Balsavimas dėl Rusijos Konstitucijos pataisų – Rusija atsisveikina su trisdešimt metų siautėjusia liberalios bakchanalijos era
Šaltinis : https://regnum.ru/news/society/2995922.html
Trisdešimt metų yra beveik pusė gyvenimo tiems, kuriems praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt. Dabar jiems yra jau apie šešiasdešimt. Geriausiais savo gyvenimo metais visai kartai, gimusiai 1960-aisiais metais, teko nelaimė gyventi liberalios bakchanalijos laikotarpyje Rusijoje. Ką tie žmonės matė gyvenime?
Vaikystė buvo rami, o mokykliniai metai – ramūs dėl ateities ir nerūpestingai linksmo. Gyvenimo planai buvo kuriami vyresnėse klasėse mokykloje, nebuvo jokios katastrofos nuojautos, ir net prasidėjus perestroikai visi tikėjosi tik pagerėjimo. Dirbo gamyklos, institutai vykdė mokslinių-techninių tyrimų ir atradimų planus, universitetai keitė mokymo programas ir paruošdavo jaunus specialistus, kuriuos nedelsiant priimdavo į darbą šalies ekonomika. „Buranas“ išskrido į kosmosą, ir tai buvo pasaulinis triumfas – net JAV nesugebėjo įgyvendinti tokio projekto.
Tie, kurie išgyveno 90-uosius metus, išgyvens bet kurioje situacijoje. Daugelis tų, kurie tada buvo nuo 25 iki 40 metų amžiaus, dešimt metų iš eilės kas trys metai pradėdavo naują veiklą nuo nulio, kadangi prieš tai buvusi baigėsi nesėkme. Valstybės valdomų įmonių įstatymas sugriovė planinės ekonominės veiklos tvarką – įsibėgėjo planavimo reformos chaosas. Prasidėjo žemės ūkio pramonės ir karinio-pramoninio komplekso žlugimas.Pirmieji artėjančio grandiozinio „gop-stop“ ženklai prasidėjo valdant Gorbačiovui 80-ųjų metų antroje pusėje. Tai buvo 1987 metais, Tarybų valdžia vis dar buvo galinga, tačiau TSRS žuvininkystės ministerija pradėjo praktikuoti tralerių užėjimus į užsienio uostus, kur buvo parduodama sugauta žuvis už valiutą. Žuvis ir pajamos nustojo tekėti į TSRS biudžetą, o visa žuvininkystės pramonės šaka – traleriai, laivų statyklos, šaldymo laivynas, tūkstančiai darbuotojų ir tarnautojų – bankrutavo. Tačiau maža žmonių grupė tapo pirmųjų sąskaitų užsienio bankuose savininkais, ir į jas ėmė plūsti valiutinės lėšos.
Reikia žinoti, kaip TSRS buvo kontroliuojama laivyno ekonominė veikla, susijusi su valiuta ir reisais į užsienį, kad aiškiai suprastumėte, jog sprendimai buvo priimami pačiame viršuje. Dar nebuvo net užuominos apie komercinius bankus, jie atsiras tik po dvejų metų. Bet prie tų sluoksnių, kurie kontroliavo naftos dolerius ir pajamas iš prekybos ginklais ir deimantais, atsirado laivyno kontrolieriai.
Netrukus žvejybinio laivyno pramintu taku pasuko prekybinis bei tanklaivių laivybos kompanijos. Pradėta manipuliuoti krovinio ženklu – laivo grimzlės registracija jam pereinant iš šaltų jūrų į šiltas. Pavogtas dyzelinas buvo parduodamas už grynuosius pinigus laivų agentams užsienio uostuose. Lagaminai „Diplomat“ su grynaisiais buvo įteikiami laivų kapitonams, kurie veikė nusikalstamoje grupėje kartu su vyresniaisiais mechanikais ir vyresniaisiais padėjėjais – įrašų informacijos turinys laivo žurnale priklausė nuo šių žmonių. Pajamos, gautos iš tokių neteisėtų sandorių, taip pat tekėjo į šių žmonių nurodytas sąskaitas.
Žmonės, uždavinėję nereikalingus klausimus, ilgų reisų metu tiesiog iškrisdavo už borto į jūrą. Kažką nublokšdavo į bangas audra. Visi kiti paprastai nieko nematė ir negirdėjo, tik namuose tyliai pasakodavo savo žmonoms apie tai, kas vyksta. Manyti, kad nedalyvaujant tuometinei aukščiausiai „Sovcomflot“ (tarybinis komercinis laivynas – vertėjo pastaba) vadovybei, tokias aferas galėjo prasukti laivų vadovybė, reiškia visiškai nesuprasti, kad tarybiniame kariniame jūrų laivyne kiekvienas įgulos nario kvėptelėjimas buvo žinomas tiems, kuriems reikėjo žinoti.
Toliau buvo dar blogiau. Šalyje labai trūko pinigų, todėl buvo nuspręsta padidinti mokesčius vietinių kompanijų laivams už užėjimus į savo šalies uostus. Užsienienio laivams tarifai išliko žemi. Klausimai apie tai, kodėl egzistuoja tokia diskriminacija prieš savo šalies vėliavą, liko be atsakymo. Bet po poros mėnesių laivyno laivai buvo pradėti registruoti ofšorinėse zonose ir ėmė plaukioti su užsienio vėliavomis – žinoma, siekiant išgelbėti laivininkystės pramonę.
Šalis liko be laivyno, o biudžetas – be pinigų, tačiau prichvatizacija de facto vyko audringai ir spontaniškai dar iki Gaidaro. Kita vertus, iš buvusių laivininkystės kompanijų vadovų ir laivų kapitonų, turėjusių ryšius su vadovybe, (tų, kurie tvarkingai nešiojo juodus lagaminus grynaisiais pinigais už pavogtą dyzeliną), staiga atsirado stambūs laivų ir pervežimų jūromis kompanijų savininkai. Atkreipkite dėmesį, jie nebuvo kažkokie šešėlinės ekonomikos vertelgos ar pogrindžio dirbtuvių verslininkai – tai buvo šakų, kurios tiesiogiai dirbo pajamų užsienio valiuta srautais, vadovybė.
Šmėstelėjo ir dingo kooperatyvų epocha, per kurią praėjo gamybinės ir prekybinės veiklos etapai. Prasidėjo čekinė privatizacija. Labai greitai pasibaigė šaudyklinės prekybos verslo erą. Ėmė kilti dviejų ir daugiau aukštų namai, priklausantys teisėjams ir prokurorams, muitininkams ir vietinių policijos skyrių vadovams, ir šitie niekuo neišsiskiriantys pareigūnai antpečiais labai greitai pakeitė įspūdingus mafijos smogikus su raudonais švarkais ir masyviomis grandinėmis iš aukso ant kaklo.
Dešimt metų po šalį keliavo metalo laužo surinkėjai, kurie vežė į metalo pjaustymo aikšteles ištuštėjusių gamyklų įrangą bei ir aprūdijusius buvusių kolūkių bei tarybinių ūkių kombainus. Juodasis ir spalvotas metalas galingu srautu plūdo į užsienį. Spalvoto metalo šaltiniai – tai buvę karinės paskirties objektai, tame tarpe kosmodromai, kuriuos pjaustyti buvo leidžiama tik saviems žmonėms.
Tada atėjo oligarchų era, kurių buvo dvi bangos, ir kurie tada pasidalino naftos pramonę, statybą ir dujas. Trumpas aukštų angliavandenilių kainų laikotarpis leido nepastebėti vykstančios gamybinės bazės totalinio triuškinimo eigos. Dingę buvę darbininkai ir inžinieriai buvo nematomi – jie pasitraukdavo tyliai, nei naujieji rusai per ginkluotų susišaudymų griausmą.
Šalyje užgrobė valdžią ir nuosavybę liberalai, o jų konfliktai su saugumo tarnybomis vyko tik dėl įtakos sferų.
Po to, kai šalyje sustiprėjo privatus kapitalas, žmonės pradėjo suprasti, kad liberalizmas yra kelias į niekur. Dabar ministro pirmininko pavaduotojas Jurijus Borisovas oficialiai paskelbė, kad Rusijoje baigėsi trisdešimt metų trukusi monetarizmo valdymo era ir prasidėjo perėjimas prie valstybinio kapitalizmo. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas.
Jurijus Borisovas teigia, kad monetarizmas nedavė šaliai jokių pozityvių rezultatų, o tik pakirto šalies potencialą. Ši klaida buvo pripažinta aukščiausiame lygyje, todėl šalies kurso keitimas yra būtinas dalykas. Kas slypi už šių paprastų žodžių, gali suprasti tik tie, kurie pradėjo 80-ųjų pabaigoje ir kažkaip pasiekė 2020-uosius. Tai yra, tie, kurie išgyveno 1990-uosius, 2000-uosius 2010-uosius metus. Tai ypatinga karta, kaip ir tie, kurie praėjos karą ir išgyveno.
Valstybinis kapitalizmas yra sistema, kuri bus derinama mažiausiai du – tris dešimtmečius. Formaliai tai yra daugiastruktūrinė ekonomika, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina valstybinis sektorius. Neoficialiai tai yra nauja elito hierarchija, kai valstybės tarnautojai, valstybininkai išstumia kompradorinio elito statytinius ir įvaldo planinės ekonomikos valdymo metodus, kurie nėra pagrįsti direktyviniu planavimu, o naudoja orientuotas į poreikių tenkinimą priemones.
Verslas įgyja teisę egzistuoti tik tada, kai supranta šalies interesus. Lieka problemišku bankų sektorius, technologiškai orientuotas į tarptautinius bankininkystės standartus. Bankininkų užduotis yra nepertraukiami atsiskaitymai, o tai reiškia metodų unifikavimą. Jei naudojamas akcinis kapitalas, tai ir audito procedūros turėtų būti standartinės. Tai yra suvereniteto ir atskaitomybės išorės finansų institucijoms, tokioms kaip TAB ir TVF, santykio koreliacijos problema.
Technologiniu požiūriu tai yra finansinio stabilumo, atsargų ir kapitalo pakankamumo įvertinimo problema. Politiškai tai yra finansų suvereniteto problema. Ši zona išlieka problemiškiausia, tačiau yra visas spektras sprendimų, kurie padės sustiprinti suverenitetą. Svarbiausia yra politinė valia ir daugumos pasitikėjimas valdančiąja klase.
Tam reikalinga Konstitucijos reforma, kurios pagrindu vyks visų su ja susijusių įstatymų pertvarkymo procesas. Tai evoliucijos procesas, todėl ir trunka du dešimtmečius. Dešimtojo dešimtmečio kartai tai yra giliausia visų patirtų revoliucija. Nes sulaužyti socializmą buvo lengviau nei pereiti nuo monetarizmo prie valstybinio kapitalizmo. Pasipriešinimas dabar yra daug stipresnis, o valstybės pozicijos silpnesnės.
Kilti visadasunkiau, nei kristi. Putino Konstitucija yra pakilimo konstitucija. Tai bus ilgas ir sunkus, kaip ir bet kuris, kilimas. Ir jis jau prasidėjo, turint omenyje vykstantį balsavimą dėl pakeitimų. Liepos 1 d. šalis atsisveikina su Rusija liberaliąja, kuri trisdešimt metų vykdė savo laukinius eksperimentus su gyventojais. Prasideda, o tiksliau grįžta, Rusija valstybinė.
Baigėsi dar viena mūsų sunkios istorijos epocha. Niekas nesako, kad ateinanti era bus lengvesnė, tačiau ji tikrai nebus tokia beviltiška. Piniginio liberalizmo vergovės baigtį prisimins Rusija. Kažkada tai atsiminsime ir patys negalėsime tuo patikėti, bet dabar mums reikia tik Pergalės. Vienos visiems, ir dėl kainos mes nesiderėsime.
Su naujos eros pradžia, draugai.
Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-06-30
Vertėjo pastaba: Rusijoje vyksta balsavimas dėl Konstitucijos pataisų. Lietuvoje, kaip ir visose JAV-NATO kolonijose, kilo baisus triukšmas valatkodelfinėje melo propagandos žiniasklaidoje dėl Rusijos sprendimo pakeisti savo Pagrindinį įstatymą. Atrodytų, koks visokių , atsiprašant, linkevičių, landsbergių, gentvilų, šimašių, anušauskų ir visos proamerikietiškos “gop-stop” kompanijos reikalas, kokius pas save įstatymus keičia laisva ir demokratiška Rusiją?!. Pasirodo , tiesioginis. Rusijai, kaip ir Lietuvai bei visoms kitoms JAV “demokratizuotoms” šalims 1990-ais metais kolonijines konstitucijas kurpė JAV bei Didžiosios Britanijos kolonizatoriai. Ir sukurpė tokias, kad JAV-NATO kolonizuotoms šalims teko 30 metų mokėti nepakeliamą duoklę Vakarų plėšikams ir tyliai nykti po skambių lozungų apie laisvę ir demokratiją trankia kakofonija. Rusijos, kaip ir Lietuvos, pagal Vašingtono ir Londono “demokratų-kolonizatorių” sukurptus įstatymus laukė Šiaurės bei Lotynų Amerikos indėnų, Afrikos negrų, Australijos aborigenų, N. Zelandijos bei Okeanijos čiabuvių likimas – “baltieji” Vakarų arijai sprendė gyventi untermenšams ar mirti. Lietuvoje šis procesas jau įgijo negrįžtamo pobūdį. JAV-UK prastumti į valdžią landsbergistai – konservatoriai, liberalai, socdemai, fašistai, nacionalistai ir pan kompradoriniai “elitai” – liokajiškai tiksliai, kaip ir rašoma straipsnyje, vykdė užjūrio kolonizatorių užduotį sunaikinti šalį.
Skirtumas tik tas, kad Rusija rado savyje jėgų pasipriešinti Vakarų konkistadorų invazijai ir pakilo į kovą už savo laisvę. Kitos JAV “laisvos” kolonijos – Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Ukraina, Gruzija ir kt, – atsigulė po JAV-GB kolonizatorių kojomis ir su šiuo kilimėliu JAV-NATO okupantai elgiasi atitinkamai – valosi kojas. O vietiniai šių kolonijų gyventojai niekaip nepaliauja rinkti sau į valdžią antivalstybines proamerikietiškas partijas – konservatorius, liberalus, socdemus, nacistus, fašistus, nacionalistus. Balsuoji už landsberginę chuntą ar jos nacionalistinius klonus, balsuoji už savo atsisakymą nuo ateities.
Rusija pasirinko savo kelią – suverenios, laisvos, demokratiškos ateities kelią.
