Archive

August 2020

Browsing
Aleksandras Rodžersas:   Lenkijos veiksnys neramumuose Baltarusijoje

2018 11 11

Šaltinis: https://jpgazeta.ru/aleksandr-rodzhers-polskoj-faktor-besporyadkov-v-belorussii/

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pareiškė, kad protestai koordinuojami iš Čekijos, Lenkijos ir Didžiosios Britanijos. Ir nors jis paskutiniu metu prikalbėjo visokių nesamonių, tačiau šiuo atveju aš juo tikiu.

Pirmiausia todėl, kad visi puikiai žino, kas ir iš kur redaguoja labiausiai išpopuliarintą „Telegram“ kanalą. Kuris jau dvi dienos isteriškai spygauja iš Varšuvos (!) – „Tai mūsų šalis“ ir „Pasiimkite su savimi skėčius, arbatą, sumuštinius ir gerą nuotaiką“.

Antra, visi Vakarų šalių oficialūs veikėjai, pradedant JAV ir baigiant smulkiais Europos giesmininkais a la G.Nausėda ir L.Linkevičius, jau atliko tradicinę giesmelę iš perversmų metodinių nurodymų vadovėlio „apie taikių protestų išvaikymo neleistinumą“.

Geriau jau jie pas save namuose Vašingtone ir Paryžiuje liautųsi brutaliai malšinti taikias protesto demopnstracijas.

Edvardo Luttwako vadovėlyje apie valstybės perversmų organizavimą taip ir rašoma: „Kad įvykdyti perversmą sėkmingai, reikia sukaustyti valdžios valią priešintis. Tame tarpe diplomatiniais ir kitais metodais“.

Jiems nereikia kompromiso (paskutinis, kuris jais patikėjo ir derybas, buvo Janukovičius, jam tai baigėsi blogai ), jiems reikia pastatyti savo marionetę į valdžią. Tam, kad po to netrukdomai plėšti bejėgę koloniją.

Nėra nė vienos šalies, kurioje po įvykdyto „spalvoto“ perversmo,  ji pradėtų gyventi geriau. Šalys po to buvo valdomos iš užsienio – visada. Jos būdavo nuskurdinamos – visada. Jos būdavo praskolinamos – visada. Pramonė  bųdavo sunaikinama – visada.

Žmonių gyvenimas tapdavo geresnis – niekada.

Europos Sąjunga  negali ištraukti iš skurdo net Graikijos ir Albanijos . Nors Graikija nuskurdo įstojusi į ES, o prieš tai  , pavyzdžiui, pasaulyje buvo laivų statybos lyderė. Upss.

Trečia, Lenkija tradiciškai kenčia nuo savo ambicijų, kurios kelis kart viršija jos galimybes. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ji reikalavo (neprašė, bet būtent reikalavo), kad jai būtų paskirtos kolonijos, kurias būtų galima plėšti.

Ir dabar Lenkijoje daugybė žmonių tiesiog kliedi dėl „Skhodny Kresov“, tai yra Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos, grąžinimo. Būtent šiuo tikslu lenkai aktyviai rėmė Euromaidaną Ukrainoje. Dėl tų pačių tikslų jiems reikia  suskaldyti ir panardinti į chaosą Baltarusiją.

Aš suprantu, kodėl už chaosą Baltarusijoje aršiai agituoja visokie Poniatkovskiai, Tichanovskiai, Lavlinskiai ir Bialkovskiai iš smulkiųjų lenkų-žydų šlėktų. Bet koks iš to džiaugsmas baltarusiams?

Jei sąjunginėje valstybėje su Rusija visi yra lygūs, tai Lenkijoje „šunys ir ukrainiečiai neįleidžiami“. Nuo pat Žespospolitos laikų lenkai visus kitus engė, todėl ir žlugo.

Tačiau dabar, kaip ir Pilsudskio laikais, lenkai vėl aiškiai pervertina savo galimybes. Taip neseniai perrinktas prezidentas Andžejus Duda jau pareiškė, kad „mes grąžinsime Krymą ir Donbasą Ukrainai“.

Tuo pačiu metu jis net negali grąžinti lenkams teisės neklausyti homoseksualizmo propagandos. Jau nekalbant jau apie tai, kad Lenkija  yra labiausiai subsidijuojama ES šalis, gyvenanti iš vokiečių paduodamos išmaldos.

Lenkijos planai tapti Europos dujų skirstymo centru ir pasipelnyti iš JAV suskystintų dujų perpardavimo žlugo.

Lenkijos planai atsivilioti į savo teritoriją iš Vokietijos išvedamą JAV okupacinę kariuomenę žlugo.

Lengviau yra paklausti, kas gi Lenkijai (kuri, be abejo, „strong“) pavyko? Ir atsakymas – tyla…

Tuo pačiu metu lenkai taip pat labai aktyviai riejasi tarpusavyje. Nors, taip pat kaip visada.

Lenkai niekada nemokėjo objektyviai įvertinti savo jėgas ir galimybes, jiems visada , šimtmečiais, koją pakišdavo  pycha (puikybė) ir ambicijos. Ir kuo mažesnis šlėkta, tuo labiau pasipūtęs.

Todėl jie atlieka vaidmenį „mes esame Amerikos šeimininkų paskirti gauleiteriais regione“ (nors patys amerikiečiai to niekaip neremia, nebent tik deklaracijų lygyje) ir sėja chaosą kaimyninėse Lenkijai šalyse.

Todėl Moseičiukas, svajojantis tapti Maceičiku, pareiškia, kad jis išsiuntė smogikus banderininkus į Baltarusiją „kovoti su režimu“.

Todėl formaliai tai yra ukrainiečių (už kurios kyšo amerikiečių ausys) provokacija, siekiant pakišti Rusijos piliečius ir sugadinti santykius tarp Baltarusijos ir Rusij0s.

Šiandien jau akivaizdu, kad ne rusai bando nuversti Lukašenką (Rusija, kaip ir Kinija, pripažino rinkimų rezultatus ir pasveikino Lukašenką su pergale).

Be to, gausybė lenkų (o kai kur ir čekų, tačiau tai yra grynai biudžeto lėšų įsisavinimo verslas), nevyriausybinių organizacijų, įkurtų ir veikiančių už JAV pinigus,  metų metus gamino prasidėjusiam maidanui personalą ir organizacinę struktūrą. Ir tos pačios prigimties MDP (masinė dezinformacijos priemonės) užsiima Maidano informaciniu-propagandiniu palaikymu.

Lenkija visada buvo anglosaksų marionetė. Britai reguliariai ją parduodavo (kaip ir 1939 m. rugsėjį), tačiau tokia karti “globėjų” išdavysčių patirtis lenkų imperialistų-kolonizatorių nieko neišmokė.

O tapti marionečių marionetėmis, tokiomis kaip Minsko protestuotojai ir jų vadovai – tai jau yra kažkoks ypatingas nuopolio lygis.

Aleksandras Rogersas

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis

JAV valstybės departamentas paskelbė pranešimą apie „Rusijos propagandos ekosistemą“

GEC Special Report: Russia's Pillars of Disinformation and ...JAV valstybės departamento, kuris koordinuoja visų JAV globalinių propagandos ir melo korporacijų informacinio karo prieš viso pasaulio tautas atakas, Globalinio melo centras (GEC) paskelbė pranešimą „Rusijos dezinformacijos ir propagandos ekosistemos pagrindai“, kuriame aprašoma „Rusijos propagandos ir dezinformacijos sistema“.

Iš esmės šis “centras” šiame pranešime atskleidė JAV vykdomo informacinio karo prieš viso pasaulio tautas metodus, priemones, negarbingas formas, visą JAV ir jos kontroliuojamų feikinių naujienų gamybos, platinimo ir poveikio nešvarų arsenalą. Tačiau, kaip tai įprasta JAV informacinio karo nusikaltėliams, visus JAV, Didžiosios Britanijos, ES, NATO vykdomo globalinio informacinio karo nusikaltimus “nurašė” savo įvykdytų tarptautinių nusikaltimų aukoms ir  pirmiausia, žinoma, Rusijai. Rusija, matote, jau išmoko daugiau ar mažiau sėkmingai atremti Vakarų informacinio karo agresijas, sėkmingai demaskuoja JAV-NATO tarptautinius nusikaltimus ir nuolat viešina “šviesiųjų demokratų” nešvarius darbelius pasaulio bendruomenei. Maža to, Rusija savarankiškai, niekieno nepadedama sukūrė labai efektyvią globalinę televiziją Russia Today, kuri negailestingai kasdien transliuoja tiesą apie JAV-NATO globalinį melo ir dezinformaciją. Ir tokių Rusijos kontroliuojamų tarptautinių televizijos ir radijo kanalų klausosi vis daugiau žmonių visame pasaulyje. Tokia “agresyvi” Rusijos savigyna nuo Vakarų informacinio karo agresorių išpuolių sukėlė NATO kolonizatorių įniršį – JAV, Didžiosios Britanijos dezinformacijos platintojai nėra pratę atsakyti už savo tarptautinius nusikaltimus, jie net sveikos, sąžiningos konkurencijos negali pakęsti. Visą 20 amžių užtikrintai dominavę globalinio melo ir dezinformacijos srityje tarptautiniai Vakarų smegenų plovikai pajuto realią Niurnbergo Tribunolo grėsmę už jų nebaudžiamai vykdytus visą amžių nusikaltimus žmoniškumui. Ir griebiasi visų, pačių nešvariausių priemonių, kad išvengtų baudžiamojo nuosprendžio.

NATO šalių dezinformacijos priemonėse dominuojančios gebelsiškos propagandos taisyklės skelbia:

– kuo didesnis melas, tuo greičiau juo patiki žmonės;

– tūkstantį kartų pakartotas melas darosi panašus į tiesą;

– per masines NATO dezinformacijos priemones galima bet kurią tautą padaryti valdoma gyvulių minia;

– atimk iš žmonių jų tikrą istoriją, ir kita karta išaugs mankurtais;

– Vakarų pasaulio “vertybių” propagandai svarbu ne faktai, svarbiausia yra paveikti žmonių emocijas, sukuriant netikrą grėsmę ir dehumanizuojant priešininką.

Šios ir kitos Jozefo Gebelso taisyklės, tapusios Vakarų žiniasklaidos (?) pagrindu,   padėjo NATO kolonizatoriams pavergti daugybę tautų, išplauti didelėms žmonių masėms smegenis iki beviltiško idiotizmo lygio. Ypatingai  tokiai melagingai liberaliai dezinformacijai yra imlūs nacionalistai, religiniai fanatikai, bestuburiai kompradorai ir savanaudžiai niekšai bet kurioje etninėje bendruomenėje. Juos tiesiog užburia JAV-NATO propagandinis melas, totalinė dezinformacija, fašistinės idėjos, militarizmo psichozė, pateikiami patriotinės, etninės, religinės ar liberalios laisvės mitologijos padaže. Svarbu, kad JAV-NATO dezinformacija būtų nuolat transliuojama į mases per visus vietinės propagandos kanalus. Ir šiuos kanalus privalo kontroliuoti kruopščiai atrinkti vietiniai informacinio karo prieš savo tautas nusikaltėliai. Tokie kanalai dar išdidžiai vadinami (kad totalinio smegenų plovimo aukos, masinės dezinformacijos vartotojai nesuprastų, jog jais yra begėdiškai manipuliuojama) “nacionaliniais” transliuotojais. Kaip buvo paskirta LRT vadove gyvuliškai rusobiško “Delfio” buvusi kuratorė Monika, manau, visi pamenate. Visose kitose “nepriklausomose” Lietuvos medijose kadrai atrenkami tuo pačiu landsberginės filtracijos būdu – nors ir kiaulė, bet sava. Tokiam postui užimti kvalifikacija yra dešimtas dalykas. Svarbu yra lojalumas liberalios niekšybės sistemai, ištikimybė liberalizmo principams ir besąlygiškas paklusnumas šeimininkams iš Vašingtono ir Londono. Jokių klausimų neuždavinėti – pasakė Vašingtone “Fas!”,  ir lojame ant metropolijos priešų 24/7 online režimu.

Taigi, minėtas “pranešimas” apima  net 77 totalinės JAV dezinformacijos puslapius, ir turinio galite neskaityti, jeigu perskaitėte aukščiau pacituotus daktaro Jozefo Gebelso melo propagandos principus. Jie tokie veiksmingi, kad nemaža dalis praėjusių JAV dezinformacijos smegenų plovimo mašiną japonų jau tiki, kad 1945-08-06 atominę bombą ant Hirosimos numetė ne “demokratai” JAV, o “tironas” TSRS ir J. Stalinas asmeniškai!!.. Jeigu galima taip drastiškai išplauti smegenis branduolinį pragarą patyrusioms amerikiečių aukoms, tai kokiems nors estams, ukrainiečiams, gruzinams ar lietuviams bet kuris tapinas su savo apgailėtina tv-bla-bla-šou čiabuviams stogą nuraus negrįžtamai. Ir tiesa, tokia sąmonės kolonizavimo televizija privalo vadintis itin gražiai, kad avys nesuprastų, pavyzdžiui “Laisvė.tv”. Arba “Teisė žinoti”. Arba tiesiog “Naujienos”, kuriose naujienų su žiburiu nerasi – tik kalnas propagandos.

Negalima nepacituoti šio “pranešimo” perlų: “Rusijos dezinformacijos ir propagandos ekosistema – tai oficialių, valdomų ir anoniminių komunikacijos priemonių ir platformų visuma, kuriuos Rusija naudoja kurdama ir platindama melagingas istorijas. Ekosistema susideda iš penkių pagrindinių komponentų: oficialios vyriausybės komunikacijos, valstybės finansuojami globaliniai transliacijų kanalai, nepriklausomų išteklių kūrimas, socialinių tinklų išnaudojimas ir kibernetinė dezinformacija “, – labai rimtu teigiama JAV valstybės departamento, pasaulinio dezinformacijos tinklo koordinatoriaus svetainėje paskelbtame pranešime.

Čia kas buvo?!..  JAV Valstybės departamentas ką tik sudegino Lietuvos ir kitų marionetinių režimų melo propagandos kontoras. Iki pamatų pelenais pavertė. Iš JAV propagandistų pateikto  Rusijos propagandos ekosistemos apibrėžimo tiesiog milžinišku ūgiu ir visu savo pasibjaurėtinu turiniu iškyla … valatkodelfinės nešvarios propagandos sorosinis statinys. LRT – LNK,tv3, dezinfotv, Lietuvos Rytas, delfis, M1, Laisvės meluoti.tv). Įvairūs “institutai, Rytų Europos pornostudijų centrai, “ekspertai”, “apžvalgininkai”, “specialistai”, “nepriklausomi” visi iki koktumo. Visokie sąjūdžiai, sąjungos, fašistinės, militaristinės, jaunimo  organizacijos. Ir pagaliau visokie socialinių tinklų padugnės, etatiniai skundikai, provokatoriai, jorkšyrų elfai, vatnikai, vakcinos nuo vatnikų, meškiukai ir panašus zoologijos sodas. Ir visą šitą milžinišką žmonių kvailinimo sistemą visose bananų respublikose kontroliuoja … JAV, Didžioji Britanija.  Būten šios šalys sugebėjo žodžiams ” Vakarų totalinis melas ir totalinė dezinformacija” sudėti visiškai priešingą prasmę – “kova su Rusijos propaganda”. Išradinga, turiu pripažinti.

 Lietuvos minėtoje “kovos su Rusijos propaganda” melo ir dezinformacijos sistemos aviliuoseje net “darbuotojai” tie patys dūzgia, laksto suprakaitavę iš vienos melo kontoros į kitą. Padugnių visoms lietuviškų “kibernetinių saugumo pajėgų” kontoroms jau nepakanka, kadangi save gerbiantys žmonės tokiose vietose dirbančiais savęs neįsivaizduoja. Padorių žmonių visuomenėje, kaip ten liberalai nesistengtų nuleisti visus iki liberalaus gyvulio lygio, vis tiek yra daugiau. Todėl žydriesiems savukynams ir tenka “plušėti” keliais etatais. Ačiū  dėdei Semui, jis žalio pjaustyto beverčio popieriaus savo vergams prispausdina pakankamai, o Judo sidabriniai jiems nekvepia.

Bet grįžkime prie “pranešimo” perlų. Kaip Rusijos dezinformacijos ir propagandos pavyzdžiai yra pateikiamos ilgai ir kantriai rinktos  Rusijos  žiniasklaidos priemonių antraštės. Labiau tikėtina, kad šias antraštes kūrė patys Vašingtono fantazuotojai. Jiems po Skrypalių “nužudymo” feiko ir panašių rusofobinių klastočių paleidimo į pasaulį sukurpti kažkokią antraštę – vieni juokai, vienos pypkės, kaip sakė Šerlokas Holmsas, reikalas. Net nepatogu siūlyti perskaityti kokių nors LT oficiozų bet kurios dienos pranešimų antraštes apie Rusiją. Ten tik svastikos dar nespausdina, o visa kita beveik niekuo nesikiria nuo II Pasaulinio karo laikų J.Gebelso propagandos ministerijos pranešimų apie TSRS. Vienas prie vieno.

Toliau pranešimo autoriai savo agentus visame pasaulyje stiliuje “Mes – NATO! Mes – gauja! Ujujui!” drasina beribėmis JAV -NATO melo galimtybėmis – nors „Rusijos dezinformacija (skaityk, tiesa apie JAV-NATO nusikaltimus žmoniškumui) kelia grėsmę, ji nelieka neišspręsta“.„JAV vyriausybė, mūsų sąjungininkai ir partneriai, viso pasaulio informacinio karo nusikaltėliai, melagiai ir klastotojai, JAV kontroliuojamos tarptautinės institucijos, JAV valdomos 5 kolonos visame pasaulyje, kompradoriniai elitai, pseudomokslų akademinės bendruomenės, grobuoniškas globalinis privatusis sektorius ir viso pasaulio padugnės nesėdės be darbo, kol Rusija sėkmingai naudodama  šiuolaikinės komunikacijos formas narsiai kovos su Vakarų pasaulio dezinformacija, kol Rusija nuolat viešins JAV-NATO nusikaltimus prieš žmoniją, demaskuos  Vakarų feikines naujienas, dėl ko visas pasaulis vis plačiau atveria akis į JAV-Didžiosios Britanijos nusikalstamą praktiką informacinėje erdvėje, o tautos vis drasiau nusimeta JAV-NATO platinamus masinės sąmonės kolonizacijos pančius ir pamato Vakarų kolonizatorius Tiesos šviesoje, pamato Vakarų “demokratų” melą, liberalų diktatūrą tokius, kokie jie yra  iš tiesų” – sakoma tarp eilučių pranešime. Ir Vakarų globalinės dezinformacijos tinklai neketina sudėti ginklų, žada didinti melo produkcijos gamybą keleriopai.

Pasaulinis melo centras (GEC) vadovauja ir koordinuoja JAV federalinės vyriausybės pastangas skleisti užsienyje ir šalies viduje propagandą ir dezinformaciją, kovoja su Tiesa, su alternatyviais informacijos šaltiniais, skleidžiančiais tiesą apie kapitalizmo, liberalizmo, globalizmo ir JAV-NATO tarptautinius nusikaltimus. Geras melas – tai pusė tiesos, teigia GEC ančių kepėjai.

Liepos pabaigoje JAV valstybės departamentas paprašė padidinti dvigubai – iki 138 mln. USD – GEC finansavimą 2021 m., kad būtų masiškiau gaminami antirusiški, antikinietiški, antitarybiniai prasimanymai su skambiu pavadinimu “kova su „Rusijos propaganda“. Savo kalboje JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo pavadino Rusiją „destabilizuojančia autoritarine jėga Ukrainoje, Sirijoje, Libijoje ir Vakarų demokratijose“, kuriose valstybinius perversmus, karines intervencijas, bombardavimus, žudynes ir kitus tarptautinius nusikaltimus jaus spėjo įvykdyti JAV-NATO karo nusikaltėliai.

Ko laukti Lietuvoje? Akivaizdu, landsberginės chuntos kontroliuojami melo ir propagandos centrai organizuos naują “raganų medžioklės” sezoną, naują liberalios cenzūros, patriotinės diktatūros bangą, vėl surengs parodomuosius susidorojimo su kitaminčiais politinius teismo farsus, pasiųs už grotų dar kartą A.Paleckį, nuteis dar vieną P.Masilionį, nuvers dar vieną paminklą tarybiniam lietuvių literatūros klasikui, priims dar vieną žodžio laisvę drastiškai ribojantį įstatymą, paleis nuo grandinių liberalių, fašistinių organizacijų smogikus ar kažką panašaus. Tiesos ministerijos kovos su minties nusikaltimais arsenale priemonių pakanka.

O kol kas JAV, kurios kišasi į beveik viso pasaulio šalių vidaus reikalus ir ypatingai į tų šalių rinkimus, paskelbė 10 mln. dolerių premiją tam , kuris sukurps įtikinamiausią feiką apie “Rusijos kišimąsį į JAV rinkimų procesą”. JAV Senatas išleido net 22 mln. USD ieškodamas Kremliaus rankos praėjusiose 2016 metų JAV prezidento rinkimuose. Ir nieko nerado. Sunku yra ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, kai ten jos nėra ir būti negali. Todėl JAV globalinės dezinformacijos koordinavimo centras Valstybės departamentas nutarė eiti Vakarų dezinformatorių pramintu ir patikimu taku – patys sukurs melą ir patys save apdovanos už kovą su juo.

Proamerikietiški melagiai ir dezinformatoriai visose šalyse kurtinančiai drožia plunksnas. Naujas ančių medžioklės sezonas JAV-NATO melo prerijose prasideda.

Baltijos šalių proamerikietiškos chuntos nuolat kursto pilietinį karą Donbase

Baltijos šalių valdančios proamerikietiškos chuntos liokajiškai paklusniai vykdo savo šeimininkų iš Vašingtono ir Londono nusikalstamus įsakymus ir uoliai padeda proamerikietiškam fašistiniam Kijevo režimui žudyti taikius civilius Donbaso gyventojus.


Lugansko Liaudies respublikos laisvės kovotojai paskelbė, kad į Rytų Ukrainos fronto liniją atvyko Lietuvos kariniai instruktoriai. Šių “instruktorių” vizito tikslas – mokyti Ukrainos banderlogus šaudyti taikliau iš snaiperio šautuvo į Donbaso gyventojus. Pažymėtina, kad šie “taikdariai” vykdyti savo kruviną misiją atvyko likus dienai iki paliaubų pradžios. Kaip tai padės palaikyti paliaubas NATO agresiją patiriančiose Donbaso ir Lugansko teritorijose, manau, nėra sunku įsivaizduoti.
Atvykėliai dalinsis gausia JAV/NATO karo nusikaltimų visame pasaulyje patirtimi ir mokys Ukrainos karo nusikaltėlius iš 93-osios baudžiamosios brigados šaudyti iš snaiperio šautuvo į Donbaso laisvės kovotojus, civilius gyventojus, vykdyti ardomąją veiklą Donbaso užnugaryje. Kaip sakė vienas žinomas Lietuvos švedas, fašistinis internacionalas, kuris būriais nuo 2014 metų, kai JAV-ES-NATO tarptautiniai nusikaltėliai įvykdė valstybinį perversmą Ukrainoje, rujoja Rytų Ukrainoje, mokys “žudyti rusus”, matyt. Garsių Donbaso laisvės kovotojų – Motorolos, Givi, Zacharčenkos, Mozgovojaus ir kitų – klastingi nužudymai tipišku NATO karo nusikaltėliams braižu, akivaizdu, yra įtraukti į “šviesiųjų” europiečių atsivežtą “mokymo” programą.
Be kita ko, Kijevo smogikų mokymų žudyti programoje, kurią atvežė fašizmo ideologiniai broliai iš Lietuvos, taip pat yra skirsnis, kaip diversijose prieš Donbaso gyventojus naudoti minas PMN-2, kurių net 450 vienetų atvežė dovanų lietuvių “mokytojai”. Minos PMN-2 buvo uždraustos Otavos konvencijos, kadangi sukelia itin sunkius sužalojimus, pastatytos mūšio lauke gali veikti neribotą laiką ir, konfliktui pasibaigus, ilgus metus gali žaloti civilius gyventojus. Tačiau “taikiems” fašistams ohmanams iš Lietuvos tokios smulkmenos galvų nekvaršina. Prieš tapdami NATO karo nusikaltėlių bendrininkais, paprastai tokie žmonės visam laikui atsisveikina ne tik su garbe, sąžine, bet ir su sveiku protu. Kuo daugiau kariuomenėje besmegenių, tuo stipresnė valdančios chuntos gynyba, kaip teigia žinoma kariškių patarlė.


Kai visas Lietuvos konservatorių elitas aktyviai sudalyvavo valstybinio perversmo Maidano Kijeve organizavime, Lietuvos proamerikietiška chunta nuolat teikią visokeriopą pagalbą nusikalstamam Kijevo režimui – politinę, diplomatinę, finansinę, karinę. Ir tai daro ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių antiliaudiniai režimai. Instruktorių desantas ir minos nėra pirmoji Baltijos šalių chuntų mirtį nešanti pagalba Ukrainos nacionalistams, kariaujantiems Donbase. Nepaisant to, kad šių šalių ekonomikos yra katastrofiškoje būsenoje ir jų karinis potencialas yra apgailėtinas, jos , Vašingtono ir Londono nurodymu dirba šį žemą, nusikalstamą, juodą darbą, kurių viešai nenori dirbti užjūrio metropolijos, bombų demokratijos visame pasaulyje skleidėjos. Prieš trejus metus, 2017 m., Ukrainos gynybos ministerijos vadovas Sergejus Poltorakas kreipėsi į Vakarų pasaulio šalis ir paprašė tiekti Ukrainai letalinius ginklus. Didžioji dauguma valstybių teikti tokią “pagalbą” atsisakė, teigdamos, kad ginklų tiekimas, savaime suprantama, gali tik pakurstyti pilietinį karą Rytų Ukrainoje ir jokiu būdu nepaskatins taikos regione. Tačiau Vilniuje nusprendė dosniai pasidalinti ne tik patologine rusofobija, bet ginklais net už du milijonus eurų – išsiuntė Kijevui septynis tūkstančius Kalašnikovo automatų, 80 kulkosvaidžių, keletą minosvaidžių ir kitos karinės technikos. Dar prieš metus iki Poltorako prašymo Lietuva Ukrainos teroristinių bataljonų nacionalistams patiekė apie 150 stambaus kalibro kulkosvaidžių, o tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė savo nepakeliamu darbu uždirbtų lėšų padovanojo Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms … teleskopą!..
“Norime parodyti kitoms šalims principą: visomis priemonėmis, įskaitant karinėmis, turime padėti Ukrainai“, – dar 2015 m. porino Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Marius Janukonis. Kad tokia “diplomatinė” veiklą grubiai pažeidžia JTO Statuto, Vienos Konvencijos dėl diplomatinių santykių nuostatas, Helsinkio 1975 metų Baigiamojo Akto principus, pagaliau prieštarauja bebndražmogiškai moralei, tai Lietuvos misijos vadovo Ukrainoje absoliučiai nejaudina. Taika, saugumas, įstatymo viršenybė, Rytų Ukrainos gyventojų universalios žmogausgaus teisės – tai nėra Vakarų pasaulio dimencijos.


Kiek nuosaikiau Kijevo režimui padeda Estija, kuri tik 2020 m. Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms perdavė beveik 2,5 tūkst. Makarovo pistoletų, aiškindama, kad tai padės „atremti Rusijos agresiją“. Šie pistoletai Estijos kariniuose sandėliuose buvo saugomi nuo tarybinių laikų. Neišmesti gi jų į sąvartyną. Todėl Talinas nusprendė juos padovanoti Kijevui.
Latvija daugiau kalba apie karinės pagalbos Ukrainai poreikį, tačiau kol kas apsiriboja tik humanitarinės pagalbos, daugiausia vaistų, tiekimu. Visose Baltijos šalyse, vietinių mokesčių mokėtojų sąskaita svekatos apsaugos įstaigose ir reabilitacijos centruose yra prabangiai gydomi Kijevo baudžiamųjų bataljonų baudėjai, kurie buvo sužeisti vykdydami baudžiamąsias operacijas prieš Donbaso gyventojus. Ten jų niekas neklausia, kiek vaikų jie nužudė Rytų Ukrainoje.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos instruktoriai aktyviai dalyvauja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų perkvalifikavimo ir modernizavimo pagal NATO standartus programose. Vienintelis dalykas, kurio gali tokie JAV bananų respublikų instruktoriai išmokyti Ukrainos baudėjus, yra patologinė fašistinė rusofobija ir besąlygiškas NATO vadovų nusikalstamų įsakymų vykdymas.
O aukščiausi Baltijos šalių pareigūnai labai mėgsta nuolat fotografuotis JAV-NATO agresijos prieš Donbasą fronto linijos fone – „kad palaikyti Ukrainos baudžiamųjų karinių nacionalistinių pajėgų smogikų dvasią“. Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid, apsilankiusi fronto linijoje 2018 m. gegužės mėn, buvo pirmasis Baltijos šalių vadovas, taip išreiškęs paramą karui regione. Po jos ten atvyko, Vašingtono politologų nurodymu, Latvijos prezidentas Raimondas Vėjonis. O iš Lietuvos įvairūs veikėjai plūsta nuolat. Į Donbasą buvo nuvykę ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, gynybos ministras Raimundas Karoblis, o Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ten fotografuojasi nuolat, nors pats jau sunkiai telpa ne tik į pagal specialų užsakymą jam pagamintą šarvuotą liemenę, bet ir į kadrą.

Taip atrodo Lietuvos ir kitų JAV marionečių “humanitarinė” pagalba Ukrainai.

Ir kiekvienas toks Baltijos šalių marionetinių veikėjų vizitas JAV/NATO agresijos prieš Rytų Ukrainos laisvės kovotojus zonoje tik dar labiau eskaluoja pilietinį karą Donbase, dar labiau paskatina Kijevo smogikus daryti karo nusikaltimus, nusikaltimus žmogiškumui. Ir niekaip neprisideda prie taikos regione atkūrimo, pilietinio karo deeskalacijos. Jie yra JAV marionetės. Jų užduotis – padėti JAV karo nusikaltėliams plėsti karinės NATO ekspansijos ribas, visais būdais skatinti Vakarų šalių vykdomą pasaulio neokolonizavimo projektą. Ir visi tokių veikėjų žodžiai, apie jų paramą taikai, jų siekius sukurti gerovę ir demokratiją JAV kolonizuotose šalyse yra tik begėdiškas melas, kuriuo dangstomas eilinis JAV-NATO tarptautinis nusikaltimas – agresija prieš laisvą ir demokratišką Rusiją. Ir šis nusikaltimas daromas visų Baltijos šalių žmonių, tautų vardu.
O tautos tuo metu tyli. Tylos sąmokslas karo kurstytojų aktyvios veiklos atžvilgiu visada baigiasi dideliu karu, kuriame žūsta ir karo kurstytojai, ir jų laiku nesustabdę abejingi žmonės.
STOP US-NATO WAR CRIMES ARROUND THE WORLD!
JAV-NATO karo nusikaltėlius į NIURNBERG-2 Tribunolą!
JAV-NATO okupantai – lauk iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Gruzijos ir viso pasaulio!

Sprogimas Beirute. Kas yra žinoma:

Daugiau vaizdo įrašų, nuotraukų ir informacijos galima rasti internete. Atsargiai, vaizdai gali šokiruoti.
Tai vienas didžiausių nebranduolinių sprogimų.

Sprogimo Beirute metu, pagal paskutinius duomenis žuvo daugiau nei 70 žmonių ir daugiau nei 3700 buvo sužeista.
Visas teroristines grupuotes Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, kaip ir visame pasaulyje, kuria, apmoko, finansuoja ir kontroliuoja JAV, Didžioji Britanija, NATO ir Izraelis
Izraelis skubiai pareiškė, kad su šiuo įvykiu Mosadas neturi nieko bendro. Azohenvei.
V.Putinas nusiuntė Libano prezidentui užuojautą dėl aukų ir sugriovimų po sprogimo Beirute. Rusijos Dūma ketina išsiųsti į Libaną Rusijos gelbėtojus ir humanitarinę pagalbą. Rusijos Ypatingų situacijų ministerijos transportiniai lėktuvai IL-76 jau laukia krovinio Libanui.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas paskelbė, kad pagalba jau yra pakeliui į Libaną. Izraelis taip pat pasiūlė savo pagalbą.
Beiruto jūrų uoste buvo sandėlis su gyvybiškai svarbiais ir būtiniausiais vaistais. Jis sprogimo metu buvo visiškai sunaikintas.
Kol kas oficiali sprogimo versija yra gaisras sandėlyje, kuriame buvo laikoma prieš kelis mėnesius konfiskuota kontrabandinė salietra. Kodėl pavojingas sprogus krovinys tiek laiko nebuvo išgabentas ir buvo laikomas jūrų uoste, nepranešama.
Pranešama, kad sprogo apie 2750 tonų amonio salietros. Tai prilygsta maždaug 2200 tonų TNT. Jei duomenys pasitvirtins, sprogimas Beirute bus įtrauktas į didžiausių nebranduolinių sprogimų dešimtuką žmonijos istorijoje.
Beiruto ligoninės perpildytos, sužeistieji vis dar vyksta pagalbos į sveikatos apsaugos centrsu. Gubernatorius palygino sprogimą su Hirosimos ir Nagasakio sprogimais, kuriuos 1945 metais rugpjūčio 6 ir 9 dienomis įvykdė “demokratai” ir nei kiek ne karo nusikaltėliai amerikiečiai. Tikėkimės, gubernatorius neturėjo omenyje ir aukų skaičiaus.
Libano premjeras pagrasino, kad tie, kurie įvykdė tyčia ar savo nusikalstamu neatsargumu leido įvykti šiai tragedijai, sumokės.

2020-08-05 11:00 val.
Sprogimas Beirute. Paskutinės naujienos

Šiuo metu sprogimo metu Beiruto uoste žuvusių skaičius yra daugiau nei 100 žmonių, virš 4000 žmonių buvo sužeista. Miestas paskelbtas stichinės nelaimės zona, visame Libane dviem savaitėms paskelbta nepaprastoji padėtis.

Rusija, JAV, Prancūzija, Izraelis, Irakas, Kataras ir Sirija jau išreiškė savo pasirengimą suteikti pagalbą. Rusija išsiuntė penkis Nepaprastųjų situacijų ministerijos transportinius lėktuvus IL-76 į Beirutą su humanitarine pagalba, įranga ir gelbėtojais padėti vykdyti gelbėjimo darbus ir šalinti sprogimo padarinius; Prancūzija išsiuntė vaistus ir medicinos įrangą.

Libano ministras pirmininkas Hassanas Diabas paragino ištirti sprogimo priežastis ir per 48 valandas patraukti atsakomybėn kaltus asmenis.
Sprogimo metu buvo sužeisti 48 JTO darbuotojai ir 27 jų šeimų nariai. Ar yra nukentėjusių tarpe lietuvių, duomenų kol kas nėra.

Pentagonas nepatvirtina Trampo žodžių apie teroristinį išpuolį.

Keli UNIFIL misijos nariai, buvę  karinių jūrų pajėgų laive netoli sprogimo epicentro, buvo sužeisti. Sužeidimus patyrė 20 Bangladešo jūreivių iš karinio laivo „Bijoy“, esančio uosto rajone, įgulos. Vienas iš jų yra kritinės būklės, pats laivas taip pat buvo apgadintas.

Rusijos tarptautinės pagalbos organizacijos „Rossotrudnichestvo“ atstovybė Libane paskelbė vaistų ir perrišimo priemonių sprogimo aukoms padėti rinkimo akciją.

Libanui, kurio ekonominė padėtis jau labai sunki, uosto uždarymas ir didžiuliai sugriovimai sostinėje bus sunkus išbandymas. Šalis negali išsiversti be tarptautinės pagalbos.

 

Lukašenkos savęs nuvertimas. Ant kortos pastatyta daugiau nei  prezidentavimas

Šaltinis : https://ukraina.ru/opinion/20200801/1028414902.html

Rostislav IschenkoRostislavas Iščenko

2020-08-01

Neseniai aš jau rašiau, kad provakarietiška Aleksandro Lukašenkos aplinka ruošiasi Baltarusijos prezidento nuvertimui. Tačiau jie nori, kad Aleksandras Grigorjevičius prisiimtų sau „garbę“ pablogėjusiems (ar net visiškam jų nutraukimui) santykiams su Rusija. Tada aš maniau, kad valanda “X” Lukašenkai išmuš kažkur nuo 2021 m. vidurio iki 2022 m. pabaigos. Tai reiškia, kad jis, remdamasis savo atnaujintu legitimumu, laimės rinkimus, sustiprins konfrontaciją su Kremliumi ir taps Maskvos galutinai toksiška  figūra, o po to jį nuvers jo „eurointegratoriai“, visiškai nesipriešinant suirzusiai ir nusivylusiai tautai, kurie nesupranta, kodėl ji turėtų ginti Lukašenką nuo jo paties gaujos.

Tačiau gyvenimas pilnas netikėtumų. Matyt, pirmasis (nebūtinai sėkmingas, bet rimtas) bandymas nuversti Lukašenką tikrai ruošiamas jau šių metų rugpjūtį-rugsėjį mėnesiais. Tai, žinoma, dar per anksti, bet panašu, kad Baltarusijos „eurintegratoriai“ ir jų užsienio partneriai negali ilgiau laukti.

Vakarų Europa, vis labiau įsitraukianti į konfrontaciją su JAV, yra suinteresuota gerinti santykius su Rusija. Jai ne tik kad yra neįdomus baltarusiškas Maidanas, ji jau ir  ukrainietišką yra linkusi užmiršti. JAV yra taip yra krečiamos iš vidaus, jog nepriklausomai nuo to, kas laimės lapkričio mėnesio prezidento rinkimus, yra mažai tikėtina, kad Valstijos turės galimybę aktyviai kištis į antrareikšmius teatrus, tokius kaip Baltarusija. Be to, jau paskelbta ir neišvengiama konfrontacija su Kinija taip pat sunaudos didžiąją dalį išteklių, kuriuos Vašingtonas dar sugeba mobilizuoti.

Staigiu geopolitiniu Baltarusijos posūkiu yra aktyviai suinteresuoti tik vietiniai „eurointegratoriai“ (tai yra jų tikslas, kurio nesėkmė jiems reikštų gėdingą pasitraukimą iš politikos), o taip pat Baltijos, Lenkijos ir Ukrainos geopolitinio užribio sistema. Užribio veikėjai, suprasdami, kad Vakarų parama liko praeityje ir jie pasilieka vienas prieš vieną su malonia ir draugiška, tačiau nieko neužmiršusia Rusija ir vis labiau su ja gerinti santykius linkusiais prancūzais bei vokiečiais (kurie minėto užribio veikėjams turi savo sąskaitas už tą patį „Nord Stream-2“ ir ne tik už jį) užnugaryje.

Galite, žinoma, tikėtis paramos iš JAV, tačiau susilpnėjęs Vašingtonas paskutiniu metu mieliau ima, nei duoda. Tikėtis amerikiečių paramos vien tik už besąlygišką JAV palaikymą  (kaip buvo anksčiau) jau nepakanka. Užribio veikėjams reikėtų būti bent jau galinga, įdomia nors regioniniu požiūriu geopolitine realybe, kurioje Amerika matytų be nemokamų išteklių šaltinio dar ir perspektyvią bazę ir būtų suinteresuota išsaugoti regione valdančius režimus.  Kainuoja tai palyginti nebrangiai, tačiau krizės metu niekas nenori skirti net tokių finansų, o be jų nepriklausomi Rytų Europos „proeuropietiški“ režimai krenta kaip rudens lapai. Be to, režimas yra tiek silpnesnis ir todėl greičiau žlunga, kuo didesnis rusofobijos užtaisas yra sudėtas į jo pamatus. Apskritai, norint pelningai parduoti save Amerikai, užribio veikėjams reikia skubios papildomos kapitalizacijos.

Baltarusija logiškai uždaro Baltijos-Lenkijos-Ukrainos užribio lanką. Jei pavyks pakeisti režimą dar iki rinkimų JAV, tokiu atveju bendroji geopolitinė padėtis bus palanki pučui. Europa  Lukašenkos neremia. Be to, aplinka (Lukašenkos) taip įbaugino emocingą Backo, kad jis ne tik  su Rusija sugadino santykius, bet ir pašalino iš rinkimų kampanijos visiškai nekenksmingus proeuropietiškus kandidatus į prezidentus, susodino juos į kalėjimą. Atitinkamai Briuselis bus priverstas  kažką nerišlaus pamekenti apie savo paramą „liaudies revoliucijai“. Rusijos pusėn Lukašenka pasisuks tik paskutinę akimirką, kai „gerti Boržomi“ bus jau vėlu . JAV, užimtos rinkimų kampanija ir suvaržytos vidaus politinio žaidimo taisyklių, taip pat bus priverstos išreikšti džiaugsmą dėl „paskutiniojo Europos diktatoriaus“ (kaip jie 90-aisiais vadino Lukašenką) žlugimo. Jei po rinkimų naujai išrinktas JAV prezidentas ir bus daugiau ar mažiau laisvas vykdydamas užsienio politiką, tačiau likus trims mėnesiams iki balsavimo dienos niekas nerizikuos net užsiminti apie nors kokį solidarumą su Lukašenkos režimu.

Tai yra, režimo izoliacija užsienyje ir santūriai geranoriškas (nors formalus bei priverstinis) Vakarų požiūris garantuojamas . Ir visą tai Lukašenka padarė savo rankomis.

Aš ne kartą sakiau ir rašiau, kad, su visa pagarba Amerikos politinių technologijų talentams, bet kuriame Maidane pagrindinį vaidmenį atlieka nuverčiamas režimas. Lygiai taip pat savo iniciatyva vykdydamas „proeuropietišką“ politiką Janukovičius atkirto sau kelią į Rusijos paramą ir  „prorusiškų jėgų“ paramą Ukrainos viduje. Iki galo  atkirsti nesuspėjo, tačiau labai stengėsi. Visus planus (pradedant dujų „reversu“ ir ieškinių prieš „Gazprom’ą“ rengimą, baigiant bandymu įkurti amerikiečių karinę bazę Kryme), kuriais dabartinė Ukrainos vyriausybė naudojasi ar negalėjo pasinaudoti, parengė Janukovičiaus vyriausybė. Noras pasilikti sau atvirą „kelią į Vakarus“ taip pat suvaidino lemiamą vaidmenį jo svyravimams 2013/14 metų žiemą,  kurių įtakoje niekada nebuvo duotas įsakymas išvaikyti Maidaną.

Panašią situaciją mes stebėjome ir su Erdoganu. Jis sumaniai buvo stumiamas į konfrontaciją su Rusija. Kai buvo numuštas Rusijos lėktuvas (beje, ne jo įsakymu, bet kam tai tuo metu rūpėjo), JAV ir NATO atsisakė jį palaikyti. Turkija stojo akis į akį su valstybe, kurios ji buvo nepajėgi nugalėti mūšio lauke. Dar blogiau, su ja net niekas nekariavo. Rusija Turkijai sudavė galingą ekonominį smūgį. Erdogano vidaus politikos pozicijos buvo pakirstos, sąlygos kariniam perversmui (tokia yra turkų tradicija, ten Maidanai nėra populiarūs) susiklostė idealios. Turkijos lyderį išgelbėjo netikėta Rusijos parama, jo paties energija ir gebėjimas rizikuoti. Rusija išgelbėjo jį nuo žmogžudystės pačioje perversmo pradžioje ir, matyt, užtikrino jo skrydžio į Stambulą saugumą (maištininkų lėktuvai turėjo visas galimybes numušti Erdogano lėktuvą, tačiau dėl nežinomų priežasčių tai nebuvo padaryta). Tuomet Turkijos prezidentas kreipėsi į tautą. Teoriškai maištininkai vis dar buvo stipresni. Tačiau tautos  masiniai protestai gatvėse ir Rusijos įsikišimas, kurio niekas negalėjo tikėtis, Erdogano pusėje paralyžiavo maištininkų pasipriešinimą. Generolai neišdrįso duoti kareiviams paskutinį įsakymą ir pradėjo būriais pasidavinėti teisėtai valdžiai. Tuo tarpu, jei pažvelgsite į karinių ir civilių pareigūnų, kurie buvo vienaip ar kitaip represuoti po pučo nuslopinimo, sąrašus, aiškėja, kad Erdoganas praktiškai neturėjo jokio palaikymo nei valdžioje, nei armijoje. Ryžtas bet kokia kaina priešintis ir galimybė kritinėmis akimirkomis prašyti  Rusijos pagalbos, išgelbėjo Turkijos lyderį nuo mirties, o Turkiją – nuo baisių sukrėtimų.

Dabar pažiūrėkime, ką daro Lukašenka. Likus maždaug trims mėnesiams iki rinkimų, jis pradeda isteriją, tiesiog reikalauja iš Rusijos finansinės ir ekonominės paramos rinkimams. Be to, ši parama taip pat turėtų dar ir atrodyti kaip didelė Minsko „liaudies“  režimo užsienio politikos ir prekybos bei ekonominė pergalė prieš „antiliaudinę“ Maskvą. Jis negauna šios paramos dėl to, kad Baltarusija jau seniai nustojo elgtis ne tik kaip sąjunginės valstybės dalis, bet ir kaip paprasta sąjungininkė.

Šiam scenarijui yra pasirengusi Lukašenkos aplinka. Tai, kad Rusija bet kokia kaina nesieks glaudesnių santykių su vis labiau prarandančiu populiarumą ir vis labiau flirtuojančiu su Vakarais Baltarusijos režimu, buvo galima numatyti be problemų. Maskva tiesiog neturėjo jokių alternatyvų. Net jei ji būtų pabandžiusi daryti nuolaidas Lukašenkai,  būtų buvusi įstumta į kampą reikalavimais duoti vis daugiau ir daugiau nuolaidų, kol Kremlius būtų pasakę „gana“.

„Bendražygiai“ akimirksniu paaiškino Aleksandrui Grigorjevičiui, kad jeigu Rusija nepadeda jam išsilaikyti valdžioje, tai reiškia, kad ji nori jį nuversti. Jis, geriau nei kas kitas, žinodamas, kiek kartų per pastaruosius metus, švelniai tariant, kiaulino Maskvai ir puikiai suprasdamas, kad jei jis pats būtų Putino vietoje, būtų įsakęs atsikratyti tokio „sąjungininko“ dar prieš keletą metų, iškart patikėjo Rusijos sąmokslu prieš karališkąjį asmenį.

Tada jam pademonstravo „pasiruošimą Maidanui“. Kažkokia Baltarusijos kompanija pasamdė „Rusijos PKK“ saugoti Libijos Saradžo vyriausybės naftos perdirbimo įmones. Iki šiol „Rusijos PKK“ buvo kaltinamos darbu Haftaro pusėje, todėl nenuostabu, kad žmonės buvo vežami tyliai ir per Baltarusiją. Kremlius, švelniai tariant, nepritartų tokiai saviveiklai.

Tuomet dėl kažkokių priežasčių naujai įdarbinti „naftos sargai“ kelias dienas „negalėjo išskristi“ iš Minsko į Turkiją (iš kur jie turėjo būti perkelti į Libiją). Kad sumelavo jiems patiems, nėra taip svarbu. Svarbu, kad tarpininkaujanti įmonė, kuri juos atviliojo į Baltarusijos teritoriją ir paliko ten, buvo baltarusiška. Ir tada jie buvo apgyvendinti sanatorijoje, esančioje netoli nuo prezidento rezidencijos ir kontroliuojama Lukašenkos žmonių. Baltarusijoje viską kontroliuoja Lukašenkos žmonės (nors niekas nežino, kiek laiko šie žmonės laikys save Lukašenkos žmonėmis).

Kaip darbdavys žmonėms paaiškino išsiuntimo vėlavimo priežastį, nėra svarbu. Įtikinamus paaiškinimus viskam visada lengva rasti , ir jie, žinoma, nesitikėjo klastos, būdami draugiškoje teritorijoje.

Taigi, trys dešimtys PKK atstovų yra atvežami į Baltarusiją ir ten paliekami beveik savaitei. Atkreipkite dėmesį, kad Lukašenkos gerbėjai, džiūgaujantys  dėl „labai profesionalaus Baltarusijos KGB“, nepaaiškina, kaip Baltarusijos įmonė galėtų egzistuoti, nebūdama šio KGB akiratyje, įdarbinti „Rusijos PKK“ darbui Libijoje ir dar probleminėje  Rusijos užsienio politikos požiūriu  konflikto pusėje. Paprasčiausias ir patikimiausias paaiškinimas yra tas, kad PKK samdžiusi įmonė nuo pradžių veikė pagal Baltarusijos KGB nurodymus. Reikėjo atvilioti atitinkamus žmones į Baltarusijos teritoriją.

Vėliau, neabejoju, Lukašenkai apie tai buvo pranešta maždaug taip, kaip jis sakė. Jie savaitę gyvena netoli Minsko, rusai, negeria, nerūko, yra aiškiai įtartini. KGB patikrino, o jie pasirodo “PKK”. Putinas paklaustų, ar yra pagrindas suėmimui. Lukašenkai tokių klausimų nekyla – jo noras ir yra pagrindas.

Manau, neatsitiktinai tarp užverbuotų buvo ir Ukrainos piliečių. Iš vieno iš jų būtina išgauti prisipažinimą. Priešingu atveju Baltarusijos KGB neturi pagrindo kurpti bylą. Sveika gyvensena nėra nusikaltimas. Yra daugybė Rusijos pilietybę turinčių žmonių, kuriuos Ukraina ir toliau laiko savo piliečiais, pavyzdžiui, Kirilas Vyšinskis. Kijevas sąmoningai sukūrė labai sudėtingą pilietybės atsisakymo procedūrą ir tiesiog formaliai laiko dešimtis, jei ne šimtus tūkstančių žmonių savo piliečiais, kurie jau seniai nutraukė visus ryšius su Ukraina. Tačiau Minskas šiuo atveju turi galimybę šantažuoti kai kuriuos sulaikytuosius ekstradicija į Ukrainą. Atsižvelgiant į jų darbo ypatumus, galimybė, kad bent vienas iš trijų dešimčių kovojo Donbase, yra didelė. Jei jis dar yra ir Ukrainos pilietis (bent jau Kijevo nuomone), ekstradicija į Ukrainą jam automatiškai reikštų nuosprendį (iki 15 metų LA), o tai toks asmuo tiesiog „netyčia“ numirti kalėjime. Būtent šiuos žmones Baltarusijos KGB ir bandys įtikinti prisipažinti, kad jie „Japonijos žvalgybos tarnybos nurodymu kasė tunelį iš Bankoko į Londoną“ (tai yra, jie atvyko Kremliaus įsakymu nuversti Lukašenkos). Kitų įrodymų nebus, tačiau jie ir nereikalingi.

Lukašenka – žmogus emocingas. Jei jie duos parodymus, santykių su  Maskva nutraukimas garantuotas. Jeigu prisipažinimas nebus išgautas, baltarusiai gali išduoti  kelis žmones Ukrainai. Kadangi jie yra Rusijos piliečiai ir Kremlius jau išreiškė susirūpinimą dėl Minsko veiksmų, toks demaršas Lukašenką padarys Rusijoje ne tik “rankąnepaduodamu”, bet netgi „įRostovąnepriimtinu“ .  Žmonėms bus labai sunku paaiškinti, kodėl yra gelbėjamas nuo pelnytos bausmės išdavikas, kuris Rusijos piliečius išdavė priešui.

Atkreipkime dėmesį, kad šioje situacijoje Baltarusijos KGB elgiasi labai įžūliai ir demonstratyviai. Jie paskelbė, kad „pagal jų turimą informaciją“ 200 kovotojų kirto Baltarusijos sieną ir atvyko “surengti Maidaną“ Lukašenkai. Bet jie dėl kažkokių priežasčių sugavo tik 30 „Rusijos PKK“ žmonių, kuriuos pavadinti Maidanų specialistais liežuvis nesiverčia. Kariauti svetimuose karuose ir rengti maidanus yra tokios skirtingos specializacijos, kokios, sakykime, yra skirtingos branduolinės fizikos ir kūno kultūros mokytojo specialybės. Vadovauti miesto miniai žmonių „su kilniais veidais“ ar net tiesiog tokiai pat miniai kovotojų nėra tas pats, kas sėdėti apkasuose prie Donecko ar vykdyti užpuolimus Libijos dykumoje. Likę 170 žmonių buvo kažkur „pamesti“ ir jų niekas neieško, tačiau Baltarusijos KGB praneša apie planuojamą dar dviejų grupių „įsiveržimą“ (netoli Pskovo ir Nevelio).

Tai yra, užuot tyliai gaudęs likusius „kovotojus“ ir paruošęs „šiltą priėmimą“ dar dviem grupėms, KGB atvirai iškloja savo kortas. Tikriausiai tam, kad 170 žmonių patikimai gulėtų ant dugno Baltarusijoje iki rugpjūčio 9 d., o „grupės“ iš Pskovo ir Nevelio nepastebėtos patektų į Baltarusiją kitu keliu. Tiesą sakant, Baltarusijos KGB, žinodamas, kad 33 žmonės net ir labai emocingam Lukašenkai nėra pakankamai įspūdinga jėga, bando bet kokia kaina padidinti grėsmę iki dar tūkstančio virtualių „kovotojų“.

Be to, kadangi „kovotojai“ į Baltarusiją atvyko neturėdami ginklų, prieš imant juos reikėjo išsiaiškinti, kas ir kaip turėjo juos apginkluoti, ir likviduoti slaptus ginklų sandėlius. Jie gal nesiruošė nuversti Lukašenką su petardomis ir Bengalijos liepsnelėmis. Net jei mes kalbame tik apie 30 žmonių grupę, reikės gana didelio arsenalo, kurį reikia kažkur įsigyti, kažkur laikyti ir sandėliuoti „iki pareikalavimą“. Bet Baltarusijos KGB tvirtina, kad  „kovotojų“, kurie jau atvyko į šalį ir vis dar ketina atvykti, yra šimtai. Tai yra, ginkluotės reikės visam batalionui (ne mažiau). Jei turite tiek daug ginklų, visada rasite ką apginkluoti. Jei turite tik žmones, o ginklai konfiskuojami, tai su tokiais „kovotojais“   bet kurios policijos specialiosios paskirties pajėgos  susidoros labai greitai . Tokiu būdu, triukšmingai sulaikęs 30 žmonių ir suteikęs galimybę paslėpti kalnus ginklų, Baltarusijos KGB vėl demonstruoja siaubingą neprofesionalumą.

Tik vargu bau ar tai neprofesionalumas. Manau, kad Baltarusijos teritorijoje iš tiesų jau veikia keli šimtai tikrų toje pačioje Ukrainoje surinktų smogikų (galbūt jų tarpe yra ir visokių johnųohmanų iš Lenkijos ir Baltijos šalių).Ir juos tikrai yra pasiruošta apginkluoti ir mesti prieš Lukašenką, kai tik susirinks baltarusiškas Maidanas ir bus surengta akivaizdžiai jau paruošta kruvina provokacija. Neatsitiktinai Lukašenka buvo įtikintas perkelti kariuomenę arčiau Minsko ir viešai paskelbti, kad yra pasirengęs panaudoti armiją, kad išsaugotų sau valdžią. Po to visiškai nėra sunku organizuoti ir pakabinti ant Lukašenkos „ekscesą“. Tuomet „taikūs protestuotojai“ „supyksta“ ant sužvėrėjusio režimo ir pradeda staiga ginkluotis. Policijos pasipriešinimą turi palaužti staigus didelio ginkluotų žmonių būrio pasirodymas, o tai leidžia sukurti vietinį kiekybinę persvarą kritinėse vietose. Užduotis yra viena – prasiveržti pas Lukašenką ir nužudyti jį. Informaciją apie prezidento buvimo vietą pateiks artimiausias jo ratas. Aplinka taip pat bandys pakišti Lukašenką po minios smūgiu. Jei prezidentui pavyktų duoti įsakymą armijai įsikišti, visada atsiras pora-trejetas generolų, galinčių kurį laiką blokuoti, sabotuoti ar bent jau dezorganizuoti įsakymo vykdymą. Be to, armija iš anksto mokoma, kad ji turės kovoti (su Vakarų parama) prieš „Rusijos invaziją“. Tuo tarpu ilgus dešimtmečius ši armija kartu su Rusija ruošėsi atremti Vakarų invaziją. Taigi nėra faktas, kad armija entuziastingai vykdys įsakymą.

Viso to turėtų pakakti, kad susitvarkytų su Aleksandru Grigorjevičiumi, be to, iš anksto dėl to kaltinus Rusiją. Kol Baltarusijos žmonės nežinos, juoktis ar verkti, naujoji vyriausybė turės laiko sustiprėti. Dar daugiau, jie tuoj pat pareikš, kad nuslopino maištą ir paskelbs save „Lukašenkos, “Rusijos kovotojų žvėriškai nužudyto” kurso įpėdiniais“.

Atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad be efektyvios, aktyvios paties Aleksandro Grigorjevičiaus pagalbos tokio pučo organizavimas būtų neįmanomas. Bet jis daro viską, kad save nuverstų. Jis sugriovė santykius su Rusija, padarė tai kiek įmanoma viešai ir pats apkaltino kai kurias Maskvos jėgas rengiant „Baltarusijos Maidaną“. Informacinė bazė paruošta.

Nukreipęs specialiųjų tarnybų pajėgas ir priemones kovai su mitine „Rusijos agresija“, Lukašenka ne tik užtikrina palankiausią dirvą proeuropietiškų smogikų infiltracijai į Baltarusijos režimą, bet ir skatina bestuburių karjeristų kilimą į pirmuosius vaidmenis specialiosiose tarnybose, ir tokie bestuburiai šiandien yra pasirengę vykdyti bet kurį jo įsakymą, o rytoj jie išduos jį patį. Taigi smogikams (smogiamąjai Maidano jėgai) neturėtų kilti jokių problemų.

Žmonių „su kliniais veidais“ minią , kaip parodė paskutinis Tichanovskajos palaikymo mitingas, taip pat organizavo pats Lukašenko. Nežinau, kiek jų ten buvo tiksliai (5 tūkstančiai žmonių ar 20 tūkstančių), nesu gerai susipažinęs su Baltarusijos sostinės topografija. Bet vaizdas įspūdingas net iš kvadrokopterio. Fotografuojant iš apačios, atrodys, kad išėjo milijonai. Kaip Kijevo „Maidan’e“, kur niekada (net 2004 m.) nebuvo susirinkę daugiau nei 15 tūkstančių žmonių, tačiau net ir patys didžiausi užkietėjusių Maidano priešininkai, skeptikai užtikrintai įvardino jų skaičių bent 100–200 tūkst. Ir visa tai tik dėl televizijos sumaniai sukurtos iliuzijos. Jeigu nebūtų buvę įžūlių, savavališkų alternatyvių kandidatų įkalinimų, pusė protestuotojų ar net daugiau būtų likę sėdėti namuose. Ir tai dar nėra mitinginio aktyvumo viršūnė. Pikas turėtų būti pasiektas po rugpjūčio 9 d.

Galiausiai būtent Lukašenka prastūmė Baltarusijos „eurointegratorius“ į svarbiausias savo aplinkos postus. Tai yra, kaip tai buvo Kijeve, Maidanui bus vadovaujama tiesiogiai iš jo rezidencijos.

Visi perversmui būtini komponentai yra paruošti. Mums belieka tik tikėtis, kad kažkas pučistams nevayks, ir jie bus priversti atidėti valandą „X“ valandą pusei metų, o Lukašenka turės laiko pamąstyti. Tokiu atveju dabartiniai įvykiai vėliau bus vertinami kaip paskutinės treniruotės prieš baltarusišką maidaną. Tačiau „europučistai“ ruošiasi ne mokymams. Tokios pajėgos ir priemonės nėra švaistomos veltui. Jau šiame etape jie atskleidė daugybę ryšių ir šalininkų, kurie „miegojo“ iki to laiko.  Iki rugpjūčio 9 dienos jų bus daugiau. Maišto žlugimas maištininkams reikštų „Erdogano varianto“ grėsmę, kai praktiškai pasiekę pergalę maištininkai buvo nugalėti, o paskui masiškai represuoti.

Vyksta labai rimtas žaidimas, ir Lukašenkai atėjo tiesos momentas. Ant kortos pastatyta yra daugiau nei prezidentavimas – gyvybė.

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis (c), 2020-08-02

Ir taip jau patologiškai antitarybinėje Lietuvoje – naujas antitarybinis ekscesas: anot „Kauno dienos“, Visvaldo Matijošaičio valdomoje Kauno savivaldybėje kelią skinasi iniciatyva iš vietos pašalinti adresu K. Donelaičio g. 13 prie vaikų bibliotekos stovintį lietuvių literatūros klasiko, tarybinio rašytojo Petro Cvirkos biustą.

Apie tai komentuojama, aišku, negailint priekaištų pačiam rašytojui – esą jo būta „išdaviko“, „kolaboranto“ ir visokio kitokio blogiečio. Savivaldybė, tuo tarpu, nėra šimtu procentu priėmusi pačio sprendimo – nors pastarasis ir tikėtinas, bet galutinai dalykas išaiškėsiantis artimiausių dienų bėgyje.

Įsidėmėtina, kad Cvirkos biusto pašalinimo siekia ir Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas: pastarojo teigimu, Petro Cvirkos biustui stovėti ten, kur jis šiandien stovi – nedera; reikia, pagaliau, praėjus 30-čiai metų, ir šioje srityje iki galo pravesti „desovietizaciją“…

Nepanašu, kad platesni Kauno gyventojų ar, juo labiau, inteligentijos, sluoksniai kaip nors stotų ginti Cvirkos atminimo įamžinimo. Daugių daugiausiai, pavyzdžiui – kaip matėme Vilniuje stovinčio paminklo atveju – tokie gynėjai keltų tik iš esmės apologetinio pobūdžio komentarus, maždaug: „taip, buvo jis kolaborantas, buvo jis toks, buvo jis anoks, bet vis dėlto – nusipelnęs gi rašytojas, tad palikime jį vietoje, vis dėlto – tai dalis istorijos“…

Bet ko vertas toks „ginamasis“ požiūris? Ogi nieko. Jis tik parodo potarybinės Lietuvos inteligentijos, tame tarpe liberaliau šiuo klausimu nusiteikusiosios jos dalies, idėjinį bestuburiškumą: jei iš tiesų toks baisus, piktas „kolaborantas“ – lai ir būna jis nuverstas… Bėda tiktai ta, kad Petras Cvirka nebuvo nei tautos priešas, nei išdavikas. Atvirkščiai: Petras Cvirka buvo tikras liaudies rašytojas ir tikras patriotas.

Taip, patriotas – tai reikia sakyti drąsiai, kategoriškai ir be jokių kompromisų. Klausimas tik vienas: kieno patriotas? Lietuvos – bet kokios? Aišku, ne smetoninės – ne fašistinės, ne kapitalistinės, kurioje saujelė ponų tada lobo (kaip ir dabar lobsta) tautos daugumos sąskaita. Petras Cvirka buvo liaudies Lietuvos, darbo Lietuvos ir – kokie bebūtų buvę praktikoje susiklostę jos trūkumai ar ydos – Tarybų Lietuvos – patriotas.

Toliau. Tarkime, kad ir tai – blogai. Tačiau netgi Norvegijoje, pavyzdžiui, kurios literatūros klasikas, pasaulyje pripažintas genijus Knutas Hamsunas buvo tikrų tikriausias ir, beje – idėjinis nacių bendrininkas – pastarojo knygos leidžiamos ir plačiai prieinamos visuomenei (tarp kitko – analogiškai K. Hamsuno požiūriu buvo elgiamasi ir Tarybų Sąjungoje, kur jo, kaip pasaulinės literatūros giganto, darbai buvo plačiai prieinami ir leidžiami pakartotinais leidimais).

Tuo tarpu mūsų „demokratinėje“ Lietuvoje – vaizdas yra kitoks. Cvirkos vos vieną kitą knygelę terasi. O viešojoje erdvėje – vien šmeižtas, šmeižtas ir dar kartą šmeižtas. Tokia realybė, nes vyksta gi „desovietizacija“… Ir kokia jos – tos „desovietizacijos“ – esmė?

Iš pradžių – po „laisvės ir demokratijos“ bei „nepriklausomybės“ šūkiais suvilioti mases, kad buvę korumpuoti nomenklatūrininkai, spekuliantai ir mafijozai išgrobstytų liaudies nuosavybę, sukurdami kriminalinį kapitalizmą – šitai ir buvo padaryta baigiantis XX amžiui. Paskiau, kiek tai liečia manipuliavimą tautos sąmone – išnaikinti tarybinį paveldą, apdergti, apjuodinti viską, kas tarybiška, kas komunistiška. Beje – padaryti tai po nacionalizmo, po tariamo tautiškumo ir tėvynės meilės vėliava. Galų gale – seka visiško nacionalinio tapatumo, lietuviško kultūrinio kodo erozijos etapas, kuris, Lietuvai būnant ES sudėtyje ir yra aktyviai vykdomas kaip nuosekli „desovietizacijos“ – faktinio lietuvių, kaip tarybinės tautos – kultūrinio kodo išardymo, mankurtizacijos, natūrali bei neišvengiama pasekmė.

Taigi, šiame kontekste derėtų suprasti ir Kauno savivaldybės žygį prieš Petro Cvirkos biustą: „desovietizacija“, deja, bet tęsiasi. Ir šiai dienai nėra jėgos, kuri jai realiai atsispirtų. Tiesa, šiuo požiūriu šalys, kaip kad kaimyninė Rusija – bunda, arba bent atsipeikėja iš komos… Klausimas: kada imsime atsibusti, kada deramai įvertinsime savąją istoriją, savąją tapatybę mes, lietuviai?.. Ar tiktai šliaužiosime ant pilvų priešais amerikonizmo ir antikomunizmo stabus?..

Kibirkštis
Aleksandras Rodžersas: Chodorkovskio nesėkmė Chabarovske

2020-08-01

A. Navalnio ir M.Chodorkovskio apmokamų profesionalių provokatorių pasirodymas bet kokiose protesto akcijose (o jie patys savaime labai gali būti ir spontaniški) tik diskredituoja tokias akcijas ir atima iš jų visuomenės palaikymą.

Užrašas ant plakato: “Laisvę Furgalui!”

Vykdydami “Ateities instituto” projektą, mes pradėsime apibūdindami mažus darbus ir pamažu judėsime globalių įvykių prognozių link.
Taigi, pabandykime sumodeliuoti situaciją, kas artimiausiu metu įvyks Chabarovske.
Pradėkime nuo tendencijų. Be to, aš visus savo teiginius patvirtinsiu atinkamomis iliustracijomis, kad būtų bent šiek tiek mažiau klyksmų „jūsviskąmeluojate“.
Liepos 25 dieną Chabarovske vykusiame mitinge dalyvavo 3 614 žmonių (eisenoje dalyvavo šiek tiek daugiau, mes stebėjome aikštes, nes ten yra galimybė suskaičiuoti tiksliau).

Chabarovskas. Suskaičiavome.

Rugpjūčio 1 d., kai Chodorkovskio struktūros (ir jis pats asmeniškai) paskelbė „visuotinę mobilizaciją“, akcijose dalyvavo jau du kartus mažiau – 1704 žmonės.


Beje, dėl viso pikto, štai paties Chodorkovskio raginimo dalyvauti protesto akcijose ekranas. Jis netgi uždėjo savo portretą ant plakato.

Užrašas ant Chodorkovskio raginimo: “Tolimieji Rytai – ne žaliavų priedėlis! Chabarovsko reikalavimų palaikymo akcija vyks rugpjūčio 1 d. 11:00 val. Lenino aikštėje.

Milijonai rusų atsiliepė į šį raginimą (sarkazmas).

Užrašas ant plakato dešinėje: “Putino nusikalstamą grupuotę į teismą, laisvę politiniams kaliniams!”

Ir visa tai nepaisant to, kad protestuotojų finansiniam stimuliavimui buvo skirti dideli pinigai.


Paprastai vienam protesto dalyviui skiriama mažiausiai 1200 rublių – tūkstantis į rankas dalyviui plius du šimtai rublių „brigadininkui“, kaip premija. Pateiktame ekranematome labai godų „brigadininką“, kuris nusprendė net pusę sumos pasilikti sau.
Plius transportavimo išlaidos, plius gana brangi reklaminė kampanija. Socialiniai tinklai tiesiog užkimšti mokama reklama „Visi į mitingus!“
Kasdien tai kainuoja dešimtis milijonų. „Liaudies protestai“ – tai labai brangu.
Apskritai, bet kokie tokie terminai – „liaudies kandidatas“, „liaudies gubernatorius“ ar „liaudies protestas“ – yra tik manipuliacijos.
Nes kitų kandidatų / gubernatorių / protestų tiesiog nebūna. Pigios, primityvios politinės technologijos.
Iš viso per savaitę protestuotojų skaičius sumažėjo dvigubai. Ir toliau mažės.
Todėl nebus jokio „Putino nuvertimas prasidės nuo Chabarovsko“.
Kaip to nebuvo ir „Nuo Šieso prasidės Putino nuvertimas“.
Kaip nebuvo jo ir „Nuo Jekaterinburgo parko prasidės Putino nuvertimas“.
Tai, beje, pasaulinė tendencija – patys masiškiausi mitingai Bolotnajos aikštėje Maskvoje vyko 2011 m., ir nuo to laiko šokinėjančių banderlogų skaičius stabiliai ir neišvengiamai mažėja.
Tuo pačiu metu būtina pažymėti tą faktą, kad bet kurioje panašioje vietoje – Jekaterinburge, Šiese, Chabarovske – į mitingus suplūsta Navalnio ir Chodorkovskio „profesionalūs kovotojai“ iš visos šalies.
Jų iš visos milžiniškos Rusijos galima surinkti ne daugiau kaip 2–3 tūkstančius.
Nesvarbu, kiek plušėtų botų fermos (vert. pastaba – tokie jorkšyrų elfai, soroso samdomi profesionalūs padugnės) socialiniuose tinkluose, nesvarbu, kiek jie rašytų savo paskvilių tinklapiuose „Echo of Moscow“ ir „MBH-Media“ apie „masinius liaudies neramumus“, akmeninę gėlelę jiems ištašyti nepavyksta.
Didžioji dauguma žmonių nepalaiko reikalavimo įvykdyti valstybinį perversmą . Mes nešokinėjame, mes esame maskoliai.
Be to, Navalnio ir Chodorkovskio apmokamų profesionalių provokatorių pasirodymas protesto mitinguose (o jie patys savaime visai gali būti ir spontaniški) tik diskredituoja tokias akcijas ir atima iš jų liaudies paramą.
Taigi lokaliai joks Furgalas nebus paleistas, o globaliai joks sraigtasparnis nuo Kremliaus stogo į Šiaurės Korėją neskris.
Sofos revoliucionieriai toliau įnirtingai onanizuosis tema „Oi, kai mes ateisime į valdžią, kaip mes jus visus šaudysime ir karsime“, o kažkur Londone tyliai verkia vienišas Chodorkovskis.