Tag

liberalizmas

Browsing

Pagrindinis Lietuvos valstybinis dujų importuotojas UAB „Lietuvos energijos tiekimas“ (LET), kurią užgrobė ir per savo korumpuotus statytinius valdo (kaip ir viską Lietuvoje) Lietuvos konservatorių/liberalų proamerikietiška chunta, pasirašė sutartį su „Gazprom“ dėl dujų tiekimo 2019 metais. „Sutarties pasirašymo procesas yra užbaigtas“, – informavo „Lietuvos energijos” viešųjų ryšių departamento vadovas Arturas Ketlerius. „Lietuvos energija“ yra LET kontrolinį akcijų paketą valdantis akcininkas. Tai pranešė agentūra RNS remdamasi leidinyje „Baltic Course“ paskelbta informacija. Kiek anksčiau LET generalinis direktorius Mantas Mikalajūnas aiškino, kad sutarties pasirašymo procesas užsitęsė ir buvo atidėtas sausio mėnesiui dėl kaikurių sutarties sąlygų derinimų.

„Lietuvos energija“ neatskleidžia planuojamų įsigyti 2019 metais dujų kiekio, tačiau, bendrovės atstovų pateikta informacija, įsigyta bus ne mažiau nei 2018 m. Tokiu būdu, 2018 m. Rusijos dujų eksportas į Lietuvą sausio-rugsėjo mėnesiais padidėjo 8 procentais ir sudarė 936 mln. kubinių metrų. Lyginant 2017 metais tuo pačiu laikotarpiu importuotais 866 mln. kub.m importas padidėjo 1,6 karto, nuo 882 mln. iki 1,407 mlrd. kubinių metrų.

Šiais metais LET ketina pirkti dujas ne tik iš „Gazprom’o“, bet ir iš Norvegijos bei kitų tiekėjų (pvz. iš JAV aferistų, kurie perka iš Gazpromo viena kaina, o savo kolonijoms parduoda triskart brangiau).

Pradėjus eksploatuoti liūdnai pagarsėjusį Lietuvos konservatorių-liberalų chuntos nacionalinę aferą-projektą, suskystintų dujų plaukiojantį terminalą “Independence”, 2017 metais ėmė aiškėti konservatorių-liberalų chuntos minėtos aferos nusikalstamos detalės – pasirodė, kad terminalas, kuris, kaip konserviniai landsberginiai įtikinėjo visą lietuvių tautą, turėjo sustiprinti ir apginti Lietuvos suverenitetą nuo priklausomybės nuo Rusijos, apsaugoti nuo Rusijos agresijos, iš tiesų reiškė lietuvių tautos ir visos Lietuvos užstatymą JAV kolonijiniams bankams, iš esmės reiškė dar vieną Lietuvos kolonizavimo formą. Apie jokią nepriklausomybę JAV/NATO kolonijose negali būti net kalbos – visas JAV kolonijų, Lietuvos tame tarpe, suverenitetas yra vietinių kompradorinių elitų, konservatorių-liberalų-nacionalistinių chuntų parduotas-perparduotas-įkeistas-užstatytas Vakarų kolonijiniams bankams, metropolijų globalistams.

Paaiškėjo, kad Lietuva perka dujas brangiausiai Europoje, plius lietuviai dar yra priversti atidavinėti kubilių-šimonyčių-auštrevičių-nausėdų paimtus už kosmines palūkanas kreditus Tarptautiniam valiutų fondui, Pasaulio bankui ir kitoms JAV nusikalstamoms finansinėms struktūroms. Be to, Būtingės terminalas yra apkrautas tik ketvirtadaliu savo pajėgumų, t.y. – priima tik milijardą kubinių metrų per metus. Estija, Latvija, Lenkija dujas perka tiesiogiai iš Gazpromo – taip yra žymiai pigiau, nei pirkti iš praskolinto kaimyno už užkeltą dėl palūkanų kainą. Iš viso Lietuvoje per metus suvartojama apie du milijardus kubinių metrų dujų. Tolimi nuo konservatorių-liberalų chuntos smegenų plovimo centrų analitikai kalba, kad LET sutarties su „Gazprom“ sudarymas rodo, jog net ir tokioje agresyvioje sveikam protui aplinkoje, kaip landsberginė antirusiška isterija ir rusofobiniai klinikiniai konservatorių marazmai, ima dygti racionalaus proto daigeliai. Jeigu konservatorių-liberalų chunta tokiais tempais evoliuciuonuos, tai yra mažytė viltis, kad dar iki šio šimtmečio pabaigos Lietuvos konservatoriai-liberalai išlips pagaliau iš medžio, teigia Čarlzo Darvino žmogaus evoliucijos teorija. Klausimas tik, ar Lietuva turi tiek daug laiko laukti?

Pasaulis taip jau yra sutvertas – jame nuolat tarpusavyje konkuruoja valstybės. Tai yra normalu ir suprantama. Tačiau Lietuva, valdoma konservatorių ir liberalų chuntos, kariauja keistą karą su metaliniu vamzdžiu, dujų vamzdžiu. Ir tai yra skaudu. Tačiau dar labiau skaudina tai, kad vamzdis landsberginę Lietuvą skaudžiai muša…

Teisiamo knygų leidėjo Povilo Masilionio pastabos vietoj advokato baudžiamoje byloje Nr.1-102-908/2018

Gerbiamasis teisme! Ši pozicija baudžiamosios bylos polemikoje paprastai priklauso advokatui. Aš, kaip jau informavau teismą pirmajame posėdyje, advokato atsisakiau protestuodamas prieš jo vaidmens sumenkinimą svarstant tiek 1991 metų Sausio įvykių, tiek Medininkų žudynių bylas. Kiek teko tas bylas stebėti kaip žurnalistui ar skaityti viešojoje erdvėje kitų žurnalistų liudijimus, advokatai čia – tik neišvengiamas, bet visiškai nereikalingas teismams balastas. Jie kalbėdavo teisinėmis kategorijomis, o kiti proceso dalyviai – politinėmis, todėl visiškai nesusikalbėdavo. Advokatų prašymai dažniausiai būdavo atmetami, argumentai nutylimi. Čia, tose bylose, visiškai negaliojo įstatyminė nuostata – tas Baudžiamojo proceso kodekso 7-ajame straipsnyje pabrėžiamas rungimosi principas. Todėl pabandykime be advokato pažvelgti į mano baudžiamosios bylos esmę.

Uždarosios akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ leidyklos „Politika“ lietuvių kalba išleistoje niekur prieš tai oficialiai neuždraustoje Rusijos žurnalistės Galinos Sapožnikovos interviu knygoje „Kas ką išdavė“, kurios lietuviškojo vertimo pavadinimas „Išdavystės kaina“,  yra išdėstytas alternatyvus oficialiajam požiūris į tragiškuosius 1991 metų Sausio įvykius bei žudynes Medininkų pasienio poste.

Ji, tokia pozicija, atsirado ne tuščioje vietoje. Lietuvos visuomenėje ir to meto spaudoje jau po tų įsimintinų įvykių ėmė plisti skirtingos versijos. Ryškiausioji iš tų alternatyviųjų, beje, panaši į Galinos Sapožnikovos interviu dalyvių dėstomąją, buvo paskelbta 2003 metais rašytojo, vieno iš Persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų, o vėliau – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Petkevičiaus prisiminimų knygoje „Durnių laivas“. Štai ta versija apie žudynes prie Vilniaus televizijos bokšto: „Ant (V.) Landsbergio ir A. Butkevičiaus sąžinės guli sausio tryliktosios aukos, nes vienam sumanius, o kitam įsakius, kelios dešimtys pasieniečių buvo perrengti ir įleisti į televizijos bokštą. Tai jie šaudė iš viršaus žemyn. (…) Aš pats tai savo akimis mačiau, kai nuo asfalto atšokusios kulkos rekošetavo pro mano kojas.“ („Durnių laivas“, p.78). Tiesa, dar anksčiau, 2000-aisiais, Audrius Butkevičius, nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvęs LR krašto apsaugos departamento direktorius, laikraščio „Obzor“ žurnalistei N. Lopatinskajai prisipažino: „Aš sakau tiesiai – taip, aš planavau tai!“ (Šio interviu pagrindinę dalį galima paskaityti ir 2009 metais rusų kalba išleistoje žurnalisto Algirdo Plūkio knygoje „Juoda ir balta. Kur tiesa?“, 129-ajame puslapyje, o mintį apie Sausio įvykių planavimą Butkevičius pakartojo ir dabar, 2018-ųjų lapkričio viduryje, „Lietuvos ryto“ 46-ajame numeryje).

2010-aisiais metais, kai Lietuvoje dar nebuvo cenzūros ir knygynai pardavinėjo visas knygas, ant prekystalių pasirodė Vilniaus apygardos teismo šešeriems metams nuteisto, o tada jau išėjusio iš kalėjimo vieno iš vadinamųjų perversmininkų, buvusio LKP/TSKP sekretoriaus Juozo Kuolelio prisiminimų knyga „Pro kalėjimo grotas“. Šios knygos autorius buvo nuteistas kaip prisidėjęs prie to perversmo organizavimo, nors jis įrodė, kad net pusantro mėnesio prieš Sausio tryliktąją nebuvo Lietuvoje. (Nebent vadovavo perversmui iš Laoso, kur jis mėnesį atostogavo su žmona!). Juozas Kuolelis, kaip teisiamasis, turėjo galimybę susipažinti su visais, teismų net be svarstymų atmestais, baudžiamosios bylos dokumentais, todėl jo knyga – ištisas kaltinamasis aktas politizuotiems mūsų prokurorams ir teisėjams, nutylėjimais ir klastojimais besistengusiems pagrįsti politikų suformuotą versiją. (Pavyzdžiui, niekas šiandien net negali pasakyti, kur dingo Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų tą naktį prie Televizijos bokšto filmuota medžiaga!) O Juozo Kuolelio cituojamuose dokumentuose – Sausio 13-osios įvykių versija, panaši į Vytauto Petkevičiaus ir žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygoje išdėstytąją.

Klastojimai ir nutylėjimai, pirminių dokumentų pradanginimai bado akis ir Medininkų žudynių byloje. Juos jau ištisą septynmetį viešai demaskuoja laikraščio „Karštas komentaras“ redaktorė Giedrė Gorienė bei nuteisto iki gyvos galvos buvusio Rygos omonininko Konstantino Nikulino advokatas Arūnas Marcinkevičius. (Giedrė Gorienė vėliau, 2014-aisiais metais, tuo pagrindu išleido net knygą „Nusikaltimas valstybės vardu: Medininkų žudynių byla melo ir klastočių labirintuose“, o 2018 metais, – jau antrąjį tos knygos tomą). Anot advokato Marcinkevičiaus, nuteistasis Nikulinas net teoriškai negalėjo išžudyti policininkų ir muitininkų Medininkuose. Jis tą naktį buvo ne nusikaltimo vietoje, o Vilniaus OMON‘o bazėje Antakalnyje, ir tas „Nikulino alibi faktas buvo nustatytas dar 2003 m. gegužės 28 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pačios prokuratūros prašymu. Šis alibi faktas liko nepaneigtas iki šiol“ (žr. „Karštas komentaras“, Nr.15(311), 2017). Deja, tai nesutrukdė mūsų politizuotai teisinei sistemai, neišskiriant net Aukščiausiojo Teismo, uždaryti Konstantiną Nikuliną į kalėjimą iki gyvos galvos, kai tikrieji Medininkų žudynių organizatoriai ir dalyviai išlieka paslaptyje. Kas juos išvilks į dienos šviesą, kai virš žurnalistų ir kitų tiesos ieškotojų kaip Damoklo kardas pakibo Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, draudžiantis net mąstyti „neoficialai“? Tai yra, kitaip, nei oficialioji versija. O mąstyti reikia, nes negalima pastatyti demokratinės teisinės valstybės ant melo pamatų!

Minėtasis 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnis 2010 metais ir atsirado po to, kai viešoje erdvėje pradėjo plisti vis atviresni prisiminimai ir gilesni tyrinėjimai apie pirmuosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės metus. Matyt, kažkam iš tuomet šalį valdžiusių veikėjų kilo nerimas dėl tų nevaržomų tiesos paieškų, todėl reikėjo jas sustabdyti policinėmis priemonėmis. Kitaip sakant, kriminalizuoti, o po to patikrinti, kaip tas 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnis veikia. Ir čia pasitaikė žurnalistas Algirdas Paleckis, radijo laidoje pasakęs tik du sakinius: „O kas buvo sausio 13-ąją prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus.“ Labai tinkama kandidatūra į teisiamuosius, nes Algirdo senelis Justas Paleckis buvo vienas iš tarybinės Lietuvos vadovų! Todėl nuteisė Algirdą, bet ir po tos skandalingos bylos dar ne visi pasimokė. Dar yra toks nesutramdytas „buvęs kolaborantas“ Povilas Masilionis, kuriam už išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“ taip pat labai tinka baudžiamoji byla!

(Beje, žurnalistas Algirdas Paleckis 2018-ųjų metų spalio mėnesį, slepiant tai nuo visuomenės, buvo sulaikytas esą už įtarimą šnipinėjus Rusijai. Kai darbingiausi Lietuvos žmonės masiškai palieka suglobalėjusių politikos „vanagų“ jau beveik paverstą policine valstybe mūsų Tėvynę, kai vyresni šalies gyventojai dėl nuolat plečiamos ir gilinamos baimės atmosferos užsidarė vidinėje emigracijoje, negalima visiškai atmesti ir tokios galimybės, kada kažkuri dalis sugniuždytų piliečių iš skausmingos nevilties ims tarnauti svetimiesiems. Tačiau aš negalvoju, kad tai liečia Algirdą Paleckį).

Bet grįžkime prie man sukurptos baudžiamosios bylos.

Sakoma, velnias slypi detalėse. Lietuviškieji politikos „vanagai“, iniciavę ir Seime „prastūmę“ Baudžiamojo kodekso papildymą 170(2) straipsniu „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“, nesusiprato ar neišdrįso panaikinti Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio „Redakcinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo žalos atlyginimo“. Jo 1-osios dalies 3-iasis ir 7-asis punktai iš pagrindų kertasi su aiškiai antikonstituciniu Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsniu. Pagal tuos punktus viešosios informacijos rengėjui ar (ir) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako netgi už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jei ji „anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones“ arba ji „pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas.“

Pirmasis apie mūsų teisinės sistemos reakciją į 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnio susikirtimą su Visuomenės informavimo įstatymo 54-uoju straipsniu sužinojo žurnalistas Algirdas Paleckis jam iškeltos minėtosios baudžiamosios bylos svarstyme. Tiek Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje, tiek Vilniaus apygardos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje laikomasi tokios nuostatos – visiškai nutylėti, visiškai ignoruoti Visuomenės informavimo įstatymo 54-ąjį straipsnį, nors apie kitų autorių anksčiau paskelbtą tą pačią informaciją kalbama net apkaltinamajame nuosprendyje, visaip stengiantis ją sumenkinti.

Išverstos į lietuvių kalbą ir išleistos Galinos Sapožnikovos knygos įžangoje „Leidėjų žodis“ aš citavau to Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio 1-osios dalies 3-iojo ir 7-ojo punktų nuostatas, kurios, jei šis įstatymas veiktų, turėtų apsaugoti knygos leidėją nuo baudžiamojo persekiojimo. Juk mano įžangoje aiškiai pabrėžiama, o ir Galinos Sapožnikovos knygoje įvairiais variantais kartojama 2003-aisiais metais Vytauto Petkevičiaus knygoje „Durnių laivas“ paskelbta alternatyvi oficialiajai informacija, kuri niekada nebuvo paneigta ją paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse iki pat rašytojo mirties 2008-aisiais metais. Todėl neturi pagrindo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos teiginys Algirdo Paleckio baudžiamosios bylos nutartyje, kad nieko nereiškia ginčas apie tikrintą kituose teismo procesuose V. Petkevičiaus kūrinio teiginių teisingumą. Jis, tas ginčas, vis tik reikalingas, nes teismuose buvo „tikrinta“ tik dėl knygoje „Durnių laivas“ paskelbtos informacijos apie Vytauto Landsbergio tėvo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio bendradarbiavimą su Tarybų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis, o ne dėl tos alternatyvios Sausio įvykių versijos.

Galinos Sapožnikovos knygoje kartojama ne tik Vytauto Petkevičiaus paskelbta informacija. Kartojama ir Audriaus Butkevičiaus iki šiol nepaneigta informacija apie Sausio 13-osios aukų planavimą (žr. „Išdavytės kaina“, p. 349). Apklausiamas liudininku Algirdo Paleckio baudžiamoje byloje Butkevičius teisinosi (cituojama iš Vilniaus 1-osios apylinkės teismo nuosprendžio), kad „dėl šio interviu jis padarė pranešimą. Žurnalistę Lopatinskąją laiko neadekvačia. Petkevičiui buvo pasimaišęs protas.“ Tačiau tokie šiam piliečiui būdingi akibrokštai negali užgožti Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų, kaip turi būti paneigta informacija. O turi būti oficialiai kreiptasi į redakciją, laikraštyje turi būti išspausdintas paneigimas, o jei redakcija nesutinka paneigti, – turėjo sekti bylinėjimasis teisme. Viso to kaip tik ir nebuvo padaryta.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio parengtame mano baudžiamosios bylos Kaltinamajame akte, kuris teismo procese buvo dar sugriežtintas, irgi nė vienu žodžiu neužsimenama, kaip reikia vertinti Galinos Sapožnikovos knygos įžangoje „Leidėjų žodis“ akcentuojamas Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio nuostatas. Nejaugi prokurorams nežinoma, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 metų kovo 18 dienos nutartyje (administracinė byla Nr. A662-707/2013) Lietuvos Respublikos vardu dar kartą, jau po Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio įsigaliojimo, pasisakė dėl šių Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo? Teisėjų kolegija dar kartą patvirtino: negali būti persekiojamas ir baudžiamas informacijos rengėjas ar platintojas, jei ši informacija buvo paskelbta anksčiau ir nebuvo paneigta. Diskusija čia vyko tik dėl informacijos paneigimo reikalingumo kartu su pirmuoju ir antrajam asmeniui, jei po kiek laiko paaiškėja tos informacijos brokas. Todėl Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio nutylėjimas mano baudžiamosios bylos Kaltinamajame akte yra jau prokurorų darbo brokas arba sąmoningas toks jų veikimas. Aš pritarčiau antrajam variantui.

Beje, ir Galinos Sapožnikovos knygos analizei pasamdytas specialistas Tomas Janeliūnas sąmoningai nutyli įžangoje „Leidėjų žodis“ cituojamą Visuomenės informavimo įstatymo 54-ąjį straipsnį. Matyt, dėl to, kad visiškai nesugriūtų mano baudžiamosios bylos kortų namelis.

Taip, nusišluosčius kojas į galiojantį Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, visiškai ignoruojant jo 54-ojo straipsnio nuostatas, buvo pradėtas ir pats Galinos Sapožnikovos knygos vertėjo ir leidėjo persekiojimas, kuris tęsiasi jau beveik dveji metai. Kaip jau rašiau viešojoje erdvėje, po Valstybės saugumo departamento direktoriaus Dariaus Jauniškio rašto Generalinei prokuratūrai sekė krata UAB „Mūsų gairės“ patalpose, knygos tiražo be teismo sprendimo konfiskavimas, leidyklos kompiuterio ir atitinkamų dokumentų poėmis, leidėjo apklausa policijoje, vienuolika mėnesių besitęsęs ikiteisminis tyrimas, tris mėnesius – laukiamų rezultatų nedavusi įmonės finansinės veiklos revizija, kol Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga prokuratūra raportavo apie šios išskirtinės bylos parengimą teismui.

Bylos įkiteisminis tyrimas pasižymėjo visa virtine Baudžiamojo proceso kodekso straipsnių pažeidimų. Pagal BPK 145 str. 3 dalį krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, o ne vyr. tyrėjos nutarimu, tik po kratos kreipiantis į teisėją; pagal BPK 147 str. 1 dalį daiktų ir dokumentų poėmis irgi daromas motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, o ne pasitenkinant kratos (poėmio) protokolo surašymu; pagal BPK 80(1) str. 3 d. prokuroras be motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties neturi teisės priimti nutarimo apklausti specialųjį liudytoją verčiant jį atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, o tai buvo padaryta. Beveik dvigubai ištęsti Baudžiamojo proceso kodekse nustatyti ikiteisminio tyrimo terminai.

Apie tai aš irgi rašiau viešojoje erdvėje, straipsnyje „Patentuotas policinės valstybės išradimas, arba Specialiojo liudytojo kryžiaus keliai“ (žr. „Karštas komentaras“, Nr.2(324), 2018). Ikiteisminį tyrimą kuravęs prokuroras Tomas Uldukis atsisakė straipsnį pridėti prie bylos, o jau teismo pirmajame posėdyje, vis tik pridedant straipsnį prie bylos, kaltinimą palaikęs kitas prokuroras – Rolandas Jurkevičius – pareiškė, kad šitas straipsnis nesusijęs su byla, nors specialiojo liudytojo „nuotykiai“ tiesiogiai liudija apie rimtą mūsų teisinės sistemos ligą – norą apeiti įstatymus, byloja apie iškreiptus, netgi korupcinius, teisinės ir politinės sistemų santykius bei apie politinės sistemos posūkį į policinę valstybę. Visa tai ir yra šios baudžiamosios bylos pamatas, o tos bylos esmė – antikonstituciškumas. Kaip jau sakiau pirmajame teismo posėdyje, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kurio 1-ąja dalimi remiantis sukurpta ši baudžiamoji byla, kartu su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija aiškiai pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio poziciją: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas“, o tuo pačiu ir jos 44-ojo straipsnio apibendrinimą: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama.“ Antra vertus, ir knygos tiražo konfiskavimas, remiantis vien valdininkų nurodymais, pažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio reikalavimą, tvirtinantį, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas.“

Ikiteisminio tyrimo metu, vykdant Valstybės saugumo departamento direktoriaus Dariaus Jauniškio nurodymus, pabandyta be teismo sprendimo įvertinti lietuvių kalba išleistą Galinos Sapožnikovos interviu knygą. Kaip minėjau, buvo pasamdytas (už 345 eurus) Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto specialistas Tomas Janeliūnas, kuris ištraukė iš konteksto ir suregistravo visus įtartinus sakinius, prieštaraujančius oficialiajai nuomonei apie 1991 metų Sausio įvykius ir žudynes Medininkų pasienio poste. Nejaugi specialistui, kuris yra šalyje žinomas politologas, nekilo mintis, kodėl Sausio įvykių ir Medininkų žudynių bylose buvo urmu atmesti visi alternatyvūs oficialiajai versijai liudijimai, nors, kaip tvirtina Sapožnikovos knygoje LKP/TSKP sekretorius Algis Naudžiūnas (p.278) ir kiti interviu dalyviai, ta alternatyvi informacija, t. y. alternatyvūs dokumentai ir liudininkų parodymai, buvo surinkti ir perduoti prokuratūrai?

Specialistas turėjo pastebėti Sapožnikovos knygoje esančią vertingą informaciją, kuri gali padėti mūsų teisėsaugai susigaudyti tęsiant pakankamai supainiotų Sausio įvykių ir Medininkų žudynių bylų tyrimą. Kaip pabrėžė JAV kongreso finansuojamo radijo „Svoboda“ laidoje kalbėję teisininkai po Sapožnikovos kūrinio išleidimo rusų kalba, vien šios knygos liudijimų užtenka pirmiausia buvusiam TSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui iškelti baudžiamąją bylą. O mums kažkodėl neužtenka! Ir po to dar fariziejiškai kaltiname: esą Sapožnikovos knygoje yra neigiama tarybinė agresija!

Kodėl specialisto Tomo Janeliūno nesudomino ir kita Sapožnikovos knygoje pateikta informacija? Pavyzdžiui, kaip vertinti 1991 metais buvusio Teismo medicinos ekspertizės biuro vedėjo Antano Garmaus poziciją, išdėstytą knygoje? Jis šiandien atsisako net savo parašo ant vadinamųjų perversmininkų byloje esančio oficialaus nužudytų piliečių medicinos ekspertizės akto (p.109). Kaip vertinti knygoje atskleistą 1991 metų Krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus sandėrį su buvusiu KGB darbuotoju Aleksandru Osipovu (p. 311)? Butkevičius jam draugiškai patiki alternatyvią, – tokią, kaip Vytauto Petkevičiaus ir Galinos Sapožnikovos knygose išdėstytą, informaciją apie Sausio įvykius, o KGB darbuotojas paliudija apie jam žinomą Vytauto Landsbergio bendradarbiavimą su KGB. Kodėl specialisto Janeliūno nesudomino, koks Pavelo Vasilenko, ryšiais su Lietuvos Respublikos specialiosiomis tarnybomis įtariamo Vilniaus liaudies draugovės štabo viršininko, vaidmuo Medininkų žudynių istorijoje, kai yra čia pateikta pakankamai svari informacija apie kitiems piliečiams jo įpirštus nužudytųjų ginklus (p. 244)? Yra ir naujos informacijos net apie mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės, globotos garbės čekisto Sigizmundo Šimkaus, veiklą Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje (p.161). Žodžiu, Sapožnikovos knygoje yra pakankamai įdomios informacijos teisėsaugai, o ir eiliniams piliečiams, norintiems daugiau sužinoti apie pirmuosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metus.

Remdamiesi pasamdyto specialisto Tomo Janeliūno įvertinimu, prokurorai Kaltinamajame akte daro tokią išvadą: išleisdamas Galinos Sapožnikovos interviu knygą „Išdavystės kaina“, Povilas Masilionis „užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, viešai pritarė ir šiurkščiai menkino 1990–1991 metais agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ir joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos gyventojams“. Tam, kad būtų svariau ir įtikinamiau, prokuroras Tomas Uldukis čia priduria net aiškiai pritemptą teiginį: esą Povilas Masilionis „šios knygos lietuviškojo leidimo įžangoje „Leidėjų žodis“, kuri pasirašyta jo vardu, pritarė Galinos Sapožnikovos knygos „Kas ką išdavė“ teiginiams.“ (Beje, pasamdytas specialistas Tomas Janeliūnas mano poziciją, išdėstytą įžangoje, vertina kiek atsargiau).

Kur yra tas pritarimas, pone prokurore! Iš pateiktos mano įžangoje Voltero citatos ir išdėstytos mūsų leidybinės akcinės bendrovės pozicijos – necenzūruoti knygų autorių net nepritariant jų mintims – paaiškėja priešingas įspūdis. Tiesa, įžangoje yra abejonės dėl Sausio įvykių ir Medininkų žudynių tyrimo objektyvumo, pastabos dėl tyrėjų nenoro ieškoti paslaptingai dingusių dokumentų ir liudininkų parodymų, apie ką rašo viešojoje erdvėje ne tik Galina Sapožnikova, bet ir kai kurie Lietuvos žurnalistai. Todėl čia savo abejonėmis aš palaikau ir juos. Be to, iš Kaltinamojo akto pirmą kartą gyvenime sužinojau, kad abejonės dėl tyrimo objektyvumo gali būti net užgaulios ir įžeidžiančios.

Atskirai norėtųsi pakalbėti apie tą papildomą, teismo iniciatyva už 1336 eurus surengtą, kalbinę (lingvistinę) Galinos Sapožnikovos knygos ir mano įžangos joje ekspertizę, kuri net užhipnotizavo prokurorą ir paskatino jį dar labiau sugriežtinti kaltinimą knygos leidėjui: nuo tarybinės agresijos „menkinimo“ iki jos „neigimo“. Tą ekspertizę tendencingai pritemptai atliko Lietuvos teismo ekspertizių centro Dokumentų ekspertizių skyriaus vyr. ekspertė Gintarė Herasimenkienė. Dar kartą iš konteksto buvo ištraukti visi įtartini Galinos Sapožnikovos interviu knygos sakiniai, tik jie sudėlioti į specialias lenteles. Kūrinio ekspertizės išvada nepatvirtina 170(2) BK straipsnio reikalavimų: „Teksto kalbinė raiška nėra šiurkšti (vulgari, žargoninė), nėra formuluojami grąsinimai“. Ją esą padaro užgaulia tų įvykių menkinimas, nors tai turėtų nustatyti ne kalbininkai, bet objektyvūs, nepolitizuoti teisėjai.

O mano įžangos kalbinio vertinimo išvadoje užgaulumo iš viso neliko, nors prokurorui Tomui Uldukiui jo sugriežtintame kaltinime tas užgaulumas pavirto net pačių žudynių užgauliu, įžeidžiančiu neigimu. Kodėl taip fantazuojame, prokurore? Ir be jokių ribų! Nejaugi buvo gautas specialus užsakymas?

Dabar – dėl pritarimo. Kalbininkė esą įžvelgianti mano pritarimą Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ turiniui, tačiau tik tais klausimais, kurie paminėti „Leidėjų žodyje“. „Pritarimo“ klausimai, kaip anksčiau pabrėžiau, susiję su abejonėmis dėl minėtųjų rezonansinių bylų tyrimo objektyvumo ir tyrėjų nenoro ieškoti paslaptingai dingusių pirminių dokumentų. Tai – irgi tik teisėjų, o ne kalbininkų reikalas.

Pateikęs Lietuvos skaitytojams Galinos Sapožnikovos knygą, t.y. alternatyvią oficialiajai versiją apie 1991 metų tragiškojo Sausio įvykius ir žudynes Medininkų pasienio poste, aš norėjau paskatinti mūsų teisėsaugininkus galų gale atsikratyti politikų įtakos ir iš tiesų imti vertinti faktus tik pagal įstatymus ir sąžinę. Jei kas buvo teisininkų anksčiau nuspręsta ne taip, negėda būtų sugrįžti atgal ir viską spręsti iš naujo, nenutylint net nepatogių dokumentų ir liudininkų parodymų. Juk tų įvykių vertinimui yra net panaikintas senaties terminas.

Apie tai aš rašiau dar 2012 metais prie šios mano bylos pridėtame straipsnyje „Kokia spalva politikos jūroje: 1991 metų sausio 13-oji baudžiamosiose bylose“, siūlydamas Lietuvos generalinei prokuratūrai, remiantis BPK 444 straipsniu, atnaujinti vadinamųjų perversmininkų baudžiamąją bylą Nr.1-2/-1999, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Deja, kaip ir pranašavau tada straipsnyje, tos bylos atnaujinti neleidžia kitaminčius Lietuvoje vis aršiau puolantys politikos „vanagai“. (Nors iš tiesų tai ta Sausio 13-osios byla, kaip ir Medininkų žudynių byla, tebesitęsia – tik, žinoma, į vienus vartus, kaip ir suprojektavo politikai).

Vėliau paaiškėjo, kad politikos „vanagai“ yra palaikomi net mūsų politizuotos teisinės sistemos. Juk kitaip, kaip jų palaikymu, nepavadinsi Aukščiausiojo Teismo teisėjų išvados 2013 m. sausio 22 dienos nutartyje žurnalisto Algirdo Paleckio baudžiamojoje byloje: esą „neturi būti iš naujo aiškinamasi, kas vyko 1991 m. sausio 13 d.“ Vadinasi, ir BPK 444 straipsnio Lietuvai jau nebereikia, nes politizuotose bylose negali būti naujų aplinkybių. O tai yra dar vienas žingsnis į policinę valstybę!

Išleistos lietuvių kalba Galinos Sapožnikovos knygos tiražo konfiskavimas Europos Sąjungos valstybėje ir baudžiamoji byla knygos leidėjui jau sulaukė reakcijos pasaulyje. Sužinoję apie tokį cenzūros siautėjimą Lietuvoje, Jungtinių Amerikos Valstijų knygų leidėjai kreipėsi į to kūrinio autorę ir pasiūlė jos knygą išversti į anglų kalbą bei nemokamai išleisti Amerikoje. Prasidėjus mano teismui, Galinos Sapožnikovos knyga anglų kalba buvo išleista. Ji plinta ir internete. Ypač lietuviškasis variantas. Todėl nebejuokinkim daugiau pasaulio. Šioje situacijoje reikėtų knygų leidėją pagal BK 170(2) str. 1 dalį išteisinti, vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p. (nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių), ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 170(2) str. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, būtina grąžinti leidėjui neteisėtai konfiskuotos, anksčiau niekur neuždraustos knygos tiražą bei leidyklos kompiuterį. Antra vertus, kartu reikia išsiaiškinti, kas kompensuos mums už valdininkų ir politizuotos teisėsaugos per pusantrų metų sužlugdytą mūsų leidybinę akcinę bendrovę. Juk visur oficialiai tvirtinama, kad Lietuva yra teisinė valstybė, o teisinėje valstybėje paprastai atlyginami dėl valdininkų ir teisėsaugos kaltės patirti nuostoliai!

Beje, mūsų politizuotoje teisinėje sistemoje galimas ir kitoks šios baudžiamosios bylos finalas: lietuviškųjų politikos „vanagų“ siautėjimo atmosferoje net niekur prieš tai neuždraustos knygos leidėjas vis tik gali būti nuteistas. Tuomet mane teiskite kartu su 1991-aisiais metais buvusiu mūsų respublikos Valstybės saugumo departamento direktoriumi Mečiu Laurinkumi. Mat, po to, kai aš sužinojau, kad vadinamųjų perversmininkų baudžiamojoje byloje yra duomenys, Valstybės saugumo departamento 1991-ųjų sausio 13-osios naktį gauti eterio kontrolės metu, nuo to laiko ėmiau abejoti mūsų teisinės sistemos objektyvumu. O eterio kontrolės metu buvo įrašyti tokie tarybinių kariškių pokalbiai, kurių dalį čia pagarsinsiu (verta iš rusų kalbos): „Aš Gurzufas, >>> priimu, Gurzufas – priešais pastatas, iš kurio šaudo už žmonių nugarų su optiniu, su optiniu, priimu >>> (x) ne, jūs supratote? Priimu >>> (x) Granitas, jūs supratote, Granitas B2.“ Ir toliau: „Aš Gurzufas 74, priimu >>>jūs supratote, priimu >>>. Mus apšaudė iš miesto pusės, priimu >>> Jūs supratote, priimu >>> Ugnis pavieniais šūviais? Priimu >>> pavieniais. 38-as, į ugnį neatsakyti, į šaudymą neatsakyti, priimu >>> 38-as, taip >>> žmones paslėpti >>> Aš 38-as, taip – Granitas, priimu“ ir t.t.

Tie ir daugiau Valstybės saugumo departamento 1991 metų sausio 13-osios naktį eterio kontrolės metu gautų liudijimų teismuose buvo atmesti kartu su kitais, kurie prieštaravo politikų jau suformuotai versijai. Jie, šie atmestieji liudijimai iš eterio, yra Sausio 13-osios bylos 298-ajame tome, 64-67 puslapiuose. Todėl dar kartą akcentuoju: jei nuteisite knygų leidėją, teiskite kartu ir buvusį Valstybės saugumo departamento šefą Mečį Laurinkų, Sausio 13-osios byloje paviešinusį oficialiosios versijos formuotojams politikams nenaudingą informaciją.

Šaltinis; http://www.ekspertai.eu/istatymai-kojoms-nusisluostyti97467/?fbclid=IwAR3d70m0WZEisA92yYms29qBY8GXsw6HjLAQqQAKuHxPUPuq3L1M0jSXbrM

Pagal LR Konstitucinio Teismo pirmininko A.Žalimo sukurptą ir Lietuvos konservatorių bei liberalų (JAV 5 kolonos Lietuvoje) prastumtą LR Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnį (“sovietinės okupacijos neigimas”) gali būti pasodintas, praktiškai, bet kuris Lietuvos pilietis – straipsnio dispozicija sukurpta taip, kad žmogus iki paskutinės minutės gali galvoti, jog elgiasi teisėtai ir teisingai, sako savo nuomonę ir gali tai daryti, remiantis LR Konstitucijos 25 str., visada bet kuriuo klausimu. Tačiau minėtas straipsnis yra konservatorių tyčia atsietas nuo kaltės – žmogaus psichinio santykio su daroma veika, jo noru siekti įstatymo uždraustų tikslų ir tyčia pažeisti įstatymo saugomą visuomeninį gėrį. Šis straipsnis saugo konservatorius nuo kritikos, nuo žmonių teisėto noro žinoti, gauti informaciją, ją laisvai skleisti, kritiškai vertinti “nekaltai pradėtų konservatorių/liberalų” veikėjų darbus ir jų pasekmes (MN, Bankų vagystes, naktines reformas, independence aferas ir pan.). Ir čia bet kuris Lietuvos pilietis gali patekti po konservatorių kruopščiai suformuotu teisėsaugos ir žiniasklaidos presu, kadangi bet kurio žmogaus elgesio, pagal minėto LR BK 170-2 straipsnio sumanytojus, vertinimas yra atiduotas “vertintojui” – konservatorių kruopščiai atrinktam tyrėjui, prokurorui, teisėjui, skundikui-patriotui – o šie jau bet kurį jūsų žodį, net “Tėve mūsų”, gali išversti taip, kad tapsite akimirksniu bibliniu nusikaltėliu. Jie tai per 30 metų puikiai išmoko daryti. Bet kokia analizė numato logikos operacijas. Pavyzdžiui, lyginamoji analizė bet kurį per daug smalsų atves prie išvadų, bipolinių opozicijų – tada-dabar, geriau-blogiau, daugiau-mažiau, teisinga-neteisinga, teisėta-neteisėta. O čia jūsų lauks konservatorių sukurptas LR BK 170-2 str. ir paslaugus “vertintojas”, kuris jus, nepriklausomai nuo jūsų kaltės ir veikos, lengvai padarys nusikaltėliu, o jeigu jūs gimėte iki 1990 metų landsbergio laisvės ir saulės, tai demaskuoti jus – genetinį Kremliaus agentą – vieno kavos puodelio reikalas.
A.Paleckis gal ir nėra daug kam draugas, tačiau tiesa yra didesnis draugas. O tiesa Lietuvoje dabar tokia, kad į kalėjimus dabar sodina ir po teismus tampo tie, kurie turėtų patys iki gyvos galvos sėdėti Lukiškėse su viso turto konfiskacija. “Valstybė, kuri nevykdo teisingumo, yra tik plėšikų gauja” (Šv. Augustinas).
Paremk žodžio laisvę Lietuvoje.
Šiandien jie represuoja Algirdą Paleckį, Povilą Masilionį, V.Ivanovą, Ž.Razminą, susidoroja su kitaminčiais, persekioja juos darbe, neleidžia savęs realizuoti profesinėje veikloje, persekioja kitaminčių šeimos narius, – rytoj jie ateis tavęs.
“Pilietinės visuomenės abejingumas atveria kelią į valdžią niekšams” (Platonas).
Nebūk abejingas, nelauk, kol varpai ims skambinti tau…

Baltijos šalių sostinėse vyks mitingai Algirdui Paleckiui palaikyti

Algirdas Paleckis, archyvinė nuotrauka.

https://sputniknews.lt/politics/20190110/8030239/Lietuvoje-Latvijoje-ir-Estijoje-vyks-mitingai-Algirdui-Paleckiui-palaikyti.html?fbclid=IwAR24XPzWDEwkpvQPFaJCzm8KFC__1ZeAG7SBBgF2rNwrM59sU3fXA0myqPs

Kol visa Lietuva įnirtingai kapstosi konservatorių-liberalų kontroliuojamos purvasklaidos nuolat keliamuose isteriškuose skandaluose –  Mijos-Zvonkės kivirčuose,  Kildišienės apatiniuose, verygomachijose, karbauskio trašose, vaiko teisių apsaugos tarnybos išpuoliuose ir pan., – į Lietuvą atvyko ir patogiai, amžinos rotacijos būdu nuolatinei dislokacijai įsitaisė JAV/NATO karo nusikaltėlių, agresorių, žudikų gauja, tyliai kolonizavo ir okupavo “suverenią” bananų respubliką, ir su nuostaba sau stebi, kaip čiabuviai net nereaguoja į okupacijos faktą – Kildišienės apatiniai yra svarbiau už Lietuvos laisvę ir lietuvių gyvybę?. Lietuvoje masiškai susidorojama su opoziciniais  knygų leidėjais (Povilas Masilionis), žurnalistais (Simonas Zagurskas), blogeriais, ribojamos žodžio laisvė, savivaliauja valstybės tarnautojai, teisėsaugininkai, tačiau jokių protestų, maršų, peticijų…. Kaip tai Vakarų kolonizatoriams pavyksta?

 

10 manipuliavimo masine sąmone strategijų

 

Amerikiečių lingvisto Noamo Chomskio straipsnis, paskelbtas knygos „Tylusis ginklas ramiems karams“ motyvais. Bazinis socialinės kontrolės elementas – dėmesio nukreipimo strategija. Tikslas – nukreipti visuomenės dėmesį nuo svarbių problemų, kurias sprendžia ekonomikos ir politikos elitas, o tai atliekama pasitelkus „potvynio“ ar „užtvindymo“ nereikšminga informacija technologiją.

 

  1. Dėmesio nukreipimas.

Ši strategija reikalinga, kad žmonės neturėtų galimybės gauti svarbių žinių mokslo, ekonomikos, psichologijos, neurobiologijos, kibernetikos srityse. „Pastoviai nukreipkite piliečių dėmesį nuo realių socialinių problemų, laikydami juos nelaisvėje tų problemų, kurios neturi jiems patiems beveik jokios reikšmės. Visuomenė turi būti nuolat užimta, užimta ir dar kartą užimta, ji neturi mąstyti“ („Tylusis ginklas ramiems karams“).

  1. Sukurti problemą – pasiūlyti sprendimą

Metodas dar vadinamas „problema-reakcija-sprendimas“. Sukuriama problema, „situacija“, kuri sukelia konkrečią visuomenės reakciją, kad žmonės imtų trokšti ją išspręsti. Pavyzdžiui, leidžiama išaugti nusikalstamumui gatvėse ar organizuojami kruvini teroro aktai, kad piliečiai imtų reikalauti priimti įstatymus dėl padidinto saugumo ir imtų trokšti politikos, apribojančios pilietines teises. Arba galima inicijuoti ekonominę krizę, kad paskui galima būtų įteisinti, kaip neišvengiamą blogį, pilietinių teisių apribojimą ir valstybės žinybų demontavimą.

  1. Laipsniškumo strategija

Kad galima būtų įgyvendinti nepopuliarius sprendimus, reikia paprasčiausiai daryti tai palaipsniui, lašas po lašo, ne vienerius metus. Būtent taip buvo įpirštos iš principo naujos socialinės ekonominės sąlygos (neoliberalizmas) 9 ir 10 dešimtmečiais: valstybės vaidmens apribojimas, privatizacija, nepatikimumas, lankstumas, masinė bedarbystė, atlygis už darbą, kuris jau nebeužtikrina oraus gyvenimo. Kitaip sakant, buvo įgyvendinti visi tie pokyčiai, kurie, jei būtų įdiegti staiga, sukeltų revoliuciją.

 

  1. Atidėjimo strategija

Dar vienas būdas priimti nepopuliarius sprendimus – pateikti juos kaip „skausmingus, bet neišvengiamus“ ir pasiekti šiuo momentu, kad žmonės pritartų, jog tie sprendimai būtų priimti ateityje. Gerokai paprasčiau susitaikyti su nešvengiamais praradimais ateityje, nei aukotis dabar. Pirmiausiai dėl to, kad aukotis nereikia dabar,  nedelsiant, o antra – kažkodėl žmonių masė visuomet guodžiasi naiviomis viltimis, kad „rytoj viskas pasikeis į gerąją pusę“ ir kad aukojimosi, kurio iš jų reikalauja, pavyks išvengti. Tai suteikia žmonėms daugiau laiko susitaikyti su neigiamais pokyčiais ir nuolankiai priimti juos, kai ateis laikas.

  1. Meilikavimas su žmonėmis

Didžioji dalis reklamos, skirtos plačiajai publikai, naudoja kalbą, argumentus, simbolius ir ypač intonacijas, apskaičiuotas vaikams. Tarsi žiūrovas būtų dar mažas vaikas ar nepilnaprotis. Kuo smarkiau siekiama apgauti, tuo infantilesnis turi būti bendravimo tonas. Kodėl? „Jeigu kreipiatės į adresatą taip, tarsi jam būtų 12 metų ar mažiau, tai pagal suvokimo dėsnius yra tikimybė, kad adresato reakcija bus nekritiška – kaip vaiko“ („Tylusis ginklas ramiems karams“).

 

  1. Daugiau emocijų, mažiau samprotavimų

Emocinio aspekto panaudojimas – klasikinė technologija, skirta blokuoti racionalią analizę ir kritišką suvokimą. Be to, panaudojant emocinį faktorių, paprasčiau atverti duris į pasąmonę, kad įdiegtume ten mintis, norus, baimes, būgštavimus ar reikalingus elgesio modelius.

 

  1. Padaryti žmones neišmanėliais ir vidutinybėmis

Reikia sukurti priklausomą visuomenę, nesugebančią suprasti socialinės kontrolės bei engimo metodų ir technologijų. „Švietimo, skirto mūsų žemiausiems visuomenės sluoksniams, kokybė turi būti vis skurdesnė ir skurdesnė, kad tamsumo praraja tarp žemiausio ir aukščiausio socialinio sluoksnio taptų nebeįveikiama („Tylusis ginklas ramiems karams“).

 

  1. Skatinti mases žavėtis vidutinybe

Diegti žmonių masėms mintį, kad madinga būti buku, gašliu ir neišauklėtu.

  1. Didinti kaltės jausmą

Padaryti taip, kad individai manytų, jog jie patys kalti dėl savo bėdų ir nesėkmių dėl intelekto, sugebėjimų ar pastangų trūkumo. Tokiu būdu, vietoje to, kad sukiltų prieš egzistuojančią sistemą, individai pasijus bejėgiais ir užsiims savigrauža. Tai veda į depresijos būseną ir efektyviai užkerta kelią žmogaus veiksmams. O be veiksmų nebus revoliucijos.

 

  1. Žinoti apie žmones daugiau nei jie patys apie save žino

Per pastaruosius 50 metų mokslo pasiekimai paskatino didelį atotrūkį žiniose tarp pagrindinės žmonių masės ir tų, kurie priklauso valdančiam elitui ar yra jų panaudojami. Dėka biologijos, neurobiologijos ir taikomosios psichologijos sistema naudojasi pažangiomis žiniomis apie žmogaus esybę tiek fizine, tiek psichologine prasme. Sistema geriau supranta paprastą žmogų negu jis pats save supranta. Tai reiškia, kad daugeliu atvejų sistema turi daugiau valdžios individams negu individai valdžiai.

Žinoma, kas rašoma Lietuvos sisteminės valatkodelfinės propagandos ruporuose – Litras, 15 gramų, triguba TV narkotikų dozė TV3, (dez)InfoTV ir pan. – pirmiausia yra melas, užsakytas konservatorių ir liberalų, kurie iš JAV tarptautinių nusikaltėlių gavo teisę kontroliuoti Lietuvos masinės (dez)informacijos priemones ir per jas terorizuoti lietuvių tautą. Tačiau šiuo atveju 15gramų atskleidė, pats to nenorėdamas, visų Lietuvos nekaltai pradėtų konservatorių, liberalų, socdemų, fašistų, nacionalistų  vieną iš “sėkmės” formulių – “Didelius pinigus galima tik pavogti. – O užsidirbti? – Užsidirbti, Šura,  galima tik hemorojų” (garsiojo Ostapo Benderio citata iš knygos “Aukso veršis”).
Povilas Urbšys
Kad konservatorių, liberalų klonai Seimo narys P.Urbšys, P.Nevulis, A,Guoga sugeba, “tarnaudami” tautai, prisikrauti sau kišenes Ostapo Benderio metodais, nieko jau nebestebina – sąjūdiečiai jau 30 metų taip “tarnauja” Lietuvai. Keista, kad dar yra, ką vogti – tarybų valdžios palikimas nėra begalinis
Kol elitas vagia iš tautos, valdžia svaigina piliečius milžiniškomis melo propagandos dozėmis ir terorizuoja tiesą skelbiančius piliečius, slopina objektyvius informacijos šaltinius.

Jeigu atsirastų pirkėjas, tai ir pieštuką galima parduoti už milijoną. Vargu ar kas pirks?

Kartą Maskvoje prie Kremliaus užėjau į vieną sendaikčių-antikvariato parduotuvę. Nustebau, kai tuščias popieriaus lapas su vienu brūkšneliu buvo įvertintas 1500 rublių. Tuo metu tai buvo ganėtinai dideli pinigai. Paklausiau, gal apsiriko, padėdami kainą. Pasirodo ne. Tuščiame popieriaus lape brūkšnelis padėtas paties Lenino! Ką čia ir pridursi. Pardavus gali vėl brūkštelti ir pasakyti, kad padėjo Leninas. Super biznis.

Tai parašiau todėl, kad stebisi, kodėl mano kaimynas P.Urbšys taip brangiai pardavė žemę. Koks kieno reikalas. Neverta net aiškintis, bet ryšium su tuo reikia ,,pareketuoti” kaimyną. Galėtų kokį šimtelį euriukų pravesti Fondui, kuris rūpinasi nelaimėliais. Aišku juokauju, bet tai įstatymas nedraudžia.

Neseniai taip ,,pasielgiau” su Povilo kolega (aferistu) iš Seimo P.Nevuliu. Šis sulaužęs šonkaulius kaimynui, apkaltino nukentėjusį, prisiteisė pinigų, pastarąjį vos nepasodino ,,kaliuzėn”. Išvengė teistumo tik medikų-ekspertų dėka. Kad neviešinčiau numetė fonde pinigų, o prieš tai informavo prokuratūrą, kad reketuoju jį. Užvesta byla.

“Niekšų valdžia – bausmė visuomenei už abejingumą” (Aristotelis)

Kiek žinau P.Urbšys išminties žymiai daugiau turi už savo kolegą ir nemanau, kad parašys pareiškimą, kad reketuoju?

Ko gero esu ,,reketininkas – recidyvistas”. Anksčiau bandžiau ,,reketuoti” maklerį – azartinių lošimų milijonierių Antaną Guogą, kai pasigyrė, kad kelius milijonus nori investuoti ir pastatyti katalikams bažnyčią. Pakvailinau ir paprašiau, kad protingiau būtų, kad paremtų Fondo globojamus našlaičius. Tai nei ,,privieto”, nei ,,atvieto” (nei labas, nei sudie). Dingo. Apsigalvojo ir net bažnyčiai milijonų nebeskyrė. Sau reklamą pasidarė, atseit, koks ,,nesavanaudis ir dosnus”. 

Liberalas ir tautos “tarnas”, viarslinykas Antanas Guoga niekaip negali išsimiegoti – lova jo nepatogi, masiulinė kažkokia.

Lietuvos liberalų …hmhm… sąjūdis paragino savo lyderį R,Šimašių tapti LT liberalų vadu, siekti naujų aukštumų, pralenkti Eligijų Masiulį ir net Ostapą Benderį. “Vagystės liberalo žodyne vadinamos reformomis. Kai visuomenės pinigai vikriose liberalo rankose dingsta lyg triušis skrybelėje. Ir atsiranda… Tai jau ne visuomenės reikalas…

Kas yra lietuviško išpilstymo liberalas arba liberalizmas Lietuvoje?
Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, galima būtų apibūdinti vienu žodžiu – liberalizmas. Tuo sunku patikėti, iš visų jėgų bandai save įtikinti, kad to negali būti todėl, kad tai neįmanoma. Tačiau kiekvieną kartą, kai susitinki gyvenime su trykštančiu optimizmu, fontanuojančiu reformomis, žeriančiu Ostapo Benderio vertus pažadus, iki koktumo besišypsančiu veikėju liberalu – politiku, valstybės tarnautoju, teisėju, pareigūnu, žurnalistu, ekspertu – kurie visada pasiruošę tau „padėti“, suteikia tau viltį, o po to tave apiplėšia visais įmanomais būdais, yra sunku susitaikyti su mintimi, jog vienintelė sėkmės formulė Marijos žemėje beliko liberalizmas?…

Jonas Kovalskis nuotrauka.

Bet kuris Lietuvos pilietis, neabejoju, savo santykiuose su valstybe yra patyręs tokį jausmą ir galėtų papasakoti savo liberalią istoriją. Pavyzdžiui, važiuoji automobiliu, priekyje važiuojantis juda keistai lėtai. Parodai , kad lenki, tačiau lenkiamas automobilis staiga padidina greitį. Įpusėjęs manevrą, tu jau esi priverstas spausti akseleratorių iki dugno, kadangi iš priekio artėja kliūtis. Visas išprakaitavęs aplenki, o po savaitės gauni iš policijos nutarimą, jog viršijai greitį, kadangi tuo automobiliu, kuris sukėlė avarinę situaciją važiavo … slaptas patrulis su greičio matavimo įranga!! Ir tokių liberalizmo pavyzdžių apstu visose liberalios Lietuvos gyvenimo sferose. Tiesiog plaukai piestu stojasi, kai išgirsti pasakojimus apie didžiausią atstumą tarp piliečio teisėtų lūkesčių ir gauto liberalaus rezultato – tai didžiausio nusivylimo istorijos iš santykių su visų keturių Lietuvos valdžios šakų ir elito, kuriuose įsitvirtino liberalai, atstovais. Jų mėgstama mantra yra „Pats esi kaltas“. Tačiau jeigu jam pavyko tave apgauti, tai dar nereiškia, kad tu esi kvailas – tai reiškia tik, kad tu pasitikėjai liberalu daugiau, nei jis buvo to vertas.

Kas yra liberalizmas Lietuvoje? Šį keistą žodį yra labai sunku adekvačiai suvokti ir išversti į bet kokią kalbą. Ne tik į lietuvių. Todėl perteikti šio žodžio giluminę prasmę įmanoma tik ilgos eilės sinonimų pagalba., Pavyzdžiui, liberalizmas tai „neįtikėtinas įžūlumas“, „peržengianti bet kokias padorumo ribas niekšybė“, „ypatingai ciniškas melas“, „įžūlumo ir cinizmo viršūnė, kuri tiesiog nokautuoja oponentą“, „neeilinis chamiškumas“, „neįmanomas melas“, „neregėtas įžūlumas“ ir t. t. Kas yra liberalizmas praktikoje geriausiai iliustruoja tokie pavyzdžiai iš biblinio folkloro :
– jaunuolis, kuris nužudė savo tėvus, prašo teisėją jo pasigailėti tuo pagrindu, kad jis dabar yra našlaitis;
– žudikas su kruvinu durklu stovi šalia savo aukos lavono. Jūs , išgirdęs pagalbos šauksmą, pribėgate ir klausiate : „Kas atsitiko?!“. Žudikas jums paduoda savo durklą ir sako : „Jūs nužudėte žmogų.“, ir vėliau jis visuose teismuose duos visas šventas priesaikas, kad būtent jūs, atsitiktinis praeivis ir esate tas žiaurus žudikas.

Jonas Kovalskis nuotrauka.
Tai – liberalizmas, kuomet žmonės gali prisiekti visais Šventaisiais, jog sakys tiesa, tik tiesą ir nieko daugiau tik tiesą, ir čia pat gali pasakyti siaubingą melą, nuo kurio nukentės visiškai nekalti žmonės.  II Pasaulinio karo metais varginga serbų šeima išgelbėjo nuo nacių mažą mergaitę Madeleine Albright. Miela mažylė išaugo į putlią ponią, tapo JAV Valstybės sekretore ir nepamiršo „padėkoti “ savo gelbėtojams serbams – pasiuntė JAV „asus“ subombarduoti visą Jugoslaviją. Garsus amerikiečių advokatas Alanas Dershowitz‘as apie liberalizmą parašė net to paties pavadinimo knygą, kurioje išgyrė liberalizmą kaip labai veiksmingą ir unikalią strategiją, beribis – įžūlus liberalus melas visada apsivainikuoja pergale teisminėse bylose. Dershowitz‘as savo advokato praktikoje seniai naudoja liberalią taktiką, kuri jam be jokių sąžinės priekaištų leido apginti teisme garsų šeimos žudiką O‘Džei Simpsoną arba be jokio sąžinės graužimo leido jam reikalauti taikyti terorą „palestiniečių teroristų“ šeimų nariams – visiems be išimties.

Jonas Kovalskis nuotrauka.
Liberalizmą galima pažinti pagal šiuos požymius:
– pribloškiantys liberalų veiksmų įžūlumas ir cinizmas;
– melas, šmeižtas, apgaulė, apkalbos, priesaikos sulaužymas, išdavystė, išpuoliai, sabotažas;
– svetimų nuopelnų pasisavinimas, savo nusikaltimų priskyrimas aukoms ir priešams;
– dvigubi elgesio standartai;
– visų moralės normų, gailesčio, užuojautos , orumo paniekinimas;
– pačių šlykščiausių priemonių prieš oponentą panaudojimas, kurios yra jokiu būdu nepriimtinos oponentui, ir dėl to oponentas nesitiki jų ir iš savo priešininko.  Asmuo, naudojantis liberalius metodus, visada veikia iki galutinės pergalės, veikia, kol yra bent mažiausia galimybė veikti – liberalas net pagautas už rankos vagiant nepripažįsta pralaimėjimo, jis gali pripažinti taktinį atsitraukimą, kad vėliau galėtų suduoti naują niekšišką smūgį. Pagal liberalizmo principus yra sukurta Izraelio specialiųjų pajėgų kovos be ginklo sistema Krav-Maga, kurios esminis bruožas ir yra „negarbingi“, klastingi kovos būdai ir veiksmai – smūgiai į tarpkojį, dūriai pirštais į akis, įkandimai ir panašiai. Apie liberalizmo metodų panaudojimo praktiką Lietuvoje reikia kalbėti garsiai dabar, kol jie dar bando vaidinti teisingus, dorus, sąžiningus – vėliau jie net nebandys apsimesti ir niekšybę paskelbs įstatymu. Tada bus vėlu. Tam kažkiek galėtų padėti liberalių veikėjų, pasižymėjusių savo stulbinančiai nepadoria veikla įvairiose srityse, parodomasis sąrašas, kad bent jau žmonės žinotų, ko galima iš jų laukti ir būtų pasirengę.  Lietuvos informacinio karo nusikaltėlius, sisteminės žiniasklaidos propagandistus ir Facebook tinkle siautėjančius grupių “Jorkšyro elfai”, “Rusiškų prekių boikotas” , “Vakcina nuo vatnikų”, ir pan. veikėjus į tokį gėdos stulpo sąrašą galima įrašyti visu sąrašu in corpore – jie visi veikia čia aprašytu liberaliu būdu.

Jonas Kovalskis nuotrauka.

Liberalas nemoka dirbti – jo tikslas yra uždirbti, todėl darbo galima ir nepadaryti – svarbu gauti pinigus.
Jų jautrias ir poetiškas sielas labai žeidžia, jeigu padorūs Lietuvos žmonės smerkia taip paplitusį liberalų tarpe nepadorumą, iškrypimus, parazitinį gyvenimo būdą. Liberalų trečiarūšių “patriotų” požiūris rodo viso jų liberalumo, demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių suvokimo skurdą ir melą. Kiek liberalas nebūtų išsilavinęs, tačiau kiaulės, tūnančios juose, jiems niekaip nepavyksta paslėpti – ji išlenda iš liberalo jau trečiame liberalo sakinyje. Pasirodo, lietuviški liberalai yra tie, kurie už laisvę, bet pasiruošę nužudyti kiekvieną, kuris turi kitokią nuomonę, nei liberalų. Liberalai visada už įstatymo viršenybę, tačiau tik liberalų nusikaltimams, vagystėms, aferoms legalizuoti ir apsaugoti nusikalstamu būdu įgytą turtą. Jeigu liberalas retais atvejais pelnytai  ir pagrįstai yra nuteisiamas už vagystes, tai jie vadina represijomis, neteisybe. Liberalai už lygybę, tačiau tik išrinktiesiems saviems liberalams, o smurtas prieš visus kitus galimas ir būtinas, jeigu jis padeda liberalui sukti nešvarų jo bizniuką. Liberalams korupcija yra vienintelis būdas pasiekti liberalų dominavimą sociume. Jie tie, kurie sugeba elgtis kaip gyvuliai, tačiau visada galvoja, kad yra aukštesnės civilizacijos ateiviai Žemėje. Liberalas gimė tam, kad viešą interesą padaryti liberalo privačiu interesu ir širdžiai mielu skaičiuku savo asmeninėje banko sąskaitoje. Liberalas bent dieną nepadaręs aferos, niekšybės, finansinio nusikaltimo ar šiaip kiaulystės, jau kitą dieną yra atleidžiamas iš liberalų partijos su įrašu – “Tapo komunistu”. Jeigu liberalas bent kartą pasielgia sąžiningai, kažkur visatoje atsiranda nauja žvaigždė. Jeigu liberalas sako, kad elgiasi sąžiningai ir garbingai, reiškia, kad jūsų turtą liberalas jau pavogė, todėl ragina tokiu būdu susitaikyti su neteisybe. Liberalas ne kalėjime, tai ne jo nuopelnas, o tik prokuratūros ir teismo, kuriuose dirba tokie patys liberalai, korupcija ir darbo trūkumas. Liberalų suplanuotos, liberalų pagimdytos totalinės korupcijos tikslas yra pasisavinti visuomenės turtą ir likti nenubaustam, o tam reikia, kad prokuratūroje ir teisme dirbtų idėjiniai broliai liberalai, kurie niekšybę visada užjaučia, supranta, toleruoja, o tiesos ir teisingumo nekenčia.
Liberalo kasrytinė malda skamba taip:
Parduosiu mamą ir Tėvynę,
Parduosiu velniui dūšią liberinę,
Kad tik manojoj piniginėj,
Skambėtų Judo sidabriniai.
Jeigu liberalas laimingas, kažkur verkia tūkstančiai jo nuskriaustų varguolių. Kai Odesoje yra deginami žmonės arba Donecke žudomi vaikai, liberalai sako, kad to reikia liberaliai demokratijai. Liberalui nusikaltimas yra tik veikla, kuri duoda pelną, todėl jie siekia legalizuoti visus nusikaltimus ir iškrypimus – prostituciją, narkotikus, ginklų prekybą ir pan.,- liberalui pinigai nekvepia, svarbu, kad jų būtų daug. Kokiu būdu jie įgyti, tai jau klausimas “ne šios dimensijos”.

Liberalai neturi Tėvynės – jiems Tėvynė ten, kur daugiau moka, Tėvynė jiems ne ten, kur gimė, augo, kur gyvena jų tėvai, artimieji, draugai, ne ten, kur sielai gera, o ten, kur liberalo užpakaliui šilta.

Beribės galimybės atsiveria liberalui, kai jie užgrobia valstybę – bet koks nacionalinis projektas jiems žada neregėtas galimybes pavogti ir likti nenubaustam. E.Šimašius didelis “reformų” meistras, gabus Ostapo Benderio mokinys… o ir nacionalinis stadionas, Vilniaus metropolitenas ir panašūs projektai, kur galima pavogti ypatingai daug, lyg tyčia iš dangaus krenta liberalams… Ir liberalo širdis-kalkuliatorius blaškosi lyg padūkusi, nujausdama taip mielą jai dolerių, eurų kupiūrų šnarėjimą, ir kviečia į kovą dėl seimo nario, prezidento, mero posto – viskas gi korumpuota, viskas apmokėta, viskas kontroliuojama… Ir mokės už visą šitą liberalią puotą maro metu tas trečias, tas vargšas, tas liberalų apvogtas – Lietuvos tauta, ji jau 30 metų krauju moka už liberalų nusikaltimus, ir vėl mokės. Tik išrinkite liberalą prie lovio, o jis jau žino mažiausiai 1000 santykinai sąžiningų būdų, kaip atimti pinigus iš lietuvių tautos

Tad į mūšį dėl vietos prie lovio!.. liberalai…

 

Gimiau 1980 metais ir galiu lengvai palyginti kaip Labanoro giria atrodė tada, prieš 20-30 metų. Labai mėgau keliauti po ją, kaip ir dabar. Tai buvo fiziškai dviračiu neaprėpiamas senų miškų pasaulis, kuriame buvo tiek gamtos, kad šiurpuliukai kūnu nueidavo. Žinojau, kad kažkur kerta, nes juk ir mano tėvukas eiguliu dirbo, bet tų kirtimų niekur nesutikdavau. Nedideli plyno kirtimo ploteliai pasimesdavo toje girioje, kaip adata šieno kupetoj. O daugiausiai kirsdavo neplynai ir visi kaimo žmonės turėjo darbo, nes darbas buvo daugiausiai rankinis, miške dirbdavo su arkliais, kurių vien tik mano (Januliškio) girininkijoje buvo keturi. Atvažiuoja tokie vežimu, pasikrauna medieną, o išvežus nė žymės nelikdavo, kad čia kažkas važinėjo.

Žmonės prisimena tų laikų Miškų ūkio ministrą Algirdą Matulionį, kuris taip mylėjo Labanoro girią, kad Lakajos girininkijoje turėjo savo kambariuką ir savaitgaliais, pasiėmęs kirvuką, eigulio lydymas, pats parodydavo kurią pušį leidžia kirsti, o kurios ne. Ir neduokdie, rasdavo kirtime nubrozdintus stovėti paliktų medžių kamienus, aplaužytas jų šakas. Gero atlyginimo tokiu atveju jau nelauk.

Negyvenau saugomoje teritorijoje tada, bet mišką saugojo elementari pagarba medžiui. Ir dar tokius minėto ministro žodžius prisimena vietiniai: „Baisu ir pagalvoti, kas bus su mišku, kai jame pradės dirbti traktoriai“. Traktoriai, žinoma, atsirado, bet iš pradžių nedideli, vadinami „belarusai“. Mano tėvas su vienu tokiu traukdavo girininko atrinktus medžius iš miško. Bet tik žiemą, kad kuo mažiau miško paklotę pažeistų, kad jokių provėžų nepaliktų. Dar vėliau, apie 1999 metus, kuomet miškų urėdijų statusas pasikeitė iš biudžetinių įstaigų į pelno siekiančias valstybės įmones, atsirado godulys. Miškų valdžia prisiminė, kad yra daug „perbrendusio“ miško ir puolė jį kirsti pirmiausia. Gulė Napaleono karo žygius menančios milžiniškos pušys, kurių kadaise čia buvo ištįsi miško kvartalai. Godulys buvo tiek aptemdęs protą, kad kai steigė Kiauneliškio rezervatą paskutinei girios sengirei išsaugoti, Švenčionėlių urėdija masiniais plynais kirtimais iškirto didelę jo dalį, kol nespėjo įsigalioti rezervato paskelbimas „Valstybės žiniose“. Be to, ne kas kitas, o būtent ši urėdija, naudodamasi savo ryšiais valdžioje, net du kartus „vetavo“ Labanoro girios prijungimą prie Aukštaitijos nacionalinio parko.

Pirmą kartą tai darė dėl to, kad nacionaliniai parkai patys valdė savo miškus ir urėdija nenorėjo prarasti tokio didelio kąsnio. Vėliau nacionalinių parkų miškai vistiek perėjo urėdijų žinion, tad antras blokavimas įvyko dėl griežtesnės miškų apsaugos nac.parkuose. Urėdija negalėjo įsivaizduoti, kad negalės miškų kirsti plynai. Maždaug tuo laiku, apie 2000 metus, ir prasidėjo mano konfliktai su miškininkais, nors pats tuo metu buvau LŽŪU Miškų fakulteto studentas. Plynių girioje tik daugėjo, mažus traktorius pakeitė galinga skandinaviška technika, kuri pritaikyta tik plyniems kirtimams. Jei anksčiau mažas traktoriukas lengvai pravažiuodavo tarp medžių, tai dabartinei technikai reikia miške iškirsti judėjimo kelius (valksnas).

Yra paskaičiuota, kad nuo tada Lietuvoje yra iškirsta 100 000 ha miško vien tik didžiajai technikai skirtiems keliams, t.y. toms valksnoms, padaryti. Galop technika visiškai pakeitė žmones ir dabar miške dirba tik medkirtė su jos operatoriumi ir „valmetai“ su priekabomis, skirtomis išvežti rąstus ir pakrauti juos į sunkvežimius.

Sunku jau ir suskaičiuoti, kiek buvo prirašyta mano straipsnių prieš tuos plynus kirtimus per pastaruosius 18 metų, kiek visokių TV laidų būta. Labiausiai man tada padėjo laida „Paskutinė instancija“ ir jos vedėja Rūta Grinevičiūtė (dabar Janutienė). Po mūsų sukelto skandalo Generalinė miškų urėdija šiek tiek atsitraukė ir sumažino plynų kirtimų plotą 10 proc. Bet po kelių metų vėl padidino. Nors saugoti Labanoro girią sekėsi sunkiai, bet mano gyvenimas ėjo į priekį, baigiau ne tik Miškų fakultetą (kur mokiausi geriausiai iš viso kurso), bet ir biologiją, įstojau į geologijos doktorantūrą, bet disertacijos taip ir neparašiau, nes tuo metu svarbiau atrodė gelbėti pasaulį. Panašiai jaučiuosi ir dabar. Iš tikrųjų, man dabar niekas nebesvarbu: darbas, partijos, asmeninis gyvenimas ar net kokie nors pavojai. Svarbiausia bent dalį sengirių išsaugoti. Tada manysiu, kad gyvenimas nebuvo beprasmis. Rašydamas šį tekstą dar prisiminiau, kaip vieną vėlų 2013 metų vakarą Seimo narės Rimos Baškienės kabinete (tuo metu buvau jos padėjėjas) man gimė ko gero geriausias straipsnis apie miškus ir gamtą, kokį esu parašęs per savo gyvenimą – „Savižudė Lietuva“  Tą vakarą turėjau daug darbo su įstatymų projektais, bet mintys sukosi tik apie miškus. Išsiliejo labai greitai, per pusvalandį. Dabar skaitau ir netikiu: praėjo jau 5 metai, o atrodo, kad viskas 100 proc. tinka ir šiai dienai. Ir matyt, dar labai ilgai jis bus aktualus. Kitaip kovoti nemoku, tik plunksna, bet matydamas, kad rašyk nerašęs, o niekas nesikeičia, pernai pasitraukiau iš aktyvios gamtosaugos apskritai.

Kas atsitiko su visuomene šiemet, aš ir dabar nežinau. Galvojau, kad tokių žmonių, kaip jūs, mano mielieji, jau nebūna, jie išnyko. Kai praėjusiais metais Lenkijoje kirto Bielovežo girią – kiekvienas lenkas sukilo, nes kiekvienas lenkas Bielovežo girią laikė ir savo giria. Tuo metu aš svajojau: „O kad Lietuvoje kada nors būtų taip pat… O kad kiekvienas lietuvis Labanoro girią laikytų ir savo giria, kad sukiltų prieš jos niokojimą“. Išsipildė… Šio mėnesio pradžioje, kai pasidalinau per visą feisbuką nuvilnijusiais vaizdais su miškovežių „kamščiais“, pradėjo plynai kirsti mišką prie pat mano namų. Mano kaimynai tada sakė: „Išvažiuojam iš namų, kad viso to negirdėt ir nematyt“. Man irgi buvo neapsakomai liūdna, juk tai buvo pirmasis mano išgelbėtas miškas. Prieš 18 metų, kai jį norėjo kirsti, parašiau pirmą miškus ginantį straipsnį į vietinį laikraštį ir urėdija kirtimus sustabdė. Mišką išgelbėjo šalimais buvęs plėšraus paukščio suopio lizdas. Šiandien suopių lizdai jau nebesaugomi ir miško kirtimo mašina be jokio perspėjimo įsiveržė į tą plotą ir per dvi paras sunaikino. Jaučiausi netekęs kažko labai brangaus ir savo, nes rodės, kad tame miške kiekvienas medis tave pažinojo… Kai prieš trejus metus nuo vėžio mirė mano mama, guodžiau save: „Jei priimsi gamtą kaip savo motiną, tai niekada nesijausi našlaičiu, net jei ir tikroji tavo motina mirusi“. Dabar miršta ir motina gamta, lygiai taip pat IV stadijos vėžio apimta. Ateinu prie seniausio girios medžio, prisiglaudžiu ir galvoju: „Matai, kaip man sunku, padėk tave išsaugoti“. Taip pagalvojau ir nuėjau, žinodamas, kad Labanoro girią gali išgelbėti tiktai stebuklas. Nežinau, ar tos mano mintys nors trupučiu padėjo, bet jūs, mielieji, visi, kurie man taip gausiai rašote palaikymo laiškus, iš tikrųjų esate tas stebuklas.

Ir pabaigai. Slapta tikiu, kad po šimto metų, kai bus iškilusi eilinė grėsmė Lietuvos miškams, ateities miško gynėjai paskaitys, ką mes rašėme 2018 metais ir galės savo valdžiai sakyti, kad mes, XXI amžiaus pradžios žmonės, miškus jiems išsaugojome tikrai ne tam, kad būtų iškirsti.

Skaitykite daugiau: http://www.gyvasmiskas.lt/andrejus-gaidamavicius-kas-atsitiko-su-visuomene-siemet-as-ir-dabar-nezinau-galvojau-tokie-zmones-jau-isnyko/

P.S. Jon as Kovalskis komentaras: ” Įkėliau šį Andrejaus Gaidamavičiaus širdies skausmu pulsuojantį straipsnį apie Lietuvos miškų masinius plynus kirtimus ne todėl, kad pasireklamuoti populiarios šiuo metu temos fone. O todėl, kad taip pat bandau jau 30 metų suprasti, kas atsitiko su žmonėmis ir kokie žmonės šiandien priima sprendimus naikinti Lietuvą, Lietuvos gamtą, lietuvių tautą. Aš taip pat prisimenu tarybinių laikų miško kirtimų praktiką. Būtent tarybiniais metais per karą nuniokoti (ir išvežti kaip šiais laikais į “šviesiąją” Europą) Lietuvos miškai buvo atsodinti ir pagal plotus pasiekė ikikarinį lygį. Dar moksleiviu būnant su amžinąatilsį tėveliu ir gimtojo kaimo statybininkų brigada teko vykti kirsti medienos tarybinio ūkio statybų reikmėms. Viskas vyko, kaip rašo A. Gaidamavičius. Kirsti buvo galima tik  tuos medžius, kuriuos pažymėdavo (kleimuodavo, kaip mes vadinome) eigulys, jokių plynų kirtimų, jokios saviveiklos ir savivalės. Ištempti iš miško nukirstą medieną iki miškovežių kelio reikėjo arkliais arba traktoriumi, nedarant žalos nei miško paklotei, nei kitiems medžiams. Kirtimai buvo vykdomi žiemą. Už miško kirtimo taisyklių nesilaikymą darbų organizatorių ir darbų vykdytojų laukė nemalonumų visas vagonas, todėl kirtimai buvo vykdomi labai griežtai pagal nustatytas taisykles. Ir žmonės buvo atsakingi, jautė betarpišką ryšį su gamta, o liberaliems išsigimėliams, dėl pelno pasiruošusiems savo motiną parduoti, tais laikais nebuvo jokios tolerancijos – tokie šiais laikais  nusipenėję “viarslinykai” totaliai buvo viešai niekinami ir smerkiami. Todėl tarybiniais laikais jie savo besaikį godumą labai vengdavo vadinti  “talentu, darbštumu, protu, verslumu”. Visuomenės požiūris ir valdžios atsakinga politika tokių “viarslinykų” godumą labai efektyviai tramdė etinio, administracinio ir baudžiamojo poveikio priemonėmis. Kas atsitiko su visuomene? Tai atsitiko ne šiandien, tai atsitiko 1990 metais, kai landsbergistai pardavė Lietuvą Vakarų kolonizatoriams, JAV-NATO okupantams.  Kapitalizmas yra nusikalstama politinė sistema, kurios kertinis akmuo yra godumas, besaikis pelno troškimas. Kai politinės sistemos pagrindas yra pelnas, visos kitos vertybės tokioje politinėje sistemoje netenka savo prasmės ir vertės, yra devalvuojamos, tampa dešimtos eilės mažareikšmiu dalyku, lengvai pašalinama kliūtimi pinigų valdomame pasaulyje. Kapitalizmo nusikalstama politinė sistema – tai monopolijų, korporacijų savivalė, tai totalinė korupcija, tradicinių etinių pamatinių vertybių naikinimas. Kapitalizmas skatina pačius žemiausius žmogiškuosius instinktus, tik kapitalizme ima klęstėti labiausiai išsigimę, labiausiai puolę menkystos ir niekšai. Tikėjimas liberaliomis, laisvosios rinkos ekonomikos,  kapitalistinės visuomenės vertybėmis – tai niekuo nepagrįstas naivus tikėjimas, kad žmogus, skatinamas veikti savo paties žemiausių vartotojiškų instinktų, veikiantis išimtinai nusikalstamais, neteisėtais būdais vardan savo ir tik savo savanaudiškų interesų, gali būti kažkuo naudingas visuomenei. Kapitalizmas – tai parazitavimas visuomenės sąskaita, nebaudžiamas visuomenės turto ekspropijavimas ir visuomeniniu darbu sukurtos pridėtinės vertės nusavinimas.  Todėl tik totalinės politinės sistemos , kokia dabar yra landsbergistų sukurta Lietuvoje,  korupcijos dėka yra priimami įstatymai, kurie leidžia parazituoti mažam būreliui taip vadinamo elito. Būtent šis elitas ir priima įstatymus, atveriančius kelią tokiems grobuonims kaip Ikea, SEBbankas, Teo, Maksima, Wiljams ir pan. nebaudžiamai niokoti Lietuvą, jos miškus tame tarpe. Ir šituos kapitalizmo vampyrus į Lietuvą atvilko Sąjūdis, landsbergistai. Kol valdžia bus Vakarų kapitalo liokajų rankose, visų naųjųjų JAV kolonijų Vidurio ir Rytų Europoje laukia Afrikos likimas. Ir miškai bus kertami toliau, plynai kertami, kaip ir visur, kur koją įkelia Vakarų kolonizatoriai.  Be politinės sistemos radikalių pokyčių miškų išsaugoti nepavyks. Plyni Lietuvos miškų kirtimai manipuliacijų visuomenės sąmone tikslais gali būti pristabdyti kuriam laikui, kad sukurti iliuziją “demokratija laimi”, tačiau procesas vyks toliau, kol, kaip sakė vienas senas indėnas, “nebus sugauta paskutinė žuvis, sumedžiotas paskutinis žvėris, nukirstas paskutinis medis, žemė paversta dykyne, kad suprastume, jog pinigų negalime valgyti”. Kapitalizme, kur valdo pelnas, godumas ir korporacijos, monopolijos, miškai bus iškirsti iki paskutinio medžio. Laikas kelti politinės sistemos radikalaus reorganizavimo, valdžios grąžinimo tautai, valdžios šaltiniui, realaus grąžinimo klausimą. Tik tokiu atveju politinė sistema veiks tautą mobilizuojančiu, vienijančiu režimu, tik tokiu atveju tautos išgyvenimas taps pagrindiniu valdžios rūpesčiu. O išgyventi tauta gali tik harmonijoje su savimi, aplinka, gamta, kaimynais. 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „miÅ¡kas“