Tag

liberalizmas

Browsing

 

Gimiau 1980 metais ir galiu lengvai palyginti kaip Labanoro giria atrodė tada, prieš 20-30 metų. Labai mėgau keliauti po ją, kaip ir dabar. Tai buvo fiziškai dviračiu neaprėpiamas senų miškų pasaulis, kuriame buvo tiek gamtos, kad šiurpuliukai kūnu nueidavo. Žinojau, kad kažkur kerta, nes juk ir mano tėvukas eiguliu dirbo, bet tų kirtimų niekur nesutikdavau. Nedideli plyno kirtimo ploteliai pasimesdavo toje girioje, kaip adata šieno kupetoj. O daugiausiai kirsdavo neplynai ir visi kaimo žmonės turėjo darbo, nes darbas buvo daugiausiai rankinis, miške dirbdavo su arkliais, kurių vien tik mano (Januliškio) girininkijoje buvo keturi. Atvažiuoja tokie vežimu, pasikrauna medieną, o išvežus nė žymės nelikdavo, kad čia kažkas važinėjo.

Žmonės prisimena tų laikų Miškų ūkio ministrą Algirdą Matulionį, kuris taip mylėjo Labanoro girią, kad Lakajos girininkijoje turėjo savo kambariuką ir savaitgaliais, pasiėmęs kirvuką, eigulio lydymas, pats parodydavo kurią pušį leidžia kirsti, o kurios ne. Ir neduokdie, rasdavo kirtime nubrozdintus stovėti paliktų medžių kamienus, aplaužytas jų šakas. Gero atlyginimo tokiu atveju jau nelauk.

Negyvenau saugomoje teritorijoje tada, bet mišką saugojo elementari pagarba medžiui. Ir dar tokius minėto ministro žodžius prisimena vietiniai: „Baisu ir pagalvoti, kas bus su mišku, kai jame pradės dirbti traktoriai“. Traktoriai, žinoma, atsirado, bet iš pradžių nedideli, vadinami „belarusai“. Mano tėvas su vienu tokiu traukdavo girininko atrinktus medžius iš miško. Bet tik žiemą, kad kuo mažiau miško paklotę pažeistų, kad jokių provėžų nepaliktų. Dar vėliau, apie 1999 metus, kuomet miškų urėdijų statusas pasikeitė iš biudžetinių įstaigų į pelno siekiančias valstybės įmones, atsirado godulys. Miškų valdžia prisiminė, kad yra daug „perbrendusio“ miško ir puolė jį kirsti pirmiausia. Gulė Napaleono karo žygius menančios milžiniškos pušys, kurių kadaise čia buvo ištįsi miško kvartalai. Godulys buvo tiek aptemdęs protą, kad kai steigė Kiauneliškio rezervatą paskutinei girios sengirei išsaugoti, Švenčionėlių urėdija masiniais plynais kirtimais iškirto didelę jo dalį, kol nespėjo įsigalioti rezervato paskelbimas „Valstybės žiniose“. Be to, ne kas kitas, o būtent ši urėdija, naudodamasi savo ryšiais valdžioje, net du kartus „vetavo“ Labanoro girios prijungimą prie Aukštaitijos nacionalinio parko.

Pirmą kartą tai darė dėl to, kad nacionaliniai parkai patys valdė savo miškus ir urėdija nenorėjo prarasti tokio didelio kąsnio. Vėliau nacionalinių parkų miškai vistiek perėjo urėdijų žinion, tad antras blokavimas įvyko dėl griežtesnės miškų apsaugos nac.parkuose. Urėdija negalėjo įsivaizduoti, kad negalės miškų kirsti plynai. Maždaug tuo laiku, apie 2000 metus, ir prasidėjo mano konfliktai su miškininkais, nors pats tuo metu buvau LŽŪU Miškų fakulteto studentas. Plynių girioje tik daugėjo, mažus traktorius pakeitė galinga skandinaviška technika, kuri pritaikyta tik plyniems kirtimams. Jei anksčiau mažas traktoriukas lengvai pravažiuodavo tarp medžių, tai dabartinei technikai reikia miške iškirsti judėjimo kelius (valksnas).

Yra paskaičiuota, kad nuo tada Lietuvoje yra iškirsta 100 000 ha miško vien tik didžiajai technikai skirtiems keliams, t.y. toms valksnoms, padaryti. Galop technika visiškai pakeitė žmones ir dabar miške dirba tik medkirtė su jos operatoriumi ir „valmetai“ su priekabomis, skirtomis išvežti rąstus ir pakrauti juos į sunkvežimius.

Sunku jau ir suskaičiuoti, kiek buvo prirašyta mano straipsnių prieš tuos plynus kirtimus per pastaruosius 18 metų, kiek visokių TV laidų būta. Labiausiai man tada padėjo laida „Paskutinė instancija“ ir jos vedėja Rūta Grinevičiūtė (dabar Janutienė). Po mūsų sukelto skandalo Generalinė miškų urėdija šiek tiek atsitraukė ir sumažino plynų kirtimų plotą 10 proc. Bet po kelių metų vėl padidino. Nors saugoti Labanoro girią sekėsi sunkiai, bet mano gyvenimas ėjo į priekį, baigiau ne tik Miškų fakultetą (kur mokiausi geriausiai iš viso kurso), bet ir biologiją, įstojau į geologijos doktorantūrą, bet disertacijos taip ir neparašiau, nes tuo metu svarbiau atrodė gelbėti pasaulį. Panašiai jaučiuosi ir dabar. Iš tikrųjų, man dabar niekas nebesvarbu: darbas, partijos, asmeninis gyvenimas ar net kokie nors pavojai. Svarbiausia bent dalį sengirių išsaugoti. Tada manysiu, kad gyvenimas nebuvo beprasmis. Rašydamas šį tekstą dar prisiminiau, kaip vieną vėlų 2013 metų vakarą Seimo narės Rimos Baškienės kabinete (tuo metu buvau jos padėjėjas) man gimė ko gero geriausias straipsnis apie miškus ir gamtą, kokį esu parašęs per savo gyvenimą – „Savižudė Lietuva“  Tą vakarą turėjau daug darbo su įstatymų projektais, bet mintys sukosi tik apie miškus. Išsiliejo labai greitai, per pusvalandį. Dabar skaitau ir netikiu: praėjo jau 5 metai, o atrodo, kad viskas 100 proc. tinka ir šiai dienai. Ir matyt, dar labai ilgai jis bus aktualus. Kitaip kovoti nemoku, tik plunksna, bet matydamas, kad rašyk nerašęs, o niekas nesikeičia, pernai pasitraukiau iš aktyvios gamtosaugos apskritai.

Kas atsitiko su visuomene šiemet, aš ir dabar nežinau. Galvojau, kad tokių žmonių, kaip jūs, mano mielieji, jau nebūna, jie išnyko. Kai praėjusiais metais Lenkijoje kirto Bielovežo girią – kiekvienas lenkas sukilo, nes kiekvienas lenkas Bielovežo girią laikė ir savo giria. Tuo metu aš svajojau: „O kad Lietuvoje kada nors būtų taip pat… O kad kiekvienas lietuvis Labanoro girią laikytų ir savo giria, kad sukiltų prieš jos niokojimą“. Išsipildė… Šio mėnesio pradžioje, kai pasidalinau per visą feisbuką nuvilnijusiais vaizdais su miškovežių „kamščiais“, pradėjo plynai kirsti mišką prie pat mano namų. Mano kaimynai tada sakė: „Išvažiuojam iš namų, kad viso to negirdėt ir nematyt“. Man irgi buvo neapsakomai liūdna, juk tai buvo pirmasis mano išgelbėtas miškas. Prieš 18 metų, kai jį norėjo kirsti, parašiau pirmą miškus ginantį straipsnį į vietinį laikraštį ir urėdija kirtimus sustabdė. Mišką išgelbėjo šalimais buvęs plėšraus paukščio suopio lizdas. Šiandien suopių lizdai jau nebesaugomi ir miško kirtimo mašina be jokio perspėjimo įsiveržė į tą plotą ir per dvi paras sunaikino. Jaučiausi netekęs kažko labai brangaus ir savo, nes rodės, kad tame miške kiekvienas medis tave pažinojo… Kai prieš trejus metus nuo vėžio mirė mano mama, guodžiau save: „Jei priimsi gamtą kaip savo motiną, tai niekada nesijausi našlaičiu, net jei ir tikroji tavo motina mirusi“. Dabar miršta ir motina gamta, lygiai taip pat IV stadijos vėžio apimta. Ateinu prie seniausio girios medžio, prisiglaudžiu ir galvoju: „Matai, kaip man sunku, padėk tave išsaugoti“. Taip pagalvojau ir nuėjau, žinodamas, kad Labanoro girią gali išgelbėti tiktai stebuklas. Nežinau, ar tos mano mintys nors trupučiu padėjo, bet jūs, mielieji, visi, kurie man taip gausiai rašote palaikymo laiškus, iš tikrųjų esate tas stebuklas.

Ir pabaigai. Slapta tikiu, kad po šimto metų, kai bus iškilusi eilinė grėsmė Lietuvos miškams, ateities miško gynėjai paskaitys, ką mes rašėme 2018 metais ir galės savo valdžiai sakyti, kad mes, XXI amžiaus pradžios žmonės, miškus jiems išsaugojome tikrai ne tam, kad būtų iškirsti.

Skaitykite daugiau: http://www.gyvasmiskas.lt/andrejus-gaidamavicius-kas-atsitiko-su-visuomene-siemet-as-ir-dabar-nezinau-galvojau-tokie-zmones-jau-isnyko/

P.S. Jon as Kovalskis komentaras: ” Įkėliau šį Andrejaus Gaidamavičiaus širdies skausmu pulsuojantį straipsnį apie Lietuvos miškų masinius plynus kirtimus ne todėl, kad pasireklamuoti populiarios šiuo metu temos fone. O todėl, kad taip pat bandau jau 30 metų suprasti, kas atsitiko su žmonėmis ir kokie žmonės šiandien priima sprendimus naikinti Lietuvą, Lietuvos gamtą, lietuvių tautą. Aš taip pat prisimenu tarybinių laikų miško kirtimų praktiką. Būtent tarybiniais metais per karą nuniokoti (ir išvežti kaip šiais laikais į “šviesiąją” Europą) Lietuvos miškai buvo atsodinti ir pagal plotus pasiekė ikikarinį lygį. Dar moksleiviu būnant su amžinąatilsį tėveliu ir gimtojo kaimo statybininkų brigada teko vykti kirsti medienos tarybinio ūkio statybų reikmėms. Viskas vyko, kaip rašo A. Gaidamavičius. Kirsti buvo galima tik  tuos medžius, kuriuos pažymėdavo (kleimuodavo, kaip mes vadinome) eigulys, jokių plynų kirtimų, jokios saviveiklos ir savivalės. Ištempti iš miško nukirstą medieną iki miškovežių kelio reikėjo arkliais arba traktoriumi, nedarant žalos nei miško paklotei, nei kitiems medžiams. Kirtimai buvo vykdomi žiemą. Už miško kirtimo taisyklių nesilaikymą darbų organizatorių ir darbų vykdytojų laukė nemalonumų visas vagonas, todėl kirtimai buvo vykdomi labai griežtai pagal nustatytas taisykles. Ir žmonės buvo atsakingi, jautė betarpišką ryšį su gamta, o liberaliems išsigimėliams, dėl pelno pasiruošusiems savo motiną parduoti, tais laikais nebuvo jokios tolerancijos – tokie šiais laikais  nusipenėję “viarslinykai” totaliai buvo viešai niekinami ir smerkiami. Todėl tarybiniais laikais jie savo besaikį godumą labai vengdavo vadinti  “talentu, darbštumu, protu, verslumu”. Visuomenės požiūris ir valdžios atsakinga politika tokių “viarslinykų” godumą labai efektyviai tramdė etinio, administracinio ir baudžiamojo poveikio priemonėmis. Kas atsitiko su visuomene? Tai atsitiko ne šiandien, tai atsitiko 1990 metais, kai landsbergistai pardavė Lietuvą Vakarų kolonizatoriams, JAV-NATO okupantams.  Kapitalizmas yra nusikalstama politinė sistema, kurios kertinis akmuo yra godumas, besaikis pelno troškimas. Kai politinės sistemos pagrindas yra pelnas, visos kitos vertybės tokioje politinėje sistemoje netenka savo prasmės ir vertės, yra devalvuojamos, tampa dešimtos eilės mažareikšmiu dalyku, lengvai pašalinama kliūtimi pinigų valdomame pasaulyje. Kapitalizmo nusikalstama politinė sistema – tai monopolijų, korporacijų savivalė, tai totalinė korupcija, tradicinių etinių pamatinių vertybių naikinimas. Kapitalizmas skatina pačius žemiausius žmogiškuosius instinktus, tik kapitalizme ima klęstėti labiausiai išsigimę, labiausiai puolę menkystos ir niekšai. Tikėjimas liberaliomis, laisvosios rinkos ekonomikos,  kapitalistinės visuomenės vertybėmis – tai niekuo nepagrįstas naivus tikėjimas, kad žmogus, skatinamas veikti savo paties žemiausių vartotojiškų instinktų, veikiantis išimtinai nusikalstamais, neteisėtais būdais vardan savo ir tik savo savanaudiškų interesų, gali būti kažkuo naudingas visuomenei. Kapitalizmas – tai parazitavimas visuomenės sąskaita, nebaudžiamas visuomenės turto ekspropijavimas ir visuomeniniu darbu sukurtos pridėtinės vertės nusavinimas.  Todėl tik totalinės politinės sistemos , kokia dabar yra landsbergistų sukurta Lietuvoje,  korupcijos dėka yra priimami įstatymai, kurie leidžia parazituoti mažam būreliui taip vadinamo elito. Būtent šis elitas ir priima įstatymus, atveriančius kelią tokiems grobuonims kaip Ikea, SEBbankas, Teo, Maksima, Wiljams ir pan. nebaudžiamai niokoti Lietuvą, jos miškus tame tarpe. Ir šituos kapitalizmo vampyrus į Lietuvą atvilko Sąjūdis, landsbergistai. Kol valdžia bus Vakarų kapitalo liokajų rankose, visų naųjųjų JAV kolonijų Vidurio ir Rytų Europoje laukia Afrikos likimas. Ir miškai bus kertami toliau, plynai kertami, kaip ir visur, kur koją įkelia Vakarų kolonizatoriai.  Be politinės sistemos radikalių pokyčių miškų išsaugoti nepavyks. Plyni Lietuvos miškų kirtimai manipuliacijų visuomenės sąmone tikslais gali būti pristabdyti kuriam laikui, kad sukurti iliuziją “demokratija laimi”, tačiau procesas vyks toliau, kol, kaip sakė vienas senas indėnas, “nebus sugauta paskutinė žuvis, sumedžiotas paskutinis žvėris, nukirstas paskutinis medis, žemė paversta dykyne, kad suprastume, jog pinigų negalime valgyti”. Kapitalizme, kur valdo pelnas, godumas ir korporacijos, monopolijos, miškai bus iškirsti iki paskutinio medžio. Laikas kelti politinės sistemos radikalaus reorganizavimo, valdžios grąžinimo tautai, valdžios šaltiniui, realaus grąžinimo klausimą. Tik tokiu atveju politinė sistema veiks tautą mobilizuojančiu, vienijančiu režimu, tik tokiu atveju tautos išgyvenimas taps pagrindiniu valdžios rūpesčiu. O išgyventi tauta gali tik harmonijoje su savimi, aplinka, gamta, kaimynais. 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „miÅ¡kas“ 


 

KOLUMNISTAS

Aleksandras Galvanauskas
14 0 0

Truputį dešinysis, nes už laisvą rinką. Truputį kairysis, nes už vargšus. Truputį katalikas, nes kartais lankosi bažnyčioje. Truputį už vienalytes santuokas, nes tai žmogaus teisių klausimas. Truputį už tradicinę šeimą, nes tokių Lietuvoje dauguma. Truputį už toleranciją. Bet taip pat truputį už tą barbarą, kuris miltais apipylė Klaipėdos politiką Viačeslavą Titovą

Truputį už viską, kas yra gera. Truputį prieš viską, kas yra bloga. Bet labiausiai – už SEB banką. Kuriame daug metų analizavo ekonomiką. Ir ramiai, pro SEB biuro langą analitiškai stebėjo, kaip dėl tos ekonomikos silpnumo šalį kasmet palikdavo dešimtys tūkstančių emigrantų.

Toks jis, reitingų ir spalvotų žurnalų numylėtinis, kandidatu į prezidentus ką tik pasiskelbęs 54 metų Gitanas Nausėda. Elito kandidatas. Nes elite, bankuose  sukosi visus šiuos 28 nepriklausomybės metus. Beje, Nausėda ir matuoja viską tik šiuo trumpuoju, 28 metų laikotarpiu. Natūralu – jam jame buvo ir yra gerai.

Savo kaip kandidato prisistatymo kalboje iš pradžių pabrėžęs, kaip sąžiningai paprasti Lietuvos žmonės “aria žemę, kepa duoną, augina vaikus”, jis pridūrė: “Ir taip – visus šiuos 28 metus”. Tarsi prieš 29 ar 39 metus jie to nedarė… Arba tarsi darė po automato vamzdžiu.

Sakytum, tai mažai reiškianti Nausėdos kalbos detalė. Bet kiek daug ji pasako. Jis – sistemos kandidatas, ir sistemos nubrėžtų ribų niekada neperžengs. Jis ir toliau, kaip ir kiti sistemos žmonės, nepaisant savo švelnių manierų, skaldys Lietuvą į “sovietinę” ir “laisvą”, taigi ir Lietuvos žmones į “nepriklausomybės priešus” ir “nepriklausomybės draugus”.

Feisbuko paskyroje parašęs, kad vargu ar “miltų terapija” padės pakeisti Titovo požiūrį į miškinius-partizanus, jis pavartojo būtent tą švelnųjį, “miltų terapijos” terminą. Kokia veidmainystė! Juk kitomis progomis G. Nausėda užsideda progresyvią žmogaus teisių gynėjo kaukę.

O štai šiuo atveju, kai jaunas politikas už savo nuomonę akivaizdžiai pažeminamas visos šalies mastu, dramblio kaulo bokšto gyventojas Nausėda įvardina tai kaip “terapiją”. Suprask, Titovas “serga” ir jam reikia taikyti “gydymą”. Kas tai, jei ne intelektualusis fašizmas?

Analitikas, sakote, geras? Ir ką jis išanalizavo? Gal jis laiku įspėjo mus apie 2008 metų pasaulinę bankų krizę? Kur tau, nė kiek. O gal perspėjo mus visus ruoštis neregėtam kainų šuoliui, kai rengtasi įvesti eurą? Ne, nė trupučio. Tai ką jis darė visus šiuos nepriklausomybės metus?

Iš pradžių padirbėjęs Lietuvos banke, jis perėjo į geriau apmokamą SEB banko analitiko-konsultanto vietą. Ir užėmė ją iki pat dabar. Kaip žinia, šis ir kiti skandinavų bankai ilgainiui užkariavo monopolistų vietą Lietuvoje, išstūmę iš rinkos mažesnius lietuviškus bankus.

© FOTOLIA / KARELIN DMITRIY

O išstumę konkurentus, ėmė diktuoti savo sąlygas. Bankų įkainiai gyventojams už elementariausias paslaugas nuolatos didinami. Jauni, gyvenimo patirties neturintys žmonės viliojami tokiais būsto kreditais, kad paskui visą gyvenimą žagsi nuo nepakeliamų banko procentų.

Šie bankai taiko tokią pinigų skolinimo politiką, kad jų stokojančios smulkios ir vidutinės įmonės priverstos arba bankrutuoti, arba, kaip ir minėtos jaunos šeimos, patenka į visišką priklausomybę nuo bankų. Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų smulkus ir vidutinis verslas merdi.

Bet Nausėdai čia problemų nekyla. Jo verslas visai kitas. Jo verslas – transliuoti visuomenei SEB bankui naudingas analizes, vikriai pateikiant jas kaip “ekonomisto” analizes. Ir riboto akiračio žurnalistai toliau kalbina šį bankininkų lobistą kaip neva nepriklausomą ekspertą. Tie žurnalistai, beje, yra ir ribotos laisvės. Nes jų televizijos ar portalai gerai pelnosi iš SEB banko reklamos, kurią šis bankas dosniai talpina tose žiniasklaidos priemonėse. Ir visiems gerai! Tiksliau, visam elitui.

Nausėda prisipažįsta nuoširdžiai džiaugęsis Valdo Adamkaus pergale prieš Kazimierą Prunskienę antrame prezidento rinkimų ture 2004 metais. Nes ji, ta pergalė (įtartinai sugedus VRK kompiuteriams), Nausėdai simbolizavo “Lietuvos vertybinį, geopolitinį pasirinkimą”. Natūralu. Tokia, matyt, buvo ir skandinaviško SEB banko pozicija. Kam jam Prunskienė, kuri, tikėtina, nebūtų leidusi skandinavams monopolizuoti bankininkystės sektoriaus, vykdydama subalansuotą politiką tarp Rytų ir Vakarų? (Beje, po Adamkaus pergalės Nausėda tapo jo visuomeniniu konsultantu.)

Džiugu, kad Nausėda, nors ir pavėluotai, bet bent jau šiandien pripažįsta žiaurią tikrovę: “Gerovės švyturys – į ten turi plaukti pavargęs ir kryptį praradęs Lietuvos laivas”. Problema tik ta, kad prie pasiklydusio laivo šturvalo stovėjo bei kapitonams patarinėjo ir jis, bankų lobistas Nausėda.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Read more: https://sputniknews.lt/columnists/20180920/7061711/banku-statytinis-nauseda-mus-isgelbes-nejuokaukite.html

P.s. Skandinavijos banksterių statytinis Gitanas Nausėda karo nusikaltimų, agresijų rėmėjas. Puikiai pamenu, kai JAV karo nusikaltėliai ruošėsi įvykdyti eilinį savo tarptautinį nusikaltimą, karinę agresiją prieš JTO narę Iraką, visose JAV kolonijose vyko JAV karo nusikaltėlių bendrininkų, JAV 5 kolonų (daugiausiai konservatorių, liberalų) pritarimo JAV karo nusikaltimui prieš Iraką surežisuoti palaikymo spektakliai. LRT (turėtų būti LRT archyve įrašas laidos) toks karo nusikaltėlių bendrininkų susirinkimas subūrė aršiausius JAV pakalikus – Landsbergį, Juknevičienę, Kubilių, Masiulį, Gentvilą ir pan. dolerinius “patriotus”. Dalyvavo, žinom,a,  ir G. Nausėda. Įsiminė jo liokajiškai ryžtingas pasisakymas, kuriuo jis karštai pritarė JAV agresijai prieš Iraką, paragino JAV karo nusikaltėlius nubausti “kruviną tironą” Sadamą Huseiną, iškovoti Irako tautai laisvę, demokratiją, apsaugoti irakiečių žmogaus teises. Tuo metu banskterių rokfelerių statytinis “prognozavo” , kad po “šviesiųjų” JAV demokratijos karių pergalės prieš diktatorių Sadamą Huseiną kenčiančią Irako tautai bus rojus, laisvė, demokratija, taika ir ramybė,  ir , svarbiausia,   naftos kaina nukris nuo 18 USD/bar iki 6 USD/bar. Liberalas tuo ir skiriasi nuo padoraus žmogaus, kad neturi gėdos ir negirdi sąžinės balso. JAV karo nusikaltėlių sėbrus į Lukiškes, o ne į Prezidentus!

Ir dar Gitanas Nausėda už “tyliąją” Lietuvą, kurią kiek Skandinavijos bankai neplėštų, ji kantriai tylėtų ir šlovintų NATO okupantus. Ar tikrai Lietuvai reikia tokių prezidentų, kurie parduoda valstybės ir tautos interesus?

“Tylioji” Lietuva pagal kandidatą į Lietuvos prezidentus, Skandinavijos banksterių marionetę Gitaną Nausėdą.

 

Legendinis amerikiečių ekonomistas, politikas ir rašytojas, vienas iš „Amerikos stebuklo“ 80-aisiais metais kūrėjų, o šiuo metu vos ne vienintelis kovotojas prieš JAV isteblišmentą Polas Kreigas Robertsas (Paul Craig Roberts)  sukritikavo Rusijos ir Kinijos vyriausybių veiksmus, kaltindamas dėl pastarųjų ekonomikų impotencijos liberalų blokus.

Robertsas apibendrino tai, apie ką Rusijoje, Kinijoje ar bet kurioje Pabaltijo JAV kolonijoje žmonės kalba virtuvėse ir interneto pokalbių svetainėse. “Rusijos ir Kinijos vyriausybės yra priklausomos nuo Vašingtono, kadangi patikėjusios kapitalizmo pergale, jos skubotai perėmė  amerikietišką neoliberalios ekonomikos modelį, kuris tarnauja išimtinai tik JAV interesams”, – rašo Roberts‘as savo naujame straipsnyje ” Kinijos ir Rusijos savarankiškumo impotencija” (straipsnis originalo kalba čia: https://www.paulcraigroberts.org/2018/08/12/the-self-imposed-impotence-of-the-russian-and-chinese-governments ). Žymaus ekonomisto nuomone, Rusijos ir Kinijos vyriausybės elgiasi gana keistai. Savo rankose jos turi visas kortas sankcijų karui kariauti, tačiau susidaro įspūdis, kad jos supratimo neturi, kaip jomis žaisti. Rusija nesulauks jokios paramos Vakarų žiniasklaidos priemonėse, kurios kaitina rusofobiją, nuolat pabrėždamos, kad Rusijos vyriausybė nenori atimti iš savo piliečių Vakarų prekių, ko ir siekia savo sankcijomis Vašingtonas.

Ar jūs kada nors girdėjote apie “Overtono langą” (Overton window)? Kaip atsispirti sąmoningai demoralizacijai?

Jei ne, tada aš rekomenduoju perskaityti šią BET KO LEGALIZAVIMO TECHNOLOGIJĄ. Jūs suprasite, kaip legalizuoti homoseksualizmą ir gėjų santuokas. Jums taps gana suprantama, kad Europoje darbas pedofilijos ir kraujomaišos legalizavimo kryptimi bus baigtas per ateinančius kelerius metus. Kaip ir, beje, vaikų eutanazijos.

Joseph P. Overton (1960-2003), vyresnysis Mackinac centro Viešosios politikos viceprezidentas. Jis žuvo lėktuvo katastrofoje. Suformulavo visuomenės nuomonės formavimo modelį, kuris buvo po jo mirties pavadintas Overtono langu.

Dž. P. Overtonas aprašė, kaip visiškai svetimos visuomenei idėjos gali būti pakeltos iš visuomenės paniekos pamazgų dugno, nuplautos ir netgi  įteisintos įstatymu.

Pagal Overtono Lango teoriją, kiekvienai visuomenės idėjai ar problemai egzistuoja vadinamasis galimybių langas. Šio lango rėmuose, idėja gali arba negali būti plačiai diskutuojama, atvirai remiama, skatinama, propaguojama arba įstatymiškai įteisinama. “Langas” yra varstomas, lyg keičiant galimybių dvelksmą nuo “neįsivaizduojamo”, t.y. visiškai svetimo visuomenės dorovės principams, kurį visiškai atmeta “dabartinės politikos” etape, iki stadijos, kada jau plačiai diskutuojama, masinės sąmonės priimta ir įtvirtinta įstatymu.

Tai nėra banalus smegenų praplovimas, o kur kas subtilesnės technologijos. Efektyviomis jas daro nuoseklus, sistemingas diegimas į masinę sąmonę ir visuomenei nepastebimas šio poveikio faktas.

Žemiau aš pateiksiu pavyzdį, kaip žingsnis po žingsnio, visuomenė pradeda pirma aptarti kažką nepriimtino, tada pradeda toleruoti, ir galiausiai susitaiko su nauja nuostata, kuri dar visai neseniai buvo neįsivaizduojama ir nepriimtina.

Liberalios demokratijos mitai

Temidės žudymas

“Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja.” (Šv. Augustinas).

 

Lietuvos pilietis, nors kartą susidūręs su valstybę atstovaujančiomis institucijomis – valstybės tarnautojais, teisėsaugos pareigūnais ar politikais, – dažniausiai patiria kartaus nusivylimo ir visiško bejėgiškumo prieš valdininkų nebaudžiamą savivalę, aroganciją, atvirą cinizmą jausmą.

Kodėl valstybė taip įžūliai ignoruoja piliečių konstitucines teises ir teisėtus interesus? Kodėl piliečiui taip sunku ir dažnai neįmanoma rasti teisingumą viešojo administravimo institucijose, teisėsaugos organuose ir ypač teismuose? Kodėl visiems žinomi sukčiai, nusikaltėliai ir ypač piktnaudžiaujantys savo tarnybine padėtimi valstybės klerkai Lietuvoje taip lengvai išvengia baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus, o nuo  minėtų nusikaltėlių nukentėję žmonės, nusikaltimų aukos labai lengvai gali tapti kaltinamaisiais? Kodėl valdžia, formaliai padalinta į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas  šakas, kurios pagal apibrėžimą turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio interesus, teises ir laisves, realiame gyvenime šios šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais ir dažnai veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, ir gina ne piliečio interesus, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius interesus? Kodėl biurokratas valstybės tarnyboje yra toks nebaudžiamas nepriklausomai nuo to, kiek jo veiksmai padaro žalos valstybei ir žmonėms, maža to, jam už tai mokamas atlyginimas lyg bankininkui ar verslininkui?

Kodėl eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų? Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios Lietuvos valdžios aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje tai tapo realybe, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.

Antiliaudinių spalvotų revoliucijų mitologija

12 mitų apie kapitalizmą

Tęsiame ciklą analitinių straipsnių apie sąjūdžio ir visų kitų spalvotų revoliucijų, kurias visame pasaulyje vykdo Vakarų kolonizatoriai ir kurių tikslas yra vienas – plėšikauti kolonijose ir šio tarptautinio organizuoto nusikalstamumo prisiplėšto turto pagrindu manipuliuoti masine sąmone, neva, kapitalizmas, „laisvos“ rinkos ekonomika ir liberali demokratija yra ekonominės sėkmės ir socialinio teisingumo etalonas, vienintelis teisingas socialinės organizacijos modelis. JAV, ES, UK, NATO tarptautiniai nusikaltimai nėra sektinas pavyzdys, tai yra blogis, su kuriuo visas pasaulis privalo kovoti, jeigu nenori pakartoti „demokratizuotų“ Šiaurės Amerikos indėnų likimo.

Šiuo metu labai suaktyvėjo kompradorinių elitų ir valdžios kuruojamų internetinių trolių, apmokamų žurnalistų, įvairiausio lygio parsidavusių „ekspertų“, politologų būriai, kurie platina propagandinius prasimanymus apie TSRS, LTSR laikus, bandydami įteigti mintį, kaip buvo blogai prie socialistinės ekonomikos, tarybų valdžios,  ir kartu papasakoti naiviems skaitytojams, koks nuostabus yra Vakarų , pirmiausiai JAV, vykdomas tarptautinis ekonominis banditizmas, tarptautinis terorizmas.

Liberali demokratija – tai Vakarų melas, tarptautinis terorizmas, ekonominis banditizmas, kolonijinis trečiojo pasaulio šalių (tame tarpe ir Lietuvos) išnaudojimas, militaristinė ekspansija, tarptautinių JAV-ES transnacionalinių korporacijų savivalė, nusikaltimai žmoniškumui. Ir apie tai reikia kalbėti. Laikas nusiimti rožinius sąjūdžio mitologijos akinius, suvokti kapitalistinę realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų.

Jau beveik 30 metų mums yra sekamos pasakos, neva kapitalizmas nors ir nėra ideali, tačiau yra pati geriausia iš visų įmanomų socialinių ekonominių sistemų, kuri išlaisvina žmogų ir suteikia kiekvienam vienodas beribes galimybes pasireikšti ir pasiekti sėkmės gyvenime. Dar daugiau, mums nuolat sakoma, kad nuo 2008 metų visame pasaulyje nuolat gilėjanti ekonominė krizė, nėra pačios kapitalistinės sistemos neišsprendžiama problema. Ji vyksta, sako mums, todėl, kadangi šiuo metu mes dar nesukūrėme kapitalizmo, o turime kol kas kažkokį jo pusfabrikatį. Mums reikia, sako visokie bankų ekspertai nausėdos, truputį pasistengti, sukurti tikrą “gryną” kapitalizmą ir visos mūsų ekonominės katastrofos baigsis savaime. Tačiau taip galvoja ne visi. Pavyzdžiui, Guillerme Alves Coelho – ekonomistas iš Portugalijos, iš šalies, kuri patyrė visus šiuolaikinio kapitalizmo “malonumus”, mano visiškai kitaip. Jis yra įsitikinęs, kad kapitalizmas kaip sistema yra neefektyvi ir jau seniai išsisėmė, o po Senąjį pasaulį „vaikšto šmėkla“, panaši į “arabų pavasarį”. Taigi, susipažinkime detaliau su portugalų ekonomisto požiūriu, kurį jis išdėstė savo  straipsnyje “12 mitų apie kapitalizmą”.

Yra gerai žinomas posakis – kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios ji nusipelno. Šis teiginys nėra visiškai teisingas. Melo totalinė propaganda yra viena iš svarbiausių kapitalizmo gyvavimo sąlygų. Kapitalizme žmonės yra sąmoningai klaidinami agresyvios propagandos, kurios pagalba suformuojamas mąstymo būdas, o tada žmonėmis tampa lengva manipuliuoti. Melas ir manipuliacijos masine sąmone yra šiuolaikinis masinio naikinimo ir tautų priespaudos ginklas. Toks ginklas, kuris yra kur kas veiksmingesnis nei tradicinės karo priemonės. Daugeliu atvejų jie papildo vienas kitą – Rytų ir Vidurio Europos šalys pasidavė be mūšio, pardavė savo laisvę, nacionalinius suverenitetus it Šiaurės Amerikos indėnai už anglosaksų stiklinius blizgučius, pateko Vakarų kolonijinėn priklausomybėn tik melo, vietinių sąjūdiečių ir Vakarų „balsų“, dėka, o pavyzdžiui, Jugoslavijoje, Irake, Libijoje, Sirijoje, Ukrainoje ir kitur Vakarų melas nepasiekė savo tikslų, todėl Vakarai nusimetė demokratų kaukes ir įvykdė agresijas, atvirus tarptautinius nusikaltimus prieš šias šalis. Abu metodai naudojami siekiant pergalės rinkimuose bananų respublikose  ir naikinant nepaklusnias nacionalines patriotiškas vyriausybes, rašo Guillerme Alves Coelho. Yra daugybė būdų, kurių pagalba viešoji nuomonė buvo apdorota iki tokio lygio, kai iš esmės nusikalstama kapitalizmo ideologija buvo pateikta ir įtvirtinta kaip nesvarstoma, nekvescionuojama, vienintelė įmanoma dogma. Tai buvo padaryta žinomai melagingų teiginių sistemos agresyvaus diegimo būdu, nuolat be perstojo įkyriai kartojant milijonus kartų ištisoms žmonių kartoms melagingus teiginius apie kapitalizmą, kol melas daugeliui ėmė atrodyti tiesa. Melagingų teiginių apie kapitalizmą sistema buvo sukurta siekiant parodyti kapitalizmą kaip patikimą sistemą, siekiant laimėti masių palaikymą ir pasitikėjimą. Šių mitų sklaidą vykdė ir skatino žiniasklaida, švietimo įstaigos, šeimos tradicijos, religija, bažnytinės komunikacijos ir pan. Štai labiausiai paplitę iš šių mitų.

1990 metų spalvota revoliucija pavadinimu “sąjūdis” turėjo tik vieną tikslą – nacionalistai, kurių vienintelis turinys buvo neapykanta tarybų valdžiai, Tarybų Sąjungai, socializmui bei urvinė rusofobija, garsiai rėkdami apie “laisvą” Lietuvą ir meilę Tėvynei tyliai pavertė Lietuvą JAV kolonija, NATO poligonu, pardavė savo Tėvynę, nacionalinius interesus ir gavo savo Judo sidabrinius. Perfrazuojant žinomą Iljičiaus frazę galima drąsiai sakyti: “Tai, apie ką kalbėjo 1990 metais komunistai – kad Lietuvoje vyksta buržuazinė kontrrevoliucija, kurios tikslas yra atkurti antiliaudinį fašistinį režimą, aptarnaujantį Vakarų tarptautinio kapitalo, JAV kolonizatorių interesus, – ĮVYKO.” Beliko laukti , kol žmonės pagaliau supras landsberginio režimo antliaudinio režimo esmę ir pakils į kovą dėl išsivadavimo iš kapitalizmo, imperializmo, Vakarų kolonijinės priklausomybės jungo…

Skamba kaip TSRS agitacinės propagandos skyriaus buvusio vedėjo Lino Linkevičiaus pasisakymas LTSR laikais? Bet šis politinės gimnastikos asas jau gieda visiškai priešingas giesmes. Tačiau rūsti Lietuvos realybė – valdančio režimo nusikaltimai, totalinis Lietuvos piliečių skurdas, masinė emigracija, depopuliacija, deindustrializacija, politinė korupcija, teroras, represijos – vis labiau ir labiau braunasi net į Lietuvos sisteminės melo propagandos ruporų, tokių , kaip “Lietuvos žinios” pirmus puslapius. Miela žiūrėti, kaip buržuazinė “ekspertė” visais įmanomais būdais bando paslėpti Lietuvos nusikalstamo režimo, landsberginės chuntos nusikaltimus, nieko nekalba apie kapitalizmo sisteminė krizę, nusikalstamą Vakarų kapitalo ir vietinių liokajų nusikaltimus, tačiau nenoromis, žodinės ekvilibristikos sraute yra priversta pripažinti – Lietuva šiuo metu po 30 metų sąjūdiečių siautėjimo tapo humanitarinės katastrofos zona, Lietuvos landsberginė chunta stumia šalį į prarają.

 

Vergija yra skaudus žmonijos istorijos faktas prasidėjęs dar Šumerų, Senovės Egipto, Kinijos civilizacijoje ir tęsiasi iki šių dienų. Tik ta vergija tapo subtilesnė, sunkiau pastebima, transformavosi nuo tokių primityvių kontrolės metodų kaip brutali jėga, prievarta, atviras bauginimas panaudoti mirtinus ginklus prie tokių subtilių prievartos formų, kad žmogus savo valia, savanoriškai atiduoda savo asmeninę laisvę savo šeimininkui, net prarasdamas tai, kas daro mus žmonėmis. Tačiau ši beprotybė turi pagaliau baigtis.

Pirmieji kontrolės metodai

Pirmoji vergovė buvo paremta brutalia jėga, todėl brutalumo sukelta instinktyvi baimė neleido panaudoti žmonių kūrybinio potencialo. Žmonių kontrolė reikalavo didžiulių resursų, priežiūros ir sargų. Jėgos įskiepytus nuolankumą, baimę neretai keisdavo įniršis, vergai dažnai sukildavo. Antroji fazė buvo romėniškos vergijos modelis. Vergams buvo suteikta žemė ir laisvė su sąlyga, kad vergai laiku sumokėtų mokesčius. Tačiau šis modelis buvo nevykęs, derlinga žemė buvo per daug padalinta, ir galiausiai smulki nenaši valstietija buvo išvaikyta, žemdirbiai nuvaryti nuo žemės. Agrarinė revoliucija ir industrializacija pakėlė žemės ūkio produktyvumą stambių ūkių formoje, kuriems reikėjo mažiau darbininkų.

Kryžiaus žygiams, žemių užgrobimams militaristinės ekspansijos būdu, masinėms žudynėms ir vergijai pateisinti imperialistai dažnai pasinaudodavo religijos priedanga ir tai pateisindavo „dievo valia“. Seneka Jaunesnysis rašė: „Prastuomenė mano, kad religija yra tiesa, išminčiai – kad melas, o valdovai – kad ji naudinga“. Senovės baltų pagoniškas „gyvas“ politeistinis tikėjimas rūpestingomis dievybėmis ir gamta buvo valdovų nuverstas ir pakeistas vieno rūstaus Dievo religija. Kodėl? Todėl, kad feministinis tikėjimas taikiomis, rūpestingomis, globojančiomis deivėmis ir gamta, netiko imperialistų vykdomai karo politikai. Pagonys ir toliau taikiai sugyventų. O krikščionybė – patriarchališka, dogmatiška ir suvaržyta – idealiai tiko principui “skaldyk ir valdyk” įgyvendinimui.

Arba 5 paaiškinimai, kodėl Suomijoje nėra ir negali būti masinės korupcijos, kuri įgavo konservatorių, liberalų, socdemų, nacistų, nacionalistų, fašistų ir kitos JAV 5 kolonos užgrobtoje Lietuvoje nacionalinės katastrofos mąstą.

 

  1. Suomiai neturi liguisto šimašiškai-landsberginio polinkio į prabangą. Prabanga – tai viduramžiais atsiradęs ir 21 amžiuje suklęstėjęs JAV kolonijose Vakarų degeneratų pasilinksminimo būdas. Kakoti į auksinį unitazą gali tik degeneratai.
Liberalas gimė tam, kad valstybės pinigai taptų privačiais jo paties asmeninėje sąskaitoje. Liberalas, neįkišęs savo gauruotos letenos į valstybės kišenę, greitai miršta lyg medis be vandens.

2. Suomiai žino, kad masiuliškai-landsbergietiškai praturtinti save ir savo šeimos narius kitų savo tautiečių sąskaita – yra neapykanta savo tautai. Taip elgiasi tik išgamos.3. Suomiai aiškiai supranta, kad taip vadinamas liberalus „verslas“ vagiant valstybės biudžeto (tai yra, tautos) pinigus – yra neapykanta savo vaikams ir anūkams, kuriems teks mokytis mokyklose, gydytis ligoninėse, kurių pinigus išvogė proamerikietiški „patriotai“. Neapkęsti savo vaikų ir anūkų gali tik išgamos.

4. Suomiai tiki, kad konservatoriškai liberalus vagis – visada bailys ir niekšas. Jis nuolat bijo, gyvena bijodamas būti demaskuotas ir teisingai nubaustas . Toks žmogus, kiek jis dešrelių A.Tapino piknike „Laisvė – tai vergija JAV“ nesurytų, niekada nebus laisvas. Toks žmogus yra tautos atstumtasis.

5. Suomiai yra įsitikinę, kad įtaisyti savo bukus anūkėlius, vaikus seime ar kur kitur prie lovio – reiškia labai jiems kenkti. Jeigu žmogus nesugeba nieko padaryti pats arba bent teisėtai perimti palikimą įgydamas tinkamą išsilavinimą ir savo asmeniniu darbu kažko pasiekdamas – jam bus labai blogai. Savo vaikams užprogramuoti dideles problemas ateityje gali tik visiškas kvailys

Susijęs vaizdas

Ir dar. “Jeigu norite, kad žmonės gintų valstybę, reikia sudaryti tokį žmonių pragyvenimo lygį, kurį žmonės norėtų ginti” (Manergeimas, Karlas Gustavas Emilis, Suomijos karinis ir politinis veikėjas, kuriuo labai žavisi JAV 5 kolona Lietuvoje)