Archive

August 2021

Browsing

Aleksandr Rodžers: šlovingas Lietuvos savęs naikinimo kelias

Александр РоджерсAleksandr’as Rodžers’as 2021-08-20

Vienas iš pagrindinių psichoterapijos postulatų šiandien sako, kad niekas negali padėti žmogui, kol jis pats nesuvokia, kad turi problemų ir neprašo pagalbos. Tiesiog beprasmiška gydyti žmogų, kuris nelaiko savęs sergančiu ir šventai tiki, kad jo deviantinis elgesys yra normalus ir sveikas.

Propaguojama ideologija „ne toks, kaip visi kiti“ yra labai palanki terpė psichikos susirgimams vystytis. Tokioje aplinkoje žmogus jau nėra kvailas, jis – „alternatyviai apdovanotas“, jis jau nėra tiesiog trenktas, bet  „turi nestandartinį požiūrį“. Ir taip toliau. Tai beveik neišvengiamai sukelia tokio paciento emociją – „Į kokius dar durnių namus? Jūs ką, išprotėjote?! ”

Tai taip pat taikoma ir valstybėms. Šiandien mes nagrinėsime šį reiškinį naudodamiesi Lietuvos pavyzdžiu.

Nors kai kurie sektantai neigia geopolitikos egzistavimą, vis dėlto tam tikrų šalių elgesio logika ir jų ekonominio vystymosi galimybės neišvengiamai prasideda nuo geografijos – nuo vietos žemėlapyje, kaimynų, prekybos kelių, gamtos išteklių ir kitų resursų, klimato, ir taip toliau.

Visos Baltijos šalys (šiuo konkrečiu atveju nėra prasmės kalbėti tik apie Lietuvą, nes tas pats galioja ir kitiems dviem „tigrams“) istoriškai visada buvo nuošalus užkampis, tolima provincija – tiek Europai, tiek Rusijai. Naudingų iškasenų beveik nėra, strateginių išteklių taip pat. Šalta, sekli ir purvina jūra yra labai abejotinas malonumas turistams (kai visi kiti privalumai yra panašūs, Juodoji jūra mums (rusams – vert. pastaba) arba Egėjo ir Adrijos jūra europiečiams yra kur kas patrauklesnės). Vieninteliai kažkiek ekonomiškai reikšmingi visada buvo Rygos ir Klaipėdos uostai, per kuriuos nuolat vyko prekyba tarp Europos ir Rusijos (na, dar šiek tiek tranzito iš Rytų, nors Indijos ir Kinijos prekėms tai niekada nebuvo pagrindinis strateginis maršrutas).

Pabrėžiu: be rusiškų prekių, be prekybos su Rusija šiems uostai ir dykai yra niekam nereikalingi (lygiai kaip ir Odesa ar Nikolajevas, kurie be tranzito į Rusiją pastaraisiais metais lėtai miršta).

Todėl pagrindinis Baltijos šalių ekonominis turtas yra uostai, į juos vedantys geležinkeliai ir šiek tiek turizmas, ir būtent turizmas iš Rusijos (nes europiečiams Rygoje ar Vilniuje nėra į ką žiūrėti, o rusai ten kurį laiką vyko iš inercijos dėl tarybinių dar įpročių).

Kitas galimas ekonominis pranašumas yra galimybė gauti pigią elektros energiją iš Rusijos ir Baltarusijos per Vieningą energetikos sistemą (VES) ir panašiai pigias dujas iš Rusijos per dujotiekį. Tai žymiai sumažintų bet kokios produkcijos kainą.

Bet ką Lietuva daro visus savo „nepriklausomybės“ metus? Ji nuosekliai naikina visą savo ir taip gana varganą ekonominį potencialą.

Pradžioje po “kovos su sovietiniu palikimu“ buvo sunaikinta beveik visa vietinė pramonė. Po to jie uoliai bandė atsijungti nuo VES ir uždarė savo atominę elektrinę, kuri tiekė pigią elektros energiją, – ir pradėjo pirkti brangią elektrą Danijoje ir Švedijoje (kur kilovatų kainos yra vienos aukščiausių ES). Dabar jie kruopščiai bando apsiriboti nuo tos pačios pigios elektros iš Baltarusijos.

Su dujomis analogiškai. Yra pigios dujos iš Rusijos, kurias būtų galima tiekti tarybiniu dar dujotiekiu, tačiau jie pasistatė brangų SGD terminalą, išsinuomojo nuostolingą dujovežį “Independence) ir iš už jūrų marių gabenasi amerikietiškas suskystintas dujas, „ kad tik rusams būtų blogiau“. Visa tai didina ne tik bet kokios produkcijos savikainą, bet ir aukštus komunalinius mokesčius sparčiai mažėjančiai gyventojų populiacijai.

Su savo rusofobija jie atbaidė turistus iš Rusijos. Kam nuo to tapo blogiau? Tikrai ne Krymo gyventojams Sočio mieste.

Paskui su savo nuolatine isterija apie Rusijos agresiją jie iš esmės Rusiją privertė statyti uostą Ust-Lugoje. Tai brangu, užima daug laiko ir sudėtinga, tačiau tam tikru momentu Rusijos vadovybė nusprendė, kad lengviau pastatyti naują uostą, nei priklausyti nuo  kaimiečių rusofobų kaprizų. Ir viskas, dabar Klaipėda nereikalinga (beje, kaip ir Ryga). O tai Lietuvai minus beveik pusė krovinių srauto per uostus ir Lietuvos geležinkelį. Minus trečdalis Lietuvos BVP.

Ir dabar, net jei kas nors padarytų stebuklą ir atkurtų normalius santykius su Rusijos Federacija, vis tiek nėra prasmės gabenti prekes per Lietuvą. Rinkas, tame tarpe ir tranzito rinkas, lengva prarasti, tačiau beveik neįmanoma susigrąžinti.

Ir ką? Po to bent kas nors susimastė dėl pasekmių? Kažkas bandė pagalvoti „Ką mes darome ne taip?“ Niekas, nei karto.

Vietoje to jie pradėjo įnirtingai gadinti santykius su Baltarusija. Visų pirma jie pasiekė, kad nuo gruodžio mėnesio Baltarusijos kalis nebevažiuos tranzitu per Lietuvą. Dar vienas trečdalis likusio krovinių srauto vėl minus.

Štai ir viskas, Klaipėdos uostas su sumažėjusia tranzito apimtimi tampa nuostolingu, o geležinkelį galima tiesiog pjaustyti į metalo laužą (beje, kai kur tai jau daroma).

Ir tada karšti Lietuvos vyrukai sako: „Jeigu tvartas sudegė, lai dega ir troba“. Ir jie pas save atidaro Taivanio pasiuntinybę. Dėl to Kinija pareiškė atšaukianti savo ambasadorių, nutraukianti sutartis ir po dešimties dienų nutraukianti bet kokį savo prekių tranzitą per Lietuvą.

Pats laikas parašyti „Kas paskutinis išvyks iš Lietuvos, išjunkti šviesą oro uoste“. Bet elektros nebus daug anksčiau, o paskutiniai ne skris lėktuvu, o išvažiuos vežimais arba išeis pėsčiomis.

Dar būtų gerai, suprasčiau, jei už tokią Lietuvos rusofobiją Vakarai dosniai mokėtų. Bet nieko panašaus, vieni nuostoliai! Jie užsiima savęs naikinimu prieštaraudami bet kokiai logikai ir sveikam protui.

Levas Nikolajevičius Gumiljovas buvo teisus – chimeros yra negyvybingos. Kad ir kaip stengtumėtės vykdyti „nacijos kūrimą“, bet jei tai yra dirbtinis darinys, tai prasmės tame vis tiek nebus.

Jei kas nors nusprendė nusižudyti, tai tokių žmonių dažniausiai yra neįmanoma atkalbėti. Kai tik sanitarai praras budrumą, toks žmogus būtinai įvykdys savo planą. O čia dar ir amerikiečiai neprileidžia gydytojų arčiau, kad jie galėtų ištirti pacientą ir nustatyti jam teisingą diagnozę, iškart pradeda rėkti apie Rusijos agresiją.

Na, iš tikrųjų, tegul daro, ką nori. Kaip rašė rusų klasikas: „Jo pavyzdys yra kitiems pamoka“.

 

Šaltinis: https://jpgazeta.ru/aleksandr-rodzhers-besslavnyj-put-samounichtozheniya-litvy/

 

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2021-08-21

Algirdo Paleckio “nusikaltimas” yra tame, kad jis sulaužė 30 metų besitęsiančios tylos sąmokslą ir pradėjo sakyti tai, kas visai Lietuvai yra puikiai žinoma, tačiau to negalima sakyti garsiai. Algirdo Paleckio atvejis yra klasikinis laisvo žmogaus susidūrimo su totalitarine mašina pavyzdys.

Lietuvos opozicionierius, disidentas, kitamintis Algirdas Paleckis už „šnipinėjimą Rusijai“ buvo nuteistas 6 metams kalėjimo, iš kurių jau atsėdėjo beveik du metus vienutėje iki teismo. Lietuvos prokuratūra ne kartą yra prasitarusi, kad Paleckio „nusikaltimas“ yra visai ne “šnipinėjimas Rusijos naudai” bet tai, kad disidentas rašė knygą apie 1991 metų sausio 13 -osios įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto ir rinko liudininkų pasakojimus apie šią tragediją. Tai ir yra pagrindinė Lietuvos dabartinės valdžios valstybinė paslaptis – savi šaudė į savus. Už šiuos žodžius, pasakytus diskusijos televizijoje tiesioginio eterio metu įkarštyje klausimo formoje, A. Paleckis jau buvo nuteistas, tačiau to Lietuvos valdančiajam konservatorių/liberalų elitui pasirodė maža. Ir A.Paleckis dabar teisiamas už tą patį jau antrą kartą dėl akių prokuratūrai pakeitus inkriminuojamo nusikaltimo pavadinimą į “šnipinėjimas” – A.Paleckis išdrįso tirti Lietuvos valdančiųjų galios pamatų atsiradimo šaltinius, škias , užsimojo ant valdančiųjų valdžios pamatų – ėmė kraustyti konservatorių/liberalų spintą su skeletais. O jų ten jų gali būti tiek, kad jie galėtų nuvaryti į teismą pačius A. Paleckio politinio susidorojimo bylos užsakovus.

Nuo tada, kai Paleckis buvo suimtas 2018 m. rudenį, žmonės, sekę šį procesą, ne kartą sau kėlė klausimą: apie kokią išdavystę galima kalbėti, jei opozicionierius neturėjo jokios prieigos prie slaptos informacijos, nebuvo valstybės tarnautojas arba davęs priesaiką saugoti valstybės paslaptis ir apskritai ilgą laiką buvo nepageidajamu asmeniu Lietuvos valdančiojoje kastoje?

Buvęs Vilniaus vicemeras seniai jau yra tapęs atstumtuoju Lietuvos valdančiųjų politikų kastoje. Po visų jo pasakytų žodžių, po visų tabu, kuriuos jis sąmoningai sulaužė, buvę kolegos iš Socialdemokratų partijos ir Lietuvos Seimo ne šiaip sau jo vengė, bet paniškai bijojo su „minties nusikaltėliu“ Algirdu Paleckiu būti  vienoje patalpoje. Rusijos specialiosios tarnybos su tokiu “šnipu” neturėjo jokių šansų bent prisiartinti prie Lietuvos valstybės paslapčių – su tokia legenda “agentas” A.Paleckis bet kokios mažiausios paslapties fone būtų švietęs kaip švyturys jūroje juodą naktį, su juo niekas nerizikuos dalintis paslaptimis. Tačiau Lietuvos prokuratūra tokia – ji net stulpą gali apkaltinti bandymu pabėgti į užsienį.

Mįslę įminė pats Algirdas Paleckis, praėjusį pavasarį pagaliau paleistas namų areštui po 528 parų kalėjimo vienutėje.

Paaiškėjo, kad opozicionierius rašė knygą apie 1991 metų sausio 13 -osios įvykius ir rinko liudytojų parodymus apie kraujo praliejimą prie Vilniaus televizijos bokšto.

„Aš esu žurnalistas ir jau kelerius metus rašau knygą apie Sausio 13 -osios įvykius Vilniuje. Ir dirbdamas prie šios knygos, ją rašydamas, susitikau su 1991 m. sausio 13 d. įvykių Vilniuje dalyviais, gyvenančiais Rusijoje ir Baltarusijoje. Man buvo įdomu išgirsti jų nuomonę. Bet tai mano, kaip žurnalisto, teisė. Pagal profesiją esu žurnalistas ir politologas. Likimas lėmė, kad mane domina 1991 metų sausio 13 -osios įvykių Vilniuje tema. Aš turiu teisę tai daryti “, – šiuos kaltinimus komentavo Algirdas Paleckis.

Štai po to galutinai tapo aišku, į kokią Lietuvos valdančiųjų budriai slepiamą paslaptį pasikėsino žinomiausias šių dienų Lietuvos disidentas. Tiesos sakymas apie valdančio klano tamsią praeitį yra pats baisiausias nusikaltimas šių dienų Lietuvoje. A.Paleckio nuosprendis šioje byloje yra valdančio režimo žinutė visai Lietuvai – niekam neleidžiama abejoti oficialiomis ideologinių dabartinės Lietuvos pamatų versijomis, niekas negali abejoti tiesomis, kurias paskelbė valdantieji konservatoriai/liberalai, visi, kurie pažeis tylos sąmokslą, bus žiauriai nubausti.

Šiuo metu Lietuvoje žmogus, deja, neturi jokių šansų nugalėti sąjūdiečių valdančio elito buldozerį. Tačiau istorinėje perspektyvoje žmogus, gynęs savo tiesą iki galo, visada tapdavo nugalėtoju.

Tiesa mus išlaisvins. Atėjo laikas peržiūrėti sąjūdžio laikų spintos skeletus. To reikia, kad mums nebūtų užtrenktos durys į ateitį.