Nei sisteminė žiniasklaida, nei dauguma antisistemininkais besivadinančių kolegų šito neprisimena, bet šiandien, 2021-ųjų spalio 20-ąją, sueina lygiai 10 metų, kaip buvo nužudytas Libijos lyderis MUAMARAS KADAFIS… Atrodytų, kas čia tokio? Kažkokios egzotiškos šalelės prezidentas (dargi visų „tiesos“ korifėjų – pradedant CNN ir BBC, baigiant mūsiškiu Delfiu, vaizduotas kruvinu diktatoriumi bei tironu…). Ir kam gi mums tai minėti, tuo domėtis ar juolab liūdėti? Mano manymu, nes Kadafio istorija – pasaulinės reikšmės dalykas, liečiąs ne tiktai Libiją, bet visą žmoniją. Ir patsai Kadafis – ne tiktai ne „blogiukas“, bet vienas iš nedaugelio politikų, kurį iš tiesų verta minėti kaip kankinį už teisybę – kaip didvyrį…

Prieš Kadafiui ateinant į valdžią 1969 metais, Libija faktiškai buvo Vakarų kolonija: vietinio karaliuko administruojamas pigios naftos šaltinis. Negalėjo būti nei kalbos net apie paprasčiausius modernios infrastruktūros bei valstybingumo pagrindus. Bet tai labai greitai pasibaigė, Kadafio vyriausybei nacionalizavus naftos gręžinius ir jų teikiamus pelnus nukreipus į spartų krašto modernizavimą. Iki 1977 m., vietoje korumpuotos kolonijinės monarchijos, Libijoje spėjo susikurti visaliaudinė socialistinė respublika – Džamahirija („Liaudies valstybė“). Šioje, Kadafio Libijoje, kurios politinės sistemos pagrindą sudarė tiesioginė liaudies demokratija, aukščiausios kokybės sveikatos apsauga, švietimas ir socialinės garantijos buvo savaime suprantamas dalykas. Panaikinta ligi tol klestėjusi daugpatystė, įtvirtintas vyrų ir moterų lygiateisiškumas. Materialinis pragyvenimo lygis lenkė visą Afriką ir lyginosi su išsivysčiusiais Europos kraštais. Be to, išsivadavusi iš Vakarų imperialistų valdžios, naujoji Libija palaikė artimus ryšius ir su Kuba, ir Tarybų Sąjunga – žodžiu, su visu socializmo ir nacionalinio išsivadavimo keliu žengusiu to meto pasauliu.

Negana to, Libijos Džamahirija aktyviai rėmė nacionalinio išsivadavimo judėjimus ir Afrikoje, ir Palestinoje. Jis rėmė ir prieš apertheidą kovojusius Pietų Afrikos negrus (tapdamas artimu jų lyderio, Nelsono Mandelos, draugu), ir prieš anglosaksų kolonializmą kovojusius Airijos respublikonus. Ir tuo būdu pelnė didžiulę Jungtinių Valstijų – tikrosios Blogio imperijos – šeimininkų neapykantą… Todėl nuo 80-ųjų ne kartą prieš Libiją vykdyta karinė agresija, o patį Kadafį ne kartą mėginta nužudyti… Kad išsaugotų savo nepriklausomybę, Libija daug lėšų investavo į stiprią kariuomenę, net siekė įsigyti branduolinį ginklą. Bet, kaip žinia, TSRS ir socialistinio lagerio išnykimas iš pasaulio politinio žemėlapio iš esmės pakeitė galių pusiausvyrą imperializmo naudai. Paveikė tai ir Libiją, kuri iki XXI amžiaus pradžios pabandė rasti kompromisą su Vakarais, prekiaudama nafta, pradėdama dalinę ūkio privatizaciją ir įsileisdama europietišką kapitalą, atsisakant bet kokių pretenzijų į branduolinę ginkluotę.

Taip, Kadafiui vadovaujant, Libija ir išsilaikė iki 2011-ųjų metų kaip savotiška socialinio saugumo sala Afrikos kontinente. Tačiau nafta liko valstybės rankose. O ir tarptautinėje arenoje Kadafis nesnaudė, bet bandė telkti Afrikos šalis į sąjungą su bendra valiuta, kuria turėjęs tapti Auksinis Afrikos dinaras. Šis projektas, įtvirtindamas Afrikos šalių nepriklausomybę, kartu grėsė rimtu smūgiu JAV doleriui, kurio viena vienintelė emisija leidžia Jungtinėms Valstijos apiplėšinėti visą pasaulį – ypač vadinamojo trečiojo pasaulio šalis. Be to, Kadafis, nežiūrint atšilusių santykių su Vakarais, nepalaikė nei NATO invazijos Irake, nei kitų amerikiečių avantiūrų regione. Žodžiu, kaip buvo, taip liko Vakarams neparankiu lyderiu.

Ir todėl nekeista, kad 2010 m. atsidūrė pastarųjų taikiklyje: tuo laiku, per Artimuosius rytus ritosi JAV specialiųjų tarnybų koordinuotų „Arabų pavasario“ spalvotųjų revoliucijų banga… Ir Egipte, ir kitur į valdžią, prisidengiant „demokratija“, vietoje nuosaikių, į sekuliarizmą ir modernizaciją orientuotų lyderių, veržėsi daugiau ar mažiau kraštutiniai islamistai. Šiame kontekste, Vakarų tikslas buvo toks: atsikratyti nacionalinių valstybių ir kapitalo vystymąsi užtikrinusiais vietiniais režimais, nepriklausomai nuo jų (ne) palankumo Jungtinėms Valstijoms (pavyzdžiui, Egipte šeimininkavęs Mubarakas buvo amerikiečių sąjungininkas), kadangi jų valdymas įgalina pažangų regiono vystymąsi, o tai, vadinasi, ir potencialių konkurentų Vakarams atsiradimą… O Vakarams – imperijos centrui – nereikalinga išsivysčiusi periferija… Reikalingi atsilikę, sulaukėję (arba pusiau laukiniai) aborigenai, iš kurių kraštų kuo pigiau galėtų būti išgaunami reikiami ištekliai…

Į Libiją „Arabų pavasaris“ atėjo palyginti kukliai – vietiniais neramumais tarp skirtingų šalies genčių (o Libija – daugybės skirtingų genčių bei tautelių junginys), kurie palyginus greitai buvo nuslopinti. Didžioji Libijos visuomenės dauguma akivaizdžiai palaikė Kadafį ir norėjo toliau gyventi Džamahirijoje. Tačiau į šalį traukė islamistai iš užsienių, o, be to, Vakarai su tuomet N. Sarkozy vadovauta Prancūzija ir B. Obamos Amerika priešakyje, organizavo virš Libijos taip vadinamą „neskraidymo zoną“, t. y., organizavo NATO karinę intervenciją bombarduojant Libiją, jos infrastruktūrą ir strateginius objektus. Viskas – su aiškiu tikslu: pakirsti šalies stuburą, kad ji nebegalėtų atsispirti iš užsienio remiamiems perversmininkams… Ir tai buvo daroma, vaizduojant Kadafį kruvinu despotu, diktatoriumi ar tiesiog psichiniu ligoniu… Atseit, kraugeriu, „žudančiu savo paties žmones“… Ir tai kartojo visa „laisvojo pasaulio“ žiniasklaida, taip – toji pati, kuri šiandien sėja isteriją dėl koronos pandemijos ir viso kito. Ta pati, kuriai tiesa yra melas, o juoda yra balta… Be to, Rusija, už kurios vairo tuomet vietoje V. Putino buvo stojęs liberalas N. Medvedevas, Jungtinių Tautų lygmeniu JAV-NATO-ES agresijai prieš Libiją įjungė žalią šviesą. Tuo būdu, Libija liko vienui vienintele tiek prieš islamistus, tiek prieš Vakarų karinę mašiną…

Turėdamas visas galimybes pasitraukti (pavyzdžiui, jį būtų priglaudusi tiek Kuba, tiek Venesuela, tiek visa eilė Afrikos šalių), Kadafis rinkosi sunkų, bet garbingą kelią su ginklu rankose kautis už savo tautą, už savo šalį, už savo valstybę. Ir taip kovėsi beveik visus 2011-uosius metus. Tačiau, patekęs į savo priešų rankas, 2011 m. spalio 20 d., po sadistiškų kankinimų buvo žiauriai nužudytas. Mačiusiems vaizdo medžiagą, komentarai čia nereikalingi (o norintys gali kadrus nesunkiai susirasti patys). Aišku tiek, kad šitokiu valstybės lyderio nužudymu eilinį kartą pasimatė šėtoniškasis Vakarų „demokratų“, valdomo chaoso pasauliui nešėjų veidas… O kartu – ir konkretaus žmogaus, ir visos tautos ryžtas kovoti už laisvę ir teisybę iki galo…

Taigi, Kadafis buvo nužudytas. Ir tai žiniasklaida apdainavo kaip „diktatoriaus galą“ ir „demokratijos triumfą“…. Įdomu: kokią gi „demokratiją“ Libija gavo per šiuos paskutinius 10 metų?.. Tokią, kad kadaise klestėjusi šalis šiai dienai yra paversta dykyne, kurios plėšti iš karto suskubo Prancūzijos ir Anglijos naftos kompanijos. Be to, dykyne, per kurią ne tik plūste plūsta pabėgėlių minios į Europą, bet kurioje galima pirktis juodaodžius vergus. Taip, vergus – šiandienos Libijoje žmogus gali tapti kito žmogaus privačia nuosavybe! Štai kokią „pažangą“ vietoje kruvinojo Kadafio režimo Libijai atnešė JAV-NATO-ES „civilizatoriai“ (o realiai – archajizatoriai…). Gera žinia nebent tik ta, kad iki šiol tie, kurie ištikimi Kadafiui ir jo palikimui, nenurimo bei tęsia kovą su esamu neokolonijiniu režimu. Tačiau šio krašto ateitis kol kas blanki ir neaiški.

Šiaip ar taip, kodėl gi apie tai kalbėti mums, Lietuvoje? Pirmiausiai todėl, kad Libijos likimas – tai NATO veiklos rezultatas. O Lietuva, didžiulei mūsų visų gėdai – yra NATO narė, JAV satelitinė valstybė. Todėl ir Kadafio, ir Libijos liaudies kraujas yra ne tiktai ant amerikiečių ar prancūzų, bet ir ant lietuvaičių rankų. Štai, kokias „vertybes“ nešame pasauliui! Mutuojančiam Vakarų kapitalizmui vien imperinės ekspansijos nebepakanka. Jau trūksta vietos. O prieš Kiniją ar Rusiją taip lengvai nepašokinėsi. Todėl ruošiami kitokie, „hibridiniai“ regioniniai konfliktai, naudojantis ir tokiais, ir panašiais pastumdėliais, kaip Lietuva… Vien kaimyninės Baltarusijos atvejis ką sako: turime 10 milijonų valstybę su išvystyta pramone ir infrastruktūra, su stipria kariuomene, užstojančia kelią JAV-NATO-ES agresoriams į Rusiją – vienintelę realią kliūtį jiems pakeliui į pasaulinį viešpatavimą… Ir Aleksandrą Lukašenką buvo mėginta versti, lygiai taip pat, kaip Kadafį. Tiktai tuo atveju, ačiū dievui, neprieita panašių ekscesų, kadangi reaguota greitai, ryžtingai ir efektyviai į vietinių „demokratizatorių“ mėginimus įsiūbuoti čia, Lietuvos pašonėje, naują „spalvotą revoliuciją“… Ir čia Lukašenką lyginti su Kadafiu tikrai verta: kadangi tiek vienas, tiek kitas – savarankiški, JAV-NATO-ES diktatui nenusileidžiantys nacionaliniai lyderiai, kurių likvidavimas globalistams – itin parankus.

Ir, deja, Kadafį jie likvidavo. Kaip likvidavo Libijos Džamahiriją. Tačiau jie nelikvidavo ir negali likviduoti tos dvasios, kuri įkvėpė Kadafį siekti kitokio, nei jų primetamo gyvenimo sau ir savo tėvynei, kurį įkvėpė Kadafį nepasiduoti, o kovoti iki paskutinio kraujo lašo. Ne bėgti lyg žiurkei iš skęstančio laivo, bet savo paties gyvybe apginti savo įsitikinimus. Šia prasme, Kadafis įėjo į istoriją, įėjo į amžinybę kartu su Če Gevara, Tomu Sankara, Fideliu Kastro ir daugeliu, daugeliu kitų kovotojų už teisingumą ir tautų laisvę bei nepriklausomybę. Tegyvuoja jo šviesus atminimas!

Kristoferis Voiška, 2021-10-20