XIX a. legendoje pasakojama, kaip vieną kartą susitiko Tiesa ir Melas. Melas pasisveikino su Tiesa tardamas: „Šiandien gera diena.“ Tiesa apsidairė aplink, pažvelgė į dangų, diena buvo gera. Jie kažkiek laiko praleido drauge, kol priėjo didelį vandens šulinį. Melas panardino ranką į vandenį ir atsigręžė į Tiesą. „Malonus ir šiltas vanduo“, – tarė jis, – jei jūs norite, mes galime išsimaudyti kartu?” Tiesa vėl buvo nepatikli. Ji pamerkė savo ranką į vandenį ir vanduo buvo iš tiesų malonus. Kažkiek laiko jie plaukiojo, kai staiga Melas išlipo iš šulinio, apsirengė Tiesos drabužiais ir dingo. Tiesa, pasipiktinusi, taip pat išlipo iš vandens, nuoga. Ji ėmė bėgioti visur, ieškodama Melo, kad šis grąžintų jai drabužius. Pasaulis, kuris matė ją nuogą, nusigręžė nuo jos iš gėdos ir pykčio. Nelaiminga Tiesa, susigėdusi, grįžo į šulinį ir dingo ten amžinai. Nuo to laiko Melas bastosi po pasaulį, apsirengęs Tiesos rūbais, visi yra patenkinti esama tvarka, ir pasaulis jokiu būdu nenori matyti Tiesos, kuri yra tokia nuoga.