Autorius Kristoferis Voiška
2020 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com/2020/08/neramumai-baltarusijoje-kam-naudingi.html#more
Koks? Yra ir Baltarusijoje, ir Rusijoje, ir kitur ne šiaip „kairiųjų“ (taigi, liberalų, po LGBT ir panašių nukrypimų ženklais bei ženkliukais vaizduojančių „antikapitalistus“, „socialistus“ ir pan.), bet netgi tariamų „komunistų“ stovykloje, kurie teigia, kad reikia remti eilėje valstybinių Baltarusijos įmonių, nors kaip reikiant ir neįsibėgėjusius, bet visgi prasidėjusius streikus. Anot jų, čia reikia skirti du dalykus: pirma, konkrečių įmonių darbo kolektyvų, kaip dirbančiųjų klasės atstovų, ekonominius interesus ir, antra, būtent liberaliosios opozicijos siekius ir interesus tų klasių bei sluoksnių, kuriems ši opozicija atstovauja.
Logika maždaug tokia: taip, opozicija yra bloga, taip, opozicija, atstovaudama, visų pirma, užsienio finansinio kapitalo interesus ir, visų antra, atstovaudama visai eilei vietinių Baltarusijos kapitalistų, miesčionių ir vakarietiško „rojaus“ ištroškusių inteligentėlių (bei jų įtakoje patekusiems jaunimo sluoksniams) ir, atitinkamai pagal šiuos interesus siekdama Baltarusijos pramonės privatizavimo, o galiausiai – sunaikinimo – neturėtų būti remiama. Bet… Bet – sako jie – visai kas kita yra valstybinėse įmonėse dirbantys darbininkai, kurie, girdi, tiek metų kentėję Batkos „tironiją“, pagaliau ima bruzdėti ir, nors būdami liberalų įtakoje – vis dėlto gali neva išreikšti aukštesnę „klasinę sąmonę“, žodžiu, pradėti kovą dėl savo interesų, o būtent – trumpesnių darbo valandų, didesnių atlyginimų ir t. t.
Iš pirmo žvilgsnio, ypač jei vienpusiškai ir, pasakysiu, vaikiškai, priimsime, o tiksliau, supaprastinsime, marksistinį mokymą apie klasių kovą (primenu vieno kairiojo Rusijos publicisto, beje, panašios linijos šalininko, Konstantino Siomino frazę: „klasinė kova visada svarbiau už svetimo imperializmo agresijos atrėmimą“) – šitai gali skambėti ir, galbūt, netgi ir skamba gražiai. Tiktai bėda tame: „skamba“. Bet kaip skamba ir kaip yra – skirtingi juk dalykai: nepamirškime, kad ir sirenų giesmės Odisėjui ir jo draugams „gražiai“ skambėjo… Ir aš sakau, kad lygiai toks pat sirenų šauksmas yra ir čia, pasislėpęs po visokių „kairuolių“ lozungais. Ir, be to, kad būtent dialektinis požiūris į situaciją mums tai gali aiškiausiai parodyti.
Apie ką aš šneku? Šneku apie tai, kad tiesa – kaip kažkada nurodė Leninas – yra visada konkreti. Ir taip iš tiesų yra: norint išsiaiškinti, kas gera ir kas bloga, kas teisinga ir kas neteisinga, visada reikia žiūrėti konkretų atvejį, konkrečią situaciją ir ją lemiančius faktus. Taigi, šitai ir turime padaryti dabar, būtent Baltarusijos atveju, kad galėtume atsakyti į klausimą, ko gi verta šių „socialistų“ reiškiama parama Baltarusijos streikams…
Kad Baltarusijoje socializmas ar, kad pats Lukašenka socialistas – taip teigti būtų klaidinga. Taip, 90-aisiais ne kas kitas, o būtent Lukašenkos politika išsaugojo šios šalies pramonę ir žemės ūkį, nepraleido antitarybinių ekscesų – tame tarpe kriminalinių privatizacijų – bangos. Vis dėlto, kapitalistiniai santykiai šalyje vystėsi ir šiai dienai, 2020-aisiais metais, valstybinis sektorius Baltarusijoje teapima virš 40%, taigi, mažiau kaip pusę, viso šalies ūkio.
Taigi, čia turime daugiau mažiau valstybinį kapitalizmą, žinoma, su labai ir labai daug likusių socialinių elementų (nemokamu švietimu ir sveikatos apsauga, itin žemais komunaliniais mokesčiais, žodžiu – tarybiniu palikimu). Ir, žinoma, bendrame buvusių tarybinių respublikų (tame tarpe ir Rusijos, ir Lietuvos) fone, Baltarusijos atvejis tikrai šviesus. Bet iš to neseka, kad tai būtų ne kapitalistinė, o socialistinė šalis. Apskritai imant, Lukašenka, galime sakyti, atstovauja nacionaliniam Baltarusijos kapitalui.
Šiame kontekste reiktų paklausti: o kieno gi interesai ir siekiai su šio, sakykime, Baltarusijos valstybinio kapitalizmo, su baltarusiško nacionalinio kapitalo interesais susikerta?
Visų pirma, turime stambius kapitalistus pačioje Baltarusijoje, kurie norėtų ne šiaip privatizacijų (kurios pamažu vyksta, bet laikomos paties Lukašenkos ir jo grupės kontrolėje), bet persiorientavimo į Vakarus. Be abejo, kartu su jais – ir pačių įmonių direktoriai, ištroškę privatizacijos grobio (jie gi nori tapti savininkais „savųjų“ darbininkų rankomis..) ir, kas be ko, aukščiau minėtieji liberalių miesčionių sluoksniai. Tiesa, šios antilukašenkinės jėgos Baltarusijos viduje – gana nevieningos ir susiskaldžiusios.
Toliau – antra – turime pačią Europos Sąjungą ir jos kapitalistus, kuriems Baltarusija būtų itin gardus kąsnelis ir, žinoma, turtingas pigios, kvalifikuotos darbo jėgos šaltinis.
Ir, pagaliau – trečia – turime atitinkamus Rusijos oligarchų sluoksnius, kurie norėtų pasiimti Baltarusijos valstybinę pramonę į savo rankas. Ir kurie tik pasveikintų Lukašenkos nuvertimą – jei šitai atvertų kelius jų kapitalams.
Be to, reikėtų nepamiršti, kad, kiek tai liečia geoekonominius interesus, svarbus žaidėjas čia yra ir Kinija: gi būtent Lukašenkos politika atveria Baltarusiją ir kinų investicijoms, ir apskritai sudaro Kinijai savotišką „langą“ ar, sakykime, ekonominį placdarmą į Europą. Kad Vakarai šito nemėgsta, neverta net kalbėti…
Šiame kontekste reikia paklausti: ar egzistuoja kažkokia kita alternatyva Lukašenkai, nei vienokie ar kitokie „privatizatoriai“, kurie, atėję valdžion, tiesiog paverstų Baltarusija neokolonijine teritorija? Ne fantazijose, bet realiai – dabar ir čia. Atsakymas: ne, tokios alternatyvos ne tik nėra, bet tokia dar net ir nesivysto.
Ryšium su tuo vertėtų paklausti: kam tada naudingi tie „darbininkų streikai“ Baltarusijos valstybinėse įmonėse? Kad į tai atsakytume, pirmiausiai turime pažymėti, kad jie tikrai nėra stichiški ir, dar daugiau, juose nebuvo keliami jokie „darbininkiški“ (žodžiu, grynai socialinio-ekonominio pobūdžio) reikalavimai; juos „iš viršaus“ rengė tų pačių įmonių vadovai, „menedžmentas“ – tikriausiai su viltimis, kad paskiau, nuvertus Lukašenką, galėtų, kaip jau minėta, dalyvauti valstybinio turto išgrobstyme. Na, o, antra, turime suvokti, kad objektyviai – pagal savo praktinį poveikį Baltarusijos socialiniams-politiniams procesams, jie kenkia Lukašenkai ir, atitinkamai, tarnauja vadinamajai opozicijai.
O šios „opozicijos“ siekius mes gi puikiai žinome… Taigi, taip išeina, kad aukščiau minėtos pozicijos besilaikantys „kairieji“, „komunistai“ ir visokie kitokie – tai nei daugiau, nei mažiau, kaip Vakarų, JAV-NATO-ES imperializmui naudingi idiotai. Tiesa, savo požiūrį jie mėgina paremti Lenino autoritetu: jisai gi Pirmojo pasaulinio karo metu išsiskyrė su II Internacionalo lyderiais, kurie, vietoje to, kad organizuotų tarptautinį darbo žmonių pasipriešinimą grobikiško karo organizatoriams (žodžiu, kad sukiltų prieš „savuosius“ buržujus), nuėjo tariamo „tėvynės gynimo“ keliu.
Vis dėlto, šį istorinį pavyzdį konkrečiai šnekamu atveju laikyčiau neadekvačiu. Kaip, beje, ir apskritai bet kokį abstraktų mėginimą remtis autoritetais, nežiūrint konkrečiai į konkrečią situaciją. Štai, tarkime, galime gi nurodyti ir kinų komunistų lyderį Mao Dzeduną, ir vietnamietį Ho Ši Miną, ir, pagaliau, žymiajame VII Kominterno suvažiavime Georgijaus Dimitrovo iškeltą „liaudies frontų“ strategiją – ir visi šie pavyzdžiai gi reiškė komunistų bendradarbiavimą su patriotinėmis ir antiimperialistinėmis savųjų šalių nacionalinės buržuazijos jėgomis, siekiant ne ko kito, kaip bendro tikslo: paties krašto, pačios tautos ir jos valstybingumo išlikimo.
Ar tai – „oportunizmas“, „revizionizmas“ ar dar kažkas panašaus? Galbūt, žvelgiant kraštutiniu kairuolišku, netgi trockistiniu požiūriu – ir taip.
Bet tada, tikriausiai, ir Libijoje nebūtų buvę ko remti Muamaro Kadafio (nes jisai gi ne „tikras“, ne „grynas“ socialistas…), nebūtų buvę ko remti Irako jo kovoje prieš JAV-NATO-ES agresiją ir, aišku, nebūtų ko remti šiandien nei iš esmės socialdemokratinės Venesuelos (patiriančios pastovų ekonominį bei politinį Jungtinių Valstijų terorą), nei, juo labiau, nepriklausomosios Baltarusijos su Aleksandru Lukašenka priešakyje…
Visi aukščiau išvardytieji pavyzdžiai – tai pavyzdžiai valstybių, kurių valdžios ir lyderiai, vienaip ar kitaip, užėmė tvirtai antiimperialistines pozicijas ir, žvelgiant į konkrečią situaciją, išreiškė bendraliaudinį, bendranacionalinį interesą, kurio neapgynus – nei apie revoliucinį, nei evoliucinį, nei kokį kitokį perėjimą iš kapitalizmo į socializmą negalėtų būti nei menkiausios kalbos.
Gi šiuo konkrečiu atveju, žodžiu, Baltarusijos atveju, taip vadinamieji „darbininkų streikai“ – ko jie besiektų ar bereikalautų – jei ir pasisektų, tai privestų tiktai prie to, prie ko privedė „Solidarumo“ veikla Lenkijoje bei Jelciną rėmusių Donbaso šachtininkų veikla „perestroikinėje“ Tarybų Sąjungoje, o tai yra – prie pramoninės bazės išvogimo, išnaikinimo ir tų pačių darbininkų (arba bent didžiosios jų dalies) pavertimo bedarbiais klajokliais.
Visa tai susiję su ne kuo kitu, o būtent profsąjungų, ekonominės kovos – tikros ar tariamos – fetišizavimu, jos laikymu kone savitiksliu, neva būtinai ir savaime „pažangiu“ reiškiniu: apie tai, beje, t. y., apie klasikinių (tai yra, profsąjungų ir pan.) ekonominės klasių kovos formų aktualumą ar adekvatumą dabartinėje, XXI amžiaus istorinėje situacijoje, galima būtų išsakyti nemažai kritikos – bet tai juk nėra šio straipsnio uždavinys. Tad, susilaikydamas, pereisiu prie kitko.
O būtent – prie to, kad patsai kiekvieno ir bet kokio „bruzdėjimo“, ypatingai darbininkų bruzdėjimo, garbinimas ir idealizavimas, kaip neva „pažangaus“ ar netgi „revoliucinio“ veiksmo (pavyzdžiui, kitas Rusijos kairysis komentatorius, Borisas Kagarlickis, netgi teigia, kad tai, kas vyksta Baltarusijoje, yra „ne maidanas, o revoliucija“…), yra toli gražu nei marksistinis, nei komunistinis, bet menševikinis.
Kodėl? Nes gi būtent menševikai, žodžiu, XX amžiaus pradžios dešinieji socialdemokratai, priėmė Eduardo Bernšteino teiginį, kad „judėjimas yra viskas, o galutinis tikslas – niekas“. Ir, atitinkamai, kur vienas ar kitas bruzdesys veda – nebėra svarbu: svarbu tik tai, kad jis apskritai vyksta. Ir tada, girdi, jį tereikia remti tikintis, neva dalykas pakryps „pažangia“ linkme…
Ryšium su tuo, mano galva, reikėtų pažvelgti į akis labai nemaloniai tiesai, o būtent – kad šiuo požiūriu dešinysis oportunizmas ir „kairuoliškas“ ekstremizmas susilieja, kad visa eilė tiek Rusijos, tiek kitų buvusių TSRS respublikų „kairiųjų“ ir „socialistų“ atsiskleidžia kaip paprasčiausi Vakarų, žodžiu, JAV-NATO-ES imperijos naudingi idiotai. Ir čia neturėtų kelti nuostabos, kad visą eilę atitinkamų jų organizacijų finansiškai remia ES palaikomas kairuoliškasis Rozos Liuksemburg fondas, kuris savu laiku, t. y. 2014-aisiais, rėmė ir Ukrainos maidanizavimą.
Ir kuo tai baigėsi – tikriausiai papildomų aiškinimų nereikės… Ir, be to, kas svarbiausia – šitokiame scenarijuje mūsų kraštutiniai „kairieji“ atsiduria gi vienoje ir toje pačioje gretoje su fašistuojančiais nacionalistais bei paprasčiausiais neonaciais, kuriuos Vakarai taipogi naudoja atitinkamiems „spalvotų revoliucijų“ scenarijams.
Taigi, liaudiškai šnekant – tokios tokelės… Bet ką tada daryti? Atminkime: tiesa visada konkreti. Abstrakčios tiesos gyvenime nebūna. Ir šioje situacijoje konkreti tiesa yra viena: kad Baltarusijoje visi tikri komunistai, tikri kairieji – kaip krašto patriotai – privalo remti Lukašenką. Ir, atitinkamai – visų kitų šalių kairieji, visų kitų šalių komunistai – kaip internacionalistai – taipogi privalo paremti ir jį, ir apskritai Baltarusijos patriotinę visuomenę.
Ir šiuo požiūriu malonu matyti, kad pakankamai daug sveikų jėgų būtent tai ir daro. Dar daugiau: tiesiog džiugu, kad pagaliau ir paties Lukašenkos elektoratas (sudarantis neabejotiną balsuojančių Baltarusijos piliečių daugumą), kaip pradžioje minėta, mobilizavosi savajai valstybei, jos suverenitetui apginti.
Na, o žvelgiant į ateitį, taip – yra daugiau nei pakankamai priežasčių iš komunistinių pozicijų kritikuoti „Batką“. Ir tai turėtų būti tiek Baltarusijos komunistų, tiek baltarusių apskritai prerogatyva. Kaip ir siekimas atitinkamų socialinių-ekonominių pokyčių, kūrimas atitinkamus (trumpesnio darbo laiko, didesnio darbo užmokesčio ir t. t.) reikalavimus keliančių profesinių sąjungų, visuomeninių organizacijų ir pan. – tačiau, kad visa tai turėtų nors menkiausią, nors kukliausią praktinę reikšmę, pirmiausiai turi egzistuoti pati šalis.
Ir būtent jos išsaugojimas – ir ne kas kita – šiai dienai yra ir turi būti ir komunistų, ir visų dorųjų, susivokusiųjų žmonių uždaviniu. Kuo greičiau mūsų „kairieji“ tai supras – tuo geriau. O jei ne, aišku – jų laukia eilinių Amerikos naudingų idiotų likimas: ar jiems šito reikia, tegul jie sprendžia patys.
