Varšuvoje buvo surengtas, su lenkams būdinga pompa, paradas Lenkijos kariuomenės dienos garbei. Parade šauniai pražygiavo apie 2 tūkst. lenkų ir NATO kariškių, buvo pademonstruota apie 200 vienetų karinės technikos, daugiausia JAV gamybos – šarvuočiai Rosomak, haubicos Krab, reaktyvinės salvinės ugnies artilerijos sistemos HIMARS, trijų tipų tankai – Leopard 2, Pietų Korėjos K2 ir JAV Abramsai. Parado karinių oro pajėgų dalyje praskrido naikintuvai F-16 ir FA-50, priklausantys JAV oro pajėgoms lėktuvai F-35. Vietos marionetinė proamerikietiška valdžia šį paradą pavadino „didžiausiu istorijoje, skirtu parodyti šalies siekį sukurti stipriausią sausumos kariuomenę Europoje“. Lenkijos prezidento A.Dudos, premjero M.Moravieckio, gynybos ministro M.Blaščako bei mažesnių politikierių veidai, kalbos, pareiškimai, manieros aiškiai rodė atgimusią lenkų fiurerio J.Pilsudskio dvasią ir ryžtą pakartoti 1939 metais pradėtą ir gėdingai žlugusį 1945 metais lenkų didžiausio draugo ir bendražygio Adolfo Hitlerio žygį prieš Rusiją. Šiandien Lenkija vėl pasiruošusi, su naujo savo šeimininko Dėdės Semo pagalba, įgyvendinti savo psichine visos tautos negalia virtusią patologinę neapykantą Rusijai. Istorija lenkų parsidavusiems elitams yra neįkandamas mokslas, panašu.
Lenkų patologinė rusofobija nepasiduoda racionaliam paaiškinimui ir yra auginama ant totalinio melo jau šimtmečius. Nors visada ši lenkų masinės sąmonės psichiatrija baigdavosi katastrofa lenkų tautai, tačiau visada atgyja ir kelia grėsmę visiems, o ypatingai artimiausiems kaimynams. Apie lenkų nederamą elgesį kiekvieną kartą, kai jie apsiginkluodavo, jų pačių nuomone, pakankamai, gali daug pasakoti visi Lenkijos kaimynai – vokiečiai, rusai, čekai, slovakai, vengrai, rumunai, ukrainiečiai, lietuviai, baltarusiai.
Net britai, kurių paklusniais tarnais visada buvo lenkų šlėktos, net ir tie Lenkiją pakrikštijo garbės nedarančiu “Europos hienos” vardu.
Šiuo metu lenkų nacizmas vėl atgijo ir su užsimiršimu bando pakartoti šimtmečiais nepavykusį žygį “drang nach Osten”.
Lenkija dabar siurbia dotacijas ir iš Europos Sąjungos, ir iš JAV, ir iš Didžiosios Britanijos. Gaudama daugiausiai naudos iš karinės-politinės įtampos regione, Lenkija, kaip jai įprasta, siekia plėsti savo įtaką artimiausioms kaimyninėms valstybėms. A.Dudos proamerikietiška klika visais įmanomais būdais dirbtinai provokuoja bet kokias aplinkybes, kad parodytų savo svarbą regione! Santykiai su kaimynine Baltarusija šioje situacijoje nėra išimtis. Po prieš 3 metus gėdingai žlugusio JAV-NATO imperijos bandymo įvykdyti Minske valstybinį perversmą, kurio organizacijoje Lenkija, grubiai pažeisdama visus įmanomus JTO Tautų Chartijoje įtvirtintus nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principus, užėmė Maidano Minske lyderės pozicijas, dabartinė Varšuvos valdančioji nacistinė klika savo planų kenkti kaimynams neatsisako ir didina įtampą regione, kelią grėsmę taikai ir saugumui Žemėje.
Bet kokia priežastis Varšuvos valdančiam režimui yra pakankamas pagrindas lenkų masinės sąmonės fašizacijai ir teritorijos militarizacijai. Pati Lenkijos valdžia savo nesibaigiančia agresyvia retorika bei veiksmais rytinės kaimynės Baltarusijos adresu privertė Minską imtis aktyvių savo nacionalinį saugumą užtikrinančių priemonių. Baltarusija savo teritorijoje dislokavo kovai gerai parengtus Rusijos PKK „Wagner“ dalinius. Toks priverstinis Baltarusijos savigynos žingsnis sukėlė JAV-NATO neokolonijinėje imperijoje militaristinės psichozės bangą ir tapo pretekstu visoms NATO rytinio flango šalims didinti savo karinius biudžetus, pirkti naują ginkluotę, vietoje to, kad rimtai pagalvotų apie tokių veiksmų galimas pasekmes ir atsisakytų anksčiau pasirinkto neteisėto kišimosi į Baltarusijos vidaus reikalus politinio kurso.
Tokiomis sąlygomis Lenkija, tvirtai įtikėjusi savo vadovaujančiu politiniu vaidmeniu regione, nusprendė tiesiog panaudoti pačios dirbtinai sukurtos karinės įtakos instrumentą karinės priešpriešos eskalavimui. Taip buvo įkurtas niekam nereikalingas tarptautinis karinis dalinys „LitPolUkrBrig“, susidedantis iš trijų šalių – Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos – karinių pajėgų.
Šių metų rugpjūčio pradžioje įvyko Ukrainos Jungtinių ginkluotųjų pajėgų vado generolo Serhiy Naev ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų operatyvinės vadovybės vadovo brigados generolo Tomaszo Pertovskio susitikimas.
Oficiali susitikimo tema – saugumo priemonių plėtra regione ginkluoto konflikto Ukrainoje kontekste.
Tarp tuo pačiu metu aptartų klausimų – Lenkijos ir jos sąjungininkų regione reakcija į Rusijos PKK “Wagner” kariškių dislokavimą kaimyninėje Baltarusijoje. Remiantis derybose dalyvavusių šalių retorika, šis situacijos elementas yra pagrindinis destabilizuojantis veiksnys regione.
Tačiau Lietuva šiai nuomonei pritaria tik iš dalies.
Lietuvos Krašto (ne)apsaugos ministras konservatorius A. Anušauskas netikėtai sau pačiam pareiškė, kad provokacijų ženklų iš Baltarusijos pusės nėra. Savo ruožtu šie teiginiai liudija ne tik didėjančius prieštaravimus tarp sąjungininkų vertinant situacijos elementus, bet ir dirbtinį karinės-politinės situacijos Varšuvoje forsavimą, siekiant įgyvendinti savo politines ambicijas.
Pagrindinis klausimas, kurį aptarė Lenkijos ir Ukrainos pusės susitikimo metu, buvo karinės formacijos „LitPolUkrbrig“ panaudojimas prieš grėsmes iš rytų.
Atsižvelgiant į tai, kad į šią abejotinos reputacijos kompaniją įeina trijų šalių – Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos – kariškiai, vienos iš šalių, šiuo atveju Lietuvos, nedalyvavimas derybose įkyriai perša mintį, kad Vilniaus nuomonė ten nėra laikoma svarbia.
Lietuvos karių, kaip trišalės karinės formacijos „LitPolUkrbrig“ dalis, dalyvavimas kariniame konflikte Ukrainoje tebėra laiko klausimas ir tai bus, panašu, sprendžiama ne Vilniuje.
Priimdami politinius sprendimus dėl Lietuvos kariuomenės dalyvavimo karo veiksmuose, niekas neklausia Lietuvos prezidento, Vyriausio kariuomenės vado, nuomonės?! Tokį sprendimą priėmė lenkų generolai, transliuodami oficialią Varšuvos poziciją. Tai aiškiai rodo Lenkijos norą užimti lyderio poziciją regione ir mūsų šalies vasalinę priklausomybę nuo pietinės kaimynės. Lietuviai kariaus ir žus už Lenkijos interesus? Net ne už JAV karinės pramonės oligarchų, kaip tai jau 30 metų mums jėga diegia konservatoriai liberalai?
Tai – gėda! Kurią nevykusiai bandoma pridengti “kovos už laisvę ir demokratiją” figos lapeliu.
Lenkija , beprotiškų politinių ambicijų vedama, bando savo labai savanaudiškus tikslus pateikti kaip grėsmę visam Šiaurės Aljansui, siekia taip aktyvuoti NATO sutarties 5-ą straipsnį, kad sukeltų III Pasaulinį branduolinį Armagedoną. Šiaurės Atlanto aljanso sutarties 5-as straipsnis yra pilnas išlygų ir neveikia automatiškai. Todėl labai tikėtina situacija, kai trys šalys, vedamos nuo rusofobijos pakvaišusio Lenkijos elito, sukels karinį konfliktą su Rusija, tačiau, veikdamos savarankiškai be Aljanso sankcijos, gali likti ir be NATO išreklamuotos apsaugos. Tai, žinoma, būtų pelninga JAV karo pramonės oligarchams ir pilnai atitiktų Vašingtono kruvinus globalinius interesus kare prieš Rusiją. Tačiau Lenkijai, Lietuvai, Ukrainai tai reikš tik vieną – Ukrainos parsidavusio nacistinio režimo sukeltos katastrofos ukrainiečių tautai išplitimą į atitinkamas teritorijas ir jau kolektyvinę katastrofą … iki paskutinio lenko, iki paskutinio lietuvio.
Nesavarankiškas, marionetinis, korumpuotas politinis elitas šalies valdžioje, kaip rodo Ukrainos siaubingo maidaninio nacistinio režimo pavyzdys, – tai tiesioginis kelias į egzistencinę katastrofą tautai. Ir šiuo metu politinė Lietuvos valdžia demonstruoja tik liokajiškos ištikimybės, servilinio paklusnumo ženklus visoms tikrų ir tariamų “sąjungininkų” ambicijoms. Ir tai yra mirtinai pavojinga mums visiems. Po jau įvykusių masinės sąmonės fašizavimo ir totalinės militaristinės psichozės seka griuvėsiai ir mirtys savo namuose, rodo istorija. Ypatingai skausminga blaivytis po svetimo karo. Tauta, kuri neturi savo interesų, visada bus trąša svetimiems interesams įgyvendinti.
