1944 m. Liepos 31 d. pilotas, poetas, žurnalistas ir rašytojas Antuanas de Saint-Egziupery išskrido į savo paskutinį skrydį.
Ant jo lėktuvo „P-38“ nuolaužų, kurios po daugelio metų buvo rastos Viduržemio jūroje, nebuvo aptikti apšaudymo pėdsakai, o rašytojo kūnas nebuvo rastas niekada.
Prieš išskrendant į amžinybę Antuanui pavyko įamžinti save nemirtingu „Mažuoju princu“, kurio labai jaudinančią ekranizaciją siūlau pažiūrėti šį penktadienio vakarą. (rusų kalba).
Buvęs Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatas iš Regionų partijos frakcijos Davidas Žvanija pareiškė, kad vienas iš išorinių finansavimo šaltinių protestams Nepriklausomybės aikštėje Kijeve 2013-2014 metais buvo Lietuvos ambasada. Iki 2014 metų gruodžio mėn. Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje buvo Petras Vaitiekūnas, prieš tai buvęs ambasadoriumi Baltarusijoje, kur nesėkmingai bandė, JAV CŽV nurodymu, įvykdyti valstybinį perversmą juokingu pavadinimu “džinsų revoliucija”. A.Lukašenka tuo metu atlaikė eilinį Vakarų bandymą įvykdyti perversmą, P.Vaitiekūnas buvo perkeltas ambasadoriumi Ukrainoje, kur užėmė postą iki pat JAV-ES surengto 2014 metų perversmo Maidano. Finalinėje perversmo stadijoje į Ukrainą Lietuvos ambasadoriumi buvo paskirtas Marius Janukonis, matyt, nusipelnęs didesnį perversmo organizatorių iš JAV-ES pasitikėjimą. Ir, panašu, M.Janukonis užjūrio šeimininkų pasitikėjimą pateisino su kaupu, todėl vadovauja Lietuvos ambasadai Ukrainoje iki pat šiol.
Anksčiau D.Žvanija prisipažino, kad 2014 m. kartu su buvusiu Ukrainos užsienio reikalų ministru Pavelu Klimkinu perdavė 5 milijonų eurų kyšį Europos pareigūnui už Petro Porošenkos kandidatūros palaikymą prezidento rinkimuose. Jo teigimu, 2014 m. Ukrainoje proamerikietiška Kijevo chunta užgrobė valdžią pagal JAV-ES spectarnybų kabinetuose parengtą planą.
D.Žvanija, buvęs aršus P.Porošenkos bendražygis, papasakojo apie kyšį, kurį jie davė Europos Sąjungos pareigūnui 2014 m. “Aš taip pat žinau, kaip buvo finansuojamas perversmas. Valdžios užgrobimas buvo finansuojamas keliais būdais. Vienas iš išorinių maidano perversmo finansavimo šaltinių buvo Lietuvos ambasada, per kurią buvo perduodami maidaunams pinigai ir ginklai, o vidinis kanalas, kuris skirstė gautą “paramą” perversmininkams, buvo “Diamantbankas “. Turiu dokumentinių įrodymų, patvirtinančių mano žodžius. Todėl dar kartą kreipiuosi į generalinę prokurorę Iriną Venediktovą – pradėkite baudžiamąjį tyrimą dėl šių faktų, kvieskite mane į apklausą. Ukrainiečiai turi pagaliau sužinoti tiesą, kas tuo metu vyko. Kelio atgal nėra“, – pareiškė D.Žvanija savo video pareiškime “YouTube “kanale.
Pagrindinė Kijevo aikštė – Nepriklausomybės aikštė, Maidanas – buvo užimta Ukrainos integracijos į Europą šalininkų 2013 m. lapkričio 21 d. tuojau pat, kai Ukrainos tuometinis prezidentas Viktoras Janukovičius Vilniuje atsisakė pasirašyti kolonijinę Ukrainai asociacijos su Europos Sąjunga sutartį, o Nikolajaus Azarovo vyriausybė paskelbė pareiškimą dėl asociacijos sutarties su ES pasirašymo suspendavimo. Vėliau Maidanas tapo konfrontacijos tarp patriotiškų Ukrainos milicijos pajėgų ir proamerikietiškų Vakarų Ukrainos nacionalistų radikalų epicentru. Karinio valstybinio perversmo, inicijuoto JAV CŽV, būdu užgrobusi valdžią Kijevo chunta apkaltino buvusį Ukrainos prezidentą V.Janukovičių ir patriotiškų saugumo pajėgų milicininkus, “Berkuto” pareigūnus dėl daugiau kaip 100 žmonių Maidano perversmo metu nužudymo, kuriuos pati dabartinė Kijevo chunta ir nužudė. Vienas iš Maidano smogikų šimtininkų jau yra sakęs, kad vienai iš snaiperių, šaudžiusių žmones Maidane, grupių vadovavo žinomas Džino Šarpo mokinys lietuvis Audrius Butkevičius, turintis retą talentą nuolat šmėžuoti ten, kur yra žudomi žmonės JAV vykdomų valstybinių perversmų metu. Todėl Lietuvos ambasados itin nediplomatiškas aktyvus dalyvavimas kariniame perversme Kijeve 2014 metais yra nusikalstamas tarptautinės teisės požiūriu, tačiau organiškas JAV bananų respublikos vasališkai diplomatijai.
V.Janukovičius ir „Berkuto“ karininkai neigia bet kokį dalyvavimą JAV surengtose taikių demonstrantų ir “Berkuto” garbingų karių žudynėse Maidane. Bet kam tai rūpi, kai Ukrainą valdo fašistinė chunta…
Belieka tikėtis, kad kada nors ims kalbėti tiesą apie Sausio 13 d. žudynes prie Vilniaus televizijos bokšto tikrieji žudikai. “Spalvotos revoliucijos” pagal “made in USA” scenarijų visos vyksta pagal tą patį siužetą…
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. vyks prezidento rinkimai. JAV-GB-NATO karo nusikaltėlių gauja paprastai per tokius renginius organizuoja valstybinius perversmus nuo JAV diktato nepriklausomose šalyse – 1980 metų fašistinis pučas Lenkijoje, 1990 metais sąjūdis Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, 2003 metų “rožių revoliucija” Gruzijoje, 2014 metais maidanas Ukrainoje, 2018 metų perversmas Armėnijoje ir t.t. ir pan. – sąraše per šimtą šalių , daugumoje JAV-GB fašistų perversmai buvo sėkmingai įvykdyti ir vietoje nuverstų nacionalinių patriotiškų vyriausybių į valdžią tose šalyse buvo atvestos marionetinės proamerikietiškos chuntos, vietinės JAV 5 kolonos, kolonizuotos teritorijos kompradorinės administracijos. Po panašių “demokratiškų” perversmų tokios šalys sparčiai žengdavo savęs susinaikinimo keliu aklai aptarnaudamos JAV-GB-NATO geopolitinius grobuoniškus interesus savo nacionalinių interesų beatodairiško aukojimo sąskaita. Tauta, kuris neturi savo interesų, tampa medžiaga JAV-GB interesams augti.
JAV-GB fašistai jau seniai nusitaikė į Baltarusiją ir nepaliaujamai bando ją paversti dar viena bananų respublika, JAV kolonija. Scenarijus tokios “nacionalistinės” revoliucijos iki koktumo paprastas. Jankiai-britai ištraukia iš urvų tokios valstybės, nato kolonizatorių potencialios aukos, labiausiai išsigimusius padugnes, pažada tokiems “patriotiškiems” veikėjams 30 judo sidabrinių, jeigu padugnės sunaikins savo Tėvynę ir parduos savo tautiečius JAV-GB-NATO vergijon. Tokių padugnių visada atsiranda visose šalyes. Ir tokie veikėjai, isteriškai skanduodami patriotiškus lozungus, mojuodami nacionalinėmis vėliavomis, klykaudami nacionalistinius šūkius apie laisvę, nepriklausomybę, jie užgrobia valdžią, pavergia savo tautą ir parduoda valstybės teritoriją Vakarų kolonizatoriams. Padugnės, JAV fašistų kolaborantai, pažada žmonėms aukso kalnus, laisvę, demokratiją ir dangaus karalystę, užgrobia valdžią, išvagia visą piliečių turtą, išvaro piliečius į Vakarus vergauti NATO kolonizatoriams ir išduotos valstybės sąskaita gyvena kurį laiką linksmai parazituodami. Kol naujasis šeimininkas JAV-GB-NATO kolonizatorius nenusprendžia jų utilizuoti. Vašingtonas išdavikams nemoka – jis juos išnaudoja ir išmeta.
Baltarusijoje seniai išprotėjęs senas marazmatikas backo Lukašenko jau 30 metų gyvena Rusijos sąskaita. Ir toliau norėtų parazituoti Rusijos sąskaita, tačiau Rusijai, panašu nusibodo veltėdis Lukašas, kuris vagia Rusijos naftą ir ją perdirbęs tiekia degalus ukrobanderlogų maidaunams, žudantiems vaikus Donbase. Backo Lukašas nuolat kenkė Rusijai, kurią jis tuo pačiu vadino “broliška” tauta, Baltarusijos istorine Tėvyne, ir strategine “sąjungininke”. Backos veidmainystė ir noras išsėdėti ant dviejų kėdžių, gauti kuo daugiau naudos iš broliškos Rusijos interesų išdavinėjimo jau tapo karikatūrišku. Rusijai įvedus atsakomąsias sankcijas į ES neteisėtas sankcijas Rusijai, Lukašenkos nurodymu Baltarusijoje staiga ėmė “augti” egzotiškos kultūros, bananai, apelsinai, lašišos ir kita Europos sąjungos šalių produkcija, kurią įvežti į Rusijos rinką draudžia atsakomosios Rusijos sankcijos. Ir backo čia neblogai uždirbo – Baltarusijos produkcijai yra atvira visa Rusijos rinka. Tik labai išsigimęs niekšas galėtų taip pelnytis iš sunkumų, kuriuos Rusijai sukūrė JAV-GB-ES-NATO liberalūs fašistai su savo neteisėtomis, prieštaraujančiomis visoms tarptautinės teisės normoms ir tarpvalstybinių santykių principams sankcijomis. Bet kokiu atveju šalies sąjungininkai taip niekada nedarytų. Tačiau Backa dirba savo Judo darbą. Backa neparėmė Rusijos nei vienoje tiesioginėje konfrontacijoje su Vakarais, Backa visada stengėsi išgauti kuo daugiau naudos iš Rusijos sunkumų santykiuose su išsigimusiais Vakarų kolonizatoriais. Visada. Ir tuo pačiu metu vadino Rusiją Baltarusijos sąjungininke, mušėsi į krūtinę – “Broliai!!”. Ir apsisukęs kenkė Rusijiai ir vaidino auką, nuskriaustą dorybę.
2020 metų Baltarusijos prezidento rinkimai, kuriuose, žinoma, vėl kandidatuoja backo Lukašenko, vyksta atvirai rusofobinėje atmosferoje. JAV-GB-ES_NATO tarptautiniai nusikaltėliai, seniai puoselėję planus užgrobti Baltrusiją, paversti ją, kaip Ukrainą, Gruziją, Lietuvą, Latviją Estija, JAV-NATO kolonija ir NATO poligonu Vakarų fašistų agresijai prieš laisvą ir demokratišką Rusiją, atidžiai stebi Backos beprotiškus akrobatinius numerius. Ir progos pakenkti laisvai ir demokratiškai Rusijai , žinoma, nepraleis – Baltarusijos strateginė padėtis NATO tarptautiniams nusikaltėliams suteiktų dar vieną svarų pagrindą pradėti III Pasaulinį karą.
JAV naudingų idiotų ir niekšų Baltarusijoje yra ne mažiau nei Ukrainoje, Lietuvoje ar bet kurioje kitoje valstybėje – amžini 2 procentai proamerikietiškų varguolių, vienas šaukštas deguto visada pasiruošę parduoti savo Tėvynę. Kai valstybėje yra silpna nacionalinė valdžia, JAV-NATO karo nusikaltėliai visada pabando pakeisti ją proamerikietiška chunta. Marazmatikas Backo, panašu, jau subrendo būti nuverstas ir daro viską, kad netektų savo vienintelės sąjungininkės Rusijos paramos. Netekęs Rusijos paramos Backo akimirksniu pakartos kito žinomo “daugiavektoriaus” Ukrainos eksprezidento V.Janukovičiaus kelią, tačiau, panašu, ne su tokia laiminga pabaiga.
2020-07-29 Backo organizavo šlykštų spektaklį, kurio metu jo režimo sarginiai šunys, neva, sulaikė Rusijos privačios karinės kompanijos “Vagner” kovotojus, kurie neva ketino įvykdyti karinį perversmą backos tėvonijoje. Backos spectarnybų surengta provokacija tokia netašytai grubi ir tokia absurdiška, kad net juokas neima, tačiau jankių-britų šnipai jai negaili plojimų. Panašu, Backa labai nori, kad “Vagneris” atliktų Šopeno laidotuvių maršą Lukašenkos laidotuvėse. Netekęs Rusijos paramos Lukašenko Vakarų “demokratų” bus pakartas greičiau, nei kažkada buvo sušaudytas tų pačių Vakarų “demokratų” Rumunijos vadovas N.Čaušesku, irgi bandęs išsėdėti ant dviejų kėdžių. Backos į Rostovą niekas neveš, V.Janukovičius ten jo nelaukia. Bet Backo, panašu, proto neteko visiškai ir jau nesiorientuoja erdvėje. Ką gi, tuo blogiau jam – JAV-NATO rykliai jau mėgaujasi būsimu užkandžiu. O toleruojantiems marazmatiko Lukašenkos idiotizmą baltarusiams, einantiems Ukrainos banderlogų keliu, belieka pareikšti užuojautą ir priminti: kvailiai, renkantys sau į vadovus visokius nusikaltėlius backas lukašenkas, nėra jų aukos – jie yra bendrininkai (Dž.Orvelas).
Vargas jums, jeigu leisite A.Lukašenkai taip savivaliauti ir tapsite dar viena JAV-NATO kolonija…Baltarusiai šiandien kaip maldą turi kasryt kartoti JAV-NATO karo nusikaltėlių klastingai nužudyto Jugoslavijos prezidentoi S.Miloševičiaus žodžius : ”
„Rusai! Aš dabar kreipiuosi į visus rusus, Ukrainos ir Baltarusijos gyventojus Balkanuose laiko rusais. Pažiūrėkite į mus ir atminkite – su jumis padarys tą patį, kai tik jūs susiskaldysite ir parodysite silpnumą. Vakarai – yra pasiutęs šuva ir dantimis griebs jus už gerklės. Broliai, neužmirškite Jugoslavijos likimo! Neleiskite jiems su jumis pasielgti taip pat!“. “Jie nenori taikos ir gerovės Balkanuose, jie nori, kad čia būtų nuolatinių konfliktų ir karų zona, kuri jiems suteiktų dingstį pastoviai būti čia. Marionetinė valdžia tokiu būdu užtikrina smurtą ir karą ilgiems metams – viską, ką tik nori, tik ne taiką. Ir tik mūsų tautinė valdžia užtikrina taiką.
Skaitant šį tekstą, reikia prisiminti du esminius dalykus.
1. Dabartinę siaubingą padėtį Lietuvoje sukūrė nuo 1990 metų sąjūdiečiai, “patriotai”, konservatoriai, liberalai, socdemai, nacionalistai, “laisvosios rinkos” sorosiniai ekspertai “pavogiau ir turiu” specialistai. Tie patys “efektyvūs menedžeriai” 2008-2012 metais situaciją padarė katastrofiškai kritiška, tačiau šiandien tų pačių landsberginių valdoma valatkodelfinė melo propaganda, jų užsakymu, visą kaltę verčia ant R.Karbauskio valstiečių. Dėmesio nukreipimas, false flag operacija, yra pagrindinis JAV marionetinės kolonijos Lietuva administracijos kovos prieš savo tautą būdas.
2. Tai puikiai iliustruoja straipsnyje minima sorosinio rinkos pseudoinstituto išaugintos “ekspertės” Varanauskienės, kuri, dirbdama Švedijos banke, visai “atsitiktinai” tapo Sodros direktore, niekada nedirbusi valstybės tarnyboje ir ypač socialinės apsaugos srityje, įžvalgos. Ši labai iškalbinga karjeros sėkmė nemaža dalimi paaiškina, kodėl Sodra už milžiniškas palūkanas skolinasi būtent iš Švedijos banko, kuriame savo “auksinius” patarimus dalina Varanauskienė, kartu su buvusiu sėbru M. Sinkevičiumi. Tampa aišku, kodėl Švedijoje kapitalistinis “socializmas”, o Lietuvoje urvinis kapitalizmas ir totalinis skurdas.
Lietuvos ekonomika išgyvena keliamų kainų sąskaita
Lietuva ruošiasi dar vienam “demokratiškų” rinkimų cirkui. Natūralu, yra žmonių, kuriems jau nusibodo nuolat krentantis pragyvenimo lygis ir kainų šuoliai. Vis dažniau girdisi nepasitenkinimo balsai dėl 30 metų landsberginės chuntos vykdytos antiliaudinės vidaus ir užsienio politikos, kuri įvardinama vienareikšmiškai – Lietuvos genocidas.
Lietuva ruošiasi dar vienam “demokratiškų” rinkimų cirkui. Natūralu, yra žmonių, kuriems jau nusibodo nuolat krentantis pragyvenimo lygis ir kainų šuoliai. Vis dažniau girdisi nepasitenkinimo balsai dėl 30 metų landsberginės chuntos vykdytos antiliaudinės vidaus ir užsienio politikos, kuri įvardinama vienareikšmiškai – Lietuvos genocidas. Ir tokie nepatogūs landsberginei chuntai vis dažniau prasiveržia pro valatkodelfinės melo propagandos gausmą. Dauguma Lietuvos piliečių mano, kad situacija šalyje blogėja. Tokių žmonių skaičius kasmet didėja. Dar vieną priežastį pesimizmui pateikė Eurostat’as: agentūra paskelbė, kad Lietuvoje užfiksuotas didžiausias kainų kilimas ES. Metinė infliacija buvo 3,6%, ir tai yra rekordas visoje Europoje. Eiliniai Lietuvos pirkėjai jau seniai pastebėjo, kad už savo varganą darbo užmokestį iš prekybos tinklų namo parsineša namo vis mažesnį pirkinių krepšelį.
Padėtį stipriai apsunkino koronaviruso epidemija, labai apribojusį lietuvių ekonominį aktyvumą. O Lietuvos “sėkmingi” verslininkai prie to dar pridėjo savo tradicinį indėlį – pakėlė kainas, sumažino darbo užmokestį ir atleido iš darbo daugybę žmonių. Paprasti lietuviai šią naujieną sutiko ypač skausmingai ir pareikalavo paaiškinimo, bet ką padarė valdžia? Šalies vadovai vėl pareiškė, kad visa tai yra “ekonominės sėkmės” rezultatas. Žmonės, neva, taip gerai gyvena, o darbo užmokestis auga taip greitai, kad tenka kelti kainas absoliučiai viskam.
Situacija yra visiškai nenormali, kadangi valdžios kabinetuose, nesvarbu , kokia dešinioji partija būtų prie valdžios vairo, atkakliai nenori matyti arba sąmoningai atsisako pažaboti spekuliantus ir verslininkus. Pastarieji skaičiuoja pelną, o šimtai tūkstančių paprastų žmonių šalyje, gyvenančių nuo atlyginimo iki atlyginimo, yra priversti krautis lagaminus, bėgti iš gimtųjų namų ieškoti geresnio gyvenimo ir darbo užsienyje, nes Tėvynėje tiesiog nepajėgia išmaitinti savo šeimų.
Žmonės išvyksta, o šalis praranda mokesčių mokėtojus, vartotojus ir – kas blogiausia – darbingiausius savo piliečius. Jei anksčiau jie grįždavo į tėvynę ir kompensuodavo žymią dalį biudžeto pajamų nuostolių gausiai apsipirkdami vietinėse parduotuvėse, prekybos centruose, įmonėse, teikiančiuose įvairias paslaugas, šiandien į Lietuvą emigrantų grįžta vis mažiau ir mažiau.
Tiesiog dėl to, kad tai yra nenaudinga: kainos Lietuvoje susilygino ir pralenkė Vakarų Europos kainas, o artimųjų ir draugų namuose lieka vis mažiau ir mažiau – jie taip pat paliko šalį. Todėl, grįžti nėra dėl ko.
Centrinio Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, tas pats, kuriam “sąžinė, garbė, padorumas yra ne šio pasaulio dimencijos”, paskelbė oficialią valdžios poziciją dėl aukštos infliacijos. Pasak jo, tame nėra nieko blogo, kadangi darbo užmokestis Lietuvoje nuolat auga, todėl ir totalinis kainų kilimas yra visiškai natūralus ir pagrįstas reiškinys. O ką mums sako skaičiai?
Statistikos departamento ir Valstybinio socialinio draudimo fondo “Sodros” duomenimis, pajamos išaugo toli gražu ne visiems, o daugeliui net sumažėjo. Kaip jiems išgyventi tokio kainų šuolio sąlygomis, lieka paslaptimi. Keista yra tai, kad valdžios kabinetuose niekas to pastebi arba visus sunkumus nurašo koronaviruso epidemijai. Na , blogiausiu atveju, ištaria išganingą visų Lietuvos bėdų mantrą, išrastą dar 1990 metai ir nuolat kartojamą jau 30 metų – “Rusija kalta”?!
Darbo užmokestis padidėjo 60% visų Lietuvos dirbančiųjų. Tačiau, 20% iš jų nepasikeitė, o 5% visų darbuotojų – sumažėjo.
Realusis darbo užmokestis 2020 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2019 m. pirmuoju ketvirčiu, šalies ūkyje padidėjo 6,8 proc.: viešajame sektoriuje – 6,6 proc., privačiajame – 7 proc.
Iš viso 2020 metų gegužę darbo užmokestis buvo sumažintas apie 200000 darbuotojų. 197 000 žmonių darbo neturėjo ir geriausia, ką galėjo pasiūlyti šiems bedarbiams konservatorių/liberalų užsėstos užimtumo tarnybos … “susiraskite darbo patys internete” . Bent Utenos Užimtumo tarnyboje, kuriai vadovauja visai nekorumpuotu būdu pareigas užėmęs, nors šioje srityje iki tol nedirbęs nei dienos, vietinis konservatorių veikėjas E.Puodžiukas, beveik visiems bedarbiams nuolat taikoma įdarbinimo priemonė yra – “savarankiška darbo paieška internete”!…
30 procentų skurstančiųjų – tai ne mistiniai skaičiai, tai yra gyvi žmonės, kurie yra priversti kažkaip išgyventi kylančios infliacijos sąlygomis. Eiliniai piliečiai klausia savęs “ką daryti”, kadangi valstybė nenori matyti problemų ir žongliruoja skaičiais taip, kaip ji nori.
“Sodros” direktorė Julita Varanauskene atkreipė dėmesį į tai, kad daugiausiai yra fiksuojamas darbo užmokesčio didėjimas tiems, kurie uždirba mažiau nei minimalus darbo užmokestis (MMA, t.y. mažiau nei 607 eurų ). Tai reiškia, kad valdžia, kaip ir Lietuvos bankas, tiesiog manipuliuoja skaičiais, kalbėdama apie ekonomikos augimą ir sėkmę. Situacija pagerėjo tik bendroje dinamikoje: 60% darbuotojų, kuriems darbo užmokestis padidėjo, yra arba turtuoliai arba tie, kurie gauna minimalų darbo užmokestį.
Tuo tarpu viduriniosios klasės atstovai, kurie sudaro didžiąją dalį konservatorių/liberalų elektorato, patiria nuostolius: jų atlyginimai išliko tame pačiame lygyje arba padidėjo nežymiai. Bet dėl to, kad padidėjo pragyvenimo išlaidos ir buvo panaikintas lengvatinis mokestis centriniam šildymui, kuris taip pat labai paveikė infliacijos lygį, vidurinioji klasė gauna mažiau pajamų ir turi daugiau išlaidų.
Iš esmės Lietuvos valdžia leidžia įstatymus, kurie yra naudingi arba labai turtingiems, arba labai nuskurdusiems. Iš viduriniosios klasės jau kelinti metai pinigai yra tiesiog atimami ir taip vadinama vidurinioji klasė lėtai, bet užtikrintai migruoja į skurstančiųjų kategoriją.
Visa tai skatina plačiuosius gyventojų sluoksnius emigruoti. Žmonės, kurie gauna vidutinį darbo užmokestį – tai didžiąja dalimi išsilavinusio perspektyvaus jaunimo atstovai, taip pat darbingo amžiaus gyventojai. Matydami, kokie sprendimai yra priimami vyriausybės lygmenyje, jie yra labiau linkę išvykti, nes kovoti su vėjo malūnais yra neįmanoma. Tuo labiau, kad susirasti darbą užsienyje jiems nėra sunku ir ten išvykę Lietuvoje vertinami, kaip nekvalifikuoti ir neverslūs, lietuviai greitai tampa ir kvalifikuoti ir paklausūs darbuotojai. Ypatingai žiauriai landsberginė chunta elgiasi su jaunais specialistais. Jaunuoliai, kuriems landsberginė propaganda ilgus metus plovė smegenis pasakomis apie meilę Lietuvai, kurie nuo pirmos klasės jau buvo verčiami mąstyti liberaliai, sunkiai mokytis, ieškoti sau parsidavimo monopolinėje rinkoje, mąstyti kaip prekė ir vartojimo objektas, dažnai pasijunta apgauti, kaip pamotės nemylimi įvaikiai. Gavę aukštojo mokslo diplomus, jie registruojasi užimtumo tarnyboje, trejetą mėnesių negauna jokių darbo pasiūlymų, užmiršta rūsčios tikrovės akivaizdoje savo romantiškas svajones, padeda į lentynas išsvajotus diplomus ir vyksta į Vakarus … indų plauti.
Valdžios institucijų visų veiksmų “gerinant gyvenimą” rezultatas yra masinis darbingo amžiaus gyventojų nutekėjimas.
Priminsime, per metus iš Lietuvos emigruoja apie 32 tūkstančiai žmonių. Tai, žinoma nėra “efektyvių menedžerių” konservatorių-liberalų pasiektas 2010 metų rekordas – 83 tūkstančiai išvykusiųjų, tačiau tendencijos stabilumas nejuokais gąsdina. Svarbu pažymėti, kad tai yra tik tie, kurie oficialiai deklaravo savo išvykimą. Neoficialiais duomenimis emigrantų skaičius gali siekti apie 40 tūkstančių žmonių.
Lietuva – labai unikali šalis ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Respublika yra lyderis pagal gyventojų išvykimo iš šalies mąstą, prekių ir paslaugų paklausa automatiškai krenta, bet tuo pačiu metu kainos toliau kasmet auga geometrine progresija.
Kyla maisto produktų kainos, kyla kainos už paslaugas, nekilnojamojo turto kainos taip pat auga. Lietuvoje nuolat nusirita didžiųjų prekybos tinklų spontaniškų boikotų banga dėl staigaus kainų šuolio. Tačiau monopolininkai, kartelinių susitarimų veikėjai prekybos tinklų vadovai ir verslininka jaučiasi nebaudžiamais – valdžia yra linkusi to nepastebėti. Bet kokie pareiškimai nedrasųs valstiečių pareiškimai apie valstybinį kainų reguliavimą susilaukia aršaus konservatoriu/liberalų įvairių “sąjūdžių” pasipriešinimo, viešųjų protesto akcijų ir obstrukcijos landsberginėje žiniasklaidoje.
Šalies vadovybė iš esmės aptarnauja stambiojo verslo interesus, todėl niekaip netrukdo visuotiniam prekių ir paslaugų kainų kilimui, nors kainų reguliavimas – visiškai įprasta praktika daugelyje Vakarų Europos šalių.
Prancūzijoje, pavyzdžiui, 20% kainų yra reguliuojamos. Valstybė reguliuoja tokių prekių ir paslaugų, kaip, pavyzdžiui, žemės ūkio produktų, dujų, elektros energijos ir transporto, kainas.
Ispanijoje šiuo metu valstybinis reguliavimas ir kontrolė apima 10% visų vartojimo kainų.
Šiaurės šalyse situacija yra dar griežtesnė. Švedijoje reglamentuojamos svarbiausių žemės ūkio produktų supirkimo kainos: grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir t.t. Vyriausybė nustato kainas derybų su gamintojais ir vartotojais būdu. Ir pagrindinius kainų reguliavimo principus nustato pats parlamentas.
Panaši situacija yra Norvegijoje, Danijoje ir Šveicarijoje.
Šios šalys taip pat yra kapitalistinės ir joms nėra svetimi laisvosios rinkos, konkurencijos principai ir “ES demokratinės vertybės”. Kodėl liberalus rusofobinis landsberginis kapitalizmas Lietuvoje yra toks urvinis, baudžiavinis?
Muilo burbulas
Lietuvos banko vadovo pavaduotojas Raimondas Kuodis jau buvo pareiškęs, kad Lietuvos ekonomika yra agonijos būsenoje. BVP augimas neatspindi realių tendencijų. Jo teigimu, šiandien valstybė lėtai miršta – užkirsti kelią šiam procesui beveik neįmanoma. Lietuvoje liks tik du su puse miesto.
Iš esmės, jis bando pasakyti mintį, kad visi pareiškimai apie ekonomikos augimą yra niekas daugiau, o tik fikcija, “feikas”. Lietuvoje yra kuriamas milžiniškas “muilo burbulas”, kuris gali sprogti bet kuriuo metu. Tai įvyks, kai šalį paliks kritinė masė žmonių ir mokėti už visas paslaugas ir daugybę prekių produktų išpūstomis kainomis tiesiog nebe bus kam.
Tai supranta ir verslo sektoriaus atstovai, kuriuos labai jaudina, masinės emigracijos mastai. Verslo sektoriui emigracija yra baisi visų pirma dėl tos paprastos priežasties, kad tai reiškia verslui paklausos mažėjimą vidaus rinkoje, kuri neišvengiamai nulemia ir pablogina jų derybines pozicijas su tiekėjais, stato juos prieš būtinybę didinti prekių ir teikiamų paslaugų kainas. Tačiau parazitinis verslas tuo ir skiriasi nuo patriotinio, kad vietoje realios paramos socialinėms programoms, savo bendrapiliečiams, atsakomybės prieš savo piliečius, jie renkasi parazitinį veikimo modelį – vietoje vietinių išvykusių kvalifikuotų darbuotojų jie nedelsiant atsiveža ir nelegaliai įdarbina vergus iš naujų JAV-NATO kolonijų – Ukrainos, Moldavijos, Gruzijos, Baltarusijos, kurie yra pasiruošę dirbti už maistą ir pastogę.
Dėl rinkos sumažėjimo į Lietuvą neateina nei vienas tarptautinis prekybinis ženklas, o keletas jau čia dirbusių per pastaruosius metus nusprendė nutraukti veiklą ir pasitraukė iš šešėlinių konservatorių-liberalų klanų valdomos monopolinės rinkos.
Rinkos sumažėjimas mažajam ir vidutiniam verslui yra dar labiau skausmingas, nes tai neišvengiamai reiškia ir mažesnes galimybes plėstis.
Atsižvelgiant į tai, kad pramonė Lietuvoje nėra gerai išvystyta o žemės ūkio produktų eksportas išgyvena sunkius laikus dėl Rusijos įvesto atsakomojo į konservatorių-liberalų vykdytą rusofobinę užsienio politiką maisto produktų embargo, Vyriausybė gali susidurti su kur kas labiau bauginanča krize, nei buvo 2008-2009 m.
Atėjo laikas atlikti ne tik formalius rinkiminius nešvaraus Landsbergių klano šeimynėlės verslo užkaborius. Laikas tikrinti visą antiliaudinės landsberginės klikos 30 metų nusikalstamą veiklą, valyti konservatorių-liberalų Augijaus arklides iš esmės. Su parodomaisiais baudžiamaisiais procesais, su realiomis laisvės atėmimo bausmėmis ir viso turto konfiskacija. Visų chuntos kontroliuojamų valdžios šakų – seimo, valstybės tarnybos, teismų, prokuratūros, žiniasklaidos – totalinė delandsbergizacija yra Lietuvos išgyvenimo klausimas.
Reiktų pradėti tuo, jog pati „ypatingojo ryšio“ sąvoka čia – importinė: įdomu pažymėti, jog savo tarpusavio santykius „ypatinguoju ryšiu“ (angl.: special relationship) vadina Didžioji Britanija ir JAV, žodžiu – dvi Vakarų anglosaksų imperialistinės valstybės… Iš tiesų, atidžiau pažvelgus, jų ryšys ganėtinai įdomus: kadaise JAV gi būta Britanijos kolonijos, bet, 1776 m. atsiskyrė ir paskelbė atskirą valstybę, kuri – kad ir sparčiai besivystydama ir stiprėdama – visą XIX amžių vienaip ar kitaip, bet gyvavo Britanijos imperijos šešėlyje. Tačiau XX amžiaus bėgyje, o tiksliau – po Pirmojo ir ypatingai po Antrojo pasaulinių karų – Jungtinės Valstijos jau neabejotinai perėmė lyderiaujančią poziciją iš Didžiosios Britanijos, kuri, vis dėlto, išliko vieningame interesų tandeme su JAV. Šiuo požiūriu ir turime „ypatingą ryšį“, tam tikra prasme, lyg ryšį tarp vištos ir kiaušinio – tarp dvejų imperijų, kurių viena pagimdė kitą, kad ši jaunesnioji, savo ruožtu, užimtų ją pagimdžiusiosios vietą… Nepamirškime ir to, jog istoriškai susiformavęs „ypatingasis ryšys“ tarp JAV ir Britanijos šiandien, laimėjus Brexit‘o referendumui ir priėmus sprendimą dėl pasitraukimo iš ES, yra nuosekliai stiprinamas: vien savotiška simetrija tarp Donaldo Trampo ir Boriso Džonsono personų simboliškai daug pasako – ką bešnekėti apie glaudžius ekonominius, karinius, politinius šių dvejų imperijų interesus.
Taigi, ką reiškia „ypatingas ryšys“, žinome. Bet kuo tai susiję su Lietuvos atveju? Ar čia esama kažko panašaus? Be abejo, dauguma mūsiškių „patriotų“ net neabejodami pasakys: tai žinoma, gi JAV gynė, gina ir gins mūsų „laisvę“… Bet realiai nėra nieko panašaus. Nei 1940-aisiais, nei 1990-aisiais, nei dabar: iš tiesų, kaip bežiūrėtume į antikomunistinę „sovietų okupacijos“ mitologiją, Jungtinės Valstijos niekada nežiūrėjo į Lietuvą kitaip, kaip į mažutį žaisliuką, kaip į nepilnavertį pėškiuką savo šachmatų lentoje…
Na taip, XXI amžiaus pradžioje į Vilnių atvyko patsai Džordžas Bušas ir pareiškė, stovėdamas šalia faktinio JAV statytinio (prieš 1992 m. konstitucijos nuostatas prezidento posto užėmusio) Valdo Adamkaus, neva „Lietuvos priešas – tai ir Amerikos priešas“… Be abejo, turėta omeny Rusija… Tačiau apie pastarosios „priešiškumą“ Lietuvai šnekėti – graudžiai juokinga. Gi ne kas kitas, o būtent Rusija – Tarybų Sąjungos pavidalu – išgelbėjo Lietuvą ir lietuvių tautą nuo hitlerininkų rengto „generalinio Ost plano“; ne kas kitas, o būtent Rusija – vėlgi Tarybų Sąjungos pavidalu – po karo ir pinigais, ir ištekliais ir specialistais rėmė masines infrastruktūros bei pramonės statybas mūsų šalyje; ne kas kitas, o būtent Rusija – nors ir kapitalistinė, nors ir iki šaknų ydinga – šiandien sudaro natūralų Lietuvos strateginį partnerį tiek ekonomikos, tiek kultūros požiūrį, kurio atsisakome vien šizofreniškos rusofobijos dėka ir, kas be ko, savo pačių nacionalinių interesų, sąskaita.
Taigi, joks rusas čia nepuola. Betgi Lietuvos „saugumą“ garantuoja Amerika, kuriai faktiškai ir priklauso NATO… Kokį saugumą? Tai jau galime pamatyti per visokiausias „žaibo“ ir kitokias Lietuvos kariuomenės ir šiaip represinių struktūrų pratybas, kuriose treniruojamasi… Kovoti prieš rusą? Ne – treniruojamasi kovoti prieš pačios Lietuvos piliečius, kurie – susiklosčius krizinei situacijai – išeitų į gatves reikalauti darbo, duonos ir teisingumo. Šiuo požiūriu turėtų būti aišku, kokių sluoksnių interesams tarnauja tokie štai „saugumo“ garantai…
Tačiau ir to negana: Lietuva gi moka Amerikai – kaip tai kadaise įvardijo VU profesorius Zenonas Norkus – „vasalo duoklę“, pasireiškiančią 2% BVP skyrimui kariniams reikalams. Žinoma, nepamirštant ir auksinių šaukštų, ir kitų „smagių“ aferų, iš kurių paprastos liaudies sąskaita kaip lobo, taip ir toliau lobsta mūsų vadinamasis „elitas“…
Pagaliau – be viso to, ką jau pasakėme – reikia turėti omeny, kad Ameriką, net jei Rusija kažin kodėl ir nuspręstų kraštą užpulti, vargiai tikėtina, ar NATO kažką tai padarytų… Nes nėra gi intereso. O imperialistiniai grobuonys vadovaujasi ne altruizmu, ne kokiais tai idealais, bet labai paprastu, vieno iš jų didžiųjų autoritetų XX amžiaus istorijoje, Vinstono Čerčilio, išsakytu principu: amžinų draugų nebūna – amžini tik interesai… Būtent šioje šviesoje ir turėtume suprasti neva „ypatingąjį ryšį“ tarp Lietuvos ir Amerikos, apie kurį postringauja Gitanas Nausėda, faktiškai atlikdamas nei daugiau, nei mažiau, kaip nuolankaus vasalo reveransą savajam ponui-feodalui…
Ir ar šisai ryšys – toksai jau ypatingas? Tiesą sakant, nei velnio. Tokių ir panašių pusiau kolonijų, sakykime, santykinai privilegijuotų satelitų – Jungtinės Valstijos turi ne vieną ir ne du. Valdantieji šitokių kraštai sluoksniai, kaip ir jų aptarnaujantysis personalas, be abejo, gauna savotišką „otkatą“ ekonominės, finansinės naudos ir politinio „stogo“ pavidalu. Bet Vašingtono šeimininkai – laikui atėjus – niekada nesusvyruoja, kada reikia štai tokius savo „klientus“ išmesti už amerikoniškojo laivo borto…
Kada šis likimas pasitiks potarybinę – kriminališkai kapitalistinę, rusofobinę Lietuvą, tiksliau – atitinkamų savybių jos režimą? Klausimas yra atviras. Bet naivu manyti, jog toks laikas neateis. Jis ateina, jis neišvengiamai ateina. Ir klausimas tėra vienas: ar paprasti ir dori lietuviai norės būti šio gėdingo istorinio fiasko dalimi? Į jį, be abejo, atsakys praktika. Tačiau jį apsvarstyti vertėtų jau dabar ir čia kiekvienam mūsų skaitytojui, nes nuo atsakymo į jį priklausys Lietuvos gyvenimas, jos būtis ar nebūtis.
2020-07-23
Du garsaus Izraelio YouTube kanalo ITON-TV televizijos laidų vedėjai diskutavo įdomia ir gana pavojinga (nežydams) tema: „Kodėl Rusijos opozicijoje yra tiek daug žydų?“. Diskusijos panašia tema visose kitose – lietuvių, rusų, latvių, lenkų, vokiečių ir kt – nacionaliniuose kanaluose būtų nedelsiant vietinių kacų-kuklianskių paskelbtos antisemitizmo pasireiškimu ir klyksmu “Gewalt!!” visose žydų valdomose medijose. Mano nuomone, paklausyti žydų, gyvenančių savo šalyje ir neturinčių jokių moralinių įsipareigojimų Rusijai, yra gana įdomu.
Iš tiesų, pavyzdžiui, man yra nejauku net pagalvoti apie tai. Pirmiausia todėl, kad aš buvau išauklėtas internacionalistu ir niekada neskirsčiau žmonių pagal tautybę ar rasę. Antra, aš turiu gana daug draugų žydų , kuriuos myliu ir vertinu, ir nenorėčiau, kad jie kur nors išvyktų. Trečia, visi žino žydų – Rusijos patriotų (kas automatiškai paverčia juos kovotojais prieš liberalus) pavardes, o pats jų egzistavimas jei ir ne panaikina visos konspirologijos, tačiau stipriai keičia jos esmę.
Tačiau Markas Kotliarskis, kuriam užduoda klausimus Aleksandras Waldmanas, kalba apie žydų dominavimą Rusijos opozicijoje be jokių Rusijos inteligentui būdingų kompleksų. Dėl suprantamų priežasčių – žydams galima.
Štai ką jis pasakė (trumpai, tezėmis).
• Priežastis, kodėl žydai aktyviai dalyvavo Spalio revoliucijoje, yra suprantama – jie norėjo ištrūkti iš sėslumo ribos. Tačiau jų dalyvavimas naujame gyvenime tapo per daug įtakingas. Jie buvo ir tarp čekistų, ir tarp tų, kurie organizavo GULAG’ą. Už ką vėliau jie turėjo atsakyti.
• Žydai turėtų domėtis tik savo valstybės problemomis. Vaikinai, jūs turite savo šalį, kurioje taip pat reikia sutvarkyti reikalus, kur taip pat yra platus veiklos laukas ekstremistinėms nuotaikoms. Jei jums (žydams) taip stipriai niežti, tai yra kur (Izraelyje) užsimoti ir yra ką daryti.
• Bet tu negali jiems to paaiškinti. Jie drasko sau marškinius ant krūtinės ir sako, kad juos domina Rusijos likimas. Koks Rusijos likimas, atsipeikėkite! Pažiūrėkite, kaip juokingai jūs atrodote tų pačių rusų akyse. Jiems sako tai atvirai į veidą, bet jie to negirdi, jie miegaujasi savimi, kaip narcizai.
• Rusijos žyduose kovoja tarpusavyje jų polinkis į socialinę lygybę ir išgyvenimo instinktas. Rusų žmogus juos mato per televizorių ir juokiasi iš jų, spjaudydamas į šalis. Patys rusai turi nuspręsti savo šalies likimą. Nereikia jiems nurodinėti, kaip tai padaryti ir kaip elgtis.
____________________
Mano nuomone, Markas Kotliarskis yra per daug griežtas ir kategoriškas – jam „žydų klausimas“ buvo išspręstas seniai, galutinai ir neatšaukiamai. Atrodo, dar šiek tiek, ir jis prisijungs prie pasiutusių antisemitų choro: „Lagaminas – oro uostas – Izraelis“.
Tačiau, mano galva, mūsų šalies (Rusijos) žydų opozicionieriai visiškai neturi išgyvenimo instinkto, apie kurį kalbėjo žurnalistas. Ir tai mane džiugina, nes tai rodo, kad šiandien Rusijoje visi jaučiasi visiškai saugūs.
Ir visi trokšta socialinio teisingumo. Kitas dalykas yra tai, kad mūsų liberalioji opozicija (kurioje, galų gale, yra ne tik žydai) yra pasirengusi surengti dar vieną revoliuciją.
Čia mes, patriotai, negailestingai kovosime su “revoliucionieriais”, nepriklausomai nuo jų tautybės.
Šaltinis: https://pavel-shipilin.livejournal.com/1075785.html
Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.com/2020/07/puteikio-ir-tautininku-susijungimas.html
Neabejotina, kad ne vienas pilietis šią jėgą palaikys, nors pastarųjų šansai laimėti Seimo rinkimus, be abejo – ne patys didžiausi. Vis dėlto, Puteikis – turėdamas nemenkus finansinius resursus bei kontaktus „viršuje“, tikėtina, į pats į Seimą, kaip anksčiau, taip ir dabar – „pralįs“. Kitų kandidatų, žodžiu, potencialių deputatų, perspektyvos yra mažų mažiausiai abejotinos.
Tačiau ne tame esmė. Iš tiesų, tų kovotojų „prieš sistemą“, „už tautą“ ir pan. mūsuose yra penkios galybės. Bet nei vieni iš jų, kad ir patekę į Seimą (kaip rodo, tarkime, N. Venckienės „Drąsos kelio“ pavyzdys), nieko nepakeičia. Daugų daugiausiai, jie bando kažką koreguoti, blizgindami sistemos paviršių arba, pasakykime tiesiai – suvesdami vienokias ar kitokias asmenines sąskaitas. Tokia gi ir yra smulkiaburžuazinio politikavimo prigimtis…
Ar iš šio konteksto Puteikio partija kuo nors išsiskiria? Ne detalėmis, bet iš esmės. Faktiškai, ji nesiskiria niekuo. Ir tai suprasti nesunku, vien pažvelgus į pamatines šios grupės nuostatos: kaip ir sisteminės partijos, ji remia Lietuvos buvimą NATO ir ES, žodžiu – dabartinį šalies geopolitinį vektorių; kaip ir sisteminės partijos, ji išpažįsta rusofobiją ir amerikanofiliją; kaip ir sisteminės partijos, ji dergia ir juodina mūsų tarybinę praeitį – be kurios objektyvaus įvertinimo jokia išeitis iš esamo Lietuvos, o iš tiesų, ir visos Rytų Europos, prieito istorinio akligatvio – iš esmės negalima.
Dar daugiau: bazinėmis savo nuostatomis, Puteikio tautininkai ir centristai niekuo nesiskiria nuo V. Radžvilo „Nacionalinio susivienijimo“ (pastaruosius išskirtų nebent perdėtas katalikybės akcentavimas, bet daugiau principinių skirtumų, kiek tai liečia ideologiją – nerasi), bet jungtis drauge nei vieni, nei kiti nenori. Į rinkimus eis atskirai. Ką gi, ar čia ne tos pačios asmeninės sąskaitos bei ambicijos? Žinoma.
Bet eikime dar toliau. Kelkime klausimą, ką gi turėtų daryti tie opozicionieriai, kurie suvokia, kad antitarybiškumas ir rusofobija – tai keliai į niekur, kad liberalizmui taip nepasipriešinsi. Ar irgi – bėgte bėgti į rinkimus su pirmu pasitaikiusiu sąrašu? Taip aiškina, pavyzdžiui, kai kurie Zigmo Vaišvilos gerbėjai. Anot jų, būtina vienytis į kažkokį tai „susitelkimą“ – priešingu atveju sistema tiktai laimės.
O kas yra toji „sistema“? Kas šiuo atveju yra priešas? Jie atsakymą į šį klausimą, kaip ir klausimą apie „susivienijimą“ ar „susitelkimą“, palieka abstrakčiu. Žodžiu, tai landsbergistai – o daugiau, dievas tėvas težino. Nei santvarkos (kapitalizmo), nei geopolitinio vektoriaus klausimu – nei vieno garsesnio ar nuoseklesnio žodžio. Be to, pamirštama toji paprasta aplinkybė, kad taip vadinami „antisistemininkai“ ir „opozicininkai“ metus iš metų žaidžia rinkimais, svajodami apie mandatus ir greitas, lengvai pasiekiamas permainas, vietoje to, kad pradėtų nuo pradžios, o būtent – nuo konkrečios pasaulėžiūros, konkrečios koncepcijos, teorijos, išsidirbimo – ir žmonių telkimo būtent apie šią pasaulėžiūrinę bazę, nes, norint susivienyti, pirmiausiai reikia išsiskirti. O vienytis apie nieką, tai tas pats, kaip vienytis apie viską.
1940 metų liepos 14-15 dienomis Lietuvoje įvyko rinkimai į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimuose į Seimą dalyvavo 96 procentai turinčių balso teisę Lietuvos gyventojų, kiekvienas Lietuvos pilietis į rinkimus privalėjo ateiti su piliečio pasu, kur buvo dedamas spaudas, patvirtinantis, kad minėtas Lietuvos pilietis išreiškė savo valia balsuodamas., Ne koks nors ten lipdukas “Aš balsavau” prie alaus butelio ar Maksimos skalbimo miltelių, kaip tai buvo 2004 metais, bet tikras spaudas Lietuvos piliečio pagrindiniame asmens dokumente.
Dar 1940 metų vasarą Lietuvoje buvo numatyta surengti visuotinius rinkimus į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimai buvo rengiami ne todėl, kad Baltijos šalyse buvo, kaip dabar mėgsta trimituoti JAV 5 kolona, visokie konservatorių, liberalų kontroliuojami ir JAV doleriais apmokami “mokslininkai”, žurnalistai, politologai ar šiaip JAV naudingi “patriotai”, dislokuotas ribotas Tarybų Sąjungos Raudonosios armijos kontingentas. Tiesiog baigėsi 1936 metais nedemokratiškai išrinkto A.Smetonos rankiniu būdu valdomo buržuazinio Seimo kadencija.
Ar yra klasės? Taip, yra. Ar yra klasių kova? Ar gali klasių kova stumti pirmyn istoriją? Taip, gali. Bet – iki tol, kol yra istorija. Visi tie klasių momentai, nors ir nesudarydami viso visuomeninio gyvenimo, bet daug kuo priduodami jam toną, iš tikrųjų funkcionuoja tik tada, kai yra galingas kylantysis istorijos srautas. Marksas pradėjo 1848 metų revoliucijos epochoje, jo gyvenimo ir veiklos apogėjus – Paryžiaus komuna. Nei pas Marksą, nei pas Leniną nebuvo net šešėlio abejonės, kad jie gyvena kylančių galingų istorinių judėjimų epochoje. Kai tik istorinė temperatūra nukrinta, o kylantis progresyvus ar sudėtingas istorinis judėjimas pavirsta savo priešybe (o mes dabar ir gyvename regreso sąlygomis) – viskas, kas susiję su klasėmis, netenka savo fundamentalios reikšmės, kadangi anapus istorinio srauto klasės ir nėra klasėmis. Didelės socialinės grupės, turinčios interesus – tai dar ne klasės. Tam, kad pasiaukojančiai eitų į proletariatą, šviesdami jį nepaisant labai nevienareikšmių šviečiamųjų reakcijų, ir galiausiai kažko pasiekti, tie patys bolševikai privalėjo tikėti juo kaip mesiju, kaip istorinio proceso lyderiu, kaip jėga, kuri, užbaigusi istoriją, atvers naujojo žmogaus viršistorijos epochą[1]. Tada buvo aišku, kodėl iš esmės jis toks svarbus ir reikalingas. Ir tai tebuvo tik pakartojimas to, kas buvo pasakyta abato Emanuelio Džozefo Sijeso ryšium su Didžiąja prancūzų revoliucija, kad trečiasis luomas buvo niekuo, bet tapsiąs viskuo. Internacionalas tik pakartojo frazę, su kuria faktiškai prasidėjo 1789 metų Didžioji prancūzų revoliucija. Kadangi tada buvo tikėjimas į buržuazijos lokomotyviškumą, į jos istorinį dinamiškumą: „Laisvė! Lygybė! Brolybė!” – o po to buvo tikėjimas tokiomis pačiomis proletariato savybėmis. Klasės – tai įprastos didelės socialinės grupės, dar kaip ir daug kur nepakankamai ištyrinėtos, todėl kalbėti apie jų struktūrines-funkcines savybes, galbūt, dar ir anksti. Jos yra. Bet kada jas paliečia istorijos ranka, jos tampa tuo, kuo buvo Markso ir Lenino epochoje.
Dabar viskas vyksta kitaip. Jei klasės būtų istorinėmis klasėmis, tai 1993 metais viskas būtų buvo ne taip, kaip buvo; taip pat būtų ir 1991 metais; nebūtų buvę ir Perestroikos. Proletariatas nebūtų atidavęs socializmo iškovojimų – netgi ta ydinga forma, kokia jie buvo pasiūlyti vėlyvosios tarybinės nomenklatūros. Jis jų nebūtų atidavęs.
Reikia visiškai neišgyventi 91-93 ir vėlesnių metų tragedijos, esamos situacijos regresyvumo, kad nesuprastum, kokiu mastu visa tai – aš turiu omeny šią klasinę prigimtį – pavirto socialiniu dumblu. O virto tai tuo todėl, kad per daug nukrito istorinė temperatūra. Tokio istorinio temperatūros nukritimo sąlygomis paties istorinio proceso vietą užima jo antagonistas – žaidimas. Elitai jaučiasi pajėgūs žaisti greta istorijos ir faktiškai prieš istoriją. Supratęs, kad istoriškai kapitalas pralaimi, kapitalas paskelbė karą istorijai kaip tokiai. Jeigu dabar apie kažką tai ir galima kalbėti, tai apie tai, kaip ateityje išgelbėti istoriją. Tai itin sudėtinga problema. Dabar mes turime reikalą štai su šiuo žaidimų pasauliu, kuriame istorinis pradas kažkaip tai vos-vos kruta.
Kodėl tenka apie tai kalbėti? Kadangi šitokiomis sąlygomis kitaip atrodo kovos procesai – tiek pasauliniai-istoriniai, tiek nacionaliniai. Aš ne veltui, su didžiausia pagarba žvelgdamas į Marksą, labai aukštai vertindamas jo atradimus, laikydamas juos reikšmingus ateičiai, vis dėlto nuo pirmųjų šio klausimo aptarimų siūliau darbus dvejų tyrinėtojų, kurie skirtingai apmąstė tai, kas vyksta žemų istorinių temperatūrų sąlygomis. Tarkime, kad Marksas teisingai aprašė aukštų temperatūrų socialinę fiziką. Kas vyksta prie žemų socialinių temperatūrų? Ką čia galima pasakyti, pavyzdžiui, apie krikščionybę? Tai ką, vergų klasė iškėlė naują religiją? Arba apie mahometonizmą, ar apie budizmą? Krikščionybė iškilo itin žemos istorinės temperatūros sąlygomis, Romos imperijos, kaip tam tikro universumo, žlugimo, barbariškų judėjimų jos pakraščiuose sąlygomis. Bet juk ji iškilo. Ir, iškilusi kaip istorinis projektas, ji gi pakeitė pasaulį. Be to, pakeitė ne mažiau fundamentaliai, kaip Didžioji prancūzų buržuazinė ar Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. Tas pats gi ir su islamu ir budizmu. Didžioji prancūzų buržuazinė revoliucija tikriausiai buvo klasinė revoliucija ta prasme, kad buržuazija iš tikrųjų lyderiavo, suvokė šį savo lyderio vaidmenį, suformulavo savo ideologiją. Ir kadangi istorijos procesas buvo kylantis, tai galima kalbėti apie jos lemiamą vaidmenį. Betgi tame buvo Apšvietos projektas. Ir grupė, kuri vykdė tą projektą, tai nebuvo tiesiog buržuazijai padėti ėjusi inteligentija. Tai buvo susiformavusi žymiai ambicingesnė grupė. Sakykime, kad toji grupė nebuvo tokia ambicinga ir apibrėžta, kaip krikščioniškoji, islamiškoji ir kitos grupės. Bet su komunizmu visa tai pasirodė labiau apibrėžta, nei Didžiojoje prancūzų revoliucijoje. Vienas genijus – Marksas, viena ideologija – komunizmas ir bolševikinė grupė, kuri pagal savo koordinuotumo ir solidarumo lygį pilnai priminė ankstyvuosius krikščionis.
Vadinasi, dabar darbotvarkėje, permąsčius klausimą dėl istorinių projektų (ir čia, žinoma, žemų temperatūrų socialinėje fizikoje pagrindinis žodis tenka Vėberiui ir dar vienam žmogui, kurį dabar įvardysiu), reikia apmąstyti kitą priemonę istorijos susigrąžinimui, laiko pataisymui ir kažkokios dinamikos įgijimui procese. Dabar jos nėra. Fukujama melavo, kada kalbėjo apie istorijos pabaigą, bet šiame mele buvo didelė tiesa. Kadangi štai tas hamletiškas laikų nutrauktų ryšių, sugadinto laiko pajautimas yra labai stiprus. Taigi, Vėberis, Maksas Vėberis, kaip žemų temperatūrų socialinis fizikas, sakė, kad prie žemų socialinių temperatūrų dirba faktiškai sektos, arba istorinį projektą įgyvendinantys subjektai. Jis užsiminė apie pavyzdžius Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose vietose, nurodė apytiksles charakteristikas tų subjektų, kurie tą projektą įgyvendino. Galbūt, jis kažkur buvo neteisus. Bet pats požiūris į žemų temperatūrų socialinę fiziką yra be galo svarbus, kadangi šis požiūris leidžia paaiškinti, kaip visiško senovės Romos supuvimo sąlygomis, labai žemos temperatūros ir visiško visų nusispjovimo į tai, kas bus rytoj – „Duonos ir žaidimų!“ – kaip tokiomis sąlygomis vis dėlto pasisuko ir užvirė istorinis procesas. Jis pasisuko ir užvirė krikščionių projekto dėka, o ne dėka vergų klasės, kuri, taip sakant, sukilusi, būtų ir pastūmusi pirmyn istorinį sumanymą. Ne.
Kitu žmogumi, kuris irgi savaip aprašė žemų temperatūrų socialinę fiziką (dar kartą pabrėšiu, kad pas Marksą yra aukštų temperatūrų socialinė fizika) buvo, žinoma, Arnoldas Toinbis. Kuris sakė, kad ne sektos, kaip pas Vėberį, o naratyvas, kraštutinės pusiau marginalinės grupės, ypatingai aštriai jaučiančios iššūkius, nebuvimas atsakymo į kuriuos reiškia mirtį – stumia istoriją pirmyn žemų temperatūrų sąlygomis. Štai tas suvokimas ypatingu būdu organizuotų tampriai tarpusavyje susijusių bendrijų, panašių į pirmuosius krikščionis, ir šia prasme kartais teisingai vadinamų supersektomis (ir dar reikia kelti klausimą, ar bolševikai, kuriuos keikia kaip supersektą, išgelbėjo pasaulį dėl to, kad ir buvo ta supersekta, ar dėl kokios kitos priežasties?), ir štai šių naratyvų, kuriuos aprašinėja Toinbis, samprata, – mums visa tai svarbu, kadangi, vartodami šią kalbą, mes principe suprantame, kaip dirbti žemų socialinių temperatūrų sąlygomis, faktinio istorijos dinamikos nebuvimo sąlygomis. Dirbti reikia kitaip. Tai – ne beviltiškumas, ne bejėgiškumas ką nors pakeisti. Laiką galima pataisyti. Laikų grandinę galima iš naujo sujungti. Istorija vėl gali pradėti judėti. Bet tam, kad veikti, reikia suvokti, kad gyveni žemos temperatūros sąlygomis, savotiško socialinių dumblo sąlygomis, kad būtent tos žemos temperatūros galiausiai ir privedė prie to, kad tu randiesi atitinkamai apverktinoje situacijoje, ir kad pro spragas eina visa bjaurastis, ir kad žvėris gali naujai pasirodyti būtent kaip kontristorinis, nekenčiantis istorijos, niekinąs ją, siekiąs kartą ir visiems laikams galutinai su ja susidoroti. Tai kitoks darbas. Šia prasme mes dabar gyvename daug sudėtingesnėje epochoje, nei tos, kuriose istorinė dinamika pakankamai audringa, o istorinė temperatūra – pakankamai aukšta. Bet mes gyvename joje, kitokios realybės mes neturime. Jei mes norime kažką pakeisti, mums pirmiausiai reikia ją suprasti.
Dž. Orwellas, 1984. Citatos
Ministerija turėjo ne tik tenkinti daugiaplanės partijos reikmes, bet ir pakartoti visas savo operacijas proletariatui. Egzistavo visa grandinė skyrių, užsiėmusių proletariato literatūra, muzika, drama ir pramogomis. Čia buvo leidžiama niekam tikę laikraščiai, kuriuose nėra beveik nieko, tik sportas, nusikaltimai, astrologija, sensacingi primityvūs apsakymai, filmai, trykštantys seksu ir sentimentalios dainos …-Kiek pirštų aš rodau, Winstonai?“
– Keturis.
– O jei partija sako, kad jų yra ne keturi, o penki, – tada kiek?
