Kibirkštis: Justas Paleckis. Kai Naujas Rytas aušo (I)

Šaltinis : https://kibirkstis.blogspot.com/2020/06/justas-paleckis-kai-naujas-rytas-auso-i.html?fbclid=IwAR0DA5CydDHZfiARYptRh3POB2wuwXi-Dnlc3lR9yIEX-bk3iIkZtw-jK60

Vienas geriausių būdų pažinti istorinius įvykius – tai skaityti tiesioginius šaltinius, pačių jų dalyvių bei liudininkų paliktus dokumentus. Šiuo požiūriu, 1940 m. vasaros įvykių Lietuvoje prasme, labai įdomūs bei vertingi yra Lietuvos „Raudonojo prezidento“ Justo Paleckio – žmogaus, buvusio visų dabar apjuodintų, bet iš tiesų didžių, revoliucinių įvykių sūkuryje – atsiminimai. Apie Smetonos režimo galą, Liaudies vyriausybės susikūrimą ir veiklą – šioje memuarinės knygos „Dviejuose pasauliuose“ ištraukoje.

Kaip tik tą dieną apie vidudienį buvo paskirtas Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti organizuotas kino seansas. „Triumfo“ kino teatre susirinko daug antifašistų ir artimų komunistams žmonių, atėjo ir TSRS atstovybės darbuotojai. Dalijomės mintimis ir išgyvenimais, svarstėme naujausius įvykius. Rodė garsų tarybinį filmą „Vyriausybės narys“. Žiūrėjome jį kaip simbolišką kūrinį, kažkuo reikšmingą ir mūsų Tėvynės ateičiai. O išėję į gatvę pastebėjome nepaprastą sujudimą. Kažkas prabėgdamas šūktelėjo man:

– Ateina, draugai ateina!

Pasirodo, per radiją ką tik paskelbė kariuomenės vado generolo Vitkausko įsakymą: 15 valandą pradėjo žygiuoti nauji tarybinių karinių įgulų papildymai. Įsakyme nurodyta sąjunginę kariuomenę sutikti su visomis mandagumo ir draugiškumo taisyklėmis. Netrukus man paskambino Meškauskienė ir pasiūlė susitikti butų nuomininkų draugijos patalpose. Nuėjęs ten radau ir agronomą Žukauską. Sutarėme, kad reikia skubiai išleisti atsišaukimą, sveikinantį Raudonąją Armiją. Parašiau tekstą, paskui kartu jį paredagavome. Meškauskienė pasirūpino spausdinimu, o už valandos atsišaukimą dalijo Laisvės alėjoje.

Vakare pakilia nuotaika rašiau straipsnį apie santykius tarp Tarybų Sąjungos ir Lietuvos. Jame tarp kitko buvo sakoma: „Santykiuose su Tarybų Sąjunga mes visai aiškiai ir nedvejodami, be jokių užkulisinių minčių ir kombinacijų turim pasiremti visiško pasitikėjimo ir tikro nuoširdumo dvasia. Tai daryti mus verčia ne kokia prievarta, ne per-einami apskaičiavimai, bet gerai suprastas mūsų tautos interesas“. Sekantį rytą, birželio 16-tą straipsnis pasirodė dienraštyje „Laikas“.

Tą pačią dieną iš ryto man kažkas paskambino ir susijaudinęs pranešė, kad ties kalėjimu policija mušanti žmones. Kreipiausi telefonu į vidaus reikalų ministeriją, bet ten nieko doro nesužinojau. Tik praėjus kuriam laikui, tvarką atstatė.

Kauno gatvėse buvo išklijuotas komendanto pranešimas, kad paskelbtas valstybės gynimo metas, todėl draudžiama naktį vaikščioti, organizuoti eisenas, demonstracijas, burtis viešose vietose. Per radiją skaitė vyriausybės atsišaukimą į piliečius, kad butų ramūs, palaikytą tvarką. Pusiau legaliai buvo platinamas Lietuvos KP CK atsišaukimas, kuriame pareikšta, kad pasibaigė imperialistų agentų antitarybinės provokacijos ir užtikrinamas Lietuvos saugumas. Toliau nurodyti pagrindiniai uždaviniai, kuriuos turės spręsti naujoji vyriausybė: vykdyti savitarpio pagalbos su-tartį su Tarybų Sąjunga, ginti liaudies reikalus, grąžinti darbo žmonėms demokratines teises, tuojau paleisti politinius kalinius, legalizuoti Komunistų partiją ir profsąjungas, likviduoti tautininkų partiją, suimti imperialistų agentus.

Tuo metu laikraščiai skelbė smulkmenas, kaip vokiečiai įžengė į Paryžių, kaip paėmė Verdeną. Iš Rygos ir Talino plaukė Informacija, kad Latvijos ir Estijos vyriausybės priėmusios Tarybų Sąjungos reikalavimus ir atsistatydinusios.

Kada, kaip ir kas sudarys naująją Lietuvos vyriausybę? Šituo visi domėjosi ir visaip spėliojo. Tačiau buvo aišku, kad senoji santvarka nebegrįš, kad Lietuvai aušta naujo ryto aušra, šeimininkais taps darbo žmonės. Negalėjo tas klausimas nerūpėti ir man, tačiau nė neįsivaizdavau, kad teks taip aktyviai jį spręsti.

Nežinojau to ir ankstyvą birželio 17-osios rytą, kai mane pakvietė į pasitarimą apie naujos vyriausybės sudarymą. Buvau apmąstęs įvairias kandidatūras ir apie jas kalbėjau. Kai man visiškai netikėtai buvo paminėta mano pavardė, ilgai atsikalbinėjau, pateikdamas, mano supratimu, svarius argumentus. Bet tai buvo Lietuvos KP Centro Komiteto nutarimas, todėl turėjau atmesti visas abejones ir imtis darbo.

Tos pačios dienos rytą, dešimtą valandą, prie mūsų kuklaus buto Lelijų gatvėje sustojo juodas prezidento „Linkolnas“. Už vairo – Jonas Abeltinis, vežiojęs visus tris Lietuvos prezidentus. Užvakar jis nugabeno iki sienos Smetoną, bet kategoriškai atsisakė važiuoti su juo toliau…

Vykstu į prezidentūros rūmus, kurie nuo 1926 metų buvo fašizmo citadelė. Priėmimų salėje pasitinka ministras pirmininkas Merkys. Mudu atsisėdame prie staliuko salės kampe. Einantis prezidento pareigas Merkys Įteikia man jo pasirašytą aktą, kuriuo esu skiriamas ministru pirmininku ir man pavedama sudaryti Ministrų Tarybą. Po to aš Įteikiu jam atitinkamą raštą (ministrų kandidatūros buvo suderintos kiek anksčiau). Paskui Merkys pasirašo aktą, kuriuo, pagal veikiančią konstituciją, patvirtina naująją vyriausybę.

Tie oficialūs dokumentai paskelbti „Vyriausybės žiniose“ 1940 metų birželio 17 dieną. Jie išspausdinti „Lietuvos TSR istorijos šaltinių“ IV tome.

Kol tie raštai ruošiami, kalbamės su Merkiu apie paskutinius įvykius. JĮ sujaudinęs Smetonos pabėgimas. Kai kurie senosios vyriausybės nariai įkalbinėję Smetoną pasilikti. Kai buvęs prezidentas pasiekęs Kybartus, kur keletą valandų užtrukęs, jam skambinta ir prašyta grįžti. Kadangi oficialiai Smetonos per sieną neleidę, jis „neoficialiai“ brido per pasienio upelį, pasiraitęs kelnes. Dar bandyta Smetoną perkalbėti – net vokiečių pusėje, Eitkūnuose. Ten buvusi pasiųsta delegacija, kuri kėlė Latvijos prezidento UImanio ir Estijos prezidento Peiso pavyzdžius. Tačiau Smetona, ilgai tyčiojęsis iš liaudies ir nesitikėjęs dabar jos malonės, kategoriškai atsisakė grįžti.

Reikšmingas tas istorinis faktas, kad nė viena ranka Lietuvoje nepakilo ginti subankrutavusio, supuvusio fašistinio režimo ir jos įkūrėjo, pasivadinusio „tautos vadu“.

Prasidėjo naujas laikotarpis Lietuvos gyvenime. Susi- rinkę į pirmąjį naujosios vyriausybes posėdį, sutarėme vadintis Liaudies vyriausybe, kad būtų pabrėžtas skirtumas tarp nugarmėjusios senovės. Tas pavadinimas buvo toks natūralus, kad tuoj prigijo ir įėjo į istoriją.

Kadangi prezidento postas buvo laisvas, o visus svarbiausius vyriausybės aktus turėjo jis pasirašyti, pagal konstituciją, šias pareigas kaip ministras pirmininkas ėjau aš. Perimdamas šį postą, drauge su Liaudies vyriausybės nariais išėjau į prezidentūros balkoną. Prisiminėm, kaip dar visai neseniai šiame balkone stovėjo Smetona su savo ministrais, o apačioje liaudies atstovai reikalavo pašalinti fašistinį režimą ir pakeisti valstybės santvarką.

Vienas pirmųjų Liaudies vyriausybės rūpesčių buvo paleisti politinius kalinius. Man visą laiką neišėjo iš galvos Dimitravo koncentracijos stovykla. Iš jos išvykstant, vienas draugų būgštavo, kad politinių pakitimų atveju kalinius gali sunaikinti. Dimitravas – netoli Vokietijos; fašistinė sargyba gali susidoroti su politiniais kaliniais, o pati pabėgti į Vokietiją. (Kaip vėliau paaiškėjo, apie tai tikrai stovyklos vadovybė svarstė.) Todėl jau pirmame vyriausybės posėdyje atkreipiau laikinai einančio vidaus reikalų ministro pareigas Mickio ir teisingumo ministro Pakarklio dėmesį, kad jie asmeniškai pasirūpintų kuo greičiau paleisti iš Dimitravo stovyklos politinius kalinius.

Tame pat posėdyje apsvarstėme oficialaus vyriausybės pareiškimo pagrindines tezes. Tą pareiškimą skaičiau per radiją birželio 18 dieną. Jame pabrėžta, kad sugriuvo smurtu gimusios ir savivale paremtos asmeniškos diktatūros režimas. Lietuvai atsivėrė laisvi keliai naujoms, kūrybinėms jėgoms, pašauktoms kelti liaudies gerovę ir kultūrą. Toliau pareiškime pabrėžta, kad užsienio politikoje Liaudies vyriausybė nustatys iš tikrųjų draugiškus santykius su Tarybų Sąjunga, su kuria Lietuva susirišusi savitarpio pagalbos sutartimi. Vidaus politikos svarbiausias uždavinys – apsaugoti visas liaudies teises, pakelti kultūrinį ir materialinį gyventojų lygį, demokratizuoti politinę santvarką. Todėl vyriausybė paleis senąjį seimą, pakeis rinkimų įstatymą, grąžins laisvę politiniams kaliniams, uždarys reakcines sąjungas ir partijas, įgyvendins tautų lygybės principą, sveikatos apsaugą ir liaudies švietimą. Vyriausybė įvertina lietuvių liaudies draugiškumą, parodytą sutinkant Raudonąją Armiją, ir savo ruožtu pažada imtis visų priemonių, kad jai būtų sudarytos geriausios sąlygos, suteikta visokeriopa pagalba.

Tą pačią dieną Lietuvos KP CK išleido atsišaukimą, kuriame pasveikino Liaudies vyriausybę ir pasiūlė išvalyti valstybinį aparatą nuo šnipų, fašistinių provokatorių ir reakcionierių, konfiskuoti pabėgusių lietuvių liaudies priešų turtą. Lietuvos Komunistų partija iš tikrųjų laisvai veikė nuo pat pirmųjų fašizmo žlugimo dienų. Po milžiniško mitingo Žaliakalnio aikštėje Lietuvos Komunistų partija buvo legalizuota. Dokumentas apie Lietuvos KP oficialų registravimą pasirašytas 1940 motų birželio 25 dieną. Sekančią dieną išėjo Lietuvos KP CK organas laikraštis „Tiesa“ su atitinkamu pranešimu. Lietuvos Komunistinio Jaunimo sąjunga oficialiai legalizuota 1940 metų birželio 28-tąją.

Dabar po daugelio metų lengva rašyti apie anų dienų įvykius. Ir vis dėlto stipriau suplaka širdis, kai tik prisimenu tuos laikus. Ėmęsis netikėtų, neįprastų man pareigų išgyvenau ypatingą būseną, jaučiau didžią atsakomybę. Atvirai kalbant, našta buvo nelengva. Kiekviena diena reikalavo maksimalios koncentracijos, nepaprastos nervų įtampos. Posėdžiai ir pasitarimai neretai užsitęsdavo iki ryto. O miegas neėmė ir atsigulus. Vis sukosi mintys, kaip klostysis įvykiai, ar pavyks įgyvendinti visus siekimus. Bandžiau įsivaizduoti, koks bus gyvenimas po kelių dešimčių metų. Kartais net norėjosi užmigti ir pabusti po ketvirčio amžiaus, pamatyti pertvarkytą visuomenę, laimingus žmones…

Šias svajones, kokios naivios jos bebūtų, keitė skubūs darbai. Milžiniškos žmonių minios išėjo į gatves ir aikštes su raudonomis vėliavomis, plakatais, su revoliucinėmis dainomis ir šūkiais. Niekas jiems netrukdė, nors visur tebestovėjo senoji policija, tebedirbo senosios komendantūros. Tai buvo stichinės džiaugsmo demonstracijos, nuvilnijusios per visą Lietuvą. Darbo žmonės sveikino išaušusią laisvę, reiškė draugystės jausmus broliškoms tarybinėms tautoms, šlovino Komunistų partiją. Sprogo reakcijos ledai, taip ilgai kaustę lietuvių tautos gyvenimą, prasidėjo ilgai lauktasis pavasario potvynis.

Išėjo į laisvę politiniai kaliniai Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Raseiniuose, Ukmergėje ir Vilniuje – visur, kur buvo kalėjimai. Jie buvo sutinkami su gėlėmis, juos sveikino ne tik giminės, draugai ir artimieji, bet ir susibūrę į delegacijas darbininkai. Vakarykščiai kaliniai, ištikimi kovotojai už darbo liaudies siekius, tuoj stojo į darbą, ėmėsi kurti naują gyvenimą.

Dar neseniai, tik birželio pradžioje, valstybės saugumo departamento biuletenis skelbė, kad nuteistas ilgametis Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto pirmasis sekretorius Sniečkus. O po birželio 18-osios jis, kaip to departamento direktorius, pats pasirašinėjo tokius biuletenius.

Iš kovotojų, kuriuos aršiausiai persekiojo fašistinės valdžios metais, dabar buvo komplektuojami nauji šios įstaigos kadrai, pasiryžę saugoti naująją valstybės santvarką.

Kaip savi ir artimi visur buvo sutinkami tarybiniai kariai, didžiosios šalies atstovai. Tiek metų buržuazija spaudoje ir propagandos aparate visokiais būdais šmeižė Tarybų Sąjungą ir gąsdino žmones bolševikais, bet išsigando tik ji pati… Darbo žmonės laikė raudonarmiečius tikraisiais draugais. Pats buvau liudininkas, kaip Kauno apylinkėse tarybiniai kariai rodė vietiniams gyventojams kino filmus, ruošė koncertus, vakarus. Daugelis vyresnio amžiaus Lietuvos žmonių prisiminė, kaip dalyvavo trijose Rusijos revoliucijose, pilietiniame kare. Jaunimas irgi entuziastingai įsijungė į naujojo gyvenimo ritmą.

Demokratizavimo procesas ryškėjo ir Lietuvos kariuomenėje. Jau seniai karių tarpe kaupėsi nepasitenkinimas senąja santvarka. Pažangesnieji karininkai, nusistatę prieš fašistinį režimą, jautė gėdą, kad turi stovėti jo sargyboje. Tačiau atsirado ir tokių, kurie po birželio įvykių dar sodino kareivius į daboklę už revoliucines nuotaikas, už dalyvavimą mitinguose. Vis dėlto jokios bausmės negalėjo užgniaužti revoliucinio kariuomenės brendimo. Po didelės kareivių demonstracijos Kaune greitai ir sėkmingai vyko senosios kariuomenės perorganizavimas į liaudies kariuomenę. Ir šiame procese svarbų vaidmenį suvaidino generolas Vitkauskas – naujosios vyriausybės krašto apsaugos ministras. Liaudies kariuomenės vadu buvo paskirtas generolas Žemaitis, 1919 metais vadovavęs Tarybų Lietuvos Raudonosios Armijos I Žemaičių pulkui. Vyriausiuoju liaudies armijos politiniu vadovu tapo Petrauskas, o kiek vėliau –Macijauskas, taip pat 1918–1919 metų revoliucinių kovų Lietuvoje dalyvis.

Daug permainų susilaukė valstybės aparatas. Iš vadovaujančių vietų buvo atleisti reakcijos tarnai, jų vieton paskirti nauji žmonės iš liaudies – komunistai, aktyvūs antifašistai ir kiti pažangūs veikėjai.

Viskas keitėsi ne iš karto. Todėl pirmąsias savaites funkcionavo senasis aparatas. Atrodė, kad ir prezidentūroje iš pradžių tarsi niekas nepasikeitė. Sargybos būstinėje budėjo senieji policininkai, kanceliarijai vadovavo ekskunigas P. Bielskus. Liko net tie patys adjutantai, išskyrus vieną, kuris pabėgo su Smetona. Kaip pasakojo vidaus reikalų ministru paskirtas Gedvilas, jis irgi iš pradžių dirbo su senaisiais valdininkais ir policijos vadais.

Susikūrus Liaudies vyriausybei, jai kasdien pradėjo plaukti sveikinimai iš visos Lietuvos. Viena po kitos į prezidentūros rūmus ir Ministrų Tarybą veržėsi įvairios delegacijos, norėjusios asmeniškai pasveikinti naujosios vyriausybės narius. Pirmomis dienomis nemažai priėmiau tokių delegacijų.

Kartu nustebino, kaip daug staiga atsirado revoliucionierių, apie kuriuos iki šiol niekas nieko nežinojo. Net patys aršiausieji reakcionieriai, fašistinio režimo šulai staiga pradėjo uoliai įrodinėti savo pažangumą. Vienas prisiminė dalyvavęs 1905 metų revoliucijoje, kitas gyrėsi per 1917 metų Vasario revoliuciją nešęs raudonąją vėliavą, trečiasis įrodinėjo visada buvęs Smetonos režimo priešininkas, bet negalėjęs to parodyti, o dabar laikąs savo pareiga pranešti apie tai… Kiekvienas žūtbūt norėjo užtikrinti, jog ištikimai tarnaus liaudžiai.

Tačiau, pradėjus vykdyti radikalias reformas ir pakeitimus, daugelis tų tariamų „revoliucionierių“ ir „pažangių veikėjų“ stengėsi pasprukti iš Lietuvos. Antai socialdemokratas Požėla pasinaudojo savo žmonos vokiška kilme ir išvyko su repatriantais į fašistinę Vokietiją. Netrukus ten pabėgo ir generolas Raštikis, Galvanauskas bei kai kurie kiti reakcijos tarnai.

Lietuvos liaudis ne tik laukė, bet ir primygtinai reikalavo realių pertvarkymų. Per pirmąsias dvi savo veiklos savaites vyriausybė padarė nemaža svarbių pakeitimų. Birželio 19 dieną uždaryta tautininkų partija, vėliau kitos reakcinės organizacijos, 27-ą paleisti fašistinis seimas ir Valstybės taryba, vietos savivaldybės. Nuo reakcinių elementų sparčiai valėsi valstybės aparatas ir kariuomenė. Stambiose pramonės ir prekybos įmonėse bei bankuose organizuota darbininkų ir valstybės kontrolė. Pabėgusių reakcionierių turtas konfiskuotas. Švietimo ministras Venclova nedelsdamas pradėjo organizuoti kultūros fondą. Žengti pirmieji žingsniai nemokamo gydymo link. Naujai įkurtai sveikatos ir socialinės apsaugos ministerijai vadovauti pradėjo Koganas. Liaudies vyriausybė panaikino konkordatą su Vatikanu ir išardė Pabaltijo Antantę, nesuderinamą su Tarybų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartimi. Darbininkai įgijo plačias demokratines laisves ir teises. Iš darbininkų klasės atstovų sudarytoji liaudies milicija netrukus pakeitė senąją policiją. Aktyviai ėmė reikštis profesinės sąjungos, kurių darbui vadovavo Šumauskas, o paskui Stimburys.

Iš pradžių Liaudies vyriausybėje buvo tik vienas komunistas – Gedvilas. Vėliau į vyriausybę įėjo darbo ministras Junčas-Kučinskas ir Vilniaus krašto reikalų įgaliotasis ministras Didžiulis – abu seni partiečiai. Iš pat pradžių Liaudies vyriausybė veikė vienintelės liaudies interesus atstovaujančios partijos, Komunistų partijos, vadovaujama. Partijos įtaka augo labai sparčiai. Mitinguose ir demonstracijose darbo žmonės vis garsiau reikalavo, kad Lietuva griežtai pasuktų socializmo keliu, kad iš esmės būtų pakeista politinė santvarka. Tai galėjo padaryti tik pilnateisė liaudies atstovybė, kurią sušaukti norėjome artimiausiu laiku.

Šaltinis: J. Paleckis. Dviejuose pasauliuose. V., 1983, p. 336-344.