Tiems, kas nežino – Bolivija yra viena iš daugelio ispanakalbių Lotynų Amerikos, įsispraudusi tarp Peru su Čile vakaruose ir Brazilijos rytuose. Iš 11 mln. krašto gyventojų, absoliuti dauguma priklauso vietinių indėnų tautelėms. Būtent tokios kilmės ir yra dauguma paprastos liaudies sluoksnių, gyvenančių pagrinde valstietišką gyvenimą. Tuo tarpu buržuazinis elitas – daugiausiai baltųjų kolonizatorių palikuonys.

Ir nors šalis turtinga gamtiniais ištekliais (pavyzdžiui – variu, alavu, ličiu, sidabru, auksu ir kt.), iš pastarųjų eksploatavimo gi lobo tik kapitalistų saujelė ir jų šeimininkai šiaurėje (1980 m. šachtos pradėtos privatizuoti). Bolivijos darbininkai ir valstiečiai skurdo, vos sudurdami galą su galu. Be to, šalyje visą XX amžių vyravo neoficialus aperteidas – daugumą gyventojų sudarę indėnų palikuonys nebuvo pilnateisiais visuomenės nariais.

O praeitojo amžiaus gale, JAV paskelbus tariamąjį „karą prieš narkotikus“ (buvusį pretekstu intervencijai Lotynų Amerikos valstybių reikaluose), vietos valdžia ėmė dusinti kokos lapų auginimu besiverčiančius Bolivijos valstiečius – nors ši veikla ne tik jokio tiesioginio ryšio su narkobizniu neturėjo, bet, juo labiau, neretu atveju būdavo jei ne vieninteliu, tai pagrindiniu šeimos pragyvenimo šaltiniu.

Bolivija buvo visiškoje Pasaulio banko (PB) ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) (ir vieno, ir kito – JAV imperializmo ekonominės galios įrankių) valdžioje ir netgi tokie elementarūs infrastruktūros elementai, kaip kad vandentiekis, priklausė privatininkams.

Būtent šiame, faktiškai neokolonijinės 3-io pasaulio šalies kontekste, kaip politinis veikėjas iškilo Evo Moralesas: vargingų valstiečių sūnus, profsąjungų ir kokos augintojų judėjimų lyderis, išėjęs į politiką 1995 m., su 1998 m. susikūrusia „Judėjimo už socializmą“ (ispaniškai: Movimento al socialismo – MAS) vesdamas masinius protestus prieš tuometę dešiniųjų vyriausybę, atėjo į valdžią 2005 m., tapdamas pirmuoju indėnų kilmės prezidentu Bolivijos istorijoje.

Vos atėjęs į valdžią, Moralesas nutraukė šalies priklausomybę nuo PB, TVF ir JAV dolerio; pradėjo vykdyti nebe neoliberaliu „diržų veržimusi“, bet nacionalizacija, stambaus verslo apmokestinimu ir investavimu į gamybą ir liaudies poreikius (sveikatos apsaugą, švietimą ir t. t.) orientuotą ekonominę politiką.

Prasidėjo ekonominis kilimas: šiuo požiūriu stagnavusios Bolivijos BVP vienam gyventojui vos per 13 metų laikotarpį (t. y. nuo Moraleso atėjimo į valdžią 2005 m. iki 2018 m.) išaugo daugiau kaip 50%[1]. Tačiau toks augimas paprastai pasiekiamas lygia greta einant nelygybei ir skurdui, o čia buvo priešingai: skurdo rodiklis nuo 60% 2006 m. sumažėjo iki 35% 2017 m., o ypač didelio skurdo – nuo 38% iki 15% per tą patį laikotarpį.

Na, o tarptautinėje arenoje – vietoje to, kad būtų eiliniu jankių satrapu, Evo Moralesas suartėjo su pažangiaisiais Lotynų Amerikos lyderiais: tada dar F. Kastro vadovauta socialistine Kuba bei su H. Čavezo Venesuela, kartu vystydamas abipusiai naudingą ekonominį bendradarbiavimą su Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika.

E. Moralesas su F. Kastro ir H. Čavezu

Ir tai, aišku, nepatiko nei „Dėdei Semui“ (kuriam Moraleso atėjimas į valdžią gi reiškė kolonijos netekimą…), nei – juo labiau – vietiniams, atseit, kairiųjų vyriausybės „nuskriaustiems“, vietiniams parazitams: „viduriniaja klase“ save vadinantiems krašto žemvaldžiams, kapitalistams ir visokiausiems miesčionims. Ir tikriausiai nekeista, kad, šių piliečių požiūriu, Moraleso būta ne teisėto Bolivijos prezidento ar, juo labiau, liaudies lyderio, bet neva „diktatoriaus“…

Ir beveik lygiai prieš metus, 2019 m. lapkritį – po to, kai, surinkęs per 47% balsų (ir tuo būdu pralenkęs antrą vietą užėmusį savo priešininką) buvo perrinktas Bolivijos prezidentu ketvirtai kadencijai, Evo Moralesas tiek vietinės dešiniųjų opozicijos, tiek Jungtinių Valstijų ir jų įtakoje esančių organizacijų (pavyzdžiui, vadinamosios „Amerikos valstybių organizacijos“) buvo apkaltintas tariamu rinkimų klastojimu. Tai sekė dešiniųjų demonstracijos gatvėse ir atitinkamai nusiteikusių karininkų įvykdytas bei CŽV kuruotas karinis valstybės perversmas su tikslu perimti Bolivijos ličio bei kitų šachtų valdymą.

Į valdžią atėję dešinieji su marionetine „prezidente“ Žanina Anjez Čavez priešakyje, netruko imtis veiksmų – Evo Moraleso šalininkai pradėti ne šiaip persekioti, bet terorizuoti ir tiesiog žudyti. Ypatingas žiaurumas kreiptas prieš valstiečius indėnus. Tuo tarpu ekonominiame fronte suskubta grįžti prie iki 2005 m. galiojusių neoliberalinių tradicijų. O Evo Moralesas buvo priverstas pasitraukti į užsienį: iš pradžių į Meksiką, o paskui į Argentiną.

Nenuostabu, kad šis fašistinis valstybės perversmas buvo pasveikintas ir JAV, ir ES, ir šiaip neva „laisvojo pasaulio“ kaip tariamas „demokratijos“ laimėjimas…

Tačiau nei Moralesas, nei jo pasekėjai, rankų nenuleido: politinė kova tęsėsi visus 2020 metus, rengtos demonstracijos, streikai, gatvėse statytos barikados. Pati liaudis suprato, kad tiktai Moraleso sugrįžimas į valdžią galįs sustabdyti dešiniųjų pradėtą Bolivijos užgrobimą.

Ir tai jie galėjo padaryti taikiu būdu – per 2020 m. spalį numatytus rinkimus, kuriais tikėtasi, atseit, demokratiškai įtvirtinti Moraleso nuvertimą. Bet masinis liaudies pasipriešinimas, galingas spaudimas „iš apačios“ 2019 m. gale valdžią uzurpavusioms jėgoms neleido šio siekio įgyvendinti – ir šių, 2020 m. spalio 18 d. įvykusiuose rinkimuose Judėjimas už socializmą su savo kandidatu į prezidentus, buvusiu Moraleso ūkio ir finansų ministru, Luisu Arse (Moralesas, perversmininkų paskelbtas už įstatymo ribų ir būdamas politinėje emigracijoje, pats dalyvauti negalėjo – bet ir buvo, ir liko ne tik oficialiu, bet faktiniu Judėjimo už socializmą lyderiu, kuruodamas pastarojo veiksmus iš Argentinos), laimėjo, surinkdamas 55,10% visų balsų (iš viso balsavo 88,42% rinkėjų), taigi – dar labiau triuškinančiu rezultatu, kaip 2019 m.

L. Arse (dešinėje) su E. Moralesu

Taigi, 2019 m. JAV imperialistų remtas ir vietinių kolaborantų vykdytas valstybės perversmas labai realiai gali nueiti niekais: Luis Arse inauguracija numatoma lapkričio 8 d., o iš karto po jos – lapkričio 9 d. – į Boliviją grįžta Moralesas. Ir šiuo atveju turime puikų pavyzdį, kad jei liaudis vieningai kovoja už savo bendrus reikalus – ji gali ne tiktai kovoti, bet ir nugalėti.

Kas toliau?

Vis dėlto, ir čia lieka atvirų klausimų. Beje – ne pačių maloniausių. Pavyzdžiui, naujai išrinktasis Bolivijos prezidentas pabrėžė, kad Evo Moralesas naujojoje vyriausybėje nedalyvaus. Ši aplinkybė iš tiesų keista: gi Moralesas yra Judėjimo už socializmą – partijos, kuriai priklauso ir patsai Arse – lyderis; ir būtent Moralesas buvo faktiniu Bolivijos nacionalinio išsivadavimo iš neokolonializmo lyderiu. Ką ir bekalbėti apie tai, kad 2020 m. spalio rinkimuose prie balsadėžių suėję piliečiai savo balsais patvirtino Moraleso legitimumą.

Darbo jaunimas už E. Moralesą

Yra visokių spėjimų bei spekuliacijų, viena kurių – kad Luisas Arse, tai antras Leninas Moreno (dabartinis Ekvadoro lyderis), kuris, prisidengdamas „kairiąja“ frazeologija, paėmė valdžią, išduodamas tiek savo bendražygius, tiek savo deklaruotąsias idėjas, ir pereidamas į JAV imperijos pusę (gi būtent L. Moreno priėmė sprendimą perduoti „teisėsaugos“ institucijoms Ekvadoro ambasadoje Londone besislėpusį žurnalistą Džulianą Asandžą).

Dar per anksti sakyti, kaip ten yra iš tikrųjų. Bet jau dabar vertėtų pastebėti, kad Bolivijos atvejis labai aiškiai parodo socialdemokratinės politikos – nors ir pačios tikriausios, nors ir pačios geranoriškiausios, ribotumą: prisiminkime, koks buvo Čilėje į valdžią atėjusio socialisto, Salvadoro Aljendės likimas 1973 m. Ir tai, ką apie valstybę, apie proletariato diktatūrą mokino marksizmo klasikai. Žodžiu, apie tai, kad žaidimas abstrakčia „demokratija“ ir apsiribojimas reformomis, ne tiktai socializmo nesukuria, bet palieka plačiai pravertas duris ne šiaip antisocialistiniams ar antikomunistiniams, bet ir stačiai fašistiniams, antidemokratiniams perversmams.

Visa tai vertėtų atsiminti ir apmąstyti. Na, o Bolivijai, jos liaudžiai, jos pažangiosioms, patriotinėms jėgoms ir jų lyderiui Evo Moralesui – iš širdies palinkėti sėkmės ateinančiuose darbuose ir kovose.

Kibirkštis

[1] Bolivia’s Economic Transformation: Macroeconomic Policies, Institutional Changes, and Results, 2019, p. 4.