Jeigu niekas nepasikeis, šių metų pavasarį turėtų vykti net treji rinkimai – savivaldybių tarybų ir merų, Respublikos prezidento bei atstovų į Europos Parlamentą. Naivu būtų manyti, kad jie taps išskirtiniais šalies įvykiais, iš esmės pakeisiančiais degradavusią politinę sistemą. Kaip praėjusiame šimtmetyje taikliai yra pašmaikštavęs rašytojas Markas Tvenas, „jeigu rinkimai ką nors keistų, jie seniai būtų uždrausti“. Politinės kampanijos formaliai yra prasidėjusios dar praėjusių metų rudenį, tačiau realiame gyvenime matome tik blankų jų atvaizdą, apraizgytą begalės administracinių taisyklių ir perteklinių reikalavimų brūzgynais. Parlamentinė demokratija ir savivalda Lietuvoje yra nugramzdintos į tokias žemumas, jog jokios kampanijos nebegali sustabdyti politinių partijų erozijos bei augančio piliečių nusivylimo valdžia. Visuomenėje tvyro įsitikinimas, jog paprastų rinkėjų balsas negali nulemti realių gyvenimo pokyčių, kuriuos diktuoja valdžios struktūrose įsitvirtinusių įtakingų grupuočių statytiniai. Galios centrų kontroliuojama ir kruopščiai sekama politinė lyderystė gali rastis tik su valdančiųjų privilegijuotų sluoksnių palaiminimu. Paradoksalu, tačiau parlamentinę kontrolę Lietuvoje vykdo ne demokratiškai išrinkti tautos atstovai, o institucijų biurokratija diktuoja politikams žaidimo taisykles. Laisvai ir demokratinei visuomenei būdingi politikos formavimo mechanizmai praktiškai neveikia. Daugiapartinė sistema jau kuris laikas, galima sakyti, yra paralyžiuota, todėl matome, kaip Respublikos prezidento rinkimuose bando reikštis pavieniai asmenys, kurie neturi politinės tapatybės, jų kalbų turinio nesaisto partinių bendruomenių atsakomybė, o programiniai…