Santrauka: „Traukiniai tuose kraštuose ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus… O į šalis nuo geležinkelio tuose kraštuose plytėjo didžiuliai tyrlaukių plotai – Sary Ozekai, geltonųjų stepių Vidurinės žemės… Tuose kraštuose visi atstumai buvo matuojami pagal tolumą nuo geležinkelio, kaip nuo Grinvičio meridiano. O traukiniai ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus…“ Kirgizų rašytojas šiame veikale kelia esminius žmogaus būties klausimus, įsakmiai primena žmonėms, kad jie atsakingi už mūsų Žemės likimą, už žmonijos pažangą. Romane pasakojama eilinio geležinkeliečio Jedgėjaus, mąstančio, tvirtos dvasios žmogaus, kovotojo dėl teisybės, gyvenimo istorija, kurioje atsispindi daugelis svarbių pokario laikotarpio įvykių.Ištrauka iš Čingizo Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Romane pateikta liūdna ir šiurpi mankurto „darymo“ istorija. Ji matuojama dešimčių, kurie kankinimų neiškentėjo, mirtimi ir vieno kito išlikusio ir išprotėjusio mankurto atsiradimu. Mankurtas tik vykdo šeimininko nurodymus, jam nieko kito pasauly nebelikę, jis nieko kito nepajėgia suvokti. Jis nepaprastai bijo, kad šeimininkas nepaliestų jo dykumos saulėje ant galvos uždžiovinto avikailio, kuris yra įsirėžęs iki pat galvos kaukolės ir dėl to kiekvienas šeimininko žodis jam yra „šventas“. Čingizo Aitmatovo nupasakotas dvasinis žmogaus tipas yra itin aktualus mūsų dienomis, kai mankurtų darymo technologijos ištobulėjo ir liberalūs mankurtai, JAV vergai, yra daromi pramoniniu būdu. Vos ne kasdien regime, kaip jau 30 metų Lietuvoje ir visose JAV kolonijose nuo vaikystės per Soroso mokymo programas masiškai diegiamas mankurto mentalitetas tampa norma ir ima dominuoti Lietuvos viešame gyvenime, vis daugiau dešiniųjų, “sąjūdiečių” mankurtų tampa vadinamojo politinio bei ekonominio elito atstovais, kolonizuoja masinę sąmonę ir bando paversti mankurtais visą tautą. Ir tai yra labai pavojinga.
****
Čingizas Aitmatovas. Romanas “Ilga kaip šimtmetis diena”, leidykla “Vaga”, išleidimo metai 1987
”
***
Šios legendos pradžia siekė tuos laikus, kai žuanžuanai, kadaise užgrobę sarozekus, nepaprastai žiauriai elgėsi su nelaisvėn paimtaisiais kariais. Pasitaikius progai, jie parduodavo juos vergijon į kaimyninius kraštus, ir belaisviui tai buvo laimė, nes parduotasis vergas anksčiau ar vėliau galėjo pabėgti į savo tėvynę.
Siaubinga dalia laukė tų, kuriuos žuanžuanai palikdavo vergauti pas save. Baisiai kankindami — uždėję aukai ant galvos širi — sunaikindavo jie vergo atmintį. Paprastai tokia dalia ištikdavo jaunus vaikinus, sučiuptus mūšyje. Iš pradžių jiems plikai nuskusdavo galvas, kruopščiai nugremždavo kiekvieną plaukelį iki pat šaknų.
Tada, kai jau būdavo baigiama skusti galva, prityrę skerdikai žuanžuanai čia pat papjaudavo stambų kupranugarį. Dirdami jo kailį, pirmiausiai nulupdavo sunkiausią, standžiausią sprando odos dalį. Supjaustę ją į gabalus, tuoj pat, dar garuojančią, užmaudavo belaisviams ant nuskustų galvų, ir ji kaipmat prilipdavo tarsi trauklapis — panašiai kaip dabartinės maudymosi kepuraitės. Tai ir buvo širi. Tas, kuriam atlikdavo tokią procedūrą, arba mirdavo, neatlaikęs kančių, arba visam gyvenimui netekdavo atminties, tapdavo mankurtu — vergu, neprisimenančiu savo praeities. Vieno kupranugario sprando odos pakakdavo penkiems šešiems širi. Uždėję širi, kiekvieno pasmerktojo kaklą įsprausdavo į medinį šiekštą, kad kankinamasis negalėtų paliesti galva žemės. Taip sukaustytus, nugabendavo juos toliau nuo žmonių, kad be reikalo nesigirdėtų širdį veriančių jų klyksmų, ir palikdavo plyname lauke surištomis rankomis ir kojomis, saulėkaitoje, be vandens ir maisto. Kankinimas trukdavo keletą parų. Sustiprintos sargybos saugodavo prieigas, nes belaisvių giminaičiai galėjo mėginti išvaduoti juos, kol jie dar gyvi. Tačiau tokių mėginimų pasitaikydavo be galo retai, nes atviroje stepėje bet koks judėjimas greitai pastebimas. Ir jeigu vėliau pasiekdavo gandai, kad tas ir tas žuanžu-anų paverstas mankurtu, tai net artimiausi giminaičiai nemėgindavo išgelbėti ar išpirkti jį, nes tai buvo ne kas kita kaip susigrąžinti ankstesniojo žmogaus iškamšą. Ir tik viena naimanė motina, padavime jos vardas Naimanė Ana, nesusitaikė su tokia sūnaus dalia. Apie tai pasakoja sarozekų legenda. Nuo to ir kapinės vadinamos Ana Be-jitu — Motinos Atilsiu.
Daugumas tų, kuriuos palikdavo laukuose žiauriai kankintis, žūdavo nuo sarozekų saulės. Gyvi išlikdavo vienas ar du mankurtai iš penkių šešių. Žūdavo jie ne nuo alkio ar net ne nuo troškulio, o nuo nepakeliamų, nežmoniškų kančių, kurias kėlė džiūdama, gniauždama- galvą žalia kupranugario oda. Pamažėl traukdamasi nuo kepinančios saulės spindulių, širi verždavo, spausdavo nuskustą vergo galvą kaip geležinis lankas. Jau antrą parą nuskusti kankinių plaukai pradėdavo vėl augti. Šiurkštus ir tiesūs azijietiški plaukai kartais įaugdavo į žalią odą, o dažniausiai, neturėdami kur tiestis, užsiriesdavo ir susmigdavo galais į galvos odą, keldami dar didesnes kančias. Į kankinimų pabaigą visiškai aptemdavo protas. Tiktai į penktą parą žuanžuanai ateidavo patikrinti, ar kas iš belaisvių liko gyvas. Jeigu aptikdavo bent vieną iš kankinių gyvą, tikslą laikydavo pasiektu. Tokį pagirdydavo vandeniu, nuimdavo šiekštą ir pamažu sugrąžindavo jam jėgas, pastatydavo ant kojų. Tai ir būdavo vergas mankurtas, kuriam prievarta atimta atmintis ir kuris todėl labai brangus, vertas dešimties sveikų belaisvių. Buvo net tokia taisyklė — jeigu tarpusavio susidūrimuose kas užmušdavo tokį vergą mankurtą, išpirka už tokį nuostolį būdavo tris kartus didesnė negu už laisvo gentainio gyvybę.
Mankurtas nežinodavo, kas jis, kur gimęs ir augęs, kuo vardu, neprisimindavo vaikystės, tėvo nei motinos — žodžiu, nesuvokdavo savęs kaip žmogiškosios būtybės. Praradęs savojo „aš” supratimą, mankurtas ūkiniu požiūriu turėjo daug pranašumų. Jis buvo tolygus bežadžiam padarui ir todėl absoliučiai paklusnus ir nepavojingas. Jis niekada negalvojo apie pabėgimą. Kiekvienam vergvaldžiui baisiausias dalykas — vergo maištas. Kiekvienas vergas — potencialus maištininkas. Mankurtas buvo vienintelė išimtis šia prasme — jam iš esmės buvo svetimi kėslai maištauti, neklausyti. Tokių troškimų jis neturėjo. Todėl nebuvo reikalo saugoti jį, laikyti sargybinius ir tuo labiau įtarinėti jį turint kokių slaptų ketinimų. Mankurtas kaip šuo pripažino tik savo šeimininkus. Su kitais jis nebendravo. Vienintelis jo noras buvo patenkinti pilvo poreikius. Kitų rūpesčių jis nežinojo. Užtat pavestą užduotį vykdydavo aklai, uoliai, atkakliai. Mankurtus paprastai versdavo dirbti pačius juodžiausius, sunkiausius darbus arba pristatydavo prie pačių grasiausių, labiausiai varginančių užsiėmimų, kuriems reikia bukaprotiškos kantrybės. Tik mankurtas galėdavo iškęsti vienatvėje, toli nuo žmonių, bekraštę sarozekų gūdumą, kai jį palikdavo ilgam laikui prie besiganančių kupranugarių kaimenės. Jis vienas tokioje tolybėje atstodavo daugelį darbininkų. Pakakdavo tik aprūpinti jį maistu, ir tuomet jis be.pertraukos darbuodavosi sau žiemą vasarą, nepaklaikdamas nuo sulaukėjimo ir nesiskųsdamas dėl nepriteklių. Seimininko paliepimas mankurtui būdavo viskas. O sau jis nieko nereikalavo, tik valgio ir skarmalų, kad nesušaltų stepėje…
Daug lengviau nukirsti belaisviui galvą ar kaip kitaip sužaloti, kad jis įsibaugintų, negu atimti iš žmogaus atmintį, sunaikinti jo protą, išrauti pačias šaknis to, kas glūdi jame iki paskutinio atodūsio, kas visą gyvenimą yra vienintelis jo turtas, išnykstantis kartu su juo ir neprieinamas kitiems. Tačiau klajokliai žuanžuanai, atsinešę iš savo istorijos tamsybių pačią žiauriausią barbarystės atmainą, pasikėsino ir į tą šventą žmogaus esmę. Jie išrado būdą atimti iš vergų jų gyvą atmintį ir tuo padaryti žmogaus prigimčiai pačią žiauriausią iš įsivaizduojamų piktadarybių. Ne be reikalo juk Naimanė Ana, pakvaišus iš sielvarto ir nevilties dėl mankurtu paversto sūnaus, raudojo:
„Kai atmintį iš tavęs plėšė, kai galvą tavo, sūneli, lyg riešutą žnyplėmis gniuždė, veržė iš lėto kiaušą džiūstan-čios kuprio odos spaustuvu, kai lanką nematomą ant galvos tau užmovė taip, kad akys tavo iš akiduobių lipo, pūlingais siaubo kraujais apsipylusios, kai ant bedūmio sarozekų laužo priešmirtinis troškulys tave kamavo ir nebuvo nė lašelio, kad iš dangaus ant lūpų nukristų,— ar neatrodė tau saulė, visiems dovanojanti gyvastį, kaip neapkenčiamas, aklas šviesulys, pats juodžiausias iš visų pasaulio šviesulių?
Kai, draskomos skausmo, tavo kraupios dejonės dykumoje aidėjo, kai tu rėkei ir blaškeis per dienas ir naktis ir dievo šaukeisi, kai pagalbos tu laukei iš bergždžio dangaus, kai dusai nuo vėmalų, kūno kančios išverstų, ir mėšle bjauriame raiteisi, tekančiame iš traukulių perkreipto kūno, kai tu slopai toj smarvėj, iš proto eidamas, musių debesio graužiamas,— ar neprakeikei tu iš paskutinių jėgų dievo, kam sutvėrė jisai mus visus jo paties apleistam pasauly?
Kai kančių amžinai sužalotas protas į sutemas grimzdo, kai tava atmintis, smurtu suardyta, saitus su praeitim negrįžtamai naikino, kai taip klaikiai blaškeisi, jog pamiršti ėmei ir motinos žvilgsnį, ir kaip klega upelis pakalnėj, kur tu žaisdavai vasarą, kai vardas tavo paties ir vardas tavo tėvo sugniuždytoj sąmonėj išnyko, kai veidai tų žmonių, tarp kurių tu užaugai, išblėso ir vardas mergaitės išblėso, kuri tau šypsojos nedrąsiai,— negi tu neprakeikei, užmiršties jau bedugnėn krisdamas, baisiais prakeiksmais savo motinos už tai, kad įsčiose tave pradėti ir į margą pasaulį išleisti išdrįso, idant šios dienos sulauktum?..”
Toji istorija — iš tų laikų, kai žuanžuanai, išstumti iš klajoklinės Azijos pietinių sričių, siūbtelėjo į šiaurę ir, ilgam laikui užvaldę sarozekus, be perstojo kariavo, siekdami išplėsti valdas ir prisigrobti vergų. Iš pradžių, netikėtai užpuolę žemes palei sarozekus, jie paėmė daug belaisvių, tarp jų moterų ir vaikų. Visus nusivarė į vergovę. Bet priešinimasis svetimšaliams užpuolikams didėjo. Prasidėjo įnirtingi susirėmimai. Žuanžuanai nesirengė nešdintis iš sarozekų, o priešingai — stengėsi kaip reikiant įsitvirtinti tuose plačiuose stepių gyvulininkystei tinkamuose kraštuose. Vietinės gentys troško atsiimti, ką praradusios, ir laikė savo teise ir pareiga anksčiau ar vėliau išvyti grobikus. Šiaip ar taip, dideli ir maži susirėmimai atnešdavo pergalę čia vienai, čia kitai pusei. Tačiau ir tuose alinančiuose karuose pasitaikydavo ramesnių tarpų.
Per vieną iš tokių tarpų pirkliai, atkeliavę su prekių karavanu į naimanų žemes, pasakojo, gurkšnodami arbatą, kad jie keliavę per sarozekų stepes ir kad žuanžuanai prie šulinių bemaž jiems netrukdę. Jie užsiminė, kad sa-rozekuose sutikę jauną piemenį prie didžiulės kupranugarių kaimenės. Pirkliai pradėjo jį kalbinti, o jis pasirodė besąs mankurtas. Iš pažiūros sveikas, nepagalvosi jokiu būdu, kad su juo taip pasielgta. Tikriausiai ne blogesnis už kitus .buvo jisai :kažkada, ir iškalbus, ir supratingas, ir .visai jaunas dar, ūsai dar tik vos vos kalasi, ir pažiūrėti gan gražus, o pašnekinsi — tarsi vakar būtų gimęs, neprisimena vargšelis, nežino savo vardo, nei tėvo, nei motinos, nei ką jam padarė žuanžuanai, iš kur kilęs — irgi nežino. Ko tik paklausi, tyli, atsako tik „taip”, „ne” ir vis už kepurės laikosi, smarkiai užmautos ant galvos. Nors ir nuodėmė, bet ir iš luošumo žmonės juokiasi. Taip bešnekėdami pasišaipė, kad, pasirodo, būna tokių mankur-tų, kuriems kupranugario oda vietomis amžinai priauga prie galvos. Tokiam mankurtui nėra didesnės bausmės kaip pagrasinti: duok, atšutinsim tavo galvą. Daužysis kaip laukinis arklys, bet prie galvos prisiliesti neduos. Tokie kepurės nenusiima nei dieną, nei naktį, su kepure ir miega… Tačiau, kalbėjo toliau svečiai, kvailas tai kvailas, bet savo darbo mankurtas nepamiršo — akylai sekė, kol karavanas nukeliavo ganėtinai toli nuo tos vietos, kur vaikštinėjo jo kupranugarių kaimenė. O vienas varovas panoro prieš atsisveikindamas paerzinti mankurtą:
— Mes keliaujam toli. Kam sveikinimą perduoti, kokiai gražuolei, kurioje šalyje? Sakyk, neslėpk. Girdi? Gal skarelę perduoti nuo tavęs?
Mankurtas ilgai tylėjo, žiūrėdamas į varovą, o paskui sumurmėjo:
— Aš kasdien žiūriu į mėnulį, o jis į mane. Bet mudu negirdim vienas kito… Ten kažkas sėdi…
Tą pokalbį girdėjo jurtoje pirkliams arbatą pilstanti moteris. Tai buvo Naimanė Ana. Tuo vardu išlikusi ji sarozekų legendoje.
Naimanė Ana neišsidavė prie atvykėlių svečių. Niekas nepastebėjo, kaip keistai sukrėtė ją staiga toji žinia, kaip persimainė jos veidas. Ji norėjo kuo smulkiau išklausinėti pirklius apie tą jaunąjį mankurtą, bet išsigando — o jei sužinos daugiau, negu buvo pasakyta? Ir sugebėjo ištylėti, užgniaužė širdyje sukilusį nerimą tarsi kryktelėjusį sužeistą paukštį… Tuo tarpu pokalbis su svečiais nukrypo į kažką kita, niekam jau ne galvoj buvo nelaimingasis mankurtas, ar maža kokių atsitikimų gyvenime būna, o Naimanė Ana vis mėgino nuslopinti baimę, kuri apėmė ją, sutramdyti rankų drebėjimą, lyg iš tikrųjų būtų užsmaugusi tą kryktelėjusį paukštį savyje, ir tik žemiau nuleido juodą gedulo skarelę, kurią seniai jau buvo įpratusi ryšėti ant pražilusios galvos.
Pirklių karavanas netrukus išvyko savais keliais. Ir tą bemiegę naktį Naimanė Ana suprato, kad neturės jinai ramybės, kol nesusiras sarozekuose to piemens mankurto ir neįsitikins, kad tai ne jos sūnus. Toji slogi, baisi mintis pažadino motinos širdyje miglotą nujautimą, seniai jau slypėjusią abejonę, kad sūnus gal nežuvo mūšio lauke… Ir geriau, žinoma, būtų dukart palaidoti jį negu taip kamuotis nuolatinėje baimėje, nuolatiniame sielvarte, nuolatinėse abejonėse.
Jos sūnus buvo nukautas vienose iš kautynių su žuan-žuanais sarozekų krašte. Vyras žuvo metais anksčiau. Garsus, šlovingas buvo tai žmogus tarp naimanų. Paskui sūnus išvyko į pirmą žygį atkeršyti už tėvą. Nukautuosius palikti mūšio lauke nederėjo. Gentainiai privalėjo pargabenti jo kūną. Tačiau padaryti tai pasirodė neįmanoma. Daugelis tose didelėse kautynėse matė, kai susirėmė su priešu vyras prieš vyrą, kaip jisai susmuko, sūnus jos, ant žirgo sprando ir žirgas, karštas ir kovos triukšmo įbaugintas, pradėjo jį nešti tolyn. Ir tuomet jis išvirto iš balno, tačiau koja įstrigo balnakilpėj, ir jis negyvas pakibo žirgui prie šono, o žirgas, nuo to dar labiau paklaikęs, nuvilko šuoliais suglebusį jo kūną į stepę. Kaip tyčia, žirgas pasileido bėgti į priešų pusę. Nors mūšis buvo karštas ir kruvinas, jame kiekvienas turėjo kautis, du iš gentainių puolė vytis, norėdami laiku sučiupti pasinešusį žirgą ir paimti žuvusiojo kūną. Tačiau keletas kasotų raitelių iš žuanžuanų būrio, užsiglaudusio dauboje, šaukdami pasileido jiems už akių. Vienas iš naimanų buvo čia pat strėle nukautas, o kitas, sunkiai sužeistas, pasuko atgal ir, vos spėjęs atšuoliuoti prie savųjų, čia nugriuvo žemėn. Tasai atsitikimas padėjo naimanarns laiku aptikti pasaloje užsiglaudusį žuanžuanų būrį, kuris rengėsi smogti iš.šono pačiu kritiškiausiu momentu. Naimanai . paskubom atsitraukė, persigrupavo ir vėl metėsi į mūšį. Ir, suprantama, niekam nerūpėjo, kaip buvo jaunam kariui, Nairnanės Anos sūnui… Sužeistasis naimanas, tasai, kuris spėjo paršuoliuoti pas savuosius, pasakojo paskui, kad kai jie me-tęsi jam iš paskos, žirgas, vilkęs jos sūnų, greitai dingęs iš akių nežinia kuria kryptimi…
Keletą dienų iš eilės jojo naimanai ieškoti kūno. Tačiau nei paties žuvusiojo, nei jo arklio, nei jo ginklo, jokių kitų pėdsakų aptikti nepavyko. Niekas jau neabejojo, kad jis žuvo. Net jei būtų tik sužeistas buvęs, per tas dienas jis būtų miręs stepėje iš troškulio arba nuo žaizdų. Pasielvartavo, parypavo, kad jaunas jų gentainis liko nepalaidotas nykiuose sarozekuose. Tai buvo gėda visiems. Moterys, raudojusios Naimanės Anos jurtoje, priekaištavo savo vyrams ir broliams, rypuodamos:
— Sulesė jį maitvanagiai, ištąsė jo kaulelius šakalai. Kaipgi drįstate po to jūs vaikščioti kaip vyrai su kepurėm ant galvos!..
Ir ištuštėjo nuo šiolei Naimanei Anai žemė, dienos paliko tuščios. Ji suprato, kare žmonės žūva, tačiau mintis, kad sūnus liko kiaksoti kovos lauke, kad jo kūnas neatiduotas žemei, nedavė jai atilsio nei ramybės. Kankino motiną skaudžios, neatstojančios mintys. Ir nebuvo kam jas išsakyti, sielvartą palengvinti, ir nebuvo į ką daugiau kreiptis, tik į patį dievą…
Kad galėtų užginti sau galvoti apie tai, jai reikėjo pačiai savo akimis įsitikinti, jog sūnus negyvas. Kas gi tada ką sakytų, jei tokia likimo valia? Labiausiai jai kėlė nerimą tai, kad be pėdsakų dingo sūnaus žirgas. Žirgas nebuvo sužeistas, žirgas bėgo iš išgąsčio. Kaip ir kiekvienas kaimenės arklys, anksčiau ar vėliau žirgas turėjo grįžti į savo gimtas vietas ir už kilpos parvilkti raitelio lavoną. Ir tada, kad ir kaip tai baisu, išsiklykusi, išsiverkusi, išsiraudojusi būtų jinai prie palaikų ir, draskyda-masi nagais veidą, išsakiusi būtų viską apie save, bedalę, keikte prakeiktą, taip, jog šleikštu būtų pasidarę dievui danguje, jeigu jis tik sugeba suprasti kieno nors žodžius. Užtat jokios abejonės nebūtų slėgusios jai sielos, ir mirčiai būtų ji ruošusis su šaltu protu, laukdama jos kiekvieną valandą, nesikabindama, nesistengdama net mintimis išsilaikyti ir prailginti savo gyvenimą. Tačiau sūnaus kūnas taip ir nerastas, o žirgas nesugrįžo. Abejonės kankino motiną, nors gentainiai pamažėl ėmė pamiršti tai, nes visos žaizdos ilgainiui užsitraukia ir turi būti parnirštos… Ir tiktai ji, motina, negalėjo nusiraminti ir pamiršti. Mintys jos sukosi vis tuo pačiu ratu. Kas atsitiko žirgui, kur dingo balnas, kamanos, ginklai — pagal juos kad ir netiesiogiai būtų galima nustatyti, kas pasidarė sūnui. Juk galėjo būti ir taip, kad žirgą sučiupo žuanžuanai kur nors sarozekuose, kai šis jau visai nusivarė ir leidosi sugaunamas. Žirgas su geru balnu irgi grobis. Kaip jie pasielgė tuomet su jos sūnumi, velkamu už balnakilpės,— užkasė į žemę ar numetė sudraskyti stepės žvėrims? O jeigu jis buvo gyvas, dar gyvas per kažkokį stebuklą? Ar jie pribaigė jį ir tuo nutraukė jo kančias, ar paliko merdėti plyname lauke, ar… O gal?..
Abejonėms nebuvo galo. Ir kai pakeleivingi pirkliai, gerdami arbatą, prasitarė apie jauną mankurtą, kurį buvo sutikę sarozekuose, jie nenumanė, kad tais žodžiais įžiebė kibirkštį sopulingoje Naimanės Anos sieloje. Širdis jai apmirė nuo baimingos nuojautos. Ir mintis, kad ten galėjo būti jos sūnus pražuvėlis, vis labiau, vis atkakliau, vis tvirčiau kerojo jos prote ir širdyje. Motina suprato, kad tol nenusiramins, kol nesusiras, nepamatys to mankurto ir neįsitikins, kad tai ne jos sūnus.
Tose priekalnėse, pusiau stepėse, kur vasarai apsistodavo naimanai, tekėjo nedideli akmenuoti upeliai. Visą naktį klausėsi Naimanė Ana tekančio vandens čiurlenimo. Ką jai bylojo tas čiurlenimas, taip menkai derantis su jos dvasios sumaištimi? Nusiraminimo ji troško. Prisiklausyti, prisisotinti tekančio vandens garsų, o paskui traukti į gūdžią sarozekų tylą. Motina žinojo, kaip pavojinga ir rizikinga keliauti į sarozekus vienai, tačiau nenorėjo niekam pasakotis, ką sumaniusi. Niekas to nesuprastų. Net patys artimiausieji nepritartų jos ketinimams. Kaip galima leistis ieškoti seniai žuvusio sūnaus? Ir jeigu per kažkokį atsitiktinumą jis išliko gyvas ir yra paverstas mankurtu – tai tuo labiau nėra prasmės ieškoti jo, be reikalo draskyti sau širdį, nes mankurtas tėra tik ankstesnio žmogaus išorinis apvalkalas, iškamša….
Naktį prieš kelionę keletą kartų ji buvo išėjusi iš jurtos. Ilgai į kažką žvelgė, klausėsi, susikaupti stengėsi, sutelkti savo mintis. Vidurnakčio mėnulis kabojo aukštai virš galvos giedrame danguje ir liejo į žemę lygią, pieniškai blyškią šviesą. Daugybė baltų jurtų, išsimėčiusių po visas kalvų papėdes, buvo panašios į pulkus didžiulių paukščių, nakčiai nutūpusių čia, šniokščiančių upelių krantuose. Šalia aūlo, ten, kur buvo avių gardai, ir toliau, lomose, kur ganėsi arklių kaimenės, buvo girdėti šunų lojimas ir slopūs žmonių balsai. Tačiau labiausiai Naimanę Aną jaudino budinčių palei gardus ir dainuojančių merginų balsai, skardenantys artimajame aūlo pakraštyje. Pati kažkada dainavo tas naktines dainas… Šiose vietose stovyklaudavo jie kiekvieną vasarą, kiek prisimena, kai atgabeno ją čia kaip marčią. Visas gyvenimas prabėgo šiose vietose: ir kai jos šeima buvo gausi, kai statydavosi jie čia vienu kartu keturias jurtas — vieną virtuvei, vieną svečiams ir dvi gyvenamąsias,— ir paskui, po žuanžuanų antpuolio, kai liko viena…
Dabar ir jinai palieka savo vienišą jurtą… Dar iš vakaro susiruošė į kelionę. Apsirūpino valgiu ir vandeniu. Vandens ėmė kuo daugiau. Du burdiukus gabenosi vandens tam atvejui, jeigu ne išsyk pavyktų rasti šulinių sarozekuose… Dar iš vakaro stovėjo netoli jurtos pririšta kupranugarė Akmaja. Jos viltis ir bendrakelionė. Ar galėtų jinai išdrįsti patraukti į sarozekų glūdumas, jeigu nepasikliautų Akmajos greitumu ir jėga! Tais metais Akmaja buvo bergždžia, ilsėjosi, nes buvo dvejus metus atsivedusi, ir puikiausiai tiko joti. Liesa, tvirtomis ilgomis kojomis, elastingais padais, dar neišsipleikusiais nuo sunkių krovinių ir senatvės, su dviem tvirtomis kupromis ir gražiai užsodinta ant raumeningo kaklo liesa dailia galva su virpančiomis it peteliškės sparnai plonomis šnervėmis, godžiai traukiančiomis orą bebėgant, baltoji kupranugarė Akmaja buvo verta visos bandos. Už tokią greitakoję pačioje jėgų brandoje duodavo dešimtis dar niekam nenaudojamų jauniklių, kad susilauktų iš jos palikuonių. Tai buvo paskutinis lobis, aukso patelė Naimanės Anos rankose, paskutinis jos ankstesnio turtingumo atminimas. Visa kita išnyko kaip dulkės, nuplautos nuo rankų. Skolos, keturiasdešimtadieniniai ir metiniai aši — žuvusiųjų atminai… Sūnui, kurio ieškoti susiruošė jinai iš nuojautos, nepakeldama liūdesio ir sielvarto, neseniai irgi jau buvo surengti paskutiniai atminai, sutraukę daug žmonių, visus artimiausių apylinkių naimanus.
Švintant Naimanė Ana išėjo iš jurtos jau susiruošusi kelionėn. Peržengusi slenkstį, sustojo, atsišliejo į duris, susimąstė, apmetė žvilgsniu, prieš palikdama, miegantį aūlą.. Dar liekna, dar nepraradusi grožio Naimanė Ana buvo su juosta, kaip ir dera prieš tolimą kelionę. Su auliniais batais, su plačkelnėmis, su liemene be rankovių viršum suknios, su skraiste, laisvai krentančia nuo pečių. Galvą buvo apsirišusi balta skarele ant pakaušio sumegztais galais. Taip buvo nutarusi per savo naktinius apmąstymus — jeigu jau tikisi pamatyti sūnų gyvą, tai kuriam galui gedulas. O jeigu viltis neišsipildys, tai ir vėliau suspės apsigobti amžina juoda skara. Ryto brėkšma dar slėpė pražilusius plaukus ir didžio sielvarto žymes motinos veide — raukšles, giliai išvagojusias liūdną kaktą. Jos akys padrėko tą akimirką, ir ji sunkiai atsiduso. Ar manė, ar jautė kada, jog ir to susilauks. Bet paskui sutelkė drąsą. „Ašvadan lia illachil alla”,— sušnibždėjo jinai pirmąją maldos eilutę (nėra kito dievo kaip tik dievas) ir ryžtingai žengė prie kupranugarės, parklupdė ją ant kelių. Negarsiai šūkčiodama — iš papratimo niurzgėdama, tarsi gąsdindama, Akmaja pamažėle prigulė krūtine prie žemės. Paskubom permetusi krepšius su daiktais per balną, Naimanė Ana užsiropštė raita ant kupranugarės, paniukino, ir toji atsistojo, ištiesdama kojas ir iškeldama iškart šeimininkę aukštai viršum žemės. Dabar Akmaja suprato — jos laukia kelionė…
Niekas aūle nežinojo apie Naimanės Anos išvykimą ir, be užsimiegojusios, tolydžio plačiai žiovaujančios svainės-tarnaitės, niekas jos neišlydėjo tą valandą. Jai Naimanė Ana jau iš vakaro buvo pasakiusi, kad vyksta pas savo torkunus — mergautinių laikų giminaičius — pasisvečiuoti ir kad iš tenai, jeigu pasitaikys maldininkų, vyks kartu su jais j kipčakų žemes nusilenkti švento Jasavio šventyklai…
Jinai iškeliavo anksti, kad niekas nepristotų su klausinėjimais. Nutolusi nuo aūlo, Naimanė Ana pasuko link sarozekų — miglotos jų tolumos vos tebuvo įžiūrimos sustingusioj tuštumoj priešakyje…
Jau ne pirmą dieną, monotoniškai niūkdama ir vos girdimai brūkšėdama kojomis, risnojo baltoji kupranugarė Akmaja didžiosios sarozekų stepės lomomis ir lygumomis, o jos šeimininkė vis ragino ir ginė ją per karštus tyrlaukių smėlžemius. Tik nakčiai sustodavo jos prie retų šulinių. O rytais vėl pakildavo ieškoti didžiosios kupranugarių kaimenės, klaidžiojančios nesuskaitomose sarozekų klostėse. Kaip tik toje Vidurinių žemių dalyje, netoli Ma-lakumdyčapo – daugelio kilometrų ilgumo raudonsmėlio pakriaušės, ir sutiko neseniai pakeleivingi pirkliai tą piemenį rnankurtą, kurio dabar ieškojo Naimanė Ana. Štai jau antrą dieną ji sukinėjosi vis apie Malakumdyčapą, bijodama susidurti su žuanžuanais, tačiau kad ir kiek žvalgėsi, kiek švaistėsi, visur buvo vien stepė, vien apgaulingi miražai. Kartą, jau susigundžiusi tokiu reginiu, nujojo didelį vingiuotą kelio galą link oro miesto su mečetėmis ir tvirtovių sienomis Gal kartais ten jos sūnus, vergų turguje? Tuomet ji galėtų pasisodinti jį ant Akmajos už savęs, ir tegul pamėgintų juos pavyti… Slogu buvo dykumoje, todėl ir pasivaideno.
Suprantama, rasti žmogų sarozekuose — sunkus dalykas, žmogus čia kaip smiltelė, bet jei jis su didele banda, kuri ganosi dideliuose plotuose, tai anksčiau ar vėliau pastebėsi kraštinį gyvulį, o paskui aptiksi ir kitus, o prie kaimenės ir piemenį. To ir tikėjosi Naimanė Ana.
Tačiau kol kas niekur nieko nesutiko. Ir jau pradėjo baimintis, ar tik neperginė tos kaimenės į kitą vietą, ar dar blogiau — ar nenuvarė žuanžuanai tų kupranugarių visu pulku parduoti į Chyvą ar Bucharą? Ar grįš tada tasai piemuo iš tokių tolimų kraštų?.. Iškeliaudama iš aūlo, kamuojama sielvarto ir abejonių, motina tiek ir tesvajojo — kad tik pamatytų sūnų gyvą, tegul jis būna mankurtas, kas tik nori, tegul ir neprisimena nieko ir nesuvokia, bet tegul tai būna jos sūnus, gyvas, bent jau gyvas… Argi tai maža! Tačiau, jodama gilyn į sarozekus, artėdama prie tų vietų, kur galėjo būti tasai piemuo, kurį buvo sutikę neseniai pro čia keliavusio karavano pirkliai, vis labiau ėmė ji bijotis, kad sūnus, kurį jinai išvys, bus suluošinto proto būtybė, ir toji baimė slėgė ją ir nedavė ramybės. Ir tada meldė dievą, kad tai būtų ne jis, ne jos sūnus, o kitas nelaimingasis,— nepriekaištaudama susiję taikys su mintimi, kad sūnaus nėra ir negali būti gyvO. O keliauja lik pažvelgti į mankurtą ir įsitikinti, kad jos abejonės buvo tuščios, ir įsitikinusi grįš, ir nustos kamuotis, ir gyvens toliau, kaip likimo bus lemta… Bet paskui vėl ją pagaudavo sielvartas ir troškimas surasti saroze-kuose ne ką kitą, o būtent savo sūnų, kad ir kas iš to būtų…
Šitaip besigrumiant širdyje prieštaringiems jausmams, ji staiga pamatė, perjojusi per lėkštą kalvyną, didelę kupranugarių kaimenę, laisvai besiganančią plačiame slėnyje. Rusvaplaukiai atganomieji kupranugariai vaikštinėjo po žemus krūmokšnius ir dygių žolių atvašynus, skabydami jų viršūnes. Naimanė Ana sukirto savo Akmajai, pavarė, kiek tik jos kojos nešė, ir iš pradžių tiesiog užduso iš džiaugsmo, kad pagaliau surado kaimenę, paskui išsigando, šaltis nupurtė, taip baisu pasidarė, kad tuoj pamatys sūnų, paverstą mankurtu. Paskui vėl apsidžiaugė ir jau pati nesusigaudė, kas jai darosi.
Stai ganosi ji, kaimenė, bet kurgi piemuo? Turi būti kažkur čia. Ir pamatė kitame slėnio gale žmogų. Iš toli buvo neįmanoma įžiūrėti, kas jisai. Piemuo stovėjo su ilga lazda, laikė už pavadžio užpakaly savęs jojamąjį kupranugarį su manta ir iš po užmaukšlintos kepurės ramiai žvelgė, kaip ji artinasi.
Ir kai prijojo, kai atpažino sūnų, pati nepajuto Naimanė Ana, kaip nusirito nuo kupranugarės. Pasirodė jai, kad nukrito, bet ne tas jai buvo galvoj!
— Sūneli mano, brangusis! O aš ieškau tavęs aplink! — Jinai puolė prre jo kaip per tankmę, skiriančią juos.— Aš tavo motina!
Ir išsyk viską suprato ir pravirko, trypdama žemę, graudžiai ir baisiai, mėšlungiškai perkreipusi trūkčiojančias lūpas, mėgindama nustoti, bet nepajėgdama susivaldyti. Kad nepargriūtų, įsikibo stipriai į abejingai stovinčio sūnaus petį ir vis verkė, verkė, pritrenkta sielvarto, kuris seniai kabojo virš jos, o dabar užgriuvo, sulamdė ją ir palaidojo. Ir verkdama vis žvelgė pro ašaras, pro limpančias žilų plaukų sruogas, pro drebančius pirštus, kuriais murzinosi kelionės dulkėmis veidą, į pažįstamus sūnaus bruožus ir vis mėgino pagauti jo žvilgsnį, vis dar laukdama, tikėdamasi, kad jis pažins ją, juk tas taip lengva — atpažinti savo motiną!
Tačiau į jos pasirodymą jis nėmaž nereagavo, tarsi ji būtų visą laiką čia buvusi ir kasdien lankiusi jį stepėje. Jis net nepaklausė, kas ji tokia ir kodėl verkia. Paskui piemuo nukėlė nuo peties jos ranką ir, vesdamasis savo palydovą — jojamąjį kupranugarį su manta, nužingsniavo į kitą kaimenės kraštą pasižiūrėti, ar ne per toli nubėgo pradėję laigyti kupranugariukai.
Naimanė Ana liko vietoje, pritūpė kūkčiodama, suspaudusi rankomis sau veidą, ir taip kiūtojo nepakeldama galvos. Paskui sukaupė jėgas, nuėjo prie sūnaus, stengdamasi laikytis kuo ramiau. Sūnus mankurtas lyg niekur nieko pažvelgė į ją beprasmišku ir abejingu žvilgsniu iš po tvirtai užmaukšlintos kepurės, ir tarsi lengvutė šypsena nuslinko jo sunykusiu, juodai nugairintu, apdiržusių veidu. Tačiau akys, lyg būtų apvilktos, nesidomėjo niekuo pasaulyje, buvo negyvos, kaip ir anksčiau.
— Sėskis, pasikalbėsim,—sunkiai atsidususi, tarė Naimanė Ana.
Ir juodu susėdo ant žemės.
— Ar tu pažįsti mane? — paklausė motina. Mankurtas papurtė galvą.
— O kaip tavo vardas?
— Mankurtas,— atsakė jis.
— Tai dabar tave taip vadina. O ankstesnįjį savo vardą atsimeni? Prisimink savo tikrąjį vardą.
Mankurtas tylėjo. Motina matė, kad jis mėgina prisiminti, tarpuakį nuo įtampos išpylė stambūs prakaito lašai, akys apsitraukė virpančia migla. Tačiau prieš jį iškilo tikriausiai aklina nepermatoma siena, ir jis neįstengė jos įveikti.
— O koks tavo tėvo vardas? O kas tu toks pats, iš kur kilęs? Kur tu gimei, ar bent žinai?
Ne, jis nieko neprisiminė ir nieko nežinojo.
— Ką jie tau padarė! — sušnibždėjo motina, ir vėl jos lūpos ėmė trūkčioti prieš jos valią, ir, dusdama iš nuoskaudos, pykčio ir sielvarto, jinai vėl ėmė kūkčioti, veltui mėgindama apsiraminti. Motinos širdgėla nė kiek nejaudino mankurto.
— Galima atimti žemę, galima atimti turtą, galima atimti ir gyvybę,— tarė ji garsiai,— bet kas sugalvojo, kas išdrįso pasikėsinti į žmogaus atmintį?! O dieve, jeigu tu esi, kaip įkvėpei tokią mintį žmonėms? Argi maža blogio žemėje ir be to?
Ir tuomet ištarė jinai, žiūrėdama į sūnų mankurtą, savo garsiuosius sielvartingus žodžius apie saulę, apie Dievą, apie save, žodžius, kuriuos iki šiolei persakinėja išmaningi žmonės, kai iškyla šneka apie sarozekų istorija.
Ir tuomet jinai pradėjo savo raudą, kurią iki šiol mena išmaningi žmonės:
Men botasy olgen boz moja, Tulybyn kelip iskegen…*
* Aš vieniša kupranugarė, atėjusi pauostyti kupranugariuko kailio, prikimšto šiaudų.
Ir tuomet pratrūko jos siela rypavimais, ilgomis nenumaldomomis aimanomis vidur nebylių bekraščių saroze-kų…
Bet niekas nejaudino jos sūnaus, mankurto. Ir tuomet ryžosi Naimanė Ana mesti klausinėjimus ir pamėginti teigte jam įteigti, kas jis toks.
— Tavo vardas Zolamanas. Girdi? Tu — Zolamanas. O tavo tėvo vardas Donenbajus. Argi tu neprisimeni tėvo? Juk jis tave nuo vaikystės mokė šaudyti iš lanko. O aš tavo motina. O tu mano sūnus… Tu iš naimanų genties, supratai? Tu naimanas…
Visa, ką jinai sakė, jis išklausė be mažiausio susidomėjimo, tarsi jos žodžiai būtų visai bereikšmiai. Lygiai taip pat jis tikriausiai būtų klausęsis žiogo čirškėjimo žolėje.
Ir tuomet Naimanė Ana paklausė sūnų mankurtą:
— O kas buvo iki tol, kai tu patekai čia?
— Nieko nebuvo,—tarė jis.
— Naktis buvo ar diena?
— Nieko nebuvo,— tarė jis.
— Su kuo tu norėtum pasikalbėti?
— Su mėnuliu. Bet mes negirdim vienas kito. Ten kažkas sėdi.
— O ko tu dar norėtum?
— Kasos ant galvos, kaip šeimininko.
— Leisk, aš pažiūrėsiu, ką jie padarė tavo galvai,— pasigręžė Naimanė Ana.
Mankurtas staigiai atšoko, pasitraukė, čiupo rankomis sau už kepurės ir daugiau nežiūrėjo į motiną. Ji suprato, kad užsiminti apie jo galvą jokiu būdu nereikia.
Tuo metu tolumoje pasirodė žmogus, jojantis ant kupranugario. Jis artėjo į juos.
— Kas ten toks? — paklausė Naimanė Ana.
— Jis atgabena man valgio,— atsakė sūnus.
Naimanė Ana sunerimo. Reikėjo kuo greičiausiai pasislėpti, kol ne laiku pasirodęs žuanžuanas nepamatė jos. Jinai parklupdė savo kupranugarę ir užsiropštė į balną.’
— Tu nieko nesakyk. Aš netrukus atjosiu,—tarė Naimanė Ana.
Sūnus neatsakė. Jam buvo vis tiek.
Naimanė Ana suprato, kad padarė klaidą, pasišalindama raita per besiganančią kaimenę. Bet buvo jau po laiko. Žuanžuanas, jojantis link kaimenės, galėjo pamatyti ją, raitą ant baltos kupranugarės. Reikėjo pasitraukti pėsčiomis, slapstantis tarp besiganančių gyvulių.
Pajojusi tolokai nuo ganyklos, Naimanė Ana pasuko į gilią raguvą, iki kraštų priaugusią pelynų. Čia jinai nulipo nuo balno ir paguldė Akmają raguvos dugne. Ir iš čia ėmė stebėti. Taip, ji neklydo. Pamatė ją vis dėlto. Po kurio laiko, gindamas kupranugarį risčia, pasirodė tasai žuanžuanas. Jis buvo ginkluotas ietimi ir strėlėmis. Žuanžuanas buvo aiškiai suglumęs, susirūpinęs, dairėsi į šalis — kurgi dingo raitelis ant balto kupranugario, kurį jis matė iš toli? Jis nežinojo gerai, į kurią pusę pasiduoti. Parisnojo į vieną pusę, paskui į kitą. Ir paskutinį kartą prajojo visiškai arti raguvos. Gerai, kad Naimanė Ana susivokė užveržti skarele Akmajai nasrus. Ims dar, ko gero, ir subliaus. Pasislėpusi už pelynų ant skardžio krašto, Naimanė Ana įžiūrėjo žuanžuaną gan aiškiai. Jis sėdėjo ant gauruoto kupranugario ir dairėsi į šalis, veidas papurtęs, įtemptas, ant galvos juoda skrybėlė kaip valtis su viršun užriestais galais, o užpakalyje mataravo blizganti juoda sausų plaukų kasa, supinta dviem bigėmis.
Zuanžuanas pasistiebė balnakilpėse, laikydamas mesti parengtą ietį, gręžiojo galvą, ir akys jo blykčiojo. Tai buvo vienas iš priešų, užgrobusių sarozekus, išsivariusių nemažai žmonių vergijon ir atnešusių tiek nelaimių jos šeimai. Bet ką galėjo ji, neginkluota moteris, prieš nuožmų karį žuanžuaną? Tik mąstė jinai, kaip gyveno tie žmonės, kas jiems nutiko, kad jie tapo tokie žiaurūs, tokie žvėriški — sunaikino vergo atmintį…
Pasišvaistęs į vieną ir kitą pusę, zuanžuanas netrukus grįžo prie bandos.
Buvo jau vakaras. Saulė nusileido, bet žara dar ilgai raudonavo viršum stepės. Paskui staiga užgeso. Ir atėjo gūdi naktis.
Visiškai viena praleido Naimanė Ana tą naktį stepėje, kažkur netoliese nuo savo varguolio sūnaus — mankurto.
Grįžti pas jį pabijojo. Neseniai matytasis zuanžuanas galėjo pasilikti nakčiai prie kaimenės.
Ir jai atėjo mintis nepalikti sūnaus vergijoje, pamėginti parsigabenti jį namo. Tegul jis ir mankurtas, tegul nesupranta, kas ir kaip, bet tegul geriau būna namie, tarp savųjų, negu piemenauja pas žuanžuanus, negyvenamuose sarozekuose. Taip liepė jai motinos širdis. Susitaikyti su tuo, su kuo taikstėsi kiti, ji negalėjo. Negalėjo palikti savo kūno ir kraujo vergijoje. O gal gimtosiose vietose sugrįš jam protas, prisimins staiga vaikystę…
Rytą Naimanė Ana vėl sėdo raita ant Akmajos. Tolimais, aplinkiniais keliais ilgai sėlino ji prie kaimenės, nusibasčiusios per naktį gan toli. Aptikusi kaimenę, ilgai žvalgėsi, ar nėra ko iš žuanžuanų. Ir tik įsitikinusi, kad nieko nėra, pašaukė sūnų vardu:
— Zolamanai! Zolamanai! Sveikas!
Sūnus atsigręžė, motina riktelėjo iš džiaugsmo, bet tuoj pat suprato, kad jis atsigręžė tik į balsą.
Vėl mėgino Naimanė Ana pažadinti mirusią sūnaus atmintį.
— Prisimink, kaip tave vadino, prisimink savo vardą!— maldavo, įkalbinėjo jinai.— Tavo tėvas Donenba-jus, argi tu nežinai? O tavo vardas ne Mankurtas, o Zo-lamanas . Mes pavadinome tave taip todėl, kad tu gimei kelionėje, kai naimanai kėlėsi toli į naujas vietas. Ir kai tu gimei, toje vietoje mes apsistojome tris dienas. Tris dienas buvo puota.
Ir nors tai sūnui mankurtui nepadarė jokio įspūdžio, motina pasakojo toliau, bergždžiai vildamasi — o gal kas nors šmėkštels jo užgesusioje sąmonėje. Tačiau jinai beldėsi į aklinai užvertas duris. Ir vis tiek nesiliovė kartojusi:
— Prisimink, kaip tavo vardas? Tavo tėvas Donenbajus!
Paskui jinai pavalgydino, pagirdė jį iš savo atsargų ir pradėjo dainuoti jam lopšines.
Dainelės jam labai patiko. Jam buvo malonu klausytis jų, ir kažkokia gyvybė, lyg ir šilumėlė atsirado jo sustingusiame, sudiržusiame, net įjuodusiame veide. Ir tuomet motina ėmė įkalbinėti jį palikti tą kraštą, mesti žuanžu-anus ir vykti su ja į gimtąsias vietas. Mankurtas neįsivaizdavo, kaip galima pakilti ir išvykti kažkur — o kaipgi kaimenė? Ne, šeimininkas liepė visą laiką būti prie kaimenės. Taip sakė šeimininkas. Ir jis niekur nepasitrauks nuo kaimenės…
Ir vėl kelintą jau sykį mėgino Naimanė Ana prasiskverbti pro aklinas sunaikintos atminties duris ir vis kartojo:
— Prisimink, kieno tu? Kaip tavo vardas? Tavo tėvas Donenbajus!
Nepastebėjo motina, veltui vargdama, kiek laiko praėjo, tik susizgribo, kai bandos pakraštyje vėl pasirodė zuanžuanas ant kupranugario. Šį sykį jis buvo gerokai arčiau ir jojo skubiai, ginė vis greičiau. Naimanė Ana nedelsdama sėdo ant Akmajos. Ir leidosi šalin. Tačiau iš kito krašto pasirodė dar vienas zuanžuanas ant kupranugario, jojantis skersai jos kelio. Tuomet Naimanė Ana, vis greičiau varydama Akmają, pasuko pro jų tarpą. Greitakojė baltoji Akmaja laiku išnešė ją į priekį, o žuanžuanai vijosi iš paskos, šaukdami ir kratydami ietis. Kur ten pavys Akmają! Jie vis labiau likos, kresnodami ant savo gauruotų kupranugarių, o Akmaja, vis giliau kvėpuodama, lėkė per sarozekus nepasiekiamu greičiu, nešdama Naimanę Aną nuo mirtino pavojaus.
Nežinojo ji tačiau, kad sugrįžę žuanžuanai įsiutę ėmė mušti mankurtą. Bet ką iš jo išgausi. Tiek tekalbėjo:
— Ji sakė, kad ji mano motina.
— Jokia ji tavo motina! Tu neturi motinos! Ar tu žinai, ko ji čia buvo atjojusi? Ar žinai? Ji nori nuplėšti tau kepurę ir atšutinti tavo galvą! — gąsdino jie nelaimingąjį mankurtą.
Išgirdęs tuos žodžius, mankurtas išbalo, pilkas pilkas pasidarė juodas jo veidas. Jis įtraukė kaklą, griebėsi už kepurės ir ėmė dairytis aplinkui kaip žvėris.
— Bet tu nebijok! Še, imk! — Vyresnysis zuanžuanas įspraudė jam į rankas lanką su strėlėmis.
— Nagi, taikyk!—Jaunesnysis zuanžuanas išmetė aukštyn savo skrybėlę. Strėlė pervėrė ją.— Matai! — nustebo kepurės savininkas.— Rankoj atmintis išlikusi!
Kaip paukštė, nubaidyta nuo lizdo, suko ratus Naimanė Ana po sarozekus. Ir nežinojo, ką daryti, ko laukti. Ar nugins dabar žuanžuanai visą bandą, o su ja ir jos sūnų mankurtą į kitą vietą, jai neprieinamą, arčiau savo didžiosios ordos, ar ims tykoti jos, norėdami sučiupti? Nežinodama nė ką galvoti, jodinėjo ji slapstydamasi po aplinkines vietoves ir labai apsidžiaugė nužiūrėjusi, kad tie du žuanžuanai paliko kaimenę. Nujojo sau šalin greta vienas kito, nesidairydami. Naimanė Ana ilgai neisleido jų iš akių ir, kai jie išnyko tolumoje, nutarė grįžti pas sūnų. Dabar ji žūt būt norėjo pasiimti jį drauge. Koks jis yra, toks, ne jo kaltė, kad taip likimas susiklostė, kad išniekino jį priešai, bet vergijoje motina jo nepaliks. Ir tegul naimanai pamato, kaip luošina užpuolėjai belaisvius džigitus, kaip žemina juos ir atima jiems protą, tegul pasipiktina ir griebiasi ginklo. Ne žemė svarbu. Žemės visiems užtektų. Tačiau žuanžuanų piktadarybės tokios baisios, kad net būti tolimais kaimynais nepakenčiama…
Su tokiomis mintimis grįžo Naimanė Ana pas sūnų ir vis svarstė, kaip jį įtikinti, prikalbinti bėgti ateinančią naktį.
Jau temo. Ant didžiųjų sarozekų, nepastebimai sėlindama į lomas ir daubas rausvomis sutemomis, leidosi dar viena naktis iš begalinės virtinės buvusių ir dar būsimų naktų. Baltoji kupranugarė Akmaja lengvai ir laisvai nešė savo šeimininkę link didžiosios kaimenės. Gęstančios saulės spinduliai ryškiai švietė jos figūrą tarp kupranugarės kuprų. Susirūpinusi, įtempusi klausą, Naimanė Ana buvo išblyškusi ir rūsti. Žili plaukai, raukšlės, mintys kaktoje ir akyse kaip tos sarozekų sutemos, neišdildomas-skausmas… Sit jinai pasiekia kaimenę, pajojėja tarp besiganančių gyvulių, ima dairytis, tačiau sūnaus nematyti. Jojamasis kupranugaris su manta ganosi kažkodėl laisvas, velka žeme pavadį…
— Zolamanai! Sūnau mano, Zolamanai, kur tu? — ėmė šaukti Naimanė Ana.
Niekas nepasirodė ir neatsiliepė.
— Zolamanai! Kur tu? Tai aš, tavo motina! Kur tu? Ir, neramiai dairydamasi į šalis, nepastebėjo jinai, kad jos sūnus, mankurtas, slėpdamasis kupranugario šešėlyje, priklaupęs jau taikosi šauti, įtempęs lanko templę. Saulės spinduliai trukdė jam, ir jis laukė patogaus momento paleisti strėlę.
— Zolamanai! Sūneli! — šaukė Naimanė Ana, būgštaudama, kad jam nebūtų kas nors atsitikę. Pasigręžė balne.— Nešauk!. — spėjo sušukti ir jau buvo beraginanti baltąją kupranugarę Akmają pasisukti, kad atsigręžtų veidu į sūnų, tačiau strėlė trumpai zvimbtelėjo ir įsmigo į kairįjį šoną po ranka.
Tai buvo mirtinas šūvis. Naimanė Ana pasviro ir pradėjo iš lėto kristi, graibstydamasi už kupranugarės kaklo. Bet pirma nuo galvos nulėkė balta skarelė, ji pavirto ore paukščiu, ir tas nuskrido rykaudamas: „Prisimink, kieno tu? Kaip tavo vardas? Tavo tėvas Donenbajus! Do-nenbajus! Donenbajus!”
Nuo to laiko, sako žmonės, sarozekuose naktimis ėmė skraidyti paukštis Donenbajus. Sutikęs keliauninką, paukštis Donenbajus skraido netoliese šaukdamas: „Prisimink, kieno tu? Kieno tu? Kaip tavo vardas? Vardas? Tavo tėvas Donenbajus! Donenbajus, Donenbajus, Donenbajus, Donenbajus!..”
Toji vieta, kur buvo palaidota Naimanė Ana, imta vadinti sarozekuose Ana Bejito — Motinos Atilsio kapinėmis…
