Vieną kartą, o tiksliau du kartus (1918 m. ir 1988 m.), seniai seniai, lietuviai susiruošė atgimti. Taip birželio 3 dieną prasidėjo ATGIMIMAS. Redakcijos archyvo nuotr. Parkuose ir stadionuose visa gerkle griaudėjome, jog tapsime laisvi, laimingi ir lygūs. Lygūs – ne ūgiu ar svoriu, ne lytiniais požymiais ir ne šeimos sudėtimi (vietoj „mama“ ir „tėtė“ – „partneris A“ plius „partneris B“), ne su vienodomis nuomonėmis ir dar vienodesnėmis žiniasklaidos priemonėmis, ne nutautinti pagal Europos modelį ir nesudemokratinti pagal Ameriką, bet pirmiausia būsime lygūs prieš įstatymus. Nebebus lygesnių. Per Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą negailestingai pliekėme tarybinius valdininkus, kurie – tik pamanykit! – be eilės „susikombinuodavo“ butą mieste, daržą su nameliu užmiestyje ir net paskyrą automobiliui, ir iškilmingai prisiekėme Tautai, kad atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje nebebus jokių privilegijų. Niekada nebebus. Bet neįvardijome – konkrečiai kam? Pasižadėjome likti tik su viena privilegija – būti laisvais ir oriais piliečiais. Tikrais patriotais. Savo Tautoje. Savo valstybėje. Ir likome. Idiotais. Savo Tautoje ir savo valstybėje. Taip, mes iš tikrųjų tada šventai tikėjome, jog mūsų jau niekada niekas nepažemins. Nei rusas, nei lenkas, nei amerikonas, anei joks valdininkas. Jokios specialiosios tarnybos neseks ir slapčia nesiklausys mūsų asmeninių telefoninių pokalbių. Nebijosime vieni kitiems žvelgti į akis ir sakyti tiesą.…
