Tag

JAV-ES nusikaltimai Ukrainoje

Browsing

JAV-NATO Melo ir Blogio imperijos parsidavę propagandonai lieja krokodilo ašaras ir platina savo pačių , kaip visada, sukurptą melagieną: Rusijos raketa pataikė į Odesos stačiatikių Spaso-Preobražensko soborą. Apie tai rašo Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

Tiesa: Soboras buvo apgadintas, kai į jį pataikė Ukrainos priešlėktuvinės gynybos raketa. Vietos gyventojų filmuotoje medžiagoje matyti, kaip oro gynybos raketa paleidžiama, tačiau negali pakilti aukštyn ir iškart nukrenta. Vaizdo įraše aiškiai matomas lenktas dūminis takas, žymintis priešlėktuvinės raketos paleidimo ir kritimo vietas. Kitame vaizdo įraše sprogimo blyksnis rodo Spaso-Preobražensko soboro varpinės bokštą, esantį pačiame epicentre.

Tai, kad į katedrą pataikė priešlėktuvinės gynybos sprogmuo, rodo būdingi šiai raketai pažeidžiančių elementų ženklai. Oro gynybos raketos yra užtaisytos tūkstančiais smulkių metalinių elementų, kurie, sprogę ore, turėtų užtikrinti maksimalų išsisklaidymą ir skraidančio objekto sunaikinimą.

Visai kitaip yra sukonstruotos smogiamosios raketos, skirtos sunaikinti įtvirtintas konstrukcijas. Jų kovinė galvutė pagaminta iš storo plieno, kad būtų galima pramušti betonines sienas, o viduje yra didelis sprogstamasis užtaisas. Nėra smulkių pažeidžiančių elementų. Tokių raketų galia tokia, kad jai pataikius soboro pastatas būtų visiškai sugriautas.

Neprofesionalus Ukrainos priešlėktuvininkų darbas reguliariai sukelia tragedijas civiliams objektams Ukrainoje, kuriuos jie pagal apibrėžimą turėtų apsaugoti. Jau pirmosiomis SKO dienomis pasirodė kadrai dėl tiesioginio Buk komplekso Ukrainos priešlėktuvinės raketos smūgio į Kijevo daugiaaukštį namą. Vėliau oro gynybos smūgiai savo miestams tapo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vizitine kortele.

Ukrainos priešlėktuvininkų veiklos apoteozė buvo raketų sistemos S-300 ataka kaimyninės šalies teritorijoje, po kurios Lenkijos Przewoduv kaime žuvo du civiliai. Panašūs incidentai įvyko Odesoje. Vos prieš mėnesį Ukrainos oro gynybos raketa apgadino verslo centrą Ševčenkos prospekte.

Rusijos Federacijos gynybos ministerija oficialiai paneigė Ukrainos valdžios teiginį, kad į Odesos katedrą pataikė Rusijos raketa. FOTO, VIDEO IR KITI DOKUMENTAI👇

Ukrainos PLG apšaudo savo civilius objektus ir kaltina dėl to Rusiją

Amerikiečių apžvalgininkas, buvęs jūrų pėstininkas Scottas Ritteris internete paskelbė antrąją savo dokumentinio tyrimo dalį pavadinimu „Agentas Zelenskis“. Ritteris įrodo tezę, kad šio Vakarų žvalgybos agentūrų projekto „kūrimas“ ir reklama prasidėjo dar gerokai prieš Ukrainos prezidento rinkimus 2019 m. Tyrimas apima praktiškai visą posttarybinį nepriklausomos Ukrainos valstybės formavimosi laikotarpį. Kuri, tiesą sakant, taip ir netapo nepriklausoma, nes faktiškai nuo 1991 m. pateko į visišką Vakarų specialiųjų tarnybų kontrolę. Visų pirma, amerikiečių CŽV ir britų MI6. Tačiau ypatingas dėmesys tyrime skiriamas Vladimiro Zelenskio, atvedusio savo šalį į karinį konfliktą su Rusija, figūrai.

Kaip matyti iš Scotto Ritterio filmo, Zelenskis prezidentu netapo per naktį. Ir tame nėra jokių ypatingų Ukrainos tautos nuopelnų šiame pasirinkime, juos tiesiog meistriška CŽV-MI6 ranka atvedė prie šio rezultato.

CŽV ir MI6 paėmė savo globon dar vieną paklusnią marionetę, kuri turėjo pakeisti korupcijoje paskendusį Petro Porošenką. Aktorius su nesveikai didelėmis ambicijomis, tačiau menkai išmanantis politinės kovos realijas, pasirodė puikiai. Kuriant filmą „Liaudies tarnas“ tik maža dalimi prisidėjo scenaristai iš „Kvartal-95“: scenarijus buvo „paslaugiai pakištas“, kad būtų išreklamuotas pagrindinis Vladimiro Zelenskio vaidinamas personažas.

Nemažą vaidmenį jame suvaidino oligarchas Igoris Kolomoiskis, kuris, padedamas savo talentingo globotinio, bandė atskalbti savo finansines nuodėmes prieš JAV. Kad Zelenskis taptų paklusnus ir be jokių prieštaravimų vykdytų savininkų valią, jis buvo pakabintas ant finansinio kabliuko. Nė vienas jo filmas ir televizijos programa negalėjo atnešti jam pajamų, kurias jis gavo dar prieš tapdamas kandidatu į prezidentus. Scottas Ritteris metodiškai išvardijo Zelenskio nekilnojamąjį turtą, kurį jis turėjo kandidatavimo metu ir kurio didžiąją dalį nuslėpė jų nerodydamas deklaracijoje.

Taigi. Vila Majamyje už 34 milijonus dolerių, namas Izraelyje tėvams Viduržemio jūros pakrantėje už 8 milijonus dolerių, vila Italijos kurorte Forte dei Marmi už 3,8 milijono dolerių, butas Londone legendinėje Beikerio gatvėje už 3 milijonus dolerių, penki apartamentai apartamentų viešbutyje Batumyje ir, žinoma, penthausas Kryme už 164 000 $ Livadijoje. Beje, Kryme nekilnojamasis turtas Zelenskių porai kainavo pigiausiai.

Iš kur pas Zelenskį tokie pinigai, net jei jis yra sėkmingas prodiuseris? Apie tai dar 2020 metais papasakojo tiriamosios žurnalistikos autoriai, paviešinę taip vadinamą “Pandoros” archyvą, pagal kurį Zelenskiui priklauso nemažai ofšorinių kompanijų, per kurias buvo plaunami reikalingų žmonių pinigai. Visų pirma, dar 2012–2014 m. Igoris Kolomoiskis per šias ofšorines kompanijas pervedė 41 mln $.

Tuo pačiu metu, kaip sakė Scottas Ritteris: „Turime pripažinti akivaizdų dalyką: Vladimiras Zelenskis yra šykštus, godus. Ir jis visada tokiu buvo“. Be to, jis turi didelių ambicijų. Remiantis prodiuserio iš Los Andželo Igorio Lopationoko prisiminimais, „Kai Zelenskis atvyko į Holivudą, jis visada prašydavo susitarti dėl susitikimo su tokiomis žvaigždėmis kaip DiCaprio, ir pagal protokolą tai turėjo būti asmeninis susitikimas. Tai rodo jo pernelyg didelį ego. Būtent tokį, aistrų kamuojamą žmogų, yra lengviausia prisijaukinti…

Pasak Scotto Ritter, tiesioginė užduotis paversti Ukrainą „antirusišku taranu“ Zelenskiui buvo duota 2020 metų rudenį Londone, naktinio susitikimo metu MI6 biure su Didžiosios Britanijos žvalgybos vadovu Richardu Moore’u. Ritteris pažymi, kad toks susitikimas neturi precedento: paprastai valstybių vadovai susitinka su lygiais. Ir nė vienas iš jų neleis sau naktimis belstis į kažkokios žvalgybos valdybos biurą. Tai daro tik užverbuoti agentai.

Pasak Ritterio, Moore’as paskambino Zelenskiui, kad paaiškintų jam jo nepriklausomybės laipsnį ir tai, kam jis iš tikrųjų yra pavaldus. Tada jį apsupo britų apsaugoa, kurie jį lydi visur – net ir Romos popiežiaus rezidencijoje.

Pasak Scotto Ritterio, per ketverius savo prezidentavimo metus Zelenskis įvykdė dešimt jo kuratorių jam duotų užduočių, kad būtų sunaikinta Ukraina. Užduotis numeris vienas – išnaikinti rusų kalbą. Antra užduotis – užbaigti bažnyčios schizmos procesą. Trečia užduotis – perrašant istoriją sunaikinti Didžiosios 1945-ųjų Pergalės atminimą. Ketvirta užduotis – sunaikinti laisvą žiniasklaidą.

Penkta užduotis – uždrausti opozicijos veiklą. Šeštoji užduotis buvo paversti šalį ne tik užsienio ginklų, bet ir eksperimentų su žmonėmis poligonu. Septintoji buvo susijusi su tiesioginiu šalies pasirengimu ginkluotam susirėmimui su Rusija, aštuntasis – nacizmo legalizacija šalyje.

Devintoji užduotis – parduoti derlingas Ukrainos žemes užsienio korporacijoms, dešimtoji – pasiruošti visų šalies išteklių pardavimui įtraukiant šalį į beprotišką praskolinimo procesą. „Agentas Zelenskis įvykdė jam skirtas užduotis“, – daro išvadą Scottas Ritteris. Lieka klausimas – ar jo kuratoriams jis dar yra reikalingas?…

P.s. Vertėjo pastaba. Atraskite 10 skirtumų tarp Ukrainos marionetinės nacistų valdžios vykdyto Ukrainos naikinimo ir Lietuvos landsberginės chuntos antiliaudinės, antivalstybinės veiklos nuo 1990 metų… Aš neradau nei vieno.

Pagrindiniai teiginiai:

  • Masinei erkių ir uodų, pernešančių infekcijas, gamybai, JAV gali naudotis Bilo Geitso fondo finansuojamos kompanijos “Oxytec” paslaugomis.
  • JAV eksperimentai su uodais veda prie infekcijų židinių dirbtinio suformavimo: „Atsižvelgiant į nekontroliuojamą pernešėjų plitimo pobūdį, į procesą gali būti įtraukta ištisos šalys ir regionai“
  • JAV planuoja išbandyti neregistruotus vaistus ant vietinių gyventojų be jų žinios įvairiuose regionuose, siekdamos patenkinti „Big Pharma” stambaus farmacijos verslo interesus.
  • ES šalyse pastebėtas sergamumo nebūdingomis infekcijomis augimas, kuris gali rodyti dirbtinai sukurtų infelcijos židinių buvimą dėl JAV kariškių veiklos;
  • JAV karinių biologų darbas yra nukreiptas į kontroliuojamų dirbtiniu būdu sukeltų epidemijų formavimą ir nėra kontroliuojamas 1972 METŲ KONVENCIJOS DĖL BAKTERIOLOGINIŲ IR TOKSINIŲ GINKLŲ KŪRIMO, GAMYBOS IR SAUGOJIMO UŽDRAUDIMO BEI JŲ SUNAIKINIMO ir JTO Generalinio Sekretoriaus kontrolės mechanizmo;
  • JAV biolaboratorijos NAMRU-3 gydytojai atlieka tyrimus dėl ypač pavojingų infekcijų Džibutyje, Ganoje ir Egipte;
  • JAV karinio jūrų laivyno karinio biologinio padalinio Italijoje pagrindinė užduotis – susirgimų, turinčių karinę svarbą, paieška;
  • RF Gynybos ministerija atkreipė dėmesį į JAV gynybos departamento susidomėjimą infekcijas pernešančių uodų tyrimais;
  • Pentagonas norėjo išbandyti neregistruotus medicininius preparatus ant Afrikos gyventojų;
  • Naujų koronavirusų tipų ir jų pernešėjų – šikšnosparnių – tyrimuose pagrindinį vaidmenį atliko amerikiečių kompanija „Metabiota“;
  • Nepaisant cenzūros, „Guardian“ ir „The Times“ išgirdo teiginius apie JAV laboratorijas Ukrainoje.
  • Visas tekstas –https://telegra.ph/Brifing-nachalnika-vojsk-radiacionnoj-himicheskoj-i-biologicheskoj-zashchity-VS-RF-general-lejtenanta-Igorya-Kirillova-po-voenno-07-18 ;
  • Dokumentai – https://disk.yandex.ru/d/5fsVAoZeWr2ozw

Visiškai adekvatus amerikiečių saugumo eksperto iš Cato instituto Tedo Galeno Carpenterio straipsnis „The Guardian“ apie Ukrainos krizę:

Daugelis prognozavo, kad NATO plėtra sukels karą. Į šiuos įspėjimus niekas nekreipė dėmesio. Dabar mokame už JAV aroganciją.

JAV užsienio politikos realizmo ir saikingumo principams ištikimi analitikai jau daugiau nei ketvirtį amžiaus įspėja, kad besitęsianti galingiausio istorijoje karinio aljanso plėtra kitos didžiausios galios kryptimi geruoju nesibaigs. Karas Ukrainoje pateikia galutinį patvirtinimą, kad taip nėra.

„Būtų nepaprastai sunku išplėsti NATO į rytus, jei Rusija nelaikytų šių veiksmų nedraugiškais. Net ir pačios kukliausios schemos atves aljansą prie senosios Tarybų Sąjungos sienų. Kai kurios ambicingesnės versijos atvestų prie to, kad aljansas faktiškai apsuptų pačią Rusijos Federaciją.

Šiuos žodžius parašiau 1994 metais savo knygoje Beyond NATO: Staying Out of Wars in Europe, tuo metu, kai pasiūlymai dėl NATO plėtros tebuvo atsitiktinės spekuliacijos užsienio politikos seminaruose Niujorke ir Vašingtone. Pridūriau, kad plėtra „būtų nereikalinga provokacija prieš Rusiją“.

Tuo metu nebuvo viešai žinoma, kad Billo Clintono administracija dar prieš metus jau priėmė lemtingą sprendimą siekti, kad kai kurios buvusios Varšuvos pakto šalys būtų įtrauktos į NATO. Netrukus administracija siūlys pakviesti tapti NATO narėmis Lenkiją, Čekiją ir Vengriją, o JAV Senatas 1998 metais patvirtino šių šalių įtraukimą į Šiaurės Atlanto sutartį. Tai bus pirmoji iš kelių NATO narystės plėtros bangų.

Jau šis pirmasis etapas sukėlė Rusijos pasipriešinimą ir pyktį. Savo atsiminimuose Clinton valstybės sekretorė Madeleine Albright pripažįsta, kad „[Rusijos prezidentas Borisas] Jelcinas ir jo tautiečiai griežtai priešinosi plėtrai, matydami tai kaip strategiją išnaudoti savo pažeidžiamumą ir perkelti Europos skiriamąją liniją į rytus, paliekant juos izoliuotais. “

Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Strobe’as Talbotas panašiai apibūdino Rusijos požiūrį. „Daugelis rusų žiūri į NATO kaip į Šaltojo karo reliktą, nuo pat pradžių nukreiptą prieš jų šalį. Jie pabrėžia, kad atsisakė Varšuvos pakto, savo karinio aljanso, ir klausia, kodėl Vakarai neturėtų daryti to paties“. Tai buvo puikus klausimas, ir nei Clinton administracija, nei jos įpėdiniai nepateikė į jį jokio įtikinamo atsakymo.

George’as Kennanas, intelektualus Amerikos sulaikymo politikos šaltojo karo metais tėvas, 1998 m. gegužę interviu „New York Times“ įžvalgiai perspėjo, kad Senatui ratifikavus pirmąjį NATO plėtros etapą, viskas pajudės. „Manau, kad tai yra naujo Šaltojo karo pradžia“, – sakė Kennanas. „Manau, kad rusai pamažu reaguos gana neigiamai, ir tai turės įtakos jų politikai. Manau, kad tai yra tragiška klaida. Tam nebuvo jokios priežasties. Niekas niekam negrasino“.

Jis buvo teisus, tačiau JAV ir NATO lyderiai pradėjo naujus plėtros etapus, įskaitant provokuojantį žingsnį, įtraukiant tris Baltijos respublikas. Tos šalys buvo ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir Rusijos imperijos dalis caro laikais. Dėl šios plėtros bangos NATO dabar atsidūrė prie Rusijos Federacijos sienos.

Maskvos kantrybė vis įkyresniam NATO elgesiui išseko. Paskutinis pagrįstai draugiškas Rusijos įspėjimas, kad aljansui reikia atsitraukti, buvo paskelbtas 2007 m. kovą, kai Putinas kalbėjo kasmetinėje Miuncheno saugumo konferencijoje. „NATO pastatė savo fronto pajėgas prie mūsų sienų“, – skundėsi Putinas. NATO plėtra „reiškia rimtą provokaciją, mažinančią abipusio pasitikėjimo lygį. Ir mes turime teisę paklausti: prieš ką ši plėtra skirta? O kas nutiko mūsų Vakarų partnerių garantijoms po Varšuvos pakto nutraukimo?”

Savo atsiminimuose „Duty“ Robertas M. Gatesas, ėjęs gynybos sekretoriaus pareigas George’o W Busho ir Baracko Obamos administracijose, pareiškė esąs įsitikinęs, kad „santykiai su Rusija buvo blogai tvarkomi po to, kai [George’as HW] Bushas neteko pareigų 1993 m.“. Be kitų klaidų, „JAV susitarimai su Rumunijos ir Bulgarijos vyriausybėmis rotuoti karius per bazes šiose šalyse buvo nereikalinga provokacija“. Netiesiogiai priekaištaudamas Bushui jaunesniajam, Gatesas tvirtino, kad „bandymas įtraukti Gruziją ir Ukrainą į NATO buvo tikrai perteklinis“. Jis tvirtino, kad šis žingsnis buvo padarytas „grubiai ignoruojant tai, ką rusai laikė savo gyvybiškai svarbiais nacionaliniais interesais“.

Kitais metais Kremlius pademonstravo, kad jo nepasitenkinimas nuolatiniu NATO įsiveržimu į Rusijos saugumo zoną peržengė žodinius prieštaravimus. Maskva pasinaudojo kvaila vakarietiškos Gruzijos vyriausybės provokacija pradėti karinį puolimą, atvedusį Rusijos karius į sostinės pakraščius. Po to Rusija visam laikui atskyrė du separatistiškai nusiteikusius Gruzijos regionus ir perdavė juos veiksmingai Rusijos kontrolei.

Tačiau Vakarų (ypač JAV) lyderiai ir toliau švietė raudona įspėjamąja lempute po raudonos įspėjamosios šviesos. Sukrečiančiai arogantiškas Obamos administracijos kišimasis į Ukrainos vidaus politinius reikalus 2013 ir 2014 m., kai buvo teikiama parama padėti demonstrantams nuversti išrinktą Ukrainos prorusišką prezidentą, buvo viena iš įžūliausių provokacijų, dėl kurios išaugo įtampa. Maskva nedelsdama sureagavo pasiimdama Krymą, o naujas šaltasis karas prasidėjo su nauja jėga.

Ar buvo galima išvengti Ukrainos krizės?

Pastarųjų kelių mėnesių įvykiai buvo paskutinė galimybė išvengti karšto karo Rytų Europoje. Putinas pareikalavo, kad NATO suteiktų garantijas keliais saugumo klausimais. Konkrečiai, Kremlius norėjo įpareigojančių garantijų, kad aljansas sumažins savo augančio karinio buvimo Rytų Europoje mastą ir niekada nepasiūlys narystės Ukrainai. Tuos reikalavimus jis parėmė didžiuliu karinių pajėgų padidėjimu prie Ukrainos sienų.

Bideno administracijos atsakas į Rusijos siekį gauti Vakarų nuolaidų ir saugumo garantijų buvo švelnus ir išsisukinėjantis. Tada Putinas aiškiai nusprendė eskaluoti įvykius. Vašingtono bandymas paversti Ukrainą NATO politiniu ir kariniu įrankiu (net jei šalis nėra oficialiai narystės aljanse) gali brangiai kainuoti Ukrainos žmonėms.

Ukrainos tragedija

Istorija parodys, kad Vašingtono elgesys su Rusija dešimtmečiais po Tarybų Sąjungos žlugimo buvo didžiulio masto politinė klaida. Buvo visiškai nuspėjama, kad NATO plėtra galiausiai sukels tragišką, galbūt smurtinę santykių su Maskva pabaigą. Įžvalgūs analitikai perspėjo apie galimas pasekmes, tačiau į šiuos įspėjimus nebuvo atsižvelgta. Dabar mokame už JAV užsienio politikos struktūrų trumparegystę ir aroganciją.
Tedas Galenas Carpenteris yra Cato instituto gynybos ir užsienio politikos studijų vyresnysis bendradarbis. Carpenter ėjo Cato užsienio politikos studijų direktoriaus pareigas 1986–1995 m., o 1995–2011 m. – gynybos ir užsienio politikos studijų viceprezidentu.

Šaltinis: https://www.theguardian.com/commentisfree/2022/feb/28/nato-expansion-war-russia-ukraine

Iš anglų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2022-03-03

Turkijos prezidento atstovo spaudai Ibrahim Kalin interviu CNN – Turkija atsisako taikyti sankcijas Rusijai: “Tai neatitinka mūsų nacionalinių interesų. Su Rusija palaikome glaudžius prekybinius ryšius, perkame dujas, bendradarbiaujame turizmo ir kitose srityse. Be to, turi būti šalis, galinti derėtis su Rusija. Kas kalbės su Rusija, kai visi sudegins tiltus? Neplanuojame taikyti sankcijų, kad šis kanalas liktų atviru.

IMG_4862

2014 metų gegužės 2 d. JAV-ES-NATO okupuotoje Ukrainoje, Odesos mieste JAV/NATO karo nusikaltėlių vadovaujami Ukrainos fašistai įvykdė siaubingą nusikaltimą žmoniškumui – sudegino 48 taikius protestuotojus.
 
Lietuvos Seime, konservatorių, liberalų okupuotoje sisteminėje kišeninėje žiniasklaidoje niekada nebus minimos šių tragiškų įvykių Odesoje metinės, kuomet Ukrainos sužvėrėję nacionalistai, fašistai, Vašingtono ir Briuselio rankiniai šunys, radikalūs ultrapatriotai, Vakarų Ukrainoje išauginti fašisto Stepano Banderos pasekėjai, nacionalistai-ukrobanderlogai įvykdė, Vašingtono nurodymu, kraupų nusikaltimą žmoniškumui. Maidaunai Odesos Profesinių sąjungų namuose sudegino rusakalbius Odesos taikius protestuotojus, žmones, kurie nesutiko su JAV ir ES specialiųjų tarnybų įvykdytu valstybiniu perversmu Kijeve ir atsisakė paklusti antikonstituciniu būdu užgrobusiai valdžią proamerikietiškai chuntai.
 
Lietuvoje šis tragiškas įvykis nebus paminėtas dėl labai paprastos priežasties – vykdant šį kraupų nusikaltimą žmoniškumui taip pat aktyviai dalyvavo daugybė Lietuvos valdančio proamerikietiško politinio elito ir užkulisinių vietinių fašistinių veikėjų, kurie gudriai maskuojasi po demokratų kaukėmis. Perversmo Ukrainoje metu uoliai bendrininkavo tiesiogiai ne tik matomi V.Landsbergio senosios SS gvardijos veikėjai ir pats “faktinis Lietuvos vadovas” asmeniškai, bet ir daugybė Savanorio Nr.1 vadovaujamų Lietuvos valstybės valdžios institucijų, žiniasklaidos, fašistinių, nacionalistinių, taip vadinamų patriotinių organizacijų veikėjų, kuriems tenka tiesioginė atsakomybė už šį kraupų nusikaltimą. Savaime suprantama, nusikaltėliai, ypatingai tie, kurie uzurpavo 1990 metais valdžią Lietuvoje, apie savo nusikaltimus nėra linkę garsiai kalbėti, viešai apie juos atvirauti. Todėl konservatorių kišeninė valatkodelfinė žiniasklaida apie tai nutylės, arba, kaip jai įprasta, skleis gebelsišką melą. Kaip visada. Nors patriarcho ausys (ar ragai?) už nusikaltimo Odesoje taip pat kyšo. Kaip visada kyšojo ir Sausio 13 d., Pakaunės maišto, tilto per Bražuolę sprogdinimo, J.Abromavičiaus nužudymo, Mažeikių naftos aferoje, 2009-01-16 demonstracijos prie Seimo sušaudymo kriminalinėse istorijose, Snoro banko vagystėje ir visuose labai nešvariuose “nepriklausomos” Lietuvos įvykiuose.
 
Bet apie šį kraupų karo nusikaltimą, 2014-05-02 įvykdytą Odesoje, reikia kalbėti. Kad nepasikartotų panašūs įvykiai jau čia, Lietuvoje, kad vėl šitie “patriotai” nesurengtų tautai Lietūkio garažų, Kauno fortų, Žemųjų Panerių, Pirčiupių, Ablingos ir panašių nusikaltimų žmoniškumui …