Archive

March 2021

Browsing

2004 m. kovo 29 d. Lietuva įstojo, tiksliau buvo įstumta konservatorių, liberalų, socdemų chuntos, į NATO (North Atlantic Treaty Organisation – Šiaurės atlanto sutarties organizacija). NATO – didžiausia pasaulio istorijoje militaristinė organizacija, kuriai vadovauja JAV.  Dėdė Semas vienašališkai, savanaudiškai, tik savo  interesų labui naudojasi šia daugiašale militaristine organizacija. JAV viešai deklaruoja savo dominavimo visame pasaulyje koncepciją, todėl NATO be jokios abejonės yra JAV neokolonijinės ekspansijos įrankis. Teiginiai, jog NATO yra gynybinė organizacija, kurią sudaro laisvos ir nepriklausomos valstybės, susijungusios į sąjungą tam, kad diplomatinėmis, o prireikus – ir karinėmis priemonėmis išsaugotų tarptautinę taiką bei savo nepriklausomybę,  yra iš piršto laužti, neturi jokio realaus pagrindo ir yra tik deklaratyvi priedanga JAV tarptautiniams nusikaltimams legalizuoti. NATO niekas  niekada nėra užpuolęs, tačiau NATO šalys, ypatingai JAV ir ES valstybės , JTO duomenimis, inicijavo apie 74 procentus visų karinių konfliktų 20 amžiuje. Kaip sakė pirmasis NATO Generalinis sekretorius lordas Izmėjus Hastingsas, „NATO tikslas yra laikyti JAV Europoje, vokiečius laikyti prie kojų, o rusus laikyti už sienos“. Ciniška ir paprasta.

  1. Lietuva kaip ir visos Baltijos republikos, buvo įjungta į NATO karinę organizaciją pažeidžiant Lietuvos Konstitucijos 9 str. – Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Referendumas tyčia valdančiųjų konservatorių, socdemų, liberalų nebuvo surengtas, iš tautos buvo atimta konstitucinė teisė išreikšti savo valią šiuo itin svarbiu klausimu. Profesorius Povilionis bandė tokį referendumą surengti, tačiau buvo chuntos, ypatingai parsidavusios valatkodelfinės žiniasklaidos, apšmeižtas ir totalinio dešiniųjų melo aplinkoje jam nepavyko tokį referendumą surengti. Bet kokiu atveju, dešinieji stojimo į NATO atveju grubiai pažeidė LIetuvos Konstitucijos 9 st. 1d. ir turėtų būti teisiami.
  2. Dar kartą konservatoriai, liberalai, socdemai ir jų klonai grubiai pažeidė Lietuvos Konstituciją, kai Lietuvoje jie įkurdino nuolatines NATO karines bazes, kuriuose melagingos rotacijos principu yra dislokuoti JAV kontroliuojami kariniai daliniai. LR Konstitucijos 137 str. draudžia Lietuvos teritorijoje kurti užsienio šalių karines bazes ir jokia sutartis šios konstitucinės normos negali pakeisti, jokie “partneriai” negali ignoruoti valstybės Pagrindinio įstatymo.
  3. Pagal dešiniųjų chuntos sudarytas sutartis NATO šalių karinių dalinių buvimą Lietuvoje apmoka vietiniai mokesčių mokėtojai. Maža to, Lietuva yra įpareigota skirti 2 proc. BVP NATO kariniams tikslams. Vienai iš skurdžiausių Europos sąjungos valstybių Lietuvai tai yra nepakeliama našta ir atima biudžeto lėšas iš socialinio programų, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitų Lietuvai gyvybiškai būtinų sričių.
  4. NATO dalinių nuolatinis buvimas klaidinančiu rotacijos principu Lietuvoje mūsų respublikai jokio saugumo neužtikrina. Priešingai, daro Lietuvą šalių, prieš kurias savo karinę galią yra nukreipusi NATO, atsakomojo smūgio taikiniu ir iš esmės daro labai pavojingų galimo karinių veiksmų zona teritorija. Branduolinio karo atveju ši teritorija taps pirmojo smūgio taikiniu. Jokio saugumo ir taikos NATO neužtikrino.
  5. NATO šalių karinės pajėgos, dislokuotos Lietuvoje, nepatenka buvo šalies įstatymų jurisdikcijon, nepaklūsta Lietuvos vadovybės įsakymams ir vykdo tik savo šalių ir JAV įsakymus. Tai reiškia, kad sprendimą pradėti karinę agresiją prieš kaimyninę šalį priims užsienio šalies vadovybė, o pasekmės, raketos, bombos ir sviediniai teks Lietuvos gyventojams, kurie jokios įtakos spredimo pradėti NATO agresiją priėmimui neturėjo.  Kai tenka brangiai mokėti už svetimus sprendimus ir nusikaltimus, yra ta situacija, kuri nėra nei išmintinga nei naudinga ir turi savo pavadinimą, kuris niekam garbės nedaro.
  6. Nepasitvirtino ir NATO entuziastų euforiški teiginiai, kad NATO buvimas šalyje užtikrins Lietuvai ekonominį augimą, užsienio investicijas, darbo vietų atsiradimą, mokslo ir technikos pažangą. Nieko panašaus neįvyko – Lietuva ir toliau, jau 17 metų< tvirtai užima vienos skurdžiausių ES šalių poziciją, šalyje masinis skurdas, masinis nedarbas, emigracija, o lietuvių tauta yra viena iš sparčiausi nykstančių pasaulyje.
  7. Lietuvos valdančių partijų, jų valdomos žiniasklaidos, proamerikietiškų fašistinių, nacionalistinių organizacijų nuolat kurstoma militaristinė isterija, tautinė nesantaika, urvinė rusofobija dar didelę neigiamą įtaką šalies gyventojų psichinei sveikatai. Lietuvos gyventojai dažniausiai žudosi ir daugiausiai vartoja alkoholinių gėrimų pasaulyje. Kai kurie psichologai teigia, kad tai yra pasekmės to nesaugumo jausmo, kurį žmonėse sukelia nuolatiniai tautinės nesantaikos ir karinės psichozės kurstymai viešoje edvėje.
  8. NATO buvimas daro didžiulę  žalą  Lietuvos ekologijai. NATO sunkioji technika ardo šalies kelius, darko kraštovaizdį, teršia orą ir gamtą,  nuolatiniams kariniams mokykams rengti statomi nauji poligonai, pastoviai kertami šimtai hektarų miškų, statomos naujos bazės.
  9. NATO kariai  Lietuvoje elgiasi kaip užkariautojai su čiabuviais, demonstruoja savo nepagarbą vietinės valdžios organams, valstybės simboliams, lietuvių etninėms tradicijoms,  dažnai girtauja, kelia muštynes su vietiniais ir taip dar labiau didina vietinių nepasitenkinimą, formuoja apie save okupantų kariuomenės įvaizdį.

Yra ir daugiau priežasčių tvirtai teigti, kad NATO buvimas Lietuvoje nepasiteisina, neatitinka tautos nacionalinių interesų, sukelia nereikalingas įtampas santykiuose su kaimyninėmis šalimis, kelia grėsmę taikai ir saugumui regione.

YANKEE, GO HOME!

STOP US-NATO WAR CRIMES ARROUND THE WORLD!

US-NATO WAR CRIMINALS TO NIURNBERG-II !

NATO batalione Lietuvoje Ruklos karinėje bazėje nustatyti koronaviruso atvejai, iš dalies įvestas karantinas, antradienį pranešė viešųjų ryšių skyriaus atstovas.

„Patvirtiname, kad COVID-19 buvo aptikta kovinėje grupėje praeitą savaitę. Todėl kovinės grupės vadas iš Vokietijos nusprendė visus karius Rukloje pervesti į karantiną, kol bus atsekti kontaktai“, – BNS informavo už viešuosius ryšius atsakingas pulkininkas leitenantas Stephanas-Thomas Klose.

„Koronavirusu užsikrėtę kariai izoliuoti kitoje stovykloje. Ši operacija nepaveiks misijos, kovinė grupė bus pajėgi įvykdyti visus savo uždavinius Lietuvoje“, – pridūrė karininkas.

Jis neatskleidė, kiek atvejų nustatyta batalione ir kokių šalių kariai užsikrėtė. NATO kariniai vienetai nepaklūsta Lietuvos jurisdikcijai ir dažnai piktnaudžiauja savo imunitetu buvimo valstybėje. Į bet kokius klausimus NATO kareivos čiabuvių žiniasklaidai atsako trumpai “No coments”.

Norvegijos žiniasklaida skelbia, kad Lietuvoje užsikrėtė šios šalies kariai, dislokuoti batalione. Batalionui Lietuvoje šiuo metu vadovauja Vokietija.

NATO nuolat dislokuoja Pabaltijo šalyse savo karinius dalinius visiškai nekreipdama dėmesio į tai, kokį pavojų Vakarų militaristinė ekspansija į Rytus kelia buvimo valstybių saugumui. NATO puolamosios ginkluotės kaupimas, karinės infrastruktūros kūrimas, agresyviausio karinio bloko pajėgų didinimas žinomai melagingu rotacijos principu, pastovus dislokuojamų Rusijos pasienyje karių skaičiaus augimas didina įtampą, kelia grėsmę taikai ir saugumui regione. 2004 metais Lietuva buvo įstumta į NATO grubiai pažeidžiant šalies Konstituciją. Taip pat grubiai pažeidžiant Lietuvos Konstitucijos 137 straipsnį, kuris draudžia šalyje kurti užsienio karines bazes, į Lietuvą buvo įvesti NATO kariniai daliniai ir čia įsikūrė kaip namuose. Oficialus NATO kariuomenės buvimo šalyje pagrindas yra prasimanyta Rusijos grėsmė. Ši “Rusijos agresijos” militaristinė psichozė yra nuolat kaitinama po to, kai Rusija buvo priversta gintis nuo karinės agresijos 2008 metais NATO šalių inicijuotos Gruzijos provokacijos atveju. Ir po to, kai NATO šalys įvykdė valstybinį perversmą Ukrainoje 2014 metais ir bandė okupuoti visą Ukrainą, tačiau gavo atkirtį Kryme ir Rytų Ukrainoje. Nuo to laiko prasimanytu Rusijos agresijos sulaikymo pretekstu NATO savo palėgas Rusijos pasienyje padidino apie 20 kartų ir toliau didina.

Prasidėjus koronaviruso pandemijai virusologai ir epidemiologai perspėjo, kad nuolat keliaujantys po įvairias šalis NATO kariškiai gali tapti puikiais COVID-19 platintojais Lietuvoje. O nuolatinės NATO karinės pratybos visada kelia pandemijos židinių atsiradimo pavojų. Tai nuolat kartojasi, tačiau įsivaizduojama Rusijos agresija, valdančiųjų nuomone, yra žymiai pavojingesnė nei NATO karių pernešama ir platinama reali COVID-19 viruso grėsmė, NATO keliama reali grėsmė taikai ir saugumui regione.

 

 

Kovo 23 d. , antradienį, Seimas, prieš tai pagąsdinus apie Lietuvoje plintančias naujas koronaviruso atmainas, skubos tvarka priėmė Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisas, kurios numato, kad kilus įtarimams dėl COVID–19 ligos arba įmonėje užfiksavus koronaviruso protrūkį, darbuotai turėtų būti privalomai testuojami, arba, esant galimybei, perkeliami dirbti nuotoliniu būdu, o nesant tokios galimybės, atleidžiami iš darbo.

Seimas šioms pataisoms pritarė 75 parlamentarams, daugiausiai konservatoriams, liberalams ir socdemams, balsavus už, 14 balsavo prieš, 28 susilaikė. Socdemai, kurie save visada pozicionavo kaip kairiąją partiją, darbo žmonių interesus atstovaujančią politinę jėgą, vis labiau panašėja į savo politinius oponentus konservatorius ir liberalus, kurie atvirai deklaruoja, jog atstovauja tik stambaus kapitalo interesus. Socdemai, patyrę triuškinantį pralaimėjimą rinkimuose į Seimą dėl savo posūkio į dešinę, vis labiau grimzta į politinės impotencijos liūną ir vis daugiau praranda savo ištikimiausių šalininkų pasitikėjimą.

„Daug čia buvo labai keistų spekuliacijų, kad kažkas prievarta kažką ketina testuoti, bet reikia suprasti vieną labai paprastą dalyką – jokiomis kitokiomis priemonėmis kaip tik aktyviu testavimu epidemijos kontrolės užtikrinti nepavyks“, – Seimo posėdyje kalbėjo premjerė.

Šioms įstatymo pataisoms aktyviausiai priešinosi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų (LVŽS) frakcijos narys Dainius Kepenis, tvirtinęs, kad tokios pataisos prieštarauja Konstitucijai. Tuo tarpu kitas LVŽS narys Giedrius Surplys teigė nepalaikąs šio įstatymo, nes, pasak jo, daug svarbiau yra edukuoti apie testavimo svarbą.
Jis pabrėžė, kad pasisako už testavimą, bet nepalaiko šio konkretaus įstatymo, nes jis gali paskatinti nepasitikėjimą COVID–19 testais.
„Aš labai bijau, kad šitas įstatymas šaus Vyriausybei į kojas, nes, kad ir kaip būtų paradoksalu, jis padidins nepasitikėjimą testavimu“, – tvirtino „valstietis“.
Priėmus įstatymo pataisas, Vyriausybei suteikiama teisė papildomai nustatyti darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašą.
Premjerė Ingrida Šimonytė kalbėjo, jog privalomas testavimas nuo koronaviruso visų pirma būtų taikomas su kontaktinėmis veiklomis susijusiuose sektoriuose – medicinos, švietimo, maitinimo paslaugų sektoriuose.

Įstatymo pataisa numato, kad testuotis dėl COVID–19 būtų privaloma tais atvejais, kai darbuotojas užsikrėtė arba galimai užsikrėtė COVID–19 infekcija, tuomet, kai įmonėje užfiksuotas COVID–19 protrūkis arba kai įmonei būtų nustatytas privalomas periodinis profilaktinis testavimas. Numatoma, kad darbuotojus, kurie privalo pasitikrinti sveikatą, turėtų nustatyti Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC), kuris apie privalomą tyrimą turėtų informuoti tiek darbuotoją, tiek ir darbdavį.

Taip pat numatoma, kad atsisakiusiam testuotis darbuotojui būtų suteikiama galimybė dirbti nuotoliniu būdu arba jis būtų perkeliamas į kitą darbą toje pačioje darbovietėje, kurį leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę. Visgi, jei toks darbo pobūdis būtų neįmanomas, darbuotojas būtų nušalinamas nuo darbo.
Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisa numato ir tai, kad darbuotojų papildomi sveikatos patikrinimai dėl užkrečiamosios ligos, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, būtų finansuojami valstybės biudžeto lėšomis Vyriausybės nustatyta tvarka.

Pataisos rengėjai teigia, kad ji užtikrintų saugesnį atskirų darbų ir veiklos sričių atlaisvinimą ir organizavimą, sudarytų galimybę laiku nustatyti infekcijos atvejus, organizuoti sąlytį turėjusių asmenų izoliavimą ar kitas užkrečiamųjų ligų kontrolės priemones. Tokiu būdu siekiama sumažinti užkrečiamųjų ligų plitimo bei didelių ligos protrūkių, sąlygojančių darboviečių veiklos tęstinumo sutrikimus, riziką.
Premjerė Ingrida Šimonytė svarstant šio įstatymo pataisas tvirtino, kad prievartinis, arba kaip ji švelniai pavadino, aktyvus testavimas yra vienintelė efektyvi priemonė, leidžianti suvaldyti viruso plitimą.
Toks “aktyvus testavimas” ir šios pataisos iš esmės darbuotojui reiškia priverstinai savanorišką alternatyvą – arba testuojaties, arba sušaudome. Tai yra, atleidžiame iš darbo, kas šiandienos nedarbo sąlygomis yra tolygu socialinei mirčiai.Prievarta, teroras ir melas yra patys mėgstamiausi dabartinės valdančiosios daugumos valdymo metodai.

Įstatymo pataisos įsigalios nuo kovo 26 d.

Grafas Orlovas

2021-03-12

Draugai, aš savo komentarą dedu atskirai, naiviai laukdamas atsakymo …
Kodėl lietuviai laisvai gyvena ir dirba Rusijoje, lietuviškos mokyklos ir lietuvių bendruomenės veikia be jokių apribojimų, teatro režisierius Rimas Tuminas (nuotraukoje) vasario 16-ą Lietuvos nepriklausomybės dieną Maskvos Jevgenijaus Vakhtangovo teatro foje organizuoja banketus su prekyba lietuviškais suvenyrais. Majakovskio teatro direktorius Mindaugas Karbauskis (nuotraukoje) stato spektaklius visoje Rusijoje, lietuvis Puskepalis eina Jaroslavlio Volkovo dramos teatro direktoriaus pareigas (nuotraukoje), o taip pat Rusijoje ramiai sau dirba ir kiti lietuviai.

Rusijoje niekas neatima iš ten esančių lietuvių bendruomenių pastatų ir patalpų, neuždaro lietuviškų mokyklų.

Tačiau Lietuvos sostinės meras Remigijus Šimašius atidaryme Maskvos namų, kurie jau seniai buvo pastatyti už Maskvos miesto merijos pinigus, mato grėsmę Lietuvos saugumui. Kaip arbatos gėrimas su meduoliais prie rusiško virdulio samovaro, rusų romansų dainavimas pritariant balalaikai ir rusų liaudies instrumentų ansambliui ir Lietuvos rusų bendruomenės menininkų paroda šiuose rūmuose gali kelti grėsmę Lietuvos saugumui, kokiu būdu? Gal yra koks nepaaiškinamas kompleksas Vilniaus valdžios pusėje? Jau legendinio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo seniai nėra, o šie namai, pastatyti jo dosnia ranka, neduoda ramybės Lietuvos valdžiai … Arba tai, ką gali daryti lietuviai Rusijoje, negali rusai Lietuvoje ar tai kažkas visai KITA ???
Beje … Suomijoje neseniai buvo atidaryti Kinijos kultūros namai … Kodėl Suomijos vyriausybė neįžvelgė tame jokios grėsmės savo saugumui?


Kai Lietuvos rusofobai griovė jų taip nekenčiamą šalį, jie žadėjo, kad gyvensime kaip Suomijoje, tačiau melagingai nutylėjo faktą, kad suomiai nekariauja žiauraus karo su savo praeitimi, bet priėmė ją tokią, kokia ji buvo. ..
Pavyzdžiui, suomiams netrukdo nei imperatoriaus Aleksandro II Išvaduotojo paminklas pagrindinėje Helsinkio aikštėje, nei senelio Lenino, vieno iš Suomijos valstybės įkūrėjų, muziejus. Nei antroji švedų kalba, kaip valstybinė, nepaisant to, kad švedų gyvena Suomijoje įvairiuose regionuose nuo 6 iki 27 procentų … Ir todėl šalis jau ketvirti metai iš eilės yra pripažįstama Laimingiausia šalimi pasaulyje …
Gal Lietuvos ir Vilniaus valdžiai tiesiog kažkas trukdo kaip tam prastam šokėjui?

Šaltinis: https://www.facebook.com/grafas.orlovas.7

 

 

1943 m. kovo 22 d. Baltarusijos Chatynės kaime buvo įvykdytas baisus karo nusikaltimas. 118-asis saugumo policijos batalionas įžengė į Chatynės kaimą ir jį apsupo. Visi Chatynės gyventojai, maži ir pagyvenę – senoliai, moterys, vaikai – buvo išvaryti iš namų ir suvaryti į kolūkio daržinę. Automatų buožėmis Vakarų Ukrainos nacionalistai-banderininkai kėlė ligonius, senelius, negailėjo moterų su mažais vaikais ir kūdikiais. Kai visi žmonės buvo suvaryti į daržinę, baudėjai užrėmė duris, apklojo tvartą šiaudais, sienas palaistė benzinu ir padegė. Nei vienas suaugęs žmogus negalėjo ištrūkti nepastebėtas. Tik trims vaikams – Volodiai Jaskevičiui, jo seseriai Soniai Jaskevič ir Sašai Želobkovičiui – pavyko ištrūkti iš hitlerininkų pragaro.

Kas buvo budeliai?

Chatynės kaimą Baltarusijoje sunaikino ne vokiečiai, o specialus baudėjų padalinys, zonderkomanda (118-asis policijos batalionas), kurio didžiąją daugumą sudarė Ukrainos policininkai. Batalionui vadovavo buvęs lenkų majoras Smovskyj, štabo viršininkas –  Grigorijus Vasiūra, būrio vadas –  Vasilijus Meleshko. 118-ojo pagalbinio bataliono „viršininkas“ buvo vokietis policijos majoras Erichas Kerneris.

Atsakingas už baudžiamąją operaciją buvo Grigorijus Vasiūra. Šis karo nusikaltėlius po karo ilgai ir sėkmingai slėpė savo tarnybos baudėjų policijoje ir SS faktą. Po karo jis netgi tapo tarybinio ūkio „Velikodymersky“ (Ukraina) direktoriumi. 1984 m. jis buvo apdovanotas medaliu “Darbo veteranas”, tapo Kijevo Kalinino vardo karinės ryšių mokyklos garbės kursantu, ne kartą pasakojo moksleiviams ir jaunimui pasakojimus apie savo herojišką  veterano praeitį Didžiajame Tėvynės kare, kuriame jis neva kovėsi Raudonosios armijos gretose ryšininku.

G.Vasiūra taip įsijautė į tarybinės armijos karo veterano vaidmenį, kad 1985 m. pareikalavo sau Tėvynės karo ordino kaip karinių operacijų veteranas. Tam reikėjo atlikti išsamesnį “veterano” kovų kelio patikrinimą, kuomet ir paaiškėjo G,Vasiūros kriminalinė praeitis. Archyvuose darbuotojai rado tik tai, kad Vasiūra dingo be žinios 1941 m. birželį. Tačiau tolesnės paieškos archyvuose privertė patikslinti kai kuriuos 1975 m. sušaudyto už dalyvavimą kaimo civilių gyventojų masinėje egzekucijoje Vasilijaus Meleško (buvusio Vasiūros kolegos) apklausos protokolų duomenis, iš kurių paaiškėjo ir “veterano” Grigorijaus Vasiūros dalyvavimo Chatynės tragedijoje faktas. 1986 m. lapkričio mėn. Vasiūa buvo suimtas ir pradėta baudžiamoji byla „dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“. Po trupinį buvo surinkti 26 liudytojų parodymai, teismo procesas buvo uždaras. Vasiūra savo kaltę neigė . 1986 m. gruodžio 26 d. Baltarusijos karinės apygardos tribunolas, vadovaujamas teisėjo Viktoro Glazkovo, pripažino Grigorijų Nikitovičių Vasiūrą kaltu kolaboravus su nacistų okupantais bei įvykdžius karo nusikaltimus ir paskelbė nusprendį – nacių kolaborantui skirti aukščiausią mirties bausmę sušaudant.

Teisminio nagrinėjimo metu buvo atskleistos nacių kolaboranto G.Vasiūros įvykdyto šiurpaus karo nusikaltimo detalės.

Tragiška baltarusiško Chatynės kaimo istorija, tuo metu jau pusantrų metų buvusi vokiečių okupacijos zonoje, prasidėjo 1943 m. kovo 21 d. Tą dieną kaime apsistojo ir naktį praleido Vasilijaus Voronianskio vadovaujamas tarybinių partizanų būrys. Kovo 22-osios rytą grupė partizanų sugadino fašistų ryšio liniją. 118-ojo policijos sargybos bataliono dalinys buvo pasiųstas likviduoti ryšio linijos gedimą. Čia baudėjų būrys pateko į partizanų pasalą, kurią jiems surengė „Dėdė Vasios“ būrys „Keršytojas“. Tarp nužudytų nacių buvo vyriausias pirmosios kuopos vadas hauptmannas Hansas Welkė. Reikėtų pažymėti, kad šis karininkas, nepaisant palyginti žemo rango, buvo gerai žinomas Hitleriui ir naudojosi fiurerio ypatingu palankumu. Reikalas tame, kad 1936 m. Welkė tapo olimpinių žaidynių nugalėtoju rutulio stūmimo varžybose.

Persekiodami tarybinius kovotojus, baudėjai kruopščiai iššukavo juos supantį mišką ir išėjo į Chatynės kaimą. Karą su vokiečių okupantais Baltarusijos teritorijoje tuo metu daugiausia vykdė tarybinių partizanų būriai, kuriuos labai rėmė vietos gyventojai, teikė jiems laikiną prieglobstį ir aprūpindavo maistu. Tai žinodami nacistiniai baudėjai apsupo kaimą tos pačios dienos vakare.

Tada dviem merginoms pavyko pabėgti – Marijai Fedorovič ir Julijai Klimovič, kurios kažkokio stebuklo dėkai sugebėjo išlipti iš degančios daržinės ir nušliaužti iki miško. Ten jas pasiėmė gretimo Chvorosteni kaimo gyventojai. Vėliau šį kaimą taip pat sudegino okupantai ir abi mergaitės žuvo. Pats Chatynės kaimas buvo sudegintas visiškai.

Iš daržinėje esančių vaikų išgyveno septynmetis Viktoras Želobkovičius ir dvylikametis Antonas Baranovskis. Vitia pasislėpė po savo motinos kūnu, kuri uždengė savo sūnų. Vaikas, sužeistas į ranką, gulėjo po motinos lavonu, kol budeliai paliko kaimą. Antonas Baranovskis kulka buvo sužeistas į koją, o esesininkai baudėjai pagalvojo, kas jis negyvas. Apdegusius, sužeistus vaikus pasiėmė ir gydė kaimyninių kaimų gyventojai. Po karo vaikai buvo auklėjami vaikų namuose. Dar trims – Volodiai Jaskevič, jo seseriai Soniai ir Sašai Želobkovič – taip pat pavyko pabėgti nuo nacių.

Antonas Baranovskis niekada neslėpė tiesos apie įvykius Chatinėje, atvirai apie tai kalbėjo, žinojo daugelio policininkų, kurie degino žmones, vardus. 1969 m. gruodžio mėn. – praėjus 5 mėnesiams po memorialo komplekso atidarymo – neaiškiomis aplinkybėmis Antonas mirė.

Prieš 78 metus , 1943 metų kovo 22 d., nacistinės Vokietijos kolaborantai, Ukrainos nacionalistų-banderlogų 118 policajų bataljono skerdikai sudegino Baltarusijos Chatynės kaimą su visais jame gyvenusiais civiliais gyventojais. Tada sužvėrėjusių nacių okupantų iš jų kolaborantų gyvi buvo sudeginti 149 kaimo gyventojai, iš kurių 75 buvo vaikai iki šešiolikos metų.

Iš suaugusių kaimo gyventojų išgyveno tik 56 metų kaimo kalvis Josifas Josifovičius Kaminskis. Apdegęs ir sužeistas jis atgavo sąmonę tik vėlai naktį, kai baudžiamieji būriai jau paliko kaimą. Jam teko iškęsti dar vieną žiaurų smūgį. Tarp kitų kaimo žmonių lavonų jis aptiko savo sūnų Adomą. Berniukas buvo mirtinai sužeistas į skrandį ir smarkiai apdegė. Jis mirė ant tėvo rankų. Šis tragiškas Josifo Kaminskio gyvenimo momentas ir buvo įkūnytas vienintelėjė Chatynės memorialinio komplekso skulptūroje – „Nepalaužtas žmogus“. 

 Iš viso nacių kolaborantai-baltaraiščiai, kurių daugumą sudarė vietiniai nacionalistai (Lietuvoje tai buvo Lietuvos aktyvistų Frontas, Impulevičiaus darbo apsaugos bataljonas ir kiti fašistinių organizacijų aktyvistai, kuriuos šiandien neretai šlovina Lietuvos dabartinė valdžia ir propaganda) laikinai okupuotose Tarybų Sąjungos teritorijose sudegino 9200  kaimus, iš kurių 5295 sudegino kartu su gyventojais.

Dabar šitų banderlogų, nacių kolaborantų palikuonys, su fašizmo išradėjos  Anglijos ir tarptautinio terorizmo platintojos JAV organizuotų spalvotų revoliucijų-valstybinių perversmų būdu užgrobė valdžią Vidurio ir Rytų Europos šalyse, vėl okupavo Ukrainą ir vėl degina žmones Donbase, Odesoje. Juos ir vėl remia jų idėjiniai fašizmo broliai iš visos “civilizuotos” Europos. Ypatingai Ukrainos nacionalistai yra remiami Lietuvoje, tokių pačių nacių kolaborantų, Pirčiupių, Ablingos, Žemųjų Panerių, Kauno IX forto degintojų, Impulevičiaus darbo apsaugos bataljono žudikų, Ambrozevičiaus lafininkų-baltaraiščių palikuonių. Nacionalistai visada tarnavo Vakarams, savo gobšumui, o ne savo tautoms.
“Žmonės, būkite budrūs”. Fašistai dabar apsirengė prabangiaisi kostiumais, ryši elitinius kaklaraiščius, išmoko savo grobuoniškas iltis slėpti po dirbtinėmis šypsenomis, gražiai kalba apie mielus, malonius ir net dalinai teisingus dalykus, puikiai vaidina patriotus, liberalus ir demokratus. Tik jų kruvini darbai ne tokioje jau tolimoje praeityje, nuolat demonstruojama pagarba nacių okupantų kolaborantams, dabartinių nacionalistų artimas dvasinis ryšys su  Birželio 23-osios sukilėliais-Lietūkio garažo smogikais, jų nuolat afišuojamas žiaurumas, abejingumas, niekšybė ir ypatingai šventės, kurias jie švenčia, bei “didvyriai”, kuriuos jie garbina, nuolat parodo jų tikrąjį veidą – kruviną atgimusio fašizmo veidą.
NE FAŠIZMUI!
NE JAV-NATO KARO NUSIKALTIMAMS VISAME PASAULYJE!
JAV-NATO KARO NUSIKALTĖLIUS IR JŲ BENDRININKUS Į NIURNBERGĄ-2!
NO PASARAN !

Elemo Klimovo filmas “Eik ir žiūrėk” buvo įkvėptas Chatynės kaimo tragedijos ir įspūdingai atkuria tą siaubo, kurį teko patirti Chatynės kaimo ir visų kitų nacių kolaborantų sudegintų kaimų gyventojams laikinai “šviesiųjų” europiečių okupuotose TSRS teritorijose, atmosferą. Puikiai savo vaidmenis suvaidino lietuvių tarybiniai aktoriai Liubomiras Laucevičius ir Vladas Bagdonas. Verta pažiūrėti, kad daugiau nesikartotų.

Įvertintas Lietuvos Vyriausybės 100 dienų darbas

Kovo 20-ąją suėjo šimtas dienų nuo priesaikos davimo ir Vyriausybės, kuriai vadovauja konservatorė Ingrida Šimonytė, darbo pradžios.
Yra tokia tradicija, kurią liberali žiniasklaida Lietuvoje nuolat pabrėžia – šimtą dienų nuo ministrų kabineto darbo pradžios vyriausybės negalima kritikuoti – nauji ministrai turi apsiprasti su naujos atsakomybės našta ir išmokti dirbti naujose pareigose. Tiesa, šios tradicijos Lietuvos konservatorių ir liberalų kontroliuojama žiniasklaida laikosi tik tada, kai rinkimus laimi … konservatoriai ir liberalai. Jeigu rinkimus laimi minėtų politinių partijų oponentai, sisteminė žiniasklaida, Lietuvoje dar vadinama valatkodelfine, inkvizitoriškos kritikos škvalas užgriūna ant naujos politinės partijos tuoj pat po rinkimų rezultatų paskelbimo. Ir tokią vyriausybę pliekia samdyti žurnalistai, ekspertai, politologai su inkvizicijos įniršiu ir jėzuitiška klasta.
Ingridos Šimonytės vyriausybė visą 100 darbo dienų informacinėje erdvėje buvo glostoma, liaupsinama, garbinama, jos pasiekimai aukštinami, o nesėkmės, kurių žymiai daugiau, nei pasiekimų, slepiamos arba menkinamos. Tačiau katastrofiški naujosios vyriausybės darbo rezultatai, totalinė nekompetencija ir nusikalstamas ekonominių sprendimų politizavimas jau sukėlė masinį ne tik eilinių gyventojų nepasitenkinimą. Valdžios išlaikomi politikos apžvalgininkai per sukąstus dantis yra priversti pripažinti – vyriausybė savo darbą galėtų, švelniai tariant, daryti geriau.
Dvaro politologai ir valdžios kontroliuojama žiniasklaida nutyli daugybę problemų, kurias vis garsiau kelia paprasti eiliniai piliečiai:

1) Daug kritikos susilaukė vakcinavimas ir drastiški karantino apribojimai.

Ypač didelį nepasitenkinimą kelia naujoji Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė, kuriai vadovauja du ekonomistai – ministras Arūnas Dulkys ir viceministrė Živilė Simonaitytė. Anksčiau konservatorių itin nepadoriai kritikuotas SAM vadovas Aurelijus Veryga, medikas, bent sugebėdavo paaiškinti savo priimamų sprendimų motyvus, mechanizmą ir pasekmes. Dabartiniai medikai – ekonomistai pradžioje apskritai vengė rodytis viešumoje, vėliau viceministrė Cheopso piramidės sfinkso veidu visais klausimais vos ne visus siųsdavo žinomu adresu. Bet problemų tik daugėjo. Vadybininkų ministro ir viceministrės nekompetencijos pasidarė jau neįmanoma aiškinti naujokų nepatyrimu ar komunikacijos problemomis. Žmonės vis dažniau užduoda klausimą – ar galima patikėti tokią jautrią sritį kaip visuomenės sveikata ekonomistams? Ar gultumėte ant operacinio stalo, jeigu chirurginę intervenciją jums darytu buhalteris? Ar sėstumėte į lėktuvą, kurį pilotuoja pilotas-traktoristas?…
Be to, sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje , Transparency international duomenimis, yra labiausiai korumpuota sritis. Medikų tarpe dažni korupcijos skandalai. Šiomis dienomis korupcijos byloje apklausiami Molėtų ligoninės vadovai ir gydytojai. Sveikatos apsaugos sistemoje konservatorių ir liberalų reformos daugelį paslaugų padarė mokamomis ir neprieinamomis paprastiems žmonėms, išgyvenantiems už 200 eurų per mėnesį. I tokių Lietuvoje net 30 procentų. Medicinos paslaugų komercializacija Lietuvoje žmonių teisę į sveikatą padarė daugumai nepasiekiama prabanga. Drastiški konservatorių taip mėgstami karantino apribojimai jau žudo įmones, naikina darbo vietas, prisideda prie visiško mažų įmonių sunaikinimo. Tačiau naujųjų reformatorių vyriausybės tai nejaudina – jie gyvena kitoje, savo dimensijoje.

2) Žmones, ir taip išvargintus pandemijos, vis labiau piktina dabartinės vyriausybės ir Seimo daugumos aktyvūs bandymai ratifikuoti dar 2011 metais tų pačių konservatorių ir liberalų tuometinės A.Kubiliaus vyriausybės pasirašytą Stambulo konvenciją, po ko valdžia įgaus daugiau teisių kištis į šeimos reikalus, jėga bus galima diegti į tradicine laikomą lietuvių visuomenę genderizmą, socialines lytis, lytines tapatybės, žmonės bus priversti taikytis su agresyvia LGBT propaganda, įleisti šią nepriimtiną lietuviams seksualinių mažumų propagandą į kultūrą ir švietimą net darželinio ugdymo lygyje. Valdžios prievarta tokiu jautriu klausimu tik dar labiau stiprina nepasitikėjimą naująja vyriausybę.

3) Naujoji vyriausybė ir toliau drastiškai varžo žodžio, spaudos, informacijos, nuomonės laisvę, neįsileidžia į informacinę erdvę jokių kitaminčių, persekioja disidentus, vykdo totalinės cenzūros ir totalinio šnipinėjimo politiką , sukūrė kibernetinę policiją socialiniuose tinkluose, monopolizavo spaudos laisvę, žiniasklaidą pavertė valdančios dešiniųjų partijos įrankiu, unifikavo ją vienos tiesos principu. Tokia liberalios lietuviškos „demokratijos“ forma vis labiau darosi panaši į Orwello “1984” antiutopiją.

4) Socialinių problemų Lietuvoje kalnas – masiniai skurdas ir nedarbas, socialinė atskirtis, milžiniška turtinė nelygybė, valdžios organų korupcija, savivalė ir abejingumas paprastų piliečių problemoms. Tačiau valdžiai, liaudyje dar kandžiai vadinama PIŠ moteriausybe, tai nerūpi ir apie jas tie patys politologai dėl suprantamų priežasčių nutyli.

5) Masinė ekonominė lietuvių emigracija jau tapo konservatorių-liberalų valdymo skiriamuoju požymiu. 2010 metais, valdant konservatoriams, iš Lietuvos emigravo rekordinis skaičius – 84 000 lietuvių. Jaunimas tiesiogine prasme bėga iš šalies, nes nemato perspektyvų. JTO demografijos specialistai prognozuoja, kad iki 2100 metų Žemės etniniame žemėlapyje tautos lietuviai jau nebus. O konservatorių vyriausybė ir toliau diegia LGBT nuostatas, aršiai kariauja rusofobijos fronte, Krašto apsaugos ministras militarizuoja Lietuvą ir žmonių sąmonę, Energetikos ministras Dainius Kreivys daro viską, kad į Lietuvą nepatektų pigi, bet totalitarinė (tik konservatorių galvoje gali toks reiškinys egzistuoti!) elektra, dujos, nafta iš Rusijos, Baltarusijos, vakcina nuo COVID-19, kitos ekonomiškai naudingos prekės ir paslaugos iš Rytų. Kam tai naudinga?

Tačiau jei žiūrėsite naujienas per valatkodelfinę televiziją, galima pagalvoti, kad „gyvename gražiausioje ir laisviausioje šalyje, o visos kitos šalys mums pavydi“.

 

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinės civilizuotos šalies konstitucinės sistemos bruožų yra vadinamasis valdžios rotacijos principas.

Per daugelį metų propagandistų pastangų dėka visuomenės masinėje sąmonėje buvo gelžbetoniu įtvirtinta mintis, kad „valdžios pasikeitimas yra demokratijos pagrindas“. Nuosaikesni ekspertai teigia, kad „valdžios pakeičiamumas yra svarbiausias demokratijos požymis“. Bet kokiu atveju „valdžios pakeičiamumas“ turi didelę reikšmę dabartinių laikų politikoje.

Tuo pačiu metu kalbėdami apie valdžios rotaciją, jie visai neturi omenyje „pakeitimo bet kuriuo metu visų be išimties įgaliotų pareigūnų“, kaip jie mus mokė, tai yra, ne parlamento (seimo) narių ir valstybės tarnautojų atšaukimas, o kalba apie būtent tautos teisės kelis kartus rinkti tą patį asmenį apribojimą. Sekdamos JAV pavyzdžiu, daugelis šalių savo konstitucijose yra įtvirtinusios nuostatą dėl galimybės išrinkti  aukščiausiu valstybės pareigūnu vieną ir tą patį asmenį daugiau nei dviem kadencijoms.

Teoriniu požiūriu tokio pobūdžio teiginiai, taip pat „valdžios rotacijos“ šalininkų pozicija yra labai ginčytina.

Pirma, „valdžios keitimo“ principas tiesiogiai prieštarauja visai socialinei-istorinei žmonijos patirčiai, teigiančiai, kad asmens kompetencijos augimas yra proporcingas jo praktikos kiekiui ir kokybei. Kuo daugiau laiko žmogus sėkmingai užsiima bet kokia veikla, tuo geresni yra rezultatai, tuo tobulesni yra jo įgūdžiai ir apskritai yra didesnė iš jo gaunama nauda.

Antra, šis principas tiesiogiai prieštarauja visai žmonijos valdymo praktikai, kuri rodo, kad kuo labiau patyręs vadovas, tuo geresni jo rezultatai, didesnis autoritetas ir atitinkamai drausminanti įtaka.

Trečia, šis principas kelia abejonių dėl demokratinės valdžios organų formavimo tvarkos, nes tai riboja žmonių teisę pasirinkti asmenį, kuris jau yra įrodęs save kaip sėkmingas vadovas.

Ketvirta, šis principas prieštarauja objektyviam poreikiui užtikrinti valstybės politikos ir socialinės raidos tęstinumą, skatina socialinių procesų spontanišką raidą, daro kliūtis kryptingam visuomenės ekonominio ir politinio gyvenimo vystymosi esmei, atima visuomenei galimybę įgyvendinti strateginius planus apskritai.

Galiausiai, penkta, šis principas turi neigiamą istorinę praktiką. Istorija nežino nei vieno valstybės vadovo, kuris būtų padaręs ką nors didingo ar išskirtinio savo tautai per laikotarpį trumpesnį nei dešimt metų.

Nesugebėjimas per trumpą laiką įgyvendinti šalies vystymosi programos ypač jaučiamas šiuolaikinėje globalių projektų epochoje, kurios įgyvendinimui reikia vadovų ir vykdomosios valdžios pastangų mobilizacijos santykinai ilgesniam laikotarpiui.

Kita vertus, trumpas aukščiausio lygio vadovybės buvimo valdžioje laikotarpis yra patogus destruktyviems veiksmams, griovimui, jau sukurto palikimo naikinimui, kurie paprastai pridengiami skambiu reformų pavadinimu. Tai taip pat neprideda argumentų „valdžios rotacijos“ šalininkams.

Šiuo atžvilgiu būtina atsižvelgti į šio principo atsiradimo ir įsitvirtinimo genezę.

Konstituciją kaip pagrindinį įstatymą ir prezidento, kaip valstybės vadovo, pareigas išrado amerikiečiai po pergalės revoliuciniame Nepriklausomybės kare prieš britus 1787 m. Prieš tai buvo manoma, kad respublika negali turėti vienasmenio valdytojo, nes tai buvo išskirtinis monarchijos požymis.

Nepriklausomų Amerikos valstijų susivienijimas į vieną federalinę valstybę su stipria centralizuota vyriausybe ir prezidentu iš esmės buvo vienintelis būdas joms išgyventi tuo metu.

Amerikiečių išradimas labai greitai paplito visame pasaulyje, nes atitiko realius daugelio šalių poreikį turėti stiprią centralizuotą valstybės valdžią, pajėgią ginti nacionalinį suverenitetą.

Kartu su šiais politiniais išradimais Jungtinėse Valstijose dvi didžiausios partijos suformavo tradiciją neskirti asmens į prezidento posta, jei jis jau dvi kadencijas juo buvo. Šis paprotys nors ir buvo kelis kartus pažeistas, tačiau jis tapo JAV politinės kultūros neatsiejama dalimi.

1951 m. JAV priėmė 22-ąją konstitucijos pataisą, pagal kurią vienas asmuo negali eiti prezidento pareigų daugiau nei dvi kadencijas. Taigi paprotys buvo teisiškai įtvirtintas konstitucijoje. Tai padarė respublikonų dauguma, keršydama demokratams už tai, kad jų kandidatas Teodoras Ruzveltas anksčiau keturis kartus iš eilės laimėjo prezidento rinkimus.

Respublikonai teikdami pataisą teigė, kad atsisakymas nuo apribojimo dvejomis kadencijomis sukuria sąlygas atsirasti totalitarizmui, o per ilgai  būdamas valdžioje asmuo slopina alternatyvių lyderių atsiradimą ir taip varžo žmonių laisvę rinktis. Atsakydami į šiuos akivaizdžiai silpnus argumentus demokratai apkaltino respublikonus šališkumu ir banalia nuoskauda dėl pralaimėjimo Ruzveltui, Jie taip pat tvirtino, kad tik tauta gali nuspręsti, kas turi būti prezidentu, ir ši teisė neturėtų būti ribojama jokiu būdu, toks apribojimas prieštarauja pagrindiniam demokratijos principui – tautos valios viršenybei.

Tačiau ar tikrai JAV vyksta „valdžios rotacija“? Spręskite patys. Valdančios partijos, respublikonai ir demokratai, JAV nesikeičia jau beveik du su puse šimtmečio, o paties prezidento galios yra labai apribotos: jis negali nustatyti nei JAV užsienio, nei vidaus politikos kurso visa to žodžio prasme. Be to, ir tai yra esminis dalykas, nepriklausomai nuo to, kuri partija laimėtų rinkimus ir ateitų į valdžią JAV, šios valstybės grobuoniška politika niekada iš esmės nepasikeitė, nes abiejų politinių partijų užnugaryje stovi tie patys šešėlinės valdžios klanai, glaudžiai susiję su stambiausiomis korporacijomis-monopolijomis ir atstovaujantys tik šių monopolijų interesus.

JAV prezidentai, kongresmenai ir gubernatoriai jau seniai yra labiau panašūs  į šou verslo žvaigždes nei valstybės vadovus. Retais išskirtiniais atvejais kai kurie iš jų ima vykdyti šiek tiek savarankišką programą, kuri bent kiek nepriklauso nuo oligarchų klanų, tačiau tokie maištininkai arba staiga miršta arba juos nušauną paslaptingi vieniši psichai. Akivaizdu, kad ši tradicija nėra tiesiogiai susijusi su valdžios rotacijos koncepcija, tačiau būtent ji pagimdė įstatymą, kuris tapo jos įsikūnijimu.

Amerikos politikos praktika neturi nieko bendra su „valdžios rotacijos“ principu. Pastaruosius tris šimtus metų Jungtines Amerikos Valstijas nepakeičiamai valdė ta pati oligarchijos klasė (pradžioje pramoninė, o dabar finansinė), nuosekliai vykdanti tą pačią imperialistinę politiką (pradžioje JAV hegemonija Amerikos žemyne, o nuo XX a. vidurio – visame pasaulyje). O aukščiausi pareigūnai, prezidentai yra tik marionetės, jokios “valdžios rotacijos” JAV nėra, niekada nebuvo ir būti negali.

Tikrieji teoriniai „valdžios rotacijos“ sampratos pagrindai buvo iškelti žymiai vėliau, nei JAV susiformavo politinė tradicija apriboti prezidento buvimą pareigose dviejomis kadencijomis.

Filosofijoje dar XIX-me amžiuje susiformavo tokia kryptis kaip pozityvizmas, kuri buvo apibrėžta prancūzų mąstytojo Comte’o darbuose. Ši kryptis sparčiai plito akademinėje aplinkoje daugiausia dėl to, kad oponavo Vokietijos mokslininko Karlo Marxo mokymui, kurio idėjos tuo metu buvo užvaldžiusios cechus, gamyklas, dirbtuves, alines ir studentų bendrabučius.

Pozityvizmas teigia, kad tik mokslininkų bendrija yra pajėgi pateikti  adekvatų pasaulio suvokimą visuomenei, kai tuo pačiu metu pati visuomenė laikoma pažinimui neprieinama, o pasaulio vaizdas yra tik stebėjimų produktas. Pats Comte’as dėl staiga išpopuliarėjusio savo mokymo taip susižavėjo … savimi, jog gyvenimo pabaigoje jis nusprendė įkurti naują religiją, paskelbė save šios religijos vyriausiuoju šventiku ir reikalavo išnaikinti „protestantizmą, deizmą ir skepticizmą, kad visa žmonija galėtų atgimti bendru katalikybės pozityvumo pagrindu“.

Būtent pozityvizmo rėmuose gimė „valdžios rotacijos“ samprata, kuri yra mums žinoma ir yra dažnai vartojama rinkimų technologijose. XX amžiaus pradžioje italas Pareto suformulavo taip vadinamą „elito cirkuliacijos teoriją“. Būdamas didelis savo tautiečio Machiavelli, kuris politikoje ragino mėgdžioti žvėris, gerbėjas, Pareto  visus žmones pagal  jų elgesį suskirstė į du tipus – „liūtai“ ir „lapės“. Jo vaizduotėje liūtai buvo stiprūs, ryžtingi patriotai ir konservatoriai, o lapės – gudrūs manipuliatoriai, linkę į kompromisus ir reformas. Ir liūtai, ir valdžioje esančios lapės, teigia Pareto, laikui bėgant degraduoja. Kadangi abu šie elgesio tipai turi ir privalumų, ir trūkumų, kurie tarsi papildo vienas kitą, šių savybių turėtojai turi nuolat keisti vienas kitą, juos būtina rotuoti. Tai ir yra „valdžios rotacijos“ koncepcija.

Pareto apmąstymų pagrindą sudaro idėja, kad visuomenė yra objektyviai padalinta į elitą ir tautą, patricijus ir plebėjus. Elitinius išrinktuosius ir drebančias būtybes, tai yra “tuos, kuriems trūksta energijos, valios, intelekto, žodžiu – žmones, kurie liko už elito rato ribų”.

Nesunku atspėti, kad vienas garsus filosofo žemietis, turėjęs didelę silpnybę visada mėgdžioti liūtą, tapo Pareto uoliu mokiniu ir aršiu pasekėju. Benitto Mussolinis paskyrė  Lozanos universiteto profesorių Pareto Italijos atstovu vienoje iš Tautų Lygos komisijų ir suteikė jam Italijos karalystės senatoriaus titulą. Tačiau Mussolinis, žinoma, nebuvo „elito cirkuliacijos“ ir „valdžios rotacijos“ šalininkas, jam žymiai labiau imponavo pati ideologija skirstyti žmones į stiprius ir silpnus, teisingus ir neteisingus, elitą ir padarus, būtybes, biomasę. Mums svarbiau yra nustatyti ideologines ir teorines „valdžios rotacijos“ principo ištakas ir politinį šio principo autoriaus portretą.

Taigi ideologinis ir teorinis valdžios rotacijos principo atsiradimo šaltinis yra grynai publicistinė „elito cirkuliacijos“ samprata.

„Valdžios rotacijos“ principo esmė yra organiškai susijusi su taip vadinamų demokratinių rinkimų esme apskritai. Pažvelgus į daugumos rinkimų daugumoje pasaulio šalių per visą jų istoriją galima pamatyti visai kitą vaizdą,  nei tas, kurį mums pateikia teoriniai politologijos vadovėlių apibrėžimai. Yra manoma, kad rinkimai liberalioje demokratijoje yra nepriekaištingai skaidri procedūra, kurios metu riboto proto, nepakankamai kompetentingi piliečiai išsirenka sau geriausius iš geriausių valdytojus, kurie jau įrodė savo neeilinius sugebėjimus ir pademonstravo savo nepriekaištingą moralinį tyrumą. Taip viskas pateikiama teorijoje, tačiau vietoj to, daugeliu atvejų mes matome, kad valdančio elito sąmoningai suklaidinti piliečiai kaskart yra verčiami dalyvauti prieš save nukreiptos valdžios legitimacijos procedūroje, kurios metu yra keičiami tik … politiniai atpirkimo ožiai. Vienas kalnus prižadėjo ir buvo išrintas į prezidento postą. Tada kitas pažadėjo ir buvo išrinktas. Tada pažadėjo dar vienas ir jis buvo išrinktas. Lietuvoje jau 30 metų stebime šį konservatorių ir liberalų politinį cirką pavadinimu „demokratiški rinkimai“. Tuo pačiu metu eilinių žmonių, pačių rinkėjų padėtis visą „nepriklausomybės“ ir „liberalios demokratijos“ laikotarpį  praktiškai nesikeičia, išlieka stabiliai bloga – turtingieji toliau lobsta, vargšai skursta, valdžios teroras ir priespauda žmonėms stiprėja, valdžia nuolat tobulina prievartos mechanizmus, teroro technologijas, žinomai melagingos propagandos transliavimo bei masinio smegenų plovimo priemones. Tokiu būdu „valdžios rotacijos“ principo praktinė esmė yra nepakeičiamo ir nerenkamo elito, kurį sudaro daugiausiai turtuoliai monopolistai, diktatūros visuomenei  priedanga demokratinės demagogijos lozungais.

Jei valdžia dėl vienų ar kitų priežasčių (tai yra, įvyksta netikėtas realus valdžios pasikeitimas, valdžios rotacija tikrąja to žodžio prasme) atitenka tikriems tautos atstovams, patriotams, atstovaujantiems tautos nacionalinius interesus, tai pagrindiniai planetos žandarai – JAV, ES ir NATO – pradeda aktyviai atakuoti tokią valdžią, daro neįtikėtiną ekonominį, politinį propagandinį, diplomatinį ir dažnai karinį spaudimą, kad grąžinti iš šių žandarų įtakos ištrūkusią valstybę į „laisvų“ JAV/ES kolonijų gretas.

Vakarų šalių geopolitinė strategija yra išlaikyti savo dominuojančią padėtį pasaulyje, apsaugoti savo neokolonijinę imperiją nuo žlugimo primetant tautoms destruktyvius politinius režimus – konservatorius, liberalus, socdemus, nacistus, nacionalistus, fašistus. Tautoms yra siūloma ne apgalvota, prasminga, nacionalinius interesus atitinkanti šalies planingo vystymosi politika, o teisė pasirinkti mažesnę iš blogybių, vadinamų „Vakarų demokratija“. Bet kurios kitos neamerikietiško tipo, suverenios, nepriklausomos, savarankiškos valdžios sistemos sukūrimas yra nedelsiant paskelbiamas mirtina nuodėme, grėsme vakarietiškam gyvenimo ir mastymo būdui, nedelsiant iššaukia sankcijas, protestus ir netgi dažnai sukelia JAV agresorių įsiveržimą ir tokių Vakarams nepageidaujamų nacionalinių suverenitetų smurtinį nuvertimą. Amerikos korporacijoms tarnaujantys politologai jau seniai suprato, kad šalių užgrobimo, kolonizavimo ir pavergimo greitis yra tiesiogiai proporcingas tokiose šalyse vykdomų reformų skaičiui ir valdomų nacionalistinių nesamonių intensyvumui jų politiniame gyvenime. Todėl šūkis „ už valdžios rotaciją“ yra labai populiarus JAV grobikiškoje užsienio politikoje, kadangi jis užtikrina kompradorinio proamerikietiško klano tokioje nacionalinėje valstybėje nuolatinį buvimą valdžioje ir tuo pačiu JAV geopolitinių interesų dominavimą tokioje valstybėje, kuri XX- o amžiaus viduryje buvo taikliai įvardinta „bananų respublika“ pavadinimu.

Tokiu būdu, praktinė „valdžios rotacijos“ principo reikšmė neturi nieko bendra su demokratija. JAV ir ES kolonizatoriai „valdžios rotacijos“ principą taiko toms šalims, kurias Vakarų kolonizatoriai ketina susilpninti, pajungti ir pavergti, išnaudoti jų turimus resursus savo globaliniams interesams. Tokia padėtis pavergtai šaliai yra tik sulėtintas Šiaurės Amerikos indėnų genocido variantas ir perspektyvų nacionaliniams interesams nenumato.

Tiesioginės demokratijos požiūriu, konkretaus politinio režimo degradacijai kelią užkirsti turėtų žmonių laisva valia, patriotinių nacionalinių jėgų vienybė o ne rinkimų teisės apribojimai. Ir būtent šios mobilizacinės idėjos negali pasiūlyti Lietuvos nacionalistiniai dariniai, save siejantys tik su Vakarų civilizacine paradigma, europietiškomis vertybėmis aršios rusofobijos ir antitarybinės isterijos pagrindu. Negalima kovoti už laisvę šlovinant grandines, idealizuojant kolonijinę priklausomybę atnešusią socialinę sistemą.

Politinės sistemos organizacijos požiūriu valdžia yra arba žmonių rankose, kuri gali būti deleguota tik tautai, absoliučiai daugumai atsakingiems atstovams, kuriuos galima lengvai pakeisti, jeigu atstovas pažeidė visuomeninę sutartį su dauguma ir ėmė piktnaudžiauti savo įgaliojimais, siekia neskaidriais būdais įsitvirtti valdžioje per savo, sakykime, korupcijos formos nepotizmo atveju, vaikus, gimines ir pan. Arba valdžia yra koncentruojama vienos ar kitos mažumos rankose, kai Seime, Vyriausybėje, teismuose ir žiniasklaidoje jau matome antrąsias Landsbergių, Saudargų, Gentvilų ir pan, veikėjų kartas ir demokratija yra tik šios valdžios forma, kurioje reali valdžios rotacija nevyksta jau 30 metų.

Žmonių valdžia yra stipri tik tada, kai ji remiasi valstybine nuosavybe į žemę, gamyklas, įmones, bankų sistemą, realus daugumos dalyvavimas politiniuose procesuose, lemiama tautos įtaka politinių sprendimų priėmimo procesuose. Valdžios šaltinis yra tauta, ne demokratinės formalios procedūros, gamybinių jėgų santykis su gamybos priemonėmis, nuosavybės forma. Privati gamybos priemonių nuosavybė valdžią perduoda privatininkams, kurie visada siekia monopolizuoti ne tik rinką, bet ir politinę valdžią. Tokiu atveju demokratijos apibrėžimas kaip daugumos valdžia netenka prasmės ir tampa tik formalumu saujelės turtuolių rankose.

“Įstatymai yra tik valdančios klasės valia, paversta įstatymu”.

Štai kodėl nacionalistų aimanos „ne tokios Lietuvos norėjome“, „ne už tokią Lietuvą stovėjom Baltijos kelyje“, „sukurkime laisvą demokratišką europietišką Lietuvą“, „vienykimės euroatlantinių vertybių pagrindu, geriausiu atveju yra naivus savęs apgaudinėjimas, blogiausiu atveju raginimas ir toliau paklusti nerotuojamo šešėlinio proamerikietiško klano diktatūrai.

Vienu metu Popiežius išsakė keistą bažnyčios poziciją seksualinių mažumų adresu, kuris labai skyrėsi nuo Biblijoje aprašyto šeimos apibrėžimo. Sunerimau dėl bažnyčios.

Gyvenime ir interneto platybėse dažnai tenka sutinktiu karingų neoliberalių veikėjų, kurie gali melstis velniui ir dievui vienu metu. Ir daro tai visada su nekaltu nuoširdumu. Jie labai mėgsta rašinėti savo fantazijas apie tai, kaip seksualines mažumas, neva, išrado marksistai, kad tradicinę šeimą griovė komunistai diegdami į dorų liberalų šeimas visokius iškrypimus.

Kiti gi veikėjai, nacionalistai ir neofašistai, įvairūs lebensraumai, tautos srautai-upeliai-čiurkšlės, dėl savo patologinės neapykantos komunistams, kuriems taip gėdingai pralaimėjo 1945 metais, irgi, kartu su neoliberalais (pozicijos iš pirmo žvilgsnio diametraliai priešingų fašistinių flangų stebėtinai sutampa, kai reikia šmeižti kairiuosius) kaltina Tarybų Sąjungą, socializmą, komunistus, kairiuosius. Neva marksistai jėga stumia dabartinių “Laisvės” partijų veikėjų propaguojamas netradicinės orientacijos intervencijas, prievarta diegia Stambulo konvencijų novacijas į tokią gražią patriotišką lietuvišką šeimą.

TAI YRA DAR VIENAS DEŠINIŲJŲ, KURIŲ AUKŠČIAUSIA FORMA YRA FAŠIZMAS, MELAS. Soroso maitinami leftistai, antifos, blmistai, meetootistai, anarchistai, feministės nėra jokie kairieji ir niekada jais nebuvo. Jų ideologijoje nėra jokio marksizmo, šitos jėgos dirbtinai pagamintos tam, kad masių protestinį judėjimą nukanalizuoti visomis kryptimis ir tokiu būdu apsaugoti degraduojantį pūvantį kapitalizmą nuo savo pagrindinio konkurento – marksizmo, socializmo.

Marksizmas yra darbo žmones vienijanti ideologija, kuri pajėgi mobilizuoti žmones kovai už savo teises su kapitalizmu ir kapitalizmo išrastomis ideologijomis – fašizmu, liberalizmu, konservatoriais, nacionalizmu. Vakaruose gimusi vienalytės santuokos, kaip ir beklasės, valdomos kapitalo ryklių saujelės, visuomenės idėja prieštarauja baziniams dialektinio materializmo dėsniams, klasinei visuomenės sampratai, priešybių kovo ir vienybės, neigimo neigimo, kiekybinių pokyčių perėjimo į kokybinius dėsniams, kurie sąlygoją progresą. Marksizmas visada pasisakė už gyvybingas socialinės genezės formas, aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžė šeimą kaip vyro ir moters laisva valia sudarytą santuoką ir atmetė negalinčias savęs reprodukuoti, hedonistines   , į save orientuotas socialinės egzistencijos idėjas.

В Киеве назвали лучшую хранительницу домашнего уюта - киевские новости Status quo

Tarybinė praktika ir vidaus politika šeimos adresu visada buvo orientuota į socialistinės visuomenės augimą, vystymąsį. Todėl šeimos politika Tarybų Sąjungoje buvo žymiai konservatyvesnė už visų konservatorių visas psalmes sekmadienio mišiose. Atsiverskite tarybinį Šeimos ir santuokos kodeksą, LTSR, TSRS konstitucijas. Ten aiškiai ir jokių interpretacijų neleidžiančia forma yra parašyta – santuoka yra vyro ir moters laisva valia sudaryta sąjunga. Jokių kitų santuokų nei SŠK, nei tarybinės konstitucijos nenumatė, neleido ir netoleravo. Kištis į šeimą jokioms alternatyvioms orientacijoms buvo neleidžiama.  Bet kokia kitokia, nei biologinė vyro ir moters lytinė tapatybė, alternatyvios seksualinės orientacijos, jų propaganda ir praktika buvo netoleruojamos tarybinėje visuomenėje, laikomi iškrypimais ir buvo persekiojami baudžiamojo įstatymo.

Valstybė gi, socialistinė ir tarybinė, buvo įpareigota įstatymo saugoti šeimą, ginti, aprūpinti ją viskuo, ko reikia šeimai,   ir, reikia pažymėti, efektyviai savo pareigas šeimai vykdė per visą savo gyvavimo laikotarpį. Kaip buvo tuo metu sakoma, vienintelė privilegijuota klasė Tarybų Sąjungoje yra vaikai. Penktas tarybinio Santuokos ir šeimos kodekso straipsnis taip ir sakė – Sutinkamai su TSRS Konstitucija ir Lietuvos TSR Konstitucija šeimą Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje gina valstybė.

Льготную ипотеку под 2% годовых «Бақытты отбасы»запустят по всему Казахстану - Новости из Кокшетау. ИА Кокшетау Азия

 

Valstybė rūpinasi šeima, steigdama ir vystydama platų gimdymo namų, vaikų lopšelių ir darželių, internatinių mokyklų ir kitų vaikų įstaigų tinklą, organizuodama ir tobulindama buities ir viešojo maitinimo tarnybą, išmokėdama kūdikio gimimo pašalpas, teikdama pašalpas ir lengvatas vienišoms motinoms ir daugiavaikėms šeimoms, taip pat kitų rūšių pašalpas ir kitaip remdama šeimą.

Motinystė Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje yra visos liaudies gerbiama, valstybės saugoma ir skatinama. Motinos ir vaiko interesų apsaugą užtikrina specialios moterų darbo ir sveikatos apsaugos priemonės, sudarytos moterims sąlygos derinti darbą su motinyste; motinystės ir vaikų teisinis gynimas, materialinis ir moralinis rėmimas, įskaitant nėštumo ir gimdymo atostogų teikimą moterims, paliekant darbo užmokestį, ir kitų lengvatų teikimas nėščioms moterims ir motinoms.

Toks komunistų nuoseklus požiūris į šeimą sąlygojo Lietuvos istorijoje dar nematytą ir nepriklausomoje Lietuvoje jau užmirštą lietuvių tautos augimą – 1949 metų surašymo duomenimis pokario Lietuvoje gyveno 2,5 mln lietuvių, o 1990 metais Lietuvoje jau gyveno 3,7 mln, lietuvių, padaugėjo 1,2 mln.

Dabartinės grėsmės tradicinei šeimai, socialinės lytys, genderizmas, lyties tapatybės yra išimtinai kapitalizmo autorinis kūrinys. Tokie nebiologinės žmogaus tapatybės idėjos platintojai yra Mamonos vergai, už pinigus pasiruošę pakeisti net savo lytį. Tai yra visokie pigaus populiarumo besivaikantys, įvairūs madingi judėjimai nuo LGBT iki nacionalistų, fašistų, kurie tarpusavyje sutaria tik dėl vieno – jie labai nemėgsta kairiųjų. Ideologija, kuri iš visų humanizmo pagimdytų vertybių aukščiau visko iškelia pelną, dorybe vadina godumą, apsirijimą, paleistuvystę ir kitas mirtinas nuodėmes prilygina laisvei, visada ryšis bet kuriam nusikaltimui prieš žmones, kad tik gautų pelno kuo daugiau. Tai kapitalizmo dėsnis, egzistencinis. Kai egzistencinė prasmė yra tik pinigai, visos kitos vertybės yra devalvuojamos, netenka savo prasmės kapitalistinėje visuomenėje. Anksčiau ar vėliau toks vartotojiškas požiūris į viską pradeda naikinti pačią visuomenę, šeimą, asmenį.

Maža to, Vakarai užsidėjo sau moralinio etalono karūną, bando mokyti visus, kaip jie turi gyventi, kokias vertybes puoselėti, kokiems dievams melstis. Nes tai taip pat tapo verslo sritimi, gali duoti pelną. Pelno gavimui yra modeliuojama situacija, kai naujai belytei visuomenei bus pateikiami vartojimui produktai, paslaugos, kurių vartotojai kol kas nesuvokia, tai yra , programuojama paklausa, pelną iš kurios gaus nematomi vartojimo modelio kūrėjai. Šiuo metui prievarta diegiamos nepriimtinos žmoniškai moralei elgesio normos, negyvybingi šeimos modeliai, trinama istorinė ir genetinė atmintis iš individo sąmonės, unifikuojamas masinis mąstymas, standartizuojami poreikiai, tai yra daroma viskas, kad būtų sukurta lengvai valdomų žmonių visuomenė, bevalė marionečių biomasė, kurie save įsivaizduoja laisvais piliečiais. Užprogramuota, nuolat valdoma iš išorės laisvės iliuzija, matrica. Informacinių technologijų amžiuje žmones yra lengva paversti paklusnia biomase, priversti juos patikėti neįtikėtinais dalykais, vadovautis sveikam protui nepriimtina logika. Tokios masinės propagandos priemonės kaip LRT, LNK, Laisvės.tv, Lrytas, delfi ir pan. dirba tik tam, kad žmonės niekada nesužinotų tiesos, būtų paklusniais svetimos valios vykdytojais net tada, kai savarankiško mąstymo savanoriškas atsisakyma gręsia pražūtimi pačiam individui. Ir valdžios vykdomas informacinis karas prieš visuomenę dažnai pasiekia savo tikslų, spalvingos malonumų propagandos apakinti žmonės praranda orientaciją laike, erdvėje, pasirenka įkyriai propaguojamų malonumų, vartojimo, trumpalaikio pasitenkinimo, lengvų pinigų kelią, kuris artimesnėje ar tolimesnėje perspektyvoje atveda į savižudybę. Nes taip liepia nuomonės formuotojai, influenseriai ir kiti judosidabrinių mėgėjai.

Vakarai, kapitalas, valdančiųjų klubas net sugalvojo užimti Dievo vietą Žemėje ir bando nurodyti Vatikanui, kokius žmones laikyti teisingais Dievo kūriniais, sugalvojo pakeisti net Biblijoje nustatytą šeimos sampratą.

Buvau sunerimęs, tačiau šį kartą Popiežiumi likau patenkintas, Pranciškus neišdrįso nepaklusti savo viršininkui Dievui ir Stambulo konvencijų agresyvius propaguotojus pastatė į vietą vienu savo pareiškimu. Daugumai žmonių tai įkvėpė tikėjimo gėrio pergale ir vilties kovoje už savo tapatybę..

Vatikanas pareiškė, kad dvasininkai nelaimins tos pačios lyties asmenų sąjungų.

Šv. Sostas pirmadienį pareiškė, kad Katalikų Bažnyčios dvasininkai nepalaimins tos pačios lyties asmenų sąjungų. Šiam pareiškimui pritarė popiežius Pranciškus.

Pirmadienį išplatintame atsakyme į klausimą „ar katalikų dvasininkai gali palaiminti homoseksualias sąjungas“ Bažnyčios Tikėjimo doktrinos kongregacija atsakė neigiamai.

Šv. Sostas išplatintame pareiškime nurodė, kad homoseksualumas yra „pasirinkimas“, pavadino jį „nuodėmingu“, todėl esą „jo negalima pripažinti kaip objektyviai atitinkančio“ Dievo planą.

Dekrete išskiriama, kad Bažnyčia priima ir laimina homoseksualius asmenis, tačiau nelaimina kokių nors jų sąjungų, nes sakramentinis pripažinimas neturėtų būti maišomas su santuoka.

„Homoseksualių sąjungų palaiminimas negali būti laikomas teisėtu“, – pareiškime nurodo Bažnyčios Tikėjimo doktrinos kongregacija. Dievas „nelaimina ir negali laiminti nuodėmės“, rašoma pareiškime.

Katalikų Bažnyčia skelbia, kad homoseksualūs žmonės nusipelno orumo ir pagarbos, tačiau homoseksualūs lytiniai santykiai yra „iš prigimties neteisingi“. Pagal Bažnyčios mokymą, santuoka yra vyro ir moters sąjunga, atitinkanti Dievo planą, kurios tikslas – kurti naują gyvybę. Tačiau homoseksualių asmenų sąjungos tokio Dievo plano neatitinka, nurodoma pareiškime, kurį cituoja agentūra AP.

Popiežius Pranciškus anksčiau išreiškė asmeninį pritarimą partnerystės įteisinimui, kad tos pačios lyties asmenų poros būtų teisiškai apsaugotos pasaulietiniame gyvenime. Teiginiai, kad jis palaiko partnerystės įteisinimą pasirodė ir pernai išleistame dokumentiniame filme apie pontifiką, tačiau Vatikano atstovai paaiškino, kad jie yra ištraukti iš konteksto bei paimti iš ankstesnio interviu. Nepaisant asmeninio pritarimo partnerystės įteisinimui, pontifikas niekada nepalaikė tokios partnerystės prilyginimo santuokai.

Išvada. Marksistų požiūris į šeimą yra konservatyvus, tarybų valdžia visada rėmė vyro ir moters laisva valia sudarytą santuoką, skatino ir globojo tradicinę šeimą. Tarybinė politika šeimos klausimu sutampa su Bažnyčios požiūriu, tačiau yra pabrėžiamas tarybinės šeimos pasaulietiškas pobūdis ir netolerancija LGBT propagandai, praktikai. Neoliberalų prasimanymai ir jų primetami kaltinimai, neva komunistai griovė tradicinę šeimą, vykdė kolektyvizaciją šeimoje, yra iš piršto laužti, neturi jokio pagrindo – tai paneigia istoriniai faktai ir demografinė statistika. Socialistinių revoliucinių pertvarkymų pradžioje pasitaikė pavieniai „reformatoriai“ (Uvarovas Saratove ir Chvatovas Maskvoje), kurie bandė revoliucijos šešėlyje patenkinti savo individualius seksualinius poreikius. Tokie veikėjai labai greitai buvo nubausti pačių gyventojų ir netoleruojami socialistinės valdžios organų (Uvarovas Saratove buvo nužudytas moterų jau kitą dieną po savo pareiškimo paskelbimo).

Klasikinio, tradicinio, marksistinio požiūrio į monogaminę šeimą šiuo metu laikosi Rusija, Kinija, kitos šalys, kurios turi tikslą išsaugoti savo kultūrą, suverenitetą, valstybes, palikti savo šalį ateities kartoms. Šio šalys energingai ir nuosekliai priešinasi Vakarų platinamai LGBT propagandai ir tokiu būdu siekia padidinti savo šeimas, gyventojų skaičių. Šalys, patekusios Vakarų kolonizatorių įtakon susitaiko pradžioje su sąmonės kolonizavimu, o vėliau ir su savo teritorijas perduoda valdymui Vakarams. tai reiškia kartoja klasikinį neokolonializmo scenarijų.

Bet kokie neoliberalų ir neonacių bandymai primesti komunistams kaltinimus dėl tradicinės šeimos griovimo yra iš piršto laužti ir yra visada ištraukiami ideologinių marksizmo priešų pūvant kapitalistinei sistemai.

Gilėjant kapitalizmo sisteminei krizei klasių kova tik aštrės. Kapitalizmo apologetai, siekdami pratęsti pūvančio kapitalizmo agoniją griebiasi už šiaudo ir savo nusikaltimus, pagal chucpos dėsnius, bando nurašyti oponentams, kairiesiems.

Fui, negražu, ponai liberalai ir neonacistai, negarbinga, nepadoru… Bet tai jums organiškai būdinga.

 

Šiomis dienomis JAV-NATO karo nusikaltėliai nuolat vykdo prie Rusijos sienų didžiausius po Šaltojo karo pabaigos karinius mokymus, kruopščiai ruošia naują tarptautinį nusikaltimą, karinę agresiją prieš taikią ir demokratišką Rusiją. Marionetiniai režimai, kuriuos JAV pastatė į valdžią po įvykdytų 1990 metais valstybinių perversmų, su malonumu aptarnauja JAV kolonizatorių geopolitines operacijas, atiduoda savo teritorijas NATO okupantams, kerta šimtamečius miškus, daro JAV okupacinei kariuomenei karines bazes, poligonus, nors turėtų suprasti – šalys, kurios įsileido NATO agresorius į savo teritorijas, Vakarų agresijos prieš Rusiją atveju, nuo Žemės paviršiaus išnyks pirmosios. Pagal JTO Tautų Chartijos nuostatas, kitas tarptautinės teisės normas, reglamentuojančias karo teisę, tarptautinius santykius, šie JAV-NATO karo nusikaltėlių mokymai yra tarptautinis nusikaltimas, tiesioginė karinė agresija prieš Rusiją, kuri pažeidžia pasaulio tautų teisę į taiką, taikius santykius, kelia tiesioginę grėsmę taikai ir saugumui ne tik JAV kolonijų, kurių teritorijoje yra vykdomi šie JAV agresorių provokaciniai kariniai manevrai, bet ir viso pasaulio žmonėms. Vakarų karo nusikaltėliai tokiais kariniais žaidimais akivaizdžiai provokuoja galingiausią pasaulio valstybę Rusiją pasauliniam branduoliniam armagedonui, po kurių Žemėje neliks gyvybės. Lietuvos marionetinė valdžia su liokajišku nuolankumu atiduoda visą Lietuvą trypti JAV-NATO okupantams, kurių istorija – tai aibė kraupių nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų, šiurpių žudynių, kuriuos šie tarptautiniai teroristai vykdė visame pasaulyje ir prieš visas pasaulio tautas, nepriklausomai nuo to, buvo šios tautelės JAV sąjungininkėmis ar priešininkėmis. Vienas iš tokių kraupių JAV kariaunos tarptautinių nusikaltimų yra JAV agresija prieš Vietnamą, kurio teritoriją šie JAV “demokratai” pavertė napalmu išdeginta ir cheminio ginklo Orange Dust apnuodyta dykyne.

Борьба за демократию. Сонгми. | Пикабу

Tarp virtinės JAV įvykdytų karo nusikaltimų agresija prieš mažą Pietryčių Azijos valstybėlę Vietnamą užima ypatingą vietą, išsiskiria savo ypatingu žiaurumu, nebaudžiamumu ir mastu – JAV karo mašina socialistiniam Vietnamui smogė visa savo kriminaline galia. Tarp visų šio baisaus karo žiaurumu išsiskiria kaimelio Songmi sudeginimas ir visų jo civilių gyventojų – moterų, vaikų, senelių – šaltakraujiškas išžudymas.

Prieš 53 metus JAV kariškiai įvykdė vieną kruviniausių karo nusikaltimų Vietname. Praėjusiais metais Vietnamo miesto Danango uoste išmetė inkarą JAV karo nusikaltėlių mirties fabrikas lėktuvnešis “Theodore’as Rooseveltas”, kurio vizitu JAV bombų demokratijos diplomatai nevykusiai pabandė paminėti Vietnamo ir JAV diplomatinių santykių atkūrimo 25-metį. Nors praėjus ketvirčiui amžiaus ir pavyko šiaip ne taip atkurti diplomatinius santykius tarp šalių, tačiau ištrinti iš vietnamiečių istorinės atminties JAV kariaunos įvykdytų siaubingų karo nusikaltimų pasirodė neįmanoma – “demokratai” JAV imperialistai  1965–1975 m. karo prieš Vietnamo liaudį metu aprodė savo visą žvėrišką prigimtį ir tai įsirėžė į vietnamiečių atmintį patirtu siaubu.

Vietname visi prisimena tragediją, istorijoje žinomą kraupiu pavadinimu „Songmi skerdynės“. Skerdynės, kurias 1968 m. kovo 16 d. surengė JAV kariaunos 20-ojo pėstininkų pulko 1-ojo bataliono samdinių padalinys “Charlie” Vietnamo kaime Milai, tapo JAV beprotiško žiaurumo, brutalaus nebaudžiamumo okupuotose teritorijose simboliu. Šiandien šioje vietoje yra pastatytas memorialas atminti šokiruojančias žudynes, kurių metu žvaigždėtai-dryžuoti iki dantų ginkluoti kariškai išžudė 504 beginklius civilius žmones, moteris, senelius, mažamečius vaikus, vienam iš kurių buvo tik vieneri metai. Memorialo vietoje pastatytas paminklas vaizduoja nužudytų ir sužeistų civilių žmonių veidus, o jo centre – moteris su negyvu kūdikiu rankose.

Guerre du Vietnam: l'auteur du scoop de My Lai en 68 sur les lieux du massacre

Būtent tokią – baudžiamąją – operaciją suplanavo  1968 m. kovo 16 d. JAV agresorių vadovybė Songmi kaime. Tokia kraupia baudžiamąja akcija buvo siekiama atkeršyti Pietų Vietnamo nacionalinio išsivadavimo fronto kariuomenei, kuri gynė savo šalį ir , žinoma, teisėtai naikino karinius taikinius JAV agresorius. Bet šiuo atveju JAV karinė žvalgyba suklydo – šiame ir kaimyniniuose kaimuose jokių vietnamiečių karinių dalinių ar ginklų sandėlių tiesiog nebuvo. Tačiau įsiutę dėl anksčiau mūšio lauke ir nuo minų patirtų nuostolių „Charlie“ kuopos kariai, vadovaujami psichikos sutrikimų kamuojamo vado kapitono Ernesto Medino, visą savo įniršį išliejo ant taikių civilių gyventojų, paprastų kaimiečių, kurių kaltė buvo tik ta, jog jie dieną naktį liejo prakaitą ryžių laukuose ir bandė išgyventi siaubingo karo košmare.

Į šiaudines kaimiečių trobeles skriejo granatos, kaimelio moterys buvo masiškai prievartaujamos, seneliai ir vaikai buvo tiesiog šaudomi vietoje. Atkurdami siaubingą keršto prieš beginklius žmones paveikslą, žurnalistai išsiaiškino, kad amerikiečiai dykvietėse sustatydavo į eilę po 20–30 kaimiečių ir šaltakraujiškai juos paeiliui nušaudavo, paeiliui, kas sekantis dar spėtų suvokti, kas vyksta. Tuos, kurie rodė gyvybės ženklus, pribaigdavo durtuvais. “To neįmanoma pamiršti. Aš dažnai sapnuose regiu, kaip vėl ateina kareiviai, o tada rėkiu naktimis”, – dalinasi kraupiais prisiminimais tragedijos liudininkė Pam Ti Tuan. – Kartu su visais mus nuvedė prie griovio, mūsų buvo kelios dešimtys. Pakeliui kareiviai rėkė, keikėsi, mušė mus automatų buožėmis, spardė kojomis, šaudė. Žmones išrikiavo palei kanalo kraštą, privertė pasisukti nugara į žudikus, atsiklaupti ir pakelti rankas. Netikėjome, kad jie mus gali nužudyti. Mes jiems visiškai paklusome ir nesipriešinome! Bet jie pradėjo šaudyti. Nužudytieji vienas paskui kita griuvo į vandenį “, – pasakojo išgyvenusi įvykių liudininkė.

16 mars 68: My Lai, un Oradour sur Glane perpétré au Vietnam | Le Club de Mediapart

Nebylius šio siaubingo karo nusikaltimo įrodymus šiandien galima pamatyti vietiniame Songmi kaimelio muziejuje. Nulipdytame nedideliame kaimo kelio, ant kurio buvo šaudomi civiliai žmonės, fragmente aiškiai matomi išlikę pėdsakai – basų vietnamiečių kojų pėdsakai, o šalia kaustyti, dantyti amerikiečių armijos karių batų atspaudai. Koks baisus karo nusikaltimas buvo įvykdytas aiškiai matosi peržiūrint šio šiurpaus įvykio nuotraukas – išsišiepęs „Charlie“ kuopos eilinis padega namą kaimelyje Songmi, dešimtys nužudytų moterų ir vaikų guli ant kaimo vieškelio, valstiečių lavonai sumesti į šulinius…

50 лет трагедии в Сонгми: какие уроки усвоили США | События в мире - оценки и прогнозы из Германии и Европы | DW | 16.03.2018

Hju Tompsonas 1968-03-16 Songmi kaime nutupdė savo sraigtasparnį tarp sužvėrėjusių kareivių ir kaimiečių, ir įsakė borto šauliui šaudyti į žudikus, jeigu šie bandys toliau žudyti vietnamiečius.

Kraupi ekspozicija apie šias žudynes taip pat pristatoma karo aukų muziejuje Vietnamo sostinėje Hošimine. Pateikti kraują stingdantys prisiminimai dviejų stebuklingai išgyvenusių moterų  Fam Ti Lai ir Ti Nang: „Iš mano 11 asmenų šeimos išgyvenau tik aš ir mano jauniausias kūdikis – apdengiau jį savo kūnu. Ant manęs nukrito trys lavonai ir tik jų dėka mes išgyvenome –  jie paslėpė mus nuo amerikiečių“. Neįtikėtina, tačiau yra toks faktas: tuo metu, kai vieni amerikiečiai negailestingai žudė taikius vietnamiečius, kitas JAV kariškis, sraigtasparnio įgulos narys Hju Tompsonas bandė sustabdyti šią kraupią savivalę ir bandė išgelbėti išgyvenusius kaimiečius. Už tai jis buvo dar ilgai puolamas savo ginklo brolių ir daugelį metų buvo vadinamas išdaviku.

„Vietnamo kaimelyje Songmi JAV kariškiai šaltakraujiškai nužudė 504 civilius, 173 nužudytieji buvo vaikai

Detalesnė informacija apie masines civilių žmonių žudynes – tiesioginių įvykių liudininkų parodymai ir žudynių pasekmių nuotraukos – JAV buvo atskleista tik praėjus 18 mėnesių po šio makabriško įvykio. Pradžioje buvo pranešta, kad civilių žudynės, stulbinančios savo žiaurumu, buvo … sėkminga karinė operacija, kurios tikslas buvo sunaikinti 128 Vietkongo partizanus, kurios metu žuvo dar 22 civiliai žmonės. Štai taip Pentagono armijos laikraštis „Stars and Stripes“ informavo apie šį „žygdarbį“. Būtina pažymėti, kad slepiant tikrąjį šio žiauraus karo nusikaltimo vaizdą, labai didelį vaidmenį suvaidino tada dar mažai, bet aiškiai suvokiantis sėkmingos karjeros galimybes 31 metų majoras Colin‘as Powell‘as. Tas pats, bet jau JAV Valstybės sekretorius, kuris  JTO Saugumo Tarybos posėdžio metu kratė savo rankoje mėgintuvėlį su milteliais ir dievagojosi, kad tai yra ne kas kita, o Irako diktatoriaus Sadamo Huseino mirtinas biologinis masinio naikinimo ginklas, Sibiro juodligė, dėl ko JAV privalo nedelsiant pulti Iraką, bombarduoti, sprogdinti, naikinti, žudyti civilius. JTO sankcijos negavo, tačiau šalį JAV ir NATO subombardavo, milijoną irakiečių nužudė, šalį apiplėšė ir tada paaiškėjo, kad JAV ir vėl melavo – jokios priežasties agresijai, JAV karinei intervencijai nebuvo, jokio biologinio ar cheminio masinio naikinimo ginklo Irakas negamino ir neturėjo, jeigu neskaityti tų likučių tuščiose talpose, kurias savo laiku Irakui neteisėtai pardavė … Jungtinės Amerikos valstijos. Bet kam tai rūpi JAV kolonizuotame pasaulyje. Būsimąjam globaliniam melagiui majorui Colin‘ui Powel‘ui buvo pavesta nuslėpti šį kraupų nusikaltimą, faktus apie smurtą prieš Vietnamo civilius, karo nusikaltėliams padėti išvengti atsakomybės JAV teismo farse. Ir jis puikiai įvykdė užduotį – virš 500 civilių nužudę JAV kareivos nei vienas nenukentėjo ir simboliškai buvo teisiamas tik vienas skerdynėms vadovavęs žudikas.

пробирка
2003-02-05 JAV Valstybės sekretorius Colinas Pauelas JTO Saugumo Taryboje ragino pradėti karinę intervenciją į Iraką, demonstruodamas suklastotus įrodymus.

Jungtinės Amerikos Valstijos nepripažįsta jokių šalių ar tarptautinių specializuotų teismų jurisdikcijos ir tai yra oficiali JAV politika. Priešingu atvejų visame pasaulyje nuolat vyktų tarptautiniai baudžiamieji tribunolai, panašūs į Niurnbergo, JAV karo nusikaltimams tirti. Ir nuteistųjų būtų būtų labai daug ir įvairiausio rango – nuo eilinio JAV kareivio iki JAV prezidento. Didžiausias visų laikų agresorius JAV, puikiai suprasdamas savo daromų nusikaltimų žmoniškumui teisines pasekmes, iš karto paskelbė save demokratijos kariu, laisvės kovotoju, žmogaus teisių gynėju visame pasaulyje ir tokiu būdu pats xsau įteikė indulgenciją už visus savo įvykdytus makabriškus nusikaltimus žmoniškumui. JAV įvykdyti karo nusikaltimai yra slepiami, o jiems išaiškėjus, JAV šiuos nusikaltimus paskelbia neišvengiamais nuostoliais kilnioje JAV kovoje už demokratiją visame pasaulyje. Ir tai kol kas veikia.

Todėl tik vienas amerikiečių karininkas iš 14, kuriuos apkaltino karo tribunolas, buvo pripažintas kaltu dėl „tyčinio mažiausiai 20 žmonių nužudymo“. Charlie kuopos antrojo būrio vadas leitenantas Williamas Kelly buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos 1971 metais. Tačiau JAV prezidentas Ričardas Niksonas jam suteikė malonę ir žudikas leitenantas praleido kalėjime vos vieną dieną. Laisvės atėmimo bausmė jam buvo pakeista namų areštu ir galiausiai, praėjus 3,5 metų, jis buvo amnestuotas. Taip pasibaigė „demokratiškiausios pasaulyje šalies“ atgaila už vieną kruviniausių iš žinomų JAV karo nusikaltimų Vietnamo karo metu. Kiek nusikaltimų buvo nuslėpta, žino tik JAV. O Vietname net ir praėjus pusšimčiui metų nuo karo pabaigos, JAV karo nusikaltimus skausmingai primena didžiausias procentas pasaulyje invalidų ir cheminio ginklo sukeltų apsigimimų skaičius.

Internatas Vietname žmonėms, patyrusiems JAV cheminio ginklo poveikį.

“Šviesieji” demokratijos kariai iš JAV šiandien nenori prisiminti prieš pusšimtį metų savo įvykdytų nusikaltimų. Internete yra vis sunkiau rasti informacijos ir nuotraukų, liudijančių tamsiąją JAV demokratijos pusę. Bjauri istorija,  taip nederanti prie Holivudinio Amerikos, svajonių šalies, įvaizdžio. Tačiau iš tiesų po pusės amžiaus niekas nepasikeitė JAV požiūryje į tokius nusikaltimus. Shit happens, sako jie. Blogiausia, kad JAV karo nusikaltėliai savo elgesio nekeičia, amerikiečiai ramiai sau bombarduoja Iraką, Afganistaną, Libiją, Jugoslaviją, Siriją, visame pasaulyje daro kraupius karo nusikaltimus, maža to, daro tai su akinančia šypsena ir pasitenkinimu, kadangi jaučiasi nebaudžiamai ateiviais bet kurioje čiabuvių teritorijoje. Remiantis Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto 2016 m. atliktu tyrimu amerikiečiai žymiai atlaidžiau vertina karo nusikaltimus nei kitų šalių, tokių kaip Rusija, Kinija, piliečiai, kurie savo istorijoje patyrė JAV, Dižiosios Britanijos, Prancūzijos, NATO šalių intervencijas ir agresijas.

Pax Americana ir New World Order atrodo taip, deja…

 

Kovo 11 proga norėtųsi prisiminti prieš septyniolika metų prarastos nepriklausomybės laikus.

1990 metų kovo 11 paskelbėme savo nepriklausomybę ir vystėmės septynmyliais žingsniais iki pat 2004 metų gegužės 1 dienos, kuomet Lietuva eilinį kartą prarado savo nepriklausomybę ir tapo Naujo sojūzo/unijos provincija (šiaip prieš pat įstojimą į EU algos Lietuvoje buvo beveik europinio lygio, bet kai tik naujas sojūzas tapo Lietuvos valdovu, iškarto algos krito drastiškai, motyvuojant pasauline krize).

Nepriklausomybės praradimas buvo priimtas tada su tokiu pat entuziazmu, kaip ir 1940 metais inkorporuojant Lietuvą į ankstesnį sojūzą. Buvo bjauru žiūrėti į zombių eiles, stovinčių prie nemokamų skalbimo milltelių, alaus ir šokoladukų.

Nedalyvavau šiame cirke – referendume (nei už nei prieš, nes okupantams ir jų kompradorams Lietuvoje reikėjo tik vieno – ŽMONIŲ GAUSOS. Nesvarbu kaip jie balsuos, svarbu kas skaičuos).

Todėl bent jau prieš savo vaikus ne gėda, nes išlaikiau garbę ir likau ištikimas savo vienintelėj, kariuomenėje duotai priesaikai: GINTI IR SAUGOTI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ.

Šį kartą nepriklausomi buvome trumpiau nei prieškariu. Naujos okupacijos sąlygomis Lietuva prarado beveik visą ekonominį potencialą ir taip pat beveik visą darbinio amžiaus žmonių populiaciją (daugiau nei vieną milijoną žmonių! pasaulyje tokių greitų valstybės nukraujavimo pavyzdžių nėra. Valstybė ne karo ir ne maro metais neteko beveik 30 proc. žmonių).

Iš esmės Lietuvoje liko tik tie kas gali pikantiškai ir kokybiškai aptarnauti užsienio ponų įvairius poreikius t.y. 72 lyčių profesionalai, laisvo elgesio moterėlės ir juos aptarnaujantis, bei saugantis personalas. Na dar slaptų ir nelabai slaptų kalėjimų prižiūrėtojai.

Labiausiai širdis skauda dėl niekur pabėgti neturinčių galimybės ir ubagišką egzistenciją velkančių Lietuvos senolių ir invalidų.

  Na, tai liūdna realybė, o šiame tekste norėčiau papasakoti kaip aš praleidau tą istorinę Lietuvos nepriklausomybės praradimo datą. 

Labai gerai prisimenu 2004 metų Gegužės 1 dieną, nes būtent savaitę prieš tai aš buvau suorganizavęs Geležinkelio profsąjungos protesto akciją Briuselyje. Tai buvo bado akcija prie Europos parlamento, kurią mes surengėm nes buvo išnaudoti visi įmanomi teisėti įrankiai darbininkų teisių gynimui Lietuvoje.

Mes dviese, su neteisėtai atleistu iš darbo už priklausymą profsąjungai, Lietuvos geležinkelio traukinio mašinistu Leonidu Malomūžu, atsivežėme į Briuselį specialias specialias kėdes, didelius pastatomus lietsargius ir pradėjome bado akciją, dalindami visiems įeinantiems į Europarlamentą ir prie jo vaikščiojantiems žmonės informacinius lapelius, kodėl mes čia esam ir ko siekiam.

Prieš tai, dar iš Lietuvos aš registruotu paštu išsiunčiau oficialius savo reikalavimus ir protesto akcijos motyvus Eurokomisijos ir Europarlamento pirmininkams.

Briuselio merui išsiunčiau pranešimą apie akcijos vietą ir laiką.

Aš užsitikrinau gan neblogą palaikymą iš vietinių profsąjungų, taip pat Belgų ir Prancūzų, kai kurių politikų ir žurnalistų, kurie padėjo pasamdyt gerą advokatų kontorą ir sudaryti sutartį su medikais, kad prižiūrėtų mūsų sveikatą bado akcijos metu.

Pačią pirmą akcijos dieną, mus pabandė iš ten iškrapštyti Euro-parlamento apsauga juodais kostiumukais, bet atkišus mūsų advokatų vizitinę kortelę ir pasiūlius kreiptis į juos dėl visų teisinių klausimų, vyrų juodais drabužiais užsidegimas iškarto užgeso. Vėliau atvyko Briuselio policijos komisaras ir perdavė Briuselio mero pasiūlymą perkelti mūsų protesto akciją į kažkokio universiteto kiemelį, nes būtent Gegužės 1-ją, Euro-parlamente turėjo iškilmingai priimti naujas valstybes (tame tarpe ir Lietuvą) į naująjį sojūza. O čia kažkaip ne “KOMILFO” (pranc. comme il faut) sėdi kažkokie badautojai.

Aš atsisakiau.

Po to, vakare atvyko didelės policijos mašinos. Mus sukrovė su visa manta ir išvežė į kažkokias Briuselio katakombas. Aš ne juokauju. Mus vedė per metro stotis su policijos palyda, iš ten leidomės dar giliau į kažkokius požeminius bunkelius. Šiuose bunkeriuose buvo paimti mūsų pirštų anstpaudai, daromos nuotraukos, buvome apieškomi ir apklausiami. Kadangi nieko pas mus neleistino nerado (o gal tiesiog tai buvo tokia savotiška bauginimo akcija) mus anksti ryte su visa manta paleido į laisvę.

Mes vėl viską nusinešėme atgal. Dar porą dienų mes pasėdėjom ir tada, prieš pat didžiąją naujų narių priėmimo ceremoniją, priešais mus išsirikiavo apytiksliai 10 specialios paskirties policijos automobilių. Iš jų iššoko kaukėti ir iki dantų ginkluoti specialios paskirties padalinio kariai. Prie mūsų priėjo Briuselio policijos komisaras ir perskaitė įspėjimą, jog mes turime pasitraukti iš šios vietos. Aš atsakiau, kad mes jau savaitę badaujame ir nesiruošiame niekur eiti. Tada mus vėl sukrovė į tas policijos mašinas, Leonidui uždėjo antrankius (man kažkodėl nedėjo) ir išvežė į centrinį policijos komisariatą.

Ten mes su Leonidu pareiškėme, kad jie pažeidžia mūsų teisę į TAIKŲ PROTESTĄ, todėl mes skelbiame sausą streiką ir tiesiai policijos komisaro kabinete išmetėme savo vandens buteliukus. Taip pat aš pareikalavau susisiekti su mūsų advokatų kontora. Policija atsisakė. Prasidėjo kažkokia erzelynė. Mus skubiai, su visais mūsų daiktais sumetė į policijos mašiną ir išvežė į ORO UOSTĄ. Visą kelią reikalavau susisiekti su advokatais. Jie nereagavo. Tik oro uosto deportacijos pataplose man pavyko gauti priėjimą prie telefono automato. Aš paskambinau advokatams. Jie iškarto išsiuntė faksu reikalavimą mus paleisti, bet buvo jau vėlu, nes mus krovė į seną propelerinį lėktuvą skrendantį Lietuvos link.

Kai atskridome į Lietuvą, pasieniečiai paklausė kokiu pagrindu mes esame deportuoti? Aš atsakiau, kad jie turbūt turėtų geriau žinoti, nes su mumis atvyko ir uždarytas vokas su deportacijos dokumentais. Kai atidarė voką, pasirodė, jog ten NIEKO NĖRA, vokas buvo tuščias.

Štai tokia, mano manymu įdomi istorija, kaip aš praleidau Lietuvos nepriklausomybės praradimo dieną ir kaip elgiamasi su taikiais protestuotojais tada, kai jų buvimas yra nemalonus tiems kas parduoda savo tėvynę naujojo šeimininko surengtoje iškilmingoje ceremonijoje.

Šiaip norėčiau papasakoti ir apie Leonidą Malomūžą dėl kurio aš ir buvau surengęs visą tą protestą Briuselyje. Jis mirė 2009 m. lapkričio 22 d. nuo išsekimo vienišas savo namuose.

 (Nuotraukoje Leonidas Malomūžas protesto akcijos metu Briuselyje)

In memoriam:

Leonidas beveik niekuo neišsiskyrė iš kitų trijų milijonų Lietuvos gyventojų. Buvo ramus, negeriantis, nerūkantis, doras ir darbštus, bet labai vienišas žmogus. Beveik visą gyvenimą jis dirbo valstybinėje įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ mašinistu. Visuomet už darbą jį tik gyrė, rodė kitiems kaip pavyzdį. Bet viskas pasikeitė, kai Leonidas nutarė įstoti į nepriklausomą profsąjungą kuriai aš tuo metu vadovavau. Jis buvo išrinktas profsąjungos respublikinės valdybos nariu.

Nuo tada prasidėjo šio mažo žmogaus dideli vargai.

Mašinistai visame pasaulyje yra ypatinga darbuotojų rūšis, jei tik jie tinkamai susiorganizuoja, jie tampa jėga kuri gali priversti bet kokią valdžią jų klausytis. Valdžioje esantys žmonės, žinodami tai, stengiasi įvairiais būdais (teisėtai ir neteisėtai) mašinistų organizuotumą suardyti. Jei nepavyksta to padaryti jėga, tuomet jie palaiko geltonąsias (darbdaviui tarnaujančias) profsąjungas ir tos atlieką savo purviną darbą.

Mažas aktyvus žmogus, kuris iš vidaus stengėsi suorganizuoti mašinistus, tapo labai pavojingas sistemai. Todėl sistemos krumpliaračiai padėjo negailestingai jį doroti. Pradžioje jį tik kvietėsi pokalbiams, aiškino, kad jis liautųsi. Vėliau pradėjo piltis papeikimai už neva netinkamai atliktą darbą ir po to, jį skubiai atleido iš darbo.

Aš nurodžiau savo teisininkams kreiptis į teismą dėl Lionios. Teismas pripažino, kad atleidimas ne teisėtas ir priėmė sprendimą grąžinti Leonidą Malomūžą į darbą. Jūs manote kas nors vykdė teismo sprendimą? Ne. Lioniai atėjus į darbą jį pasitiko apsauga ir neįleido į teritoriją. Nepadėjo jokie teismo sprendimai ir profsąjungos reikalavimai laikytis įstatymų.

Šios įmonės vadovas, valdančiosios socialdemokratų partijos atstovas Stasys Dailydka, nekreipė dėmesio į jokius skundus. Po trijų dienų Malomūžą vėl atleido, bet jau dabar už – PRAVAIKŠTAS.

Po kiek laiko profsąjunga vis dėl to išreikalavo jį grąžinti į darbą. Bet Leonidui dirbti neleido, jam surengė „neeilinę atestaciją“, o profsąjungos atstovus, norėjusius stebėti atestaciją, išvedė policijos pagalba.

Be abejo, „atestacijos“ rezultatai buvo nepatenkinami, todėl jį vėl atleido iš darbo.

Profsąjunga vėl kreipėsi į teismą, bet šį kartą teismas kažkaip keistai užlaikė bylą beveik 4-ms mėnesiams. Visi mūsų prašymai išnagrinėti bylą greičiau nedavė jokių rezultatų.

Profsąjunga pradėjo viešus protestus. Visą savaitę buvo piketuojama prie tuo metu valdančios, socialdemokratų partijos būstinės ir Vyriausybės.

Jokios reakcijos į profsąjungos protestus nebuvo. Būtent todėl protestas buvo perkeltas į Briuselį.  Nes tik Briuselio biurokratų įsakymų ir nurodymų šventai ir nuolankiai klauso mūsų valdantieji. Tuo labiau, kad turėjo būti Lietuvos inkorporavimo į naująjį sojūzą ceremonija ir aš maniau jog tai privers Lietuvą valdančius kompradorus elgtis teisėtai (aš stipriai klydau, šie nusikaltėliai vėliau ne kartą parodė, ką jiems reiškia įstatymai, moralė ir teisėtumas. Garliavos kankinės Deimantės atvejis buvo tiesiog jų pasityčiojimų iš Lietuvos žmonių etalonas)

Prie Europos komisijos pastato Briuselyje buvo surengta bado akcija apie kurią aš jau papasakojau aukščiau. Tai nedavė jokių rezultatų.

Ko vyko bado akcija Briuselyje, Algirdo Mykolo Brazausko asmeniniu pareiškimu, generalinis tardymo departamentas padarė mano profsąjungos kompiuterinės technikos poėmį ir iškėlė man asmeniškai baudžiamąją bylą, o teismas kažkaip greitai ir be jokių perspėjimų išnagrinėjo Malomūžo ir profsąjungos ieškinį ir …. jį atmetė. Po to teismai Lietuvoje tesėsi beveik 7 metus. Visą tą laiką Leonidas Malomūžas niekur ne dirbo ir gyveno pastoviame strese.

2008 metais į valdžia atėjus “naujai” koalicijai be socdemų, aš tikėjausi, kad kas nors pasikeis. Todėl pats asmeniškai susitikau su tuo metų paskirtu Susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu, kuris išgirdęs Malomūžo istoriją pažadėjo grąžinti nukentėjusį žmogų į darbą. Jis tik prašė padėti jam gauti informacija apie „nedorėlių“ socdemų užgrobtus Lietuvos geležinkelius ir žadėjo išdraskyti šita “korupcijos lizdą”.

Bet, kaip taisyklė Lietuvoje, kai tik aš suteikiau E.Masiuliui informacija ir pateikiau dokumentų originalus (kuriuos jis beje negrąžino iki šiol), pono ministro telefonas staiga tapo nebepasiekiamas. Tik vėliau iš žiniasklaidos sužinojau apie transportininkų dosnias paramas liberalų partijai. Na ką gi, tokia graudi šiandienos Lietuvos realija. Gausiai į Vilnių sugužėję pusalkaniai provincijos berniukai, visų pirmą tenkina savo nepasotinamas reikmes, o jau apie kažkokius nukentėjusius žmogelius jie pagalvos kada nors, kitą kartą.

Neberadęs jokios teisybės Lietuvoje ir išbandęs visas savo teisių gynimo galimybes, Malomūžas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Prieš pat mirtį Leonidas Malomūžas gavo pranešimą, kad EŽTT priėmė nagrinėti jo pareiškimą ir išsiuntė mūsų Vyriausybei klausimus dėl ieškinyje išdėstytų aplinkybių, bet …. bet, Leonidui tai buvo JAU nebesvarbu.

Kai jis mirė, aš jau buvau Anglijoje (Lietuviška kompradorų nomenklatūra jau buvo mane visiškai sutraiškiusi per teismus ir teisėsaugą, VSIO ZAKONNO, jie atėmė iš manęs viską įskaitant ir namus Vilniuje). Bet išgirdęs, kad mirė Lionia, aš mečiau visus savo darbus ir atvažiavau į Lietuvą atiduoti paskutinę pagarbą šiam KOVOS SU SISTEMA KANKINIUI, bei atsiprašyti jo tėvų, kad nesugebėjau jo apginti. Nors Dievas mato, dariau viską kas buvo mano jėgose.

p.s.   Šiaip Masiulis dabar yra būtent Lionios Malomūžo kailyje ir irgi jau beveik 5 metus mina teismų slenksčius. Kaip sakoma viskas apsisuka gyvenime. Taip gražiai apgavo mane, pažadėjęs padėti šiam žmogui, jei aš duosiu jam dokumentus apie socdemų įsigalėjimą geležinkeliuose. Džiūgavo padidėjusiomis paramomis savo šlykščiai liberalų partijai ir štai, kokia tragedija.

   Iš pačio viršaus nusirito į patį dugną.  

  Na dabar Eligijus nuosekliai seka Lionios Malomūžo pėdomis. 

(kaip moko Šv.Raštas apie Dievo atpildą: Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam-tobulas, tyram Tu pasirodai tyras, su sukčiumi elgiesi suktai)

Su broliška meile ir rūpesčiu

Šaltinis: https://esavicius.blogspot.com/2021/03/pries-17-metu-lietuva-vel-prarado-savo.html