Leidimo rusų kalba pratarmė 1941 metų birželio 22 d., nacistinei Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą, Lietuvoje iš karto pradėjo veikti 1940 metų rudenį įkurtos ir glaudžiai susijusios su Vokietijos žvalgybos tarnybomis pogrindinės nacionalistinės organizacijos Lietuvos aktyvistų fronto ginkluotos formuotės. Lietuvos istoriografijoje šie įvykiai įvardinami kaip „Birželio sukilimas“. Lietuvos aktyvistų būriai arba, kaip jie šiandienos Lietuvoje vadinami, „tautiškieji partizanai“ vykdė diversijas tarybinės kariuomenės užnugaryje, puldinėjo smulkius Raudonosios Armijos dalinius ir valstybines įstaigas, masiškai susidorojo su komunistais, tarybų valdžiai palankiais lietuviais ir pirmiausia, su žydais. Bendradarbiavimas su naciais diskreditavo Lietuvos valstybės nepriklausomybės „atkūrimo“ idėją. Lietuvos aktyvistų fronto suformuotos vyriausybės, vadinamos „Lietuvos laikinąja vyriausybe“, nutarimu buvo įkurta pirmoji žydų koncentracijos stovykla, o „tautiškieji partizanai“ veiksmingai pasireiškė ainzac grupės „A“ „darbe“. Tą patį 1941 metų birželį, savaitę iki nacių įsiveržimo, tarybų valdžia atliko masinę „antitarybinio elemento“ deportaciją iš Lietuvos. Birželio 14 d. VSLK-VRLK organai „suėmė“ 17,5 tūkstančio žmonių. Maždaug 5 tūkstančius iš jų areštavo ir išvežė į GULAG’o lagerius, beveik 12,5 tūkstančio (įskaitant daug moterų ir vaikų) – ištrėmė į atokius TSRS rajonus. 1941 m. birželio 14 d. deportacija – pati masiškiausia tarybų valdžios represinė akcija ikikarinėje Lietuvoje; tarybinių saugumo organų dokumentuose masinės deportacijos priežastis buvo nurodyta – būtinumas kovoti prieš nacionalistinį pogrindį, orientuotą į Vokietiją, tuo pačiu prieš suvienytą Lietuvos aktyvistų frontą. Net kiek įmanoma glausčiau aprašytas „Birželio sukilimas“…