Pirmadienį Šiaulių apygardos teismas pradėjo iš esmės nagrinėti šnipinėjimu kaltinamo buvusio politiko Algirdo Paleckio bylą.

Generalinės Prokuratūros nuomone, A.Paleckis kartu su verslininku Deimantu Bertausku šnipinėjo kitos valstybės naudai, veikiant organizuotoje grupėje.

Šiaulių teismas , kaip ir kiti Lietuvos teismai, Algirdo Paleckio byloje nuo pat pradžių užėmė apkaltinamojo proceso pozicijas, tai yra tenkino visus prokuratūros prašymus ir atmetė beveik visus teisiamojo A. Paleckio gynybos prašymus net nebandydamas sukurti nors kiek nešališko bylos nagrinėjimo įspūdį.

Pirmajame bylos posėdyje teismas patenkino, kaip visada,  prokurorės prašymą kaltinamuosius apklausti neviešai.

„Prokurorė teikdama savo prašymą, nurodė motyvą, kad yra išskirtas ikiteisminis tyrimas kitiems asmenims, kurie yra susiję su byla ir apie kuriuos eis kalba. Todėl, kad nebūtų pakenkta šiam ikiteisminiam tyrimui, prokurorė prašė, kad kaltinamųjų apklausa būtų nevieša“, – BNS sakė teismo atstovas Vytautas Jončas.

Teismas šį prokurorės prašymą,žinoma, patenkino. Lietuvos Temidei žinomai melagingai kaltinamo A.Paleckio žmogaus teisės – teisė į nešališką objektyvų teisminį nagrinėjimą – nedomina, kai teisminei sistemai yra iškeltas uždavinys visomis priemonėmis palaikyti konservatorių režimui gyvybiškai būtiną priešų apsuptos tvirtovės Lietuvos, baimės prieš neegzistuojančią Rusijos agresiją atmosferą. Priešų apsupties įvaizdžio praradimas valdančiam režimui reikštų pabaigą ir pademonstruotų 30 metų vystytos rusofobinės propagandos melo visišką beprasmybę. Todėl teismas mūru stoja už režimą ir tegul dega visas pasaulis.

Šiame teismo posėdyje buvęs SLF lyderis prašė teismo sušvelninti jam skirto įkalinimo namuose sąlygas, kurias prokuratūra ir teismas kukliai vadina “kardomosios priemonės”.  A. Paleckis ,iš esmės, už naršymą internete buvo be teismo įkalintas vienutėje beveik dviem metams. Savaime suprantama, toks brutalus valstybės įvykdytas žmogaus teisių pažeidimas teisiamajam sukėlė itin sunkią depresiją, sukrėtė ir iššaukė rimtas sveikatos problemas, kurias įkalinimo namuose sąlygomis sunku išspręsti ir realizuoti piliečio konstitucinę teisę į  tinkamą medicinos pagalbą.

A. Paleckis buvo suimtas nuo 2018 metų spalio. Šių metų balandžio 6 dieną Lietuvos apeliacinis teismas panaikino jam skirtą neteisėtą kalinimą kalėjimą ir paskyrė jam įkalinimą namuose – skyrė intensyvią priežiūrą, draudimą išvykti iš namų, paėmė 50 tūkst. eurų užstatą (iš žmogaus, iš kurio ta pati “teisinga”  valstybė atėmė bet kokią galimybę dirbti apmokamą darbą jau beveik 15 metų) bei atėmė asmens dokumentus.

A. Paleckis, kaip ir bet kuris kitas padorus šalies pilietis, susidūręs su valstybės represinio aparato teroro absurdu, kad savo kaltės byloje nepripažįsta – jis buvo viešas asmuo, teisę rinkti informaciją iš viešų šaltinių (o prie užslaptintų šaltinių jis prieigos neturėjo) jam garantuoja LIetuvos Konstitucija, kuri, be kita ko, dar ir numato, kad asmuo, kuris elgiasi pagal įstatymus, teisėtai, negali būti apkaltintas baudžiamojo įstatymo pažeidimu.  Tačiau Lietuvos teismuose ir prokuratūroje dirba tikri teisės magijos meistrai – jiems iš oro padaryti baudžiamąją bylą ir sudaužyti žmogaus likimą yra vienos pypkės reikalas, kaip mėgo sakyti Holmsas.  Rezonansinės A.Paleckio, Neringos Venckienės, Rolando Pakso, Povilo Masilionio, Žilvino Razmino, Sausio 13 ir kitos bylos tiesiog tryško lietuviškos Temidės juodąja magija, tačiau  niekam nesukėlė  džiaugsmo ir visai nesustiprino žmonių pasitikėjimo valstybe. 

Pasak Generalinės prokuratūros, nuo 2017 metų vasario iki 2018 metų spalio kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos piliečiais, vienas iš kurių teismo pripažintas kaltu Sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galbūt rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.

Kaip kitoks atlygis nurodoma pagalba užmezgant kontaktus su Rusijos politinės partijos (partijų Rusijoje tik oficialiai registruotų per pusę šimto) atstovais, siekiant vienos iš Lietuvos registruotų partijų finansavimo, taip pat – pagalba užmezgant verslo kontaktus. Kokios partijos Lietuvoje finansavimo? Socialistinį Liaudies Frontą VSD per savo infiltruotus kurmius sunaikino dar 2016 metais, o bet kurioms kairios krypties partijoms susiformuoti bet kokią galimybę užkerta VSD, teismai, valdančiosios proamerikietiškos marionetinės partijos ir fašistinės organizacijos.

Toliau Lietuvos prokuratūra pažeria juodosios magijos perlus. Kaltinamiesiems, teigia prokuratūra,  kažkas davė užduotį rinkti informaciją apie Sausio 13-osios bylą tyrusius pareigūnus ir teisėjus, taip pat informaciją apie kitas su Rusijos agresija prieš Lietuvą 1990-1991 metais susijusias bylas. Sausio 13 bylai nušviesti vietinė valatkodelfinė , konservatorių ir liberalų kontroliuojama žiniasklaida įjungė visus savo resursus, kasdien buvo trimituojama per visus kanalus apie Sausio 13 bylą, vyko masinis visuomenės smegenų plovimas, buvo itin aršiai dehumanizuojami teisiamieji šioje byloje ir heroizuojami dabartiniai valdantieji. Kaip buvo sakoma Sąjūdžio laikais, baisu buvo lygintuvą įsijungti – iš jo būtinai V.Landsbergis ką nors apie savo kampfą paporins. Ir tik A. Paleckiui Lietuvos prokuratūra uždraudė apie šią bylą klausytis radijo, žiūrėti TV, skaityti laikraščius ir naršyti internete?!… Ar ne stebuklai?

Politinio susidorojimo  su Algirdu Paleckiu byla tik dar kartą atskleidė Lietuvos politinės sistemos esmines, sistemines ydas, kurių jau neįmanoma pašalinti formalių korumpuotų rinkimų būdu.  

“Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja.” (Šv. Augustinas).

Lietuvos pilietis, susidūręs su valstybę atstovaujančiomis institucijomis – valstybės tarnautojais, teisėsaugos pareigūnais ar politikais, – visada patiria kartaus nusivylimo ir visiško bejėgiškumo prieš valdininkų nebaudžiamą savivalę, aroganciją, atvirą cinizmą jausmą.

Valstybė įžūliai ignoruoja piliečių konstitucines teises ir teisėtus interesus. Piliečiui labai sunku ir dažnai neįmanoma rasti teisingumą viešojo administravimo institucijose, teisėsaugos organuose ir ypač teismuose.  Visiems žinomi sukčiai, nusikaltėliai, nuolat piktnaudžiaujantys savo tarnybine padėtimi valstybės klerkai Lietuvoje stebėtinai lengvai išvengia baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus, o nuo  minėtų nusikaltėlių nukentėję žmonės, nusikaltimų aukos labai taip pat lengvai gali tapti kaltinamaisiais. Valdžia, nors formaliai ir yra padalinta į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas  šakas, kurios pagal apibrėžimą turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio, silpniausio visuoemenės nario teises ir teisėtus interesus,  realiame gyvenime šios neva atskirtos šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais ir dažnai veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, ir gina ne piliečio interesus, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius interesus, korupcinius įtakos ryšius. Biurokratas valstybės tarnyboje, kruopščiai atrinktas valdančios partijos statytinis,  yra absoliučiai nepakaltinamas,  nepriklausomai nuo to, kiek jo veiksmai padaro žalos valstybei ir konkretiems žmonėms, maža to, jis už tai gauna labai solidų atlyginimą.

Eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų. Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios Lietuvos valdžios aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje chuntos savivalė tapo realybe, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.

Teisminė bendruomenė, teisėjų korpusas tapo savų – giminių, švogerių, pažįstamų ir draugų, – labai uždara korporatyvine grupuote, kuri jau negali ir nenori savarankiškai apsivalyti nuo korupcijos. Dėl teisėjų klano uždarumo, korporatyvumo ir  korupcijos pasitikėjimo teismais visuomenėje praktiškai nėra.

Kaip priversti teismus tapti nepriklausomais nuo kleptokratijos ir tuo pačiu priversti juos jaustis tiesiogiai atsakingais visuomenei, tarnauti piliečiams? Kokie politiškai ir teisiškai korektiški mechanizmai, konstituciniai principai gali sukurti patikimą visuomenės kontrolės teismams sistemą ir kartu nepažeisti teisėjų nepriklausomybės principo?

Atėjo laikas ir jau būtina atsisakyti teisėjų imuniteto dėl baudžiamojo persekiojimo. Pasislėpę po savo teisine neliečiamybe teisėjai labai jau dažnai piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, atvirai daro  tarnybinius nusikaltimus, įžūliai tyčiojasi iš vargšo eilinio piliečio teisės į teisingą ir nešališką teismą, ir tokiu būdu iš pagrindų griauna pasitikėjimą valstybe. Teisėjo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro valstybei tūkstančius kartų didesnę žalą, nei paprasto piliečio net ir nusikalstama veika .  Teisėjo įvykdytas ir nesulaukęs bausmės nusikaltimas tiesiog sprogdina valstybės pamatus, žudo teisingumą, ir turėtų būti prilygintas sunkiausiems valstybiniams nusikaltimams, priesaikos sulaužymui ir valstybės išdavimui. Būtina sukurti teisėjų kontrolės iš biudžeto finansuojamą mechanizmą, kurį vykdytų ne savi kolegos teisėjai, savotišką vidaus teismų imuniteto tarnybą, kuri galėtų vykdyti teisėjų veiklos operatyvinius patikrinimus, jų pajamų išlaidų revizijas. Visuomenėje, kurioje du trečdaliai gyvena žemiau arba ant skurdo ribos, teisėjai-milijonieriai atrodo įtartinai. Kartu tai padėtų teisėjams apsisaugoti nuo bet kokio spaudimo ir šantažo.

Teisėjų darbas turėtų būti maksimaliai atviras, skaidrus. Teisėjams turėtų būti numatyta žymiai griežtesnė atsakomybė už įstatymo pažeidimus, už teisėjo priesaikos sulaužymą ar nusižengimus teisėjo etikos reikalavimams. Teisėjo nekompetencija, įstatymų nežinojimas ar sąmoningas įstatymo dvasios pažeidimas turėtų būti prilygintas  tiesioginei teisėjo tyčiai ir kvalifikuojamas kaip nusikaltimas.

Neteisybė Lietuvoje, valdžios nesugebėjimas užtikrinti įstatymo viršenybę, asmenų lygybę prieš įstatymą, vykdyti pagaliau teisingumą jau tapo viena iš nacionalinės katastrofos priežasčių, sparčiausiai pasaulyje nykstančios tautos  nykimo katalizatoriumi. Neoliberalizmas yra svetimas Lietuvai ir kovojama su juo turi būti vieningai. „Kai teisingumą valstybėje vykdo nusikaltėliai, kiekvieno doro piliečio pareiga yra tapti teisėju“ (T. Džefersonas) – ir priešintis nusikaltėlių vykdomai savivalei.

Kiekvieną kartą, kai Lietuvos vardu yra paskelbiamas žinomai neteisingas, žinomai melagingas nuosprendis, įkalinamas yra ne atskiras pilietis, konkretus teisiamasis. Įkalinama yra visa Lietuva.