Sudie, Amerika, ir labas vėl

Rostislavas Iščenko

2020-06-02

 

Šaltinis: https://ukraina.ru/opinion/20200602/1027866673.html

 

Protestai JAV apėmė tris kartus didesnę teritoriją nei ta, kurioje vyko kautynės per vienintelį (iki šiol) pilietinį karą valstijose. Su Nepriklausomybės karo (iš kurio gimė JAV ir kuris taip pat prasidėjo kaip civilinis karas Didžiosios Britanijos kolonijoje) epocha, net negalima lyginti.

Nepaisant to, jei ne kai kurie nežymūs niuansai, galima būtų sakyti, kad JAV nieko ypatingo nevyksta. Anksčiau taip pat buvo ne vienerios marginalų riaušės. Apiplėšimai ir padegimai – įprastas reiškinys net ir eilinio black out’o metu (elektros energijos tiekimo sutrikimai kelioms valandoms). Nacionalinė gvardija tik Naujajame Orleane po uragano „Katrina“ (ne itin išskirtinis atmosferinis reiškinys) net dvi savaites atstatinėjo viešąją tvarką. Net armija, kurią Trampas kol kas tik pažadėjo panaudoti riaušių malšinimui, jau ne kartą buvo įvedama į JAV miestus.

Mastas, žinoma, šį kartą didesnis, nei anksčiau. Bet tai nėra esmė. Daugelis stebėtojų jau pavadino dabartines riaušes „Maidanu Amerikoje“ ir intensyviai ieško panašumų su įvykiais Ukrainoje, Gruzijoje, Egipte ir visur kitur, kur amerikiečiai buvo surengę spalvotus perversmus. Deja, kai kuriuos panašumus (ir gana rimtus) galima atrasti bet kuriuose dviejuose atsitiktinai pasirinktuose  perversmuose. Net ir tuose, iš kurių vienas gali būti tikra revoliucija, o antrasis – net ne spalvota, o tiesiog banalus rūmų sąmokslas.

Tikras spalvoto perversmo bandymas JAV įvyko 2016 m. gruodžio – 2017 m. sausio mėnesį. Jį netgi suspėjo jau pavadinti „rausvųjų vaginų revoliucija“ (pagal „taikių protestuotojų” atpažinimo ženklą). Bet tada protestai subliuško tą pačią akimirką, kai išrinktasis JAV prezidentas Trampas pažadėjo  numalšinti kylantį perversmą jėga ir pagrasino pasodinti organizatorius į kalėjimą. Tuo metu JAV valstybė vis dar funkcionavo (iš inercijos) laikydamasi konstitucijos ir įstatymų, o sąmokslininkai neišdrįso stoti į atvirą konfrontaciją.

Dabar padėtis JAV yra žymiai sudėtingesnė ir įdomesnė. Esmė yra tame, kad Amerikoje vienu metu vyksta du spalvoti perversmai. Ne „Maidanas“ ar „anti-Maidanas“, o, jei norite, būtent du „Maidanai“.

Kad būtų aiškiau. „Maidanas“ yra bandymas antikonstituciniu, tačiau nesmurtiniu (labai lengvai peraugančiu į smurtinį) būdu pakeisti  valdžią. Šioje koordinačių sistemoje „anti-Maidanas“ yra spontaniškas (geriausiu atveju, bet dažniau yra organizuotas) tam tikros visuomenės dalies  raginimas gerbti konstituciją.

JAV mes šiuo metu matome dviejų Amerikos elito grupuočių konfrontaciją. Abi jau peržengė konstitucijos leidžiamus  rėmus ir bando įbauginti viena kitą prievartos scenarijumi. Tuo pačiu metu šalis sparčiai juda link pilietinio karo, apie kurio artumą pastaruosius ketverius metus kalbėjo amerikiečių politikai ir ekspertai.

Visą šį laiką amerikiečių globalistai, kurių politinė bazė yra Demokratų partija (beje, dalis respublikonų partijos esteblišmento juos taip pat palaiko), atvirai niekino konstituciją ir įstatymus. Jie bandė organizuoti anti-Tramp Maidaną  po 2016 m. prezidento rinkimų. Jie surengė beprasmiškus ir destruktyvius išpuolį prieš paminklus Konfederacijai (taip atgaivindami seniai pamirštą Pilietinio karo ideologiją). Jie tuščioje vietoje ir remdamiesi suklastotais kaltinimais inicijavo apkaltos procedūrą, kuri vėliau smogė bumerangu jiems patiems. Jų fone net ekscentriškasis Trampas atrodė kaip konstitucinio teisėtumo garantas.

Tačiau nuo 2020 m. balandžio mėn. JAV skaudžiai sukrėtusią  sisteminę krizę labai pagilino dar ir „koronakrizė“. Nedarbas ėmė augti sniego lavinos greičiu (bedarbių skaičius jau pasiekė 45–46 milijonus ir nesiruošia sustoti, iki birželio vidurio gali įveikti 50 milijonų ribą). BVP kritimo prognozės atnaujinamos kiekvieną savaitę ir jau viršija 15% per metus (ir tai dar ne vakaras). Be to, beveik du milijonai (du milijonai bus tikrai) užsikrėtusių koronavirusu ir daugiau nei šimtas tūkstančių (daugiau nei ketvirtadalis mirusių nuo COVID-19 pasaulyje) mirusių nuo pandemijos. Visa tai pačios aršiausios prezidento rinkimų kampanijos, po kurios pralaimėjusioji pusė gali užimti vietas ne šiaip opozicijoje, o kalėjime, fone.

Trampas laimėjo pirmąjį šios kovos raundą. Jo konkurentas Baidenas ir visi demokratai patys išaiškėjo kaip per daug įklimpę į korupcijos schemas – informacija, kurią jie patys pateikė per nesėkmingos apkaltos procedūras, smogė jiems patiems. Amerikos administracijos ir sveikatos apsaugos sistemos nesėkme kovoje su koronaviruso epidemija sėkmingai pasinaudojo Trampas, pažadėdama patekti 20 trilijonų dolerių ieškinį Pekinui. Dėl to iki gegužės pradžios dabartinis JAV prezidentas buvo 3-4% populiaresnis už savo konkurentą visuomenės apklausose. Bet iki rinkimų dar buvo toli. Pandemija pamažu mažėjo. Kinija su malonumu įsitraukė į abipusių kaltinimų karą, o demokratų valdoma žiniasklaida džiaugsmingai platino paprastiems amerikiečiams Pekino poziciją, kuri išsamiai ir populiariai aiškino, kad Trampas „pats kvailys“. Sisteminė krizė nebūtų pasibaigusi net tuo atveju, jeigu visi mirę nuo koronaviruso staiga būtų prisikėlę, o visi susirgę juo būtų pasveikę. Ekonomika griuvo, nedarbas toliau augo, o milijardų dolerių injekcijos nedavė net laikino atokvėpio, o tik blogino situaciją.

Esant tokioms sąlygoms Trampo reitingas pradėjo stagnuoti, vis labiau ryškėjo jo reitingo kritimo tendencija. Dabartinis JAV prezidentas, gerai žinodamas savo rinkėjus, suprato, kad norint išlaikyti (ir net padidinti) reitingą jam reikalinga mobilizacinė strategija. Anksčiau Amerikos prezidentai tokiais atvejais organizuodavo nedidelį karą užsienyje. Tačiau šiuo metu JAV išgyveno per ne lyg didelį išteklių trūkumą. Trampas  buvo priverstas net drastiškai sumažinti JAV karinį dalyvavimą Sirijoje, Afganistane bei Irake,  ir buvo priverstas paskelbti, kad JAV dar labiau sumažina savo karinį ir politinį aktyvumą užsienyje. Amerika negalėjo sau leisti dar vieno rinkimų karo. Teko galvoti apie tai, kaip oriai, neprarandant veido išeiti iš jau esamų konfliktų, o ne apie tai, kaip kurstyti naujus.

Trumpas rado išeitį smarkiai eskaluodamas vidaus politinę įtampą. Pretekstu dėl prastai organizuotos kovos su koronavirusu tose valstijose, kuriose gubernatoriais buvo demokratų atstovai, Trampas paragino savo šalininkus išeiti prie vietinių Kapitolijų į „taikias demonstracijas“ su ginklais rankose. Tiesą sakant, jis panaudojo klasikinę maidanų technologiją prieš demokratus. Jeigu jie pabandys išvaikyti manifestacijas, visai galimi atsitiktiniai ekscesai. Žmonės atėjo apsiginklavę – kažkas netyčia nuspaudžia gaiduką, ir prasideda susišaudymas, ir ten ir iki lavonų netoli, po kurių demokratai gali būti apkaltinti brutaliu antikonstituciniu amerikiečių tautos žmonių teisių ir laisvių suvaržymu. Jei manifestacijų niekas jėga  nevaikytų, Trampui nepaklusnių valstijų įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia dirbtų stipriai įtakojama jo šalininkų, o demokratų rinkėjai bus pasipiktinę savo išrinktųjų politine impotencija.

Demokratai neilgai galvojo dėl atsakomojo žingsnio. Jau pats pirmas juodaodžio amerikiečio mirties nuo baltųjų policininkų rankų (o JAV policija žudo baltuosius, juoduosius ir visus kitus nuolat) atvejis, buvo demokratų panaudotas sukelti protestų bangą visoje šalyje. Jie masiniams protestams pabandė suteikti rasinę konotaciją, o vandalizmo, apiplėšimų ir padegimų amerikiečių marginalai ir patys puikiai moka. Palyginus su „taikiais protestantuotojais“ iš JAV, 2014 metų pavyzdžio pučistai iš Ukrainos yra tiesiog filosofijos akademikai.

Dabar Trampas randasi cugsvango situacijoje. Jeigu jis pabandys protestus numalšinti jėga, visi sakys, kad remia rasistus ir pritaria policininkų smurtavimui. Spalvotų rinkėjų, kurie sudaro protestuotojų daugumą, didžioji dalis balsuoja už demokratus. Jei valdžia leis riaušininkams siautėti per ilgai, Trampu nusivils vidutinis baltasis amerikietis, o tai yra Trampo elektorato pagrindas.

Tačiau Trumpas nepasidavė. Jis įsakė gubernatoriams mobilizuoti nacionalinę gvardiją, tai yra, atsakomybę už protestų slopinimą jėga perkėlė gubernatoriams demokratams (ir respublikonams taip pat, tačiau riaušininkai nėra jų rinkėjai). Tuo pat metu prezidentas pažadėjo tuo atveju, jei gubernatoriai nepajėgs susitvarkyti, panaudoti armiją protestams numalšinti ir pagrasino, kad kariuomenė į riaušininkus šaudys tikrais šoviniais.

Tokiu būdu, abi susiskaldžiusio Amerikos elito dalys kreipiasi į savo rinkėjus, prašydamos jų aktyvios paramos palaikyti, ir taip eskaluoja minios aktyvumą gatvėse bei smurtą. Tiek trampistai, tiek globalistai bando sukurti savo oponentams silpnų, nekompetentingų politikų, nesugebančių rasti išeitį iš krizės ir pažeidžiančių pagrindines konstitucines amerikiečių teises, įvaizdį. Save gi jie reprezentuoja kaip „kietus vyrukus“ iš vesternų, pasirengusius nedelsiant ištraukti koltą, kad būtų apgintos taikių civilių gyventojų teisės ir laisvės.

Ir tai labai rimta. Susipriešinimas JAV nuėjo per toli. Dabartinės riaušės, gal būt, ir nurims – iki rinkimų dar yra per daug laiko, todėl gali būti organizuojamos naujos. Tačiau taip pat įmanoma, kad demokratai stengsis išlaikyti įtampą gatvėse kuo ilgiau, kad parodytų Trampo silpnumą arba priverstų jį panaudoti ginklus prieš maištininkus. Kad ir kaip ten būtų, tačiau abi susiskaldžiusio Amerikos elito pusės jau parodė viena kitai, kad yra pasiryžusios imtis bet kokių priemonių ir kausis iki galo, net jei tam reikėtų pakviesti savo šalininkus ginkluotam sukilimui.

Jei per pastaruosius ketverius metus amerikiečių ekspertai tik kalbėjo, kad įtampa šalyje yra didesnė, nei ji buvo Pilietinio karo išvakarėse, šiandien galime teigti, kad antrasis  pilietinis karas JAV jau yra prasidėjęs. Kol kas jis dar neišėjo už vietinių susirėmimų ribų , o jo aukos skaičiuojamos vienetais. Jį vis dar galima greitai sustabdyti ir apsimesti, kad įvyko nedidelis nesusipratimas. Tačiau konfliktuojančios šalys  trauktis neturi kur. Trumpo bandymai 2017 metais konsoliduoti JAV abiem šalims priimtino abipusio kompromiso pagrindu buvo nesėkmingi. Nuo tada įtampa tik auga, o konfliktuojančios šalys vis labiau tolsta nuo taikaus konflikto sprendimo. Net jei dabartinis konfliktas yra klaidingas startas, kitas neprivers savęs laukti ilgai. Ir jis bus žiauresnis ir vystysis daug greičiau nei dabartinis, kuris jau auga miško gaisro greičiu.

Rimtas pilietinis konfliktas JAV peržengė tikėtino stadiją ir įžengė į tikrąją. Pakartosiu, labai tikėtina, kad konfliktas gali baigtis mažu krauju, tačiau viena iš kariaujančių elito grupių po jo finalo turės būti visiškai nugalėta ir besąlygiškai kapituliavusi. Net jei formaliai valdžios klausimas oficialiai bus išspręstas tradicine rinkimų forma, iš tikrųjų dabar jau visiems yra akivaizdu, kad rinkimų proceso rezultatai turės būti paremti (arba gali būti ginčijami) realia jėga. De facto valdžios  Jungtinėse Valstijose klausimo sprendimas peržengė konstitucijos ribas, o tai reiškia, kad Amerikos valstybė nustojo egzistavusi tokia forma, kokia mes ją žinojome pastaruosius šimtą metų.

Tai nereiškia, kad JAV  nustos egzistuoti apskritai. Priešingai, jei pilietinis konfliktas bus gana trumpalaikis ir nesuskaldys jėgos struktūrų, tada, nežiūrint į tai, kuri Amerikos elito grupė laimės, įvyks priverstinė visuomenės konsolidacija aplink nugalėtoją. Savo ruožtu toks konsolidavimas leis Jungtinėms Valstijoms vykdyti labiau apgalvotą ir tikslingesnę užsienio politiką.

Šiandien pirmą kartą Amerikos istorijoje JAV per trejus su puse metų nėra vieningos užsienio politikos. Trampo komanda beveik visais klausimais nesutaria su savo Valstybės departamentu ir iki šiol nesugebėjo atlikti valymą nei Valstybės departamente, nei pagrindinėse ambasadose ir teisėsaugos institucijose. Tai lėmė rimtą JAV įtakos susilpnėjimą pasaulio arenoje.

Taigi, jei pilietinis konfliktas neperžengs protingų ribų, o pralaimėtojas bus nustatytas ne vėliau kaip rudenį (lapkričio mėn. vyksiančiose prezidento rinkimuose), tada pagal dabartinio susidūrimo rezultatus JAV turėtų per trumpą laiką sustiprinti savo  pozicijas tarptautinėje arenoje. Net jei konfliktas peržengs protingas ribas, tikėtis greito JAV dezintegravimo būtų nepagrįsta – armija ir federalinė biurokratija yra pakankamai stiprios ir negali būti padalintos tarp valstijų. Tačiau Jungtinės Amerikos Valstijų, kurias mes iki šiol pažinojome, jau nebėra, ir mums dar teks sužinoti, kokia bus naujoji Amerika.

 

Rostislavas Iščenko

2020-06-02

 

Skaitykite daugiau: https://ukraina.ru/opinion/20200602/1027866673.html

 

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-06-04