20 Results

Stalinas

Search

1945 metų rugpjūčio 6 d. Jungtinės Amerikos valstijos įvykdė dar vieną savo karo nusikaltimą, nusikaltimą žmoniškumui – barbarišką, žiaurų, beprasmišką. JAV numetė atominę bombą mielu pavadinimu „Mažylis“ ant taikaus civilio Japonijos miesto Hirosima, kurios sprogimas akimirksniu nužudė tūkstančius civilių gyventojų, o patį miestą pavertė griuvėsiais.

 

 

JAV karo nusikaltėlių lėktuvas Enola Gay numeta atominę bombą ant Hirosimos. Po kelių akimirkų Hirosima bus nušluota nuo Žemės paviršiaus, 100 000 jos civilių gyventojų bus nužudyta. Nei vienas JAV karo nusikaltėlis nestos prieš Tribunolą už šį makabrišką nusikaltimą

Skaitytojų dėmesiui pateikiu Ward‘o Wilson‘o, Didžiosios Britanijos tyrimų organizacijos British American Security Information Council vyriausio mokslinio bendradarbio ir knygos „Penki mitai apie branduolinį ginklą“ (Five Myths About Nuclear Weapons) autoriaus straipsnį apie Japonijos atominį bombardavimą, kuris yra ištrauka iš minėtos knygos. JAV karo nusikaltėlių žiaurumai II Pasaulinio karo metu, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui savo barbariškumu lenkia net nacistinių nusikaltėlių nusikaltimus. Hirosimos ir Nagasakio atominiai bombardavimai yra ne  vieninteliai JAV karo nusikaltėlių nusikaltimai žmoniškumui II Pasauliniame kare – visa JAV istorija yra nusikaltimų žmoniškumui istorija.

1.6. LIETUVIŠKAS SINDROMAS

Nuo autorių. Apie 1991 metų sausio mėnesio įvykius Lietuvoje jau  parašyti tomai. Buvo atlikti oficialūs ir neoficialūs tyrimai. Buvo sukurti  pilnametražiniai dokumentiniai filmai. Mokslininkai, politikai ir, matyt, teisininkai dar ne kartą grįš prie šios temos. Mūsų straipsnis buvo vienas iš pirmųjų, parašytas nedelsiant po įvykių. Pati straipsnio atsiradimo istorija buvo taip pat neįprasta …

… Sausio 14 d., po tragedijos prie televizijos bokšto Vilniuje, mus pakvietė TSKP (Tarybų Sąjungos Komunistų partija – vert. pastaba) Maskvos miesto komiteto pirmasis sekretorius J.A.Prokofjevas ir paprašė nuvykti į Lietuvą tikslu atlikti nepriklausomą tyrimą to, kas ten įvyko. Pokalbio metu supratome, kad tiesos nežino niekas, situacijos taip pat niekas nekontroliuoja…

… Atvykome į Vilnių, kai aplink parlamentą dar degė laužai, respublikoje buvo paskelbtas gedulas, tvyrojo bendra šoko atmosfera ir … lūkesčiai kažkokių naujų įvykių .

Viską, ką sužinojome, pamatėme ir supratome, mes pateikėme trumpoje analitinėje ataskaitoje, skirtoje J.A. Prokofjevui. Jos esmė trumpai buvo tokia: įvykiai Vilniuje buvo suplanuota provokacija, kurios tikslas buvo diskredituoti Tarybinę armiją ir LKP (Lietuvos Komunistų partija – vert. pastaba) ir tokiu būdu paspartinti Lietuvos išstojimo iš TSRS procesą. Reikšmingą vaidmenį šioje provokacijoje atliko tiek TSRS, tiek užsienio valstybių specialiosios tarnybos.

Sausio 25 d. TSKP Maskvos miesto komitete įvyko miesto partijos aktyvistų susitikimas su dviem kariškiais iš Pabaltijo, kurie pateikė gana paviršutinišką vaizdą to, kas įvyko. Sausakimša salė šurmuliavo, reikalavo patraukti atysakomybėn Maskvos miesto komiteto biurą ir TSKP CK politinį biurą. Pasigirdo raginamai sukurti nacionalinį gelbėjimo komitetą ir Maskvoje. Mes dalyvavome šiame susitikime, bandėme pasisakyti ir papasakoti įvykių savo versiją. Tokia galimybė mums buvo suteikta. Po mūsų pasisakymų kažkas iš auditorijos pasiūlė balsuoti už tai, kad kalbų stenograma būtų paskelbta laikraštyje „Moskovskaya Pravda“. Publika vienbalsiai balsavo „už“. Taip atsirado pirmoji „Lietuviško sindromo“ dalis, kuri iškart buvo perspausdinta daugelyje respublikinių, regioninių laikraščių ir užsienio leidiniuose.

Straipsnio paskelbimas sukėlė itin neigiamą reakciją „demokratinėje“ spaudoje. Buvome apkaltinti, kad mes sąmoningai išpučiame Vakarų žvalgybų tarnybų problemą ir jų vaidmenį Lietuvos tragedijoje. Atsakymas į tai buvo antroji straipsnio dalis.

Labiausiai stebina tai, kad Jungtinių Amerikos valstijų pusė net nemėgino užginčyti savo specialiųjų tarnybų vaidmens. Pavyzdžiui, buvęs JAV ambasadorius TSRS Džekas Matlockas interviu „Rabočaja tribūna“ (1991-03-15) į klausimą: „Ar manote, kad yra amoralu, kai JAV kišasi į Tarybų Sąjungos vidaus reikalus, susijusius su Baltijos respublikomis?“ – atsakė taip: “… mes niekada nepripažinome priverstinio nepriklausomų Baltijos šalių prijungimo prie Tarybų Sąjungos, todėl negalvojame, kad šių šalių santykiai su Tarybų Sąjunga yra tik TSRS vidaus politikos klausimas”.

Atviriau ir nepasakysi!

Analizuodami tų pačių metų rugpjūčio, bet jau Maskvoje, įvykius, įsitikinome, jog jie yra identiški įvykiams Lietuvoje. Mes pateikiame tokią versiją, kurios esmė yra ši. Taip, 1991 m. sausio mėn. įvykiai Vilniuje buvo generalinė repeticija 1991 m. rugpjūčio mėn. įvykiams Maskvoje. Tik tai nebuvo valstybinio perversmo repeticija, tai buvo tik pučo imitacija, kurio tikslas buvo galutinai sukompromituoti TSKP, pasirengti TSRS ir Tarybų armijos žlugimo finalui. Šios imitacijos scenarijai ir mechanizmai yra identiški ir, greičiausiai, turi vienus ir tuos pačius režisierius!

 

I DALIS

 

Įvykiai Vilniuje parodė, kad stovime ant pilietinio karo slenksčio. To paties karo, apie kurį pastaruoju metu buvo tiek daug kalbėta. Ir štai – karas tapo realybe. Realybė, su kuria galima kovoti tik suvokiant jos neišvengiamumą. Tačiau tam reikia aiškaus proto, negailestingos analitikos ir – visos tiesos apie įvykių esmę. Ne gandų, ne mitų, ne legendų, tiesos fragmentų, sulipdytų įpinant melą ir formuojančių margaspalvį koliažą.

Šiandien, kaip ir prieš 10 metų, visuomenė „pasitiki, bet netikrina“. Tiki, bet neanalizuoja. Ir tai yra bene pats blogiausias dalykas. TSKP monopolijos palikimas yra tas, kad visuomenė siekia perduoti kažkam į rankas teisę į absoliučią tiesą .

Anksčiau šią teisę turėjo laikraštis „Pravda“. Dabar, pavyzdžiui, programa „Vzgliad“. Taigi, kas pasikeitė? Tik žodžiai?

Mūsų tyrimo tikslas – sugriauti mitus. Mūsų pranešimas skirtas paprastiems mūsų šalies piliečiams. Jei jie neišmoks mąstyti savarankiškai, jei pasitikės nors ir pačių sąžiningiausių, pažangiausiai mąstančių, pačių autoritetingiausių šaltinių vien tik žodžiais, – katastrofos neišvengsime.

Praėjusių metų patirtis parodė, kad gyvenimas yra daug sudėtingesnis nei tos juodai baltos schemos, kurios mums buvo piešiamos. Ir į klausimą: “Kas yra blogiau?” – disidentai ar partijos aparatas, kairieji ar dešinieji, centras ar respublikos – galima atsakyti tik vieną: “Blogiau yra visi!”

„Kairė, dešinė – kur pusė?

Minia, minia, žinok, – esi girta! ”

Oi, kaip reikia visiems, kad minia išsiblaivytų! Kitaip …

„Jam sergančiam vaidenosi, tartum visam pasauliui lemta būti auka kažin kokios baisios, negirdėtos ir neregėtos maro ligos, einančios į Europą iš Azijos gelmių. Visi turėjo pražūti, išskyrus kai kuriuos išrinktuosius, labai nedaugelį. Atsirado kažkokių naujų trichinų, mikroskopiškų gyvūnėlių, kurie skverbėsi į žmonių kūnus. Bet ir šios būtybės buvo dvasios, apdovanotos protu ir valia. Žmonės, juos įsileidę į save, tučtuojau pasiusdavo ir netekdavo proto. Bet niekad, niekada žmonės nelaikė savęs tokiais išmintingais ir neklystančiais kaip šitie užkrėstieji. Niekada nelaikė labiau nesugriaunamais savo sprendimų, savo mokslinių išvadų, savo dorovinių įsitikinimų ir pažiūrų. Ištisi kaimai, ištisi miestai ir tautos užsikrėsdavo ir eidavo iš proto. Visi buvo suirzę ir nenorėjo suprasti vienas kito, kiekvienas manė, kad tik jis vienas žino tiesą, ir kankinosi, žiūrėdami į kitus, mušėsi į krūtinę, verkė ir grąžė sau rankas. Nebeišmanė, ką ir kaip teisti, nebegalėjo susitarti, ką laikyti blogiu, ką gėriu. Nebežinojo, ką apkaltinti, ką išteisinti. Žmonės žudė vienas kitą kažin kokio beprasmiško pykčio apsėsti. Ištisomis armijomis kilo vienas prieš kitą, bet armijos bežygiuodamos staiga pradėdavo pačios save žudyti, eilės iširdavo, kariai puldavo vienas kitą, badydavosi ir pjaudavosi, kandžiodavo ir valgydavo kits kitą. Miestuose kiauras dienas skambino varpais: kvietė į aikštes rinktis visus, bet kas ir kam šaukia, niekas to nežinojo, tačiau visi buvo labai susijaudinę. Metė visus įprastinius savo darbus, nes kiekvienas siūlė savo mintis, savo pataisas, ir negalėjo susitarti; nustojo dirbti žemę. Kai kur susibėgdavo žmonės į būrį, susitardavo ką nors daryti bendrai, prisiekdavo neišsiskirti, bet tučtuojau imdavo daryti visai ką kitą, nei ką tik patys buvo sutarę, imdavo vienas kitą kaltinti, pešdavosi ir pjaudavosi.“

Mūsų cituojama ištrauka priklauso Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio plunksnai. Šis pranašiškas Raskolnikovo sapnas, deja, yra daug arčiau mūsų realybės nei prieš pusmetį visuomenės protus pribloškusi Kabakovo distopija „Pabėgėlis“. Paprasti mūsų šalies gyventojai, suimkite savo galvas į rankas. Neleiskite savęs apgaudinėti! Netikėkite vien tik žodžiais! Viskas yra daug sudėtingiau, nei jūs įsivaizduojate! Ir – žymiai blogiau! Ir – neįtikėtinai niekšiškiau! Taigi ar norite sužinoti tiesą apie įvykius Vilnių?

Korporacija „Eksperimentinis kūrybinis centras“ savo ataskaitą skiria jums ir niekam kitam. Kadangi skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Taigi, mūsų atliktas tyrimas leidžia mums išsakyti keletą teiginių.

PIRMAS. DĖL PLANŲ ĮVESTI TIESIOGINĮ PREZIDENTINĮ VALDYMĄ LIETUVOJE BUVIMO. Manome, kad toks projektas buvo (o rimtas priežastis, dėl kurių jis buvo parengtas, atskleisime žemiau). Ir jei tai yra taip, tai bandymai nuslėpti tokio projekto egzistavimą yra nepateisinami niekam, įskaitant ir aukščiausią šalies politinę vadovybę. Jei tai nėra pripažįstama, teks pripažinti, kad kariškių elgesys – nusikalstamas. Turėsime toliau pripažinti, kad Lietuvos komunistų partijos ant TSKP platformos elgesys yra toks pat nusikalstamas. Turėsime pripažinti, kad prezidentas nesugeba kontroliuoti savo armijos, o generalinis sekretorius – savo partijos veiksmų. Kadangi jūs negalite paslėpti ylos maiše, o tiesa jau aiškėja (žr. „Komsomolskaja pravda“, sausio 30 d.), visa ši melo piramidė diskredituoja visus, kurie savo noru ar nesąmoningai joje dalyvauja. Tai – visa valstybė. Ir jei vyriausybės pareigūnai dėl kokių nors priežasčių nenori pripažinti šios karčios tiesos, tokiu atveju tai padaryti privalome mes. Vertinkite mūsų teiginius kaip vieną iš nepriklausomų ekspertų iškeltų hipotezių. Taigi, mes manome, kad buvo siekiama įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą Lietuvoje 1991 m. sausio antroje pusėje. Labiausiai tikėtina data – sausio 15 d.

ANTRAS. APIE TAI, KAD, MŪSŲ NUOMONE, VEIKSMŲ SCENARIJUS BUVO TIK VIENAS IR BUVO NELANKSTUS. Kad jame buvo tiek strateginių, tiek ir operatyvinių, taktinių klaidų. Svarbiausias strateginis klausimas: ar buvo įmanoma įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą tik Lietuvoje, paliekant įprastinį režimą visoje likusioje teritorijoje? Bandydami suvokti tokio scenarijaus autorių logiką, atsižvelgdami į jų požiūrį, mes, deja, esame priversti konstatuoti, kad toks sumanymas nuo pat pradžių yra pasmerktas. Ypatingos padėties režimas šiandien gali būti įvestas arba visoje šalyje, arba niekur.

Mes pereiname nuo strategijos prie operatyvinio-taktinio lygio. Kaip buvo galima, steigiant Lietuvos demokratinių jėgų Kongresą kaip „nepriklausomą“ organizaciją, tuo pačiu metu įtraukti Lietuvos komunistų partiją į Kongreso struktūrą, vėliau patvirtinti šios partijos pirmąjį sekretorių Kongreso pirmininku, pirmininko pavaduotoju – Vilniaus miesto komiteto pirmąjį sekretorių ir po viso šito bandyti išsaugoti Lietuvos demokratinių jėgų Kongresui „nepriklausomos“ organizacijos statusą?

Vėliau, kuriant Lietuvos nacionalinį gelbėjimo komitetą kaip dukterinę Demokratinių jėgų kongreso organizaciją, kaip galima buvo tikėtis, kad bet kuris nors kiek raštingas žmogus nesugebės atsekti pagal šį telefoninį pėdsaką iki mūsų „vairininko”?

Visų pirma, jei jau buvo sukurtas komitetas, ir dar gelbėjimo, tuomet būtina įvardinti šio komiteto narius. Priešingu atveju jūsų oponentai vis tiek juos įvardins ir įrašys tokiais visus, ką tik jie norės! Tai akivaizdu! Suprantame šios situacijos sudėtingumą ir pavojingumą Lietuvoje, ir atiduodame pagarbą žmonių, kurie šiandien vis dar lieka LKP gretose, drąsai. Ir, žinoma, mes nededame lygybės ženklo tarp LKP vadovybės ir visos partijos dėl atsakomybės už politines ir organizacines klaidas masto. Be to, į operaciją buvo įtraukti vadinamieji draugovininkai. Tai žmonės, kurie dėl idėjos rizikavo gyvybe. Siunčiant juos į tokią riziką, kaip buvo galima jų atsisakyti, išduoti juos jau kitą dieną po nesėkmės?! Atiduoti juos ir jų šeimas susidorojimui? Praktinis klausimas: po to, kai „Sąjūdžio“ smogikai pagal kur kas meistriškiau sukurtus scenarijus pereis į puolimą, kas gins visus šiuos kongresus, komitetus ir partijas? Atsakome – niekas!

Galime ir toliau vardyti klaidas, tačiau taupant laiką ir, kaip manome, apibūdinus situaciją iš kitos pusės, laikas apibendrinti ir pereiti prie veiksmų charakteristikos tų, kurie, kaip mes jau matome dabar, „buvo žymiai blogesni“. Esmė ta, kad suplanuota 1956-jų metų laikų dvasioje operacija suteikti brolišką pagalbą tam tikram komitetui, iš esmės yra archajiška ir visiškai neatitinka esamo politinio proceso dvasios ir kokybės. Ir pats operacijos įgyvendinimas liudija … sakykime, apie labai ir labai daug ką… Na, o dabar apie tuos, kurie priešinosi „mūsų centrui“.

TREČIAS. APIE TAI, AR TSRS PREZIDENTAS IR ŠALIES AUKŠČIAUSIA POLITINĖ VADOVYBĖ TURĖJO PAGRINDĄ TAIKYTI GRIEŽTAS PRIEMONES. Mes manome – turėjo, nes tai, ką nuo gruodžio pabaigos (iškart po to, kai prezidentui buvo suteikti nauji įgaliojimai) ruošė “Sąjūdžio” smogikai, stulbinančiai priminė liūdnai pagarsėjusią 1948 metų JAV Nacionalinės saugumo tarybos Direktyvą Nr.28/1 dėl politinio genocido prieš komunistus, vykdomo, kaip ten rekomenduojama, „vietos gyventojų rankomis“. 1990 m. pabaigoje Lietuvos radikalų planai nebeturėjo nieko bendra su politine kova nors bet kokia civilizuota prasme, nes (ir mes turime vadinti daiktus savo vardais!) politinę kovą Lietuvoje bet kokiomis politinėmis priemonėmis „Sajudis“ ir už jo esančios jėgos pralaimėjo gėdingai ir per labai trumpą laiką, pademonstruodami tuo pačiu visas mūsų vadinamųjų demokratinių jėgų ydas, t. y., nekompetenciją, nesugebėjimą valdyti demokratijos sąlygiomis, vidinius nesutarimus, intelektualinį nepakankamumą. Lietuvos radikalų pasirengimas politiniam terorui (užfiksuotas daugelyje jų dokumentų, įskaitant ir jų sudarytus sąrašus dėl „ politinės įtampos šaltinių pašalinimo“ – CŽV terminas, kuris intelektualia forma reiškia tiesioginį politinių oponentų nužudymą) yra ta „demokratijos grimasa“, su kuria turėsime susidurti artimiausioje ateityje – ir jokiu būdu ne vien tik Lietuvoje. Landsbergio laikas greitai baigsis. Kaip matome, Prunskienės laikas pasirodė neilgas. Vyksta „personalo rotacija“. Ir tai vyksta ne tik Lietuvoje. Darbotvarkėje – Raudonio „Liaudies išlaisvinimo armija”,  „Nepriklausomybės“ partija “, vadovaujama V.Čepaičio, kuriam ne tik Prunskienė, bet ir Landsbergis – išdavikai. Pagaliau atvirai teroristinės fašistinės organizacijos. Tai šių dienų politinė Lietuva! Štai kam reikia baigti kuo greičiau su demokratija, štai kas skuba pereiti prie teroro, diktatūros, kurioje vadovautų  nacionalistinė administracinė, pagal formą (struktūrą) bolševikinė ir fašistinė (pagal ideologija) partija, apie kurią kalbėjo V. Čepaitis. Virš Lietuvos tikrai sklando  fašizmo šmėkla. Ar tik virš jos? Ten (ir ar tik ten?) tikrai galėjo atsirasti (atsižvelgiant į didžiules ginkluotų žmonių pajėgas su partijos bilietais kišenėse iš vienos pusės ir fašistinius padalinius iš kitos pusės) … ne, ne Tarybinė  Burokevičiaus Lietuva ir ne nepriklausomą Landsbergio Lietuva … Ir ne Prunskienės specialioji ekonominė zona… Tik didžiulė broliška kapavietė, į kurią būtų gulę lietuviai, rusai, komunistai ir nacionalistai, ir pora milijonų „šiaip sau, dėl viso pikto“, kaip dainuoja Kim’as. Pora milijonų žmonių, visiškai nesidominčių politika; ir atsižvelgiant į Ignalinos AE,  įvairias skirtingos orientacijos teroristines grupuotes, vienodai viskam pasirengusias, ir dabar Lietuvoje madingą šūkį „Visą atominės elektrinės energiją – kovai su TSKP“, gali atsitikti kažkas baisaus, kas sukeltų realią grėsmę … na, tarkim, tik Šiaurės Europai. Kyla klausimas: kodėl nebuvo galima visa tai pasakyti tiesiai šviesiai? Ir atkurti konstitucinę tvarką atvirai, sąžiningai, prezidento vardu, informuojant apie tai JTO, pateikiant skaidrią motyvaciją ir neįtraukiant čia nei visuomeninės politinės organizacijos, kuriai vis dar sapnuojasi vadovaujantis vaidmuo, nei draugovininkų, o tik tuos, kurie už savo darbą gauna atlyginimą ir kurių profesinė bei pilietinė pareiga yra užtikrinti saugumą ir užkirsti kelią neleistiniems pagal visas tarptautines normas savivalei. Kodėl tai nebuvo padaryta, nors to visi tikėjosi ir visi tai būtų pateisinę. Ar mes tokiu būdu bandėme išsaugoti Prezidento autoritetą? Bet, atleiskite, M. Gorbačiovo autoritetui nieko negalėjo būti  blogiau nei tai, kas įvyko Lietuvoje. Kas netiki – tegu jie pažvelgia į Lietuvos barikadas, kurios ten stovės dar porą mėnesių ir bus viso pasaulio foto ir televizijos filmavimo objektu (žinoma, išskyrus mūsų „nepriklausomos“ tarybinės televizijos, įskaitant „Vzgliad“, „Penktasis ratas“, „600 sekundžių“ ir pan.). Ten prezidentas yra pristatomas kaip šėtonas, velnias su iltimis, pragare degantis nusidėjėlis, Judas. Iš esmės visa šio barikadų dekoro paskirtis ir yra tik ta, kad tokių plakatėlių būtų galima pakabinti maksimaliai daugiau, kad visas pasaulis galėtų pamatyti. Ar tai padidina autoritetą? Arba tai, kad Vyriausiasis vadas nežino, ką daro jo ginkluotosios pajėgos? Arba tai, kad tokiu atveju jis būtų priverstas atsiriboti nuo jų ir taip sukelti teisėtą šių jėgų pasipiktinimą, o ateityje – kruviną maištą ir tikrą karinę diktatūrą? Arba tai, kad jis šiose barikadose yra vadinamas … Tačiau šis klausimas nusipelno atskiro svarstymo.

Išvada. Lietuvoje buvo pakankamai pagrindo imtis skubių priemonių, tačiau priemonės buvo naudojamos arba akivaizdžiai nemokšiškai, arba tiesiog provokuojančiai.

KETVIRTAS IR PAGRINDINIS. APIE TAI, KAD CENTRO PARENGTAS YPATINGŲ PRIEMONIŲ TAIKYMO LIETUVOJE PLANAS Į LANDSBERGIO IR JO APLINKOS RANKAS PATEKO, MŪSŲ DUOMENIMIS, NE VĖLIAU NEI 1991 m. SAUSIO 3 D. Į Lietuvą nedelsiant buvo iškviesti aukštos klasės specialiųjų tarnybų specialistai iš Vokietijos Federacinės Respublikos ir JAV. Mes įvardinsime tik du vardus: Linas Kojelis, anksčiau dirbęs Reagano Nacionalinio saugumo taryboje, ir Eiva, kuris koordinavo „žaliųjų berečių“ (JAV specialiosios pajėgos, kurių specializacija, be kita ko, yra diversijos, sabotažas, pogrindinė veikla ir kitos sudėtingos operacijos, kurių vykdymui būtina „aukšta“ kvalifikacija) veiklą Afganistane. Tikroji grupės sudėtis yra kur kas platesnė, o Lietuvos struktūras rengiančių instruktorių skaičius, mes manome, viršijo šimtą. Tačiau „banginiai“ buvo pakviesti didžiajam žaidimui. Beje, tuo pačiu metu, po humanitarinės pagalbos priedanga, buvo importuojami moderniausi ginklai – nuo „Stinger“ tipo raketų iki padidinto mirtingumo kovinių ginklų, kuriems desantininkų šarvuotos liemenės su titano plokštėmis, deja, jau vakarykštė diena. Siunčiant žmones į mūšį su tokia ginkluote, laikas pasirūpinti apsauga iš keraminių pluoštų, kurie „atlaiko“ snaiperio šūvius ir specialius „žaliųjų berečių“ ginklus. Taigi, Lietuvoje CŽV pradėjo kontržaidimą.

Dėmesio! Mes jau turime keturis etapus. Pirma – Lietuvos ekstremistų pasirengimas pradėti politinį terorą, po to, tarkime, neadekvatūs centro atsakymai, kuriuos iššaukė šis pasirengimas, dar po to – išdavystė, už kurią baudžiama išimtinai aukščiausia bausme, ir slaptų planų atidavimas Lietuvos teritorijoje veikiančioms specialiosioms tarnyboms ir kovojančioms jokiu būdu ne už TSRS vientisumo išsaugojimą, ir, pagaliau, šių specialiųjų tarnybų, kuriose Landsbergis yra tik politinis tenoras, giedantis savo ariją pagal kitos šalies natas ir su užsienio šalies orkestru, kontržaidimą.

PENKTAS. APIE KONTRŽAIDIMĄ. Sausio 9 dieną buvo numatytas Lietuvos komunistų partijos mitingas dėl tiesioginio prezidentinio valdymo įvedimo, kurio metu turėjo būti, matyt, paskelbtas raginimas M. Gorbačiovui pagaliau praregėti ir atgauti protą .

Sausio 7-oji buvo stačiatikių Kalėdos. Šioms Kalėdoms laisvadieniai nebuvo numatyti, buvo pasiūlyta juos prijungti prie eilinių atostogų, nors per katalikiškas Kalėdas davė dvi laisvas dienas. Tokiu būdu buvo sumodeliuotas ne tik nacionalinis, bet ir konfesinis konfliktas (klausimas demokratams iš stačiatikių dvasininkų – ar jie negalėjo stoti ginti parapijiečių interesų?). Apskritai psichologinio spaudimo rusų tautybės gyventojams klausimas Lietuvoje nėra toks jau paprastas, kaip tai bando parodyti tiek „Rusijos patriotai“, tiek ir „vakarietiškos orientacijos demokratai“. Pavyzdžiui, šio straipsnio autoriai Lietuvoje buvo sutikti draugiškai, nors jie ir kalbėjo rusiškai, ir net paklausti, kaip rasti kelią į Lietuvos komunistų partijos centrinį komitetą, žmonės atsakė išsamiai ir labai maloniai. Restoranuose, viešbučiuose, mažmeninės prekybos vietose nėra jokio nacionalinio konflikto, apskritai grubių įžeidimų dėl etninių priežasčių nėra net užuominų. Žmonės, beje, pradeda susimastyti, kas čia vyksta. O grėsminga Lietuvos visuomenės skilimo valanda yra netoli, oi, kaip netoli. Ir yra žymiai, pabrėžiame, grėsmingesnė už visą TSRS tankų galią.

Kalbant apie spaudimą nevietiniams Lietuvos gyventojams yra pats laikas kalbėti apie vykdomą su iš pirmo žvilgsnio pabrėžtinai korektišku „naujos vyriausybės“ veidu psichologinį karą itin rafinuotais metodais. Nepaprastai panašiais į tuos, kuriuos rekomenduoja CŽV psichologinio karo ekspertai. Norėčiau tikėti, kad tai sutapimas. Jie keičia, pavyzdžiui, lenteles dviem kalbomis (lietuvių ir rusų) į lenteles viena kalba (žinoma, lietuvių). Ir tai niekam nesukelia jokio pykčio.

O kai rusiškas tekstas užtepamas juodais dažais lentelėje su dviem kalbomis – tai yra visai kita. Tai yra tiesioginis ir sąmoningas įžeidimas, kurį daro valstybės pareigūnai naudodami pinigus ir išteklius, kurie, be kita ko, susidaro iš mokesčių į Lietuvos biudžetą, mokamų ir rusakalbių gyventojų. Ir tokios piktybiškos juodos dėmės ant lentelių sugniuždo, įsiutina, sukelia norą atsakyti tuo pačiu būdu. Ir tokių “mažų smulkmenų” yra tiek daug, jos yra tokios „sistemiškos“, kad nejučia kyla eretiška mintis apie egzistavimą kažkokio „intelektualinio rėmėjo“, kuris visas šias smulkmenas organizuoja į psichologinį karą. Tegul tarptautinė komisija tuo pačiu apsvarsto ir šį klausimą. Ir tegul atsako – ar atsitiktinai sausio 7 d., tai yra per stačiatikių Kalėdas, nebuvo suteikta laisva diena? Ir – ar atsitiktinai likus kelioms dienoms iki Kalėdų buvo smarkiai pakeltos vadinamųjų biudžetinių darbuotojų algos, tai yra daugiausia lietuviams, „baltiesiems“ inteligentams, valdininkams ir pan. Ir ar tai atsitiktinumas, kad tik apsaugojus šią gyventojų dalį, prasideda stulbinantis kainų kilimas 4-5 kartus. Ir kada? Lygiai sausio 7 d., ne anksčiau ir ne vėliau, ir ar nėra per daug sutapimų vienu metu? Gamyklų darbininkai gauna žinią, kad pusryčiai nuo šiol kainuos 3–4 rublius, pietūs – 4–5 rublius, o atlyginimai nebus didinami arba jie bus keliami kada nors, tolimoje ateityje. Bet yra gerai žinoma, kad darbininkas ilgai galvoja, ar pasiimti jam pietus už 1 rublį. 20 kapeikų ar 1 rub. 35 kapeikas. Ir jei taip, tai buvo žinoma, ką toks padidėjimas sausio 7 d. galėjo iššaukti. Mes negalime patikėti tokiu atsitiktinumų sutapimu. Mes po šiuo atsitiktinių sutapimų kratiniu matome puikių specialistų puikiai parengtą kontržaidimą. Jis pasiekė savo tikslą, tas aukščiausios kvalifikacijos specialistas-sovietologas iš „Rand Corporation“ ar Lenglio. Jis apskaičiavo viską. Ir jei pragaras egzistuoja, tai šis vaikinas turės ten degti iki antrojo atėjimo.

Taigi sausio 7-ąją – šoko terapija, 8-ąją – maištas, būtent maištas. Prie Lietuvos Aukščiausios Tarybos atėjo tos gamyklos, kurių niekada nebuvo galima pakelti politinei veiklai, atėjo elementas, sakykime tiesiai šviesiai, beveik deklasuotas, kuris ilgą laiką buvo spaudžiamas, jam buvo spjaudoma į veidą juodomis dėmėmis ant lentelių ir iš jo buvo tyčiojamasi visais kitais jėzuitiškais būdais. Ir jis ėjo daryti tai, ką galėjo, tai yra, šaukti „Šalin“, „Gėda“, „Duonos“, o kartais ir dar baisesnius dalykus, ypač kai jis buvo provokuojamas, o jis buvo išprovokuotas.

Minioje landžiojo žmonės, kurie kišo megafonus moterims ir, tiesą sakant, žinojo, kam duoti, ir iš ten sklido necenzūriniai prakeiksmai. Ir visa tai filmavo viso pasaulio televizijos studijos (kaip jos ten atsidūrė ir kodėl?)… Ir čia kyla esminis klausimas, kuris labai stipriai nulems mūsų politinį gyvenimą per ateinančius šešis mėnesius, būtent: „Ar ne tos pačios struktūros duoda įsakymus ir kairei, ir dešinei? 1991 m. sausio 8 d. prie įėjimo į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą milicijos kažkodėl nebuvo. Paprastai visada būdavo. Minia įžengė į kiemą. Jai kelias nebuvo užblokuotas. „Ten“ jie daužė stiklus, nuplėšė duris, veržėsi į pastatą. Išprovokuoti, vilties netekę žmonės. Kam to reikėjo? Ir kodėl? Todėl, kad vėliau, nuleidus kainas, galima būtų pašalinti nepageidaujamą? Prunskienę (arba Ryžkovą?), Sobčiaką (ar Popovą?). Ir jeigu reikės – ir Gorbačiovą, ir Jelciną! Bet kurį, kuris nepageidaujamas. Ir ar čia nederėtų prisiminti Italijoje vykusios įtampos strategijos, kuri 70-aisiais labai greitai ėmė rausvėti (kaip ir Lietuva dėl bukaprotiškos Landsbergio veiklos)? Tada CŽV įjungė vadinamąją „įtampos strategiją“, jų žmonės buvo infiltruoti į raudonojo judėjimo radikaliąją dalį. Buvo sukurtos teroristinės organizacijos – „raudonosios brigados“, kurios buvo panaudotos vykdyti provokacijas siekiant sumažinti kairiųjų socialistinių jėgų reitingą, taip konsoliduoti dešiniuosius, nuversti centristus. (O jei jie stipriai priešinasi, tada galima ir nužudyti. Prisiminkime Aldo Moro pavyzdį!) Bet grįžkime į Lietuvą: išdaužė langus, išplėšė duris, pylė darbininkus verdančiu vandeniu, pakeitė kainas, nuvertė Prunskienę … Visa tai yra ne esmė, svarbiausia – visai šaliai ir visam pasauliui paskelbė, cituojame: „Girti po savo stačiatikių Kalėdų rusai bandė nuversti teisėtą Lietuvos tautos valdžią“.

Taigi, tai reiškia, kad jie iš anksto paruošė datą ir „išspaudė“ iš jos viską, ką galėjo. O kas didesnis niekšas: engiama, metų metus gyvenanti bendrabutyje moteris su savo nešvankiais prakeiksmais, ar rafinuotas intelektualas, kuris visa tai taip gerai apskaičiavo?

Tada, sausio 8 d., prasidėjo “Landsbergio telemaratonas”. Jis šaukė, transliavo, keikė, ragino, kaip talentingas aktorius, pagal iš anksto parengtą scenarijų. Jis monospektaklius surengė ne kartą. M.S. Gorbačiovas TSRS Aukščiausiojoje Taryboje kalbėjo tiesą. Tuo metu viešoje erdvėje iš tiesų vyko kažkas nepaprasto. Buvo nuspaustas iki dugno pagrindinis pedalas – nacionalinis. Buvo išsamiai su detalėmis aprašytas visas tarybinės okupacijos siaubas, žmonės buvo raginami didvyriškai pasiaukoti: „Tas ne lietuvis, kuris nepralies kraujo“. Vietoje demokratijos, racionalaus ekonominio mechanizmo, ėjimo į pasaulio civilizaciją idėjų staiga buvo išmestos idėjos, kurios savo dvasia buvo tapačios klasikiniam nacionalsocializmui: „Viena žemė, vienas kraujas, vienas fiureris!“ Ir jie nusekė paskui jas. Tačiau neperdėkime tokio pripažinimo spontaniško pobūdžio. Judėjimas iš Kauno į Vilnių buvo gausiai skatinamas ir pinigais, ir narkotikais, ir alkoholiniais gėrimais. Priklausydamas Kauno klanui, Landsbergis ieškojo palaikymo savo, taip sakant, teritorijoje, kviesdamas savo žmones.

Tam buvo panaudota viskas – nuo respublikos „šešėlinės“ ekonomikos iki smurto ir visiškos apgaulės. Pasak liudininkų, į būsimos katastrofos vietą buvo vežami Lietuvos vaikai iš Varėnos, Trakų ir Ukmergos vaikų namų. Dėl suprantamų priežasčių nenorėdamas būti įvardytu (ir turėdamas tam teisę, skirtingai nei Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto nariai), vienas eilinis lietuvis mums sakė, kad jo dukra nuėjo į koncertą, po kurio ji ir kiti jaunuoliai buvo kviečiami vykti į diskoteką nemokamais autobusais su galimybe laimėti prizus. Diskoteka, žinoma, buvo žadama taip pat nemokama. Jie buvo atvežti į būsimo kraujo praliejimo, kuris taip pat jau buvo suplanuotas!, zoną, ir išmesti į minią.

Nusilenkime prieš žmogaus sielvartą. Prieš nekaltas visų šių politinių žaidimų aukas! Ir paklauskime savęs: ar mes norime, kad mūsų berniukai ir mergaitės visoje šalyje, lydimi gražių žodžių ir kvietimų į diskotekas, būtų viliojami į autobusus, išstumiami į minią ir metami po kulkomis?

ŠEŠTAS. APIE TAI, KUR BUVO LKP VADOVYBĖ. Kartu su tauta, nors ir apgaudinėjama, ir provokuojama, arba specialiais lėktuvais besiblaškanti tarp Maskvos ir Vilniaus, ar budinti prie vyriausybinio ryšio telefonų ir laukianti vadovybės nurodymų.

Mūsų žiniomis, sausio 8 d. LKP vadovybė su tauta nebuvo. Jie nenorėjo organizuoti spontanišką maištą ir paversti jį politine akcija, tiksliau, negalėjo. Kodėl? Taip, dėl tos priežasties, kad LKP mitingas buvo numatytas sausio 9 d. Šie aparato darbotuojų refleksai ir sudarė tą įvestinę informaciją, kuria CŽV tinkamai pasinaudojo. Ir tiksliai 9 dieną 16 valandą, pagal jau pasenusį(!) tam momentui planą žmonės išėjo į aikštę. Ir šūkiai buvo parašyti iš anksto, o juose – jokios ekonomikos, jokios reakcijos į kainas. Ir tai buvo nustatyta nuo pat pradžių, pagal tą pačią schemą, kuria mes pradėjome savo analizę – dėl tiesioginio prezidentinio valdymo įvedimo. Bet jis jau tuo metu niekam nerūpėjo. Kaip sakoma, matau, kas duota, bet elgiuosi su tuo, kaip nurodyta. Ir jei 16 valandą mitingą planavo LKP, tai 15 valandą netoliese, toje pačioje aikštėje, Landsbergis pradėjo savo mitingą. O kai ėmė savo iš anksto paruoštas kalbas sakyti kalbėtojai iš LKP, jų niekas neišgirdo, nes Landsbergio specialiai tam paruošta skandavimo grupė jų kalbas užgožė, o ant stogų to paties Landsbergio pastatyti žmonės daužė metalinius skydus keldami triukšmą.

SEPTINTAS. APIE TAI, KAD SAVO PASIRENGIMO VEIKSMŲ PLANĄ PREZIDENTINIO VALDYMO ĮVEDIMUI TURĖJO IR KARIUOMENĖS PADALINIAI, MES MANOME. 1991 m. sausio 11 d., vykdydami TSRS prezidento įsaką dėl sąjunginio turto apsaugos, jie pradėjo saugoti partijos leidyklos ir SDAALR (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti – vert. Past.)  centrinio komiteto, kuriame įsikūrė Krašto apsaugos departamentas, pastatą. Pagal tos pačios sausio 11 dienos logiką televizija taip pat turėjo būti perimta apsaugai. Bet perėmimas apsaugai nebuvo įvykdytas, nes respublikos valstybės saugumo organai gavo informacijos, tiksliau, dezinformacijos, kad esą „ten“ yra didelis būrys ginkluotų „kadininkų“ (iš tikrųjų objektas tą dieną praktiškai nebuvo saugomas). Tai leido Landsbergiui atlikti manevrą ir iš tiesų atsiųsti ten smogikus.

AŠTUNTAS. APIE TAI, KAIP DEMOKRATINIŲ JĖGŲ KONGRESAS, KURIAM VADOVAVO LKP PIRMASIS SEKRETORIUS M.BUROKEVIČIUS, SAUSIO 11 D. IŠSIUNTĖ RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIAI TARYBAI DARBO KOLEKTYVŲ IR DEMOKRATINIŲ JĖGŲ ULTIMATUMĄ.

Pasibaigus ultimatume, kuriame buvo reikalaujama atsakyti į TSRS prezidento kreipimąsi sutikimu ir nedelsiant atkurti Lietuvos TSR ir TSRS Konstitucijos veikimą respublikos teritorijoje, nurodytam terminui, buvo paskelbta apie Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto (LNGK) sudarymą, tai yra, buvo sukurta paralelinė valdžios struktūra.

Kartojame: nuo pat LNGK įkūrimo jo sudėtis nebuvo viešinama, tai jam sukūrė pogrindinės, antikonstitucinės savo prigimtimi organizacijos įvaizdį. Kartojame: nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad už LNGK stovi LKP. Taigi, bet kokiu atveju konfrontacija vystėsi ne pagal „Aukščiausia taryba prieš tautą“ schemą, bet pagal „Aukščiausia taryba prieš komunistus“ schemą.

DEVINTAS. APIE TAI, KAIP SAUSIO 13 D. NAKTĮ VILNIAUS MIESTO KOMITETO PASTATE LABAI NERVINGOJE APLINKOJE BUVO VYKDOMOS ORGANIZACINĖS PRIEMONĖS PREZIDENTINIO VALDYMO ĮVEDIMUI RESPUBLIKOJE. Pagal mūsų turimą informaciją, skubiai buvo rengiami darbininkų draugovių būriai, buvo atjungtas ryšys. Kai kelios dešimtys darbininkų susirinko į miesto komiteto pastatą, jiems buvo įteikta iš anksto parengta Nacionalinio gelbėjimosi komiteto peticija. Joje buvo reikalaujama respublikos Aukščiausiosios Tarybos atsistatydinimo.

Kai darbininkai ėjo įteikti šią peticiją į Aukščiausią Tarybą, pakeliui juos užpuolė Sąjūdžio bei KAD smogikai ir ėmė juos mušti.

DEŠIMTAS. APIE TAI, KAD TIE PATYS SUMUŠTI DARBININKAI LNGK NURODYMU BUVO NUSIŲSTI PRIE TELEVIZIJOS BOKŠTO IR TUO PAČIU METU LNGK PATEIKĖ PRAŠYMĄ VILNIAUS GARNIZONO VADOVUI SUTEIKTI PAGALBĄ .

Remiantis turima informacija, garnizono daliniai ir respublikos valstybės saugumo darbuotojai nedalyvavo šturmuojant televizijos bokštą. Vėlai vakare jiems buvo įsakyta trauktis. Operacijoje dalyvavo oro desanto divizija, pavaldi TSRS VSK (KGB). Kariuomenės daliniai nedarė vaizdo įrašo, todėl neįmanoma atkurti tikrą vaizdą. Yra duomenų, kad šaudoma buvo ne tik į desantininkus, bet ir į civilius gyventojus, kai kurie iš jų (kaip jau sakėme) buvo atvežti į vietą apgaule arba panaudojus jėgą. Akivaizdu, kad Landsbergio patarėjai iš anksto numatė kraujo praliejimo galimybę, nes jau tuo metu, televizijos bokšto šturmui dar nesibaigus, iš autonominių radijo stočių eteryje buvo transliuojami iš anksto paruošti įrašai įvairiomis kalbomis apie tai, kad „Vilniuje buvo pralietas kraujas ir įvykdytas karinis perversmas“. Bet tokiems duomenims besąlygiškos tiesos statusas gali būti suteiktas tik atlikus tyrimą, kurį Lietuvos valdžia, neaišku, ar atliks, o jei ir atliks, tai tik po tragedijos aukų laidotuvių. Taigi ko jie bijojo, kodėl neleido dalyvauti tyrime „svetimiems“? Jei viskas būtų taip, kaip jie siekia pateikti, mes įsitikinę, dar prieš laidotuves jie būtų laiku sušaukę specialistus iš visos šalies. Juk jie būtų tik patvirtinę „kariuomenės nusikaltimus“.

VIENUOLIKTAS. APIE TAI, KAIP SAUSIO 11 d. PABĖGO INFORMUOTI DARBUOTOJAI, KURIE, MATYT, IR PERDAVĖ LANDSBERGIUI DOKUMENTUS. Centrui tokiu būdu buvo duota žinia, kad vykdomos operacijos planas Landsbergiui buvo žinomas. Manome, kad Centras reagavo į tai įjungdamas „stop-kraną“. Štai kodėl kariuomenė pasielgė taip „keistai“. Belieka tik išaiškinti, kodėl jie apskritai ėmėsi veiksmų. Buvo (mes manome, provokuojanti!) informacija, kad televizija ruošiasi kviesti Lietuvos žmones ginkluotam sukilimui. Buvo platinama nuostata, kad iš šio „objekto“ galimai bus paviešintas raginimas įvykdyti „ilgų peilių“ naktį, nuskambės kvietimas smurtauti prieš politinį oponentą. Manome, buvo klaida suteikti tokią reikšmę panašiems įtarimams. Vargu ar Landsbergis būtų tai padaręs, ir visiškai neįmanoma, mes manome, kad jam būtų davę tokią sankciją konsultantai iš CŽV. Jei tokie dalykai būtų prasidėję, tai jis būtų praradęs viską, ką sugebėjo „uždirbti“ nuo sausio 7 dienos.

DVYLIKTAS. APIE TAI, KAD GALIAUSIAI PASIRODĖ (VIETOJE APYGARDOS KARIUOMENĖS) JAU VSK (KGB) PAVALDŪS ORO DESANTO DALINIAI. Desantininkams, skubiai, be žvalgybos ir pasiruošimo, permestiems įvykdyti labai siaurą užduotį (užimti „pavojingą“ televiziją), buvo duotas įsakymas, esant reikalui, šaudyti tik „objekto viduje“. Desantininkai įsakymą vykdė . Taip, kai buvo nužudytas jų karys, jie nelabai buvo panašūs į elegantiškus „bobius“ (britų policininkus – vert. past.). Bet mes manome, kad anksčiau ar vėliau turėsime pripažinti, jog vis dėlto šioje siaubingoje situacijoje jie elgėsi kilniau nei derėtų. Kur kas mandagiau (jei toks žodis apskritai čia tinka), nei, pavyzdžiui, „žaliosios beretės“ ​​ne mažiau suverenioje Panamoje. Yra duomenų, kad buvo šaudyta iš per didelio aukščio, sprendžiant pagal sužeidimų tipą. Yra duomenų, kad buvo šaudoma iš taškų, kur apskritai jokių desantininkų nebuvo. Ką daryti, jei šie duomenys bus patvirtinti? Ką tada pasakys mūsų demokratai, kurie taip skubiai viską pasmerkė, taip neapgalvotai greitai sudėjo taškus virš “i”? „Politika“ yra tokia pat purvina, kaip šiandien purvini  šaligatviai Tverskajos gatvėje. Ir į šią „damą“ galima kreiptis žodžiais, kuriuos Pierre’as Bezuchovas pasakė savo žmonai Helene: „Kur tu, ten  ištvirkavimas, blogis!“. “Žaliąsias beretes” treniravęs Eiva yra profesionalas, o ne taikos balandis. Jis „padarys“ tiek lavonų, kiek reikia. Ir ten, kur reikia. Mes jam, dirbančiam kitos valstybės labui, visiškai abejingam ir Landsbergiui, ir Gorbačiovui, rusams ir lietuviams, kurie jam ir jo kolegoms yra vienodi čiabuviai, laukiniai, barbarai, neketiname priekaištauti. Skirtingai nei mūsų demokratams, kurie, atrodo, atstovauja mūsų bendrai valstybei.

Ir – būtent šia prasme – apie „pravardes“, kuriomis yra gausiai “apdovanojamas” mūsų prezidentas, teisėtas, atrodytų, bendros mūsų valstybės vadovas. Ne, kalbame ne apie „garbę ir orumą“ … Ir ne apie įsakus. Čia kalbama apie daug rimtesnius dalykus. M.S. Gorbačiovas šiomis pravardėmis siejamas su Irako prezidentu. Tai nėra smulkmena. Tai apgalvota, labai niekinga geopolitika. Jei Lietuva yra Kuveitas, TSRS yra Irakas, Gorbačiovas yra Husseinas, tai kas tokiu atveju yra „koalicijos pajėgos“? Čia galima daryti nuolaidas (visų pirma teritorines) Rytų Europos kaimynams ir visiems įskiepyti, kad TSRS kariuomenė nėra armija, partija nėra partija, bet viskas bendrai yra savivalė ir terorizmas, o Gorbačiovas nekontroliuoja situacijos. Ko tuo siekiam? Sukelti Tamsius laikus!

Priminsime – viskas baigėsi Mininu ir Požarskiu. Ir Lenkijos karalystė tapo Rusijos imperijos dalimi. Klausimas tikrai demokratiškoms jėgoms Lietuvos visuomenėje, klausimas tikriems nepriklausomos ir draugiškos Rusijai Lietuvos valstybės šalininkams: „Ar šiame “huseiniškoje raganų puotoje“ nejaučiate grėsmės Lietuvos suverenitetui nei kiek nemažesnės, nei šiame tragiškame incidente? Pagalvokite!”.

Galiausiai, pagrindinis klausimas mūsų visuomenei, tas klausimas mūsų visuomenei, dėl kurio ir buvo parašytas šis straipsnis:

Nejaugi ponas Eiva yra teisus ir mes visi esame – čiabuviai?

 

 II DALIS

Tik pagal paskelbtą informaciją, turinčią savo oficialų šaltinį

 Vietoje pratarmės

                  Straipsnyje „Mūsiškiai pradeda ir pralaimi CŽV“, paskelbtame „Maskvos naujienose“ (1991 m. vasario 17 d. Nr. 7), mes buvome sukritikuoti. Nėra nei laiko nei jėgų į kritiką atsakyti. Ir neatsakyti – taip pat negalima, nes struktūrinė T. Jachlakovos straipsnio analizė, kur „analizuojamas“ mūsų publikacijos „Lietuviškas sindromas“ („Moskovskaya pravda“, 1991.02.01), leidžia teigti, kad mes turime tipišką vidutinės pseudodemokratinės žurnalistikos pavyzdį. O jei yra  taip,  tai yra pagrindas pateikti savo analizę. Ir tokią, kurios visuomenei reikia ne mažiau, gal būt net daugiau, nei reikalinga tiesa apie Lietuvą. Tokiu būdu mes sujungiame šias dvi temas. Pagrindiniai aptariamo žanro, kurio pavyzdžiu yra atsakymas į mūsų straipsnį, bruožai, mūsų nuomone, yra šie.

Pirma. Nėra absoliučiai jokios straipsnio kritikos. Tai yra, nėra jokios mūsų straipsnio turinio ir aptariamų jame versijų, hipotezių ir faktų analizės. Mes tai vadiname terminu „anti-diskusija“, kuris reiškia kategorišką nenorą laikytis pagrindinės diskusijos taisyklės – oponento pozicijos analizė, bandymas suprasti jo požiūrio logiką. Po kurių tik ir turėtų sekti klystančio oponento „sutriuškinimas“.

Antra. „Anonimiškumas“. Mūsų vardai yra gerai žinomi. Tai nėra pirmas kartas, kai mes skelbiame savo straipsnius, o vienas iš mūsų yra ne tik „Moskovskiye novosti “autorius, bet ir oficialus ekspertas“, ką patvirtina jam išduotas pažymėjimas su antspaudu ir parašu. Taigi, kalbame apie atvirai demonstruojamą anonimiškumą, kuris, pagal visus pasaulyje priimtus standartus, yra … na, švelniai tariant, „antiaristokratiškos“, „antielitinės“ tendencijos žurnalistikoje simbolis.

Trečia. “Asociatyvinė konotacija arba prasimanytas kontekstas”. Mes leidžiame jums pasirinkti bet kurį iš šių terminų. Nereikalausime būtinai pasirinkti pirmąjį, nes pagal tarptautinius standartus jis priskiriamas psichologinio karo kategorijai. Jei ne leidinio autoriui, tai bent jau laikraščio vyriausiam redaktoriui yra žinoma, kad tai prieštarauja termino „demokratinė spauda“ tarptautinio apibrėžimo kanonams. Todėl susikoncentruokime ties „prasimanyto konteksto“ samprata. Ką tai reiškia? Susirenka “į vieną krūvą” visi, kurie kalba apie CŽV. Deputatas Blochinas,”Guardian”, Polozkovas, Alksnis, Jazovas ir „Lietuviško sindromo“ autoriai. Tuo pagrindu daroma išvada, kad jie visi yra lygūs vienas kitam. Nes visi rašo apie tą patį! Apie CŽV! Tuo pačiu metu sąmoningai nutylima, kuris iš šių asmenų „ką tiksliai sako“! Ne ką – bet kas! Kadangi nė vienam iš „konservatorių ir retrogradų“ negali būti uždrausta gilintis į šią temą, tai bet kuriam iš autorių, norinčių analizuoti CŽV veiklą rimtai, atimama teisė tai daryti. Kyla klausimas – ar tai nėra CŽV iškėlimas už kritikos zonos ribų? Ir dar. Visi žino, kad „Atminties“ lyderis D. Vasiljevas nuolat kritikuoja TSKP. „Moskovskiye novosti“ vyriausiasis redaktorius ir keletas labai gerbiamų šio laikraščio autorių, tame tarpe ir, pavyzdžiui, E. Bonner, taip pat kritikuoja TSKP. Ar tai leidžia teigti, jog E. Bonner yra tapati D. Vasiljevui? Iš anksto atsiprašome Elenos Georgievnos, tačiau manome, kad būtina pademonstruoti prasimanyto konteksto metodo ir visų neišvengiamai atsirandančių iš to išvadų absurdiškumą, kai tik šiuo metodu pradedama naudotis nuosekliai. Norime atkreipti „Moskovskiye novosti“ redaktoriaus dėmesį į tai, kad tendencija naudoti šį „kelią į tiesa“ jo laikraštyje  stiprėja. Esame profesionalai ir galime, žinoma, jeigu bus tam užsakymas, (kaip ir visiems mūsų, kaip korporacijos ekspertų, darbams) pateikti jam analitinę medžiagą, parodančią šios tendencijos stiprėjimo greitį ir mastą. Mes netgi galime parengti atitinkamas rekomendacijas (sutartinė kaina – 25-50 tūkst. rublių). Beje, mes jums primename, kad Stalinas ir Hitleris buvo pagrindiniai tokio „apibendrinimo“ metodo mėgėjai. Pavyzdžiui, Stalinas nurodydavo į panašias „ištraukas“ iš Trockio ir Kautskio kalbų ir tuo remdamasis teigė, kad Trockis yra lygus Kautskiui. Tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę. Mes su malonumu kviečiame Jegorą Vladimirovičių į teatro “Ant lentų“ spektaklį „Stenograma“, kur tokio pobūdžio psichotechnologijos yra labai rimtai nagrinėjamos. Ir kuriame keliame klausimą, kas yra psichologinis teroras kaip fizinio teroro pranašas.

Ketvirta. Tiesioginis įskundinėjimas – su kaltinimu, kad mes rezgame sąmokslą prieš partiją. Kartu ir prieš Vakarus! Kaip žemai reikia pulti, kad CŽV būtų galima prilyginti Vakarams! Juk pusė Vakarų (ir Amerikos) publicistikos yra užpildyta prakeiksmais CŽV. Ir nieko, jie ištveria. Tik TSRS tai kažkodėl yra tabu. Ar turėtume vertinti tai kaip „Moskovskiye novosti“ poziciją –  „Kas ne su CŽV, tas prieš mus!“? Juokinga ir dėl antipartinės veiklos. Esame TSKP nariai, todėl ypač griežtai kritikuojame savo partijos klaidas ir neteisingus sprendimus. Bet mes nepaliekame partijos.

Kalbant apie užuominą dėl antivakarietiškos ir antipartinės „sumos“ , perspėjame, kad informacinės blokados laikas baigėsi. Esame pasirengę iš esmės nuodugniai nagrinėti 70-ųjų istoriją – be juodų skylių ir baltų dėmių, iškeliant daugybę temų ir figūrų, veikusių tuo metu. Mes tiesiog galvojame, kad yra svarbesnių temų.

Penkta. Priešo demonizavimas. Kyla natūralus, atrodytų, organiškas klausimas: iš kur ekspertai gavo tokią specifinę informaciją? Tiesą sakant, bet kuris žurnalistas žino, kad toks klausimas yra šiurkštus profesinės etikos pažeidimas. Ne kartą įrodyta, jeigu „kažkokie bevardžiai ekspertai“ dirba Jazovo-Alksnio aplinkoje, tai čia viskas yra leistina. Tai yra siaubinga klaida! Jei Jegoras Vladimirovičius Jakovlevas netiki spektaklio „Aš“, sukurto pagal Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio pasakojimą „Užrašai iš požemio“, autoriumi, tai tegul jis paklausia savo autoriaus, eksperto ir, žinoma, žmogaus, kuriuo jis pasitiki, – Jurijaus Karjakino, kuo baigėsi tas “viskas leidžiama“. Kad ir kas būtų tie ekspertai, net šėtono agentai, su jais derėtų bendradarbiauti, bent formaliai, kaip ir su visais jums draugiškais demokratais – ne dėl ekspertų, o dėl savęs. Kad savęs nesusitepti! Kas tu toks, kad užduodi tokius klausimus? Na, jei iš esmės, tai iš kur, pavyzdžiui, informaciją gauna ta pati Jelena Bonner? Tegul ji pateikia, pavyzdžiui, savo šaltinius „Literaturnaya Rossija“ vyriausiajam redaktoriui. Juokinga, ar ne? Be to, „kairioji demokratinė spauda“ savo šaltinius turi visur: ir kariuomenėje, ir KGB, ir partijos elite. Tegul ji atskleidžia visiems – iš kur ji gavo slaptus partijos dokumentus? Slaptą kariuomenės ir politinę informaciją? Iš kur gavo slaptus duomenis grupė “Skydas”? Ir jei jie turi tokią informaciją, ar tai reiškia, kad jie visi yra agentai? KGB? Komunistų partijos? Armijos? Ir kaip toli mus gali nuvesti panašios hipotezės? Ir galiausiai, atleisdami nuo kritikos mylimą CŽV ir demonizuodami KGB, kur mes ateisime? Tegul skaitytojas padarys savo išvadas pats. Mes netikime, kad laikraštis „Moskovskiye novosti“ ir jo žurnalistai eina teisingiausiu keliu, o būtent, kad visa tai yra ne kas kita, o žanro krizė.

Žanro krizė:

– visi tarpusavyje susiriejo taip smarkiai, taip prarado savo žmogišką pavidalą beprotiškai įžeidinėdami oponentus, kad net „Moskovskiye novosti“ gerbėjai, stebėdami iš šio laikraščio puslapių sklindančius turgaus lygio barnius, ėmė raukytis;

– kadangi šauktukai šiandien jau nieko neįtikina, visi ieško analizės, profesionalumo (ir mažai galvoja apie šaltinius);

– kadangi persitvarkymo proceso žlugdymo faktas yra akivaizdus, ​​demokratijos idėja yra diskredituojama ir diskredituojama pačių demokratų bejėgiškumu, lengvabūdiškumu ir ambicijomis;

– kadangi už 260 km nuo mūsų sienos vyksta didelis karas, ir veikla, siekianti destabilizuoti padėtį mūsų šalyje vykdoma iš išorės ir iš įvairių pusių (ne tik liūdnai pagarsėjusios CŽV), – tai jau yra toks visiškai akivaizdus dalykas, kad  dėl to jau galima pečiais ir negūžčioti;

– kadangi vis daugiau žmonių pradeda galvoti apie tai, ar neatėjo laikas terminą „mūsų valstybės saugumas“ išbraukti iš nešvankių, gėdingų, demoniškų žodžių sąrašo. Ir svarstyti šį klausimą rimtai,  naujame lygmenyje, tačiau negrįžtant prie Šaltojo karo idėjų.

Tai yra užduotis, kurią mes sprendžiame. Negalima grįžti atgal, nusivylus „Moskovskiye novosti“ ir „Ogonyok“ siūlomu judėjimu pirmyn. Tai jau persitvarkymo retro ir nieko daugiau.

Tik paėmęs į rankas tą patį „Ogonyok’ą“, a priori žinai, kas ten bus parašyta. Tad kam jį vartyti? Ir tai reiškia … Tai reiškia, jog būtina, kaip sakydavo vienas vokiečių filosofas, „iš naujo perkainuoti vertybes“. Atlikti jų inventorizaciją, kaip sakytume mes. Suprasti, kur mes esame, kur einame, kaip užkirsti kelią diktatūrai, kaip nesutrikdyti gyvybiškai svarbių reformų proceso! Kokios jos turėtų būti – šios reformos?

Visa tai mes aptariame savo straipsniuose. Tam mes ir rašome. Todėl jie mumis tiki. Ir jie teikia reikiamą informaciją. Bet tai nėra pagrindinis dalykas. Pagrindinis dalykas yra tai, kad jei yra profesionalumas, noras  ir gebėjimas analizuoti, tai jokios specialios informacijos nereikia. Pakanka to, kas yra viešoje spaudoje. Jei turite ją visą ir turite analizės įrankius. Na, bent jau asmeninių kompiuterių, esančių tose pačiose „Moskovskiye novosti”, lygiu. Bet kas liečia jų programinę įrangą, yra, atsiprašau, mūsų verslo paslaptis (skaitykite, Amerikos verslo kodeksą). Būtų geriau, jei „Moskovskiye novosti“ kreiptųsi pagalbos šiuo klausimu, jei nenori prarasti tiražo. Ir mes padėsime, nes nejaučiame jokios nostalgijos praėjusiam laikotarpiui, mes mėgstame demokratiją ir esame pasirengę kovoti už ją iki galo. Tik be tų „punktų“, kuriuos mes išvardijome, ir kurie, jei juos vadinsime tikraisiais vardais, yra  „kairiosios“ spaudos tie patys totalitarizmo įpročiai. Parodyti sąstingį iš vidaus ar net ką nors baisesnio. Čia mums su „kairiaisiais“ ne pakeliui. Nors kai kuriais atvejais mes esame panašūs. Bet mums reikia ne kovoti tarpusavyje, o vienytis. Neišvengiamos būtinybės srityje, išsaugant norą keistis patiems, pakeisti kursą. Būtina atsisakyti emocinės žurnalistikos vardan profesionalumo ir žiaurios tikrovės. Dėl būtinybės pripažinti žanro krizę vaikantis pigaus demopopuliarumo. Pripažinti ir skubiai pakeisti žanrą.

Dar kartą apžvelkime pagrindines „Lietuviško sindromo“ pozicijas, sustodami pačiose „slidžiausiose vietose“. Ir faktai, tik faktai, liudijimai.

 

  1. Kainų pakėlimo paslaptis

 

Mes iškėlėme hipotezę, kad šį aktą būtina vertinti kaip Landsbergio ir jo aplinkos vykdytos padėties destabilizavimo varomąją jėgą. Staigmena mums buvo Kazimieros Prunskienės prisipažinimas, kurį po atsistatydinimo ji padarė viename iš savo interviu: „… parlamento vadovybė žinojo apie kainų pakėlimą. Kada tai bus daroma ir kokios bus tiek didmeninės, tiek mažmeninės kainos. Taip pat tai, kad dėl to yra susitarta su Latvija ir Estija. Tai buvo planuota padaryti sausio 5 d., tačiau prekybos atstovų prašymu tai buvo atidėta iki 7 d., nes  jiems buvo patogiau atlikti perkainavimą savaitgalio dienomis.

Taigi negali būti jokios kalbos, kad parlamento vadovybė apie tai nežinojo. Vakare, diskusijos Aukščiausioje Taryboje apie jau padarytą kainų kilimą išvakarėse, V. Landsbergis dalyvavo dešiniųjų partijų lyderių susitikime ir buvo aišku, kad jis apsisprendė. Rytojaus posėdyje buvo nuspręsta iškelti du klausimus: pristabdyti kainų didinimą ir pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe …

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į vieną iš pažiūros paradoksalų momentą. Vyriausybei nuversti superpatriotiški radikalai panaudojo Tarybų Sąjungos komunistų partijos, „Vienybės“ (drįstame teigti, kad „Vienybės”. – Aut.“) ir kitų organizacijų, kurios aiškiai pasisakė prieš Lietuvos nepriklausomybę, organizuotą minią. Bet tai logiška, nes tiek vieniems, tiek kitiems pagrindinis tikslas yra valdžia, o šūkiai yra tik priemonė…

Nėra jokių abejonių, kad iš anksto buvo ruošiamas patogus pretekstas nuversti vyriausybę. Ne žmonių nuotaikos nulėmė mūsų atsistatydinimą, o sąmoningi tam tikrų veikėjų veiksmai. Logiška, nes kraštutinumai dažnai susilieja … “(„Gospodin narod”, Nr. 1, 1990, p. 7).

 

  1. Apie pačios K. Prunskenės likimą

 

Kazimiera Prunskienė, kurią lietuviai vadina „mūsų geležinė ledi“, „mūsų Margaret Thatcher“, negali nekelti simpatijų kaip moteris ir pagarbos kaip „naujosios bangos“ politikė. Tačiau praėjusių metų balandžio pradžioje paaiškėjo, kad Prunskienė pasmerkta pralaimėjimui politiniuose žaidimuose ir visi jos nuopelnai “Sąjūdžiui” taps kaltinimais jai pačiai. „Geležinės Lietuvos ledi“ likimas buvo nulemtas laikraštyje „Respublika“, kur 1990 metų balandžio 5 dieną buvo paskelbta Kazimieros Prunskienės, Lietuvos TSR KGB agentės slapyvardžiu „Šatrija“, kortelė. Ten pat kartu buvo paskelbtas anoniminis laiškas, kurio turinys buvo toks:

„… Ne paslaptis, kad KGB siekia sunaikinti Sąjūdį ir kitus neformalius judėjimus iš vidaus, infiltruodamas savo agentus. Kai gimė „Sąjūdis“, į jį buvo išsiųsta Kazimiera Prunskienė. Ji dirba KGB nuo 1980 m. Jos  slapyvardis pogrindyje yra “Šatrija” (pseudonimas). Konspiracijos tikslais jai buvo suteikti plačiausi įgaliojimai veikti, tokie kaip galimybė visais lygmenimis atvirai kelti Lietuvos nepriklausomybės ir LKP separatizmo klausimą. Kol kas ji iš esmės tik „informuoja“. Savo pagrindinį darbą ji pradės, kai bus pakeista vyriausybė, jos sudėtis. Apie kitus informatorius – vėliau. Mūsų informacija yra 100% patikima, kaip ir apie archyvus. Ši informacija dėl suprantamų priežasčių negali grįžti į KGB, kaip jūs suprantate “. Parašas: „KGB pareigūnas“.

Tame pačiame leidinyje buvo interviu su K. Prunskiene. Štai keletas ištraukų:

                 Kor. … KGB pareigūnai aiškiai naudoja senus metodus. Taigi kaip yra iš tikrųjų: ar teko su jais susidurti, ar ne?

                 K.P. Mano sąžinė švari. Kiekviena įstaiga turėjo savo kuratorius, kurie nuolat domėjosi, kas vyksta. Bet bendraudamas su jais niekada nesileidau iki jų lygio, neskundžiau savo darbuotojų, kitaip sakant, nepardaviau savo sąžinės jiems už pinigus. Mokėjimo nebuvo. Mano pažintis su jais susijusi tik dėl kelionių į užsienį.

                 Kor. O dabar grįžkime prie jums pareikštų kaltinimų: „KGB agentas“, „Šatrija“. Ar nebijote „Respublikos“ skaitytojų?

                 K.P. Kaip mane vadina KGB ir kuo jis mane laiko – tai yra jo reikalas. Fantazijai nėra ribų, jie galėjo mane ir  „Zorge“, ir „Trianonu“ pavadinti…”

Sutikite, šis interviu yra labai abejotina reklama „nepriklausomos“ Lietuvos premjerui. Todėl turime pakankamai pagrindo manyti, kad Landsbergis ir jo aplinka ieškojo progos, modeliavo situaciją, kuri padėtų greitai atsikratyti K. Prunskienės.

 

  1. Išorinio spaudimo strategija

 

1988 m. lapkričio mėn. Lietuvos laisvės lyga (nacionalistinė organizacija, veikusi pogrindyje iki 1987 m. rugpjūčio mėn.) išleido savo aktyvistams brošiūrą „Lietuvos laisvės klausimu. Viltis ir perspektyvos “, kuriame išsamiai aprašomi pagrindiniai išorinio spaudimo TSRS,  siekiant atskirti nuo jos Lietuvą, etapai nuo pat persitvarkymo pradžios. Kadangi šie įvykiai nėra žinomi daugumai skaitytojų, leisime sau juos panagrinėti plačiau.

„Pagrindinė kliūtis visiškam Europos tautų federacijos sukūrimui, – sakoma brošiūroje, – yra TSRS, okupuojanti Rytų Europą ir Baltijos valstybes. TSRS okupaciniai garnizonai neleidžia Europai susivienyti, todėl pagrindinis Vakarų Europos užsienio politikos tikslas yra taikiomis priemonėmis išlaisvinti Rytų Europą, Baltijos valstybes nuo sovietų okupacijos, panaikinti Vokietijos susiskaldymą. Tuo tikslu Vakarų Europos valstybės priėmė labai svarbius sprendimus dėl Baltijos tautų išlaisvinimo.

1985 m. Tarptautinis teisininkų tribunolas Hagoje svarstė Baltijos tautų klausimą. Teismo sprendimas yra toks:

– pasmerkti Lietuvos, Latvijos, Estijos 1940 m. ir 1944-1945 m.m. okupaciją;

– tolesnis TSRS okupacinių pajėgų buvimas yra ilgalaikis tarptautinės teisės normų pažeidimas;

– pagal demokratinėse šalyse galiojančius tarptautinės teisės principus TSRS privalo besąlygiškai išeiti iš Baltijos valstybių. Sovietų valdomas turtas turi būti paliktas Baltijos šalyse kaip kompensacija už ilgalaikę moralinę ir materialinę skriaudą. Jei Maskva ir jos statytiniai surengtų referendumą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje – ar likti TSRS dalimi, ar ne – toks referendumas būtų neteisėtas ir beprasmis aktas;

– TSRS privalo iškeldinti iš Baltijos valstybių visus kolonistus, perkeltus nuo 1940 m. birželio mėn. (iš Lietuvos pagal Hagos tribunolo sprendimą turėtų būti iškeldinta apie 400 tūkst. Rusijos kolonistų). 1987 m. Europos Parlamente buvo suformuota Baltijos šalių tarptautinė grupė, kuriai vadovavo generalinis sekretorius Algis Klimaitis. Baltijos šalių grupė informuoja Europos Parlamentą apie padėtį Baltijos šalyse, padeda išspręsti šių šalių klausimą. 1987 m. Europos Taryba teikia rekomendacijas Vakarų Europos valstybių užsienio reikalų ministerijoms ir tokiu būdu koordinuoja bendrą Vakarų Europos šalių užsienio politiką.

Europos Taryba priėmė nutarimus, kuriais remiasi Vakarų Europos valstybės savo santykiuose su TSRS:

– nepripažinti Baltijos valstybių aneksijos;

– reikalauti iš TSRS nutraukti Baltijos valstybių okupaciją;

– reikalauti, kad TSRS sustabdytų nacionalinį ir religinį genocidą Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje ir paleistų politinius kalinius.

120 įvairių Europos politinių partijų atstovų balsavo „už“, susilaikė visi komunistų atstovai, prieš – 0. Primename, kad Europos Vadovų Tarybos sprendimai tvirtinami tik tuo atveju, jei nėra balsų prieš. Mūsų atveju nebuvo „prieš“. Tokiu būdu, nuo 1987 m. Vakarų Europos valstybės tvirtai remia „okupuotų Baltijos valstybių tautų kovą už laisvę ir nepriklausomybę“.

Be to, nuo 1987 m. keturių Lietuvos politinių partijų atstovai dalyvauja Europos Parlamento sesijose su patariamojo balso teise. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) iš JAV persikėlė į Europą. Pastebimas lietuvių emigracijos politinės veiklos suaktyvėjimas, ieškoma naujų kovos ir  paramos Lietuvos pasipriešinimo judėjimui būdų. Lietuvos politikų emigracijoje ir kitų Baltijos šalių veikėjų pastangomis VFR vyriausybė 1989 metais ketino denonsuoti ir viešai pasmerkti Ribentropo-Molotovo paktą. To paties bus laukiama iš Tarybų Sąjungos (kaip mes dabar žinome, lūkesčiai pasiteisino. – Aut.)

1987 m. rudenį JAV Kongresas vienbalsiai priėmė įstatymą, kuriame reikalaujama, kad bet kuri JAV vyriausybė imtųsi visų įmanomų priemonių nutraukti sovietinę Baltijos tautų okupaciją. JAV Kongrese veikia komisija, kurioje yra nuolat  svarstoma padėtis okupuotose Baltijos valstybėse ir siūloma konkreti pagalba šių tautų kovai. 1988 metų liepą respublikonas George’as W. Bushas, ​​dar būdamas kandidatu į prezidentus, lankėsi nepriklausomos Lietuvos Respublikos ambasadoje Vašingtone ir patvirtino, jog „tapęs JAV prezidentu  padarys viską, kad  Lietuva ir kitos Baltijos valstybės būtų išlaisvintos“.

Kaip galime lengvai įsitikinti, pasirengimas daryti spaudimą Lietuvai iš užsienio buvo atliktas gana kruopščiai. O nuo praėjusių metų kovo 11 dienos, ir dėl to turime sutikti su M. Burokevičiumi, „Lietuva buvo paversta bandymų poligonu, kur, vadovaujant užsienio patarėjams ir užsienio organizacijoms, buvo kuriami ir tobulinami TSRS sunaikinimo metodai“. Apie tai, kas ir kaip vyko šiame bandymų poligone, mūsų šiame siužete.

 

  1. „Kokteilis“ nuo „žaliosios beretės“

 

Pirmoji publikacija Lietuvos spaudoje apie Andrių Eivą (dar žinomą kaip Eivė, dar žinomą kaip Eivaitis, dar žinomą kaip Eitavičius Andrews) pasirodė pavadinimu „Žmogus, kuris nemyli CŽV“ 1990 m. kovo 7 d. Lietuvos komjaunimo CK laikraštyje „Lietuvos rytas“ (t.y. likus kelioms dienoms iki garsiojo „naktinio“ Lietuvos atsiskyrimo). Joje buvo pasakojama apie Lietuvos „svečią“, buvusį „žaliųjų beretų“ kapitoną A. Eivą, kovojusį Afganistane „partizanų“ pusėje. Straipsnyje pasakojama, kad A. Eiva gimė 1948 m. spalio 26 d. Bonoje, pabėgėlių stovykloje. Jis užaugo pasakojimų apie Lietuvos pasipriešinimo judėjimą aplinkoje … Jo senelis generolas Kazimieras Ladyga Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje kovojo su bolševikais, 1925–1926 m. vadovavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės generaliniam štabui. Dar jaunystėje Eiva sužinojo, kad „žaliosios beretės“ ​​turi specialų padalinį, viename jų net moka lietuviškai. Norėdamas ten patekti, jis įstojo į Amerikos karo akademiją Vest Pointe. Jis baigė kursus 1972 m. ir pastaruosius aštuonerius metus tarnavo įvairiuose daliniuose, sąmoningai stengėsi patekti į tuos, kuriuose rengėsi partizaniniam karui. Susipažino su įvairių rūšių partizaniniam karui tinkamais ginklais. Jis vadovavo nedidelei 12 karių grupei, kuri specializavosi tarybinės ginkluotės ir taktikos srityse.

1979 metų pabaigoje prasidėjo karas Afganistane. Tada jis atsistatydino iš armijos ir išvyko į Afganistaną „padėti partizanams išmokti naudotis priešlėktuvinės gynybos ginklais“.

„…Jis rašo senatui rezoliuciją, kurią pristatė senatoriui Paului E. Tsongui, demokratui iš Masačiusetso valstijos ir kurioje ragina suteikti veiksmingą pagalbą Afganistano sukilėliams ir kviečia lobistų grupes finansuoti jo operaciją. Rezoliucijai pritarė 99 senatoriai … Ši rezoliucija buvo „didžiausias laimėjimas Vašingtone dėl pagalbos Afganistano partizanams“. (Iš Leslie H. Gelb straipsnio „Iš vienos armijos į kitą“, paskelbto „The New York Times“ 1983 m. gegužės 25 d.)

Štai toks „didvyris Rembo“ 1990 metų pradžioje savo namuose Vilniuje (1989 m. Eiva vedė Lietuvos pilietę) kviesdavo „arbatos puodeliui“ buvusius lietuvius-„afganus“. … Kaip vėliau paaiškėjo, visai ne gerų ketinimų skatinamas, bet taip rinko patikimus padėjėjus „partizaniniam karui“ jau Lietuvos teritorijoje.

Dar mūsų paskutinio vizito Vilniuje metu į akis krito 1991 metų sausio 29 dienos laikraštis „Forum“, kuriame buvo išspausdintas straipsnis „Kokteilis“ penktą valandą ryto “, kuriame amerikietis Eiva atsako į korespondento klausimus:

                 Kor. Ar seniai vėl esate Lietuvoje?

                 Eiva. Gruodžio antroje pusėje  atvykau čia atostogų. Tiesa, planavau susitikti su ponu A. Butkevičiumi (Lietuvos Krašto apsaugos departamento direktoriumi. – Aut).

                 Kor. Ar tikėjotės tokių įvykių Lietuvoje? ..

                 Eiva. Šie įvykiai mane nustebino, bet tuo pačiu ir sudomino. Tokius dalykus gerai išmanau, todėl galvoju, kad galėčiau būti naudingas Lietuvai …

… Šeštadienio rytą grįžau namo, pamiegojau, ir tada dvi dienas praleidau Aukščiausiojoje Taryboje. Naktis buvo siaubinga – niekas nebuvo organizuota tinkamai, daug baimės, nuo televizijos bokšto padvelkė krauju … Penktą valandą ryto parlamento rūmuose buvo devyni šautuvai 803 savanoriams. Septyni – neveiksmingi medžiokliniai, 1 – Pirmojo, 1 – Antrojo pasaulinio karo laikų. Ir dar kažkoks surūdijęs pistoletas … Tai buvo viskas, ką jie turėjo prieš tankus ir šarvuočius… Po to pastate ėmė rastis rimtesni ginklai (iš kur? – Aut). Sekmadienio rytą pasirodė automatai ir karabinai, išaugo granatų atsargos. Tada pradėjome ruošti „Molotovo kokteilius“. Šiandien vienas pareigūnas man pasakė: „Andriau, tu daug padarei, bet didžiausias tavo nuopelnas yra kokteiliai.“

                 Kor. Net ir šiais laikais tai vis dar rimtas ginklas?

                 Eiva. Kai nėra geresnio … Vengrai su tokiais „kokteiliais“ sunaikino dvi tarybinių tankų divizijas … „Buteliukai“, pasak ekspertų, yra veiksmingi prieš šarvuočius BTR’us, BMD, prieš BMP jų poveikis yra mažesnis, prieš T-72 dar mažesnis, bet jie veikia.

                 Kor. Jūs manote, kad parlamentą apgynė aplink jį susirinkę žmonės?

                 Eiva. Ne tik tai. Tą vakarą planai liko neįgyvendinti, kadangi blogio jėgos nesurinko visų komponentų – politinių ir kitų … Jie buvo pasirengę pulti sekmadienio rytą, tačiau išsigando ne tik minios, bet ir mūsų paruoštų „kokteilių“. Ir rimtų ginklų mes jau turėjome apie 100! Daugelis jų (tų, kurie saugojo parlamentą. – Aut.) vėliau išėjo iš pastato ir užėmė geras pozicijas. Jei dabar būtų suduotas smūgis parlamentui, aukų viduje būtų buvę daug mažiau, o atkirtis būtų nepalyginamai stipresnis …

 

  1. Kiti „patarėjai“

 

                 Straipsnyje atkreipėme dėmesį, kad Eiva yra toli gražu ne vienintelis JAV pilietis, tiesiogiai „įsijungęs“ ir daręs įtaką Lietuvoje vykusiems procesams. Mes įvardijome apytikslį jų skaičių – apie 100 žmonių. Dabar manome, kad jų buvo žymiai daugiau. Taip pat įvardijome dar vieną konkretų asmenį – Liną Kojelį. Įdomi yra pati šio žmogaus biografija, kurią surinkome iš Lietuvos ir užsienio spaudos. Gimė 1955 m. JAV emigrantų lietuvių šeimoje. Tėvai kartu su vokiečių kariuomene iš Lietuvos išvyko į Vokietiją 1944 m. su pagyrimu baigė Kalifornijos universitetą. 1976 – 1978 m.m. jis vadovavo Baltijos komitetui. 1982 m. Kojelis dirbo Pentagone. Nuo 1983 m. gegužės mėn – JAV prezidento R. Reagano padėjėjas etninių mažumų ir katalikų gyventojų klausimais. Nuo 1985 m. lapkričio mėn. – Reagano specialusis padėjėjas ryšiams su visuomene. Jis vadovavo Baltųjų rūmų JAV politikos ir gynybos departamentui.

Ką Kojelis veikė Lietuvoje? 1990 m. vasario mėn. jis teikė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos vadovybei metodinę pagalbą rengiantis atsiskyrimui nuo TSRS, dėl šaulių sukarintų  dalinių organizavimo, dėl Krašto apsaugos departamento, saugumo tarnybų, muitinės kontrolės postų prie Lietuvos sienų organizavimo … Ar to pakanka? Vėl atvyko į Lietuvą Sąjūdžio kvietimu 1990 m. gruodžio mėn. Ką veikė? Nesunku atspėti.

Tačiau yra dar ir trečia, ne mažiau spalvinga figūra – Wiljamas Houghas. Taip pat JAV pilietis. Taip pat palyginti jaunas – gimęs 1956 m. 1990 m. Kovo 31 d. TSRS užsienio reikalų ministerija nurodė pirmajam JAV ambasados ​​sekretoriui Maskvoje J. Shumakeriui nederamą ir nepriimtiną mums jau žinomų JAV piliečių W. Hougho ir L. Kojelio, kurie Lietuvos TSR užsienio reikalų ministerijoje dirbo kaip V. Landsbergio padėjėjai nepriklausomybės klausimais, veiklą.

Po TSRS užsienio reikalų ministerijos demaršo Houghas paaiškino, kad 1990 m. kovo 12 d. jis atvyko į Vilnių su viza kaip privatus asmuo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kvietimu  „teikti verslo ir teisines konsultacijas“. Houghas tiesiogiai dalyvauja rengiant „nepriklausomos“ Lietuvos Konstitucijos projektą ir rengiant dokumentus, kurie pagrindžia nepriklausomybės įtvirtinimo „teisėtumą“, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai.  Prieš atvykdamas į Vilnių W. Houghas daug laiko praleido Lenkijoje ir konsultavo „Solidarumą“.

O dabar klausimas „Lietuvos patriotams“. Ar įmanoma pasiekti nepriklausomybę nuo vienos šalies, esant visiškoje priklausomybėje nuo kitos? Ir dar. Kur dingsta nacionalinė savigarba ir kaip vyksta virsmas į čiabuvius, kurie mokomi gaminti Molotovo kokteilius? Ir mokomi rašyti savo „nepriklausomą“ Konstituciją? Galbūt V. Landsbergis  atsakys  tautai į šį klausimą? Gal būt jis, kaip „suverenios“ valstybės prezidentas, paaiškins savo piliečiams, kodėl lietuviški laikraščiai skelbia universalią CŽV instrukciją Rytų Europos ir TSRS šalims apie viešąją gynybą „Išgyventi nenusilenkiant“ (perskaityti ir perduoti) („Vienybė“, Nr. 5, 1991.01.29–04.02)?

 

(Šis straipsnis buvo parašytas kartu su bendraautoriumi V.S. OVČINSKIU.)

ŠALTINIS: http://rozamira.nl/lib/7j_scenarij/1.2.htm#1.6

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-01-14

1943 m. sausio 4 d. JAV žurnalas „Time“ pavadino Josifą Staliną 1942 metų Žmogumi.

Nuotraukoje gali būti: 1 asmuo, tekstas
JAV žurnalistika – tai komercija, produktų pardavimas, jokios teisingos informacijos, jokios tiesos, tik kuo didesnis pelnas bet kokia kaina. O didžiausią pelną visada duodavo nusikalstamas, neteisėtas verslas. Nusikalstamas verslas visais laikais buvo artimas bet kuriam JAV, Vakarų verslininkui-nusikaltėliui – kryžiaus karai, konkista, vergų prekyba, prekyba narkotikais ir ginklais, karinės intervencijos, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui – visa tai yra JAV, Didžiosios Britanijos, Vakarų Europos šalių istorija, kultūra, vakarų civilizacijos vertybės ir sėkmės, gerovės pagrindas. Tad žurnalistika Vakaruose, o po 1990 metų spalvotų revoliucijų-sąjūdžių ir Lietuvoje bei visoje posttarybinėje erdvėje, yra tik dar viena nusikalstamo verslo forma – tik verslas ir nieko daugiau.
Tokiu būdu, savaitraštis „Time“ skelbia savo žymiausių pasaulio žmonių reitingą nuo 1927 m. Žurnalas savo (?) nuožiūra atrenka „Metų žmogų“ atsižvelgdamas į tai, kokią įtaką asmuo turėjo pasaulio visuomenei, ir visiškai neatsižvelgia į tai, buvo ši įtaka pozityvi ar negatyvi.
Pirmasis žurnalo viršelį nominacijoje „Metų žmogus“ dar 1927 m. papuošė savo atvaizdu garsus amerikiečių lakūnas Charlesas Lindbergas, tikrai neeilinės drasos ir biografijos žmogus. Šios garbės jis nusipelnė už tai, kad pirmą kartą aviacijos istorijoje vienas perskrido Atlanto vandenyną. Būtent šiuo numeriu žurnalas pradėjo rašyti savotišką kroniką apie atskirų garsių asmenybių įtaką pasaulio visuomenei. Paskui Lindbergą sekė automobilių pramonės magnatas Walteris Chrysleris, „General Electric“ direktorių valdybos pirmininkas Owenas Youngas ir kiti.
1930–1940 m.m. „Metų žmonėmis“ buvo pripažinti ne tik taip vadinami “demokratiški” politikai (pvz., du kartus Franklinas Delano Ruzveltas), bet ir diktatoriai. Proamerikietiškas Kinijos nacionalistų partijos Gomindano, vėliau Taivanio autokratinis lyderis generalisimas Čiang Kai ši su žmona papuošė žurnalo viršelį 1937 m. Kitais, 1938 metais, „Metų žmogumi“ žurnalas nominavo “vieningos” fašistinės Europos lyderį Vokietijos fiurerį Adolfą Hitlerį. Tiesa, vietoj A.Hitlerio nuotraukos ant žurnalo numerio viršelio buvo įdėta viduramžių graviūra, vaizduojanti inkvizicijos kankinimus pakabinus.
1939 m., „Time“ žurnalas „Metų žmogumi“ paskelbė Tarybų Sąjungos vadovą Josifas Stalinas, kuris šiuo titulu buvo pagerbtas dar ir 1943 m. sausio 4 d., tačiau šį kartą ne kaip diktatorius, o kaip didis kovotojas su Vakarų išaugintu fašizmu – taip žurnalas „Time“ Josifą Staliną pavadino už jo lemiamą indėlį kovoje su europietišku-vokišku fašizmu 1942 metais.
Žurnalas tada rašė: „… Nei žingsnio atgal! .. 1942 metai buvo kraujo ir stiprybės metai. Žmogus, kurio vardas reiškia plieną, tas, kurio anglų kalbos žodyne yra žodžiai ‘kietas vyrukas’, – yra 1942 m. Metų žmogus. Tik Josifas Stalinas žino, kaip arti buvo Rusijos sutriuškinimas 1942 m. Ir tik Josifas Stalinas žino, kaip, kokiu būdu jam pavyko išgelbėti Rusiją. Josifas Stalinas nugalėjo. Jis yra tas kietas vyrukas… “.
Antruoju Pasauliniu karu pažymėtą dešimtmetį du kartus “Metų žmonėmis” žurnalas “Time” paskelbė tikrus karo nusikaltėlius, Šaltojo karo iniciatorius, kurie tik pasibaigus baisiausiam žmonijos istorijoje karui jau rengė naujos globalinės katastrofos planus, karinės agresijos prieš Tarybų Sąjungą planus, panaudojant jau atominį ginklą. Lietuvai šiuose Vakarų “demokratų” planuose buvo numatytos 6 atominės bombos, beje. Tai buvo Vinstonas Čerčilis, Garis Trumanas (Hirosimos ir Nagasakio atominio bombardavimo autorius) ir generolas George’as Marshallas.
Vakarų žiniasklaida dirba pagal Jozefo Gebelso metodikas – kuo didesnis melas, tuo greičiau juo patiki žmonės. Geriausias melas – tai pusė tiesos.
Jeigu TSRS vadovas Metų žmogumi tapo už tarybinės liaudies neįtikėtinai pasiaukojančią kovą prieš Vakarų hitlerinį fašizmą, tai Vakarų vadovai tokiais Metų žmonėmis, Nobelio taikos premijos laureatais tampa už nusikaltimus prieš žmoniją.
Toks ir skirtumas tarp žodžio laisvės ir Vakarų melo propagandos.
Jeigu skaitai, klausaisi Lietuvos valatkodelfinės melo propagandos visokių valkatų, kuojalų, tapinų, jakilaičių, muliūčių, žeimyčių ir pan., negaišk laiko veltui. Geriau skaityk Bibliją, kur apie juos sakoma:
“Jn 8,44
44 Jūsų tėvas-velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas”
S

Kas vyksta JAV „rinkimuose”?

Dabar jau nėra svarbu – Mičigane bus balsų perskaičiavimas ar rezultatai keisis teismo sprendimais. Pagrindinis klausimas – ar yra D.Trampas pasiryžęs eiti iki galo gindamas savo rinkėjų balsus ir ar jo šalininkai yra pasirengę išeiti į gatves palaikyti savo kandidatą.
Vakar visą dieną buvo skelbiamos įvairios naujienos iš „demokratijos tvirtovės“ (dabar apie tai kalbėti nesijuokiant jau nėra įmanoma). Prieštaringų naujienų buvo tiek daug, kad yra sunku padaryti nors kokias išvadas be jų apibendrinimo.

Pradėkime nuo JAV spaudos citatos (tai ne pokštas): Baidenas sumušė Obamos rekordą už jį balsavusių amerikiečių skaičiumi. D.Trampas taip pat sumušė už jį balsavusių amerikiečių B.Obamos rekordą. O dar dar liko nesuskaičiuoti 23 milijonai biuletenių!

Mažiausiai dviejose JAV valstijose, pagal oficialius duomenis, balsavo daugiau žmonių, nei ten yra registruota rinkėjų.
Daug kur net mirusieji prisikėlė ir balsavo (žinoma, už Baideną). Tokie atvejai užfiksuoti net keliose vietose. Niujorke ne mažiai jau mirusiųjų išsiuntė savo balsus paštu ir mirusiems kažkodėl labiau patinka Baidenas. Ir viso pasaulio sorosiniams liberalams tai atrodo visai normalu. Be juoko.

Tiesa buvo panašių stebuklų ir respublikonų stovykloje, kur vienas kandidatas, jau miręs nuo Covid-19, laimėjo rinkimus į Kongresą. Baisu ir pagalvoti, kas dėsis, kai tokie kongresmenai susirinks į posėdį.
Balsavimas paštu iškart parodė neįtikėtinus demokratijos stebuklus. Stebuklai uoliai darbavosi demokratų naudai. Pavyzdžiui, kai kurių valstijų, tradiciškai kuriuose visada laimėdavo respublikonai, gyvi gyventojai balsuoja santykiu 67 prieš 32 D.Trampo naudai. Tačiau tų, kurie balsavo paštu, balsavo 80% yra už Baideną.

Kas pasakė, kad tai „falsifikacijos“? Atsistoti ir palikti tobulia liberalų planetą! Tai apvaizdos įsikišimas, Dievo pirštas! Matėme. Žinome. Lietuvoje Dievas taip paėmė už rankos Utenoje Pupinį, kitus liberalus ir konservatorius ir atvedė tiesiai į Seimą jau ne kartą.
Tačiau stebuklai tuo nesibaigė, o tik prasidėjo.
Keliose valstijose, kur D.Trampas pirmavo didele persvara, staiga ėmė ir “atsirado” šimtai tūkstančių biuletenių. Ir visi – už Baideną. Ar galite įsivaizduoti tokį sutapimą? Argi ne stebuklas?

Mičigane, kuris visada buvo lemiamas visuose rinkimuose, D.Trampas užtikrintai pirmavo. Ir staiga ketvirtą valandą ryto, kai visiems labiausiai norisi miego, pokšt – ir atsiranda paštu išsiųstų net 138 tūkstančiai biuletenių.
Spėkite, už ką jie visi atidavė balsus? Ne 60%, ne 80%, net ne 90% balsų – VISI IKI VIENO šie biuleteniai balsavo už Baidenui. Aleliuja! Tavo keliai nežinomi, Viešpatie!

Nėra nuotraukos aprašymo.
Taip atrodo balsų skaičiavimo kreivė JAV prezidento rinkimų apygardose, kai balsus skaičiuoja patys demokratiškiausi pasaulyje JAV demokratai. “Tik rankų miklumas ir jokių maklių” (Sorosas, pats sąžiningiausias filantropas planetoje Žemė). Kur ten rusams su savo vaizdo kameromis kiekvienoje apylinkėje, būriais “nepriklausomų” stebėtojų iš ESBO, permatomomis balsadėžėmis, griežta procedūra ir apskaita… Mordoras, nėra ko lygintis su demokratijos tvirtove ant saulės nušviestos kalvos… P.s. Raudona spalva – už D.Trampą, mėlyna – už Džo Baideną, jeigu ką.

Akivaizdu, kažkas taip suįžūlėjo, kad visiškai prarado paskutinius baimės likučius. Net Lietuvoje nesu matęs tokių beprotiškų niekšybių, nors kompjuterius “laužo”, rinkimų rezultatus ir apklausas tie dar padarai su “baltomis pirštinėmis padirbinėja.
D. Trampas ne veltui D.Trumpas dar vasaros pradžioje yra sakęs, kad balsavimas paštu demokratams suteikia milžiniškas galimybes klastoti rinkimus. Tai buvo akivaizdu – ir jie tuo pasinaudojo kiek tik pajėgė.
Kita “sąžiningų ir garbingų” demokratų taktika buvo kuo greičiau suskaičiuoti balsus tose valstybėse, kuriose jie buvo įsitikinę reikiamu rezultatu, ir kiek įmanoma atidėlioti skaičiavimą ten, kur jie neabejotinai pralaimi.

Viešoje erdvėje sorosinė propaganda sukūrė įspūdį, kad Alchaimerio kamuojamas Baidenas visą laiką atletiškai pirmauja. Ir šis žinomai klaidinantis įspūdis tęsiasi iki šiol.

Iš tiesų keturiose valstijose, kuriose užtikrintai pirmauja D.Trampas, balsų skaičiavimas buvo tiesiog užšaldytas suskaičiavus kažkur apie 95% visų balsų.

Žinoma, rinkimai JAV buvo klastojami ir anksčiau. Visi puikiai prisimename 18 000 balsų už Alą Gore’ą, kurie nebuvo įskaityti Aukščiausiojo Teismo sprendimu ir tai leido laimėti Bušui jaunesniajam. Per pirmuosius Obamos rinkimus taip pat buvo skelbiama apie daugybę klastočių.

Tačiau tokio didelio masto ir, svarbiausia, tokių įžūlių ir atvirai neslepiamų klastojimų – tikrai nebuvo.
Pažeidimų sąrašą galima būti tęsti iki begalybės. Detroite biure, kur buvo skaičiuojami balsai gauti paštu, buvo užkalti langai – kad nereikalingos akys nematytų, kas vyksta. Pensilvanijoje D.Trampo stebėtojų, kur D.Trampas tikrai turėtų laimėti, tiesiog neprileido stebėti balsų skaičiavimą. Buvo dar ir rinkimų komisijų nariai, užsidėję kaukes su užrašu „Balsuok už Bideną“. Ir tokių liberaliai demokratiškų rinkimų įstatymo grubių pažeidimų buvo apstu.

Tai tik maža dalis to, ką galima nesunkiai rasti internete sugaišus tik porą valandų. Iš tikrųjų demokratų pažeidimų ir klastojimų yra kur kas daugiau ir jie masiniai.
Stebina ir tai, kad šalyje, kuri kišasi į viso pasaulio šalių vidaus reikalus , nuolat reikalauja skaidrių rinkimų ir nepriekaištingų procedūrų politiniuose procesuose, nėra vienodų balsų skaičiavimo taisyklių. Kiekviena valstija, kaip nori, taip ir skaičiuoja balsus. Svarbu, ne kas balsuoja, svarbu, kas skaičiuoja balsus – ir tai pasakė visai ne Josifas Stalinas. Kai kurios valstijos sako, kad balsavimas paštu yra sustabdomas tuo pačiu metu, kai uždaromos rinkimų apylinkės. Kitos valstijos balsus paštu priima dar dvi dienas po tiesioginio balsavimo pabaigos, dar kitose valstijose balsai paštu priimami visą savaitę po rinkimų apylinkių uždarymo. O Kalifornija ir Niujorkas apskritai pareiškė, kad balsų paštu lauks ir juos skaičiuos atitinkamai iki gruodžio 7 ir 11 d. Gruodžio! Kas čai toks per paštas, kuris laiškus toje pačioje valstybėje pristato vėliau nei per mėnesį?

Tiek to jau, jei valstijos nustato savo vietinių rinkimų tvarką – merų ar kitų vietos pareigūnų. Tačiau prezidento rinkimai yra nacionaliniai rinkimai, ir taisyklės turėtų būti vienodos visiems!
Ir šie žmonės moko kitas šalis demokratijos? Pačioje tolimiausiose Afrikos šalyje balsavimo sistema yra tobulesnė ir modernesnė nei JAV!

Mes jau nemaži vaikai, matėme, kaip “pakibdavo” kompjuteriai Kaune, kaip ilgai pirmavusi kandidatė paskui staiga tapdavo pralaimėjusi prezidento rinkimuose, kaip kandidatai prieš rinkimus, turėję tik minimalų rinkėjų palaikymą, staiga tapdavo lyderiais. Visuose tokiuose “rinkimuose” laimėdavo konservatoriai, liberalai ar jų klonai. Ir jų rinkimų štabuose “dirbo”, juos treniravo JAV demokratų partijos, soroso specialistai, užtikrinę savo marionetėms pergalę. D.Trampas nuo pat išrinkimo JAV prezidentu momento tapo JAV sorosinės žiniasklaidos, Holivudo bohemos totalinio puolimo taikiniu, nesibaigiančių patyčių, klastočių, dezinformacijos objektu. Nieko neprimena? Kaip JAV ambasadorius Lietuvoje Mullas atvyko pas prezidentą R.Paksą, vakare išlindo A.Paulauskas, M.Laurinkus, o ryte visa valatkodelfinė purvasklaida sprogo savo dvokiančiu turiniu, kuris tęsėsi iki apkaltos pabaigos. JAV “demokratai”, matyt, Lietuvoje treniravosi šiems Amerikos rinkimams.
Dar niekada neteko matyti tokio įžūlumo klastojant rinkimus kaip JAV prezidento rinkimuose-2020. Sąžiningai: niekada! Klintonidų-globalistų niekšybė peržengė visas įsivaizduojamas ribas.

Už Baideno stovintys demokratų partijos bosai visiems sako: o ką? Jūs vis tiek nieko negalite padaryti! Mes turime administracinį resursą, Volstritas, Googl’as, Youtube’as, Facebook’as ir Twitter’is už mūsų nugaros, D.Trampo šalininkai į gatves masiškai neišeis – susitaikys. Kaip visas pasaulis susitaikė su demokratų globalistų teroru, naiviai galvodamas, kad tai jų neliečia. Ir suklydo. Bet buvo vėlu.
Demokratų globalistai žaidžia va-bank, kadangi pralaimėjimo atveju jie bus priversti užleisti savo vietas demokratų partijos vadovybėje jaunesniems politikams. O tokia perspektyva reiškia, kad daugelis apsamanojusių šulų, kaip Baidenas, Klinton ir Obama, bus teisiami už korupciją, narkomaniją, pedofiliją ir savo dienas baigs kalėjime.

Jeigu demokratams vis gi pavyks užgrobti valdžią, tada jie keršys – už savo gėdingą pralaimėjimą 2016 m., keršys už visų savo “tyrimų”, apkaltų fiasko, keršys už visų Klinton ir Baidenų šeimų skandalų paviešinimą.

Keršys asmeniškai D.Trampui ir jo šeimai. Keršys už Steve’ą Bannoną. Keršys konservatyviems žurnalistams ir socialinių tinklų influenseriams. Ir taip toliau. Tokia liberalios diktatūros esmė – kad išsilaikyti valdžioje bet kokia kaina, liberalams reikia nuolat kryptingai nuodyti visuomenę, masinę sąmonę užpildyti neapykantos ir baimės toksinais, padaryti gyvenimą neįmanomu visiems savo oponentams. Liberalūs globalistai-demokratai nesustoja . Jų kovos dėl valdžios arsenalas beribis – pribloškiantys veiksmų įžūlumas ir cinizmas, melas, šmeižtas, apgaulė, apkalbos, priesaikos sulaužymas, išdavystė, išpuoliai, sabotažas, svetimų nuopelnų pasisavinimas, savo nusikaltimų priskyrimas aukoms ir priešams, dvigubi elgesio standartai, visų moralės normų, gailesčio, užuojautos , orumo paniekinimas, pačių šlykščiausių priemonių prieš oponentą panaudojimas, tokių, kurios yra jokiu būdu nepriimtinos oponentui ir dėl to oponentas nesitiki jų ir iš savo priešininko, liberalas-globalistas visada veikia iki galutinės savo niekšybės ir savnaudiškumo pergalės, veikia tol, kol yra bent menkiausia galimybė kenkti, jie nepripažįsta pralaimėjimo, jie gali pripažinti taktinį atsitraukimą, kad vėliau galėtų vėl smogti naują šlykštų smūgį. Ir jie tai darė, daro ir darys. Priešingu atveju bus teisiami už savo nesuskaičiuojamus nusikaltimus.
Apie tokią „smulkmeną“ kaip žodžio laisvė bus galima pamiršti. Klintonidų kontroliuojami „Facebook“, „Twitter“ ir „Google“ tai jau demonstruoja keletą metų. Apie daugelį kitų žmogaus teisių ir laisvių taip pat.

Pagrindinis klausimas dabar nėra net tai, ar bus Mičigane perskaičiuoti balsai ar tai padarys teismas savo sprendimu. Pagrindinis klausimas – ar D.Trampas yra pasirengęs eiti iki galo gindamas savo rinkėjų balsus ir ar jo šalininkai yra pasirengę išeiti į gatves už savo kandidatą. Ar Donaldas turės tiek jėgų, kaip paskutinis Europos diktatorius ir savo šalies patriotas Aleksandras Lukašenko, išeiti kartu su savo sūnumi su ginklu rankoje ginti Tiesos?

Jei D.Trampas dabar bus nutildytas, tada milijonų respublikonų ir tradicinių konservatorių balsai bus nutildyti amžiams. Niekas iš giluminės vyriausybės neleis atsirasti antram D.Trampui dar kartą.

JAV valstybės departamentas paskelbė pranešimą apie „Rusijos propagandos ekosistemą“

GEC Special Report: Russia's Pillars of Disinformation and ...JAV valstybės departamento, kuris koordinuoja visų JAV globalinių propagandos ir melo korporacijų informacinio karo prieš viso pasaulio tautas atakas, Globalinio melo centras (GEC) paskelbė pranešimą „Rusijos dezinformacijos ir propagandos ekosistemos pagrindai“, kuriame aprašoma „Rusijos propagandos ir dezinformacijos sistema“.

Iš esmės šis “centras” šiame pranešime atskleidė JAV vykdomo informacinio karo prieš viso pasaulio tautas metodus, priemones, negarbingas formas, visą JAV ir jos kontroliuojamų feikinių naujienų gamybos, platinimo ir poveikio nešvarų arsenalą. Tačiau, kaip tai įprasta JAV informacinio karo nusikaltėliams, visus JAV, Didžiosios Britanijos, ES, NATO vykdomo globalinio informacinio karo nusikaltimus “nurašė” savo įvykdytų tarptautinių nusikaltimų aukoms ir  pirmiausia, žinoma, Rusijai. Rusija, matote, jau išmoko daugiau ar mažiau sėkmingai atremti Vakarų informacinio karo agresijas, sėkmingai demaskuoja JAV-NATO tarptautinius nusikaltimus ir nuolat viešina “šviesiųjų demokratų” nešvarius darbelius pasaulio bendruomenei. Maža to, Rusija savarankiškai, niekieno nepadedama sukūrė labai efektyvią globalinę televiziją Russia Today, kuri negailestingai kasdien transliuoja tiesą apie JAV-NATO globalinį melo ir dezinformaciją. Ir tokių Rusijos kontroliuojamų tarptautinių televizijos ir radijo kanalų klausosi vis daugiau žmonių visame pasaulyje. Tokia “agresyvi” Rusijos savigyna nuo Vakarų informacinio karo agresorių išpuolių sukėlė NATO kolonizatorių įniršį – JAV, Didžiosios Britanijos dezinformacijos platintojai nėra pratę atsakyti už savo tarptautinius nusikaltimus, jie net sveikos, sąžiningos konkurencijos negali pakęsti. Visą 20 amžių užtikrintai dominavę globalinio melo ir dezinformacijos srityje tarptautiniai Vakarų smegenų plovikai pajuto realią Niurnbergo Tribunolo grėsmę už jų nebaudžiamai vykdytus visą amžių nusikaltimus žmoniškumui. Ir griebiasi visų, pačių nešvariausių priemonių, kad išvengtų baudžiamojo nuosprendžio.

NATO šalių dezinformacijos priemonėse dominuojančios gebelsiškos propagandos taisyklės skelbia:

– kuo didesnis melas, tuo greičiau juo patiki žmonės;

– tūkstantį kartų pakartotas melas darosi panašus į tiesą;

– per masines NATO dezinformacijos priemones galima bet kurią tautą padaryti valdoma gyvulių minia;

– atimk iš žmonių jų tikrą istoriją, ir kita karta išaugs mankurtais;

– Vakarų pasaulio “vertybių” propagandai svarbu ne faktai, svarbiausia yra paveikti žmonių emocijas, sukuriant netikrą grėsmę ir dehumanizuojant priešininką.

Šios ir kitos Jozefo Gebelso taisyklės, tapusios Vakarų žiniasklaidos (?) pagrindu,   padėjo NATO kolonizatoriams pavergti daugybę tautų, išplauti didelėms žmonių masėms smegenis iki beviltiško idiotizmo lygio. Ypatingai  tokiai melagingai liberaliai dezinformacijai yra imlūs nacionalistai, religiniai fanatikai, bestuburiai kompradorai ir savanaudžiai niekšai bet kurioje etninėje bendruomenėje. Juos tiesiog užburia JAV-NATO propagandinis melas, totalinė dezinformacija, fašistinės idėjos, militarizmo psichozė, pateikiami patriotinės, etninės, religinės ar liberalios laisvės mitologijos padaže. Svarbu, kad JAV-NATO dezinformacija būtų nuolat transliuojama į mases per visus vietinės propagandos kanalus. Ir šiuos kanalus privalo kontroliuoti kruopščiai atrinkti vietiniai informacinio karo prieš savo tautas nusikaltėliai. Tokie kanalai dar išdidžiai vadinami (kad totalinio smegenų plovimo aukos, masinės dezinformacijos vartotojai nesuprastų, jog jais yra begėdiškai manipuliuojama) “nacionaliniais” transliuotojais. Kaip buvo paskirta LRT vadove gyvuliškai rusobiško “Delfio” buvusi kuratorė Monika, manau, visi pamenate. Visose kitose “nepriklausomose” Lietuvos medijose kadrai atrenkami tuo pačiu landsberginės filtracijos būdu – nors ir kiaulė, bet sava. Tokiam postui užimti kvalifikacija yra dešimtas dalykas. Svarbu yra lojalumas liberalios niekšybės sistemai, ištikimybė liberalizmo principams ir besąlygiškas paklusnumas šeimininkams iš Vašingtono ir Londono. Jokių klausimų neuždavinėti – pasakė Vašingtone “Fas!”,  ir lojame ant metropolijos priešų 24/7 online režimu.

Taigi, minėtas “pranešimas” apima  net 77 totalinės JAV dezinformacijos puslapius, ir turinio galite neskaityti, jeigu perskaitėte aukščiau pacituotus daktaro Jozefo Gebelso melo propagandos principus. Jie tokie veiksmingi, kad nemaža dalis praėjusių JAV dezinformacijos smegenų plovimo mašiną japonų jau tiki, kad 1945-08-06 atominę bombą ant Hirosimos numetė ne “demokratai” JAV, o “tironas” TSRS ir J. Stalinas asmeniškai!!.. Jeigu galima taip drastiškai išplauti smegenis branduolinį pragarą patyrusioms amerikiečių aukoms, tai kokiems nors estams, ukrainiečiams, gruzinams ar lietuviams bet kuris tapinas su savo apgailėtina tv-bla-bla-šou čiabuviams stogą nuraus negrįžtamai. Ir tiesa, tokia sąmonės kolonizavimo televizija privalo vadintis itin gražiai, kad avys nesuprastų, pavyzdžiui “Laisvė.tv”. Arba “Teisė žinoti”. Arba tiesiog “Naujienos”, kuriose naujienų su žiburiu nerasi – tik kalnas propagandos.

Negalima nepacituoti šio “pranešimo” perlų: “Rusijos dezinformacijos ir propagandos ekosistema – tai oficialių, valdomų ir anoniminių komunikacijos priemonių ir platformų visuma, kuriuos Rusija naudoja kurdama ir platindama melagingas istorijas. Ekosistema susideda iš penkių pagrindinių komponentų: oficialios vyriausybės komunikacijos, valstybės finansuojami globaliniai transliacijų kanalai, nepriklausomų išteklių kūrimas, socialinių tinklų išnaudojimas ir kibernetinė dezinformacija “, – labai rimtu teigiama JAV valstybės departamento, pasaulinio dezinformacijos tinklo koordinatoriaus svetainėje paskelbtame pranešime.

Čia kas buvo?!..  JAV Valstybės departamentas ką tik sudegino Lietuvos ir kitų marionetinių režimų melo propagandos kontoras. Iki pamatų pelenais pavertė. Iš JAV propagandistų pateikto  Rusijos propagandos ekosistemos apibrėžimo tiesiog milžinišku ūgiu ir visu savo pasibjaurėtinu turiniu iškyla … valatkodelfinės nešvarios propagandos sorosinis statinys. LRT – LNK,tv3, dezinfotv, Lietuvos Rytas, delfis, M1, Laisvės meluoti.tv). Įvairūs “institutai, Rytų Europos pornostudijų centrai, “ekspertai”, “apžvalgininkai”, “specialistai”, “nepriklausomi” visi iki koktumo. Visokie sąjūdžiai, sąjungos, fašistinės, militaristinės, jaunimo  organizacijos. Ir pagaliau visokie socialinių tinklų padugnės, etatiniai skundikai, provokatoriai, jorkšyrų elfai, vatnikai, vakcinos nuo vatnikų, meškiukai ir panašus zoologijos sodas. Ir visą šitą milžinišką žmonių kvailinimo sistemą visose bananų respublikose kontroliuoja … JAV, Didžioji Britanija.  Būten šios šalys sugebėjo žodžiams ” Vakarų totalinis melas ir totalinė dezinformacija” sudėti visiškai priešingą prasmę – “kova su Rusijos propaganda”. Išradinga, turiu pripažinti.

 Lietuvos minėtoje “kovos su Rusijos propaganda” melo ir dezinformacijos sistemos aviliuoseje net “darbuotojai” tie patys dūzgia, laksto suprakaitavę iš vienos melo kontoros į kitą. Padugnių visoms lietuviškų “kibernetinių saugumo pajėgų” kontoroms jau nepakanka, kadangi save gerbiantys žmonės tokiose vietose dirbančiais savęs neįsivaizduoja. Padorių žmonių visuomenėje, kaip ten liberalai nesistengtų nuleisti visus iki liberalaus gyvulio lygio, vis tiek yra daugiau. Todėl žydriesiems savukynams ir tenka “plušėti” keliais etatais. Ačiū  dėdei Semui, jis žalio pjaustyto beverčio popieriaus savo vergams prispausdina pakankamai, o Judo sidabriniai jiems nekvepia.

Bet grįžkime prie “pranešimo” perlų. Kaip Rusijos dezinformacijos ir propagandos pavyzdžiai yra pateikiamos ilgai ir kantriai rinktos  Rusijos  žiniasklaidos priemonių antraštės. Labiau tikėtina, kad šias antraštes kūrė patys Vašingtono fantazuotojai. Jiems po Skrypalių “nužudymo” feiko ir panašių rusofobinių klastočių paleidimo į pasaulį sukurpti kažkokią antraštę – vieni juokai, vienos pypkės, kaip sakė Šerlokas Holmsas, reikalas. Net nepatogu siūlyti perskaityti kokių nors LT oficiozų bet kurios dienos pranešimų antraštes apie Rusiją. Ten tik svastikos dar nespausdina, o visa kita beveik niekuo nesikiria nuo II Pasaulinio karo laikų J.Gebelso propagandos ministerijos pranešimų apie TSRS. Vienas prie vieno.

Toliau pranešimo autoriai savo agentus visame pasaulyje stiliuje “Mes – NATO! Mes – gauja! Ujujui!” drasina beribėmis JAV -NATO melo galimtybėmis – nors „Rusijos dezinformacija (skaityk, tiesa apie JAV-NATO nusikaltimus žmoniškumui) kelia grėsmę, ji nelieka neišspręsta“.„JAV vyriausybė, mūsų sąjungininkai ir partneriai, viso pasaulio informacinio karo nusikaltėliai, melagiai ir klastotojai, JAV kontroliuojamos tarptautinės institucijos, JAV valdomos 5 kolonos visame pasaulyje, kompradoriniai elitai, pseudomokslų akademinės bendruomenės, grobuoniškas globalinis privatusis sektorius ir viso pasaulio padugnės nesėdės be darbo, kol Rusija sėkmingai naudodama  šiuolaikinės komunikacijos formas narsiai kovos su Vakarų pasaulio dezinformacija, kol Rusija nuolat viešins JAV-NATO nusikaltimus prieš žmoniją, demaskuos  Vakarų feikines naujienas, dėl ko visas pasaulis vis plačiau atveria akis į JAV-Didžiosios Britanijos nusikalstamą praktiką informacinėje erdvėje, o tautos vis drasiau nusimeta JAV-NATO platinamus masinės sąmonės kolonizacijos pančius ir pamato Vakarų kolonizatorius Tiesos šviesoje, pamato Vakarų “demokratų” melą, liberalų diktatūrą tokius, kokie jie yra  iš tiesų” – sakoma tarp eilučių pranešime. Ir Vakarų globalinės dezinformacijos tinklai neketina sudėti ginklų, žada didinti melo produkcijos gamybą keleriopai.

Pasaulinis melo centras (GEC) vadovauja ir koordinuoja JAV federalinės vyriausybės pastangas skleisti užsienyje ir šalies viduje propagandą ir dezinformaciją, kovoja su Tiesa, su alternatyviais informacijos šaltiniais, skleidžiančiais tiesą apie kapitalizmo, liberalizmo, globalizmo ir JAV-NATO tarptautinius nusikaltimus. Geras melas – tai pusė tiesos, teigia GEC ančių kepėjai.

Liepos pabaigoje JAV valstybės departamentas paprašė padidinti dvigubai – iki 138 mln. USD – GEC finansavimą 2021 m., kad būtų masiškiau gaminami antirusiški, antikinietiški, antitarybiniai prasimanymai su skambiu pavadinimu “kova su „Rusijos propaganda“. Savo kalboje JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo pavadino Rusiją „destabilizuojančia autoritarine jėga Ukrainoje, Sirijoje, Libijoje ir Vakarų demokratijose“, kuriose valstybinius perversmus, karines intervencijas, bombardavimus, žudynes ir kitus tarptautinius nusikaltimus jaus spėjo įvykdyti JAV-NATO karo nusikaltėliai.

Ko laukti Lietuvoje? Akivaizdu, landsberginės chuntos kontroliuojami melo ir propagandos centrai organizuos naują “raganų medžioklės” sezoną, naują liberalios cenzūros, patriotinės diktatūros bangą, vėl surengs parodomuosius susidorojimo su kitaminčiais politinius teismo farsus, pasiųs už grotų dar kartą A.Paleckį, nuteis dar vieną P.Masilionį, nuvers dar vieną paminklą tarybiniam lietuvių literatūros klasikui, priims dar vieną žodžio laisvę drastiškai ribojantį įstatymą, paleis nuo grandinių liberalių, fašistinių organizacijų smogikus ar kažką panašaus. Tiesos ministerijos kovos su minties nusikaltimais arsenale priemonių pakanka.

O kol kas JAV, kurios kišasi į beveik viso pasaulio šalių vidaus reikalus ir ypatingai į tų šalių rinkimus, paskelbė 10 mln. dolerių premiją tam , kuris sukurps įtikinamiausią feiką apie “Rusijos kišimąsį į JAV rinkimų procesą”. JAV Senatas išleido net 22 mln. USD ieškodamas Kremliaus rankos praėjusiose 2016 metų JAV prezidento rinkimuose. Ir nieko nerado. Sunku yra ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, kai ten jos nėra ir būti negali. Todėl JAV globalinės dezinformacijos koordinavimo centras Valstybės departamentas nutarė eiti Vakarų dezinformatorių pramintu ir patikimu taku – patys sukurs melą ir patys save apdovanos už kovą su juo.

Proamerikietiški melagiai ir dezinformatoriai visose šalyse kurtinančiai drožia plunksnas. Naujas ančių medžioklės sezonas JAV-NATO melo prerijose prasideda.

Paskelbtas Vladimiro Putino straipsnis “75-ieji Didžiosios pergalės metai: bendra atsakomybė už istoriją ir ateitį”

VILNIUS, birželio 19 — Sputnik. Praėjo 75 metai nuo Didžiojo Tėvynės karo pabaigos. Per šiuos metus išaugo kelios kartos. Pasikeitė politinis planetos žemėlapis. Nebėra Tarybų Sąjungos, iškovojusios grandiozinę, triuškinamą pergalę prieš nacizmą, išgelbėjusios visą pasaulį. Ir patys to karo įvykiai, net ir jo dalyviams, yra tolima praeitis. Tačiau kodėl gegužės 9-oji Rusijoje švenčiama kaip svarbiausia šventė, o birželio 22 dieną gyvenimas tarsi užšąla ir norisi verkti?

Įprasta sakyti: karas paliko gilų pėdsaką kiekvienos šeimos istorijoje. Už šių žodžių slypi milijonų žmonių likimai, jų kančios ir netekties skausmas. Pasididžiavimas, tiesa ir atmintis.

Mano tėvams karas yra siaubingas blokados Leningrado kančios, kai mirė mano dvejų metukų brolis Vytia, kur mama išgyveno per stebuklą. Turėdamas išlygą, tėvas savo noru gynė gimtąjį miestą — jis elgėsi taip, kaip milijonai sovietų piliečių. Jis kovojo “Nevskio” placdarme, buvo sunkiai sužeistas. Ir kuo toliau šie metai, tuo didesnis poreikis pasikalbėti su tėvais, sužinoti daugiau apie jų gyvenimo karinį laikotarpį. Bet jau nieko neįmanoma paklausti, todėl aš širdyje saugau pokalbius su savo tėvu ir motina šia tema, jų emocijas.

Rusijos ambasados ​​pastatas Lietuvoje
© DEPOSITPHOTOS / ALEKSANDR VOLKOV Rusijos ambasada sureagavo į Rusijos diplomato iškvietimą į Lietuvos URM
Man ir mano bendraamžiams svarbu, kad mūsų vaikai, anūkai, proanūkiai suprastų, kokius išbandymus ir kančias išgyveno jų protėviai. Kaip, kodėl jie sugebėjo išgyventi ir laimėti? Iš kur atsirado jų tikras geležinis tvirtumas, kuris nustebino ir sužavėjo visą pasaulį? Taip, jie saugojo savo namus, vaikus, gimines, šeimą. Bet visus vienijo meilė Tėvynei, Gimtinei. Šis gilus, asmeniškas jausmas atsispindi pačioje mūsų tautos esmėje ir tapo vienu iš ryžtingiausių jos herojiškos, pasiaukojamos kovos su naciais ramsčiu.

Žmonės dažnai klausia: kaip elgsis dabartinė karta, ką ji darys kritinėje situacijoje? Prieš mano akis yra jauni gydytojai, slaugytojai, kartais vakarykščiai studentai, kurie šiandien eina į “raudonąją zoną” norėdami išgelbėti žmones. Mūsų kareiviai, kovojantys su tarptautiniu terorizmu Šiaurės Kaukaze, kovojantys Sirijoje iki mirties, yra labai jauni vaikinai! Daugelis legendinės, nemirtingos šeštosios oro desantininkų kuopos karių buvo 19–20 metų. Bet jie visi parodė, kad yra verti mūsų Tėvynės karių, kurie ją gynė per Didįjį Tėvynės karą, žygdarbio.

Todėl esu įsitikinęs, kad Rusijos tautų požymis yra vykdyti savo pareigą, negailėti savęs, jei to reikalauja aplinkybės. Nesavanaudiškumas, patriotizmas, meilė savo namams, šeimai ir tėvynei — šios vertybės vis dar yra svarbios Rusijos visuomenei. Apskritai, mūsų šalies suverenitetas didžiąja dalimi priklauso nuo jų.

Dabar mes turime naujas tradicijas, kurios gimė iš žmonių, pavyzdžiui, pavyzdžiui, “Nemirtingasis pulkas”. Tai mūsų dėkingos atminties, kraujo, gyvo kartų ryšio žygis. Milijonai žmonių eina į procesijas su savo artimųjų, kurie gynė Tėvynę ir nugalėjo nacizmą, nuotraukomis. Tai reiškia, kad jų gyvenimas, išbandymai ir aukos, pergalė, kurią jie mums davė, niekada nebus pamiršti.

Mūsų atsakomybė prieš praeitį ir ateitį yra padaryti viską, kad nepasikartotų baisios tragedijos. Todėl aš laikau savo pareiga parašyti straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą ir Didįjį Tėvynės karą. Ne kartą aptariau šią idėją pokalbiuose su pasaulio lyderiais, susidūriau su jų supratimu. Praėjusių metų pabaigoje NVS šalių vadovų viršūnių susitikime visi buvome vieningi: svarbu palikuoniams perduoti atmintį, kad pergalę prieš nacizmą iškovojo pirmiausia sovietų žmonės, kad šioje didvyriškoje kovoje — fronte ir užfrontėje, petys į petį — stovėjo visų Tarybų Sąjungos respublikų atstovai. Tada kalbėjausi su kolegomis apie sunkų prieškario laikotarpį.

Šis pokalbis sukėlė didelį atgarsį Europoje ir pasaulyje. Taigi, atsigręžimas į praeities pamokas yra tikrai būtinas ir aktualus. Tuo pačiu metu buvo daug emocijų, blogai slepiamų kompleksų ir triukšmingų kaltinimų. Nemažai politikų įpratę suskubo pareikšti, kad Rusija bando perrašyti istoriją. Tačiau jie negalėjo paneigti nė vieno fakto, nė vieno pateikto argumento. Aišku, juk sunku ir neįmanoma ginčytis su tikrais dokumentais, kurie, beje, saugomi ne tik rusų, bet ir užsienio archyvuose.

URM Lietuvoje
© DEPOSITPHOTOS / VILAXLT Lietuva išreiškė protestą Rusijai dėl bandymų “reabilituoti” Molotovo-Ribentropo paktą
Todėl reikia tęsti priežasčių, lėmusių pasaulinį karą, analizę, galvojant apie sunkius jo įvykius, tragedijas ir pergales, apie jo pamokas — mūsų šaliai ir visam pasauliui. Ir čia, pasikartosiu, labai svarbu remtis tik archyvine medžiaga, amžininkų liudijimais, kad būtų išvengta bet kokių ideologinių ir politizuotų spėlionių.

Dar kartą primenu jums akivaizdų dalyką: giluminės Antrojo pasaulinio karo priežastys daugiausia kyla dėl sprendimų, priimtų po Pirmojo pasaulinio karo. Versalio sutartis Vokietijai tapo gilios neteisybės simboliu. Iš esmės, tai buvo šalies apiplėšimas, kuri buvo įpareigota sumokėti milžiniškas reparacijas Vakarų sąjungininkams, ir tai išsekino jos ekonomiką. Vyriausiasis sąjungininkų pajėgų vadas prancūzų maršalas F. Fošas (Fauch) pranašiškai apibūdino Versalį: “Tai nėra taika, tai yra paliaubos dvidešimčiai metų”.

Būtent nacionalinis pažeminimas sukūrė dirvą radikalioms ir revanšistinėms nuotaikoms Vokietijoje. Naciai sumaniai žaidė šiais jausmais, konstravo savo propagandą, žadėdami išgelbėti Vokietiją nuo “Versalio palikimo”, atkurti jos buvusią galią. Iš esmės pastūmėjo vokiečių tautą į naują karą. Paradoksalu, bet tam tiesiogiai ar netiesiogiai padėjo Vakarų valstybės, pirmiausia Jungtinė Karalystė ir JAV. Jų finansiniai ir pramoniniai sluoksniai labai aktyviai investavo į Vokietijos gamyklas, gaminančias karinės paskirties produkciją. Aristokratijos ir politinės struktūros tarpe buvo daug radikalių, kraštutinių dešiniųjų, nacionalistinių judėjimų, kurie stiprėjo Vokietijoje ir Europoje, šalininkų.

Versalio “pasaulio tvarka” sukėlė daugybę paslėptų prieštaravimų ir atvirų konfliktų. Jų pagrindą sudarė naujųjų Europos valstybių sienos, kurias savavališkai nubrėžė Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai. Beveik iškart po jų pasirodymo žemėlapyje prasidėjo teritoriniai ginčai ir abipusiai ieškiniai, kurie virto uždelsto veikimo bomba.

Vienas iš svarbiausių Pirmojo pasaulinio karo padarinių buvo Tautų lygos sukūrimas. Ši tarptautinė organizacija labai tikėjosi užtikrinti ilgalaikę taiką ir kolektyvinį saugumą. Tai buvo progresyvi idėja, kurios nuoseklus įgyvendinimas, be perdėjimo, galėjo užkirsti kelią pasaulinio karo siaubo pasikartojimui.

Tačiau Tautų lyga, kurioje dominavo laimėjusios valstybės — Didžioji Britanija ir Prancūzija, parodė savo neveiksmingumą ir tiesiog paskendo tuščiose diskusijose. Tautų lygoje ir iš esmės Europos žemyne ​​nebuvo išgirsti nuolatiniai Tarybų Sąjungos raginimai formuoti lygią kolektyvinio saugumo sistemą. Visų pirma sudaryti Rytų Europos ir Ramiojo vandenyno regiono paktus, kurie galėtų sudaryti kliūtį agresijai. Šie pasiūlymai buvo ignoruojami.

Lietuvos Respublikos Seimas
ФОТО: COMMONS.WIKIMEDIA.ORG Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, smerkiančią “Rusijos bandymus perrašyti istoriją”
Tautų lyga nesugebėjo užkirsti kelio konfliktams įvairiose pasaulio vietose, tokiose kaip Italijos išpuolis prieš Etiopiją, Ispanijos pilietinis karas, Japonijos agresija prieš Kiniją ir Austrijos anšliusas. Pagal Miuncheno susitarimą, kuriame, be Hitlerio ir Musolinio, dalyvavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vadovai, visiškai pritarus Tautų lygos tarybai, įvyko Čekoslovakijos išardymas. Šiuo atžvilgiu atkreipiu dėmesį, kad Stalinas, kitaip nei daugelis tuometinių Europos lyderių, nesuteršė savęs asmeniniu susitikimu su Hitleriu, kuris tada Vakarų sluoksniuose buvo žinomas kaip garbingas politikas ir buvo laukiamas svečias Europos sostinėse.

Čekoslovakijos padalijime Lenkija taip pat veikė kartu su Vokietija. Jie iš anksto ir kartu nutarė, kam atiteks tam tikros Čekoslovakijos žemės. 1938 metų rugsėjo 20 dieną Lenkijos ambasadorius Vokietijoje J. Lipskis informavo Lenkijos užsienio reikalų ministrą J. Beką apie Hitlerio patikinimus: “Jei Lenkijos ir Čekoslovakijos reikalas virs konfliktu dėl Lenkijos interesų Ciešyne, Reichas užims mūsų [lenkų] pusę”. Nacių vadovas netgi davė užuominų, patarė, kad lenkų veiksmų pradžia “sektų… tik po to, kai vokiečiai okupavo Sudetų kalnus”.

Lenkija suprato, kad be Hitlerio paramos jos agresyvūs planai bus pasmerkti žlugti. Čia pacituosiu 1938 metų spalio 1 dienos Vokietijos ambasadoriaus Varšuvoje G. A. Moltkės pokalbio su J. Beku apie Lenkijos ir Čekijos santykius ir TSRS poziciją šiuo klausimu įrašą. Štai kas ten parašyta: “Ponas Bekas… išreiškė didelį dėkingumą už lojalų Lenkijos interesų aiškinimą Miuncheno konferencijoje ir už santykių nuoširdumą Čekijos konflikto metu. [Lenkijos] vyriausybė ir visuomenė visiškai gerbia fiurerio ir Reicho kanclerio pozicijas”.

Čekoslovakijos padalijimas buvo žiaurus ir ciniškas. Miunchenas panaikino net tas oficialias trapias garantijas, kurios liko žemyne, parodė, kad tarpusavio susitarimai buvo beverčiai. Būtent Miuncheno sąmokslas tapo gaiduku, kurį paleidus išvengti didelio karo Europoje jau buvo neįmanoma.

Šiandien Europos politikai, pirmiausia Lenkijos vadovai, norėtų “nutylėti” Miuncheną. Kodėl? Ne tik todėl, kad jų šalys tada išdavė savo įsipareigojimus, palaikė Miuncheno susitarimą ir kai kurios netgi dalyvavo dalijantis grobį, bet ir todėl, kad buvo nepatogu prisiminti, kad tomis dramatiškomis 1938-ųjų dienomis tik Tarybų Sąjunga užstojo Čekoslovakiją.

Tarybų Sąjunga, remdamasi savo tarptautiniais įsipareigojimais, įskaitant susitarimus su Prancūzija ir Čekoslovakija, bandė užkirsti kelią tragedijai. Lenkija, siekdama savo interesų, padarė viską, kad Europoje nesusikurtų kolektyvinio saugumo sistemos. 1938 metų rugsėjo 19 dieną Lenkijos užsienio reikalų ministras J. Bekas rašė minėtam ambasadoriui J. Lipskiui prieš jo susitikimą su Hitleriu: “Per praėjusius metus Lenkijos vyriausybė keturis kartus atmetė pasiūlymą prisijungti prie tarptautinės intervencijos ginant Čekoslovakiją”.

Didžioji Britanija, taip pat Prancūzija, kuri tada buvo pagrindinė čekų ir slovakų sąjungininkė, pasirinko atsisakyti savo garantijų ir palikti šią Rytų Europos šalį sudraskymui. Ne tik mesti, bet ir nukreipti nacių siekius į rytus, kad Vokietija ir Tarybų Sąjunga neišvengiamai susidurtų ir ištuštintų viena kitą.

Būtent tokia buvo Vakarų “nuraminimo” politika. Ir ne tik Trečiojo Reicho, bet ir kitų vadinamojo Antikominterno pakto — fašistinės Italijos ir militaristinės Japonijos — narių atžvilgiu. Jos kulminacija Tolimuosiuose Rytuose buvo anglų ir japonų 1939 metų vasarą sudarytas susitarimas, kuris suteikė Tokijui laisvę Kinijoje. Pirmaujančios Europos valstybės nenorėjo pripažinti mirtino pavojaus, kurį visam pasauliui kėlė Vokietija ir jos sąjungininkai, tikėdamiesi, kad pats karas juos aplenks.

Miuncheno susitarimas parodė Tarybų Sąjungai, kad Vakarų šalys saugumo klausimus spręs neatsižvelgdamos į jos interesus ir, pasitaikius progai, galės sudaryti antitarybinį frontą.

Tuo tarpu Tarybų Sąjunga stengėsi išnaudoti paskutinę galimybę sukurti antihitlerinę koaliciją, pakartosiu, nepaisydama veidmainiškos Vakarų šalių pozicijos. Taigi, per žvalgybos tarnybas tarybinė vadovybė gavo išsamią informaciją apie anglų ir vokiečių užkulisių kontaktus 1939 metų vasarą. Atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad jie buvo labai intensyvūs ir beveik tuo pačiu metu su trišalėmis Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir TSRS atstovų derybomis, kurias Vakarų partneriai sąmoningai uždelsdavo. Cituoju šiuo atžvilgiu Britanijos archyvų dokumentą — tai yra britų karinės misijos, kuri atvyko į Maskvą 1939 metų rugpjūtį, nurodymas. Jame aiškiai nurodoma, kad delegacija turėtų “derėtis labai lėtai”; kad “JK vyriausybė nėra pasirengusi prisiimti įrašytų įsipareigojimų, kurie bet kokiomis aplinkybėmis galėtų apriboti mūsų veiksmų laisvę”. Taip pat atkreipiu dėmesį: priešingai nei britų ir prancūzų, tarybinei delegacijai vadovavo vyresnieji Raudonosios armijos vadovai, turintys visus reikiamus įgaliojimus “pasirašyti karinę konvenciją dėl Anglijos, Prancūzijos ir TSRS karinės gynybos organizavimo prieš agresiją Europoje”.

Savo vaidmenį nepavykusiose derybose suvaidino ir Lenkija, kuri nenorėjo jokių įsipareigojimų tarybinei pusei. Net spaudžiant Vakarų sąjungininkams, Lenkijos vadovybė atsisakė bendradarbiauti su Raudonąja armija kovoje su Vermachtu. Ir tik paaiškėjus apie Ribentropo atvykimą į Maskvą, J. Bekas nenoriai, ne tiesiogiai, bet per prancūzų diplomatus informavo tarybinę pusę: “Bendrų veiksmų prieš Vokietijos agresiją atveju neatmetamas Lenkijos ir TSRS bendradarbiavimas, atsižvelgiant į technines sąlygas, kurios turi būti nustatytos”. Tuo pat metu jis paaiškino savo kolegoms: “Aš neprieštarauju šiai formuluotei tik tam, kad palengvintum taktiką, ir mūsų principinis požiūris į TSRS yra galutinis ir nesikeičia”.

Esant tokiai situacijai, Tarybų Sąjunga pasirašė Nepuolimo sutartį su Vokietija, iš esmės tai padarė paskutinė iš visų Europos šalių. Be to, esant realiam pavojui susidurti su dviem frontais — su Vokietija vakaruose ir su Japonija rytuose, kur jau vyko intensyvios kautynės prie Chalchin Gol upės.

Stalinas ir jo aplinkiniai nusipelno daugybės teisingų kaltinimų. Prisimename ir režimo nusikaltimus mūsų tautai, ir masinių represijų siaubą. Kartoju, tarybiniams lyderiams gali būti priekaištaujama įvairiai, tačiau tik ne dėl to, kad jie nesuprato išorinių grėsmių pobūdžio. Jie matė, kad Tarybų Sąjungą bandoma palikti vieną su Vokietija ir jos sąjungininkais, ir veikė pripažindami šį realų pavojų, kad laimėtų brangų laiką šalies gynybos stiprinimui.

Dėl tuo metu sudaryto Nepuolimo pakto dabar daug kalbama ir skamba daug pretenzijų konkrečiai šiuolaikinei Rusijai. Taip, Rusija yra TSRS įpėdinė, ir tarybinis laikotarpis su visais triumfais ir tragedijomis yra neatsiejama mūsų tūkstantmetės istorijos dalis. Bet taip pat primenu, kad Tarybų Sąjunga pateikė teisinį ir moralinį vertinimą vadinamajam Molotovo-Ribentropo paktui. 1989 metų gruodžio 24 dieną Aukščiausiosios Tarybos rezoliucijoje slapti protokolai buvo oficialiai pasmerkti kaip “asmeninės galios aktas”, kuris visiškai neatspindėjo “tarybinių žmonių, neatsakingų už šį sąmokslą, valios”.

Tuo pat metu kitos valstybės mieliau neatsimena susitarimų, kuriuose yra nacių ir Vakarų politikų parašai. Jau nekalbant apie tokio bendradarbiavimo teisinį ar politinį vertinimą, įskaitant tylų kai kurių Europos lyderių pritarimą barbariškiems nacių planams, net iki pat jų tiesioginio skatinimo. Kokia yra ciniška Lenkijos ambasadoriaus Vokietijoje J. Lipskio frazė, pasakyta 1938 metų rugsėjo 20 dieną interviu su Hitleriu: “Už žydų klausimo išsprendimą, mes [lenkai] pastatysime jam… gražų paminklą Varšuvoje”.

Stalinas, archyvinė nuotrauka
© SPUTNIK / КИРИЛЛ КАЛЛИНИКОВ Vakarai smerkia Staliną už tai, ką ir patys darė
Mes taip pat nežinome, ar buvo kokių nors “slaptų protokolų” ir priedų prie daugelio šalių susitarimų su naciais. Belieka tik “patikėti žodžiu”. Visų pirma, medžiaga apie slaptas anglų ir vokiečių derybas iki šiol neišslaptinta. Todėl raginame visas valstybes suintensyvinti savo archyvų atidarymo procesą, paskelbti anksčiau nežinomus prieškario ir karinio laikotarpio dokumentus — kaip tai pastaraisiais metais daro Rusija. Čia esame pasirengę plačiam bendradarbiavimui, bendriems istorikų tyrimų projektams.

Bet grįžtame į įvykius prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Buvo naivu tikėti, kad, susidorojęs su Čekoslovakija, Hitleris nepareikš eilinių teritorinių pretenzijų. Šį kartą savo bendrininkei Čekoslovakijos padalijimo procese — Lenkijai. Beje, pretekstu čia taip pat tapo Versalio palikimas — vadinamojo Dancigo koridoriaus likimas. Vėlesnė Lenkijos tragedija — visiškai tuometinės Lenkijos vadovybės, kuri neleido sudaryti anglų-prancūzų-tarybinio karinio aljanso ir pasikliovė Vakarų partnerių pagalba, kurie savo žmones pakišo po nacių naikinimo mašina, sąžinėje.

Vokiečių puolimas vystėsi visiškai laikantis Blickrygo doktrinos. Nepaisant nuožmaus, didvyriško Lenkijos kariuomenės pasipriešinimo, praėjus savaitei nuo karo pradžios, 1939 metų rugsėjo 8 dieną, vokiečių kariuomenė jau buvo Varšuvos pakraštyje. O Lenkijos karinis-politinis elitas dar iki rugsėjo 17 dienos pabėgo į Rumunijos teritoriją, išdavė savo žmones, kurie ir toliau kovojo su įsibrovėliais.

Vakarų sąjungininkai nepateisino lenkų vilčių. Paskelbus karą Vokietijai, prancūzų kariuomenė įžengė į Vokietijos teritoriją tik keliasdešimt kilometrų gylyn. Viskas atrodė tik kaip aktyvių veiksmų demonstravimas. Be to, Anglijos ir Prancūzijos aukščiausioji karinė taryba, pirmą kartą posėdžiavusi 1939 metų rugsėjo 12 dieną Prancūzijos Abevilyje, nusprendė visiškai sustabdyti puolimą dėl sparčiai besivystančių įvykių Lenkijoje. Prasidėjo liūdnai pagarsėjęs “keistas karas”. Akivaizdi tiesioginė Prancūzijos ir Anglijos jų įsipareigojimų Lenkijai išdavystė.

Vėliau, Niurnbergo teismo metu, vokiečių generolai taip paaiškino savo greitą pasisekimą rytuose, buvęs Vokietijos kariuomenės Aukščiausiosios vadovybės operatyvinės vadovybės štabo viršininkas generolas A. Jodlis pripažino: “Jei mes nepralaimėjome dar 1939 metais, tai tik todėl, kad maždaug 110 prancūzų ir anglų divizijų, kurios mūsų karo su Lenkija metu kovojo Vakaruose su mūsų 23 vokiečių divizijoms, veikė visiškai neaktyviai”.

Paprašiau surinkti iš archyvų visą medžiagą, susijusią su TSRS ir Vokietijos ryšiais dramatiškomis 1939 metų rugpjūčio ir rugsėjo dienomis. Remiantis dokumentais, 1939 metų rugpjūčio 23 dienos Vokietijos ir TSRS nepuolimo sutarties slapto protokolo 2 punkte nustatyta, kad teritorinio ir politinio Lenkijos valstybei priklausančių sričių pertvarkymo atveju abiejų šalių interesų sfera turėtų “maždaug eiti upėmis Narew, Vistula ir Sana”. Kitaip tariant, tarybinės įtakos sfera apėmė ne tik teritorijas, kuriose gyveno Ukrainos ir Baltarusijos gyventojai, bet ir istorines Lenkijos žemes tarp Bugo ir Vyslos upių. Ne visi dabar žino apie šį faktą.

Taip pat ir apie tai, kad iškart po išpuolio prieš Lenkiją 1939 metų rugsėjo pirmosiomis dienomis Berlynas atkakliai kvietė Maskvą stoti į karo veiksmus. Tačiau tarybinė vadovybė nepaisė tokių raginimų ir nesiruošė įsitraukti į dramatiškai vykstančius įvykius kone iki paskutinės minutės.

Tik kai galutinai paaiškėjo, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija nesiekė padėti savo sąjungininkei, o Vermachtas gali greitai okupuoti visą Lenkiją ir priartėti prie Minsko, buvo nutarta rugsėjo 17 rytą įvesti Raudonosios armijos padalinius į vadinamuosius Rytų kresus (nuo lenkų Kresy Wschodnie — siena, kraštas — Sputnik) — dabar tai Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos teritorijos dalys.

Jugoslavijos liaudies išsivadavimo armijos karių, dalyvavusių gimtosios žemės išlaisvinime, nuotrauka
© PHOTO : МИНОБОРОНЫ РФ Istorikas papasakojo apie paskutinį Antrojo pasaulinio karo mūšį Europoje
Akivaizdu, kad kitų variantų nebuvo. Priešingu atveju rizika TSRS išaugtų daug kartų, nes, pasikartosiu, senoji tarybinė ir lenkų siena ėjo tik keliasdešimt kilometrų nuo Minsko, ir neišvengiamas karas su naciais prasidėtų iš ypač nepalankių strateginių pozicijų. Milijonai įvairių tautybių žmonių, įskaitant žydus, gyvenančius netoli Bresto ir Gardino, Pšemyslo, Lvovo ir Vilnos, butų buvę sunaikinti nacių ir jų vietinių bendrininkų — antisemitų ir radikaliųjų nacionalistų.

Tai, kad Tarybų Sąjunga iki paskutinės galimybės bandė išvengti dalyvavimo įsiliepsnojančiame konflikte ir nenorėjo žaisti Vokietijos pusėje, lėmė tai, kad tikrasis tarybinės ir vokiečių kariuomenės kontaktas įvyko daug toliau į rytus nuo slaptame protokole nurodytų ribų. Ne palei Vyslą, o maždaug palei vadinamąją Kerzono liniją, kurią Antantė dar 1919 metais rekomendavo kaip rytinę Lenkijos sieną.

Kaip žinote, tariamąją nuosaką sunku pritaikyti jau įvykusiems įvykiams. Galiu pasakyti tik tiek, kad 1939 metų rugsėjį Tarybų sąjungos vadovybė turėjo galimybę pastumti TSRS vakarines sienas dar toliau į vakarus, iki pat Varšuvos, bet nusprendė to nedaryti.

Vokiečiai pasiūlė nustatyti naują status quo. 1939 metų rugsėjo 28 dieną Maskvoje J. Ribentropas ir V. Molotovas pasirašė TSRS ir Vokietijos draugystės ir sienos sutartį bei slaptą valstybės sienos keitimo protokolą, kuriuo buvo pripažinta demarkacijos linija, kur de facto stovėjo abi armijos.

1939 metų rudenį, spręsdama savo karinius-strateginius, gynybinius uždavinius, Tarybų Sąjunga pradėjo Latvijos, Lietuvos ir Estijos inkorporacijos procesą. Jų įstojimas į TSRS buvo vykdomas sutarčių pagrindu, gavus išrinktų valdžios institucijų sutikimą. Tai atitiko to meto tarptautinę ir valstybinę teisę. Be to, 1939 metų spalio mėnesį Vilniaus miestas ir aplinkinis regionas, buvęs Lenkijos dalimi, buvo grąžinti Lietuvai. Baltijos respublikos TSRS išlaikė savo valdžios organus, kalbą ir turėjo savo atstovus Tarybų Sąjungos aukščiausiose valstybinėse struktūrose.

Visus šiuos mėnesius diplomatinė ir karinė-politinė kova, smalsiųjų akims nematomas žvalgybos darbas vyko toliau. Maskva suprato, kad prieš ją buvo negailestingas ir žiaurus priešas, kad jau vyksta slaptas karas su nacizmu. Ir nėra jokios priežasties tų metų oficialius pareiškimus, oficialius protokolinius užrašus suvokti kaip “draugystės” tarp TSRS ir Vokietijos įrodymą. TSRS palaikė aktyvius prekybos ir techninius ryšius ne tik su Vokietija, bet ir su kitomis šalimis. Tuo pat metu Hitleris ne kartą mėgino įtraukti TSRS į konfrontaciją su Didžiąja Britanija, tačiau Tarybų Sąjungos vadovybė nepasidavė šiems raginimams.

Hitleris paskutinį kartą bandė įkalbėti Tarybų Sąjungą imtis bendrų veiksmų per Molotovo vizitą Berlyne 1940 metų lapkritį.

Tačiau Molotovas tiksliai vykdė Stalino nurodymus ir apsiribojo bendromis diskusijomis apie vokiečių idėją dėl TSRS įstojimo į trijų paktą — Vokietijos, Italijos ir Japonijos sąjungą — pasirašytą 1940 metų rugsėjo mėnesį ir nukreiptą prieš Didžiąją Britaniją ir JAV.

Neatsitiktinai jau lapkričio 17 dieną Molotovas nurodė TSRS pasiuntiniui Londone I. Maiskiui: “Jūsų susiorientavimo tikslais… Berlyne nebuvo pasirašytas susitarimas ir jis neturėjo būti sudarytas. Reikalas Berlyne apsiribojo… apsikeitimu nuomonėmis… Matyt, vokiečiai ir japonai labai norėtų mus stumti į Persijos įlanką ir Indiją. Mes atmetėme diskusiją šiuo klausimu, nes manome, kad tokie Vokietijos patarimai yra netinkami”.

O lapkričio 25 dieną TSRS vadovybė čia išvis pastatė tašką: oficialiai paskelbė Berlynui naciams nepriimtinas sąlygas, įskaitant vokiečių kariuomenės išvedimą iš Suomijos, savitarpio pagalbos susitarimą tarp TSRS ir Bulgarijos ir dar daugybę kitų, taip sąmoningai atmesdama bet kokią galimybę prisijungti prie pakto.

Ši pozicija galutinai sustiprino fiurerį planuose pradėti karą prieš TSRS. Ir jau gruodį, atidėdamas visus savo strategų įspėjimus apie katastrofišką karo pavojų dviem frontais, Hitleris patvirtino Barbarosos planą. Jis tai padarė supratęs, kad Tarybų Sąjunga buvo pagrindinė jėga, su kuria susiduria Europoje, o artėjantis susirėmimas rytuose lems pasaulinio karo baigtį. Ir jis buvo tikras, kad kelionė į Maskvą bus trumpalaikė ir sėkminga.

Ką norėčiau pabrėžti: Vakarų šalys iš tikrųjų tada sutiko su TSRS veiksmais, pripažino Tarybų Sąjungos norą užtikrinti savo saugumą. 1939 metų spalio 1 dieną tuometinis Didžiosios Britanijos admiraliteto vadovas V. Čerčilis radijo pranešime teigė: “Rusija vykdo savo interesų šaltą politiką… Norint apsaugoti Rusiją nuo nacių grėsmės, aiškiai reikėjo, kad Rusijos armijos stovėtų šioje linijoje [nauja vakarų siena]”.

1939 metų spalio 4 dieną Lordų rūmuose Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras E. Halifaksas pareiškė: “Reikia priminti, kad TSRS vyriausybės veiksmai iš esmės buvo perkelti sieną į liniją, kurią Versalio konferencijoje rekomendavo lordas Kerzonas… Cituoju tik istorinius faktus. Ir aš tikiu, kad jie neginčijami”. Žinomas britų politikas ir valstybininkas D. Loidas Džordžas pabrėžė: “Rusijos armijos užėmė teritorijas, kurios nebuvo lenkiškos ir kurias jėga užėmė Lenkija po Pirmojo pasaulinio karo… Būtų nusikalstama beprotybė, jei Rusijos pažangumas būtų lygiavertis vokiečių pažangai”.

Rusijos Valstybės Dūma, archyvinė nuotrauka
© SPUTNIK / ЕВГЕНИЙ ОДИНОКОВ “Alibi rusofobijai pateisinti”: Dūma įvertino Baltijos šalių pareiškimą dėl TSRS “kaltės”
Neoficialiuose pokalbiuose su TSRS pasiuntiniu I. Maiskiu Anglijos vyresnieji politikai ir diplomatai kalbėjo atvirai. Britanijos užsienio reikalų viceministras R. Butleris 1939 metų spalio 17 dieną pasidalijo: “Didžiosios Britanijos vyriausybės sluoksniuose jie tiki, kad negali būti jokio klausimo dėl Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos grąžinimo Lenkijai. Jei galėtume sukurti nedidelio dydžio etnografinę Lenkiją ne tik su TSRS ir Vokietijos garantija, bet ir Anglijos bei Prancūzijos, tada Didžiosios Britanijos vyriausybė laikytų save visiškai patenkinta”. 1939 metų spalio 27 dieną vyriausiasis N. Čemberleno patarėjas G. Vilsonas sakė: “Lenkija turi būti… atkurta kaip nepriklausoma valstybė savo etnografine baze, bet be Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos”.

Verta paminėti, kad šių pokalbių metu taip pat buvo kalbama apie TSRS ir britų santykių gerinimą. Šie kontaktai iš esmės padėjo pamatus būsimam aljansui ir antihitlerinei koalicijai. Tarp atsakingų, toliaregiškų politikų išsiskyrė V. Čerčilis, kuris, nepaisant žinomos antipatijos TSRS atžvilgiu, anksčiau pasisakė už bendradarbiavimą su ja. 1939 metų gegužės mėnesį Bendruomenių rūmuose jis pareiškė: “Jei negalėsime sukurti puikaus aljanso prieš agresiją, mums gresia mirtinas pavojus. Tai būtų didžiausia kvailystė, jei atmesime natūralų bendradarbiavimą su Tarybų Rusija”. Po prasidėjus karo veiksmams Europoje — susitikimo su I. Maiskiu 1939 metų spalio 6 dieną jis konfidencialiai pasakė: “Tarp Didžiosios Britanijos ir TSRS nėra rimtų prieštaravimų, todėl nėra pagrindo įtemptiems ir nepatenkinamiems santykiams. Britanijos vyriausybė… norėtų plėtoti… prekybos ryšius. Taip pat būtų pasirengusi aptarti visas kitas priemones, kurios galėtų padėti pagerinti santykius”.

Antrasis pasaulinis karas neįvyko akimirksniu, jis neprasidėjo staiga. Ir vokiečių agresija prieš Lenkiją nebuvo netikėta. Tai yra daugelio to laikotarpio pasaulio politikos tendencijų ir veiksnių rezultatas. Visi prieškario įvykiai buvo sudėti į vieną lemtingą grandinę. Bet, be abejo, pagrindinis dalykas, nulėmęs didžiausią žmonijos istorijos tragediją, buvo valstybinis egoizmas, bailumas, stiprėjančio agresoriaus pamaloninimas, politinio elito nepasirengimas kompromisui.

Todėl nesąžininga sakyti, kad dviejų dienų nacių užsienio reikalų ministro Ribentropo vizitas Maskvoje yra pagrindinė priežastis, paskatinusi Antrąjį pasaulinį karą. Visos pirmaujančios šalys vienokiu ar kitokiu laipsniu kaltos dėl jo pradžios. Kiekvienas padarė nepataisomų klaidų, tariamai manydamas, kad įmanoma pralenkti kitus, užsitikrinti vienpusius pranašumus ar atsiriboti nuo artėjančios pasaulio katastrofos.

Ir už tokį trumparegiškumą, už atsisakymą sukurti kolektyvinio saugumo sistemą teko sumokėti milijonais gyvybių, didžiuliais nuostoliais.

Aš apie tai rašau neturėdamas nė menkiausio ketinimo prisiimti teisėjo vaidmenį, ką nors apkaltinti ar išteisinti, juo labiau inicijuoti naują tarptautinės informacijos konfrontacijos turą istoriniame lauke, kuris gali supriešinti valstybes ir tautas. Manau, kad akademinis mokslas, kuriam plačiai atstovauja autoritetingi mokslininkai iš įvairių šalių, turėtų būti įtrauktas į subalansuoto praeities įvykių įvertinimo paiešką. Mums visiems reikia tiesos ir objektyvumo. Savo ruožtu aš visada kviesdavau kolegas imtis ramaus, atviro ir pasitikinčio dialogo, savikritiško, nešališko žvilgsnio į bendrą praeitį. Toks požiūris leis nekartoti tuomet padarytų klaidų ir užtikrinti taikų bei sėkmingą vystymąsi ateityje.

Tačiau daugelis mūsų partnerių dar nėra pasirengę dirbti kartu. Atvirkščiai, siekdami savo tikslų, jie didina informacinių išpuolių prieš mūsų šalį skaičių ir mastą, nori priversti teisintis, jausti kaltę ir priima visiškai veidmainiškas politizuotas deklaracijas. Pavyzdžiui, rezoliucijoje dėl istorinės atminties išsaugojimo svarbos Europos ateičiai, kurią Europos Parlamentas patvirtino 2019 metų rugsėjo 19 dieną, TSRS buvo tiesiogiai apkaltinta kartu su nacistine Vokietija pradėjusi Antrąjį pasaulinį karą. Natūralu, kad apie Miuncheną ten nė kalbos.

Manau, kad tokių “popierių”, šios rezoliucijos negaliu pavadinti dokumentu, nes akivaizdžiai tikintis sukelti skandalą egzistuoja ir realios pavojingos grėsmės. Juk ją priėmė labai gerbiama įstaiga. O ką ji pademonstravo? Kad ir kaip liūdna, sąmoninga pokario pasaulio tvarkos naikinimo politika, kurios sukūrimas buvo šalių, atsakingų už daugybę atstovų, garbės ir atsakomybės dalykas, dauguma šiandien balsavo už šią melagingą deklaraciją. Taigi, jie pakėlė ranką prieš Niurnbergo tribunolo išvadas, pasaulio bendruomenių, sukūrusių universalias tarptautines institucijas po 1945 metų Pergalės, pastangas. Šiuo atžvilgiu primenu, kad pats Europos integracijos procesas, kurio metu buvo sukurtos atitinkamos struktūros, įskaitant Europos Parlamentą, tapo įmanomas tik dėl praeities pamokų, aiškių teisinių ir politinių vertinimų. Tie, kurie sąmoningai abejoja šiuo sutarimu, griauna pokario Europos pagrindus.

Lietuvos vėliava, archyvinė nuotrauka
© PHOTO : LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS Ekspertas: Lietuvos politikai šmeižia TSRS ir Rusiją už ES pinigus
Be grėsmės pagrindiniams pasaulio tvarkos principams, egzistuoja ir moralinė pusė. Pasityčiojimas iš atminties — tai niekšybė. Niekšybė gali būti apgalvota, veidmainiška ir visiškai sąmoninga, kai pareiškimuose 75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga išvardyti visi antihitlerinės koalicijos dalyviai, išskyrus TSRS. Niekšybė gali būti baili, kai griaunami paminklai, pastatyti kovotojų prieš nacizmą garbei, pateisinant gėdingus veiksmus melagingais kovos su nepageidaujama ideologija ir tariama okupacija šūkiais. Niekšybė būna kruvina, kai nužudomi ir sudeginami neonacių ir Banderos įpėdinių oponentai. Pasikartosiu, niekšybė pasireiškia skirtingais būdais, tačiau nuo to nenustoja būti šlykšti.

Pamirštos istorijos pamokos neišvengiamai lemia sunkų atpildą. Tvirtai ginsime tiesą, paremtą dokumentais patvirtintais istoriniais faktais, ir toliau sąžiningai bei nešališkai kalbėsime apie Antrojo pasaulinio karo įvykius. Visų pirma, tai nukreipta į didelio masto projektą, kurio tikslas — sukurti Rusijoje didžiausią archyvinių dokumentų, filmų ir nuotraukų apie Antrojo pasaulinio karo, prieškario istoriją kolekciją.

Toks darbas jau vyksta. Ruošdamas šį straipsnį taip pat naudojau daug naujų, neseniai rastų, išslaptintų medžiagų. Ir šiuo atžvilgiu galiu atsakingai pareikšti, kad nėra archyvinių dokumentų, kurie patvirtintų TSRS ketinimus pradėti prevencinį karą prieš Vokietiją versiją. Taip, TSRS karinė vadovybė laikėsi doktrinos, kad agresijos atveju Raudonoji armija greitai atrems priešo ataką, imsis puolimo ir pradės karą priešo teritorijoje. Tačiau tokie strateginiai planai visai nereiškė ketinimo pirmai užpulti Vokietiją.

Žinoma, šiandien istorikai disponuoja karinio planavimo dokumentais, tarybinių ir vokiečių būstinių direktyvomis. Galiausiai mes žinome, kaip įvykiai vystėsi realybėje. Žinant tai daug kalbama apie šalies karinės-politinės vadovybės veiksmus, klaidas, klaidingus skaičiavimus. Pasakysiu vieną dalyką šiuo klausimu: kartu su didžiuliu įvairaus pobūdžio dezinformacijos srautu TSRS vadovai taip pat gaudavo ir tikrą informaciją apie būsimą nacių agresiją. Prieškario mėnesiais jie ėmėsi priemonių, siekdami padidinti šalies kovinę parengtį, įskaitant slaptą dalies kariškių, atsakingų už mokymą, pašaukimą, rikiuotės ir atsargų perkėlimą iš vidaus karinių rajonų prie vakarinių sienų.

Karas nebuvo staigus, jo visi laukė, ruošėsi. Tačiau nacių smūgis buvo precedento neturinčios destruktyviausios galios per visą istoriją. 1941 metų birželio 22 dieną Tarybų Sąjunga susidūrė su galingiausia, labiausiai mobilizuota ir apmokyta armija pasaulyje, kuriai dirbo beveik visos Europos pramoniniu, ekonominiu, kariniu potencialu. Šioje mirtinoje invazijoje dalyvavo ne tik Vermachtas, bet ir Vokietijos satelitai, daugelio kitų Europos žemyno valstybių kariniai kontingentai.

Dėl rimtų 1941 metų karinių pralaimėjimų šalis atsidūrė ant nelaimės slenksčio. Teko atkurti kovinį pasirengimą ir kontrolę nepaprastais metodais, visuotine mobilizacija, visų valstybės ir žmonių jėgų panaudojimu. Jau 1941-ųjų vasarą po priešo puolimo prasidėjo milijonų piliečių, šimtų gamyklų ir pramonės įmonių evakuacija į šalies rytus. Labai greitai užnugaryje buvo pradėta gaminti ginklus ir šaudmenis, kurie į frontą pateko jau pirmąją karo žiemą, o iki 1943 metų buvo viršyta Vokietijos ir jos sąjungininkų karinė gamyba. Per pusantrų metų tarybiniai žmonės padarė tai, kas atrodė neįmanoma, tiek fronte, tiek užnugaryje. Ir vis dar sunku suvokti, suprasti, įsivaizduoti, kokių nepaprastų pastangų, drąsos ir atsidavimo reikalavo šie dideli laimėjimai.

Prezidentas Gitanas Nausėda skaito metinį pranešimą, 2020 metų birželio 18 diena
© PHOTO : LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS COVID-19, BelAE ir Rusija: apie ką kalbėjo pirmajame savo metiniame pranešime Nausėda
Prieš galingą, ginkluotą iki dantų, šaltakraujišką, agresyvią nacių mašiną iškilo milžiniška sovietinės visuomenės galia, kurią vienijo noras apsaugoti savo gimtąjį kraštą, atkeršyti priešui, kuris palaužė, sutriuškino taikų gyvenimą, jo planus ir viltis.

Žinoma, per šį baisų, kruviną karą kai kuriuos žmones užklupo baimė, sumišimas, neviltis. Buvo ir išdavystės, ir dezertyravimas. Žiaurūs nesklandumai, kuriuos sukėlė revoliucija ir pilietinis karas, nihilizmas, pasityčiojamas požiūris į valstybės istoriją, tradicijas, tikėjimas, kurį bandė primesti bolševikai ypač pirmaisiais metais po atėjimo į valdžią. Tačiau bendras TSRS piliečių ir užsienyje atsidūrusių mūsų tautiečių požiūris buvo kitoks — išsaugoti, išgelbėti savo Tėvynę. Tai buvo tikras nesustabdomas impulsas. Žmonės ieškojo atramos tikrosiose patriotinėse vertybėse.

Nacių “strategai” buvo įsitikinę, kad didžiulę daugiatautę valstybę galima lengvai sutriuškinti. Buvo tikimasi, kad staigus karas, jo negailestingumas ir netoleruotini sunkumai neišvengiamai sutraukys etninius santykius, ir šalis gali būti padalinta į dalis. Hitleris atvirai pareiškė: “Mūsų politika tautų, gyvenančių didžiuliuose Rusijos plotuose, atžvilgiu turėtų skatinti bet kokio pobūdžio nesutarimus ir susiskaldymą”.

Tačiau nuo pat pirmųjų dienų tapo aišku, kad šis nacių planas žlugo. Bresto tvirtovę iki paskutinio kraujo lašo gynė daugiau kaip trisdešimties tautybių kariai. Viso karo metu — ir svarbiausiuose lemtingose ​​mūšiuose, ir ginant kiekvieną placdarmą, kiekvieną savo gimtosios žemės metrą — matome tokios vienybės pavyzdžius.

Milijonams evakuotų namais tapo Volgos regionas ir Uralas, Sibiras ir Tolimieji Rytai, Centrinės Azijos ir Kaukazo respublikos. Jų gyventojai dalijosi paskutiniu, palaikė viskuo, ką turėjo. Žmonių draugystė, tarpusavio pagalba priešui tapo tikra nesunaikinama tvirtove.

Tarybų Sąjunga, Raudonoji armija, padarė svarbiausią, lemiamą indėlį į nacizmo sunaikinimą — nesvarbu, ką dabar bandoma įrodyti. Didvyriai, kurie kovojo iki galo, apsupti Balstogės ir Mogiliovo, Umanės ir Kijevo, Viazmos ir Charkovo. Jie puolė netoli Maskvos ir Stalingrado, Sevastopolio ir Odesos, Kursko ir Smolensko. Jie išlaisvino Varšuvą, Belgradą, Vieną ir Prahą. Šturmavo Karaliaučių ir Berlyną.

Mes palaikome tikrąją, nekoreguotą, nepagražintą tiesą apie karą. Šią liaudišką, žmogišką tiesą — griežtą, karčią ir negailestingą — mums daugiausia perdavė rašytojai ir poetai, kurie išgyveno fronto baisumus. Mano, kaip ir kitoms kartoms, jų nuoširdūs, gilūs pasakojimai, romanai, “leitenanto proza” ir eilėraščiai visam laikui paliko savo žymę sieloje, tapo testamentu — gerbti veteranus, kurie padarė dėl Pergalės viską, ką galėjo, prisiminti tuos, kurie liko mūšio laukuose.

Ir šiandien šokiruoja paprastos ir puikios Aleksandro Tvardovskio poemos “Aš buvau nužudytas netoli Rževo…” eilutės, skirtos kruvino, žiauraus Didžiojo Tėvynės karo mūšio dalyviams centrinėje TSRS ir vokiečių fronto dalyse. Vien per mūšius dėl Rževo miesto ir Rževskio pakraščio nuo 1941 metų spalio iki 1943 metų kovo Raudonoji armija prarado 1 mln. 342 tūkst. 888 žmonių, įskaitant sužeistuosius ir dingusius be žinios. Šiuos baisius, tragiškus, vis dar toli gražu ne pilnus, iš archyvinių šaltinių surinktus, skaičius vardinu pirmą kartą pagerbdamas bevardžius didvyrius, kurie dėl įvairių priežasčių pokario metais buvo nepelnytai užmiršti, kai apie juos kalbėjo neteisingai arba išvis nekalbėjo.

Brandenburgo vartai Berlyne, archyvinė nuotrauka
© DEPOSITPHOTOS / PANDIONHIATUS3 Vokietija neleis rusofobams iškreipti Pergalės dienos
Cituoju kitą dokumentą. Tai Tarptautinės reparacijų iš Vokietijos komisijos, kuriai vadovavo I. Maiskis, ataskaita, parengta 1945 metų vasarį. Komisijos užduotys buvo apibrėžti formulę, pagal kurią pralaimėjusi Vokietija turėjo kompensuoti laimėjusioms valstybėms padarytą žalą. Komisija padarė tokią išvadą: “Dienų, kurias Vokietija praleido TSRS fronte, skaičius viršija tą skaičių, kurį ji praleido visuose kituose sąjungininkų frontuose, mažiausiai 10 kartų. Tarybinis frontas taip pat atlaikė keturis penktadalius vokiečių tankų ir maždaug du trečdalius vokiečių lėktuvų”. Iš viso TSRS teko apie 75 procentus visų antihitlerinės koalicijos karinių pastangų. Per karo metus Raudonoji armija “sunaikino” “ašies” šalių 626 divizijas, iš kurių 508 buvo vokiečių.

1942 metų balandžio 28 dieną Ruzveltas, kreipdamasis į Amerikos tautą, paskelbė: “Rusijos kariuomenė sunaikino ir toliau naikina daugiau mūsų bendro priešo jėgos, lėktuvų, tankų ir patrankų nei visos kitos suvienytos tautos kartu”. Čerčilis 1944 metų rugsėjo 27 dienos laiške Stalinui rašė, kad “būtent Rusijos armija išpjovė žarnas iš vokiečių karinės mašinos”.

Šis vertinimas sulaukė atgarsio visame pasaulyje. Nes šiuose žodžiuose slypi ta pati didžioji tiesa, kuria niekas tada neabejojo. Beveik 27 milijonai sovietų piliečių žuvo frontuose, vokiečių nelaisvėje, mirė iš bado ir dėl bombardavimo, nacių mirties stovyklų getuose ir krosnyse. TSRS neteko kas septinto savo piliečio, Didžioji Britanija — vieno iš 127, o JAV — vieno iš 320 žmonių.

Deja, šis sunkiausių, nepataisomų Tarybų Sąjungos nuostolių skaičius nėra tikslus. Būtina tęsti kruopštų darbą atkuriant visų žuvusiųjų vardus ir likimus: Raudonosios armijos kareivių, partizanų, pogrindžio darbininkų, karo belaisvių ir koncentracijos stovyklų kalinių, budelių sunaikintų civilių. Tai mūsų pareiga. Ir čia ypatingas vaidmuo tenka paieškos judėjimo dalyviams, karinėms-patriotinėms ir savanorių asociacijoms, tokiems projektams kaip elektroninė duomenų bazė “Tautos atmintis”, paremta archyviniais dokumentais. Ir, žinoma, norint išspręsti tokią bendrą humanitarinę problemą, būtinas glaudus tarptautinis bendradarbiavimas.

Visų šalių ir tautų, kovojusių su bendru priešu, pastangos lėmė pergalę. Britų armija gynė savo tėvynę nuo invazijos, kovojo su naciais ir jų palydovais Viduržemio jūroje, Šiaurės Afrikoje. Amerikos ir Britanijos kariuomenė išlaisvino Italiją, atidarė Antrąjį frontą. JAV sudavė galingus, triuškinamus smūgius prieš agresorių Ramiajame vandenyne. Mes prisimename milžiniškas Kinijos žmonių aukas ir didžiulį jų vaidmenį nugalint Japonijos militaristus. Neužmirštame ir “Kovojančios Prancūzijos” kovotojų, kurie nepripažino gėdingo pasidavimo ir toliau kovojo su naciais.

Mes taip pat visada būsime dėkingi už sąjungininkų teiktą pagalbą, aprūpinant Raudonąją armiją šaudmenimis, žaliavomis, maistu ir įranga. Ir tai buvo reikšminga — apie septynis procentus visos Tarybų Sąjungos karinės produkcijos.

Raudonosios armijos vėliava virš Reichstago
© SPUTNIK / 75-osios Didžiosios Pergalės metinės: tarp melo ir istorinės tiesos
Antihitlerinės koalicijos branduolys pradėjo formuotis iškart po išpuolio prieš Tarybų Sąjungą, kai JAV ir Didžioji Britanija besąlygiškai palaikė ją kovoje su nacistine Vokietija. 1943 metų Teherano konferencijoje Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis sudarė didžiųjų valstybių aljansą, susitarė dėl koalicijos diplomatijos plėtros, bendros kovos su bendra mirtingųjų grėsme strategijos. Didžiojo trejeto vadovai aiškiai suprato, kad TSRS, JAV, Didžiosios Britanijos pramoninio, išteklių ir karinio potencialo derinimas sukurs neginčijamą pranašumą priešo atžvilgiu.

Tarybų Sąjunga visiškai įvykdė įsipareigojimus sąjungininkams ir visada ištiesdavo pagalbos ranką. Taip Baltarusijoje vykusia plataus masto operacija “Bagration” Raudonoji armija palaikė anglų ir amerikiečių kariuomenės išsilaipinimą Normandijoje. 1945 metų sausio mėnesį prasibrovę į Oderį, mūsų kariai nutraukė paskutinį galingą Vermachto puolimą Vakarų fronte Ardėnuose. Ir praėjus trims mėnesiams po pergalės prieš Vokietiją, TSRS, visiškai laikydamasi Jaltos susitarimų, paskelbė karą Japonijai ir nugalėjo milijoninę Kwantuno armiją.

Dar 1941 metų liepos mėnesį TSRS vadovybė pareiškė, kad “karo prieš fašistinius gniaužėjus tikslas yra ne tik pašalinti grėsmę, kylančią virš mūsų šalies, bet ir padėti visoms Europos tautoms, sielvartaujančioms dėl vokiečių fašizmo jungo”. Iki 1944 metų vidurio priešas buvo ištremtas iš beveik visos TSRS teritorijos. Bet jį reikėjo pribaigti iki galo jo urve. Raudonoji armija pradėjo išvadavimo misiją Europoje, išgelbėjo ištisas tautas nuo sunaikinimo ir pavergimo, nuo Holokausto siaubo. Išgelbėjo šimtų tūkstančių tarybinių karių gyvybių kaina.

Taip pat svarbu nepamiršti apie didžiulę materialinę pagalbą, kurią TSRS suteikė išlaisvintoms šalims pašalinant bado grėsmę, atkuriant ekonomiką ir infrastruktūrą. Ji tai padarė tuo metu, kai pelenai nuklojo tūkstančius kilometrų nuo Bresto iki Maskvos ir Volgos. Pavyzdžiui, 1945 metų gegužės mėnesį Austrijos vyriausybė paprašė TSRS suteikti pagalbą maistu, nes “ji nežinojo, kaip pamaitinti savo gyventojus per kitas septynias savaites, iki naujo derliaus”. Sovietų vadovybės sutikimą siųsti maistą Austrijos Respublikos laikinosios vyriausybės valstybės kancleris K. Reneris apibūdino kaip “išgelbėjimo aktą”, kurio “austrai niekada nepamirš”.

Sąjungininkai kartu sukūrė Tarptautinį karinį tribunolą, skirtą nubausti nacių politinius ir karo nusikaltėlius. Jo sprendimai pateikia aiškią nusikaltimų žmoniškumui, tokių kaip genocidas, etninis ir religinis valymas, antisemitizmas ir ksenofobija, teisinę kvalifikaciją. Niurnbergo tribunolas tiesiogiai ir nedviprasmiškai pasmerkė nacius ir jų bendrininkus, įvairius kolaborantus.

Šis gėdingas reiškinys vyko visose Europos šalyse. Tokios “figūros” kaip Petenas, Kvislingas, Vlasovas, Bandera, jų pakalikai, nors ir apsirengusios kovotojų už nacionalinę nepriklausomybę ar laisvės nuo komunizmo drabužiais, yra išdavikai ir budeliai. Nežmoniškumu jie dažnai pranoko savo šeimininkus. Stengdamosi išreikšti palankumą, dalis specialiųjų baudžiamųjų grupių noriai vykdė pačias žiauriausias užduotis. Jų kruvinų rankų rezultatas — “Babij Jar” egzekucijos, Chatynės sudeginimas, Volynės žudynės ir žydų naikinimas Lietuvoje ir Latvijoje.

Ir šiandien mūsų pozicija nesikeičia: nacių bendrininkų nusikalstamų veikų negalima pateisinti, jos neturi senaties termino. Todėl kelia nerimą, kai daugelyje šalių tie, kurie bendradarbiavo su naciais, staiga prilyginami Antrojo pasaulinio karo veteranams. Manau, kad nepriimtina prilyginti išvaduotojus okupantams. O nacių bendrininkų heroizavimas gali būti vertinamas tik kaip mūsų tėvų ir senelių atminimo išdavystė. Tų idealų, kurie suvienijo tautas kovai su nacizmu, išdavystė.

Tuomet prieš TSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovus iškilo be perdėjimo istorinis uždavinys. Stalinas, Ruzveltas, Čerčilis atstovavo šalims, turinčioms skirtingas ideologijas, valstybės siekius, interesus, kultūrą, tačiau demonstravo didelę politinę valią, pakilo aukščiau prieštaravimų ir šališkumo ir iškėlė tikruosius pasaulio interesus. Dėl to jie sugebėjo susitarti ir pasiekti sprendimą, nuo kurio laimėjo visa žmonija.

Seimo nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas, archyvinė nuotrauka
© FLICKR / LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS Siūloma Lietuvos atmintinų dienų sąrašą papildyti “TSRS agresijos prieš Europą” diena
Laimėjusios valstybės paliko mums sistemą, kuri tapo esminiais intelektualiniais ir politiniais kelių šimtmečių ieškojimais. Konferencijų — Teherano, Jaltos, San Francisko, Potsdamo — ciklas padėjo pagrindą tam, kad jau 75 metus pasaulis, nepaisant aštriausių prieštaravimų, gyvena be pasaulinio karo.

Istorinis revizionizmas, kurio apraiškas mes dabar stebime Vakaruose, ypač atsižvelgiant į Antrojo pasaulinio karo temą ir jo baigtį, yra pavojingas, nes jis smarkiai, ciniškai iškraipo 1945 metų Jaltos ir San Francisko konferencijų nustatytų taikaus vystymosi principų supratimą. Pagrindinis istorinis Jaltos ir kitų to meto sprendimų laimėjimas buvo susitarimas sukurti mechanizmą, kuris leistų vadovaujančioms valstybėms išlikti diplomatijos rėmuose ir išspręsti tarp jų kylančius nesutarimus.

XX amžius sukėlė visapusiškus pasaulio konfliktus, o 1945 metai politinėje arenoje dar pasirodė branduolinis ginklas, galintis fiziškai sunaikinti Žemę. Kitaip tariant, ginčų sprendimas prievarta tapo ypač pavojingas. Ir Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai tai suprato. Jie suprato ir įsisąmonino savo atsakomybę prieš žmoniją.

Į liūdną Tautų lygos patirtį buvo atsižvelgta 1945 metais. JT Saugumo Tarybos struktūra buvo suprojektuota taip, kad taikos garantijos būtų kuo konkretesnės ir efektyvesnės. Taip atsirado nuolatinių Saugumo Tarybos narių institucija ir veto teisė, kaip jų privilegija ir atsakomybė.

Kokia yra veto teisė JT Saugumo Taryboje? Trumpai tariant, tai yra vienintelė pagrįsta alternatyva tiesioginiam didžiausių šalių susidūrimui. Šis vienos iš penkių valstybių teiginys, kad sprendimas jai yra nepriimtinas, prieštarauja jos interesams ir idėjoms apie teisingą požiūrį. Ir kitos šalys, net ir nesutikdamos su tuo, priima tokią poziciją, atsisakydamos bandymų įgyvendinti savo vienašališkus siekius. Tai yra, vienaip ar kitaip, tačiau reikia ieškoti kompromisų.

Nauja pasaulinė konfrontacija prasidėjo beveik iškart po Antrojo pasaulinio karo ir kartais buvo labai nuožmi. O tai, kad Šaltasis karas neišsivystė į III pasaulinį karą, įtikinamai patvirtino Didžiojo trejeto sudarytų susitarimų veiksmingumą. Elgesio taisyklės, dėl kurių susitarta kuriant JT, leido dar labiau sumažinti riziką ir kontroliuoti konfrontaciją.

Žinoma, matome, kad JT sistema veikia lėtai ir ne taip efektyviai, kaip galėtų. Tačiau JT ir toliau vykdo savo pagrindinę funkciją. JT Saugumo Tarybos principai yra unikalus didelio karo ar pasaulinio konflikto prevencijos mechanizmas.

Antrasis pasaulinis karas. Kvantungo armijos būrių kapituliacija, archyvinė nuotrauka
© SPUTNIK / ЕВГЕНИЙ ХАЛДЕЙ Valstybės Dūma nustatė naują Antrojo pasaulinio karo pabaigos datą
Pastaraisiais metais gana dažnai girdimi raginimai atšaukti veto ir atsisakyti nuolatinių Saugumo Tarybos narių ypatingų galimybių — tai iš tikrųjų neatsakinga. Galų gale, jei taip atsitiks, Jungtinės Tautos iš esmės virs ta Tautų lyga — tuščių pokalbių rinkinys, neturinčiu jokios įtakos pasaulio procesams; kaip visa tai baigėsi, yra gerai visiems žinoma. Štai kodėl nugalėjusios valstybės labai rimtai rinkosi naujos pasaulinės tvarkos sistemą, nenorėdamos kartoti savo pirmtakų klaidų.

Modernios tarptautinių santykių sistemos sukūrimas yra vienas iš svarbiausių Antrojo pasaulinio karo rezultatų. Net labiausiai nesuderinami prieštaravimai — geopolitiniai, ideologiniai, ekonominiai — netrukdo ieškoti taikaus sambūvio ir sąveikos formų, jei tam yra noras ir ryžtas. Šiandien pasaulis išgyvena ne pačius taikiausius laikus. Viskas keičiasi: pradedant visuotine galios ir įtakos pusiausvyra, baigiant socialiniais, ekonominiais ir technologiniais visuomenės, valstybių, ištisų žemynų gyvenimo pagrindais.

Ankstesniais laikais tokio masto poslinkiai beveik niekada nebuvo be didelių karinių konfliktų ir be valdžios kovos dėl naujos globalios hierarchijos kūrimo. Dėl sąjungininkų politinių lyderių išminties ir įžvalgos tapo įmanoma sukurti sistemą, atitraukiančią nuo kraštutinių tokio objektyvaus, istoriškai įgimto pasaulio konkurencijos raidos pasireiškimų.

Mūsų pareiga — visiems, prisiimantiems politinę atsakomybę, ypač laimėjusioms Antrąjį pasaulinį karą valstybėms, garantuoti, kad ši sistema būtų išsaugota ir patobulinta. Šiandien, kaip ir 1945 metais, svarbu parodyti politinę valią ir kartu aptarti ateitį. Mūsų kolegos — ponai Si Dzinpingas, Makronas, Trampas, Džonsonas — palaikė Rusijos iniciatyvą surengti penkių branduolinių valstybių vadovų — nuolatinių Saugumo Tarybos narių — susitikimą. Dėkojame jiems už tai ir tikimės, kad toks asmeninis susitikimas įvyks kuo anksčiau.

Kokia būsimo aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkė? Visų pirma, mūsų manymu, reikėtų aptarti žingsnius, kaip plėtoti kolektyvinius principus pasaulio reikaluose, atvirai kalbėti apie taikos palaikymą, pasaulinio ir regioninio saugumo stiprinimą, strateginę ginklų kontrolę, bendras pastangas kovojant su terorizmu, ekstremizmu ir kitomis neatidėliotinomis problemomis bei grėsmėmis.

Atskira susitikimo darbotvarkės tema — padėtis pasaulio ekonomikoje, pirmiausia įveikiant koronaviruso pandemijos sukeltą ekonominę krizę. Mūsų šalys imasi precedento neturinčių priemonių apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybę, remti sunkioje padėtyje atsidūrusius piliečius. Tačiau kokios sunkios bus pandemijos pasekmės, kaip greitai pasaulio ekonomika išeis iš nuosmukio, priklauso nuo mūsų sugebėjimo dirbti kartu ir išvien, kaip tai turi daryti tikri partneriai. Be to, nepriimtina ekonomiką paversti spaudimo ir konfrontacijos įrankiu. Tarp pageidaujamų temų yra aplinkosauga ir kova su klimato kaita, taip pat pasaulinės informacinės erdvės saugumo užtikrinimas.

Rusijos siūloma būsimo “penkių viršūnių” susitikimo darbotvarkė yra nepaprastai svarbi ir aktuali tiek mūsų šalims, tiek visam pasauliui. Ir, be abejo, turime konkrečių idėjų ir iniciatyvų.

Adolfas Hitleris
© SPUTNIK / ФОНД РИА НОВОСТИ Istorikas papasakojo apie problemiškiausią nacistinės Vokietijos sąjungininką

Negali būti abejonių, kad Rusijos, Kinijos, Prancūzijos, JAV ir Didžiosios Britanijos aukščiausiojo lygio susitikimas atliks svarbų vaidmenį ieškant bendrų atsakymų į šiuolaikinius iššūkius ir grėsmes bei parodys bendrą atsidavimą aljanso dvasiai, tiems aukštiems humanistiniams idealams ir vertybėms, už kuriuos tėvai ir seneliai kovojo petys į petį.

Remdamiesi bendra istorine atmintimi, galime ir turime pasitikėti vienas kitu. Tai taps tvirtu pagrindu sėkmingoms deryboms ir suderintiems veiksmams siekiant sustiprinti planetos stabilumą ir saugumą, visų valstybių klestėjimą ir gerovę. Tai yra mūsų bendra pareiga ir atsakomybė visam pasauliui, dabarties ir ateities kartoms.

Read more: https://sputniknews.lt/russia/20200619/12425054/75-ieji-Didiosios-pergals-metai-bendra-atsakomyb-u-istorij-ir-ateit.html

2020.06.19

11 tarybinių fantastiškų filmų apie Didįjį Tėvynės karą, kuriuos būtina peržiūrėti patiems ir parodyti savo vaikams. Nei vienas Holivudinis “eilinis rajanas” ar “priešas prie vartų” jiems neprilygsta jau vien todėl, kad scenarijus jiems rašė, filmus statė ir juose vadino žmonės, kurie patys kariavo fronte ir savo akimis matė šio siaubingo karo baisumus.

1. „Skrenda gervės“, 1957 m., režisierius Michailas Kalatozovas. Itin jausmingas, nepaprastos emocinės galios filmas pasakoja apie paprastus žmones, į kurių likimus negailestingai įsiveržė karas. „Skrenda gervės“ buvo vienintelis tarybinis filmas, apdovanotas Kanų kino festivalio Auksine palmės šakele. Nikita Chruščiovas po filmo peržiūros liko nepatenkintas ir pagrindinę filmo personažę, kuria puikiai suvaidino Tatjana Samoilova, pavadino „kekše“. Prieš filmo premjerą Kanuose, Pablo Picasso pasakė Tatjanai Samoilova: „Aš tikiu, kad po šio filmo peržiūros jūs tapsite žvaigžde“, o pažiūrėjęs filmą jis pavadino jį genialiu.

2. „Jaunoji gvardija“, 1948 m., režisierius Sergejus Gerasimovas. Tikra Donecko istorija paremtas filmas. Kai kurie iš filmo personažų gyvenime buvo visiems žinomais chuliganais, iki karo niekas iš jų net negalvojo apie žygdarbius, kai kurie nenorėjo klausytis jokių pamokymų, paklusti drausmei, buvo paprasti tarybiniai jaunuoliai, tačiau atėjo karas, juos visus suvienijo begalinis noras išvyti fašistus iš savo žemės ir jie tapo didvyriais. Septintojo dešimtmečio pradžioje filmas susilaukė rimtų pataisymų ir papildymų, kuriuos sąlygojo paaiškėjusios nauji faktai ir aplinkybės apie “Jaunosios gvardijos, veiklą, taip pat dėl TSKP sprendimų dėl Stalino asmenybės kulto pasmerkimo. Jaunagvardiečiųųjų egzekucija buvo filmuojama vėlai naktį, tačiau vis tiek susirinko tūkstančiai žmonių iš visų apylinkių, kadangi dauguma jų asmeniškai pažinojo fašistų nukankintus jaunagvardiečius. Nuo tų tragiškų įvykių buvo praėję tik 5 metai. Daugelis verkė, o žuvusių didvyrių tėvai filmavimo metu prarasdavo sąmonę.

3. „O aušros čia ramios …“, 1972 m., režisierius Stanislavas Rostockis. Paprastos, trapios tarybinės merginos, svajojusios apie didelę meilę ir šeimą, karo yra negailestingai metamos į nelygią kovą su priešo galingais diversantais. Filme prieškario ir pokario laikas rodomas spalvotai, o karas – nespalvotai. Rašytojas Borisas Vasiljevas, pagal kurio apysaką filmas ir buvo nufilmuotas, į filmavimo aikštelę atėjo tik kartą ir pasakė, kad liks režisieriaus Liubimovo teatrinio pjesės pastatymo gerbėju, o filmo versijos idėja jam nepatinka. Filme buvo scena, kai jaunos priešlėktuvinės gynybos zenitininkės saulėje deginasi nuogos ant brezento. Režisierius turėjo šią sceną pašalinti. Gindamas šį epizodą Rostockis sakė: „Aš turiu parodyti, kad jie žudo ne šiaip sau žmones, bet gražias jaunas moteris, kurios turėtų gimdyti, dovanoti gyvybes“. Labai stiprus filmas.
4. „Aty baty ėjo kareiviai …“, 1977 m., režisierius Leonidas Bykovas. Tragedija, komedija, lyrika ir herojiškumas susipynė filme apie komjaunuolių būrį, kuris savo gyvybės kaina sustabdė vokiečių tankų koloną. „Moralės sergėtojai“ apkaltino Bykovą „paleistuvystės propaganda“. Ir tai nepaisant to, kad vienintelė meilės scena filme trunka vos porą minučių, o personažai visą tą laiką apsirengę ir tiesiog kalbasi apie meilę. „Vyras neverkia, vyras nusiminęs“, – viena garsiausių šio filmo citatų.

5. „Į mūšį eina tik seniai  “, 1973 m., režisierius Leonidas Bykovas. Šiame filme yra viskas: kovos karštis ir pirmosios pergalės džiaugsmas, ir krauju sutvirtintos brolybės šventumas, ir pirmoji meilė, ir praradimo skausmo kartėlis … O „seniams“ ne daugiau kaip 20 metų. Filmas „Į mūšį eina tik seniai“ buvo nufilmuotas pagal tarybinių lakūnų prisiminimus. Pagrindinio filmo herojaus leitenanto Titarenkos (jis taip pat Maestro) prototipu buvo Tarybų Sąjungos didvyris Vitalijus Popkovas, tarnavo legendiniame 5-osios gvardijos naikintuvų pulke, kuriam vadovavo Vasilijus Stalinas. Jo eskadrilė buvo vadinama “dainuojančia”, kadangi turėjo savo chorą. Du karinius lėktuvus eskadrilei dovanojo legendinio tarybinio dainininko L. Utiosovo orkestras, o ant vieno lėktuvo fiuzeliažo puikavosi užrašas „Linksmi vaikinai“. Į filmo Ukrainos valstybiniame kine premjerą buvo pakviesti ne tik aukščiausi Ukrainos kinematografo šulai, bet oro mūšių asai, tarp kurių buvo ir tris kartus Tarybų Sąjungos didvyris, kuris 156 oro mūšiuose numušė 59 fašistinius lėktuvus Aleksandras Pokryškinas. Filmas jį taip sukrėtė, kad kai salėje užsidegė šviesa, Pokryškinas nesigėdydamas šluostėsi ašaras.

6. „Kareivio tėvas“, 1973 m., režisierius Rezo Čheidzė. Filmas apie žmoniškumą, šeimą, žygdarbį, meilę ir pergalę. Scenarijaus autorius Suliko Žgenti Didžiojo Tėvynės karo pradžioje išėjo į frontą savanoriu, tarnavo jūrų pėstininku, buvo sunkiai sužeistas. Filmo „Kareivio tėvas“ pagrindinio veikėjo prototipas tarnavo viename dalinyje kartu su Suliko Žgenti. Rezo Čheidzė prisipažino, kad geriausias filmo įvertinimas jam buvo laiškas iš Sevastopolio, kuriame buvo papasakotas nuostabus įvykis. Į miliciją atėjo vyras ir prisipažino padaręs vagystę. Aiškindamas savo poelgio motyvus, jis pasakė: „Aš ką tik žiūrėjau filmą„ Kareivio tėvas “ir nusprendžiau – nuo šiol gyvensiu šiame pasaulyje dorai“. Režisierius Rezo Čheidzė: „Nedaug yra filmų herojų, kuriems yra pastatyti paminklai. O Kachetijoje (Gruzijos rajonas) vis dar stovi didžiulis paminklas kareivio Macharašvilio tėvui, pagrindiniam filmo personažui. Tai paminklas visiems tiems vyrams, moterims, seniems žmonėms, vaikams, kurie nugalėjo šitame siaubingame XX amžiaus kare. Kaime, kuriame buvo pastatytas šis paminklas, iš karo negrįžo net 300 vyrų”.

7. „Jie kovėsi už Tėvynę“, 1975 m., režisierius Sergejus Bondarčiukas 1942 m. liepos mėn. Stalingrado apylinkės. Daugybėje mūšių daug karių praradusi ir išsekusi tarybinė kariuomenė kaunasi sunkiuose gynybiniuose mūšiuose, patiria milžiniškus nuostolius … Ir mokosi kautis už Tėvynę iki paskutinio atodūsio, paskutinio kraujo lašo. Fantastiška tarybinių kino žvaigždžių , liaudies artistų V.Šukšino, J.Nikulino, S.Bondarčiuko, V. Tichonovo, Burkovo vaidyba. Filmas buvo nufilmuotas tose vietose, kur vyko tikri mūšiai, ir filmavimo grupė, kasdami apkasus nuolat rasdavo žuvusių karių kaulus, kurie buvo nedelsiant atiduoti perlaidoti. Išminuotojai nuolat aptikdavo minų liekanas. Norėdami atkurti sprogimus batalinių scenų metu pirotechnikai sunaudojo penkias tonas trotilo.

8. „Žmogaus likimas“, 1959 m., režisierius Sergejus Bondarčiukas. filmas pasakoja apie rusų kareivį, kuris karo metu patyrė siaubingus  išbandymus nacistų koncentracijos stovykloje, liko benamis, neteko šeimos,  tačiau nežiūrint į visą gyvenime patirtą košmarą sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir išliko žmogumi, išsaugojo tarybinio žmogaus orumą, kilnumą, pasiaukojimą. Jaunajam aktoriui, suvaidinusiam Vanios vaidmenį, buvo tik 5 metai. Režisierius ilgą laiką negalėjo pasirinkti nė vieno iš vaikų, kuriuos tėvai atvedė į peržiūrą. Bet Bondarčiukas atsitiktinai pamatė Pavliką Boriskiną, kai jis su tėvu atvyko į Kino namus pasižiūrėti kažkokio filmo vaikams. Žymusis italų režisierius Roberto Rossellini, pažiūrėjęs filmą, su susižavėjimu pareiškė: „Tai yra pats stipriausias ir didingiausias, kuris kada nors buvo nufilmuotas apie karą“.

9. „Ivano vaikystė“, 1962 m., Režisierius Andrejus Tarkovskis … 12-mečio Ivano vaikystė baigėsi tą dieną, kai naciai sušaudė jo motiną ir seserį. Vladimiro Bogomolovo apysaka „Ivanas“, kurios pagrindu buvo nufilmuotas šis filmas, pirmą kartą buvo paskelbta žurnale „Znamia“ 1957 m. Vėliau istorija buvo perspausdinta 200 kartų ir išversta į 40 kalbų. Filmas „Ivano vaikystė“ buvo pirmasis tarybins filmas, laimėjęs „Auksinį liūtą“. „Mes nežinojome tokio karo, dar niekas tokio karo mums neparodė“, – apie filmą po peržiūros sakė Karenas Šachnazarovas.

10. „Eik ir žiūrėk”, 1985 m., režisierius Elemas Klimovas. Filmas, paremtas tikrais įvykiais ir dokumentiniais faktais, pasakoja apie Baltarusijos kaimo Chatynė sudeginimo kraupią istoriją. Originalus filmas turėjo būti pavadintas „Nužudyk Hitlerį“. Filmo pavadinimas buvo vienintelė cenzūros revizija, su kuria sutiko režisierius. Po filmo premjeros spauda rašė: „Klimovo filmas, be jokių abejonių, tvirtina – jei Dievas egzistuoja, jis 1941 metais padarė labai ilgą pietų pertrauką.“ Sukrečiantis savo natūralumu ir žmonių žiaurumo scenomis. Vaidina ir lietuvių aktoriai.

11. “Kare kaip kare”, filmas pasakoja apie  karo rūsčios kasdienybės rutiną. Leitenantas Maleškinas, tik baigęs karo mokyklą, yra paskiriamas tanko vadu. Tanko ekipažas – karo išbandymus patyrę kariai. Ramios pafrontės buities scenas keičia žiaurių mūšių scenos, kuriose žmogus parodo visą savo tikrąją esmę, nusimeta visas kaukes ir tampa tuo, kuo yra iš tiesų. Kartais linksmas, kartais liūdnas, tačiau įdomus nuo pirmos iki paskutinės minutės.

1870 m. balandžio 22 d.  gimė Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) (1870-04-22 – 1924-01-21) – proletarinės revoliucijos, darbo žmonių valstybės teoretikas ir praktikas, valstybės veikėjas, žymiausias 20-ojo amžiaus politikas, Visos Rusijos komunistų (bolševikų) partijos ir pirmosios žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybės, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS), įkūrėjas.

Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) gimė 1870 m. balandžio 22 d. carinės Rusijos Simbirsko mieste (dabar Uljanovskas). Be Volodios šeimoje augo dar penki vaikai. Mokėsi Simbirsko gimnazijoje. 1887 m. gegužės mėn. jo vyresnysis brolis Aleksandras buvo nubaustas mirties bausme už dalyvavimą sąmoksle, kurio tikslas buvo fiziškai sunaikinti Rusijos carą Aleksandrą III. Po trumpo studijų Kazanės universitete laikotarpio Volodia buvo pašalintas iš universiteto dėl dalyvavimo studentų judėjime, Kazanės universitete veikusiame pogrindyje marksistų ratelio veikloje.Фото Ленин В Молодости

1893 m. Sankt Peterburge V.Uljanovas užsiima publicistika, studijuoja socialdemokratijos istoriją, teoriją ir praktiką, nagrinėja politinės ekonomikos klausimus. 1895 m. išvyko į užsienį. Grįžęs iš Vakarų Europos įsteigė partiją pavadinimu “Kovos už darbo klasės išlaisvinimą sąjunga“. Caro slaptosios tarnybos (ochrankės) buvo suimtas ir išsiųstas į tremtį Jenisejaus gubernijoje. Tremtyje Vladimiras Iljičius susituokė su Nadežda Konstantinovna Krupskaja. Būdamas tremtyje parašė daugelį savo politinių ir publicistinių darbų,  kurių pagrindinės temos buvo materialistinė filosofija, socialistinės revoliucijos teorija ir praktika,   socializmo ir komunizmo idėjų realizavimas praktikoje, socializmo politinė  ekonomija.

Pasibaigus tremties laikui 1900 m. V.Leninas apsigyveno Pskove. Kartu su kitais bendraminčiais įsteigė ir leido laikraštį „Iskra“ (rus., kibirkštis), žurnalą „Zaria“ (rus., aušra). Leninas buvo vienas iš Rusijos socialdemokratų darbo partijos (RSDDP) antrojo suvažiavimo organizatorių, parengė suvažiavimo darbotvarkę, būsimosios marksistinės partijos įstatus, suformulavo naujai proletarinei partijai tikslus – įvykdžius socialistinę revoliuciją sukurti naują darbo žmonių visuomenę.

1905 – 1907 m.m. revoliucijos Rusijoje metu Leninas buvo Šveicarijoje. Po nesėkme pasibaigusios revoliucijos dauguma partijos narių buvo suimti, vadovavimas partijai perėjo V.Leninui. Po trečiojo RSDDP suvažiavimo jis organizavo pilietinio nepaklusnumo akcijas, manifestacijas, mitingus, sukilimus, demonstracijas visoje Rusijoje. Nežiūrint į tai, kad gruodžio mėnesio sukilimas buvo numalšintas itin žiauriai, revoliucinės veiklos neatsisakė, rašo naujus darbus, leidžia laikraštį “Pravda” (rus., tiesa), telkia revoliucines partijas ir organizacijas. Tuo laikotarpiu  jam teko daug keliauti, gyventi emigracijoje.

1917 metais vasario mėnesį Rusijos imperijoje buvo įvykdyta liberali buržuazinė revoliucija, provakarietiškos Rusijos liberalų partijos privertė Rusijos carą Nikolajų II atsisakyti sosto ir panaikino 300 metus Rusiją valdžiusią Romanovų dinastijos monarchiją. Carą Rusijoje nuvertė ne bolševikai, carą nuvertė kompradorinis Rusijos elitas, Vakarams parsidavę liberalai. Po vasario revoliucijos 1917 m. Leninas grįžo į Rusiją ir paskelbė taip vadinamas Balandžio tezes, kuriose teoriškai pagrindžia proletarinės socialistinės revoliucijos Rusijoje būtinybę ir neišvengiamumą. Maža to, paneigia K.Markso teiginį, kad proletarinė revoliucija turi galimybę išgyventi tik tuo atveju, jeigu darbo žmonės sukils visame pasaulyje ir nuvers kapitalo diktatūras. K.Markso nuomone, tokia revoliucija gali kilti ir sėkmingai vystytis tik pramoninėse Vakarų valstybėse, kur yra išsvysčiusios darbo jėgos, aktyviai veikia darbo žmonių profesinės sąjungos, yra susiformavusios darbo žmonių organizacijos, aukštas darbp žmonių klasinis sąmoningumas. V.Leninas iškelią idėją, kad proletarinė revoliucija yra galima vienoje atskiroje šalyje, net ir tokioje agrarinėje, pramonės išsivystymo požiuriu atsilikusioje valstybėje , kaip Rusijos imperija.

В апреле 1917 года вернувшийся в Петроград в пломбированном вагоне ...

Leninas įgyvendina paties sukurtą proletariato revoliucijos planą, vadovauja sukilimui prieš buržuazinę Kerenskio vyriausybę. Kerenskio valdžia išleidžia įsakymą Leniną suimti, dėl ko jis pasitraukia į pogrindį. Liaudies deputatų tarybų suvažiavime V.Leninas išrenkamas naujos darbo žmonių vyriausybės vadovu, Liaudies komisarų tarybos pirmininku. Jis vadovauja Tarybos posėdžiams ir susirinkimams.

Po 1917 m. Spalio socialistinės revoliucijos tik gimusios proletariato valstybės V.Lenino vadovaujama vyriausybė, siekdama išgyventi ir apsiginti nuo žymiai gausesnių Vakarų kapitalo priešiškų valstybių koalicijos grėsmės, buvo priversta imtis radikalių, labai nepopuliarių, tačiau gyvybiškai būtinų priemonių – buvo priversta sudaryti žeminančią taikos sutartį su kaizerine Vokietija, pripažino Suomijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos nepriklausomybes, kurios tapo Vakarų kapitalo buržuazinėmis valstybėmis, Vakarų kolonijomis, kurias valdė marionetiniai Anglijai bei Prancūzijai pavaldūs antiliaudiniai režimai, kurie labai greitai, po 1926 metais įvykdytų karinių perversmų tapo atvirais fašistiniais, prieš Rusiją kovojančiais dariniais.

Мерзавцы предложили провокацию о перезахоронении Ленина — Зюганов ...

Revoliucija tik tada yra ko nors verta, jeigu ji moka apsiginti, teigė V.Leninas. Nuolatinės Vakarų kapitalo intervencijos prieš tarybinę Rusiją grėsmės akivaizdoje proletarinė vyriausybė imasi būtinų savigynos nuo tuometinės NATO agresijos veiksmų. Paskelbiama visiems darbo žmonėms, kapitalo tironijos aukoms suprantama ir priimtina programa – visa valdžia darbo žmonių Taryboms, taika tautoms, gamyklos darbininkams, žemė valstiečiams, laisvė darbo žmonėms, buvo įkūrta Darbo žmonių ir valstiečių Raudonoji armija, įsteigtas Trečiąsis komunistinis internacionalas (Kominternas). Visas Vakarų kapitalistinis pasaulis, imperialistai, kolonizatoriai, agresoriai, interventai – JAV, Anglija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Lenkija, Rumunija, Vengrija ir kitos, – metė visus savo turimus išteklius, armijas, kapitalus, kad sunaikinti pirmąją pasaulio istorijoje proletarinę valstybę, pavergti  išsivadavusius iš kapitalo tironijos darbo žmones, kolonizuoti tik gimusią darbo žmonių valstybę Tarybinę Rusiją. Jungtinės globalaus Vakarų kapitalo karinės pajėgos nuo Lenkijos iki Vladivostoko, nuo Krymo iki Murmansko puolė tarybinę Rusiją, šalyje kilo žiaurus Pilietinis karas su minėtų šalių remiamais baltagvardiečiais, šalyje vyravo suirutė, badas, savivalė.

Pirmoji pasaulyje tarybų socialistinė respublika Rusija, vadovaujama V.Lenino, itin daug aukų pareikalavusioje žūtbūtinėje dvikovoje su Vakarų kolonizatoriaiss sunkiai, tačiau sėkmingai atrėmė Vakarų imperialistinių šalių-tarptautinių karo nusikaltėlių masinę agresiją ir išvijo kapitalistų samdinių ordas iš šalies. Milžiniškų aukų ir titaniškų pastangų kaina socializmas įrodė savo gyvybingumą ir pranašumą prieš nusikalstamą parazitinį kapitalizmą. Ypatingai sunki padėtis šalyje, nepaprastai sudėtingi laikai, žmonijos istorijoje neturinčios precedento naujos valstybės išlikimas reikalavo išskirtinių, nestandartinių sprendimų. Vakarų šalių intervencijos ir Pilietinio karo metu veikusi karinio komunizmo politika atliko savo istorinį vaidmenį ir sunkiai iškovotos taikos metui ši politika jau netiko. Leninas šią politiką keičia į Naująją ekonominę  politiką (NEP‘ą), kurios tikslas liaudies ūkio atgaivinimas, vystymasis, augimas, socialistinės ekonomikos pajungimas darbo žmonių poreikių tenkinimui.

V.Lenino iniciatyva 1922 m. gruodžio 29 d. įkūriama pirmoji žmonijos istorijoje darbo žmonių socialistinė valstybė – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, TSRS, kurią tuo metu sudarė Rusijos Tarybų Federatyvinė Socialistinė Respublika, Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika, Ukrainos Tarybų Socialistinė Respublika  ir Užkaukazės Tarybų Federatyvinė Socialistinė Respublika.

1923 m. V.Leninas parašė savo paskutinius darbus: “Dėl kooperacijos”, “Kaip mes turėtume pertvarkyti Rabkriną”, (rus., Rabkrin – darbininkų ir valstiečių inspekcija) “Geriau mažiau, bet geriau”, kuriuose pristato savo viziją į Tarybų valstybės ekonominę  politiką ir siūlo priemones, kaip pagerinti valstybės valdymo aparato ir komunistų partijos darbą naujomis sąlygomis. Tuo laikotarpiu jo sveikata smarkiai pablogėjo … Po sunkios ligos Vladimiras Iljičius Leninas mirė 1924 m. sausio 21 d. Gorkų rezidencijoje Maskvos srityje.

Faktai iš Lenino gyvenimo

Šiuo metu, po daugybėje pasaulio šalių JAV-NATO tarptautinių ir karo nusikaltėlių organizuotų ir įvykdytų buržuazinių nacionalistinių kontrrevoliucijų, Vakarų kapitalistai, siekdami išsaugoti savo tironiją, kapitalo parazitinę diktatūrą, savo privilegijas, nusikalstamo darbo žmonių išnaudojimo būdu įgytus turtus, išvystė neregėto mąsto antitarybinę agitaciją, antisocialistinę propagandą – kapitalistai labai bijo prarasti savo nusikalstamų liberalių kolonijų kontrolę dar kartą. Todėl vėl metė milžiniškus resursus tam, kad pavergti žmonių masinę sąmonę, kolonizuoti žmonių smegenis ir žmonės niekada nesvajotų gyventi laisvai, be parazitų buržujų, kapitalistų išnaudojimo, armijos samdomų vakarų propagandos samdinių dieną naktį kurpia klastotes, prasimanymus apie tarybų valdžią, socializmą, socialistinę ekonomiką, darbo žmonių socialinės, turtinės lygybės idėjas. Šioje informacinio karo prieš darbo žmonių valdžios idėją fronte, savaime suprantama, Vakarų kapitalo apmokami samdiniai daugiausiai dėmesio skiria socializmo idėjų realizavimo ryškiausių istorinių asmenybių, kurių centre stovi Vladimiras Leninas, diskreditacijai.  Vladimiras Leninas ir jo palikimas šiuo metu yra pateikiamas itin prieštaringai – nuo nevaldomos gyvuliškos kapitalistų neapykantos šiai neginčijamai ryškiai istorinei asmenybei iki marksistų beatodairiško susižavėjimo jo revoliucine veikla, energija, neeiliniu protu.

Vakarų imperialistai negali pripažinti savo ideologinio pralaimėjimo visuotinės žmonių lygybės socialistinei idėjai, negali susitaikyti su tokia realia grėsme kapitalistų parazitiniam privilegijuotam statusui kaip socializmas, todėl metė armijas liberalių istorijos klastotojų ir nesuskaičiuojamus milijardus pinigų, kad diskredituoti socializmą, darbo žmonių valstybės idėją, ir ypatingai socialistinio judėjimo lyderius. Labiausiai visoje žmonijos istorijoje liberalių klastotojų yra šmeižiamos tokios ryškios istorinės asmenybės  kaip TSRS vadovai V.Leninas ir J.Stalinas, kurių pasiaukojamas titaniškas darbas iš esmės nulėmė visą 20 amžiaus istorinį turinį.

Uljanovas – vienas iš nedaugelio 20 amžiaus žymiausių politikų, kuris niekada neturėjo parašęs autobiografijos. Archyvuose buvo aptiktas vos vieno popieriaus lapo apimties tekstas, kur Leninas bandė parašyti savo gyvenimo istoriją, bet tuo viskas ir baigėsi, jokio autobiografijos pratęsimo nebuvo.

Mėgstamas ir labai dažnai liberalių plunksnagraužių cituojamas, Leninui priskiriamas posakis “Bet kuri virėja gali valdyti valstybę” iš tiesų yra eilinis liberalų melas ir Leninas niekada to nėra sakęs. Ši klaidingai priskiriama jam frazė yra nevykusiai perfrazuota citata iš Vladimiro Majakovskio poemos „Vladimiras Iljičius Leninas“. Tikrovėje Leninas rašė: “Mes nesame utopistai. Mes žinome, kad paprastas juodadarbis ar virėja negali tuoj pat imtis valdyti valstybę… Mes reikalaujame, kad sąmoningi darbininkai ir kareiviai būtų mokomi valdyti valstybę ir pradėti juos mokyti būtina nedelsiant“.

V.I.Uljanovas būdamas 21 metų amžiaus tapo jauniausiu advokatu Rusijoje. Valdžia pašalino Leniną iš universiteto ir uždraudė studijuoti teisę kartu su kitais studentais įprastinių dieninių studijų programų forma. Todėl jam teko visą teisės studijų programą mokytis savarankiškai ir egzaminus laikyti eksternu. Egzaminus išlaikė puikiai.

V.Uljanovas buvo stačiatikių tikėjimo ir net susituokė bažnyčioje. Nedaug žmonių žino, kad Londone 1905 m. jis susitiko su šventiku Gaponu, liūdnai pagarsėjusiu 1905 metų revoliucijos, kurią žiauriai numalšino caro kazokai, provokatoriumi. Ir net padovanojo jam savo knygą su autografu.

Pirmosios darbo žmonių įkūrėjas V.Leninas sudrebino šimtmečiais egzistavusios išnaudotojiškos kapitalistinės, privačia gamybos priemonių nuosavybe grįstos parazitinės santvarkos pamatus ir visiems darbo žmonėms parodė, kad darbo žmonių išnaudojimu grįsta kapitalistinė visuomenė yra neteisinga, parazitinė, kad visuomeniniu darbu sukurtas produktas yra neteisingai nusavinimas privataus kapitalo sąvininkų pagal kapitalistų sukurtas taisykles, kurias išnaudotojų klasė nustato savo priimtais ir tik jiems naudingais įstatymais. Įstatymai yra ne kas kita, o išnaudotojų mažytės mažumos parazitinė valia, paversta įstatymu ir jėga primesta išnaudojamiems darbo žmonėms.

V.Lenino teoriškai ir praktiškai pagrįsta socialinė žmonių visuotinės lygybės visuomeninė politinė organizacija, socialistinė ekonomika be išnaudojimo, darbo žmonių teisių ir laisvių realios apsaugos sistemos, socializmas kaip idėja ne kartą įrodė savo gyvybingumą ir pranašumą prieš parazitinį nusikalstamą kapitalizmą, taip vadinamą liberalią demokratiją, laisvosios rinkos ekonomiką, sugebėjo per labai trumpą laiką tapti pažangiausia valstybe Žemėje, supervalstybe, atrėmė ne kartą viso Vakarų kapitalistinių šalių karines intervencijas, ekonomines blokadas, vakarų nuleistas geležines uždangas, informacines masines agresijas – Antantės bloko karinę invaziją Pilietinio karo metu, JAV, Anglijos, Prancūzijos ekonominius karus, Vakarų išauginto vieningos Europos nacizmo  puolimą Didžiojo Tėvynės (II Pasaulinio) karo metu. Ir visada nugalėdavo.

Laikina kapitalizmo, globalaus liberalaus fašizmo restauracija 1990 metais yra laikina jau vien todėl, kad visų žmonių siekis yra Laisvė, kuri yra neįmanoma liberalaus melo, nacionalistinio, dešiniojo fašistinio teroro ir kapitalistinio išnaudojimo visuomenėje.

Mūsų reikalas teisus. Pergalė bus mūsų. Liberalus fašizmas nepraeis.

 

Įtakingiausias pasaulio politikas Rusijos prezidentas Valdimiras Putinas dalyvavo Holokausto dienos minėjime Izraelyje, kur jam buvo parodyta ypatinga pagarba ir jis ten buvo neabejotinai svečias Nr.1. Savo kalboje V.Putinas pažymėjo neginčijąmą Tarybų Sąjungos, Raudonosios armijos ir tarybinės liaudies lemiamą indėlį triuškinant Vakarų išaugintą vokiškąjį nacizmą. Taip pat pasaulio politikos lyderis priminė, kaip Raudonosios armijos kariai prieš 75 metus išlaisvino baisiausios mirties stovyklos Osvencimo kalinius 1945 metų sausio 27 d., kuri ir tapo pasaulinė Holokausto minėjimo diena.

Į Holokausto dienos minėjimą atsisakė vykti Lenkijos vadovas A.Dūda. Ir tai suprantama. Pilsudskinė Lenkija buvo viena aktyviausių A.Hitlerio sajungininkių prieš II Pasaulinį karą, kartu su nacistine Vokietija, Vengrija, Rumunija draskė Čekoslovakiją po 1938 m rugsėjo 29 d., Miuncheno suokalbio. Būtent Lenkija kūrė planus kartu su A.Hitleriu užpulti Tarybų Sąjungą, užgrobti Pabaltijį, Ukrainą ir sukurti pagaliau lenkų nacionalistų iki pat šiol puoselėjamą Lenkijos “nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros” imperiją. Tačiau Lenkija greitai tapo nereikalinga nacistinei Vokietijai ir vakarykštė sąjungininkė 1939 metų rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją, per dvi savaites sumušė lenkų ulonų divizijas ir iškėlė vėliavą su svastika virš Varšuvos. Tarybų Sąjunga 1939-09-17 dieną, kai Lenkijos jau nebuvo, atsiėmė savo teritorijas, kurias Lenkija buvo užgrobusi po 1921 metų Rygos sutarties pagal Kerzono liniją – Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Vilniaus krašto žemes, kurias vėliau J. Stalinas grąžino Lietuvai pagal 1939-10-10 sutartį. Būtent Lenkijoje veikė didžiausios mirties stovyklos. Vermachto sudėtyje tarnavo, kaip teigia Lenkijos profesorius Rišardas Kačmarekas, apie pusė milijono lenkų nacionalistų-nacių kolaborantų. Armija Krajova karo metu nužudė tarybinių karių daugiau, nei savo okupantų vokiečių vermachto karių. Lenkijos nacionalistų armija Krajova pasižymėjo ne tik savo žiauriomis baudžiamosiomis akcijomis prieš žydus, prieš pabėgėlius iš mirties stovyklų kiaro metu, tačiau ir pokario metu žiauriai žudė tuos pačius vokiečių pabėgėlius iš Rytų Prūsijos. Maršalas Rokosovskis net buvo priverstas skirti tarybinių karių dalinius vokiečių repatriantų apsaugai, kad apginti juos nuo sužvėrėjusių Armijos Krajovos nacionalistų. Prieš V.Putino vizitą į Holokausto dienos minėjimą Rusijos Gynybos ministerija išslaptino archyvinius dokumentus, kurie neginčijamai rodo Lenkijos, lenkų nacionalistų, Armijos Krajovos nusikalstamą veiklą prieš II Pasaulinį karą, koloboravimą su naciais vykdant masinį žydų, rusų, balttarusių, tarybinių karo belaisvių genocidą, išpuolius prieš tarybinę armiją, darbą mirties stovyklose. A.Dūdai su tokiu kriminaliniu istorinės praeities bagažu dalyvauti Lenkijos nacionalistų aukų minėjime dalyvauti, savaime suprantama, buvo sunku, todėl jis suvaidino įžeistą dorybę ir į minėjimą nevyko pareikšdamas, kad ten jam nebus suteiktas žodis ir ten dalyvaus V.Putinas. Nusikaltėliams visada buvo sunku susitaikyti su teisingumu, tačiau istorinis teisingumas neišvengiamai dar laukia visų nacių kolaborantų, kurie dabar susimetė į NATO gaują ir svajoja pakartoti savo fiureriui nepavykusį žygį “drang nach Osten”.

Rusijos lyderis savo kalboje Holokausto dienos minėjime taip pat paminėjo ir Lietuvos nacionalistus, kurie hitlerinės okupacijos metais, kolaboruodami su naciais, išžudė apie 220000 žydų, 95 procentus prieš karą gyvenusių Lietuvoje, Latvijos nacionalistų išžudytus virš 77 000 gyvenusių žydų bei Ukrainos nacionalistų “žygdarbius” Holokausto tragedijoje. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda taip pat atsisakė dalyvauti šiame renginyje – Lietuvoje nuo 1990 metų valdžią užgrobė buvusių Birželio 23 d. sukilėlių palikuonys, kuriems dalyvauti savo aukų minėjime reikštų pripažinimą savo pirmtakų nusikaltimus žmoniškumui, o tai tiesiog sprogdina ideologinius šitų “sukilėlių” mitologijos apie “kovas už laisvę” pamatus. Izraelyje ypatingai keblioje situacijoje atsidūrė Ukrainos naujasis prezidentas Vladimiras Zelenskis. Jis pats yra etninis žydas, todėl žydų tautos tragedija II Pasaulinio karo metais jam yra etninės indentifikacijos, etniniio kultūrinio kodo kertinis akmuo. V.Zelenskio senelis, tarybinis kareivis, kovėsi mūšiuose su nacistais, vadavo Europą nuo rudojo maro, išlaisvino kalinius iš nacių mirties stovyklų. 2014-02-22 JAV ir kitų NATO šalių interventai įvykdė valstybinį perversmą Ukrainoje, įvedė tiesioginį JAV-NATO valdymą istorinėse Rusijos žemėse ir į valdžią atvedė Vakarų Ukrainos nacionalistus, nacių agento Stepano Banderos pasekėjus, nacių kolaborantų palikuonis. V.Zelenskis šiuo metu atstovauja būtent šitos ultranacionalistinės rėksmingos mažumos interesus ir tokia dviprasmiška valstybinės valdžios situacija, kai valdžią šalyje pagal instrukcijas iš Vašingtono ir Londono kontroliuoja marionetinė, atvirai fašistinės ideologijos šalininkų grupuotė Ukrainos prezidentą pastatė tarp kūjo ir priekalo. Iš vienos pusės V.Zelenskis negali ignoruoti etninės tautos tragedijos, šimtų tūkstančių nužudytų Babij Jare ir kitose vietose savo gentainių atminimo, ir tuo pačiu metu jis negali nepaisyti dabartinės valdančios chuntos, Ukrainos nacionalistų-banderlogų, kurių tėvai, seneliai tarnavo A.Hitleriui, vykdė masines žydų, lenkų, baltarusių egzekucijas valios. V.Zelenskis pasielgė pagal principą “ir avys sveikos ir vilkai sotūs” – į Izraelį atvyko, bet minėjime nedalyvavo. Siekdamas išvengti išpuolių iš nacionalistų pusės Ukrainos prezidentas pasirinko gėdą, tačiau, panašu, jau gavo ir gėdą ir karą. Kai šalis okupuoja JAV-NATO karo nusikaltėlių gaują, vietiniams gyventojams Vakarų kolonizatoriai visais įmanomais būdais siekia ištrinti istorinę atmintį, paversti vietinius čiabuvius savo praeities neprisimenančia minia, kurios masine sąmone yra taip lengva manipuliuoti III Reicho propagandos ministro Jozefo Gebelso metodikomis – “duokite man masinės informacijos priemones ir aš iš bet kokios tautos padarysiu gyvulių kaimenę”, “ištrinkite iš tautos istorinę atmintį ir kita jos karta bus bevalė minia”. Ką mes ir matome JAV okupuotoje Rytų bei vidurio Europoje. Kaip teisingai pažymėjo Izraelio visuomenininkas Jakovas Kedmi, Europa visada buvo nėščia fašizmu. JAV kolonizuotoje Europoje fašizmo atgimimas įgavo grėsmingą pagreitį. Nacistų kolaborantų heroizavimas JAV vasalinėse valstybėse yra tik maža šios fašismo reinkarnacijos dalis, šalia fašistinių organizacijų atkūrimo, pasienio su Rusija valstybių militarizavimo, nacionalistinės ideologijos sklaidos institucionalizavimo, tautinės nesantaikos kurstymo ir kitų visuomenės fašizavimo tendencijų.

V.Putinas visai pagrįstai pažymėjo, kad fašizmo atgaivinimo grėsmė yra labai reali ir tuo neatsakingai, siekdamos konjuktūrinės, trumpalaikės geopolitinės naudos, užsiima Vakarų šalys, pirmiausiai JAV ir Jungtinė Karalystė, kitos NATO šalys. Tokios tendencijos yra labai pavojingos, kelia realią grėsmę visos Žemės civilizacijai. Ir pakvietė šalis, Jungtinių tautų organizacijos Saugumo Tarybos nuolatines nares, kurios yra labiausiai atsakingos už žmonijos ateitį, nedelsiant susitikti ir išspręsti grėsmę žmonijos egzistavimui keliančias problemas. Šią inicatyvą parėmė Prancūzijos prezidentas E.Makronas ir Kinijos Liaudies Respublikos vadovas. JAV ir Jungtinė Karalystė, šalys,kurios savo intervencijomis, agresijomis, valstybinių perversmų, spalvotų revoliucijų organizavimu įvairiose šalyse organizavimu įdaugiausiai prisidėjo prie nacionalizmo, fašizmo atgaivinimo, kol kas nedavė atsakymo dėl tokio aukščiausio lygio susitikimo. Šios šalys, akivaizdu, dar nėra subrendusios pripažinti savo nusikaltimus prieš žmoniją, todėl nuolat blokuoja JTO rezoliucijas dėl kovos su fašizmo heorizavimu.
Tarp eilinių svečių taip pat buvo ir JAV viceprezidentas Maiklas Pensas, kuris savo pompastiškoje ir tuščioje kalboje nei kartą nepaminėjo, kad Osvencimo kalinius išlaisvino Raudonoji Armija, o Europą nuo fašizmo išvadavo Tarybų Sąjunga ir tarybinė liaudis. Labai iškalbingas ir Jungtinėms Valstijas labai neigiamai apibūdinantis nutylėjimas – JAV, kaip ir savo laiku A.Hitleris, vis dar puoselėja planus užkariauti ir pavergti visą pasaulį. NATO karo nusikaltėlių gaujos nuolatiniai kariniai mokymai prie Rusijos sienų, NATO įvykdyta Ukrainos okupacija, Gruzijos, Pabaltijo šalių pavertimas kariniu placdarmu būsimai NATO karinei intervencijai, nepalieka jokių abejonių dėl JAV rengiamos agresijos prieš Rusiją ir JAV valdančio nusikalstamo elito planų vėl sukelti pasaulyje naują globalinį karą. Tai yra labai pavojinga ir pasaulio žmonės įpareigoja priešintis visoms JAV-NATO provokacijoms visose šalyse ryžtingai klasikiniu būdu – YANKEE, GO HOME!!

Būdamas Izraelyje V. Putinas susitiko su Palestinos vadovu Machmudu Abasu, aptarė Palestinos ir Izraelio santykių krizės diplomatinio spredimo galimybes. Rusija jau įrodė, kad Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose galima sutaikyti nesutaikomas šalis, susodinti prie derybų stalo mirtinus priešininkus ir rasti taikų įsisenėjusių karinių konfliktų sprendimą. Tokia Rusijos užsienio politika pelnė pagarbą Azijoje ir atgaivino viltį, kad JAV patrankų diplomatija, bombų demokratija, vykdoma šiame regione greitai taps tiek daug aukų pareikalavusia, tačiau negrįžtama praeitimi.
Pagal diplomatinį protokolą Rusijos prezidentui Palestinoje buvo išrikiuota garbės sargyba. V. Putinui einant pro šalį vienam iš garbės sargybos karininkų nukrito kepurė. Rusijos prezidentas, karinių pajėgų vyriausias vadas pasilenkė , paėmė nukritusią kepurę, uždėjo sustingusiam rikiuotėjė kariui ant galvos, parodė iškeltą nykštį ir nuėjo toliau. Ir pelnė milijonų arabų pagarbą ir simpatijas. Tikro lyderio stiprybė yra ne gebėjime bausti, bet gebėjime suprasti ir padėti.

Šaltinis: http://www.us666.ru/intervencyiindex2.htm

„Man tiesiog darosi baisu dėl mano šalies, kai pamanau, kad Dievas yra teisingas“. JAV prezidentas Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson)

„Manau, kad visus, kurie pelnosi iš karo bei prisideda prie jo kurstymo, pačią pirmą jo dieną turi sušaudyti jo šalies piliečiai“. Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway)

Kad įtvirtintų ir išlaikytų savo „teisę“ eksploatuoti kitas tautas, Amerika reguliariai naudojo įvairias prievartos formas, ir pirmiausia – karinę. Štai žinomų ginkluotų intervencijų sąrašas. 

Vien per 1661-1774 metus iš Afrikos į JAV buvo įvežta apie milijonas gyvų vergų, o daugiau nei devyni milijonai žuvo pakeliui. Vergvaldžių pelnas, gautas iš šių operacijų, skaičiuojant XVIII amžiaus kainomis, sudarė ne mažiau kaip 2 milijardai dolerių – astronominė suma tuo metu.

1622 m. Amerikiečių karai prasideda 1622 metais, pirmą kartą užpuolus indėnus Džeimstaune, toliau sekė karas su indėnais algonkinais Naujoje Anglijoje 1635-1636 metais ir 1675-1676 metų karas, kurio metu buvo sugriauta beveik pusė miestų Masačusetse. Kiti karai ir susišaudymai su indėnais tęsėsi iki 1900 metų.

Iš viso amerikiečiai sunaikino apie 100 milijonų indėnų, o tai reiškia, kad galime kalbėti apie patį tikriausią genocidą, žymiai didesnį, nei Hitlerio masinės žydų žudynės (4-6 milijonai aukų). Nuo 1689 m. iki 1763 m. vyko keturi svarbiausi imperiniai karai, kuriuose dalyvavo Anglija ir jos Šiaurės Amerikos kolonijos, taip pat Prancūzijos, Ispanijos ir Olandijos imperijos.