Archive

June 2020

Browsing

Rusija balsuoja už Vakarų kolonizatorių primestos kolonijinės šalies konstitucijos pakeitimus. Kokie tai pakeitimai.

Iš esmės tai Rusijos išsivadavimas nuo JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų NATO karo nusikaltėlių gaujos primesto neokolonijinio jungo. Rusija ir vėl viena kovoja su Vakarų fašistais už viso pasaulio tautų laisvę nuo JAV-NATO kolonizatorių vergovės.

Впереди ещё два дня голосования по поправкам, а явка уже впечатляющая: почему важно проголосоватьRusijoje vyksta balsavimas dėl Rusijos federacijos Konstitucijos pataisų. Lietuvoje, kaip ir visose kitose JAV-NATO kolonijose, kurios tokiomis tapo po JAV-NATO įvykdytų šiose šalyse valstybinių perversmų, spalvotų revoliucijų, sąjūdžių, maidanų, kilo baisus propagandinis triukšmas valatkodelfinėje melo propagandos žiniasklaidoje dėl Rusijos ryžtingo apsisprendimo pakeisti savo Pagrindinį įstatymą, išsilaisvinti nuo Vakarų plėšikų diktato. Atrodytų, koks visokių , atsiprašant, linkevičių, landsbergių, gentvilų, šimašių, anušauskų, kojalų ir visos kitos proamerikietiškos “gop-stop” kompanijos reikalas, kokius pas save įstatymus keičia laisva ir demokratiška Rusiją?!.

Pasirodo, šie pakeitimai ištraukia į dienos šviesą Vakarų kolonizatorių „demokratizacijos“, o iš tiesų kolonizacijos priemones, metodus, demaskuoja tautų išdavikus ir siunčia juos į kaltinamųjų suolą, tuo parodydama, kaip reikia elgtis savo šalyse su savo vietinėmis JAV 5-omis kolonomis. Todėl liaudies priešai ir ėmė aršiai kritikuoti Rusijos išsivadavimą iš JAV-NATO piratų, gieda tiesiog nesustodami – kadangi įvyktų kas nors panašaus kokioje nors JAV bananų respublikoje, tektų visiems naujiems elitiniams vagims stoti prieš tautos tribunolą ir išgirsti rūstų bet teisingą tautos nuosprendį … su viso nusikalstamu būdu įgyto turto konfiskacija. Todėl ir gieda dvaro kanarėlės, dėl savo sotaus gyvenimo čirška, nerimauja.

Ne paslaptis, Rusijai, kaip ir Lietuvai bei visoms kitoms JAV “demokratizuotoms” šalims 1990-ais metais kolonijines konstitucijas kurpė JAV bei Didžiosios Britanijos kolonizatoriai. Ir sukurpė tokias konstitucijas, kad JAV-NATO kolonizuotoms šalims teko 30 metų mokėti nepakeliamą duoklę Vakarų plėšikams ir tyliai nyko po skambių lozungų apie laisvę ir demokratiją propagandos trankia kakofonija. O Vakarų „demokratizatoriai“ su mielomis šypsenomis siurbė tarybinio bloko šalių resursus ir riebiai parazitavo ant laisvų tarybinių žmonių prakaitu ir krauju sukurto turto.

Rusijos, kaip ir Lietuvos, pagal Vašingtono ir Londono “demokratų-kolonizatorių” sukurptus įstatymus laukė Šiaurės bei Lotynų Amerikos indėnų, Afrikos negrų, Australijos aborigenų, N. Zelandijos bei Okeanijos čiabuvių likimas – “baltieji” Vakarų arijai sprendė gyventi untermenšams ar mirti. Lietuvoje šis procesas jau įgijo negrįžtamo pobūdį. JAV-UK prastumti į valdžią landsbergistai – konservatoriai, liberalai, socdemai, fašistai, nacionalistai ir pan kompradoriniai “elitai” – liokajiškai tiksliai, kaip ir rašoma straipsnyje, vykdė užjūrio kolonizatorių užduotį sunaikinti šalį. Kaip be pėdsakų dingo didžiausias Baltijos jūroje Lietuvos laivynas ir Klaipėdoje atsirado įvairūs riebūs konservatoriai, liberalai gentvilai, masiuliai ir Co, bei jų pilys draustiniuose ir buvusių pionierių stovyklų vietose, prisimena, manau , visi.
Skirtumas tik tas, kad Rusija rado savyje jėgų pasipriešinti Vakarų konkistadorų invazijai ir pakilo į kovą už savo laisvę. Kitos JAV “laisvos” kolonijos – Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekija, Bulgarija, Rumunija, Ukraina, Gruzija ir kt, – atsigulė savo valia po JAV-GB kolonizatorių kojomis ir su šiuo kilimėliu JAV-NATO okupantai elgiasi atitinkamai – valosi į juos kojas. O vietiniai šių JAV-NATO kolonijų gyventojai niekaip nepaliauja žaisti kvailo žaidimo pavadinimu „Rinkimai“ ir pastoviai renka sau į valdžią antivalstybines proamerikietiškas partijas – konservatorius, liberalus, socdemus, nacistus, fašistus, nacionalistus. Rusija pasirinko savo kelią – suverenios, laisvos, demokratiškos šalies vystymosi kelią.

Už kokias Rusijos Federacijos Konstitucijos pataisas balsuoja Rusijos daugianacionalinė tauta?

Rusijos tauta balsuoja už labai svarbias, esmines, nacionalinį suverenitetą garantuojančias ir Rusijos nacionalinius interesus budriai saugančias Konstitucijos pataisas. Iš esmės, Rusijoje šiuo metu vyksta šalies išsivadavimo iš Vakarų kolonijinės priklausomybės kova konstitucinės reformos būdu.

Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino inicijuotomis Konstitucijos pataisomis Rusijos tauta  siekia atkurti Rusijos suverenitetą, apsaugoti valstybę nuo JAV, Didžiosios Britanijos, NATO karo nusikaltėlių gaujos ir kitų panašių „demokratizatorių“ bet kokio kišimosi į Rusijos vidaus, užtikrinti Rusijos daugianacionalinei tautai stabilumą ir ateitį per socialinio teisingumo valstybės sukūrimą, garantuoti visiems Rusijos piliečiams teisingumą šalies viduje ir galimybę organizuoti efektyvią valstybės gynybą nuo JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos planuojamos karinės agresijos.

Šiems svarbiems, Rusijos tautos išlikimą garantuojantiems uždaviniams įgyvendinti ir yra daromi Rusijos Federacijos Konstitucijos pakeitimai.

Явка на дистанционном голосовании по поправкам в Конституцию достигла 75 процентов
Užrašas ant banerio: “Uždrausime valdininkams turėti dvigubą pilietybę”

Iš visų valdžios lygių – įstatymus priimančios, įstatymus vykdančios ir tesiminės – yra griežtai eliminuojami vis potencialūs Vakarų, JAV, GB agentai ir šalinamos bet kokios galimybės kokiam nors iš JAV importuotam tapkiniui-šlepetiniui, ar jo sėbrui mieželiui, kronkaičiui ar „patriotui“ kazickui ir pan. ne tik užimti valstybės vadovo postą, bet ir bet kokį kitokį postą valstybės tarnyboje. Išdavei Tėvynę, palikai šalį jai sunkiu metu, apvogei savo tėvynainius, tarnavai Mamonai, prisiekei ištikimybę Vašingtonui – jokių galimybių gauti atlyginimą iš Rusijos biudžeto nesitikėk, nebent už sąžiningą darbą visuomenės labui už antivalstybinę veiklą su pjūklu ir kirviu taigoje, laisvės atėmimo vietoje.

Trumpai tariant, visais pakeitimais siekiama pagerinti vyriausybės veiklos visuomeninę kontrolę, subalansuoti Vyriausybės ir Dūmos (parlamento) galias bei išplėsti prezidento teises.

Konstitucinis teismas įgyja įgaliojimus spręsti federalinio įstatymo priėmimo teisėtumo klausimą.

Prokuratūrai sugriežtinama  kontrolė ir jos veiklos atitikimo  konstitucijai nuolatinė priežiūra.

Žmonės, turintys nuosavybę užsienyje, atribojami nuo valdžios visuose lygiuose.

Rusijos nacionaliniai įstatymai ir konstitucijos straipsniai skelbiami prioritetiniais prieš JAV-NATO karo nusikaltėlių sukurptas/iškreiptas/iškraipytas tarptautinės teisės normas ir Vakarų korumpuotų iki absurdo tarptautinių teisminių institucijų sprendimus.

Rusijos federacijos tarybą keičia senatoriai, Rusijos prezidentas po atsistatydinimo ar įgaliojimų pasibaigimo galės būti senatoriumi iki gyvos galvos.

Prezidentas tiesiogiai vadovauja vyriausybei, kurią formuoja Dūma (parlamentas).

Konkrečiai keičiami Rusijos Federacijos Konstitucijos žemiau nurodyti straipsniai.

RF Konstitucijos 77 str. papildomas 3 dalimi:

3. Rusijos Federacijos aukščiausiu pareigūnu (Rusijos Federacijos subjekto aukščiausio vykdomojo valstybinio organo vadovu) gali būti Rusijos Federacijos pilietis, sulaukęs 30 metų, nuolat gyvenantis Rusijos Federacijoje, neturintis užsienio valstybės pilietybės ar leidimo gyventi ar kitokio dokumento, patvirtinančio Rusijos Federacijos piliečio teisę į nuolat gyventi užsienio valstybės teritorijoje. Federalinio įstatymo nustatyta tvarka  Rusijos Federacijos  aukščiausiam pareigūnui (Rusijos Federacijos subjekto aukščiausio vykdomojo organo vadovui) draudžiama atidaryti ir turėti sąskaitas (indėlius), laikyti grynuosius pinigus ir vertybes užsienio bankuose, esančiuose už Rusijos Federacijos teritorijos ribų. Federalinis įstatymas gali nustatyti papildomus reikalavimus Rusijos Federacijos  aukščiausiam pareigūnui (Rusijos Federacijos subjekto aukščiausio vykdomojo valstybinio organo vadovui).“

78 straipsnis (papildytas nauja 5 dalimi):

“5. Federalinės valstybinės valdžios organo vadovu gali būti Rusijos Federacijos pilietis, sulaukęs 30 metų ir neturintis užsienio valstybės pilietybės ar leidimo gyventi ar kito dokumento, patvirtinančio Rusijos Federacijos piliečio teisę nuolat gyventi užsienio valstybės teritorijoje. Federacinės valstybės organo vadovui federalinio įstatymo nustatyta tvarka draudžiama atidaryti ir turėti sąskaitas (indėlius), laikyti grynuosius pinigus ir vertybes užsienio bankuose, esančiuose už Rusijos Federacijos teritorijos ribų.”

 

79 straipsnyje padarytas labai svarbus pakeitimas, kurio tikslas padaryti niekiniais ir neprivalomais vykdyti Rusijoje JAV, Didžiosios Britanijos kontroliuojamų ir todėl neabejotinai korumpuotų tarptautinių teisminių institucijų, tokių kaip JAV-NATO karo nusikaltimų legalizavimo Hagos tribunolo, Stokholmo arbitražinio absurdo, Niderlandų teisminio farso ar Soroso valdomo Europos žmogaus teisių pseudoteismo politizuotų sprendimų :

“Tarpvalstybinių organų sprendimai, priimti remiantis jų išaiškintomis Rusijos Federacijos tarptautinių sutarčių nuostatomis, prieštaraujantys Rusijos Federacijos Konstitucijai, Rusijos Federacijoje neprivalomi vykdoti.

79 straipsnis paildytas nauja 1 dalimi, kurioje įtvirtinamas Rusijos Federacijos taikios politikos įgyvendinimo užduotis, Rusijos vienašalis įsipareigojimas gintis pačiai  nuo JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos karinių agresijų, valstybinio terorizmo ir priešintis Vakarų piratų vykdomai nežmoniškai pasaulio tautų neokolonijinei užsienio politikai:

“Rusijos Federacija imasi priemonių palaikyti ir stiprinti tarptautinę taiką ir saugumą, užtikrinti taikų valstybių ir tautų sambūvį ir užkirsti kelią kišimuisi į valstybės vidaus reikalus.”

Ir ši nuostata kelia didelį JAV-NATO agresorių nepasitenkinimą, kadangi ateityje tai galėtų reikšti Vakarų dominavimo viso pasaulio tautų apiplėšinėjimo sąskaita pabaigą, o geriausiu atveju Niurnbergo-2 Tribunolą JAV-NATO karo nusikaltėliams.

80 straipsnio 2 dalis pakeista:

  1. Rusijos Federacijos prezidentas yra Rusijos Federacijos Konstitucijos, žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių garantas. Rusijos Federacijos konstitucijos nustatyta tvarka jis imasi priemonių apsaugoti Rusijos Federacijos suverenitetą, jos nepriklausomybę ir valstybės vientisumą, palaiko pilietinę taiką ir darną šalyje, užtikrina organų, sudarančių viešosios valstybinės valdžios sistemą, veiklos koordinaciją, funkcionavimą ir sąveiką.

75 straipsnis (papildytas naujomis 5, 6, 7 dalimis):

  1. Rusijos Federacija gerbia piliečių darbą ir užtikrina jų teisių apsaugą. Valstybė garantuoja minimalų darbo užmokestį, kuris turi būti ne mažesnis už darbingo amžiaus gyventojų pragyvenimo dydį visoje Rusijos Federacijoje.
  2. Rusijos Federacijoje piliečių pensijų sistema formuojama remiantis universalumo, teisingumo bei kartų solidarumo principais ir remiamas jos efektyvus funkcionavimas, o pensijos indeksuojamos ne rečiau kaip kartą per metus federalinių įstatymų nustatyta tvarka.
  3. Rusijos Federacijoje pagal federalinius įstatymus garantuojamas privalomas socialinis draudimas, tikslinė piliečių socialinė parama ir socialinių pašalpų bei kitų socialinių išmokų indeksavimas.

75 straipsnis papildytas nauju 1 (prim) straipsniu:

Rusijos Federacijoje sudaromos sąlygos tvariam šalies ekonomikos augimui ir piliečių gerovės kėlimui, abipusiam valstybės ir visuomenės pasitikėjimui užtikrinti garantuojama piliečių orumo apsauga ir pagarba dirbantiems žmonėms, užtikrinama piliečio teisių ir pareigų pusiausvyrą, skatinami socialinė partnerystė, ekonominis, politinis ir socialinis solidarumas.

79 straipsnyje padarytas pakeitima):

“Tarpvalstybinių organų sprendimai, priimti remiantis jų išaiškintomis Rusijos Federacijos tarptautinių sutarčių nuostatomis, prieštaraujantys Rusijos Federacijos Konstitucijai, Rusijos Federacijoje neprivalomi vykdyti.

79 straipsnis papildytas nauju 1(prim) straipsniu:

„Rusijos Federacija imasi priemonių palaikyti ir stiprinti tarptautinę taiką ir saugumą, užtikrinti taikų valstybių ir tautų sambūvį ir užkirsti kelią kišimuisi į valstybės vidaus reikalus.“

81 straipsnio 2 ir 3 dalyse padaryti pakeitimai, papildytas nauja 3 dalimi:

“2.Rusijos Federacijos prezidentu gali būti išrinktas ne jaunesnis kaip 35 metų amžiaus Rusijos Federacijos pilietis, ne mažiau kaip  25 metus nuolat gyvenantis Rusijos Federacijoje, neturintis ir niekada neturėjęs užsienio valstybės pilietybės ar leidimo gyventi ar kito dokumento, patvirtinančio Rusijos Federacijos piliečio teisę nuolat gyventi užsienio valstybės teritorijoje. Reikalavimas kandidatui į Rusijos Federacijos prezidento postą neturėti užsienio valstybės pilietybės, netaikomas Rusijos Federacijos piliečiams, kurie anksčiau turėjo valstybės pilietybę, kuri buvo priimta arba kurios dalis buvo priimta į Rusijos Federaciją pagal federalinį konstitucinį įstatymą ir kurie nuolat gyveno  Rusijos Federacijoje priimtos valstybės teritorijoje arba Rusijos Federacijoje priimtos valstybės dalies teritorijoje. Rusijos Federacijos prezidentui federalinio įstatymo nustatyta tvarka draudžiama atidaryti ir turėti sąskaitas (indėlius), laikyti grynuosius pinigus ir vertybes užsienio bankuose, esančiuose už Rusijos Federacijos teritorijos ribų.

  1. Tas pats asmuo negali eiti Rusijos Federacijos prezidento pareigų daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.

3 (1). Rusijos Federacijos konstitucijos 81 straipsnio 3 dalies nuostata, ribojanti kadencijų, kurias tas pats asmuo gali eiti Rusijos Federacijos prezidento pareigas, skaičių, taikoma asmeniui, einančiam ir (ar) ėjusiam Rusijos Federacijos prezidento pareigas, tuo metu, kai buvo priimtos šios Rusijos Federacijos konstitucijos pataisos, įvedančios atitinkamą apribojimą, ir neatima galimybės tokiam asmeniui eiti Rusijos Federacijos prezidento pareigas tiek kadencijų, kiek leidžia šios pataisos”.

Президент РФ Владимир Путин на совещании с членами правительства РФ в Кремле

Šios 81 RF Konstitucijos straipsnio pataisos užkerta kelią JAV, Didžiosios Britanijos, NATO kolonizatoriams atvežti į Rusiją kokį nors CŽV agentą, įvykdyti valstybinį perversmą ir  naujos kolonijos prezidentu paskirti savo liokajų, kuris vykdys antiliaudinę kompradorinę politiką, pardavinės savo tautos nacionalinius interesu, išteklius ir tarnaus tik JAV geopolitiniams interesams, kaip tai buvo Gruzijoje su Saakašviliu, Ukrainoje su Juščenko, Porošenko, Zelenskiu, Lietuvoje su Adamkumi, Estijoje, Latvijoje ir visur kitur, kur valdžią formavo JAV, Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos. Ir kur šalis ištiko ekonominės, politinės, socialinės, kultūrinės, demografinės katastrofos tokių „demokratų“ ir „patriotų“ antivalstybinės veiklos pasekoje.

Taip pat siūlomos pataisos atima bet kokią galimybę bet kokiam šalies pareigūnui atiduoti, perleisti užsienio šalims valstybės teritorijas, tai yra jokie Kurilai ar Kaliningrado sritys negali būti perduotos užsienio valstybėms.

Rusijoje šiomis pataisomis siekiama išvengti nuolatinio Vakarų šalių kišimosi į šalies vidaus politinius procesus. Ir kartu sudaromos sąlygos Rusiją išgelbėjusiam nuo pražūties prezidentui Vladimirui Putinui toliau vadovauti Rusijai. Efektyvus patriotiškas šalies vadovas neturi būti keičiamas pasaulinių kataklizmų epochoje. Mirštantis agresyvus hegemonas JAV vis dar yra labai pavojingas ir didelis blogis žmonijai, gali pridaryti daug žalos atgimstančiai žmonijai, kurios priekyje ir vėl yra Rusija.

Pakeistas RF Konstitucijos 83 str., reglamentuojantis prezidento galias santykiuose su vykdomąja ir teismine valdžia. Išplėstos prezidento galios ir kartu formuojant valstybės Vyriausybę daug atsakomybės tenka Dūmai. Prezidentas skiria ir atleidžia iš pareigų Vyriausybės pirmininką, pavaduotojus, ministrų kabineto narius asmenis, kuriems pritarė Dūma, skiria ir atleidžia federalinio lygio vadovus, saugumo tarnybų, užsienio reikalų ir kitų federalinių įstaigų vadovus.  Taip pat prezidentas tiesiogiai vadovauja vyriausybės darbui, dalyvauja vyriausybės posėdžiuose, skiria ir atleidžia Rusijos Konstiticinio ir kitų teismų pirmininkus, pavaduotojus, teisėjus, Generalinį prokurorą ir kitus prokurorus.

Siūlomos pataisos Rusijos Federacijos Konstitucijoje įpareigoja valstybės institucijas, pareigūnus, valstybės tarnautojus saugoti Rusijos didingą istoriją nuo Vakarų vykdomo informacinio karo, dezinformacijos ir klastojimo visomis priemonėmis, tame tarpe ir baudžiamosiomis. Tokios nuostatos, manoma, atvers Rusijos archyvus ir dokumentais bus įrodytas Vakarų šalių vyriausybių ir valdančių elitų nusikalstamas indėlis į dviejų pasaulinių karų inicijavimo procesą, NATO šalių vykdytas karines agresijas prieš taikias laisvas suverenias valstybes, o paminklų tarybiniams kariams-išvaduotojams griovikai Pragoje ar Vilniuje susilauks teismo procesų ir ekstradicijos į bausmės atlikimo šalį už nacizmo propagandą ir nacistų heroizavimą. Būtų gerai visiems.

Dėl tradicinės šeimos išsaugojimo

V.Putinas tęsi savo duotą pažadą, kad, kol jis bus Rusijos prezidentu, Rusijoje nebus „tėčio Nr. 1, ir tėčio Nr.2“. Siūlomos įtraukti į Rusijos Federacijos Konstituciją pataisos apibrėžia jaunosios kartos auklėjimą kaip Rusijos valstybinės politikos pagrindą.

Поправки в Конституцию России защитят традиционную семью, детство и материнство
Rusijos valstybės pareiga – rūpintis naująja Rusijos karta, užtikrinti augančiai kartai ateitį.

Nuo šiol Rusijos valstybė prisiima atsakomybę už sąlygų dvasiniam, doroviniam, fiziniam, doroviniam vaikų vystymuisi sudarymą, ugdo juose pareigos jausmą ir pagarbą vyresniems, pilietinę atsakomybę.

Priėmus pataisas, šalies konstitucijoje bus įtvirtinta nuostata, pagal kurią rūpinimasis vaikais tampa svarbiausia valstybės užduotimi. Todėl Rusijoje ir toliau bus mokamos pašalpos naujagimiams, bus teikiama parama jaunoms šeimoms, statomi perinataliniai centrai.

Šie Rusijos valstybės veiksmai, skirti rūpintis jaunąja karta ir didinti gimstamumą, visiškai prieštarauja Vakarų propagandai, kuria siekiama sunaikinti tradicines Rusijos tautų vertybes.

Rusijos Federacijos konstitucijos pataisomis bus įtvirtinta santuokos, kaip sąjungos tarp vyro ir moters, apibrėžimas ir taip siekiam užkirsti kelią Vakarų propaguojamam tradicinės šeimos naikinimui, seksualinių mažumų teisių, homoseksualinių šeimų propagavimui Ir dėl šių pataisų itin siunta Vakarų propagandistai.

Šeimos, motinystės ir vaikystės apsaugos nuostatų įtvirtinimas pagrindiniame Rusijos įstatyme yra labai svarbus žingsnis, kuris labai padės ir gins jaunus piliečius,  užtikrins jų teisę į normalią šeimą ir išsilavinimą.

Šios ir kitos Rusijos Federacijos Konstitucijos pataisos turėtų užtikrinti valstybei stabilų vystymąsį, atsparumą vidaus ir išorės grėsmėms, sudarytų sąlygas Rusijos daugianacionalinei tauta savarankiškai kurti ateitį, vykdyti atitinkančią šalies nacionalinius interesus socialinio teisingumo vidaus politiką, kurti taikią, demokratišką,  stabilią pilietinę visuomenę, vykdyti nepriklausomą užsienio politiką, garantuoti taiką ir saugumą ne tik šalies viduje, bet ir NATO terorizuojame pasaulyje.

Kol kas visos JAV-NATO karinis-propagandinis aparatas nepajėgia sutrukdyti laisvai Rusijai demokratiškai nusimesti Vakarų kolonijinį jungą demokratinės skaidrios procedūros būdu. Balsavimas vyksta sklandžiai, piliečiai aktyviai reiškia savo pilietinę valią ir ryžtą atsikratyti Vakarų “demokratizatorių” diktato. Kitos šalys gali būti kolonijomis, savo valia įsileidžia į savo Tėvynes NATO okupantus, tačiau Rusija gali egzistuoti tik  būdama laisva.

Pirmyn, Rusija!

Jonas Kovalskis (c), 2020 metų birželio 30 diena.

Balsavimas dėl Rusijos Konstitucijos pataisų – Rusija atsisveikina su trisdešimt metų siautėjusia liberalios bakchanalijos era

Šaltinis : https://regnum.ru/news/society/2995922.html

Эксперт и политолог Александр Халдей сообщает, что в России ...
Aleksandras Chaldėjus, ekspertas ir politologas

Trisdešimt metų yra beveik pusė gyvenimo tiems, kuriems praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt. Dabar jiems yra jau apie šešiasdešimt. Geriausiais savo gyvenimo metais visai kartai, gimusiai 1960-aisiais metais, teko nelaimė gyventi liberalios bakchanalijos laikotarpyje Rusijoje. Ką tie žmonės matė gyvenime?

Vaikystė buvo rami, o mokykliniai metai – ramūs dėl ateities ir nerūpestingai linksmo. Gyvenimo planai buvo kuriami vyresnėse klasėse mokykloje, nebuvo jokios katastrofos nuojautos, ir net prasidėjus perestroikai visi tikėjosi tik pagerėjimo. Dirbo gamyklos, institutai vykdė mokslinių-techninių tyrimų ir atradimų planus, universitetai keitė mokymo programas ir paruošdavo jaunus specialistus, kuriuos nedelsiant priimdavo į darbą šalies ekonomika. „Buranas“ išskrido į kosmosą, ir tai buvo pasaulinis triumfas – net JAV nesugebėjo įgyvendinti tokio projekto.

Конституция Российской Федерации
Rusijos Federacijos Konstitucija

Tie, kurie išgyveno 90-uosius metus, išgyvens bet kurioje situacijoje. Daugelis tų, kurie tada buvo nuo 25 iki 40 metų amžiaus, dešimt metų iš eilės kas trys metai pradėdavo naują veiklą nuo nulio, kadangi prieš tai buvusi baigėsi nesėkme. Valstybės valdomų įmonių įstatymas sugriovė planinės ekonominės veiklos tvarką – įsibėgėjo planavimo reformos chaosas. Prasidėjo žemės ūkio pramonės ir karinio-pramoninio komplekso žlugimas.Pirmieji artėjančio grandiozinio „gop-stop“ ženklai prasidėjo valdant Gorbačiovui 80-ųjų metų antroje pusėje. Tai buvo 1987 metais, Tarybų valdžia vis dar buvo galinga, tačiau TSRS žuvininkystės ministerija pradėjo praktikuoti tralerių užėjimus į užsienio uostus, kur buvo parduodama sugauta žuvis už valiutą. Žuvis ir pajamos nustojo tekėti į TSRS biudžetą, o visa žuvininkystės pramonės šaka – traleriai, laivų statyklos, šaldymo laivynas, tūkstančiai darbuotojų ir tarnautojų – bankrutavo. Tačiau maža žmonių grupė tapo pirmųjų  sąskaitų užsienio bankuose savininkais, ir į jas ėmė plūsti valiutinės lėšos.

Руины завода Электротехмаш. Вологда
Elektros technikos ir mašinų gamyklos griuvėsiai , Vologda, Rusija.

Reikia žinoti, kaip TSRS buvo kontroliuojama laivyno ekonominė veikla, susijusi su valiuta ir reisais į užsienį, kad aiškiai suprastumėte, jog sprendimai buvo priimami pačiame viršuje. Dar nebuvo net užuominos apie komercinius bankus, jie atsiras tik po dvejų metų. Bet prie tų sluoksnių, kurie kontroliavo naftos dolerius ir pajamas iš prekybos ginklais ir deimantais, atsirado laivyno kontrolieriai.

Netrukus žvejybinio laivyno pramintu taku pasuko prekybinis bei  tanklaivių laivybos kompanijos. Pradėta manipuliuoti krovinio ženklu –  laivo grimzlės registracija jam pereinant iš šaltų jūrų į šiltas. Pavogtas dyzelinas buvo parduodamas už grynuosius pinigus laivų agentams užsienio uostuose. Lagaminai „Diplomat“ su grynaisiais buvo įteikiami laivų kapitonams, kurie veikė nusikalstamoje grupėje kartu su vyresniaisiais mechanikais ir vyresniaisiais padėjėjais – įrašų informacijos turinys laivo žurnale priklausė nuo šių žmonių. Pajamos, gautos iš tokių neteisėtų sandorių, taip pat tekėjo į šių žmonių nurodytas sąskaitas.

Žmonės, uždavinėję nereikalingus klausimus, ilgų reisų metu tiesiog iškrisdavo už borto į jūrą. Kažką nublokšdavo į bangas audra. Visi kiti paprastai nieko nematė ir negirdėjo, tik namuose tyliai pasakodavo savo žmonoms apie tai, kas vyksta. Manyti, kad nedalyvaujant tuometinei aukščiausiai  „Sovcomflot“ (tarybinis komercinis laivynas – vertėjo pastaba) vadovybei, tokias aferas galėjo prasukti laivų vadovybė, reiškia visiškai nesuprasti, kad tarybiniame kariniame jūrų laivyne kiekvienas įgulos nario kvėptelėjimas buvo žinomas tiems, kuriems reikėjo žinoti.

Сухогруз на мели
Laivas ant seklumos.

Toliau buvo dar blogiau. Šalyje labai trūko pinigų, todėl buvo nuspręsta padidinti mokesčius vietinių kompanijų laivams už užėjimus į savo šalies uostus. Užsienienio laivams tarifai išliko žemi. Klausimai apie tai, kodėl egzistuoja tokia diskriminacija prieš savo šalies vėliavą, liko be atsakymo. Bet po poros mėnesių laivyno laivai buvo pradėti registruoti ofšorinėse zonose ir ėmė plaukioti su užsienio vėliavomis – žinoma, siekiant išgelbėti laivininkystės pramonę.

Šalis liko be laivyno, o biudžetas – be pinigų, tačiau prichvatizacija de facto vyko audringai ir spontaniškai dar iki Gaidaro. Kita vertus, iš buvusių laivininkystės kompanijų vadovų ir laivų kapitonų, turėjusių ryšius su vadovybe, (tų, kurie tvarkingai nešiojo juodus lagaminus grynaisiais pinigais už pavogtą dyzeliną), staiga atsirado stambūs laivų  ir pervežimų jūromis kompanijų savininkai. Atkreipkite dėmesį, jie nebuvo kažkokie šešėlinės ekonomikos vertelgos ar pogrindžio dirbtuvių verslininkai – tai buvo šakų, kurios tiesiogiai dirbo pajamų užsienio valiuta srautais, vadovybė.

Šmėstelėjo ir dingo kooperatyvų epocha, per kurią praėjo gamybinės ir prekybinės veiklos etapai. Prasidėjo čekinė privatizacija. Labai greitai pasibaigė šaudyklinės prekybos verslo erą. Ėmė kilti dviejų ir daugiau aukštų namai, priklausantys teisėjams ir prokurorams, muitininkams ir vietinių policijos skyrių vadovams, ir šitie niekuo neišsiskiriantys pareigūnai antpečiais labai greitai pakeitė įspūdingus mafijos smogikus su raudonais švarkais ir masyviomis grandinėmis iš aukso ant kaklo.

Металолом
Metalo laužas

Dešimt metų po šalį keliavo metalo laužo surinkėjai, kurie vežė į metalo pjaustymo aikšteles ištuštėjusių gamyklų įrangą bei ir aprūdijusius buvusių kolūkių bei tarybinių ūkių kombainus. Juodasis ir spalvotas metalas galingu srautu plūdo į užsienį. Spalvoto metalo šaltiniai – tai buvę karinės paskirties objektai,  tame tarpe kosmodromai, kuriuos pjaustyti buvo leidžiama tik saviems žmonėms.

Tada atėjo oligarchų era, kurių buvo dvi bangos, ir kurie tada pasidalino naftos pramonę, statybą ir dujas. Trumpas aukštų angliavandenilių kainų laikotarpis leido nepastebėti vykstančios gamybinės bazės totalinio triuškinimo eigos. Dingę buvę darbininkai ir inžinieriai buvo nematomi – jie pasitraukdavo tyliai,  nei naujieji rusai per ginkluotų susišaudymų griausmą.

Šalyje užgrobė valdžią ir nuosavybę liberalai, o jų konfliktai su saugumo tarnybomis  vyko tik dėl įtakos sferų.

Po to, kai šalyje sustiprėjo privatus kapitalas, žmonės pradėjo suprasti, kad liberalizmas yra kelias į niekur. Dabar ministro pirmininko pavaduotojas Jurijus Borisovas oficialiai paskelbė, kad Rusijoje baigėsi trisdešimt metų trukusi monetarizmo valdymo era ir prasidėjo perėjimas prie valstybinio kapitalizmo. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas.

Jurijus Borisovas teigia, kad monetarizmas nedavė šaliai jokių pozityvių rezultatų, o tik pakirto šalies potencialą. Ši klaida buvo pripažinta aukščiausiame lygyje, todėl šalies kurso keitimas yra būtinas dalykas. Kas slypi už šių paprastų žodžių, gali suprasti tik tie, kurie pradėjo 80-ųjų pabaigoje ir kažkaip pasiekė 2020-uosius. Tai yra, tie, kurie išgyveno 1990-uosius, 2000-uosius 2010-uosius metus. Tai ypatinga karta, kaip ir tie, kurie praėjos karą ir išgyveno.

Valstybinis kapitalizmas yra sistema, kuri bus derinama mažiausiai du – tris dešimtmečius. Formaliai tai yra daugiastruktūrinė ekonomika, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina valstybinis sektorius. Neoficialiai tai yra nauja elito hierarchija, kai valstybės tarnautojai, valstybininkai išstumia kompradorinio elito statytinius ir įvaldo planinės ekonomikos valdymo metodus, kurie nėra pagrįsti direktyviniu planavimu, o naudoja orientuotas į poreikių tenkinimą priemones.

Verslas įgyja teisę egzistuoti tik tada, kai supranta šalies interesus. Lieka problemišku bankų sektorius, technologiškai orientuotas į tarptautinius bankininkystės standartus. Bankininkų užduotis yra nepertraukiami atsiskaitymai, o tai reiškia metodų unifikavimą. Jei naudojamas akcinis kapitalas, tai ir audito procedūros turėtų būti standartinės. Tai yra suvereniteto ir atskaitomybės išorės finansų institucijoms, tokioms kaip TAB ir TVF, santykio koreliacijos problema.

Technologiniu požiūriu tai yra finansinio stabilumo, atsargų ir kapitalo pakankamumo įvertinimo problema. Politiškai tai yra finansų suvereniteto problema. Ši zona išlieka problemiškiausia, tačiau yra visas spektras sprendimų, kurie padės sustiprinti suverenitetą. Svarbiausia yra politinė valia ir daugumos pasitikėjimas valdančiąja klase.

Tam reikalinga Konstitucijos reforma, kurios pagrindu vyks visų su ja susijusių įstatymų pertvarkymo procesas. Tai evoliucijos procesas, todėl ir trunka du dešimtmečius. Dešimtojo dešimtmečio kartai tai yra giliausia visų patirtų revoliucija. Nes sulaužyti socializmą buvo lengviau nei pereiti nuo monetarizmo prie valstybinio kapitalizmo. Pasipriešinimas dabar yra daug stipresnis, o valstybės pozicijos silpnesnės.

Kilti visadasunkiau, nei kristi. Putino Konstitucija yra pakilimo konstitucija. Tai bus ilgas ir sunkus, kaip ir bet kuris, kilimas. Ir jis jau prasidėjo, turint omenyje vykstantį balsavimą dėl pakeitimų. Liepos 1 d. šalis atsisveikina su Rusija liberaliąja, kuri trisdešimt metų vykdė savo laukinius eksperimentus su gyventojais. Prasideda, o tiksliau grįžta, Rusija valstybinė.

Baigėsi dar viena mūsų sunkios istorijos epocha. Niekas nesako, kad ateinanti era bus lengvesnė, tačiau ji tikrai nebus tokia beviltiška. Piniginio liberalizmo vergovės baigtį prisimins Rusija. Kažkada tai atsiminsime ir patys negalėsime tuo patikėti, bet dabar mums reikia tik Pergalės. Vienos visiems, ir dėl kainos mes nesiderėsime.

Su naujos eros pradžia, draugai.

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-06-30

Vertėjo pastaba: Rusijoje vyksta balsavimas dėl Konstitucijos pataisų. Lietuvoje, kaip ir visose JAV-NATO kolonijose, kilo baisus triukšmas valatkodelfinėje melo propagandos žiniasklaidoje dėl Rusijos sprendimo pakeisti savo Pagrindinį įstatymą. Atrodytų, koks visokių , atsiprašant, linkevičių, landsbergių, gentvilų, šimašių, anušauskų ir visos proamerikietiškos “gop-stop” kompanijos reikalas, kokius pas save įstatymus keičia laisva ir demokratiška Rusiją?!. Pasirodo , tiesioginis. Rusijai, kaip ir Lietuvai bei visoms kitoms JAV “demokratizuotoms” šalims 1990-ais metais kolonijines konstitucijas kurpė JAV bei Didžiosios Britanijos kolonizatoriai. Ir sukurpė tokias, kad JAV-NATO kolonizuotoms šalims teko 30 metų mokėti nepakeliamą duoklę Vakarų plėšikams ir tyliai nykti po skambių lozungų apie laisvę ir demokratiją trankia kakofonija. Rusijos, kaip ir Lietuvos, pagal Vašingtono ir Londono “demokratų-kolonizatorių” sukurptus įstatymus laukė Šiaurės bei Lotynų Amerikos indėnų, Afrikos negrų, Australijos aborigenų, N. Zelandijos bei Okeanijos čiabuvių likimas – “baltieji” Vakarų arijai sprendė gyventi untermenšams ar mirti. Lietuvoje šis procesas jau įgijo negrįžtamo pobūdį. JAV-UK prastumti į valdžią landsbergistai – konservatoriai, liberalai, socdemai, fašistai, nacionalistai ir pan kompradoriniai “elitai” – liokajiškai tiksliai, kaip ir rašoma straipsnyje, vykdė užjūrio kolonizatorių užduotį sunaikinti šalį.
Skirtumas tik tas, kad Rusija rado savyje jėgų pasipriešinti Vakarų konkistadorų invazijai ir pakilo į kovą už savo laisvę. Kitos JAV “laisvos” kolonijos – Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Ukraina, Gruzija ir kt, – atsigulė po JAV-GB kolonizatorių kojomis ir su šiuo kilimėliu JAV-NATO okupantai elgiasi atitinkamai – valosi kojas. O vietiniai šių kolonijų gyventojai niekaip nepaliauja rinkti sau į valdžią antivalstybines proamerikietiškas partijas – konservatorius, liberalus, socdemus, nacistus, fašistus, nacionalistus. Balsuoji už landsberginę chuntą ar jos nacionalistinius klonus, balsuoji už savo atsisakymą nuo ateities.
Rusija pasirinko savo kelią – suverenios, laisvos, demokratiškos ateities kelią. 

Pergalės Paradas – 2020 Maskvoje. Vaizdo įrašas. Įspūdinga, įtikinama, grėsminga.
JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujai tokios Rusijos triuškinančios karinės galios demonstracijos prideda daug proto, išblaivina Vakarų kolonizatorius ir jų visokius liokajus šaulius savanorius, kitas fašistines organizacijas, o padoriems žmonėms suteikia viltį, kad JAV-NATO galvažudžiai nesukels dar vieno nusikalstamo karo.
Pabaltijo, Vidurio ir Rytų Europos šalių, Gruzijos ir pan. JAV satelitų saugumą ir taiką užtikrina ne NATO karo nusikaltėlių teroristinės organizacijos karinė galia. Viso pasaulio saugumo ir taikos Žemėje garantas šiuo metu yra Rusija, ir tik Rusijos karinė galia sulaiko JAV-NATO kolonizatorius nuo jų taip puoselėjamų planų pradėti dar vieną pasaulinį karą. Kol Rusija stipri, Vakarų nusikaltėliai suvokia, koks galingas atsakomasis smūgis atskris į Vašingtoną, Londoną, Paryžių ar Briuselį iš Rusijos. Ir JAV-NATO nusikaltėlių baimė pagaliau gauti už jų įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui teisingą bausmę, kokią jau gavo “šviesieji” ir vieningi Vakarų fašistai 1812, 1922 ir ypač 1945 metais, suteikia galimybę Žemės gyventojams gyventi daugiau mažiau taikiai jau 75 metus.
Gaila tik, kad Rusija, po visų JAV, Didžiosios Britanijos, kitų NATO šalių niekšybių, provokacijų, klastočių, paminklų kariams-išvaduotojams išniekinimų, dezinformacinių atakų, bando su Vakarų nusikaltėlių gauja bendrauti santūriai, pagarbiai, tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių principų pagrindu – Vakarų piratai visada suprasdavo tik jėgą, bet kokį mandagumą Vakarai visada suprasdavo kaip oponento silpnumą ir galimybę Vakarams užpulti silpną priešininką. Rusijai reikėtų susitaikyti su savo didinga ir dažnai tragiška istorija ir niekada neatsiprašinėti už savo praeities klaidas. Vakarų nusikaltimai žmonijai šimtus kartų yra žiauresni, ir Vakarai nusikaltimų viso pasaulio tautoms pridarė šimtus kartų daugiau, nei visos kitos taikios civilizacijos kartu sudėjus.
Rusija jau seniai gali neuždengti Mauzoliejaus Leninui ir atiduoti deramą istorinę pagarbą Pergalės Didžiajame kare, Tarybų Sąjungos karinių pajėgų Vyriausiam vadui J.V.Stalinui, kuris vadovavo šaliai tuo tragišku laikotarpiu ir sugebėjo mobilizuoti šalį, kuri, jo vadovaujama atrėmė “civilizuotų” “vieningų” Europos barbarų puolimą. Keistai atrodo – Pergalė didinga, istorinė, epinė, o nugalėtojų armijos vadas neminimas, kukliai nutylimas. Laikas atgimti nugalėtojų dvasiai. Kad neatgimtų vėl fašistai, o jie Vakaruose vėl kelia galvas ir kelia rimtą grėsmę žmonijai vėl.

Парад Победы на Красной площади. Москва. 24 июня 2020. Полное видео

Donaldas Trumpas ir Andrzejus Duda

JAV prezidentas D.Trampas ir Lenkijos prezidentas A.Dūda su labai iškalbinga šypsena

Lenkijos prezidentas Andžiejus Dūda labai prašo JAV karo nusikaltėlius dislokuoti Lenkijoje JAV okupacinės kariuomenės dalinius, įkurdinti JAV galvažudžių, pasižymėjusių civilių žmonių  Vietname, Irake, Afganistane, Libijoje, Sirijoje ir visame pasaulyje žudikų bazę Lenkijos, Europos hienos teritorijoje. Lenkai, teigia jų marionetinis prezidentas, yra net pasiruošę apmokėti kolonizatorių bazės įkūrimo ir išlaikymo išlaidas. “Laisvi ir išdidūs” lenkų bajorai tokie laisvi, kad yra pasiruošę net užmokėti užsienio kolonizatoriams už savo pavergimą. Elitas visada buvo labiausiai linkęs išduoti savo tautas.

 

Linas Linkevičius, buvęs komjaunuolis, o dabar aršus antikomunistas, buvęs idėjinis socialistas, o dabar sorosinis liberastas, buvęs marksistas, o dabar ištikimas Geltonojo Velnio vergas, politinės prostitucijos akrobatas, ideologinio lankstumo meistras, parsidavėliškumo asas ir vėl pakerėjo visus savo politinės kamasutros unikaliais sugebėjimais. Lietuvos (?) užsienio reikalų (JAV) ministerijos vadovas (kokia gėda!!) net nemirktelėjęs išdavė eilinę antivalstybinės proamerikietiškos dezinformacijos arklišką dozę. Linas, žinoma, pasmerkė V.Putino straipsnyje atskleistas tiesas dėl Vakarų , pirmiausiai Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, JAV, Lenkijos bei fašistinių Pabaltijo šalių organizacijų, Ukrainos nacionalistų kolaboravimo su nacistinės Vokietijos , Vieningos Europos agresoriais II Pasaulinio karo išvakarėse. Rūsčiai, kaip tik pajėgia šis išsekęs pajacas, pasmerkė ir pavadino Rusijos prezidento išsakytą nemalonią visiems nacių kolaborantams objektyvią istorinę tiesą „Rusijos bandymais perrašyti istoriją“. Istoriją, kurią JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja seniai suklastojo, perrašė, iškraipė, išvogė ir išniekino visais įmanomais būdais, Linas, gavęs komandą iš Vašingtono „Balsas!“, pareikalavo neperrašinėti. Bo jau 30 metų po JAV organizuotų valstybinių perversmų (sąjūdžių, maidanų, spalvotų revoliucijų) atvestos į valdžią marionetinės antiliaudinės chuntos labai riebiai parazituoja, pardavinėdamos rusofobiją, militaristinę isteriją, antitarybinį melą ir išdavinėdamos savo šalių nacionalinius interesus.

Linas su bezdžionei būdingu entuziazmu ir idiotui būdinga euforija pasveikino Lenkijos marionetinio fašistinio režimo sprendimą pasikviesti į Lenkiją JAV karo nusikaltėlių legioną, įkurdinti Lenkijoje JAV kolonizatorių okupacinę kariuomenę, dislokuoti tokiu būdu taikios ir demokratiškos Rusijos pasienyje JAV agresorių dalinį ir taip dar labiau destabilizuoti padėtį regione. Lino tuščioje galvoje su neįtikėtinai iškreipta logika be jokio vargo telpa visas kalnas vienas kitą paneigiančių teiginių. Net tik dera, bet ir kažkokiu būdu vienas kitą organiškai papildo savo absurdu   – vardan taikos jis pakvietė NATO karo nusikaltėlių gaują dar labiau eskaluoti  karinę įtampą Rusijos pasienyje, Baltijos ir Juodosios jūrų baseinuose, vardan stabilumo Linas pareikalavo didinti neteisėtas Vakarų ekonomines sankcijas Rusijai, vardan demokratijos jis paragino JAV aktyviau kištis į kitų šalių vidaus reikalus, žudyti Rytų Ukrainos, Donbaso civilius gyventojus, laisvės kovotojus, pasmerkė Krymo žmonių laisvai išreikštą teisėtą valią kurti ateitį su Rusija. L.Linkevičiaus politinės prostitucijos sugebėjimai džiugina ir stebina net visko mačiusius JAV politikos iškrypėlius, sorosinius demokratus, kurie valdo JAV kolonijas, tokias kaip Pabaltijo šalys, Gruzija, Ukraina. Kiekvieną kartą, kai L.Linkevičius Lietuvos vardu išduoda savo akrobatikos neįtikėtiną piruetą,  jie linksmai ploja Linui per petį ir sako: “Linkevichius – the best!”. Tik už šį rusofobinį liliputų cirką mokėti tenka Lietuvai ir lietuvių tautai, deja…

JAV (Jungtinės Agresorių Valstijos) ir NATO (Nacionalinė Amerikos Teroristinė Organizacija) karo nusikaltėlių gauja įsakė savo 5 kolonai Lietuvoje – konservatoriams, liberalams, socdemams, nacionalistams, fašistams, tautininkams ir panašiems “patriotams” – paruošti iš vietinių čiabuvių pakankamą masę pigios patrankų mėsos būsimai JAV/NATO agresijai prieš Rusiją. JAV 5 kolona Lietuvoje, kaip jai įprasta, su vergo nuolankumu ir bezdžionišku įniršiu ėmėsi vykdyti savo šeimininkų paliepimą paspartinti Lietuvos gyventojų genocidą iki karo pramonės lygio. Landsberginė chunta ėmėsi per visus savo parsidavusius melo propagandos kanalus (LRT, tv3, lnk, delfi ir visus kitus) vykdyti aršią karo su Rusija propagandos kampaniją, kurstyti tautinę nesantaiką, urvinę rusofobiją, militaristinę isteriją. Ir visa tai vyksta per chuntos valdomus kanalus atvirai ir visiškai nežiūrint į tai, kad minėtos veiklos yra uždraustos įstatymo, už karo propagandą yra numatyta net baudžiamoji atsakomybė.Bet kam rūpi įstatymai, kai valdo chunta.

Šitos militaristinės psichozės yra transliuojamos per visus įmanomus dezinformacijos kanalus 24/7 online režimu ir formos šios isterijos yra pačios įvairiausios – nuo gatvės kvailių pasisakymų iki kunigų pamokslų bažnyčiose. Leidžiami įvairūs paramilitarinių fašistinių organizacijų, šaulių, savanorių “pamokymai” kaip elgtis, jeigu Rusija neva užpultų JAV nuskurdintą ir apiplėštą Lietuvą. Įvairūs anal’itikai, šuns penktos kojalos ir kiti laučiai rimtais veidais porina kosmines nesąmones apie Rusijos agresiją, Lietuvos viešoje erdvėje nuolat eksibicionuoja JAV/NATO karo nusikaltėlių , žudikų okupacinių būrių dislokavimai Lietuvoje, Lenkijoje ir kitur prie Rusijos sienos. JAV/NATO patyrę žudikai-generolai idiotiškais snukiais rėžia debiliškas kalbas kaip jie atakuos Rusiją, Kaliningradą, Krymą, muša karo būgnus, jiems antrina parsidavę JAV Lietuvos ir kitų kolonijų aukščiausi pareigūnai, žygiuoja nacistinės “patriotinės” besmegenių tapinoidų kolonos, klykauja pakvaišę “yksperrrdai” ir t.t. ir pan.

Karo beprotybės bakchanalija, panašu, Lietuvoje tampa pagrindiniu masinės sąmonės kvaišalu. Šita karo vanagų gauja atėjo į Lietuvą 1990 metais su Sąjūdžiu. Šitie vampyrai landsberginės chuntos kvietimu atėjo pasiimti tavo sielos, šitie “varpai skamba tau”…

Gelbėk savo sielą nuo išprotėjusių pragaro šunų, neleisk jų pražūtingam lojimui, kraugeriškam urzgimui užgožti tavo sąmonę, išlaisvink savo sveiką protą nuo propagandos nuodų, išsaugok gamtos tau įdėtus pagarbą GYVYBEI, MEILEI, SAUGUMUI, TAIKAI.

JEIGU LEISI JAV-NATO KARO NUSIKALTĖLIAMS, JŲ NUSIKALSTAMAME KARE  PRIEŠ RUSIJĄ UŽ VISO PASAULIO PAVERGIMĄ, SUDEGINTI SAVO TĖVYNĘ, KITOS LIETUVOS TU NEBETURĖSI NIEKADA!!!

NE JAV/NATO AGRESIJAI!

STOP KARO SU RUSIJA PROPAGANDAI!

NE JAV/NATO NEOKOLONIALIZMUI, IMPERIALIZMUI, MILITARIZMUI, VISŲ TAUTŲ GENOCIDUI!

STOP US/NATO WAR CRIMES ARROUND THE WORLD!

US/NATO WAR CRIMINALS TO NIURNBERG-2!

US/NATO MUST BE DESTROYED!

YANKEE, GO HOME!

PEACE – YES! NO WAR!

JAV/NATO KARO NUSIKALTĖLIAI – LAUK IŠ LIETUVOS!

Paskelbtas Vladimiro Putino straipsnis “75-ieji Didžiosios pergalės metai: bendra atsakomybė už istoriją ir ateitį”

VILNIUS, birželio 19 — Sputnik. Praėjo 75 metai nuo Didžiojo Tėvynės karo pabaigos. Per šiuos metus išaugo kelios kartos. Pasikeitė politinis planetos žemėlapis. Nebėra Tarybų Sąjungos, iškovojusios grandiozinę, triuškinamą pergalę prieš nacizmą, išgelbėjusios visą pasaulį. Ir patys to karo įvykiai, net ir jo dalyviams, yra tolima praeitis. Tačiau kodėl gegužės 9-oji Rusijoje švenčiama kaip svarbiausia šventė, o birželio 22 dieną gyvenimas tarsi užšąla ir norisi verkti?

Įprasta sakyti: karas paliko gilų pėdsaką kiekvienos šeimos istorijoje. Už šių žodžių slypi milijonų žmonių likimai, jų kančios ir netekties skausmas. Pasididžiavimas, tiesa ir atmintis.

Mano tėvams karas yra siaubingas blokados Leningrado kančios, kai mirė mano dvejų metukų brolis Vytia, kur mama išgyveno per stebuklą. Turėdamas išlygą, tėvas savo noru gynė gimtąjį miestą — jis elgėsi taip, kaip milijonai sovietų piliečių. Jis kovojo “Nevskio” placdarme, buvo sunkiai sužeistas. Ir kuo toliau šie metai, tuo didesnis poreikis pasikalbėti su tėvais, sužinoti daugiau apie jų gyvenimo karinį laikotarpį. Bet jau nieko neįmanoma paklausti, todėl aš širdyje saugau pokalbius su savo tėvu ir motina šia tema, jų emocijas.

Rusijos ambasados ​​pastatas Lietuvoje
© DEPOSITPHOTOS / ALEKSANDR VOLKOV Rusijos ambasada sureagavo į Rusijos diplomato iškvietimą į Lietuvos URM
Man ir mano bendraamžiams svarbu, kad mūsų vaikai, anūkai, proanūkiai suprastų, kokius išbandymus ir kančias išgyveno jų protėviai. Kaip, kodėl jie sugebėjo išgyventi ir laimėti? Iš kur atsirado jų tikras geležinis tvirtumas, kuris nustebino ir sužavėjo visą pasaulį? Taip, jie saugojo savo namus, vaikus, gimines, šeimą. Bet visus vienijo meilė Tėvynei, Gimtinei. Šis gilus, asmeniškas jausmas atsispindi pačioje mūsų tautos esmėje ir tapo vienu iš ryžtingiausių jos herojiškos, pasiaukojamos kovos su naciais ramsčiu.

Žmonės dažnai klausia: kaip elgsis dabartinė karta, ką ji darys kritinėje situacijoje? Prieš mano akis yra jauni gydytojai, slaugytojai, kartais vakarykščiai studentai, kurie šiandien eina į “raudonąją zoną” norėdami išgelbėti žmones. Mūsų kareiviai, kovojantys su tarptautiniu terorizmu Šiaurės Kaukaze, kovojantys Sirijoje iki mirties, yra labai jauni vaikinai! Daugelis legendinės, nemirtingos šeštosios oro desantininkų kuopos karių buvo 19–20 metų. Bet jie visi parodė, kad yra verti mūsų Tėvynės karių, kurie ją gynė per Didįjį Tėvynės karą, žygdarbio.

Todėl esu įsitikinęs, kad Rusijos tautų požymis yra vykdyti savo pareigą, negailėti savęs, jei to reikalauja aplinkybės. Nesavanaudiškumas, patriotizmas, meilė savo namams, šeimai ir tėvynei — šios vertybės vis dar yra svarbios Rusijos visuomenei. Apskritai, mūsų šalies suverenitetas didžiąja dalimi priklauso nuo jų.

Dabar mes turime naujas tradicijas, kurios gimė iš žmonių, pavyzdžiui, pavyzdžiui, “Nemirtingasis pulkas”. Tai mūsų dėkingos atminties, kraujo, gyvo kartų ryšio žygis. Milijonai žmonių eina į procesijas su savo artimųjų, kurie gynė Tėvynę ir nugalėjo nacizmą, nuotraukomis. Tai reiškia, kad jų gyvenimas, išbandymai ir aukos, pergalė, kurią jie mums davė, niekada nebus pamiršti.

Mūsų atsakomybė prieš praeitį ir ateitį yra padaryti viską, kad nepasikartotų baisios tragedijos. Todėl aš laikau savo pareiga parašyti straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą ir Didįjį Tėvynės karą. Ne kartą aptariau šią idėją pokalbiuose su pasaulio lyderiais, susidūriau su jų supratimu. Praėjusių metų pabaigoje NVS šalių vadovų viršūnių susitikime visi buvome vieningi: svarbu palikuoniams perduoti atmintį, kad pergalę prieš nacizmą iškovojo pirmiausia sovietų žmonės, kad šioje didvyriškoje kovoje — fronte ir užfrontėje, petys į petį — stovėjo visų Tarybų Sąjungos respublikų atstovai. Tada kalbėjausi su kolegomis apie sunkų prieškario laikotarpį.

Šis pokalbis sukėlė didelį atgarsį Europoje ir pasaulyje. Taigi, atsigręžimas į praeities pamokas yra tikrai būtinas ir aktualus. Tuo pačiu metu buvo daug emocijų, blogai slepiamų kompleksų ir triukšmingų kaltinimų. Nemažai politikų įpratę suskubo pareikšti, kad Rusija bando perrašyti istoriją. Tačiau jie negalėjo paneigti nė vieno fakto, nė vieno pateikto argumento. Aišku, juk sunku ir neįmanoma ginčytis su tikrais dokumentais, kurie, beje, saugomi ne tik rusų, bet ir užsienio archyvuose.

URM Lietuvoje
© DEPOSITPHOTOS / VILAXLT Lietuva išreiškė protestą Rusijai dėl bandymų “reabilituoti” Molotovo-Ribentropo paktą
Todėl reikia tęsti priežasčių, lėmusių pasaulinį karą, analizę, galvojant apie sunkius jo įvykius, tragedijas ir pergales, apie jo pamokas — mūsų šaliai ir visam pasauliui. Ir čia, pasikartosiu, labai svarbu remtis tik archyvine medžiaga, amžininkų liudijimais, kad būtų išvengta bet kokių ideologinių ir politizuotų spėlionių.

Dar kartą primenu jums akivaizdų dalyką: giluminės Antrojo pasaulinio karo priežastys daugiausia kyla dėl sprendimų, priimtų po Pirmojo pasaulinio karo. Versalio sutartis Vokietijai tapo gilios neteisybės simboliu. Iš esmės, tai buvo šalies apiplėšimas, kuri buvo įpareigota sumokėti milžiniškas reparacijas Vakarų sąjungininkams, ir tai išsekino jos ekonomiką. Vyriausiasis sąjungininkų pajėgų vadas prancūzų maršalas F. Fošas (Fauch) pranašiškai apibūdino Versalį: “Tai nėra taika, tai yra paliaubos dvidešimčiai metų”.

Būtent nacionalinis pažeminimas sukūrė dirvą radikalioms ir revanšistinėms nuotaikoms Vokietijoje. Naciai sumaniai žaidė šiais jausmais, konstravo savo propagandą, žadėdami išgelbėti Vokietiją nuo “Versalio palikimo”, atkurti jos buvusią galią. Iš esmės pastūmėjo vokiečių tautą į naują karą. Paradoksalu, bet tam tiesiogiai ar netiesiogiai padėjo Vakarų valstybės, pirmiausia Jungtinė Karalystė ir JAV. Jų finansiniai ir pramoniniai sluoksniai labai aktyviai investavo į Vokietijos gamyklas, gaminančias karinės paskirties produkciją. Aristokratijos ir politinės struktūros tarpe buvo daug radikalių, kraštutinių dešiniųjų, nacionalistinių judėjimų, kurie stiprėjo Vokietijoje ir Europoje, šalininkų.

Versalio “pasaulio tvarka” sukėlė daugybę paslėptų prieštaravimų ir atvirų konfliktų. Jų pagrindą sudarė naujųjų Europos valstybių sienos, kurias savavališkai nubrėžė Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai. Beveik iškart po jų pasirodymo žemėlapyje prasidėjo teritoriniai ginčai ir abipusiai ieškiniai, kurie virto uždelsto veikimo bomba.

Vienas iš svarbiausių Pirmojo pasaulinio karo padarinių buvo Tautų lygos sukūrimas. Ši tarptautinė organizacija labai tikėjosi užtikrinti ilgalaikę taiką ir kolektyvinį saugumą. Tai buvo progresyvi idėja, kurios nuoseklus įgyvendinimas, be perdėjimo, galėjo užkirsti kelią pasaulinio karo siaubo pasikartojimui.

Tačiau Tautų lyga, kurioje dominavo laimėjusios valstybės — Didžioji Britanija ir Prancūzija, parodė savo neveiksmingumą ir tiesiog paskendo tuščiose diskusijose. Tautų lygoje ir iš esmės Europos žemyne ​​nebuvo išgirsti nuolatiniai Tarybų Sąjungos raginimai formuoti lygią kolektyvinio saugumo sistemą. Visų pirma sudaryti Rytų Europos ir Ramiojo vandenyno regiono paktus, kurie galėtų sudaryti kliūtį agresijai. Šie pasiūlymai buvo ignoruojami.

Lietuvos Respublikos Seimas
ФОТО: COMMONS.WIKIMEDIA.ORG Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, smerkiančią “Rusijos bandymus perrašyti istoriją”
Tautų lyga nesugebėjo užkirsti kelio konfliktams įvairiose pasaulio vietose, tokiose kaip Italijos išpuolis prieš Etiopiją, Ispanijos pilietinis karas, Japonijos agresija prieš Kiniją ir Austrijos anšliusas. Pagal Miuncheno susitarimą, kuriame, be Hitlerio ir Musolinio, dalyvavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vadovai, visiškai pritarus Tautų lygos tarybai, įvyko Čekoslovakijos išardymas. Šiuo atžvilgiu atkreipiu dėmesį, kad Stalinas, kitaip nei daugelis tuometinių Europos lyderių, nesuteršė savęs asmeniniu susitikimu su Hitleriu, kuris tada Vakarų sluoksniuose buvo žinomas kaip garbingas politikas ir buvo laukiamas svečias Europos sostinėse.

Čekoslovakijos padalijime Lenkija taip pat veikė kartu su Vokietija. Jie iš anksto ir kartu nutarė, kam atiteks tam tikros Čekoslovakijos žemės. 1938 metų rugsėjo 20 dieną Lenkijos ambasadorius Vokietijoje J. Lipskis informavo Lenkijos užsienio reikalų ministrą J. Beką apie Hitlerio patikinimus: “Jei Lenkijos ir Čekoslovakijos reikalas virs konfliktu dėl Lenkijos interesų Ciešyne, Reichas užims mūsų [lenkų] pusę”. Nacių vadovas netgi davė užuominų, patarė, kad lenkų veiksmų pradžia “sektų… tik po to, kai vokiečiai okupavo Sudetų kalnus”.

Lenkija suprato, kad be Hitlerio paramos jos agresyvūs planai bus pasmerkti žlugti. Čia pacituosiu 1938 metų spalio 1 dienos Vokietijos ambasadoriaus Varšuvoje G. A. Moltkės pokalbio su J. Beku apie Lenkijos ir Čekijos santykius ir TSRS poziciją šiuo klausimu įrašą. Štai kas ten parašyta: “Ponas Bekas… išreiškė didelį dėkingumą už lojalų Lenkijos interesų aiškinimą Miuncheno konferencijoje ir už santykių nuoširdumą Čekijos konflikto metu. [Lenkijos] vyriausybė ir visuomenė visiškai gerbia fiurerio ir Reicho kanclerio pozicijas”.

Čekoslovakijos padalijimas buvo žiaurus ir ciniškas. Miunchenas panaikino net tas oficialias trapias garantijas, kurios liko žemyne, parodė, kad tarpusavio susitarimai buvo beverčiai. Būtent Miuncheno sąmokslas tapo gaiduku, kurį paleidus išvengti didelio karo Europoje jau buvo neįmanoma.

Šiandien Europos politikai, pirmiausia Lenkijos vadovai, norėtų “nutylėti” Miuncheną. Kodėl? Ne tik todėl, kad jų šalys tada išdavė savo įsipareigojimus, palaikė Miuncheno susitarimą ir kai kurios netgi dalyvavo dalijantis grobį, bet ir todėl, kad buvo nepatogu prisiminti, kad tomis dramatiškomis 1938-ųjų dienomis tik Tarybų Sąjunga užstojo Čekoslovakiją.

Tarybų Sąjunga, remdamasi savo tarptautiniais įsipareigojimais, įskaitant susitarimus su Prancūzija ir Čekoslovakija, bandė užkirsti kelią tragedijai. Lenkija, siekdama savo interesų, padarė viską, kad Europoje nesusikurtų kolektyvinio saugumo sistemos. 1938 metų rugsėjo 19 dieną Lenkijos užsienio reikalų ministras J. Bekas rašė minėtam ambasadoriui J. Lipskiui prieš jo susitikimą su Hitleriu: “Per praėjusius metus Lenkijos vyriausybė keturis kartus atmetė pasiūlymą prisijungti prie tarptautinės intervencijos ginant Čekoslovakiją”.

Didžioji Britanija, taip pat Prancūzija, kuri tada buvo pagrindinė čekų ir slovakų sąjungininkė, pasirinko atsisakyti savo garantijų ir palikti šią Rytų Europos šalį sudraskymui. Ne tik mesti, bet ir nukreipti nacių siekius į rytus, kad Vokietija ir Tarybų Sąjunga neišvengiamai susidurtų ir ištuštintų viena kitą.

Būtent tokia buvo Vakarų “nuraminimo” politika. Ir ne tik Trečiojo Reicho, bet ir kitų vadinamojo Antikominterno pakto — fašistinės Italijos ir militaristinės Japonijos — narių atžvilgiu. Jos kulminacija Tolimuosiuose Rytuose buvo anglų ir japonų 1939 metų vasarą sudarytas susitarimas, kuris suteikė Tokijui laisvę Kinijoje. Pirmaujančios Europos valstybės nenorėjo pripažinti mirtino pavojaus, kurį visam pasauliui kėlė Vokietija ir jos sąjungininkai, tikėdamiesi, kad pats karas juos aplenks.

Miuncheno susitarimas parodė Tarybų Sąjungai, kad Vakarų šalys saugumo klausimus spręs neatsižvelgdamos į jos interesus ir, pasitaikius progai, galės sudaryti antitarybinį frontą.

Tuo tarpu Tarybų Sąjunga stengėsi išnaudoti paskutinę galimybę sukurti antihitlerinę koaliciją, pakartosiu, nepaisydama veidmainiškos Vakarų šalių pozicijos. Taigi, per žvalgybos tarnybas tarybinė vadovybė gavo išsamią informaciją apie anglų ir vokiečių užkulisių kontaktus 1939 metų vasarą. Atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad jie buvo labai intensyvūs ir beveik tuo pačiu metu su trišalėmis Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir TSRS atstovų derybomis, kurias Vakarų partneriai sąmoningai uždelsdavo. Cituoju šiuo atžvilgiu Britanijos archyvų dokumentą — tai yra britų karinės misijos, kuri atvyko į Maskvą 1939 metų rugpjūtį, nurodymas. Jame aiškiai nurodoma, kad delegacija turėtų “derėtis labai lėtai”; kad “JK vyriausybė nėra pasirengusi prisiimti įrašytų įsipareigojimų, kurie bet kokiomis aplinkybėmis galėtų apriboti mūsų veiksmų laisvę”. Taip pat atkreipiu dėmesį: priešingai nei britų ir prancūzų, tarybinei delegacijai vadovavo vyresnieji Raudonosios armijos vadovai, turintys visus reikiamus įgaliojimus “pasirašyti karinę konvenciją dėl Anglijos, Prancūzijos ir TSRS karinės gynybos organizavimo prieš agresiją Europoje”.

Savo vaidmenį nepavykusiose derybose suvaidino ir Lenkija, kuri nenorėjo jokių įsipareigojimų tarybinei pusei. Net spaudžiant Vakarų sąjungininkams, Lenkijos vadovybė atsisakė bendradarbiauti su Raudonąja armija kovoje su Vermachtu. Ir tik paaiškėjus apie Ribentropo atvykimą į Maskvą, J. Bekas nenoriai, ne tiesiogiai, bet per prancūzų diplomatus informavo tarybinę pusę: “Bendrų veiksmų prieš Vokietijos agresiją atveju neatmetamas Lenkijos ir TSRS bendradarbiavimas, atsižvelgiant į technines sąlygas, kurios turi būti nustatytos”. Tuo pat metu jis paaiškino savo kolegoms: “Aš neprieštarauju šiai formuluotei tik tam, kad palengvintum taktiką, ir mūsų principinis požiūris į TSRS yra galutinis ir nesikeičia”.

Esant tokiai situacijai, Tarybų Sąjunga pasirašė Nepuolimo sutartį su Vokietija, iš esmės tai padarė paskutinė iš visų Europos šalių. Be to, esant realiam pavojui susidurti su dviem frontais — su Vokietija vakaruose ir su Japonija rytuose, kur jau vyko intensyvios kautynės prie Chalchin Gol upės.

Stalinas ir jo aplinkiniai nusipelno daugybės teisingų kaltinimų. Prisimename ir režimo nusikaltimus mūsų tautai, ir masinių represijų siaubą. Kartoju, tarybiniams lyderiams gali būti priekaištaujama įvairiai, tačiau tik ne dėl to, kad jie nesuprato išorinių grėsmių pobūdžio. Jie matė, kad Tarybų Sąjungą bandoma palikti vieną su Vokietija ir jos sąjungininkais, ir veikė pripažindami šį realų pavojų, kad laimėtų brangų laiką šalies gynybos stiprinimui.

Dėl tuo metu sudaryto Nepuolimo pakto dabar daug kalbama ir skamba daug pretenzijų konkrečiai šiuolaikinei Rusijai. Taip, Rusija yra TSRS įpėdinė, ir tarybinis laikotarpis su visais triumfais ir tragedijomis yra neatsiejama mūsų tūkstantmetės istorijos dalis. Bet taip pat primenu, kad Tarybų Sąjunga pateikė teisinį ir moralinį vertinimą vadinamajam Molotovo-Ribentropo paktui. 1989 metų gruodžio 24 dieną Aukščiausiosios Tarybos rezoliucijoje slapti protokolai buvo oficialiai pasmerkti kaip “asmeninės galios aktas”, kuris visiškai neatspindėjo “tarybinių žmonių, neatsakingų už šį sąmokslą, valios”.

Tuo pat metu kitos valstybės mieliau neatsimena susitarimų, kuriuose yra nacių ir Vakarų politikų parašai. Jau nekalbant apie tokio bendradarbiavimo teisinį ar politinį vertinimą, įskaitant tylų kai kurių Europos lyderių pritarimą barbariškiems nacių planams, net iki pat jų tiesioginio skatinimo. Kokia yra ciniška Lenkijos ambasadoriaus Vokietijoje J. Lipskio frazė, pasakyta 1938 metų rugsėjo 20 dieną interviu su Hitleriu: “Už žydų klausimo išsprendimą, mes [lenkai] pastatysime jam… gražų paminklą Varšuvoje”.

Stalinas, archyvinė nuotrauka
© SPUTNIK / КИРИЛЛ КАЛЛИНИКОВ Vakarai smerkia Staliną už tai, ką ir patys darė
Mes taip pat nežinome, ar buvo kokių nors “slaptų protokolų” ir priedų prie daugelio šalių susitarimų su naciais. Belieka tik “patikėti žodžiu”. Visų pirma, medžiaga apie slaptas anglų ir vokiečių derybas iki šiol neišslaptinta. Todėl raginame visas valstybes suintensyvinti savo archyvų atidarymo procesą, paskelbti anksčiau nežinomus prieškario ir karinio laikotarpio dokumentus — kaip tai pastaraisiais metais daro Rusija. Čia esame pasirengę plačiam bendradarbiavimui, bendriems istorikų tyrimų projektams.

Bet grįžtame į įvykius prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Buvo naivu tikėti, kad, susidorojęs su Čekoslovakija, Hitleris nepareikš eilinių teritorinių pretenzijų. Šį kartą savo bendrininkei Čekoslovakijos padalijimo procese — Lenkijai. Beje, pretekstu čia taip pat tapo Versalio palikimas — vadinamojo Dancigo koridoriaus likimas. Vėlesnė Lenkijos tragedija — visiškai tuometinės Lenkijos vadovybės, kuri neleido sudaryti anglų-prancūzų-tarybinio karinio aljanso ir pasikliovė Vakarų partnerių pagalba, kurie savo žmones pakišo po nacių naikinimo mašina, sąžinėje.

Vokiečių puolimas vystėsi visiškai laikantis Blickrygo doktrinos. Nepaisant nuožmaus, didvyriško Lenkijos kariuomenės pasipriešinimo, praėjus savaitei nuo karo pradžios, 1939 metų rugsėjo 8 dieną, vokiečių kariuomenė jau buvo Varšuvos pakraštyje. O Lenkijos karinis-politinis elitas dar iki rugsėjo 17 dienos pabėgo į Rumunijos teritoriją, išdavė savo žmones, kurie ir toliau kovojo su įsibrovėliais.

Vakarų sąjungininkai nepateisino lenkų vilčių. Paskelbus karą Vokietijai, prancūzų kariuomenė įžengė į Vokietijos teritoriją tik keliasdešimt kilometrų gylyn. Viskas atrodė tik kaip aktyvių veiksmų demonstravimas. Be to, Anglijos ir Prancūzijos aukščiausioji karinė taryba, pirmą kartą posėdžiavusi 1939 metų rugsėjo 12 dieną Prancūzijos Abevilyje, nusprendė visiškai sustabdyti puolimą dėl sparčiai besivystančių įvykių Lenkijoje. Prasidėjo liūdnai pagarsėjęs “keistas karas”. Akivaizdi tiesioginė Prancūzijos ir Anglijos jų įsipareigojimų Lenkijai išdavystė.

Vėliau, Niurnbergo teismo metu, vokiečių generolai taip paaiškino savo greitą pasisekimą rytuose, buvęs Vokietijos kariuomenės Aukščiausiosios vadovybės operatyvinės vadovybės štabo viršininkas generolas A. Jodlis pripažino: “Jei mes nepralaimėjome dar 1939 metais, tai tik todėl, kad maždaug 110 prancūzų ir anglų divizijų, kurios mūsų karo su Lenkija metu kovojo Vakaruose su mūsų 23 vokiečių divizijoms, veikė visiškai neaktyviai”.

Paprašiau surinkti iš archyvų visą medžiagą, susijusią su TSRS ir Vokietijos ryšiais dramatiškomis 1939 metų rugpjūčio ir rugsėjo dienomis. Remiantis dokumentais, 1939 metų rugpjūčio 23 dienos Vokietijos ir TSRS nepuolimo sutarties slapto protokolo 2 punkte nustatyta, kad teritorinio ir politinio Lenkijos valstybei priklausančių sričių pertvarkymo atveju abiejų šalių interesų sfera turėtų “maždaug eiti upėmis Narew, Vistula ir Sana”. Kitaip tariant, tarybinės įtakos sfera apėmė ne tik teritorijas, kuriose gyveno Ukrainos ir Baltarusijos gyventojai, bet ir istorines Lenkijos žemes tarp Bugo ir Vyslos upių. Ne visi dabar žino apie šį faktą.

Taip pat ir apie tai, kad iškart po išpuolio prieš Lenkiją 1939 metų rugsėjo pirmosiomis dienomis Berlynas atkakliai kvietė Maskvą stoti į karo veiksmus. Tačiau tarybinė vadovybė nepaisė tokių raginimų ir nesiruošė įsitraukti į dramatiškai vykstančius įvykius kone iki paskutinės minutės.

Tik kai galutinai paaiškėjo, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija nesiekė padėti savo sąjungininkei, o Vermachtas gali greitai okupuoti visą Lenkiją ir priartėti prie Minsko, buvo nutarta rugsėjo 17 rytą įvesti Raudonosios armijos padalinius į vadinamuosius Rytų kresus (nuo lenkų Kresy Wschodnie — siena, kraštas — Sputnik) — dabar tai Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos teritorijos dalys.

Jugoslavijos liaudies išsivadavimo armijos karių, dalyvavusių gimtosios žemės išlaisvinime, nuotrauka
© PHOTO : МИНОБОРОНЫ РФ Istorikas papasakojo apie paskutinį Antrojo pasaulinio karo mūšį Europoje
Akivaizdu, kad kitų variantų nebuvo. Priešingu atveju rizika TSRS išaugtų daug kartų, nes, pasikartosiu, senoji tarybinė ir lenkų siena ėjo tik keliasdešimt kilometrų nuo Minsko, ir neišvengiamas karas su naciais prasidėtų iš ypač nepalankių strateginių pozicijų. Milijonai įvairių tautybių žmonių, įskaitant žydus, gyvenančius netoli Bresto ir Gardino, Pšemyslo, Lvovo ir Vilnos, butų buvę sunaikinti nacių ir jų vietinių bendrininkų — antisemitų ir radikaliųjų nacionalistų.

Tai, kad Tarybų Sąjunga iki paskutinės galimybės bandė išvengti dalyvavimo įsiliepsnojančiame konflikte ir nenorėjo žaisti Vokietijos pusėje, lėmė tai, kad tikrasis tarybinės ir vokiečių kariuomenės kontaktas įvyko daug toliau į rytus nuo slaptame protokole nurodytų ribų. Ne palei Vyslą, o maždaug palei vadinamąją Kerzono liniją, kurią Antantė dar 1919 metais rekomendavo kaip rytinę Lenkijos sieną.

Kaip žinote, tariamąją nuosaką sunku pritaikyti jau įvykusiems įvykiams. Galiu pasakyti tik tiek, kad 1939 metų rugsėjį Tarybų sąjungos vadovybė turėjo galimybę pastumti TSRS vakarines sienas dar toliau į vakarus, iki pat Varšuvos, bet nusprendė to nedaryti.

Vokiečiai pasiūlė nustatyti naują status quo. 1939 metų rugsėjo 28 dieną Maskvoje J. Ribentropas ir V. Molotovas pasirašė TSRS ir Vokietijos draugystės ir sienos sutartį bei slaptą valstybės sienos keitimo protokolą, kuriuo buvo pripažinta demarkacijos linija, kur de facto stovėjo abi armijos.

1939 metų rudenį, spręsdama savo karinius-strateginius, gynybinius uždavinius, Tarybų Sąjunga pradėjo Latvijos, Lietuvos ir Estijos inkorporacijos procesą. Jų įstojimas į TSRS buvo vykdomas sutarčių pagrindu, gavus išrinktų valdžios institucijų sutikimą. Tai atitiko to meto tarptautinę ir valstybinę teisę. Be to, 1939 metų spalio mėnesį Vilniaus miestas ir aplinkinis regionas, buvęs Lenkijos dalimi, buvo grąžinti Lietuvai. Baltijos respublikos TSRS išlaikė savo valdžios organus, kalbą ir turėjo savo atstovus Tarybų Sąjungos aukščiausiose valstybinėse struktūrose.

Visus šiuos mėnesius diplomatinė ir karinė-politinė kova, smalsiųjų akims nematomas žvalgybos darbas vyko toliau. Maskva suprato, kad prieš ją buvo negailestingas ir žiaurus priešas, kad jau vyksta slaptas karas su nacizmu. Ir nėra jokios priežasties tų metų oficialius pareiškimus, oficialius protokolinius užrašus suvokti kaip “draugystės” tarp TSRS ir Vokietijos įrodymą. TSRS palaikė aktyvius prekybos ir techninius ryšius ne tik su Vokietija, bet ir su kitomis šalimis. Tuo pat metu Hitleris ne kartą mėgino įtraukti TSRS į konfrontaciją su Didžiąja Britanija, tačiau Tarybų Sąjungos vadovybė nepasidavė šiems raginimams.

Hitleris paskutinį kartą bandė įkalbėti Tarybų Sąjungą imtis bendrų veiksmų per Molotovo vizitą Berlyne 1940 metų lapkritį.

Tačiau Molotovas tiksliai vykdė Stalino nurodymus ir apsiribojo bendromis diskusijomis apie vokiečių idėją dėl TSRS įstojimo į trijų paktą — Vokietijos, Italijos ir Japonijos sąjungą — pasirašytą 1940 metų rugsėjo mėnesį ir nukreiptą prieš Didžiąją Britaniją ir JAV.

Neatsitiktinai jau lapkričio 17 dieną Molotovas nurodė TSRS pasiuntiniui Londone I. Maiskiui: “Jūsų susiorientavimo tikslais… Berlyne nebuvo pasirašytas susitarimas ir jis neturėjo būti sudarytas. Reikalas Berlyne apsiribojo… apsikeitimu nuomonėmis… Matyt, vokiečiai ir japonai labai norėtų mus stumti į Persijos įlanką ir Indiją. Mes atmetėme diskusiją šiuo klausimu, nes manome, kad tokie Vokietijos patarimai yra netinkami”.

O lapkričio 25 dieną TSRS vadovybė čia išvis pastatė tašką: oficialiai paskelbė Berlynui naciams nepriimtinas sąlygas, įskaitant vokiečių kariuomenės išvedimą iš Suomijos, savitarpio pagalbos susitarimą tarp TSRS ir Bulgarijos ir dar daugybę kitų, taip sąmoningai atmesdama bet kokią galimybę prisijungti prie pakto.

Ši pozicija galutinai sustiprino fiurerį planuose pradėti karą prieš TSRS. Ir jau gruodį, atidėdamas visus savo strategų įspėjimus apie katastrofišką karo pavojų dviem frontais, Hitleris patvirtino Barbarosos planą. Jis tai padarė supratęs, kad Tarybų Sąjunga buvo pagrindinė jėga, su kuria susiduria Europoje, o artėjantis susirėmimas rytuose lems pasaulinio karo baigtį. Ir jis buvo tikras, kad kelionė į Maskvą bus trumpalaikė ir sėkminga.

Ką norėčiau pabrėžti: Vakarų šalys iš tikrųjų tada sutiko su TSRS veiksmais, pripažino Tarybų Sąjungos norą užtikrinti savo saugumą. 1939 metų spalio 1 dieną tuometinis Didžiosios Britanijos admiraliteto vadovas V. Čerčilis radijo pranešime teigė: “Rusija vykdo savo interesų šaltą politiką… Norint apsaugoti Rusiją nuo nacių grėsmės, aiškiai reikėjo, kad Rusijos armijos stovėtų šioje linijoje [nauja vakarų siena]”.

1939 metų spalio 4 dieną Lordų rūmuose Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras E. Halifaksas pareiškė: “Reikia priminti, kad TSRS vyriausybės veiksmai iš esmės buvo perkelti sieną į liniją, kurią Versalio konferencijoje rekomendavo lordas Kerzonas… Cituoju tik istorinius faktus. Ir aš tikiu, kad jie neginčijami”. Žinomas britų politikas ir valstybininkas D. Loidas Džordžas pabrėžė: “Rusijos armijos užėmė teritorijas, kurios nebuvo lenkiškos ir kurias jėga užėmė Lenkija po Pirmojo pasaulinio karo… Būtų nusikalstama beprotybė, jei Rusijos pažangumas būtų lygiavertis vokiečių pažangai”.

Rusijos Valstybės Dūma, archyvinė nuotrauka
© SPUTNIK / ЕВГЕНИЙ ОДИНОКОВ “Alibi rusofobijai pateisinti”: Dūma įvertino Baltijos šalių pareiškimą dėl TSRS “kaltės”
Neoficialiuose pokalbiuose su TSRS pasiuntiniu I. Maiskiu Anglijos vyresnieji politikai ir diplomatai kalbėjo atvirai. Britanijos užsienio reikalų viceministras R. Butleris 1939 metų spalio 17 dieną pasidalijo: “Didžiosios Britanijos vyriausybės sluoksniuose jie tiki, kad negali būti jokio klausimo dėl Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos grąžinimo Lenkijai. Jei galėtume sukurti nedidelio dydžio etnografinę Lenkiją ne tik su TSRS ir Vokietijos garantija, bet ir Anglijos bei Prancūzijos, tada Didžiosios Britanijos vyriausybė laikytų save visiškai patenkinta”. 1939 metų spalio 27 dieną vyriausiasis N. Čemberleno patarėjas G. Vilsonas sakė: “Lenkija turi būti… atkurta kaip nepriklausoma valstybė savo etnografine baze, bet be Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos”.

Verta paminėti, kad šių pokalbių metu taip pat buvo kalbama apie TSRS ir britų santykių gerinimą. Šie kontaktai iš esmės padėjo pamatus būsimam aljansui ir antihitlerinei koalicijai. Tarp atsakingų, toliaregiškų politikų išsiskyrė V. Čerčilis, kuris, nepaisant žinomos antipatijos TSRS atžvilgiu, anksčiau pasisakė už bendradarbiavimą su ja. 1939 metų gegužės mėnesį Bendruomenių rūmuose jis pareiškė: “Jei negalėsime sukurti puikaus aljanso prieš agresiją, mums gresia mirtinas pavojus. Tai būtų didžiausia kvailystė, jei atmesime natūralų bendradarbiavimą su Tarybų Rusija”. Po prasidėjus karo veiksmams Europoje — susitikimo su I. Maiskiu 1939 metų spalio 6 dieną jis konfidencialiai pasakė: “Tarp Didžiosios Britanijos ir TSRS nėra rimtų prieštaravimų, todėl nėra pagrindo įtemptiems ir nepatenkinamiems santykiams. Britanijos vyriausybė… norėtų plėtoti… prekybos ryšius. Taip pat būtų pasirengusi aptarti visas kitas priemones, kurios galėtų padėti pagerinti santykius”.

Antrasis pasaulinis karas neįvyko akimirksniu, jis neprasidėjo staiga. Ir vokiečių agresija prieš Lenkiją nebuvo netikėta. Tai yra daugelio to laikotarpio pasaulio politikos tendencijų ir veiksnių rezultatas. Visi prieškario įvykiai buvo sudėti į vieną lemtingą grandinę. Bet, be abejo, pagrindinis dalykas, nulėmęs didžiausią žmonijos istorijos tragediją, buvo valstybinis egoizmas, bailumas, stiprėjančio agresoriaus pamaloninimas, politinio elito nepasirengimas kompromisui.

Todėl nesąžininga sakyti, kad dviejų dienų nacių užsienio reikalų ministro Ribentropo vizitas Maskvoje yra pagrindinė priežastis, paskatinusi Antrąjį pasaulinį karą. Visos pirmaujančios šalys vienokiu ar kitokiu laipsniu kaltos dėl jo pradžios. Kiekvienas padarė nepataisomų klaidų, tariamai manydamas, kad įmanoma pralenkti kitus, užsitikrinti vienpusius pranašumus ar atsiriboti nuo artėjančios pasaulio katastrofos.

Ir už tokį trumparegiškumą, už atsisakymą sukurti kolektyvinio saugumo sistemą teko sumokėti milijonais gyvybių, didžiuliais nuostoliais.

Aš apie tai rašau neturėdamas nė menkiausio ketinimo prisiimti teisėjo vaidmenį, ką nors apkaltinti ar išteisinti, juo labiau inicijuoti naują tarptautinės informacijos konfrontacijos turą istoriniame lauke, kuris gali supriešinti valstybes ir tautas. Manau, kad akademinis mokslas, kuriam plačiai atstovauja autoritetingi mokslininkai iš įvairių šalių, turėtų būti įtrauktas į subalansuoto praeities įvykių įvertinimo paiešką. Mums visiems reikia tiesos ir objektyvumo. Savo ruožtu aš visada kviesdavau kolegas imtis ramaus, atviro ir pasitikinčio dialogo, savikritiško, nešališko žvilgsnio į bendrą praeitį. Toks požiūris leis nekartoti tuomet padarytų klaidų ir užtikrinti taikų bei sėkmingą vystymąsi ateityje.

Tačiau daugelis mūsų partnerių dar nėra pasirengę dirbti kartu. Atvirkščiai, siekdami savo tikslų, jie didina informacinių išpuolių prieš mūsų šalį skaičių ir mastą, nori priversti teisintis, jausti kaltę ir priima visiškai veidmainiškas politizuotas deklaracijas. Pavyzdžiui, rezoliucijoje dėl istorinės atminties išsaugojimo svarbos Europos ateičiai, kurią Europos Parlamentas patvirtino 2019 metų rugsėjo 19 dieną, TSRS buvo tiesiogiai apkaltinta kartu su nacistine Vokietija pradėjusi Antrąjį pasaulinį karą. Natūralu, kad apie Miuncheną ten nė kalbos.

Manau, kad tokių “popierių”, šios rezoliucijos negaliu pavadinti dokumentu, nes akivaizdžiai tikintis sukelti skandalą egzistuoja ir realios pavojingos grėsmės. Juk ją priėmė labai gerbiama įstaiga. O ką ji pademonstravo? Kad ir kaip liūdna, sąmoninga pokario pasaulio tvarkos naikinimo politika, kurios sukūrimas buvo šalių, atsakingų už daugybę atstovų, garbės ir atsakomybės dalykas, dauguma šiandien balsavo už šią melagingą deklaraciją. Taigi, jie pakėlė ranką prieš Niurnbergo tribunolo išvadas, pasaulio bendruomenių, sukūrusių universalias tarptautines institucijas po 1945 metų Pergalės, pastangas. Šiuo atžvilgiu primenu, kad pats Europos integracijos procesas, kurio metu buvo sukurtos atitinkamos struktūros, įskaitant Europos Parlamentą, tapo įmanomas tik dėl praeities pamokų, aiškių teisinių ir politinių vertinimų. Tie, kurie sąmoningai abejoja šiuo sutarimu, griauna pokario Europos pagrindus.

Lietuvos vėliava, archyvinė nuotrauka
© PHOTO : LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS Ekspertas: Lietuvos politikai šmeižia TSRS ir Rusiją už ES pinigus
Be grėsmės pagrindiniams pasaulio tvarkos principams, egzistuoja ir moralinė pusė. Pasityčiojimas iš atminties — tai niekšybė. Niekšybė gali būti apgalvota, veidmainiška ir visiškai sąmoninga, kai pareiškimuose 75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga išvardyti visi antihitlerinės koalicijos dalyviai, išskyrus TSRS. Niekšybė gali būti baili, kai griaunami paminklai, pastatyti kovotojų prieš nacizmą garbei, pateisinant gėdingus veiksmus melagingais kovos su nepageidaujama ideologija ir tariama okupacija šūkiais. Niekšybė būna kruvina, kai nužudomi ir sudeginami neonacių ir Banderos įpėdinių oponentai. Pasikartosiu, niekšybė pasireiškia skirtingais būdais, tačiau nuo to nenustoja būti šlykšti.

Pamirštos istorijos pamokos neišvengiamai lemia sunkų atpildą. Tvirtai ginsime tiesą, paremtą dokumentais patvirtintais istoriniais faktais, ir toliau sąžiningai bei nešališkai kalbėsime apie Antrojo pasaulinio karo įvykius. Visų pirma, tai nukreipta į didelio masto projektą, kurio tikslas — sukurti Rusijoje didžiausią archyvinių dokumentų, filmų ir nuotraukų apie Antrojo pasaulinio karo, prieškario istoriją kolekciją.

Toks darbas jau vyksta. Ruošdamas šį straipsnį taip pat naudojau daug naujų, neseniai rastų, išslaptintų medžiagų. Ir šiuo atžvilgiu galiu atsakingai pareikšti, kad nėra archyvinių dokumentų, kurie patvirtintų TSRS ketinimus pradėti prevencinį karą prieš Vokietiją versiją. Taip, TSRS karinė vadovybė laikėsi doktrinos, kad agresijos atveju Raudonoji armija greitai atrems priešo ataką, imsis puolimo ir pradės karą priešo teritorijoje. Tačiau tokie strateginiai planai visai nereiškė ketinimo pirmai užpulti Vokietiją.

Žinoma, šiandien istorikai disponuoja karinio planavimo dokumentais, tarybinių ir vokiečių būstinių direktyvomis. Galiausiai mes žinome, kaip įvykiai vystėsi realybėje. Žinant tai daug kalbama apie šalies karinės-politinės vadovybės veiksmus, klaidas, klaidingus skaičiavimus. Pasakysiu vieną dalyką šiuo klausimu: kartu su didžiuliu įvairaus pobūdžio dezinformacijos srautu TSRS vadovai taip pat gaudavo ir tikrą informaciją apie būsimą nacių agresiją. Prieškario mėnesiais jie ėmėsi priemonių, siekdami padidinti šalies kovinę parengtį, įskaitant slaptą dalies kariškių, atsakingų už mokymą, pašaukimą, rikiuotės ir atsargų perkėlimą iš vidaus karinių rajonų prie vakarinių sienų.

Karas nebuvo staigus, jo visi laukė, ruošėsi. Tačiau nacių smūgis buvo precedento neturinčios destruktyviausios galios per visą istoriją. 1941 metų birželio 22 dieną Tarybų Sąjunga susidūrė su galingiausia, labiausiai mobilizuota ir apmokyta armija pasaulyje, kuriai dirbo beveik visos Europos pramoniniu, ekonominiu, kariniu potencialu. Šioje mirtinoje invazijoje dalyvavo ne tik Vermachtas, bet ir Vokietijos satelitai, daugelio kitų Europos žemyno valstybių kariniai kontingentai.

Dėl rimtų 1941 metų karinių pralaimėjimų šalis atsidūrė ant nelaimės slenksčio. Teko atkurti kovinį pasirengimą ir kontrolę nepaprastais metodais, visuotine mobilizacija, visų valstybės ir žmonių jėgų panaudojimu. Jau 1941-ųjų vasarą po priešo puolimo prasidėjo milijonų piliečių, šimtų gamyklų ir pramonės įmonių evakuacija į šalies rytus. Labai greitai užnugaryje buvo pradėta gaminti ginklus ir šaudmenis, kurie į frontą pateko jau pirmąją karo žiemą, o iki 1943 metų buvo viršyta Vokietijos ir jos sąjungininkų karinė gamyba. Per pusantrų metų tarybiniai žmonės padarė tai, kas atrodė neįmanoma, tiek fronte, tiek užnugaryje. Ir vis dar sunku suvokti, suprasti, įsivaizduoti, kokių nepaprastų pastangų, drąsos ir atsidavimo reikalavo šie dideli laimėjimai.

Prezidentas Gitanas Nausėda skaito metinį pranešimą, 2020 metų birželio 18 diena
© PHOTO : LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS COVID-19, BelAE ir Rusija: apie ką kalbėjo pirmajame savo metiniame pranešime Nausėda
Prieš galingą, ginkluotą iki dantų, šaltakraujišką, agresyvią nacių mašiną iškilo milžiniška sovietinės visuomenės galia, kurią vienijo noras apsaugoti savo gimtąjį kraštą, atkeršyti priešui, kuris palaužė, sutriuškino taikų gyvenimą, jo planus ir viltis.

Žinoma, per šį baisų, kruviną karą kai kuriuos žmones užklupo baimė, sumišimas, neviltis. Buvo ir išdavystės, ir dezertyravimas. Žiaurūs nesklandumai, kuriuos sukėlė revoliucija ir pilietinis karas, nihilizmas, pasityčiojamas požiūris į valstybės istoriją, tradicijas, tikėjimas, kurį bandė primesti bolševikai ypač pirmaisiais metais po atėjimo į valdžią. Tačiau bendras TSRS piliečių ir užsienyje atsidūrusių mūsų tautiečių požiūris buvo kitoks — išsaugoti, išgelbėti savo Tėvynę. Tai buvo tikras nesustabdomas impulsas. Žmonės ieškojo atramos tikrosiose patriotinėse vertybėse.

Nacių “strategai” buvo įsitikinę, kad didžiulę daugiatautę valstybę galima lengvai sutriuškinti. Buvo tikimasi, kad staigus karas, jo negailestingumas ir netoleruotini sunkumai neišvengiamai sutraukys etninius santykius, ir šalis gali būti padalinta į dalis. Hitleris atvirai pareiškė: “Mūsų politika tautų, gyvenančių didžiuliuose Rusijos plotuose, atžvilgiu turėtų skatinti bet kokio pobūdžio nesutarimus ir susiskaldymą”.

Tačiau nuo pat pirmųjų dienų tapo aišku, kad šis nacių planas žlugo. Bresto tvirtovę iki paskutinio kraujo lašo gynė daugiau kaip trisdešimties tautybių kariai. Viso karo metu — ir svarbiausiuose lemtingose ​​mūšiuose, ir ginant kiekvieną placdarmą, kiekvieną savo gimtosios žemės metrą — matome tokios vienybės pavyzdžius.

Milijonams evakuotų namais tapo Volgos regionas ir Uralas, Sibiras ir Tolimieji Rytai, Centrinės Azijos ir Kaukazo respublikos. Jų gyventojai dalijosi paskutiniu, palaikė viskuo, ką turėjo. Žmonių draugystė, tarpusavio pagalba priešui tapo tikra nesunaikinama tvirtove.

Tarybų Sąjunga, Raudonoji armija, padarė svarbiausią, lemiamą indėlį į nacizmo sunaikinimą — nesvarbu, ką dabar bandoma įrodyti. Didvyriai, kurie kovojo iki galo, apsupti Balstogės ir Mogiliovo, Umanės ir Kijevo, Viazmos ir Charkovo. Jie puolė netoli Maskvos ir Stalingrado, Sevastopolio ir Odesos, Kursko ir Smolensko. Jie išlaisvino Varšuvą, Belgradą, Vieną ir Prahą. Šturmavo Karaliaučių ir Berlyną.

Mes palaikome tikrąją, nekoreguotą, nepagražintą tiesą apie karą. Šią liaudišką, žmogišką tiesą — griežtą, karčią ir negailestingą — mums daugiausia perdavė rašytojai ir poetai, kurie išgyveno fronto baisumus. Mano, kaip ir kitoms kartoms, jų nuoširdūs, gilūs pasakojimai, romanai, “leitenanto proza” ir eilėraščiai visam laikui paliko savo žymę sieloje, tapo testamentu — gerbti veteranus, kurie padarė dėl Pergalės viską, ką galėjo, prisiminti tuos, kurie liko mūšio laukuose.

Ir šiandien šokiruoja paprastos ir puikios Aleksandro Tvardovskio poemos “Aš buvau nužudytas netoli Rževo…” eilutės, skirtos kruvino, žiauraus Didžiojo Tėvynės karo mūšio dalyviams centrinėje TSRS ir vokiečių fronto dalyse. Vien per mūšius dėl Rževo miesto ir Rževskio pakraščio nuo 1941 metų spalio iki 1943 metų kovo Raudonoji armija prarado 1 mln. 342 tūkst. 888 žmonių, įskaitant sužeistuosius ir dingusius be žinios. Šiuos baisius, tragiškus, vis dar toli gražu ne pilnus, iš archyvinių šaltinių surinktus, skaičius vardinu pirmą kartą pagerbdamas bevardžius didvyrius, kurie dėl įvairių priežasčių pokario metais buvo nepelnytai užmiršti, kai apie juos kalbėjo neteisingai arba išvis nekalbėjo.

Brandenburgo vartai Berlyne, archyvinė nuotrauka
© DEPOSITPHOTOS / PANDIONHIATUS3 Vokietija neleis rusofobams iškreipti Pergalės dienos
Cituoju kitą dokumentą. Tai Tarptautinės reparacijų iš Vokietijos komisijos, kuriai vadovavo I. Maiskis, ataskaita, parengta 1945 metų vasarį. Komisijos užduotys buvo apibrėžti formulę, pagal kurią pralaimėjusi Vokietija turėjo kompensuoti laimėjusioms valstybėms padarytą žalą. Komisija padarė tokią išvadą: “Dienų, kurias Vokietija praleido TSRS fronte, skaičius viršija tą skaičių, kurį ji praleido visuose kituose sąjungininkų frontuose, mažiausiai 10 kartų. Tarybinis frontas taip pat atlaikė keturis penktadalius vokiečių tankų ir maždaug du trečdalius vokiečių lėktuvų”. Iš viso TSRS teko apie 75 procentus visų antihitlerinės koalicijos karinių pastangų. Per karo metus Raudonoji armija “sunaikino” “ašies” šalių 626 divizijas, iš kurių 508 buvo vokiečių.

1942 metų balandžio 28 dieną Ruzveltas, kreipdamasis į Amerikos tautą, paskelbė: “Rusijos kariuomenė sunaikino ir toliau naikina daugiau mūsų bendro priešo jėgos, lėktuvų, tankų ir patrankų nei visos kitos suvienytos tautos kartu”. Čerčilis 1944 metų rugsėjo 27 dienos laiške Stalinui rašė, kad “būtent Rusijos armija išpjovė žarnas iš vokiečių karinės mašinos”.

Šis vertinimas sulaukė atgarsio visame pasaulyje. Nes šiuose žodžiuose slypi ta pati didžioji tiesa, kuria niekas tada neabejojo. Beveik 27 milijonai sovietų piliečių žuvo frontuose, vokiečių nelaisvėje, mirė iš bado ir dėl bombardavimo, nacių mirties stovyklų getuose ir krosnyse. TSRS neteko kas septinto savo piliečio, Didžioji Britanija — vieno iš 127, o JAV — vieno iš 320 žmonių.

Deja, šis sunkiausių, nepataisomų Tarybų Sąjungos nuostolių skaičius nėra tikslus. Būtina tęsti kruopštų darbą atkuriant visų žuvusiųjų vardus ir likimus: Raudonosios armijos kareivių, partizanų, pogrindžio darbininkų, karo belaisvių ir koncentracijos stovyklų kalinių, budelių sunaikintų civilių. Tai mūsų pareiga. Ir čia ypatingas vaidmuo tenka paieškos judėjimo dalyviams, karinėms-patriotinėms ir savanorių asociacijoms, tokiems projektams kaip elektroninė duomenų bazė “Tautos atmintis”, paremta archyviniais dokumentais. Ir, žinoma, norint išspręsti tokią bendrą humanitarinę problemą, būtinas glaudus tarptautinis bendradarbiavimas.

Visų šalių ir tautų, kovojusių su bendru priešu, pastangos lėmė pergalę. Britų armija gynė savo tėvynę nuo invazijos, kovojo su naciais ir jų palydovais Viduržemio jūroje, Šiaurės Afrikoje. Amerikos ir Britanijos kariuomenė išlaisvino Italiją, atidarė Antrąjį frontą. JAV sudavė galingus, triuškinamus smūgius prieš agresorių Ramiajame vandenyne. Mes prisimename milžiniškas Kinijos žmonių aukas ir didžiulį jų vaidmenį nugalint Japonijos militaristus. Neužmirštame ir “Kovojančios Prancūzijos” kovotojų, kurie nepripažino gėdingo pasidavimo ir toliau kovojo su naciais.

Mes taip pat visada būsime dėkingi už sąjungininkų teiktą pagalbą, aprūpinant Raudonąją armiją šaudmenimis, žaliavomis, maistu ir įranga. Ir tai buvo reikšminga — apie septynis procentus visos Tarybų Sąjungos karinės produkcijos.

Raudonosios armijos vėliava virš Reichstago
© SPUTNIK / 75-osios Didžiosios Pergalės metinės: tarp melo ir istorinės tiesos
Antihitlerinės koalicijos branduolys pradėjo formuotis iškart po išpuolio prieš Tarybų Sąjungą, kai JAV ir Didžioji Britanija besąlygiškai palaikė ją kovoje su nacistine Vokietija. 1943 metų Teherano konferencijoje Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis sudarė didžiųjų valstybių aljansą, susitarė dėl koalicijos diplomatijos plėtros, bendros kovos su bendra mirtingųjų grėsme strategijos. Didžiojo trejeto vadovai aiškiai suprato, kad TSRS, JAV, Didžiosios Britanijos pramoninio, išteklių ir karinio potencialo derinimas sukurs neginčijamą pranašumą priešo atžvilgiu.

Tarybų Sąjunga visiškai įvykdė įsipareigojimus sąjungininkams ir visada ištiesdavo pagalbos ranką. Taip Baltarusijoje vykusia plataus masto operacija “Bagration” Raudonoji armija palaikė anglų ir amerikiečių kariuomenės išsilaipinimą Normandijoje. 1945 metų sausio mėnesį prasibrovę į Oderį, mūsų kariai nutraukė paskutinį galingą Vermachto puolimą Vakarų fronte Ardėnuose. Ir praėjus trims mėnesiams po pergalės prieš Vokietiją, TSRS, visiškai laikydamasi Jaltos susitarimų, paskelbė karą Japonijai ir nugalėjo milijoninę Kwantuno armiją.

Dar 1941 metų liepos mėnesį TSRS vadovybė pareiškė, kad “karo prieš fašistinius gniaužėjus tikslas yra ne tik pašalinti grėsmę, kylančią virš mūsų šalies, bet ir padėti visoms Europos tautoms, sielvartaujančioms dėl vokiečių fašizmo jungo”. Iki 1944 metų vidurio priešas buvo ištremtas iš beveik visos TSRS teritorijos. Bet jį reikėjo pribaigti iki galo jo urve. Raudonoji armija pradėjo išvadavimo misiją Europoje, išgelbėjo ištisas tautas nuo sunaikinimo ir pavergimo, nuo Holokausto siaubo. Išgelbėjo šimtų tūkstančių tarybinių karių gyvybių kaina.

Taip pat svarbu nepamiršti apie didžiulę materialinę pagalbą, kurią TSRS suteikė išlaisvintoms šalims pašalinant bado grėsmę, atkuriant ekonomiką ir infrastruktūrą. Ji tai padarė tuo metu, kai pelenai nuklojo tūkstančius kilometrų nuo Bresto iki Maskvos ir Volgos. Pavyzdžiui, 1945 metų gegužės mėnesį Austrijos vyriausybė paprašė TSRS suteikti pagalbą maistu, nes “ji nežinojo, kaip pamaitinti savo gyventojus per kitas septynias savaites, iki naujo derliaus”. Sovietų vadovybės sutikimą siųsti maistą Austrijos Respublikos laikinosios vyriausybės valstybės kancleris K. Reneris apibūdino kaip “išgelbėjimo aktą”, kurio “austrai niekada nepamirš”.

Sąjungininkai kartu sukūrė Tarptautinį karinį tribunolą, skirtą nubausti nacių politinius ir karo nusikaltėlius. Jo sprendimai pateikia aiškią nusikaltimų žmoniškumui, tokių kaip genocidas, etninis ir religinis valymas, antisemitizmas ir ksenofobija, teisinę kvalifikaciją. Niurnbergo tribunolas tiesiogiai ir nedviprasmiškai pasmerkė nacius ir jų bendrininkus, įvairius kolaborantus.

Šis gėdingas reiškinys vyko visose Europos šalyse. Tokios “figūros” kaip Petenas, Kvislingas, Vlasovas, Bandera, jų pakalikai, nors ir apsirengusios kovotojų už nacionalinę nepriklausomybę ar laisvės nuo komunizmo drabužiais, yra išdavikai ir budeliai. Nežmoniškumu jie dažnai pranoko savo šeimininkus. Stengdamosi išreikšti palankumą, dalis specialiųjų baudžiamųjų grupių noriai vykdė pačias žiauriausias užduotis. Jų kruvinų rankų rezultatas — “Babij Jar” egzekucijos, Chatynės sudeginimas, Volynės žudynės ir žydų naikinimas Lietuvoje ir Latvijoje.

Ir šiandien mūsų pozicija nesikeičia: nacių bendrininkų nusikalstamų veikų negalima pateisinti, jos neturi senaties termino. Todėl kelia nerimą, kai daugelyje šalių tie, kurie bendradarbiavo su naciais, staiga prilyginami Antrojo pasaulinio karo veteranams. Manau, kad nepriimtina prilyginti išvaduotojus okupantams. O nacių bendrininkų heroizavimas gali būti vertinamas tik kaip mūsų tėvų ir senelių atminimo išdavystė. Tų idealų, kurie suvienijo tautas kovai su nacizmu, išdavystė.

Tuomet prieš TSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovus iškilo be perdėjimo istorinis uždavinys. Stalinas, Ruzveltas, Čerčilis atstovavo šalims, turinčioms skirtingas ideologijas, valstybės siekius, interesus, kultūrą, tačiau demonstravo didelę politinę valią, pakilo aukščiau prieštaravimų ir šališkumo ir iškėlė tikruosius pasaulio interesus. Dėl to jie sugebėjo susitarti ir pasiekti sprendimą, nuo kurio laimėjo visa žmonija.

Seimo nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas, archyvinė nuotrauka
© FLICKR / LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS Siūloma Lietuvos atmintinų dienų sąrašą papildyti “TSRS agresijos prieš Europą” diena
Laimėjusios valstybės paliko mums sistemą, kuri tapo esminiais intelektualiniais ir politiniais kelių šimtmečių ieškojimais. Konferencijų — Teherano, Jaltos, San Francisko, Potsdamo — ciklas padėjo pagrindą tam, kad jau 75 metus pasaulis, nepaisant aštriausių prieštaravimų, gyvena be pasaulinio karo.

Istorinis revizionizmas, kurio apraiškas mes dabar stebime Vakaruose, ypač atsižvelgiant į Antrojo pasaulinio karo temą ir jo baigtį, yra pavojingas, nes jis smarkiai, ciniškai iškraipo 1945 metų Jaltos ir San Francisko konferencijų nustatytų taikaus vystymosi principų supratimą. Pagrindinis istorinis Jaltos ir kitų to meto sprendimų laimėjimas buvo susitarimas sukurti mechanizmą, kuris leistų vadovaujančioms valstybėms išlikti diplomatijos rėmuose ir išspręsti tarp jų kylančius nesutarimus.

XX amžius sukėlė visapusiškus pasaulio konfliktus, o 1945 metai politinėje arenoje dar pasirodė branduolinis ginklas, galintis fiziškai sunaikinti Žemę. Kitaip tariant, ginčų sprendimas prievarta tapo ypač pavojingas. Ir Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai tai suprato. Jie suprato ir įsisąmonino savo atsakomybę prieš žmoniją.

Į liūdną Tautų lygos patirtį buvo atsižvelgta 1945 metais. JT Saugumo Tarybos struktūra buvo suprojektuota taip, kad taikos garantijos būtų kuo konkretesnės ir efektyvesnės. Taip atsirado nuolatinių Saugumo Tarybos narių institucija ir veto teisė, kaip jų privilegija ir atsakomybė.

Kokia yra veto teisė JT Saugumo Taryboje? Trumpai tariant, tai yra vienintelė pagrįsta alternatyva tiesioginiam didžiausių šalių susidūrimui. Šis vienos iš penkių valstybių teiginys, kad sprendimas jai yra nepriimtinas, prieštarauja jos interesams ir idėjoms apie teisingą požiūrį. Ir kitos šalys, net ir nesutikdamos su tuo, priima tokią poziciją, atsisakydamos bandymų įgyvendinti savo vienašališkus siekius. Tai yra, vienaip ar kitaip, tačiau reikia ieškoti kompromisų.

Nauja pasaulinė konfrontacija prasidėjo beveik iškart po Antrojo pasaulinio karo ir kartais buvo labai nuožmi. O tai, kad Šaltasis karas neišsivystė į III pasaulinį karą, įtikinamai patvirtino Didžiojo trejeto sudarytų susitarimų veiksmingumą. Elgesio taisyklės, dėl kurių susitarta kuriant JT, leido dar labiau sumažinti riziką ir kontroliuoti konfrontaciją.

Žinoma, matome, kad JT sistema veikia lėtai ir ne taip efektyviai, kaip galėtų. Tačiau JT ir toliau vykdo savo pagrindinę funkciją. JT Saugumo Tarybos principai yra unikalus didelio karo ar pasaulinio konflikto prevencijos mechanizmas.

Antrasis pasaulinis karas. Kvantungo armijos būrių kapituliacija, archyvinė nuotrauka
© SPUTNIK / ЕВГЕНИЙ ХАЛДЕЙ Valstybės Dūma nustatė naują Antrojo pasaulinio karo pabaigos datą
Pastaraisiais metais gana dažnai girdimi raginimai atšaukti veto ir atsisakyti nuolatinių Saugumo Tarybos narių ypatingų galimybių — tai iš tikrųjų neatsakinga. Galų gale, jei taip atsitiks, Jungtinės Tautos iš esmės virs ta Tautų lyga — tuščių pokalbių rinkinys, neturinčiu jokios įtakos pasaulio procesams; kaip visa tai baigėsi, yra gerai visiems žinoma. Štai kodėl nugalėjusios valstybės labai rimtai rinkosi naujos pasaulinės tvarkos sistemą, nenorėdamos kartoti savo pirmtakų klaidų.

Modernios tarptautinių santykių sistemos sukūrimas yra vienas iš svarbiausių Antrojo pasaulinio karo rezultatų. Net labiausiai nesuderinami prieštaravimai — geopolitiniai, ideologiniai, ekonominiai — netrukdo ieškoti taikaus sambūvio ir sąveikos formų, jei tam yra noras ir ryžtas. Šiandien pasaulis išgyvena ne pačius taikiausius laikus. Viskas keičiasi: pradedant visuotine galios ir įtakos pusiausvyra, baigiant socialiniais, ekonominiais ir technologiniais visuomenės, valstybių, ištisų žemynų gyvenimo pagrindais.

Ankstesniais laikais tokio masto poslinkiai beveik niekada nebuvo be didelių karinių konfliktų ir be valdžios kovos dėl naujos globalios hierarchijos kūrimo. Dėl sąjungininkų politinių lyderių išminties ir įžvalgos tapo įmanoma sukurti sistemą, atitraukiančią nuo kraštutinių tokio objektyvaus, istoriškai įgimto pasaulio konkurencijos raidos pasireiškimų.

Mūsų pareiga — visiems, prisiimantiems politinę atsakomybę, ypač laimėjusioms Antrąjį pasaulinį karą valstybėms, garantuoti, kad ši sistema būtų išsaugota ir patobulinta. Šiandien, kaip ir 1945 metais, svarbu parodyti politinę valią ir kartu aptarti ateitį. Mūsų kolegos — ponai Si Dzinpingas, Makronas, Trampas, Džonsonas — palaikė Rusijos iniciatyvą surengti penkių branduolinių valstybių vadovų — nuolatinių Saugumo Tarybos narių — susitikimą. Dėkojame jiems už tai ir tikimės, kad toks asmeninis susitikimas įvyks kuo anksčiau.

Kokia būsimo aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkė? Visų pirma, mūsų manymu, reikėtų aptarti žingsnius, kaip plėtoti kolektyvinius principus pasaulio reikaluose, atvirai kalbėti apie taikos palaikymą, pasaulinio ir regioninio saugumo stiprinimą, strateginę ginklų kontrolę, bendras pastangas kovojant su terorizmu, ekstremizmu ir kitomis neatidėliotinomis problemomis bei grėsmėmis.

Atskira susitikimo darbotvarkės tema — padėtis pasaulio ekonomikoje, pirmiausia įveikiant koronaviruso pandemijos sukeltą ekonominę krizę. Mūsų šalys imasi precedento neturinčių priemonių apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybę, remti sunkioje padėtyje atsidūrusius piliečius. Tačiau kokios sunkios bus pandemijos pasekmės, kaip greitai pasaulio ekonomika išeis iš nuosmukio, priklauso nuo mūsų sugebėjimo dirbti kartu ir išvien, kaip tai turi daryti tikri partneriai. Be to, nepriimtina ekonomiką paversti spaudimo ir konfrontacijos įrankiu. Tarp pageidaujamų temų yra aplinkosauga ir kova su klimato kaita, taip pat pasaulinės informacinės erdvės saugumo užtikrinimas.

Rusijos siūloma būsimo “penkių viršūnių” susitikimo darbotvarkė yra nepaprastai svarbi ir aktuali tiek mūsų šalims, tiek visam pasauliui. Ir, be abejo, turime konkrečių idėjų ir iniciatyvų.

Adolfas Hitleris
© SPUTNIK / ФОНД РИА НОВОСТИ Istorikas papasakojo apie problemiškiausią nacistinės Vokietijos sąjungininką

Negali būti abejonių, kad Rusijos, Kinijos, Prancūzijos, JAV ir Didžiosios Britanijos aukščiausiojo lygio susitikimas atliks svarbų vaidmenį ieškant bendrų atsakymų į šiuolaikinius iššūkius ir grėsmes bei parodys bendrą atsidavimą aljanso dvasiai, tiems aukštiems humanistiniams idealams ir vertybėms, už kuriuos tėvai ir seneliai kovojo petys į petį.

Remdamiesi bendra istorine atmintimi, galime ir turime pasitikėti vienas kitu. Tai taps tvirtu pagrindu sėkmingoms deryboms ir suderintiems veiksmams siekiant sustiprinti planetos stabilumą ir saugumą, visų valstybių klestėjimą ir gerovę. Tai yra mūsų bendra pareiga ir atsakomybė visam pasauliui, dabarties ir ateities kartoms.

Read more: https://sputniknews.lt/russia/20200619/12425054/75-ieji-Didiosios-pergals-metai-bendra-atsakomyb-u-istorij-ir-ateit.html

2020.06.19

Justas Paleckis. Kai Naujas Rytas aušo (I)

Vienas geriausių būdų pažinti istorinius įvykius – tai skaityti tiesioginius šaltinius, pačių jų dalyvių bei liudininkų paliktus dokumentus. Šiuo požiūriu, 1940 m. vasaros įvykių Lietuvoje prasme, labai įdomūs bei vertingi yra Lietuvos „Raudonojo prezidento“ Justo Paleckio – žmogaus, buvusio visų dabar apjuodintų, bet iš tiesų didžių, revoliucinių įvykių sūkuryje – atsiminimai. Apie Smetonos režimo galą, Liaudies vyriausybės susikūrimą ir veiklą – šioje memuarinės knygos „Dviejuose pasauliuose“ ištraukoje.

KAI NAUJAS RYTAS AUŠO

Dabar mums žinomos visos smulkmenos apie buržuazinės fašistinės Smetonos valdžios agoniją. O tomis keturiasdešimtųjų metų birželio dienomis tų užkulisių nežinojau, nors ir buvau žurnalistas. Birželio 15-os rytą išgirdau, kad atmesta Raštikio kandidatūra, o paskui pasklido gandai, kad Smetona pabėgo. Tapo aišku: griuvo fašistinis režimas! Džiūgavome dėl to įvykio, pranešinėjome draugams, sveikinome viens kitą.

Kaip tik tą dieną apie vidudienį buvo paskirtas Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti organizuotas kino seansas. „Triumfo“ kino teatre susirinko daug antifašistų ir artimų komunistams žmonių, atėjo ir TSRS atstovybės darbuotojai. Dalijomės mintimis ir išgyvenimais, svarstėme naujausius įvykius. Rodė garsų tarybinį filmą „Vyriausybės narys“. Žiūrėjome jį kaip simbolišką kūrinį, kažkuo reikšmingą ir mūsų Tėvynės ateičiai. O išėję į gatvę pastebėjome nepaprastą sujudimą. Kažkas prabėgdamas šūktelėjo man:

– Ateina, draugai ateina!

Pasirodo, per radiją ką tik paskelbė kariuomenės vado generolo Vitkausko įsakymą: 15 valandą pradėjo žygiuoti nauji tarybinių karinių įgulų papildymai. Įsakyme nurodyta sąjunginę kariuomenę sutikti su visomis mandagumo ir draugiškumo taisyklėmis. Netrukus man paskambino Meškauskienė ir pasiūlė susitikti butų nuomininkų draugijos patalpose. Nuėjęs ten radau ir agronomą Žukauską. Sutarėme, kad reikia skubiai išleisti atsišaukimą, sveikinantį Raudonąją Armiją. Parašiau tekstą, paskui kartu jį paredagavome. Meškauskienė pasirūpino spausdinimu, o už valandos atsišaukimą dalijo Laisvės alėjoje.

Vakare pakilia nuotaika rašiau straipsnį apie santykius tarp Tarybų Sąjungos ir Lietuvos. Jame tarp kitko buvo sakoma: „Santykiuose su Tarybų Sąjunga mes visai aiškiai ir nedvejodami, be jokių užkulisinių minčių ir kombinacijų turim pasiremti visiško pasitikėjimo ir tikro nuoširdumo dvasia. Tai daryti mus verčia ne kokia prievarta, ne per-einami apskaičiavimai, bet gerai suprastas mūsų tautos interesas“. Sekantį rytą, birželio 16-tą straipsnis pasirodė dienraštyje „Laikas“.

Tą pačią dieną iš ryto man kažkas paskambino ir susijaudinęs pranešė, kad ties kalėjimu policija mušanti žmones. Kreipiausi telefonu į vidaus reikalų ministeriją, bet ten nieko doro nesužinojau. Tik praėjus kuriam laikui, tvarką atstatė.

Kauno gatvėse buvo išklijuotas komendanto pranešimas, kad paskelbtas valstybės gynimo metas, todėl draudžiama naktį vaikščioti, organizuoti eisenas, demonstracijas, burtis viešose vietose. Per radiją skaitė vyriausybės atsišaukimą į piliečius, kad butų ramūs, palaikytą tvarką. Pusiau legaliai buvo platinamas Lietuvos KP CK atsišaukimas, kuriame pareikšta, kad pasibaigė imperialistų agentų antitarybinės provokacijos ir užtikrinamas Lietuvos saugumas. Toliau nurodyti pagrindiniai uždaviniai, kuriuos turės spręsti naujoji vyriausybė: vykdyti savitarpio pagalbos su-tartį su Tarybų Sąjunga, ginti liaudies reikalus, grąžinti darbo žmonėms demokratines teises, tuojau paleisti politinius kalinius, legalizuoti Komunistų partiją ir profsąjungas, likviduoti tautininkų partiją, suimti imperialistų agentus.

Tuo metu laikraščiai skelbė smulkmenas, kaip vokiečiai įžengė į Paryžių, kaip paėmė Verdeną. Iš Rygos ir Talino plaukė Informacija, kad Latvijos ir Estijos vyriausybės priėmusios Tarybų Sąjungos reikalavimus ir atsistatydinusios.

Kada, kaip ir kas sudarys naująją Lietuvos vyriausybę? Šituo visi domėjosi ir visaip spėliojo. Tačiau buvo aišku, kad senoji santvarka nebegrįš, kad Lietuvai aušta naujo ryto aušra, šeimininkais taps darbo žmonės. Negalėjo tas klausimas nerūpėti ir man, tačiau nė neįsivaizdavau, kad teks taip aktyviai jį spręsti.

Nežinojau to ir ankstyvą birželio 17-osios rytą, kai mane pakvietė į pasitarimą apie naujos vyriausybės sudarymą. Buvau apmąstęs įvairias kandidatūras ir apie jas kalbėjau. Kai man visiškai netikėtai buvo paminėta mano pavardė, ilgai atsikalbinėjau, pateikdamas, mano supratimu, svarius argumentus. Bet tai buvo Lietuvos KP Centro Komiteto nutarimas, todėl turėjau atmesti visas abejones ir imtis darbo.

Tos pačios dienos rytą, dešimtą valandą, prie mūsų kuklaus buto Lelijų gatvėje sustojo juodas prezidento „Linkolnas“. Už vairo – Jonas Abeltinis, vežiojęs visus tris Lietuvos prezidentus. Užvakar jis nugabeno iki sienos Smetoną, bet kategoriškai atsisakė važiuoti su juo toliau…

Vykstu į prezidentūros rūmus, kurie nuo 1926 metų buvo fašizmo citadelė. Priėmimų salėje pasitinka ministras pirmininkas Merkys. Mudu atsisėdame prie staliuko salės kampe. Einantis prezidento pareigas Merkys Įteikia man jo pasirašytą aktą, kuriuo esu skiriamas ministru pirmininku ir man pavedama sudaryti Ministrų Tarybą. Po to aš Įteikiu jam atitinkamą raštą (ministrų kandidatūros buvo suderintos kiek anksčiau). Paskui Merkys pasirašo aktą, kuriuo, pagal veikiančią konstituciją, patvirtina naująją vyriausybę.

Tie oficialūs dokumentai paskelbti „Vyriausybės žiniose“ 1940 metų birželio 17 dieną. Jie išspausdinti „Lietuvos TSR istorijos šaltinių“ IV tome.

Kol tie raštai ruošiami, kalbamės su Merkiu apie paskutinius įvykius. JĮ sujaudinęs Smetonos pabėgimas. Kai kurie senosios vyriausybės nariai įkalbinėję Smetoną pasilikti. Kai buvęs prezidentas pasiekęs Kybartus, kur keletą valandų užtrukęs, jam skambinta ir prašyta grįžti. Kadangi oficialiai Smetonos per sieną neleidę, jis „neoficialiai“ brido per pasienio upelį, pasiraitęs kelnes. Dar bandyta Smetoną perkalbėti – net vokiečių pusėje, Eitkūnuose. Ten buvusi pasiųsta delegacija, kuri kėlė Latvijos prezidento UImanio ir Estijos prezidento Peiso pavyzdžius. Tačiau Smetona, ilgai tyčiojęsis iš liaudies ir nesitikėjęs dabar jos malonės, kategoriškai atsisakė grįžti.

Reikšmingas tas istorinis faktas, kad nė viena ranka Lietuvoje nepakilo ginti subankrutavusio, supuvusio fašistinio režimo ir jos įkūrėjo, pasivadinusio „tautos vadu“.

Prasidėjo naujas laikotarpis Lietuvos gyvenime. Susi- rinkę į pirmąjį naujosios vyriausybes posėdį, sutarėme vadintis Liaudies vyriausybe, kad būtų pabrėžtas skirtumas tarp nugarmėjusios senovės. Tas pavadinimas buvo toks natūralus, kad tuoj prigijo ir įėjo į istoriją.

Kadangi prezidento postas buvo laisvas, o visus svarbiausius vyriausybės aktus turėjo jis pasirašyti, pagal konstituciją, šias pareigas kaip ministras pirmininkas ėjau aš. Perimdamas šį postą, drauge su Liaudies vyriausybės nariais išėjau į prezidentūros balkoną. Prisiminėm, kaip dar visai neseniai šiame balkone stovėjo Smetona su savo ministrais, o apačioje liaudies atstovai reikalavo pašalinti fašistinį režimą ir pakeisti valstybės santvarką.

Vienas pirmųjų Liaudies vyriausybės rūpesčių buvo paleisti politinius kalinius. Man visą laiką neišėjo iš galvos Dimitravo koncentracijos stovykla. Iš jos išvykstant, vienas draugų būgštavo, kad politinių pakitimų atveju kalinius gali sunaikinti. Dimitravas – netoli Vokietijos; fašistinė sargyba gali susidoroti su politiniais kaliniais, o pati pabėgti į Vokietiją. (Kaip vėliau paaiškėjo, apie tai tikrai stovyklos vadovybė svarstė.) Todėl jau pirmame vyriausybės posėdyje atkreipiau laikinai einančio vidaus reikalų ministro pareigas Mickio ir teisingumo ministro Pakarklio dėmesį, kad jie asmeniškai pasirūpintų kuo greičiau paleisti iš Dimitravo stovyklos politinius kalinius.

Tame pat posėdyje apsvarstėme oficialaus vyriausybės pareiškimo pagrindines tezes. Tą pareiškimą skaičiau per radiją birželio 18 dieną. Jame pabrėžta, kad sugriuvo smurtu gimusios ir savivale paremtos asmeniškos diktatūros režimas. Lietuvai atsivėrė laisvi keliai naujoms, kūrybinėms jėgoms, pašauktoms kelti liaudies gerovę ir kultūrą. Toliau pareiškime pabrėžta, kad užsienio politikoje Liaudies vyriausybė nustatys iš tikrųjų draugiškus santykius su Tarybų Sąjunga, su kuria Lietuva susirišusi savitarpio pagalbos sutartimi. Vidaus politikos svarbiausias uždavinys – apsaugoti visas liaudies teises, pakelti kultūrinį ir materialinį gyventojų lygį, demokratizuoti politinę santvarką. Todėl vyriausybė paleis senąjį seimą, pakeis rinkimų įstatymą, grąžins laisvę politiniams kaliniams, uždarys reakcines sąjungas ir partijas, įgyvendins tautų lygybės principą, sveikatos apsaugą ir liaudies švietimą. Vyriausybė įvertina lietuvių liaudies draugiškumą, parodytą sutinkant Raudonąją Armiją, ir savo ruožtu pažada imtis visų priemonių, kad jai būtų sudarytos geriausios sąlygos, suteikta visokeriopa pagalba.

Tą pačią dieną Lietuvos KP CK išleido atsišaukimą, kuriame pasveikino Liaudies vyriausybę ir pasiūlė išvalyti valstybinį aparatą nuo šnipų, fašistinių provokatorių ir reakcionierių, konfiskuoti pabėgusių lietuvių liaudies priešų turtą. Lietuvos Komunistų partija iš tikrųjų laisvai veikė nuo pat pirmųjų fašizmo žlugimo dienų. Po milžiniško mitingo Žaliakalnio aikštėje Lietuvos Komunistų partija buvo legalizuota. Dokumentas apie Lietuvos KP oficialų registravimą pasirašytas 1940 motų birželio 25 dieną. Sekančią dieną išėjo Lietuvos KP CK organas laikraštis „Tiesa“ su atitinkamu pranešimu. Lietuvos Komunistinio Jaunimo sąjunga oficialiai legalizuota 1940 metų birželio 28-tąją.

Dabar po daugelio metų lengva rašyti apie anų dienų įvykius. Ir vis dėlto stipriau suplaka širdis, kai tik prisimenu tuos laikus. Ėmęsis netikėtų, neįprastų man pareigų išgyvenau ypatingą būseną, jaučiau didžią atsakomybę. Atvirai kalbant, našta buvo nelengva. Kiekviena diena reikalavo maksimalios koncentracijos, nepaprastos nervų įtampos. Posėdžiai ir pasitarimai neretai užsitęsdavo iki ryto. O miegas neėmė ir atsigulus. Vis sukosi mintys, kaip klostysis įvykiai, ar pavyks įgyvendinti visus siekimus. Bandžiau įsivaizduoti, koks bus gyvenimas po kelių dešimčių metų. Kartais net norėjosi užmigti ir pabusti po ketvirčio amžiaus, pamatyti pertvarkytą visuomenę, laimingus žmones…

Šias svajones, kokios naivios jos bebūtų, keitė skubūs darbai. Milžiniškos žmonių minios išėjo į gatves ir aikštes su raudonomis vėliavomis, plakatais, su revoliucinėmis dainomis ir šūkiais. Niekas jiems netrukdė, nors visur tebestovėjo senoji policija, tebedirbo senosios komendantūros. Tai buvo stichinės džiaugsmo demonstracijos, nuvilnijusios per visą Lietuvą. Darbo žmonės sveikino išaušusią laisvę, reiškė draugystės jausmus broliškoms tarybinėms tautoms, šlovino Komunistų partiją. Sprogo reakcijos ledai, taip ilgai kaustę lietuvių tautos gyvenimą, prasidėjo ilgai lauktasis pavasario potvynis.

Išėjo į laisvę politiniai kaliniai Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Raseiniuose, Ukmergėje ir Vilniuje – visur, kur buvo kalėjimai. Jie buvo sutinkami su gėlėmis, juos sveikino ne tik giminės, draugai ir artimieji, bet ir susibūrę į delegacijas darbininkai. Vakarykščiai kaliniai, ištikimi kovotojai už darbo liaudies siekius, tuoj stojo į darbą, ėmėsi kurti naują gyvenimą.

Dar neseniai, tik birželio pradžioje, valstybės saugumo departamento biuletenis skelbė, kad nuteistas ilgametis Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto pirmasis sekretorius Sniečkus. O po birželio 18-osios jis, kaip to departamento direktorius, pats pasirašinėjo tokius biuletenius.

Iš kovotojų, kuriuos aršiausiai persekiojo fašistinės valdžios metais, dabar buvo komplektuojami nauji šios įstaigos kadrai, pasiryžę saugoti naująją valstybės santvarką.

Kaip savi ir artimi visur buvo sutinkami tarybiniai kariai, didžiosios šalies atstovai. Tiek metų buržuazija spaudoje ir propagandos aparate visokiais būdais šmeižė Tarybų Sąjungą ir gąsdino žmones bolševikais, bet išsigando tik ji pati… Darbo žmonės laikė raudonarmiečius tikraisiais draugais. Pats buvau liudininkas, kaip Kauno apylinkėse tarybiniai kariai rodė vietiniams gyventojams kino filmus, ruošė koncertus, vakarus. Daugelis vyresnio amžiaus Lietuvos žmonių prisiminė, kaip dalyvavo trijose Rusijos revoliucijose, pilietiniame kare. Jaunimas irgi entuziastingai įsijungė į naujojo gyvenimo ritmą.

Demokratizavimo procesas ryškėjo ir Lietuvos kariuomenėje. Jau seniai karių tarpe kaupėsi nepasitenkinimas senąja santvarka. Pažangesnieji karininkai, nusistatę prieš fašistinį režimą, jautė gėdą, kad turi stovėti jo sargyboje. Tačiau atsirado ir tokių, kurie po birželio įvykių dar sodino kareivius į daboklę už revoliucines nuotaikas, už dalyvavimą mitinguose. Vis dėlto jokios bausmės negalėjo užgniaužti revoliucinio kariuomenės brendimo. Po didelės kareivių demonstracijos Kaune greitai ir sėkmingai vyko senosios kariuomenės perorganizavimas į liaudies kariuomenę. Ir šiame procese svarbų vaidmenį suvaidino generolas Vitkauskas – naujosios vyriausybės krašto apsaugos ministras. Liaudies kariuomenės vadu buvo paskirtas generolas Žemaitis, 1919 metais vadovavęs Tarybų Lietuvos Raudonosios Armijos I Žemaičių pulkui. Vyriausiuoju liaudies armijos politiniu vadovu tapo Petrauskas, o kiek vėliau –Macijauskas, taip pat 1918–1919 metų revoliucinių kovų Lietuvoje dalyvis.

Daug permainų susilaukė valstybės aparatas. Iš vadovaujančių vietų buvo atleisti reakcijos tarnai, jų vieton paskirti nauji žmonės iš liaudies – komunistai, aktyvūs antifašistai ir kiti pažangūs veikėjai.

Viskas keitėsi ne iš karto. Todėl pirmąsias savaites funkcionavo senasis aparatas. Atrodė, kad ir prezidentūroje iš pradžių tarsi niekas nepasikeitė. Sargybos būstinėje budėjo senieji policininkai, kanceliarijai vadovavo ekskunigas P. Bielskus. Liko net tie patys adjutantai, išskyrus vieną, kuris pabėgo su Smetona. Kaip pasakojo vidaus reikalų ministru paskirtas Gedvilas, jis irgi iš pradžių dirbo su senaisiais valdininkais ir policijos vadais.

Susikūrus Liaudies vyriausybei, jai kasdien pradėjo plaukti sveikinimai iš visos Lietuvos. Viena po kitos į prezidentūros rūmus ir Ministrų Tarybą veržėsi įvairios delegacijos, norėjusios asmeniškai pasveikinti naujosios vyriausybės narius. Pirmomis dienomis nemažai priėmiau tokių delegacijų.

Kartu nustebino, kaip daug staiga atsirado revoliucionierių, apie kuriuos iki šiol niekas nieko nežinojo. Net patys aršiausieji reakcionieriai, fašistinio režimo šulai staiga pradėjo uoliai įrodinėti savo pažangumą. Vienas prisiminė dalyvavęs 1905 metų revoliucijoje, kitas gyrėsi per 1917 metų Vasario revoliuciją nešęs raudonąją vėliavą, trečiasis įrodinėjo visada buvęs Smetonos režimo priešininkas, bet negalėjęs to parodyti, o dabar laikąs savo pareiga pranešti apie tai… Kiekvienas žūtbūt norėjo užtikrinti, jog ištikimai tarnaus liaudžiai.

Tačiau, pradėjus vykdyti radikalias reformas ir pakeitimus, daugelis tų tariamų „revoliucionierių“ ir „pažangių veikėjų“ stengėsi pasprukti iš Lietuvos. Antai socialdemokratas Požėla pasinaudojo savo žmonos vokiška kilme ir išvyko su repatriantais į fašistinę Vokietiją. Netrukus ten pabėgo ir generolas Raštikis, Galvanauskas bei kai kurie kiti reakcijos tarnai.

Lietuvos liaudis ne tik laukė, bet ir primygtinai reikalavo realių pertvarkymų. Per pirmąsias dvi savo veiklos savaites vyriausybė padarė nemaža svarbių pakeitimų. Birželio 19 dieną uždaryta tautininkų partija, vėliau kitos reakcinės organizacijos, 27-ą paleisti fašistinis seimas ir Valstybės taryba, vietos savivaldybės. Nuo reakcinių elementų sparčiai valėsi valstybės aparatas ir kariuomenė. Stambiose pramonės ir prekybos įmonėse bei bankuose organizuota darbininkų ir valstybės kontrolė. Pabėgusių reakcionierių turtas konfiskuotas. Švietimo ministras Venclova nedelsdamas pradėjo organizuoti kultūros fondą. Žengti pirmieji žingsniai nemokamo gydymo link. Naujai įkurtai sveikatos ir socialinės apsaugos ministerijai vadovauti pradėjo Koganas. Liaudies vyriausybė panaikino konkordatą su Vatikanu ir išardė Pabaltijo Antantę, nesuderinamą su Tarybų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartimi. Darbininkai įgijo plačias demokratines laisves ir teises. Iš darbininkų klasės atstovų sudarytoji liaudies milicija netrukus pakeitė senąją policiją. Aktyviai ėmė reikštis profesinės sąjungos, kurių darbui vadovavo Šumauskas, o paskui Stimburys.

Iš pradžių Liaudies vyriausybėje buvo tik vienas komunistas – Gedvilas. Vėliau į vyriausybę įėjo darbo ministras Junčas-Kučinskas ir Vilniaus krašto reikalų įgaliotasis ministras Didžiulis – abu seni partiečiai. Iš pat pradžių Liaudies vyriausybė veikė vienintelės liaudies interesus atstovaujančios partijos, Komunistų partijos, vadovaujama. Partijos įtaka augo labai sparčiai. Mitinguose ir demonstracijose darbo žmonės vis garsiau reikalavo, kad Lietuva griežtai pasuktų socializmo keliu, kad iš esmės būtų pakeista politinė santvarka. Tai galėjo padaryti tik pilnateisė liaudies atstovybė, kurią sušaukti norėjome artimiausiu laiku.
Šaltinis: J. Paleckis. Dviejuose pasauliuose. V., 1983, p. 336-344.
Šiandien sueina lygiai 80 metų, kaip 1940-ųjų birželio 17-ąją buvo sudaryta Liaudies vyriausybė. Su ministru pirmininku, „Raudonuoju prezidentu“ Justu Paleckiu priešakyje, Liaudies vyriausybė dabartinio oficiozo vaizduojama „marionetine“, „kolaboracine“ ir visokia kitokia, tuo ne tik nutylint realųjį to meto istorinį kontekstą, bet, dar daugiau – juodžiausiu melu klastojant Lietuvos ir lietuvių tautos istoriją.
Iš tiesų, norint teisingai suprasti tikrąją 1940 m. įvykių istorinę reikšmę, reikia nors bendrais bruožais pažinti tuometę, o būtent, 1918-1940 m. laikotarpio situaciją, to laiko geopolitines bei socialines-ekonomines realijas; reikia žinoti, kad:
  • 1918 m. vasario 16 d. paskelbtoji Lietuvos respublika susikūrė pradžioje kaip Vokietijos protektoratas, o paskiau – vokiečiams pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą – perėjo į Antantės įtakos sferą, kurioje būdama, faktiškai turėjo ne daugiau nepriklausomybės nuo Vakarų kapitalo, kaip kad šiandien nuo ES ir NATO; ir produktų importas, ir eksportas, ir finansai – ir šių, ir kitų veiksnių požiūriu Lietuva savarankiška nebuvo ir iš esmės priklausė Europos periferijai.
  • Kadangi kūrėsi kapitalistiniais pagrindais, ši Lietuvos respublika nuo pat pradžios – nepaisant nei formalios demokratijos buvimo, nei paskelbtosios žemės reformos – tai buvo ne liaudies (darbininkų, valstiečių, darbo inteligentų), bet oligarchinė valstybė, aptarnavusi būtent besiformavusios Lietuvos buržuazijos – tiek pramonininkų, tiek žemvaldžių, tiek biurokratų, tiek korumpuotų dvasininkų sluoksnių – žodžiu, valdančiųjų išnaudotojų klasių interesus.
  • Kaip alternatyva 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos respublikai tų pačių metų gruodžio 16-ąją susikūrė Tarybų Lietuvos respublika, iš pradžių paskelbusi ir bankų, ir infrastruktūros, ir dvarų, ir didžiųjų pramonės objektų nacionalizaciją ir tuo būdu išreiškusi kitą – ne oligarchinį, bet liaudinį, ne kapitalistinį, bet socialistinį vystymosi vektorių. Sulaukusi plačių liaudies sluoksnių palaikymo, vienu momentu ji kontroliavo daugiau kaip pusę dabarties Lietuvos teritorijos, bet – ne tik vietinių kontrrevoliucionierių, o ir užsienio interventų (Pilsudskio Lenkijos legionierių, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos) dėka – 1919 m. buvo nuslopinta.
  • Nuo Antano Smetonos tautininkus valdžion atvedusio 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo, Lietuva tapo fašistine valstybe; nebeliko nei demokratijos, nei kitų buržuazinių laisvių ir teisių: prasidėjo beveik nuoga išnaudotojų diktatūra; įsitvirtino Trečiojo pasaulio šalims analogiško skurdo ir socialinės atskirties režimas, kurio priešininkams duris atvėrė ir smetoniniai konclageriai, ir netgi dujų kameros.
  • Fašistinė Lietuva, nepaisant nacionalistinės tautininkų retorikos, buvo ne tik ekonomiškai priklausoma nuo Vakarų, bet buvo ir tikrų tikriausia tiek Lenkijos (1938 m. priėmus pastarosios ultimatumą ir tuo būdu pripažinus lenkų pretenzijų į Vilniaus kraštą teisėtumą), tiek Vokietijos (1939 m. hitlerininkams prie Reicho prijungus Klaipėdos kraštą) imperialistų pastumdėle.
  • Hitlerininkai nesiruošė pasitenkinti Vakarų (Britanijos ir Prancūzijos) palaiminimu prie Reicho prisijungta Čekoslovakija, Austrija bei Klaipėda – jie, vadovaudamiesi Hitlerio „Mano kovoje“ išdėstyta programa, troško viso Rytų Europos regiono užkariavimo ir suvokietinimo vietines tiek slavų, tiek baltų tautas pavergiant, o paskiau ir sunaikinant. Lietuvai ir lietuviams iškilo reali fizinės pražūties grėsmė.
  • Tarybų Sąjunga, nuo pradžių siekusi sustabdyti Reicho ekspansiją, sudarant Europoje kolektyvinio saugumo organizaciją Vokietijos grėsme atremti, bet Vakarų palikta ant ledo, 1939 m. buvo priversta su naciais sudaryti nepuolimo sutartį, žodžiu – vadinamąjį Molotovo-Ribentropo paktą; jo pasėkoje įvykęs tiek Lietuvos perėjimas iš Vokietijos į TSRS įtakos sferą ir Lietuvos-TSRS savitarpio pagalbos sutartis, tiek Vilniaus krašto grąžinimas Lietuvai aiškiai parodė Tarybų Sąjungos poziciją – apginti ir išsaugoti Lietuvą, lietuvių tautą ir jos valstybingumą.
Į akligatvį patekęs Smetonos tautininkų režimas bandė gelbėtis, 1940 m. vasario mėn. per VSD direktorių Augustiną Povilaitį Berlyne prašydamasis Lietuvai suteikimo Reicho protektorato statuso. Už TSRS akių vykęs ir Lietuvos-TSRS savitarpio pagalbos sutartį pažeidęs fašistinis suokalbis tiktai aštrino ir taip aštrią tarptautinę padėtį, tuo tarpu vidaus socialinė-politinė situacija irgi aštrėjo: didėjo atotrūkis tarp augusių plataus vartojimo prekių kainų ir vietoje stovėjusių darbo užmokesčių, ko pasėkoje tegalėjo augti masių vargas ir skurdas.

Tiek Smetona, tiek jo sėbrai liaudies akyse buvo diskredituoti. Kaip politinė alternatyva jiems reiškėsi tada jau keletą metų (pagal 1935 m. įvykusio VII Kominterno suvažiavimo nutarimus) LKP iš pogrindžio vadovautas platus antifašistinis liaudies frontas, į savo gretas įtraukęs ne vien komunistus, bet ir kitas kairiąsias politines jėgas ir panašiai nusiteikusius visuomenės sluoksnius.

Dar daugiau: Lietuvoje komunistinė idėja, nepaisant fašistinių persekiojimų, ne šiaip gyvavo, bet stiprėjo ir augo tiek plačiųjų liaudies sluoksnių, tiek inteligentijos tarpe, veikiant ne vien vietiniam ar Vakarų kapitalistinio gyvenimo patyrimui, bet ir Rytuose kilusios Tarybų Sąjungos pavyzdžiui: tiek ekonominiai, tiek kultūriniai TSRS laimėjimai teikė įkvėpimo ne tik lietuvių, bet viso pasaulio šviesiausiems protams ir širdims.

Šios objektyvios bei subjektyvios sąlygos ir lėmė 1940-ųjų vasarą Lietuvoje įvykusį lūžį: kitų kelių Lietuvai ir lietuvių tautai nebuvo – arba su Hitleriu, arba su TSRS; 1940 m. birželio 14 d. atsistatydinus Smetonai ir birželio 15 d. link Lietuvos pradėjus eiti naujiems Raudonosios armijos daliniams, šalyje prasidėjo masiniai mitingai, kuriais reikalauta naujos, antifašistinės liaudies valdžios suformavimo.

Tokiame fone 1940 m. birželio 17 d. minėtojo liaudies fronto veikėjų pagrindu ir buvo sudaryta naujoji Liaudies vyriausybė. Ministru pirmininku ir prezidentu tapo Justas Paleckis, jo pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru – Vincas Krėvė-Mickevičius, krašto apsaugos ministru ir kariuomenės vadu – Vincas Vitkauskas, teisingumo ministru – Povilas Pakarklis, finansų ministru ir laikinu susisiekimo ministru – Ernestas Galvanauskas, žemės ūkio ministru ir laikinu vidaus reikalų ministru – Matas Mickis, sveikatos apsaugos ministru – Leonas Koganas.

Šią, pradinę Liaudies vyriausybės ministrų kabineto sudėtį iki 1940 m. birželio pabaigos papildė nauji ministrai: švietimo ministru tapo Antanas Venclova, vidaus reikalų ministru – Mečislovas Gedvilas, darbo ministru – Junčas Kučinskas; pramonės ministru – Chaimas Alperavičius, valstybės kontrolieriumi – Liudas Adomauskas, prekybos ministru – Marijonas Gregorauskas, įgaliotiniu Vilniui ir jo sričiai – Karolis Didžiulis, įgaliotu ministru – Pijus Glovackas. Iš jų tik trys priklausė LKP, visi kiti buvo nepartiniai.

Iš Lietuvos leidosi bėgti ne tik tautininkų bonzos, bet ir šiaip bankininkai, pramoninio bei prekybinio kapitalo šulai. Prasidėjo šalies perėjimas iš kapitalistinio į socialistinį vystymosi kelią. Šiam posūkiui įvykdyti, Liaudies vyriausybė šalyje organizavo pirmuosius nuo 1926 m. tikrai demokratinius rinkimus – rinkimus į Liaudies seimą, kurio deputatams ir buvo lemta priimti didžiuosius, epochinės reikšmės sprendimus.

Neigti TSRS įtaką šiuose procesuose nebūtų nei objektyvu, nei apskritai teisinga. Kita vertus, neobjektyvi ir toli nuo tiesos yra dabarties oficialioji interpretacija, pavadinimu „sovietinė okupacija“: iš tikrųjų, kaip rodo 1940 m. vasaros įvykių masiškumas ir visiškai tikras, realus juose dalyvavusių masių entuziazmas, Liaudies vyriausybė turėjo plačiųjų Lietuvos visuomenės apačių, žodžiu – liaudies – palaikymą, be kurio nebūtų buvę įmanoma įgyvendinti tų pertvarkymų, kurie sekė toliau.

Žvelgiant iš dabarties į šią, 80-ies metų senumo praeitį, Liaudies vyriausybės veiklos istorinė reikšmė būtų tokia:

  • Liaudies vyriausybė, išreikšdama lietuvių tautos apsisprendimą žengti antifašizmo keliu drauge su Tarybų Sąjunga, išgelbėjo Lietuvą ir tą pačią lietuvių tautą nuo inkorporavimo į nacistinį Reichą, kuriame nebūtų buvę vietos nei lietuviškai kultūrai, nei lietuviškam valstybingumui; šio posūkio dėka 1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuva atsidūrė ne teisiamųjų suole (kaip Slovakija, Vengrija ir t. t.) bet nugalėtojų pusėje.
  • Liaudies vyriausybė, įgijusi didžiulį, tikrai masišką Lietuvos liaudies – ir darbininkų, ir vargingųjų valstiečių, ir darbo inteligentų palaikymą – suorganizavo Lietuvoje pirmuosius nuo 1926 m. demokratinius rinkimus, kurių išdava – Liaudies seimas – pratęsė vyriausybės pradėtą darbą, Lietuvoje įgyvendindamas radikalias socialines-politines permainas.
  • Liaudies vyriausybė reiškė pirmąjį realų Lietuvos žingsnį taikios, be kraujo 1940 m. įvykdytos revoliucijos eigoje – revoliucijos, reiškusios krašto perėjimą iš kapitalistinio į socialistinį vystymosi kelią, išvedusios Lietuvą iš Vakarų kapitalistinio pasaulio periferijos į TSRS pilnateisės sąjunginės respublikos pavidalu; revoliucijos, pavertusios Lietuvą vienintelio pasauliniu-istoriniu požiūriu pažangaus XX amžiaus Raudonojo, komunistinio projekto dalimi.
Šiuo požiūriu dabarties Lietuvos socialistai ir komunistai, žodžiu – kairieji, tarybiniai mūsų tautos ir tėvynės patriotai – negali negerbti Liaudies vyriausybės, negali nepripažinti didžios, istoriškai pažangios jos nuveiktų darbų reikšmės. Dar daugiau: jie negali tylėti dabarties, po TSRS sunaikinimo XXI amžiuje įsibėgėjusioje regreso epochoje norma tapusio melo – antitarybinio, antikomunistinio ir rusofobinio istorijos klastojimo fone. Iš tiesų: tik istorinė tiesa, tik jos pažinimas ir pripažinimas įgalins mus netgi dabartinėmis sąlygomis rasti išeitį iš irstančio kapitalistinio pasaulio į naują socialistinį, komunistinį tarybinį projektą, į naują tarybinę ateitį.

Lietuviškai amerikoniškų mankurtų eisena: ko nesupranta kritikai?

2020 m. birželio 11 d., ketvirtadienis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com/2020/06/lietuviskai-amerikonisku-mankurtu.html#more
Kristoferis Voiška
Neseniai Vilniuje įvykusi eisena Jungtinėse Valstijose vykstantiems protestams palaikyti jau spėjo iššaukti daug prieštaringų reakcijų: liberalai džiaugiasi į ją susirinkusiu „vakarietiško“ nusistatymo jaunimu, tuo tarpu visokie nesisteminiai ir antisisteminiai veikėjai pastarąjį kritikuoja, įžvelgdami čia Sorošo leteną. Ir vienoje, ir kitoje pusėje pastebėjimų yra taiklių – bet vienas, sakyčiau – esminis – momentas, deja, lieka nesuprastas.

Koks? Prieš jį nurodant, reiktų patikslinti, apie ką gi šnekame. Nes, galbūt, tarp skaitančių bus ir tokių, kurie nežino, kas čia per eisena… Taigi – praėjusį penktadienį, birželio 5 d., nuo Vilniaus Katedros aikštės iki Čiurlionio g. esančios JAV ambasados praėjo kelių šimtų (oficiozinėje žiniasklaidoje meluota, kad tūkstančio), daugiausiai nepilnamečių jaunuolių minia. Renginį, atrodo, ne be kai kurių vietinių palaikymo, organizavo Lietuvoje gyvenantys amerikiečiai – tiek baltieji, tiek negrai, norėdami išreikšti palaikymą minėtiesiems protestams, kurie, kaip ne paslaptis, jau spėjo peraugti į masines, nuo 1968 m. Jungtinėse Valstijose nematyto masto riaušes.

Apie šiuos protestus – jų priežastis, esmę bei kryptį, savo požiūrį išdėsčiau anksčiau išėjusiame straipsnyje („Neramumai JAV: liaudies sukilimas ar „spalvota revoliucija?“). Jame kalbėta ir apie minėtąją eiseną. Iš tiesų: Jungtinėse Valstijose vyksta kova dėl valdžios paties buržuazinio elito viduje. Tiek protrampinė, tiek antitrampinė pusės, kurių šalininkai vis aršiau reiškiasi, tėra figūros šioje šachmatų partijoje, kurią žaidžia valdančios „viršūnės“. Tuo tarpu Vilniuje vykusi eisena – pagal tarptautinį šabloną atlikta vietinių sorošinių kontorų akcija. Čia pamėginsiu išryškinti kitą dalyko aspektą, pasiremdamas prielaida, kad visi šie niuansai skaitytojui yra daugiau mažiau žinomi bei suprantami.
Kokį aspektą? Tai yra, kas, o tiksliau – kokie asmenys susirinko į praėjusios savaitės sorošinę eiseną. Kaip matyti iš gausios video medžiagos (pavyzdžiui, Ldiena.lt redaktoriaus Lauryno Ragelskio pasikalbėjimų su jo vadinamaisiais „bliakmateriais“), čia rinkosi kontingentas, kuris, nepaisant to, kad geografiškai tikriausiai ir gimė, ir užaugo Lietuvoje, įkūnija visiškai kitą, nei lietuvišką, sąmonę – jų šnekama lietuvių kalba iškraipoma gausių anglizmų, dažnai net jaučiasi, jog, kalbėdami lietuviškai, šie žmonės mąsto angliškai. Lietuvos ir jos istorijos pažinimo prasme – šių jaunųjų piliečių žinios artimos nuliui.

Pavyzdžiui, pora viename Ragelskio video siužete kalbintų mergaičių (abi – nepilnametės paauglės) bandė pagrįsti savo dalyvavimu eisenoje išreikštą poziciją: kaip argumentą pastarosios iškėlė vergų prekybos, kurioje, be abejo, didžiąją dalį pirklių sudarė baltieji, vergų masės pagrindu buvus Afrikos negrams, faktą. Anot jų, – „mes patys atsivežėme juodaodžius“. Žinančiam Lietuvos istoriją, aišku, kiltų klausimas: kas gi tie „mes“? Tikrai ne lietuviai, nes nei LDK, nei ATR kolonijų neturėjo. Paaiškėja, kad šis jaunimas savęs su „Lietuva“ ir „lietuvių tauta“ netgi nesieja – tai yra iš esmės amerikonizuoti, su anglosaksų pasauliu besitapatinantys ir, žinoma – šito neįsisąmoninantys, šį tapatumą už duotybę nekritiškai priimantys asmenys.

Šiuo požiūriu, kalba eina apie dalyko formą. Didelio čia daikto, kad jaunimas šneka angliškai, kad domisi pasaulio įvykiais? Problema ta, kad šiuo atveju – kaip, beje, paprastai ir būna – forma vienaip ar kitaip išreiškia turinį. Kokį turinį? Ogi visiškai liberastinį: iki pat šaknų, iki kaulų smegenų persisunkusį Vakaruose įsigalinčia radikalaus hedonizmo, nevaržomo geismų tenkinimo ideologija, kurią, griežtai šnekant, galime įvardyti postmoderniu liberalizmu – į jį sudedamosiomis įeina ir LGBT (t. y. seksualinių nukrypimų propagavimas, „genderių“ teorija ir t. t.), ir šiaip absoliučia „laisve“ bei „tolerancija“ žongliruojančios ideologemos.

Visa tai iššaukė nemenką kritiką iš taip vadinamų „tautiškai nusiteikusiųjų“, žodžiu – mūsiškių nacionalistų stovyklos. Pastarieji, pirmiausiai, iškėlė viską, ką pats aukščiau parašiau, bet – be to, laikydamiesi protrampiškų pozicijų – smerkė akcijos rengėjus dėl jų „provokacijos prieš Lietuvos strateginį partnerį“, t. y. – prieš Jungtines Valstijas, nes joms gi vadovauja ne kas kitas, kaip protestuotojų nekenčiamasis Donaldas Trampas. Antra, šie „dešinieji“ eitynių kritikai, kaip jiems būdinga, prikaišiojo, esą Vilniaus gatvėmis ėjo „radikalūs leftistai“ ar netgi „komunistuojantis gaivalas“, o pati akcija neva buvusi „antiamerikietškai sovietinio pobūdžio“ (taip straipsnyje „Pasaulio pabaiga: landsbergistai ir liberalai prieš Donaldą Trampą“ rašo Linas Naujelis).

Iš tiesų, šie „kairieji“ veikėjai nėra jokie marksistai ar komunistai – nieko panašaus. Tai yra kraštutiniai liberalai, geriausiu atveju žaidžiantys kairuoliškais šūkiais, bet ne daugiau. Bėda tame, kad – kaip jau esu rašęs – Vakarų pasaulyje jokio komunistinio judėjimo, kaip savarankiško politinio faktoriaus, seniai nebėra. Jo liekanos, tuo tarpu, spėjo neatpažįstamai mutuoti, šiai dienai turėdamos mažai ką (arba visai nieko) bendro su kadaise Markso iškelta komunizmo, kaip socialinio teisingumo visuomenės, kaip žmogaus tapimo Žmogumi programos, idėjiniais principais.

Juo labiau, šie „kairieji“ neturi nieko bendro nei su Tarybų Sąjunga, nei su tarybine kultūra ir ideologija, nei su tarybiniu paveldu apskritai (žodžiu – su Lietuvos ir šiaip Rytų Europos nacionalistų nekenčiamuoju „sovietizmu“). Tarybinėje visuomenėje gi tokie reiškiniai, kuriuos šiai dienai aršiausiai kritikuoja mūsų dešinieji nacionalistai, kabindami jiems „neomarksizmo“, „liberalkomunizmo“, „kultūrinio marksizmo“ ir pan. etiketes, buvo neįsivaizduojami. Tuo tarpu visa tai dirvą rado būtent Vakaruose, o paskiau – ir čia, bet tik po to, kai, atsisakę Raudonojo, komunistinio projekto ir, atitinkamai – tarybinio tapatumo – papuolėme į jų įtakos sferą.

Iš tiesų, „lietuvio“ kultūrinio kodo – kiek tokio būta kad ir 1990-aisiais, išardymas prasidėjo ne kuo kitu, kaip būtent Tarybų Sąjungos, Tarybų Lietuvos, žodžiu – tarybiškumo, tarybinio tapatumo – išardymu; XX amžiaus istorijos perrašymu antitarybiškumo, antikomunizmo ir rusofobijos dvasia bei šios dvasios įdiegimu taip pat tarybinei lietuvių tautai. Taigi tai, ką turime šiandien – yra šio atsisakymo, šios, pasakyčiau, masinės apostazės, pasekmės.

Ir ką gi turime? Vardyti galima daug: pradedant „prichvatizatorių“ įvykdytu liaudies turto išgrobstymu ir atitinkamai suluošintu krašto žemės ūkio ir pramonės potencialu, į Vakarus pigia darbo jėga išguitu milijonu lietuvių, žodžiu – ekonominiu ir socialiniu nuosmukiu – baigiant vamzdžiais ant Neries kranto, „gėjų paradais“ ir viešųjų erdvių makdonaldizacija, taigi – tokiais štai dvasiniais mūsų „suvakarėjimo“, žodžiu – „desovietizavimosi“ – ženklais, kurių mūsiškiai nacionalistai neneigia ir net gana aštriai kritikuoja. Tačiau tai tėra pasekmės – o prie jų privedusios priežasties, būtent – tarybiškumo atsisakymo – šie mūsiškiai „patriotai“ gi priežastimi nepripažįsta ir pripažinti nenori.

Bet reikėtų. Juo labiau, kai užuominų negaili ir atviri liberastai, Lietuvoje aptarnaujantys sorošinio Vakarų elito flango interesus – štai Aušrinės Armonaitės komentaras dėl praėjusio penktadienio eisenos dalyvių: „Jaunimas <…> mąsto globaliai ir gyvena amerikietiškoje, Vakarų pasaulio informacinėje erdvėje… <…> seka naujienas socialiniuose tinkluose, žiūri video reportažus Instagrame ir Tiktoke, klausosi tinklalaidžių anglų kalba. Suprantu, kad kai kuriems tarybiniams piliečiams sunku juos suprasti.“

Tikriausiai pastaroji džiaugėsi tai rašydama, nes tikrai – nors, ačiū dievui, ne visas Lietuvos jaunimas toks, dalis jo, patinka mums ar ne – yra būtent tokia: amerikonizuotų, nei lietuviškos kultūros, nei istorijos nepažįstančių, aklai visą ir bet kokią propagandą iš Vakarų už paskutinės instancijos tiesą priimančių mankurtų banda. Ir, be to, būtent Armonaitės minimi „tarybiniai piliečiai“ (paskutinįjį cituotąjį sakinį paryškinau ne be reikalo) – tiek realiai tokiais buvusieji, tiek jų palikuonys, žodžiu, tie, kuriuose aukščiau minėtasis kultūrinis kodas dar nėra galutinai išardytas – yra labiausiai linkę šioms tendencijoms pasipriešinti.

Deja, pasipriešinti veiksmingai trukdo daugelio tų pačių mūsų tarybinių piliečių, žodžiu – tarybinių lietuvių – Sąjūdžio metais išmoktas ir paskiau gėbelsiško istorijos klastojimo premonėmis sutvirtintas antitarybiškumas, antikomunizmas, rusofobija ir amerikanofilija. Čia valdančioji matrica veikia tiesiog tobulai: potencialūs sistemos priešininkai dvasiškai iškastruojami ir taip paverčiami tiesioginiais arba netiesioginiais Amerikos, taigi – Blogio – imperijos tarnais.

Šiuo požiūriu norėtųsi sugrįžti truputėlį atgal – prie aukščiau cituoto Ragelskio pokalbio su minėtomis paauglėmis: jame Ragelskis teisingai pastebėjo, kad mes – lietuviai – istoriškai priklausome ne Vakarų, bet Rytų Europai, kuri – priešingai Vakarams – kolonijų neturėjo ir, atitinkamai, Afrikos negrų vergų prekyboje nedalyvavo. Iš tiesų, tokia yra mūsų istorija, toks yra tikrasis mūsų tapatumas.

Tačiau nepamirškime: čia turime reikalą su mankurtais – žmonėmis be istorijos, be praeities ir, tiesą sakant – be ateities. Šiuo atveju, su amerikoniškos propagandos kuriamais zombiais. Dar daugiau: šiandienos Lietuva, priklausydama ES ir NATO, žodžiu – Blogio imperijai – yra, nors ir periferinė, nors ir antrarūšė, bet visgi Vakarų dalis ir šiuo požiūriu, išstodama iš savojo, Rytų Europos istorinio kelio, iš Vakarų pasiima ne tiktai ES fondų pinigus, bet ir Vakarų nuodėmes.

Kokias dar nuodėmes? Vien XXI amžiuje – ir Afganistano, ir Irako, ir Libijos, ir Sirijos, ir Donbaso žmonių kančios ir kraujas. O apskritai – ir iki XIX amžiaus klestėjusi prekyba Afrikos negrais, kuri, tarp kitko – atgimė šių laikų Libijoje, kur, po „kruvinojo diktatoriaus“ Muamaro Kadafio nužudymo pradėjus tariamą „demokratizaciją“, atvirai prekiaujama daugiausiai juodaodžiais vergais. Tačiau ar liberastija alsuojančius „bliakmaterius“ tai domina?

Panašu, kad nelabai. Ir, deja – tai nedomina mūsiškių nacionalistų. Nors turėtų: vis dėlto, Vakarų kaltė yra (tiek negrų, tiek daugelio kitų rasių bei tautybių atžvilgiu). Ir ji ne išgalvota, bet visiškai reali! Kiek Lietuva prie Vakarų prisideda, tiek ji tampa bendrininke, o tai reiškia – tiesiogiai ar ne – ir kaltininke. Vadinasi, didžiausia paslauga tiek negrams, tiek kitiems, kuriuos nuskriaudė Vakarai, tiek, beje – ir patiems sau – galėtume padaryti išeidami iš šios imperijos, sugrįždami į savąjį istorinį kelią ir tapatumą, žodžiu – į savąją vietą. Tiesa – vietą, kurioje be Rusijos ir Tarybų Sąjungos toli nepajudėsi. Bet tokia gi tikrovė – ir kuo greičiau ji bus suprasta ir priimta, tuo bus geriau.

Kristoferis Voiška

Šiaulių apygardos teismas pirmadienį sušvelnino šnipinėjimu kaltinamam buvusiam politikui Algirdui Paleckiui skirtos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros – sąlygas.

Kaip BNS pranešė teismo atstovas Vytautas Jončas, A. Paleckis įpareigotas nuo 17 iki 7 valandos būti savo gyvenamojoje vietoje Vilniuje ir neišvykti iš Vilniaus miesto ribų, išskyrus atvejus, susijusius su dalyvavimu teismo posėdžiuose.

Pakeisdamas A. Paleckiui Apeliacinio teismo balandžio 6 d. skirtos intensyvios priežiūros sąlygas, Šiaulių apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad kaltinamajam apskritai buvo uždrausta apskritai išvykti iš namų, net nuvykti į gydymo įstaigą ar susitikti su savo advokatais. Teismas atsižvelgė , jog byloje nėra duomenų, kad jis būtų kaip nors pažeidęs kardomosios priemonės sąlygas. VSD agentai ir “nepriklausoma” Lietuvos prokuratūra, sugebėjusi sukurpti iš nieko šnipinėjimo bylą Algirdui Paleckiui, matyt, nusprendė nesivarginti ir įrodymų apie A.Paleckio įkalinimo namuose drakoniškų sąlygų pažeidimus neklastojo. Bylos baigtis, akivaizdu, jiems jau žinoma.

Taip pat teismas pabrėžė, kad A. Paleckiui yra skirtos ir dar dvi kardomosios priemonės – 50 tūkst. eurų užstatas bei asmens dokumentų paėmimas.

„Teismas sprendžia, jog yra pagrindas sušvelninti kaltinamajam A. Paleckiui paskirtos intensyvios priežiūros sąlygas, leidžiant jam tam tikru metu išeiti iš namų, bet neišvykstant iš Vilniaus miesto ribų“, – rašoma teismo nutartyje.

Šiame bylos posėdyje taip pat toliau bus tęsiama kaltinamųjų apklausa.

A. Paleckis kartu su verslininku Deimantu Bertausku kaltinamas šnipinėjimu kitos valstybės naudai, veikiant organizuotoje grupėje. Buvęs politikas savo kaltę neigia ir teigia atlikęs žurnalistinį tyrimą. D. Bertauskas savo kaltę pripažįsta.

Bylą nagrinėti Šiauliuose kovo pradžioje paskyrė Lietuvos apeliacinis teismas po to, kai nuo bylos nusišalino Vilniaus apygardos teismas.

Pasak Generalinės prokuratūros, nuo 2017 m. vasario iki 2018 m. spalio kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos piliečiais, iš kurių vienas teismo yra pripažintas kaltu Sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galbūt rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.

Kaip kitoks atlygis nurodoma pagalba užmezgant kontaktus su Rusijos politinės partijos atstovais, siekiant vienos iš Lietuvos registruotų partijų finansavimo, taip pat pagalba užmezgant verslo kontaktus.

Kaltinamiesiems, kaip teigia prokuratūra, buvo suformuotos užduotys rinkti informaciją apie Sausio 13-osios bylą tyrusius pareigūnus ir teisėjus, taip pat informaciją apie kitas su Rusijos agresija prieš Lietuvą 1990–1991 m. susijusias bylas.

Be kita ko, kaltinamieji turėjo rasti Lietuvos institucijose dirbančių asmenų, kurie už neteisėtą piniginį atlygį Lietuvos teisėsaugos institucijoms pateiktų tikrovės neatitinkančią informaciją apie Sausio 13-osios byloje nuteisto Jurijaus Melio sveikatos būklę – buvo siekiama, kad tai turėtų įtakos jam skirto suėmimo pakeitimui į švelnesnę kardomąją priemonę ar kitaip palengvintų J. Melio kalinimą.

Pirmadienį Šiaulių apygardos teismas pradėjo iš esmės nagrinėti šnipinėjimu kaltinamo buvusio politiko Algirdo Paleckio bylą.

Generalinės Prokuratūros nuomone, A.Paleckis kartu su verslininku Deimantu Bertausku šnipinėjo kitos valstybės naudai, veikiant organizuotoje grupėje.

Šiaulių teismas , kaip ir kiti Lietuvos teismai, Algirdo Paleckio byloje nuo pat pradžių užėmė apkaltinamojo proceso pozicijas, tai yra tenkino visus prokuratūros prašymus ir atmetė beveik visus teisiamojo A. Paleckio gynybos prašymus net nebandydamas sukurti nors kiek nešališko bylos nagrinėjimo įspūdį.

Pirmajame bylos posėdyje teismas patenkino, kaip visada,  prokurorės prašymą kaltinamuosius apklausti neviešai.

„Prokurorė teikdama savo prašymą, nurodė motyvą, kad yra išskirtas ikiteisminis tyrimas kitiems asmenims, kurie yra susiję su byla ir apie kuriuos eis kalba. Todėl, kad nebūtų pakenkta šiam ikiteisminiam tyrimui, prokurorė prašė, kad kaltinamųjų apklausa būtų nevieša“, – BNS sakė teismo atstovas Vytautas Jončas.

Teismas šį prokurorės prašymą,žinoma, patenkino. Lietuvos Temidei žinomai melagingai kaltinamo A.Paleckio žmogaus teisės – teisė į nešališką objektyvų teisminį nagrinėjimą – nedomina, kai teisminei sistemai yra iškeltas uždavinys visomis priemonėmis palaikyti konservatorių režimui gyvybiškai būtiną priešų apsuptos tvirtovės Lietuvos, baimės prieš neegzistuojančią Rusijos agresiją atmosferą. Priešų apsupties įvaizdžio praradimas valdančiam režimui reikštų pabaigą ir pademonstruotų 30 metų vystytos rusofobinės propagandos melo visišką beprasmybę. Todėl teismas mūru stoja už režimą ir tegul dega visas pasaulis.

Pasak V. Jončo, A. Paleckis ir jo gynėjai su šiuo prokurorės prašymu nesutiko, o D. Bertauskas teismo prašė prokurorės prašymą patenkinti.

Šiame teismo posėdyje buvęs SLF lyderis prašė teismo sušvelninti jam skirto įkalinimo namuose sąlygas, kurias prokuratūra ir teismas kukliai vadina “kardomosios priemonės”.  A. Paleckis ,iš esmės, už naršymą internete buvo be teismo įkalintas vienutėje beveik dviem metams. Savaime suprantama, toks brutalus valstybės įvykdytas žmogaus teisių pažeidimas teisiamajam sukėlė itin sunkią depresiją, sukrėtė ir iššaukė rimtas sveikatos problemas, kurias įkalinimo namuose sąlygomis sunku išspręsti ir realizuoti piliečio konstitucinę teisę į  tinkamą medicinos pagalbą.

A. Paleckis buvo suimtas nuo 2018 metų spalio. Šių metų balandžio 6 dieną Lietuvos apeliacinis teismas panaikino jam skirtą neteisėtą kalinimą kalėjimą ir paskyrė jam įkalinimą namuose – skyrė intensyvią priežiūrą, draudimą išvykti iš namų, paėmė 50 tūkst. eurų užstatą (iš žmogaus, iš kurio ta pati “teisinga”  valstybė atėmė bet kokią galimybę dirbti apmokamą darbą jau beveik 15 metų) bei atėmė asmens dokumentus.

A. Paleckis, kaip ir bet kuris kitas padorus šalies pilietis, susidūręs su valstybės represinio aparato teroro absurdu, kad savo kaltės byloje nepripažįsta – jis buvo viešas asmuo, teisę rinkti informaciją iš viešų šaltinių (o prie užslaptintų šaltinių jis prieigos neturėjo) jam garantuoja LIetuvos Konstitucija, kuri, be kita ko, dar ir numato, kad asmuo, kuris elgiasi pagal įstatymus, teisėtai, negali būti apkaltintas baudžiamojo įstatymo pažeidimu.  Tačiau Lietuvos teismuose ir prokuratūroje dirba tikri teisės magijos meistrai – jiems iš oro padaryti baudžiamąją bylą ir sudaužyti žmogaus likimą yra vienos pypkės reikalas, kaip mėgo sakyti Holmsas.  Rezonansinės A.Paleckio, Neringos Venckienės, Rolando Pakso, Povilo Masilionio, Žilvino Razmino, Sausio 13 ir kitos bylos tiesiog tryško lietuviškos Temidės juodąja magija, tačiau  niekam nesukėlė  džiaugsmo ir visai nesustiprino žmonių pasitikėjimo valstybe. 

Pasak Generalinės prokuratūros, nuo 2017 metų vasario iki 2018 metų spalio kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos piliečiais, vienas iš kurių teismo pripažintas kaltu Sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galbūt rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.

Kaip kitoks atlygis nurodoma pagalba užmezgant kontaktus su Rusijos politinės partijos (partijų Rusijoje tik oficialiai registruotų per pusę šimto) atstovais, siekiant vienos iš Lietuvos registruotų partijų finansavimo, taip pat – pagalba užmezgant verslo kontaktus. Kokios partijos Lietuvoje finansavimo? Socialistinį Liaudies Frontą VSD per savo infiltruotus kurmius sunaikino dar 2016 metais, o bet kurioms kairios krypties partijoms susiformuoti bet kokią galimybę užkerta VSD, teismai, valdančiosios proamerikietiškos marionetinės partijos ir fašistinės organizacijos.

Toliau Lietuvos prokuratūra pažeria juodosios magijos perlus. Kaltinamiesiems, teigia prokuratūra,  kažkas davė užduotį rinkti informaciją apie Sausio 13-osios bylą tyrusius pareigūnus ir teisėjus, taip pat informaciją apie kitas su Rusijos agresija prieš Lietuvą 1990-1991 metais susijusias bylas. Sausio 13 bylai nušviesti vietinė valatkodelfinė , konservatorių ir liberalų kontroliuojama žiniasklaida įjungė visus savo resursus, kasdien buvo trimituojama per visus kanalus apie Sausio 13 bylą, vyko masinis visuomenės smegenų plovimas, buvo itin aršiai dehumanizuojami teisiamieji šioje byloje ir heroizuojami dabartiniai valdantieji. Kaip buvo sakoma Sąjūdžio laikais, baisu buvo lygintuvą įsijungti – iš jo būtinai V.Landsbergis ką nors apie savo kampfą paporins. Ir tik A. Paleckiui Lietuvos prokuratūra uždraudė apie šią bylą klausytis radijo, žiūrėti TV, skaityti laikraščius ir naršyti internete?!… Ar ne stebuklai?

Politinio susidorojimo  su Algirdu Paleckiu byla tik dar kartą atskleidė Lietuvos politinės sistemos esmines, sistemines ydas, kurių jau neįmanoma pašalinti formalių korumpuotų rinkimų būdu.  

“Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja.” (Šv. Augustinas).

Lietuvos pilietis, susidūręs su valstybę atstovaujančiomis institucijomis – valstybės tarnautojais, teisėsaugos pareigūnais ar politikais, – visada patiria kartaus nusivylimo ir visiško bejėgiškumo prieš valdininkų nebaudžiamą savivalę, aroganciją, atvirą cinizmą jausmą.

Valstybė įžūliai ignoruoja piliečių konstitucines teises ir teisėtus interesus. Piliečiui labai sunku ir dažnai neįmanoma rasti teisingumą viešojo administravimo institucijose, teisėsaugos organuose ir ypač teismuose.  Visiems žinomi sukčiai, nusikaltėliai, nuolat piktnaudžiaujantys savo tarnybine padėtimi valstybės klerkai Lietuvoje stebėtinai lengvai išvengia baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus, o nuo  minėtų nusikaltėlių nukentėję žmonės, nusikaltimų aukos labai taip pat lengvai gali tapti kaltinamaisiais. Valdžia, nors formaliai ir yra padalinta į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas  šakas, kurios pagal apibrėžimą turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio, silpniausio visuoemenės nario teises ir teisėtus interesus,  realiame gyvenime šios neva atskirtos šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais ir dažnai veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, ir gina ne piliečio interesus, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius interesus, korupcinius įtakos ryšius. Biurokratas valstybės tarnyboje, kruopščiai atrinktas valdančios partijos statytinis,  yra absoliučiai nepakaltinamas,  nepriklausomai nuo to, kiek jo veiksmai padaro žalos valstybei ir konkretiems žmonėms, maža to, jis už tai gauna labai solidų atlyginimą.

Eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų. Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios Lietuvos valdžios aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje chuntos savivalė tapo realybe, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.

Teisminė bendruomenė, teisėjų korpusas tapo savų – giminių, švogerių, pažįstamų ir draugų, – labai uždara korporatyvine grupuote, kuri jau negali ir nenori savarankiškai apsivalyti nuo korupcijos. Dėl teisėjų klano uždarumo, korporatyvumo ir  korupcijos pasitikėjimo teismais visuomenėje praktiškai nėra.

Kaip priversti teismus tapti nepriklausomais nuo kleptokratijos ir tuo pačiu priversti juos jaustis tiesiogiai atsakingais visuomenei, tarnauti piliečiams? Kokie politiškai ir teisiškai korektiški mechanizmai, konstituciniai principai gali sukurti patikimą visuomenės kontrolės teismams sistemą ir kartu nepažeisti teisėjų nepriklausomybės principo?

Atėjo laikas ir jau būtina atsisakyti teisėjų imuniteto dėl baudžiamojo persekiojimo. Pasislėpę po savo teisine neliečiamybe teisėjai labai jau dažnai piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, atvirai daro  tarnybinius nusikaltimus, įžūliai tyčiojasi iš vargšo eilinio piliečio teisės į teisingą ir nešališką teismą, ir tokiu būdu iš pagrindų griauna pasitikėjimą valstybe. Teisėjo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro valstybei tūkstančius kartų didesnę žalą, nei paprasto piliečio net ir nusikalstama veika .  Teisėjo įvykdytas ir nesulaukęs bausmės nusikaltimas tiesiog sprogdina valstybės pamatus, žudo teisingumą, ir turėtų būti prilygintas sunkiausiems valstybiniams nusikaltimams, priesaikos sulaužymui ir valstybės išdavimui. Būtina sukurti teisėjų kontrolės iš biudžeto finansuojamą mechanizmą, kurį vykdytų ne savi kolegos teisėjai, savotišką vidaus teismų imuniteto tarnybą, kuri galėtų vykdyti teisėjų veiklos operatyvinius patikrinimus, jų pajamų išlaidų revizijas. Visuomenėje, kurioje du trečdaliai gyvena žemiau arba ant skurdo ribos, teisėjai-milijonieriai atrodo įtartinai. Kartu tai padėtų teisėjams apsisaugoti nuo bet kokio spaudimo ir šantažo.

Teisėjų darbas turėtų būti maksimaliai atviras, skaidrus. Teisėjams turėtų būti numatyta žymiai griežtesnė atsakomybė už įstatymo pažeidimus, už teisėjo priesaikos sulaužymą ar nusižengimus teisėjo etikos reikalavimams. Teisėjo nekompetencija, įstatymų nežinojimas ar sąmoningas įstatymo dvasios pažeidimas turėtų būti prilygintas  tiesioginei teisėjo tyčiai ir kvalifikuojamas kaip nusikaltimas.

Neteisybė Lietuvoje, valdžios nesugebėjimas užtikrinti įstatymo viršenybę, asmenų lygybę prieš įstatymą, vykdyti pagaliau teisingumą jau tapo viena iš nacionalinės katastrofos priežasčių, sparčiausiai pasaulyje nykstančios tautos  nykimo katalizatoriumi. Neoliberalizmas yra svetimas Lietuvai ir kovojama su juo turi būti vieningai. „Kai teisingumą valstybėje vykdo nusikaltėliai, kiekvieno doro piliečio pareiga yra tapti teisėju“ (T. Džefersonas) – ir priešintis nusikaltėlių vykdomai savivalei.

Kiekvieną kartą, kai Lietuvos vardu yra paskelbiamas žinomai neteisingas, žinomai melagingas nuosprendis, įkalinamas yra ne atskiras pilietis, konkretus teisiamasis. Įkalinama yra visa Lietuva.

 

 

Alexander RodzhersAleksandras Rodžersas: Apie smurtą JAV ir apie „Black Lives Matter“socialinės inžinerijos požiūriu
2018-06-06

Šaltinis:  https://alexandr-rogers.livejournal.com/1312111.html

Profesionalūs kovotojai už negrų teises“ ne kovoja su priespauda, o yra priespaudos sistemos dalis, integruota į ją. Visų pirma, jie padeda Demokratų partijai surinkti rinkėjų balsus ir taip išlikti valdžioje, iš esmės remia tokius išgamas ir korumpuotus veikėjus kaip H.Klinton ir (arba) Baidenas.

O dabar pabandykime išsivirti puodelį kavos ir pradėkime rimtą pokalbį tema „Juodaodžių gyvybės irgi turi vertę“.

Iš tiesų šūkis „BLM“ yra permanentiškai klaidingas. Jau vien todėl, kad priespauda Amerikos visuomenėje jau ilgą laiką nėra rasinė. Kaip dainavo Ais-Ti: „Kai kalbame apie vargšus, jų gyvenimas niekam nėra svarbus“.

Ar egzistuoja rasizmas Amerikos visuomenėje? Žinoma. Bet jis yra ne tik prieš negrus (rusų kalboje šis žodis neturi neigiamos konotacijos), bet ir prieš azijiečius, airius, italus, išeivius iš Lotynų Amerikos ir taip toliau.

Tačiau bet kokie bandymai pasakyti „Visų gyvybės yra svarbios“ sukelia isteriją „profesionalių juodaodžių“ tarpe, kurie užsidirba politinius taškus eksploatuodami vergijos temą. Kaip jau seniai išmoko kai kurios tautos, būti profesionalia auka gali būti labai pelninga (mus trėmė, trėmė, mus žudė, žudė, rovė, rovė – vertėjo pastaba).

Iš tiesų, „profesionalūs aktyvistai už juodaodžių teises“ ne kovoja su priespauda, bet yra šios priespaudos sistemos dalis. Visų pirma, jie padeda Demokratų partijai surinkti rinkėjų balsus ir išlikti valdžioje, iš tikrųjų remia tokius išgamas ir korumpuotus veikėjus, kaip H.Klinton ir (arba) Baidenas.

Jeigu vadovautis tiesioginės analogijos principu, kalinių suskirstymas kalėjimuose „baltąją broliją“, juodaodžius, latinosus ir azijiečius labai padeda kalėjimo administracijai, leidžia jai manipuliuoti susiskaldžiusiomis grupuotėmis ir stipriai palengvina bendros padėties kontrolę įkalinimo įstaigose.

Apskritai bet kokie mažumų teisių gynėjai (rasinių, seksualinių, religinių ir panašių mažumų teisių) iš tikrųjų padeda egzistuoti priespaudai. Jie gi nereikalauja visuotinės lygybės, tačiau įnirtingai siekia pozityvios diskriminacijos – kad jų mažumai būtų suteiktos išimtinės privilegijos.

Ir iš tikrųjų jau keletas dešimtmečių stebima visiškai priešinga tendencija – daugelyje dalykų juodaodžiams yra sukurta pozityvios diskriminacijos sistema, jie yra privilegijuota klasė. Atleidimo , pavyzdžiui, iš darbo atveju, jeigu baltasis ir negras bus absoliučiai vienodos kvalifikacijos darbuotojai, darbdavys greičiausiai atleis iš darbo baltąjį – kad išvengtų triukšmingų kaltinimų dėl rasizmo ir diskriminacijos.

Pavyzdžiui, kiekviename filme ir kiekviename kompiuteriniame žaidime būtinai turi būti gėjai, juodaodžiai ir „stiprios moterys“. Net jei filmas yra apie penktojo amžiaus Skandinavijos vikingus, o žaidimas – apie XV amžiaus Čekiją.

Privilegijos juodaodžiams, privilegijos gėjams, privilegijos feministėms (atminkite, ne apskritai moterims, bet feministėms!) ir pan. Tai iš tikrųjų yra visuomenės skaldymas, o ne kova už lygybę.

Mažuma – tai resursas. Tai yra rinkėjų balsai, tai yra aktyvas viešuose renginiuose, tai mobilizacinis potencialas politikams. Jį galima parduoti arba mainyti pačiu įvairiausiu būdu – į pareigas, titulus arba banaliai gauti už jį pinigus.

O iš tiesų ir galutinai išspręsti žmonių problemą – tai profesionaliems teisių gynėjams visai nerūpi. Problema daro žmogų priklausomu, valdomu.

Tu negras – štai tau aviganis iš kovotojų už juodaodžių teises. Tu esi moteris – čia tau feministė lyderė. Esate gėjus – štai tau kovotojas už LGBT ar SJW (social justice warrior, kovotojas už socialinę lygybę -vert. pastaba) teises.

Su profesinėmis sąjungomis, beje, panaši situacija – tai dar praėjusio amžiaus dvidešimtąjame dešimtmetyje italų mafija (jei ne anksčiau) suprato ir ėmė kontroliuoti. Pavyzdžiui, uosto darbuotojų profesinė sąjunga – tai galimybė šantažuoti krovinių savininkus ir reikalauti kyšių.

Kai kurie Ukrainos „profesionalūs kairieji“ net globojo bobutes turguje ir sukūrė „mažmeninės prekybos darbuotojų profesinę sąjungą“. Kaip sakė Rodionas Raskolnikovas, „dešimt bobučių – jau rublis“.

Beje, visi tokie „profesionalūs kairieji“ vis dar ramiai gyvena Ukrainoje, niekas jų nepersekioja ir jie, savo ruožtu, neprieštarauja nacistų režimui (o kai kurie net yra Ukrainos Saugumo Tarnybos apmokami agentai).

Jei atidžiau pagalvoti, tai ne mažai profesionalių „klasių kovos“ idėjos pardavėjų taip pat visai nėra suinteresuoti nelygybės panaikinimu, kaip ir kovotojai už juodaodžių ar feminisčių teises. Bet mes nukrypome nuo temos.

Tiesiog užfiksuojame, kad realiai spręsti žmonių problemas profesionaliems kovotojams nėra naudinga. Tokiu atveju jie liks be parapijos ir be pajamų.

Maždaug prieš dvylika metų parašiau monografiją apie etnines mafijas, kurioje rėmiausi policijos sociologo ir konfliktologijos eksperto Brewerio darbais. Breweris įtaigiai įrodinėjo (pateikdamas daugybę pavyzdžių ir faktų), kad etninė mafija gali egzistuoti tik to momento, kol egzistuoja etninė priespauda.

Italai yra žeminami ir skriaudžiami? Štai yra „donas“, eik, pabučiuok žiedą ant jo rankos, jis apsaugos tave nuo policijos ir nuo neteisybės. O mainais tu būsi skolingas jam „paslaugą“.

Būtent šiuo pagrindu egzistuoja bet kokios etninės nusikalstamos grupuotės – triados, tongos, jakudzos, italų ir airių mafijos, rusų ir žydų grupuotės Amerikoje, kaukaziečių gaujos Rusijoje (beje, pamažu nykstantis reiškinys būtent dėl etninės priespaudos nebuvimo) ir panašiai.

Jeigu yra eliminuojama segregaciją, mafijos struktūros pamažu išnyksta savaime. Dauguma piliečių mieliau renkasi gyvenimą pagal įstatymus, ir gaujoms tampa sudėtinga verbuoti naujus kovotojus į savo gretas.

Kaip sakė Maksimas Gorkis, „Sunaikinkite homoseksualizmą ir nacizmas išnyks“.

Lygiai taip pat ir čia – smurto priežastis yra ne visai ne odos spalva.

Ar JAV yra policijos smurtas ir savivalė? Žinoma!

Ar ji smurtauja tik prieš juodaodžius? Žinoma ne.

Jeigu pasikapstyti dokumentuose, tai lengvai rasite atvejų, kai, pavyzdžiui, juodaodis policininkas nužudo beginklę baltąją moterį – ir už tai jis lieka niekaip nenubaustas lygiai taip pat, kaip ir jo kolega baltaodis policininkas, nužudęs juodaodį.
Tai yra, policijos smurto priežastys slypi visai ne rasėje, o pačiuose veiklos ir organizacijos principuose, pagal kuriuos yra sukurta JAV policija.

Tačiau yra dar vienas nemalonus niuansas. Policijos kritikai kalba apie pernelyg militarizuotą policininkų rengimo programą, kad jie dažniausiai pirma šaudo, o tik paskui klausia.

Tačiau kol JAV gyventojų rankose yra apie 400 milijonų vienetų šaunamųjų ginklų, tame tarpe ir automatinių, policija negali elgtis kitaip. Priešingu atveju ji tiesiog bus žudoma. Šauk pirmas arba mirk. Laukiniuose Vakaruose kitaip būti negali.

Sprendimas yra, tačiau ir demokratams, ir respublikonams yra nepriimtinas. Todėl sprendimo nebus ir smurtas tęsis.

Aleksandr Rodžers

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-06-08