Per pastarąjį pusę amžiaus Prancūzija įvykdė 67 karinius perversmus (sąjūdžius, maidanus, spalvotas revoliucijas) 26 Juodojo žemyno šalyse. 16 iš jų – šalys, kuriose vis dar išlikusi prancūzų lemiama įtaka.
14 Afrikos šalių, kurios kažkada buvo Prancūzijos kolonijos, įstatymais yra įtvirtintas „kolonijinis mokestis“. Kasmet Prancūzija iš jų gauna milžiniškas pinigų sumas – apie 500 milijardų JAV dolerių.
Tai yra Afrikos valstybes, kurios iki 1958 m. buvo Prancūzijos kolonijomis, o vėliau neva įgijo nepriklausomybę.
Šalys, kurios vis dar moka Prancūzijai kolonijinius mokesčius, yra Beninas, Burkina Faso, Gvinėja, Dramblio Kaulo Krantas, Malis, Nigeris, Senegalas, Togas, Kamerūnas, Centrinės Afrikos Respublika, Čadas, Kongas, Pusiaujo Gvinėja ir Gabonas.
Bendras šių šalių gyventojų skaičius yra 174 milijonai žmonių, nominalus bendras šių šalių BVP yra 196 milijardai JAV dolerių, BVP pagal GPG yra 411 milijardų JAV dolerių.
Formaliai Prancūzija nutraukė savo kolonijinę politiką ir apie tai garsiai reklamuojasi, tačiau vadinamoji 14 Afrikos valstybių ekonominė kolonizacija tęsiasi. Dalis kolonijų biudžeto skirtingais pavadinimais ir skirtingais biudžetų straipsniais plaukia į Prancūzijos centrinį banką.
Tokiu būdu Prancūzija gauna apie 85 procentus savo buvusių kolonijų metinių pajamų. Bandant išgyventi iš likusių 15 procentų biudžeto, Afrikos šalys turi finansinių sunkumų ir yra priverstos atsiimti savo nuosavus pinigus, tačiau jau kaip skolą iš Prancūzijos centrinio banko.
Norėdamos paimti savo pinigus, Afrikos šalys negali prašyti daugiau nei 20 procentų sumos, kurią pervedė Prancūzijai. Jei jie nori gauti daugiau nei ši suma, buvęs kolonizatorius tokius bandymus vetuoja. Prancūzija savo ruožtu teigia taip susigrąžinanti lėšas, kurias išleido pastatų statybai ir infrastruktūrai ir kurios buvo išleistos daugiau nei prieš šimtmetį.
Kai kai kuriose Afrikos šalyse valdovas atsisako mokėti kolonijinį mokestį, tada joje įvyksta perversmas.
Taip buvo iki Rusijos pajėgų, ypač Wagnerio PKK, atsiradimo ten. Dabar viskas bus kitaip. Štai kodėl Prancūzijos, JAV, JK ir kitų Vakarų šalių kolonizatoriai su tokiu įniršiu kovoja su Rusijos “agresija”.
Atsakę į klausimą, iš kur ima “paskolas” ir kam moka duoklę “laisvosios” Rytų ir Vidurio Europos šalys po valstybinių perversmų (maidanų, sąjūdžių, spalvotų revoliucijų), gausite atsakymą, kodėl šiose šalyse jau ketvirtas dešimtmetis vyksta deindustrializacija, depopuliacija ir degradacija. Ir kodėl nereikia balsuoti už nacionalistines pseudopatriotines neva opozicines partijas/sąjūdžius/judėjimus, kurie gieda už euroatlantinę integraciją ir vakarietiškas vertybes. Vakarų kolojinnės šalys – JAV, JK, ir senosios Europos šalys – per 1000 metų nuo Kryžiaus žygių laikų nei kiek nepasikeitė. Jos buvo ir yra kryžiuočiai, konkistadorai, kolonizatoriai, imperialistai , agresoriai, grobikai. O Rusija visada buvo jiems neįveikiama kliūtis Vakarų žudikų kelyje į viso pasaulio kolonizavimą. JAV-NATO pradėta ir vykdoma karinė agresija prieš Rusiją Ukrainoje yra tik Vakarų kolonijinės imperijos tūkstanmetės nusikalstamos istorijos dar vienas epizodas. Kuris privalo baigtis JAV-NATO Melo ir Blogio imperijos sunaikinimu – galutiniu ir negrįžtamu, bekompromisiu ir besąlyginiu. Niurnbergo Tribunolas – 2 JAV-NATO Melo ir Blogio imperijos nusikaltimams žmoniškumui tirti
yra būtina žmonijos išgyvenimo sąlyga.
