Šiandien sueina lygiai 80 metų, kaip 1940-ųjų birželio 17-ąją buvo sudaryta Liaudies vyriausybė. Su ministru pirmininku, „Raudonuoju prezidentu“ Justu Paleckiu priešakyje, Liaudies vyriausybė dabartinio oficiozo vaizduojama „marionetine“, „kolaboracine“ ir visokia kitokia, tuo ne tik nutylint realųjį to meto istorinį kontekstą, bet, dar daugiau – juodžiausiu melu klastojant Lietuvos ir lietuvių tautos istoriją.
Iš tiesų, norint teisingai suprasti tikrąją 1940 m. įvykių istorinę reikšmę, reikia nors bendrais bruožais pažinti tuometę, o būtent, 1918-1940 m. laikotarpio situaciją, to laiko geopolitines bei socialines-ekonomines realijas; reikia žinoti, kad:
  • 1918 m. vasario 16 d. paskelbtoji Lietuvos respublika susikūrė pradžioje kaip Vokietijos protektoratas, o paskiau – vokiečiams pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą – perėjo į Antantės įtakos sferą, kurioje būdama, faktiškai turėjo ne daugiau nepriklausomybės nuo Vakarų kapitalo, kaip kad šiandien nuo ES ir NATO; ir produktų importas, ir eksportas, ir finansai – ir šių, ir kitų veiksnių požiūriu Lietuva savarankiška nebuvo ir iš esmės priklausė Europos periferijai.
  • Kadangi kūrėsi kapitalistiniais pagrindais, ši Lietuvos respublika nuo pat pradžios – nepaisant nei formalios demokratijos buvimo, nei paskelbtosios žemės reformos – tai buvo ne liaudies (darbininkų, valstiečių, darbo inteligentų), bet oligarchinė valstybė, aptarnavusi būtent besiformavusios Lietuvos buržuazijos – tiek pramonininkų, tiek žemvaldžių, tiek biurokratų, tiek korumpuotų dvasininkų sluoksnių – žodžiu, valdančiųjų išnaudotojų klasių interesus.
  • Kaip alternatyva 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos respublikai tų pačių metų gruodžio 16-ąją susikūrė Tarybų Lietuvos respublika, iš pradžių paskelbusi ir bankų, ir infrastruktūros, ir dvarų, ir didžiųjų pramonės objektų nacionalizaciją ir tuo būdu išreiškusi kitą – ne oligarchinį, bet liaudinį, ne kapitalistinį, bet socialistinį vystymosi vektorių. Sulaukusi plačių liaudies sluoksnių palaikymo, vienu momentu ji kontroliavo daugiau kaip pusę dabarties Lietuvos teritorijos, bet – ne tik vietinių kontrrevoliucionierių, o ir užsienio interventų (Pilsudskio Lenkijos legionierių, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos) dėka – 1919 m. buvo nuslopinta.
  • Nuo Antano Smetonos tautininkus valdžion atvedusio 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo, Lietuva tapo fašistine valstybe; nebeliko nei demokratijos, nei kitų buržuazinių laisvių ir teisių: prasidėjo beveik nuoga išnaudotojų diktatūra; įsitvirtino Trečiojo pasaulio šalims analogiško skurdo ir socialinės atskirties režimas, kurio priešininkams duris atvėrė ir smetoniniai konclageriai, ir netgi dujų kameros.
  • Fašistinė Lietuva, nepaisant nacionalistinės tautininkų retorikos, buvo ne tik ekonomiškai priklausoma nuo Vakarų, bet buvo ir tikrų tikriausia tiek Lenkijos (1938 m. priėmus pastarosios ultimatumą ir tuo būdu pripažinus lenkų pretenzijų į Vilniaus kraštą teisėtumą), tiek Vokietijos (1939 m. hitlerininkams prie Reicho prijungus Klaipėdos kraštą) imperialistų pastumdėle.
  • Hitlerininkai nesiruošė pasitenkinti Vakarų (Britanijos ir Prancūzijos) palaiminimu prie Reicho prisijungta Čekoslovakija, Austrija bei Klaipėda – jie, vadovaudamiesi Hitlerio „Mano kovoje“ išdėstyta programa, troško viso Rytų Europos regiono užkariavimo ir suvokietinimo vietines tiek slavų, tiek baltų tautas pavergiant, o paskiau ir sunaikinant. Lietuvai ir lietuviams iškilo reali fizinės pražūties grėsmė.
  • Tarybų Sąjunga, nuo pradžių siekusi sustabdyti Reicho ekspansiją, sudarant Europoje kolektyvinio saugumo organizaciją Vokietijos grėsme atremti, bet Vakarų palikta ant ledo, 1939 m. buvo priversta su naciais sudaryti nepuolimo sutartį, žodžiu – vadinamąjį Molotovo-Ribentropo paktą; jo pasėkoje įvykęs tiek Lietuvos perėjimas iš Vokietijos į TSRS įtakos sferą ir Lietuvos-TSRS savitarpio pagalbos sutartis, tiek Vilniaus krašto grąžinimas Lietuvai aiškiai parodė Tarybų Sąjungos poziciją – apginti ir išsaugoti Lietuvą, lietuvių tautą ir jos valstybingumą.
Į akligatvį patekęs Smetonos tautininkų režimas bandė gelbėtis, 1940 m. vasario mėn. per VSD direktorių Augustiną Povilaitį Berlyne prašydamasis Lietuvai suteikimo Reicho protektorato statuso. Už TSRS akių vykęs ir Lietuvos-TSRS savitarpio pagalbos sutartį pažeidęs fašistinis suokalbis tiktai aštrino ir taip aštrią tarptautinę padėtį, tuo tarpu vidaus socialinė-politinė situacija irgi aštrėjo: didėjo atotrūkis tarp augusių plataus vartojimo prekių kainų ir vietoje stovėjusių darbo užmokesčių, ko pasėkoje tegalėjo augti masių vargas ir skurdas.

Tiek Smetona, tiek jo sėbrai liaudies akyse buvo diskredituoti. Kaip politinė alternatyva jiems reiškėsi tada jau keletą metų (pagal 1935 m. įvykusio VII Kominterno suvažiavimo nutarimus) LKP iš pogrindžio vadovautas platus antifašistinis liaudies frontas, į savo gretas įtraukęs ne vien komunistus, bet ir kitas kairiąsias politines jėgas ir panašiai nusiteikusius visuomenės sluoksnius.

Dar daugiau: Lietuvoje komunistinė idėja, nepaisant fašistinių persekiojimų, ne šiaip gyvavo, bet stiprėjo ir augo tiek plačiųjų liaudies sluoksnių, tiek inteligentijos tarpe, veikiant ne vien vietiniam ar Vakarų kapitalistinio gyvenimo patyrimui, bet ir Rytuose kilusios Tarybų Sąjungos pavyzdžiui: tiek ekonominiai, tiek kultūriniai TSRS laimėjimai teikė įkvėpimo ne tik lietuvių, bet viso pasaulio šviesiausiems protams ir širdims.

Šios objektyvios bei subjektyvios sąlygos ir lėmė 1940-ųjų vasarą Lietuvoje įvykusį lūžį: kitų kelių Lietuvai ir lietuvių tautai nebuvo – arba su Hitleriu, arba su TSRS; 1940 m. birželio 14 d. atsistatydinus Smetonai ir birželio 15 d. link Lietuvos pradėjus eiti naujiems Raudonosios armijos daliniams, šalyje prasidėjo masiniai mitingai, kuriais reikalauta naujos, antifašistinės liaudies valdžios suformavimo.

Tokiame fone 1940 m. birželio 17 d. minėtojo liaudies fronto veikėjų pagrindu ir buvo sudaryta naujoji Liaudies vyriausybė. Ministru pirmininku ir prezidentu tapo Justas Paleckis, jo pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru – Vincas Krėvė-Mickevičius, krašto apsaugos ministru ir kariuomenės vadu – Vincas Vitkauskas, teisingumo ministru – Povilas Pakarklis, finansų ministru ir laikinu susisiekimo ministru – Ernestas Galvanauskas, žemės ūkio ministru ir laikinu vidaus reikalų ministru – Matas Mickis, sveikatos apsaugos ministru – Leonas Koganas.

Šią, pradinę Liaudies vyriausybės ministrų kabineto sudėtį iki 1940 m. birželio pabaigos papildė nauji ministrai: švietimo ministru tapo Antanas Venclova, vidaus reikalų ministru – Mečislovas Gedvilas, darbo ministru – Junčas Kučinskas; pramonės ministru – Chaimas Alperavičius, valstybės kontrolieriumi – Liudas Adomauskas, prekybos ministru – Marijonas Gregorauskas, įgaliotiniu Vilniui ir jo sričiai – Karolis Didžiulis, įgaliotu ministru – Pijus Glovackas. Iš jų tik trys priklausė LKP, visi kiti buvo nepartiniai.

Iš Lietuvos leidosi bėgti ne tik tautininkų bonzos, bet ir šiaip bankininkai, pramoninio bei prekybinio kapitalo šulai. Prasidėjo šalies perėjimas iš kapitalistinio į socialistinį vystymosi kelią. Šiam posūkiui įvykdyti, Liaudies vyriausybė šalyje organizavo pirmuosius nuo 1926 m. tikrai demokratinius rinkimus – rinkimus į Liaudies seimą, kurio deputatams ir buvo lemta priimti didžiuosius, epochinės reikšmės sprendimus.

Neigti TSRS įtaką šiuose procesuose nebūtų nei objektyvu, nei apskritai teisinga. Kita vertus, neobjektyvi ir toli nuo tiesos yra dabarties oficialioji interpretacija, pavadinimu „sovietinė okupacija“: iš tikrųjų, kaip rodo 1940 m. vasaros įvykių masiškumas ir visiškai tikras, realus juose dalyvavusių masių entuziazmas, Liaudies vyriausybė turėjo plačiųjų Lietuvos visuomenės apačių, žodžiu – liaudies – palaikymą, be kurio nebūtų buvę įmanoma įgyvendinti tų pertvarkymų, kurie sekė toliau.

Žvelgiant iš dabarties į šią, 80-ies metų senumo praeitį, Liaudies vyriausybės veiklos istorinė reikšmė būtų tokia:

  • Liaudies vyriausybė, išreikšdama lietuvių tautos apsisprendimą žengti antifašizmo keliu drauge su Tarybų Sąjunga, išgelbėjo Lietuvą ir tą pačią lietuvių tautą nuo inkorporavimo į nacistinį Reichą, kuriame nebūtų buvę vietos nei lietuviškai kultūrai, nei lietuviškam valstybingumui; šio posūkio dėka 1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuva atsidūrė ne teisiamųjų suole (kaip Slovakija, Vengrija ir t. t.) bet nugalėtojų pusėje.
  • Liaudies vyriausybė, įgijusi didžiulį, tikrai masišką Lietuvos liaudies – ir darbininkų, ir vargingųjų valstiečių, ir darbo inteligentų palaikymą – suorganizavo Lietuvoje pirmuosius nuo 1926 m. demokratinius rinkimus, kurių išdava – Liaudies seimas – pratęsė vyriausybės pradėtą darbą, Lietuvoje įgyvendindamas radikalias socialines-politines permainas.
  • Liaudies vyriausybė reiškė pirmąjį realų Lietuvos žingsnį taikios, be kraujo 1940 m. įvykdytos revoliucijos eigoje – revoliucijos, reiškusios krašto perėjimą iš kapitalistinio į socialistinį vystymosi kelią, išvedusios Lietuvą iš Vakarų kapitalistinio pasaulio periferijos į TSRS pilnateisės sąjunginės respublikos pavidalu; revoliucijos, pavertusios Lietuvą vienintelio pasauliniu-istoriniu požiūriu pažangaus XX amžiaus Raudonojo, komunistinio projekto dalimi.
Šiuo požiūriu dabarties Lietuvos socialistai ir komunistai, žodžiu – kairieji, tarybiniai mūsų tautos ir tėvynės patriotai – negali negerbti Liaudies vyriausybės, negali nepripažinti didžios, istoriškai pažangios jos nuveiktų darbų reikšmės. Dar daugiau: jie negali tylėti dabarties, po TSRS sunaikinimo XXI amžiuje įsibėgėjusioje regreso epochoje norma tapusio melo – antitarybinio, antikomunistinio ir rusofobinio istorijos klastojimo fone. Iš tiesų: tik istorinė tiesa, tik jos pažinimas ir pripažinimas įgalins mus netgi dabartinėmis sąlygomis rasti išeitį iš irstančio kapitalistinio pasaulio į naują socialistinį, komunistinį tarybinį projektą, į naują tarybinę ateitį.