DRĄSIŲJŲ DEFICITO METAS

Loreta Fokienė

2020-02-22

Šaltinis: https://www.facebook.com/loreta.ef

Kiek Tavyje drąsos? Ne žodinės, o veiksmų drąsos? Kiek Tavo NE yra NE, o TAIP yra TAIP?
Prasidėjus skiepijimui nuo tariamai sunkios ligos ne vienas žmogus pasisakė prieš, bet… pasidavė spaudimui. Pasidavė? Spaudimui? Pasirinko pritapti, tylėti ir save žaloti (kalbu ne apie tuos, kurie tiki skiepo nauda – su jais viskas gerai – žmonės turi teisę rinktis ir tai jų valia). Pasidavė silpnieji…
Kur dingo drąsa? Tarybiniais laikais gimę prisimena, kas yra deficitas ir kaip daugelį dalykų galima buvo gauti tik ,,po blatu”. 😉 O dabar? Parduotuvių lentynos lūžta, esame visko pertekę ir… praradę vidinį stuburą, drąsą, save pačius.
Galime būti patogūs, nuolankūs, tylus. Kad tik nejudintų. Kad tik išsaugotume darbo vietas. Kad tik neužkliūtume.
Taip, tokius žmones lengva valdyti.
Ir žinot ką? Drąsa neturi nieko bendro nei su visuomenine padėtim, nei su statusu, nei su išsilavinimu ar dar kuo. Ji arba yra, arba nėra. Beje, drąsos raumuo ištreniruojamas. Kaip ir pasitikėjimo savimi, savigarbos, orumo. Niekada ne vėlu pradėti.
Vienai mano bičiulei darbe vadovas vis prikaišiojo, kad nelieka po darbo baigti tvarkyti popierių. Kitos lieka, o ji ne. Kokia drąsi! ,,Juk vaikai užaugę, kas Tavęs namuose laukia?” – tarsi juokaudavo. Ji nepasidavė. Darbo laikui pasibaigus palikdavo savo stalą ir eidavo gyventi. Vieną dieną, kai vadovas nutarė padidinti jos krūvį (atlyginimas nedidėjo), nes esą ji labai greitai dirba ir viską spėja, bičiulė padėjo ant jo stalo prašymą atleisti. Taip taip, šiais karantino, bedarbystės laikais! Vadovas ir tuomet pamanė, kad ji juokauja. Metų 50+, kur darbą rasi??? Ji nejuokavo. Paliko darbo vietą, kur nebuvo gerbiamas ir vertinamas įmonei dirbantis atsakingas žmogus. Drąsu? Taip! Dabar laisva ir laiminga. Beje, tikrai nebadauja. 😉 Drąsūs yra paklausūs. Net kai jiems 50+. 🙂
Tu taip galėtum?
Skiepykis, arba liksi be darbo. Ką rinksiesi?
Dirbk neapmokamus viršvalandžius, arba kasdien prikaišios, kad išnaudoji kolegas. Dirbsi?
Nutrauk atostogas ir grįžk, nes be Tavęs nesusitvarko. Grįši?
Pasilaikyk savo klausimus ir nuomonę sau arba būsi išmestas iš mokymo įstaigos. Tylėsi?
Vykdyk nurodymus ir bausk žmones, arba būsi nubaustas pats. Vykdysi?
Kiekvienas ras savų pavyzdžių.
Manipuliatoriai valdo. Spaudo kaltės, sąžinės, gėdos mygtukus ir klesti. Pasiduodantys nekenčia savęs, savo nuolankumo bet nedrįsta nieko keisti. Galų gale patiki, kad jie nieko negali…
Kovoti prieš fizinį smurtą būtina, o naudoti psichologinį pageidautina? Juk tik taip žmonės valdomi. Per žemuosius jausmus.
Tačiau vieną dieną vergas gali nutarti nusimesti pančius. Šeimoje. Darbe. Valstybėje.
Tu mane nuvylei… O privalau atitikti kažkieno standartus?
Maniau, kad Tu geresnė/-is… Manyk toliau ir neprojektuok į kitą savo lūkesčių!
To iš Tavęs nesitikėjau… Tikėkis iš savęs, ne iš manęs!
Tu visada/niekada… Tikrai? O faktai kur?
Mes iš Jūsų daugiau tikėjomės… O kur tai konkrečiai įrašyta darbo sutartyje?
Pažįstamos frazės? Taip veikia manipuliatoriai ir psichologiniai smurtautojai. Beje, dažnai jie net nesuvokia, ką daro. Savo galią įtvirtina kitų, silpnesnių sąskaita. Nes ir patys yra valdomi. Gal aukštesnių vadovų. Gal šeimos narių. Gal partinių kolegų. Užburtas ratas, kai auka tampa smurtautoju, o po to vėl auka.
Drąsus yra laisvas žmogus. Tas, kuris tvirtas savo sprendimuose. Kurio NE yra NE, o TAIP yra TAIP.
Tas, kuriam nėra svarbu visiems iš eilės įtikti, patikti, būti priimtam.
Drąsus tiki Gyvenimu, jo dėsniais ir pasitiki Dievu. Arba Aukštesne Jėga. Arba Visata.
Jis žino, kad būdamas ištikimas sau ir savo vertybėms niekuomet neliks vienas su savimi. O jei ir liks, žinos, kad pasitraukė tie, kurie patys neturi drąsos būti savimi. Tokie negali greta matyti gyvo priekaišto ir priminimo apie jų silpnumą.
Šiuo metu klesti šakalai. Jie geba prisitaikyti. Prie kintančių valdžių, politinių srovių, tendencijų. Pakalikai, kurie ieško šilto užnugario. Tegul klesti.
Dėsniai nemeluoja ir nevėluoja.
Visi gauna savo atlygi. Ne danguje. Čia, žemėje.
Ir, žinot ką? Tolerancija nėra vertybė. Nes tai veidmainystė. Vertybė yra pagarba kitai nuomonei. Tačiau tik tuomet, kai ta kita nuomonė nesibrauna į mūsų šeimas, vaikų auklėjimą, tradicines vertybes, pasirinkimus.
Kai kažkas kėsinasi į svarbius dalykus, verta išsitiesti, pajusti drąsą ir veikti. Ištariant NE. Nesijuokiant, kai nejuokinga. Neatsiliepiant į darbinį skambutį po darbo valandų. Saugant sveikatą savo pasirinktais būdais. Neleidžiant vaikams diegti mums nepriimtinos ideologijos.
Drąsos raumuo treniruojamas kasdien. Mažais žingsneliais. Mažomis porcijomis. Atstovint save ir savo vaikus. Jie mokosi ne iš lozungų. Jie mato, kas esame ir kokie esame mes.
Linkiu drąsos! Esame ne pinigų banknotai, kad visiems įtiktume ir patiktume.
P.S. Mažas vaikas išdrįso pasakyti tai, ką matė visi – Karalius nuogas. Vaikai drąsūs. Kol veidmainystė neapnuodiją jų tyrumo. Turime iš ko mokytis. 🙂