1984 metų gruodžio 3 d. įvyko didžiausia pasaulyje pagal žuvusių žmonių skaičių technogeninė katastrofa.
Bhopalas po avarijos 1984-12-03
Bhopalo katastrofa yra didžiausia technogeninė, dėl žmonių kaltės kilusi katastrofa šiuolaikinėje istorijoje pagal aukų skaičių. Avarija įvyko Jungtinių Amerikos Valstijų chemijos-pramonės korporacijai „Union Carbide“ priklausančioje chemijos gamykloje Indijos mieste Bhopale (Madhja Pradešo valstijos sostinė) 1984 m.gruodžio 3 d. anksti rytą. Dėl nelaimės žuvo mažiausiai 18 tūkstančių žmonių, iš jų 3 tūkstančiai žuvo avarijos dieną, o 15 tūkstančių vėliau dėl avarijos metu patirtų apsinuodijimų.
Įvairių šaltinių duomenimis, bendras nukentėjusių nuo katastrofos žmonių skaičius yra 150-600 tūkstančių žmonių, iš kurių 3 tūkstančiai mirė iškart katastrofos metu, dar 15 tūkstančių mirė kitais metais dėl cheminių medžiagų poveikio organizmui. Šie skaičiai neginčijamai leidžia Bhopalo tragediją laikyti didžiausia pasaulyje žmogaus sukelta katastrofa pagal aukų skaičių.
Tikslios katastrofos priežastys vis dar nėra įvardintos, tačiau dauguma specialistų sutinka, jog gamyklos savininkai, JAV globalistai siekdami gauti kuo didesnį pelną iš skurdžiai gyvenančios Indijos pigios darbo jėgos, nusikalstamai taupė darbo saugumo, gamybos saugumo priemonėms, grubiai pažeidinėjo saugumo instrukcijas ir technologiją.
JAV chemijos gigantas “Union Carbide” sutiko išmokėti 450 mln. USD žalai atlyginti šimtams tūkstančių vietinių gyventojų mainais išsiderėjusi sąlygą daugiau nenagrinėti jokių civilinių ieškinių dėl žalos atlyginimo ateityje. Palyginimui priminsime tik vieną JAV tarptautinių nusikaltėlių aferą. 1988 metų gruodžio 21 dieną Škotijoje virš Lokerby miesto sprogo Pan American lėktuvas Boeing 747 skridęs reisu Frankfurtas-Londonas-Niujorkas-Detroitas. JAV tarptautiniai aferistai valstybiniai teroristai nedelsiant apkaltino Libiją teroro akto minėtame lėktuve įvykdymu. JAV valstybiniai teroristai organizavo masinę isteriją žiniasklaidoje, purvinus “tyrimus”, neregėtą diplomatinį spaudimą Libijai, jos lyderiui Muammarui Kadafiui (kurį JAV tarptautiniai nusikaltėliai vėliau 2011-10-20 nužudė su viešos egzekucijos tiesiogine transliacija visam pasauliui ir iš pasitenkinimo murkiant JAV demokratei Hillary Clinton, Šnobelio taikos premijos laureatui Barackui Obamai bei Džo Baidenui), pasinaudodami savo liokajais JTO įvedė sankcijas Libijai, grasino bombarduoti ir bombardavo šalį. Tokio JAV tarptautinių nusikaltėlių spaudžiamas Muamaras Kadafis nors ir nepripažino Libijos kaltės Lokerbio tragedijoje, tačiau sutiko išmokėti po 10 000 000 USD kompensaciją kiekvieno žuvusiojo šeimai. Bendra Libijos išmokėtos kompensacijos suma siekė apie 3,4 mlrd. USD. Gavusi šią sumą JAV tarptautinių nusikaltėlių gauja sankcijų Libijai neatšaukė, toliau darė visokeriopą žalą Libijos tautai, kol galiausiai 2011 metais JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja tiesiog užpuolė laisvą suverenią šalį, JTO narę Libiją, valstybę sunaikino ir jos lyderį šaltakraujiškai, ciniškai viešai nužudė ir dar ilgai tyčiojosi iš jo lavono. Demokratai, škias, šviesieji europiečiai, civilizuoti Vakarai. Vėliau atlikti nepriklausomi tyrimai, tame tarpe ir britų tyrėjų, paneigė JAV nusikaltėlių versiją dėl Libijos specialiųjų tarnybų pėdsakų šioje katastrofoje, įrodė, jog Libija neturi nieko bendro su šia katastrofa ir labiau tikėtina, kad tai Vašingtonui gerai žinomų žmonių įvykdytas teroro aktas. Tačiau kaltininmų Libijai niekas nepanaikino, sumokėtų milijardų Libijai negrąžino, kadangi jau ir pačią Libiją JAV-NATO gauja sunaikino.
Bet grįžkime prie Bhopalo tragedijos. Nusikalstamas JAV transnacionalinių kompanijų lupikavimas vietos gyventojų ir vietos ekologijos atžvilgiu yra įprasta JAV “demokratų” verslo praktika. Todėl ekologinės katastrofos , technogeninės katastrofos JAV kapitalo ryklių investicijų užsienio šalyse objektose yra kasdienis reiškinys. JAV “demokratų” tikslas visame pasaulyje yra vienas – plėšti, grobti, naikinti, žudyti ir tokiu būdu gauti kuo didesnį pelną. Nothing personal just business – mėgsta kartoti su akinančia šypsena JAV “demokratai”, “žmogaus teisių gynėjai”.
Įdomu, ar bent viena Holivudo industrijos televizijos (kino) kompanija sukūrė šiai tragiškai datai pažymėti kokį nors plačiai išreklamuotą mini serialą arba blokbasterį filmą? ………. Apie Černobylio katastrofą Holivudas ir jo pasamdyti fake istorijų gamintojai kurpia trečiarūšius filmėkus vos ne kasmet?
1940 metų liepos 14-15 dienomis Lietuvoje įvyko rinkimai į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimuose į Seimą dalyvavo 96 procentai turinčių balso teisę Lietuvos gyventojų, kiekvienas Lietuvos pilietis į rinkimus privalėjo ateiti su piliečio pasu, kur buvo dedamas spaudas, patvirtinantis, kad minėtas Lietuvos pilietis išreiškė savo valia balsuodamas., Ne koks nors ten lipdukas “Aš balsavau” prie alaus butelio ar Maksimos skalbimo miltelių, kaip tai buvo 2004 metais, bet tikras spaudas Lietuvos piliečio pagrindiniame asmens dokumente.
Dar 1940 metų vasarą Lietuvoje buvo numatyta surengti visuotinius rinkimus į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimai buvo rengiami ne todėl, kad Baltijos šalyse buvo, kaip dabar mėgsta trimituoti JAV 5 kolona, visokie konservatorių, liberalų kontroliuojami ir JAV doleriais apmokami “mokslininkai”, žurnalistai, politologai ar šiaip JAV naudingi “patriotai”, dislokuotas ribotas Tarybų Sąjungos Raudonosios armijos kontingentas. Tiesiog baigėsi 1936 metais nedemokratiškai išrinkto A.Smetonos rankiniu būdu valdomo buržuazinio Seimo kadencija.
Ir tegul visame pasaulyje pandemija, ekonomikos kolapsas, yra dešimtys milijonų bedarbių, vyksta gatvių riaušės ar pilietinis karas – indeksai vis tiek augs. Tai truks neilgai ir baigsis katastrofa – bet tai jau visai kita istorija.
Žmonės nuolat klausia: „Kodėl JAV akcijų rinkos nereaguoja į šalyje vykstančius neramumus?“
O jie apskritai į nieką nereaguoja!
Nei į riaušes, nei į plėšikavimą, nei į kylančias naftos kainas, nei į 40 milijonų bedarbių JAV.
Jie galutinai atitrūko nuo realybės (ne veltui žurnalas „Economist“ ant vieno iš paskutinių jo viršelių pavaizdavo didžiulę prarają tarp Volstryto ir likusio Niujorko), virtualizavosi ir akcijų biržose viskas yra gerai.
Kodėl jiems viskas gerai? Todėl, kad Federalinė rezervų sistema išpjovė sau du šonkaulius ir užsiėmė autofelacija. Atsiprašome, bet kitaip to pavadinti tiesiog neįmanoma.
Na, žinoma, jie sau paskyrė beveik keturis trilijonus dolerių (su galimybe padidinti šią sumą „pagal poreikį“), kad galėtų supirkti bet kurios kompanijos, kurias jie nuspręs gelbėti, akcijas. Už bet kokia kainą, kurią jie nuspręs esant “sąžininga”.
Šių keturių trilijonų paskirstymą ten sprėndžia penkių žmonių komisija (kurie, be kita ko, niekam nėra atskaitingi). Jei neklystu, jie visi ten iš „Juodosios uolos“ („Black Rock“) grupės. Šie bičiuliai tiesiog į pasaką pateko.
Ir, žinoma, „rinka iškart viską sureguliavo“. Na, ta prasme, pas šiuos penkis nuostabius, sąžiningus ir nepaperkamus profesionalus nedelsiant atvyko teisingi vaikinai su pasiūlymais, kurių neįmanoma atsisakyti. Ir procesas pajudėjo.
Pirkama viskas, samanos ir pelkė, bet kokios šiukšlės. Skalūnų naftos gavybos įmonė, praktiškai nutraukusi naujų gręžinių gręžimą? Tik duokite savo akcijas! Aviakompanija, kurios nei vienas lėktuvas neskraido dėl pandemijos? Perkame! Statybos įmonė, kuri nestato nieko dėl tų pačių priežasčių? Mums viskas tinka!
Jūs supratote pagrindinį principą. Kaina, iš esmės, neturi jokios reikšmės, jeigu jūs valdote pasiutusį spausdintuvą, kuris jūsų valia gali atspausdinti bet kokią pinigų sumą.
Visi prisimena „Vestuves Malinovkoje“? Žinai, imk visus pinigus – aš sau dar nupiešiu kiek man reikės! FRS ir jos sudarytos komisijos dėl „vertybinių” (dabar ypač) popierių supirkimo veikia būtent pagal šį principą.
Tuo pačiu metu mes matome, kad Amerikos realios ekonomikos sektoriui, ir taip jau sparčiai žlungančiam, labai reikia pinigų, tačiau visi doleriai, kuriuos dosniai spausdina FRS, iškart keliauja į akcijų biržą.
Tokiu būdu akcijų biržos ir FRS sukūrė uždarą ciklą (jiems dabar jau net tarpininkų bankų nereikia), kuris neturi jokio ryšio su realiąja ekonomika, nuo jos nepriklauso ir ja net nesidomi.
Kaip jie anksčiau mėgdavo sakyti: „Pas juos ten sava atmosfera“. Tiksliau, jie turi savo atskirą „Matricą“, iš kurio Volstryto verslininkai išeiti nenori ir nesiruošia (kokso ir prostitučių apstu, o visa kita jų nedomina).
Ir tegul visame pasaulyje pandemija, ekonomikos kolapsas, yra dešimtys milijonų bedarbių, vyksta gatvių riaušės ar pilietinis karas – indeksai vis tiek augs. Tai truks neilgai ir baigsis katastrofa – bet tai jau visai kita istorija.
Jonas Kovalskis : “Lietuviškų viarslinykų sėkmės istorijos yra iš esmės kriminalinės bylos, kurių veikėjai , veikdami pagal landsberginės chuntos sukurptus antiliaudinius įstatymus, niekada nesulauks bausmės, niekada nebus nubausti už savo nusikaltimus. Liberali demokratija, liberali laisvoji rinka yra mafijos įstatymais reguliuojama laisva nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltėlių ekonominė zona. Šioje zonoje saujelė, mikroskopinė mažuma, valstybinių nusikaltėlių gauja reketuoja visą tautą ir yra atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už bet kokius nusikaltimus. Tokioje zonoje, pavadinimu Lietuva, mikroskopinė nusikalstama mažuma sau susikūrė beribio komforto erdvę, landsberginei chuntai, šios zonos operatorei, čia yra gerai, jiems tai yra rojus, visų likusių 99 procentų zonos gyventojų sąskaita, kuriems gyvenimas šioje zonoje yra pragaras. Saujelei landsberginių šimašinių sukčių šioje zonoje yra viskas – aukštas vartojimo lygis, prabangaus gyvenimo standartai,laisvė, demokratija ir juų, chuntos, įstatymo viršenybė, visiems kitiems – skurdas, išnaudojimas, landsberginės chuntos melas ir teroras. Net neabejoju, kad ne vienas iš filmuke parodytų lietuvių managerių, kompanijos savininkų, vadovų, administracijos darbjuotojų yra dievobaimingi piliečiai, save vadina Lietuvos patriotais, yra karšti JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos fanai, ne vienas jų yra aktyvus visokių fašistinių organizacijų – šaulių, savanorių, konservatorių, liberalų, liaudininkų, tautininkų, jorkšyrų elfų ir panašių “antivakserių” gaujų – nariai. Kapitalizmas, urvinis ir grobuoniškas, yra visų panašių padugnių religija. “Kapitalizmas yra naivus tikėjimas, kad žmonės, veikiantys tik savo fiziologinių grobuoniškų instinktų skatinami, veikiantys tik nusikalstamais metodais, parazituojantys išimtinai visuomenės sąskaita, gali būti kažkuo naudingi visuomenei” (Meinardas Keisis). Kapitalizme nėra ir negali būti vietos garbei, padorumui, sąžinei, empatijai. Šios humanizmo kategorijos pelno, savanaudiškumo, godumo, išnaudojimo pasaulyje yra “ne šio pasaulio dimensijos”(Vitas Vasiliauskas, Lietuvos banko vis dar?! prezidentas).”
Apie tai
Simonas Kroydonas
7 val. ·
Kauniečių UAB Baltic transline apgavo jiems po pusmetį kruvinu darbu savo algą vergavusius 30 ukrainiečių vairuotojų.Pervargę vairuotojai šiandien atėjo į ofisą atsiimti pinigų ir vadyba pasakė,eikit lauk arba kviečiama policija ir DEPORTACIJA.
Štai taip Lietuva padeda Ukrainai.Pasirodo šita įmonė jau žinoma visoje Ukrainoje kaip apgavikų kontora,jos niekas netikrina,nes jie ko gero moka kyšius Kauno FNTT pareigūnams,ir visi keliai veda į buvusio Kauno policijos vadovo Dariaus Žukausko ir buvusio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vadovo Giedriaus Sklado artimiausią aplinką.
2019 metų liepą tuometinis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vadovas Giedrius Skladas ir D. Žukauskas, kuris buvo išėjęs tėvystės atostogų, drauge su advokatu iš Lietuvos atvyko į verslininko Raimondo Karpavičiaus vilą Tenerifėje Ispanijoje ir pareikalavo, kad name poilsiavę žmonės per dvi valandas išsikraustytų.Kai visa tai pateko į viešumą G.Skladas netrukus pasitraukė į pensiją, o D.Žukauskas netrukus buvo atleistas iš Kauno apskrities policijos viršininko pareigų.
Apie FNTT bosams mokamus Kauno logistikos įmonių atkatus puikiai žinojo dabartinis seimo narys teisininkas, buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie VRM direktorius, vidaus tarnybos generolas, buvęs vyresnysis policijos komisaras.Vitalijus Gailius.
Visas Kaunas žinojo, pas ką reikia eiti, kad susitvarkyti reikalus FNTT – pas ką reikia eiti, kad pradėtų tyrimą prieš konkurentą, per ką reikia tvarkyti,kad mokesčių inspekcija netikrintų tavo logistikos įmonės.
Tada transportininkų lobistai pramušė imigracijos palengvinimo istatymą,kas išmetė Lietuvos fūristus už borto,ir prasidėjo didžiulė vairuotojų imigraciją į Lietuvą iš Ukrainos.
Konkurentams žlugdyt arba šio įstatymo kritikams prislopint buvo pasitelkiti FNTT pareigūnas N. Valatka ,prokurorai Nerijus Marcinkevičius ir Donatas Puzinas ir advokatas Šarūnas Mickevičius.
Mindaugas Veselis UAB Baltic transline vadovas ne išimtis.Rekvizitai jo įmonėje rodo vidutinį 1,622.71 eurų per mėnesį atlyginimą,o reali situacija yra tokia,kad atvežami ukrainiečiai,jie išsiunčiami ilgoms kadencijoms į europą,tada jie gryžta,iš jų nuskaičiuoja už kurą,už įvairiausius įbrėžimus,nors puikiai žinoma,kad balniniai vilkikai yra drausti,kroviniai yra drausti,jau nekalbu apie dienpinigius,kur civilizuotame pasaulyje yra mokamas valandinis atlygis,po 8 val viršvalandžiai ir neapmokestinamas stovėjimas naktimis,kas Jungtinėje Karalystėje yra 28 svarai plius maistpinigiai food alowance jeigu dirbi pats per LTD Lietuviškai UAB.
Santykis lietuvių ir užsieniečių vairuotojų – 5 ir 95 proc.Reiškia tik 5 vairuotojai Lietuvos įmonėse iš 100 yra Lietuviai,o beveik visi ukrainiečiai.Ir čia žmonės palikę savo šeimas,vaikus nuo nustekentos Porošenko laikų ekonomikos atvyksta sunkiai dirbti į Lietuvą.
Taip,kaip Lietuviai 2004 metais masiškai vykdavo užsidirbti į angliją ir airiją,taip ukrrainiečiai ne iš gero gyvenimo vyksta į Lietuvą ir čia juos vairuotojus apgaudinėja,tyčiojasi,pakiša lietuvių kalba sutartį,jie žmonės pasirašo,nors ir arkliui aišku,kad svetima kalba gali surašyti bet ką.Ir tada vyksta atskaitymai,kai jau neina prisikabinti,lietuviai vadybininkai ukrainiečių reikalauja kalbėti su jais lietuviškai.O kai jau nebeturi ką išsakyti,iškviečia policija ir vargšus ukrainiečius deportuoja.
Vytautas Sirvydis,jeigu paimti ukrainiečių vairuotojus kaip bulk po +30 žmonių atstovavimus tokiose bylose,kokias kompensacijas jie gali išsimušti Lietuviškuose teismuose,juolab,kad logistikos kompanijos kaip UAB Baltic transline neskursta,o vadovas Mindaugas Veselis 65 vietoje pagal turtingumą Lietuvoje.
Valstiečiai kaip ir bandė pažaboti logistikos kompanijas Lietuvoje,šios pagrąsino išsikelti į Lenkiją.Matau Girtekos fūrų anglijoje kiekvieną dieną.Lietuvos žiniasklaida aišku tyli.Turbūt reklamos užsakovai yra logistikos kompanijų savininkai,bet LRT? Kur visi Miliutės,Makaraitytės ir Jakilaičiai ? Visa istorija su ukrainiečių vairuotojų komentarais žemiau kaip ant delno
Nesu Rūtos didelis fanas,bet nuojauta sako ,jeigu kažkas šioje istorioje ir darys tyrimą,tai bus Janutienė.Kai Jurbarke mergaitę sudaužė ir išprievartavo vienintelė Janutienė pati pirmoji nuvažiavo ir aplankė ją.
Žinant,kad dabar yra koronavirusas,niekas neturi pinigų,o logistikos įmonės klesti,nes sukilusios kainos ir užsakymai,ukrainiečiai vairuotojai yra ne tik,kad palikti likimo valioje,bet ir apgauti,pažeminti ,o dienų bėgyje bus ir deportuoti.
Kauniečių UAB Baltic transline apgavo jiems po pusmetį kruvinu darbu savo algą vergavusius 30 ukrainiečių…
Tiesiog istoriniai dokumentai, faktai, demaskuojantys parazitinės Lietuvos buržuazijos antiliaudinę, antivalstybinę veiklą.
Kainos prie totalitarinio režimo ir neamerikietiškos okupacijos. “Žiaurūs” buvo laikai. Totalitarinis režimas tiesė elektros perdavimo linijas, kelius, statė oro ir jūrų uostus, įmones, elektrines, gamyklas, kolūkius, tarybinius ūkius, kur vertė visus dirbti už pragyvenimui pakankamą darbo užmokestį, statė ambulatorijas, poliklinikas, ligonines, sanatorijas, kuriuose visus vertė nemokamai gydytis, statė mokyklas, profesines technikos mokyklas, technikumus, institutus, universitetus, kur vertė visus nemokamai mokytis, statė bibliotekas, kultūros namus, steigė įvairius meno ir technikos būrelius, sporto sales, baseinus, aikštynus, kur vertė visus lavintis , net nuobodu, nemokamai…
Metus galėjai neiti į parduotuvę, bet žinojai – kainos šiandien tokios pačios, kaip ir prieš metus. O atlyginimas, tarp kitko, stabiliai augo kasmet, ketvirčio, pusmečio, metinės premijos, 13 atlyginimas visada buvo išmokamos, sanatoriniai ir turistiniai kelialapiai už simbolinę kainą. Susirasti gerai apmokamą darbą – bet kuris galėjo be didesnių problemų, tik noro reikėjo. Beje, elektros kaina kilovatvalandė kainavo 4 kapeikos nuo 1961 metų iki 1990 metų.
Kol iš urvų išlindo “patriotai”, nacionalistai, nacių kolaborantai, JAV vergai ir panaši landsberginė chunta. Ir Lietuvą pardavė JAV, Didžiosios Britanijos kolonizatoriams. Ir dar praskolino 100-ui metų į priekį… Dabar saujelė parazitų turi viską, o visa tauta … laisvę vergauti vakarų kolonizatorių plantacijose ir vakarų bankams. Kaip sako radžviliniai propatristai-euroatlantiniai integratoriai – parduok, parsiduok arba mirk, bet grąžink Lietuvą JAV/GB šeimininkams.
Ir šitas cirkas, pavadinimu demokratiniai rinkimai, kartojasi kas keturi metai, keičiasi tik klounai, tiesa , ne visi. Kai kurie klounai Seime sėdi jau 30 metų, nors visą tą laiką turėjo sėdėti Lukiškėse…
Su Gegužės 1-ąja – visų darbo žmonių solidarumo švente!
Tarybinių darbo žmonių šventinė Gegužės 1-osios demonstracija Tarybų Sąjungoje, Maskvoje.
1889 metais Jungtinių Amerikos Valstijų policija Čikagoje žiauriai susidorojo su taikia darbininkų demonstracija, kurios dalyviai, kapitalistų žiauriai išnaudojami darbininkai reikalavo tik apriboti darbdavių godumą ir įvesti 8 valandų darbo dieną. Šiam brutaliam kapitalistų išpuoliui prieš darbo klasę paminėti kasmet yra švenčiama Gegužės 1–oji – Tarptautine darbininkų solidarumo diena. Šiandien liberalūs istorijos klastotojai su miela šypsena pasakoja, kad šis darbo žmonių kraujų iškovotas laimėjimas yra ne kas kita, o kapitalistinės liberalios demokratijos humanizmo dar vienas pasiekimas. Ir tai yra dar vienas įžūlių liberalių sukčių melas.
Tik po Spalio socialistinės revoliucijos pergalės Rusijoje ir Tarybų Sąjungai tapus galinga darbo žmonių valstybe darbo žmonių teisės buvo įteisintos socialistiniais įstatymais, darbo žmonių teisės buvo ginamos visa tarybinės valstybės galia. Ir viso pasaulio kapitalistai buvo priversti gerbti darbo žmonių teises, apriboti kapitalo savivalę, o parazitinė buržujų klasė buvo priversta dalintis pelnu su pridetinės vertės tikraisiais kūrėjais samdomais darbuotojais, kadangi priešingu atveju, kaip parodė Tarybų Sąjungos pavyzdys, kapitalas galėjo prarasti viską.
Tik Tarybų Sąjungoje, kitose socialistinėse valstybėse darbo žmonių teisės buvo įteisintos ir įstatymo griežtai saugomos valstybės mąstu, tai buvo darbo žmonių valstybės vidaus oficiali politika, konstitucinė norma, draudžianti ir panaikinanti žmogaus išnaudojimą vardan pelno, darbo žmonių teisės buvo privalomai besąlygiškai vykdytinos visiems darbdaviams ir neleidžianti riboti įstatymu įtvirtintų darbo žmonių teisių jokiu būdu.
1870 m. balandžio 22 d. gimė Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) (1870-04-22 – 1924-01-21) – proletarinės revoliucijos, darbo žmonių valstybės teoretikas ir praktikas, valstybės veikėjas, žymiausias 20-ojo amžiaus politikas, Visos Rusijos komunistų (bolševikų) partijos ir pirmosios žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybės, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS), įkūrėjas.
Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) gimė 1870 m. balandžio 22 d. carinės Rusijos Simbirsko mieste (dabar Uljanovskas). Be Volodios šeimoje augo dar penki vaikai. Mokėsi Simbirsko gimnazijoje. 1887 m. gegužės mėn. jo vyresnysis brolis Aleksandras buvo nubaustas mirties bausme už dalyvavimą sąmoksle, kurio tikslas buvo fiziškai sunaikinti Rusijos carą Aleksandrą III. Po trumpo studijų Kazanės universitete laikotarpio Volodia buvo pašalintas iš universiteto dėl dalyvavimo studentų judėjime, Kazanės universitete veikusiame pogrindyje marksistų ratelio veikloje.
1893 m. Sankt Peterburge V.Uljanovas užsiima publicistika, studijuoja socialdemokratijos istoriją, teoriją ir praktiką, nagrinėja politinės ekonomikos klausimus. 1895 m. išvyko į užsienį. Grįžęs iš Vakarų Europos įsteigė partiją pavadinimu “Kovos už darbo klasės išlaisvinimą sąjunga“. Caro slaptosios tarnybos (ochrankės) buvo suimtas ir išsiųstas į tremtį Jenisejaus gubernijoje. Tremtyje Vladimiras Iljičius susituokė su Nadežda Konstantinovna Krupskaja. Būdamas tremtyje parašė daugelį savo politinių ir publicistinių darbų, kurių pagrindinės temos buvo materialistinė filosofija, socialistinės revoliucijos teorija ir praktika, socializmo ir komunizmo idėjų realizavimas praktikoje, socializmo politinė ekonomija.
Pasibaigus tremties laikui 1900 m. V.Leninas apsigyveno Pskove. Kartu su kitais bendraminčiais įsteigė ir leido laikraštį „Iskra“ (rus., kibirkštis), žurnalą „Zaria“ (rus., aušra). Leninas buvo vienas iš Rusijos socialdemokratų darbo partijos (RSDDP) antrojo suvažiavimo organizatorių, parengė suvažiavimo darbotvarkę, būsimosios marksistinės partijos įstatus, suformulavo naujai proletarinei partijai tikslus – įvykdžius socialistinę revoliuciją sukurti naują darbo žmonių visuomenę.
1905 – 1907 m.m. revoliucijos Rusijoje metu Leninas buvo Šveicarijoje. Po nesėkme pasibaigusios revoliucijos dauguma partijos narių buvo suimti, vadovavimas partijai perėjo V.Leninui. Po trečiojo RSDDP suvažiavimo jis organizavo pilietinio nepaklusnumo akcijas, manifestacijas, mitingus, sukilimus, demonstracijas visoje Rusijoje. Nežiūrint į tai, kad gruodžio mėnesio sukilimas buvo numalšintas itin žiauriai, revoliucinės veiklos neatsisakė, rašo naujus darbus, leidžia laikraštį “Pravda” (rus., tiesa), telkia revoliucines partijas ir organizacijas. Tuo laikotarpiu jam teko daug keliauti, gyventi emigracijoje.
1917 metais vasario mėnesį Rusijos imperijoje buvo įvykdyta liberali buržuazinė revoliucija, provakarietiškos Rusijos liberalų partijos privertė Rusijos carą Nikolajų II atsisakyti sosto ir panaikino 300 metus Rusiją valdžiusią Romanovų dinastijos monarchiją. Carą Rusijoje nuvertė ne bolševikai, carą nuvertė kompradorinis Rusijos elitas, Vakarams parsidavę liberalai. Po vasario revoliucijos 1917 m. Leninas grįžo į Rusiją ir paskelbė taip vadinamas Balandžio tezes, kuriose teoriškai pagrindžia proletarinės socialistinės revoliucijos Rusijoje būtinybę ir neišvengiamumą. Maža to, paneigia K.Markso teiginį, kad proletarinė revoliucija turi galimybę išgyventi tik tuo atveju, jeigu darbo žmonės sukils visame pasaulyje ir nuvers kapitalo diktatūras. K.Markso nuomone, tokia revoliucija gali kilti ir sėkmingai vystytis tik pramoninėse Vakarų valstybėse, kur yra išsvysčiusios darbo jėgos, aktyviai veikia darbo žmonių profesinės sąjungos, yra susiformavusios darbo žmonių organizacijos, aukštas darbp žmonių klasinis sąmoningumas. V.Leninas iškelią idėją, kad proletarinė revoliucija yra galima vienoje atskiroje šalyje, net ir tokioje agrarinėje, pramonės išsivystymo požiuriu atsilikusioje valstybėje , kaip Rusijos imperija.
Leninas įgyvendina paties sukurtą proletariato revoliucijos planą, vadovauja sukilimui prieš buržuazinę Kerenskio vyriausybę. Kerenskio valdžia išleidžia įsakymą Leniną suimti, dėl ko jis pasitraukia į pogrindį. Liaudies deputatų tarybų suvažiavime V.Leninas išrenkamas naujos darbo žmonių vyriausybės vadovu, Liaudies komisarų tarybos pirmininku. Jis vadovauja Tarybos posėdžiams ir susirinkimams.
Po 1917 m. Spalio socialistinės revoliucijos tik gimusios proletariato valstybės V.Lenino vadovaujama vyriausybė, siekdama išgyventi ir apsiginti nuo žymiai gausesnių Vakarų kapitalo priešiškų valstybių koalicijos grėsmės, buvo priversta imtis radikalių, labai nepopuliarių, tačiau gyvybiškai būtinų priemonių – buvo priversta sudaryti žeminančią taikos sutartį su kaizerine Vokietija, pripažino Suomijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos nepriklausomybes, kurios tapo Vakarų kapitalo buržuazinėmis valstybėmis, Vakarų kolonijomis, kurias valdė marionetiniai Anglijai bei Prancūzijai pavaldūs antiliaudiniai režimai, kurie labai greitai, po 1926 metais įvykdytų karinių perversmų tapo atvirais fašistiniais, prieš Rusiją kovojančiais dariniais.
Revoliucija tik tada yra ko nors verta, jeigu ji moka apsiginti, teigė V.Leninas. Nuolatinės Vakarų kapitalo intervencijos prieš tarybinę Rusiją grėsmės akivaizdoje proletarinė vyriausybė imasi būtinų savigynos nuo tuometinės NATO agresijos veiksmų. Paskelbiama visiems darbo žmonėms, kapitalo tironijos aukoms suprantama ir priimtina programa – visa valdžia darbo žmonių Taryboms, taika tautoms, gamyklos darbininkams, žemė valstiečiams, laisvė darbo žmonėms, buvo įkūrta Darbo žmonių ir valstiečių Raudonoji armija, įsteigtas Trečiąsis komunistinis internacionalas (Kominternas). Visas Vakarų kapitalistinis pasaulis, imperialistai, kolonizatoriai, agresoriai, interventai – JAV, Anglija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Lenkija, Rumunija, Vengrija ir kitos, – metė visus savo turimus išteklius, armijas, kapitalus, kad sunaikinti pirmąją pasaulio istorijoje proletarinę valstybę, pavergti išsivadavusius iš kapitalo tironijos darbo žmones, kolonizuoti tik gimusią darbo žmonių valstybę Tarybinę Rusiją. Jungtinės globalaus Vakarų kapitalo karinės pajėgos nuo Lenkijos iki Vladivostoko, nuo Krymo iki Murmansko puolė tarybinę Rusiją, šalyje kilo žiaurus Pilietinis karas su minėtų šalių remiamais baltagvardiečiais, šalyje vyravo suirutė, badas, savivalė.
Pirmoji pasaulyje tarybų socialistinė respublika Rusija, vadovaujama V.Lenino, itin daug aukų pareikalavusioje žūtbūtinėje dvikovoje su Vakarų kolonizatoriaiss sunkiai, tačiau sėkmingai atrėmė Vakarų imperialistinių šalių-tarptautinių karo nusikaltėlių masinę agresiją ir išvijo kapitalistų samdinių ordas iš šalies. Milžiniškų aukų ir titaniškų pastangų kaina socializmas įrodė savo gyvybingumą ir pranašumą prieš nusikalstamą parazitinį kapitalizmą. Ypatingai sunki padėtis šalyje, nepaprastai sudėtingi laikai, žmonijos istorijoje neturinčios precedento naujos valstybės išlikimas reikalavo išskirtinių, nestandartinių sprendimų. Vakarų šalių intervencijos ir Pilietinio karo metu veikusi karinio komunizmo politika atliko savo istorinį vaidmenį ir sunkiai iškovotos taikos metui ši politika jau netiko. Leninas šią politiką keičia į Naująją ekonominę politiką (NEP‘ą), kurios tikslas liaudies ūkio atgaivinimas, vystymasis, augimas, socialistinės ekonomikos pajungimas darbo žmonių poreikių tenkinimui.
V.Lenino iniciatyva 1922 m. gruodžio 29 d. įkūriama pirmoji žmonijos istorijoje darbo žmonių socialistinė valstybė – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, TSRS, kurią tuo metu sudarė Rusijos Tarybų Federatyvinė Socialistinė Respublika, Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika, Ukrainos Tarybų Socialistinė Respublika ir Užkaukazės Tarybų Federatyvinė Socialistinė Respublika.
1923 m. V.Leninas parašė savo paskutinius darbus: “Dėl kooperacijos”, “Kaip mes turėtume pertvarkyti Rabkriną”, (rus., Rabkrin – darbininkų ir valstiečių inspekcija) “Geriau mažiau, bet geriau”, kuriuose pristato savo viziją į Tarybų valstybės ekonominę politiką ir siūlo priemones, kaip pagerinti valstybės valdymo aparato ir komunistų partijos darbą naujomis sąlygomis. Tuo laikotarpiu jo sveikata smarkiai pablogėjo … Po sunkios ligos Vladimiras Iljičius Leninas mirė 1924 m. sausio 21 d. Gorkų rezidencijoje Maskvos srityje.
Faktai iš Lenino gyvenimo
Šiuo metu, po daugybėje pasaulio šalių JAV-NATO tarptautinių ir karo nusikaltėlių organizuotų ir įvykdytų buržuazinių nacionalistinių kontrrevoliucijų, Vakarų kapitalistai, siekdami išsaugoti savo tironiją, kapitalo parazitinę diktatūrą, savo privilegijas, nusikalstamo darbo žmonių išnaudojimo būdu įgytus turtus, išvystė neregėto mąsto antitarybinę agitaciją, antisocialistinę propagandą – kapitalistai labai bijo prarasti savo nusikalstamų liberalių kolonijų kontrolę dar kartą. Todėl vėl metė milžiniškus resursus tam, kad pavergti žmonių masinę sąmonę, kolonizuoti žmonių smegenis ir žmonės niekada nesvajotų gyventi laisvai, be parazitų buržujų, kapitalistų išnaudojimo, armijos samdomų vakarų propagandos samdinių dieną naktį kurpia klastotes, prasimanymus apie tarybų valdžią, socializmą, socialistinę ekonomiką, darbo žmonių socialinės, turtinės lygybės idėjas. Šioje informacinio karo prieš darbo žmonių valdžios idėją fronte, savaime suprantama, Vakarų kapitalo apmokami samdiniai daugiausiai dėmesio skiria socializmo idėjų realizavimo ryškiausių istorinių asmenybių, kurių centre stovi Vladimiras Leninas, diskreditacijai. Vladimiras Leninas ir jo palikimas šiuo metu yra pateikiamas itin prieštaringai – nuo nevaldomos gyvuliškos kapitalistų neapykantos šiai neginčijamai ryškiai istorinei asmenybei iki marksistų beatodairiško susižavėjimo jo revoliucine veikla, energija, neeiliniu protu.
Vakarų imperialistai negali pripažinti savo ideologinio pralaimėjimo visuotinės žmonių lygybės socialistinei idėjai, negali susitaikyti su tokia realia grėsme kapitalistų parazitiniam privilegijuotam statusui kaip socializmas, todėl metė armijas liberalių istorijos klastotojų ir nesuskaičiuojamus milijardus pinigų, kad diskredituoti socializmą, darbo žmonių valstybės idėją, ir ypatingai socialistinio judėjimo lyderius. Labiausiai visoje žmonijos istorijoje liberalių klastotojų yra šmeižiamos tokios ryškios istorinės asmenybės kaip TSRS vadovai V.Leninas ir J.Stalinas, kurių pasiaukojamas titaniškas darbas iš esmės nulėmė visą 20 amžiaus istorinį turinį.
Uljanovas – vienas iš nedaugelio 20 amžiaus žymiausių politikų, kuris niekada neturėjo parašęs autobiografijos. Archyvuose buvo aptiktas vos vieno popieriaus lapo apimties tekstas, kur Leninas bandė parašyti savo gyvenimo istoriją, bet tuo viskas ir baigėsi, jokio autobiografijos pratęsimo nebuvo.
Mėgstamas ir labai dažnai liberalių plunksnagraužių cituojamas, Leninui priskiriamas posakis “Bet kuri virėja gali valdyti valstybę” iš tiesų yra eilinis liberalų melas ir Leninas niekada to nėra sakęs. Ši klaidingai priskiriama jam frazė yra nevykusiai perfrazuota citata iš Vladimiro Majakovskio poemos „Vladimiras Iljičius Leninas“. Tikrovėje Leninas rašė: “Mes nesame utopistai. Mes žinome, kad paprastas juodadarbis ar virėja negali tuoj pat imtis valdyti valstybę… Mes reikalaujame, kad sąmoningi darbininkai ir kareiviai būtų mokomi valdyti valstybę ir pradėti juos mokyti būtina nedelsiant“.
V.I.Uljanovas būdamas 21 metų amžiaus tapo jauniausiu advokatu Rusijoje. Valdžia pašalino Leniną iš universiteto ir uždraudė studijuoti teisę kartu su kitais studentais įprastinių dieninių studijų programų forma. Todėl jam teko visą teisės studijų programą mokytis savarankiškai ir egzaminus laikyti eksternu. Egzaminus išlaikė puikiai.
V.Uljanovas buvo stačiatikių tikėjimo ir net susituokė bažnyčioje. Nedaug žmonių žino, kad Londone 1905 m. jis susitiko su šventiku Gaponu, liūdnai pagarsėjusiu 1905 metų revoliucijos, kurią žiauriai numalšino caro kazokai, provokatoriumi. Ir net padovanojo jam savo knygą su autografu.
Pirmosios darbo žmonių įkūrėjas V.Leninas sudrebino šimtmečiais egzistavusios išnaudotojiškos kapitalistinės, privačia gamybos priemonių nuosavybe grįstos parazitinės santvarkos pamatus ir visiems darbo žmonėms parodė, kad darbo žmonių išnaudojimu grįsta kapitalistinė visuomenė yra neteisinga, parazitinė, kad visuomeniniu darbu sukurtas produktas yra neteisingai nusavinimas privataus kapitalo sąvininkų pagal kapitalistų sukurtas taisykles, kurias išnaudotojų klasė nustato savo priimtais ir tik jiems naudingais įstatymais. Įstatymai yra ne kas kita, o išnaudotojų mažytės mažumos parazitinė valia, paversta įstatymu ir jėga primesta išnaudojamiems darbo žmonėms.
V.Lenino teoriškai ir praktiškai pagrįsta socialinė žmonių visuotinės lygybės visuomeninė politinė organizacija, socialistinė ekonomika be išnaudojimo, darbo žmonių teisių ir laisvių realios apsaugos sistemos, socializmas kaip idėja ne kartą įrodė savo gyvybingumą ir pranašumą prieš parazitinį nusikalstamą kapitalizmą, taip vadinamą liberalią demokratiją, laisvosios rinkos ekonomiką, sugebėjo per labai trumpą laiką tapti pažangiausia valstybe Žemėje, supervalstybe, atrėmė ne kartą viso Vakarų kapitalistinių šalių karines intervencijas, ekonomines blokadas, vakarų nuleistas geležines uždangas, informacines masines agresijas – Antantės bloko karinę invaziją Pilietinio karo metu, JAV, Anglijos, Prancūzijos ekonominius karus, Vakarų išauginto vieningos Europos nacizmo puolimą Didžiojo Tėvynės (II Pasaulinio) karo metu. Ir visada nugalėdavo.
Laikina kapitalizmo, globalaus liberalaus fašizmo restauracija 1990 metais yra laikina jau vien todėl, kad visų žmonių siekis yra Laisvė, kuri yra neįmanoma liberalaus melo, nacionalistinio, dešiniojo fašistinio teroro ir kapitalistinio išnaudojimo visuomenėje.
Mūsų reikalas teisus. Pergalė bus mūsų. Liberalus fašizmas nepraeis.
Apie Vakarų propagandos supuvusį bananą, kurio sočiai atsikando visi tarybiniai žmonės.
Erikas Honekeris, Vokietijos Demokratinės Respublikos paskutinis vadovas.
“Jūs turėjote darbą, jūs turėjote butus. Jūs turėjote geras mokyklas. Jūs turėjote stabilią valiutą ir garantuotą pensiją. Visą naktį jūs galėjote saugiai vaikščioti po Berlyno Alexanderplatz be jokios baimės.
Ir turkų jūs neturėjote. Bet to jums buvo maža.
Jūs norėjote daugiau. Jūs svajojote apie prabangius automobilius, nes „Wartburg“ jums buvo per mažai elegantiškas. Jūs norėjosi bananų, nes mūsų naminiai obuoliai jums nepatiko. Jūs norėjote savo piniginėje turėti vokiškas markes, nes VDR markės jums neturėjo vertės. Jūs svajojote apie žodžio laisvę, nors niekas VDR nedraudė jums kalbėti, nebent tik apie socializmą.
Jūs veržėtės į Federatyvinę Vokietiją, ir jūs ten patekote.
Apie viską, ką tada jums „pamiršo“ papasakoti Vakarų televizija, ir šiandien ji vis dar nepasakoja. Ir tais laikais Vakaruose buvo draudžiama atvirai kalbėti apie problemas, susijusias su užsieniečiais. Dvigubi standartai ir tais laikais karaliavo Vokietijoje. Buvo teisės vokiečiams, ir tai buvo įtvirtinta įstatymuose.
Tačiau užsieniečiams galiojo kitokia teisė – ir būtent šiomis teisėmis manipuliavo politikai siekdami savo tikslų. Bet jūs džiūgavote, kai jums melavo. Vakarų propaganda buvo tas pats melas kaip ir mūsų, ji tiesiog atrodė gražiau. Perprasti mūsų propagandą buvo labai lengva, tuo labiau tokiems vikriems gudruoliams kaip jūs.
O štai Vakarų televizija jus mulkino, kaip norėjai. Pažvelkite į savo gyvenimą. Jūs pagaliau gavote prabangius automobilius – skolon.
Taip, kad įsigyti „Wartburg”ą, jums reikėjo taupyti, tačiau už jį jūs mokėjote grynais, kaip ir išdidūs laisvi žmonės. Jūsų VDR markės taupomose knygelėse jums davė geras palūkanas, jūs visi turėjote solidžias santaupas.
Dabar jūs neturite nieko. Net vokiškos markės – ir tos jau neturite.
VDR jums buvo garantuota pensija. Dabar jos nepakanka gyvenimui … o ir mirčiai taip pat. Jūsų vaikai VDR mokyklose išmokti skaityti ir rašyti per šešias savaites. Dabar jie to nepajėgia padaryti net trečioje klasėje.
Niekam niekada net mintyse nereikėjo kažko bijoti, net ir dideliame Berlyno mieste, o Alexanderplatz’e niekas nebuvo nužudytas. Šiandien vakarais jūs bijote iškišti nosį iš savo namų net gimtame kaime, kur gatvėmis valkatauja afganų „pabėgėlių“ gaujos. O mūsų policija, mūsų liaudies armija! Jums jie visada buvo per daug prūsiški, per daug griežti. O dabar jūs kalbate apie žmonių savigynos būrius ir ieškote sau tinkamo šaunamojo ginklo, nes sulaukti pagalbos iš valstybės jūs jau praradote viltį.
VDR viskas vyko pagal planą, net jūsų gyvenimas. Dabar jūs nežinote net to, kas jūs laukia rytoj. Tikiuosi, kad jūs bent jau atsivalgėte deficitinių bananų? Juk žodžio laisvė jums ir šiandien yra vis dar nepasiekiama.
Prisiminkite, kaip jūs visi klykėte: „Atidarykite mums sienas!“ Šiandien jūs jau svajojate,kad jas uždarytų. Bet negalima uždaryti to, ko nėra.
Norėjosi mėgautis Vokietijos Federatyvine Respublika be jokių apribojimų. Mėgaukitės.
Žmogau, pagalvok, neimk visko, ką tau kiša liberalūs sukčiai. Kam tau tiek mėšlo?!!
Jei pasaulio ekonomika, kurią kapitalizmo rykliai kiekvienais metais aptarinėja Davose ir Bilderbergo klube, nenukryps nuo dabartinio vystymosi liberalios globalizacijos kelio, galbūt dar mūsų karta gyvens superkapitalizme su super nelygybe.
Žmonių pajamų dalis iš darbo bus lygi nuliui, o pajamų dalis, gaunama iš kapitalo, atvirkščiai, priartės prie 100%. Jokių socialinių garantijų nereikalaujantys robotai atliks visą darbą, o daugumai žmonių teks gyventi iš apgailėtinų pašalpų, kurias valdančios chuntos ketina vis labiau mažinti.
Kas yra kapitalizmas, žmonija daugiau ar mažiau jau išsiaiškino. Vienas iš kapitalizmo apibrėžimų variantų – tai ekonomika, kurioje didžioji dalis pajamų gaunama iš kapitalo (dividendai iš akcinio kapitalo, išmokos pagal obligacijas, rentos, ir pan.), o ne pajamos iš darbo (darbo užmokestis). O kas tada yra superkapitalizmas? Tai yra ekonomika, kurioje kapitalas generuoja visas pajamas, o darbo jėga – beveik nieko, darbo praktiškai nereikia.
Marksizmo klasikai savo darbuose tokios teorinės konstrukcijos nepasiekė: kaip visiems žinoma, V.I. Lenino imperializmą laikė aukščiausia kapitalizmo vystymosi stadija, o jo oponentas Kautskis tai vadino ultraimperializmu.
Tuo tarpu ateityje, greičiausiai, mūsų laukia būtent superkapitalizmas, technologinė antiutopijoje, kurioje žmogaus išnaudojimas bus panaikintas ne dėl prispaustųjų, proletariato klasės pergalės prieš parazitus kapitalistus, išnaudotojus, bet tiesiog dėl to, kad pats darbas praras savo prasmę ir taps nereikalingas, kad už jį būtų mokami pragyvenimui reikalingi pinigai.
Darbo pajamų dalies išsivysčiusiose šalyse mažėjimą iš dalies lemia darbo migracija į šalis, kuriose darbo jėga yra žymiaipigesnė. Pavyzdžiui, kapitalistas uždarė šaldytuvų gamyklą Ilinojaus valstijoje ir perkėlė ją į Meksiką ar Kiniją – apmokėjimo už darbą palyginti brangiems amerikiečių darbininkams ekonomija iškart pasireiškė išlaidų darbo jėgai apmokėti sumažėjimu ir padidėjusiomis pajamomis iš kapitalo, kuriam dabar vergauja ne tokie išrankūs meksikiečiai ar kinai.
Kitas kapitalui palankus veiksnys: išsivysčiusiose šalyse pasilikusiai be pajamų darbo jėgai sumažėjo profesinių sąjungų paramą dėl to, kad naujomis – gamybos išvežimo į šalis su pigia darbo jėga – sąlygomis profesinės sąjungos prarado esminius įtakos svertus derybose su kapitalistais dėl darbo sąlygų pagerinimo. Šiomis sąlygomis įmonių savininkai dabar nepalenkiami: „Norite gauti didesnius atlyginimus? Reikalaujate geresnių darbo sąlygų? Socialinių garantijų darbuotojams? Tada mes uždarome gamyklą ir perkeliame įmonę į Kiniją (Meksiką, Indoneziją, Vietnamą, Kambodžą, bet kur).
Robotų kapitalistinė santvarka arba kaip mes gyvensime superkapitalizmo visuomenėje
Žemos kvalifikacijos darbuotojų, taip vadinamų “mėlynųjų apykaklių”, darbas tampa vis pigesniu, todėl jie yra priversti išeiti į gatves, kadangi jų pajamos iš darbo vos vos pajėgia apmokėti būtiniausias pragyvenimui išlaidas – maistą ir stogą virš galvos. Kaip vergovinėje santvarkoje. Tačiau darbo jėgos pajamų dalis taip pat mažėja ir besivystančiose šalyse, o tai neatitinka klasikinės tarptautinės prekybos teorijos bazinių principų – prekybos plėtra iš principo turėtų sumažinti darbo dalį tose šalyse, kuriose yra perteklinis kapitalas, ir padidinti ją tose šalyse, kuriose yra darbo jėgos perteklius. Tačiau to nėra.
Be šito gudraus liberalių ekonomistų paaiškinimo yra ir paprastesnis problemos apibrėžimas – atskirose gamybos šakose taupymas darbo jėgos sąskaita vyksta fiziniam darbui imlių technologinių procesų robotizavimo būdu. Atskirų gamybos šakų sektoriniai pokyčiai perauga į pokyčius šalies lygyje. Išimtis yra Kinija, kur ši dinamika paaiškinama darbo perkėlimu iš daug darbo reikalaujančio žemės ūkio sektoriaus į pramonės sektorių. Be šio painaus paaiškinimo, yra ir paprastesnis: Kinijoje, sutinkamai su valstybine vidaus kolonizacijos politika, iš darbuotojų, migrantų iš kaimo vietovių, yra išspaudžiama maksimaliai viskas, ką galima išspausti. Nors jų darbo užmokestis auga, jų pajamų dalis iš darbo mažėja. Brazilija ir Rusija yra vienos iš nedaugelio išimčių – šiose šalyse darbo dalis, lyginant su pasaulinėmis tendencijomis, nežymiai, tačiau padidėjo, teigia tyrimo autoriai.
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekonomistai teigia, kad kai kuriose besivystančiose šalyse darbo jėgos dalies sumažėjimo nebuvimas paaiškinamas nepakankamu darbo jėgos taupymo technologijų panaudojimu: pradžioje pramonėje yra per mažai įprasto rutininio fizinio darbo – nėra reikalo diegti aukštas technologijas, automatizuoti gamybos procesus.
Kaip makroekonominė darbo jėgos dalies mažėjimo abstrakcija sumažina pajamų iš darbo dalį konkrečiam asmeniui? Lietuvoje, jeigu tikėti valatkodelfinės masinės dezinformacijos priemonių reliacijomis, 6 iš 10 žmonių save priskiria vidurinei klasei, tai yra, jie turi pajamų susimokėti už maistą ir būstą, nors dauguma gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, negali atidėti pajamų taupymui, ateičiai, tačiau galvoja, kad yra pasiturintys. Esant pajamų iš darbo dalies mažėjimo makroekonominei globalinei tendencijai, tiesiog labai išauga tikimybė didžiajai visuomenės daliai iškristi iš vidurinės klasės į skurdą: darbuotojo darbo svarba pamažu, bet nenumaldomai nuvertėja, o viduriniajai klasei atlyginimas už darbą yra visko dažnai vienintelis pajamų šaltinis, visos tariamos gerovės pagrindas (didelių pajamų grupėse viskas nėra taip blogai). Ypač didelis pajamų iš darbo dalies sumažėjimas pastebimas žemos ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojų grupėse, o tarp gerai apmokamų profesijų, priešingai, stebimas augimas tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose ekonomikose, teigia tyrimo autoriai.
Išvada. Kapitalizmas niekur ir niekam neatnešė gerovės jokioje kolonijoje. Kapitalizmui reikia naujų rinkų. Kapitalizmas tik išnaudoja kolonijų resursus, pasiima sau pelną, visuomeniniu darbu sukurtą pridėtinę vertę, o kolonijai palieka pramonines šiukšles, atliekas, skurdą, nykimą, depopuliaciją. Yra tik laiko klausimas, kai kapitalo pasaulyje neišvengiamas skurdas į savo glėbį paims bet kurį globalaus kapitalo kolonijos gyventojus.
Daugiau nei pusė pasaulio gyventojų nustojo tikėti kapitalistinėmis vertybėmis ir Vakarų demokratijos efektyvumu. Tokius rezultatus parodė JAV ryšių su visuomene ir rinkodaros konsultacijų įmonė „Edelmano pasitikėjimo barometras” tyrimai.
Ekspertai apklausė daugiau nei 34 tūkstančius 28 šalių gyventojų. 56% jų sutiko su teiginiu, kad kapitalizmas dabartinėje formoje daro žmonėms ir pasauliui daugiau žalos nei naudos. Didžiausias pesimistų procentas buvo Tailande (75 proc.) Ir Indijoje (74 proc.). Pažymėtina, kad šią poziciją palaikė ir Europos šalių gyventojai, kurių nusivylimas grobuonišku liberaliu kapitalizmu atrodė taip: Prancūzijoje kapitalizmu nusivylė 69 proc. gyventojų, Italijoje -61 proc., Ispanijoje – 60 proc., Nyderlanduose – 59 proc., Airijoje – 57 proc., Vokietijoje – 55 proc. ir Jungtinėje Kolonizatorių karalystėje – 53 proc. Rusijoje vakarų kapitalizmo keliamo pavojaus bijo 55% respondentų.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių grupių atstovai į kapitalizmą žiūri vienodai pesimistiškai, nepriklausomai nuo pajamų ir lyties, tai yra, laikinai sėkmingai parazituojantys visuomenės sąskaita buržujai, “išsilavinę, sėkmingi, gražučiai” liberastai, tapinoidai penktu tašku taip pat jaučia, kad greitai taps maistu “laisvosios” rinkos grobuonių maitinimosi grandinėje. Taip pat sumažėjo pasitikėjimas pagrindiniais socialiniais institutais: 57% respondentų nurodė, kad valdžia tarnauja „nedaugelio“ landsberginių klano veikėjų interesams. Ekspertai įsitikinę, kad tokius tyrimo rezultatus didėjanti nelygybė visuomenėje ir bendras nepasitikėjimo ateitimi jausmas. Tik 47% žmonių pasaulyje mano, kad per 5 artimiausius metus jų šeimos gyvens geriau nei dabar, o kai kuriose išsivysčiusio “nugalėjusio” kapitalizmo šalyse šis rodiklis buvo rekordiškai žemas: 15% Japonijoje, 19% Prancūzijoje, 23% Vokietijoje. Tarp rusų tik 34% apklaustųjų tiki šviesia kapitalistine ateitimi.
Lietuvoje apklausa vykdoma nebuvo. Matyt, ekspertai paskaitė valatkodelfinių tapinoidinių masinės dezinformacijos priemonių skleidžiamą propagandą ir nutarė – palatos Nr.6 pacientai yra psichiatrijos sritis.
1870 m. balandžio 22 d. gimė Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) (1870-04-22 – 1924-01-21) – proletarinės revoliucijos, darbo žmonių valstybės teoretikas ir praktikas, valstybės veikėjas, žymiausias 20-ojo amžiaus politikas, Visos Rusijos komunistų (bolševikų) partijos ir pirmosios žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybės, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS), įkūrėjas.
