Kol visa Lietuva įnirtingai kapstosi konservatorių-liberalų kontroliuojamos purvasklaidos nuolat keliamuose isteriškuose skandaluose –  Mijos-Zvonkės kivirčuose,  Kildišienės apatiniuose, verygomachijose, karbauskio trašose, vaiko teisių apsaugos tarnybos išpuoliuose ir pan., – į Lietuvą atvyko ir patogiai, amžinos rotacijos būdu nuolatinei dislokacijai įsitaisė JAV/NATO karo nusikaltėlių, agresorių, žudikų gauja, tyliai kolonizavo ir okupavo “suverenią” bananų respubliką, ir su nuostaba sau stebi, kaip čiabuviai net nereaguoja į okupacijos faktą – Kildišienės apatiniai yra svarbiau už Lietuvos laisvę ir lietuvių gyvybę?. Lietuvoje masiškai susidorojama su opoziciniais  knygų leidėjais (Povilas Masilionis), žurnalistais (Simonas Zagurskas), blogeriais, ribojamos žodžio laisvė, savivaliauja valstybės tarnautojai, teisėsaugininkai, tačiau jokių protestų, maršų, peticijų…. Kaip tai Vakarų kolonizatoriams pavyksta?

 

10 manipuliavimo masine sąmone strategijų

 

Amerikiečių lingvisto Noamo Chomskio straipsnis, paskelbtas knygos „Tylusis ginklas ramiems karams“ motyvais. Bazinis socialinės kontrolės elementas – dėmesio nukreipimo strategija. Tikslas – nukreipti visuomenės dėmesį nuo svarbių problemų, kurias sprendžia ekonomikos ir politikos elitas, o tai atliekama pasitelkus „potvynio“ ar „užtvindymo“ nereikšminga informacija technologiją.

 

  1. Dėmesio nukreipimas.

Ši strategija reikalinga, kad žmonės neturėtų galimybės gauti svarbių žinių mokslo, ekonomikos, psichologijos, neurobiologijos, kibernetikos srityse. „Pastoviai nukreipkite piliečių dėmesį nuo realių socialinių problemų, laikydami juos nelaisvėje tų problemų, kurios neturi jiems patiems beveik jokios reikšmės. Visuomenė turi būti nuolat užimta, užimta ir dar kartą užimta, ji neturi mąstyti“ („Tylusis ginklas ramiems karams“).

  1. Sukurti problemą – pasiūlyti sprendimą

Metodas dar vadinamas „problema-reakcija-sprendimas“. Sukuriama problema, „situacija“, kuri sukelia konkrečią visuomenės reakciją, kad žmonės imtų trokšti ją išspręsti. Pavyzdžiui, leidžiama išaugti nusikalstamumui gatvėse ar organizuojami kruvini teroro aktai, kad piliečiai imtų reikalauti priimti įstatymus dėl padidinto saugumo ir imtų trokšti politikos, apribojančios pilietines teises. Arba galima inicijuoti ekonominę krizę, kad paskui galima būtų įteisinti, kaip neišvengiamą blogį, pilietinių teisių apribojimą ir valstybės žinybų demontavimą.

  1. Laipsniškumo strategija

Kad galima būtų įgyvendinti nepopuliarius sprendimus, reikia paprasčiausiai daryti tai palaipsniui, lašas po lašo, ne vienerius metus. Būtent taip buvo įpirštos iš principo naujos socialinės ekonominės sąlygos (neoliberalizmas) 9 ir 10 dešimtmečiais: valstybės vaidmens apribojimas, privatizacija, nepatikimumas, lankstumas, masinė bedarbystė, atlygis už darbą, kuris jau nebeužtikrina oraus gyvenimo. Kitaip sakant, buvo įgyvendinti visi tie pokyčiai, kurie, jei būtų įdiegti staiga, sukeltų revoliuciją.

 

  1. Atidėjimo strategija

Dar vienas būdas priimti nepopuliarius sprendimus – pateikti juos kaip „skausmingus, bet neišvengiamus“ ir pasiekti šiuo momentu, kad žmonės pritartų, jog tie sprendimai būtų priimti ateityje. Gerokai paprasčiau susitaikyti su nešvengiamais praradimais ateityje, nei aukotis dabar. Pirmiausiai dėl to, kad aukotis nereikia dabar,  nedelsiant, o antra – kažkodėl žmonių masė visuomet guodžiasi naiviomis viltimis, kad „rytoj viskas pasikeis į gerąją pusę“ ir kad aukojimosi, kurio iš jų reikalauja, pavyks išvengti. Tai suteikia žmonėms daugiau laiko susitaikyti su neigiamais pokyčiais ir nuolankiai priimti juos, kai ateis laikas.

  1. Meilikavimas su žmonėmis

Didžioji dalis reklamos, skirtos plačiajai publikai, naudoja kalbą, argumentus, simbolius ir ypač intonacijas, apskaičiuotas vaikams. Tarsi žiūrovas būtų dar mažas vaikas ar nepilnaprotis. Kuo smarkiau siekiama apgauti, tuo infantilesnis turi būti bendravimo tonas. Kodėl? „Jeigu kreipiatės į adresatą taip, tarsi jam būtų 12 metų ar mažiau, tai pagal suvokimo dėsnius yra tikimybė, kad adresato reakcija bus nekritiška – kaip vaiko“ („Tylusis ginklas ramiems karams“).

 

  1. Daugiau emocijų, mažiau samprotavimų

Emocinio aspekto panaudojimas – klasikinė technologija, skirta blokuoti racionalią analizę ir kritišką suvokimą. Be to, panaudojant emocinį faktorių, paprasčiau atverti duris į pasąmonę, kad įdiegtume ten mintis, norus, baimes, būgštavimus ar reikalingus elgesio modelius.

 

  1. Padaryti žmones neišmanėliais ir vidutinybėmis

Reikia sukurti priklausomą visuomenę, nesugebančią suprasti socialinės kontrolės bei engimo metodų ir technologijų. „Švietimo, skirto mūsų žemiausiems visuomenės sluoksniams, kokybė turi būti vis skurdesnė ir skurdesnė, kad tamsumo praraja tarp žemiausio ir aukščiausio socialinio sluoksnio taptų nebeįveikiama („Tylusis ginklas ramiems karams“).

 

  1. Skatinti mases žavėtis vidutinybe

Diegti žmonių masėms mintį, kad madinga būti buku, gašliu ir neišauklėtu.

  1. Didinti kaltės jausmą

Padaryti taip, kad individai manytų, jog jie patys kalti dėl savo bėdų ir nesėkmių dėl intelekto, sugebėjimų ar pastangų trūkumo. Tokiu būdu, vietoje to, kad sukiltų prieš egzistuojančią sistemą, individai pasijus bejėgiais ir užsiims savigrauža. Tai veda į depresijos būseną ir efektyviai užkerta kelią žmogaus veiksmams. O be veiksmų nebus revoliucijos.

 

  1. Žinoti apie žmones daugiau nei jie patys apie save žino

Per pastaruosius 50 metų mokslo pasiekimai paskatino didelį atotrūkį žiniose tarp pagrindinės žmonių masės ir tų, kurie priklauso valdančiam elitui ar yra jų panaudojami. Dėka biologijos, neurobiologijos ir taikomosios psichologijos sistema naudojasi pažangiomis žiniomis apie žmogaus esybę tiek fizine, tiek psichologine prasme. Sistema geriau supranta paprastą žmogų negu jis pats save supranta. Tai reiškia, kad daugeliu atvejų sistema turi daugiau valdžios individams negu individai valdžiai.