„Žurnalistas klausia milijonieriaus:
– Papasakokite, kaip Jums pavyko praturtėti?
– Kartą jaunystėje, khe khe, labai norėjau valgyti, bet neturėjau pinigų. Staiga radau 1 centą. Nuėjau į turgų ir nusipirkau vieną purviną obuolį, nuploviau jį ir pardaviau ant krantinės už 2 centus. Tada už šiuos pinigus nusipirkau 2 nešvarius obuolius, nuploviau ir pardaviau ant krantinės už 4 centus…
– Suprantu… Tada nusipirkote 4 obuolius, juos pardavėte…
– Ne. Tada mirė mano dėdė ir paliko man 2 milijonus dolerių palikimą.
Anekdotas, tačiau Delfi, Lietuvos rytas ar LRT panašius anekdotus skelia vos ne kasdien ir nuolat pabrėžia – tikrais faktais pagrįsta istorija. Visokie konservatorių liberalų milijonieriai, visokie kreiviai, numavičia apie save taip pat labai mėgsta riesti tokias pasakas, kaip rinka jiems, geriausiems iš geriausių, milijonus sunešė, o elektros rinkos liberalizavimas apskritai kažkoks partinis rasistas – apdovanoja milijonais tik konservatorius liberalus. Aha…
Pagrindinis tokių pasakų motyvas – kapitalistinio pasaulio varomoji jėga remiasi didžiuoju „didžiosios morkos“ mitu, t.y. sėkmės istorijos paprastų žmonių, kurie savo proto, įgūdžių, darbštumo, atkaklumo dėka užkopė į gerovės ir šlovės Olimpą, staiga pakilo į spindinčios sėkmės aukštumas kapitalistinėje hierarchijoje. Šitas mitas užima ypatingą vietą amžiname kapitalo informaciniame kare prieš darbą, kurį prieš absoliučią žmonių daugumą kariauja parazitinė elito mažuma.
Be to, daugelį dešimtmečių, jei ne šimtmečių, niekas lyg ir neabejojo šio mito pagrįstumu. Tuo tarpu dabar darosi akivaizdu, kad dauguma tokių istorijų yra siūtos baltais siūlais, o dauguma „didžiųjų“ biznierių (kurie neva patys save sukūrė), net žinomų mokslininkų ir išradėjų tikrovėje yra tik paprasti finansų ir/ar patentų sukčiai, arba apskritai stambaus kapitalo pasamdyti aktoriai. Tas pats Thomas Edisonas ir net Nikola Tesla istorinėje retrospektyvoje beveik niekuo nesiskiria nuo tokių šiuolaikinių aukščiausio lygio aferistų ir verslininkų-perėjūnų su moksliniais laipsniais, kaip Billas Gatesas, Steve’as Jobsas ar Elonas Muskas. Kapitalas nuolat samdo tokius charizmatiškus veikėjus-vadybininkus iš mokslo, meno, technologijų ir technikos sričiųnio nusiteikimo, kurie kurpia savo, kaip mokslo genijų, reputaciją, kurią aktyviai naudoja ją pučiant jų taip mėgstamą „didelės morkos“ mitą ir įtvirtinant jį masių sąmonėje (nors ir daugelio kitų, verslo interesų taip pat).
Kita vertus, jei tokių „kapitalistinio darbo didvyrių“ periodiškai neatsirastų, kapitalui būtų neįmanoma priversti milijardus naivių idiotų, kurie tvirtai tiki, kad „kantrybė ir darbas kalnus nuvers“ sąžiningai vergautų jų labui. Kiekvienam žmogui yra neapsakomai sunku pripažinti savo kvailumą. Juk būtų skaudu staiga suvokti, kad turtai – tai tik morka ant virvelės, kuri priverčia ištisas armijas asilų visą savo gyvenimą paguldyti vaikantis nepasiekiamos apgaulės. Žemina suvokimas, kad visas tavo gyvenimas buvo iššvaistytas veltui, tik tam, kad prabangaus gyvenimo malonumais mėgautūsi saujelės godžių parazitų. Visa kapitalizmo gudrybė ta, kad nugalėtojas pasiima viską, t.y. tiesiog pasisavina visų pralaimėjusių (absoliučios daugumos) pastangų ir darbo vaisius.
Daugumą „pralaimėjusiųjų“ su tokiu absurdu susitaikyti verčia tik šventas naivus tikėjimas, jog laimi geriausias, tačiau savo šansą laimėti turi (turėjo) kiekvienas. Net tie iš jų tarpo, paprasti darbininkai, jiems tik reikėjo geriau mokytis, daugiau dirbti, mažiau ilsėtis 
. Tiesą sakant, tai kazino, kuriame visada laimi tik kazino savininkas, tik stambus kapitalas visada laimi įvairių savo atstovų ar paskirtųjų iš jo gretų asmenyje, arba aferistai iš „prastuomenės“, pasamdyti „nugalėtojų“ vaidmeniui (beveik visų tokių sėkmės kūdikių biografijose gausu miglos ir spragų, kas aiškiai byloja apie tokių istorijų mistifikavimą ir kryptingą mitologizavimą).
Be to, tokie „ožiai-provokatoriai“ – „kurie save padarė“ – gelbsti kapitalizmą nuo proletarų maišto, apgaudinėdami mases buržuazinių pasakų apie „dideles morkas” pseudorealybe. Neįmanoma išlaikyti kapitalistiniame junge mases žmonių, kurie aiškiai supranta savo žeminančios vergiškos padėties amžinumą ir beviltiškumą. Beje, Holivudas – ne šiaip „Svajonių fabrikas“, o vienas svarbiausių įrankių, kurių pagalba buržuazija diegia į masių sąmonę buržuazijai reikalingus mitus. Jei ne titaniškos tūkstantinės profesionalių apgavikų armijos pastangos, žmonės tikrai seniai būtų demaskavę parazitus ir iškėlę juos į dienos šviesą. Tik kapitalistų ir jų liokajų kvailų pasakų dėka parazitai sugeba išlaikyti žmones paklusniais, net kai jie miršta iš bado. Krizių, tokių, kokia vyksta dabar, momentais, visos buržuazijos bei jų pakalikų pastangos ir mintys yra nukreiptos į tai, kad sulaikytų žmones nuo revoliucijos, nesustabdant (ar net nesumažinant) jų įžūlaus apiplėšimo apimties. “Viskas, ko tik norite, tik ne revoliucija!” – įvairiais balsais per visus kanalus žmones įtikinėja šlykštūs apgavikai. Visos politinės jėgos (net „komunistai“!), kurias buržuazija sugebėjo įbauginti, papirkti ar pasamdyti (o tai beveik visos oficialiai egzistuojančios politinės jėgos), vieningu frontu priešinasi revoliucijai. Maldauja tautą paklusti nusikalstamam išnaudotojų (Lietuvoje, landsberginei šutvei) režimui: „Arklių perkėloje niekas gi nekeičia!“. Ir galiausiai, būtent pasakaitės apie neįtikėtiną išeivių iš varguolių, bet sąžiningų kapitalistų, sugebėjusių iš skurdžių tapti ponais, sėkmę yra vienintelis kapitalistinio “teisingumo” pagrindimas. Tiesą sakant, tai yra vienintelis dalykas, kuris kažkaip pateisina parazitinio kapitalizmo egzistavimą.
Dabar šis vienas pagrindinių kapitalistinių mitų griūva prieš mūsų akis visame pasaulyje, o pas mus jis net nespėjo tinkamai susiformuoti, liko toks sąjūdietiško savanaudiškumo ir landsberginio nepotizmo, politinės korupcijos provinciali forma. Maža to, susidaro įspūdis, kad mūsų vietinio išspilstymo elitiniai išsigimėliai net nesuprato šio mito būtinybės ir svarbos jų pačių išlikimui…
Tačiau mes visi dar turime stipriai padirbėti, kad ne tik neleistume parazitams įdiegti į tautos sąmonę savo žalingų pasakų, bet ir sugriauti niekšiškus mitus, kurie jau buvo įsodinti.
Buržujai geruoju valdžios neatiduos.
