9308-asis JT Saugumo Tarybos posėdis skelbiamas atidarytu.
Preliminari šio susitikimo darbotvarkė skelbia: „Tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas, veiksmingas daugiašališkumas ginant JT Chartijos principus“. Darbotvarkė patvirtinta.
Vadovaudamasis Tarybos Laikinųjų taisyklių ir procedūrų 37 taisyklėmis, kviečiu Australijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Bahreino, Baltarusijos, Venesuelos Bolivaro Respublikos, Vietnamo, Egipto, Indijos, Indonezijos, Irano Islamo Respublikos, Kanados, Kolumbijos, Kubos, Kuveito , Laoso Liaudies Demokratinės Respublikos, Libano, Malaizijos, Maroko, Meksikos, Nepalo, Pakistano, Korėjos Respublikos, Singapūro, Sirijos Arabų Respublikos, Siera Liono, Tailando, Turkmėnistano, Turkijos, Urugvajaus, Filipinų, Etiopijosa ir Pietų Afrikos atstovus dalyvauti šiame susitikime. Sprendimas priimtas.
JT Saugumo Taryba dabar pradės svarstyti 2 darbotvarkės klausimą. Norėčiau atkreipti Saugumo Tarybos narių dėmesį į dokumentą S/2023/244 – Rusijos Federacijos nuolatinio atstovo JT šių metų balandžio 3 d. laišką, adresuotą JT generaliniam sekretoriui A. Guterresui, kuriuo perduodamas konceptualus dokumentas svarstomu klausimu.
Sveikinu Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių Jo Ekscelenciją A. Guterresą ir suteikiu jam žodį.
***
Dėkoju Generaliniam sekretoriui už jo pranešimą.
***
Dabar aš padarysiu pareiškimą kaip Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras.
Gerbiamas pone Generalini sekretoriau,
Mieli kolegos,
Simboliška, kad savo posėdį vykdome Tarptautinę daugiašališkumo ir diplomatijos taikos labui dieną, kuri 2018 m. gruodžio 12 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija buvo įtraukta į reikšmingų datų kalendorių.
Po dviejų savaičių minėsime 78-ąsias pergalės Antrajame pasauliniame kare metines. Nacistinės Vokietijos sutriuškinimas, prie kurio lemiamą indėlį įnešė mano šalis, remiama sąjungininkų, padėjo pamatus pokario tarptautinei tvarkai. Jos teisiniu pagrindu tapo JT Chartija, o pati mūsų organizacija, įkūnijanti tikrąjį daugiašališkumą, ėmė vaidinti pagrindinį, koordinuojantį vaidmenį pasaulio politikoje.
Beveik 80 savo gyvavimo metų JTO vykdo svarbiausią misiją, kurią jai patikėjo tėvai-steigėjai. Keletą dešimtmečių penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių vieningas Chartijos tikslų ir principų viršenybės suvokimas garantavo globalinį saugumą. Taip buvo sudarytos sąlygos tikrai daugiašaliam bendradarbiavimui, reguliuojamam visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų.
Dabar JTOcentrinė sistema išgyvena gilią krizę. Pagrindinė priežastis buvo atskirų mūsų organizacijos narių noras pakeisti tarptautinę teisę ir JTO Chartiją kažkokia „tvarka, pagrįsta taisyklėmis“. Šių „taisyklių“ niekas nematė, jos nebuvo skaidrių tarptautinių derybų objektas. Jos išrandamos ir taikomos siekiant neutralizuoti natūralius naujų nepriklausomų vystymosi centrų formavimosi procesus, kurie yra objektyvi daugiašališkumo apraiška. Juos bando suvaržyti neteisėtomis vienašalėmis priemonėmis, tokių kaip prieigos prie modernių technologijų ir finansinių paslaugų apribojimas, priverstinis išstūmimas iš tiekimo grandinių, nuosavybės konfiskavimas, konkurentų ypatingos svarbos infrastruktūros sunaikinimas ir manipuliavimas visuotinai priimtomis taisyklėmis ir procedūromis. To rezultatas – pasaulio prekybos fragmentacija, rinkos mechanizmų žlugimas, PPO paralyžius ir galutinis, jau neslepiamas, TVF pavertimas priemone, skirta JAV ir jų sąjungininkų tikslams pasiekti, įskaitant karinius tikslus.
Desperatiškai bandydamos įtvirtinti savo dominavimą bausdamos nepaklusnius, JAV ėmėsi griauti globalizacijos, kuri daugelį metų buvo pateikiama kaip aukščiausias visos žmonijos gėris, tarnaujančios daugiašalei pasaulio ekonomikos sistemai. Vašingtonas ir kiti jam paklūstantys Vakarai naudoja savo „taisykles“ kiekvieną kartą, kai reikia pateisinti savo neteisėtus veiksmus prieš tuos, kurie savo politiką kuria pagal tarptautinę teisę ir atsisako vadovautis savanaudiškais „auksinio milijardo“ interesais. Tie, kurie nesutinka, įtraukiami į „juoduosius sąrašus“ pagal principą: „kas ne su mumis, tas prieš mus“.
Vakarų kolegoms jau seniai tapo „nepatogu“ derėtis universaliuose formatuose, tokiuose kaip JTO. Siekiant ideologiškai pagrįsti daugiašališkumo griovimo politiką, į apyvartą buvo paleista „demokratijų“ vienybės prieš „autokratijas“ tema. Be „demokratijos susitikimų“, kurių sudėtį nustato apsišaukėlis hegemonas, kuriami kiti „elitiniai klubai“, kurie veikia už JTO ribų.
“Susitikimai už demokratiją”, “Daugiašališkumo aljansas”, “Globalinė partnerystė dėl dirbtinio intelekto”, “Globalinė žiniasklaidos laisvės koalicija”, Paryžiaus kvietimas dėl pasitikėjimo ir saugumo kibernetinėje erdvėje” – visi šie ir kiti neinkliuzyviniai projektai yra sukurti siekiant pakirsti derybas aktualiomis temomis JTO rėmuose, primesti tik Vakarams naudingus nekonsensuso būdu apibrėžtus principus ir sprendimus. Pirmiausia jie susitaria dėl kažko užkulisiuose, siaurame rate, o tada pateikia šiuos susitarimus kaip „tarptautinės bendruomenės poziciją“. Vadinkime dalykus savo vardais: Vakarų mažumai niekas neleido kalbėti visos žmonijos vardu. Turime elgtis padoriai ir gerbti visus tarptautinės bendruomenės narius.
Taikydami „taisyklėmis pagrįstą tvarką“, jos autoriai įžūliai atmeta pagrindinį JT Chartijos principą – suverenių valstybių lygybę. „Išskirtinumo komplekso“ kvintesencija buvo „išdidus“ ES diplomatijos vadovo J. Borrellio pareiškimas, kad „Europa yra rojaus sodas, o visas pasaulis – džiunglės“. Taip pat pacituosiu šių metų sausio 10 d. NATO ir ES bendrą pareiškimą, kuriame sakoma: „Vieningieji Vakarai“ naudos visas NATO ir ES turimas ekonomines, finansines, politines ir – atkreipiu ypatingą dėmesį – karines priemones, kad užtikrintų. „mūsų vieno milijardo“ interesus.
„Kolektyviniai Vakarai“ ėmėsi „savo naudai“ pertvarkyti daugiašališkumo procesus regioniniame lygmenyje. Ne taip seniai JAV ragino atgaivinti Monroe doktriną, reikalavo, kad Lotynų Amerikos šalys apribotų ryšius su Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika. Tačiau ši kryptis susidūrė su regiono šalių pasiryžimu stiprinti savo daugiašales struktūras, visų pirma Lotynų Amerikos ir Karibų jūros valstybių bendriją (CELAC), kartu ginant savo teisėtą teisę įsitvirtinti kaip vienai iš daugiapolis pasaulis ramsčių regione. Rusija visiškai palaiko tokius teisingus siekius.
Dabar didelės Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų pajėgos buvo męstos, kad pakirstų daugiašališkumą Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, kur dešimtmečius plėtojosi sėkminga atvira ekonominio ir saugumo bendradarbiavimo sistema ASEAN. Ši sistema leido sukurti konsensuso metodus, kurie tiktų tiek „dešimčiai“ ASEAN narių, tiek jų dialogo partneriams, įskaitant Rusiją, Kiniją, JAV, Indiją, Japoniją, Australiją ir Korėjos Respubliką, užtikrinant tikrą inkliuzyvinį daugiašališkumą. Pateikdamas “Indijos-Ramiojo vandenyno strategijas” Vašingtonas ėmėsi kurso sužlugdyti šią nusistovėjusią architektūrą.
Praėjusių metų viršūnių susitikime Madride NATO, kuri visada įtikinėjo visus savo „taikumu“ ir išskirtinai gynybiniu savo karinių programų pobūdžiu, paskelbė savo „pasaulinę atsakomybę“, „saugumo nedalomumą“ euroatlantinėje ir taip vadinamame Indo-Ramiojo vandenyno regione. Tai yra, dabar NATO (kaip gynybinio Aljanso) „gynybos linija“ persikelia į vakarinius Ramiojo vandenyno krantus. Blokiniai požiūriai, griaunantys į ASEAN orientuotą daugiašališkumą, pasireiškia kuriant AUKUS karinį aljansą, į kurį stumiami Tokijas, Seulas ir nemažai ASEAN šalių. JAV iniciatyva, kuriami mechanizmai, suteikiantys galimybę kištis į jūrų saugumo klausimus, siekiant užtikrinti vienašalius Vakarų interesus Pietų Kinijos jūros akvatorijoje. J. Borrellas, kurį šiandien jau citavau, vakar pažadėjo į šį regioną išsiųsti ES karines jūrų pajėgas. Neslepiama, kad “Indo-Ramiojo vandenyno strategijų” tikslas yra suvaržyti KLR ir izoliuoti Rusiją. Štai taip Vakarų kolegos supranta „veiksmingą daugiašališkumą“ Azijos ir Ramiojo vandenyno regione.
Žlugus Varšuvos paktui ir Tarybų Sąjungai pasitraukus iš politinės scenos, ėmė ryškėti viltis, kad euroatlantinėje erdvėje bus įgyvendinami tikro, be skiriamųjų linijų daugiašališkumo principai. Tačiau užuot išlaisvinusios ESBO potencialą lygiaverčiais kolektyviniais pagrindais, Vakarų šalys ne tik paliko veikti NATO, bet, priešingai savo po priesaika duotiems pažadams, nustatė įžūlų gretimos erdvės aneksijos kursą, įskaitant teritorijas, kuriose visada buvo ir bus ateityje gyvybiškai svarbūs Rusijos interesai. Kaip tuometinis JAV valstybės sekretorius Jamesas Bakeris pranešė prezidentui George’ui W. Bushui vyresniajam: „Pagrindinė grėsmė NATO
– tai ESBO“. Nuo savęs norėčiau pridurti, kad šiandien tiek JTO, tiek jos Chartijos reikalavimai taip pat kelia grėsmę Vašingtono globalinėms ambicijoms.
Rusija kantriai stengėsi pasiekti abipusiai naudingus daugiašalius susitarimus, paremtus saugumo nedalomumo principu, kuris iškilmingai aukščiausiu lygiu buvo paskelbtas ESBO viršūnių susitikimų dokumentuose 1999 ir 2010 metais. Tiesiai ir nedviprasmiškai juodu ant balto parašyta, kad niekas neturėtų stiprinti savo saugumo kitų saugumo sąskaita ir jokia valstybė, valstybių grupė ar organizacija negali sau prisiskirti didesnę atsakomybę už taikos palaikymą Organizacijos regione ar laikyti kokią nors ESBO regiono dalį savo įtakos sfera.
NATO nusispjovė į šiuos savo valstybių-narių prezidentų ir ministrų pirmininkų įsipareigojimus ir ėmė veikti visiškai priešingai, paskelbdama savo „teisę“ į bet kokius savavališkus veiksmus. Rėkiantis pavyzdys – neteisėtas Jugoslavijos bombardavimas 1999 m., tame tarpe naudojant nusodrinto urano kovines galvutes, kurios vėliau sukėlė onkologinių ligų protrūkį – tiek tarp Serbijos piliečių, tiek NATO kariškių tarpe. J. Bidenas tuomet buvo senatorius ir ne be pasididžiavimo į kameras kalbėjo, kad asmeniškai ragino bombarduoti Belgradą ir sunaikinti visus Drinos upės tiltus. Dabar JAV ambasadorius Belgrade K. Hillas per žiniasklaidą ragina serbus „perversti puslapį“ ir „liautis jaustis įžeistais“. Jungtinės Valstijos sukaupė gausią patirtį, kaip „liautis jaustis įžeistais“. Japonija ilgą laiką kukliai tyli apie tai, kas vis dėlto bombardavo Hirosimą ir Nagasakį. Mokykliniuose vadovėliuose apie tai nė žodžio. Neseniai G-7 posėdyje JAV valstybės sekretorius A. Blinkenas jausmingai apgailestavo dėl tų sprogdinimų aukų kančių, tačiau nepaminėjo, kas šias aukas organizavo. Tokios yra „taisyklės“. Ir niekas nedrįsta ginčytis.
Nuo Antrojo pasaulinio karo Vašingtonas įvykdė dešimtis nusikalstamų karinių avantiūrų net nebandydamas užsitikrinti nors kokį daugiašalį teisėtumą. Kam to reikia, jei yra „taisyklės“, kurių niekas nežino?
Gėdinga JAV vadovaujamos koalicijos invazija į Iraką 2003 m. buvo įvykdyta pažeidžiant JT Chartiją, kaip ir 2011 m. agresija prieš Libiją. Rezultatas – valstybingumo sunaikinimas, šimtai tūkstančių žuvusių, terorizmo įsisiautėjimas.
JAV įsikišimas į posttarybinių valstybių vidaus reikalus buvo akivaizdus JT Chartijos pažeidimas. „Spalvotos revoliucijos“ buvo surengtos Gruzijoje ir Kirgizijoje, kruvinas valstybinis perversmas Kijeve 2014 m. vasarį. Taip pat 2020 m. mėginimas jėga užgrobti valdžią Baltarusijoje.
Visiems Vakarams užtikrintai vadovaujantys anglosaksai ne tik pateisina visas šias nusikalstamas avantiūras, bet ir puikuojasi savo „demokratijos plėtros“ linija. Bet vėlgi pagal savo „taisykles“: Kosovas – pripažinti nepriklausomybę be jokio referendumo; Krymas – nepripažinti (nors ten buvo referendumas); Folklandų/Malvinų nelieskite, juk ten buvo referendumas (kaip neseniai pareiškė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Johnas Cleverley). Juokinga.
Siekdami atmesti dvigubus standartus, raginame visus vadovautis konsensuso būdu pasiektais susitarimais, dėl kurių susitarta pagal 1970 m. JT Tarptautinės teisės principų deklaraciją, kuri tebegalioja. Joje aiškiai skelbiama, kad reikia gerbti tų valstybių suverenitetą ir teritorinį vientisumą, kurios „laikosi lygių teisių ir tautų apsisprendimo principo ir turi vyriausybes, atstovaujančias visiems žmonėms, gyvenantiems tam tikroje teritorijoje“. Kiekvienam nešališkam stebėtojui akivaizdu, kad nacistinis Kijevo režimas jokiu būdu negali būti laikomas atstovaujančiu tų teritorijų gyventojams, kurie atsisakė pripažinti kruvino 2014 m. vasario mėn. perversmo rezultatus ir prieš kuriuos už tai pučistai pradėjo karą. Kaip Priština negali pretenduoti į atstovavimą interesų Kosovo serbų, kuriems ES pažadėjo autonomiją, kaip Berlynas ir Paryžius žadėjo ypatingą statusą Donbasui. Šių pažadų rezultatas gerai žinomas.
Mūsų generalinis sekretorius A. Guterresas labai gerai pasakė savo kreipimesi į „Antrojo viršūnių susitikimą už demokratiją“ šių metų kovo 29 d.: „Demokratija kyla iš JT Chartijos. Pirmieji jo žodžiai – Mes, žmonės – atspindi pagrindinį teisėtos valdžios šaltinį: valdomų sutikimą, kad juos valdytų. Sutikimą. Leiskite tai dar kartą pabrėžti.
Siekiant sustabdyti Rytų Ukrainoje karą, kilusį dėl valstybinio perversmo, buvo dedamos daugiašalės pastangos siekiant taikaus susitarimo, įkūnytos Saugumo Tarybos rezoliucijoje, kuria vienbalsiai buvo patvirtinti Minsko susitarimai. Šiuos susitarimus sutrypė kojomis Kijevas ir jo Vakarų šeimininkai, kurie patys neseniai ciniškai ir net išdidžiai prisipažino, kad niekada neketino jų įvykdyti, o tik norėjo laimėti laiko, kad galėtų Ukrainą pripumpuoti ginklais prieš Rusiją. Tokiu būdu buvo viešai paskelbtas pažeidimas visų JT narių daugiašalio įsipareigojimo, įtvirtinto jos Chartijoje, įpareigojančio visas šalis vykdyti Saugumo Tarybos priimtas rezoliucijas.
Mūsų nuoseklūs veiksmai siekiant užkirsti kelią konfrontacijai, įskaitant 2021 metų gruodį Rusijos prezidento Vladimiro Putino siūlymus susitarti dėl daugiašalių abipusio saugumo garantijų, buvo arogantiškai atmesti. Mums buvo pasakyta, kad niekas negali sutrukdyti NATO priimti Ukrainą į savo „glėbį“.
Visus tuos metus po perversmo, nepaisant mūsų atkaklių reikalavimų, nė vienas iš Kijevo režimo šeimininkų Vakaruose nesudraudė nei P. A. Porošenkos, nei V. A. Zelenskio, nei Ukrainos Aukščiausiosios Rados, kai pagal priimtus įstatymus nuosekliai buvo naikinami rusų kalba, švietimas, apskritai, Rusijos kultūrinės ir religinės tradicijos – tiesiogiai pažeidžiant Ukrainos konstituciją ir visuotines konvencijas dėl tautinių mažumų teisių. Tuo pačiu metu Kijevo režimas įstatymiškai ir kasdieniame gyvenime diegė nacizmo teoriją ir praktiką. Be jokios gėdos, jis Kijevo centre ir kituose miestuose rengė įspūdingas eitynes su fakelais ir SS divizijų vėliavomis. Vakarai tylėjo ir „trynė rankas“. Tai, kas vyksta, visiškai atitiko JAV planus panaudoti jų išaugintą atvirai rasistinį režimą, tikintis visais įmanomais būdais susilpninti Rusiją, laikantis strateginio kurso pašalinti konkurentus, sugriauti bet kokius scenarijus, kurie įtvirtintų teisingą daugiašališkumą pasaulio reikaluose.
Šiandien visiems aišku, nors ne visi apie tai kalba garsiai: kalba eina visai ne apie Ukrainą, o apie tai, kaip toliau bus kuriami tarptautiniai santykiai: formuojant stabilų sutarimą, pagrįstą interesų pusiausvyra, arba per agresyvų ir bet kurią akimirką galinčios sprogti hegemonijos stūmimą. Neįmanoma „Ukrainos klausimo“ nagrinėti atskirai nuo geopolitinio konteksto. Daugiašališkumas suponuoja pagarbą JT Chartijai visų jos principų tarpusavio sąsajų pagrindu, kaip jau minėjau anksčiau. Rusija aiškiai apibrėžė užduotis, kurių ji siekia specialios karinės operacijos rėmuose: pašalinti ilgus metus NATO kuriamas grėsmes mūsų saugumui tiesiai prie mūsų sienų ir apsaugoti žmones, iš kurių buvo atimtos daugiašalėmis konvencijomis paskelbtos teisės, apsaugoti nuo Kijevo režimo viešai paskelbtų tiesioginių grėsmių juos sunaikinti ir išvaryti iš teritorijų, kuriose šimtmečius gyveno jų protėviai. Sąžiningai pasakėme, už ką ir dėl ko kovojame.
Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos kurstomos isterijos fone norėčiau paklausti: ką Vašingtonas ir NATO veikė Jugoslavijoje, Irake, Libijoje? Ar buvo grėsmės jų saugumui, kultūrai, religijai, kalboms? Kokiomis daugiašalėmis normomis jie vadovavosi, skelbdami Kosovo nepriklausomybę pažeidžiant ESBO principus, naikindami stabiliai ekonomiškai klestinčias Irako ir Libijos valstybes, esančias už dešimties tūkstančių mylių nuo Amerikos krantų?
Daugiašalei sistemai grėsmę sukėlė begėdiški Vakarų valstybių bandymai kontroliuoti JT ir kitų tarptautinių institucijų sekretoriatus. Visada buvo kiekybinis kadrų disbalansas Vakarų naudai, tačiau iki šiol sekretoriatas stengėsi išlikti neutralus. Šiandien šis disbalansas įgavo chronišką pobūdį, o sekretorių darbuotojai vis dažniau leidžia sau politiškai motyvuotą elgesį, netinkamą tarptautiniams pareigūnams. Raginame gerbiamą generalinį sekretorių A. Guterresą užtikrinti, kad visi jo darbuotojai laikytųsi nešališkumo reikalavimų pagal JT Chartijos 100 straipsnį. Taip pat raginame Sekretoriato vadovybę, rengiant iniciatyvinius dokumentus minėtomis „bendros darbotvarkės“ ir „naujos taikos darbotvarkės“ temomis, vadovautis poreikiu pasiūlyti šalims narėms būdų, kaip rasti sutarimą, interesų balansą, o ne nepataikauti neoliberalioms koncepcijoms. Priešingu atveju, vietoj daugiašalės darbotvarkės, padidės praraja tarp „auksinio milijardo“ ir pasaulio daugumos.
Kalbant apie daugiašališkumą, negalima apsiriboti tarptautiniu kontekstu, kaip ir negalima ignoruoti šio tarptautinio konteksto kalbant apie demokratiją. Neturėtų būti dvigubų standartų. Tiek valstybėse, tiek jų tarpusavio santykiuose turi būti gerbiamas daugiašališkumas ir demokratija. Visiems žinoma, kad Vakarai, primesdami kitiems savo supratimą apie demokratiją, nenori tarptautinių santykių demokratizavimo, pagrįsto pagarba suverenių valstybių lygybei. Tačiau dabar, propaguodami savo „taisykles“ tarptautinėje arenoje, jie taip pat „slopina“ daugiašališkumą ir demokratiją namuose, naudodami žiauresnes represines priemones bet kokiai kitamintystei slopinti – kaip tai daro nusikalstamas Kijevo režimas, remiamas savo “mokytojų“ – JAV ir jų sąjungininkių.
Mieli kolegos, mes vėl, kaip ir Šaltojo karo metais, priartėjome prie pavojingos, o gal net pavojingesnės ribos. Situaciją apsunkina tikėjimo daugiašališkumu praradimas, kai Vakarų finansinė ir ekonominė agresija naikina globalizacijos naudą, kai Vašingtonas ir jo sąjungininkai atsisako diplomatijos ir reikalauja aiškintis santykius „mūšio lauke“. Visa tai vyksta viduje JTO, sukurtos siekiant užkirsti kelią karo baisumams. Atsakingų, protingų jėgų balsus, raginimus parodyti politinę išmintį, gaivinti dialogo kultūrą nuslopina tie, kurie ėmėsi kurso sugriauti bazinius tarpvalstybinių santykių principus. Mes visi turime grįžti prie ištakų – laikytis JT Chartijos tikslų ir principų visoje jų įvairovėje ir visuose jų tarpusavio ryšiuose.
Tikras daugiašališkumas dabartiniame etape reikalauja, kad JT prisitaikytų prie objektyvių tendencijų formuojant daugiapolę tarptautinių santykių architektūrą. Būtina paspartinti Saugumo Tarybos reformą, plečiant Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių atstovavimą joje. Dabartinis nepagrįstai didelis Vakarų atstovavimas šioje pagrindinėje JT organizacijoje iškreipia daugiašališkumo principą.
Venesuelos iniciatyva buvo sukurta Grupė draugų JT Chartijai apginti. Raginame visas valstybes, kurios gerbia Chartiją, prisijungti prie jos. Taip pat svarbu išnaudoti konstruktyvų BRICS ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos potencialą. Savo indėlį yra pasirengusios įnešti EAES, NVS ir KSSO. Mes pasisakome už Globalių Pietų šalių regioninių asociacijų iniciatyvų pozicijų panaudojimą. G20 taip pat gali atlikti naudingą vaidmenį palaikant daugiašališkumą, jei Vakarų dalyviai nustos atitraukinėti savo kolegų dėmesį nuo aktualių jo darbotvarkės klausimų, tikėdamiesi nuslėpti savo atsakomybės už krizinių reiškinių pasaulio ekonomikoje kaupimąsi temą.
Mūsų bendra pareiga išsaugoti Jungtinių Tautų Organizaciją kaip sunkiai pasiektą daugiašališkumo ir pasaulio politikos koordinavimo pavyzdį. Raktas į sėkmę yra bendras darbas kartu, pretenzijų į bet kurio asmens išskirtinumą atsisakymas ir – dar kartą kartoju – pagarba suverenių valstybių lygybei. Už tai mes visi pasirašėme, kai ratifikavome JT Chartiją.
2021 metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasiūlė sušaukti nuolatinių JT Saugumo Tarybos narių viršūnių susitikimą. Kinijos ir Prancūzijos vadovai palaikė šią iniciatyvą, tačiau, deja, ji dar neįgyvendinta. Ši tema yra tiesiogiai susijusi su daugiašališkumu: ne todėl, kad penkios valstybės turi tam tikrų privilegijų prieš likusias, o būtent dėl jų ypatingos atsakomybės pagal JT Chartiją už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Būtent to dabar reikalauja imperatyvai JTOcentrinės sistemos, kuri dėl Vakarų veiksmų griūva mūsų akyse.
Susirūpinimas tokia padėtimi vis dažniau girdimas daugelyje Globalių Pietų šalių iniciatyvų ir idėjų: nuo Rytų ir Pietryčių Azijos, arabų ir apskritai musulmoniško pasaulio iki Afrikos ir Lotynų Amerikos. Vertiname jų nuoširdų norą užtikrinti bet kokių šiuolaikinių problemų sprendimą sąžiningu kolektyviniu darbu, siekiant susitarti dėl interesų pusiausvyros, pagrįstos suverenių valstybių lygybe ir saugumo nedalomumu.
Baigdamas norėčiau kreiptis į visus žurnalistus, kurie dabar nušviečia mūsų susitikimą. Jūsų kolegoms iš Rusijos masinės informacijos priemonių nebuvo leista čia atvykti. JAV ambasada Maskvoje pasityčiodama paskelbė esanti pasirengusi išduoti jiems pasus su vizomis tuo metu, kai mūsų lėktuvas jau buvo pakilęs. Todėl didžiulis prašymas jums: kompensuokite Rusijos žurnalistų nebuvimą. Stenkitės parengti savo reportažus taip, kad pasaulinei auditorijai būtų perteikta visa sprendimų ir vertinimų įvairovė.
Šaltinis: https://www.mid.ru/ru/foreign_policy/news/1865243/
Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis
2023 m. balandžio 25 d. (c)
