Aleksandras Rodžersas: Tautų apsisprendimo teisė ir pasaulinis chaosas Tikrai nepriklausomas pasaulio šalis galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. JAV, Didžioji Britanija, Rusija, Kinija, Iranas, Indija (su kai kuria nuolaida, ten sava specifika), Turkija ir dar kelios. Viskas. Štai jie ten Vakaruose turi sąvoką „didžioji galia“ – kelios didžiausios šalys varžosi dėl lyderystės pasaulyje. O visos kitos yra statistai ir keičiamos monetos. Turiu vieną šlykštų bruožą, kuris siutina daugelį. Aš niekada nepriimu „visiems žinomų“ ir „visuotinai priimtų“ teiginių aklai, bet reikalauju juos pagrįsti. Ir ne kartą kvescionavau įvairias „banalias tiesas“, tačiau dabar priėjau prie tokios ginčytinos ir prieštaringos sąvokos, kaip „tautų teisė į apsisprendimą“. Apskritai Džordžas Carlinas savo laiku labai gerai išsireiškė apie visokias ten „teises“. Jeigu kalbėti trumpai, tai bet kokios deklaruojamos teisės turi prasmę tik tada, jei jūs a) galite jas įgyvendinti (yra mechanizmai ir institucijos); b) galite jas sau leisti (turite išteklius); c) galite jas apginti (teisinėmis ir karinėmis priemonėmis). Tautų apsisprendimo teisė visada buvo viena prieštaringiausių ir abejotiniausių tarp visų teisių. Nes, viena vertus, deklaruojama tautų teisė į apsisprendimą, kita vertus, kiekviena sveika ir adekvati valstybė deklaruoja savo nedalomumą ir teritorinį vientisumą. Nesunku suprasti, kad tai dvi tiesiogiai priešingos sąvokos. Bet kuri žmonių grupė, bandanti įgyvendinti tarptautinėse normose…