April 2020 - Jonas Kovalskis

Aktualijos

Mirė italų žurnalistas-antifašistas Džiuljeto Kjeza

By Jonas Kovalskis 2020-04-26

Eidamas 80-uosius gyvenimo metus mirė garsus italų žurnalistas, publicistas, antifašistas, komunistas, buvęs Europos parlamento deputatas ir visuomenės veikėjas Džuljeto Kjeza. Šią liūdną žinią perdavė jo žmona Fiammetta Kukurniya šiandien, balandžio 26 d.

Ji pranešė, kad naktį Kjezą ištiko širdies smūgis, tačiau atvykusiems gydytojams jo išgelbėti nepavyko.

Žurnalisto draugas, labdaros asociacijos „Padėkite mums išgelbėti vaikus“ prezidentas Ennio Bordato sakė, kad Kjezai buvo atlikta operacija, po kurios kilo pooperacinės komplikacijos. Jis taip pat neatmetė galimybės, kad publicisto mirtis gali būti susijusi su koronavirusu.

80–90 dešimtmetyje italų žurnalistas dirbo Maskvoje laikraščių „L’Unita“ ir „La Stampa“ korespondentu. Vėliau jis rašė straipsnius ir komentarus įvairiems leidiniams. Dž. Kjeza buvo daugelio knygų, tame tarpe ir apie TSRS bei Rusiją, autorius, parašė daugybę straipsnių, smerkiančių JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos agresijas visame pasaulyje, demaskavo globalaus fašizmo atgimimą liberalizmo pavidalu, viešino fašizmo heroizavimo politiką marionetinių chuntų valdomose Pabaltijo respublikose, Lenkijoje, Ukrainoje ir kitose JAV kolonijose. Lietuvos , Latvijos, Estijos chuntos dėl žurnalisto profesinės veiklos uždraudė Dž. Kjezai atvykti į šias šalis.

Kjeza griežtai smerkė NATO agresiją prieš Jugoslaviją ir Jugoslavijos prezidento Slobodano Miloševičiaus nužudymą Hagos tarptautinių nusikaltėlių pseudoteismo kalėjime. Taip pat Kjeza aktyviai dalyvavo išlaisvinant Rusijos žurnalistus iš Ukrainos fašistų-banderlogų nelaisvės 2014 m. Kai JAV nusikaltėlių CŽV agentų vadovaujami Ukrainos nacistai pagrobė Rusijos „Life News“ žurnalistus Maratą Saičenko ir Olegą Sidiakiną netoli Kramatorsko, Kjeza iškėlė žiniasklaidos darbuotojų saugumo problemą Europos Parlamente ir buvo pasirengęs pats vykti į Ukrainą dalyvauti derybose su Ukrainos fašistais dėl sulaikytų žurnalistų išlaisvinimo iš Ukrainos proamerikeitiškos chuntos nelaisvės.

Ilsėkis ramybėje, Džuljeto. Fašizmas nepraeis.

Italų žurnalistas Džiuljeto Kjeza:

po S.Miloševičiaus išteisinimo turėtų būti teisiami patys Vakarų lyderiai

Džiuljeto Kjeza

Hagos tribunolas pripažino, kad buvęs Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius yra nekaltas dėl genocido Srebrenicoje. Vakarų žiniasklaida tylėjo apie tai, nepaisant to, kad ši žinia būtų padariusi sprogusios bombos efektą, teigia italų žurnalistas Džiuljeto Kjeza. Savo puslapyje Globalist Syndication svetainėje ( http://giuliettochiesa.globalist.it/Detail_News_Display?ID=126366&typeb=0&giulietto-chiesa-commentary—the-hague-exonerates-milosevic ) jis pažymi, kad dabar Vakarų lyderiai mažiausiai turėtų bent atsiprašyti arba patys sėsti į teisiamųjų suolą.

Hagos tribunolas išteisino buvusį Jugoslavijos prezidentą Slobodaną Miloševičių, anksčiau pripažintą kaltu dėl genocido Srebrenicoje. Tai įvyko dar 2016 m. kovo 24 d., tačiau nei vienas Vakarų leidinys apie tai net neužsiminė, pažymėjo buvęs Europos parlamento deputatas, žurnalistas Džiuljeto Kjeza savo puslapyje Globalist Syndication svetainėje.

Dž. Kjeza pabrėžė, kad nebuvo jokio tribunolo oficialaus atskiro pareiškimo dėl paties S. Miloševičiaus išteisinimo. S.Miloševičiaus išteisinamasis aktas buvo paskelbtas kitos Hagos tribunolo savivalės aukos Radovano Karadžičiaus verdikte. Hagos tribunolas nusprendė, kad nėra pakankamų S. Miloševičiaus kaltės įrodymų.

“Nepaisant to, S.Miloševičius be jokios kaltės praleido kalėjime penkerius metus. Jį vieningai šmeižė visos be išimties Vakarų masinės informacijos priemonės<…> vadino jį Balkanų mėsininku, ir net lygino su Hitleriu. O po to jis mirė kalėjime “, – rašo žurnalistas.

Dž. Kjeza stebina kapų tyla dėl šio teismo sprendimo “laisvosios” Vakarų žiniasklaidos priemonėse.

“Visi supranta, kad mes kalbame apie naujieną, kuri prilygsta sprogusios bombos efektui. Po tokio sprendimo visiems Vakarų lyderiams derėtų maldauti atleidimo, o tai ir patiems tapti šio tribunolo teisiamaisiais”, – tvirtina žurnalistas.

Pasak jo, teisėjas, kuris pirmininkavo R.Karadžičiaus teismui, buvo vienas iš prisiekusiųjų byloje prieš Slobodaną Miloševičių. Jis tiesiog negalėjo nežinoti aplinkybių, kurios tapo pagrindu visiškai išteisinti buvusios Jugoslavijos lyderį ir objektyviai negalėjo būti teisėju R.Karadžiaus byloje, kadangi yra suinteresuotas nuteisti kitą žinomai nekaltą Jugoslavijos patriotą R.Karadžičių. D.Kjeza pažymi, kad šis teisėjas yra Pietų Korėjos, JAV kolonijos, pilietis.

“Dabar paklauskite savęs: kas moka jam ir jo kolegoms darbo užmokestį? Dabar mes pagaliau žinome, kad šis tribunolas yra negarbingų, nedorų, jeigu nepasakyti blogiau, žmonių sambūris, kurie visada dirbo ir toliau sau dirba imperijos naudai, o ne tiesos ir teisingumo labui”, – sako Kjeza.

Pasak žurnalisto, Vakarai sunaikino Jugoslavija, nužudė S.Miloševičių ir apkaltino jį nusikaltimais, kurių jis nepadarė.

“Gėda. Vakarai skęsta purve, kurį patys ir sukūrė “, – reziumuoja D. Kjeza.”

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „radovan karadzic“ — Radovanas Karadžičius

2016 metais kovo mėnesį Hagos tribunolas, ciniška teismo parodija, teisminės Vakarų savivalės simbolis, nuteisė pirmąjį Serbijos Respublikos, įkurtos 1992 metais karo su Bosnija-Hercegovina įkarštyje, prezidentą Radovaną Karadžičių 40 metų kalėti už nusikaltimus, kurių jis niekada nedarė. Jį Hagos tribunolo fariziejai apkaltino bosnių musulmonų genocidu ir žudynių Srebrenicoje 1995 metais organizavimu.

R.Karadžičius buvo politikas, rašytojas, niekada nebuvo karo vadu, nėra jokių įrodymų, kad jis atidavė kokius nors žmoniškumui ar karo teisei prieštaraujančius įsakymus, nusikalstamus nurodymus. Nuo 1990 metų JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja įnirtingai kurstė etninį-religinį konfliktą buvusios Jugoslavijos teritorijoje. Jie tai darė sistemingai visoje posttarybinėje erdvėje, kurią siekė kolonizuoti. 1995 metais Serbijos Respublikos karinės pajėgos likvidavo bosnių musulmonų anklavą Srebrenicoje. Prieš tai visi Srebrenicoje buvę nemusulmonai (serbai ir chorvatai) bosnių musulmonų jau buvo likviduoti arba išvyti. Serbų armijai užėmus Srebrenicą civiliai musulmonai pasitraukė, besipriešinantys kombatantai buvo likviduoti arba suimti. Apie 400 karo belaisvių musulmonų, kurie buvo atpažinti kaip dalyvavę serbų civilių gyventojų žudynėse ypatingai žiaurūs bosnių musulmonų karo nusikaltėliai buvo sušaudyti.

1997 metais ,pasibaigus karui, Srebrenicoje buvo aptiktos masinės kapavietės, kuriose buvo palaidota apie 3000 žmonių. Dauguma jų buvo palaikai vietinių civilių serbų, kuriuos išpjovė musulmonai, dalis buvo žuvę abiejų pilietinio karo šalių kombatantai. Nežiūrint į akivaizdžius įrodymus, kad kapavietėse ilsisi dauguma civilių serbų, nužudytų NATO sąjungininkų musulmonų teroristų, visi palaidoti “nešališkos” NATO šalių sudarytos komisijos buvo paskelbti serbų nužudytais bosnių musulmonais, o jų skaičius padidintas pradžioje iki 8 tūkstančių, o vėliau buvo išaugintas net iki 37 tūkstančių. Tačiau tokia liberalų mėgstama solženycino aukų skaičiavimo geometrinė progresija net Hagos tribunolui pasirodė perdėta, todėl buvo apsistota ant 8 tūkstančių aukų – serbų nužudytų bosnių musulmonų, akcentavo NATO sudarytas Hagos tribunolas.

Šią savaitę, artėjant 20-osioms JAV, Didžiosios Britanijos, NATO karo nusikaltimo prieš Jugoslaviją metinėms, Hagos tribunolas, tiesiogiai pavaldus Vašingtonui ir Londonui, paskelbė naują apkaltinamąjį nuosprendį Radovanui Karadžičiui, dar kartą apkaltino jį bosnių musulmonų genocidu Srebrenicoje ir nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos. Jokių įrodymų, nei tiesioginių, nei netiesioginių, dėl R. Karadžičiaus kaltės, jo dalyvavimo ar įsakymų žudyti belaisvius, civilius, ar daryti kitokius 1949 metų Ženevos konvencijos uždraustus veiksmus – tribunolas nepateikė. Tiesiog Vakarai nuteisė savo barbariško nusikaltimo auką ir tiek. Vakarų civilizacija tai džiunglių įstatymai – kas stipresnis, tas ir teisus.

Slobodano Miloševičiaus, Radovano Kardžičiaus teismo farso istorijose lyg po padidinamuoju stiklu išryškėjo Vakarų liberaliosios demokratijos gilios sisteminės krizės požymiai, negrįžtami Vakarų civilizacijos erozijos giluminiai procesai, kuriuos paslėpti desperatiškai bando įvairiausio rango ir plauko JAV, Didžiosios Britanijos, ES, NATO veikėjai-avantiūristai ir jų parankiniai kolonijose. Iš Vakarų taip ciniškai garsiai visame pasaulyje skelbiamų deklaracijų, NATO humanitarinių bombų pagalba skleidžiamų europietiškų vertybių liko tik jų savanaudiška esmė – totalinis melas ir tarptautinių banditų savivalė. Hagos tribunolas, įkalindamas ir nuteisdamas suverenios valstybės JTO narės vadovą, Jugoslavijos patriotą, tik dar kartą įrodė, kad ši Vakarų kontroliuojama kvaziteisingumo institucija neturi nieko bendro su Vakarų deklaruojamais pamatiniais liberalios demokratijos principais – įstatymo viršenybės, lygybės prieš įstatymą, asmens teisės į nešališką ir teisingą teismą, žmogaus teisių apsaugos ir neliečiamumo, suverenių valstybių sienų neliečiamumo, lygybės, nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus, karinės jėgos nenaudojimo sprendžiant tarptautinius konfliktus, – ir atlieka tik Vakarų karo nusikaltimų legalizavimo funkcijas. Ir viskas. Vakarai, JAV-NATO, įvykdo tarptautinį nusikaltimą, o Hagos tribunolas šį nusikaltimą atskalbia, suteikia jam legalumo įvaizdį ir kartu susidoroja su šio nusikaltimo aukomis, šalių NATO agresijų aukų patriotais, likusiais ištikimais savo šaliai iki galo.

Šiomis dienomis britų išsigimėliai kartu su tokiais pat jankių kolegomis tokiu pat būdu ruošia karinę agresiją prieš Venesuelą – britai ir jankiai apvogė šalį , sukėlė ekonominę krizę ir dėl savo pačių įvykdyto nusikaltimo pasekmių apkaltino teisėtą Venesuelos Nicholaso Maduro vyriausybę, kuri siekia šią krizę kuo greičiau įveikti. Prieš Rusiją šie Nato išsigimėliai tai daro jau 300 metų. Rusija yra didelė, galinga, tiesiogiai Vakarų kolonizatoriai daug kartų bandė ją kolonizuoti ir sunaikinti, tačiau visada gaudavo deramą atkirtį, nors plėšikavo britai su jankiais Rusijoje ne kartą. Dabar jie vėl kurpia visokias Litvinenko, Skrypalių nunuodijimo, WADA’os dopingo klastotes ir panašias istorijas. Ir laukia, kada bus galima vėl pradėti III Pasaulinį karą, rengia provokacijas, skraido su savo surūdijusiais bombonešiais B-52, plaukioja savo surūdijusiais laivais prie Rusijos sienų, maitina nacionalistų, fašistų gaujas Pabaltijyje, Lenkijoje, Ukrainoje, Gruzijoje tautine nesantaika, karo su Rusija propaganda, etnine neapykanta, ruošia birželio 23 “sukilėlius”, kurie su malonumu, kaip ir 1941 metais, žudys savo tautiečius, ir naiviai tikėsis, kad niekada neateis 1945 metų gegužės 9 d. ir neteks atsakyti už savo nusikaltimus, kuriuos jie padarė šūkaudami “Slava Ukraina!”, “Už Lietuvą!”, “Už Gruziją!”, “Už Lenkiją nuo jūros iki jūros!” (už Latviją, Estija ir pan.). Jie net minties tokios neturi, kad juos JAV-Didžiosios Britanijos kolonizatoriai pakvietė prie Vakarų puotos kruvino stalo ne šiaip sau, o kepto paršiuko teisėmis, kaip sakė Palmerstonas. Aistringi patriotiški idiotai nacionalistai, jeigu jiems papasakoti gražią istoriją apie jų išskirtinumą ir nežemišką kilmę, yra pagrindinis JAV-Didžiosios Britanijos įrankis kolonizuojant ir naikinant valstybes, nacionalinius suverenitetus. Kai eisite į susitikimus su visokiais šimonytėmis, nausėdomis, užpetrą auštrevičiais, juozaičiais ar radžvilomis, nesiduokite užmigdomi jų gražiomis trelėmis “Lietuva uber alles!” – silpną gali apsaugoti tik įstatymo galia ir padorūs kaimynai. Įstatymą, tarptautinę teisę šiuo metu griauna būtent Vakarai, į kurių žmogėdrišką šeimą kviečia jus įsilieti proeuropietiški kandidatai.

Kiekvienais metasi JAV, Didžioji Britanija ir kitos NATO valstybės-teroristės vykdo tarptautinius nusikaltimus, karo nusikaltimus, kraupiausius nusikaltimus žmogiškumui visame pasaulyje. Didžioji Britanija ir Vakarų Europa, kurios kultūros dalimi save išdidžiai vadina šių metų kandidatai į Lietuvos prezidentus ir Europos parlamentą, nusikaltimus žmoniškumui vykdo jau 1000 metų nuo pat Kryžiaus žygių laikų. Tačiau dabartiniai liberalūs vietiniai “europiečiai” Pilėnų, Margirio, 1710 metų europietiško maro ar Pirčiupių prisiminti nenori, kadangi jie šiandien … europiečiai, kur vėjas pučia, ten jie ir patriotai. Liberalo sielai Tėvynė ten, kur jo užpakaliui šilta.

Fašizmas yra Vakarų išradimas, nacių kolaborantai skelbiami didvyriais, fašistai aktyviai gaivinamas Vakarų būtent šiuo metu visame Rusijos pasienyje neatsitiktinai – fašistai-alarmistai-propatristai visada suaktyvėdavo didelio karo išvakarėse.

Balsuoti galima tik už ateitį. Negalima balsuoti už kandidatus, kurių programoje nėra kovos už Lietuvos išsivadavimą iš JAV-NATO kolonijinės priklausomybės, kuriam atrodo, kad su žmonių, tautų, valstybių, kultūrų, civilizacijų žudikais, Vakarų kolonizatoriais galima susitarti, kurie tiki, kad JAV, Didžiosios Britanijos, NATO vilkai yra vegetarai ir avių nevalgo.

YANKEE, GO HOME!

STOP US\NATO AGRESSIONS ARROUND THE WORLD!

NO WWIII!

US\NATO WAR CRIMINALS, HANDS OFF LITHUANIA, RUSSIA, VENESUELA, UKRAINE, IRAQ, AFGANISTAN, SYRIA, LIBYA!

US/NATO WAR CRIMINALS TO NIURNBERG-2!

Keep Reading

Istorinė tiesa

Istorinės datos: 1870 m. balandžio 22 d. gimė proletariato vadas Vladimiras Leninas.

By Jonas Kovalskis 2020-04-22

1870 m. balandžio 22 d. gimė Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) (1870-04-22 – 1924-01-21) – proletarinės revoliucijos, darbo žmonių valstybės teoretikas ir praktikas, valstybės veikėjas, žymiausias 20-ojo amžiaus politikas, Visos Rusijos komunistų (bolševikų) partijos ir pirmosios žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybės, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS), įkūrėjas.

Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) gimė 1870 m. balandžio 22 d. carinės Rusijos Simbirsko mieste (dabar Uljanovskas). Be Volodios šeimoje augo dar penki vaikai. Mokėsi Simbirsko gimnazijoje. 1887 m. gegužės mėn. jo vyresnysis brolis Aleksandras buvo nubaustas mirties bausme už dalyvavimą sąmoksle, kurio tikslas buvo fiziškai sunaikinti Rusijos carą Aleksandrą III. Po trumpo studijų Kazanės universitete laikotarpio Volodia buvo pašalintas iš universiteto dėl dalyvavimo studentų judėjime, Kazanės universitete veikusiame pogrindyje marksistų ratelio veikloje.

1893 m. Sankt Peterburge V.Uljanovas užsiima publicistika, studijuoja socialdemokratijos istoriją, teoriją ir praktiką, nagrinėja politinės ekonomikos klausimus. 1895 m. išvyko į užsienį. Grįžęs iš Vakarų Europos įsteigė partiją pavadinimu “Kovos už darbo klasės išlaisvinimą sąjunga“. Caro slaptosios tarnybos (ochrankės) buvo suimtas ir išsiųstas į tremtį Jenisejaus gubernijoje. Tremtyje Vladimiras Iljičius susituokė su Nadežda Konstantinovna Krupskaja. Būdamas tremtyje parašė daugelį savo politinių ir publicistinių darbų, kurių pagrindinės temos buvo materialistinė filosofija, socialistinės revoliucijos teorija ir praktika, socializmo ir komunizmo idėjų realizavimas praktikoje, socializmo politinė ekonomija.

Pasibaigus tremties laikui 1900 m. V.Leninas apsigyveno Pskove. Kartu su kitais bendraminčiais įsteigė ir leido laikraštį „Iskra“ (rus., kibirkštis), žurnalą „Zaria“ (rus., aušra). Leninas buvo vienas iš Rusijos socialdemokratų darbo partijos (RSDDP) antrojo suvažiavimo organizatorių, parengė suvažiavimo darbotvarkę, būsimosios marksistinės partijos įstatus, suformulavo naujai proletarinei partijai tikslus – įvykdžius socialistinę revoliuciją sukurti naują darbo žmonių visuomenę.

1905 – 1907 m.m. revoliucijos Rusijoje metu Leninas buvo Šveicarijoje. Po nesėkme pasibaigusios revoliucijos dauguma partijos narių buvo suimti, vadovavimas partijai perėjo V.Leninui. Po trečiojo RSDDP suvažiavimo jis organizavo pilietinio nepaklusnumo akcijas, manifestacijas, mitingus, sukilimus, demonstracijas visoje Rusijoje. Nežiūrint į tai, kad gruodžio mėnesio sukilimas buvo numalšintas itin žiauriai, revoliucinės veiklos neatsisakė, rašo naujus darbus, leidžia laikraštį “Pravda” (rus., tiesa), telkia revoliucines partijas ir organizacijas. Tuo laikotarpiu jam teko daug keliauti, gyventi emigracijoje.

1917 metais vasario mėnesį Rusijos imperijoje buvo įvykdyta liberali buržuazinė revoliucija, provakarietiškos Rusijos liberalų partijos privertė Rusijos carą Nikolajų II atsisakyti sosto ir panaikino 300 metus Rusiją valdžiusią Romanovų dinastijos monarchiją. Carą Rusijoje nuvertė ne bolševikai, carą nuvertė kompradorinis Rusijos elitas, Vakarams parsidavę liberalai. Po vasario revoliucijos 1917 m. Leninas grįžo į Rusiją ir paskelbė taip vadinamas Balandžio tezes, kuriose teoriškai pagrindžia proletarinės socialistinės revoliucijos Rusijoje būtinybę ir neišvengiamumą. Maža to, paneigia K.Markso teiginį, kad proletarinė revoliucija turi galimybę išgyventi tik tuo atveju, jeigu darbo žmonės sukils visame pasaulyje ir nuvers kapitalo diktatūras. K.Markso nuomone, tokia revoliucija gali kilti ir sėkmingai vystytis tik pramoninėse Vakarų valstybėse, kur yra išsvysčiusios darbo jėgos, aktyviai veikia darbo žmonių profesinės sąjungos, yra susiformavusios darbo žmonių organizacijos, aukštas darbp žmonių klasinis sąmoningumas. V.Leninas iškelią idėją, kad proletarinė revoliucija yra galima vienoje atskiroje šalyje, net ir tokioje agrarinėje, pramonės išsivystymo požiuriu atsilikusioje valstybėje , kaip Rusijos imperija.

Leninas įgyvendina paties sukurtą proletariato revoliucijos planą, vadovauja sukilimui prieš buržuazinę Kerenskio vyriausybę. Kerenskio valdžia išleidžia įsakymą Leniną suimti, dėl ko jis pasitraukia į pogrindį. Liaudies deputatų tarybų suvažiavime V.Leninas išrenkamas naujos darbo žmonių vyriausybės vadovu, Liaudies komisarų tarybos pirmininku. Jis vadovauja Tarybos posėdžiams ir susirinkimams.

Po 1917 m. Spalio socialistinės revoliucijos tik gimusios proletariato valstybės V.Lenino vadovaujama vyriausybė, siekdama išgyventi ir apsiginti nuo žymiai gausesnių Vakarų kapitalo priešiškų valstybių koalicijos grėsmės, buvo priversta imtis radikalių, labai nepopuliarių, tačiau gyvybiškai būtinų priemonių – buvo priversta sudaryti žeminančią taikos sutartį su kaizerine Vokietija, pripažino Suomijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos nepriklausomybes, kurios tapo Vakarų kapitalo buržuazinėmis valstybėmis, Vakarų kolonijomis, kurias valdė marionetiniai Anglijai bei Prancūzijai pavaldūs antiliaudiniai režimai, kurie labai greitai, po 1926 metais įvykdytų karinių perversmų tapo atvirais fašistiniais, prieš Rusiją kovojančiais dariniais.

Revoliucija tik tada yra ko nors verta, jeigu ji moka apsiginti, teigė V.Leninas. Nuolatinės Vakarų kapitalo intervencijos prieš tarybinę Rusiją grėsmės akivaizdoje proletarinė vyriausybė imasi būtinų savigynos nuo tuometinės NATO agresijos veiksmų. Paskelbiama visiems darbo žmonėms, kapitalo tironijos aukoms suprantama ir priimtina programa – visa valdžia darbo žmonių Taryboms, taika tautoms, gamyklos darbininkams, žemė valstiečiams, laisvė darbo žmonėms, buvo įkūrta Darbo žmonių ir valstiečių Raudonoji armija, įsteigtas Trečiąsis komunistinis internacionalas (Kominternas). Visas Vakarų kapitalistinis pasaulis, imperialistai, kolonizatoriai, agresoriai, interventai – JAV, Anglija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Lenkija, Rumunija, Vengrija ir kitos, – metė visus savo turimus išteklius, armijas, kapitalus, kad sunaikinti pirmąją pasaulio istorijoje proletarinę valstybę, pavergti išsivadavusius iš kapitalo tironijos darbo žmones, kolonizuoti tik gimusią darbo žmonių valstybę Tarybinę Rusiją. Jungtinės globalaus Vakarų kapitalo karinės pajėgos nuo Lenkijos iki Vladivostoko, nuo Krymo iki Murmansko puolė tarybinę Rusiją, šalyje kilo žiaurus Pilietinis karas su minėtų šalių remiamais baltagvardiečiais, šalyje vyravo suirutė, badas, savivalė.

Pirmoji pasaulyje tarybų socialistinė respublika Rusija, vadovaujama V.Lenino, itin daug aukų pareikalavusioje žūtbūtinėje dvikovoje su Vakarų kolonizatoriaiss sunkiai, tačiau sėkmingai atrėmė Vakarų imperialistinių šalių-tarptautinių karo nusikaltėlių masinę agresiją ir išvijo kapitalistų samdinių ordas iš šalies. Milžiniškų aukų ir titaniškų pastangų kaina socializmas įrodė savo gyvybingumą ir pranašumą prieš nusikalstamą parazitinį kapitalizmą. Ypatingai sunki padėtis šalyje, nepaprastai sudėtingi laikai, žmonijos istorijoje neturinčios precedento naujos valstybės išlikimas reikalavo išskirtinių, nestandartinių sprendimų. Vakarų šalių intervencijos ir Pilietinio karo metu veikusi karinio komunizmo politika atliko savo istorinį vaidmenį ir sunkiai iškovotos taikos metui ši politika jau netiko. Leninas šią politiką keičia į Naująją ekonominę politiką (NEP‘ą), kurios tikslas liaudies ūkio atgaivinimas, vystymasis, augimas, socialistinės ekonomikos pajungimas darbo žmonių poreikių tenkinimui.

V.Lenino iniciatyva 1922 m. gruodžio 29 d. įkūriama pirmoji žmonijos istorijoje darbo žmonių socialistinė valstybė – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, TSRS, kurią tuo metu sudarė Rusijos Tarybų Federatyvinė Socialistinė Respublika, Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika, Ukrainos Tarybų Socialistinė Respublika ir Užkaukazės Tarybų Federatyvinė Socialistinė Respublika.

1923 m. V.Leninas parašė savo paskutinius darbus: “Dėl kooperacijos”, “Kaip mes turėtume pertvarkyti Rabkriną”, (rus., Rabkrin – darbininkų ir valstiečių inspekcija) “Geriau mažiau, bet geriau”, kuriuose pristato savo viziją į Tarybų valstybės ekonominę politiką ir siūlo priemones, kaip pagerinti valstybės valdymo aparato ir komunistų partijos darbą naujomis sąlygomis. Tuo laikotarpiu jo sveikata smarkiai pablogėjo … Po sunkios ligos Vladimiras Iljičius Leninas mirė 1924 m. sausio 21 d. Gorkų rezidencijoje Maskvos srityje.

Faktai iš Lenino gyvenimo

Šiuo metu, po daugybėje pasaulio šalių JAV-NATO tarptautinių ir karo nusikaltėlių organizuotų ir įvykdytų buržuazinių nacionalistinių kontrrevoliucijų, Vakarų kapitalistai, siekdami išsaugoti savo tironiją, kapitalo parazitinę diktatūrą, savo privilegijas, nusikalstamo darbo žmonių išnaudojimo būdu įgytus turtus, išvystė neregėto mąsto antitarybinę agitaciją, antisocialistinę propagandą – kapitalistai labai bijo prarasti savo nusikalstamų liberalių kolonijų kontrolę dar kartą. Todėl vėl metė milžiniškus resursus tam, kad pavergti žmonių masinę sąmonę, kolonizuoti žmonių smegenis ir žmonės niekada nesvajotų gyventi laisvai, be parazitų buržujų, kapitalistų išnaudojimo, armijos samdomų vakarų propagandos samdinių dieną naktį kurpia klastotes, prasimanymus apie tarybų valdžią, socializmą, socialistinę ekonomiką, darbo žmonių socialinės, turtinės lygybės idėjas. Šioje informacinio karo prieš darbo žmonių valdžios idėją fronte, savaime suprantama, Vakarų kapitalo apmokami samdiniai daugiausiai dėmesio skiria socializmo idėjų realizavimo ryškiausių istorinių asmenybių, kurių centre stovi Vladimiras Leninas, diskreditacijai. Vladimiras Leninas ir jo palikimas šiuo metu yra pateikiamas itin prieštaringai – nuo nevaldomos gyvuliškos kapitalistų neapykantos šiai neginčijamai ryškiai istorinei asmenybei iki marksistų beatodairiško susižavėjimo jo revoliucine veikla, energija, neeiliniu protu.

Vakarų imperialistai negali pripažinti savo ideologinio pralaimėjimo visuotinės žmonių lygybės socialistinei idėjai, negali susitaikyti su tokia realia grėsme kapitalistų parazitiniam privilegijuotam statusui kaip socializmas, todėl metė armijas liberalių istorijos klastotojų ir nesuskaičiuojamus milijardus pinigų, kad diskredituoti socializmą, darbo žmonių valstybės idėją, ir ypatingai socialistinio judėjimo lyderius. Labiausiai visoje žmonijos istorijoje liberalių klastotojų yra šmeižiamos tokios ryškios istorinės asmenybės kaip TSRS vadovai V.Leninas ir J.Stalinas, kurių pasiaukojamas titaniškas darbas iš esmės nulėmė visą 20 amžiaus istorinį turinį.

Uljanovas – vienas iš nedaugelio 20 amžiaus žymiausių politikų, kuris niekada neturėjo parašęs autobiografijos. Archyvuose buvo aptiktas vos vieno popieriaus lapo apimties tekstas, kur Leninas bandė parašyti savo gyvenimo istoriją, bet tuo viskas ir baigėsi, jokio autobiografijos pratęsimo nebuvo.

Mėgstamas ir labai dažnai liberalių plunksnagraužių cituojamas, Leninui priskiriamas posakis “Bet kuri virėja gali valdyti valstybę” iš tiesų yra eilinis liberalų melas ir Leninas niekada to nėra sakęs. Ši klaidingai priskiriama jam frazė yra nevykusiai perfrazuota citata iš Vladimiro Majakovskio poemos „Vladimiras Iljičius Leninas“. Tikrovėje Leninas rašė: “Mes nesame utopistai. Mes žinome, kad paprastas juodadarbis ar virėja negali tuoj pat imtis valdyti valstybę… Mes reikalaujame, kad sąmoningi darbininkai ir kareiviai būtų mokomi valdyti valstybę ir pradėti juos mokyti būtina nedelsiant“.

V.I.Uljanovas būdamas 21 metų amžiaus tapo jauniausiu advokatu Rusijoje. Valdžia pašalino Leniną iš universiteto ir uždraudė studijuoti teisę kartu su kitais studentais įprastinių dieninių studijų programų forma. Todėl jam teko visą teisės studijų programą mokytis savarankiškai ir egzaminus laikyti eksternu. Egzaminus išlaikė puikiai.

V.Uljanovas buvo stačiatikių tikėjimo ir net susituokė bažnyčioje. Nedaug žmonių žino, kad Londone 1905 m. jis susitiko su šventiku Gaponu, liūdnai pagarsėjusiu 1905 metų revoliucijos, kurią žiauriai numalšino caro kazokai, provokatoriumi. Ir net padovanojo jam savo knygą su autografu.

Pirmosios darbo žmonių įkūrėjas V.Leninas sudrebino šimtmečiais egzistavusios išnaudotojiškos kapitalistinės, privačia gamybos priemonių nuosavybe grįstos parazitinės santvarkos pamatus ir visiems darbo žmonėms parodė, kad darbo žmonių išnaudojimu grįsta kapitalistinė visuomenė yra neteisinga, parazitinė, kad visuomeniniu darbu sukurtas produktas yra neteisingai nusavinimas privataus kapitalo sąvininkų pagal kapitalistų sukurtas taisykles, kurias išnaudotojų klasė nustato savo priimtais ir tik jiems naudingais įstatymais. Įstatymai yra ne kas kita, o išnaudotojų mažytės mažumos parazitinė valia, paversta įstatymu ir jėga primesta išnaudojamiems darbo žmonėms.

V.Lenino teoriškai ir praktiškai pagrįsta socialinė žmonių visuotinės lygybės visuomeninė politinė organizacija, socialistinė ekonomika be išnaudojimo, darbo žmonių teisių ir laisvių realios apsaugos sistemos, socializmas kaip idėja ne kartą įrodė savo gyvybingumą ir pranašumą prieš parazitinį nusikalstamą kapitalizmą, taip vadinamą liberalią demokratiją, laisvosios rinkos ekonomiką, sugebėjo per labai trumpą laiką tapti pažangiausia valstybe Žemėje, supervalstybe, atrėmė ne kartą viso Vakarų kapitalistinių šalių karines intervencijas, ekonomines blokadas, vakarų nuleistas geležines uždangas, informacines masines agresijas – Antantės bloko karinę invaziją Pilietinio karo metu, JAV, Anglijos, Prancūzijos ekonominius karus, Vakarų išauginto vieningos Europos nacizmo puolimą Didžiojo Tėvynės (II Pasaulinio) karo metu. Ir visada nugalėdavo.

Laikina kapitalizmo, globalaus liberalaus fašizmo restauracija 1990 metais yra laikina jau vien todėl, kad visų žmonių siekis yra Laisvė, kuri yra neįmanoma liberalaus melo, nacionalistinio, dešiniojo fašistinio teroro ir kapitalistinio išnaudojimo visuomenėje.

Mūsų reikalas teisus. Pergalė bus mūsų. Liberalus fašizmas nepraeis.

Keep Reading

Istorinė tiesa

DATOS. 1934-04-16 įsteigtas Tarybų Sąjungos Didvyrio apdovanojimas

By Jonas Kovalskis 2020-04-16

1934 m. balandžio 16 d. buvo įsteigtas aukščiausias Tarybų Sąjungos karinės šlovės apdovanojimas – Tarybų Sąjungos Didvyris

1934 m. balandžio 16 d. TSRS Centro vykdomojo komiteto dekretu buvo įsteigtas Tarybų Sąjungos didvyrio garbės vardas – aukščiausias apdovanojimas už asmeninius ar kolektyvinius nuopelnus darbo žmonių valstybei, įvykdytus didvyriškos narsos ir išskirtinio pasiaukojimo poelgio metu. Tarybų Sąjungos didvyrio garbės vardas buvo suteikiamas už žygdarbius ar išskirtinius nuopelnus tiek karo, tiek taikos metu. Pirmaisiais Tarybų Sąjungos didvyriais 1934 m. balandžio 20 d. tapo 7 lakūnai-čeliuskiniečiai (A. Liapidevskyj, S. Levanevskyj, V. Molokov’as, N. Kamanin’as, M. Slepnev’as, M. Vodopjanov’as, I. Doronin’as), kurie sugebėjo evakavuoti nuo ledo lyties į žemyną ledo lyčių sutraiškyto ir Beringo jūroje nuskendusio laivo “Čeliuskinas” įgulą ir mokslinės ekspedicijos narius.

Iš pradžių šiam titului pažymėti nebuvo numatytas joks ženklas, buvo tik įteikiamas nustatos formos TSRS Centro vykdomojo komiteto garbės raštas. Tiesa, lakūnai, išgelbėję žmones nuo ledo lyties, buvo dar apdovanoti Lenino ordinu. Visi vėlesni didvyriai taip pat buvo apdovanojami Lenino ordinu, tačiau įstatymu tai buvo įtvirtinta tik 1936 m., kai buvo patvirtintas Reglamentas dėl Didvyrio vardo.

Papildomas išskirtinis Didvyrio ženklas – Tarybų Sąjungos didvyrio medalis – buvo nustatytas 1939 m. rugpjūčio 1 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dekretu. 1939 m. spalio 16 d. Nutarimu TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo patvirtino medalio, kuris buvo vadinamas „Auksine žvaigžde“, aprašymą. Nuo to laiko Tarybų Sąjungos didvyriams buvo įteikiamas Lenino ordinas (aukščiausias TSRS apdovanojimas), Auksinės žvaigždės medalis ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo vardinis pažymėjimas didvyriui. Nuo to laiko, priešingai nei buvo nustatyta pirminiame apdovanojimo Didvyrio garbės vardu reglamente, buvo taip pat numatyta galimybė asmeniui būti apdovanotu Auksine žvaigžde kelis kartus. Pagal įstatymą apdovanotieji Auksine žvaigžde didvyriai turėjo turėjo nemažai lengvatų ir privilegijų, o titulą atimti galėjo tik TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Didžioji dalis Tarybų Sąjungos didvyrių buvo apdovanoti Didžiojo Tėvynės karo metu – 92% visų apdovanotų asmenų skaičiaus. Per visą TSRS egzistavimo laikotarpį Tarybų Sąjungos didvyrio vardas buvo suteiktas daugiau nei 12,5 tūkst. žmonių, įvykdžiusių žygdarbius karo mūšiuose. Nemaža dalis šį titulą gavo jau po mirties. Keturiskart šį titulą pelnė tik vienas asmuo – Tarybų Sąjungos maršalas Georgijus Žukovas, Berlyno šturmo ir kitų garsių II Pasaulinio karo mūšių vadas-nugalėtojas.

Paminklas Tarybų Sąjungos didvyrei Marytei Melnikaitei Zarasuose. Paminklą didvyrei patriotai-nacionalistai “nugalėjo” 1992 metais ir jo vietoje pastatė savo šlovės šventyklą – Maksima parduotuvę.

Lietuviai, kurie narsiai kovėsi su nacistinės Vokietijos okupantais ir jų vietiniais kolaborantais-nacionalistais, Tarybų Sąjungos didvyrių vardus pelnė 15 žmonių. Tai Lietuvos didvyriai Juozas Aleksonis, Stanislovas Apivala, Hubertas Borisa, Stanislovas Vaupšas, Juozas Vitas, Marytė Melnikaitė, Alfonsas Čeponis, Bronius Urbanavičius ir kiti.
Istorija nėra mokytoja, tačiau skaudžiai baudžia už neišmoktas pamokas. Kas į praeitį meta akmeniu, praeitis ant tokių griūna kalnu. Tai būtina prisiminti. Ypač tuo metu, kai JAV-NATO karo nusikaltėliai vėl rujoja Lietuvoje, kai vieningos Europos fašistai vėl bando pakartoti jų fiureriui 1945-05-09 taip liūdnai nepavykusį žygį “drang nach Osten”.

Mes turime kuo didžiuotis.

Keep Reading

Aktualijos

Edvardas Snoudenas: Koronavirusas praeis, tačiau totalinis sekimas išliks

By Jonas Kovalskis 2020-04-11

Buvęs CŽV ir NSA agentas Edvardas Snoudenas teigia, kad „laikinos“ griežtos priemonės, kurių ėmėsi daugelio šalių vyriausybės koronaviruso plitimui apriboti pretekstu, pasiliks ir taps nuolatinėmis. Viena iš tokių priemonių buvo, pavyzdžiui, JAV vyriausybės pasiūlytas piliečių judėjimo nuolatinis sekimas siekiant stebėti koronaviruso plitimą (analogišką įstatymo projektą Seimui pateikė konservatorių, liberalų, socdemų deputatai balandžio 9 dieną dėl LR Elektroninių ryšio priemonių įstatymo Nr.IX-2135 68 str. pakeitimo). Tačiau laikinas pilietinių laisvių apribojimas gali lengvai virsti ilgalaikiu, perspėja Snoudenas.

Labai greitai liberalių totalitarinių valstybių specialiosios tarnybos ras pritaikymą naujoms technologijoms. Pasibaigus krizei, vyriausybės turės puikią galimybę priimti naujus įstatymus, pagal kuriuos laikinosios ekstremaliai situacijai suvaldyti priimtos skubios priemonės tams nuolatinėmis, ir JAV kolonijų fašistiniai režimai neabejotinai galės panaudoti jas naudoti prieš disidentus ir kitaminčius. „Koronavirusas yra rimta problema. Tačiau ši problema laikina ir praeis. Žmonija arba išras vakciną arba įgys kolektyvinį imunitetą. Praeis maždaug treji metai, ir problema išnyks. Tačiau dabar priimamų sprendimų pasekmės liks amžiams. Ir aš manau, kad tai yra esminis dalykas, turėsiantis įtakos laisvos visuomenės perspektyvoms. Virusas daro žalą, tačiau žmogaus teisių sunaikinimas yra labai rimta klaida. Tai bus permanentinis reiškinys, kurio mes negalėsime pasukti atgal.

Visi prisimename revoliucijas, laisvės kovotojų judėjimus – pasipriešinimas turėjo augti šimtus metų, kol nugalėjo. Ir jei mes prarasime viską, ką iškovojome, per vieną trumpą panikos akimirką … Aš matau tiesioginę paralelę su 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykiais. Patriotinio akto priėmimas, totalinis sekimas, kankinimų stovyklos (Lietuvoje konservatorių, liberalų, V.Adamkaus įkurtas Antaviliuose) visiems, kurie nepritaria (JAV valstybiniam terorismui) visame pasaulyje …

Kilus visuotinei panikai, jūs pradedate vykdyti politiką, kuri atitinka tik jūsų savanaudiškus interesus. Jūs pateisinate bet kokį žiaurumą ir smurtą nepaprastos padėties priemonėmis teigdami, kad kitaip yra neįmanoma susidoroti su grėsmėmis ir pavojais.

Nepaprastosios situacijos tęsiasi ilgą laiką, o valdžia piktnaudžiauja naujomis galimybėmis. Jiems tai labai patinka. Koronavirusas praeina, tarptautinis terorizmas jau nėra toks aktualus, ir tada valdžia pradeda rasti naujų priežasčių, dėl kurių būtina išsaugoti tas ypatingas galias, kurias jos sau suteikė. Inicijuojamos diskusijos, pavyzdžiui: kodėl turėtume atsisakyti šios patirties, geriau ją įteisinsinkime naujame norminiame akte. Ir mes matome, kad jie būtent taip ir elgiasi – visose šalyse. Tai visai nėra kažkokia amerikietiška išskirtinė savybė. Pasauliui primetama „saugumo bet kokia kaina” kultūra. Jie sako: jei kyla bent mažiausia rizika, turime ją sumažinti iki žemiausio įmanomo lygio, ir tai reikia padaryti bet kokia kaina.

Manau, kad tai yra fundamentalus konfliktas, trukdantis kurti laisvą ir atvirą visuomenę. Šiandien nėra labai populiaru kalbėti šia tema – iškart pasirodo prieštaravimai iš serijos „Saugumas yra svarbiau nei privatumas“. Žinoma, laisvoje visuomenėje mes privalome turėti juos abu. Bet mūsų prioritetas yra viešosios tvarkos sukūrimas, o ne individualių ar kolektyvinių poreikių tenkinimas. Jei mes dabar pradėsime naikinti piliečių teises, bandydami ką nors pagerinti, situaciją tik pabloginsime.

Dirbtinis intelektas šiandien naudojamas siekiant pristatyti totalinį piliečių sekimą online režimu kaip gėrį. Jis žada daug neįmanomų dalykų. Kažkas tau seka pasakas: žiūrėk, aparatas galės nustatyti tavo seksualinę orientaciją pagal tavo veido mimiką (FB pilna tokių “nekaltų” testų). Žinoma, tai turėtų mus palinksminti, tačiau turime suprasti, kad būtent pagal šį algoritmą siekia dirbti ir valdžios institucijos. Jie labai mėgsta pabrėžti problemų efektyvumą ir prevenciją. Tačiau laisvoje visuomenėje efektyvumas iš tikrųjų yra pavojingas. Visais būdais norime apriboti jo kriterijus, kitaip galime pastebėti grėsmę beveik kiekviename asmenyje. Jis yra potencialus nusikaltėlis, todėl prevencijos tikslais jo teisės privalo būti apribotos.

Mes pasisakome už rimtų įrodymų rinkimą ir griežtai teisėtais įrodymais grįstą baudžiamąjį persekiojimą, siekiame apriboti situacijas, dėl kurių žmogus gali būti pasodintas į kalėjimą, reikalaujame griežtai reglamentuoti atvejus, kai valdžios institucijos gali panaudoti ginkluotą jėgą prieš piliečius. Mes paprastai nustatome griežtas ribas jėgos naudojimui, nes tai yra vienintelis būdas užtikrinti laisvę. Jei jūs sukoncentruojate per daug galios vienose rankose, tai vadinama tironija.

Žvelgdamas į JAV piliečių sekimo per jų mobiliuosius telefonus įteisinimo pavyzdį, galiu pastebėti, kad tai atveria daugybę naujų galimybių. Galite sekti visus žmonių pomėgius ir emocines būsenas, jų komentarus socialiniuose tinkluose. Ir piliečius suskirstyti į sąlygines grupes pagal lojalumą valdžiai.

Jei jūs tik sekate pacientų, sergančių koronavirusu, judėjimą ir matote, kad jie nusprendė pasivaikščioti viešoje žmonių pilnoje vietoje, – tokiu atveju tokia kontrolė atrodo priimtina ir veiksminga. Tačiau pažiūrėkite, kas vyksta iš tiesų. Anksčiau valdžia mus visus stebėjo lyg ir iš išorės – jie galėjo žinoti, kokius produktus ir prekes perkame, kokie mūsų pomėgiai, kokiose interneto svetainėse naršome. Dabar jie įsilaužia į mūsų sveikatos sritį, jie jau nori žinoti mūsų fizinę būklę, iš esmės, jie turi galimybę žinoti, kas vyksta po mūsų oda.

Jei mes visa tai leisime ir sakysime vyriausybei: reikia, dabar jūs galite stebėti kiekvieno piliečio telefoną realiuoju laiku, mes tuo pačiu uždegame žalią šviesą, leidžiame imtis tam tikrų priemonių prieš asmenį, gavus atitinkamą informacija apie asmenį. Kas jiems po to sutrukdys pasakyti: gerai, o kaip su visuomenės sveikata? Būtina gi apsaugoti nuo grėsmės visus… Pagrindinis pirminis koronaviruso simptomas yra karščiavimas, aukšta temperatūra. Kodėl neturėtų visi nešioti elektronines sekimo apyrankes, kažką panašaus į kūno stebėjimo priemones, kurios mums pateiktų duomenis apie temperatūrą, širdies ritmą … Stebėkime kiekvieną, kurio pulsas staiga ima kilti. Tada po poros metų koronavirusas išnyks ir jie sakys: žiūrėkite, mūsų šalyje slepiasi grupė pavojingų teroristų, kurie skleidžia (Kremliaus) propagandą internete. Galiausiai lieka tik valdžios patvirtintos oficialios žiniasklaidos priemonės, kurios gyventojams transliuoja tik vieną „teisingą“ darbotvarkę.

Kas vyksta šiandien? Valdžia gali lengvai sužinoti, kur esate, kokiose svetainėse lankotės. Tada tampa prieinama jūsų sveikatos būklė. Ir štai dirbtinis intelektas subendrina visus šiuos parametrus ir pradeda stebėti jūsų pykčio emocijas, kai jūs stebite oficialios propagandos naujienas. Arba, pavyzdžiui, jūs stebite valdančiosios partijos atstovo iš Parlamento kalbą ir jie mato jūsų susijaudinimą. Emocijas galima lengvai išmatuoti ir įrašyti naudojant šiuolaikinius jutiklius. Ir jie sako: štai, šitas žmogus mums kelia pavojų. Būtina jam sukelti problemas darbe, patikrinti jo banko sąskaitas …

Kas nutinka, kai kuriate asmenybės slopinimo architektūrą kaip valdžios galios instrumentą? Kai į valdžią ateina autoritarinis lyderis, jis tikrai ja pasinaudos siekdamas apriboti teises ir laisves. O kaip piliečiai? Jie tiesiog niekaip nesugeba susivienyti, mobilizuotis, koordinuoti savo veiksmus, nes valdžia jau žino jų buvimo vietą, pokalbius, pažinčių ratą ir visus artimiausius planus. Policijai net nereikės niekur vykti – ji tiesiog užblokuos visas jūsų paskyras, sąskaitas, jūs busite atleistas iš darbo, atims jums galimybę naudotis viešuoju transportu – ir viskas.

Ir mūsų pasaulis kasdien dreifuoja būtent šia linkme todėl, kad mes leidžiame panikai kontroliuoti visus savo sprendimus. Mes net negalvojame apie tikrąsias mūsų teisių apribojimo pasekmes “, – sakė Snoudenas interviu Tarptautinio dokumentinių filmų festivalio CPH:DOX Kopenhagoje organizatoriams.

“Piliečiai turi teisę žinoti, ką valstybė daro jų vardu. Dar labiau piliečiai turi teisę žinoti, ką valdžia daro prieš juos” (E.Snoudenas).

Nuo savę galiu pridurti, kad autoritarinis Lietuvos landsberginės chuntos režimas E.Snoudeno aukščiau aprašytą policinės savivalės ir teroro valstybę kūrė nuo pat 1990 metų ir jau sukūrė. Išbandžiau savo kailiu liberalių fašistų niekšybę. Tą patį , manau, gali patvirtinti daugybė Lietuvos žinomų disidentų – A. Paleckis, N. Venckienė, P. Masilionis, Ž. Razminas, A. Drižius, L. Ragelskis ir daugybė kitų.
Šiandien Lietuvoje jau yra atkurtos visos tarpukario Lietuvoje buvusios fašistinės organizacijos, internete siautėja jorkšyriniai šunys, šauliams, savanoriams leista namuose laikyti automatinį ginklą, šių organizacijų veikėjai šiuo metu “savanoriauja”, “kovoja” su koronavirusu. Pagalvokite, kodėl niekada savo krikščioniškomis savybėmis nepasižymėję veikėjai staiga tapo tokiais “rūpestingais”.
Žmonės, būkite, budrūs.
STOP FAŠIZMUI!!
NO PASARAN!!

Keep Reading

Aktualijos

Gyvulių ūkio naujienos

By Jonas Kovalskis 2020-04-11

Gyvulių ūkio naujienos

Seimo nariai konservatoriai-liberalai staiga pamatė, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema, kurią “optimizavo” (išvogė ir privatizavo) konservatoriai-liberalai, nepajėgia kovoti su koronaviruso epidemija.
Seimo nariai konservatoriai-liberalai stoja į ryžtingą kovą su konservatorių-liberalų korupcijos palikimu pirkdami iš komunistinės Kinijos veido kaukes ir dirbtinio plaučių ventiliavimo aparatus už pinigus, kuriuos išvogė kovotojai su korupcija konservatoriai-liberalai. Darbo į(pa)sisavinant Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus nekaltai pradėti Lietuvos konservatoriai-liberalai turės iki šimtmečio pabaigos, panašu, …

Keep Reading

Aktualijos

Čingizas Aitmatovas. Mankurtas. Ištrauka iš knygos “Ilga kaip šimtmetis diena”

By Jonas Kovalskis 2020-04-10

Santrauka: „Traukiniai tuose kraštuose ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus… O į šalis nuo geležinkelio tuose kraštuose plytėjo didžiuliai tyrlaukių plotai – Sary Ozekai, geltonųjų stepių Vidurinės žemės… Tuose kraštuose visi atstumai buvo matuojami pagal tolumą nuo geležinkelio, kaip nuo Grinvičio meridiano. O traukiniai ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus…“ Kirgizų rašytojas šiame veikale kelia esminius žmogaus būties klausimus, įsakmiai primena žmonėms, kad jie atsakingi už mūsų Žemės likimą, už žmonijos pažangą. Romane pasakojama eilinio geležinkeliečio Jedgėjaus, mąstančio, tvirtos dvasios žmogaus, kovotojo dėl teisybės, gyvenimo istorija, kurioje atsispindi daugelis svarbių pokario laikotarpio įvykių.

Ištrauka iš Čingizo Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Romane pateikta liūdna ir šiurpi mankurto „darymo“ istorija. Ji matuojama dešimčių, kurie kankinimų neiškentėjo, mirtimi ir vieno kito išlikusio ir išprotėjusio mankurto atsiradimu. Mankurtas tik vykdo šeimininko nurodymus, jam nieko kito pasauly nebelikę, jis nieko kito nepajėgia suvokti. Jis nepaprastai bijo, kad šeimininkas nepaliestų jo dykumos saulėje ant galvos uždžiovinto avikailio, kuris yra įsirėžęs iki pat galvos kaukolės ir dėl to kiekvienas šeimininko žodis jam yra „šventas“. Čingizo Aitmatovo nupasakotas dvasinis žmogaus tipas yra itin aktualus mūsų dienomis, kai mankurtų darymo technologijos ištobulėjo ir liberalūs mankurtai, JAV vergai, yra daromi pramoniniu būdu. Vos ne kasdien regime, kaip jau 30 metų Lietuvoje ir visose JAV kolonijose nuo vaikystės per Soroso mokymo programas masiškai diegiamas mankurto mentalitetas tampa norma ir ima dominuoti Lietuvos viešame gyvenime, vis daugiau dešiniųjų, “sąjūdiečių” mankurtų tampa vadinamojo politinio bei ekonominio elito atstovais, kolonizuoja masinę sąmonę ir bando paversti mankurtais visą tautą. Ir tai yra labai pavojinga.

****

Čingizas Aitmatovas. Romanas “Ilga kaip šimtmetis diena”, leidykla “Vaga”, išleidimo metai 1987

Ilga kaip šimtmečiai diena, Aitmatovas Čingizas, knyga | SENA.LT

”

***

Šios legendos pradžia siekė tuos laikus, kai žuanžuanai, kadaise užgrobę sarozekus, nepaprastai žiauriai elgėsi su nelaisvėn paimtaisiais kariais. Pasitaikius progai, jie parduodavo juos vergijon į kaimyninius kraštus, ir belaisviui tai buvo laimė, nes parduotasis vergas anksčiau ar vėliau galėjo pabėgti į savo tėvynę.

Siaubinga dalia laukė tų, kuriuos žuanžuanai palikdavo vergauti pas save. Baisiai kankindami — uždėję aukai ant galvos širi — sunaikindavo jie vergo atmintį. Paprastai tokia dalia ištikdavo jaunus vaikinus, sučiuptus mūšyje. Iš pradžių jiems plikai nuskusdavo galvas, kruopščiai nugremždavo kiekvieną plaukelį iki pat šaknų.

Tada, kai jau būdavo baigiama skusti galva, prityrę skerdikai žuanžuanai čia pat papjaudavo stambų kupranugarį. Dirdami jo kailį, pirmiausiai nulupdavo sunkiausią, standžiausią sprando odos dalį. Supjaustę ją į gabalus, tuoj pat, dar garuojančią, užmaudavo belaisviams ant nuskustų galvų, ir ji kaipmat prilipdavo tarsi trauklapis — panašiai kaip dabartinės maudymosi kepuraitės. Tai ir buvo širi. Tas, kuriam atlikdavo tokią procedūrą, arba mirdavo, neatlaikęs kančių, arba visam gyvenimui netekdavo atminties, tapdavo mankurtu — vergu, neprisimenančiu savo praeities. Vieno kupranugario sprando odos pakakdavo penkiems šešiems širi. Uždėję širi, kiekvieno pasmerktojo kaklą įsprausdavo į medinį šiekštą, kad kankinamasis negalėtų paliesti galva žemės. Taip sukaustytus, nugabendavo juos toliau nuo žmonių, kad be reikalo nesigirdėtų širdį veriančių jų klyksmų, ir palikdavo plyname lauke surištomis rankomis ir kojomis, saulėkaitoje, be vandens ir maisto. Kankinimas trukdavo keletą parų. Sustiprintos sargybos saugodavo prieigas, nes belaisvių giminaičiai galėjo mėginti išvaduoti juos, kol jie dar gyvi. Tačiau tokių mėginimų pasitaikydavo be galo retai, nes atviroje stepėje bet koks judėjimas greitai pastebimas. Ir jeigu vėliau pasiekdavo gandai, kad tas ir tas žuanžu-anų paverstas mankurtu, tai net artimiausi giminaičiai nemėgindavo išgelbėti ar išpirkti jį, nes tai buvo ne kas kita kaip susigrąžinti ankstesniojo žmogaus iškamšą. Ir tik viena naimanė motina, padavime jos vardas Naimanė Ana, nesusitaikė su tokia sūnaus dalia. Apie tai pasakoja sarozekų legenda. Nuo to ir kapinės vadinamos Ana Be-jitu — Motinos Atilsiu.

Daugumas tų, kuriuos palikdavo laukuose žiauriai kankintis, žūdavo nuo sarozekų saulės. Gyvi išlikdavo vienas ar du mankurtai iš penkių šešių. Žūdavo jie ne nuo alkio ar net ne nuo troškulio, o nuo nepakeliamų, nežmoniškų kančių, kurias kėlė džiūdama, gniauždama- galvą žalia kupranugario oda. Pamažėl traukdamasi nuo kepinančios saulės spindulių, širi verždavo, spausdavo nuskustą vergo galvą kaip geležinis lankas. Jau antrą parą nuskusti kankinių plaukai pradėdavo vėl augti. Šiurkštus ir tiesūs azijietiški plaukai kartais įaugdavo į žalią odą, o dažniausiai, neturėdami kur tiestis, užsiriesdavo ir susmigdavo galais į galvos odą, keldami dar didesnes kančias. Į kankinimų pabaigą visiškai aptemdavo protas. Tiktai į penktą parą žuanžuanai ateidavo patikrinti, ar kas iš belaisvių liko gyvas. Jeigu aptikdavo bent vieną iš kankinių gyvą, tikslą laikydavo pasiektu. Tokį pagirdydavo vandeniu, nuimdavo šiekštą ir pamažu sugrąžindavo jam jėgas, pastatydavo ant kojų. Tai ir būdavo vergas mankurtas, kuriam prievarta atimta atmintis ir kuris todėl labai brangus, vertas dešimties sveikų belaisvių. Buvo net tokia taisyklė — jeigu tarpusavio susidūrimuose kas užmušdavo tokį vergą mankurtą, išpirka už tokį nuostolį būdavo tris kartus didesnė negu už laisvo gentainio gyvybę.

Mankurtas nežinodavo, kas jis, kur gimęs ir augęs, kuo vardu, neprisimindavo vaikystės, tėvo nei motinos — žodžiu, nesuvokdavo savęs kaip žmogiškosios būtybės. Praradęs savojo „aš” supratimą, mankurtas ūkiniu požiūriu turėjo daug pranašumų. Jis buvo tolygus bežadžiam padarui ir todėl absoliučiai paklusnus ir nepavojingas. Jis niekada negalvojo apie pabėgimą. Kiekvienam vergvaldžiui baisiausias dalykas — vergo maištas. Kiekvienas vergas — potencialus maištininkas. Mankurtas buvo vienintelė išimtis šia prasme — jam iš esmės buvo svetimi kėslai maištauti, neklausyti. Tokių troškimų jis neturėjo. Todėl nebuvo reikalo saugoti jį, laikyti sargybinius ir tuo labiau įtarinėti jį turint kokių slaptų ketinimų. Mankurtas kaip šuo pripažino tik savo šeimininkus. Su kitais jis nebendravo. Vienintelis jo noras buvo patenkinti pilvo poreikius. Kitų rūpesčių jis nežinojo. Užtat pavestą užduotį vykdydavo aklai, uoliai, atkakliai. Mankurtus paprastai versdavo dirbti pačius juodžiausius, sunkiausius darbus arba pristatydavo prie pačių grasiausių, labiausiai varginančių užsiėmimų, kuriems reikia bukaprotiškos kantrybės. Tik mankurtas galėdavo iškęsti vienatvėje, toli nuo žmonių, bekraštę sarozekų gūdumą, kai jį palikdavo ilgam laikui prie besiganančių kupranugarių kaimenės. Jis vienas tokioje tolybėje atstodavo daugelį darbininkų. Pakakdavo tik aprūpinti jį maistu, ir tuomet jis be.pertraukos darbuodavosi sau žiemą vasarą, nepaklaikdamas nuo sulaukėjimo ir nesiskųsdamas dėl nepriteklių. Seimininko paliepimas mankurtui būdavo viskas. O sau jis nieko nereikalavo, tik valgio ir skarmalų, kad nesušaltų stepėje…

Daug lengviau nukirsti belaisviui galvą ar kaip kitaip sužaloti, kad jis įsibaugintų, negu atimti iš žmogaus atmintį, sunaikinti jo protą, išrauti pačias šaknis to, kas glūdi jame iki paskutinio atodūsio, kas visą gyvenimą yra vienintelis jo turtas, išnykstantis kartu su juo ir neprieinamas kitiems. Tačiau klajokliai žuanžuanai, atsinešę iš savo istorijos tamsybių pačią žiauriausią barbarystės atmainą, pasikėsino ir į tą šventą žmogaus esmę. Jie išrado būdą atimti iš vergų jų gyvą atmintį ir tuo padaryti žmogaus prigimčiai pačią žiauriausią iš įsivaizduojamų piktadarybių. Ne be reikalo juk Naimanė Ana, pakvaišus iš sielvarto ir nevilties dėl mankurtu paversto sūnaus, raudojo:

„Kai atmintį iš tavęs plėšė, kai galvą tavo, sūneli, lyg riešutą žnyplėmis gniuždė, veržė iš lėto kiaušą džiūstan-čios kuprio odos spaustuvu, kai lanką nematomą ant galvos tau užmovė taip, kad akys tavo iš akiduobių lipo, pūlingais siaubo kraujais apsipylusios, kai ant bedūmio sarozekų laužo priešmirtinis troškulys tave kamavo ir nebuvo nė lašelio, kad iš dangaus ant lūpų nukristų,— ar neatrodė tau saulė, visiems dovanojanti gyvastį, kaip neapkenčiamas, aklas šviesulys, pats juodžiausias iš visų pasaulio šviesulių?

Kai, draskomos skausmo, tavo kraupios dejonės dykumoje aidėjo, kai tu rėkei ir blaškeis per dienas ir naktis ir dievo šaukeisi, kai pagalbos tu laukei iš bergždžio dangaus, kai dusai nuo vėmalų, kūno kančios išverstų, ir mėšle bjauriame raiteisi, tekančiame iš traukulių perkreipto kūno, kai tu slopai toj smarvėj, iš proto eidamas, musių debesio graužiamas,— ar neprakeikei tu iš paskutinių jėgų dievo, kam sutvėrė jisai mus visus jo paties apleistam pasauly?

Kai kančių amžinai sužalotas protas į sutemas grimzdo, kai tava atmintis, smurtu suardyta, saitus su praeitim negrįžtamai naikino, kai taip klaikiai blaškeisi, jog pamiršti ėmei ir motinos žvilgsnį, ir kaip klega upelis pakalnėj, kur tu žaisdavai vasarą, kai vardas tavo paties ir vardas tavo tėvo sugniuždytoj sąmonėj išnyko, kai veidai tų žmonių, tarp kurių tu užaugai, išblėso ir vardas mergaitės išblėso, kuri tau šypsojos nedrąsiai,— negi tu neprakeikei, užmiršties jau bedugnėn krisdamas, baisiais prakeiksmais savo motinos už tai, kad įsčiose tave pradėti ir į margą pasaulį išleisti išdrįso, idant šios dienos sulauktum?..”

Toji istorija — iš tų laikų, kai žuanžuanai, išstumti iš klajoklinės Azijos pietinių sričių, siūbtelėjo į šiaurę ir, ilgam laikui užvaldę sarozekus, be perstojo kariavo, siekdami išplėsti valdas ir prisigrobti vergų. Iš pradžių, netikėtai užpuolę žemes palei sarozekus, jie paėmė daug belaisvių, tarp jų moterų ir vaikų. Visus nusivarė į vergovę. Bet priešinimasis svetimšaliams užpuolikams didėjo. Prasidėjo įnirtingi susirėmimai. Žuanžuanai nesirengė nešdintis iš sarozekų, o priešingai — stengėsi kaip reikiant įsitvirtinti tuose plačiuose stepių gyvulininkystei tinkamuose kraštuose. Vietinės gentys troško atsiimti, ką praradusios, ir laikė savo teise ir pareiga anksčiau ar vėliau išvyti grobikus. Šiaip ar taip, dideli ir maži susirėmimai atnešdavo pergalę čia vienai, čia kitai pusei. Tačiau ir tuose alinančiuose karuose pasitaikydavo ramesnių tarpų.

Per vieną iš tokių tarpų pirkliai, atkeliavę su prekių karavanu į naimanų žemes, pasakojo, gurkšnodami arbatą, kad jie keliavę per sarozekų stepes ir kad žuanžuanai prie šulinių bemaž jiems netrukdę. Jie užsiminė, kad sa-rozekuose sutikę jauną piemenį prie didžiulės kupranugarių kaimenės. Pirkliai pradėjo jį kalbinti, o jis pasirodė besąs mankurtas. Iš pažiūros sveikas, nepagalvosi jokiu būdu, kad su juo taip pasielgta. Tikriausiai ne blogesnis už kitus .buvo jisai :kažkada, ir iškalbus, ir supratingas, ir .visai jaunas dar, ūsai dar tik vos vos kalasi, ir pažiūrėti gan gražus, o pašnekinsi — tarsi vakar būtų gimęs, neprisimena vargšelis, nežino savo vardo, nei tėvo, nei motinos, nei ką jam padarė žuanžuanai, iš kur kilęs — irgi nežino. Ko tik paklausi, tyli, atsako tik „taip”, „ne” ir vis už kepurės laikosi, smarkiai užmautos ant galvos. Nors ir nuodėmė, bet ir iš luošumo žmonės juokiasi. Taip bešnekėdami pasišaipė, kad, pasirodo, būna tokių mankur-tų, kuriems kupranugario oda vietomis amžinai priauga prie galvos. Tokiam mankurtui nėra didesnės bausmės kaip pagrasinti: duok, atšutinsim tavo galvą. Daužysis kaip laukinis arklys, bet prie galvos prisiliesti neduos. Tokie kepurės nenusiima nei dieną, nei naktį, su kepure ir miega… Tačiau, kalbėjo toliau svečiai, kvailas tai kvailas, bet savo darbo mankurtas nepamiršo — akylai sekė, kol karavanas nukeliavo ganėtinai toli nuo tos vietos, kur vaikštinėjo jo kupranugarių kaimenė. O vienas varovas panoro prieš atsisveikindamas paerzinti mankurtą:

— Mes keliaujam toli. Kam sveikinimą perduoti, kokiai gražuolei, kurioje šalyje? Sakyk, neslėpk. Girdi? Gal skarelę perduoti nuo tavęs?

Mankurtas ilgai tylėjo, žiūrėdamas į varovą, o paskui sumurmėjo:

— Aš kasdien žiūriu į mėnulį, o jis į mane. Bet mudu negirdim vienas kito… Ten kažkas sėdi…

Tą pokalbį girdėjo jurtoje pirkliams arbatą pilstanti moteris. Tai buvo Naimanė Ana. Tuo vardu išlikusi ji sarozekų legendoje.

Naimanė Ana neišsidavė prie atvykėlių svečių. Niekas nepastebėjo, kaip keistai sukrėtė ją staiga toji žinia, kaip persimainė jos veidas. Ji norėjo kuo smulkiau išklausinėti pirklius apie tą jaunąjį mankurtą, bet išsigando — o jei sužinos daugiau, negu buvo pasakyta? Ir sugebėjo ištylėti, užgniaužė širdyje sukilusį nerimą tarsi kryktelėjusį sužeistą paukštį… Tuo tarpu pokalbis su svečiais nukrypo į kažką kita, niekam jau ne galvoj buvo nelaimingasis mankurtas, ar maža kokių atsitikimų gyvenime būna, o Naimanė Ana vis mėgino nuslopinti baimę, kuri apėmė ją, sutramdyti rankų drebėjimą, lyg iš tikrųjų būtų užsmaugusi tą kryktelėjusį paukštį savyje, ir tik žemiau nuleido juodą gedulo skarelę, kurią seniai jau buvo įpratusi ryšėti ant pražilusios galvos.

Pirklių karavanas netrukus išvyko savais keliais. Ir tą bemiegę naktį Naimanė Ana suprato, kad neturės jinai ramybės, kol nesusiras sarozekuose to piemens mankurto ir neįsitikins, kad tai ne jos sūnus. Toji slogi, baisi mintis pažadino motinos širdyje miglotą nujautimą, seniai jau slypėjusią abejonę, kad sūnus gal nežuvo mūšio lauke… Ir geriau, žinoma, būtų dukart palaidoti jį negu taip kamuotis nuolatinėje baimėje, nuolatiniame sielvarte, nuolatinėse abejonėse.

Jos sūnus buvo nukautas vienose iš kautynių su žuan-žuanais sarozekų krašte. Vyras žuvo metais anksčiau. Garsus, šlovingas buvo tai žmogus tarp naimanų. Paskui sūnus išvyko į pirmą žygį atkeršyti už tėvą. Nukautuosius palikti mūšio lauke nederėjo. Gentainiai privalėjo pargabenti jo kūną. Tačiau padaryti tai pasirodė neįmanoma. Daugelis tose didelėse kautynėse matė, kai susirėmė su priešu vyras prieš vyrą, kaip jisai susmuko, sūnus jos, ant žirgo sprando ir žirgas, karštas ir kovos triukšmo įbaugintas, pradėjo jį nešti tolyn. Ir tuomet jis išvirto iš balno, tačiau koja įstrigo balnakilpėj, ir jis negyvas pakibo žirgui prie šono, o žirgas, nuo to dar labiau paklaikęs, nuvilko šuoliais suglebusį jo kūną į stepę. Kaip tyčia, žirgas pasileido bėgti į priešų pusę. Nors mūšis buvo karštas ir kruvinas, jame kiekvienas turėjo kautis, du iš gentainių puolė vytis, norėdami laiku sučiupti pasinešusį žirgą ir paimti žuvusiojo kūną. Tačiau keletas kasotų raitelių iš žuanžuanų būrio, užsiglaudusio dauboje, šaukdami pasileido jiems už akių. Vienas iš naimanų buvo čia pat strėle nukautas, o kitas, sunkiai sužeistas, pasuko atgal ir, vos spėjęs atšuoliuoti prie savųjų, čia nugriuvo žemėn. Tasai atsitikimas padėjo naimanarns laiku aptikti pasaloje užsiglaudusį žuanžuanų būrį, kuris rengėsi smogti iš.šono pačiu kritiškiausiu momentu. Naimanai . paskubom atsitraukė, persigrupavo ir vėl metėsi į mūšį. Ir, suprantama, niekam nerūpėjo, kaip buvo jaunam kariui, Nairnanės Anos sūnui… Sužeistasis naimanas, tasai, kuris spėjo paršuoliuoti pas savuosius, pasakojo paskui, kad kai jie me-tęsi jam iš paskos, žirgas, vilkęs jos sūnų, greitai dingęs iš akių nežinia kuria kryptimi…

Keletą dienų iš eilės jojo naimanai ieškoti kūno. Tačiau nei paties žuvusiojo, nei jo arklio, nei jo ginklo, jokių kitų pėdsakų aptikti nepavyko. Niekas jau neabejojo, kad jis žuvo. Net jei būtų tik sužeistas buvęs, per tas dienas jis būtų miręs stepėje iš troškulio arba nuo žaizdų. Pasielvartavo, parypavo, kad jaunas jų gentainis liko nepalaidotas nykiuose sarozekuose. Tai buvo gėda visiems. Moterys, raudojusios Naimanės Anos jurtoje, priekaištavo savo vyrams ir broliams, rypuodamos:

— Sulesė jį maitvanagiai, ištąsė jo kaulelius šakalai. Kaipgi drįstate po to jūs vaikščioti kaip vyrai su kepurėm ant galvos!..

Ir ištuštėjo nuo šiolei Naimanei Anai žemė, dienos paliko tuščios. Ji suprato, kare žmonės žūva, tačiau mintis, kad sūnus liko kiaksoti kovos lauke, kad jo kūnas neatiduotas žemei, nedavė jai atilsio nei ramybės. Kankino motiną skaudžios, neatstojančios mintys. Ir nebuvo kam jas išsakyti, sielvartą palengvinti, ir nebuvo į ką daugiau kreiptis, tik į patį dievą…

Kad galėtų užginti sau galvoti apie tai, jai reikėjo pačiai savo akimis įsitikinti, jog sūnus negyvas. Kas gi tada ką sakytų, jei tokia likimo valia? Labiausiai jai kėlė nerimą tai, kad be pėdsakų dingo sūnaus žirgas. Žirgas nebuvo sužeistas, žirgas bėgo iš išgąsčio. Kaip ir kiekvienas kaimenės arklys, anksčiau ar vėliau žirgas turėjo grįžti į savo gimtas vietas ir už kilpos parvilkti raitelio lavoną. Ir tada, kad ir kaip tai baisu, išsiklykusi, išsiverkusi, išsiraudojusi būtų jinai prie palaikų ir, draskyda-masi nagais veidą, išsakiusi būtų viską apie save, bedalę, keikte prakeiktą, taip, jog šleikštu būtų pasidarę dievui danguje, jeigu jis tik sugeba suprasti kieno nors žodžius. Užtat jokios abejonės nebūtų slėgusios jai sielos, ir mirčiai būtų ji ruošusis su šaltu protu, laukdama jos kiekvieną valandą, nesikabindama, nesistengdama net mintimis išsilaikyti ir prailginti savo gyvenimą. Tačiau sūnaus kūnas taip ir nerastas, o žirgas nesugrįžo. Abejonės kankino motiną, nors gentainiai pamažėl ėmė pamiršti tai, nes visos žaizdos ilgainiui užsitraukia ir turi būti parnirštos… Ir tiktai ji, motina, negalėjo nusiraminti ir pamiršti. Mintys jos sukosi vis tuo pačiu ratu. Kas atsitiko žirgui, kur dingo balnas, kamanos, ginklai — pagal juos kad ir netiesiogiai būtų galima nustatyti, kas pasidarė sūnui. Juk galėjo būti ir taip, kad žirgą sučiupo žuanžuanai kur nors sarozekuose, kai šis jau visai nusivarė ir leidosi sugaunamas. Žirgas su geru balnu irgi grobis. Kaip jie pasielgė tuomet su jos sūnumi, velkamu už balnakilpės,— užkasė į žemę ar numetė sudraskyti stepės žvėrims? O jeigu jis buvo gyvas, dar gyvas per kažkokį stebuklą? Ar jie pribaigė jį ir tuo nutraukė jo kančias, ar paliko merdėti plyname lauke, ar… O gal?..

Abejonėms nebuvo galo. Ir kai pakeleivingi pirkliai, gerdami arbatą, prasitarė apie jauną mankurtą, kurį buvo sutikę sarozekuose, jie nenumanė, kad tais žodžiais įžiebė kibirkštį sopulingoje Naimanės Anos sieloje. Širdis jai apmirė nuo baimingos nuojautos. Ir mintis, kad ten galėjo būti jos sūnus pražuvėlis, vis labiau, vis atkakliau, vis tvirčiau kerojo jos prote ir širdyje. Motina suprato, kad tol nenusiramins, kol nesusiras, nepamatys to mankurto ir neįsitikins, kad tai ne jos sūnus.

Tose priekalnėse, pusiau stepėse, kur vasarai apsistodavo naimanai, tekėjo nedideli akmenuoti upeliai. Visą naktį klausėsi Naimanė Ana tekančio vandens čiurlenimo. Ką jai bylojo tas čiurlenimas, taip menkai derantis su jos dvasios sumaištimi? Nusiraminimo ji troško. Prisiklausyti, prisisotinti tekančio vandens garsų, o paskui traukti į gūdžią sarozekų tylą. Motina žinojo, kaip pavojinga ir rizikinga keliauti į sarozekus vienai, tačiau nenorėjo niekam pasakotis, ką sumaniusi. Niekas to nesuprastų. Net patys artimiausieji nepritartų jos ketinimams. Kaip galima leistis ieškoti seniai žuvusio sūnaus? Ir jeigu per kažkokį atsitiktinumą jis išliko gyvas ir yra paverstas mankurtu – tai tuo labiau nėra prasmės ieškoti jo, be reikalo draskyti sau širdį, nes mankurtas tėra tik ankstesnio žmogaus išorinis apvalkalas, iškamša….

Naktį prieš kelionę keletą kartų ji buvo išėjusi iš jurtos. Ilgai į kažką žvelgė, klausėsi, susikaupti stengėsi, sutelkti savo mintis. Vidurnakčio mėnulis kabojo aukštai virš galvos giedrame danguje ir liejo į žemę lygią, pieniškai blyškią šviesą. Daugybė baltų jurtų, išsimėčiusių po visas kalvų papėdes, buvo panašios į pulkus didžiulių paukščių, nakčiai nutūpusių čia, šniokščiančių upelių krantuose. Šalia aūlo, ten, kur buvo avių gardai, ir toliau, lomose, kur ganėsi arklių kaimenės, buvo girdėti šunų lojimas ir slopūs žmonių balsai. Tačiau labiausiai Naimanę Aną jaudino budinčių palei gardus ir dainuojančių merginų balsai, skardenantys artimajame aūlo pakraštyje. Pati kažkada dainavo tas naktines dainas… Šiose vietose stovyklaudavo jie kiekvieną vasarą, kiek prisimena, kai atgabeno ją čia kaip marčią. Visas gyvenimas prabėgo šiose vietose: ir kai jos šeima buvo gausi, kai statydavosi jie čia vienu kartu keturias jurtas — vieną virtuvei, vieną svečiams ir dvi gyvenamąsias,— ir paskui, po žuanžuanų antpuolio, kai liko viena…

Dabar ir jinai palieka savo vienišą jurtą… Dar iš vakaro susiruošė į kelionę. Apsirūpino valgiu ir vandeniu. Vandens ėmė kuo daugiau. Du burdiukus gabenosi vandens tam atvejui, jeigu ne išsyk pavyktų rasti šulinių sarozekuose… Dar iš vakaro stovėjo netoli jurtos pririšta kupranugarė Akmaja. Jos viltis ir bendrakelionė. Ar galėtų jinai išdrįsti patraukti į sarozekų glūdumas, jeigu nepasikliautų Akmajos greitumu ir jėga! Tais metais Akmaja buvo bergždžia, ilsėjosi, nes buvo dvejus metus atsivedusi, ir puikiausiai tiko joti. Liesa, tvirtomis ilgomis kojomis, elastingais padais, dar neišsipleikusiais nuo sunkių krovinių ir senatvės, su dviem tvirtomis kupromis ir gražiai užsodinta ant raumeningo kaklo liesa dailia galva su virpančiomis it peteliškės sparnai plonomis šnervėmis, godžiai traukiančiomis orą bebėgant, baltoji kupranugarė Akmaja buvo verta visos bandos. Už tokią greitakoję pačioje jėgų brandoje duodavo dešimtis dar niekam nenaudojamų jauniklių, kad susilauktų iš jos palikuonių. Tai buvo paskutinis lobis, aukso patelė Naimanės Anos rankose, paskutinis jos ankstesnio turtingumo atminimas. Visa kita išnyko kaip dulkės, nuplautos nuo rankų. Skolos, keturiasdešimtadieniniai ir metiniai aši — žuvusiųjų atminai… Sūnui, kurio ieškoti susiruošė jinai iš nuojautos, nepakeldama liūdesio ir sielvarto, neseniai irgi jau buvo surengti paskutiniai atminai, sutraukę daug žmonių, visus artimiausių apylinkių naimanus.

Švintant Naimanė Ana išėjo iš jurtos jau susiruošusi kelionėn. Peržengusi slenkstį, sustojo, atsišliejo į duris, susimąstė, apmetė žvilgsniu, prieš palikdama, miegantį aūlą.. Dar liekna, dar nepraradusi grožio Naimanė Ana buvo su juosta, kaip ir dera prieš tolimą kelionę. Su auliniais batais, su plačkelnėmis, su liemene be rankovių viršum suknios, su skraiste, laisvai krentančia nuo pečių. Galvą buvo apsirišusi balta skarele ant pakaušio sumegztais galais. Taip buvo nutarusi per savo naktinius apmąstymus — jeigu jau tikisi pamatyti sūnų gyvą, tai kuriam galui gedulas. O jeigu viltis neišsipildys, tai ir vėliau suspės apsigobti amžina juoda skara. Ryto brėkšma dar slėpė pražilusius plaukus ir didžio sielvarto žymes motinos veide — raukšles, giliai išvagojusias liūdną kaktą. Jos akys padrėko tą akimirką, ir ji sunkiai atsiduso. Ar manė, ar jautė kada, jog ir to susilauks. Bet paskui sutelkė drąsą. „Ašvadan lia illachil alla”,— sušnibždėjo jinai pirmąją maldos eilutę (nėra kito dievo kaip tik dievas) ir ryžtingai žengė prie kupranugarės, parklupdė ją ant kelių. Negarsiai šūkčiodama — iš papratimo niurzgėdama, tarsi gąsdindama, Akmaja pamažėle prigulė krūtine prie žemės. Paskubom permetusi krepšius su daiktais per balną, Naimanė Ana užsiropštė raita ant kupranugarės, paniukino, ir toji atsistojo, ištiesdama kojas ir iškeldama iškart šeimininkę aukštai viršum žemės. Dabar Akmaja suprato — jos laukia kelionė…

Niekas aūle nežinojo apie Naimanės Anos išvykimą ir, be užsimiegojusios, tolydžio plačiai žiovaujančios svainės-tarnaitės, niekas jos neišlydėjo tą valandą. Jai Naimanė Ana jau iš vakaro buvo pasakiusi, kad vyksta pas savo torkunus — mergautinių laikų giminaičius — pasisvečiuoti ir kad iš tenai, jeigu pasitaikys maldininkų, vyks kartu su jais j kipčakų žemes nusilenkti švento Jasavio šventyklai…

Jinai iškeliavo anksti, kad niekas nepristotų su klausinėjimais. Nutolusi nuo aūlo, Naimanė Ana pasuko link sarozekų — miglotos jų tolumos vos tebuvo įžiūrimos sustingusioj tuštumoj priešakyje…

Jau ne pirmą dieną, monotoniškai niūkdama ir vos girdimai brūkšėdama kojomis, risnojo baltoji kupranugarė Akmaja didžiosios sarozekų stepės lomomis ir lygumomis, o jos šeimininkė vis ragino ir ginė ją per karštus tyrlaukių smėlžemius. Tik nakčiai sustodavo jos prie retų šulinių. O rytais vėl pakildavo ieškoti didžiosios kupranugarių kaimenės, klaidžiojančios nesuskaitomose sarozekų klostėse. Kaip tik toje Vidurinių žemių dalyje, netoli Ma-lakumdyčapo – daugelio kilometrų ilgumo raudonsmėlio pakriaušės, ir sutiko neseniai pakeleivingi pirkliai tą piemenį rnankurtą, kurio dabar ieškojo Naimanė Ana. Štai jau antrą dieną ji sukinėjosi vis apie Malakumdyčapą, bijodama susidurti su žuanžuanais, tačiau kad ir kiek žvalgėsi, kiek švaistėsi, visur buvo vien stepė, vien apgaulingi miražai. Kartą, jau susigundžiusi tokiu reginiu, nujojo didelį vingiuotą kelio galą link oro miesto su mečetėmis ir tvirtovių sienomis Gal kartais ten jos sūnus, vergų turguje? Tuomet ji galėtų pasisodinti jį ant Akmajos už savęs, ir tegul pamėgintų juos pavyti… Slogu buvo dykumoje, todėl ir pasivaideno.

Suprantama, rasti žmogų sarozekuose — sunkus dalykas, žmogus čia kaip smiltelė, bet jei jis su didele banda, kuri ganosi dideliuose plotuose, tai anksčiau ar vėliau pastebėsi kraštinį gyvulį, o paskui aptiksi ir kitus, o prie kaimenės ir piemenį. To ir tikėjosi Naimanė Ana.

Tačiau kol kas niekur nieko nesutiko. Ir jau pradėjo baimintis, ar tik neperginė tos kaimenės į kitą vietą, ar dar blogiau — ar nenuvarė žuanžuanai tų kupranugarių visu pulku parduoti į Chyvą ar Bucharą? Ar grįš tada tasai piemuo iš tokių tolimų kraštų?.. Iškeliaudama iš aūlo, kamuojama sielvarto ir abejonių, motina tiek ir tesvajojo — kad tik pamatytų sūnų gyvą, tegul jis būna mankurtas, kas tik nori, tegul ir neprisimena nieko ir nesuvokia, bet tegul tai būna jos sūnus, gyvas, bent jau gyvas… Argi tai maža! Tačiau, jodama gilyn į sarozekus, artėdama prie tų vietų, kur galėjo būti tasai piemuo, kurį buvo sutikę neseniai pro čia keliavusio karavano pirkliai, vis labiau ėmė ji bijotis, kad sūnus, kurį jinai išvys, bus suluošinto proto būtybė, ir toji baimė slėgė ją ir nedavė ramybės. Ir tada meldė dievą, kad tai būtų ne jis, ne jos sūnus, o kitas nelaimingasis,— nepriekaištaudama susiję taikys su mintimi, kad sūnaus nėra ir negali būti gyvO. O keliauja lik pažvelgti į mankurtą ir įsitikinti, kad jos abejonės buvo tuščios, ir įsitikinusi grįš, ir nustos kamuotis, ir gyvens toliau, kaip likimo bus lemta… Bet paskui vėl ją pagaudavo sielvartas ir troškimas surasti saroze-kuose ne ką kitą, o būtent savo sūnų, kad ir kas iš to būtų…

Šitaip besigrumiant širdyje prieštaringiems jausmams, ji staiga pamatė, perjojusi per lėkštą kalvyną, didelę kupranugarių kaimenę, laisvai besiganančią plačiame slėnyje. Rusvaplaukiai atganomieji kupranugariai vaikštinėjo po žemus krūmokšnius ir dygių žolių atvašynus, skabydami jų viršūnes. Naimanė Ana sukirto savo Akmajai, pavarė, kiek tik jos kojos nešė, ir iš pradžių tiesiog užduso iš džiaugsmo, kad pagaliau surado kaimenę, paskui išsigando, šaltis nupurtė, taip baisu pasidarė, kad tuoj pamatys sūnų, paverstą mankurtu. Paskui vėl apsidžiaugė ir jau pati nesusigaudė, kas jai darosi.

Stai ganosi ji, kaimenė, bet kurgi piemuo? Turi būti kažkur čia. Ir pamatė kitame slėnio gale žmogų. Iš toli buvo neįmanoma įžiūrėti, kas jisai. Piemuo stovėjo su ilga lazda, laikė už pavadžio užpakaly savęs jojamąjį kupranugarį su manta ir iš po užmaukšlintos kepurės ramiai žvelgė, kaip ji artinasi.

Ir kai prijojo, kai atpažino sūnų, pati nepajuto Naimanė Ana, kaip nusirito nuo kupranugarės. Pasirodė jai, kad nukrito, bet ne tas jai buvo galvoj!

— Sūneli mano, brangusis! O aš ieškau tavęs aplink! — Jinai puolė prre jo kaip per tankmę, skiriančią juos.— Aš tavo motina!

Ir išsyk viską suprato ir pravirko, trypdama žemę, graudžiai ir baisiai, mėšlungiškai perkreipusi trūkčiojančias lūpas, mėgindama nustoti, bet nepajėgdama susivaldyti. Kad nepargriūtų, įsikibo stipriai į abejingai stovinčio sūnaus petį ir vis verkė, verkė, pritrenkta sielvarto, kuris seniai kabojo virš jos, o dabar užgriuvo, sulamdė ją ir palaidojo. Ir verkdama vis žvelgė pro ašaras, pro limpančias žilų plaukų sruogas, pro drebančius pirštus, kuriais murzinosi kelionės dulkėmis veidą, į pažįstamus sūnaus bruožus ir vis mėgino pagauti jo žvilgsnį, vis dar laukdama, tikėdamasi, kad jis pažins ją, juk tas taip lengva — atpažinti savo motiną!

Tačiau į jos pasirodymą jis nėmaž nereagavo, tarsi ji būtų visą laiką čia buvusi ir kasdien lankiusi jį stepėje. Jis net nepaklausė, kas ji tokia ir kodėl verkia. Paskui piemuo nukėlė nuo peties jos ranką ir, vesdamasis savo palydovą — jojamąjį kupranugarį su manta, nužingsniavo į kitą kaimenės kraštą pasižiūrėti, ar ne per toli nubėgo pradėję laigyti kupranugariukai.

Naimanė Ana liko vietoje, pritūpė kūkčiodama, suspaudusi rankomis sau veidą, ir taip kiūtojo nepakeldama galvos. Paskui sukaupė jėgas, nuėjo prie sūnaus, stengdamasi laikytis kuo ramiau. Sūnus mankurtas lyg niekur nieko pažvelgė į ją beprasmišku ir abejingu žvilgsniu iš po tvirtai užmaukšlintos kepurės, ir tarsi lengvutė šypsena nuslinko jo sunykusiu, juodai nugairintu, apdiržusių veidu. Tačiau akys, lyg būtų apvilktos, nesidomėjo niekuo pasaulyje, buvo negyvos, kaip ir anksčiau.

— Sėskis, pasikalbėsim,—sunkiai atsidususi, tarė Naimanė Ana.

Ir juodu susėdo ant žemės.

— Ar tu pažįsti mane? — paklausė motina. Mankurtas papurtė galvą.

— O kaip tavo vardas?

— Mankurtas,— atsakė jis.

— Tai dabar tave taip vadina. O ankstesnįjį savo vardą atsimeni? Prisimink savo tikrąjį vardą.

Mankurtas tylėjo. Motina matė, kad jis mėgina prisiminti, tarpuakį nuo įtampos išpylė stambūs prakaito lašai, akys apsitraukė virpančia migla. Tačiau prieš jį iškilo tikriausiai aklina nepermatoma siena, ir jis neįstengė jos įveikti.

— O koks tavo tėvo vardas? O kas tu toks pats, iš kur kilęs? Kur tu gimei, ar bent žinai?

Ne, jis nieko neprisiminė ir nieko nežinojo.

— Ką jie tau padarė! — sušnibždėjo motina, ir vėl jos lūpos ėmė trūkčioti prieš jos valią, ir, dusdama iš nuoskaudos, pykčio ir sielvarto, jinai vėl ėmė kūkčioti, veltui mėgindama apsiraminti. Motinos širdgėla nė kiek nejaudino mankurto.

— Galima atimti žemę, galima atimti turtą, galima atimti ir gyvybę,— tarė ji garsiai,— bet kas sugalvojo, kas išdrįso pasikėsinti į žmogaus atmintį?! O dieve, jeigu tu esi, kaip įkvėpei tokią mintį žmonėms? Argi maža blogio žemėje ir be to?

Ir tuomet ištarė jinai, žiūrėdama į sūnų mankurtą, savo garsiuosius sielvartingus žodžius apie saulę, apie Dievą, apie save, žodžius, kuriuos iki šiolei persakinėja išmaningi žmonės, kai iškyla šneka apie sarozekų istorija.

Ir tuomet jinai pradėjo savo raudą, kurią iki šiol mena išmaningi žmonės:

Men botasy olgen boz moja, Tulybyn kelip iskegen…*

* Aš vieniša kupranugarė, atėjusi pauostyti kupranugariuko kailio, prikimšto šiaudų.

Ir tuomet pratrūko jos siela rypavimais, ilgomis nenumaldomomis aimanomis vidur nebylių bekraščių saroze-kų…

Bet niekas nejaudino jos sūnaus, mankurto. Ir tuomet ryžosi Naimanė Ana mesti klausinėjimus ir pamėginti teigte jam įteigti, kas jis toks.

— Tavo vardas Zolamanas. Girdi? Tu — Zolamanas. O tavo tėvo vardas Donenbajus. Argi tu neprisimeni tėvo? Juk jis tave nuo vaikystės mokė šaudyti iš lanko. O aš tavo motina. O tu mano sūnus… Tu iš naimanų genties, supratai? Tu naimanas…

Visa, ką jinai sakė, jis išklausė be mažiausio susidomėjimo, tarsi jos žodžiai būtų visai bereikšmiai. Lygiai taip pat jis tikriausiai būtų klausęsis žiogo čirškėjimo žolėje.

Ir tuomet Naimanė Ana paklausė sūnų mankurtą:

— O kas buvo iki tol, kai tu patekai čia?

— Nieko nebuvo,—tarė jis.

— Naktis buvo ar diena?

— Nieko nebuvo,— tarė jis.

— Su kuo tu norėtum pasikalbėti?

— Su mėnuliu. Bet mes negirdim vienas kito. Ten kažkas sėdi.

— O ko tu dar norėtum?

— Kasos ant galvos, kaip šeimininko.

— Leisk, aš pažiūrėsiu, ką jie padarė tavo galvai,— pasigręžė Naimanė Ana.

Mankurtas staigiai atšoko, pasitraukė, čiupo rankomis sau už kepurės ir daugiau nežiūrėjo į motiną. Ji suprato, kad užsiminti apie jo galvą jokiu būdu nereikia.

Tuo metu tolumoje pasirodė žmogus, jojantis ant kupranugario. Jis artėjo į juos.

— Kas ten toks? — paklausė Naimanė Ana.

— Jis atgabena man valgio,— atsakė sūnus.

Naimanė Ana sunerimo. Reikėjo kuo greičiausiai pasislėpti, kol ne laiku pasirodęs žuanžuanas nepamatė jos. Jinai parklupdė savo kupranugarę ir užsiropštė į balną.’

— Tu nieko nesakyk. Aš netrukus atjosiu,—tarė Naimanė Ana.

Sūnus neatsakė. Jam buvo vis tiek.

Naimanė Ana suprato, kad padarė klaidą, pasišalindama raita per besiganančią kaimenę. Bet buvo jau po laiko. Žuanžuanas, jojantis link kaimenės, galėjo pamatyti ją, raitą ant baltos kupranugarės. Reikėjo pasitraukti pėsčiomis, slapstantis tarp besiganančių gyvulių.

Pajojusi tolokai nuo ganyklos, Naimanė Ana pasuko į gilią raguvą, iki kraštų priaugusią pelynų. Čia jinai nulipo nuo balno ir paguldė Akmają raguvos dugne. Ir iš čia ėmė stebėti. Taip, ji neklydo. Pamatė ją vis dėlto. Po kurio laiko, gindamas kupranugarį risčia, pasirodė tasai žuanžuanas. Jis buvo ginkluotas ietimi ir strėlėmis. Žuanžuanas buvo aiškiai suglumęs, susirūpinęs, dairėsi į šalis — kurgi dingo raitelis ant balto kupranugario, kurį jis matė iš toli? Jis nežinojo gerai, į kurią pusę pasiduoti. Parisnojo į vieną pusę, paskui į kitą. Ir paskutinį kartą prajojo visiškai arti raguvos. Gerai, kad Naimanė Ana susivokė užveržti skarele Akmajai nasrus. Ims dar, ko gero, ir subliaus. Pasislėpusi už pelynų ant skardžio krašto, Naimanė Ana įžiūrėjo žuanžuaną gan aiškiai. Jis sėdėjo ant gauruoto kupranugario ir dairėsi į šalis, veidas papurtęs, įtemptas, ant galvos juoda skrybėlė kaip valtis su viršun užriestais galais, o užpakalyje mataravo blizganti juoda sausų plaukų kasa, supinta dviem bigėmis.

Zuanžuanas pasistiebė balnakilpėse, laikydamas mesti parengtą ietį, gręžiojo galvą, ir akys jo blykčiojo. Tai buvo vienas iš priešų, užgrobusių sarozekus, išsivariusių nemažai žmonių vergijon ir atnešusių tiek nelaimių jos šeimai. Bet ką galėjo ji, neginkluota moteris, prieš nuožmų karį žuanžuaną? Tik mąstė jinai, kaip gyveno tie žmonės, kas jiems nutiko, kad jie tapo tokie žiaurūs, tokie žvėriški — sunaikino vergo atmintį…

Pasišvaistęs į vieną ir kitą pusę, zuanžuanas netrukus grįžo prie bandos.

Buvo jau vakaras. Saulė nusileido, bet žara dar ilgai raudonavo viršum stepės. Paskui staiga užgeso. Ir atėjo gūdi naktis.

Visiškai viena praleido Naimanė Ana tą naktį stepėje, kažkur netoliese nuo savo varguolio sūnaus — mankurto.

Grįžti pas jį pabijojo. Neseniai matytasis zuanžuanas galėjo pasilikti nakčiai prie kaimenės.

Ir jai atėjo mintis nepalikti sūnaus vergijoje, pamėginti parsigabenti jį namo. Tegul jis ir mankurtas, tegul nesupranta, kas ir kaip, bet tegul geriau būna namie, tarp savųjų, negu piemenauja pas žuanžuanus, negyvenamuose sarozekuose. Taip liepė jai motinos širdis. Susitaikyti su tuo, su kuo taikstėsi kiti, ji negalėjo. Negalėjo palikti savo kūno ir kraujo vergijoje. O gal gimtosiose vietose sugrįš jam protas, prisimins staiga vaikystę…

Rytą Naimanė Ana vėl sėdo raita ant Akmajos. Tolimais, aplinkiniais keliais ilgai sėlino ji prie kaimenės, nusibasčiusios per naktį gan toli. Aptikusi kaimenę, ilgai žvalgėsi, ar nėra ko iš žuanžuanų. Ir tik įsitikinusi, kad nieko nėra, pašaukė sūnų vardu:

— Zolamanai! Zolamanai! Sveikas!

Sūnus atsigręžė, motina riktelėjo iš džiaugsmo, bet tuoj pat suprato, kad jis atsigręžė tik į balsą.

Vėl mėgino Naimanė Ana pažadinti mirusią sūnaus atmintį.

— Prisimink, kaip tave vadino, prisimink savo vardą!— maldavo, įkalbinėjo jinai.— Tavo tėvas Donenba-jus, argi tu nežinai? O tavo vardas ne Mankurtas, o Zo-lamanas . Mes pavadinome tave taip todėl, kad tu gimei kelionėje, kai naimanai kėlėsi toli į naujas vietas. Ir kai tu gimei, toje vietoje mes apsistojome tris dienas. Tris dienas buvo puota.

Ir nors tai sūnui mankurtui nepadarė jokio įspūdžio, motina pasakojo toliau, bergždžiai vildamasi — o gal kas nors šmėkštels jo užgesusioje sąmonėje. Tačiau jinai beldėsi į aklinai užvertas duris. Ir vis tiek nesiliovė kartojusi:

— Prisimink, kaip tavo vardas? Tavo tėvas Donenbajus!

Paskui jinai pavalgydino, pagirdė jį iš savo atsargų ir pradėjo dainuoti jam lopšines.

Dainelės jam labai patiko. Jam buvo malonu klausytis jų, ir kažkokia gyvybė, lyg ir šilumėlė atsirado jo sustingusiame, sudiržusiame, net įjuodusiame veide. Ir tuomet motina ėmė įkalbinėti jį palikti tą kraštą, mesti žuanžu-anus ir vykti su ja į gimtąsias vietas. Mankurtas neįsivaizdavo, kaip galima pakilti ir išvykti kažkur — o kaipgi kaimenė? Ne, šeimininkas liepė visą laiką būti prie kaimenės. Taip sakė šeimininkas. Ir jis niekur nepasitrauks nuo kaimenės…

Ir vėl kelintą jau sykį mėgino Naimanė Ana prasiskverbti pro aklinas sunaikintos atminties duris ir vis kartojo:

— Prisimink, kieno tu? Kaip tavo vardas? Tavo tėvas Donenbajus!

Nepastebėjo motina, veltui vargdama, kiek laiko praėjo, tik susizgribo, kai bandos pakraštyje vėl pasirodė zuanžuanas ant kupranugario. Šį sykį jis buvo gerokai arčiau ir jojo skubiai, ginė vis greičiau. Naimanė Ana nedelsdama sėdo ant Akmajos. Ir leidosi šalin. Tačiau iš kito krašto pasirodė dar vienas zuanžuanas ant kupranugario, jojantis skersai jos kelio. Tuomet Naimanė Ana, vis greičiau varydama Akmają, pasuko pro jų tarpą. Greitakojė baltoji Akmaja laiku išnešė ją į priekį, o žuanžuanai vijosi iš paskos, šaukdami ir kratydami ietis. Kur ten pavys Akmają! Jie vis labiau likos, kresnodami ant savo gauruotų kupranugarių, o Akmaja, vis giliau kvėpuodama, lėkė per sarozekus nepasiekiamu greičiu, nešdama Naimanę Aną nuo mirtino pavojaus.

Nežinojo ji tačiau, kad sugrįžę žuanžuanai įsiutę ėmė mušti mankurtą. Bet ką iš jo išgausi. Tiek tekalbėjo:

— Ji sakė, kad ji mano motina.

— Jokia ji tavo motina! Tu neturi motinos! Ar tu žinai, ko ji čia buvo atjojusi? Ar žinai? Ji nori nuplėšti tau kepurę ir atšutinti tavo galvą! — gąsdino jie nelaimingąjį mankurtą.

Išgirdęs tuos žodžius, mankurtas išbalo, pilkas pilkas pasidarė juodas jo veidas. Jis įtraukė kaklą, griebėsi už kepurės ir ėmė dairytis aplinkui kaip žvėris.

— Bet tu nebijok! Še, imk! — Vyresnysis zuanžuanas įspraudė jam į rankas lanką su strėlėmis.

— Nagi, taikyk!—Jaunesnysis zuanžuanas išmetė aukštyn savo skrybėlę. Strėlė pervėrė ją.— Matai! — nustebo kepurės savininkas.— Rankoj atmintis išlikusi!

Kaip paukštė, nubaidyta nuo lizdo, suko ratus Naimanė Ana po sarozekus. Ir nežinojo, ką daryti, ko laukti. Ar nugins dabar žuanžuanai visą bandą, o su ja ir jos sūnų mankurtą į kitą vietą, jai neprieinamą, arčiau savo didžiosios ordos, ar ims tykoti jos, norėdami sučiupti? Nežinodama nė ką galvoti, jodinėjo ji slapstydamasi po aplinkines vietoves ir labai apsidžiaugė nužiūrėjusi, kad tie du žuanžuanai paliko kaimenę. Nujojo sau šalin greta vienas kito, nesidairydami. Naimanė Ana ilgai neisleido jų iš akių ir, kai jie išnyko tolumoje, nutarė grįžti pas sūnų. Dabar ji žūt būt norėjo pasiimti jį drauge. Koks jis yra, toks, ne jo kaltė, kad taip likimas susiklostė, kad išniekino jį priešai, bet vergijoje motina jo nepaliks. Ir tegul naimanai pamato, kaip luošina užpuolėjai belaisvius džigitus, kaip žemina juos ir atima jiems protą, tegul pasipiktina ir griebiasi ginklo. Ne žemė svarbu. Žemės visiems užtektų. Tačiau žuanžuanų piktadarybės tokios baisios, kad net būti tolimais kaimynais nepakenčiama…

Su tokiomis mintimis grįžo Naimanė Ana pas sūnų ir vis svarstė, kaip jį įtikinti, prikalbinti bėgti ateinančią naktį.

Jau temo. Ant didžiųjų sarozekų, nepastebimai sėlindama į lomas ir daubas rausvomis sutemomis, leidosi dar viena naktis iš begalinės virtinės buvusių ir dar būsimų naktų. Baltoji kupranugarė Akmaja lengvai ir laisvai nešė savo šeimininkę link didžiosios kaimenės. Gęstančios saulės spinduliai ryškiai švietė jos figūrą tarp kupranugarės kuprų. Susirūpinusi, įtempusi klausą, Naimanė Ana buvo išblyškusi ir rūsti. Žili plaukai, raukšlės, mintys kaktoje ir akyse kaip tos sarozekų sutemos, neišdildomas-skausmas… Sit jinai pasiekia kaimenę, pajojėja tarp besiganančių gyvulių, ima dairytis, tačiau sūnaus nematyti. Jojamasis kupranugaris su manta ganosi kažkodėl laisvas, velka žeme pavadį…

— Zolamanai! Sūnau mano, Zolamanai, kur tu? — ėmė šaukti Naimanė Ana.

Niekas nepasirodė ir neatsiliepė.

— Zolamanai! Kur tu? Tai aš, tavo motina! Kur tu? Ir, neramiai dairydamasi į šalis, nepastebėjo jinai, kad jos sūnus, mankurtas, slėpdamasis kupranugario šešėlyje, priklaupęs jau taikosi šauti, įtempęs lanko templę. Saulės spinduliai trukdė jam, ir jis laukė patogaus momento paleisti strėlę.

— Zolamanai! Sūneli! — šaukė Naimanė Ana, būgštaudama, kad jam nebūtų kas nors atsitikę. Pasigręžė balne.— Nešauk!. — spėjo sušukti ir jau buvo beraginanti baltąją kupranugarę Akmają pasisukti, kad atsigręžtų veidu į sūnų, tačiau strėlė trumpai zvimbtelėjo ir įsmigo į kairįjį šoną po ranka.

Tai buvo mirtinas šūvis. Naimanė Ana pasviro ir pradėjo iš lėto kristi, graibstydamasi už kupranugarės kaklo. Bet pirma nuo galvos nulėkė balta skarelė, ji pavirto ore paukščiu, ir tas nuskrido rykaudamas: „Prisimink, kieno tu? Kaip tavo vardas? Tavo tėvas Donenbajus! Do-nenbajus! Donenbajus!”

Nuo to laiko, sako žmonės, sarozekuose naktimis ėmė skraidyti paukštis Donenbajus. Sutikęs keliauninką, paukštis Donenbajus skraido netoliese šaukdamas: „Prisimink, kieno tu? Kieno tu? Kaip tavo vardas? Vardas? Tavo tėvas Donenbajus! Donenbajus, Donenbajus, Donenbajus, Donenbajus!..”

Toji vieta, kur buvo palaidota Naimanė Ana, imta vadinti sarozekuose Ana Bejito — Motinos Atilsio kapinėmis…

Keep Reading

Aktualijos

Gyvulių ūkio naujienos

By Jonas Kovalskis 2020-04-10

Čekų babuinai Tarybų Sąjungos Pergalės prieš fašizmą ir Europos išvadavimo nuo fašizmo 75-ąsias metines Pragoje demontavo paminklą Pragos išvaduotojui TSRS maršalui Ivanui Konevui.
Rusijos Federacijos Gynybos ministras Sergejus Šoigu paprašė Pragos miesto meriją, kurios babuinų iniciatyva buvo demontuotas paminklas šlovingam karvedžiui, perduoti paminklą Rusijai ir pažadėjo atlyginti visas išlaidas, susijusias su paminklo transportavimu.
Čekų babuinai, JAV-NATO vergai, atsisakė tenkinti Rusijos Gynybos ministro prašymą nenurodydami jokių priežasčių. S.Šoigu perdavė Rusijos nusikaltimų Tyrimo komitetui pareiškimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn čekų babuinus, atsakingus už paminklo maršalui I.Konevui demontavimą.
Čekų babuinai, Čekijos pramonė per karą aktyviai kolaboravo su nacistine Vokietija, pagamino trečdalį visos ginkluotės, kuria buvo žudomi civiliai gyventojai laikinai okupuotose TSRS teritorijose.

Yra pagrindas demontuoti Pragos meriją iki pamatų.
Vieno Iskandero turėtų užtekti .
Jeigu jau babuinai nesupranta žmonių kalbos…

Keep Reading

Aktualijos

Gyvulių ūkio naujienos

By Jonas Kovalskis 2020-04-10

Gyvulių ūkio naujienos.

Maikas Pompeo, JAV Valstybės sekretorius, buvęs CŽV vadas ir JAV tarptautinių nusikaltimų vykdytojas užsienyje, pareiškė, kad JTO Pasaulinė sveikatos organizacija nesusitvarko su koronaviruso pandemija. M. Pompeo dar pažymėjo, kad JAV yra pasiruošusios vadovauti kovai su koronaviruso pandemija.

Kaip?! Ir vėl?!
Čia su 2000 mirusių amerikiečių per parą nuo koronaviruso?!! JAV tarptautiniams nusikaltėliams kažkaip neįtikėtinai lengvai sekasi daryti pareiškimus su kosmine patetika ir tokiu pačiu atotrūkiu nuo realybės.

Pasaulio karstų gamintojas Nr.1 nori vadovauti pasaulio sveikatos apsaugai! Gelbėkitės kas galite!!

Teisininkas Jonas Kovalskis nuotrauka. — Užrašas ant nuotraukos: “Ir aš tavęs pasiilgsiu, mieloji. Tačiau aš turiu nužudyti keletą tavo amžiaus vaikų Sirijoje”

Keep Reading

Aktualijos

Lietuvos “teisingoji” Temidė inkvizicijos vertu nuosprendžiu sudegino žodžio laisvę Lietuvoje. Nuteistas Aurimas Dryžius – 14000 Eur žalos atlyginimo ir 2,5 metų pataisos (lygtinai)

By Jonas Kovalskis 2020-04-09

Neringa Venckienė

Prašau padėkime visi kartu Aurimui Drižiui

2020 m. balandžio 7 d. „Laisvas laikraštis“ žurnalisto Aurimo Drižiaus apeliacinis skundas buvo atmestas. Nuosprendis, kuriuo A. Drižius buvo nuteistas už Stankūnaitės, jos tėvų “šmeižtą”, įsiteisėjo. Jam reikės sumokėti 14 000 eurų žalai atlyginti, 2.5 metų pataisos namuose (lygtinai) ir uždrausta rašyti straipsnius apie Stankūnaitę, Naruševičienę, Deimantę ir Orintą bei pedofilijos bylą.

Gavėjas: AURIMAS DRIŽIUS
Sąskaita Nr. LT614010051005210720
Luminor bankas, banko kodas: 40100,
SWIFT (BIC) kodas: AGBLLT2X

Neringa Venckienė nuotrauka.

Karolis Venckus

Vakar (balandžio 7 dieną) Aurimas Drižius buvo nuteistas už Stankūnaitės “šmeižtą”. Jam reikės sumokėti 14,000 eurų žalai atlyginti, 2.5 metų pataisos namuose (lygtinai) ir uždrausta rašyti straipsnius apie Stankūnaitę ir pedofilijos bylą.

Ar you fucking kidding me? Sveiki atvykę į bananų respubliką. Tokia pas mus žodžio laisvė.

Keep Reading

Aktualijos

Algirdas Paleckis iki teismo paleistas į laisvę.

By Jonas Kovalskis 2020-04-07

Lietuvos Apeliacinis teismas 2020-04-06 posėdyje išnagrinėjo A.Paleckio skundą dėl Šiaulių apygardos teismo sprendimo iki teismo A.Paleckį laikyti chuntos požemyje ir žemesnės instancijos teismo nutartį pakeitė – sušvelnino A.Paleckiui skirtą kardomąją priemonę. Apeliacinis teismas tik paleido kaltinamą šnipinėjimu A.Paleckį į laisvę laukti teismo, tačiau skyrė visą puokštę kitų laisvės apribojimų, kurie nedaug skiriasi nuo įkalinimo. A.Paleckiui kardomoji priemonė sulaikymas buvo pakeista šiomis drakoniškomis priemonėmis – 50 tūkst. Eurų užstatas, įpareigojimas niekur neišeiti iš namų, nuolatinis policijos stebėjimas ir elektroninė sekimo apykojė. Jeigu Lietuvos Baudžiamojo proceso kodekse būtų buvusi numatyta kardomoji priemonė prirakinimas prie kaladės, tai Lietuvos gailestingoji Temidė Algirdui ją neabejotinai būtų skyrusi. Kaip sakė lietuviškos chuntos dvasinis įkvėpėjas Paragvajaus kruvinas diktatorius Alfredo Stresneris, “draugams viskas, priešams visas įstatymo griežtumas”. Todėl landsberginės chuntos kruopščiai ir korumpuotai atrinkti prokurorai, teisėjai, saugumiečiai lengva ranka net nesodina į laikino sulaikymo kamerą “kovotojo su korupcija” Eligijaus Masiulio, sučiupto imant 130 000 Eur “paskolą” STT žymėtomis kupiūromis, neapsunkina suvaržymais kyšius ėmusių Lietuvos Aukščiausio teismo teisėjų, advokatų, prokurorų – savi gi žmonės, dar pasitarnaus savivalės diktatūros ir liberalios korupcijos fronte, todėl nekelia valdančiai korumpuotai chuntai jokios grėsmės, politinė aukščiausio lygio korupcija yra , Lietuvos teisėsaugos nuomone, nepavojinga visuomenei.

O štai A.Paleckio bandymas išsiaiškinti labai kontraversiškų istorinių įvykių aplinkybes, pasikalbėti su istorinių įvykių liudytojais, betarpiškais dalyviais, mitologizuotos heroikos kvescionavimas yra visai kitas dalykas, grėsmė valdančiai chuntai, kasimasis po autoritarinės policinės valstybės pamatais. Ir čia jau negali būti jokių švelnumų, teisingumo, padorumo, jokių žmogaus teisių, jokios žodžio laisvės. Todėl – ad bestijas – romantiką, pabandžiusiį apriboti tokios daugybės žmonių, jau 30 metų riebiai gyvenančių prie valdžios lovio, apetitus! Jokių nuolaidų tiesos ir teisingumo prašančiam.
A.Paleckis kaltinamas šnipinėjimu. Tai yra, Lietuvos prokurororai A.Paleckio politinio susidorojimo byloje parodė neeilinį išradingumą žongliruodami Lietuvos baudžiamuoju įstatymu, kaltinamasis, turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, vykdydamas kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį pagrobė, pirko ar kitaip rinko arba perdavė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba kitą užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją. Žurnalistiniam tyrimui apie Sausio 13 įvykius A.Paleckis pasirinko tuos informacijos šaltinius, kuriuos visais įmanomais būdais jau 30 metų stengiasi nutylėti oficiali žiniasklaida, teisėsauga ir valdžia Valdantieji landsbergistai net prastūmė tokius tyrimus ribojančius įstatymus, pvz, LR BK 170-2 str, pagal kurį bet koks Sausio 13 įvykių oficialios versijos kvescionavimas yra prilyginamas nusikaltimui ir baudžiamas. Įstatymas privalo ginti viešą gėrį, viešą interesą. Kai įstatymas gina tik mažos grupelės suinteresuotų asmenų, viešai ir iš užkulisių korupciniais metodais valdančių šalį, privačius savanaudiškus interesus, tai vadinama politine korupcija, valdžios uzurpacija, chunta. Tokia politinė situacija, tokia valdymo forma negali būti laikoma nei demokratiška, nei teisinga. Tokia valdžios, antiliaudinės savo turiniu ir antivalstybinės savo forma, uzurpacija visada remiasi išimtinai tik valdančio klano korupcija, mafijiniais valdymo metodais, piktnaudžiavimu valdžia. Tokia valdžios Lietuvoje struktūra yra nepajėgi užtikrinti pagrindinių valstybės funkcijų – teisingumo vykdymas šalies viduje ir kolektyvinės gynybos nuo išorės grėsmių organizavimas – normalų funkcionavimą. Tokia melu ir teroru grįsta Lietuvos valdžios organizacija yra suinteresuota tik savęs pačios išsaugojimu, savo beribių priviligejų gynyba, savo parazitinio egzistavimo būdo palaikymu visos visuomenės interesų išnaudojimo kaina. Todėl politinių susidorojimų bylos, žodžio, spaudos, informacijos laisvės brutalūs apribojimai, neteisėti ir nepagrįsti žmogaus teisių suvaržymai, totalinė korupcija teismuose, teisėsaugoje, valstybės tarnyboje, politikoje ir ypatingai chuntos kontroliuojamoje žiniasklaidoje yra neatsiejami valdžios uzurpacijos požymiai. Chunta dėl savo išlikimo ryšis bet kokiam nusikaltimui,chuntai nėra ir negali būti nieko švento, kai kalba eina apie klano vietą prie lovio.
Tikiu, Algirdas chuntos požemiuose nepalūžo ir chuntai dar kartą teks nusimesti liberalių demokratų kaukes, parodyti savo tikrą nusikalstamą veidą, kurį ji 30 metų taip vikriai slėpė po tariamai kilniais patriotiniais, etniniais, ideologiniais, religiniais lozungais, kuriais prisidengama taip ilgai plėšė lietuvių tautos darbu sukurtą turtą, pardavinėjo tautos nacionalinius interesus Vakarų kolonizatoriams, JAV globalistams, pavertė Lietuvą NATO poligonu. Taip negali būti toliau, tokia padėtis yra savižudiška ir kelia realią grėsmę visiems.

Šalin landsbergizmą! Tik totalinė Lietuvos delandsbergizacija, visų šalies valdžios šakų – seimo, valstybės tarnybos, teismų, žiniasklaidos – delandsbergizacija gali padėti pamatus klestinčiai nacionalinei, ne nacionalistinei, suvereniai, laisvai Lietuvai, užtikrinti ateitį.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000100536/i-laisve-paleistas-snipinejimu-itariamas-algirdas-paleckis-esu-isitikines-kad-apsiginsiu?jwsource=fb&fbclid=IwAR3gR_ojV44-6udG3ALiBwg5_hS5GYNgi9sUu7ZDVTj_zkWaXa97Bo7ZAFU

Keep Reading