Algirdo Paleckio “nusikaltimas” yra tame, kad jis sulaužė 30 metų besitęsiančios tylos sąmokslą ir pradėjo sakyti tai, kas visai Lietuvai yra puikiai žinoma, tačiau to negalima sakyti garsiai. Algirdo Paleckio atvejis yra klasikinis laisvo žmogaus susidūrimo su totalitarine mašina pavyzdys.

Lietuvos opozicionierius, disidentas, kitamintis Algirdas Paleckis už „šnipinėjimą Rusijai“ buvo nuteistas 6 metams kalėjimo, iš kurių jau atsėdėjo beveik du metus vienutėje iki teismo. Lietuvos prokuratūra ne kartą yra prasitarusi, kad Paleckio „nusikaltimas“ yra visai ne “šnipinėjimas Rusijos naudai” bet tai, kad disidentas rašė knygą apie 1991 metų sausio 13 -osios įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto ir rinko liudininkų pasakojimus apie šią tragediją. Tai ir yra pagrindinė Lietuvos dabartinės valdžios valstybinė paslaptis – savi šaudė į savus. Už šiuos žodžius, pasakytus diskusijos televizijoje tiesioginio eterio metu įkarštyje klausimo formoje, A. Paleckis jau buvo nuteistas, tačiau to Lietuvos valdančiajam konservatorių/liberalų elitui pasirodė maža. Ir A.Paleckis dabar teisiamas už tą patį jau antrą kartą dėl akių prokuratūrai pakeitus inkriminuojamo nusikaltimo pavadinimą į “šnipinėjimas” – A.Paleckis išdrįso tirti Lietuvos valdančiųjų galios pamatų atsiradimo šaltinius, škias , užsimojo ant valdančiųjų valdžios pamatų – ėmė kraustyti konservatorių/liberalų spintą su skeletais. O jų ten jų gali būti tiek, kad jie galėtų nuvaryti į teismą pačius A. Paleckio politinio susidorojimo bylos užsakovus.

Nuo tada, kai Paleckis buvo suimtas 2018 m. rudenį, žmonės, sekę šį procesą, ne kartą sau kėlė klausimą: apie kokią išdavystę galima kalbėti, jei opozicionierius neturėjo jokios prieigos prie slaptos informacijos, nebuvo valstybės tarnautojas arba davęs priesaiką saugoti valstybės paslaptis ir apskritai ilgą laiką buvo nepageidajamu asmeniu Lietuvos valdančiojoje kastoje?

Buvęs Vilniaus vicemeras seniai jau yra tapęs atstumtuoju Lietuvos valdančiųjų politikų kastoje. Po visų jo pasakytų žodžių, po visų tabu, kuriuos jis sąmoningai sulaužė, buvę kolegos iš Socialdemokratų partijos ir Lietuvos Seimo ne šiaip sau jo vengė, bet paniškai bijojo su „minties nusikaltėliu“ Algirdu Paleckiu būti  vienoje patalpoje. Rusijos specialiosios tarnybos su tokiu “šnipu” neturėjo jokių šansų bent prisiartinti prie Lietuvos valstybės paslapčių – su tokia legenda “agentas” A.Paleckis bet kokios mažiausios paslapties fone būtų švietęs kaip švyturys jūroje juodą naktį, su juo niekas nerizikuos dalintis paslaptimis. Tačiau Lietuvos prokuratūra tokia – ji net stulpą gali apkaltinti bandymu pabėgti į užsienį.

Mįslę įminė pats Algirdas Paleckis, praėjusį pavasarį pagaliau paleistas namų areštui po 528 parų kalėjimo vienutėje.

Paaiškėjo, kad opozicionierius rašė knygą apie 1991 metų sausio 13 -osios įvykius ir rinko liudytojų parodymus apie kraujo praliejimą prie Vilniaus televizijos bokšto.

„Aš esu žurnalistas ir jau kelerius metus rašau knygą apie Sausio 13 -osios įvykius Vilniuje. Ir dirbdamas prie šios knygos, ją rašydamas, susitikau su 1991 m. sausio 13 d. įvykių Vilniuje dalyviais, gyvenančiais Rusijoje ir Baltarusijoje. Man buvo įdomu išgirsti jų nuomonę. Bet tai mano, kaip žurnalisto, teisė. Pagal profesiją esu žurnalistas ir politologas. Likimas lėmė, kad mane domina 1991 metų sausio 13 -osios įvykių Vilniuje tema. Aš turiu teisę tai daryti “, – šiuos kaltinimus komentavo Algirdas Paleckis.

Štai po to galutinai tapo aišku, į kokią Lietuvos valdančiųjų budriai slepiamą paslaptį pasikėsino žinomiausias šių dienų Lietuvos disidentas. Tiesos sakymas apie valdančio klano tamsią praeitį yra pats baisiausias nusikaltimas šių dienų Lietuvoje. A.Paleckio nuosprendis šioje byloje yra valdančio režimo žinutė visai Lietuvai – niekam neleidžiama abejoti oficialiomis ideologinių dabartinės Lietuvos pamatų versijomis, niekas negali abejoti tiesomis, kurias paskelbė valdantieji konservatoriai/liberalai, visi, kurie pažeis tylos sąmokslą, bus žiauriai nubausti.

Šiuo metu Lietuvoje žmogus, deja, neturi jokių šansų nugalėti sąjūdiečių valdančio elito buldozerį. Tačiau istorinėje perspektyvoje žmogus, gynęs savo tiesą iki galo, visada tapdavo nugalėtoju.

Tiesa mus išlaisvins. Atėjo laikas peržiūrėti sąjūdžio laikų spintos skeletus. To reikia, kad mums nebūtų užtrenktos durys į ateitį.