Tag

grėsmė taikai ir saugumui

Browsing

Viena iš rusofobiškiausių pasaulyje valstybių yra Lenkija. Lenkiją seras Vinstonas Čerčilis yra taikliai pavadinęs “Europos hiena”, kai Lenkija, kartu su savo sąjungininke nacistine Vokietija ir Adolfu Hitleriu, užpuolė ir pasidalino Čekiją po 1938 metų Miuncheno suokalbio, kurį su fiureriu sudarė Anglijos, Prancūzijos ir Italijos vadovai atitinkamai Čemberlenas, Daladje ir Musolinis.

Lenkija, kurios mąsinę sąmonę JAV informacinėmis technologijomis (Overtono langais) performatavo CŽV ir MI6 technologai, jau užmiršo, kad už kovose už Lenkijos išvadavimą krito apie 600 000 tarybinių karių, daugiausiai rusų. Lenkijoje dabar jau nugriauti visi paminklai kariams išvaduotojams, Lenkijoje niekinama viskas, kas rusiška, lenkai nekenčia rusų ir Stalino, kurio dėka Lenkija po II Pasaulinio karo pasididino savo teritoriją net 30 procentų, gavo iš Stalino rankų vokišką pajūrį, nuostabų Sopotą, Gdanską, Malborką, Sudetus.

Lenkija šiuo metu vėl ginkluojasi ir ketina pakartoti daugybę kartų jiems nepavykusį žygį prieš Maskvą. Lenkijoje dabar garbinamas fašistas Jozefas Pilsudskis, kuris svajojo užgrobti Rusiją ir Maskvoje Raudonoje aikštėje ant sienos užrašyti “Kalbėti rusiškai draudžiama”.

Šiandien , savaime suprantama, lenkų smegenų plovimas nacionalizmo nuodais duoda savo rezultatus, lenkai ginkluojasi, grasina savo kaimynams. Vienas lenkų besmegenis generolas NATO 70-mečio proga su lenkiškai šlėktišku pasipūtimu pareiškė, kad NATO privalo panaudoti branduolinį ginklą prieš Rusiją ir tai būtų išmintinga. Militaristinės rusofobinės psichozės paveiktiems nepagydomai nacionalistams savižudiška mirtis atrodo išmintinga.

Kas įvyktų, jeigu NATO išprotėję karo vanagai ryžtųsi panaudoti branduolinį ginklą prieš taikią Rusiją, parodyta šiame filmuke. Pažiūrėk ir kol turi galimybę tramdyk nacius , nacionalistus, kapitalistus, fašistus, konservatorius, liberalus,nes vėliau gali būti vėlu.

 

NATO buvo įkurta 1949 metais, kaip skelbia aljanso statutas, „suvienyti šalių-bloko narių pajėgas kolektyvinei gynybai nuo išorės priešų, išsaugoti stabilumą ir taiką“. Ciniškiau ir aiškiau NATO tikslus apibrėžė Izmėjaus Hastingsas, pirmasis NATO Generalinis sekretorius : „… laikyti rusus išorėje, amerikiečius viduje , o vokiečius po kojomis“. Kitais žodžiais tariant, NATO buvo sukurtas tam, kad  „sulaikyti tarybinę grėsmę“, ir išsaugoti Vakarų kolonizatoriams galimybę plėšikauti visame pasaulyje. Kaip jie tai darė nuo kryžiaus karų laikų.

Miuncheno suokalbis 1938 metais atvėrė kelią didžiausiam žmonijos istorijoje karui ir nukreipė Vakarų agresiją prieš Tarybų Sąjungą, Rusiją, Lietuvą.

Vėliau, kaip atsakas į agresyvaus Vakarų kolonijinės ekspansijos karinio aljanso sukūrimą, 1955 metais, po šešerių metų, kurių metu TSRS atkakliai siekė įtikinti savo buvusius sąjungininkus Vakaruose atsisakyti karinio globalinio konflikto eskalavimo kelio, buvo įkurtas Tarybų Sąjungos gynybinis blokas Varšuvos pakto organizacija, o NATO tapo  šios organizacijos geopolitiniu priešininku. 1990 metais Varšuvos pakto organizacija buvo išformuota, todėl dauguma tikėjosi , kad NATO savo istorinį vaidmenį jau atliko ir tapo nebereikalinga. Tačiau būtent tada ir išryškėjo tikrieji NATO kolonijiniai tikslai.

Šiandien sukanka 20 metų, kai NATO (Nacionalinė Amerikos Teroristinė Organizacija), vadovaujama didžiausio žmonijos istorijoje agresoriaus JAV (Jungtinės Agresorių Valstijos) ir kruviniausios pasaulio istorijoje monarchijos Didžiosios Britanijos, užpuolė be jokio teisėto pagrindo ir,  grubiai pažeisdamos Jungtinių tautų Statuto , Tautų chartijos nuostatas,  įvykdė tarptautinį nusikaltimą  – karinę agresiją prieš suverenią JTO narę Jugoslaviją.

Karo nusikaltėlių gauja NATO pradėjo savo tarptautinį nusikaltimą aviacijos antpuoliais 1999-03-24 ir bombardavo Jugoslaviją iki 1999 metų liepos 11 d., kai Rusijos desantininkų bataljonas išsilaipino Slatinos oro uoste Prištinoje, stojo akis į akį prieš JAV-NATO karo nusikaltėlių gaują ir įsakė Vakarų išsigimėliams nutraukti jų taip mėgstamus nusikaltimus žmoniškumui, nutraukti Kosovo albanų vykdomą serbų genocidą.

Kaip tai įprasta Vakarų kolonizatoriams, visi Vakarų nusikaltimai prasidėjo nuo melo, totalinės dezinformacijos.  JAV-NATO nusikaltėliai visada savo siaubingus nusikaltimus labai mėgsta pristatyti kaip kažkokį egzistencinį  gėrį, Vakarų civilizacijos vertybę, “baltojo žmogaus” priverstinę reakciją į blogį – Kristaus žodžio nešimas pagonims, “šviesiųjų” Europos vertybių sklaida indėnams, čiabuvių švietimas, kovą už demokratiją, žmogaus teises ir pan.  Ir nesvarbu, kad po “civilizacijos” buvo vakariečių išžudyti šimtai milijonų žmonių Afrikoje, Amerikoje, Azijoje, Australijoje, visame pasaulyje, išnyko šimtai tautų, valstybių, unikalių kultūrų. Svarbu, kad šių nelaimėlių turtas išliko ir buvo saugiai perkeltas į Vakarų Europą, Didžiąją Britaniją, Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip mėgo kartoti žymus 19 amžiaus britų politikos veikėjas,  tradicinis britų tarptautinis nusikaltėlis seras Henris Temple Palmerstonas , “Didžioji Britanija neturi nei amžinų priešų, nei amžinų draugų – Didžioji Britanija turi tik amžinus interesus”. Užpulti, sunaikinti, nužudyti ir apvogti – tai Vakarų civilizacijos kertinė vertybė, ant kurios kruvinų pamatų stovi visa Vakarų gerovė – plėšiko, žudiko, vagies gerovė.

Noamas Chomskis: “Jeigu dabar būtų Niurbergo Tribunolas, tai visi po II Pasaulinio karo buvę JAV prezidentai būtų pakarti kaip karo nusikaltėliai”

Prieš pradedant Jugoslavijos bombardavimus, JAV ir Didžiosios Britanijos totalinio melo propagandos mašina pradėjo informacinio karo ataką ir mėnesius pumpavo į Vakarų biurgerių masinę sąmonę melą apie Jugoslaviją, jos vadovus ir karines pajėgai, vykdė  neįtikėtinai aršią ir britiškai šlykščią Jugoslavijos  demonizavimo kampaniją.  Vakarai, kaip jie tai darė visais laikais, savo nusikaltimo auką apkaltino … pačių Vakarų vykdomais nusikaltimais. Taip jie darydavo visada pagal scenarijų – kai “vieninga Europa” , vadovaujama1938 metų “Times” Metų žmogaus A.Hitlerio, užpuolė  Tarybų Sąjungą, vėliau Korėją, Vietnamą, Iraką, Afganistaną, Libiją, Siriją, kolonizuojant Rytų ir Vidurio Europos socialistines valstybes, Gruziją, Ukrainą ir t.t Vakarų nusikaltėliai privalo įtikinti savo riebų biurgerį, kad jų vykdomi nusikaltimai yra daromi vardan švento tikslo, yra visuotinis gėris, yra sakralinis Vakarų galvažudžių indėlis į civilizacijos išlikimą, todėl siaubingi Vakarų galvažudžių nusikaltimai yra… reikalingi, būtini,  šventi, pozityvūs, Dievui malonūs. Riebus Vakarų  biurgeris, rydamas NATO aukų, vaikų krauju paskanintą hamburgerį privalo būti įsitikinęs, kad Vakarų vykdomas viso pasaulio tautų genocidas yra … Dievo palaimintas planas. Ir biurgeris (fašistas, nacionalistas, liberalas, demokratas, konservatorius) tuo su malonumu tiki ir remia.

Todėl Vakarų biurgeriams, kurie jau senai atprato mąstyti, gyventi savo galva,  mieliau visada pasitiki savo televizoriumi ir iš jo plyšaujančiu eiliniu fiureriu, buvo numesta tradicinė britų išsigimėlių sukurpta klastotė – Jugoslavijos vyriausybė, kurią sudaro daugiausiai serbų kilmės patologiniai sadistai, yra žiauri diktatūra, kuri sąmoningai vykdo Kosovo albanų genocidą. Britams melas yra nacionalinės kultūros neatimama ir organiška dalis. Britų kosminio mąsto klastotės dažniausiai tapdavo šalių sunaikinimo karinės agresijos būdu pagrindu (Irakas, Libija, Afganistanas, sąjūdžiai TSRS, Ukrainos maidanas, Sirija ir pan.).

Nacionalizmo ir religinio fanatizmo kortą Vakarai, savaime suprantama, sužaidė ir griaudami Jugoslavijos suverenitetą bei teritorinį vientisumą.

Būtina padaryti trumpą istorinį ekskursą, kad geriau suvokti šio NATO nusikaltimo technologines subtilybes. Dabar jau gal nedaugelis prisimena, kad po II Pasaulinio karo šalia Jugoslavijos susikūrė Albanija. Albanai buvo musulmonai. Šalį valdė rūstus vadovas Enveras Chodža, kuris visą savo valdymo laikotarpį laukė, kaip dabar matome ne be pagrindo,  Vakarų imperialistų naujo karinio antpuolio. Po JAV įvykdyto fašistinio pučo Graikijoje, kai šalį ėmė valdyti JAV statytiniai, pučistai, “juodieji pulkininkai”, kaimyninė Albanija paskelbė karo taikos metu nuolatinę parengtį – visa šalis buvo mobilizuota, pilietinės teisės apribotos, ekonomika dirbo karo režimu ir tik gynybai, šalyje trūko būtiniausių prekių, kiekvienas albanas turėjo būti pasiruošęs stoti į kovą bet kuriuo metu, kiekvienas namas, gatvė , miestas turėjo tapti įtvirtinta gynybos linija, kiekvienas namo savininkas pagal įstatymą privalėjo įsirengti savo namuose apkasus, ugnies tašką – betoninį, gelžbetoninį ar bent jau medinį. Savaime suprantama, gyventi nuolatinio karo būsenoje buvo sunku, todėl kai kurie albanai, liberalių pažiūrų, iš šalies bandė pabėgti. Slaptoji saugumo tarnyba, tipo Lietuvos Valstybės saugumo departamentas tokius piliečius , savaime suprantama, sekė ir juos įtraukdavo į “grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitas” su atitinkamomis pasekmėmis. Kai kurie vietiniai pasiekdavo  gerai fortifikuotą Albanijos pasienį, kur juos, žinoma, bandančius kirsti sieną gaudydavo ir šaudydavo pagal karo lauko įstatymus. Siena su socialistine Jugoslavija buvo saugoma mažiau, todėl dauguma albanų pabėgėlių stengdavosi pabėgti iš šalies per kaimynų serbų teritoriją, tuo labiau, tuometinis Jugoslavijos vadovas Josifas Broz Tito savo kolegos Tiranoje, Albanijos sostinėje, Envero Chodžos negerbė dėl jo diktatoriškų valdymo metodų, todėl pabėgėlių atgal į pražūtį tėvynėje negrąžindavo. Serbai buvo geri žmonės, stačiatikiai, niekada nekariavo su Rusija ir su savo kaimynais visada buvo linkę palaikyti gerus santykius, nežiūrint į rūsčią praeitį, kai kaimynai chorvatai, bosniai, juodkalniečiai mielai kolaboravo su hitlerininkais ir aktyviai dalyvavo serbų genocide karo metais.  Pabėgėlius albanus serbai priėmė su pravoslavišku vaišingumu, įkurdino juos istorinėse Serbijos žemėse Kosove, pasienyje su Albanija. Labai greitai Kosove susidarė gana stambi etninė albanų bendrija, kuri gerbė serbus, vertino serbų ištiestą pagalbos ranką nelaimėje.

TSRS vadovo M.Gorbačiovo išdavystės dėka 1990 metais ėmė byrėti Tarybų Sąjunga. Visi žinome, kad visoje posttarybinėje erdvėje JAV, Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų agentų gaujos it skėriai užpuolė visas broliškas respublikas ir ėmė jas naikinti vietinių nacionalistų, “patriotų” bei religinių fanatikų rankomis. NATO karo nusikaltėliai tarp broliškų tautų pasėjo nacionalinės nesantaikos, etninės neapykantos, religinio nepakantumo sėklas, supjudė tarpusavyje ir išsekusias tarpusavio vaiduose, kivirčuose, neretai kariniuose konfliktuose lengvai kolonizavo, pavertė savo vasalais, bejėgiais vergais, neturinčiais jokios savigarbos, nacionalinės idėjos ar vystymosi vizijos. Viskas buvo atiduota Vakarų kolonizatorių rankoms, buvo kartojama mantra “NATO mus apgins”, mūsų draugai Vakarų kolonizatoriai mūsų neskriaus, kadangi mes dabar sąjungininkai. Ir Vakarų “sąjungininkai” savo naujas kolonijas Rytų ir Vidurio Europoje išnaudojo kiek tik galėjo, visais įmanomais būdais. Kosove, kaip ir visoje Jugoslavijoje, įvyko tradicinis Vakarų scenarijus.

Kosovo albanams, gyvenantiems serbų svetingumo dėka serbų istorinėse žemėse, “šviesieji” europiečiai, baltieji žmonės papasakojo ir įnirtingai diegė masinėje albanų sąmonėje, kad jie yra šios žemės, Kosovo, tikrieji šeimininkai, visada jais buvo čia, tačiau juos skriaudžia serbai, pažeidžia ir varžo jų prigimtines teises, o serbų karo vadai, Ratko Mladičius, Radovanas Karadžičius vykdo netgi musulmonų genocidą. Buvo platinami šiurpūs pasakojimai, kaip serbai išpjovė tai vienur tai kitur musulmonų bendrijas. Dabar jau žinoma, kad visos šios kraupios žudynių istorijos buvo sukurptos, kaip visada, Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų bunkeriuose, nieko bendro su tikrove neturėjo, istorijos apie serbų žiaurumus buvo prasimanytos nuo pradžios iki galo ir platinamos Holivudo tik vienu tikslu – sunaikinti Jugoslaviją etninių konfliktų, pakurstytų iš JAV/UK, ugnyje. NATO propagandinės mašinos platinami gandai savo juodą darbą padarė. Dešimtmečius taikiai kartu gyvenę serbai, bosniai, chorvatai, juodkalniečiai, albanai ėmė neapkęsti vieni kitų ir ši NATO nusikaltėlių pasėta etninės, religinės nesantaikos sėkla davė savo kruvinus vaisius – visų karą prieš visus. Kosovo albanai užmiršo, kad yra svetingų serbų svečiai, pasijuto šeimininkais istorinėse Serbijos žemėse ir ėmė medžioti serbus. Taip atsirado iki tol nežinoma albanų etninė formuotė kosovarai, kuri ir ėmėsi, globojama JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos, skaldyti Jugoslaviją. Jugoslavija, žinoma, buvo priversta reaguoti, valstybei iškilo mirtinas pavojus, grėsė teritorinio vientisumo ir  suvereniteto praradimo pavojus, todėl, kaip ir bet kuri laisva šalis, Jugoslavija stojo į kovą dėl savo ateities – į nelygią kovą su pačių niekšiškiausiu žmonijos istorijoje JAV-Didžiosios Britanijos kariniu kolonijinės ekspansijos bloku NATO. Ir , visų mūsų nelaimei, pralaimėjo šią garbingą , tačiau iš anksto pasmerktą pralaimėjimui kovą.

Kai Jugoslavija labai santūriai pasipriešino NATO sukurtoms separatistinėms grupuotėms, į pagalbą savo parankiniams išdidžiai atėjo šio tarptautinio nusikaltimo užsakovas ir organizatorius – JAV, Didžiosios Britanijos, NATO žudikai . Karo prieš Jugoslaviją pradžiai  19 NATO šalių, įvykdžiusių nusikaltimą prieš Jugoslaviją, prieš taiką, stabilumą Europoje ir pasaulyje, ekonominis potencialas viršijo agresijos aukos Jugoslavijos potencialą 679 kartus. NATO teroristai atakavo visą Jugoslavijos teritoriją. Oro antskrydžiuose dalyvavo apie 1200 lėktuvų, kurie atakavo Jugoslaviją iš Italijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Turkijos, Prancūzijos, Vengrijos teritorijų, taip pat iš JAV kontinentinės teritorijos. Nato agresorių duomenimis buvo įvykdyta apie 35 tūkstančiai oro antskrydžių. Nato agresorių aviacijos veiksmus palaikė net trijų lėktuvnešių smogiamosios karinių laivų grupuotės, šeši povandeniniai laivai, du kreiseriai, septyni eskadriniai minininkai, 13 fregatų. Viduržemio jūroje agresijos prieš Jugoslaviją metu patruliavo 4 dideli desantiniai laivai su 10 000 nato galvažudžių-jūrų pėstininkų desantu. NATO aviacija sudavė 2300 smūgius 995 objektams,iš kurių dauguma buvo civilinės paskirties objektai – tiltai, radijo stotys, elektros stotys ir  elektros perdavimo linijos, ligoninės, mokyklos, keliai. Į Jugoslavijos teritoriją buvo paleistą apie 3000 sparnuotų raketų Tomahawk, numesta apie 25 000 tonų (kai kurių šaltinių duomenimis, 79 000 tonų) sprogmenų. Agresijos metu žuvo virš 2000 civilių gyventojų, apie 7 000 buvo sužeista, 30 proc. žuvusių ir sužeistų sudarė vaikai. Materialinė žala, kurią padarė NATO karo nusikaltėliai Jugoslavijai, viršijo 200 mlrd USD. Šalis buvo sugriauta, suskaldyta, nuniokota – tipiškai „demokratizuota“ pagal jankių-nato karo nusikaltėlių scenarijų, kaip ir Irakas,Afganistanas, Libija, Sirija, Ukraina ir daugelis kitų šalių, kuriose  „demokratiškai“ pasišvaistė JAV, Didžiosios Britanijos, NATO karo nusikaltėliai. Kai Lietuvoje jankiai demonstruoja savo galvažudžius ir savo žudymo mašinas, jie rodo ne saugumo garantijas, ne meduolį, kaip naiviai galvoja projankiški „patriotai“, o bizūną, kuriuo žudys tuos pačius JAV naudingus idiotus-„patriotus“.

Savaime suprantama, tokios atviros agresijos prieš suverenias šalis, JTO nares labai apnuogina nusikalstamą Vakarų, pirmiausiai JAV  ir Didžiosios Britanijos prigimtį, nuplėšia nuo jų “demokratų” kaukes”, atveria siaubingai nežmogiška Vakarų “civilizacijos” esmę, visos NATO šalių pompastiškos deklaracijos akimirksniu yra devalvuojamos ir parodo visam pasauliui begėdišką JAV-NATO melo tikrąjį turinį – šie puikiai apsirengę ir pertekę turtais ponai yra tik viso labo žudikai, galvažudžiai, tarptautiniai nusikaltėliai ir teroristai. Todėl savo siaubingai apšlapintą reputaciją vakariečiai nuolat skalbia totalinės propagandos smegenų plovimo mašinoje, o savo nusikaltimus žmoniškumui NATO kolonizatoriai visada siekia pateisinti. Geriausias būdas paskelbti nusikaltėlį didvyriu taip pat Vakaruose jau seniai yra išrastas – tai daro visi Vakarų korumpuoti teismai, bendros kompetencijos ir specializuoti, sukurti tam tikra proga. NATO įvykdytam nusikaltimui žmoniškumui prieš Jugoslaviją legalizuoti buvo  įsteigtas Hagos Tribunolas, jau išgarsėjęs savo cinizmu ir neobjektyvumu. JAV, Didžiosios Britanijos ir NATO karo nusikaltėliai įsteigė Hagos tribunolą, kuriame tie patys tarptautiniai nusikaltėliai kruopščiai atrinko korumpuočiausius teisėjus ir šie pagal NATO užsakymą represuoja Vakarų karo nusikaltėlių įvykdytų nusikaltimų aukas ir išteisina JAV-NATO karo nusikaltėlius ir jų bendrininkus. Tokia Vakarų Temidės paskirtis – užtikrinti tikrų nusikaltėlių nebaudžiamumą ir bausti nekaltus žmones.

2006 m. kovo 11 d. Hagos inkvizitorių tribunolo kalėjimo požemiuose buvo klastingai nužudytas Jugoslavijos patriotas, vadovas, nacionalinis didvyris Slobodanas Miloševičius. Dar iki Vakarų kolonizatorių įvykdyto nužudymo  didvyris suspėjo padaryti pareiškimą, kuriuo kreipėsi į slavų ir visas JAV-NATO teroristų pavergtas tautas ir paragino kovoti su Vakarų konkistadorais-kryžiuočiais .

Slobodano Miloševičiaus
paskutinis kreipimasis į rusus, ukraniečius ir baltarusius
Slobodanas Miloševičius

„Rusai! Aš dabar kreipiuosi į visus rusus, Ukrainos ir Baltarusijos gyventojus Balkanuose laiko rusais. Pažiūrėkite į mus ir atminkite – su jumis padarys tą patį, kai tik jūs susiskaldysite ir parodysite silpnumą. Vakarai – yra pasiutęs šuva ir dantimis griebs jus už gerklės. Broliai, neužmirškite Jugoslavijos likimo! Neleiskite jiems su jumis pasielgti taip pat!“. “Jie nenori taikos ir gerovės Balkanuose, jie nori, kad čia būtų nuolatinių konfliktų ir karų zona, kuri jiems suteiktų dingstį pastoviai būti čia. Marionetinė valdžia tokiu būdu užtikrina smurtą ir karą ilgiems metams – viską, ką tik nori, tik ne taiką. Ir tik mūsų tautinė valdžia užtikrina taiką.

Visos šalys, kurių suverenitetas buvo ribojamas iš išorės, kurių vyriausybės buvo kontroliuojamos iš užsienio, neįtikėtinai greitai būdavo nuskurdinamos. Nuskurdinamos iki tokio lygio, kuriame nebelieka vietos nors kiek teisingiems ir humaniškiems socialiniams santykiams. Paskutinių metų Rytų Europa – tai milžiniška praraja tarp absoliučios daugumos vargšų ir mikroskopinės turčių mažumos, ir ta praraja akivaizdžiai didėja. Ši lemtis neaplenkė ir mūsų. Ir mūsų šalyje kontroliuojant ir valdant mūsų kapitalistų labai gretai būtų atsiradę daugybė visiškų vargšų, kurie neturėtų jokios perspektyvos išsikapstyti iš skurdo. Turčių mažumą sudarytų kontrabandistų elito atstovai, kuriems būtų leista būti turtingais tik su viena vienintele neišvengiama sąlyga – pardavinėti savo Tėvynę ir būti besąlygiškai paklusniais užsienio gaujai, kuri ir nulemia šalies likimą. Viešoji ir valstybinė nuosavybė labai greitai būtų privatizuota, tačiau šalies nuosavybės savininkais, kaip rodo kaimyninių šalių patirtis, taptų užsieniečiai. Retas išimtis sudarytų tie, kurie įgijo nuosavybės teises išduodami nacionalinius interesus ir kurie tokiu būdu prarado negrįžtamai savo nacionalinį ir žmogiškąjį orumą. Patys vertingiausi nacionaliniai turtai tokiu atveju taps užsienio nuoavybe, o tie, kurie iki šiol valdė šį turtą, taps užsienio firmų klerkais savo gimtinėje. Kartu su nacionaliniu pažeminimu, valstybės suskaldymu ir socialine katastrofa vystysis įvairiausių formų socialinė patologija, kuri pirmiausiai pasižymės nusikalstamumo augimu. Ir tai nėra jokia nepagrįsta prielaida, tai yra nesena patirtis tų šalių, kurios šį kelią jau nuėjo ir kurio mes iš visų jėgų stengiamės išvengti.

Kriminalinio pasaulio sostinės šiuo metu yra ne Vakaruose, kaip tai buvo iki šiol, o Rytų Europoje. Viena iš svarbiausių marionetinės vyriausybės užduočių – sugriauti tautos nacionalinę sąmonę. Valstybės, kurios yra valdomos iš užsienio, labai greitai užmiršta savo istoriją, savo tradicijas, nacionalinius simbolius, papročius ir neretai savo literatūrinę kalbą. Iš pirmo žvilgsnio nepastebima, tačiau labai efektyvi ir žiauri nacionalinės sąmonės selekcija labai greitai tautinę savimonę apriboja keliais tautinės virtuvės gaminiais, keletu dainų ir šokių, bei nacionalinių didvyrių vardais, priskirtais maisto produktams ar kosmetikos priemonėms. Neišvengiama 20 amžiaus kokios nors valstybės okupacijos, kurias vykdo Vakarų supervalstybės, pasekmė yra okupuotos valstybės tautos nacionalinės sąmonės sunaikinimas. Tokių valstybių-Vakarų agresijos aukų patirtis neginčijamai rodo, kad tauta nesugeba net suvokti, kaip greitai ji ima vartoti svetimą kalbą kaip savo, tapatinti save su jai svetimais istoriniais veikėjais, pamiršdama tautinius, geriau suprasti okupantų literatūrą nei nacionalinę, kurią ima niekinti, ima žavėtis svetima istorija, žemindama savąją istoriją, mėgdžioja svetimtaučius, o savo savastį droviai ir išdavikiškai slepia…

Italų žurnalistas Džiuljeto Kjeza:
po S.Miloševičiaus išteisinimo turėtų būti teisiami patys Vakarų lyderiai

 

Džiuljeto Kjeza

Hagos tribunolas pripažino, kad buvęs Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius yra nekaltas dėl genocido Srebrenicoje. Vakarų žiniasklaida tylėjo apie tai, nepaisant to, kad ši žinia būtų padariusi sprogusios bombos efektą, teigia italų žurnalistas Džiuljeto Kjeza. Savo puslapyje Globalist Syndication svetainėje ( http://giuliettochiesa.globalist.it/Detail_News_Display?ID=126366&typeb=0&giulietto-chiesa-commentary—the-hague-exonerates-milosevic ) jis pažymi, kad dabar Vakarų lyderiai mažiausiai turėtų bent atsiprašyti arba patys sėsti į teisiamųjų suolą.

Hagos tribunolas išteisino buvusį Jugoslavijos prezidentą Slobodaną Miloševičių, anksčiau pripažintą kaltu dėl genocido Srebrenicoje. Tai įvyko dar 2016 m. kovo 24 d., tačiau nei vienas Vakarų leidinys apie tai net neužsiminė, pažymėjo buvęs Europos parlamento deputatas, žurnalistas Džiuljeto Kjeza savo puslapyje Globalist Syndication svetainėje.

Dž. Kjeza pabrėžė, kad nebuvo jokio tribunolo oficialaus atskiro pareiškimo dėl paties S. Miloševičiaus išteisinimo. S.Miloševičiaus išteisinamasis aktas buvo paskelbtas kitos Hagos tribunolo savivalės aukos Radovano Karadžičiaus verdikte. Hagos tribunolas nusprendė, kad nėra pakankamų S. Miloševičiaus kaltės įrodymų.

“Nepaisant to, S.Miloševičius be jokios kaltės praleido kalėjime penkerius metus. Jį vieningai šmeižė visos be išimties Vakarų masinės informacijos priemonės<…> vadino jį Balkanų mėsininku, ir net lygino su Hitleriu. O po to jis mirė kalėjime “, – rašo žurnalistas.

Dž. Kjeza stebina kapų tyla dėl šio teismo sprendimo “laisvosios” Vakarų žiniasklaidos priemonėse.

“Visi supranta, kad mes kalbame apie naujieną, kuri prilygsta sprogusios bombos efektui. Po tokio sprendimo visiems Vakarų lyderiams derėtų maldauti atleidimo, o tai ir patiems tapti šio tribunolo teisiamaisiais”, – tvirtina žurnalistas.

Pasak jo, teisėjas, kuris pirmininkavo R.Karadžičiaus teismui, buvo vienas iš prisiekusiųjų byloje prieš Slobodaną Miloševičių. Jis tiesiog negalėjo nežinoti aplinkybių, kurios tapo pagrindu visiškai išteisinti buvusios Jugoslavijos lyderį ir objektyviai negalėjo būti teisėju R.Karadžiaus byloje, kadangi yra suinteresuotas nuteisti kitą žinomai nekaltą Jugoslavijos patriotą R.Karadžičių. D.Kjeza pažymi, kad šis teisėjas yra Pietų Korėjos, JAV kolonijos,  pilietis.

“Dabar paklauskite savęs: kas moka jam  ir jo kolegoms darbo užmokestį? Dabar mes pagaliau žinome, kad šis tribunolas yra negarbingų, nedorų, jeigu nepasakyti blogiau, žmonių sambūris, kurie visada dirbo ir toliau sau dirba imperijos naudai, o ne tiesos ir teisingumo labui”, – sako Kjeza.

Pasak žurnalisto, Vakarai sunaikino Jugoslavija, nužudė S.Miloševičių ir apkaltino jį nusikaltimais, kurių jis nepadarė.

“Gėda. Vakarai skęsta purve, kurį patys ir sukūrė “, – reziumuoja D. Kjeza.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „radovan karadzic“
Radovanas Karadžičius

2016 metais kovo mėnesį Hagos tribunolas, ciniška teismo parodija, teisminės Vakarų savivalės simbolis, nuteisė pirmąjį Serbijos Respublikos, įkurtos 1992 metais karo su Bosnija-Hercegovina įkarštyje, prezidentą Radovaną Karadžičių 40 metų kalėti už nusikaltimus, kurių jis niekada nedarė. Jį Hagos tribunolo fariziejai apkaltino bosnių musulmonų genocidu ir žudynių Srebrenicoje 1995 metais organizavimu.

R.Karadžičius buvo politikas, rašytojas, niekada nebuvo karo vadu, nėra jokių įrodymų, kad jis atidavė kokius nors žmoniškumui ar karo teisei prieštaraujančius įsakymus, nusikalstamus nurodymus.  Nuo 1990 metų JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja įnirtingai kurstė etninį-religinį konfliktą buvusios Jugoslavijos teritorijoje.  Jie tai darė sistemingai visoje posttarybinėje erdvėje, kurią siekė kolonizuoti. 1995 metais Serbijos Respublikos karinės pajėgos likvidavo bosnių musulmonų anklavą Srebrenicoje. Prieš tai visi Srebrenicoje buvę nemusulmonai (serbai ir chorvatai) bosnių musulmonų jau buvo likviduoti arba išvyti. Serbų armijai užėmus Srebrenicą civiliai musulmonai pasitraukė, besipriešinantys kombatantai buvo likviduoti arba suimti. Apie 400 karo belaisvių musulmonų, kurie buvo atpažinti kaip dalyvavę serbų civilių gyventojų žudynėse ypatingai žiaurūs bosnių musulmonų karo nusikaltėliai buvo sušaudyti.

1997 metais ,pasibaigus karui, Srebrenicoje buvo aptiktos masinės kapavietės, kuriose buvo palaidota apie 3000 žmonių. Dauguma jų buvo palaikai vietinių civilių serbų, kuriuos išpjovė musulmonai, dalis buvo žuvę abiejų pilietinio karo šalių kombatantai. Nežiūrint į akivaizdžius įrodymus, kad kapavietėse ilsisi dauguma civilių serbų, nužudytų NATO sąjungininkų musulmonų teroristų, visi palaidoti “nešališkos” NATO šalių sudarytos komisijos buvo paskelbti serbų nužudytais bosnių musulmonais, o jų skaičius padidintas pradžioje iki 8 tūkstančių, o vėliau buvo išaugintas net iki 37 tūkstančių. Tačiau tokia liberalų mėgstama solženycino aukų skaičiavimo geometrinė progresija net Hagos tribunolui pasirodė perdėta, todėl buvo apsistota ant 8 tūkstančių aukų – serbų nužudytų bosnių musulmonų, akcentavo NATO sudarytas Hagos tribunolas.

Šią savaitę, artėjant 20-osioms JAV, Didžiosios Britanijos, NATO karo nusikaltimo prieš Jugoslaviją metinėms, Hagos tribunolas, tiesiogiai pavaldus Vašingtonui ir Londonui, paskelbė naują apkaltinamąjį nuosprendį Radovanui Karadžičiui, dar kartą apkaltino jį bosnių musulmonų genocidu Srebrenicoje ir nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos. Jokių įrodymų, nei tiesioginių, nei netiesioginių, dėl R. Karadžičiaus kaltės, jo dalyvavimo ar įsakymų žudyti belaisvius, civilius, ar daryti kitokius 1949 metų Ženevos konvencijos uždraustus veiksmus – tribunolas nepateikė. Tiesiog Vakarai nuteisė savo barbariško nusikaltimo auką ir tiek. Vakarų civilizacija tai džiunglių įstatymai – kas stipresnis, tas ir teisus.

Slobodano Miloševičiaus, Radovano Kardžičiaus teismo farso istorijose lyg po padidinamuoju stiklu išryškėjo Vakarų liberaliosios demokratijos gilios sisteminės krizės požymiai, negrįžtami Vakarų civilizacijos erozijos giluminiai procesai, kuriuos paslėpti desperatiškai bando įvairiausio rango ir plauko JAV, Didžiosios Britanijos, ES, NATO veikėjai-avantiūristai ir jų parankiniai kolonijose. Iš Vakarų taip ciniškai garsiai visame pasaulyje skelbiamų deklaracijų,  NATO humanitarinių bombų pagalba skleidžiamų europietiškų vertybių liko tik jų savanaudiška esmė – totalinis melas ir tarptautinių banditų savivalė. Hagos tribunolas, įkalindamas ir nuteisdamas suverenios valstybės JTO narės vadovą, Jugoslavijos patriotą, tik dar kartą įrodė, kad ši Vakarų kontroliuojama kvaziteisingumo institucija neturi nieko bendro su Vakarų deklaruojamais pamatiniais liberalios demokratijos principais – įstatymo viršenybės, lygybės prieš įstatymą, asmens teisės į nešališką ir teisingą teismą, žmogaus teisių apsaugos ir neliečiamumo, suverenių valstybių sienų neliečiamumo, lygybės, nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus, karinės jėgos nenaudojimo sprendžiant tarptautinius konfliktus, – ir atlieka tik Vakarų karo nusikaltimų legalizavimo funkcijas. Ir viskas. Vakarai, JAV-NATO, įvykdo tarptautinį nusikaltimą, o Hagos tribunolas šį nusikaltimą atskalbia, suteikia jam legalumo įvaizdį ir kartu susidoroja su šio nusikaltimo aukomis, šalių NATO agresijų aukų patriotais, likusiais ištikimais savo šaliai iki galo.

Šiomis dienomis britų išsigimėliai kartu su tokiais pat jankių kolegomis tokiu pat būdu ruošia karinę agresiją prieš Venesuelą – britai ir jankiai apvogė šalį , sukėlė ekonominę krizę ir dėl savo pačių įvykdyto nusikaltimo pasekmių apkaltino teisėtą Venesuelos Nicholaso Maduro vyriausybę, kuri siekia šią krizę kuo greičiau įveikti. Prieš Rusiją šie Nato išsigimėliai tai daro jau 300 metų. Rusija yra didelė, galinga, tiesiogiai Vakarų kolonizatoriai daug kartų bandė ją kolonizuoti ir sunaikinti, tačiau visada gaudavo  deramą atkirtį, nors plėšikavo britai su jankiais Rusijoje ne kartą. Dabar jie vėl kurpia visokias Litvinenko, Skrypalių nunuodijimo, WADA’os dopingo klastotes ir panašias istorijas. Ir laukia, kada bus galima vėl pradėti III Pasaulinį karą, rengia provokacijas, skraido su savo surūdijusiais bombonešiais B-52, plaukioja savo surūdijusiais laivais prie Rusijos sienų, maitina nacionalistų, fašistų gaujas Pabaltijyje, Lenkijoje, Ukrainoje, Gruzijoje tautine nesantaika, karo su Rusija propaganda, etnine neapykanta, ruošia birželio 23 “sukilėlius”, kurie su malonumu, kaip ir 1941 metais, žudys savo tautiečius, ir naiviai tikėsis, kad niekada neateis 1945 metų gegužės 9 d. ir neteks atsakyti už savo nusikaltimus, kuriuos jie padarė šūkaudami “Slava Ukraina!”, “Už Lietuvą!”, “Už Gruziją!”, “Už Lenkiją nuo jūros iki jūros!” (už Latviją, Estija ir pan.). Jie net minties tokios neturi, kad juos JAV-Didžiosios Britanijos kolonizatoriai pakvietė prie Vakarų puotos kruvino stalo ne šiaip sau, o kepto paršiuko teisėmis, kaip sakė Palmerstonas. Aistringi patriotiški idiotai nacionalistai, jeigu jiems papasakoti gražią istoriją apie jų išskirtinumą ir nežemišką kilmę, yra pagrindinis JAV-Didžiosios Britanijos įrankis kolonizuojant ir naikinant valstybes, nacionalinius suverenitetus. Kai eisite į susitikimus su visokiais šimonytėmis, nausėdomis, užpetrą auštrevičiais, juozaičiais ar radžvilomis, nesiduokite užmigdomi jų gražiomis trelėmis “Lietuva uber alles!” – silpną gali apsaugoti tik įstatymo galia ir padorūs kaimynai. Įstatymą, tarptautinę teisę šiuo metu griauna būtent Vakarai, į kurių žmogėdrišką šeimą kviečia jus įsilieti proeuropietiški kandidatai.

Kiekvienais metasi JAV, Didžioji Britanija ir kitos NATO valstybės-teroristės vykdo tarptautinius nusikaltimus, karo nusikaltimus, kraupiausius nusikaltimus žmogiškumui  visame pasaulyje. Didžioji Britanija ir Vakarų Europa, kurios kultūros dalimi save išdidžiai vadina šių metų kandidatai į Lietuvos prezidentus ir Europos parlamentą, nusikaltimus žmoniškumui vykdo jau 1000 metų nuo pat Kryžiaus žygių laikų. Tačiau dabartiniai liberalūs vietiniai “europiečiai” Pilėnų, Margirio, 1710 metų europietiško maro ar Pirčiupių prisiminti nenori, kadangi jie šiandien … europiečiai, kur vėjas pučia, ten jie ir patriotai. Liberalo sielai Tėvynė ten, kur jo užpakaliui šilta.

Fašizmas yra Vakarų išradimas, nacių kolaborantai skelbiami didvyriais, fašistai aktyviai gaivinamas Vakarų būtent šiuo metu visame Rusijos pasienyje neatsitiktinai – fašistai-alarmistai-propatristai visada suaktyvėdavo didelio karo išvakarėse.

Balsuoti galima tik už ateitį. Negalima balsuoti už kandidatus, kurių programoje nėra kovos už Lietuvos išsivadavimą iš JAV-NATO kolonijinės priklausomybės, kuriam atrodo, kad su žmonių, tautų, valstybių, kultūrų, civilizacijų žudikais, Vakarų kolonizatoriais galima susitarti, kurie tiki, kad JAV, Didžiosios Britanijos, NATO vilkai yra vegetarai ir avių nevalgo.

YANKEE, GO HOME!

STOP US\NATO AGRESSIONS ARROUND THE WORLD!

NO WWIII!

US\NATO WAR CRIMINALS, HANDS OFF LITHUANIA, RUSSIA, VENESUELA, UKRAINE, IRAQ, AFGANISTAN, SYRIA, LIBYA!

US/NATO WAR CRIMINALS TO NIURNBERG-2!

 

 

 

https://www.paulcraigroberts.org/

V. Putino humanizmas ir savitvarda išsaugojo Žemėje taiką nepaisant Vašingtono agresijos ir provokuojančių veiksmų prieš Rusiją, tačiau už tai jis sumokėjo nemažą kainą.
Kaip gyvenimas planetoje Žemė įžengė į 2019-uosius metus, taip pasaulis turi tik vieną lyderį. Jis yra Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Vakaruose nėra nei vieno tikro lyderio, tik oligarchijos tarnų ir tarnų vasalai. Donaldas Trumpas ketino būti kitokiu ir galbūt išeiti iš karinio-pramoninio komplekso, slaptųjų tarnybų, demokratų partijos bei parsidavusios žiniasklaidos surežisuotos jam realybės.

V. Putino humanizmas ir savitvarda išsaugojo Žemėje taiką, nepaisant Vašingtono agresijos ir provokuojančių veiksmų prieš Rusiją. Putinas priėmė įžeidimus, kurie praeityje paprastai sukeldavo karus.

Putinas sumokėjo kainą už savo savitvardą. Jis išsaugojo taiką savo populiarumo Rusijoje sąskaita, jeigu tikėti fort-russ.com paskelbtais apklausų rezultatais. Remiantis šios apklausos duomenimis, rusai „prarado jausmą, kad Rusija yra supervalstybė“.

Apklausos duomenimis, dauguma rusų apgailestauja dėl Tarybų Sąjungos žlugimo. Kapitalizmas atnešė ekonominį nesaugumą, o Rusijos teritoriniai praradimai sukėlė pralaimėjimo jausmą.

Iš vienos pusės, būtina pažymėti, kad tokie rusų įsitikinimai kyla dėl Vašingtono/Vakarų vykdomos agresyvios Rusijos demonizavimo masinės kampanijos ir dėl nepadoriai nepagarbaus elgesio su Putinu. Kita vertus, Putino ir Lavrovo pernelyg santūri reakcija į Vakarų totalinį melą ir sufalsifikuotus kaltinimus prieš Rusiją žeidžia patriotiškai nusiteikusius rusus. Nė viena Amerikos vyriausybė niekada nebūtų išdrįsusi leisti sau tokio elgesio su Tarybų Sąjungos lyderiu, kokį sau leidžia dabartinė JAV administracija su Putinu. Rusai nori, kad V. Putinas ryžtingai apgintų Rusiją nuo Vakarų provokacijų, nustotų kiekvieną kartą į Vakarų melą tik atsukti kitą skruostą, nustotų vadinti Rusijos priešus partneriais, kai yra visiškai akivaizdu, kad Vakarai yra Rusijos priešas.

Rusijos žmonės jau pavargo nuo to, kad Rusijos valdžia be saiko toleruoja atvirai antirusiškus Vakarų finansuojamus laikraščius, NVO ir politines partijas Rusijoje. Rusija yra rusams, o ne Vakarų finansuojamiems išdavikams, kurie nenuilstamai triūsia, kad pakenktų Rusijai už Vakarų pinigus. Rusija yra nuolat melagingai kaltinama, kad ji neva kišasi į Vakarų politinį gyvenimą, tačiau būtent Vakarų valstybės nuolat kišasi į Rusijos ir viso pasaulio šalių politinį gyvenimą su savo pinigų maišais.

Rusai yra patriotai ir būtent dėl to jie išgyveno II Pasaulinį karą ir nugalėjo Hitlerį. Rusai nori vyriausybės, kuri gintų Rusijos nacionalinius interesus, o ne globalistų, o nebūtų vyriausybė, kuri kenčia Vakarų išpuolius, naiviai tikėdamasi, kad po to ji bus priimta į “Vakarų šeimą” kaip dar vienas Vašingtono vasalas. Apklausa rodo, kad 66% apklaustųjų jaučia nostalgiją Tarybų Sąjungai, ir tai yra žinia, kad Rusijos vyriausybės vykdoma užsienio politika pataikauti Vakarų agresoriams yra nesėkminga politika.

Blogis ima vis labiau ir labiau dominuoti Vakaruose, todėl nebėra jokio pagrindo ir toliau laiminti taikdarius. Prezidento Trumpo norą pagerinti santykius su Rusija palaidojo buvęs CŽV direktorius Johnas Brennanas, kuris už tokį ketinimą Trampą pavadino išdaviku. Po Trumpo sprendimo atšaukti JAV karius iš neteisėtos ir gėdingai pralaimėtos misijos Sirijoje , į kurią jie buvo pasiųsti buvusios nacionalinio saugumo patarėjos Susan Rice įtakos dėka, buvo paskelbta, kad Trumpas kelia grėsmę JAV nacionaliniam saugumui. Nei vienas iš Trumpo priešų nemano, kad santykių su Rusija pablogėjimas kelia grėsmę JAV nacionaliniam saugumui.

Tai yra taika, kuri yra paskelbta grėsme. Net Rusijoje Putino santūri reakcija į Vašingtono įžūlias provokacijas sumažino jo populiarumo
reitingą.
Taika, kuri yra taip siaubingai nuvertinta šiame viršgarsinių termobranduolinių ginklų pasaulyje, yra blogio triumfas.

Šaltinis : https://www.paulcraigroberts.org/2018/12/27/blessed-are-the-warmongers/

Polas Kreigas Robertsas (Paul Craig Roberts), – buvęs JAV iždo sekretoriaus padėjėjas ekonomikos politikos klausimais, „Wall Street Journal“ žurnalistas-kolumnistas, vyresnysis mokslinis bendradarbis Standord Universitete, William E. Simon pirmininkas politinėje ekonomikoje Strateginių ir Tarptautinių Studijų centre, Džordžtauno Universitete, Vašingtone, JAV ekonomistas, politikas ir rašytojas, vienas iš „Amerikos stebuklo“ 80-aisiais metais kūrėjų, buvęs Reigano komandos narys, o šiuo metu vos ne vienintelis kovotojas prieš  valdantįjį elitą JAV .

Iš anglų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2019-01-03

Bahreine rastas JAV penktojo laivyno vado Scott’o Stirney kūnas, sakoma JAV karinio jūrų laivyno pranešime spaudai.
“JAV karinio jūrų laivyno penktojo laivyno vadas vice-admirolas Scott’as Stirney buvo surastas negyvas savo gyvenamojoje rezidencijoje Bahreine 2018 m. gruodžio 1 d.”, – sakoma JAV KJP pareiškime.
Laivyno kriminalinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ir Bahreino Vidaus reikalų ministerija tiria jo mirties aplinkybes. Šiuo metu kol kas nėra jokio nėra pagrindo įtarti, kad tai yra smurtinė mirtis.
Vice Admirolas Scott’as Stirney gimė Čikagoje, nuo 1984 m. tarnavo laivyne jūrų pilotu. Jis dalyvavo Amerikos okupacinių karinių pajėgų kontingento Afganistane karo nusikaltimuose prieš afganų tautą, civilius gyventojus. Už aktyvų dalyvavimą, iniciatyvumą ir nuopelnus JAV vykdomuose karo nusikaltimuose JAV agresijose prieš laisvas Vidurinės Azijos šalis buvo paaukštintas pareigose ir paskirtas JAV Penktojo laivyno Indijos vandenyne vadu 2018 m. gegužės mėn. Apdovanotas daugybe medalių.
Bahreinas yra pagrindinė JAV karinio jūrų pajėgų Penktojo laivyno bazė, iš kurios JAV tarptautiniai ir karo nusikaltėliai vykdo agresijas prieš laisvas ir suverenias šalis Indijos vandenyno regione.

Ir kaip jis visur suspėja – ir Lietuvą su Ukraina užpulti, ir Skrypalius nunuodyti, ir Norvegijos fregatą paskandinti, ir Ukrainos karinį laivyną suimti, ir G20 Argentinoje kalbas sakyti, ir JAV karo nusikaltėlių prezidentui  Donaldui Trumpui rankos nepaduoti?!! Ir viską vienu metu!!!

Tauta turi žinoti savo didvyrius

Kiekvienais metais du kartus Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos ir Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentas (ė) apdovanoja valstybės ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais Lietuvos valstybei labiausiai nusipelniusius Lietuvos Respublikos piliečius, asmenis be pilietybės ir užsieniečius.

Šiems garbingiems vyrams ir moterims parodoma ypatinga pagarba už tai, kad jie savo nenuilstamu darbu, pasiaukojimu, ryžtu padaro daug gero visiems Lietuvos piliečiams. Todėl ir yra apdovanojami visų mūsų, Lietuvos piliečių ir Lietuvos valstybės vardu. Tskant, padarei gerą darbą Marijos žemei – atsiimk apdovanojimą. Stengeisi, rūpinaisi, vargai dėl mūsų visų, savęs negailėjai, žmones mylėjai visus be išimties, Dievo ir žmonių įstatymus gerbei, todėl nusipelnei  nors simboliškai būti pagerbtas ir apdovanotas atitinkamu nuveiktiems „vardan tos“ darbams reikšmės valstybės apdovanojimu.

Kiekvienais metais valstybės institucijoms ir pareigūnams savo kandidatus valstybės apdovanojimams gauti siūlo įmonės, įstaigos, organizacijos ir piliečiai, o valstybės institucijos ir pareigūnai, apsvarstę kandidato nuopelnus, gali teikti teikimą Lietuvos valstybės ordinų kancleriui. Teikimai ordinų kancleriui pristatomi ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki apdovanojimo dienos. Juose pateikiama kiekvieno kandidato biografija, nuopelnų aprašymas, duomenys apie ankstesnius valstybės apdovanojimus, nurodymas, kokiam apdovanojimui pristatoma, taip pat asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija. Už valstybės apdovanojimui teikiamų asmenų duomenų tikrumą atsako juos teikiančios organizacijos, institucijos ir pareigūnai.  Šiuose teikimuose nurodytus kandidatus labai priekabiai savo labai uždarame posėdyje svarsto valstybės apdovanojimų taryba, kuri ir teikia savo išvadas Respublikos Prezidentui. Užsienio valstybių piliečių kandidatūros, teikiamos apdovanoti ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais, privalo būti suderintos su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru. Lietuvos Prezidentas turi teisę visą šią biurokratinę procedūrą apeiti ir apdovanojimą įteikti savo iniciatyva.

Už ypatingus nuopelnus Lietuvai užsienio piliečiui išimties tvarka gali būti suteikta Lietuvos pilietybė – tai irgi pagarbos duoklė geram žmogui.

Tokia yra Lietuvos šlovės Olimpo biurokratinių užkulisių virtuvė.

Praėjusiais  metais Lietuvos Respublikos Prezidentė taip pat Vasario 16 d. proga, kaip ir kiekvienais metais,  išleido tradicinį dekretą Nr.1K-866 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo…“. Šiuo dekretu ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu tarpe kitų buvo apdovanotas Švedijos Karalystės pilietis Jonas Axel OHMAN – vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas (!?). Savaime suprantamas visų paprastų žmonių, ne didvyrių, miesčioniškas smalsumas, noras sužinoti, už kokius išskirtinius nuopelnus būtent vienas ar kitas nacionalinis didvyris  buvo pagerbtas aukštu valstybės apdovanojimu ir kaip jam tai pavyko pasiekti – maža ką, visi nori apdovanojimų…

Tūlas Švedijos pilietis buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, nusipelnė, škias, visai Lietuvai ir kiekvienam lietuviui atskirai. Tai nėra pats aukščiausias nuopelnų valstybei įvertinimas ir apdovanojimų hierarchijoje minėtas medalis užima tik 26-ą vietą, tačiau tai nei kiek nemenkina laureato didžių darbų vardan tos Lietuvos reikšmės, kadangi ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojami asmenys už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą kultūros, mokslo, švietimo, verslo, gamybos, sveikatos, socialinės apsaugos, karybos, sporto, ūkio bei kitose srityse, taip pat už humanitarinę pagalbą Lietuvai. Ne Lenkijai ten kokiai, Ukrainai ar Gruzijai, bet būtent Lietuvai.

Jonas Ohmanas, visai nei karto ne fašistas, tiesiog labai nori rusus žudyti.

Lietuvos valstybės tarnybos veiklos skaidrumas, nešališkumas, objektyvumas, sąžiningumas ir kitos nuostabios savybės jau seniai paliko tarptautinę organizaciją Transparency international be darbo, todėl surasti bet kurio administracinio sprendimo motyvus atrodė yra labai paprastas dalykas.

Pabandėme sužinoti, kokia įmonė, įstaiga, organizacija ar piliečiai teikė apdovanojimui Jono Ohmano kandidatūrą. Keista, tačiau viešoje informacinėje erdvėje didvyrio bendražygių ir , savaime suprantama, didvyrio apdovanojimo vertų darbų aprašymo nustatyti nepavyko. Apsilankėme, Užsienio reikalų ministerijos tinklapyje, kadangi užsieniečio teikiamą kandidatūrą pagal įstatymą reikia suderinti su šia valstybės institucija. Ir vėl laukė nusivylimas – nėra URM‘e apie didvyrį jokių žinių. Šlovės kelias veda į Apdovanojimų tarybą, tačiau šios garbingos institucijos posėdžiai uždari, balsavimas slaptas, todėl ir vėl nusivylimas – teikimo turinys apie didvyrio nuopelnus Lietuvai ir vėl liko paslaptimi, išskyrus šykščią dekreto eilutę „vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas“.

Ką gi, jeigu kalnas neina pas Mahometą, tenka pranašui pačiam eiti prie kalno. Todėl leidžiamės kelionėn į beribes interneto platybes ir bandysime nutapyti labai spalvingos asmenybės, užsieniečio, tiek daug nusipelniusio Lietuvai, didvyrio portretą.

Raktiniai žodžiai „Ohmanas, vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas“ mums atskleidžia epinį vikingų palikuonio paveikslą. Jam jau virš 50-ties, turi vos ne dvigubai jaunesnę lietuvę draugę, tačiau santykių įforminti santuoka nenori, vaikų neturi, kadangi tai įsipareigojimas, suvaržymas, nereikalinga našta – švedų vikingas visada turi būti pasiruošęs išplaukti. Lietuvoje Švedijos pilietis atsirado dar 1990 metais Sąjūdžio audringos veiklos pradžioje. Kaip jis pats teigia, jį šaukė laisvės balsas, kovos už nepriklausomybę dvasia, noras būti lietuvių liaudies revoliucijos pagal amerikiečio Džino Šarpo technologiją įvykių sūkuryje. Moka švedų, lietuvių, anglų, rusų kalbas. Buvęs desantininkas, armijoje buvo ruošiamas žvalgybinei misijai prieš Rusiją, išgirdo Dievo balsą, vienu metu ketino tapti liuteronų pastoriumi, bet greitai suprato, kad sielovada nėra jo pašaukimas – nuobodu. Labai didžiuojasi Švedijos vikingų praeitimi, kuomet švediški jūrų plėšikai netikėtai atplaukdavo į kitas pajūryje esančias valstybes, staiga jas užpuldavo ir šauniai, linksmai žudydavo, degindavo, plėšdavo vietinius čiabuvius. Tvirtina, kad vikingų kraujas ir šiandien verda kiekvieno švedo širdyje, todėl švedų bankai, telekomunikacijų bendrovės vikingų metodais labai pelningai veikia dabar visose Baltijos šalyse – plėšia čiabuvius naujoviškai, moderniais būdais per rinkos užgrobimą, monopolizavimą, nemokėdami mokesčių į vietinius biudžetus nuo gauto pelno už nežmoniškai užkeltas paslaugų kainas. Visi lietuviai, kurie turėjo reikalų su švedų bankais, telekomu, kitomis plačiai besišypsančiomis skandinavų kontoromis, žino – pabendrauji su jais ir kišenėse ima siaubingai ūbauti skandinaviški vėjai. Švedijoje socializmas yra švediškas. Tai tokia ypatinga socializmo rūšis, kai visose šalyse, kur veikia Švedijos vikingų bendrovės, vietiniai čiabuviai gyvena urvinio kapitalizmo eroje, yra plėšiami, moka nepakeliamą duoklę vikingams tam, kad Švedijoje socialistai gyventų gerai, rūpesčių neturėtų. Jonas galvoja, kad tokia vikingų piratų komercija yra normali verslo praktika. Kolonijose, normali. Sąjūdžio veikloje J.Ohmanas pastebėtas nebuvo, žinių apie tai aptikti nepavyko, todėl laikytina – Jono patologinė neapykanta rusams, kuriuos anot Lietuvos jau piliečio švedo Jono Ohmano „reikia be gailesčio žudyti“ tuo metu neturėjo kur išsilieti ir laikinai buvo užgniaužta, kaupėsi, virė beveik pastoriaus kilnioje širdyje, viduje.

Vertėjas Jonas Ohmanas išvertė į švedų kalbą  Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus”, Jurgio Kunčino „Tūla”, Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus” ir Juozo Lukšos-Daumanto dokumentinius memuarus „Partizanai”, kitų rašytojų noveles, apysakas, esė. Ypatingai domisi pokario laikų partizanų veikla, todėl aršūs rusofobija ir antitarybiškumas neišvengiamai dominuoja taip vadinamoje autoriaus kūryboje. Ohmanas reikalauja pašalinti iš lietuvių mokyklų lavinimo programų lietuvių liaudies poetę Salomėją Nerį ir nevadinti jos vardu mokyklų. Atrodytų, kur švedas, o kur lietuvių tautos lakštingala?!! Tačiau ne,  Jono išlavintas estetinis europietiškas lyrinis skonis bei europietiškas išsiauklėjimas jam leidžia negailestingai kritikuoti vietinius kultūros korifėjus. Lietuviai – aborigenai, škias, patys nesupranta, kokiems dievams reikia melstis…

Susijęs vaizdas

Žurnalisto publicistiniai darbai pasireiškė tuo, kad yra dažnas svečias įvairiuose masinės informacijos priemonėse, ypatingai aršiai skleidžiančiose rusofobiją, neapykantą Rusijai, rusams, V. Putinui,  dalina intervju, kuriuose aistringai pliekia azijietišką didžiąją Lietuvos kaimynę, ragina lietuvius aktyviau dalyvauti šventame Vakarų Europos kryžiaus žygyje prieš neišsilavinusią, nekultūringą Rusiją, kviečia atsikratyti savyje tarybinio žmogaus mentaliteto „žmogus žmogui brolis, bičiulis, draugas“ ir tapti civilizuotais europiečiais – pinigai nekvepia, bet koks nusikaltimas yra tik verslas, jeigu duoda pelną, jeigu kažkas nukentėjo dėl tavo verslo, tai čia nieko asmeniško, just business, sako švedai.

Kino dokumentalistas Jonas Axelis sukūrė dokumentinius filmus apie pokario partizanų kovas, kuriuose dominuoja, na žinoma, baisių rusų, žiaurių sovietų-rusų budelių, imperinė baisios Rusijos, Pabaltijo šalių tarybinės okupacijos tema, kuri pateikiama itin aistringai tautinės nesantaikos ir etninės neapykantos rusams fone, kad imi abejoti – Ohmanas dokumentalistas, operuojantis tik faktais, ar visgi poetas, lyrikas, kuris skirtingai nei dauguma plunksnos brolių, gieda himną ne meilei, o neapykantai….

Tačiau labiausiai Lietuvai Jonas Ohmanas nusipelnė  paskutinius 3 metus labai aktyviai puoselėdamas ypatingo pobūdžio rusofobines socialines iniciatyvas. Čia laureatas pagaliau rado sau itin palankią dirvą pasėti savo dar jo lopšyje gimusią patologinę neapykantą Rusijai. Vikingas Jonas iš istorijos pamokų sužinojo, kad demokratiškam Švedijos imperatoriui, kultūringai užkariavusiam visą Pabaltijį ir net Ukrainą, Karlui XII, barbarai rusai 1708 metais prie Poltavos, Ukrainoje, taip nekultūringai prispardė išpuoselėtą karaliaus europietišką užpakalį, kad šis, metęs savo kariaunos likučius likimo valiai spruko net į Turkiją. O Švedijos imperija amžiams išnyko užmaršties upėje, kai 1721 rugsėjo 10 d. Nyštato sutartimi Rusijos imperatorius Petras I už 2 milijonus efimkų (efimkas – sidabrinė 28 gr svorio moneta, viso už nugalėtos Švedijos kolonijas buvo sumokėta 56 tonos sidabro) nusipirko suomių, estų, latvių žemes, kurios iki Rusijos savo valstybingumo neturėjo. Todėl Ohmano istorinė nuoskauda buvo tik papildoma motyvacija imtis socialinių iniciatyvų, nukreiptų prieš Rusiją. Ir, stipriai remiamas tam tikrų politinių ramanauskinių sluoksnių labai greitai netruko jose pasižymėti, atskleisti savo neapykantos ilgai slėptą aistros galią.

Štai toks šviesus ir civilizuotas europietis Jonas Ohmanas buvo apdovanotas už nuopelnus Lietuvai medaliu ir jam išimties tvarka Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, už aukšto lygio pasiekimus neapykantos rusams propagavimo srityje suteikė Lietuvos piliečio vardą ir statusą.

Švedas-lietuvis Jonas Ohmanas savo nacistinių pažiūrų neslepia – urvinė rusofobija Lietuvoje gerai perkama prekė, už ją ir medaliai kabinami, ir pilietybės suteikiamos, ir duonai su su storu sviesto sluoksnių užtenka.

2017 m. vasario 17 d. valstybinio transliuotojo LRT laidoje „Studija 50“ apie karo veiksmus Antiteroristinės operacijos zonoje Donbase, švedas-lietuvis mušė būgnais iš laimės, kad Ukrainos kariniai daliniai stengiasi žudyti būtent rusų tautybės kovotojus.

„Ukrainiečiai pradeda specialiai stengtis žudyt būtent rusus“, – nurodė Lietuvos atstovas. Švedui, kažin, yra žinoma, kad Ukrainoje daugiau kaip pusė gyventojų save laiko etniniais rusais? Juos irgi „visus išžudyti“?

Į klausimą, o kaip kovos zonoje, mūšiuose galima atskirt rusų tautybės žmones nuo ne rusų, specialistas atsakė, kad labai nesunkiai atskiria.

„Mes žinom, kaip tai daroma“, – į detales nesileido „šviesos karys“ J. Ohmanas, kaip atskiria rusą nuo ne ruso?

Nevaržomai virš mūsų valstybės įstatymų Lietuvoje veikiantis švedas (Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas yra informavęs, kad nevertina užsieniečių veiklos Lietuvos teritorijoje) prisipažino nesuprantąs, kodėl iki šiol dar kalbamasi su Rusija, nors turėtų būti visiška šios šalies izoliacija, blokada, embargas. Totalinis rusų tautos genocidas irgi, taip reikia suprasti šį „režisierių“? Beje, jo kino ar teatro šedevrus kam nors nuskilo laimė pažiūrėti, škias, susilieti su neapykantos Rusijai mūza?

„Reikia visiškai, kapitaliai izoliuoti Rusiją“, – Lietuvos ir pasaulio politikams veiksmų kryptį nubrėžia geostrategas ir savamokslis rusų žudymo poetas J. Ohmanas.

Pasak švedo-lietuvio, „rusai yra trūsai, rusai yra bailiai, rusai yra tiesiog…“ – pritrūko cenzūrinių žodžių nuo „bailių“ rusų taip smarkiai nukentėjusio Švedijos imperatoriaus Karolio XII palikuonis.

„Aš apie tuos Rusijoje gyvenančius rusus nejaučiu jokios pagarbos“, – atskleidė švedas-lietuvis. Ir 147 milijonai rusų apsipylė karčiomis ašaromis – nemyli jų Jonas, kaip dabar jiems reikės gyventi?…

Rusai gyvenantys Lietuvoje taip pat sulaukė kritikos.

„Ir tas, kuris čia gyvena, irgi tas rusas, kur Lietuvoj<…> tai jeigu jūs esat rusai, jei jūs norit didžiuotis darykit ką nors, čia jūsų šalis, čia jūsų kultūra, čia jūsų istorija, čia jūsų valdžia, čia jūsų…“, – draugiškai grasina Lietuvos rusams šviesusis europietis J. Ohmanas.

O kitaip, su rusais ir su visais rusams jokios neapykantos nejaučiančiais lietuviais, Jono nuomone, reikia pasielgti pagal gero Jono draugo Algio Ramanausko genialų planą:

A.Ramanausko, didelio patrioto ir humanisto, fašistinis planas, kaip greitai susidoroti su kitaminčiais, kitataučiais. Jeigu tai dar ne fašizmas, tai kas?

Tokie dabar Lietuvoje šviesuliai…

Lietuvos proamerikietiški elitai, politikai, įvairiausio lygio veikėjai, viešai ir slapta nuo pat 1990 metų JAV specialiųjų tarnybų yra aktyviai naudojami visose JAV/NATO įmanomose operacijose prieš Rusiją. Čečėnijoje, Abchazijoje, Gruzijoje, Osetijoje, Ukrainoje, Moldovoje – visuose kruvinuose konliktuose pastoviai apsišviečia „demokratizavimo“ specialistai iš Marijos žemės. Vakarai niekada nenutraukė savo nusikalstamų veiksmų prieš suverenią Rusiją, jie visada siekė trukdyti pačiai Rusijai ir šalims, esančioms Rusijos pasienyje, sukurti normalius geros kaimynystės tarpvalstybinius santykius ir tokiu būdu kenkė tiek Rusijai, tiek Rusijos kaimynėms. 20-me amžiuje Vakarai net keturis kartus vienijosi tam, kad užgrobti Rusijos teritoriją, jos resursus, siekė kolonizuoti tūkstantmetę istoriją turinčią šalį – I-ojo Pasaulinio karo metu, atviros vieningos Europos ir JAV intervencijos į Rusiją Pilietinio karo metu, II-Pasaulinio karo metu, Šaltojo karo metu, 1990-ųjų metų „demokratinio“ Vakarų kolonijinio karo prieš Rusiją metu. Visuomet Vakarų invazijų į Rusiją metu buvo naudojamas „skaldyk ir valdyk“ principas, urvinis nacionalizmas, gyvuliška rusofobija, tautinės nesantaikos kurstymas, karo su Rusija propaganda, – kurie griaudavo ne tik tarptautinės teisės principais grįstus gerus santykius tarp valstybių, bet ir tiesiog niokojo Rusijos kaimyninių valstybių pilietines visuomenes, valstybių ekonomikas, etnines tradicijas, sąmoningai nuodija vietinių gyventojų masinę sąmonę, atvirai kelia grėsmę taikai ir saugumui pasienio su Rusija regionuose. Tokia neokolonijinė Vakarų nusikalstama tarptautinių santykių, grįstų melu ir galia, praktika, valdomo chaoso technologija yra labai naudinga mažam Vakarų, pirmiausiai JAV ir Anglijos, parazitinų valstybių skaičiui, tačiau yra pražūtinga mažoms tautoms, kurias kaip įrankius savo geopolitiniams tikslams pasiekti išnaudoja Vakarai.

2013-11-21 Ukrainos prezidentui V. Janukovičiui atsisakius pasirašyti su NATO valstybėmis atvirai kolonijinę Ukrainos asociacijos su Europos Sąjunga sutartį, JAV ambasada Kijeve davė įsakymą pradėti valstybinį perversmą šalyje. Tarptautinės teisės aktai, teisės principai, įtvirtinti Tautų chartijoje, Helsinkio Baigiamajame akte, JTO rezoliucijose nustato nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principą, draudžia užsienio šalims daryti įtaką kitų šalių vidaus politiniams procesams, bet kokiu būdu remti opozicines grupuotes, nacionalistines, sukarintas grupuotes, siekiant sukelti šalyje politinės sistemos nestabilumą, griauti šalies viduje demokratinius institutus, siekiant nušalinti šalies teisėtą vyriausybę. Tokia užsienio šalies praktika įvardijama kaip atviras agresijos aktas prieš tą šalį ir suteikia šaliai pasinaudoti savigynos teise. Vakarai šį pamatinį tarptautinės teisės principą – nesikišimo į šalies vidaus reikalus, – nuolat pažeidinėjo ir vykdė savo ekspansiją į Vidurio ir Rytų Europą aktyviai griaudami nacionalinių valstybių politines institucijas pagal jau minėto Džino Šarpo technologijas. Ukrainoje NATO šalių agresija 2014-02-22 baigėsi teisėtos vyriausybės nušalinimu nuo valdžios  ir neteisėtos nacistinės marionetinės chuntos atvedimu į valdžią valstybinio perversmo būdu. Valžią užgrobė Vakarų Ukrainos nacionalistai, kurie pasižymėjo savo neapykanta rusams, karo metu darė karo nusikaltimus hitlerinio vermachto sudėtyje, pagarsėjo savo žiaurumais prieš rusų, lenkų, žydų tautybės civilius gyventojus, masinių žudynių vietose ir koncentracijos stovyklose. Perversmams Vakarai visada naudoja labiausiai antisocialinius, todėl fašisto, nacių kolaboranto Stepano Banderos idėjiniai pasekėjai tam labiausiai tiko, jais Vakarai pasinaudojo ir , panašu, sunaudos iki paskutinio Vakarų kare prieš Rusiją. Visi matė Maidano scenoje daugybę Vakarų politinių veikėjų iš ES, JAV. Iš Lietuvos, kaip ir visų JAV įtakos orbitoje esančių kvazivalstybių, Maidane ugningus raginimus nuversti Ukrainos teisėtą valdžią rėžė Seimo pirmininkė L.Graužinienė, Užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, konservatorių lyderiai ir visa eilė kitų, – tai yra Vakarai tokiu būdu darė tarptautinį nusikaltimą,atvirai kišosi į šalies vidaus reikalus. Žymiai didesni nusikaltimai Vakarų buvo daromi už kameros objektyvo ribų, perversmo užkulisiuose, kurie ir padėjo šalyje užgrobti valdžią. Iš ne teisės teisė nekyla – tai yra absoliutus teisės principas, todėl Rytų Ukrainos gyventojai, kurie visada buvo etniniai rusai, žmonės iš pramoninių Rusijos rajonų, kurie 1922 metais V. Lenino įsaku buvo perduoti į tuo pačiu įsaku sukurtą administracinį vienetą Ukrainos tarybų socialistinę respubliką ir visada save laikė rusais, kaip ir didesnė pusė Ukrainos gyventojų, – visiškai pagrįstai atsisakė pripažinti neteisėtu būdu įgytą Kijevo ir Vakarų Ukrainos nacionalistų perversmininkų valdžią. Rytų Ukrainoje įvyko teisėti tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės požiūriu liaudies referendumai, kurių metu absoliuti dauguma rusakalbių gyventojų nutarė pasirinkti savarankišką vystymosi kelią. JAV/NATO kuratoriai, „demokratai ir žmogaus teisių gynejai“ Kijevo chuntai įsakė pradėti kruvino teroro prieš rusakalbius Ukrainos gyventojus kampaniją. Kijevo chunta pasiuntė prieš savo laisvę ginančius savo bendrapiliečius armiją, kas yra draudžiama įstatymų, ir labiausiai sužvėrėjusių nacionalistų bataljonus, kurie nepakluso bendrai armijos vadovybei, veikė savarankiškai, grubiai pažeidinėjo karo teisės taisykles, įtvirtintas 1949 metų Ženevos konvencijomis, pagarsėjo savo žiauriomis baudėjiškomis akcijomis Odesoje 2014-05-02, Mariuopolyje 2014-05-09, Luganske 2014-06-02 ir kitur, pasižymėjo karo belaisvių kankinimais, civilių gyventojų žudymais.

Užrašas ant plakato mergaitės rankose: “Išgelbėkite Donbaso vaikus nuo Ukrainos kariaunos!!!”, Naivi mergaitė, Lietuvos pilietis Johnas Ohmanas mano, kad ji turi mirti.

Štai šiems Ukrainos nacionalistų bataljonams – Aidar, Azov, Dombas ir kt., – remti ir organizuoja savo socialines iniciatyvas Švedijos karalystės, o dabar jau ir Lietuvos pilietis Jonas Axel Ohman. Savo pašaukimą jis pajuto (gavo įsakymą?) jau 2014 metų pradžioje tik įvykus perversmui Kijeve. Jau tada jis organizavo „humanitarinės pagalbos“ siuntinį, – jūs tik įsivaizduokite!! – Kijevo chuntos kariuomenei remti!.. Humanitarinė pagalba pagal tarptautinę teisę yra apibrėžiama kaip parama nuo stichinių nelaimių, technogeninių katastrofų ar karinių veiksmų nukentėjusiems civiliams gyventojams, kurios metu teikiamos būtiniausios išgyvenimui priemonės – maistas, medikamentai, medicininė pagalba, energijos šaltiniai, rūbai,palapinės ir kitos priemonės, kurios humanitarinės katastrofos ištiktiems civiliams gyventojams suteiks galimybę išgyventi. Švedas-lietuvis gi pagarsėjo tuo, kad kariniu Lietuvos transporto lėktuvu pabandė išsiųsti į Ukrainą  net 6 tonas šalmų, šarvuotų liemenių, termovizorių, naktinio matymo prietaisų, vieno tokio šalmo kaina – 3 000 Lt., o liemenės – 8 000 Lt. Lietuvos Kraštos apsaugos kariai ir tie pavydėjo – sakė , mes tokių negauname.

Vėliau Jono Ohmano „labdaros“ organizacija „Blue/yelow“ atvirai organizavo paramos Ukrainos chuntos nacionalistų bataljonams remti akcijas, kurių metu buvo renkami šie daiktai: šilti megztiniai, termo-rūbai, šiltos kojinės, šiltos pirštinės, šiltos kepurės, šilti batai, miegmaišiai, izoliuojantys kilimėliai, uniformos, kita karinės paskirties apranga, medikamentai (vaistinėlės). Taip pat prožektoriai, racijos (angl. walkie-talkie) poromis, žiūronai, naktinio matymo prietaisai, elektros generatoriai, mikroautobusai (techniškai tvarkingi, su tech. apžiūra), džipai (techniškai tvarkingi, su tech. apžiūra). – tai yra karinės paskirties amunicija, kuri Ukrainos nacionalistų baudėjų bataljonams padės žudyti Rytų Ukrainos laisvės kovotojus ir civilius gyventojus, tačiau jokiu būdu nepadės atkurti šalyje taiką ir saugumą.

Johno Ohmano remiamų draugų, Ukrainos baudėjų nužudyti Donecko vaikai. Jeigu norite sužinoti, kas yra agresorius, pažiūrėkite, kurioje pusėje žūsta vaikai, ir bus aišku.

Visos šitos „akcijos“ anonsuojamos kaip pilietinės iniciatyvos Rusijos agresijai prieš Ukrainą atremti. Ukraina Rusijai karo nėra paskelbusi, savo vidaus pilietinį karą Kijevo valdžia droviai vadina antiteroristine operacija, nors nei vienas teroro aktas nebuvo įvykdytas Ukrainos chuntos kontroliuojamoje teritorijoje. Priešingai, visi teroro aktai vykdomi Ukrainos karo nusikaltėlių Donbaso laisvės kovotojų teritorijoje, ir civiliai gyventojai žūsta nuo Ukrainos armijos baudėjų nusikalstamų karinių veiksmų ir Kijeve suplanuotų teroro aktų už savo laisvę kovojančiame Donbase. Ne Donbaso kariai atėjo į Kijevą ir apšaudo iš sunkiosios artilerijos civilius objektus. Kijevo chuntos kariuomenė atėjo į Donbasą ir žudo Rytų Ukrainos civilius žmones, savo bendrapiliečius.

Šis Donbaso pusantrų metų kūdikis išgyveno Johno Ohmano draugų, Ukrainos fašistų baudėjų artilerijos ataką, tačiau jo tėvams pasisekė mažiau.

Lietuva kol kas nėra paskelbusi karo Rusijai, tačiau aktyviai jame dalyvauja, tiekia Kijevo baudėjų bataljonams karinę amuniciją, sunkiuosius kulkosvaidžius, įvairią ginkluotę, kitokią karinės paskirties įrangą. Per trečiąsias savo kontroliuojamas šalis – Pabaltijo respublikas, Lenkiją, Rumuniją, Slovakiją, Bulgariją, Vengriją, – NATO vadovybė tiekia Ukrainai ginkluotę, instruktorius, savanorius, tokius „romantikus-fašistus“, mėgstančius pašaudyti į beginklius civilius žmones, įvairią karinės paskirties įrangą ir tuo skatina brolžudišką karą Rusijos istorinėse žemėse, iš esmės kryptingai naikina rusų tautybės žmones.

Todėl tokia militaristinė Švedijos piliečio veikla pažeidžia ne tik tarptautinės teisės nustatytas tokiai veiklai taisykles, tokia veikla grubiai pažeidžia ir Lietuvos įstatymus, tačiau vietoje prokurorų dėmesio užsienietis susilaukia aukščiausių šalies pareigūnų palankumo, žiniasklaidos dėmesio, vietoje realios laisvės atėmimo bausmės yra apdovanojamas valstybės apdovanojimais už nuopelnus Lietuvai ir jam išimties tvarka suteikiama Lietuvos pilietybė?! Ar gali būti labiau diskredituotas Lietuvos pilietybės institutas?

Paskutiniai  Jonos Ohmano išpuoliai nacionalinio transliuotojo „Studija 50“ inervju metu, kur medalininkas atvirai skleidė tautinę nesantaiką, etninę neapykantą rusų tautybės asmenims tiek gyvenantiems Rusijoje, tiek ir Lietuvoje, įžūliai džiūgavo, kad Ukrainoje Donbase ukrainiečiai jau išmoko ir sėkmingai žudo rusų tautybės asmenis (primename, Donbase nuo amžių gyvena beveik vien tik etniniai rusai, todėl, reikia suprasti, Kijevo chunta ten vykdo rusų genocidą, ir tai labai džiugina nusipelniusį Lietuvai Švedijos pilietį?!), ragino izoliuoti Rusiją ir jos 147 mln gyventojų, demonstravo savo nepagarbą Rusijai ir Rusijos gyventojams kaip etninei grupei. Rusofobinio įniršio pagautas kavalierius rypavo : „rusai yra trūsai, rusai yra bailiai, rusai yra tiesiog…“. Čia apie tautą, kuri „netrūso“ švedo Karlo XII armiją sutriuškino? O paskui dar ir vokiečio Fridricho, dar vėliau prancūzo Napoleono, o paskui ir vieningos Europos vado A.Hitlerio pulkus suguldė Rusijos stepėse, o Sirijoje per metus sugebėjo sutriuškinti JAV-NATO remiamus islamo teroristus Sirijoje, tai yra, padarė tai, ko per 4 metus taip vengė ir nenorėjo padaryti jungtinė net 69 šalių JAV vadovaujama NATO karinė armada? Pats medalininkas-LT pilietis į klausimą, ar dažnai pažeidžiate įstatymą,  atvirauja – taip dažnai. Ir niekas įstatymo pažeidėjo laisvanorišku prisipažinimu įvykdžius nusikaltimą nesidomi. Ir jeigu valdžia, kurios monopolinė teisė yra taikyti prievartą įstatymų pažeidėjams, yra tokia tolerantiška nusikaltimams, piliečiai labai nori žinoti, ar šiame teisiniame santykyje galioja asmenų lygybės principas? Kad visi lygiomis teisėmis galėtų daryti nusikaltimus ir po to galėtų laisvai dalintis savo kriminaline patirtimi viešai, , su neslepiamu pasididžiavimu nacionalinio transliuotojo studijoje.

Tokie veiksmai yra apibrėžiami kaip neapykantos kurstymas, viešas skleidimas informacijos (idėjų, nuomonių, žinomai melagingų faktų), kuria tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiais asmenimis dėl jų priklausomybės rusų etninei grupei. Tokio pobūdžio vieši pareiškimai paprastai sukelia įtampą visuomenėje, nepakantumą kitataučių mažumoms, kliudo taikiai sugyventi visuomenės nariams, kuria konfliktams nacionaliniu pagrindu palankią socialinę terpę. Tokiais tautinės neapykantos pareiškimais pabrėžiamas europiečių rasinis išskirtinumas arba pranašumas, teigiama, kad viena rasinė grupė yra pagal kažkokius požymius pranašesnė už kitą,  , tautinę grupę dėl pastarųjų netobulumo, dėl neva jų gamtinio, biologinio, moralinio nuosmūkio ir ydingumo, formuojamas neigiamas tautinis stereotipas, rusų įvaizdis, neigiami atskirų individų bruožai ir ypatingai ydos yra priskiriami visai etninei rusų grupei.

O tokie veiksmai yra priskiriami Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 170 str. 3 dalies dispozicijai ir turėtų būti prokuratūros dėmesio objektu,  o ne ordinų kanclerio ar pilietybės suteikimo komisijos rūpestis, objektyviai.

Lietuva, kaip ir visos posttarybinės respublikos,  pergyvena liberalių vertybių gilios krizės laikotarpį, kurio metu tradicinės vertybės, tradiciniai institutai yra stipriai devalvuojami, praranda savo tradicinę prasmę ir reikšmę. Valstybė ir tauta buvo įstumta į niekam nereikalingą informacinį, ekonominį karą agresoriaus pusėje, todėl ,sekant NATO agresijų tradicija, puola Rusiją ir kartu vaidina auką, kaltina savo agresijos auką nusikaltimais, kurių autoriumi ir yra pats agresorius. Melas ir galia yra pagrindiniai NATO valstybių militaristinės ekspansijos varikliai. Valdomo chaoso technologijų pagalba Vakarai kuria nestabilumo jausmą ne tik tarpvalstybinių santykių lygyje, bet ir individualaus subjekto sąmonėje yra sukuriama nestabilumo, neapibrėžtumo ir iš jų kylančiais baimės bei neapykantos atmosfera. Valstybė, kurioje baudžiami nekaltieji ir apdovanojami kaltieji, praranda gebėjimą mobilizuotis, generuoti galingas idėjas, vienytis dėl savo ateities, tampa inertiška, lengvai valdoma iš išorės ir gali būti stipresnės išorės jėgos panaudota tos jėgos interesams įgyvendinti net savo gyvybinių interesų aukos kaina.

Dž. Orvelo kūrinyje „1984“ aprašyta naujakalbė nėra naujų žodžių kalba – tai yra kalba, kai senuose žodžiuose yra slapta pakeičiama senoji prasmė, sudedama visiškai priešinga prasmė ir tada bet kuris veiksmas tampa savo antipodu. Orvelo alogiška eilutė „Karas – tai taika, laisvė – tai vergija, nežinojimas – tai jėga“ Lietuvoje, panašu, turtėja naujomis bipolinėmis opozicijomis – nusikaltimas yra nuopelnas, agresija – tai gynyba, valstybinis perversmas – tai rinkimai, nusikaltėlis – tai auka…

Beliko sulaukti, kai Lietuvos garbės piliečio vardas bus suteiktas kokiam nors Niurnbergo Tribunolo nuteistajam, labai tikėtina.

„Kai žodžiai praranda prasmę, tautos praranda laisvę“ (Konfucijus). Kai nusikaltėliai paskelbiami didvyriais, Gėrio vietą užima Blogis, Meilė užleidžia vietą Neapykantai, Tiesa pasiduoda prieš Melą, Ateitis tampa Užmarštimi.

Kažkas vyksta Marijos žemėje ir tai nėra Dievo ranka…

 

Suėjo 5 metai, kai JAV, mažoji ir bjauri britaškė bei “laisvosios” JAV kolonijos, ES šalys įvykdė valstybinį perversmą Ukrainoje. (Kaip Vakarų kolonizatoriai įvykdė šį tarptautinį nusikaltimą, skaityti čia –

Ukraina 2014 metai: vieno perversmo istorija

Kai anglosaksų kolonizatoriai kokioje nors šalyje įvykdo spalvotą revoliuciją, maidaną, arabų pavasarį, sąjūdį, į valdžią paprastai atveda labiausiai degradavusius šios šalies veikėjus, kurių vienintelis išlikimo valdžioje ir apskritai gyvais šioje žemėje garantas yra nacionalinių tos šalies interesų išdavystė, vietinių gyventojų terorizavimas, skaldymas, masinės sąmonės militarizavimas metropolijos interesams ginti, savo valstybės suvereniteto pardavimas užsienio kolonizatoriams. Tokia valstybė kompradornių elitų yra sąmoningai padaroma bevaliu įrankiu JAV,JK konkistadorų agresijose prieš laisvas, suverenias demokratiškas valstybes. Tokios valstybės elitai gyvena šia diena, grobia ir naikina tautos sukurtą turtą ir egzistuoja tik tam, kad , sunaikinti  tos valstybės piliečius pagal Vakarų kolonizatorių planą. Lėtai, visokių ilgamečių valstybės institutų – pirmiausia šeimos, socialinių grupių, patriotinių organizacijų, tradicijų, etninės savimonės, šalies istorijos, kalbos – naikinimo programų pagalba, arba greitai – metant vakarietiškos melo propagandos apkvailintus kolonijos gyventojus į savižudišką karą prieš Vakarų geopolitinius priešininkus.

Ukrainoje po JAV, JK, ES įvykdyto 2014-02-22  perversmo, į valdžią buvo atvesti rinktiniai niekšai ir padugnės – nacistai, nacionalistai, radikalai, fašistai, kuriems vadovauja tautos, kuri niekada dėl nieko nekalta, tačiau yra visada visur skriaudžiama ir iš visur vejama, atstovai. Būtent pastarieji ir išvogė visą kažkada  buvusios turtingiausios TSRS respublikos turtą, nusiaubė ekonomiką, praskolino šalies ateitį dešimtmečiams į priekį, o nuskurdintą tautą pasiuntė mirtį kare prieš brolišką Rusiją. Ukraina tapo buku, paklusniu įrankiu Vakarų kolonizatorių rankose ir , elitui pardavus tautos interesus, buvo mesta į karą prieš Rusiją. Visus šiuos 5 metus ukrainiečiai, lyg zombiai, Vašingtono nurodymu atkakliai kasasi sau kapo duobę ir yra maitinami Vakarų propagandos svaigalais, neva, jie kaunasi už savo laisvę su “agresore” Rusija. Visus šiuos metus fašistinės ideologijos pripumpuoti Ukrainos nacionalistai Vašingtono nurodymu vykdo karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, provokacijas prieš savo tautiečius, rusus ir ypatingai Rusiją. Kai tauta praranda savo interesus, ji tampa trašomis Vakarų kolonizatorių interesams.

2018-11-25 JAV nurodymu ir tiesioginiu tarptautinio  nusikaltėlio Ukrainos marionetinio prezidento P.Porošenko (Valcmano) įsakymu trys Ukrainos (beveik trečdalis šios bananų respublikos karinių jūrų pajėgų) laivai – 2 šarvuoti “Giurza” klasės kateriai “Nikopolj” ir “Berdiansk”  ir stambaus kalibro kulkosvaidžiais ginkluotas buksyras “Jana Kapa” – neteisėtai įplaukė į Rusijos teritorinius vandenis ir plaukė kursu strateginę reikšmę turinčio Rusijos objekto – Krymo tilto – link. Į Rusijos pakrantės apsaugos laivų prašymus – užmegzti radijo ryšį, palikti Rusijos teritorinius vandenis, sustoti laukimo zonoje neutraliuose vandenyse, pateikti prašymą kirsti Kerčės sąsiaurį, kaip to įsakmiai reikalauja JTO Jūrų teisės konvencijos 19 ir 21 str. , gauti leidimą ir palaukti atitinkamos apžiūros bei Rusijos locmanų komandos, – neatsakė, pavojingai manevravo Rusijos teritoriniuose vandenyse, kėlė grėsmę laivybai. Rusijos pakrantės apsaugos laivai , ilgai įkalbinėję Ukrainos provokatorius paklusti teisėtiems Rusijos laivų kapitonų reikalavimams, galiausiai panaudojo jėgą ir privertė JAV valdomus provokatorius sustoti. Buvo sulaikyti visi trys neteisėtai kirtę Rusijos teritorinius vandenis Ukrainos laivai ir jų ekipažai, 24 žmonės. Tarp sulaikytų provokatorių 2 Ukrainos saugumo tarnybos, JAV CŽV padalinio, karininkai, kurie ir vadovavo šiai JAV provokacijai. Rusijos jūreivių meistriškumo ir sąmoningumo dėka šio labai pavojingo incidento, dėl kurio visa kaltė tenka Ukrainos aukščiausiai šalies vadovybei, metu pavyko išvengti žmonių aukų, Ukrainos jūreiviai, kuriuos taip neatsakingai į mirtiną pavojų pastatė Ukrainos proamerikietiškas režimas, nenukentėjo,laivai taip pat. Jeigu toks incidentas būtų įvykęs, sakykime,  “šviesiųjų” Jungtinių Amerikos Valstijų teritoriniuose vandenyse, tai dabar jau būtų 3 nuskendę laivai ir 24 žuvę jūreiviai. Pavyzdžiui, Izraelis panašiais atvejais, kai nežinomas laivas įplaukia į Izraelio teritorinius vandenis, pažeisdamas aukščiau nurodytos Jūrų teisės konvencijos nuostatas, laivą užima, laivą nubuksyruoja į savo uostą, visus ekipažo narius suima ir nuteisia,  o patį laivą konfiskuoja. Jeigu laivo užimti jėga nepavyksta, laivas yra atakuojamas ir nuskandinamas. Tokia praktika vadinama teisėta ir pagrįsta reakcija į teritorinių vandenų pažeidimą.

https://russian.rt.com/russia/article/576885-sovbez-oon-incident-kerchenskii-proliv

Ši Ukrainos chuntos provokacija, akivaizdu, buvo suplanuota Vašingtone, kuris niekada nesilaikė tarptautinės teisės. Todėl reakcija į šį proamerikietiško Kijevo režimo išpuolį prieš Rusiją taip pat buvo kruopščiai suplanuota. Nežiūrint į tai, kad yra akivaizdus Ukrainos režimo įvykdyto grubaus tarptautinės jūrų teisės pažeidimo faktas, kurį neginčijamai įrodo Rusijos pateikti rašytiniai, daiktiniai įrodymai, videoįrašai, Ukrainos jūreivių prisipažinimai, kad jie tyčia ir sąmoningai įvykdė provokaciją prieš Rusiją, Vakarų aferistai veikė pagal įprastinę jiems schema – Vakari įvykdė provokaciją, tarptautinį nusikaltimą, sukėlė grėsmę saugiai laivybai, taikai ir saugumui Juodosios jūros regione, dėl Vakarų įvykdyto nusikaltimo prieš Rusiją tie patys Vakarai apkaltino savo agresijos auką Rusiją ir inicijavo plataus mąsto informacinę melo ataką prieš Rusiją, pradėjo diplomatinį spaudimą prieš Vakarų nusikaltimo šiuo atveju auką Rusiją, svarsto naujų neteisėtų sankcijų taikymą Rusijai. Vakarų “demokratų” išsigimimas jau peržengia sveiko proto ribas, o Vakarų kolonizatorių cinizmas beribis. Vakarų masinės dezinformacijos priemonėse kilo suplanuotas, diriguojamas iš JAV, informacinis triukšmas, visi šio Ukrainos proamerikietiško režimo nusikaltimo bendrininkai Vakaruose vėl ėmė pūsti visam pasauliui jau įkyrėjusią iki gyvo kaulo Rusijos “agresijos” dūdą. Kiauktelėjo ir ištikimiausi JAV vasalai Europoje, Lietuvos Dalia ir Linas, visa “patriotinė” pelkė Lietuvoje taip pat išreiškė norą paaukoti savo tautą kare už JAV transnacionalinių interesus su Rusija. “Nuobodu, mergaitės!” (V.Putinas).

Ukrainos nusikaltėlis Porošenko-Valcmanas nedelsiant paskelbė “karinę padėtį” visuose Ukrainos regionuose, kurie yra pasienyje su Rusija, kur piliečių nepasitenkinimas Porošenkos klikos valdymu yra didžiausias ir atitinkamai, Porošenko, kuris vėl nori būti nugalėtoju Ukrainos prezidento pseudorinkimuose, ten neturi šansų laimėti. Vienu šūviu JAV valdoma chunta nušauna kelis zuikius – gauna iš Vakarų palaikymą, gal net ir pinigų Dėdė Semas pamėtės už puikiai įvykdytą kiaulystę, apkvailintus nacių radikalus pasiunčia mirti į Donbasą, nerengia rinkimų tuose regionuose, kur neturi palaikymo, nuskurdintų ir apiplėštų ukrainiečių dėmesį nukreipia nuo realių Kijevo chuntos nusikaltimų ir perkelia jį nesamos Rusijos “agresijos” kryptimi.

Visose Ukrainos karinėse pajėgose paskelbta kovinė parengtis Nr.1. Likusių Ukrainos laivų ekipažai taip pat kovinėje parengtyje. Kol Kijevo “strategai” kuria Blickrygo planus prieš Rusiją,  visi Ukrainos jūreiviai slapta svajoja išplaukti į jūrą, stoti į kovą su Rusijos Juodosios jūros flotile, nedelsiant pasiduoti, sočiai pavalgyti, nueiti į rusišką pirtį ir stoti tarnauti savo istorinės Tėvynės Rusijos laivyne…

Porošenko, panašu, nori pakartoti žinomo Gruzijos aferisto Mišiko Saakašvili kruviną šlovę, kuris , JAV nurodymu, sukėlė 2008-08-08 Gruzijos-Osetijos karą, pražudė daug civilių gyventojų ir savo karių, pastatė savo tautą ir Gruziją į mirtiną pavojų. Lietuvoje jis turi daug pasekėjų, ištikimų JAV vasalų, ir tai yra labai pavojinga visiems – vagys, išvengę atsakomybės už savo nusikaltimus, tampa banditais.

Tai reikėtų žinoti ir suprasti visiems.

Garsioji hakerių grupė “Anonymous” paviešino “Top secret” įslaptintus duomenis apie JAV/Jungtinės Karalystės valstybių finansuojamų informacinio karo nusikaltėlių JAV/UK kolonijose tinklą, paskelbė ypatingai slaptų Didžiosios Britanijos tarnybų dokumentus apie beprecedentinio mąsto Jungtinės Karalystės vykdomą visos Europos kolonizavimo operaciją. Šiame tikslui visoje Europoje sukurtas platus “kovos su Rusijos įtaka” samdomų karo samdinių, agentų tinklas … https://www.cyberguerrilla.org/blog/operation-integrity-initiative-british-informational-war-against-all/

Britų specialiosios tarnybos sukūrė didžiausią slaptos agentūros tinklą, kurio tikslas yra kolonizuoti JAV/JK kolonijų Europoje gyventojų masinę sąmonę po “kovos su rusų dezinformacija” vėliava.

 

Lietuvoje šie agentai veikia jau nuo 1990 metų Sąjūdžio laikų. Iš Vašingtono valdomi konservatoriai ir liberalai per 30 metų visose valdžios šakose, žiniasklaidoje ir viešajame sektoriuje įdiegė ištisas JAV/UK agentų-kurmių divizijas, kurių tikslas yra priversti lietuvius paklusti JAV/JK diktatui, susitaikyti su Lietuvos kolonijine priklausomybe JAV/JK tarptautinėms korporacijoms, tapti JAV/JK tarptautinių nusikaltimų paklusniais vykdytojais, patrankų mėsa, kurią negaila paaukoti JAV/NATO karo nusikaltėlių agresijoje prieš taikią ir demokratišką Rusiją. Konservatorių ir liberalų užgrobtos žiniasklaidos tikslas šioje schemoje yra neleisti pasirodyti viešoje erdvėje jokiai teisingai informacijai apie JAV/JK nusikalstamą veiklą Lietuvoje, todėl suprantama, kodėl apie “Anonymous” hakerių grupės paviešintą informaciją, kuri plačiai aptariama Europos interneto šaltiniuose, jokia valatkodelfinė melo propagandos priemonė nieko nepranešė visuomenei, nors dar lapkričio pradžioje “Anonymous” paskelbė apie šią britų slaptų tarnybų dar vieną nusikaltimą prieš pasaulį.

 

Paskelbtų dokumentų apimtis ir reikšmė yra tikrai įspūdingi, todėl būtina supažindinti Lietuvos žmones bent toje dalyje, kur minimi Lietuvoje reziduojantys ir už lietuvių mokesčių mokėtojų pinigus kenkiantys Lietuvai JAV/JK slapti agentai. Stengsimės sistemingai išversti ir analizuoti “Anonymous” paskelbtos informacijos turinį.

 

Šiandien mes skelbiame pirmąją medžiagos dalį, kuri rodo, kad Britanijos vyriausybės nurodymu ir finansuojami Britanijos pinigais Britanijos specialiosios tarnybos visoje Europoje sukūrė plataus masto nelegalių agentų tinklą, kurį sudaro įtakų agentai. Slėpdamiesi po jų pačių sugalvota priedanga kovoti su “Rusijos dezinformacija”, jie vykdo Londono ir Vašingtono užduotis įtakoti savo šalių vidaus reikalus.

 

Be to, britų slaptosios tarnybos įtakos agentai (čia, Lietuvoje tai yra vietiniai konservatorių, liberalų kontroliuojami politikai, kariškiai, “mokslininkai”, “ekspertai” ir žurnalistai) turi nuolat sugalvoti, tiesiog kurpti “įrodymus” apie Maskvos kišimąsi į Europos šalių vidaus reikalus, propaguoti juos įvairiuose melo resursuose (InfoTv, Žinių radijai ir pan.)  ir per įvairias “užkulisines” “patriotines” organizacijas, savo valstybines institucijas ir partinius politikus siekti, kad jų šalyse valdžia skirtų kuo daugiau lėšų kovai su “Rusijos agresija”, lietuvių samonės militarizacijai, o iš esmės visa ši konservatorių/liberalų kontroliuojamų struktūrų įkyriai peršama idėja yra paprasta – Lietuva turi atiduoti savo suverenitetą, visą valstybę, resursus, ateitį JAV/JK kolonizatoriams, pasiduoti NATO  okupacijai. Kuo tai baigėsi indėnams Šiaurės Amerikoje, kai juos kolonizavo “šviesieji” britai, tikiuosi, priminti nereikia.

 

“Anonymuos” paskelbtoje oficialioje paraiškoje Britanijos subsidijai tokiai antiliaudinei veiklai gauti aiškiai apibrėžta tikslinė paskirtis: “Šiuo metu mūsų programa padėjo Jungtinei Karalystei perimti vadovavimą kovos su Rusijos įtaka procesui. Šios sėkmės plėtra sustiprins Didžiosios Britanijos įtaką Šiaurės Amerikoje ir Europoje po “Brexit”.

 

Tokia yra klasikinė kruviniausios žmonijos istorijoje Britanijos monarchijos eilinės globalinės aferos schema: sukurti feikinę grėsmę, įtikinti visą pasaulį, kad Maskva užpuolė jį, pasiūlyti savo pagalbą kovoje su ja ir su šiuo padažu kolonizuoti buvusius ES sąjungininkus. Visos Britanijos istorijos – Litvinenkos nužudymas, Krymo “aneksija”, “agresija” prieš Ukrainą, WADA’os klastotės, Skrypalių “nunuodijimas” ir panašios britų globalinės propagandinės isterijos yra kurpiamos britų slaptųjų tarnybų rūsiuose… Jų rezidentūros bananų respublikose vadinamos gražiais pavadinimais “klasteriai”, tačiau jų įtakos agentų pavardės griežčiausiai slepiamos. Tiksliau tariant, buvo slepiamos, kol hackeriai iš “Anonymous” jų nepaviešino. Visa ši Didžiosios Britanijos nusikalstama superstruktūra vadinama, kaip visada melagingu pavadinimu – “Integrity Initiatyve” (angl. sąžiningumo iniciatyva).

 

Mokantiems anglų kalbą rekomenduojame pirmiausia susipažinti su šios nusikalstamos struktūros operacija Ispanijoje, kai “klasteris” vadinamas “Moncloa” per pusę dienos sugebėjo užkirsti kelią paskirti Ispanijos vidaus saugumo departamento vadovu nepatogų Londonui politiką Pedro Banesa.

Lietuvoje panašiu būdu konservatorių-liberalų veikėjai nuvertė ministrą pirmininką Rolandą Paksą, kai jis nepakluso JAV valstybės sekretorės rėksmingam skambučiui telefonu parduoti “Mažeikių naftą” Wiljams aferistams iš JAV, o prezidentui R.Paksui atsisakius atidaryti Lietuvoje JAV CŽV slaptą kankinimų kalėjimą Antaviliuose R.Paksui tie patys “klasteriai” organizavo impičmentą, kuriame dalyvavo visa dešiniojo kompradorinio Lietuvos elito grietinėlė nuo eilinių rėksnių iki Seimo, VSD, Konstitucinio teismo veikėjų.

https://yadi.sk/i/hfPht4WjPIYGxg

 

Apie Lietuvos (Baltijos “klasterį”) “Anonymous” grupė taip pat paskelbė dokumentus:

 

“Lietuva tapo ypač svarbi mūsų tinkle dėl savo patirties kovoje prieš Rusijos kenksmingą įtaką ir dezinformaciją. Šiuo metu Lietuvoje dirba keturi ekspertų centrai. Nuo 2015 m. mes palaikome glaudžius ryšius su Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos grupe, kuri su Lietuvos gynybos ministro aktyvia parama teikia ekspertų vertinimus dėl kitų mūsų užsienio šalių klasterių narių apmokymo  veiksmingiems kovos su Rusijos įtaka būdams. Mes padėjome šiai Lietuvos KAM grupei sukurti glaudžius ryšius su 77-a Britanijos Ginkluotųjų pajėgų brigada, kuri ėmė naudoti savo kibernetinėse diversijose lietuvių agentų metodus. Lietuvos užsienio reikalų ministerijai aktyviai padedant organizavome kibernetinio karo diversantų grupę, kurios pagrindą sudaro Vilniaus politikos analizės institutas, kuris rengia mokslinius tyrimus apie naujus Rusijos žalingos įtakos aspektus. Mes finansuojame Elfų” tinklą, sukurtą kovai su Rusijos “troliais”, ir padeda kitiems “klasteriams” kurti panašias organizacijas savo šalyse. Taip pat su Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pagalba per  kontaktus Lietuvos Valstybės bibliotekoje mes sukūrėme gerus darbo santykius su Vytauto Didžiojo universitetu Kaune. Tai jungia mus su Andrejaus Sacharovo centru, per kurį mes galime patekti į Rusijos pilietinę visuomenę, taip pat susisiekti su ekspertais Rusijoje, kurie kuria naujus socialinės žiniasklaidos analizės būdus. Šiuos keturis tyrimų centrus nuo šiol koordinuos mūsų ilgametė Statecraft” instituto narė Lietuvos valstybinė biblioteka“.

Lietuvoje JAV/JK „klasteriui“ vadovauja, „Anonymuos“ pateikto dokumento duomenimis, šie veikėjai:

https://www.pdf-archive.com/2018/11/02/baltics-cluster/baltics-cluster.pdf

 

Koordinatorius: Tomas Tauginas                https://lt.linkedin.com/in/tomas-tauginas-566779140 – Tomas.Tauginas@mil.lt  – 

Asta Skaisgirytė                   Asta.Skaisgirytė@urm.lt

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „asta skaisgirytė“

Saulius Guzevičius                guzevičius.saulius@hg.nato.int

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „saulius guzevicius nato“

Eitvydas Bajarūnas              Eitvydas.BAJARUNAS@urm.lt

Susijęs vaizdas

Renatas Norkus

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „renatas norkus“

Vytautas Bakas                   vytautas.bakas@lrs.lt

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „vytautas bakas“

Laurynas Kaščiūnas             laurynas.kasciunas@lrs.lt

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Laurynas Kaščiūnas “

Dr Povilas Malakauskas      povilas.malakauskas@vrm.lt

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Povilas Malakauskas“

Ainis Razma                        hb1213@vsd.lt

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „ainis razma vsd“

Mantas Martišius                 martisiusmantas@gmail.com

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „mantas martišius“

Linas Kojala                        linas.kojala@eesc.lt

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „linas kojala“

Major Jane Witt                  jane.witt@fco.gsi.gov.uk

Susijęs vaizdas

Claire Lawrence                  Claire.lawrence@fco.gov.uk

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „claire lawrence fco“

James Rogers                      james.rogers@baltdefcol.org

Andriy Tyushka                   andriy.tyushka@baltdefcol.org

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Andriy Tyushka “

Viktorija Urbonaviciute        viktorija.urbonaviciute@urm.lt

 

 

Tokia štai britų globalinių feikų gamybos mažytė virtuvės dalis Lietuvoje. Greitai bus daugiau, žada “Anonymous”.

Apie šių “patriotų”, apmokamų iš Jungtinės karalystės karalienės iždo, “patriotinės” veiklos metodus Lietuvoje mes jau rašėme anksčiau ir mūsų įtarimus hakerių “Anonymuos” grupės paskelbta informacija tik dar kartą patvirtino ir neginčijamai įrodė

Informacinio karo nusikaltėliai, JAV samdiniai Lietuvoje

Legendinis amerikiečių ekonomistas, politikas ir rašytojas, vienas iš „Amerikos stebuklo“ 80-aisiais metais kūrėjų, o šiuo metu vos ne vienintelis kovotojas prieš JAV valdantįjį elitą  Polas Kreigas Robertsas (Paul Craig Roberts)  davė interviu JAV laikraščiui American Herald Tribune, kuriame dar kartą pasibaisėjo JAV prezidento Donaldo Trumpo vykdoma užsienio politika, kuria JAV siekia sukelti kuo didesnę grėsmę taikai ir saugumui pasaulyje. JAV vykdoma tarptautinių sutarčių laužymo, įsipareigojimų pagal JAV pasirašytas tarptautines sutartis nevykdymas, nuolatiniai Vašingtono grasinimai sankcijomis suverenioms valstybėms neginčijamai rodo – su JAV negalima sudaryti jokių sutarčių, kadangi su JAV sudarytos sutartys nevertos popieriaus, ant kurių jos pasirašytos, su JAV pasirašytos sutartys dėl Vašingtono kaltės galioja tik tiek, kiek laiko džiūsta rašalas, kuriuo šios sutartys yra pasirašytos. JAV banditizmas tarptautiniuose santykiuose jau tapo JAV vizitine kortele. JAV melas dėl NATO karo nusikaltėlių organizacijos nesiplėtimo į Rytus, JAV vienašališkas pasitraukimas iš Priešraketinės gynybos sutarties, JAV vienašališkas atsisakymas branduolinės ginkluotės apribojimo sutarties, JAV vienašališkas pasitraukimas iš sutarties su Šiaurės Korėja ir Iranu, kai šios šalys įvykdė visus JAV reikalavimus, JAV vienašališkas atsisakymas dėl Mažo ir vidutinio nuotolio raketų apribojimo sutarties, daugybės kitų tarptautinių sutarčių sulaužymas Vašingtono iniciatyva, JAV kišimasis į kitų šalių vidaus reikalus visame pasaulyje, spalvotų revoliucijų, maidanų, sąjūdžių, arabų pavasarių organizavimas visame pasaulyje, islamo teroristų rėmimas, JAV vykdomi prekybos, ekonominiai, diplomatiniai, informaciniai karai prieš viso pasaulio nepriklausomas šalis, – visa tai yra JAV tarptautinio banditizmo, savivalės, korupcijos pavyzdžiai, kurie kelia didžiausią grėsmę taikai ir saugumui pasaulyje nuo pat II Pasaulinio karo laikų.

Dr. Paul Craig Roberts f26b1

American Herald Tribune: Jūs manote, kad jokiu susitarimu su Vašingtonu niekada negalima pasitikėti; ko mus moko istorija šiuo klausimu?

Paulas Craigas Robertsas: Yra pardavinėjami marškinėliai, ant kurių užrašyta: “Žinoma, jūs galite pasitikėti vyriausybe – tiesiog paklauskite apie tai indėnų”. Kai kuriomis vyriausybėmis galima pasitikėti labiau, kai kuriomis mažiau. Pavyzdžiui, Reiganas sakė, kad užbaigs stagnaciją, ir mes tai padarėme. Reiganas sakė, kad nori užbaigti šaltąjį karą, ir mes tai padarėme. Eizenhaueris įspėjo mus apie karinio ir pramoninio komplekso keliamą pavojų demokratijai, ir mes jį ignoravome.

Atrodo, kad valdžia turi galimybę pasiekti reikšmingus tikslus, tačiau vyriausybė yra rankose asmenų, kurie vadovaujasi nedeklaruojamomis darbotvarkėmis, ir darbotvarkės apibrėžiamos apgaudinėjant žmones. Pavyzdžiui, “karas prieš terorą” iš tiesų yra karas su musulmonų šalimis, kurios vykdo nepriklausomą nuo Vašingtono ir Izraelio užsienio politiką; tai karas už JAV piliečių laisvę ir tuo pačiu metu tai karas su Artimųjų Rytų šalimis už Izraelio teritorinę ekspansiją. Tačiau Vašingtonas meluoja, kad tai yra “karas dėl demokratijos”, “karas už laisvę be terorizmo” ir kt.

Rusai žino, ar bent jau turėjo sužinoti, kad bet koks susitarimas su Vašingtonu neturi jokios reikšmės ir yra niekinis. Kai Rusija sutiko su Vokietijos susivienijimu, Rusijai buvo pažadėta, kad NATO nesiplės į Rytus nuo Berlyno sienos nei colį, tačiau Klintono režimas perkėlė NATO prie Rusijos sienų. Bušo režimas nuleido tualetą Priešraketinės Gynybos sutartį ir Rusijai dabar grasinama branduolinių raketų paleidimo aikštelėmis, dislokuotomis prie pat jos sienų.

Nereikia būti išminčiumi, kad suprasti – Vašingtono žodis dažniausiai yra bevertis.

American Herald Tribune: Kodėl Jūs vadinate ES valstybes JAV vasalais? Koks apskritai yra europiečių vaidmuo?

Visos Europos šalys, Kanada, Jungtinė Karalystė, Australija, Japonija ir Pietų Korėja yra Vašingtono vasalai. Šioms šalims neleidžiama jokia savarankiška užsienio ar ekonominė politika. Pavyzdžiui, Europos šalys neturi jokių interesų konfliktuoti su Rusija, tačiau Vašingtonas jas verčia konfliktuoti. NATO, Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, Tarybų Sąjungai išnykus, neteko jokios prasmės, tačiau ir toliau vykdo Vašingtono karo nusikaltimus Viduriniuose Rytuose, Serbijoje ir Šiaurės Afrikoje. Visi Europos šalių vadovai, išskyrus Šarlį de Golį, tarnauja Vašingtonui, o ne savo tautoms. Nė vienas iš Vašingtono vasalų nėra suverenios valstybės. Pavyzdžiui, jei Prancūzija būtų suvereni valstybė, tai Prancūzijos sprendimas būtų, kad Prancūzijos bankas finansuotų savo įmones, kurios ekonomiškai bendradarbiauja su Iranu. Tačiau Prancūzija nėra suvereni, ir Prancūzijos bankas buvo priverstas sumokėti milijardus dolerių baudų Vašingtonui už tai, kad finansavo savo įmones, kurios vykdė ekonominę veiklą Irane. Kitas pavyzdys – Prancūzijos laivų statybos bendrovė, pastatė pagal kontraktą Rusijai karinius laivus, tačiau Vašingtonas neleido Prancūzijos laivų statytojui perduoti šiuos laivus ir įvykdyti pelningą sutartį. Maždaug prieš savaitę Vašingtonas informavo Vokietijos vyriausybę, kad jei ji toliau dalyvaus dujotiekio iš Rusijos “Šiaurės srautas – 2” statyboje, Vokietijai bus taikomos sankcijos.

Pavyzdžių skaičius yra begalinis.

American Herald Tribune: Jūs pakartotinai kritikavote Rusiją už jos bandymą ieškoti kompromisų su Vašingtonu; Kodėl jūs manote, kad su Rusija yra galimas kompromisas?

Aš nekritikavau Rusijos už tai, kad ji atsuko kitą skruostą bandydama susitarti su Vašingtonu. Aš gerbiu Rusijos pastangas išvengti karo. Ką aš padariau, tai iškėliau klausimą, ar šios pastangos gali padėti išvengti karo ar veda į karą. Aš išreiškiau susirūpinimą, ar tik Putino neįtikėtina tolerancija Vašingtono įžeidinėjimams ir provokacijoms dar labiau neskatina Vašingtono noro eskaluoti priešpriešą, kol Rusijai neliks jokios kitos alternatyvos, tik karas. Tačiau aš suprantu, kad tokiu būdu Rusija siunčia Europai žinią, ragina Europą pamatyti Vašingtono agresiją ir skatina Europą vykdyti santykiuose su Rusija nepriklausomą politiką, kuri stipriai sumažintų karo tikimybę.

American Herald Tribune: Ar Rusija elgiasi teisingai santykiuose su Iranu ir Izraeliu Sirijoje?

Jei Rusijos vyriausybė nesupranta, kad Vašingtono politikai Artimuosiuose Rytuose vadovauja Izraelis, Rusijos vyriausybė nesupranta nieko. Izraelis siekia destabilizuoti Siriją ir Iraną, nes šios dvi šalys remia “Hezbola”, Libano karines formuotes, kurie du kartus pavertė niekais Izraelio bandymus okupuoti pietų Libaną. Izraelis nori užgrobti ten esančius vandens išteklius. Jei Izraelis gali panaudoti JAV kariuomenę, kad susidoroti su savo priešais, tai Izraelis gali netrukdomai siautėti šiame regione.

Rusijos vyriausybė žinoma supranta, kad destabilizuotas Iranas yra dar didesnė grėsmė Rusijai nei destabilizuota Sirija.

American Herald Tribune: Yra gerai žinomas Jūsų teiginys: “Rusija gali tapti Vakarų dalimi tik tuo atveju, jei Rusija pasiduos Vašingtono hegemonijai”. Ar galite tai paaiškinti?

Jungtinės Valstijos yra imperija, kuri, kaip ir Romos imperija, negali pakęsti jokių nepriklausomų valstybių. 1991 m. Vyriausias Pentagono vadas Paul’as Wolfowitz’as paskelbė XXI amžiaus JAV užsienio politikos koncepciją. Ji yra žinoma, kaip “Wolfowitz’o doktrina” (ją galima rasti internete), kuri apibrėžia pagrindinius JAV politikos tikslus – užkirsti kelią bet kurios kitos valstybės iškilimui, konkrečiai įvardijama Rusija, kad būtų galima užtikrinti Vašingtono globalinį dominavimą. Wolfowitz’o doctrina yra visiškai oficialiai įteisinta, todėl Rusija ir jos prezidentas buvo demonizuojami neįtikėtinai melagingais Vašingtono kaltinimais ir siaubingais prasimanymais nuo to laiko, kai Rusija užkirto kelią Obamos suplanuotai invazijai į Siriją ir Irano bombardavimams. Neokonai įtūžo, kad Rusija (taip pat ir Kinija) turi tiek galios, kuri leidžia jai, vieninteliai iš visų pasaulio šalių, nepaklusti Vašingtono tironijai.

American Herald Tribune: Koks yra geriausias būdas kovoti su JAV?

Geriausias būdas Rusijai, Kinijai, Iranui ir Šiaurės Korėjai kovoti su Vašingtone yra ignoruoti Vašingtoną ir rūpintis savo reikalais. Jie turėtų visiškai atsijungti nuo Vakarų sistemų, per kurias Vakarai jas valdo, pavyzdžiui, atsisakyti SWIFT atsiskaitymų mechanizmo, JAV kontroliuojamo interneto, atsisakyti JAV dolerio tarpusavio atsiskaitymuose, nelaikyti savo sąskaitų Vakarų bankuose, apriboti Vakarų finansuojamų nevyriausybinių organizacijų veiklą savo šalyse, apriboti Vakarų valdomų žiniasklaidos priemonių nuosavybės teises savo šalyse, apriboti Vakarų kapitalo ir Vakarų bankų įtaką savo ekonomikose. Daugiausia tai reikėtų padaryti Rusijai ir Kinijai. Šiaurės Korėja yra izoliuota nuo pasaulio, tačiau Iranas yra iš dalies atviras, kaip parodė prieš kelerius metus JAV finansuoti bandymai įvykdyti Irane “Žaliąją revoliuciją”.

Visiems yra žinoma tiesa, kad amerikiečių propaganda nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų buvo sėkmingiausiai veikianti pasaulyje jėga. Kiekvienoje šalyje yra žmonių ir net politikų, išskyrus galbūt Šiaurės Korėją, kurie aklai tiki Amerikos propaganda. Visi jie nori būti tokie pat sėkmingi, kaip tai piešia amerikiečių propaganda.

American Herald Tribune: Kaip jau parašėte anksčiau: “Vašingtonas tikslai santykiuose su Iranu niekada nebuvo tik Irano branduolinės energetikos programos sustabdymas”; kokių tikslų tada siekia JAV Irane?

Vašingtonas Irane siekia dviejų tikslų. Vienas iš jų yra tas, kad Iranas yra suvereni valstybė, turinti savų nacionalinių interesų, kurie prieštarauja JAV globalinio dominavimo politikai. Kita problema yra ta, kad Iranas ribopa Izraelio savivalę regione. Iranas remia “Hezbollah”, o “Hezbollah” neleidžia Izraeliui aneksuoti pietų Libaną.

American Herald Tribune: Prieš susitarimo su Iranu dėl branduolinės programos atsisakymo pasirašymą Jūs rašėte: “Prasimanyta Irano branduolinės programos problema tik slepia Vašingtono ketinimus nuversti Irano nepriklausomybę; tačiau Irano vyriausybė ir Irano žiniasklaida sutiko su niekuo nepagrįstais Vašingtono reikalavimais ir pripažino Vašingtono prasimanymą kaip realių derybų objektą. Jei Iranas išgyvens, tai bus stebuklas” Ar vis dar manote, kad Iranas padarė klaidą, pasirašydamas sandorį? Ar kažkas pasikeitė nuo to laiko?

Aš nesakiau, kad Iranas padarė klaidą, pasirašydamas susitarimą. Iš tikrųjų Iranas neturėjo kito pasirinkimo. Jei Iranas nebūtų pasirašęs susitarimo, Iranas būtų paaukojęs Rusijos suteiktą apsaugą. Aš tiesiog perspėjo Iraną, kad Vašingtonas nesilaikys susitarimo ir iš jos išeis taip greitai, kaip tik turės galimybę. Žinoma, aš buvau teisus. Pirmiausia, ką padarė prezidentas Trumpas, tai vienašališkai pasitraukė iš daugiašalio su Iranu pasirašyto branduolinio susitarimo ir pagrasino kitoms susitarimą pasirašiusioms šalims sankcijomis, jei jos taip pat nenutrauks susitarimo.

Trumpui Iranas yra Izraelio, kuris manipuliuoja Trumpu, interesas. Visi žmonės Žemėje žino, kad Iranas neturi branduolinio ginklo kūrimo programos, ir, CŽV duomenimis, atsisakė tokios ginklų programos prieš daugelį metų. Iranas įvykdė branduolinį susitarimą, kurį jis pasirašė. Tai JAV atsisakė vykdyti savo pasirašytą susitarimą. Kyla klausimas, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija vykdys savo įsipareigojimus pagal susitarimą ar sulaužys susitarimą Vašingtono įsakymu. Akivaizdu, kad Rusija ir Kinija laikysis susitarimo, nebent abiejų šalių vyriausybes ištiktų beprotybės priepuolis, .

American Herald Tribune: Kokias praktines priemones siūlytumėte Iranui, siekiant sumažinti JAV pasitraukimu iš sandorio padarytą žalą?

Mano atsakymas į šį klausimą yra iš esmės toks pats kaip mano atsakymas į 6 klausimą – Iranas turėtų visiškai atsiriboti nuo Vakarų.

Iranas turėtų siekti didesnio saugumo susitarimų su Rusijos ir Kinijos aljansu. Iranas turėtų panaudoti savo turimus naftos išteklius kurti socialinės apsaugos sistemą savo piliečiams ir investicijoms Rusijoje, Kinijoje ir, kartu su Kinija, kitose Azijos šalyse. Iranas turėtų suvokti, kad jo religiniai įsitikinimai yra vidaus naudojimui, o ne eksportui, ir kad jie turėtų sutelkti dėmesį į tai, kad Iranas taptų sėkminga šalimi. Iranui, kai jis yra nuožmiai atakuojamas Vašingtono ir Izraelio, labai reikalinga savo tautos parama, tai reiškia, kad Iranas negali būti valdomas tokiu pačiu būdu, kaip JAV, ir negali sau leisti politikos, kuri būtų naudinga tik turtingiems ir pasiturintiems.

Iranas, kaip ir Rusija, stengiasi išsiugdyti moralinį gyventojų imunitetą nuo supuvusių Vakarų destruktyvios įtakos.

Ar rusams ir iraniečiams užteks jėgų pasipriešinti Vakarų ištvirkimui ir taip užsitikrinti kelią į ateitį, bus matyti.

Šaltinis: https://ahtribune.com/world/2317-paul-craig-roberts.html

Iš anglų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2018-11-19

 

Paskutiniu metu Lietuvos informacinėje erdvėje siautėja milžiniška karingų pareiškimų, kurie daromi bet kokia proga ir įvairiausio lygio – nuo prezidentės, užsienio reikalų ministro iki dešiniųjų fašistinių jaunimo organizacijų vaikų – veikėjų lūpomis mūsų rytinės kaimynės Rusijos adresu, lavina dar kartą iškalbingai rodo, jog Lietuvoje tvirtai įsikūrę rusofobai  jau 30 metų kariauja nusikalstamą informacinį karą prieš Rusiją. Lietuvoje oficialiame lygyje atvirai kurstoma rusofobija, tautinė nesantaika, vykdoma arši karo su Rusija, karinės agresijos prieš Rusiją propaganda. Nuolat vykstantys Lietuvoje NATO okupacinės kariuomenės kariniai mokymai, kurių metu treniruojamasi atakuoti Rusiją, žudyti civilius gyventojus, proamerikietiškos valdžios lūpomis skambantys aršūs raginimai „balnoti žirgus ir karan prieš Rusiją kilti“, jau seniai, Marijos žemėje įgijo stabilų,  bekompromisį, žiaurų, militaristinį turinį. Mūsų žiniasklaidos pasiutlige nepagydomai sergantys demokratijos šunys  nuolat svaidosi visai nepagrįstais ir labai neatsakingais kaltinimais, kad Rusija ketina okupuoti „taikias“ NATO valstybes,  vykdo informacinį karą prieš „laisvąjį“ pasaulį ir elgiasi kaip agresorius. Pranešimai apie informacinio karo batalijas, nors ir neišeina kol kas iš mediaerdvės lauko ribų, yra pilni militaristinės terminologijos, o pranešimų turinys neretai primena Antrojo pasaulinio karo laikų J. Gebelso propagandos struktūrų pranešimus apie padėtį Rytų fronte. Informacinis karas Lietuvoje yra neabejotinai įdomus reiškinys, kurio turinį ir tikruosius tikslus valdantieji dešinieji stengiasi visais įmanomais būdais paslėpti po banaliomis, nuvalkiotomis bendromis frazėmis ir propagandiniais stereotipais apie „tautos gerovę, demokratijos vertybes, žmogaus teises“. Visais laikais visi niekšai savo savanaudiškus tikslus visada siekė sutaurinti ir paslėpti po religinių, etninių, nacionalinių ar civilizacinių vertybių gynimo vėliava.

 

Tas, švelniai tariant, atvirai neobjektyvios informacijos srautas, kuris buvo mūsų žiniasklaidos, politikų, pareigūnų, įvairiausio lygio ekspertų ir šiaip informacinio karo eilinių taip gausiai išpiltas tik per paskutinius penkis metus po JAV-ES įvykdyto valstybinio perversmo Ukrainoje ir Rusijos svaraus indėlio kovoje su tarptautiniu, Vakarų remiamu islamo terorizmu Sirijoje, leidžia padaryti kai kurias išvadas, o būtent,  kad informacinis karas nėra jau toks nekaltas žaidimas žodžiais. Šis karas yra žiaurus, negailestingas, nehumaniškas, šiame kare žūsta, taip pat kaip ir tikrame kare,  realūs žmonės, o informacinio karo pasekmės yra nemažiau pragaištingos už tikro karo pasekmes. Ypatingai baisu yra tai, kad informaciniame kare yra negailestingai žudomi  Tiesa,  žmonių Siela, sveikas protas, dvasingumas,  – tai, kas šitiek amžių žmogų išskyrė iš kitų gyvybės formų Žemėje.

Kas gi yra tas informacinis karas? Kaip jis kariaujamas?  Kurioje fronto pusėje kariauja  Lietuvos „demokratijos sarginiai šunys“, politinis elitas, etatiniai propagandistai ir visi kiti šio karo eiliniai? Kas yra tos naujos slaptos technologijos, kurių pagalba taip veiksmingai yra manipuliuojama atskirų individų, socialinių, etninių, religinių grupių sąmone, kaip pasirenkami informacinio poveikio metodai, kaip yra generuojami propagandinio poveikio turinys ir forma? Kaip, pagaliau, išsaugoti masinės totalinės dezinformacijos sąlygomis įgimtą žmogui sveiką protą, gebėjimą analizuoti, kritiškai vertinti, daryti daugiau mažiau nešališkas išvadas, gamtos įdėtą savisaugos instinktą, pagaliau. Konkrečių mūsų, konservatorių-liberalų, ištikimų JAV neokonų valdomų, masinės informacijos priemonių – televizijos, radijo, spaudos, socialinių tinklų, interneto – naudojamų metodų ir būdų analizės, tikrųjų priežasčių rekonstrukcijos pagalba galima indentifikuoti visą informacinio karo, tiksliau, informacinio karo nusikaltimų metodų sistemą. Galima drąsiai teigti,  kad Lietuva, kartu su JAV okupuota Ukraina,  yra paskirta būti pagrindine rusofobijos platintoja ir yra hiperaktyvi JAV slapta vykdomo karo prieš Rusiją dalyvė, kurir savo fronto ruože efektyviai manipuliuoja tautos, visuomenės sąmone, naudodama konkrečius informacinio poveikio į žmonių grupių sąmonę metodus. Šių nusikalstamų metodų pagalba didžiausios informacinio karo agresorės JAV ir Didžioji Britanija sugeba sukurti globalines feikines naujienas, išpūsti pasaulinio mąsto skandalus, kurie neturi jokio patvirtinimo realybėje, yra absoliučiai prasimanyti, sufabrikuoti, suklastoti ir infomacinio karo nusikaltimų technologijomis sugeba perkelti milžiniškas mases žmonių, tokios dezinformacijos vartotojų į neegzistuojančią, virtualią realybę, sukelti socialinius kataklizmus, melo pagrindu sukelia karus, sugriauna valstybes, kelia realią grėsmę taikai ir saugumui pasaulyje. Tuo sunku patikėti, tačiau NATO agresijos į Afganistaną, Jugoslaviją, Iraką, Libiją, Siriją, spalvotos revoliucijos, maidanai, sąjūdžiai, arabų pavasariai, milijonai NATO agresijų visame pasaulyje nužudytų žmonių, humanitarinės katastrofos – visa tai prasidėjo ir buvo įvykdytos pirmiausiai JAV-NATO informacinio karo nusikaltimų technologijomis. Visos tarptautinės ir nacionalinės organizacijos – nuo Nobelio premijų skyrimo komisijos iki Tarptautinio olimpinio komiteto, WADA‘os, žmogaus teisių gynimo organizacijos – visos, kuriose nors mažiausią įtaką turėjo JAV, Didžiosios Britanijos specialios tarnybos, reikiamu momentu atliko savo neigiamą vaidmenį ir JAV, Didžiosios Britanijos vyriausybių slaptu nurodymu įvykdė savo informacinio karo nusikaltimą.

Tekste gausiai naudojama militaristinė terminologija nėra meninė priemonė – kalba eina apie realų informacinį karą, realius Vakarų informacinio karo nusikaltimus, todėl ir naudojama terminija yra įprastinė karo metu naudojamai, militaristinė. Informacinis karas yra realus, jis vyksta nuolat ir jame šiuo metu daromi globaliniai karo nusikaltimai, visų mūsų nelaimei.

 

Informacinių karų ypatybės

Informacinis karas suprantamas kaip visuma informacinio poveikio priemonių, kurių pagalba siekiama padaryti įtaką didelės grupės žmonių sąmonei, pakeisti žmonių individualų ir kolektyvinį tikrovės suvokimą, primesti žmonėms tokius suvokimo stereotipus ir galimus elgesio modelius, kurie yra naudingi agresoriui ir, atitinkamai, žalingi agresoriaus priešininkui. Ir priešingai, besiginančioji pusė, imasi adekvačių informacinio poveikio priemonių, kurios neutralizuotų priešininko žalingą įtaką ir apsaugotų savo piliečius nuo tokio poveikio.  Informacinis karas vyksta visose visuomenės ir valstybės gyvenimo sferose – politikoje, ekonomikoje, kultūroje, religijoje , moksle ir t.t. Išskirtinis modernios  postindustrinės visuomenės informacinio karo bruožas yra tai, kad informacinis karas  tapo giliai integruotas, jis įgijo vieningą bendrą unifikuotą turinį visose visuomenės gyvenimo sferose ir formose, naudojantis karine terminologija, visuotinai mobilizavosi, kitaip tariant, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip bus daromas informacinis poveikis – iš bažnyčios sakyklos ar iš užkietėjusio propagandisto-politologo lūpų – tai bus to  paties informacinio karo sudėtinė dalis. Tikslas yra vienas ir tas pats – poveikis į didelės žmonių grupės sąmonę, manipuliavimas ja, siekiant sukurti agresoriaus siekiamus agresijos aukos mąstymo bei elgesio stereotipus.

Poveikis priešininkui informaciniame kare pasižymi keletu ypatumų, kurie leidžia jį išskirti iš kitų kovos su priešininku formų, o taip pat atskirti nuo įprastinio apsikeitimo informacija komunikacijos sferoje. Pagrindiniai informacinio karo ypatumai būtų šie. Pirmas ir esminis informacinių atakų, karų skiriamasis bruožas yra tai, jog daromo poveikio objektas  yra ne individualus atskiro asmens protas, jo realybės suvokimo kryptinga korekcija, o būtent masinė priešininko sąmonė, didelių priešininko žmonių grupių sąmonė, kuomet tiksliai apskaičiuojama reakcija į sąmoningai pateikiamą dezinformaciją ne tik kolektyvinio suvokimo lygyje, tačiau net ir individualaus kiekvieno kolektyvo nario suvokimo lygyje. Informacijos negatyvus poveikis į atskirą individą ar mažą žmonių grupę – nėra informacinio karo tikslas. Taip pat svarbus informacinio karo bruožas yra tai, jog, skirtingai nuo pozityvios pažintinės informacijos sklaidos, informacinio karo objektui yra primetami  jam svetimi tikslai, kurių siekdamas objektas galiausiai kenkia pats sau, pats to nesuvokdamas daro sau žalą, kas ir yra informacinio karo galutinis tikslas – sunaikinti priešininką jų pačių rankomis.

Faktai yra iškraipomi arba pateikiami tokiame kontekste, kad šitie faktai išprovokuotų neadekvatų  realioms aplinkybėms priešininko elgesį, reakciją, arba faktai būtų suvokiami neracionalių, naudingų informacinio karo agresoriui, emocijų formoje. Informacinio karo atakos neutralų ar neigiamą poveikį sensoriškai labai sunku identifikuoti, priešingai nuo atitinkamo fizinio neigiamo poveikio, kurį objektas akimirksniu įvertina  kaip tam tikrą diskomfortą, tai yra, poveikio objektas dažniausiai net nesuvokia, kad jis yra informacinio karo auka ir tikslas. Būtent ši svarbi informacinio karo ypatybė –  informacinio karo veiksmus yra labai sunku identifikuoti, apibrėžti tokio karo etapus, įvardinti vienareikšmiškai kaip agresiją, – ir nulemia tai, jog informacinis karas bent šiuo metu nėra reguliuojamas tarptautinės karo teisės normų, kaip, pavyzdžiui, Hagos ar  Ženevos konvencijomis yra reglamentuojamos įprastinio karo taisyklės ir papročiai, todėl nebūtinai yra suvokiamas kaip karas ir gali būti vykdomas bet kurioje informacinėje aplinkoje, tiek informacinio triukšmo, tiek ir informacinio vakuumo sąlygomis.

Informacinio karo neutralumas sensoriniame lygyje pasireiškia dar ir tuo, kad jo metu nėra atvirai naudojami šantažas, grasinimai ir kiti neigiami poveikio metodai, kadangi tokiu atveju puolančioji šalis atsiskleidžia kaip agresorius ir yra pažeidžiama pagrindinė pergalės informaciniame kare sąlyga – slaptumas. Informaciniame kare puolimo objektui nuolat privalo būti palaikoma iliuzija, kad jis sprendimus priima visiškai savarankiškai, savo asmeninių ir objektyvių vertinimų pagrindu, nors, atidžiau pažiūrėjus, tampa akivaizdu, kad poveikio objektui sprendimų ir vertinimų visų įmanomų variantų paletę primetė per visus jam prieinamus informacijos šaltinius būtent puolančioji šalis, informacinės atakos iniciatorė.

Sąvoka ” informacinis karas ” yra labai panaši į sąvoką “manipuliavimas visuomenės nuomone” arba “manipuliavimas masine sąmone”,  tai yra informacinio karo metu yra sąmoningai slopinama žmonių valia ir tikslingai programuojamas žmonių elgesys. Manipuliavimas visada vykdomas slapta, manipuliuojamoms grupėms nežinant, kad jos yra manipuliacijų objektas.

Slapta vykdomos manipuliacijos pasižymi tam tikromis nuolat pasikartojančiomis dėsningomis savybėmis, kurios ir nurodo, jog yra vykdoma manipuliacija, o būtent, – informacija paprastai yra pateikiama emocingai, sensacingai ir skubiai, visas pateikiamos informacijos bendras vaizdas paprastai yra fragmentuojamas į atskirus epizodus, vieni epizodai/faktai yra pateikiami ir akcentuojami, „ištraukiami iš konteksto“, kiti yra nutylimi, nurodomas informacijos šaltinis paprastai skelbiamas neginčijamai patikimu, nuomonė apie įvykį nėra atskiriama nuo informacijos ir šią nuomonę paprastai išsako koks nors autoritetas, manipuliacijų metu yra aktualizuojami seniau manipuliacijų būdu suformuoti stereotipai ir taip toliau – visa tai neginčijamai įrodo, kad jūs esate manipuliacijų objektas.

Manipuliavimo masine sąmone procese dažniausiai yra naudojami šie metodai:

  • įtaiga;
  • atskiro nereikšmingo fakto pateikimas kaip visos sistemos, visumos požymis;
  • esant neaiškiai politinei ar socialinei situacijai gandų, prasimanymų, interpretacijų

eskalavimas;

  • „reikia aukų“ metodas;
  • “siaubo istorijų” metodas;
  • vienų faktų nutylėjimo ir kitų faktų sureikšminimo metodas;
  • fragmentacijos metodas;
  • Gebelso metodas (daugkartiniai žinomai melagingos informacijos pakartojimai) ;
  • melagingų duomenų įterpimo į teisingą informaciją metodas;
  • absoliutaus melo metodas;
  • niekada nebuvusių įvykių kūrimo metodas, mistifikacijos metodas;

Visi šie ir kiti metodai yra aktyviai naudojami informacinio karo metu, kada yra intensyviai manipuliuojama masine sąmone, tačiau būtina pažymėti, kad manipuliavimas masine sąmone nėra vienintelis informacinio karo bruožas.

Informacinis karas – tai karas tiesiogine to žodžio prasme, tai yra vieno veikiančio žmonijos subjekto prievarta kitam subjektui, norint pasiekti tam tikrą savanaudišką tikslą.

Informacinis karas yra žymiai radikalesnė, labiau agresyvi situacija visuomenėje už tą, kuomet valdančioji, dominuojanti sociumo grupė paprastai slopina visuomenės daugumos valią, manipuliuoja viešąja nuomone, siekdama išsaugoti savo dominuojančią padėtį, tai yra, valstybės valdžia kariauja slaptą informacinį karą prieš savo tautą – šis reiškinys yra taip pat plačiai valdžios naudojamas Lietuvoje, tačiau tai yra atskiro straipsnio tema, todėl plačiau čia nebus nagrinėjamas. Karas yra situacija, kuomet viename laiko ir erdvės kontinuume yra bent du istorijos subjektai, kurie varžosi tarpusavyje dėl teisės formuoti erdvę ir ateitį pagal savo vertybių sistemą, tai vieno subjekto prievartos aktas kitam subjektui. Šių laikų informacinis karas, skirtingai nuo praėjusių laikų banalios karo propagandos, galimas tik informacinės visuomenės amžiuje ir yra savo esme pasaulėžiūrų kova. Šia prasme būtina atskirai pažymėti, kad informacinio karo aktyviosios šalies, agresoriaus taktika  pasižymi logiškai apibrėžtais tikslais ir priemonėmis, ji yra apgalvota ir pagrįsta, tuo metu pasyviosios karo šalies, aukos reakcija į agresiją yra labiau intuityvi, pasąmonės lygio ir jos rezistencija bent pradžioje remiasi natūraliu, instinktyviu poreikiu priešintis prievartai, kurią auka patiria ir jaučia iš agresoriaus pusės – tai labai svarbus momentas informacinio karo, ypač karo, kuris vyksta interneto tinkluose, esmės suvokimui.

Informaciniame kare naudojamos visos informacijos perdavimo priemonės – televizija, radijas, laikraščiai, internetas, paštas, gandai ir visos kitos masinės informacijos priemonės. Informaciniai karai kaip reiškinys labai suaktyvėjo ir tapo labai svarbūs daugiau ar mažiau išsivysčiusiose valstybėse  visuotinio raštingumo bei išvystyto žiniasklaidos tinklo sąlygomis.

Masinės informacijos priemonių (medijos) srityje galima būtų išskirti dvi pagrindines informacinio karo formas – tiesioginis informacinis poveikis į priešininko masinę sąmonę ir informacinių atakų į priešo žiniasklaidos priemones vykdymas. Informacinių atakų metu yra uždraudžiamos, blokuojamos, sabotuojamos priešo komunikacijų sistemos, priešo komunikacijos sistemos panaudojimas  savo informacijos perdavimui, vykdomos programišių atakos į priešininko kompjuterių tinklus, tiesiog fiziškai naikinamos priešininko komunikacijų infrastruktūra, retransliacijos bokštai, siųstuvai ir taip toliau. Kai kurie iš šių metodų yra taikomi nuolat net ir santykinės taikos metu .

Kibernetiniai ir pasauliniai informaciniai karai

Informacinio karo atmaina yra taip vadinami kibernetiniai karai (Cyberwars), kada vyksta nuožmi konfrontacija virtualioje erdvėje naudojant informacinių technologijų metodus. Vokiečių ekspertai įvardina šiuos kibernetinio karo metodus:

  • šnipinėjimas – slaptas įsibrovimas į priešininko kompjuterines sistemas informacijos

rinkimo/gavimo tikslu;

  • iškraipymas – priešininko interneto puslapių turinio nesankcionuotas iškraipymas

įdedant agresoriui naudingą informaciją;

  • puolimas siekiant sugadinti priešininko kompjuterių sistemas – vienu metu grupė kompjuterių atakuoja priešo komjuterių sistemą, kad ši nuo per didelio informacijos srauto išsijungtų;

“Virtualieji karai” – sako vokiečių informacinių technologijų ekspertas Ralf Bendrath –  nebeturi nieko panašaus į iki šiol buvusius karo ir taikos apibrėžimus. Tai yra karo modelis, pagal kurį priešininko fizinis kūnas pats savaime nėra puolimo objektas – pagrindinis objektas yra priešininko valia, kuri pajungiama , palaužiama tiesioginio informacinio dominavimo būdu taip, kad bet koks ideologinis ar politinis pasipriešinimas tampa nebeįmanomas ir yra vertinamas kaip karo paskelbimas“.

Kibernetinių karų reikšmė labai išauga visuomenės visuotinės kompjuterizacijos ir pasaulinio tinklo (interneto) plėtros sąlygomis.

Jaunoji karta išsivysčiusiose šalyse, ypač miestuose, beveik visiškai atsisakė televizijos laidų peržiūrų dėl televizijos kanalais pateikiamos informacijos ribotumo, palyginus su internetu, o taip pat dėl to, kad TV žiniasklaidos procesas nesuteikia galimybės bendrauti interaktyviai. Šias galimybes suteikia įvairūs interneto forumai, pokalbių svetainės, interneto informaciniuose portaluose skelbiamų straipsnių komentarų skiltys, socialiniai tinklai ir panašiai. Tokiu būdu galima konstatuoti, kad jau egzistuoja toks modernus fenomenas kaip skaitmeninė karta (digital generation).

JAV vyriausybė, didžiausia pasaulyje informacinio ir realaus karo agresorė,  jau seniai viešai anonsavo savo planus perkelti “idėjų karą” į populiariausių interneto svetainių , forumų, pokalbių svetainių ir dienoraščių (blogų) pasaulinį tinklą . JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas viešosios diplomatijos klausimais James Glassman viešai pareiškė apie  JAV Valstybės departamento vykdoma programą Digital Outreach Team, kuri buvo sėkmingai išbandyta Artimųjų ir Vidurio Rytų arabų valstybėse,  Afganistane ir Irane. Pagal šią programą , gerai apmokyti JAV specialiųjų tarnybų kontroliuojami darbuotojai nuolat lankosi šių šalių tinklapiuose, pozityviai nušviečia JAV vykdomą politiką, idealizuoja JAV, šlovina Vakarų demokratijos tariamus pasiekimus, pateikia neva nepriklausomas nuorodas į „teisingus“, „objektyvius“ dokumentus, šaltinius, kurie visada pagrindžia ir pateisina Nato vykdomas agresijas, karo nusikaltimus, karines intervencijas, stengiasi sukurti Vakarų vykdomai neokolonializmo politikai ir tarptautinės teisės pažeidimams legalumo, priimtinumo, neišvengiamumo iliuzijas.

1989 metais Ričardas O‘Nilas, tuo metu Jungtinių Amerikos Valstijų Karinio jūrų laivyno šifruotojas, parašė darbą JAV Kariniam jūrų koledžui pavadinimu „Apie suvokimo valdymo metodologiją“. Savo knygoje „Ateities karai“ pulkininkas Džonas Aleksanderis (John Alexander), tada aukšto rango JAV armijos žvalgybos ir saugumo (INSCOM) karininkas, pažymėjo, kad šis R. O‘Nilo darbas pirmą kartą aprašė „suvokimo valdymo“ strategiją kaip informacinio ginklo dalį. R. O‘Nilo pateikta strategija nustatė tris informacinio ginklo taikinių kategorijas: 1) priešininkas turi jausti, kad yra pažeidžiamas; 2) potencialūs sąjungininkai turi “suvokti vykdomą karą kaip teisingą, teisų”; ir , galiausiai, 3) civiliai gyventojai ir politiniai lyderiai privalo galvoti, kad  „informacinio karo sąnaudos yra vertos dedamų pastangų”. Slaptas O‘Nilo darbas pasiekė aukščiausius JAV Gynybos ministerijos pareigūnus, kurie pripažino autoriaus idėjų praktinę vertę, tačiau rekomendavo autoriui jas užmiršti. JAV Gynybos ministerija apie jas neužmiršo ir 1994 metais R. O‘Nilui buvo pavesta įkurti „Kalnų forumą“, oficialų Pentagono projektą, kurio sritis ir buvo informacinių karų technologijos, kurios yra plačiai taikomos Jungtinių Amerikos valstijų vykdomuose kolonijiniuose karuose visame pasaulyje.

Nėra jokia paslaptis, kad pastaraisiais metais internetas yra plačiai naudojamas, be kita ko, ir kaip ​​ideologinės konfrontacijos arena. Pakanka prisiminti bent kiek žymesnį tarptautinį įvykį – JAV/NATO agresijas į Jugoslaviją, Afganistaną, Iraką, Libiją, JAV inicijuotus Gruzijos, Sirijos karus, „arabų pavasarius“, „spalvotas“ revoliucijas,  įnirtingą informacinį karą prieš Rusiją,  Sočio olimpiadą, savarankiškų valstybių vadovų demonizavimo kampanijas arba JAV organizuotą valstybinį perversmą Ukrainoje,- kuomet reali situacija, patys įvykiai ne  tik būdavo neteisingai nušviečiami Vakarų pasaulio ir Lietuvos medijų, tačiau sąmoningai siaubingai iškraipomi, pateikiama informacija atvirai klastojama.

Pasaulinis informacinis karas prieš Rusiją ir informacinio karo fronto ruožas Lietuvoje

Lietuva jau 25 metai įnirtingai kariauja informacinį karą prieš Rusiją. Iš pirmo žvilgsnio ši banaliai akivaizdi tiesa suvokiama be jokių problemų ir tai yra pirmas informacinio karo melas, kuriuo siekiama individo mąstymą pakreipti reikiama kryptimi, kad individas neužsiduotų jokiais kitais, kritiniam protui būdingais, klausimais – kodėl kariauja? Koks gyvybinis interesas verčia valstybę veltis į tokį brutalumą kaip karas? Ar tikrai šis karas Lietuvos? Pagaliau, kurioje informacinio karo pusėje kariauja Lietuvos valdžia – agresoriaus ar aukos? Oficialios propagandos pateikiami nuspėjami atsakymai į šiuos klausimus yra mažai informatyvūs, todėl sukelia dar daugiau abejonių realybės suvokimo adekvatumu.

Sakykime, 2014 metų Sočio Olimpiadą, – tiek pasiruošimo jai etape, tiek ir pačių žaidynių metu, – lydėjo Vakarų media korporacijų ir specialiųjų tarnybų organizuota neregėto mąsto melo, šmeižto, dezinformacijos kampanija, kuria buvo siekiama diskredituoti Rusiją, ir ypač jos prezidentą V. Putiną, buvo eskaluojami įvairiausi gandai ir prasimanymai, milžiniškais kiekiais buvo kuriamas melas apie šią depolitizuotą, kaip oficialiai deklaruojama, sporto renginį, ir šis atvirai nepadorus melas apie Rusijos valstybę, rusų tautą ir V. Putiną buvo tiražuojamas milijardiniais tiražais nepertraukiamai 24/7 režimu ilgą laiką iki pat Sočio Olimpinių varžybų pabaigos. Lietuvos masinės informacijos priemonės nuolat platino didžiausių pasaulyje dezinformacijos kanalų – CNN, BBC, Foxnews ir kt.- tyčia kuriamą melą apie korupciją olimpinių statinių Sočyje statybose, apie Rusijos nesugebėjimą organizuoti tokio mąsto tarptautinius renginius, V.Putino ir jo komandos savanaudiškumą, korupciją ir panašius prasimanymus. Mūsų žiniasklaida aktyviai naudojosi amerikiečių specialiųjų tarnybų paruoštomis informacinių atakų metodikomis, kurias trumpai galima būtų apibūdinti kaip dezinformacijos ir melo gamybos technologija, o būtent  – meluoti yra naudinga, meluoti yra lengva ir paprasta, kadangi tam nereikia jokių ypatingų pastangų, už melą niekas nebaudžia, priešingai , melas Vakarų pasaulyje yra labai vertinamas ir gerai apmokamas verslas. Visą Lietuvos žiniasklaidos ištiražuotą melą apie Sočio Olimpiadą ir kitus įvykius paneigti reikėtų milžiniškų pajėgumų, finansinių, materialinių ir intelektualinių išteklių, kas iš esmės yra sunkiai įgyvendinama fiziškai ir tampa dar vienu melo propagandos triumfo pagrindu, neginčijamu pranašumu prieš tiesą – vakarų demokratija tokiu būdu melu nugali … tiesą?! Ir būtent tokio rezultato buvo siekiama – melo nereikia įrodinėti, o pagautas meluojant niekaip nenukentės, iš jo net atsiprašymo niekas nereikalauja. Tuo metu sakantis tiesą ar bent norintis ją išsiaiškinti stipriai rizikuoja sau apsunkinti gyvenimą slogiais santykiais su represine valdžios aparato dalimi. Dirbtinai buvo sukurta informacinė aplinka, kurią taikliai apibūdino amerikiečių rašytojas fantastas Robertas Šeklis „Pikčiausia yra tai, kad informaciniame kare visada pralaimi tas, kuris sako tiesą, kadangi tiesa jam nustato tam tikras ribas. Tuo metu melagis nėra saistomas jokiais rėmais ir gali kalbėti,ką tik nori“

Mažytė dalis Vakarų mediaholdingų ištransliuoto antirusiško beribio melo yra akivaizdžiai ir įtikinamai paneigiama puslapyje http://gossipsochi.ru/ . Lietuvos propagandinio melo tiražuotojus paneigė ir Lietuvos olimpiečiai, kurie grįžo pakerėti Olimpiados didingumo, organizatorių pasiaukojimo, rusų svetingumo. Tarptautinis Olimpinis komitetas Sočio Olimpiadą įvardino kaip geriausiai visų laikų organizuotą sporto šventę visam pasauliui ir padėkojo Rusijai. Rusija per 7 pasiruošimo Olimpiadai metus ir jos vykdymui išleido 40 mlrd USD, pastatė unikalų sporto, poilsio ir pramogų kompleksą ir padovanojo visam pasauliui įspūdingą šventę, tuo metu JAV per  tą patį laikotarpį išleido 4,6 trln dolerių karinėms intervencijoms visame pasaulyje, organizavo valstybinį perversmą Maidaną Kijeve, sukėlė pilietinį karą Rytų Ukrainoje, etninėse ir istorinėse Rusijos žemėse, ir informacinių karų technologijų pagalba Vakarams užteko įžūlumo apkaltinti Rusiją agresija į Ukrainą ir kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus. Toks akivaizdus įvykių suvokimo stulbinantis neadekvatumas, prieštaraujanti sveikam protui įvykių interpretacija, sąvokų sukeitimas yra įmanomi tik informacinio karo metu ir tik iš agresoriaus pusės. Jozefas Gebelsas  21 amžiaus propagandos meistrų klube galėtų tik arbatą pilstyti, iš tiesų.

Sočio olimpiados diskreditacijos  kampanija yra tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kuris patvirtina Vakaruose seniai jau naudojamą nekarinių intervencijų į suverenių valstybių vidaus reikalus praktiką – JAV Valstybės sekretorius K. Pauelas Jungtinių Tautų oraganizacijos Saugumo Tarybos posėdžio metu demonstravo mėgintuvėlį su baltais milteliais ir viešai melavo teigdamas, kad Irakas gamina masinio naikinimo ginklus, kurie vėliau taip ir nebuvo surasti, nežiūrint į tai, kad K. Pauelo teiginiui pagrįsti Irakas buvo „subombarduotas į akmens amžių“. Šis įžūlus JAV melas tapo JAV agresijos į Iraką oficialiu sąmoningai prasimanytu pretekstu, o veikimas iš melo ir jėgos pozicijų tapo 21 amžiaus  Vakarų pagrindine praktika tarptautiniuose santykiuose visame pasaulyje.

Lietuvoje jau 30 metų valdančioji proamerikietiška valdžia vykdo aršią rusofobišką, tautinės nesantaikos kurstymo ir karo su Rusija propagandą. Visą nepriklausomybės laikotarpį informacinio karo procesas prieš Rusiją yra puikiai organizuotas, kuruojamas JAV specialiųjų tarnybų, kryptingas, nuoseklus, vykdomas aršaus nacionalizmo pagrindu, tačiau jokiu būdu ne valstybės ar tautos interesais.  Lietuvos valdžia, grubiai pažeisdama savo tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių apsaugos srityje – užtikrinti asmeniui teisę nekliudomai rinkti ir gauti informaciją, turėti savo atskirą nuomonę ir laisvai ją reikšti, – atakavo alternatyvios informacijos šaltinius, uždraudė Lietuvoje retransliuoti Rusijos televizijos kanalus tuo pagrindu, neva šie transliuoja „neteisingo“, valdžios nuomone, turinio laidas. LR Konstitucijoje įrašyta, kad joks valstybės pareigūnas negali riboti asmens teisės nuspręsti, kokius informacijos šaltinius sau  pasirinkti, tai yra konstitucinės asmens teisės pažeidimas,tačiau tokiu būdu valdžia nustato ne melo, kaip ji viešai deklaruoja, ribas,o būtent nepatogios valdžiai tiesos ribas, jos paieškų ribas. Draudimai iš esmės yra nesuderinami su liberalios demokratijos viešai deklaruojamais žodžio , minties laisvių, nuomonių pliuralizmo principais, tačiau informacinio karo sąlygomis – totalaus visuomenės dezinformavimo ir melo piliečiams sąlygomis,- draudimai yra vienas iš pagrindinių antiliaudinės valdžios veikimo būdų, valdžios totalitarizmo neginčijamas įrodymas.

Demokratinėje visuomenėje informavimo priemonės atlieka  informacijos, žinių sklaidos, visuomenės informavimo funkcijas, tuo metu totalitarinėje valstybėje žiniasklaidos priemonės tampa valdžios kontroliuojamu propagandos aparatu, visuomenės nuomonės formavimo, netgi galima sakyti, slaptos prievartos įrankiu, ir šis požymis yra neabejotinas įrodymas, kad valstybėje vyksta valdymo formos mutacijos nuo demokratinės į totalitarinę procesas. Specifinis totalitarinės valdžios propagandos simptomas yra tai, kad valdžia ne šiaip manipuliuoja visuomenės nuomone – valdžia pati gamina, sukuria jai pačiai naudingą ir reikalingą visuomenės nuomonę, jos turinį. Uždraudus  alternatyvius informacijos kanalus, alternatyvias žiniasklaidos priemones ir šaltinius, kaip tai padarė   Lietuvos valdžia, žymiai supaprastėja valdžios propagandos sklaidos funkcijų vykdymas, atsiveria galimybė nekliudomai formuoti tokią viešąją nuomonę, kokios reikia valdžiai ir kuri padeda valdžiai slopinti tautos suverenias galias.  Taip pat valdžia atakavo ir alternatyvios informacijos kitus šaltinius – uždraudė atvykti į šalį alternatyvios informacijos turėtojus, tokius kaip A. Djukovas, o tuos Lietuvos piliečius, kurie nepasiduoda smegenų plovimui ir patys savarankiškai susiranda, nežiūrint į valdžios nustatytus apribojimus, objektyvią informaciją, paskelbė Kremliaus agentais ir valstybės priešais vien už tai, kad išdrįso suabejoti oficialios valdžios teikiamos informacijos teisingumu, kai kurie piliečiai buvo už išsakytas mintis, abejones net nuteisti! Už pasinaudojimą Lietuvos Konstitucijos 25 str. įtvirtinta teise, kurią valstybė yra to paties Pagrindinio įstatymo įpareigota ginti ir saugoti visomis savo galiomis, pilietis buvo tos pačios valdžios persekiojamas ir nuteistas!! Už nepagarbą!! Ne kokioje nors viduramžių Rytų tironijoje, o 21 amžiaus Europos šalies demokratijoje!! “Karo metu pirmoji žūsta Tiesa“.

Tuo pačiu metu „Melas, pasakytas vieną kartą, taip ir lieka melu. Melas pakartotas 1000 kartų tampa tiesa“ (J. Gebelsas). Pažymėtina, kad JAV Informacinė agentūrą savo internetiniams kariams, internetinėje visuomenėje dar žinomiems „trolių“ pavadinimu, paruošė metodinę propagandos teorijos pagrindų apžvalgą, kurios pagrindas yra Jozefo Gebelso propagandos principai – „kuo didesnis melas, tuo lengviau žmonės juo patiki“, „duokite man masinės informacijos priemones, ir aš iš bet kurią tautą paversiu kiaulių banda“, „atimkite iš tautos istoriją, kita jo karta taps minia, o dar kita karta taps valdoma banda“, „propaganda turi veikti daugiau jausmus, nei protą“  ir pan. JAV kontroliuojamuose valstybėse-satelituose oficiali propaganda  net paneigė savo mokytojo J. Gebelso įspėjimą  „propaganda netenka savo efektyvumo tuoj pat, kai tik paaiškėja jos melas“. Lietuvoje propaganda, net paaiškėjus jos melui,  yra kartojama intensyviai toliau tol, kol nesuveikia kitas Gebelso principas – tūkstantį kartą pakartotas melas tampa panašus į tiesą. Todėl visi Lietuvos propagandos ruporai nepertraukiamai kiliminiu bombardavimu atakuoja tūlo statistinio lietuvio smegenis tol, kol informacijos vartotojo sąmonėje nebelieka sugebėjimo kritiškai vertinti, daryti savarankiškas išvadas, realiai suvokti ir adekvačiai vertinti aplinką, tai yra, jis tampa manipuliacijų auka. Oficialios propagandos vartotojas yra totaliai panardinamas į tautinės neapykantos rusams, Rusijai, karo su Rusija propagandos informacinę terpę, iš kurios ištrūkti jis gali tik dviem būdais – tapdamas pateikiamos (dez)informacijos adeptu arba bandydamas suvokti pateikiamos (dez)informacijos neatitikimą tikrovei. Komformistinėje vartotojiškoje visuomenėje dažnas renkasi paprastą, patrauklų, suteikiantį bendrumo su gauja, saugumo jausmą kelią, kurį pateikia oficiali propaganda ir kuris yra toks mielas biurgerio širdžiai – tereikia sutikti, pritarti, būti tokiam,  kokio nori iš tavęs valdžia. Tereikia įtikinti save, kad propagandinis melas yra tavo suvokta ir išgyventa tiesa, vidinis įsitikinimas, moralinis credo, kurį patvirtina objektyvi (?) tikrovė – visi laikraščiai, tv kanalai, radijo laidų komedijantai, valdžios atstovai ir rūstūs ekspertai, linksmi laidų vedėjai ir net pakvaišę peliukai,- visi. Toks ir yra Vakarų melo propagandos, – totalinės, siaubingos, makabriškos, beribės tikslas – individo valios pajungimas per įtraukimą, dalyvavimą, kontrolė per bet kokių kitų alternatyvų eliminavimą. Ir tada individas-propagandos adeptas praranda žmogiškas savybes, užuojautos, grėsmės net sau, savisaugos jausmus, ima pritarti  nepriimtiniems iš esmės žmogui dalykams vien tik suformuotų ideologinių stereotipų pagrindu – Odesoje sudeginami gyvi žmonės, jie kentėjo, jie buvo nužudyti tik todėl, kad turėjo savo įsitikinimus, tačiau … jie koloradai, vatnikai, kaip ir ne žmonės, todėl, sako liberali sąžinė, juos galima žudyti, karas su Rusija yra gerai (!?), kadangi už Tėvynę, kadangi reikia nubausti Rusiją, nors ji niekam nieko negrasina, tačiau to nori Didysis brolis JAV, už kurio interesus lietuvis privalo mirti?…

Lietuva informacinio karo agresorė ar auka?

Liberaliosios etikos esmę galima būtų apibūdinti vienu  labai liberalams nepatinkančiu teiginiu – liberalizmas savo turiniu yra siaubinga niekšybė, kuri savo forma visais įmanomais būdais siekia atrodyti visiems priimtina. Kaip nepadoriai besielgtų liberalas, jis privalo šypsotis, atrodyti liberaliai, respektabiliai, kadangi liberalo tikslas – dominuoti, kontroliuoti, išnaudoti, – yra vienintelis vertas pastangų tikslas ir pateisina bet kokias priemones. Nesvarbu, kiek žmonių kelyje į liberalo tikslą bus nužudyta, svarbu, kad tik vienas liberalas turėtų iš to naudos. Lietuvos valdžia save teisingai įvardina kaip liberalią demokratiją, todėl iš liberalios etikos kylantis nesutaikomas prieštaravimas tarp formos ir turinio yra Lietuvos oficialiosios propagandos    esminis ir viską lemiantis bruožas – neteisėti, prieštaraujantys tautos interesams, neskaidrūs valdžios, labai siauro uždaro rato „nusipelniusių gyventi geriau“ sprendimai yra pateikiami kaip visos tautos valia, ir kas jau savaime yra apriori neteisinga. Karo su Rusija propagandai pagrįsti yra intensyviai eskaluojamas Rusijos kaip agresorės įvaizdis. Emocingai kasdien pateikiami neva Rusijos agresijos „įrodymai“, daromi pareiškimai, į visuomenės sąmonę intensyviai pumpuojamos neapykantos Rusijai nuostatos, pateikiami tūkstančiai Rusijos „agresijos“ neva pavyzdžių, kurie, detaliau patyrinėjus,  beveik visada pasirodo yra iš piršto laužti neatsakingų žurnalistų, politikų, politologų nesveikos fantazijos vaisiai.

Teisingai apibrėžti atsakymą, kas yra Lietuva informaciniame kare prieš Rusiją – agresorė ar auka, – padės mums atsisakymas emocijų, kurias mums taip įkyriai perša oficiali propaganda, ir blaivus žvilgsnis į tarptautinės teisės dokumentus.

Jungtinių tautų organizacijos įkūrimo vienas iš pagrindinių tikslų buvo – užtikrinti pasauliui saugumą ir taiką po kruviniausio žmonijos istorijoje II Pasaulinio karo, kurio siaubingos pasekmės ir patirtis pasaulio galingiausius lyderius privertė atsisakyti tarptautiniuose santykiuose iki tol galiojusio kapitalistinių šalių jėgos diktato kitoms šalims principo ir ieškoti visiems priimtino interesų derinimo kompromisų būdu šalių lygybės, pagarbos, savitarpio supratimo ir ekonominės naudos principų pagrindu. Buvo priimta daugybė tarptautinių dvišalių ir daugiašalių susitarimų, reglamentuojančių šalių santykius, ir šie tarptautinės teisės šaltiniai yra ypatingai vertingi dėl vienos labai svarbios priežasties – šie susitarimai galėjo atsirasti tik esant pasaulyje galios ir interesų balansui tarp dviejų pasaulio galybių – TSRS ir JAV, – ir tik esant priimtinam visiems kompromisui.  Dėl šios priežasties tarptautinės teisės tuo metu, galių balanso pasaulyje metu pateikti apibrėžimai yra aktualūs ir pakankamai tikslūs iki šių dienų, kuomet pasaulyje Jungtinės Amerikos valstijos ir NATO siekia pakeisti nusistovėjusią ir pasiteisinusią tarptautinio saugumo architektūrą , grįžti į kolonijinių karų, galingųjų valstybių diktato visam pasauliui ir galios primato tarptautiniose santykiuose laikus, iš esmės grąžinti Žemę į viduramžius, kuriuose vienvaldiškai karaliaus siuzerenas JAV-NATO, o likęs pasaulis tenkinsis vasalo, duoklės mokėtojo vaidmeniu.

Jungtinių Tautų Chartija apibrėžė pagrindinius principus, kurių šalys JTO narės įsipareigojo laikytis tarpusavio santykiuose, kad būtų išsaugota Žemėje svarbiausia žmonijos gyvavimo sąlyga – taika ir saugumas. Buvo nustatyta, kad valstybės jų tarptautiniuose santykiuose susilai­ko nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo tiek prieš bet kurios valstybės teritorinę neliečiamybę ar politinę nepriklausomybę, tiek bet ku­riuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais, valstybės sprendžia savo tarptautinius ginčus tai­kiomis priemonėmis taip, kad nesukeltų grėsmės tarptautinei taikai,
saugumui ir teisingumui, valstybės laikosi pareigos pagal Chartiją nesikišti į reikalus, kurie priklauso bet kurios valstybės vidaus jurisdikcijai, valstybių pareigos bendradarbiauti tarpusavyje pagal Chartiją, tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo, valstybių suverenios lygybės principo, valstybių įsipareigojimų, priimtų pagal Chartiją, sąžiningo vykdymo principo. Atsisakymas spręsti tarpusavio ginčus jėga, nesikišimo į valstybių vidaus reikalus, sienų neliečiamumo, taikaus bendradarbiavimo abipusės naudos,pagarbos ir savitarpio supratimo principai buvo patvirtinti 1975 metų Helsinkio Baigiamojo akto pasirašymu. Agresyvus karas buvo paskelbtas tarptautiniu nusikaltimu taikai ir valstybės įsipareigojo susilaikyti nuo agresyvių karų propagandos.

Po II Pasaulinio karo JAV ir kitos NATO šalys įvykdė eilę agresijų visame pasaulyje, tame tarpe JAV ypatingai žiauri agresija Vietname, kurios metu ant mažos Azijos valstybės JAV numetė daugiau bombų, nei buvo numesta per visą II Pasaulinį karą, žuvo daugiau nei 3 milijonai vietnamiečių, buvo naudojami uždrausti cheminiai ginklai, tokie kaip  korporacijos Monsanto pagamintas defoliantas Agent Orange, dėl kurio net praėjus daugiau kaip 40 metų Vietname gimsta daugiausiai pasaulyje išsigimusių kūdikių. Dėl šios priežasties, TSRS iniciatyva, JTO Generalinė Asamblėja 1975 metų gruodžio 14 d. priėmė Rezoliuciją Nr. 3314 (XXIX), pagal kurią agresyvaus karo veiksmais buvo įvardinti, be kita ko, tokie veiksmai, kaip ekonominė blokada (sankcijos), perversmų suvereniose valstybėse organizavimas, sukarintų grupuočių rėmimas, ginklų joms tiekimas, karinių pajėgų telkimas, karinės infrastruktūros objektų  statymas ir karinės galios demonstravimas kitos valstybės pasienyje, karo propagandos ir tautinės nesantaikos kurstymas – ir kiti veiksmai, kurie šaliai agresijos aukai suteikia pagrindo manyti, jog yra karinio įsiveržimo pavojus ir suteikia teisę į savigyną.

JAV ir NATO šalys sulaužė R. Reigano 1989 metais duotą TSRS vadovui M. Gorbačiovui įsipareigojimą, kad „NATO nei per colį nepasistums į Rytus nuo Berlyno sienos“, bei 1997 metų Rusijos-NATO susitarimą nesiplėsti į Rytus, priimdamos į savo organizaciją iš pradžių Čekiją, Vengriją, Lenkiją, o vėliau 2004 metais Pabaltijo ir Rytų Europos šalis. Šiuo metu visame Rusijos pasienyje nuo Turkijos iki Kolos pusiasalio nuolat vyksta NATO pajėgų neabejotinos karinės agresijos prieš Rusiją veiksmai, ir Rusija yra priversta imtis aktyvių priemonių, kad užtikrinti savo saugumą nuo JAV-NATO agresijos, ypač po JAV agresijų Jugoslavijoje,Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje ir kituose pasaulio šalyse ir reaguojant į tai, kad NATO karinis aktyvumas Rusijos pasienyje per paskutinius 4 metus išaugo net 1240 kartų ir jau tapo pastoviu, kasdieniu, nuolat vykstančiu globalinio karinio konflikto provokavimu.

Tokiu būdu, Lietuvos valdžia, dalyvaudama visose JAV-NATO agresijose, didindama savo teritorijoje savo ir NATO karines pajėgas, aktyviai remdama valstybinį perversmą Ukrainoje 2014 metais, remdama sukarintas nacistines Ukrainos grupuotes, atvirai tiekdama ginklus Kijevo chuntai, žudančiai savo gyventojus Rytų Ukrainoje, vykdanti aktyvią antirusiškos nesantaikos kurstymo ir karo su Rusija propagandą – vienareikšmiškai yra agresoriaus pusėje, nors visa Lietuvos propagandos mašina ir bando įtikinti savo piliečius, kad ji tik „ginasi“ – dėmesio nukreipimas ir savokų sukeitimas yra vienas informacinio karo būdų.

Informacinio karo tikslas yra priversti informacinės atakos objektą priimti sau nenaudingus sprendimus, palaužti aukos valią, suformuoti tokius aukos elgesio modelius ir mąstymo stereotipus, kurie yra naudingi agresoriui. Jeigu jūs kasdien girdite apie ką nors išimtinai emocingą, neigiamą informaciją – jūs esate manipuliacijos auka, kadangi bet koks reiškinys, sąvoka, įvykis yra visuma tiek neigiamų, tiek teigiamų savybių, kurios šiuo atveju sąmoningai nutylimos ir kurias vertinti reikia kaip visumą, o ne atskirai. Kitas dalykas, vietinė Lietuvos propaganda niekaip nepasiekia arba labai mažai pasiekia deklaruojamo “priešo-agresoriaus”, šiuo konkrečiu atveju, Rusijos masinio vartotojo, todėl yra akivaizdu, kad šios milžiniškos pastangos yra orientuotos į vietinį, vidaus vartotoją, kuris ir yra valdžios vykdomos informacinės agresijos auka. Bet kokį melą galima atskirti, tereikia nustatyti priežastinį ryšį, įvykių seką, kurios logika ir atskleidžia tikruosius tikslus. Mūsų, vietinės melo propagandos tikslas ir yra šią seką sukeisti vietomis, dėmesį nukreipti klaidinga kryptimi, o sąvokų reikšmes pakeisti jų antitezėmis… Alternatyvios informacijos šaltinių blokavimas ir ypač parodomosios  VSD, Generalinės prokuratūros, policijos, teismų įvykdytos kratos, poėmiai, sulaikymai ir baudžiamasis persekiojimas Lietuvos piliečių, kurie priešinasi Lietuvos valdžios vykdomam viešosios erdvės ir masinės sąmonės militarizavimui, karinės psichozės kurstymui yra labai neatsakingas, trumparegiškas ir itin pavojingas demokratinei Lietuvos visuomenei valdžios savivalės pavyzdys, neabejotinas ir ciniškas demokratijos principų nepaisymas, valdžios dreifo į totalitarizmą požymis. Visuomenė privalo priešintis masinės sąmonės militarizavimui, būti aktyvi ir neleisti, kad kryptis į totalitarizmą taptų nebegrįžtama inercija.

Visuomenė turi žinoti, ką valdžia daro jos vardu, tačiau dar labiau visuomenė turi žinoti, ką daro valdžia prieš visuomenę (Edvardas Snaudenas).