Čilėje jau kuris laikas vyksta gatvių mūšiai. Neramumai Čilėje, matomai, nėra finansuojami “demokratiškų” JAV ir NATO specialiųjų tarnybų, spalvotų revoliucijų, perversmų, maidanų, sąjūdžių technologai iš JAV, Didžiosios Britanijos ten nesimato, todėl, savaime suprantama, “laisvoji” parsiduodanti Vakarų melo propagandos mašina įvykių Čilėje nereklamuoja. Čia gi ne Honkongas ir net ne Ukraina.Čilė jau realizuotas JAV neokolonijinės ekspansijos neoliberalizmo projektas, todėl pagal žanro taisykles turėtų būti ekonominės gerovės ir socialinės ramybės oazė. Tačiau … Čilėje, kaip ir visur kitur, bet kurioje proamerikietiškoje kolonijoje, kur savo kruvinas letenas įkėlė Vakarų kolonizatoriai, kapitalistai, šalis buvo nusiaubta, jos resursai išpumpuoti į Vakarų ekonominių kilerių bankus, o tautai liko skurdas, skolos, neviltis. Kaip ir Lietuvoje, kuri nuėjo standartinį kelią nuo nacionalistinės spalvotos revoliucijos iki JAV kolonijos, valdomos antiliaudinio proamerikietiškos chuntos režimo.
Niekas nesupranta, kodėl Čilėje staiga kilo nedidelis pilietinis karas. Ne todėl gi, kad padidėjo metro bilietų ir benzino kainos. Nors tai taip pat paskatino nepasitenkinimą. Svarbiausia ir pagrindinė neramumų, klasinės kovos priežastis yra neoliberalios Čilės vyriausybės vidaus politikos dėsninga pasekmė.
Čilės miestuose vyksta masiniai protesto mitingai, kuriuose dalyvauja šimtai tūkstančių žmonių. Pažymėtina, demonstrantai išeina į gatves be jokių vietinių politinių partijų vadovaujančių kvietimų, raginimų, spontaniškai. Dega metro stotys, sisteminių valdžiai lojalių laikraščių redakcijos, policijos nuovados ir prekybos centrai, o socialiniuose tinkluose pranešama apie aštuoniolika žuvusiųjų gatvių mūšiuose.
Šio sukilimo priežastimi, taip buvo skelbiama pradžioje, tapo pravažiavimo metro kainų pakėlimas Čilės sostinėje Santjage, kuris jau ir taip garsėjo kaip brangiausias miestas Lotynų Amerikoje. Tokiu metro kainų pakėlimu nepatenkintų studentų protesto akcijos labai greitai peraugo į atvirus susirėmimus su režimo policija, o kai valdžios institucijos paskelbė nepaprastąją padėtį, pirmą kartą, beje, po JAV įvykdyto šalyje karinio valstybės perversmo ir Pinočeto diktatūros pastatymo į valdžią, tai sukėlė tikrą liaudies, darbo žmonių pykčio sprogimą. Čilies piliečiai pajuto – tokie liberalios valdžios veiksmai yra tik preliudija ir valdantis režimas gali juos lengvai grąžinti į siaubingus neoliberalius 1970 – uosius, kai šioje Lotynų Amerikos šalyje buvo surengtas totalinis neoliberalių reformų įgyvendinimo eksperimentas pagal “Čikagos berniukų”, Miltono Friedmano mokyklos parengtą scenarijų. Lietuvoje, kaip ir visose buvusios Tarybų Sąjungos respublikuose, visi puikiai prisimena, kaip atsirado visa gaują rėksnių, liberalios laisvos rinkos pranašų, landsberginių, liberalų , visokių masiulių, šimašių, gentvilų, kurie ūbavo per savo valdomas melo sklaidos priemones – lrytas, 15min, lrt, tv3, delfi ir pan. – tik privati nuosavybė yra efektyvi, tik laisva rinka gali patenkinti visų lūkesčius, visą valstybinę nuosavybę ir visas viešąsias paslaugas būtina privatizuoti, kadangi nematoma Adamo Smito ranka viską sureguliuos, visus labai teisingai apdovanos ir viską paskirstys pagal nuopelnus. Ir šį milžinišką ekonominį nusikaltimą prieš Lietuvą, valstybę ir tautą, landsberginė chunta paskelbė reformomis. Reformos, pagal neoliberalus, yra toks būdas nebaudžiamai vogti iš tautos, po kurių visas turtas tampa liberalių reformatorių privačia nuosavybe, o reformų objektui tautai tenka pareiga apmokėti liberalių sukčių prabangą ir perduoti jiems savo turtą. Trumpai, išlaidos liberalioje ekonomikoje yra nacionalizuojamos, pajamos yra privatizuojamos ir tampa neliečiama liberalių “reformatorių” privačia nuosavybe. Po 30 metų liberalių reformų visi lietuviai dabar jau puikiai mato, kam nematoma Adamo Smito ranka dosniai sunešė į kišenes turtus, Lietuvos pramonę, žemės ūkį, žemes, miškus, atominę energetiką, jūrų laivyną, sveikatos apsaugą, socialinę infrastruktūrą, kam pastatė pilis vaizdingiausiose Lietuvos vietose, paežerėse, pajūriuose, buvusių pionierių stovyklų vietose.
Čilėje įvyko panaši liberalių “reformų” istorija – viskas buvo privatizuota, be jokio gailesčio ir minčių apie viešąjį gėrį, visuotinį interesą. Pamenate, visas būrys Laisvosios Rinkos instituto ir panašių “mokslo įstaigų” “ekspertų”, “specialistų”, ir šiaip žmonių su tauriais, kilniais, gėrį spinduliuojančiais veidais rimtai porino per visus delfius apie Čilės ekonominį stebuklą, totalinės privatizacijos naudą, garsiai svajojo apie Lietuvos Pinočetą ir kiekvienų rinkimų metu su neslepiama patetika ieškojo Čilės diktatoriaus bruožų dešiniųjų partijų lyderiuose – kubiliuose, masiuliuose, šimašiuose ir pan. Čilės ekonomika visada buvo nuolat linksniuojamas kaip teigiamas liberalių reformų ir rinkos ekonomikos triumfo pavyzdys.
Reformos vyko, per paskutinius 30 liberalios valdžios nepriklausomybės nuo tautos metus ekonominė gerovė ir stebuklai pasirodė tik „reformatorių“ sąskaitose. Kaip visada – privatizuota politinė sistema, privatizuoti įstatymų leidėjai, privatizuoti valstybės tarnautojai, privatizuoti kišeniai teisėjai, prokurorai, policija saugo „privatizatorių“ turtą, interesus, o privatizuota žiniasklaida, privatizuotas visuomeninis transliuotojas už konkrečius pinigus visiems seka pasakas, kad liberalus vagis nėra nusikaltėlis – jis tik tas, kuris nusipelnė gyventi geriau už visus kitus.
Mitas apie sėkmingas ekonomines reformas, kurios buvo tariamai įvykdytos Čilės diktatūros epochoje, kai fašistinė Pinočeto chunta žiauriomis represijomis nuvarė į progrindį oponentus ir privertė užsičiaupti visus nepatenkintus piliečius, visada buvo landsberginės Lietuvos liberalios bendruomenės ideologijos kertinis akmuo. Kolektyviniai kubiliai ir masiuliai visa gerkle giedojo ditirambus apie išskirtinius valdančios chuntos pasiekimus. O vidutinis nebrendila liberalas dabar užtikrintai vadina tolimąją Čilę turtingiausia Lotynų Amerikos šalimi, žinoma, nuoširdžiai tikėdamas, kad tai yra nuopelnas velionio fašistinio diktatoriaus, kuris geležine ranka sunaikino socialistinę Salvadoro Aljendės vyriausybę, paversdamas savo valstybę nuolankiu JAV užsienio politikos vasalu.
Tačiau Pinočeto Čilės realybė buvo visiškai kitokia, nei ta, apie kurią taip maloniai čiulbėjo Laisvosios Rinkos instituto zylės. Čilė iš tiesų labiau priminė liberalios saulės išdegintą dykumą nei pažadėtąją žemę.
Socialistinės Salvadoro Aljendės vyriausybės valdymo metais šalies ekonomika sparčiai augo ir šio augimo rezultatai atsispindėjo išskirtiniais pasiekimais socialinėje srityje, liaudies valdžia dirbo tautai, paprastiems darbo žmonėms, visai visuomenei. 1971 m. Čilės bendrasis vidaus produktas išaugo 8,5%, pramonės produkcija išaugo 12%, o žemės ūkio produkcija – beveik 6%. Ypač sparčiai augo gyvenamojo būsto statyba. 1972 m. statybos darbų apimtys padidėjo 3,5 karto. Nedarbas sumažėjo iki 1972 metų pabaigos sumažėjo iki 3% (1970 m. nedarbo lygis buvo 8,3%). 1972 m. BVP išaugo dar 5%. Tačiau po 1973 m. rugsėjo 11 d. JAV įvykdyto šalyje karinio perversmo Čilės ekonomika staiga ėmė tiesiog byrėti. Per pirmuosius šešis karinės chuntos valdymo mėnesius gyventojų perkamoji galia sumažėjo 60 proc., nacionalinė valiuta buvo devalvuota daugiau nei dvigubai, pagrindinių prekių ir paslaugų kainos padidėjo kelis kartus, bedarbių armija padidėjo 100 tūkst. žmonių, į kuriuos liberaliai valdžiai buvo nusispjauti.Tuo pačiu metu darbo savaitė trukmė buvo pailginta nuo 44 iki 48 valandų be jokių kompensacijų už viršvalandžius, o vidutinis darbo užmokestis sumažėjo iki 15 JAV dolerių per mėnesį. Krizė ypatingai stipriai sukrėtė žemės ūkį – chunta latifundininkams ėmėsi grąžinti žemę, kurią S.Aljendės nacionalinės vienybės vyriausybė buvo perdavusi valstiečiams. Valstiečiai, atsakydami į chuntos savivalę, sabotavo žemės ūkio darbus. Tokia padėtis chuntai buvo nepriimtina ir ji, kad užtikrinti maisto produktų santykinę “gausybę” sostinėje, uždraudė pardavinėti mėsą 19 iš 25 provincijų, tokiu būdu 80% šalies gyventojų palikdama be mėsos gaminių. 1974 m. išlaidos pragyvenimui šalyje smarkiai išaugo ir pagal oficialios statistikos smarkiai sumažintus duomeni pragyvenimas pabrango 375 procentais. Duonos kaina pakilo 22 kartus, cukraus kainos – 29 kartus, muilo kainos – 69 kartus. Nedarbas išaugo iki 6% , darbo neturėjo apie 18% ekonomiškai aktyvių gyventojų. Darbo užmokesčio dalis nacionalinėse pajamose sumažėjo iki 35%, kai valdant Aljendei šis rodiklis sudarė daugiau nei 60%. Nacionalinė valiuta eskudo buvo 1974 metais buvo devalvuotas 28 kartus. Nemokama sveikatos apsauga buvo panaikinta.
Pinočeto fašistinio pučo neigiama įtaka yra jaučiamas net ir dabar, praėjus daug metų po Pinočeto diktatūros žlugimo. Tuo stipriau jis jaučiamas, kai šalį valdo dabartinis Čilės prezidentas, milijardierius Sebastianas Pinjera, kuris yra atviras neoliberaliaus ekonomikos kurso šalininkas, o jo brolis kadaise buvo vienas iš „Čikagos berniukų“, pradėjusių įgyvendinti destruktyvias Čilei neoliberalias reformas. Pagrindinis šių liberalių (nusikalstamų) reformų rezultatas buvo katastrofiška socialinė nelygybė Čilėje, kuri tvirtai įsitvirtino šioje Lotynų Amerikos šalyje, padalintoje į labai turtingą mikroskopinę valdančiųjų mažumą ir ant išgyvenimo ribos pastatytą, nuskurdintą, pavergtą, beteisę absoliučią daugumą, darbo žmonių mases, kovojančias už teisę egzistuoti.
Švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos yra visiškai komercializuoti ir daugumai neprieinami, o išlaidos kelionėms transporto priemonėmis sunaudoja didžiąją dalį vidutinio statistinio Čilės gyventojo pajamų – kelionės į darbą ir atgal yra brangios. Todėl visai nenuostabu, kad eilinis benzino ir metro kainų padidėjimas privertė šalies piliečius ryžtis tokiems masiškiems ir žiauriems protestams.
Čilėje yra aukščiausios pragyvenimo išlaidos visoje Lotynų Amerikoje. Vanduo ir elektros energija privatizuoti. Dauguma Santjago gyventojų apie 11% savo pajamų išleidžia miesto transportui. Tačiau kainų pakilimas buvo iš esmės ta legitymi priežastis šalies gyventojams, terorizuojamiems liberalios chuntos, pareikšti savo nepasitenkinimą
ezgistuojančia klasine, turtine nelygybe, parazituojančių visuomenės sąskaita turtuolių savivale, pagaliaus išsakyti savo reikalavimą ir neišvengiamą socialinę būtinybę išardyti bjaurią liberalią kapitalistinę sistemą, paveldėtą iš kruvino diktatoriaus Pinočeto laikų. Šie reikalavimai jau seniai subrendo Čilės visuomenėje, kuri šiomis dienomis pakankamai aiškiai ir suprantamai išdėstė savo valdančiai neoliberaliai chuntai, buržuaziniams politikams – laikas radikaliai ir iš esmės peržiūrėti neoliberalizmo pamatus, ant kurių pastatyta Čilės ekonomika. Šioje situacijoje neoliberali Čilės valdžia elgiasi nevikriai, galima sakyti net kvailai, kai šalyje vykstančius socialinio nepasitenkinimo procesus vadina “destruktyviais maištininkų veiksmais”, kartoja nuvalkiotas JAV globalistų, tarptautinių nusikaltėlių mantras apie Rusijos grėsmę bei Venesuelos įtaką šalies vidaus reikaluose. Tokia sudėvėta iki skylių liberali rusofobinė propaganda tik dar labiau apnuogina neoliberalių fašistų nusikalstamą esmę, valdančiojo režimo antiliaudinį turinį ir, savaime suprantama tik dar labiau padidina masių nepasitenkinimą bei ryžtą kovoti už savo teises, įtraukia į klasinę kovą naujus protestuotojų kontingentus.
Konfrontacija Čilėje nėra tik nežymus socialinis sprogimas, bet ir gilus pilietinis konfliktas. Dešiniųjų mažumos prezidentas Pinjera parodė savo visišką neįgalumą, nesugebėjimą demokratiškai spręsti įsisenėjusias socialines problemas, kalbėtis su savo šalies piliečiais ir išvedė į gatves prieš taikius protestuotojus chuntos armiją, bandydamas pavaizduoti situaciją kaip nusikalstamumo ir vandalizmo protrūkį dėl augančių metro kainų, kuris turi būti numalšintas brutalia karines jėga. Didžioji dalis protestuotojų elgiasi taikiai, skanduoja šūkius ir beldžia į puodus (kai JAV/ES vykdė perversmą-maidaną Ukrainoje, tokia protesto forma buvo dievinama Vakarų melo sklaidos priemonėse), tačiau kariuomenė buvo ne kartą pastebėta provokuojanti smurtą ir neproporcingai naudojanti jėgą prieš taikius mitinguotojus. Internete jau galima peržiūrėti šimtus vaizdo įrašų apie neišprovokuotą policijos smurtą – šaudymas guminėmis kulkomis tiesiai į veidą, ašarinių dujų panaudojimas medicinos centre, kur gydytojai-savanoriai teikė pirmąją pagalbą nukentėjusiems nuo policijos smurto. Suimta apie du tūkstančiai taikių protestuotojų, dešimtys žmonių sužeisti guminėmis kulkomuis žaizdomis, keletas žmonių žuvo. Čilės Senatas priėmė įstatymą dėl bilieto kainų transportui įšaldymo, tačiau tokia kosmetinė priemonė yra akivaizdžiai pavėluota ir nepakankama – socialinis konfliktas jau peržengė tolerancijos liberaliai kosmetikai ribas.
Kaip įvykiai vystysis toliau, parodys artimiausios dienos. Čilės darbininkų jungtinis profesinių sąjungų centras spalio 23–24 dienomis surengė visuotinį streiką, kuriame dalyvavo ir kalnakasybos pramonės įmonių darbuotojai, sukuriantys apie 50% šios Lotynų Amerikos valstybės nacionalinių pajamų. Prie jų prisijungė įtakingos uosto darbuotojų, transporto darbuotojų ir bankų tarnautojų profesinės sąjungos. Vyriausybė bus priversta atsižvelgti į šių organizacijų poziciją, bus priversta eiti į kompromisą ir daryti esmines – tikėdamasi kažkiek prigesinti masinių visuomenės protestų ugnį. Tiesą sakant, Čilės valdžia jau padarė rimtų nuolaidų – ji atšaukė sprendimą padidinti metro kainas ir pažadėjo kitus pokyčius.
Bet mums svarbu, kad šiame gaisre dega nepalikdamas pelenų senas liberalių valatkodelfinių melagių propagandinis mitas, už kurį taip brangiai sumokėjo Lietuvos, žlugusios Tarybų Sąjungos žmonės, per kuriuos buldozeriu pravažiavo sorosinių liberalų melas apie laisvą rinką, privačios nuosavybės efektyvumą, prichvatizacijos naudą – Čilėje įvykusios liberalios reformos buvo tik globalinio mąsto nusikaltimas prieš Čilės tautą. Neoliberalų nusikaltimas, kuriam būtinas griežtas teisinis įvertinimas ir reali laisvės atėmimo bausmė su viso nusikalstamu būdu įgyto turto konfiskavimu.
Kapitalizmas niekam neatnešė gerovės, kadangi kapitalizmas savo esme yra nusikaltimas prieš visuomenę, darbo žmones, kapitalistas yra nusikaltėlis, kurį gimdo privatus kapitalas. Nesąžiningu būdu įgytas turtas suformuoja nusikalstamą savo esme antiliaudinę politinę sistemą, kuri saugo tik mažytės parazituojančios grupelės išnaudotojų interesus.
Neoliberalios, nacionalistinės reformos nepanaikina esminio kapitalizmo trūkumo ir prieštaravimo – žmonių išnaudojimo pelnui gauti, ir anksčiau ar vėliau tampa tuo pačiu kapitalizmu – parazitiniu ir neteisingu, grobikišku ir savanaudišku, kur patys blogiauisi labiausiai degradavę etiškai žmonės, savo pačių žemiausių savybių dėka tampa sėkmingais.
Pastangos reanimuoti smetonišką išnaudotojų idiliją yra tuščias, nereikalingas užsiėmimas ir valstybės žmonėms nesugrąžins. Kapitalas neturi Tėvynės – kapitalo tėvynė ten, kur didesnis pelnas.
Visose JAV, Didžiosios Britanijos, NATO kolonijose kapitalizmo antagonistiniai prieštaravimai pasiekė sisteminės krizės lygį ir apėmė visas kolonijinės sistemos valdžios šakas – įstatymų leidybos, įstatymų vykdomąją, teisminę ir ypatingai labiausiai korumpuotą ketvirtąją valdžią, kišeninę buržuazinę žiniasklaidą. Korupcija nėra liberalios visuomenės yda, šešėlinis nusikaltimas, korupcija yra liberalios visuomenės esmė, pagrindinis liberalizmo ideologijos gyvavimo šaltinis. Sisteminės krizės metais atsiranda visokie aferistai, pranašai, kurie masėms bando įteigti , kad jie žino, ką reikia daryti. Jie rėkia, kad žmonėms reikia tik susivienyti apie jų šviesias idėjas ir gyvenimas pagerės. Atidžiau pažiūrėjus, pranašų skelbiamos „naujos“ idėjos Lietuvoje savo esme, pasirodo, yra tos pačios senos, nuvalkiotos, barzdotos neoliberalios buržuazinio nacionalizmo, rusofobijos ir urvinio kapitalizmo idėjos, kurios niekam pasaulyje jokio gėrio neatnešė niekada.
O tuo metu Čilėje vyksta klasių kova, kurioje darbo klasė privalo nugalėti. Jeigu pasaulis nori apsisaugoti nuo kapitalo destrukcijos ir išgyventi.
