Archive

June 2020

Browsing

 

Žinomi Lietuvos genocido veikėjai, antiliaudinės proamerikietiškos partijos „Tėvynės(JAV) sąjunga – Lietuvos kompradoriniai krikščionys demokratai“ (TS-LK) seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Audronius Ažubalis pareikalavo vėl kuo greičiau nugriauti paminklą lietuvių literatūros klasikui rašytojui Petrui cvirkai. JAV 5 kolonos Lietuvoje veikėjus gasdina bet koks tarybinės Lietuvos didybės simbolis, bet kokia užuomina apie tai, kokius nusikaltimus prieš lietuvių tautą įvykdė JAV kolonijinės administracijos Lietuvoje landsberginė chunta per 30 metų, kai valdžią užgrobė landsberginė chunta. Epinių kūrinių “Žemė maitintoja”, “Saulėlydis Nykos valsčiuje”, “Frank Kruk”, “Brolybės sėkla”, “Meisteris ir sūnus” ir kitų autorius Petras Cvirka savo kūriniuose, kurių ne vienas sudaro lietuvių literatūros aukso fondą, labai taikliai atskleidė ne tik smetoniškos Lietuvos parazitinio elito antiliaudinę esmę, bet ir pranašingai pavaizdavo, kokia katastrofa laukia lietuvių tautos, jeigu valdžią joje užgrobia proamerikeitiški mankurtai. Po 30 metų landsberginių “demokratų” teroro Lietuva, kaip ir pranašavo rašytojas Petras Cvirka, vėl buvo grąžinta į smetoninės baudžiavos vergovę . Nykstančiai mažas elitinių parazitų klanas – konservatoriai, liberalai, socdemai, fašistai, nacionalistai ir kiti JAV patriotai – , kurie sudaro vos vieną procentą Lietuvos gyventojų, išvogė visą dviejų lietuvių tarybinių kartų sukurta tautos turtą, jį prichvatizavo, maudosi nusikalstamu būdu įgyto turto prabangoje, parazituoja visos visuomenės sąskaita ir korupcinių įstatymų pagalba žiauriai išnaudoja lietuvių tautą, vykdo antivalstybinę veiklą, grubiai pažeidinėja žmogaus teisas, terorizuoja kitaminčius.

Menotyrininkė: Petro Cvirkos paminklo ateitį verta apsvarstyti ...
Paminklas Petrui Cvirkai gal būt yra vienas iš paskutinių tarybinės Lietuvos epochos didybės simbolių, kuriame lyg veidrodyje atsispindi visa nusikalstama landsberginės chuntos valdymo esmė, parazitinė antiliaudinė Vakarų kolonizatorių marionetinio režimo prigimtis. Todėl parazitai kiekvienais metais deda daug pastangų, kad paminklas literatūros klasikui neprimintų lietuvių tautai landsberginės bezdžionių planetos veikėjų menkystės ir parsidavėliškumo – bezdžionių planetoje Čarlzas Darvinas yra nusikaltėlis, todėl paminklas jam turi būti nugriautas, taip galvoja dabartinio kompradorinio elito tūzai. Veikėjai, kurie šiandien griauna paminklus, rytoj žudys. Vakar jie pavogė žodžius, šiandien jie pavogė žodžių prasmę, rytoj jie pavogs žmonių laisvę. Tokia yra Overtono lango technologijų esmė, taip iš žmonių sąmonės yra trinama atmintis, tokiais gebelsiškais propagandos metodais žmonės daromi mankurtais, bevalia minia, aptarnaujančia saujelės parazitų privačius interesus.
Paminklą literatūros klasikui konservatoriai ir liberalai, jiems pavaldžios fašistinės, nacionalistinės organizacijos bando nugriauti nuo pat savo atėjimo su JAV pagalba į valdžią dienos 1990 metais. Jau kelis kartus paminklą P.Cvirkai buvo planuojama nugriauti vykdant taip vadinamą lietuvių tautos masinės sąmonės performatavimo, dekomunizacijos, o iš tiesų, visuomenės sąmonės kolonizacijos politiką. Vilniaus mero postą užėmus žinomam liberalui paminklų griovikui R.Šimašiui-Kuokai paminklų griovimo vajus įgavo liberalios prichvatizacijos pobūdį ir pagreitį, todėl paminklui iškilo labai reali grėsmė būti nugriautam. Ačiū Dievui, Lietuvos rašytojų sąjungoje atsirado drasių literatų ir jos nariai pasipriešino užkalnio-ramanausko lygio “kūrėjų” bezdžioniškoms iniciatyvoms. Paminklas išliko, tačiau beraštės bezdžionės valdžioje savo planų neatsisako. Tapinoidų ribotiems protams žmogaus sielos didybės simboliai sukelia nepakeliamus sklausmus: „Paminklas, matote, stovi sostinės centre. Kokia kolektyvinė jaunų žmonių savimonė sudaro paminklą asmeniui, kuris dalyvavo sunaikinant šalį? Prašome artimiausiu metu apsispręsti ir paminklą pašalinti “, – ragina kažkada buvęs Lietuvos gėdingos užsienio politikos vadovas A. Ažubalis. Kaip landsberginė chunta naikino Lietuvą paskutinius 30 metų, Audronis kukliai nutyli. Kol kas konservatorių ištikimas tarnas R. Šimašius nedrįsta kelti rankos prieš Petrą Cvirka – sorosiniame pseudoinstitute įgytas išsilavinimas jam kužda, kad tai gali jam kainuoti parsidavėliškos valatkodelfinės spaudos sukurtą įvaizdį, pakenkti jo ir taip šlapiai reputacijai. Bet liberalas visada yra pasiruošęs išduoti visuomenės interesus, jeigu už tai jam bus sumokėta pakankama kaina.
„Atsižvelgiant į tai, prieš rinkimus nebus priimami jokie sprendimai. Aš raginu nepolitizuoti šio klausimo ir susilaikyti nuo manipuliacijų prieš rinkimus “, – savo žodžius perdavė atstovė spaudai Eva Dirmaitė. Prieš rinkimus sumažinti ir taip korupciniuose skandaluose paskendusiems liberalams savo apgailėtinos partijukės “pirk-parduok” reitingus, labai nesinori. Kokį sprendimą Vilniaus liberali valdžia priims ateityje, dar nežinoma, bet kuriuo atveju viską nulems verslo interesai – paminklas stovi komerciškai itin pelningoje vietoje, kada nors judo sidabrinių skambesys visada nustelbia liberalo visus kitus motyvus. Tad kol kas liberalai tenkinasi tik įvaizdžio investicijomis. Kol kas…


Konservatorių valdoma, persotinta užkalninio-ramanauskinio lygio “literatų” istorinės atminties komisija suteikė dar 1947 metais mirusiam P. Cvirkai „sovietinio kolaboranto“ titulą, tačiau nežiūrint į tai, paminklas buvo pripažintas kultūros paveldo objektu, saugotinu – ne liberalo Zuoko gi vamzdis Neries krantinėje. Paminklas P.Cvirkai buvo pastatytas Vilniaus centre 1959 m. (autorius – Juozas Mikėnas).
Naujos politinės partijos, visuomeniniai dariniai, kurie nuolat akcentuoja nacionalinio susivienijimo idėją tiesiog privalo pasmerkti sisteminių korumpuotų konservatorių ir liberalų partijų nuolatinius bandymus nugriauti paminklą lietuvių literatūros klasikui Petrui Cvirkai, rašyti peticijas, raštus į atitinkamas instancijas. Nacionalinis susivienijimas įmanomas tik tada, kai mes susitaikysime su savo istorija, visa, tokia, kokia ji buvo iš tiesų, pasipriešinsime konjunktūrinei konservatorių monopolizuotos istorijos versijai. Istorinės lietuvių tautos atminties trynimas, kuo jau 30 metų užsiima landsberginė chunta Lietuvoje, itin drastiškai skaldo tautą, supriešina visuomenę, paverčia ją paklusnia chuntos tarnaite. Tautą vienija tikros vertybės ir tikri didvyriai.
Landsberginė chunta, patraukite savo korumpuotas letenas nuo paminklo lietuvių literatūros klasikui Petrui Cvirkai!
Ne istorijos monopolizavimui! Ne lietuvių tautos istorinės atminties trynimui!
P.s. Visi mėgstate Ilfo ir Petrovo romaną “Dvylika kėdžių”? Į lietuvių kalbą šį šedevrą išvertė ir visą svaiginantį žavesį tiksliai perdavė taip pat …. PETRAS CVIRKA Didysis.

Sudie, Amerika, ir labas vėl

Rostislavas Iščenko

2020-06-02

 

Šaltinis: https://ukraina.ru/opinion/20200602/1027866673.html

 

Protestai JAV apėmė tris kartus didesnę teritoriją nei ta, kurioje vyko kautynės per vienintelį (iki šiol) pilietinį karą valstijose. Su Nepriklausomybės karo (iš kurio gimė JAV ir kuris taip pat prasidėjo kaip civilinis karas Didžiosios Britanijos kolonijoje) epocha, net negalima lyginti.

Nepaisant to, jei ne kai kurie nežymūs niuansai, galima būtų sakyti, kad JAV nieko ypatingo nevyksta. Anksčiau taip pat buvo ne vienerios marginalų riaušės. Apiplėšimai ir padegimai – įprastas reiškinys net ir eilinio black out’o metu (elektros energijos tiekimo sutrikimai kelioms valandoms). Nacionalinė gvardija tik Naujajame Orleane po uragano „Katrina“ (ne itin išskirtinis atmosferinis reiškinys) net dvi savaites atstatinėjo viešąją tvarką. Net armija, kurią Trampas kol kas tik pažadėjo panaudoti riaušių malšinimui, jau ne kartą buvo įvedama į JAV miestus.

Mastas, žinoma, šį kartą didesnis, nei anksčiau. Bet tai nėra esmė. Daugelis stebėtojų jau pavadino dabartines riaušes „Maidanu Amerikoje“ ir intensyviai ieško panašumų su įvykiais Ukrainoje, Gruzijoje, Egipte ir visur kitur, kur amerikiečiai buvo surengę spalvotus perversmus. Deja, kai kuriuos panašumus (ir gana rimtus) galima atrasti bet kuriuose dviejuose atsitiktinai pasirinktuose  perversmuose. Net ir tuose, iš kurių vienas gali būti tikra revoliucija, o antrasis – net ne spalvota, o tiesiog banalus rūmų sąmokslas.

Tikras spalvoto perversmo bandymas JAV įvyko 2016 m. gruodžio – 2017 m. sausio mėnesį. Jį netgi suspėjo jau pavadinti „rausvųjų vaginų revoliucija“ (pagal „taikių protestuotojų” atpažinimo ženklą). Bet tada protestai subliuško tą pačią akimirką, kai išrinktasis JAV prezidentas Trampas pažadėjo  numalšinti kylantį perversmą jėga ir pagrasino pasodinti organizatorius į kalėjimą. Tuo metu JAV valstybė vis dar funkcionavo (iš inercijos) laikydamasi konstitucijos ir įstatymų, o sąmokslininkai neišdrįso stoti į atvirą konfrontaciją.

Dabar padėtis JAV yra žymiai sudėtingesnė ir įdomesnė. Esmė yra tame, kad Amerikoje vienu metu vyksta du spalvoti perversmai. Ne „Maidanas“ ar „anti-Maidanas“, o, jei norite, būtent du „Maidanai“.

Kad būtų aiškiau. „Maidanas“ yra bandymas antikonstituciniu, tačiau nesmurtiniu (labai lengvai peraugančiu į smurtinį) būdu pakeisti  valdžią. Šioje koordinačių sistemoje „anti-Maidanas“ yra spontaniškas (geriausiu atveju, bet dažniau yra organizuotas) tam tikros visuomenės dalies  raginimas gerbti konstituciją.

JAV mes šiuo metu matome dviejų Amerikos elito grupuočių konfrontaciją. Abi jau peržengė konstitucijos leidžiamus  rėmus ir bando įbauginti viena kitą prievartos scenarijumi. Tuo pačiu metu šalis sparčiai juda link pilietinio karo, apie kurio artumą pastaruosius ketverius metus kalbėjo amerikiečių politikai ir ekspertai.

Visą šį laiką amerikiečių globalistai, kurių politinė bazė yra Demokratų partija (beje, dalis respublikonų partijos esteblišmento juos taip pat palaiko), atvirai niekino konstituciją ir įstatymus. Jie bandė organizuoti anti-Tramp Maidaną  po 2016 m. prezidento rinkimų. Jie surengė beprasmiškus ir destruktyvius išpuolį prieš paminklus Konfederacijai (taip atgaivindami seniai pamirštą Pilietinio karo ideologiją). Jie tuščioje vietoje ir remdamiesi suklastotais kaltinimais inicijavo apkaltos procedūrą, kuri vėliau smogė bumerangu jiems patiems. Jų fone net ekscentriškasis Trampas atrodė kaip konstitucinio teisėtumo garantas.

Tačiau nuo 2020 m. balandžio mėn. JAV skaudžiai sukrėtusią  sisteminę krizę labai pagilino dar ir „koronakrizė“. Nedarbas ėmė augti sniego lavinos greičiu (bedarbių skaičius jau pasiekė 45–46 milijonus ir nesiruošia sustoti, iki birželio vidurio gali įveikti 50 milijonų ribą). BVP kritimo prognozės atnaujinamos kiekvieną savaitę ir jau viršija 15% per metus (ir tai dar ne vakaras). Be to, beveik du milijonai (du milijonai bus tikrai) užsikrėtusių koronavirusu ir daugiau nei šimtas tūkstančių (daugiau nei ketvirtadalis mirusių nuo COVID-19 pasaulyje) mirusių nuo pandemijos. Visa tai pačios aršiausios prezidento rinkimų kampanijos, po kurios pralaimėjusioji pusė gali užimti vietas ne šiaip opozicijoje, o kalėjime, fone.

Trampas laimėjo pirmąjį šios kovos raundą. Jo konkurentas Baidenas ir visi demokratai patys išaiškėjo kaip per daug įklimpę į korupcijos schemas – informacija, kurią jie patys pateikė per nesėkmingos apkaltos procedūras, smogė jiems patiems. Amerikos administracijos ir sveikatos apsaugos sistemos nesėkme kovoje su koronaviruso epidemija sėkmingai pasinaudojo Trampas, pažadėdama patekti 20 trilijonų dolerių ieškinį Pekinui. Dėl to iki gegužės pradžios dabartinis JAV prezidentas buvo 3-4% populiaresnis už savo konkurentą visuomenės apklausose. Bet iki rinkimų dar buvo toli. Pandemija pamažu mažėjo. Kinija su malonumu įsitraukė į abipusių kaltinimų karą, o demokratų valdoma žiniasklaida džiaugsmingai platino paprastiems amerikiečiams Pekino poziciją, kuri išsamiai ir populiariai aiškino, kad Trampas „pats kvailys“. Sisteminė krizė nebūtų pasibaigusi net tuo atveju, jeigu visi mirę nuo koronaviruso staiga būtų prisikėlę, o visi susirgę juo būtų pasveikę. Ekonomika griuvo, nedarbas toliau augo, o milijardų dolerių injekcijos nedavė net laikino atokvėpio, o tik blogino situaciją.

Esant tokioms sąlygoms Trampo reitingas pradėjo stagnuoti, vis labiau ryškėjo jo reitingo kritimo tendencija. Dabartinis JAV prezidentas, gerai žinodamas savo rinkėjus, suprato, kad norint išlaikyti (ir net padidinti) reitingą jam reikalinga mobilizacinė strategija. Anksčiau Amerikos prezidentai tokiais atvejais organizuodavo nedidelį karą užsienyje. Tačiau šiuo metu JAV išgyveno per ne lyg didelį išteklių trūkumą. Trampas  buvo priverstas net drastiškai sumažinti JAV karinį dalyvavimą Sirijoje, Afganistane bei Irake,  ir buvo priverstas paskelbti, kad JAV dar labiau sumažina savo karinį ir politinį aktyvumą užsienyje. Amerika negalėjo sau leisti dar vieno rinkimų karo. Teko galvoti apie tai, kaip oriai, neprarandant veido išeiti iš jau esamų konfliktų, o ne apie tai, kaip kurstyti naujus.

Trumpas rado išeitį smarkiai eskaluodamas vidaus politinę įtampą. Pretekstu dėl prastai organizuotos kovos su koronavirusu tose valstijose, kuriose gubernatoriais buvo demokratų atstovai, Trampas paragino savo šalininkus išeiti prie vietinių Kapitolijų į „taikias demonstracijas“ su ginklais rankose. Tiesą sakant, jis panaudojo klasikinę maidanų technologiją prieš demokratus. Jeigu jie pabandys išvaikyti manifestacijas, visai galimi atsitiktiniai ekscesai. Žmonės atėjo apsiginklavę – kažkas netyčia nuspaudžia gaiduką, ir prasideda susišaudymas, ir ten ir iki lavonų netoli, po kurių demokratai gali būti apkaltinti brutaliu antikonstituciniu amerikiečių tautos žmonių teisių ir laisvių suvaržymu. Jei manifestacijų niekas jėga  nevaikytų, Trampui nepaklusnių valstijų įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia dirbtų stipriai įtakojama jo šalininkų, o demokratų rinkėjai bus pasipiktinę savo išrinktųjų politine impotencija.

Demokratai neilgai galvojo dėl atsakomojo žingsnio. Jau pats pirmas juodaodžio amerikiečio mirties nuo baltųjų policininkų rankų (o JAV policija žudo baltuosius, juoduosius ir visus kitus nuolat) atvejis, buvo demokratų panaudotas sukelti protestų bangą visoje šalyje. Jie masiniams protestams pabandė suteikti rasinę konotaciją, o vandalizmo, apiplėšimų ir padegimų amerikiečių marginalai ir patys puikiai moka. Palyginus su „taikiais protestantuotojais“ iš JAV, 2014 metų pavyzdžio pučistai iš Ukrainos yra tiesiog filosofijos akademikai.

Dabar Trampas randasi cugsvango situacijoje. Jeigu jis pabandys protestus numalšinti jėga, visi sakys, kad remia rasistus ir pritaria policininkų smurtavimui. Spalvotų rinkėjų, kurie sudaro protestuotojų daugumą, didžioji dalis balsuoja už demokratus. Jei valdžia leis riaušininkams siautėti per ilgai, Trampu nusivils vidutinis baltasis amerikietis, o tai yra Trampo elektorato pagrindas.

Tačiau Trumpas nepasidavė. Jis įsakė gubernatoriams mobilizuoti nacionalinę gvardiją, tai yra, atsakomybę už protestų slopinimą jėga perkėlė gubernatoriams demokratams (ir respublikonams taip pat, tačiau riaušininkai nėra jų rinkėjai). Tuo pat metu prezidentas pažadėjo tuo atveju, jei gubernatoriai nepajėgs susitvarkyti, panaudoti armiją protestams numalšinti ir pagrasino, kad kariuomenė į riaušininkus šaudys tikrais šoviniais.

Tokiu būdu, abi susiskaldžiusio Amerikos elito dalys kreipiasi į savo rinkėjus, prašydamos jų aktyvios paramos palaikyti, ir taip eskaluoja minios aktyvumą gatvėse bei smurtą. Tiek trampistai, tiek globalistai bando sukurti savo oponentams silpnų, nekompetentingų politikų, nesugebančių rasti išeitį iš krizės ir pažeidžiančių pagrindines konstitucines amerikiečių teises, įvaizdį. Save gi jie reprezentuoja kaip „kietus vyrukus“ iš vesternų, pasirengusius nedelsiant ištraukti koltą, kad būtų apgintos taikių civilių gyventojų teisės ir laisvės.

Ir tai labai rimta. Susipriešinimas JAV nuėjo per toli. Dabartinės riaušės, gal būt, ir nurims – iki rinkimų dar yra per daug laiko, todėl gali būti organizuojamos naujos. Tačiau taip pat įmanoma, kad demokratai stengsis išlaikyti įtampą gatvėse kuo ilgiau, kad parodytų Trampo silpnumą arba priverstų jį panaudoti ginklus prieš maištininkus. Kad ir kaip ten būtų, tačiau abi susiskaldžiusio Amerikos elito pusės jau parodė viena kitai, kad yra pasiryžusios imtis bet kokių priemonių ir kausis iki galo, net jei tam reikėtų pakviesti savo šalininkus ginkluotam sukilimui.

Jei per pastaruosius ketverius metus amerikiečių ekspertai tik kalbėjo, kad įtampa šalyje yra didesnė, nei ji buvo Pilietinio karo išvakarėse, šiandien galime teigti, kad antrasis  pilietinis karas JAV jau yra prasidėjęs. Kol kas jis dar neišėjo už vietinių susirėmimų ribų , o jo aukos skaičiuojamos vienetais. Jį vis dar galima greitai sustabdyti ir apsimesti, kad įvyko nedidelis nesusipratimas. Tačiau konfliktuojančios šalys  trauktis neturi kur. Trumpo bandymai 2017 metais konsoliduoti JAV abiem šalims priimtino abipusio kompromiso pagrindu buvo nesėkmingi. Nuo tada įtampa tik auga, o konfliktuojančios šalys vis labiau tolsta nuo taikaus konflikto sprendimo. Net jei dabartinis konfliktas yra klaidingas startas, kitas neprivers savęs laukti ilgai. Ir jis bus žiauresnis ir vystysis daug greičiau nei dabartinis, kuris jau auga miško gaisro greičiu.

Rimtas pilietinis konfliktas JAV peržengė tikėtino stadiją ir įžengė į tikrąją. Pakartosiu, labai tikėtina, kad konfliktas gali baigtis mažu krauju, tačiau viena iš kariaujančių elito grupių po jo finalo turės būti visiškai nugalėta ir besąlygiškai kapituliavusi. Net jei formaliai valdžios klausimas oficialiai bus išspręstas tradicine rinkimų forma, iš tikrųjų dabar jau visiems yra akivaizdu, kad rinkimų proceso rezultatai turės būti paremti (arba gali būti ginčijami) realia jėga. De facto valdžios  Jungtinėse Valstijose klausimo sprendimas peržengė konstitucijos ribas, o tai reiškia, kad Amerikos valstybė nustojo egzistavusi tokia forma, kokia mes ją žinojome pastaruosius šimtą metų.

Tai nereiškia, kad JAV  nustos egzistuoti apskritai. Priešingai, jei pilietinis konfliktas bus gana trumpalaikis ir nesuskaldys jėgos struktūrų, tada, nežiūrint į tai, kuri Amerikos elito grupė laimės, įvyks priverstinė visuomenės konsolidacija aplink nugalėtoją. Savo ruožtu toks konsolidavimas leis Jungtinėms Valstijoms vykdyti labiau apgalvotą ir tikslingesnę užsienio politiką.

Šiandien pirmą kartą Amerikos istorijoje JAV per trejus su puse metų nėra vieningos užsienio politikos. Trampo komanda beveik visais klausimais nesutaria su savo Valstybės departamentu ir iki šiol nesugebėjo atlikti valymą nei Valstybės departamente, nei pagrindinėse ambasadose ir teisėsaugos institucijose. Tai lėmė rimtą JAV įtakos susilpnėjimą pasaulio arenoje.

Taigi, jei pilietinis konfliktas neperžengs protingų ribų, o pralaimėtojas bus nustatytas ne vėliau kaip rudenį (lapkričio mėn. vyksiančiose prezidento rinkimuose), tada pagal dabartinio susidūrimo rezultatus JAV turėtų per trumpą laiką sustiprinti savo  pozicijas tarptautinėje arenoje. Net jei konfliktas peržengs protingas ribas, tikėtis greito JAV dezintegravimo būtų nepagrįsta – armija ir federalinė biurokratija yra pakankamai stiprios ir negali būti padalintos tarp valstijų. Tačiau Jungtinės Amerikos Valstijų, kurias mes iki šiol pažinojome, jau nebėra, ir mums dar teks sužinoti, kokia bus naujoji Amerika.

 

Rostislavas Iščenko

2020-06-02

 

Skaitykite daugiau: https://ukraina.ru/opinion/20200602/1027866673.html

 

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-06-04

Aleksandras Rodžersas: JAV vertybinių popierių rinkos galutinai atitrūko nuo realybės
2020-06-04

Šaltinis: https://jpgazeta.ru/aleksandr-rodzhers-fondovye-rynki-v-ssha-okonchatelno-otorvalis-ot-realnosti/

Ir tegul visame pasaulyje pandemija, ekonomikos kolapsas, yra dešimtys milijonų bedarbių, vyksta gatvių riaušės ar pilietinis karas – indeksai vis tiek augs. Tai truks neilgai ir baigsis katastrofa – bet tai jau visai kita istorija.

Žmonės nuolat klausia: „Kodėl JAV akcijų rinkos nereaguoja į šalyje vykstančius neramumus?“
O jie apskritai į nieką nereaguoja!
Nei į riaušes, nei į plėšikavimą, nei į kylančias naftos kainas, nei į 40 milijonų bedarbių JAV.

Jie galutinai atitrūko nuo realybės (ne veltui žurnalas „Economist“ ant vieno iš paskutinių jo viršelių pavaizdavo didžiulę prarają tarp Volstryto ir likusio Niujorko), virtualizavosi ir akcijų biržose viskas yra gerai.

Kodėl jiems viskas gerai? Todėl, kad Federalinė rezervų sistema išpjovė sau du šonkaulius ir užsiėmė autofelacija. Atsiprašome, bet kitaip to pavadinti tiesiog neįmanoma.

Na, žinoma, jie sau paskyrė beveik keturis trilijonus dolerių (su galimybe padidinti šią sumą „pagal poreikį“), kad galėtų supirkti bet kurios kompanijos, kurias jie nuspręs gelbėti, akcijas. Už bet kokia kainą, kurią jie nuspręs esant “sąžininga”.

Šių keturių trilijonų paskirstymą ten sprėndžia penkių žmonių komisija (kurie, be kita ko, niekam nėra atskaitingi). Jei neklystu, jie visi ten iš „Juodosios uolos“ („Black Rock“) grupės. Šie bičiuliai tiesiog į pasaką pateko.

Ir, žinoma, „rinka iškart viską sureguliavo“. Na, ta prasme, pas šiuos penkis nuostabius, sąžiningus ir nepaperkamus profesionalus nedelsiant atvyko teisingi vaikinai su pasiūlymais, kurių neįmanoma atsisakyti. Ir procesas pajudėjo.

Pirkama viskas, samanos ir pelkė, bet kokios šiukšlės. Skalūnų naftos gavybos įmonė, praktiškai nutraukusi naujų gręžinių gręžimą? Tik duokite savo akcijas! Aviakompanija, kurios nei vienas lėktuvas neskraido dėl pandemijos? Perkame! Statybos įmonė, kuri nestato nieko dėl tų pačių priežasčių? Mums viskas tinka!

Jūs supratote pagrindinį principą. Kaina, iš esmės, neturi jokios reikšmės, jeigu jūs valdote pasiutusį spausdintuvą, kuris jūsų valia gali atspausdinti bet kokią pinigų sumą.

Visi prisimena „Vestuves Malinovkoje“? Žinai, imk visus pinigus – aš sau dar nupiešiu kiek man reikės! FRS ir jos sudarytos komisijos dėl „vertybinių” (dabar ypač) popierių supirkimo veikia būtent pagal šį principą.

Tuo pačiu metu mes matome, kad Amerikos realios ekonomikos sektoriui, ir taip jau sparčiai žlungančiam, labai reikia pinigų, tačiau visi doleriai, kuriuos dosniai spausdina FRS, iškart keliauja į akcijų biržą.

Tokiu būdu akcijų biržos ir FRS sukūrė uždarą ciklą (jiems dabar jau net tarpininkų bankų nereikia), kuris neturi jokio ryšio su realiąja ekonomika, nuo jos nepriklauso ir ja net nesidomi.

Kaip jie anksčiau mėgdavo sakyti: „Pas juos ten sava atmosfera“. Tiksliau, jie turi savo atskirą „Matricą“, iš kurio Volstryto verslininkai išeiti nenori ir nesiruošia (kokso ir prostitučių apstu, o visa kita jų nedomina).

Ir tegul visame pasaulyje pandemija, ekonomikos kolapsas, yra dešimtys milijonų bedarbių, vyksta gatvių riaušės ar pilietinis karas – indeksai vis tiek augs. Tai truks neilgai ir baigsis katastrofa – bet tai jau visai kita istorija.

Aleksandras Rodžersas

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-06-04

Vertėjo pastaba: Pristatau labai įdomų autorių Aleksandrą Rodžersą, kuris, mano nuomone, labai giliai supranta spalvotų revoliucijų technologijas, aiškiai ir konkrečiai dėsto įvykių JAV ir ne tik esmę. Nuo 2016 metų, kai D.Trampas netikėtai sorosinei gaujai laimėjo JAV prezidento rinkimus, buvo aišku, kad klintonidų klanas darys viską, kad atgauti prarastą valdžią JAV kolonijinėje imperijoje. Visus tuos metus vyko nusikalstamas JAV tarptautinių nusikaltėlių deep state karas prieš JAV prezidentą, nors jis, mano nuomone, darė viską, ką būtų dariusi Kruvinoji Hilary, jeigu būtų laimėjusi.D.Trampas pasauliui padarė ne mažiau, o gal ir daugiau žalos, nei bet kuris kitas JAV prezidentas, kaip įprasta JAV, tarptautinis ir karo nusikaltėlis. Tačiau sorosiniams klintonidams to buvo maža, todėl, nepavykus nuversti konkurentą teisėtomis priemonėmis – apkaltomis, begaliniais tyrimais, skandalais, masinėmis sorosinių melo propagandos priemonių dezinformacinėmis atakomis, holivudinių aktoriukų išpuoliais – sorosiniai ėmėsi jiems įprastų nusikalstamų spalvotų revoliucijų, maidanų, sąjūdžių technologijų,sėkmingai išbandytų Ukrainoje, Gruzijoje, Lietuvoje ir visur pasaulyje. Sorosinis klintonidų klanas ėmė žaisti “va bank” ir bando įvykdyti valstybinį perversmą pasaulio teroristinėje valstybėje Nr.1 JAV. Lietuvoje tai puikiai matosi valatkodelfinėje landsberginėje melo žiniasklaidoje, kur stebimas JAV klintonidų 5 kolonos padidėjęs aktyvumas. Stebime. Viskas, kad blogai JAV, yra gerai visam pasauliui.”

Aleksandras Rodžersas: Variantai už Trampą – ar jis turi šansų
2020-06-03

Šaltinis: https://jpgazeta.ru/aleksandr-rodzhers-varianty-za-trampa-est-li-shans/

Trampui būtina suprasti – demokratams gyvas jis nereikalingas jokiu atveju. Jie visais būdais sieks jo fizinio sunaikinimo. Lygiai taip pat kaip nužudė kažkokius Kadafį, Huseiną ar Miloševičių.

Pabandykime kelioms minutėms įsivaizduoti save (neduok Dieve) Donaldo Fiodorovičiaus Trampo vietoje.

Problemų kompleksas, su kuriuo susidūrė paskutinis Jungtinių (jau ne visai) valstijų prezidentas, yra pritrenkiantis.

1. Pralaimėtas prekybinis karas su Kinija. Kinija vėl pažemino juanio kursą, sukurdama savo prekybai pranašumus, ir atsisako pirkti amerikietiškas prekes pagal ankstesnius susitarimus.

2. Amerikiečių armija ir privačios karinės kompanijos vis dar yra dislokuotos Irake ir Afganistane. Iš to Amerikos valstybė neturi jokio pelno ir (arba) pranašumų, o išlaidos ir nuostoliai yra dideli.

3. Milžiniška valstybės skola. Maža to, kuo mažiau užsienio valstybių nori pirkti JAV iždo vertybinius popierius, tuo didesne tampa ši problema.

4. Didžiulis užsienio prekybos disbalansas. JAV parduoda žymiai mažiau nei perka, todėl vysto ne savo, o kitų šalių ekonomikas.

5. Didžiulis valstybės biudžeto deficitas. Šiais metais jis, įskaitant taip pat lėšas, skirtas kovai su koronavirusu ir jo pasekmėmis Amerikos ekonomikai, sudarys daugiau nei 3,6 trilijono USD, tai yra daugiau nei 20% JAV BVP. Blogiau yra tik Ukrainoje (ir net neilgam – šeimininkai netrukus juos pasivys).

6. Trampo stipriai pervertinta migrantų iš Lotynų Amerikos problema. Iš tikrųjų JAV ekonomikai migrantai labai reikalingi, kadangi 75% sezoninių vaisių ir daržovių šalyje surenka migrantai (dažniausiai nelegalūs). O vietiniai JAV gyventojai už tokius pinigus dirbti tokiomis sąlygomis nenori (kol kas badas į duris jiems nesibeldžia).

7. Opiatų epidemija. Kai kuriose valstijose iki 60% suaugusiųjų gyventojų yra narkomanai. Be to, dauguma narkomanų yra legalūs, perka opiatus pagal vaistinėse nekontroliuojamai išrašomus receptus.

Bet šios visos problemos palyginti yra senos, kurių didžiąją dalį Trampas paveldėjo iš Obamos ir kitų prieš jį buvusių prezidentų.

Prie viso šito prisideda naujos problemos.

8. Koronaviruso pandemija. Virusas stipriausiai smogė JAV, kuri pasirodė esanti viena iš labiausiai nepasirengusių epidemijai pasaulio šalių (nors savo taip mėgstamuose sudarinėti reitinguose jie patys sau nupiešė idealų įvaizdį).

Šiai dienai JAV užsikrėtė 1,901,783 žmonės. Ir mirė 109,142 žmonės. (Beveik trečdalis visų mirusių nuo COVID-19 pasaulyje).

9. BVP kritimas. Pirmąjį šių metų ketvirtį pagal paskutinius duomenis jis sudarė 5%, antrame ketvirtyje prognozuojamas dar didesnis.

10. Nedarbas. Per dešimt savaičių JAV prarado darbą daugiau ne 40 milijonų žmonių, o tai yra daugiau nei ketvirtadalis visų šalies darbingų gyventojų.

Kitų, kurie dar turi darbą, pajamos sumažėjo vidutiniškai 11 proc. (palyginimui, Rusijoje per patį Vakarų sankcijų įkarštį gyventojų pajamos sumažėjo tik 0,2 proc., tačiau aimanų buvo tiek, tarsi būtų atėmę viską).

11. “Jie nužudė juodaodį, jie nužudė”. Visi supranta, kad tai tik pretekstas? JAV policininkai nužudo vidutiniškai nuo 500 iki 1000 beginklių piliečiųper metus. Prie Obamos juodaodžiai buvo žudomi taip pat, faktas, kad JAV turėti juodaodį prezidentą šiuo požiūriu nieko nepakeitė. Ir ne faktas, kad kitos policijos smurto aukos buvo žudomos ne taip žiauriai.

12. Miestų merai ir valstijų gubernatoriai, kurie demonstratyviai atsisako vykdyti prezidento įsakymus, pataikauja ir atvirai remia „protestuotojus“. (Pamenate, kaip paksogeito metu landsberginės chuntos veikėjai atvirai tyčiojosi iš tautos išrinkto prezidento? Dabar tie patys veikėjai, etatiniai sorosiniai klintonidai, taip pat aktyviai “kūrena” prieš Trampą, karbauskinius ir šiek tiek prieš G.Nausėdą – vertėjo pastaba).

Ir taip rezultate turime – „taikius protestus“, sklandžiai peraugančius į „maidaną-sąjūdį“ ir akivaizdų bandymą įvykdyti valstybinį perversmą. Tame tarpe su planais padalinti Jungtines (vis mažiau ir mažiau) Amerikos valstijas į keletą dalių.

Trampui būtina suprasti – demokratams gyvas jis nereikalingas jokiu atveju. Jie visais būdais sieks jo fizinio sunaikinimo. Lygiai taip pat kaip nužudė kažkokius Kadafį, Huseiną ar Miloševičių.

Arba jis pradės atleidinėti ir siųsti į kalėjimą frondininkus merus ir gubernatorius, o taip pat imsis aktyvių poveikio priemonių prieš Soroso ir Klintono klaną – arba jis bus sunaikintas, o Kruvinoji Hillary dar kartą žvengs tiesioginiame eteryje.

Aleksandras Rogersas

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-06-04

Lietuvos Chatynė.

Pirciupiai yra vienas iš daugelio vokiečių nacistų ir jų vietinių kolaborantų nacionalistų sudegintų TSRS kaimų.
Žuvo 119 taikių civilių gyventojų, iš kurių  keturi buvo kūdikiai.

Pirčiupiai – kaimas Varėnos rajone, 45 km į pietvakarius nuo Vilniaus. 1944 m. birželio 3 d. vokiečių nacistai, padedami vietinių kolaborantų nacionalistų, sudegino Pirčiupių kaimą ir jo gyventojus.
119 žmonių – 61 moteris ir 58 vyrai. Mirusių kankinio mirtimi tarpe buvo 49 vaikai iki 15 metų (22 mergaitės ir 27 berniukai). Iš jų 14 vaikų iki 5 metų amžiaus ir 4 kūdikiai.
1960 m. skulptorius Gediminas Jokūbonis sukūrė memorialą tragedijos vietoje – granito statulą „Motina“ ir šalia dekoruotą granito sieną su įrašytais mirusiųjų vardais. Ant paminklo su mirusiųjų vardais parašyta: „Pirčiupio tragedija daugiau niekada nepasikartos“.

Didžiojo Tėvynės karo metais vokiečių nacistai Lietuvoje sudegino 21 kaimą.
1943 metų rugsėjo 8 d. buvo sudegintas įsikūręs tarp Lentvario ir Varėnos Fermosų kaimas, rugsėjo 11 d. – kaimai Dryžuliai ir Lazdėnai (tarp Vievio ir Lentvario), rugsėjo 13 d. – Rokiškio rajono kaimai Miliūnai, Šlapeliai, Laučiūnai, rugsėjo 30 d. – Karkiškių kaimas šalia Varėnos, pirmaisiais 1944 m. mėnesiais Gumbų, Gaidžių ir Kernavės kaimai Trakų rajone. Šiuose kraupiuose nusikaltimuose aktyviai dalyvavo vietiniai nacionalistai, policajai iš Lietuvos aktyvistų fronto, šaulių sąjungos, vietinės Plechavičiaus rinktinės, Impulevičiaus darbo apsaugos bataljono ir panašūs “patriotiški” nacių kolaborantai.

Pričiupių tragedija neturi pasikartoti.

Kinodokumentai apie “šviesiųjų” europiečių, “civilizuotų” nacistų, “vieningos” Europos demokratų nusikaltimus laikinai okupuotoje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Iš 27 milijonų tarybinių aukų, sudėtų ant Pergalės prieš fašizmą aukuro, daugiau nei 15 milijonų buvo nekombatantai, paprasti civiliai gyventojai, kuriuos tuometinės hitlerinės NATO galvažudžiai tiesiog žudė, vykdė genocidą.

 

Kai 1945 metais Tarybų Sąjunga sutriuškino “vieningos” Europos galingiausią kariuomenę, staiga paaiškėjo, kad Vakarų Europoje visai nebuvo fašizmo, fašistų, kad niekas nerėmė fašizmo, kad  buvo tik vienas niekadėjas Adolfas Hitleris, kuris melu ir teroru suklaidino milijonus paprastų vokiečių, prancūzų, belgų, latvių, estų, vengrų, italų, rumunų, slovakų, bosnių ir kitus “už savo tėvynių laisvę kovotojus”, visai ne fašistus, nei karto ne nacistus.  Kai dabartiniai “šviesieji” NATO karo vanagai-fašistai jums porins apie Rusijos agresiją, apie “šviesiosios” Europos būtinybę vienytis Rusijos agresijos akivaizdoje, kai vietiniai šauliai, nacionalistai, “patriotai” isteriškai spygauja apie “Tėvynė pavojuje!”,  kiekvieną kartą būtina prisiminti, kaip atsirado fašizmas, kaip  šitie patriotiški, iš pažiūros mieli, simpatiški vaikinai ir merginos, kurie taip mėgsta  isteriškai dainuoti “Aš myliu myliu myliu Lietuvą!” staiga tampa pabaisomis, žudikais, gyvuliais…

Michailo Romo filmas “Paprastas fašizmas”.