tuo metu, kai pelenai nuklojo tūkstančius kilometrų nuo Bresto iki Maskvos ir Volgos. Pavyzdžiui, 1945 metų gegužės mėnesį Austrijos vyriausybė paprašė TSRS suteikti pagalbą maistu, nes “ji nežinojo, kaip pamaitinti savo gyventojus per kitas septynias savaites, iki naujo derliaus”. Sovietų vadovybės sutikimą siųsti maistą Austrijos Respublikos laikinosios vyriausybės valstybės kancleris K. Reneris apibūdino kaip “išgelbėjimo aktą”, kurio “austrai niekada nepamirš”.
Sąjungininkai kartu sukūrė Tarptautinį karinį tribunolą, skirtą nubausti nacių politinius ir karo nusikaltėlius. Jo sprendimai pateikia aiškią nusikaltimų žmoniškumui, tokių kaip genocidas, etninis ir religinis valymas, antisemitizmas ir ksenofobija, teisinę kvalifikaciją. Niurnbergo tribunolas tiesiogiai ir nedviprasmiškai pasmerkė nacius ir jų bendrininkus, įvairius kolaborantus.
Šis gėdingas reiškinys vyko visose Europos šalyse. Tokios “figūros” kaip Petenas, Kvislingas, Vlasovas, Bandera, jų pakalikai, nors ir apsirengusios kovotojų už nacionalinę nepriklausomybę ar laisvės nuo komunizmo drabužiais, yra išdavikai ir budeliai. Nežmoniškumu jie dažnai pranoko savo šeimininkus. Stengdamosi išreikšti palankumą, dalis specialiųjų baudžiamųjų grupių noriai vykdė pačias žiauriausias užduotis. Jų kruvinų rankų rezultatas — “Babij Jar” egzekucijos, Chatynės sudeginimas, Volynės žudynės ir žydų naikinimas Lietuvoje ir Latvijoje.
Ir šiandien mūsų pozicija nesikeičia: nacių bendrininkų nusikalstamų veikų negalima pateisinti, jos neturi senaties termino. Todėl kelia nerimą, kai daugelyje šalių tie, kurie bendradarbiavo su naciais, staiga prilyginami Antrojo pasaulinio karo veteranams. Manau, kad nepriimtina prilyginti išvaduotojus okupantams. O nacių bendrininkų heroizavimas gali būti vertinamas tik kaip mūsų tėvų ir senelių atminimo išdavystė. Tų idealų, kurie suvienijo tautas kovai su nacizmu, išdavystė.
Tuomet prieš TSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovus iškilo be perdėjimo istorinis uždavinys. Stalinas, Ruzveltas, Čerčilis atstovavo šalims, turinčioms skirtingas ideologijas, valstybės siekius, interesus, kultūrą, tačiau demonstravo didelę politinę valią, pakilo aukščiau prieštaravimų ir šališkumo ir iškėlė tikruosius pasaulio interesus. Dėl to jie sugebėjo susitarti ir pasiekti sprendimą, nuo kurio laimėjo visa žmonija.
Laimėjusios valstybės paliko mums sistemą, kuri tapo esminiais intelektualiniais ir politiniais kelių šimtmečių ieškojimais. Konferencijų — Teherano, Jaltos, San Francisko, Potsdamo — ciklas padėjo pagrindą tam, kad jau 75 metus pasaulis, nepaisant aštriausių prieštaravimų, gyvena be pasaulinio karo.
Istorinis revizionizmas, kurio apraiškas mes dabar stebime Vakaruose, ypač atsižvelgiant į Antrojo pasaulinio karo temą ir jo baigtį, yra pavojingas, nes jis smarkiai, ciniškai iškraipo 1945 metų Jaltos ir San Francisko konferencijų nustatytų taikaus vystymosi principų supratimą. Pagrindinis istorinis Jaltos ir kitų to meto sprendimų laimėjimas buvo susitarimas sukurti mechanizmą, kuris leistų vadovaujančioms valstybėms išlikti diplomatijos rėmuose ir išspręsti tarp jų kylančius nesutarimus.
XX amžius sukėlė visapusiškus pasaulio konfliktus, o 1945 metai politinėje arenoje dar pasirodė branduolinis ginklas, galintis fiziškai sunaikinti Žemę. Kitaip tariant, ginčų sprendimas prievarta tapo ypač pavojingas. Ir Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai tai suprato. Jie suprato ir įsisąmonino savo atsakomybę prieš žmoniją.
Į liūdną Tautų lygos patirtį buvo atsižvelgta 1945 metais. JT Saugumo Tarybos struktūra buvo suprojektuota taip, kad taikos garantijos būtų kuo konkretesnės ir efektyvesnės. Taip atsirado nuolatinių Saugumo Tarybos narių institucija ir veto teisė, kaip jų privilegija ir atsakomybė.
Kokia yra veto teisė JT Saugumo Taryboje? Trumpai tariant, tai yra vienintelė pagrįsta alternatyva tiesioginiam didžiausių šalių susidūrimui. Šis vienos iš penkių valstybių teiginys, kad sprendimas jai yra nepriimtinas, prieštarauja jos interesams ir idėjoms apie teisingą požiūrį. Ir kitos šalys, net ir nesutikdamos su tuo, priima tokią poziciją, atsisakydamos bandymų įgyvendinti savo vienašališkus siekius. Tai yra, vienaip ar kitaip, tačiau reikia ieškoti kompromisų.
Nauja pasaulinė konfrontacija prasidėjo beveik iškart po Antrojo pasaulinio karo ir kartais buvo labai nuožmi. O tai, kad Šaltasis karas neišsivystė į III pasaulinį karą, įtikinamai patvirtino Didžiojo trejeto sudarytų susitarimų veiksmingumą. Elgesio taisyklės, dėl kurių susitarta kuriant JT, leido dar labiau sumažinti riziką ir kontroliuoti konfrontaciją.
Žinoma, matome, kad JT sistema veikia lėtai ir ne taip efektyviai, kaip galėtų. Tačiau JT ir toliau vykdo savo pagrindinę funkciją. JT Saugumo Tarybos principai yra unikalus didelio karo ar pasaulinio konflikto prevencijos mechanizmas.
Pastaraisiais metais gana dažnai girdimi raginimai atšaukti veto ir atsisakyti nuolatinių Saugumo Tarybos narių ypatingų galimybių — tai iš tikrųjų neatsakinga. Galų gale, jei taip atsitiks, Jungtinės Tautos iš esmės virs ta Tautų lyga — tuščių pokalbių rinkinys, neturinčiu jokios įtakos pasaulio procesams; kaip visa tai baigėsi, yra gerai visiems žinoma. Štai kodėl nugalėjusios valstybės labai rimtai rinkosi naujos pasaulinės tvarkos sistemą, nenorėdamos kartoti savo pirmtakų klaidų.
Modernios tarptautinių santykių sistemos sukūrimas yra vienas iš svarbiausių Antrojo pasaulinio karo rezultatų. Net labiausiai nesuderinami prieštaravimai — geopolitiniai, ideologiniai, ekonominiai — netrukdo ieškoti taikaus sambūvio ir sąveikos formų, jei tam yra noras ir ryžtas. Šiandien pasaulis išgyvena ne pačius taikiausius laikus. Viskas keičiasi: pradedant visuotine galios ir įtakos pusiausvyra, baigiant socialiniais, ekonominiais ir technologiniais visuomenės, valstybių, ištisų žemynų gyvenimo pagrindais.
Ankstesniais laikais tokio masto poslinkiai beveik niekada nebuvo be didelių karinių konfliktų ir be valdžios kovos dėl naujos globalios hierarchijos kūrimo. Dėl sąjungininkų politinių lyderių išminties ir įžvalgos tapo įmanoma sukurti sistemą, atitraukiančią nuo kraštutinių tokio objektyvaus, istoriškai įgimto pasaulio konkurencijos raidos pasireiškimų.
Mūsų pareiga — visiems, prisiimantiems politinę atsakomybę, ypač laimėjusioms Antrąjį pasaulinį karą valstybėms, garantuoti, kad ši sistema būtų išsaugota ir patobulinta. Šiandien, kaip ir 1945 metais, svarbu parodyti politinę valią ir kartu aptarti ateitį. Mūsų kolegos — ponai Si Dzinpingas, Makronas, Trampas, Džonsonas — palaikė Rusijos iniciatyvą surengti penkių branduolinių valstybių vadovų — nuolatinių Saugumo Tarybos narių — susitikimą. Dėkojame jiems už tai ir tikimės, kad toks asmeninis susitikimas įvyks kuo anksčiau.
Kokia būsimo aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkė? Visų pirma, mūsų manymu, reikėtų aptarti žingsnius, kaip plėtoti kolektyvinius principus pasaulio reikaluose, atvirai kalbėti apie taikos palaikymą, pasaulinio ir regioninio saugumo stiprinimą, strateginę ginklų kontrolę, bendras pastangas kovojant su terorizmu, ekstremizmu ir kitomis neatidėliotinomis problemomis bei grėsmėmis.
Atskira susitikimo darbotvarkės tema — padėtis pasaulio ekonomikoje, pirmiausia įveikiant koronaviruso pandemijos sukeltą ekonominę krizę. Mūsų šalys imasi precedento neturinčių priemonių apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybę, remti sunkioje padėtyje atsidūrusius piliečius. Tačiau kokios sunkios bus pandemijos pasekmės, kaip greitai pasaulio ekonomika išeis iš nuosmukio, priklauso nuo mūsų sugebėjimo dirbti kartu ir išvien, kaip tai turi daryti tikri partneriai. Be to, nepriimtina ekonomiką paversti spaudimo ir konfrontacijos įrankiu. Tarp pageidaujamų temų yra aplinkosauga ir kova su klimato kaita, taip pat pasaulinės informacinės erdvės saugumo užtikrinimas.
Rusijos siūloma būsimo “penkių viršūnių” susitikimo darbotvarkė yra nepaprastai svarbi ir aktuali tiek mūsų šalims, tiek visam pasauliui. Ir, be abejo, turime konkrečių idėjų ir iniciatyvų.
Negali būti abejonių, kad Rusijos, Kinijos, Prancūzijos, JAV ir Didžiosios Britanijos aukščiausiojo lygio susitikimas atliks svarbų vaidmenį ieškant bendrų atsakymų į šiuolaikinius iššūkius ir grėsmes bei parodys bendrą atsidavimą aljanso dvasiai, tiems aukštiems humanistiniams idealams ir vertybėms, už kuriuos tėvai ir seneliai kovojo petys į petį.
Remdamiesi bendra istorine atmintimi, galime ir turime pasitikėti vienas kitu. Tai taps tvirtu pagrindu sėkmingoms deryboms ir suderintiems veiksmams siekiant sustiprinti planetos stabilumą ir saugumą, visų valstybių klestėjimą ir gerovę. Tai yra mūsų bendra pareiga ir atsakomybė visam pasauliui, dabarties ir ateities kartoms.
Rusijoje vyksta balsavimas dėl Rusijos federacijos Konstitucijos pataisų. Lietuvoje, kaip ir visose kitose JAV-NATO kolonijose, kurios tokiomis tapo po JAV-NATO įvykdytų šiose šalyse valstybinių perversmų, spalvotų revoliucijų, sąjūdžių, maidanų, kilo baisus propagandinis triukšmas valatkodelfinėje melo propagandos žiniasklaidoje dėl Rusijos ryžtingo apsisprendimo pakeisti savo Pagrindinį įstatymą, išsilaisvinti nuo Vakarų plėšikų diktato. Atrodytų, koks visokių , atsiprašant, linkevičių, landsbergių, gentvilų, šimašių, anušauskų, kojalų ir visos kitos proamerikietiškos “gop-stop” kompanijos reikalas, kokius pas save įstatymus keičia laisva ir demokratiška Rusiją?!.
Linas Linkevičius, buvęs komjaunuolis, o dabar aršus antikomunistas, buvęs idėjinis socialistas, o dabar sorosinis liberastas, buvęs marksistas, o dabar ištikimas Geltonojo Velnio vergas, politinės prostitucijos akrobatas, ideologinio lankstumo meistras, parsidavėliškumo asas ir vėl pakerėjo visus savo politinės kamasutros unikaliais sugebėjimais. Lietuvos (?) užsienio reikalų (JAV) ministerijos vadovas (kokia gėda!!) net nemirktelėjęs išdavė eilinę antivalstybinės proamerikietiškos dezinformacijos arklišką dozę. Linas, žinoma, pasmerkė V.Putino straipsnyje atskleistas tiesas dėl Vakarų , pirmiausiai Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, JAV, Lenkijos bei fašistinių Pabaltijo šalių organizacijų, Ukrainos nacionalistų kolaboravimo su nacistinės Vokietijos , Vieningos Europos agresoriais II Pasaulinio karo išvakarėse. Rūsčiai, kaip tik pajėgia šis išsekęs pajacas, pasmerkė ir pavadino Rusijos prezidento išsakytą nemalonią visiems nacių kolaborantams objektyvią istorinę tiesą „Rusijos bandymais perrašyti istoriją“. Istoriją, kurią JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja seniai suklastojo, perrašė, iškraipė, išvogė ir išniekino visais įmanomais būdais, Linas, gavęs komandą iš Vašingtono „Balsas!“, pareikalavo neperrašinėti. Bo jau 30 metų po JAV organizuotų valstybinių perversmų (sąjūdžių, maidanų, spalvotų revoliucijų) atvestos į valdžią marionetinės antiliaudinės chuntos labai riebiai parazituoja, pardavinėdamos rusofobiją, militaristinę isteriją, antitarybinį melą ir išdavinėdamos savo šalių nacionalinius interesus.
JAV (Jungtinės Agresorių Valstijos) ir NATO (Nacionalinė Amerikos Teroristinė Organizacija) karo nusikaltėlių gauja įsakė savo 5 kolonai Lietuvoje – konservatoriams, liberalams, socdemams, nacionalistams, fašistams, tautininkams ir panašiems “patriotams” – paruošti iš vietinių čiabuvių pakankamą masę pigios patrankų mėsos būsimai JAV/NATO agresijai prieš Rusiją. JAV 5 kolona Lietuvoje, kaip jai įprasta, su vergo nuolankumu ir bezdžionišku įniršiu ėmėsi vykdyti savo šeimininkų paliepimą paspartinti Lietuvos gyventojų genocidą iki karo pramonės lygio. Landsberginė chunta ėmėsi per visus savo parsidavusius melo propagandos kanalus (LRT, tv3, lnk, delfi ir visus kitus) vykdyti aršią karo su Rusija propagandos kampaniją, kurstyti tautinę nesantaiką, urvinę rusofobiją, militaristinę isteriją. Ir visa tai vyksta per chuntos valdomus kanalus atvirai ir visiškai nežiūrint į tai, kad minėtos veiklos yra uždraustos įstatymo, už karo propagandą yra numatyta net baudžiamoji atsakomybė.Bet kam rūpi įstatymai, kai valdo chunta.
Vienas geriausių būdų pažinti istorinius įvykius – tai skaityti tiesioginius šaltinius, pačių jų dalyvių bei liudininkų paliktus dokumentus. Šiuo požiūriu, 1940 m. vasaros įvykių Lietuvoje prasme, labai įdomūs bei vertingi yra Lietuvos „Raudonojo prezidento“ Justo Paleckio – žmogaus, buvusio visų dabar apjuodintų, bet iš tiesų didžių, revoliucinių įvykių sūkuryje – atsiminimai. Apie Smetonos režimo galą, Liaudies vyriausybės susikūrimą ir veiklą – šioje memuarinės knygos „Dviejuose pasauliuose“ ištraukoje.
Šiandien sueina lygiai 80 metų, kaip 1940-ųjų birželio 17-ąją buvo sudaryta Liaudies vyriausybė. Su ministru pirmininku, „Raudonuoju prezidentu“ Justu Paleckiu priešakyje, Liaudies vyriausybė dabartinio oficiozo vaizduojama „marionetine“, „kolaboracine“ ir visokia kitokia, tuo ne tik nutylint realųjį to meto istorinį kontekstą, bet, dar daugiau – juodžiausiu melu klastojant Lietuvos ir lietuvių tautos istoriją.
Aleksandras Rodžersas: Apie smurtą JAV ir apie „Black Lives Matter“socialinės inžinerijos požiūriu