Jei pasaulio ekonomika, kurią kapitalizmo rykliai kiekvienais metais aptarinėja Davose ir Bilderbergo klube, nenukryps nuo dabartinio vystymosi liberalios globalizacijos kelio, galbūt dar mūsų karta gyvens superkapitalizme su super nelygybe.
Žmonių pajamų dalis iš darbo bus lygi nuliui, o pajamų dalis, gaunama iš kapitalo, atvirkščiai, priartės prie 100%. Jokių socialinių garantijų nereikalaujantys robotai atliks visą darbą, o daugumai žmonių teks gyventi iš apgailėtinų pašalpų, kurias valdančios chuntos ketina vis labiau mažinti.
Kas yra kapitalizmas, žmonija daugiau ar mažiau jau išsiaiškino. Vienas iš kapitalizmo apibrėžimų variantų – tai ekonomika, kurioje didžioji dalis pajamų gaunama iš kapitalo (dividendai iš akcinio kapitalo, išmokos pagal obligacijas, rentos, ir pan.), o ne pajamos iš darbo (darbo užmokestis). O kas tada yra superkapitalizmas? Tai yra ekonomika, kurioje kapitalas generuoja visas pajamas, o darbo jėga – beveik nieko, darbo praktiškai nereikia.
Marksizmo klasikai savo darbuose tokios teorinės konstrukcijos nepasiekė: kaip visiems žinoma, V.I. Lenino imperializmą laikė aukščiausia kapitalizmo vystymosi stadija, o jo oponentas Kautskis tai vadino ultraimperializmu.
Tuo tarpu ateityje, greičiausiai, mūsų laukia būtent superkapitalizmas, technologinė antiutopijoje, kurioje žmogaus išnaudojimas bus panaikintas ne dėl prispaustųjų, proletariato klasės pergalės prieš parazitus kapitalistus, išnaudotojus, bet tiesiog dėl to, kad pats darbas praras savo prasmę ir taps nereikalingas, kad už jį būtų mokami pragyvenimui reikalingi pinigai.
Poreikis darbo jėgai ir jos paklausa nuolat mažėja. JAV, parazitiškiausios kapitalistinės visuomenės žmonijos istorijoje, ekonomistai Loukas Karabarbounis ir Brent Neiman iš JAV Nacionalinio ekonominių tyrimų biuro (NBER) atliko tyrimą „Visuotinis darbo jėgos dalies mažėjimas“, kuriame tyrė pajamų, gaunamų iš darbinės veiklos, evoliuciją laikotarpiu nuo 1975 iki 2013 m. Ir nustatė – pajamų dalis, gaunama iš darbo, visame pasaulyje stabiliai mažėjo – 1975 m. ji sudarė apie 57 proc., o štai 2013 m. ji sumažėjo iki 52 proc.
Darbo pajamų dalies išsivysčiusiose šalyse mažėjimą iš dalies lemia darbo migracija į šalis, kuriose darbo jėga yra žymiaipigesnė. Pavyzdžiui, kapitalistas uždarė šaldytuvų gamyklą Ilinojaus valstijoje ir perkėlė ją į Meksiką ar Kiniją – apmokėjimo už darbą palyginti brangiems amerikiečių darbininkams ekonomija iškart pasireiškė išlaidų darbo jėgai apmokėti sumažėjimu ir padidėjusiomis pajamomis iš kapitalo, kuriam dabar vergauja ne tokie išrankūs meksikiečiai ar kinai.
Kitas kapitalui palankus veiksnys: išsivysčiusiose šalyse pasilikusiai be pajamų darbo jėgai sumažėjo profesinių sąjungų paramą dėl to, kad naujomis – gamybos išvežimo į šalis su pigia darbo jėga – sąlygomis profesinės sąjungos prarado esminius įtakos svertus derybose su kapitalistais dėl darbo sąlygų pagerinimo. Šiomis sąlygomis įmonių savininkai dabar nepalenkiami: „Norite gauti didesnius atlyginimus? Reikalaujate geresnių darbo sąlygų? Socialinių garantijų darbuotojams? Tada mes uždarome gamyklą ir perkeliame įmonę į Kiniją (Meksiką, Indoneziją, Vietnamą, Kambodžą, bet kur).
Robotų kapitalistinė santvarka arba kaip mes gyvensime superkapitalizmo visuomenėje
Žemos kvalifikacijos darbuotojų, taip vadinamų “mėlynųjų apykaklių”, darbas tampa vis pigesniu, todėl jie yra priversti išeiti į gatves, kadangi jų pajamos iš darbo vos vos pajėgia apmokėti būtiniausias pragyvenimui išlaidas – maistą ir stogą virš galvos. Kaip vergovinėje santvarkoje. Tačiau darbo jėgos pajamų dalis taip pat mažėja ir besivystančiose šalyse, o tai neatitinka klasikinės tarptautinės prekybos teorijos bazinių principų – prekybos plėtra iš principo turėtų sumažinti darbo dalį tose šalyse, kuriose yra perteklinis kapitalas, ir padidinti ją tose šalyse, kuriose yra darbo jėgos perteklius. Tačiau to nėra.
Be šito gudraus liberalių ekonomistų paaiškinimo yra ir paprastesnis problemos apibrėžimas – atskirose gamybos šakose taupymas darbo jėgos sąskaita vyksta fiziniam darbui imlių technologinių procesų robotizavimo būdu. Atskirų gamybos šakų sektoriniai pokyčiai perauga į pokyčius šalies lygyje. Išimtis yra Kinija, kur ši dinamika paaiškinama darbo perkėlimu iš daug darbo reikalaujančio žemės ūkio sektoriaus į pramonės sektorių. Be šio painaus paaiškinimo, yra ir paprastesnis: Kinijoje, sutinkamai su valstybine vidaus kolonizacijos politika, iš darbuotojų, migrantų iš kaimo vietovių, yra išspaudžiama maksimaliai viskas, ką galima išspausti. Nors jų darbo užmokestis auga, jų pajamų dalis iš darbo mažėja. Brazilija ir Rusija yra vienos iš nedaugelio išimčių – šiose šalyse darbo dalis, lyginant su pasaulinėmis tendencijomis, nežymiai, tačiau padidėjo, teigia tyrimo autoriai.
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekonomistai teigia, kad kai kuriose besivystančiose šalyse darbo jėgos dalies sumažėjimo nebuvimas paaiškinamas nepakankamu darbo jėgos taupymo technologijų panaudojimu: pradžioje pramonėje yra per mažai įprasto rutininio fizinio darbo – nėra reikalo diegti aukštas technologijas, automatizuoti gamybos procesus.
Kaip makroekonominė darbo jėgos dalies mažėjimo abstrakcija sumažina pajamų iš darbo dalį konkrečiam asmeniui? Lietuvoje, jeigu tikėti valatkodelfinės masinės dezinformacijos priemonių reliacijomis, 6 iš 10 žmonių save priskiria vidurinei klasei, tai yra, jie turi pajamų susimokėti už maistą ir būstą, nors dauguma gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, negali atidėti pajamų taupymui, ateičiai, tačiau galvoja, kad yra pasiturintys. Esant pajamų iš darbo dalies mažėjimo makroekonominei globalinei tendencijai, tiesiog labai išauga tikimybė didžiajai visuomenės daliai iškristi iš vidurinės klasės į skurdą: darbuotojo darbo svarba pamažu, bet nenumaldomai nuvertėja, o viduriniajai klasei atlyginimas už darbą yra visko dažnai vienintelis pajamų šaltinis, visos tariamos gerovės pagrindas (didelių pajamų grupėse viskas nėra taip blogai). Ypač didelis pajamų iš darbo dalies sumažėjimas pastebimas žemos ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojų grupėse, o tarp gerai apmokamų profesijų, priešingai, stebimas augimas tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose ekonomikose, teigia tyrimo autoriai.
Išvada. Kapitalizmas niekur ir niekam neatnešė gerovės jokioje kolonijoje. Kapitalizmui reikia naujų rinkų. Kapitalizmas tik išnaudoja kolonijų resursus, pasiima sau pelną, visuomeniniu darbu sukurtą pridėtinę vertę, o kolonijai palieka pramonines šiukšles, atliekas, skurdą, nykimą, depopuliaciją. Yra tik laiko klausimas, kai kapitalo pasaulyje neišvengiamas skurdas į savo glėbį paims bet kurį globalaus kapitalo kolonijos gyventojus.
