1984 metų gruodžio 3 d. įvyko didžiausia pasaulyje pagal žuvusių žmonių skaičių technogeninė katastrofa.
Bhopalas po avarijos 1984-12-03
Bhopalo katastrofa yra didžiausia technogeninė, dėl žmonių kaltės kilusi katastrofa šiuolaikinėje istorijoje pagal aukų skaičių. Avarija įvyko Jungtinių Amerikos Valstijų chemijos-pramonės korporacijai „Union Carbide“ priklausančioje chemijos gamykloje Indijos mieste Bhopale (Madhja Pradešo valstijos sostinė) 1984 m.gruodžio 3 d. anksti rytą. Dėl nelaimės žuvo mažiausiai 18 tūkstančių žmonių, iš jų 3 tūkstančiai žuvo avarijos dieną, o 15 tūkstančių vėliau dėl avarijos metu patirtų apsinuodijimų.
Įvairių šaltinių duomenimis, bendras nukentėjusių nuo katastrofos žmonių skaičius yra 150-600 tūkstančių žmonių, iš kurių 3 tūkstančiai mirė iškart katastrofos metu, dar 15 tūkstančių mirė kitais metais dėl cheminių medžiagų poveikio organizmui. Šie skaičiai neginčijamai leidžia Bhopalo tragediją laikyti didžiausia pasaulyje žmogaus sukelta katastrofa pagal aukų skaičių.
Tikslios katastrofos priežastys vis dar nėra įvardintos, tačiau dauguma specialistų sutinka, jog gamyklos savininkai, JAV globalistai siekdami gauti kuo didesnį pelną iš skurdžiai gyvenančios Indijos pigios darbo jėgos, nusikalstamai taupė darbo saugumo, gamybos saugumo priemonėms, grubiai pažeidinėjo saugumo instrukcijas ir technologiją.
JAV chemijos gigantas “Union Carbide” sutiko išmokėti 450 mln. USD žalai atlyginti šimtams tūkstančių vietinių gyventojų mainais išsiderėjusi sąlygą daugiau nenagrinėti jokių civilinių ieškinių dėl žalos atlyginimo ateityje. Palyginimui priminsime tik vieną JAV tarptautinių nusikaltėlių aferą. 1988 metų gruodžio 21 dieną Škotijoje virš Lokerby miesto sprogo Pan American lėktuvas Boeing 747 skridęs reisu Frankfurtas-Londonas-Niujorkas-Detroitas. JAV tarptautiniai aferistai valstybiniai teroristai nedelsiant apkaltino Libiją teroro akto minėtame lėktuve įvykdymu. JAV valstybiniai teroristai organizavo masinę isteriją žiniasklaidoje, purvinus “tyrimus”, neregėtą diplomatinį spaudimą Libijai, jos lyderiui Muammarui Kadafiui (kurį JAV tarptautiniai nusikaltėliai vėliau 2011-10-20 nužudė su viešos egzekucijos tiesiogine transliacija visam pasauliui ir iš pasitenkinimo murkiant JAV demokratei Hillary Clinton, Šnobelio taikos premijos laureatui Barackui Obamai bei Džo Baidenui), pasinaudodami savo liokajais JTO įvedė sankcijas Libijai, grasino bombarduoti ir bombardavo šalį. Tokio JAV tarptautinių nusikaltėlių spaudžiamas Muamaras Kadafis nors ir nepripažino Libijos kaltės Lokerbio tragedijoje, tačiau sutiko išmokėti po 10 000 000 USD kompensaciją kiekvieno žuvusiojo šeimai. Bendra Libijos išmokėtos kompensacijos suma siekė apie 3,4 mlrd. USD. Gavusi šią sumą JAV tarptautinių nusikaltėlių gauja sankcijų Libijai neatšaukė, toliau darė visokeriopą žalą Libijos tautai, kol galiausiai 2011 metais JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja tiesiog užpuolė laisvą suverenią šalį, JTO narę Libiją, valstybę sunaikino ir jos lyderį šaltakraujiškai, ciniškai viešai nužudė ir dar ilgai tyčiojosi iš jo lavono. Demokratai, škias, šviesieji europiečiai, civilizuoti Vakarai. Vėliau atlikti nepriklausomi tyrimai, tame tarpe ir britų tyrėjų, paneigė JAV nusikaltėlių versiją dėl Libijos specialiųjų tarnybų pėdsakų šioje katastrofoje, įrodė, jog Libija neturi nieko bendro su šia katastrofa ir labiau tikėtina, kad tai Vašingtonui gerai žinomų žmonių įvykdytas teroro aktas. Tačiau kaltininmų Libijai niekas nepanaikino, sumokėtų milijardų Libijai negrąžino, kadangi jau ir pačią Libiją JAV-NATO gauja sunaikino.
Bet grįžkime prie Bhopalo tragedijos. Nusikalstamas JAV transnacionalinių kompanijų lupikavimas vietos gyventojų ir vietos ekologijos atžvilgiu yra įprasta JAV “demokratų” verslo praktika. Todėl ekologinės katastrofos , technogeninės katastrofos JAV kapitalo ryklių investicijų užsienio šalyse objektose yra kasdienis reiškinys. JAV “demokratų” tikslas visame pasaulyje yra vienas – plėšti, grobti, naikinti, žudyti ir tokiu būdu gauti kuo didesnį pelną. Nothing personal just business – mėgsta kartoti su akinančia šypsena JAV “demokratai”, “žmogaus teisių gynėjai”.
Įdomu, ar bent viena Holivudo industrijos televizijos (kino) kompanija sukūrė šiai tragiškai datai pažymėti kokį nors plačiai išreklamuotą mini serialą arba blokbasterį filmą? ………. Apie Černobylio katastrofą Holivudas ir jo pasamdyti fake istorijų gamintojai kurpia trečiarūšius filmėkus vos ne kasmet?
Jungtinių Amerikos valstijų karo vanagams paliepus, Lietuvos valdžiai palaiminus ir aktyviai dalyvaujant, Marijos žemėje nepaliaujamai griaudėja informacinio karo sunkiosios artilerijos kanonada, dunda būgnai, gaudžia trimitai „Tėvynė Lietuva pavojuje! Rusija puola!”. Lietuvos patriotas, 30 metų augintas isteriškos rusofobijos, militaristinės psichozės atmosferoje, kuomet visi Lietuvos valdžios projektai buvo vykdomi, visi daugiamilijardiniai kreditai buvo imami, panašu, vieninteliam tikslui – atremti tuoj tuoj prasidėsiančią Rusijos invaziją į mylimą Lietuvą, – pagaliau pajuto patrankų mėsos kvapą. Lietuvos patriotas, kuriam 30 metų per visus įmanomus žinių kanalus, visais įmanomais būdais buvo kalama “Rusija puola!”, buvo pagaliau apdovanotas ilgai lauktos žinios apie Rusijos invaziją „neginčijamu įrodymu“ – NATO okupacinės kariuomenės būriais, jų lėktuvais ir tankais Lietuvoje! Kol visi laukė Rusijos žalių mandagių žmogeliukų, NATO girtiems kareiviams jau tapo įprasta šlapintis ant Lietuvos vėliavos prie Kauno prokuratūros…
Hipotetinės nesamo priešo agresijos 21 amžiuje jau nieko nestebina. Šiais laikais, jeigu nori gintis nuo agresijos, privalai pirma užpulti kokią nors šalį, pageidautina turinčią daug naftos išteklių, esančią strategiškai svarbioje vietoje ir dar – ypač svarbu, – vykdančią nepriklausomą nuo Vašingtono vidaus ir užsienio politiką. Ar mažai šalių – Jugoslavija, Irakas, Afganistanas, Libija, Sirija, Ukraina, Venesuela – jau įvykdė savo „agresijas“ prieš JAV, NATO, “Taikos, Gėrio ir Demokratijos tvirtovę ant saulės nušviestos kalvos”? Ir NATO “ginasi” okupuodama Pabaltijį, Artimuosius ir Vidurio Rytus, Šiaurės Afriką ir visur, kur gali kilti grėsmė Vakarų fašizmui.
Įkyrios vietinės (?) karo propagandos mašinos piešiamo nuožmaus agresoriaus paveikslo siurealizmą kiek gadina banalus natūralizmas – o kur Rusijos tankai ir lėktuvai?! Vytautas Landsbergis ir kiti sąjūdiečiai dar 1990 metais žadėjo, kad Rusija puls neišvengiamai, kaip neišvengiami yra mirtis ir mokesčiai. Tikras lietuvis, kalbėjo nacionalistai, privalo ruoštis nuožmiai kovai su pasaulio blogiu ir mokytis jį atpažinti visur, ir ypač ten, kur jo nėra ir būti negali, tačiau rusiškų tankų vis dar nėra?!. Pokalbiai apie fašizmą su pasiruošusiais į miškus eiti sąjūdiečiais, šauliais, liberalais ir panašiais JAV patriotais sukelia labai neramias mintis – visi jie yra pasiruošę kovoti – nei daugiau nei mažiau – su rusiškuoju(!?) fašizmu. Atsakymas į klausimą “Kas tai yra?” nuspėjamas ir siaubingai neraštingas – fašizmas, anot tūlo patrioto, yra Rusija, o fašistai yra rusai ir Putinas. Toks paaiškinimas lengvai telpa į dabartinės proamerikietiškos marionetinės valdžios vykdomos karo ir tautinės nesantaikos propagandos rėmus, tačiau neišlaiko jokios racionalios kritikos, o diskusija fašizmo teorijos klausimu paprastai baigiasi patriotišku triuškinančiu argumentu abejojančiam tokiu klausimo apibrėžimu – tu Kremliaus agentas. Situacijos absurdiškumą gilina dar ir tai, kad apie rusiškąjį fašizmą garsiausiai rėkia kraštutinių dešiniųjų pažiūrų „patriotai“, kuriems nacistinė svastika reiškia tik mitologinį saulės ženklą, kurių tėvai ir seneliai su gėlėmis sutiko A. Hitlerio tankus 1941-06-23, Kauno taip vadinamo sukilimo aktyvūs dalyviai, kurie aktyviai stojo į Impulevičiaus darbo apsaugos batalioną, LAF‘o ir plechavičininkų būrius ir liūdnai pagarsėjo savo kruvinais darbais Lietūkio garažuose, Paneriuose, Kauno IX-me forte, Pirčiupiuose, tarybinių karo belaisvių, partizanų, tarybinių ūkio ir partinių aktyvistų žudynių akcijose, be gailesčio masiškai žudė kitataučius ir kitaminčius.
Fašizmas yra blogis ir tai supranta visi. Tačiau kas yra fašizmas ir kuo jis skiriasi nuo kitų ideologijų, sugebėtų suprantamai paaiškinti labai nedaugelis. Pokalbiai su žmonėmis atskleidė stulbinantį dalyką. Fašizmą dauguma liberalių patriotų supranta kaip abstraktų, sunkiai apibrėžiamą blogį, kurį iš esmės galima priskirti bet kuriam oponentui, kuris jums nepatinka ir ypač tuo metu, kai kiti argumentai baigėsi. Ir tokį argumentą sunku paneigti, jeigu pats nežinai bent apytiksliai, kas yra fašizmas.
Fašizmas – tai labai plati ir sudėtinga tema, todėl pradėti reikėtų nuo paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, kur, kada ir kodėl atsirado toks visų smerkiamas ir prieštaringai vertinamas reiškinys kaip fašizmas. Fašizmas, kaip ir daugybė kitų negatyviai vertinamų socialinių reiškinių, – kryžiaus karai ir buboninis maras, inkvizicija ir konkista, kolonijiniai karai, kolonijų apiplėšimas ir čiabuvių genocidas, du Pasauliniai karai, koncentracijos stovyklos ir dujų kameros, masinio naikinimo ginklai, kiliminis bombardavimas, informaciniai karai, valstybiniai perversmai, spalvotos revoliucijos ir pan., – visa tai gimė ne kur kitur, o būtent “šviesiojoje” , civilizuotoje Vakarų Europoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Šalyse, kurios savo gerovę ir susikrovė iš karinės ekspansijos, kolonijų plėšimo, vykdydamos savo valstybinę karo nusikaltimų, nusikaltimų žmogiškumui užsienio politiką. Tokiai politikai vykdyti būtina buvo nužmoginti savo galimus priešininkus, prilyginti juos žemesniai rasei, nežmonių kategorijai, kad suteikti sau moralinę teisę be gailesčio juos žudyti. Č arlzo Darvino evoliucijos teorija mums žinoma tik iki bezdžionės virtimo žmogumi vietos. Bet nedaugelis žino, kad būtent ši teorija davė pradžią konkurencinės kovos tarp žmonių liberalizmo teorijai bei eugenikai – rasistiniam mokslui apie žmonių skirstymą į pirmarūšius ir antrarūšius, aukštesnės rasės arijus ir nežmones, kuris savo kraupią praktiką realizavo nacistinėje Vokietijoje.
Pirmoji šalis, kurioje fašizmas susiformavo kaip valstybės ideologija, buvo Italija. Po Pirmojo Pasaulinio karo Italijoje buvo labai sunki ekonominė padėtis. Karo mūšiuose žuvo apie 700 tūkstančių italų, savaime suprantama, daugiausiai vyrai, žymiai išaugo šalies užsienio skola, pramonėje kilo įmonių bankrotų banga ir masinis nedarbas, sparčiai kilo būtiniausių prekių ir paslaugų kainos. Tokia padėtis skatino klasių kovą. Italijos proletarai vieni iš pirmųjų suvokė, kad jų, sunkiai dirbančių ir vargšų, yra labai daug, o kapitalistų, nedirbančių ir skęstančių prabangoje, – labai mažai. 1920 m. rugpjūtyje Italijos metalurgijos pramonės darbuotojai pareikalavo padidinti darbo užmokestį. Pramonininkai į tokį darbininkų visai pagrįstą reikalavimą atsakė lokautu. Tokia kapitalistų reakcija – darbo vietų blokavimas, – iššaukė nuskurdusių darbininkų atsakomąją reakciją ir darbininkai tiesiog ėmė užiminėti gamyklas. Metalurgų pavyzdžiu pasekė ir kitų Italijos pramonės šakų proletariatas. Užimtose gamyklose darbininkai ir tarnautojai patys organizavo gamybą visose grandyse – žaliavų tiekimą, produkcijos gamybą, jos transportavimą ir realizavimą. Iškilo šio judėjimo lyderiai, iš kurių žymiausi buvo Antonijo Gramši ir Palmiro Toljati.
Antonio GramšiPalmiro Toljati
Darbininkų tiesiogiai valdomos gamybos priemonės užtikrintai laikėsi apie mėnesį, todėl buržuazija buvo priversta daryti nuolaidas. Turtuolių kontroliuojama Italijos vyriausybė sugebėjo darbo užmokesčio pakėlimu, neištesėtų pažadų dėka suskaldyti darbininkų judėjimą, ir gamyklos buvo grąžintos savininkams. Buržuaziją darbininkų vienybė ir ryžtas gyventi be išnaudotojo verslininko ant savo sprando nejuokais išgąsdino, todėl turčiai, kaip jiems įprasta per visą privačios nuosavybės į gamybos priemones istoriją, ėmėsi klastos. 1919 metais Italijoje buvo įkurta pirmoji fašistinė organizacija ir 1920 metais fašistai dalyvavo rinkimuose kaip savarankiška politinė partija. Į rinkimus fašistai ėjo su populistiniais lozungais – Italija privalo tapti respublika, būtina sušaukti Steigiamąjį susirinkimą, privilegijuotas Senatas privalo būti panaikintas, visuotinė karo prievolė privalo būti panaikinta (Italijoje ypač populiari po siaubingo šaliai karo idėja!), titulų panaikinimas, nuosavybės, kuri nedalyvauja gamyboje, konfiskavimas. Šitie populistiniai fašistų šūkiai nors ir labai skambūs, tačiau buržuazinių ir socialistinių idėjų fone plačiųjų rinkėjų masių nesudomino, todėl fašistai rinkimuose patyrė fiasko ir į parlamentą nebuvo išrinktas nei vienas jų kandidatas.
Benito Mussolini
Pavyzdžiui, Milane, kur fašistų kandidatų sąrašo pirmu numeriu kandidatavo pats Benito Musolinis, už socialistus balsavo 170 tūkst. rinkėjų, už buržuazinę Liaudies partiją – 75 tūkst., o už fašistus tik 5 tūkstančiai. Tačiau šiuose rinkimuose dalyvavusių fašistų šūkiuose jau buvo išreikštos esminės fašizmo, kaip dešiniosios kraštutinės ideologijos, idėjos, o būtent – sukūrimas tokios visuomeninės piramidės, kurioje nustatoma griežta socialinė struktūra su ribota kapitalo įtaka, bankininkų ir žemvaldžių įtakos apribojimas išplečiant pramonininkų bei smulkiosios buržuazijos galias. 1920 metais tokios idėjos nesudomino nei buržuazijos, kuri nenorėjo savęs niekuo riboti ir taip atsisakyti savo privilegijų, nei proletariato, kuriam socialistinės idėjos apie visuotinę žmonių lygybę buvo žymiai artimesnės.
Situacija ėmė radikaliai keistis po 1920 metų.. Buržuazija, kuri dėl stiprėjančio darbininkų judėjimo vos neprarado savo kapitalų ir matydama Tarybų Rusijos pergalių Pilietiniame kare su viso pasaulio galingiausiomis imperialistinėmis valstybėmis pavyzdį, buvo siaubingai išsigandusi proletarinės revoliucijos grėsmingos alternatyvos – prarasti viską, savo beribę užkulisinę įtaką valstybės valdymui, kapitalus, nerūpestingą ir prabangų gyvenimą, absoliučiai viską.
Giovani Giolitti
Tuometinė Italijos Džiovani Giolitti vyriausybė ėmė nuosekliai remti Musolinio fašistus, todėl nuo 1921 metų Italijoje sparčiai ima daugėti fašistinių organizacijų, į kurių gretas gausiai stojo smulkioji buržuazija, dalis inteligencijos, gerai apmokami darbininkai iš „darbo aristokratijos“ ir kriminalinio pasaulio atstovai. Klasiniai prieštaravimai tarp proletariato ir naujosios dešiniųjų kraštutinės politinės jėgos fašistų stiprėjo, susidūrimai darėsi neišvengiami ir nuožmūs, kai kur net peraugdavo į atvirus gatvių susirėmimus ant barikadų. Tačiau 1921 metų rinkimuose Italijos tauta vis dar silpnai rėmė fašistus – socialistai ir komunistai laimėjo 138 mandatus, buržuazinė Liaudies partija – 108, fašistai – tik 35 vietas parlamente. Būtent šių rinkimų metu buvo aiškiai apibrėžtas fašistų ideologijos esminis, fundamentalus tikslas – nesutaikoma fašizmo opozicija komunizmui. Fašizmas visada buvo nesutaikomai priešiškas komunistinėms idėjoms, tačiau nežiūrint į tai fašistų populistiniai lozungai formaliai, išoriškai buvo panašūs su komunistų deklaruojamais ir plačiųjų darbo liaudies masių apibrėžtais tikslais. Tai yra , fašistai, siekdami valdžios ir stengdamiesi patraukti savo pusėn plačiuosius rinkėjų sluoksnius, reikalavo, kad valstybinė valdžia realiai gintų savo tautos, paprastų žmonių interesus, užtikrintų darbininkams materialinę gerovę ir socialinę lygybę, įstatymo viršenybę ir teisingumą, garantuotų apsaugą nuo turtuolių savivalės. Fašizmas neigė klasinių prieštaravimų ir kovos tarp klasių visuomenėje egzistavimą, tačiau tuo pačiu metu skatino patriotizmą, kuris identifikuojamas vienu vieninteliu būdu – aršiu nacionalizmu, vienos nacijos pranašumo prieš kitas nacijas idėja, žmonių skirstymu į arijus ir antrarūšius, kuriuos valdyti yra gamtos nustatyta arijų pareiga, todėl arijų tautos ir fašistų buržuazijos gerovė bei ateitis gali būti užtikrinta tik išorinės ekspansijos į antrarūšių žmonių valdomas valstybes, jų užkariavimu, o tuos , kurie nepritaria tokiam kruvinam valstybės vystymosi keliui, fašistai paskelbia „nepatriotais“, tėvynės išdavikais ir juos uždraudžia. Nieko neprimena iš mūsų dienų neoliberalių ir nacionalistinių partijų rinkiminių programų?
Italijos tuometinės vyriausybės aktyviai remiami, fašistai sugebėjo sudaryti „susitaikymo paktą“ su socialistais vardan visuomenės vienybės ir tautos gerovės, tačiau iš esmės šis paktas suskaldė darbininkų judėjimą, pasėjo nesantaiką tarp socialistų ir komunistų.
Benito Musolinis ir jo juodmarškiniai bendražygiai žygiuoja į Romą, 1922 metai.
1922 metais vadovaujami Mussolinio fašistai užgrobė valdžią be rinkimų po jų pompastiško „žygio į Romą“, kuris savo turiniu ir forma buvo klasikinis chrestomatinis valstybinis perversmas Italijoje. Vatikanas, karaliaus rūmai, kariuomenės vadovybė ir pramonininkų konfederacija pasiekė, kad B. Musolinis būtų paskirtas Italijos ministru pirmininku. Tokiu nedemokratišku būdu, be jokių rinkimų, išimtinai Italijos antiliaudinio elito neskaidrių manipuliacijų dėka Italija tapo pirmąja fašistine valstybe pasaulyje. Fašizmo ideologai ir rėmėjai fašizmą visada vadino viršklasine socialine ideologija, savo propagandoje naudojo tokius standartinius stereotipus kaip „antimonopolinė revoliucija“, „liumpen proletariato diktatūra“, kurie jiems padėdavo pritraukti į savo pusę tiek proletariatą, tiek ir buržuaziją. Be to, fašizmas save pateikdavo kaip pereinamąjį laikotarpį iš kapitalizmo ir socializmo į postindustrinę visuomenę, visuotinės gerovės ir socialinės taikos visuomenę. Fašistai, kaip ir dabartiniai neoliberalai, visada slėpė savo tikrąją, kraštutinio dešiniojo liberalizmo esmę po įvairiomis populistinėmis iškabomis, net dažnai save vadindavo „nacionalinio socializmo“ arba net „neo-komunizmo“ atstovais. Tokiu būdu fašizmas siekdavo gauti tiek maksimalią plačiųjų masių paramą savo idėjoms, tiek ir pateikti fašizmą kaip neišvengiamą socialinės ir politinės visuomenės vystymosi etapą. Tuo pačiu metu tokia miglota fašistinė teorija liaudies masėms nesugebėdavo paaiškinti, kodėl jų kuriamos „socialinio teisingumo“ visuomenės forma yra tokios brutaliai griežtos socialinės hierarchijos piramidė – viena tauta, vienas reichas, vienas fiureris, – kurioje egzistuoja žiaurus žmonių išnaudojimas, leidžiamas netgi priverstinis vergiškas antrarūšių žmonių darbas, kuris, fašistų suvokimu, būtinas vardan mistinių aukštosios rasės žmonių misijos ir yra nulemtas aukščiausios gamtos, Dievo valios. Fašizmas buvo efektyviausia kapitalistinio elito priemonė kovoje su proletariato dauguma savo šalies viduje, jis tapo įmanomas tik tada, kai kapitalizmas „pamatė savo mirties veidą“ socializme. Fašistinėje visuomenėje kiekvienas jos narys privalo besąlygiškai ir tiksliai vykdyti savo tiesioginio „fiurerio“ nurodymus, ne tik tautos lyderio valią, bet ir bet kurio viršininko įsakymus – darbdavio, bankininko, savininko, oligarcho, valstybės tarnautojo, policininko, teisėjo ir bet kurio viršesnio už eilinį piletį boso įsakymą. Už besąlygišką paklusnumą, liokajišką lojalumą kiekvienas fašistinės visuomenės narys gauna atlygį pagal savo užimamą hierarchijoje padėtį, tai yra, jūs negausite nieko daugiau, nei yra nustatyta, tačiau taip pat jūs už lojalumą režimui negausite ir mažiau, nei yra nustatyta. Fašizmas gynė smulkiąją buržuaziją nuo stambaus kapitalo diktato, ribojo stambaus pramoninio ir finansinio kapitalo galias, kūrė darbo vietas žemiausiems socialiniams sluoksniams. Tokie išoriniai fašizmo panašumai su socializmu sąlygojo ir kai kuriuos kitus panašumus – ekonomikos planavimas ir jos valstybinis reguliavimas, daugiapartinės politinės sistemos atsisakymas. Tačiau tuo šie panašumai ir baigiasi, kadangi niekaip nepaneigia esminių fašizmo skirtumų nuo socializmo – fašizmo, kraštutinės dešiniosios ideologijos, ekonominis pagrindas yra žmogaus išnaudojimas dėl pelno, įstatymais įtvirtinta socialinė nelygybė tarp turtuolių ir vargšų, principas „žmogus – tik mechanizmo sraigtelis“, asmens teisių ir laisvių ribojimas radikaliomis priemonėmis, aršus nacionalizmas, elitarizmas, atvira panieka, gyvuliška neapykanta kitaminčiams ir kitataučiams, kuri pagrindžia ir tuo pačiu pateisina šių grupių – kitaminčių ir kitataučių, – fizinį genocidą, kuris vėliau ir buvo vykdomas istorijoje precedento neturinčiais mąstais nacistinėje Vokietijoje.
Labai svarbu neužmiršti, šių dienų liberalios demokratijos totalinės propagandos ir smegenų plovimo sąlygomis, kad tikrąją fašizmo esmę rodo ne skambus pavadinimas, o jo požymiai ir turinys, kurie atsiskleidė hitlerinės Vokietijos praktikoje – koncentracijos stovyklos, dujų kameros, nepakantumas kitataučiams ir kitaminčiams bei jų genocidas, rasinio pranašumo prieš kitas tautas padiktuota kruviniausia karinė ekspansija žmonijos istorijoje II Pasaulinio karo metais, kuriai Niurnbergo tribunolas davė vienareikšmišką įvertinimą – fašizmas kaip ideologija yra nusikaltimas žmogiškumui ir demokratinėje visuomenėje negali būti toleruojamas jokiomis formomis. Niurnbergo tribunolas apibrėžė fašizmą (ital. Fascizmo, fascio – ryšulys, ryšys, susivienijimas) – kaip ideologiją, politinį judėjimą ir socialinę praktiką, kuriai būdingi šie bruožai ir požymiai:
1. priskyrimas vienai nacijai rasinio pranašumo prieš kitas nacijas ir išskirtinumo, tokios nacijos pasiskelbimas aukščiausia rase, kuriai Dievo ir gamtos yra skirta valdyti kitas,antrarūšes nacijas;
2. atvira neapykanta, netolerancija ir diskriminacija kitų, taip vadinamų antrarūšių svetimų tautų, tautinių mažumų atstovų atžvilgiu, arijų tautos aršaus nacionalizmo pagrindu;
3. demokratijos ir žmogaus teisių neigimas;
4. fašistinis režimas grindžiamas totalitarinio-korporatyvinio valstybingumo, vienpartiškumo ir vadizmo principais – viena tauta, vienas vadas, viena valstybė;
5. valstybės valdymo politika grindžiama žiauriu susidorojimu su politiniais oponentais ir laisvamaniais, prievarta ir teroru jų atžvilgiu;
6. visuomenės militarizavimas, sukarintų socialinių grupių (šaulių sąjungų, jorkšyrų elfų,konservatyvaus, liberalaus jaunimo ir pan.) kūrimas ir karo, kaip vienintelės tarpvalstybinių ginčų sprendimo priemonės, propagavimas ir pateisinimas.
Georgijus Dmitrovas
Labai imlų ir gilų fašizmo kaip socialinio darvinizmo ideologijos apibrėžimą pateikė bulgarų komunistas Georgijus Dimitrovas. Jis visiškai pagrįstai teigė, kad „fašizmas yra atvira, tiesioginė reakcingiausių, kraštutinių šovinistinių ir imperialistinių finansinio kapitalo elementų diktatūra. Fašizmas nėra viršklasinė valdžia, nėra smulkiosios buržuazijos ar liumpenproletariato valdžia finansiniam kapitalui. Priešingai, – fašizmas būtent ir yra finansinio kapitalo valdžia, kurios pagalba yra organizuojamas masinis teroras, susidorojimas su darbininkų klase, pažangiąja valstietija ir inteligencija. Fašizmas užsienio politikoje – tai įžūliausios formos šovinizmas, kurios pagrindas yra gyvuliška neapykanta kitoms tautoms“.
Tokiu būdu, vertinant šių dienų mutavusį liberalų, mielą, išpuoselėtą, „demokratišką“ fašizmą, būtina nepamiršti – fašizmas gimė Vakarų Europoje, fašizmas galėjo gimti tik išnaudotojiškoje visuomenėjė, kuri propaguoja baltosios rasės pranašumo prieš kitas rases teoriją. Tik išnaudotojiškoje visuomenėje, kurios ekonominis pagrindas yra žmonių išnaudojimas dėl pelno, individualizmas ir konkurencija yra palanki terpė suklestėti socialinei ir turtinei nelygybei, atsiranda socialiniu darvinizmu grįstos teorijos, kurios pagrindžia „lygesnių už lygius“ teisę savintis kitų visuomenės narių darbu sukuriamą turtą, pateisina Vakarų nuolat pabrėžiamą ir propaguojamą baltosios rasės išskirtinumą, “baltojo žmogaus naštą“ ir šiuolaikiniams fašistams suteikia jų pačių įsivaizduojamą etinį pagrindą niekinti visus, kam nėra priimtina Vakaruose propaguojama NATO karinė ekspansija visame pasaulyje, masinės kitokių pažiūrų ir kitų tautybių žmonių žudynės, kitaminčių ir kitataučių įsitikinimų, jų pažiūrų demonizavimas, po kurio Vakarai paskelbia tokias valstybes „teroristinėmis“ ir jas sunaikina. Po visų JAV/NATO/ES beribe masine propaganda apie „demokratijos plėtrą“ slepiasi banalus laisvų nuo JAV-NATO diktato, savarankiškų valstybių sunaikinimas tikslu jas apiplėšti taip sukuriant Vakarams materialinę gerovę kitataučių genocido būdu. Tai iš esmės yra senas Europoje daug amžių kultivuojamas pirato, plėšiko, konkistadoro, vergų pirklio, kolonizatoriaus ir žudiko verslas, pelningas, tačiau taip kontrastuojantis su Vakarų platinama melo propaganda apie Vakarų vertybes, kovą už žmogaus teises, demokratiją, tautų apsisprendimo laisvę ir panašiais informacinio karo stereotipais.
Aktyvius piliečius, kurie prieštarauja tokiam nežmoniškam Vakarų ekonominės gerovės kūrimo būdui, valdantieji liberalūs modernūs fašistai-kapitalistai paskelbia „visuomenės priešais“ ir juos pradžioje sužlugdo ekonomiškai, socialiai, o galiausiai sunaikina fiziškai. Būtent taip visą 20-ą amžių ir ypač šiuo metu elgiasi Jungtinių Amerikos Valstijų bei Vakarų Europos politiniai liberalieji elitai savo santykiuose su visu likusiu pasauliu, visų kitų tautų ir rasių atstovais, kairiųjų politinių pažiūrų atstovais.
21-me amžiuje pasaulis yra per mažas dar vienam kapitalistiniam pasaulio perdalijimui, globaliam armagedonui, liberalių fašistų besaikiam gobšumui. Liberalų besaikiu godumu, individualizmu bei konkurencija grįstas urvinis kapitalizmas yra pavojingas ir privalo užleisti vietą socialinio teisingumo ir solidarumo visuomenei, kurios pagrindu turėtų būti bendradarbiavimas visų su visais, interesų balansas, pagarba, savitarpio supratimas ir abipusė nauda, nesikišimas į kitų valstybių vidaus reikalus, karų, kaip ginčų sprendimo ir ypač demokratijos plėtros priemonės, uždraudimas, NATO panaikinimas ir visų JAV karinių bazių iš viso pasaulio grąžinimas į JAV teritoriją. Tik tokiu būdu bus galima išlikti, bendradarbiauti ir klestėti.
Dabartinis nacionalizmas ir neoliberalizmas yra tik dar viena fašizmo reinkarnacija, kol kas švelnesnė nacizmo demoversija, kuri bet kuriuo metu gali tapti košmaru. Dabartiniai nacionalizmas ir neoliberalizmas yra nacionaliniai savo forma ir globalistinis, rusofobinis, antitarybinis savo turiniu. Dėl šio priežasties jokiu būdu neatstovauja ir negali atstopvauti nacionalinių interesų, kadangi yra sukurtas Vakarų globalistų interesams ir naudingas, kaip toks ir buvo visada, Vakarų globalistams, naujiesiems NATO konkistadorams, kapitalui. Šis akis badantis vietinio nacionalizmo prieštaravimas tarp formos ir turinio yra esminis, skiriamasis bruožas ir būtent šiuo požiūriu jis turi būti identifikuojamas. Ir pasekmės jo yra tokios pačios, kurias patyrė visi čiabuviai, kur įžengė Vakarų kolonizatoriai su savo euroatlantinėmis „vertybėmis“ nuo kryžiaus karų laikų – deindustrializacija, depopuliacija, skurdas, masinė emigracija, išnykimas.
Vienintelė galima išeitis šioje situacijoje yra pasipriešinimas, radikalus ir bekompromisinis, Jungtinių Amerikos Valstijų militaristinei kolonijinei ekspansijai ir globalinei hegemonijai visomis kryptimis ir visomis įmanomomis formomis. Alternatyvių tarpvalstybinių ir viršvalstybinių struktūrų kūrimas, alternatyvių Jungtinėms valstijoms galios ir įtakos centrų kūrimas, finansinio kapitalo diktatūros panaikinimas pasaulyje, dolerio kaip pasaulinės atsiskaitymų valiutos atsisakymas ir perėjimas prie tikrosios demokratijos, liaudies valdžios, ir yra tas paskutinis šansas žmonijai. Dar vienas, kaip visada Vakarų inicijuotas, globalinis karas, kurį eskaluoja NATO šalys visame Rusijos pasienyje, žmonijai bus paskutinis – Žemė tapo per maža dar vienam Vakarų kolonialistų plėšikiškam kryžiaus žygiui.
Ateityje fašistai save vadins liberalais, demokratais, patriotais, nacionalistais. Panašu, ateitis jau atėjo…Kito kelio žmonija neturi. Kitaip ji pateks į visišką atvirų satanistų, sodomitų, kurie ir vykdo visų šių tradicinių žmonių bendruomenės pagrindinių institutų – nacionalinių valstybių, suverenitetų, bendruomenių, tradicinės šeimos – griovimą, kontrolę, totalinę priklausomybę.
Ar galima tikėtis iš globalistų atrinktų kandidatų rinkiminės kampanijos nacionalinius interesus atstovaujančių, mobilizuojančių idėjų? Poreikis pokyčiams, išsivadavimui iš liberalaus cinizmo gniaužtų Lietuvoje, kaip ir kitose JAV kolonijose, yra didžiulis, gyvybiškai svarbus. Jo jau sunku nepastebėti, jis jau susiformavo, tampa grėsminga jėga. Marionetinė valdžia, siekdama išsaugoti kompradorinio elito privilegijuotą padėtį, kariauja prieš tautą nepaskelbtą informacinį karą, didina melo, represijų ir teroro mąstus, meta į antiliaudinį mūšį vis didesnes pajėgas informacinio karo samdinių. Rinkimai taip pat jau seniai tapo dar viena informacinio karo prieš savo tautą forma. Kare pirmiausiai žūsta tiesa, rinkimuose laimi globalistų statytiniai, Vakarų fašizmo tradicijų tęsėjaI..
Sekmadienį žymiai mažiau nei pusė Lietuvos turinčių teisę balsuoti piliečių eis mesti biuletenius į rinkimų urnas. Dauguma iš jų balsuos už jiems dalintus tuščius pažadus, programas, kurių sisteminės partijos niekada nevykdė nuo pat 1990 metų, už kandidatus, kuriuos jiems prievarta agresyvios propagandos metodais įsodino į smegenis proamerikietiškų sisteminių partijų konservatorių ir liberalų valdomos masinės dezinformacijos priemonės, už savanaudžių vietinių oligarchų-viarslinykų pinigus. Visos šitos sisteminės partijos rinkimus vertina tik vienu būdu – kaip verslo planą už jūsų ir mūsų pinigus toliau vogti mūsų ir jūsų pinigus. Valdžia jiems tik garantuoja teisę toliau plėšti naivius savo bendrapiliečius ir suteikia galimybę išvengti baudžiamosios atsakomybės už šią akivaizdžiai nusikalstamą veiklą. Neliečiamumas tokiems “patriotams” garantuojamas iki to momento, kol jie bus ištikimi nusikalstamam politinio elito klanui. Bet koks nukrypimas nuo JAV globalistų-Lietuvos kolonizatorių nubrėžto kolonizavimo plano tokiems “tautos tarnams” reiškia mirtį – ekonominę, socialinę, teisinę ir neretai fizinę. Bet koks žingsnis į šalį nuo šio kolonijinės priklausomybės, NATO okupacijos legalizavimo plano – šaunama be įspėjimo, šoktelėjimas į nacionalinių interesų gynybos pusę reiškia antiglobalinę agitaciją. Todėl konservatorių ir liberalų partijoms pergalė rinkimų cirke reiškia nei daug nei mažai, o teisę gyventi, tad į žūtbūtinį mūšį metami visi, ir ypatingai dažnai patys negarbingiausi kovos metodai. Dilema – pergalė arba mirtis – vietos moralei nepalieka, kare pirmoji žūsta tiesa, o kai griaudi informacinio karo patrankos, mūzos tyli.
Visa konservatorių ir liberalų užgrobta sisteminė žiniasklaida už jūsų ir mūsų pinigus rinkiminės kampanijos visą laiką prievartaus jus paklusti jiems ir dar 4 metus išlaikyti ant savo sprando antiliaudinę dešiniųjų chuntą. Ar to tau reikia?
Į rinkimus sisteminės proamerikietiškos partijos eina lyg į Reichstago šturmą nuožmiai kaudamosios tarpusavyje dėl to paties pyrago, dėl teisės būti prie lovio, dėl teisės formuoti ateitį pagal tik jiems naudingą grobuonišką “žmogus žmogui vilkas” liberalizmo modelį “kas nevagia, tas Kremliaus agentas”. Realiai opozicinės partijos Vašingtono, Londono ir Briuselio nurodymu tų pačių konservatorių ir liberalų buvo išnaikintos dar 1990 metais, todėl jokių pokyčių jokie rinkimai šiandien paprastam eiliniam Lietuvos piliečiui net nežada – “Jeigu rinkimų rezultatai nors ką nors lemtų, mums būtų uždrausta balsuoti”, teigė žinomas JAV satyrikas Markas Tvenas.
Rinkimų programų galima ir neskaityti, jos visos vienodos ir neturi jokios reikšmės jūsų apsisprendimui. Nors gal įdomumo dėlei ir galima pasiskaityti, tačiau ne šių rinkimų programas, bet praėjusių. Tiesiog, kad įsitikintumėte, kad nei vieni rinkiminiai pažadai, duoti tų pačių veikėjų ir partijų nei prieš 4 metus, nei prieš 30 metų, nebuvo įvykdyti nei karto. Tai gal padės jums apsispręsti, kaip šį savaitgalį praleisti turiningiau, nei dalyvavimas šioje banalybėje, vadinama rinkimais.
Kaip sakė proletariato vadas V.I.Leninas, ” Politikoje žmonės visuomet buvo ir visuomet bus naivios apgaudinėjimo ir apsigaudinėjimo aukos, kol jie išmoks už bet kurių dorovinių, religinių, politinių, socialinių frazių, pareiškimų, pažadų įžvelgti vienų ar kitų klasių interesus. Senosios tvarkos gynėjai visuomet mulkins reformų ir pagerinimų šalininkus, kol šie supras, kad kiekvienas senas institutas, kad ir koks jis atrodytų nežmoniškas ir supuvęs, laikosi vienų ar kitų viešpataujančių klasių jėgomis. O tų klasių pasipriešinimą galima palaužti tik vienu būdu: mūsų pačių visuomenėje surasti, apšviesti ir organizuoti kovai tokias jėgas, kurios gali — ir pagal savo visuomeninę padėtį turi — sudaryti jėgą, kuri įstengtų pašalinti seną tvarką ir sukurti naują.”
(V.I.Leninas “Trys marksizmo šaltiniai ir trys jo sudedamosios dalys” (1913 m. Kovo mėn.) – Pilnas Raštų Rinkinys (PRR), 5-asis leidimas., 23 tomas, p. 47″)
Daugelis pastebėjo, Lietuvos miestų ir kaimų niūrią žiemos padangę nušvietė mėlynosios lagūnos spalvos, pražydo tropikų džiunglių vaivorykštėmis, nušvito rinkiminės agitacijos prabangiais plakatais – ATĖJO RINKIMAI. Iš visų įmanomų erdvių sklinda kategoriškai įkyrūs raginimai lietuviams balsuoti už neva nesavanaudiškus kandidatus iš neva patriotiškos partijos ar neva nepriklausomo visuomeninio rinkimų komiteto – rinktis geriausią, nors jie visi panašūs vienas į kitą lyg Marso batonėliai parduotuvėje. Rinkis, sako rinkiminės kampanijos snikersai, nes tu ne tu, jeigu neužkandi liberalaus propagandinio ….
Atvykęs tūlas keliautojas į Uteną taip pat pirmiausia bus tiesiog prievarta sugrūstas į atfotošopintus kandidatų atvaizdus, jų skambius lozungus, plakatų rėmuose netelpančias akinančias šypsenas, spindinčių dantų eiles – apima negeras įtarimas, kad kandidatai kėsinasi užkąsti eiliniu rinkėju eilinį kartą dar 4 metams. Tie spindintys jaunatviška energija vyrai ir moterys, angeliško tyrumo akys, platūs mostai ir kandidatų šūkiai persekioja rinkėją lyg prakeiksmas.
Ryškiausiai agresyvios rinkimų propagandos bendrame fone išsikiria, tiesiog pulsuoja nesavanaudišku polėkiu aukotis vardan uteniškių gerovės – tiesiog nei valgyti, net miegoti negali, tik duokite pasiaukoti vardan tavęs, Utenos rinkėjau – visuomeninis rinkimų komitetas skambiu vienijančiu ir įkvepiančiu pavadinimu “Kartu už Utenos kraštą”. Šitie šaunūs ežerų krašto vyrai ir moterys , kaip teigia jų rinkiminė agitacija, negailestingai kovos su korupcija, dieną naktį dirbs, kad uteniškiai apie rūpesčius net pagalvoti nespėtų, kur buvo duobutės, ten bus kauburėliai, žada jie, ir apskritai – jie už viską , kas gerą, ir prieš viską , kas bloga. Tik duokite jiems valdžią, ir jie padarys laimingais visus ir kiekvieną atskirai!!!
Mūsų liberalios demokratijos laikais, kai pavogti vištą yra nusikaltimas, vogti daug yra verslas, o apvogti visą tautą yra vadinama politika, toks retai sutinkamas nesavanaudiškums žinomas tik iš tarybų valdžios metus išgyvenusių pasakojimų, todėl, savaime suprantama, kelia ilgesį, nuostalgiją ir viltį – kas gi tie gerieji samariečiai, kuriems staiga parūpo atgaivinti jau 30 metų užmirštas dorybes? Įdomu gi, kada, pagaliau, stos tiesa ir teisingumas atskirai paimtame Lietuvos rajone Utenoje.
Ir lyg bibliją skaitome šiuolaikinių apaštalų sąrašą. Įdomumo dėlei pavartome kandidatų deklaracijjas, kaip jie nepakeliamu darbu vardan tos Utenos prasigyveno – daugiausiai pasiturintys žmonės, stambūs ir smulkūs verslininkai, prekiautojai įvairiomis prekėmis, valstybės tarnautojai, su partijos protekcija patekę į šiltas budžetines vieteles, gydytojai (pikti liežuviai iš Amnesty International visą nepriklausomybės laikotarpį kalba, kad Sveikatos apsaugos sistemoje korupcija labiausiai išplitusi, bet čia, matomai, ne tas atvejis), pora mokytojų ir panašūs dori piliečiai. Vienok,spaudant VRK puslapyje kandidatų pavardes įkyriai lenda nuolat pasikartojantis, įkyriai pasikartojantis pavadinimas – liberalų sąjūdis, liberalų sąjūdis,liberalų sąjūdis. Pasirodo, šie kuklūs žmonės dėl kažkokių , kol kas mums nežinomų priežasčių, bando nuslėpti tokią nekaltą aplinkybę, kad absoliuti dauguma “naujo” rinkimų komiteto “Kartu už Utenos kraštą” kandidatai yra labai jau seniai rinkimuose dalyvaujantys veikėjai ir nesėkmingai bandė užimti vietinės valdžios olimpą ankstesnių metų rinkimų į savivaldybių tarybas, kaip rodo 2015, 2011 ir ankstesnių metų rinkimų kandidatų deklaracijos.
Ir visi jie bandė įveikti Utenos rinkėjus … liberalų sąjūdžio partijos gretose.
Čia geresniam suvokimui būtina istorinė pažyma. Liberalizmą, kaip globalistinę ideologiją, Lietuvos nelaimei į Lietuvą atvilko filosofai V. Radžvilas ir A. Juozaitis. Liberalizmas, urvinis nacionalizmas ir religinis fanatizmas yra globalistų dažniausiai naudojami įrankiai kolonizuojant valstybes, naikinant valstybių suverenitetus tų šalių esminių institutų – valstybės, bendruomenės ir šeimos – naikinimo būdu. Liberalai globalistams yra labai patogūs tuo, kad savo individualizmą, savanaudiškumą jie iškelia aukščiau visuomeninio intereso, savo privačių interesų tenkinimui jie visada pasiruošę aukoti viešus interesus, todėl savo godumo apakinti liberalai dažnai nepastebi, kaip patys, aukodami savo bendrapiliečių interesus, tampa maistu globalizmo rykliams. Liberalas yra įsitikinęs, kad jis toks gudrus, toks dievo apdovanotas, jog sugebės visus ir visada apmulkinti, išlipti sausas iš bet kokios balos, todėl avantiūristiškai nuolat pažeidžia įstatymus ir moralės normas vardan jam švento dalyko – kuo didesnio pelno, pinigų. Liberalų partija (bet kokiu pavadinimu, kuriuos jie nuolat keičia) yra konjunktūrinė, be jokių principų ir gali remti absoliučiai diametraliai priešingus idėjas, įvykius, veikėjus – pinigai nekvepia. Todėl Lietuvos liberalai 1998 metais rėmė Artūrą Paulauską prieš Valdą Adamkų, paskui rėmė Rolandą Paksą, kurį vėliau jkartu su konservatoriais nuvertė V.Adamkaus naudai, buvo kartu su konservatoriais 2008 metų “naktinės” reformos, lietuvių tautos prakeiktos, bendraautoriais, kartu sušaudė 2009 m. sausio 16 d. taikią demonstraciją prie Seimo, aktyviai dalyvavo Lietuvos jūrų laivyno išgrobstymo, Telekomo, Mažeikių naftos, LEO-LT, Būtingės terminalo, Independence,. Snoro ir Ūkio banko vagystės bei kitose garsiose prichvatizavimo aferose. Liberalas Užpetrą-Užpetrą Auštrevičius “išsiderėjo” Visagino atominės elektrinės, kuri dar 30 metų galėjo gaminti pigią elektros energiją, uždarymą ir daugybė kitų “gerų” darbų nuveikė Lietuvos liberalai vardan tos savo asmeninės sąskaitos praturtinimo, papildymo. Mėgstamas liberalų užsiėmimas yra dalyvavimas Lietuvos nacionalinių išlaidų nacionalizavime ir nacionalinių pajamų privatizavime .
Tad kodėl šie garbūs liberalai staiga sugalvojo vėl, jau kelintą kartą per savo neilgą istoriją, užsimaskuoti po nekalta “visuomeninio komiteto” balta vėliava?..
Kaip jau minėta, liberalai šventai tiki, kad liberalas, veikiantis tik pačių žemiausių savanaudiškų interesų vardan, skatinamas veikti tik paties liberalo žemiausių fiziologinių instinktų patenkinimo tikslu, veikiantis tik įstatymo ir moralės draudžiamais būdais ir metodais, gali būti kažkuo naudingas visuomenei ir kitiems savo bendrapiliečiams?!!
Toks liberalaus tikėjimo dualizmas, žinoma, dažnai konfliktuoja su viešais visuomenės interesais ir , savaime suprantama, pažeidžia įstatymus, nors ir , būdami valdžioje, liberalai padarė viską, kad išvengti atsakomybės – į svarbiausius, bent kiek reikšmingus politikos, įstatymų leidybos, valstybės tarnybos, teisėsaugos, teismų, valstybės tarnybos, žiniasklaidos postus sukišo (žinoma, liberaliu, nusikalstamu, korumpuotu būdu) savus – liberalus – žmones, kurie mąsto liberaliai. Patys prastūmė atitinkamus įstatymus ir pavedė juos vykdyti saviems. Tačiau nežiūrinti į šias titaniškas liberalų pastangas išvengti atsakomybės (ir griaunant valstybę, žinoma, tokiu būdu) kartais kontoroje kildavo korupcijos skandalai – įrodymai būdavo tokie neatremiami, kad net savio teisėjai, prokurorai negalėdavo išsukti tūlo liberalo nuo atsakomybės, nors simbolinės, tačiau atsakomybės. Tai kontorą, žinoma, degino, bet padėtis nebuvo kritiška. Papuldavo dažniausiai smulkios arba vidutinės liberalios žuvelės – V.Martišauskas, K.Rimšelis-Vamzdis ir panašūs.
2015 metų rinkimų į savivaldą metu liberalų vadai Eligijus Masiulis ir Remigijus Šimašius žadėjo “nušluoti korupciją su trenksmu!
Ir nušlavė. Situacija, kuri privertė liberalus mimikruoti vėl ir iš esmės, stipriai pasikeitė, kai su stambiu kyšiu 2016 metais buvo sulaikytas partijos nepaskandinamas flagmanas “kovotojas su korupcija” Eligijus Masiulis. E. Masiulis buvo sulaikytas, kai paėmė apie 130 000 EUR “paskolą” (anot paties E.Masiulio) iš Secialiųjų tyrimų tarnybos žymėtomis kupiūromis!!! “Paskolą” iš STT, Karlai!! Žymėtomis kupiūromis, Karlai! Tačiau, nežiūrinti, į visą nusikaltimo sudėties akivaizdumą ir situacijos absurdą, liberalas Eligijus Masiulis vis dar laisvėje ir nenuteistas. Visi žino kas, kur, kada, kiek ir už ką, bet užsikabinti nėra už ko!? Tokie nusikaltimai yra neišaiškinami. Kadangi korupcijos skandalo pėdsakai veda į viršų, pas žmones, kurie visiems yra žinomi… Ir kurie krūpteli kiekvieną kartą, kai E.Masiulis pareiškia: “Jeigu pradėsiu kalbėti, daug kam Lietuvoje pasidarys karšta!…” Todėl niekas niekada nepamatys E.Masiulio už grotų, kaip ir nesužinos, kas užsakė Pakaunės maišto įvykius, Bražuolės tilto ir Juro Abromavičiaus sprogdinimus, aukščiau minėtas finansines aferas ir panašius rezonansinius įvykius. Kiek korupcinių nusikaltimų liberalų valdoma žiniasklaida ir teisėsauga sugebėjo nuo visuomenės paslėpti, sužinosime labai negreitai, jeigu apskritai sužinosime.
Tokios mąsto skandalas, žinoma, liberalų partijai sudavė galingą smūgį. Liberalūs vadai greitai “atsiribojo” nuo savo vado, buvęs E.Masiulio pavaduotojas, bendražygis ir “kovotojas” su korupcija Remigijus Šimašius suskubo ištrinti bet kokias sąsajas su savo susikompromitavusiu vadu (čia jums ne A.Ūsas, kuris po pasimatymo su R.Šimašiumi suskubo ir sėkmingai pasiskandino upelyje, kuriame net kojas sušlapti sudėtinga). O pati liberalų partija šiuose rinkimuose sugalvojo pasislėpti nuo savo kriminalinės praeities po dar liberalų nesutrypta “visuomeninio rinkimų komiteto” visose rinkiminėse apylinkėse vėliava,
Utenos rajono liberalų komitetas taip pat padarė, kaip liepė partijos vadovybė, kurios vadas dabar po neutralia vėliava bando užimti Vilniaus mero postą – pelninga vietelė, o ką?!… Todėl Utenos liberalai vėl pilni entuziazmo, pozityvo, energijos, vėl tikisi išjoti ant balto žirgo.
Utenos “visuomenės” komitete taip pat yra antiliaudinės Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų apmokamos grupės “Jorkšyrų elfai” narių. Jorkšyrų elfai savo supuvusį patriotizmą demonstruoja visais jiems įmanomais būdais – liberali demokratija išlaisvino nuo atsakomybės visus visuomenės padugnes ir suteikė neribotas galimybes jiems už pinigus eksibicionuoti savo etinės, teisinės, socialinės degradacijos žemumas. Ir jie atsidavė savo patologinės niekšybės eksponavimo nebaudžiamai aistrai – visa savo supuvusios sielos esybe. Visuomenės skaldymui tai pati geriausia forma, kurią pažymėjo marksizmo klasikas Fridrichas Engelsas – “Norint sugriauti valstybę reikia dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų”. Lietuvoje šią Lietuvos valstybės griovimo misiją su bezdžionišku įtūžiu atlieka konservatoriai, liberalai, fašistai, naciai, nacionalistai, urviniai rusofobai, netašyti antitarybininkai ir panašūs jorkšyrų elfai. “Visuomenės pasyvumas atveria kelią į valdžią niekšams”. Jie toliau fragmentuoja bendruomenę viešai mėgaudamiesi visuomenės nepajėgumu nubausti šiuos socialinius parazitus. Dabar jie brukasi į savivaldybių tarybas užsimaskavę po nekalta “nepriklausomų”, “patriotiškų”, “visuomeniškų”, “pilietiškų”, “aktyvių” rinkimų komitetų vėliava. Jeigu rasite tokiame “komitete” nors vieną jorkšyro elfą, nebalsuokite už visą komitetą – jorkšyrinio šuns dalyvavimas komitete perbraukia riebiu kryžiumi viso komiteto programą, pažadus, gražbyliavimus ir nepalieka jokių galimybių jokiai šviesios ateities vilčiai. Jau vien todėl, kad jorkšyrų elfai, kurie rujoja tokiose socialinių tinklų grupėse kaip Jorkšyrų elfai, vatnikas.lt, Boikotas rusiškoms prekėms, trolių medžiotojai, vakcina nuo vatnikų ir panašiose, yra Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų finansuojami antivalstybiniai elementai, kurių pagrindinė užduotis yra įtvirtinti Lietuvos kolonijinę priklausomybė JAV, Didžiąjai Britanijai, ES, NATO, Lietuvos visuomenės skaldymo, kiršinimo, nesantaikos kurstymo, neapykantos skatinimo ir karo su Rusija propagavimo metodais. Socialiniuose tinkluose šitie “patriotai” atvirai tyčiojasi iš esminių pilietinės demokratiškos visuomenės vertybių, nebaudžiamai vykdo informacinio karo nusikaltimus prieš kitaminčius, atvirai terorizuoja bet kokios kitokios Lietuvos, nei proamerikietiškos kolonijos, vizijos šalininkus ir visais įmanomais būdais siekia, kad tikri šalies patriotai nesusivienytų tikrai laisvos Lietuvos idėjos pagrindu.” Jie siekia įgyvendinti JAV ir Didžiosios Britanijos kolonijinius interesus Lietuvoje visuose lygiuose ir nieko švento, lietuviško, valstybinio jų judo pastangose nėra – tik verslas, tik savanaudiški liberalūs interesai. Apie Jorkšyrų elfų darbą Didžiosios Britanijos naudai pranešė tarptautinių hakerių grupė Anonymus ir apie tai galima pasiskaityti čia – https://jonaskovalskis.com/2018/11/23/hakeriu-grupe-anonymuos-paviesino-britu-agentu-lietuvoje-ir-europoje-struktura/
Kas tokie yra tie Jorkšyrų elfai ir apie tokių “patriotų” darbo metodus terorizuojant pilietinę visuomenę galima pasiskaityti čia – https://jonaskovalskis.com/2018/08/05/informacinio-karo-nusikalteliai-jav-samdiniai-lietuvoje/ . Jie dabar aktyviai dalyvauja visų sisteminių partijų sąrašuose ar komitetose. Jeigu norite sužinoti, ar jūsų rinkiminėje apygardoje bando į valdžią prasmukti užsienio valstybių naudai triūsiantys jorkšyro elfai, paieškos langelyje “Rasti” įveskite pavardę ir vardą šiame puslapyje. Dabar šios grupės nariai, išaiškėjus jų nusikalstamai veiklai ir metodams, pasislėpė po uždaros grupės priedanga ir veikia, kaip jiems įprasta , iš pasalų, bet čia pateikiamas sąrašas yra paimtas dar tais laikais, kai jie veikė atvirai, tad yra patikimas – https://vk.com/doc399940519_481979627?hash=9d948b0a168d8e7073&dl=8cd1b5a3a76de1c60f
Belieka priminti Džordžo Orvelo žodžius iš romano “1984” – “Žmonės, kurie balsuoja už nusikaltėlius, nėra jų aukos – jie yra bendrininkai”. Balsuodami prisiminkite tai .
2018 metų gruodžio mėn. 10-11 dienomis Maroke, Marakešo mieste vykusioje Tarpvyriausybinėje konferencijoje buvo priimta “Globalinė sutartis dėl saugios, suderintos ir legalios migracijos” (Global compact for migration – GCM), kurios pagrindu bus įgyvendinama JTO 2016-09-14 priimta rezoliucija Nr. A/RES/70/302, taip vadinama Niujorko deklaracija dėl pabėgėlių ir migrantų. Šios sutarties tekstas nenumato susitariančių šalių įprastinės, numatytos Vienos konvencijomis dėl tarptautinių sutarčių, sutarties ratifikavimo ir pasirašymo procedūros, todėl šalys, šalių politinės valdžios organai neturi jokių galimybių pasinaudoti savo suvereniomis galiomis ir kokiu nors būdu daryti įtaką šios sutarties turiniui ar realizavimo mechanizmui, implementacijai į nacionalinę teisinę sistemą – sutartis priimama konsensusu arba dviejų trečdalių balsų dauguma. Toliau JTO Generalinė asamblėja šią sutartį patvirtina savo rezoliucija ir ši sutartis tampa tarptautinės teisės šaltiniu. Teigiama, kad ši sutartis neturės jokios privalomos juridinės galios valstybėms, JTO narėms, tačiau tai yra akivaizdus melas. Kam tada tokią sutartį priiminėti Tarpvyriausybinėje konferencijoje ir tvirtinti ją JTO GA sesijoje?
Lietuvos Seimas 2018-12-04 daugiausiai konservatorių, liberalų, valstiečių balsais šiai sutarčiai pritarė net neskaitęs, o Lietuvos kišeninė žiniasklaida organizavo triukšmingą viešųjų ryšių propagandinę akciją “refugees welcome”.
Tai yra pirmas globalistų žingsnis Overtono lango kelyje. Paskui, šią sutartį bus galima tikslinti, aiškinti, keisti, papildyti, remiantis šios sutarties pagrindu bus galima daryti spaudimą suverenioms valstybėms, taikyti įvairiausias sankcijas šalims, kurios sieks apsisaugoti nuo emigrantų srautų, suteiks galimybę globalistams daryti kitokį poveikį, siekiant susilpninti etninių valstybių bandymus išsaugoti savo valstybių suverenitetą, apginti nacionalinius interesus. Turime puikių pavyzdžių, kaip JAV neokonai, Jungtinės Karalystės kolonizatoriai laužo tarptautines sutartis, esminius tarpvalstybinių santykių principus, demonstruoja panieką saugumą ir taiką pasaulyje užtikrinančioms tarptautinės teisės normoms, vienašališkai nutraukia svarbiausias tarptautines sutartis ir eskaluoja globalinio branduolinio konflikto grėsmę Žemėje – JAV nutraukia fundamentalias Mažo ir vidutinio nuotolių raketų ribojimo sutartį, atsisako vienašališkai Strateginės ginkluotės apribojimo sutarties ir taiko neteisėtas sankcijas Rusijai, kuri siekia išsaugoti pasaulio saugumo architektūrą, tik Vakarų melo propagandos platinamų melagingų interpretacijų pagrindu, savo susikurtų fake news pagrindu.
Nelegalios migracijos bangą sukūrė JAV, Jungtinės Karalystės globalistai tik vienu tikslu – kad visą pasaulį padaryti Vakarų kolonizacijos zona, ekonominio išnaudojimo objektu ir dabar šios kolonizacijos smūgis tenka … senai gerai Europai, ypatingai naujosioms Europos Sąjungos narėms, jaunosioms Rytų ir Vidurio Europos demokratijoms, kurios , iš esmės, yra naujosios JAV/JK kolonijos. Ir tai yra labai pavojinga toms šalims, kurias valdo kompradoriniai elitai, iš JAV valdomi konservatoriai, liberalai, kurių pagrindinis tikslas ir egzistavimo prasmė yra pardavinėti savo šalių nacionalinius interesus Vakarų kolonizatoriams. Spalvotos revoliucijos, maidanai, sąjūdžiai, perversmai, JAV specialiųjų tarnybų įvykdyti buvusiose tarybinėse valstybėse, buvo tik šalių kolonizacijos pradiniai etapai – dabar šie proamerikietiški elitai ruošia savo valstybes, tautas galutiniam JAV hegemonijos pasaulyje katastrofos finalui – susinaikinimui.
Po aukščiau minėta Marakešo deklaracija Lietuvos kompradorinis valdančioji konservatorių-liberalų chunta, kaip tai jai yra nuo 1990 metų įprasta daryti kiekvienu Vašingtono įsakymo atveju, pasirašė neskaitydama ir atidavė Vašingtonui pagarbą, pridavė Lietuvos nacionalinius interesus. Nors pačios JAV šiai deklaracijai nepritarė, kadangi Vašingtonas siekia savų tikslų šiame kolonijiniame kare – Europą paversti kolonija, bevale, neturinčia savo interesų, vartojimo rinka, kurioje besalygiškai dominuoja JAV kapitalas. Nelegalios imigracijos prievartinis legalizavimas suduoda dar vieną galingą smūgį Europos šalių suverenitetams ir dar kartą sustiprina JAV/JK metropolijų įtaką Europoje
Lietuvos Užsienio (JAV) reikalų tvarkytojas Linas Linkevičius su jam būdinga neįtikėtina politinio lankstumo gracija Marakešo deklaraciją paskelbė dar viena Vakarų demokratijos pergale, dar vienu beveik bibliniu kapitalizmo triumfo apsireiškimu, paragino lietuvius nesipriešinti JAV okupacijai, nelegaliai imigracijai, priimti atvykstančius nelegalus, pasidalinti nelegalios imigracijos našta, kurią nuleido turtingos Vakarų Europos šalys, savo gerovę susikrovusios plėšdamos tas pačias kolonijas, naujosioms Europos kolonijoms. Ir nepraleido progos pagąsdinti tautiečius neegzistuojančia Rusijos agresijos grėsme – kad JAV tylioji ir reali agresija prieš Pabaltijo valstybes taip įžūliai nekristų į akis.
Nelegalios migracijos legalizavimas Lietuvos kolonijos administracijai suteikė progą dar kartą prisiekti savo ištikimybę JAV/JK kolonijinei imperijai, sumokėti eilinę duoklę Vakarams, atiduodant paskutinius Lietuvos valstybingumo likučius Vakarų metropolijų valiai. Kokiam Lietuvos nacionalinių interesų išdavystės aktui ryžosi Lietuvos valdantysis konservatorių-liberalų (ir jų klonų) elitas, legalizuodamas nelegalią imigraciją.
Migrantų srautai (karo pabėgėliai) iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių – priežastys ir pasekmės?
Migracija – neišvengiama modernios visuomenės gyvenimo dalis ir 21-o amžiaus pasaulio ekonomikos globalizacijos pasekmė. Neefektyvus, vyraujantis Vakaruose tarptautinės migracijos modelis pagimdė milžiniškus nelegalios migracijos, kurios didžiąją dalį sudaro pigi ir beteisė darbo jėga, srautus. Šitie nelegalūs ir tuo pačiu metu realiai egzistuojantys milijonų žmonių srautai žymia dalimi užtikrina vyraujančio pasaulyje liberalios, grobuoniškos ekonomikos modelio funkcionavimą. Nelegalios migracijos mastai, JTO ekspertų duomenimis, šiuo metu sudaro apie 200-300 milijonų žmonių, kurių nemažos dalies tikslas yra Europos Sąjunga ir tai jau prilyginama migracinės bombos sprogimui, galinčiam pakeisti visos Vakarų civilizacijos turinį.
Nelegalios migracijos priežastys yra įvairios – politinės, tokios kaip žmogaus teisių pažeidimai, įvairiausių formų diskriminacija, karinės, istorinės, etninės, tačiau pagrindinė, žinoma, yra ekonominė priežastis, kuri pasireiškia didėjančiu socialiniu-ekonominiu išsivystymo lygio atotrūkiu tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Absoliučios daugumos nelegalių imigrantų sprendimą palikti savo šalį, įprastinę kultūrinę, tradicinę aplinką lėmė būtent ekonominės priežastys – trečiojo pasaulio šalių ekonominio nuosmūkio sukeltas masinis nedarbas, galimybės susirasti darbą savo šalyje nebuvimas, skurdas.
Nelegalios migracijos kryptys pasaulyje atskleidžia bendrą šio reiškinio tendenciją – nelegalai juda iš trečiojo pasaulio šalių į ekonomiškai išsivysčiusias valstybes. Tai vyksta dėl ekonomikos krizės, masinio nedarbo, visuotinio skurdo trečiojo pasaulio šalyse.
Šiuo metu galima išskirti keletą planetos regionų, į kuriuos, tikėdamiesi rasti darbą ir geresnį gyvenimą, vyksta nelegalūs migrantai –
1) Pietų ir centrinės Amerikos nelegalų masinės migracijos tikslas yra JAV ir Kanada;
2) Šiaurės Afrikos, Artimųjų, Vidurio Rytų bei Rytų Europos migrantai keliauja į Vakarų Europos šalis;
3) Vidurio Rytų, Pietryčių Azijos valstybių migrantai siekia patekti į Australiją, Naująją Zelandiją;
4) Centrinės Azijos ir Tolimųjų Rytų migrantai dažniau renkasi Rusiją.
Vakarų Europa ilgą laiką buvo suinteresuota ir skatino nelegalią darbo migraciją, kadangi pigi, beteisė darbo jėga buvo naudinga tiek Europos darbdaviams, tiek ES valstybėms bendrai. Todėl Vakarų šalys vykdė pasyvią nelegalios darbo jėgos migracijos ribojimo politiką. Šaltojo karo metu Vakarų Europa skatino politinę nelegalią migraciją iš Rytų bloko šalių ir ją išnaudojo informacinio karo prieš Tarybų Sąjungą tikslais, o vėliau, žlugus TSRS, skatino pigios, labai kvalifikuotos tarybinės darbo jėgos atvykimą savo ekonomikai palaikyti aukštame lygyje. Vokietija faktiškai palaikė nelegalią kurdų ir turkų darbininkų migracija, Prancūzija skatino nelegalius migrantus iš Alžyro, Šiaurės Afrikos, o Didžioji Britanija masiškai samdė darbininkus iš Indijos ir Pakistano. 1975 metais pasaulyje buvo apie 2,5 milijono pabėgėlių, o štai 21 amžiaus pradžioje pabėgėlių skaičius padidėjo jau dešimčia ir šimtais kartų. Šiais metais Europoje laukiama apie 1 milijonas nelegalių emigrantų, neskaitant dešimčių tūkstančių oficialių pabėgėlių, bendras nelegalių emigrantų skaičius Europoje, įvairių šaltinių vertinimų, gali šiais metais siekti nuo 7 iki 10 milijonų žmonių. Daugiausiai nelegalų koncentruojasi Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje. Vis daugiau nelegalių migrantų patenka į Europą per jos pietinius regionus. Italijoje, pavyzdžiui, šiuo metu yra virš milijono nelegalių emigrantų ir jų skaičius sparčiai auga paskutiniu metu dėl migrantų iš Šiaurės Afrikos srautų padidėjimo, kuris išaugo dėl JAV-NATO įvykdytos agresijos prieš Libiją, JAV teroristų nužudyto Muamaro Kadafio laikais patikimai saugojusios Europą nuo nelegalios imigracijos iš Šiaurės Afrikos šalių.
Ekonominiai ir politiniai faktoriai lėmė nelegalios migracijos augimą ir geografijos išsiplėtimą. Vakarų Europos šalys, suvokdamos nelegalios migracijos keliamas grėsmes, sugriežtino imigracijos kontrolę, apribojo legalias galimybes atvykti į Europą ir tai davė priešingą nei tikėtasi rezultatą – dar labiau paskatino nelegalios migracijos šešėlinį verslą ir naujų nelegalių patekimo į Europą kanalų atsiradimą. Pagrindiniai nelegalios migracijos srautų keliai yra iš Maroko per Gibraltaro sąsiaurį į Ispaniją, po NATO agresijos prieš Libiją suaktyvėjo kelias iš nusiaubtos Libijos per Viduržemio jūrą į Italiją, Maltą, Graikiją, o JAV/NATO agresijos Jugoslavijoje, Afganistane, Irake, Sirijoje paskatino migrantų srautus per Balkanus.
Nelegalių migrantų antplūdis sukelia dideles ir rimtas problemas Vakarų Europai. Migrantai plūsta, plaukia per Viduržemio jūrą nepritaikytais keleivių pervežimui laivais, valtimis, netgi savadarbiais plaustais, didelis jų skaičius šioje pavojingoje kelionėje į išsvajotą laimę Europoje žūsta. Europos šalys yra priverstos didinti pakrančių apsaugos pajėgas, migracijos kontrolės tarnybų skaičių, plėsti atvykusių migrantų stovyklų infrastruktūrą, spręsti migrantų apgyvendinimo, aprūpinimo būtiniausiomis prekėmis ir paslaugomis, socializacijos, pagaliau deportacijos problemas – ir tai sukelia vietiniams mokesčių mokėtojams nemažas išlaidas. Vien tik Vokietija praėjusiais metais migrantų problemoms išleido apie 10 mlrd Eurų.
Nelegalių migrantų mąstai Vakarų Europoje sukelia neigiamas socialines-ekonomines problemas. Pasiruošę dirbti bet kokiomis sąlygomis nelegalai griauna Europos šalių socialinio aprūpinimo sistemas (minimalaus darbo užmokesčio, maksimalios darbo dienos socialines garantijas), reikalauja iš vietinių biudžetų žymių lėšų socialinėms išmokoms ir medicinos priežiūros paslaugų teikimui atvykėliams. Masės nelegalių emigrantų kelia rimtas problemas vietinių gyventojų bei valstybių saugumui, kelia realią grėsmę buvimo valstybės sanitarinei-epidemiologinei situacijai, be to, nelegalai, neturintys stabilaus darbo, pragyvenimo šaltinio ir nenorintys grįžti į dar blogesnes gyvenimo sąlygas savo tėvynėse, sparčiai papildo marginalines visuomenės grupes, kurios tampa nusikalstamumo ir terorizmo šaltiniais.
Viešai žinomas faktas yra tai, kad nelegalų skaičiui tam tikroje visuomenėje pasiekus kritinę masę, atvykėliai jau nenori asimiliuotis priimančios valstybės visuomenę, priimti buvimo šalies gyvenimo būdą, kultūrą, atsisako mokytis vietinуs kalbas, ir sukuria uždaras bendruomenes, siekdami išsaugoti savo indentitetą, nacionalines tradicijas, religiją, kultūrą. Daugelyje Europos šalių jau susikūrė imigrantų nacionaliniai, etniniai anklavai, kurių interesai prieštarauja buvimo valstybių įstatymams, tradicijoms ir tai sukuria nesutaikomą socialinį-politinį disbalansą šalyje. Nelegali imigracija sukuria realias ir potencialias grėsmes priimančios visuomenės saugumui, iššaukia visuomenėje socialines, demografines, teritorines deformacijas, sudaro stiprią konkurenciją vietiniams gyventojams darbo ir būsto rinkoje, atsiranda etniniai verslo sektoriai, nereglamentuojami vietinių įstatymų, vyksta etninių stereotipų ir elgesio normų konfiktai, visuomenės marginalizacija socialinių, kultūrinių skirtumų pagrindu, kas didina socialinę įtampą, skatina ksenofobiją ir ekstremizmą. Pasikeitus nacionalinei, etninei, religinei imigrantų sudėčiai bendra migracijos situacija Europoje patyrė žymius pokyčius padidėjus imigrantų skaičiui iš islamo valstybių – musulmonai tapo antra religine konfesija Europoje, su savo kalba, kultūra, papročiais. Tai iššaukė konfliktus tarp vietinių gyventojų ir islamistų, sustiprėjo radikalus nacionalizmas, daugelyje Europos šalių vis didesnę įtaką įgauna ultradešiniosios politinės jėgos, kurių ideologija yra kraštutinis nacionalizmas, atviras rasizmas, neretai peraugantys į nacizmą.
Nelegali migracija vis dažniau įvardijama kaip tarptautinio terorizmo šaltinis, todėl daugelyje Vakarų šalių, kilus teroro aktams, buvo sprendžiama saugumo užtikrinimo būtinybės problema ir tuo pagrindu buvo apribotos asmens teisės ir laisvės, arba, kitaip sakant, nelegali imigracija pakeitė tiek Europos nacionalinio , tiek asmens saugumo turinį ir apimtį, įgavo nevaldomo, labai pavojingo taip vadinamai europinei civilizacijai proceso pobūdį.
Kas už tai atsakingas ir ką reikėtų daryti sprendžiant šią opią problemą?
Dauguma migracijos srities ekspertų, tiek Jungtinių Tautų, tiek ir Europos, įvardina nelegalios imigracijos pasaulyje šias priežastis – trečiojo pasaulio šalių ekonomikų žemą išsivystymo lygį, masinį nedarbą, skurdą, žemą pragyvenimo lygį, socialinę atskirtį, neviltį, badą ir kitas trečiojo pasaulio socialines problemas, – kurios tų šalių žmones verčia priimti lemtingą sprendimą leistis pavojų kupinon kelionėn ir ieškoti toli nuo namų labai nepatikimos perspektyvos išgyventi. Ir tokia faktų konstatacija iš pirmo žvilgsnio atrodo pakankama ir įtikinama. Iš pirmo žvilgsnio, jeigu tenkintis tik nelegalios migracijos akivaizdžių pasekmių apibrėžimu, toks paaiškinimas patenkina.
Nelegali migracija neatsirado tuščioje vietoje, šio globalinio, dabar jau ir labai grėsmingo reiškinio priežastys slypi kur kas giliau ir yra istorinės, politinės, ekonominės, rasinės, ir pirmiausia karinės.
Jeigu pažiūrėti į pasaulio žemėlapį, krenta į akis kai kurių, pirmiausia Afrikos ir Azijos, valstybių teritorinės ribos – jos yra tiesios, lyg nubrėžtos liniuote. Ir tai nėra atsitiktinis reiškinys. Šitų valstybių ribų tiesumas buvo nulemtas ne valstybių savaimimio vystymose, istorinės genezės rezultatų, o Vakarų Europos valdytojų, kolonijų administratorių kabinetuose ir yra Vakarų Europos šimtmečius vykdytos kolonializmo politikos tiesioginė pasekmė. Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Prancūzijos, Olandijos ir ypatingai Didžiosios Britanijos užkariautojai net 500 metų vykdė viso pasaulio šalių kolonizavimą, apiplėšimą, išnaudojimą, vergų prekybą, braižė kolonijų ribas visiškai neatsižvelgdami į tų šalių istorinius, kultūrinius, etninius, religinius įpatumus. Toks vietinių gyventojų interesų nepaisymas, tų šalių resursų išvežimas į metropolijas, teritorijų dalinimasis liniuotės ir ypač patrankų pagalba, čiabuvių genocidas, tas šalis pavertė ekonominėmis dykynėmis, o tarp šalių gyventojų pasėjo nesibaigiančių etninių konfliktų, pilietinių karų ir socialinio nestabilumo atmosferą, kurioje vietiniams gyventojams susikurti bent minimalų pragyvenimo lygį, saugią aplinką pasidarė nebeįmanoma. Ir jie buvo pastatyti prieš neišvengiamą pasirinkimą – mirti vietoje arba bandyti išgyventi svetur, legalios ar nelegalios migracijos būdu.
Dabartinė nelegali migracija į išsivysčiusias Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalis, vaizdžiai tariant, yra Europos per Kolumbą, Vasko de Gamą, Magelaną, Kuką prieš penkis šimtmečius paleistas bumerangas, kuris 21 amžiuje grįžo į Europą milijonais nelaimingų migrantų. Ir dabar Europai tenka dalintis savo gerove, kuri buvo sukurta labai nehumaniškais metodais, grąžinti kažkada jėga atimtą iš kolonijų turtą iš esmės teisėtiems šeimininkams, kolonizuotų tautų, kurioms pasisekė labiau ir kurių civilizuoti europiečiai savo laiku nesugebėjo ar nespėjo išnaikinti, palikuonims. Europiečiai ilgą laiką niekino kitas civilizacijas, arogantiškai didžiavosi baltosios rasės pranašumu, tačiau “baltojo žmogaus našta”, kuri savo laiku leido europiečiams sau suteikti teisę naikinti ištisas valstybes, tautas, kultūras pagaliau įgavo savo realų ir dabar jau nepakeliamą svorį patiems europiečiams, o jų arogancija, puikybė dabar yra baudžiama brutaliu imigrantų smurtu.
Dviejų pasaulinių karų patirtis pasauliui jau pakankamai aiškiai parodė konfliktų sprendimo karinės galios pagalba, kišimosi į svetimų valstybių vidaus reikalus, nacionalinių valstybių interesų nepaisymo daromos žalos tarptautiniams santykiams mąstą ir trumparegiškumą, tačiau Vakarų valstybės, pirmiausia JAV ir NATO bloko valstybės, toliau siekia išlaikyti savo aukštą pragyvenimo lygį vykdydamos, atmetus gražias pasakas lengvatikiams apie kovą už demokratiją, žmogaus teises ir kovą su terorizmu, iš esmės tą pačia seną kolonijinę politiką. JAV organizuotos spalvotos revoliucijos, (arabų pavasariai, perversmai, maidanai, sąjūdžiai), NATO karinės intervencijos į Jugoslaviją, Iraką, Afganistaną, Libiją, Siriją , kitas valstybes, tiesiogiai sąlygojo pabėgėlių iš konflikto zonų ir nelegalių migrantų skaičiaus didėjimą geometrine progresija. Pažymėtina, jog visas paskutinių dešimtmečių intervencijas Europoje, Afrikoje, Azijoje inicijavo JAV, kurioms ir teko didžioji dalis užgrobtų šalių resursų, nauda, tačiau intervencijų išlaidos ir ypač po agresijų atsiradusių migrantų srautų našta teko Europai. Tai dar kartą įrodo, kad JAV interesai dominuoja ir yra priešingi Europos šalių interesams, todėl Europai pačiai pagaliau reikėtų vykdyti savarankiškesnę politiką ir nebežaisti Vašingtono geopolitikoje paklusnios tarnaitės vaidmens. Sunku nepritarti Prancūzijos Nacionalinio fronto vadovei Mari le Pen raginimui Europai vienytis su Rusija ir tokiu būdu ginti savo nacionalinius interesus, suverenitetus nuo JAV militaristinės, kolonijinės ekspansijos.
Specialistai paskaičiavo, jog trilijonų dolerių, kurie šiandien kasmet pasaulyje išleidžiami karams, žudymui, naikinimui, griovimui,tik dešimtosios dalies visai pakaktų tam, kad trečiosiose pasaulio šalyse, iš kurių plūsta didžiausi pabėgėlių ir nelegalių migrantų srautai, būtų sukurta pakankamai darbo vietų, tinkama pragyvenimui ekonominė ir socialinė aplinka, atkurti taika ir stabilumas. NATO vykdo tik karinio globalinio konflikto su Rusija eskalavimą, savo puolamųjų pajėgų telkimą prie Rusijos sienų tariamai Rusijos agresijai atremti. Tuo pačiu metu NATO šalys aklai paklūsta JAV diktatui ir net nebando spręsti realią nelegalios imigracijos, sienų apsaugos nuo islamo terorizmo problemų, iš esmės, brangi NATO karinių agresijų organizacija neatlieka jokios pozityvios funkcijos ir , po solidarumo vėliava, palaiko Europos kolonizavimo procesą, kuris yra inicijuotas JAV, JK globalistų ir yra naudingas tik mikroskopinei mažumai, grupelei globalistų-parazitų. Būtina išformuoti agresyvų NATO bloką, visas pasaulyje išmėtytas apie 1000 JAV karinių bazių ir JAV lėktuvnešius, pagrindinius JAV tarptautinių nusikaltimų, karinių agresijų visame pasaulyje įrankius, grąžinti į JAV teritoriją be teisės išvykti, pasmerkti JTO Generalinėje asamblėjoje JAV, Didžiosios Britanijos imperializmą, surengti Niurnbergo tribunolą JAV, Didžiosios Britanijos, NATO nusikaltimams žmoniškumui tirti ir užbaigti anglosaksiško kolonializmo erą.
Tačiau JAV ir NATO imperialistai eina priešingu keliu. 2014-02-22 jie įvykdė perversmą Ukrainoje, istorinėse Rusijos žemėse, ciniškai apkaltino Rusiją kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus. Ukrainoje dabar, Europos viduryje, NATO šalys kursto pilietinį karą ir tai žada naują pabėgėlių ir nelegalių migrantų srautą į tą pačią Europą. Į JAV/NATO agresijų prieš Jugoslaviją, Iraką, Afganistaną, Siriją, Libiją aukų ir pabėgėlių srautą dabar įsijungė ir ukrainiečiai, kurie, po 25 metus vykdyto smegenų plovimo, užmiršo, kad yra etniniai rusai. Papildomi milijonai pabėgėlių ir nelegalių migrantų Europai. Ne JAV, kurios inicijavo brolžudišką karą Europos centre esančioje Ukrainoje, o Europos Sąjungos šalims, pirmiausiai naujosioms JAV kolonijoms, Vakarų ir Rytų Europos proamerikietiškų klikų valdomoms bevalėms šalims, JAV globalistų vasalėms.
Viso pasaulio, ir Lietuvos tame tarpe, liberalai, kariaujantys JAV informacinio karo prieš Rusiją fronte, mėgsta vartoti savo rusofobinėje retorikoje prasimanymus ir nuvalkiotus stereotipus, tokius kaip „Rusija – tautų kalėjimas“. Jiems reikėtų atidžiau pastudijuoti Vakarų kolonializmo istoriją ir taps aišku – jeigu Rusija yra tautų kalėjimas, tai Vakarai yra tautų kapinės.
Kokia yra ir kokia turėtų būti Lietuvos pozicija šiuo klausimu? Kaip apsisaugoti mūsų šalies gyventojus nuo “skėrių antplūdžio”?
Oficiali statistika – Lietuvos, Eurostato, JTO, – rodo, kad Lietuva yra sparčiausiai nykstanti ir labiausiai emigruojanti valstybė Europoje. Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 metų iš Lietuvos išvyko apie 800 000 tautiečių ir iš 3,7 milijono mūsų beliko tik 2,9 mln tik per 25 metus demokratijos ir nepriklausomybės, kurios, jeigu tikėti aršiais Sąjūdžio laikų rusofobais, pagal apibrėžimą turėjo gyventojų skaičių padidinti, kadangi savaime yra rojus. Kažkas su žadėta 1990 metais demokratijos laime įvyko ne taip ir neoficialūs šaltiniai teigia, kad gyventojų nuostoliai Marijos žemėje yra žymiai didesni. Nepriklausomybė ir demokratija Lietuvoje, kaip teigia konservatoriai ir liberalai, yra, o milijonas gyventojų pabėgo ir tokios laimės nenori?…
Lietuva po 1990 metų patyrė visas būdingas JAV/NATO invazijoms į trečiąsias šalis pasekmes – ekonominis nuosmūkis, deindustrializacija, pramonės ir žemės ūkio privatizacijos sąlygotas masinis nedarbas, socialinė atskirtis, skurdas, pragyvenimo lygio staigus kritimas, demografinė duobė, piliečių beteisiškumas, mažiausias Europoje darbo užmokestis ir socialinės išmokos, perspektyvų nebuvimas gimtinėje, neviltis, masinė emigracija.
Lietuvos emigrantai iš Lietuvos gelbėjosi trimis etapais:
1) tarybinis, dažniausiai nelegalus ir neretai teroristinis, kai norėdami patekti į išsvajotas JAV Brazinskai užgrobė keleivinį lėktuvą ir nužudė niekuo dėtus žmones;
2) 1990 – 2004 metų migracija, irgi dažnai nelegali;
3) po 2004 metų įstojimo į Europos sąjungą. Ypatingą mąstą masinė emigracija įgavo po 2004 metų, kuomet vidutiniškai iš Lietuvos išvykdavo apie 40 tūkstančių gyventojų.
2008 metų rinkimų į Seimą metu konservatoriai ir liberalai, ištikimiausi JAV liokajai ir nesutaikomi rusofobai, savo rinkiminėse programose guldė pažadus, jog jie, iniciatyvūs ir modernūs verslininkai, efektyvūs menedžeriai, sukurs tautiečiams virš 100 000 naujų darbo vietų. 2010 metais bedarbių Lietuvoje skaičius viršijo 330 000 , o emigrantų skaičius sumušė visų laikų rekordus – išvyko 84 tūkstančiai viltį praradusių tautiečių! Jeigu konservatoriai ir liberalai žada pagerėjimą – gelbėkitės, kas gali. Maža to, valdantieji sumažino darbo užmokestį, socialinę paramą, padidino prekių ir paslaugų kainas, įvedė daugybę mokamų viešųjų paslaugų, komercializavo sveikatos apsaugą, todėl nenuostabu, kad visuotinio skurdo fone išdygo papildomi dar 300 liberalių, ciniškų, vietinio išpilstymo milijonierių. Dabar Lietuvoje net 80 procentų šeimų aplinkoje yra emigrantų, 30 procentų iš kurių jau neplanuoja grįžti į Tėvynę, absoliuti dalis emigrantų yra 20-35 metų amžiaus, tai yra, pati darbingiausia ir kūrybingiausia Lietuvos dalis, kuri gimdo, augina vaikus, tai yra, Lietuvos ateitį. Jų sukurti pridėtinė vertė ir mokesčiai tenka užsienio valstybėms, o ne Lietuvai, o vaikai dažnai jau nekalba lietuviškai.
Bet koks bandymas valdantiesiems konservatoriams, liberalams pasakyti, kad tokie emigracijos kokybiniai ir kiekybiniai rodikliai Lietuvai yra katastrofa, blogis, reiškia automatinį tokią poziciją sakančiojo įrašymą į Tėvynės priešų ir Kremliaus agentų sąrašą. Istorikas Liudas Truska, – jis gi istorikas kaip ne kaip, savo darbą žino, – palygino emigracijos mąstus ir pažymėjo, kad tokio mąsto emigracijos Lietuvoje nebuvo net tarpukario Lietuvos laikais, ir šį reiškinį pavadino „masine evakuacija“. Ir susilaukė nuožmaus „patriotų“ puolimo, kad žinotų, jog jo mokslininko kompetencija ir laipsnis nesuteikia jam teisės sakyti valdančiajam fašistiniam elitui nemalonią tiesą.
Tačiau kalbėti apie šią archiaktualią problemą reikia, jeigu norime suvokti realią padėtį objektyviai, o ne propagandinių štampų irracionalioje tikrovėje. Ir kalbėti reikia dabar, kol dar yra laiko – jau reikia rėkti, kiek yra jėgų, ant kiekvieno gatvės kampo. Vaikų atiminėjimas iš šeimų yra tos pačios – JAV okupacijos – problemos kita pusė, kuri vienodai, šalia nelegalios imigracijos, privačios nuosavybės ir tradicinės šeimos institutų naikinimo, griauna šalių valstybingumą.
Vienok, masinė emigracija iš Lietuvos yra neginčijamas požymis, jog socialinė-ekonominė padėtis šalyje yra bloga, neigiami migracijos procesai kelia problemas nacionalinėje darbo rinkoje, trūksta kvalifikuotų specialistų, atsiranda nelegali imigracija. Aukštos kvalifikacijos darbuotojų emigracija kelia grėsmę nacionalinės ekonomikos, žinių ekonomikos, kurios pagrindas yra inovacijos ir aukštos technologijos, vystymuisi ir tai gresia Lietuvai tapti tik užsienio prekių vartojimo ir smulkių paslaugų teikimo šalimi. Priimant sprendimą išvykti lemia negatyvi profesinė patirtis Tėvynėje, kadangi šalis nėra suinteresuota išsaugoti savo specialistus, nesudaro sąlygų karjerai ir profesiniam augimui, o žemas darbo apmokėjimo lygis neužtikrina pakankamo gyvenimo lygio.
Valstybė vykdo skatinančią, o ne ribojančią emigraciją politiką, ir čia labai ciniškai skamba politikų pasisakymai ir oficialios žiniasklaidos platinamos optimistinės istorijos, kaip gerai yra emigracijoje, kad emigracija yra puikių perspektyvų, geros darbo ir emocinės patirties šaltinis, o emigrantai anksčiau ar vėliau grįš namo.
Lietuva neturi aiškiai apibrėžtos migracijos politikos. Migracijos srityje Lietuvai būtina paruošti moksliškai pagrįstą, aiškią strategiją, kurioje būtų atsižvelgta į šalies geopolitinius, ekonominius, demografinius nacionalinius interesus, įgyvendinti kompleksą priemonių darbo rinkoje, švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos srityje, kurios sumažintų socialinę-ekonominę diferenciaciją visuomenėje. Ir visos šitos priemonės turi būti nukreiptos į emigracijos mažinimą, ribojimą, reemigracijos skatinimą. Yra visiškai netoleruotina padėtis, kuomet absoliuti dauguma aukštųjų ir specialiųjų mokyklų absolventų, baigę brangiai apmokamas studijas, turi tik vieną įmanomą pasiūlymą – bedarbio pažymėjimas Užimtumo tarnyboje arba bilietas į užsienį.
Darbingiausios šalies gyventojų dalies masinis išvykimas, laimės ieškojimas už valstybės ribų jau savaime yra grėsmė šalies valstybingumui, nacionaliniams interesams. Susidaro uždaras ratas – nėra gyventojų, kadangi nėra darbo, nėra darbo, kadangi nėra įmonių, nėra įmonių, kadangi nėra investicijų ir vartojimo rinkos, nėra gyventojų, – kurį būtina nutraukti. Nuolatinis valdžios skolinimasis iš užsienio fondų vien tik tam, kad atiduoti anksčiau paimtas kreditus, o ne kurti nacionalines užimtumo programas, Lietuvai gręsia Graikijos ekscesu.
Valdžios vykdoma darbo rinkos liberalizavimo politika tik paskatino emigraciją, kadangi mažiausiai ES apmokamo lietuvio darbininko beteisė padėtis prieš visagalį darbdavį, darbdavio nepagarba darbuotojui ir taip yra viena iš pagrindinių darbo jėgos migracijos priežasčių.
Senoji Europos Sąjunga dabar bando sušvelninti savo pačios šimtmečiais vykdytos kolonijinės politikos nelegalios imigracijos bumerango smūgį, padalindama jį naujosioms savo narėms. Lietuva turėtų užimti principingą poziciją, orientuotą į savo nacionalinių interesų apsaugą, o būtent, siekti Europos Sąjungoje atsisakyti agresyvios politikos aplinkinių šalių adresu, nutraukti ypatingai nenaudingą Europos Sąjungai ir Lietuvai ekonominio karo prieš Rusiją praktiką, normalizuoti santykius su kaimynais JTO Statute, Helsinkio deklaracijoje įtvirtintų principų – nesikišimo į šalių vidaus reikalus, savitarpio pagalbos, abipusės pagarbos, bendradarbiavimo ir ekonominės naudos, atsisakymo ginčus spręsti karine jėga ar grasinimo panaudoti jėgą būdu, laisvos prekybos, – pagrindu.
Nelegali migracija yra pasekmė, priežastis yra JAV/NATO agresijos visame pasaulyje ir grobikiška Vakarų kolonijinė užsienio politika, militaristinė ekspansija.
Šalinti būtina priežastį, o ne eskaluoti neigiamas pasekmes. Globalizacijos pagrindiniai veiksniai yra JAV globalinis dominavimas, neokolonijinė ekspansija, NATO militaristinė destabilizuojanti veiklas ir liberalizmas. Būtent liberalizmas griauna esminius nacionalinių valstybių institutus – šeimą, bendruomenę, valstybę, būtent liberalizmas isteriškai plyšaudamas apie socializmo, komunizmo baisumus, raudonąjį pavojų anihiliuoja nacionalinių valstybių pagrindines funkcijas – vykdyti teisingumą šalies viduje ir mobilizuoti tautą gynybai nuo išorės priešų. Tik stipri ir teisinga valstybė gali vienyti savo piliečius kovai už savo ateitį. Konservatorių, liberalų korumpuota, savanaudiška, prichvatizuota valstybė gali gimdyti tik savivalę, klaninius interesus, totalinę korupciją, demagogiją, terorą, “demokratų” diktatūrą, kurie savaime sukelia visų karo prieš visus, nežabotos konkurencijos, kurioje negalioja jokie etniniai, etiniai principai, būsena. Tokia valstybė yra liberalizmo erozijos pažeista, silpna ir negali organizuoti efektyvios gynybos nuo išorės priešų būtent todėl, kad negali vykdyti teisingumo, nes yra pajungta atskirų individų savanaudiškų interesų aptarnavimui.
Nuo nelegalios migracijos, kaip ir nuo bet kurios išorės grėsmės, apginti gali tik piliečiai, suvienyti stiprios ir teisingos valdžios, kuriai yra svetimas neoliberalizmas ir urvinis nacionalizmas.
Ateityje fašistai save vadins liberalais, demokratais ir nacionalistais. Panašu, kad ateitis jau atėjo.
Tokios mintys kilo atsitiktinai paklausius “Nacionalinio susivienijimo” sinicų čiulbėjimųą ir V.Radžvilo grūmojimų komunistams, socialistams, pabėgėliams ir pan. Komunistai buvo nepalyginamai sąžiningesni už liberalus ir nacius. Jie sakė ir darė, atvirai deklaravo prieš ką kovoja ir už kieno , darbo žmonių, interesus aukojasi. Todėl po savęs paliko tiek, kad konservatoriai,liberalai net per 30 metų nesugebėjo visko išvogti, nors labai stengėsi, iš kailio nėrėsi “nusipelnę gyventi geriau”. Ar pavyks šiems “patriotams” pasisavinti viską, parduoti paskutinius tautos nacionalinius interesus manais į europietiškas LGBT vertybes, priklausys nuo to, ar su tuo sutiks tauta. 1990 metais tauta tylėjo ir rezultatai jau grasina išnykimu tautai.
Ką paliksite jūs, ponai liberalai, nacionalistai “Europos gelbėtojai”?…
Kai nykštukai visais būdais siekia iš žmonių atminties ištrinti prisiminimus, kad dar visai neseniai čia gyveno laisvų milžinų tauta, yra sunku patikėti šviesia ateitimi.
Pagrindinis Lietuvos valstybinis dujų importuotojas UAB „Lietuvos energijos tiekimas“ (LET), kurią užgrobė ir per savo korumpuotus statytinius valdo (kaip ir viską Lietuvoje) Lietuvos konservatorių/liberalų proamerikietiška chunta, pasirašė sutartį su „Gazprom“ dėl dujų tiekimo 2019 metais. „Sutarties pasirašymo procesas yra užbaigtas“, – informavo „Lietuvos energijos” viešųjų ryšių departamento vadovas Arturas Ketlerius. „Lietuvos energija“ yra LET kontrolinį akcijų paketą valdantis akcininkas. Tai pranešė agentūra RNS remdamasi leidinyje „Baltic Course“ paskelbta informacija. Kiek anksčiau LET generalinis direktorius Mantas Mikalajūnas aiškino, kad sutarties pasirašymo procesas užsitęsė ir buvo atidėtas sausio mėnesiui dėl kaikurių sutarties sąlygų derinimų.
„Lietuvos energija“ neatskleidžia planuojamų įsigyti 2019 metais dujų kiekio, tačiau, bendrovės atstovų pateikta informacija, įsigyta bus ne mažiau nei 2018 m. Tokiu būdu, 2018 m. Rusijos dujų eksportas į Lietuvą sausio-rugsėjo mėnesiais padidėjo 8 procentais ir sudarė 936 mln. kubinių metrų. Lyginant 2017 metais tuo pačiu laikotarpiu importuotais 866 mln. kub.m importas padidėjo 1,6 karto, nuo 882 mln. iki 1,407 mlrd. kubinių metrų.
Šiais metais LET ketina pirkti dujas ne tik iš „Gazprom’o“, bet ir iš Norvegijos bei kitų tiekėjų (pvz. iš JAV aferistų, kurie perka iš Gazpromo viena kaina, o savo kolonijoms parduoda triskart brangiau).
Pradėjus eksploatuoti liūdnai pagarsėjusį Lietuvos konservatorių-liberalų chuntos nacionalinę aferą-projektą, suskystintų dujų plaukiojantį terminalą “Independence”, 2017 metais ėmė aiškėti konservatorių-liberalų chuntos minėtos aferos nusikalstamos detalės – pasirodė, kad terminalas, kuris, kaip konserviniai landsberginiai įtikinėjo visą lietuvių tautą, turėjo sustiprinti ir apginti Lietuvos suverenitetą nuo priklausomybės nuo Rusijos, apsaugoti nuo Rusijos agresijos, iš tiesų reiškė lietuvių tautos ir visos Lietuvos užstatymą JAV kolonijiniams bankams, iš esmės reiškė dar vieną Lietuvos kolonizavimo formą. Apie jokią nepriklausomybę JAV/NATO kolonijose negali būti net kalbos – visas JAV kolonijų, Lietuvos tame tarpe, suverenitetas yra vietinių kompradorinių elitų, konservatorių-liberalų-nacionalistinių chuntų parduotas-perparduotas-įkeistas-užstatytas Vakarų kolonijiniams bankams, metropolijų globalistams.
Paaiškėjo, kad Lietuva perka dujas brangiausiai Europoje, plius lietuviai dar yra priversti atidavinėti kubilių-šimonyčių-auštrevičių-nausėdų paimtus už kosmines palūkanas kreditus Tarptautiniam valiutų fondui, Pasaulio bankui ir kitoms JAV nusikalstamoms finansinėms struktūroms. Be to, Būtingės terminalas yra apkrautas tik ketvirtadaliu savo pajėgumų, t.y. – priima tik milijardą kubinių metrų per metus. Estija, Latvija, Lenkija dujas perka tiesiogiai iš Gazpromo – taip yra žymiai pigiau, nei pirkti iš praskolinto kaimyno už užkeltą dėl palūkanų kainą. Iš viso Lietuvoje per metus suvartojama apie du milijardus kubinių metrų dujų. Tolimi nuo konservatorių-liberalų chuntos smegenų plovimo centrų analitikai kalba, kad LET sutarties su „Gazprom“ sudarymas rodo, jog net ir tokioje agresyvioje sveikam protui aplinkoje, kaip landsberginė antirusiška isterija ir rusofobiniai klinikiniai konservatorių marazmai, ima dygti racionalaus proto daigeliai. Jeigu konservatorių-liberalų chunta tokiais tempais evoliuciuonuos, tai yra mažytė viltis, kad dar iki šio šimtmečio pabaigos Lietuvos konservatoriai-liberalai išlips pagaliau iš medžio, teigia Čarlzo Darvino žmogaus evoliucijos teorija. Klausimas tik, ar Lietuva turi tiek daug laiko laukti?
Pasaulis taip jau yra sutvertas – jame nuolat tarpusavyje konkuruoja valstybės. Tai yra normalu ir suprantama. Tačiau Lietuva, valdoma konservatorių ir liberalų chuntos, kariauja keistą karą su metaliniu vamzdžiu, dujų vamzdžiu. Ir tai yra skaudu. Tačiau dar labiau skaudina tai, kad vamzdis landsberginę Lietuvą skaudžiai muša…
Teisiamo knygų leidėjo Povilo Masilionio pastabos vietoj advokato baudžiamoje byloje Nr.1-102-908/2018
Gerbiamasis teisme! Ši pozicija baudžiamosios bylos polemikoje paprastai priklauso advokatui. Aš, kaip jau informavau teismą pirmajame posėdyje, advokato atsisakiau protestuodamas prieš jo vaidmens sumenkinimą svarstant tiek 1991 metų Sausio įvykių, tiek Medininkų žudynių bylas. Kiek teko tas bylas stebėti kaip žurnalistui ar skaityti viešojoje erdvėje kitų žurnalistų liudijimus, advokatai čia – tik neišvengiamas, bet visiškai nereikalingas teismams balastas. Jie kalbėdavo teisinėmis kategorijomis, o kiti proceso dalyviai – politinėmis, todėl visiškai nesusikalbėdavo. Advokatų prašymai dažniausiai būdavo atmetami, argumentai nutylimi. Čia, tose bylose, visiškai negaliojo įstatyminė nuostata – tas Baudžiamojo proceso kodekso 7-ajame straipsnyje pabrėžiamas rungimosi principas. Todėl pabandykime be advokato pažvelgti į mano baudžiamosios bylos esmę.
Uždarosios akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ leidyklos „Politika“ lietuvių kalba išleistoje niekur prieš tai oficialiai neuždraustoje Rusijos žurnalistės Galinos Sapožnikovos interviu knygoje „Kas ką išdavė“, kurios lietuviškojo vertimo pavadinimas „Išdavystės kaina“, yra išdėstytas alternatyvus oficialiajam požiūris į tragiškuosius 1991 metų Sausio įvykius bei žudynes Medininkų pasienio poste.
Ji, tokia pozicija, atsirado ne tuščioje vietoje. Lietuvos visuomenėje ir to meto spaudoje jau po tų įsimintinų įvykių ėmė plisti skirtingos versijos. Ryškiausioji iš tų alternatyviųjų, beje, panaši į Galinos Sapožnikovos interviu dalyvių dėstomąją, buvo paskelbta 2003 metais rašytojo, vieno iš Persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų, o vėliau – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Petkevičiaus prisiminimų knygoje „Durnių laivas“. Štai ta versija apie žudynes prie Vilniaus televizijos bokšto: „Ant (V.) Landsbergio ir A. Butkevičiaus sąžinės guli sausio tryliktosios aukos, nes vienam sumanius, o kitam įsakius, kelios dešimtys pasieniečių buvo perrengti ir įleisti į televizijos bokštą. Tai jie šaudė iš viršaus žemyn. (…) Aš pats tai savo akimis mačiau, kai nuo asfalto atšokusios kulkos rekošetavo pro mano kojas.“ („Durnių laivas“, p.78). Tiesa, dar anksčiau, 2000-aisiais, Audrius Butkevičius, nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvęs LR krašto apsaugos departamento direktorius, laikraščio „Obzor“ žurnalistei N. Lopatinskajai prisipažino: „Aš sakau tiesiai – taip, aš planavau tai!“ (Šio interviu pagrindinę dalį galima paskaityti ir 2009 metais rusų kalba išleistoje žurnalisto Algirdo Plūkio knygoje „Juoda ir balta. Kur tiesa?“, 129-ajame puslapyje, o mintį apie Sausio įvykių planavimą Butkevičius pakartojo ir dabar, 2018-ųjų lapkričio viduryje, „Lietuvos ryto“ 46-ajame numeryje).
2010-aisiais metais, kai Lietuvoje dar nebuvo cenzūros ir knygynai pardavinėjo visas knygas, ant prekystalių pasirodė Vilniaus apygardos teismo šešeriems metams nuteisto, o tada jau išėjusio iš kalėjimo vieno iš vadinamųjų perversmininkų, buvusio LKP/TSKP sekretoriaus Juozo Kuolelio prisiminimų knyga „Pro kalėjimo grotas“. Šios knygos autorius buvo nuteistas kaip prisidėjęs prie to perversmo organizavimo, nors jis įrodė, kad net pusantro mėnesio prieš Sausio tryliktąją nebuvo Lietuvoje. (Nebent vadovavo perversmui iš Laoso, kur jis mėnesį atostogavo su žmona!). Juozas Kuolelis, kaip teisiamasis, turėjo galimybę susipažinti su visais, teismų net be svarstymų atmestais, baudžiamosios bylos dokumentais, todėl jo knyga – ištisas kaltinamasis aktas politizuotiems mūsų prokurorams ir teisėjams, nutylėjimais ir klastojimais besistengusiems pagrįsti politikų suformuotą versiją. (Pavyzdžiui, niekas šiandien net negali pasakyti, kur dingo Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų tą naktį prie Televizijos bokšto filmuota medžiaga!) O Juozo Kuolelio cituojamuose dokumentuose – Sausio 13-osios įvykių versija, panaši į Vytauto Petkevičiaus ir žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygoje išdėstytąją.
Klastojimai ir nutylėjimai, pirminių dokumentų pradanginimai bado akis ir Medininkų žudynių byloje. Juos jau ištisą septynmetį viešai demaskuoja laikraščio „Karštas komentaras“ redaktorė Giedrė Gorienė bei nuteisto iki gyvos galvos buvusio Rygos omonininko Konstantino Nikulino advokatas Arūnas Marcinkevičius. (Giedrė Gorienė vėliau, 2014-aisiais metais, tuo pagrindu išleido net knygą „Nusikaltimas valstybės vardu: Medininkų žudynių byla melo ir klastočių labirintuose“, o 2018 metais, – jau antrąjį tos knygos tomą). Anot advokato Marcinkevičiaus, nuteistasis Nikulinas net teoriškai negalėjo išžudyti policininkų ir muitininkų Medininkuose. Jis tą naktį buvo ne nusikaltimo vietoje, o Vilniaus OMON‘o bazėje Antakalnyje, ir tas „Nikulino alibi faktas buvo nustatytas dar 2003 m. gegužės 28 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pačios prokuratūros prašymu. Šis alibi faktas liko nepaneigtas iki šiol“ (žr. „Karštas komentaras“, Nr.15(311), 2017). Deja, tai nesutrukdė mūsų politizuotai teisinei sistemai, neišskiriant net Aukščiausiojo Teismo, uždaryti Konstantiną Nikuliną į kalėjimą iki gyvos galvos, kai tikrieji Medininkų žudynių organizatoriai ir dalyviai išlieka paslaptyje. Kas juos išvilks į dienos šviesą, kai virš žurnalistų ir kitų tiesos ieškotojų kaip Damoklo kardas pakibo Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, draudžiantis net mąstyti „neoficialai“? Tai yra, kitaip, nei oficialioji versija. O mąstyti reikia, nes negalima pastatyti demokratinės teisinės valstybės ant melo pamatų!
Minėtasis 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnis 2010 metais ir atsirado po to, kai viešoje erdvėje pradėjo plisti vis atviresni prisiminimai ir gilesni tyrinėjimai apie pirmuosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės metus. Matyt, kažkam iš tuomet šalį valdžiusių veikėjų kilo nerimas dėl tų nevaržomų tiesos paieškų, todėl reikėjo jas sustabdyti policinėmis priemonėmis. Kitaip sakant, kriminalizuoti, o po to patikrinti, kaip tas 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnis veikia. Ir čia pasitaikė žurnalistas Algirdas Paleckis, radijo laidoje pasakęs tik du sakinius: „O kas buvo sausio 13-ąją prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus.“ Labai tinkama kandidatūra į teisiamuosius, nes Algirdo senelis Justas Paleckis buvo vienas iš tarybinės Lietuvos vadovų! Todėl nuteisė Algirdą, bet ir po tos skandalingos bylos dar ne visi pasimokė. Dar yra toks nesutramdytas „buvęs kolaborantas“ Povilas Masilionis, kuriam už išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“ taip pat labai tinka baudžiamoji byla!
(Beje, žurnalistas Algirdas Paleckis 2018-ųjų metų spalio mėnesį, slepiant tai nuo visuomenės, buvo sulaikytas esą už įtarimą šnipinėjus Rusijai. Kai darbingiausi Lietuvos žmonės masiškai palieka suglobalėjusių politikos „vanagų“ jau beveik paverstą policine valstybe mūsų Tėvynę, kai vyresni šalies gyventojai dėl nuolat plečiamos ir gilinamos baimės atmosferos užsidarė vidinėje emigracijoje, negalima visiškai atmesti ir tokios galimybės, kada kažkuri dalis sugniuždytų piliečių iš skausmingos nevilties ims tarnauti svetimiesiems. Tačiau aš negalvoju, kad tai liečia Algirdą Paleckį).
Bet grįžkime prie man sukurptos baudžiamosios bylos.
Sakoma, velnias slypi detalėse. Lietuviškieji politikos „vanagai“, iniciavę ir Seime „prastūmę“ Baudžiamojo kodekso papildymą 170(2) straipsniu „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“, nesusiprato ar neišdrįso panaikinti Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio „Redakcinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo žalos atlyginimo“. Jo 1-osios dalies 3-iasis ir 7-asis punktai iš pagrindų kertasi su aiškiai antikonstituciniu Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsniu. Pagal tuos punktus viešosios informacijos rengėjui ar (ir) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako netgi už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jei ji „anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones“ arba ji „pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas.“
Pirmasis apie mūsų teisinės sistemos reakciją į 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnio susikirtimą su Visuomenės informavimo įstatymo 54-uoju straipsniu sužinojo žurnalistas Algirdas Paleckis jam iškeltos minėtosios baudžiamosios bylos svarstyme. Tiek Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje, tiek Vilniaus apygardos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje laikomasi tokios nuostatos – visiškai nutylėti, visiškai ignoruoti Visuomenės informavimo įstatymo 54-ąjį straipsnį, nors apie kitų autorių anksčiau paskelbtą tą pačią informaciją kalbama net apkaltinamajame nuosprendyje, visaip stengiantis ją sumenkinti.
Išverstos į lietuvių kalbą ir išleistos Galinos Sapožnikovos knygos įžangoje „Leidėjų žodis“ aš citavau to Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio 1-osios dalies 3-iojo ir 7-ojo punktų nuostatas, kurios, jei šis įstatymas veiktų, turėtų apsaugoti knygos leidėją nuo baudžiamojo persekiojimo. Juk mano įžangoje aiškiai pabrėžiama, o ir Galinos Sapožnikovos knygoje įvairiais variantais kartojama 2003-aisiais metais Vytauto Petkevičiaus knygoje „Durnių laivas“ paskelbta alternatyvi oficialiajai informacija, kuri niekada nebuvo paneigta ją paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse iki pat rašytojo mirties 2008-aisiais metais. Todėl neturi pagrindo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos teiginys Algirdo Paleckio baudžiamosios bylos nutartyje, kad nieko nereiškia ginčas apie tikrintą kituose teismo procesuose V. Petkevičiaus kūrinio teiginių teisingumą. Jis, tas ginčas, vis tik reikalingas, nes teismuose buvo „tikrinta“ tik dėl knygoje „Durnių laivas“ paskelbtos informacijos apie Vytauto Landsbergio tėvo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio bendradarbiavimą su Tarybų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis, o ne dėl tos alternatyvios Sausio įvykių versijos.
Galinos Sapožnikovos knygoje kartojama ne tik Vytauto Petkevičiaus paskelbta informacija. Kartojama ir Audriaus Butkevičiaus iki šiol nepaneigta informacija apie Sausio 13-osios aukų planavimą (žr. „Išdavytės kaina“, p. 349). Apklausiamas liudininku Algirdo Paleckio baudžiamoje byloje Butkevičius teisinosi (cituojama iš Vilniaus 1-osios apylinkės teismo nuosprendžio), kad „dėl šio interviu jis padarė pranešimą. Žurnalistę Lopatinskąją laiko neadekvačia. Petkevičiui buvo pasimaišęs protas.“ Tačiau tokie šiam piliečiui būdingi akibrokštai negali užgožti Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų, kaip turi būti paneigta informacija. O turi būti oficialiai kreiptasi į redakciją, laikraštyje turi būti išspausdintas paneigimas, o jei redakcija nesutinka paneigti, – turėjo sekti bylinėjimasis teisme. Viso to kaip tik ir nebuvo padaryta.
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio parengtame mano baudžiamosios bylos Kaltinamajame akte, kuris teismo procese buvo dar sugriežtintas, irgi nė vienu žodžiu neužsimenama, kaip reikia vertinti Galinos Sapožnikovos knygos įžangoje „Leidėjų žodis“ akcentuojamas Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio nuostatas. Nejaugi prokurorams nežinoma, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 metų kovo 18 dienos nutartyje (administracinė byla Nr. A662-707/2013) Lietuvos Respublikos vardu dar kartą, jau po Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio įsigaliojimo, pasisakė dėl šių Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo? Teisėjų kolegija dar kartą patvirtino: negali būti persekiojamas ir baudžiamas informacijos rengėjas ar platintojas, jei ši informacija buvo paskelbta anksčiau ir nebuvo paneigta. Diskusija čia vyko tik dėl informacijos paneigimo reikalingumo kartu su pirmuoju ir antrajam asmeniui, jei po kiek laiko paaiškėja tos informacijos brokas. Todėl Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio nutylėjimas mano baudžiamosios bylos Kaltinamajame akte yra jau prokurorų darbo brokas arba sąmoningas toks jų veikimas. Aš pritarčiau antrajam variantui.
Beje, ir Galinos Sapožnikovos knygos analizei pasamdytas specialistas Tomas Janeliūnas sąmoningai nutyli įžangoje „Leidėjų žodis“ cituojamą Visuomenės informavimo įstatymo 54-ąjį straipsnį. Matyt, dėl to, kad visiškai nesugriūtų mano baudžiamosios bylos kortų namelis.
Taip, nusišluosčius kojas į galiojantį Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, visiškai ignoruojant jo 54-ojo straipsnio nuostatas, buvo pradėtas ir pats Galinos Sapožnikovos knygos vertėjo ir leidėjo persekiojimas, kuris tęsiasi jau beveik dveji metai. Kaip jau rašiau viešojoje erdvėje, po Valstybės saugumo departamento direktoriaus Dariaus Jauniškio rašto Generalinei prokuratūrai sekė krata UAB „Mūsų gairės“ patalpose, knygos tiražo be teismo sprendimo konfiskavimas, leidyklos kompiuterio ir atitinkamų dokumentų poėmis, leidėjo apklausa policijoje, vienuolika mėnesių besitęsęs ikiteisminis tyrimas, tris mėnesius – laukiamų rezultatų nedavusi įmonės finansinės veiklos revizija, kol Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga prokuratūra raportavo apie šios išskirtinės bylos parengimą teismui.
Bylos įkiteisminis tyrimas pasižymėjo visa virtine Baudžiamojo proceso kodekso straipsnių pažeidimų. Pagal BPK 145 str. 3 dalį krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, o ne vyr. tyrėjos nutarimu, tik po kratos kreipiantis į teisėją; pagal BPK 147 str. 1 dalį daiktų ir dokumentų poėmis irgi daromas motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, o ne pasitenkinant kratos (poėmio) protokolo surašymu; pagal BPK 80(1) str. 3 d. prokuroras be motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties neturi teisės priimti nutarimo apklausti specialųjį liudytoją verčiant jį atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, o tai buvo padaryta. Beveik dvigubai ištęsti Baudžiamojo proceso kodekse nustatyti ikiteisminio tyrimo terminai.
Apie tai aš irgi rašiau viešojoje erdvėje, straipsnyje „Patentuotas policinės valstybės išradimas, arba Specialiojo liudytojo kryžiaus keliai“ (žr. „Karštas komentaras“, Nr.2(324), 2018). Ikiteisminį tyrimą kuravęs prokuroras Tomas Uldukis atsisakė straipsnį pridėti prie bylos, o jau teismo pirmajame posėdyje, vis tik pridedant straipsnį prie bylos, kaltinimą palaikęs kitas prokuroras – Rolandas Jurkevičius – pareiškė, kad šitas straipsnis nesusijęs su byla, nors specialiojo liudytojo „nuotykiai“ tiesiogiai liudija apie rimtą mūsų teisinės sistemos ligą – norą apeiti įstatymus, byloja apie iškreiptus, netgi korupcinius, teisinės ir politinės sistemų santykius bei apie politinės sistemos posūkį į policinę valstybę. Visa tai ir yra šios baudžiamosios bylos pamatas, o tos bylos esmė – antikonstituciškumas. Kaip jau sakiau pirmajame teismo posėdyje, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kurio 1-ąja dalimi remiantis sukurpta ši baudžiamoji byla, kartu su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija aiškiai pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio poziciją: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas“, o tuo pačiu ir jos 44-ojo straipsnio apibendrinimą: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama.“ Antra vertus, ir knygos tiražo konfiskavimas, remiantis vien valdininkų nurodymais, pažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio reikalavimą, tvirtinantį, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas.“
Ikiteisminio tyrimo metu, vykdant Valstybės saugumo departamento direktoriaus Dariaus Jauniškio nurodymus, pabandyta be teismo sprendimo įvertinti lietuvių kalba išleistą Galinos Sapožnikovos interviu knygą. Kaip minėjau, buvo pasamdytas (už 345 eurus) Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto specialistas Tomas Janeliūnas, kuris ištraukė iš konteksto ir suregistravo visus įtartinus sakinius, prieštaraujančius oficialiajai nuomonei apie 1991 metų Sausio įvykius ir žudynes Medininkų pasienio poste. Nejaugi specialistui, kuris yra šalyje žinomas politologas, nekilo mintis, kodėl Sausio įvykių ir Medininkų žudynių bylose buvo urmu atmesti visi alternatyvūs oficialiajai versijai liudijimai, nors, kaip tvirtina Sapožnikovos knygoje LKP/TSKP sekretorius Algis Naudžiūnas (p.278) ir kiti interviu dalyviai, ta alternatyvi informacija, t. y. alternatyvūs dokumentai ir liudininkų parodymai, buvo surinkti ir perduoti prokuratūrai?
Specialistas turėjo pastebėti Sapožnikovos knygoje esančią vertingą informaciją, kuri gali padėti mūsų teisėsaugai susigaudyti tęsiant pakankamai supainiotų Sausio įvykių ir Medininkų žudynių bylų tyrimą. Kaip pabrėžė JAV kongreso finansuojamo radijo „Svoboda“ laidoje kalbėję teisininkai po Sapožnikovos kūrinio išleidimo rusų kalba, vien šios knygos liudijimų užtenka pirmiausia buvusiam TSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui iškelti baudžiamąją bylą. O mums kažkodėl neužtenka! Ir po to dar fariziejiškai kaltiname: esą Sapožnikovos knygoje yra neigiama tarybinė agresija!
Kodėl specialisto Tomo Janeliūno nesudomino ir kita Sapožnikovos knygoje pateikta informacija? Pavyzdžiui, kaip vertinti 1991 metais buvusio Teismo medicinos ekspertizės biuro vedėjo Antano Garmaus poziciją, išdėstytą knygoje? Jis šiandien atsisako net savo parašo ant vadinamųjų perversmininkų byloje esančio oficialaus nužudytų piliečių medicinos ekspertizės akto (p.109). Kaip vertinti knygoje atskleistą 1991 metų Krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus sandėrį su buvusiu KGB darbuotoju Aleksandru Osipovu (p. 311)? Butkevičius jam draugiškai patiki alternatyvią, – tokią, kaip Vytauto Petkevičiaus ir Galinos Sapožnikovos knygose išdėstytą, informaciją apie Sausio įvykius, o KGB darbuotojas paliudija apie jam žinomą Vytauto Landsbergio bendradarbiavimą su KGB. Kodėl specialisto Janeliūno nesudomino, koks Pavelo Vasilenko, ryšiais su Lietuvos Respublikos specialiosiomis tarnybomis įtariamo Vilniaus liaudies draugovės štabo viršininko, vaidmuo Medininkų žudynių istorijoje, kai yra čia pateikta pakankamai svari informacija apie kitiems piliečiams jo įpirštus nužudytųjų ginklus (p. 244)? Yra ir naujos informacijos net apie mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės, globotos garbės čekisto Sigizmundo Šimkaus, veiklą Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje (p.161). Žodžiu, Sapožnikovos knygoje yra pakankamai įdomios informacijos teisėsaugai, o ir eiliniams piliečiams, norintiems daugiau sužinoti apie pirmuosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metus.
Remdamiesi pasamdyto specialisto Tomo Janeliūno įvertinimu, prokurorai Kaltinamajame akte daro tokią išvadą: išleisdamas Galinos Sapožnikovos interviu knygą „Išdavystės kaina“, Povilas Masilionis „užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, viešai pritarė ir šiurkščiai menkino 1990–1991 metais agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ir joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos gyventojams“. Tam, kad būtų svariau ir įtikinamiau, prokuroras Tomas Uldukis čia priduria net aiškiai pritemptą teiginį: esą Povilas Masilionis „šios knygos lietuviškojo leidimo įžangoje „Leidėjų žodis“, kuri pasirašyta jo vardu, pritarė Galinos Sapožnikovos knygos „Kas ką išdavė“ teiginiams.“ (Beje, pasamdytas specialistas Tomas Janeliūnas mano poziciją, išdėstytą įžangoje, vertina kiek atsargiau).
Kur yra tas pritarimas, pone prokurore! Iš pateiktos mano įžangoje Voltero citatos ir išdėstytos mūsų leidybinės akcinės bendrovės pozicijos – necenzūruoti knygų autorių net nepritariant jų mintims – paaiškėja priešingas įspūdis. Tiesa, įžangoje yra abejonės dėl Sausio įvykių ir Medininkų žudynių tyrimo objektyvumo, pastabos dėl tyrėjų nenoro ieškoti paslaptingai dingusių dokumentų ir liudininkų parodymų, apie ką rašo viešojoje erdvėje ne tik Galina Sapožnikova, bet ir kai kurie Lietuvos žurnalistai. Todėl čia savo abejonėmis aš palaikau ir juos. Be to, iš Kaltinamojo akto pirmą kartą gyvenime sužinojau, kad abejonės dėl tyrimo objektyvumo gali būti net užgaulios ir įžeidžiančios.
Atskirai norėtųsi pakalbėti apie tą papildomą, teismo iniciatyva už 1336 eurus surengtą, kalbinę (lingvistinę) Galinos Sapožnikovos knygos ir mano įžangos joje ekspertizę, kuri net užhipnotizavo prokurorą ir paskatino jį dar labiau sugriežtinti kaltinimą knygos leidėjui: nuo tarybinės agresijos „menkinimo“ iki jos „neigimo“. Tą ekspertizę tendencingai pritemptai atliko Lietuvos teismo ekspertizių centro Dokumentų ekspertizių skyriaus vyr. ekspertė Gintarė Herasimenkienė. Dar kartą iš konteksto buvo ištraukti visi įtartini Galinos Sapožnikovos interviu knygos sakiniai, tik jie sudėlioti į specialias lenteles. Kūrinio ekspertizės išvada nepatvirtina 170(2) BK straipsnio reikalavimų: „Teksto kalbinė raiška nėra šiurkšti (vulgari, žargoninė), nėra formuluojami grąsinimai“. Ją esą padaro užgaulia tų įvykių menkinimas, nors tai turėtų nustatyti ne kalbininkai, bet objektyvūs, nepolitizuoti teisėjai.
O mano įžangos kalbinio vertinimo išvadoje užgaulumo iš viso neliko, nors prokurorui Tomui Uldukiui jo sugriežtintame kaltinime tas užgaulumas pavirto net pačių žudynių užgauliu, įžeidžiančiu neigimu. Kodėl taip fantazuojame, prokurore? Ir be jokių ribų! Nejaugi buvo gautas specialus užsakymas?
Dabar – dėl pritarimo. Kalbininkė esą įžvelgianti mano pritarimą Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ turiniui, tačiau tik tais klausimais, kurie paminėti „Leidėjų žodyje“. „Pritarimo“ klausimai, kaip anksčiau pabrėžiau, susiję su abejonėmis dėl minėtųjų rezonansinių bylų tyrimo objektyvumo ir tyrėjų nenoro ieškoti paslaptingai dingusių pirminių dokumentų. Tai – irgi tik teisėjų, o ne kalbininkų reikalas.
Pateikęs Lietuvos skaitytojams Galinos Sapožnikovos knygą, t.y. alternatyvią oficialiajai versiją apie 1991 metų tragiškojo Sausio įvykius ir žudynes Medininkų pasienio poste, aš norėjau paskatinti mūsų teisėsaugininkus galų gale atsikratyti politikų įtakos ir iš tiesų imti vertinti faktus tik pagal įstatymus ir sąžinę. Jei kas buvo teisininkų anksčiau nuspręsta ne taip, negėda būtų sugrįžti atgal ir viską spręsti iš naujo, nenutylint net nepatogių dokumentų ir liudininkų parodymų. Juk tų įvykių vertinimui yra net panaikintas senaties terminas.
Apie tai aš rašiau dar 2012 metais prie šios mano bylos pridėtame straipsnyje „Kokia spalva politikos jūroje: 1991 metų sausio 13-oji baudžiamosiose bylose“, siūlydamas Lietuvos generalinei prokuratūrai, remiantis BPK 444 straipsniu, atnaujinti vadinamųjų perversmininkų baudžiamąją bylą Nr.1-2/-1999, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Deja, kaip ir pranašavau tada straipsnyje, tos bylos atnaujinti neleidžia kitaminčius Lietuvoje vis aršiau puolantys politikos „vanagai“. (Nors iš tiesų tai ta Sausio 13-osios byla, kaip ir Medininkų žudynių byla, tebesitęsia – tik, žinoma, į vienus vartus, kaip ir suprojektavo politikai).
Vėliau paaiškėjo, kad politikos „vanagai“ yra palaikomi net mūsų politizuotos teisinės sistemos. Juk kitaip, kaip jų palaikymu, nepavadinsi Aukščiausiojo Teismo teisėjų išvados 2013 m. sausio 22 dienos nutartyje žurnalisto Algirdo Paleckio baudžiamojoje byloje: esą „neturi būti iš naujo aiškinamasi, kas vyko 1991 m. sausio 13 d.“ Vadinasi, ir BPK 444 straipsnio Lietuvai jau nebereikia, nes politizuotose bylose negali būti naujų aplinkybių. O tai yra dar vienas žingsnis į policinę valstybę!
Išleistos lietuvių kalba Galinos Sapožnikovos knygos tiražo konfiskavimas Europos Sąjungos valstybėje ir baudžiamoji byla knygos leidėjui jau sulaukė reakcijos pasaulyje. Sužinoję apie tokį cenzūros siautėjimą Lietuvoje, Jungtinių Amerikos Valstijų knygų leidėjai kreipėsi į to kūrinio autorę ir pasiūlė jos knygą išversti į anglų kalbą bei nemokamai išleisti Amerikoje. Prasidėjus mano teismui, Galinos Sapožnikovos knyga anglų kalba buvo išleista. Ji plinta ir internete. Ypač lietuviškasis variantas. Todėl nebejuokinkim daugiau pasaulio. Šioje situacijoje reikėtų knygų leidėją pagal BK 170(2) str. 1 dalį išteisinti, vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p. (nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių), ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 170(2) str. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, būtina grąžinti leidėjui neteisėtai konfiskuotos, anksčiau niekur neuždraustos knygos tiražą bei leidyklos kompiuterį. Antra vertus, kartu reikia išsiaiškinti, kas kompensuos mums už valdininkų ir politizuotos teisėsaugos per pusantrų metų sužlugdytą mūsų leidybinę akcinę bendrovę. Juk visur oficialiai tvirtinama, kad Lietuva yra teisinė valstybė, o teisinėje valstybėje paprastai atlyginami dėl valdininkų ir teisėsaugos kaltės patirti nuostoliai!
Beje, mūsų politizuotoje teisinėje sistemoje galimas ir kitoks šios baudžiamosios bylos finalas: lietuviškųjų politikos „vanagų“ siautėjimo atmosferoje net niekur prieš tai neuždraustos knygos leidėjas vis tik gali būti nuteistas. Tuomet mane teiskite kartu su 1991-aisiais metais buvusiu mūsų respublikos Valstybės saugumo departamento direktoriumi Mečiu Laurinkumi. Mat, po to, kai aš sužinojau, kad vadinamųjų perversmininkų baudžiamojoje byloje yra duomenys, Valstybės saugumo departamento 1991-ųjų sausio 13-osios naktį gauti eterio kontrolės metu, nuo to laiko ėmiau abejoti mūsų teisinės sistemos objektyvumu. O eterio kontrolės metu buvo įrašyti tokie tarybinių kariškių pokalbiai, kurių dalį čia pagarsinsiu (verta iš rusų kalbos): „Aš Gurzufas, >>> priimu, Gurzufas – priešais pastatas, iš kurio šaudo už žmonių nugarų su optiniu, su optiniu, priimu >>> (x) ne, jūs supratote? Priimu >>> (x) Granitas, jūs supratote, Granitas B2.“ Ir toliau: „Aš Gurzufas 74, priimu >>>jūs supratote, priimu >>>. Mus apšaudė iš miesto pusės, priimu >>> Jūs supratote, priimu >>> Ugnis pavieniais šūviais? Priimu >>> pavieniais. 38-as, į ugnį neatsakyti, į šaudymą neatsakyti, priimu >>> 38-as, taip >>> žmones paslėpti >>> Aš 38-as, taip – Granitas, priimu“ ir t.t.
Tie ir daugiau Valstybės saugumo departamento 1991 metų sausio 13-osios naktį eterio kontrolės metu gautų liudijimų teismuose buvo atmesti kartu su kitais, kurie prieštaravo politikų jau suformuotai versijai. Jie, šie atmestieji liudijimai iš eterio, yra Sausio 13-osios bylos 298-ajame tome, 64-67 puslapiuose. Todėl dar kartą akcentuoju: jei nuteisite knygų leidėją, teiskite kartu ir buvusį Valstybės saugumo departamento šefą Mečį Laurinkų, Sausio 13-osios byloje paviešinusį oficialiosios versijos formuotojams politikams nenaudingą informaciją.
Pagal LR Konstitucinio Teismo pirmininko A.Žalimo sukurptą ir Lietuvos konservatorių bei liberalų (JAV 5 kolonos Lietuvoje) prastumtą LR Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnį (“sovietinės okupacijos neigimas”) gali būti pasodintas, praktiškai, bet kuris Lietuvos pilietis – straipsnio dispozicija sukurpta taip, kad žmogus iki paskutinės minutės gali galvoti, jog elgiasi teisėtai ir teisingai, sako savo nuomonę ir gali tai daryti, remiantis LR Konstitucijos 25 str., visada bet kuriuo klausimu. Tačiau minėtas straipsnis yra konservatorių tyčia atsietas nuo kaltės – žmogaus psichinio santykio su daroma veika, jo noru siekti įstatymo uždraustų tikslų ir tyčia pažeisti įstatymo saugomą visuomeninį gėrį. Šis straipsnis saugo konservatorius nuo kritikos, nuo žmonių teisėto noro žinoti, gauti informaciją, ją laisvai skleisti, kritiškai vertinti “nekaltai pradėtų konservatorių/liberalų” veikėjų darbus ir jų pasekmes (MN, Bankų vagystes, naktines reformas, independence aferas ir pan.). Ir čia bet kuris Lietuvos pilietis gali patekti po konservatorių kruopščiai suformuotu teisėsaugos ir žiniasklaidos presu, kadangi bet kurio žmogaus elgesio, pagal minėto LR BK 170-2 straipsnio sumanytojus, vertinimas yra atiduotas “vertintojui” – konservatorių kruopščiai atrinktam tyrėjui, prokurorui, teisėjui, skundikui-patriotui – o šie jau bet kurį jūsų žodį, net “Tėve mūsų”, gali išversti taip, kad tapsite akimirksniu bibliniu nusikaltėliu. Jie tai per 30 metų puikiai išmoko daryti. Bet kokia analizė numato logikos operacijas. Pavyzdžiui, lyginamoji analizė bet kurį per daug smalsų atves prie išvadų, bipolinių opozicijų – tada-dabar, geriau-blogiau, daugiau-mažiau, teisinga-neteisinga, teisėta-neteisėta. O čia jūsų lauks konservatorių sukurptas LR BK 170-2 str. ir paslaugus “vertintojas”, kuris jus, nepriklausomai nuo jūsų kaltės ir veikos, lengvai padarys nusikaltėliu, o jeigu jūs gimėte iki 1990 metų landsbergio laisvės ir saulės, tai demaskuoti jus – genetinį Kremliaus agentą – vieno kavos puodelio reikalas.
A.Paleckis gal ir nėra daug kam draugas, tačiau tiesa yra didesnis draugas. O tiesa Lietuvoje dabar tokia, kad į kalėjimus dabar sodina ir po teismus tampo tie, kurie turėtų patys iki gyvos galvos sėdėti Lukiškėse su viso turto konfiskacija. “Valstybė, kuri nevykdo teisingumo, yra tik plėšikų gauja” (Šv. Augustinas).
Paremk žodžio laisvę Lietuvoje.
Šiandien jie represuoja Algirdą Paleckį, Povilą Masilionį, V.Ivanovą, Ž.Razminą, susidoroja su kitaminčiais, persekioja juos darbe, neleidžia savęs realizuoti profesinėje veikloje, persekioja kitaminčių šeimos narius, – rytoj jie ateis tavęs.
“Pilietinės visuomenės abejingumas atveria kelią į valdžią niekšams” (Platonas).
Nebūk abejingas, nelauk, kol varpai ims skambinti tau…
Baltijos šalių sostinėse vyks mitingai Algirdui Paleckiui palaikyti
Kol visa Lietuva įnirtingai kapstosi konservatorių-liberalų kontroliuojamos purvasklaidos nuolat keliamuose isteriškuose skandaluose – Mijos-Zvonkės kivirčuose, Kildišienės apatiniuose, verygomachijose, karbauskio trašose, vaiko teisių apsaugos tarnybos išpuoliuose ir pan., – į Lietuvą atvyko ir patogiai, amžinos rotacijos būdu nuolatinei dislokacijai įsitaisė JAV/NATO karo nusikaltėlių, agresorių, žudikų gauja, tyliai kolonizavo ir okupavo “suverenią” bananų respubliką, ir su nuostaba sau stebi, kaip čiabuviai net nereaguoja į okupacijos faktą – Kildišienės apatiniai yra svarbiau už Lietuvos laisvę ir lietuvių gyvybę?. Lietuvoje masiškai susidorojama su opoziciniais knygų leidėjais (Povilas Masilionis), žurnalistais (Simonas Zagurskas), blogeriais, ribojamos žodžio laisvė, savivaliauja valstybės tarnautojai, teisėsaugininkai, tačiau jokių protestų, maršų, peticijų…. Kaip tai Vakarų kolonizatoriams pavyksta?
10 manipuliavimo masine sąmone strategijų
Amerikiečių lingvisto Noamo Chomskio straipsnis, paskelbtas knygos „Tylusis ginklas ramiems karams“ motyvais. Bazinis socialinės kontrolės elementas – dėmesio nukreipimo strategija. Tikslas – nukreipti visuomenės dėmesį nuo svarbių problemų, kurias sprendžia ekonomikos ir politikos elitas, o tai atliekama pasitelkus „potvynio“ ar „užtvindymo“ nereikšminga informacija technologiją.
Dėmesio nukreipimas.
Ši strategija reikalinga, kad žmonės neturėtų galimybės gauti svarbių žinių mokslo, ekonomikos, psichologijos, neurobiologijos, kibernetikos srityse. „Pastoviai nukreipkite piliečių dėmesį nuo realių socialinių problemų, laikydami juos nelaisvėje tų problemų, kurios neturi jiems patiems beveik jokios reikšmės. Visuomenė turi būti nuolat užimta, užimta ir dar kartą užimta, ji neturi mąstyti“ („Tylusis ginklas ramiems karams“).
Sukurti problemą – pasiūlyti sprendimą
Metodas dar vadinamas „problema-reakcija-sprendimas“. Sukuriama problema, „situacija“, kuri sukelia konkrečią visuomenės reakciją, kad žmonės imtų trokšti ją išspręsti. Pavyzdžiui, leidžiama išaugti nusikalstamumui gatvėse ar organizuojami kruvini teroro aktai, kad piliečiai imtų reikalauti priimti įstatymus dėl padidinto saugumo ir imtų trokšti politikos, apribojančios pilietines teises. Arba galima inicijuoti ekonominę krizę, kad paskui galima būtų įteisinti, kaip neišvengiamą blogį, pilietinių teisių apribojimą ir valstybės žinybų demontavimą.
Laipsniškumo strategija
Kad galima būtų įgyvendinti nepopuliarius sprendimus, reikia paprasčiausiai daryti tai palaipsniui, lašas po lašo, ne vienerius metus. Būtent taip buvo įpirštos iš principo naujos socialinės ekonominės sąlygos (neoliberalizmas) 9 ir 10 dešimtmečiais: valstybės vaidmens apribojimas, privatizacija, nepatikimumas, lankstumas, masinė bedarbystė, atlygis už darbą, kuris jau nebeužtikrina oraus gyvenimo. Kitaip sakant, buvo įgyvendinti visi tie pokyčiai, kurie, jei būtų įdiegti staiga, sukeltų revoliuciją.
Atidėjimo strategija
Dar vienas būdas priimti nepopuliarius sprendimus – pateikti juos kaip „skausmingus, bet neišvengiamus“ ir pasiekti šiuo momentu, kad žmonės pritartų, jog tie sprendimai būtų priimti ateityje. Gerokai paprasčiau susitaikyti su nešvengiamais praradimais ateityje, nei aukotis dabar. Pirmiausiai dėl to, kad aukotis nereikia dabar, nedelsiant, o antra – kažkodėl žmonių masė visuomet guodžiasi naiviomis viltimis, kad „rytoj viskas pasikeis į gerąją pusę“ ir kad aukojimosi, kurio iš jų reikalauja, pavyks išvengti. Tai suteikia žmonėms daugiau laiko susitaikyti su neigiamais pokyčiais ir nuolankiai priimti juos, kai ateis laikas.
Meilikavimas su žmonėmis
Didžioji dalis reklamos, skirtos plačiajai publikai, naudoja kalbą, argumentus, simbolius ir ypač intonacijas, apskaičiuotas vaikams. Tarsi žiūrovas būtų dar mažas vaikas ar nepilnaprotis. Kuo smarkiau siekiama apgauti, tuo infantilesnis turi būti bendravimo tonas. Kodėl? „Jeigu kreipiatės į adresatą taip, tarsi jam būtų 12 metų ar mažiau, tai pagal suvokimo dėsnius yra tikimybė, kad adresato reakcija bus nekritiška – kaip vaiko“ („Tylusis ginklas ramiems karams“).
Daugiau emocijų, mažiau samprotavimų
Emocinio aspekto panaudojimas – klasikinė technologija, skirta blokuoti racionalią analizę ir kritišką suvokimą. Be to, panaudojant emocinį faktorių, paprasčiau atverti duris į pasąmonę, kad įdiegtume ten mintis, norus, baimes, būgštavimus ar reikalingus elgesio modelius.
Padaryti žmones neišmanėliais ir vidutinybėmis
Reikia sukurti priklausomą visuomenę, nesugebančią suprasti socialinės kontrolės bei engimo metodų ir technologijų. „Švietimo, skirto mūsų žemiausiems visuomenės sluoksniams, kokybė turi būti vis skurdesnė ir skurdesnė, kad tamsumo praraja tarp žemiausio ir aukščiausio socialinio sluoksnio taptų nebeįveikiama („Tylusis ginklas ramiems karams“).
Skatinti mases žavėtis vidutinybe
Diegti žmonių masėms mintį, kad madinga būti buku, gašliu ir neišauklėtu.
Didinti kaltės jausmą
Padaryti taip, kad individai manytų, jog jie patys kalti dėl savo bėdų ir nesėkmių dėl intelekto, sugebėjimų ar pastangų trūkumo. Tokiu būdu, vietoje to, kad sukiltų prieš egzistuojančią sistemą, individai pasijus bejėgiais ir užsiims savigrauža. Tai veda į depresijos būseną ir efektyviai užkerta kelią žmogaus veiksmams. O be veiksmų nebus revoliucijos.
Žinoti apie žmones daugiau nei jie patys apie save žino
Per pastaruosius 50 metų mokslo pasiekimai paskatino didelį atotrūkį žiniose tarp pagrindinės žmonių masės ir tų, kurie priklauso valdančiam elitui ar yra jų panaudojami. Dėka biologijos, neurobiologijos ir taikomosios psichologijos sistema naudojasi pažangiomis žiniomis apie žmogaus esybę tiek fizine, tiek psichologine prasme. Sistema geriau supranta paprastą žmogų negu jis pats save supranta. Tai reiškia, kad daugeliu atvejų sistema turi daugiau valdžios individams negu individai valdžiai.
Žinoma, kas rašoma Lietuvos sisteminės valatkodelfinės propagandos ruporuose – Litras, 15 gramų, triguba TV narkotikų dozė TV3, (dez)InfoTV ir pan. – pirmiausia yra melas, užsakytas konservatorių ir liberalų, kurie iš JAV tarptautinių nusikaltėlių gavo teisę kontroliuoti Lietuvos masinės (dez)informacijos priemones ir per jas terorizuoti lietuvių tautą. Tačiau šiuo atveju 15gramų atskleidė, pats to nenorėdamas, visų Lietuvos nekaltai pradėtų konservatorių, liberalų, socdemų, fašistų, nacionalistų vieną iš “sėkmės” formulių – “Didelius pinigus galima tik pavogti. – O užsidirbti? – Užsidirbti, Šura, galima tik hemorojų” (garsiojo Ostapo Benderio citata iš knygos “Aukso veršis”).
Kad konservatorių, liberalų klonai Seimo narys P.Urbšys, P.Nevulis, A,Guoga sugeba, “tarnaudami” tautai, prisikrauti sau kišenes Ostapo Benderio metodais, nieko jau nebestebina – sąjūdiečiai jau 30 metų taip “tarnauja” Lietuvai. Keista, kad dar yra, ką vogti – tarybų valdžios palikimas nėra begalinis
Kol elitas vagia iš tautos, valdžia svaigina piliečius milžiniškomis melo propagandos dozėmis ir terorizuoja tiesą skelbiančius piliečius, slopina objektyvius informacijos šaltinius.
Jeigu atsirastų pirkėjas, tai ir pieštuką galima parduoti už milijoną. Vargu ar kas pirks?
Kartą Maskvoje prie Kremliaus užėjau į vieną sendaikčių-antikvariato parduotuvę. Nustebau, kai tuščias popieriaus lapas su vienu brūkšneliu buvo įvertintas 1500 rublių. Tuo metu tai buvo ganėtinai dideli pinigai. Paklausiau, gal apsiriko, padėdami kainą. Pasirodo ne. Tuščiame popieriaus lape brūkšnelis padėtas paties Lenino! Ką čia ir pridursi. Pardavus gali vėl brūkštelti ir pasakyti, kad padėjo Leninas. Super biznis.
Tai parašiau todėl, kad stebisi, kodėl mano kaimynas P.Urbšys taip brangiai pardavė žemę. Koks kieno reikalas. Neverta net aiškintis, bet ryšium su tuo reikia ,,pareketuoti” kaimyną. Galėtų kokį šimtelį euriukų pravesti Fondui, kuris rūpinasi nelaimėliais. Aišku juokauju, bet tai įstatymas nedraudžia.
Neseniai taip ,,pasielgiau” su Povilo kolega (aferistu) iš Seimo P.Nevuliu. Šis sulaužęs šonkaulius kaimynui, apkaltino nukentėjusį, prisiteisė pinigų, pastarąjį vos nepasodino ,,kaliuzėn”. Išvengė teistumo tik medikų-ekspertų dėka. Kad neviešinčiau numetė fonde pinigų, o prieš tai informavo prokuratūrą, kad reketuoju jį. Užvesta byla.
“Niekšų valdžia – bausmė visuomenei už abejingumą” (Aristotelis)
Kiek žinau P.Urbšys išminties žymiai daugiau turi už savo kolegą ir nemanau, kad parašys pareiškimą, kad reketuoju?
Ko gero esu ,,reketininkas – recidyvistas”. Anksčiau bandžiau ,,reketuoti” maklerį – azartinių lošimų milijonierių Antaną Guogą, kai pasigyrė, kad kelius milijonus nori investuoti ir pastatyti katalikams bažnyčią. Pakvailinau ir paprašiau, kad protingiau būtų, kad paremtų Fondo globojamus našlaičius. Tai nei ,,privieto”, nei ,,atvieto” (nei labas, nei sudie). Dingo. Apsigalvojo ir net bažnyčiai milijonų nebeskyrė. Sau reklamą pasidarė, atseit, koks ,,nesavanaudis ir dosnus”. 🙂
Liberalas ir tautos “tarnas”, viarslinykas Antanas Guoga niekaip negali išsimiegoti – lova jo nepatogi, masiulinė kažkokia.
Lietuvos liberalų …hmhm… sąjūdis paragino savo lyderį R,Šimašių tapti LT liberalų vadu, siekti naujų aukštumų, pralenkti Eligijų Masiulį ir net Ostapą Benderį. “Vagystės liberalo žodyne vadinamos reformomis. Kai visuomenės pinigai vikriose liberalo rankose dingsta lyg triušis skrybelėje. Ir atsiranda… Tai jau ne visuomenės reikalas…
Kas yra lietuviško išpilstymo liberalas arba liberalizmas Lietuvoje?
Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, galima būtų apibūdinti vienu žodžiu – liberalizmas. Tuo sunku patikėti, iš visų jėgų bandai save įtikinti, kad to negali būti todėl, kad tai neįmanoma. Tačiau kiekvieną kartą, kai susitinki gyvenime su trykštančiu optimizmu, fontanuojančiu reformomis, žeriančiu Ostapo Benderio vertus pažadus, iki koktumo besišypsančiu veikėju liberalu – politiku, valstybės tarnautoju, teisėju, pareigūnu, žurnalistu, ekspertu – kurie visada pasiruošę tau „padėti“, suteikia tau viltį, o po to tave apiplėšia visais įmanomais būdais, yra sunku susitaikyti su mintimi, jog vienintelė sėkmės formulė Marijos žemėje beliko liberalizmas?…
Bet kuris Lietuvos pilietis, neabejoju, savo santykiuose su valstybe yra patyręs tokį jausmą ir galėtų papasakoti savo liberalią istoriją. Pavyzdžiui, važiuoji automobiliu, priekyje važiuojantis juda keistai lėtai. Parodai , kad lenki, tačiau lenkiamas automobilis staiga padidina greitį. Įpusėjęs manevrą, tu jau esi priverstas spausti akseleratorių iki dugno, kadangi iš priekio artėja kliūtis. Visas išprakaitavęs aplenki, o po savaitės gauni iš policijos nutarimą, jog viršijai greitį, kadangi tuo automobiliu, kuris sukėlė avarinę situaciją važiavo … slaptas patrulis su greičio matavimo įranga!! Ir tokių liberalizmo pavyzdžių apstu visose liberalios Lietuvos gyvenimo sferose. Tiesiog plaukai piestu stojasi, kai išgirsti pasakojimus apie didžiausią atstumą tarp piliečio teisėtų lūkesčių ir gauto liberalaus rezultato – tai didžiausio nusivylimo istorijos iš santykių su visų keturių Lietuvos valdžios šakų ir elito, kuriuose įsitvirtino liberalai, atstovais. Jų mėgstama mantra yra „Pats esi kaltas“. Tačiau jeigu jam pavyko tave apgauti, tai dar nereiškia, kad tu esi kvailas – tai reiškia tik, kad tu pasitikėjai liberalu daugiau, nei jis buvo to vertas.
Kas yra liberalizmas Lietuvoje? Šį keistą žodį yra labai sunku adekvačiai suvokti ir išversti į bet kokią kalbą. Ne tik į lietuvių. Todėl perteikti šio žodžio giluminę prasmę įmanoma tik ilgos eilės sinonimų pagalba., Pavyzdžiui, liberalizmas tai „neįtikėtinas įžūlumas“, „peržengianti bet kokias padorumo ribas niekšybė“, „ypatingai ciniškas melas“, „įžūlumo ir cinizmo viršūnė, kuri tiesiog nokautuoja oponentą“, „neeilinis chamiškumas“, „neįmanomas melas“, „neregėtas įžūlumas“ ir t. t. Kas yra liberalizmas praktikoje geriausiai iliustruoja tokie pavyzdžiai iš biblinio folkloro :
– jaunuolis, kuris nužudė savo tėvus, prašo teisėją jo pasigailėti tuo pagrindu, kad jis dabar yra našlaitis;
– žudikas su kruvinu durklu stovi šalia savo aukos lavono. Jūs , išgirdęs pagalbos šauksmą, pribėgate ir klausiate : „Kas atsitiko?!“. Žudikas jums paduoda savo durklą ir sako : „Jūs nužudėte žmogų.“, ir vėliau jis visuose teismuose duos visas šventas priesaikas, kad būtent jūs, atsitiktinis praeivis ir esate tas žiaurus žudikas.
Tai – liberalizmas, kuomet žmonės gali prisiekti visais Šventaisiais, jog sakys tiesa, tik tiesą ir nieko daugiau tik tiesą, ir čia pat gali pasakyti siaubingą melą, nuo kurio nukentės visiškai nekalti žmonės. II Pasaulinio karo metais varginga serbų šeima išgelbėjo nuo nacių mažą mergaitę Madeleine Albright. Miela mažylė išaugo į putlią ponią, tapo JAV Valstybės sekretore ir nepamiršo „padėkoti “ savo gelbėtojams serbams – pasiuntė JAV „asus“ subombarduoti visą Jugoslaviją. Garsus amerikiečių advokatas Alanas Dershowitz‘as apie liberalizmą parašė net to paties pavadinimo knygą, kurioje išgyrė liberalizmą kaip labai veiksmingą ir unikalią strategiją, beribis – įžūlus liberalus melas visada apsivainikuoja pergale teisminėse bylose. Dershowitz‘as savo advokato praktikoje seniai naudoja liberalią taktiką, kuri jam be jokių sąžinės priekaištų leido apginti teisme garsų šeimos žudiką O‘Džei Simpsoną arba be jokio sąžinės graužimo leido jam reikalauti taikyti terorą „palestiniečių teroristų“ šeimų nariams – visiems be išimties.
Liberalizmą galima pažinti pagal šiuos požymius:
– pribloškiantys liberalų veiksmų įžūlumas ir cinizmas;
– melas, šmeižtas, apgaulė, apkalbos, priesaikos sulaužymas, išdavystė, išpuoliai, sabotažas;
– svetimų nuopelnų pasisavinimas, savo nusikaltimų priskyrimas aukoms ir priešams;
– dvigubi elgesio standartai;
– visų moralės normų, gailesčio, užuojautos , orumo paniekinimas;
– pačių šlykščiausių priemonių prieš oponentą panaudojimas, kurios yra jokiu būdu nepriimtinos oponentui, ir dėl to oponentas nesitiki jų ir iš savo priešininko. Asmuo, naudojantis liberalius metodus, visada veikia iki galutinės pergalės, veikia, kol yra bent mažiausia galimybė veikti – liberalas net pagautas už rankos vagiant nepripažįsta pralaimėjimo, jis gali pripažinti taktinį atsitraukimą, kad vėliau galėtų suduoti naują niekšišką smūgį. Pagal liberalizmo principus yra sukurta Izraelio specialiųjų pajėgų kovos be ginklo sistema Krav-Maga, kurios esminis bruožas ir yra „negarbingi“, klastingi kovos būdai ir veiksmai – smūgiai į tarpkojį, dūriai pirštais į akis, įkandimai ir panašiai. Apie liberalizmo metodų panaudojimo praktiką Lietuvoje reikia kalbėti garsiai dabar, kol jie dar bando vaidinti teisingus, dorus, sąžiningus – vėliau jie net nebandys apsimesti ir niekšybę paskelbs įstatymu. Tada bus vėlu. Tam kažkiek galėtų padėti liberalių veikėjų, pasižymėjusių savo stulbinančiai nepadoria veikla įvairiose srityse, parodomasis sąrašas, kad bent jau žmonės žinotų, ko galima iš jų laukti ir būtų pasirengę. Lietuvos informacinio karo nusikaltėlius, sisteminės žiniasklaidos propagandistus ir Facebook tinkle siautėjančius grupių “Jorkšyro elfai”, “Rusiškų prekių boikotas” , “Vakcina nuo vatnikų”, ir pan. veikėjus į tokį gėdos stulpo sąrašą galima įrašyti visu sąrašu in corpore – jie visi veikia čia aprašytu liberaliu būdu.
Liberalas nemoka dirbti – jo tikslas yra uždirbti, todėl darbo galima ir nepadaryti – svarbu gauti pinigus.
Jų jautrias ir poetiškas sielas labai žeidžia, jeigu padorūs Lietuvos žmonės smerkia taip paplitusį liberalų tarpe nepadorumą, iškrypimus, parazitinį gyvenimo būdą. Liberalų trečiarūšių “patriotų” požiūris rodo viso jų liberalumo, demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių suvokimo skurdą ir melą. Kiek liberalas nebūtų išsilavinęs, tačiau kiaulės, tūnančios juose, jiems niekaip nepavyksta paslėpti – ji išlenda iš liberalo jau trečiame liberalo sakinyje. Pasirodo, lietuviški liberalai yra tie, kurie už laisvę, bet pasiruošę nužudyti kiekvieną, kuris turi kitokią nuomonę, nei liberalų. Liberalai visada už įstatymo viršenybę, tačiau tik liberalų nusikaltimams, vagystėms, aferoms legalizuoti ir apsaugoti nusikalstamu būdu įgytą turtą. Jeigu liberalas retais atvejais pelnytai ir pagrįstai yra nuteisiamas už vagystes, tai jie vadina represijomis, neteisybe. Liberalai už lygybę, tačiau tik išrinktiesiems saviems liberalams, o smurtas prieš visus kitus galimas ir būtinas, jeigu jis padeda liberalui sukti nešvarų jo bizniuką. Liberalams korupcija yra vienintelis būdas pasiekti liberalų dominavimą sociume. Jie tie, kurie sugeba elgtis kaip gyvuliai, tačiau visada galvoja, kad yra aukštesnės civilizacijos ateiviai Žemėje. Liberalas gimė tam, kad viešą interesą padaryti liberalo privačiu interesu ir širdžiai mielu skaičiuku savo asmeninėje banko sąskaitoje. Liberalas bent dieną nepadaręs aferos, niekšybės, finansinio nusikaltimo ar šiaip kiaulystės, jau kitą dieną yra atleidžiamas iš liberalų partijos su įrašu – “Tapo komunistu”. Jeigu liberalas bent kartą pasielgia sąžiningai, kažkur visatoje atsiranda nauja žvaigždė. Jeigu liberalas sako, kad elgiasi sąžiningai ir garbingai, reiškia, kad jūsų turtą liberalas jau pavogė, todėl ragina tokiu būdu susitaikyti su neteisybe. Liberalas ne kalėjime, tai ne jo nuopelnas, o tik prokuratūros ir teismo, kuriuose dirba tokie patys liberalai, korupcija ir darbo trūkumas. Liberalų suplanuotos, liberalų pagimdytos totalinės korupcijos tikslas yra pasisavinti visuomenės turtą ir likti nenubaustam, o tam reikia, kad prokuratūroje ir teisme dirbtų idėjiniai broliai liberalai, kurie niekšybę visada užjaučia, supranta, toleruoja, o tiesos ir teisingumo nekenčia.
Liberalo kasrytinė malda skamba taip:
Parduosiu mamą ir Tėvynę,
Parduosiu velniui dūšią liberinę,
Kad tik manojoj piniginėj,
Skambėtų Judo sidabriniai.
Jeigu liberalas laimingas, kažkur verkia tūkstančiai jo nuskriaustų varguolių. Kai Odesoje yra deginami žmonės arba Donecke žudomi vaikai, liberalai sako, kad to reikia liberaliai demokratijai. Liberalui nusikaltimas yra tik veikla, kuri duoda pelną, todėl jie siekia legalizuoti visus nusikaltimus ir iškrypimus – prostituciją, narkotikus, ginklų prekybą ir pan.,- liberalui pinigai nekvepia, svarbu, kad jų būtų daug. Kokiu būdu jie įgyti, tai jau klausimas “ne šios dimensijos”.
Liberalai neturi Tėvynės – jiems Tėvynė ten, kur daugiau moka, Tėvynė jiems ne ten, kur gimė, augo, kur gyvena jų tėvai, artimieji, draugai, ne ten, kur sielai gera, o ten, kur liberalo užpakaliui šilta.
Beribės galimybės atsiveria liberalui, kai jie užgrobia valstybę – bet koks nacionalinis projektas jiems žada neregėtas galimybes pavogti ir likti nenubaustam. E.Šimašius didelis “reformų” meistras, gabus Ostapo Benderio mokinys… o ir nacionalinis stadionas, Vilniaus metropolitenas ir panašūs projektai, kur galima pavogti ypatingai daug, lyg tyčia iš dangaus krenta liberalams… Ir liberalo širdis-kalkuliatorius blaškosi lyg padūkusi, nujausdama taip mielą jai dolerių, eurų kupiūrų šnarėjimą, ir kviečia į kovą dėl seimo nario, prezidento, mero posto – viskas gi korumpuota, viskas apmokėta, viskas kontroliuojama… Ir mokės už visą šitą liberalią puotą maro metu tas trečias, tas vargšas, tas liberalų apvogtas – Lietuvos tauta, ji jau 30 metų krauju moka už liberalų nusikaltimus, ir vėl mokės. Tik išrinkite liberalą prie lovio, o jis jau žino mažiausiai 1000 santykinai sąžiningų būdų, kaip atimti pinigus iš lietuvių tautos
