Tag

liberalus fašizmas

Browsing

Grafas Orlovas

2021-03-12

Draugai, aš savo komentarą dedu atskirai, naiviai laukdamas atsakymo …
Kodėl lietuviai laisvai gyvena ir dirba Rusijoje, lietuviškos mokyklos ir lietuvių bendruomenės veikia be jokių apribojimų, teatro režisierius Rimas Tuminas (nuotraukoje) vasario 16-ą Lietuvos nepriklausomybės dieną Maskvos Jevgenijaus Vakhtangovo teatro foje organizuoja banketus su prekyba lietuviškais suvenyrais. Majakovskio teatro direktorius Mindaugas Karbauskis (nuotraukoje) stato spektaklius visoje Rusijoje, lietuvis Puskepalis eina Jaroslavlio Volkovo dramos teatro direktoriaus pareigas (nuotraukoje), o taip pat Rusijoje ramiai sau dirba ir kiti lietuviai.

Rusijoje niekas neatima iš ten esančių lietuvių bendruomenių pastatų ir patalpų, neuždaro lietuviškų mokyklų.

Tačiau Lietuvos sostinės meras Remigijus Šimašius atidaryme Maskvos namų, kurie jau seniai buvo pastatyti už Maskvos miesto merijos pinigus, mato grėsmę Lietuvos saugumui. Kaip arbatos gėrimas su meduoliais prie rusiško virdulio samovaro, rusų romansų dainavimas pritariant balalaikai ir rusų liaudies instrumentų ansambliui ir Lietuvos rusų bendruomenės menininkų paroda šiuose rūmuose gali kelti grėsmę Lietuvos saugumui, kokiu būdu? Gal yra koks nepaaiškinamas kompleksas Vilniaus valdžios pusėje? Jau legendinio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo seniai nėra, o šie namai, pastatyti jo dosnia ranka, neduoda ramybės Lietuvos valdžiai … Arba tai, ką gali daryti lietuviai Rusijoje, negali rusai Lietuvoje ar tai kažkas visai KITA ???
Beje … Suomijoje neseniai buvo atidaryti Kinijos kultūros namai … Kodėl Suomijos vyriausybė neįžvelgė tame jokios grėsmės savo saugumui?


Kai Lietuvos rusofobai griovė jų taip nekenčiamą šalį, jie žadėjo, kad gyvensime kaip Suomijoje, tačiau melagingai nutylėjo faktą, kad suomiai nekariauja žiauraus karo su savo praeitimi, bet priėmė ją tokią, kokia ji buvo. ..
Pavyzdžiui, suomiams netrukdo nei imperatoriaus Aleksandro II Išvaduotojo paminklas pagrindinėje Helsinkio aikštėje, nei senelio Lenino, vieno iš Suomijos valstybės įkūrėjų, muziejus. Nei antroji švedų kalba, kaip valstybinė, nepaisant to, kad švedų gyvena Suomijoje įvairiuose regionuose nuo 6 iki 27 procentų … Ir todėl šalis jau ketvirti metai iš eilės yra pripažįstama Laimingiausia šalimi pasaulyje …
Gal Lietuvos ir Vilniaus valdžiai tiesiog kažkas trukdo kaip tam prastam šokėjui?

Šaltinis: https://www.facebook.com/grafas.orlovas.7

 

 

 

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinės civilizuotos šalies konstitucinės sistemos bruožų yra vadinamasis valdžios rotacijos principas.

Per daugelį metų propagandistų pastangų dėka visuomenės masinėje sąmonėje buvo gelžbetoniu įtvirtinta mintis, kad „valdžios pasikeitimas yra demokratijos pagrindas“. Nuosaikesni ekspertai teigia, kad „valdžios pakeičiamumas yra svarbiausias demokratijos požymis“. Bet kokiu atveju „valdžios pakeičiamumas“ turi didelę reikšmę dabartinių laikų politikoje.

Tuo pačiu metu kalbėdami apie valdžios rotaciją, jie visai neturi omenyje „pakeitimo bet kuriuo metu visų be išimties įgaliotų pareigūnų“, kaip jie mus mokė, tai yra, ne parlamento (seimo) narių ir valstybės tarnautojų atšaukimas, o kalba apie būtent tautos teisės kelis kartus rinkti tą patį asmenį apribojimą. Sekdamos JAV pavyzdžiu, daugelis šalių savo konstitucijose yra įtvirtinusios nuostatą dėl galimybės išrinkti  aukščiausiu valstybės pareigūnu vieną ir tą patį asmenį daugiau nei dviem kadencijoms.

Teoriniu požiūriu tokio pobūdžio teiginiai, taip pat „valdžios rotacijos“ šalininkų pozicija yra labai ginčytina.

Pirma, „valdžios keitimo“ principas tiesiogiai prieštarauja visai socialinei-istorinei žmonijos patirčiai, teigiančiai, kad asmens kompetencijos augimas yra proporcingas jo praktikos kiekiui ir kokybei. Kuo daugiau laiko žmogus sėkmingai užsiima bet kokia veikla, tuo geresni yra rezultatai, tuo tobulesni yra jo įgūdžiai ir apskritai yra didesnė iš jo gaunama nauda.

Antra, šis principas tiesiogiai prieštarauja visai žmonijos valdymo praktikai, kuri rodo, kad kuo labiau patyręs vadovas, tuo geresni jo rezultatai, didesnis autoritetas ir atitinkamai drausminanti įtaka.

Trečia, šis principas kelia abejonių dėl demokratinės valdžios organų formavimo tvarkos, nes tai riboja žmonių teisę pasirinkti asmenį, kuris jau yra įrodęs save kaip sėkmingas vadovas.

Ketvirta, šis principas prieštarauja objektyviam poreikiui užtikrinti valstybės politikos ir socialinės raidos tęstinumą, skatina socialinių procesų spontanišką raidą, daro kliūtis kryptingam visuomenės ekonominio ir politinio gyvenimo vystymosi esmei, atima visuomenei galimybę įgyvendinti strateginius planus apskritai.

Galiausiai, penkta, šis principas turi neigiamą istorinę praktiką. Istorija nežino nei vieno valstybės vadovo, kuris būtų padaręs ką nors didingo ar išskirtinio savo tautai per laikotarpį trumpesnį nei dešimt metų.

Nesugebėjimas per trumpą laiką įgyvendinti šalies vystymosi programos ypač jaučiamas šiuolaikinėje globalių projektų epochoje, kurios įgyvendinimui reikia vadovų ir vykdomosios valdžios pastangų mobilizacijos santykinai ilgesniam laikotarpiui.

Kita vertus, trumpas aukščiausio lygio vadovybės buvimo valdžioje laikotarpis yra patogus destruktyviems veiksmams, griovimui, jau sukurto palikimo naikinimui, kurie paprastai pridengiami skambiu reformų pavadinimu. Tai taip pat neprideda argumentų „valdžios rotacijos“ šalininkams.

Šiuo atžvilgiu būtina atsižvelgti į šio principo atsiradimo ir įsitvirtinimo genezę.

Konstituciją kaip pagrindinį įstatymą ir prezidento, kaip valstybės vadovo, pareigas išrado amerikiečiai po pergalės revoliuciniame Nepriklausomybės kare prieš britus 1787 m. Prieš tai buvo manoma, kad respublika negali turėti vienasmenio valdytojo, nes tai buvo išskirtinis monarchijos požymis.

Nepriklausomų Amerikos valstijų susivienijimas į vieną federalinę valstybę su stipria centralizuota vyriausybe ir prezidentu iš esmės buvo vienintelis būdas joms išgyventi tuo metu.

Amerikiečių išradimas labai greitai paplito visame pasaulyje, nes atitiko realius daugelio šalių poreikį turėti stiprią centralizuotą valstybės valdžią, pajėgią ginti nacionalinį suverenitetą.

Kartu su šiais politiniais išradimais Jungtinėse Valstijose dvi didžiausios partijos suformavo tradiciją neskirti asmens į prezidento posta, jei jis jau dvi kadencijas juo buvo. Šis paprotys nors ir buvo kelis kartus pažeistas, tačiau jis tapo JAV politinės kultūros neatsiejama dalimi.

1951 m. JAV priėmė 22-ąją konstitucijos pataisą, pagal kurią vienas asmuo negali eiti prezidento pareigų daugiau nei dvi kadencijas. Taigi paprotys buvo teisiškai įtvirtintas konstitucijoje. Tai padarė respublikonų dauguma, keršydama demokratams už tai, kad jų kandidatas Teodoras Ruzveltas anksčiau keturis kartus iš eilės laimėjo prezidento rinkimus.

Respublikonai teikdami pataisą teigė, kad atsisakymas nuo apribojimo dvejomis kadencijomis sukuria sąlygas atsirasti totalitarizmui, o per ilgai  būdamas valdžioje asmuo slopina alternatyvių lyderių atsiradimą ir taip varžo žmonių laisvę rinktis. Atsakydami į šiuos akivaizdžiai silpnus argumentus demokratai apkaltino respublikonus šališkumu ir banalia nuoskauda dėl pralaimėjimo Ruzveltui, Jie taip pat tvirtino, kad tik tauta gali nuspręsti, kas turi būti prezidentu, ir ši teisė neturėtų būti ribojama jokiu būdu, toks apribojimas prieštarauja pagrindiniam demokratijos principui – tautos valios viršenybei.

Tačiau ar tikrai JAV vyksta „valdžios rotacija“? Spręskite patys. Valdančios partijos, respublikonai ir demokratai, JAV nesikeičia jau beveik du su puse šimtmečio, o paties prezidento galios yra labai apribotos: jis negali nustatyti nei JAV užsienio, nei vidaus politikos kurso visa to žodžio prasme. Be to, ir tai yra esminis dalykas, nepriklausomai nuo to, kuri partija laimėtų rinkimus ir ateitų į valdžią JAV, šios valstybės grobuoniška politika niekada iš esmės nepasikeitė, nes abiejų politinių partijų užnugaryje stovi tie patys šešėlinės valdžios klanai, glaudžiai susiję su stambiausiomis korporacijomis-monopolijomis ir atstovaujantys tik šių monopolijų interesus.

JAV prezidentai, kongresmenai ir gubernatoriai jau seniai yra labiau panašūs  į šou verslo žvaigždes nei valstybės vadovus. Retais išskirtiniais atvejais kai kurie iš jų ima vykdyti šiek tiek savarankišką programą, kuri bent kiek nepriklauso nuo oligarchų klanų, tačiau tokie maištininkai arba staiga miršta arba juos nušauną paslaptingi vieniši psichai. Akivaizdu, kad ši tradicija nėra tiesiogiai susijusi su valdžios rotacijos koncepcija, tačiau būtent ji pagimdė įstatymą, kuris tapo jos įsikūnijimu.

Amerikos politikos praktika neturi nieko bendra su „valdžios rotacijos“ principu. Pastaruosius tris šimtus metų Jungtines Amerikos Valstijas nepakeičiamai valdė ta pati oligarchijos klasė (pradžioje pramoninė, o dabar finansinė), nuosekliai vykdanti tą pačią imperialistinę politiką (pradžioje JAV hegemonija Amerikos žemyne, o nuo XX a. vidurio – visame pasaulyje). O aukščiausi pareigūnai, prezidentai yra tik marionetės, jokios “valdžios rotacijos” JAV nėra, niekada nebuvo ir būti negali.

Tikrieji teoriniai „valdžios rotacijos“ sampratos pagrindai buvo iškelti žymiai vėliau, nei JAV susiformavo politinė tradicija apriboti prezidento buvimą pareigose dviejomis kadencijomis.

Filosofijoje dar XIX-me amžiuje susiformavo tokia kryptis kaip pozityvizmas, kuri buvo apibrėžta prancūzų mąstytojo Comte’o darbuose. Ši kryptis sparčiai plito akademinėje aplinkoje daugiausia dėl to, kad oponavo Vokietijos mokslininko Karlo Marxo mokymui, kurio idėjos tuo metu buvo užvaldžiusios cechus, gamyklas, dirbtuves, alines ir studentų bendrabučius.

Pozityvizmas teigia, kad tik mokslininkų bendrija yra pajėgi pateikti  adekvatų pasaulio suvokimą visuomenei, kai tuo pačiu metu pati visuomenė laikoma pažinimui neprieinama, o pasaulio vaizdas yra tik stebėjimų produktas. Pats Comte’as dėl staiga išpopuliarėjusio savo mokymo taip susižavėjo … savimi, jog gyvenimo pabaigoje jis nusprendė įkurti naują religiją, paskelbė save šios religijos vyriausiuoju šventiku ir reikalavo išnaikinti „protestantizmą, deizmą ir skepticizmą, kad visa žmonija galėtų atgimti bendru katalikybės pozityvumo pagrindu“.

Būtent pozityvizmo rėmuose gimė „valdžios rotacijos“ samprata, kuri yra mums žinoma ir yra dažnai vartojama rinkimų technologijose. XX amžiaus pradžioje italas Pareto suformulavo taip vadinamą „elito cirkuliacijos teoriją“. Būdamas didelis savo tautiečio Machiavelli, kuris politikoje ragino mėgdžioti žvėris, gerbėjas, Pareto  visus žmones pagal  jų elgesį suskirstė į du tipus – „liūtai“ ir „lapės“. Jo vaizduotėje liūtai buvo stiprūs, ryžtingi patriotai ir konservatoriai, o lapės – gudrūs manipuliatoriai, linkę į kompromisus ir reformas. Ir liūtai, ir valdžioje esančios lapės, teigia Pareto, laikui bėgant degraduoja. Kadangi abu šie elgesio tipai turi ir privalumų, ir trūkumų, kurie tarsi papildo vienas kitą, šių savybių turėtojai turi nuolat keisti vienas kitą, juos būtina rotuoti. Tai ir yra „valdžios rotacijos“ koncepcija.

Pareto apmąstymų pagrindą sudaro idėja, kad visuomenė yra objektyviai padalinta į elitą ir tautą, patricijus ir plebėjus. Elitinius išrinktuosius ir drebančias būtybes, tai yra “tuos, kuriems trūksta energijos, valios, intelekto, žodžiu – žmones, kurie liko už elito rato ribų”.

Nesunku atspėti, kad vienas garsus filosofo žemietis, turėjęs didelę silpnybę visada mėgdžioti liūtą, tapo Pareto uoliu mokiniu ir aršiu pasekėju. Benitto Mussolinis paskyrė  Lozanos universiteto profesorių Pareto Italijos atstovu vienoje iš Tautų Lygos komisijų ir suteikė jam Italijos karalystės senatoriaus titulą. Tačiau Mussolinis, žinoma, nebuvo „elito cirkuliacijos“ ir „valdžios rotacijos“ šalininkas, jam žymiai labiau imponavo pati ideologija skirstyti žmones į stiprius ir silpnus, teisingus ir neteisingus, elitą ir padarus, būtybes, biomasę. Mums svarbiau yra nustatyti ideologines ir teorines „valdžios rotacijos“ principo ištakas ir politinį šio principo autoriaus portretą.

Taigi ideologinis ir teorinis valdžios rotacijos principo atsiradimo šaltinis yra grynai publicistinė „elito cirkuliacijos“ samprata.

„Valdžios rotacijos“ principo esmė yra organiškai susijusi su taip vadinamų demokratinių rinkimų esme apskritai. Pažvelgus į daugumos rinkimų daugumoje pasaulio šalių per visą jų istoriją galima pamatyti visai kitą vaizdą,  nei tas, kurį mums pateikia teoriniai politologijos vadovėlių apibrėžimai. Yra manoma, kad rinkimai liberalioje demokratijoje yra nepriekaištingai skaidri procedūra, kurios metu riboto proto, nepakankamai kompetentingi piliečiai išsirenka sau geriausius iš geriausių valdytojus, kurie jau įrodė savo neeilinius sugebėjimus ir pademonstravo savo nepriekaištingą moralinį tyrumą. Taip viskas pateikiama teorijoje, tačiau vietoj to, daugeliu atvejų mes matome, kad valdančio elito sąmoningai suklaidinti piliečiai kaskart yra verčiami dalyvauti prieš save nukreiptos valdžios legitimacijos procedūroje, kurios metu yra keičiami tik … politiniai atpirkimo ožiai. Vienas kalnus prižadėjo ir buvo išrintas į prezidento postą. Tada kitas pažadėjo ir buvo išrinktas. Tada pažadėjo dar vienas ir jis buvo išrinktas. Lietuvoje jau 30 metų stebime šį konservatorių ir liberalų politinį cirką pavadinimu „demokratiški rinkimai“. Tuo pačiu metu eilinių žmonių, pačių rinkėjų padėtis visą „nepriklausomybės“ ir „liberalios demokratijos“ laikotarpį  praktiškai nesikeičia, išlieka stabiliai bloga – turtingieji toliau lobsta, vargšai skursta, valdžios teroras ir priespauda žmonėms stiprėja, valdžia nuolat tobulina prievartos mechanizmus, teroro technologijas, žinomai melagingos propagandos transliavimo bei masinio smegenų plovimo priemones. Tokiu būdu „valdžios rotacijos“ principo praktinė esmė yra nepakeičiamo ir nerenkamo elito, kurį sudaro daugiausiai turtuoliai monopolistai, diktatūros visuomenei  priedanga demokratinės demagogijos lozungais.

Jei valdžia dėl vienų ar kitų priežasčių (tai yra, įvyksta netikėtas realus valdžios pasikeitimas, valdžios rotacija tikrąja to žodžio prasme) atitenka tikriems tautos atstovams, patriotams, atstovaujantiems tautos nacionalinius interesus, tai pagrindiniai planetos žandarai – JAV, ES ir NATO – pradeda aktyviai atakuoti tokią valdžią, daro neįtikėtiną ekonominį, politinį propagandinį, diplomatinį ir dažnai karinį spaudimą, kad grąžinti iš šių žandarų įtakos ištrūkusią valstybę į „laisvų“ JAV/ES kolonijų gretas.

Vakarų šalių geopolitinė strategija yra išlaikyti savo dominuojančią padėtį pasaulyje, apsaugoti savo neokolonijinę imperiją nuo žlugimo primetant tautoms destruktyvius politinius režimus – konservatorius, liberalus, socdemus, nacistus, nacionalistus, fašistus. Tautoms yra siūloma ne apgalvota, prasminga, nacionalinius interesus atitinkanti šalies planingo vystymosi politika, o teisė pasirinkti mažesnę iš blogybių, vadinamų „Vakarų demokratija“. Bet kurios kitos neamerikietiško tipo, suverenios, nepriklausomos, savarankiškos valdžios sistemos sukūrimas yra nedelsiant paskelbiamas mirtina nuodėme, grėsme vakarietiškam gyvenimo ir mastymo būdui, nedelsiant iššaukia sankcijas, protestus ir netgi dažnai sukelia JAV agresorių įsiveržimą ir tokių Vakarams nepageidaujamų nacionalinių suverenitetų smurtinį nuvertimą. Amerikos korporacijoms tarnaujantys politologai jau seniai suprato, kad šalių užgrobimo, kolonizavimo ir pavergimo greitis yra tiesiogiai proporcingas tokiose šalyse vykdomų reformų skaičiui ir valdomų nacionalistinių nesamonių intensyvumui jų politiniame gyvenime. Todėl šūkis „ už valdžios rotaciją“ yra labai populiarus JAV grobikiškoje užsienio politikoje, kadangi jis užtikrina kompradorinio proamerikietiško klano tokioje nacionalinėje valstybėje nuolatinį buvimą valdžioje ir tuo pačiu JAV geopolitinių interesų dominavimą tokioje valstybėje, kuri XX- o amžiaus viduryje buvo taikliai įvardinta „bananų respublika“ pavadinimu.

Tokiu būdu, praktinė „valdžios rotacijos“ principo reikšmė neturi nieko bendra su demokratija. JAV ir ES kolonizatoriai „valdžios rotacijos“ principą taiko toms šalims, kurias Vakarų kolonizatoriai ketina susilpninti, pajungti ir pavergti, išnaudoti jų turimus resursus savo globaliniams interesams. Tokia padėtis pavergtai šaliai yra tik sulėtintas Šiaurės Amerikos indėnų genocido variantas ir perspektyvų nacionaliniams interesams nenumato.

Tiesioginės demokratijos požiūriu, konkretaus politinio režimo degradacijai kelią užkirsti turėtų žmonių laisva valia, patriotinių nacionalinių jėgų vienybė o ne rinkimų teisės apribojimai. Ir būtent šios mobilizacinės idėjos negali pasiūlyti Lietuvos nacionalistiniai dariniai, save siejantys tik su Vakarų civilizacine paradigma, europietiškomis vertybėmis aršios rusofobijos ir antitarybinės isterijos pagrindu. Negalima kovoti už laisvę šlovinant grandines, idealizuojant kolonijinę priklausomybę atnešusią socialinę sistemą.

Politinės sistemos organizacijos požiūriu valdžia yra arba žmonių rankose, kuri gali būti deleguota tik tautai, absoliučiai daugumai atsakingiems atstovams, kuriuos galima lengvai pakeisti, jeigu atstovas pažeidė visuomeninę sutartį su dauguma ir ėmė piktnaudžiauti savo įgaliojimais, siekia neskaidriais būdais įsitvirtti valdžioje per savo, sakykime, korupcijos formos nepotizmo atveju, vaikus, gimines ir pan. Arba valdžia yra koncentruojama vienos ar kitos mažumos rankose, kai Seime, Vyriausybėje, teismuose ir žiniasklaidoje jau matome antrąsias Landsbergių, Saudargų, Gentvilų ir pan, veikėjų kartas ir demokratija yra tik šios valdžios forma, kurioje reali valdžios rotacija nevyksta jau 30 metų.

Žmonių valdžia yra stipri tik tada, kai ji remiasi valstybine nuosavybe į žemę, gamyklas, įmones, bankų sistemą, realus daugumos dalyvavimas politiniuose procesuose, lemiama tautos įtaka politinių sprendimų priėmimo procesuose. Valdžios šaltinis yra tauta, ne demokratinės formalios procedūros, gamybinių jėgų santykis su gamybos priemonėmis, nuosavybės forma. Privati gamybos priemonių nuosavybė valdžią perduoda privatininkams, kurie visada siekia monopolizuoti ne tik rinką, bet ir politinę valdžią. Tokiu atveju demokratijos apibrėžimas kaip daugumos valdžia netenka prasmės ir tampa tik formalumu saujelės turtuolių rankose.

“Įstatymai yra tik valdančios klasės valia, paversta įstatymu”.

Štai kodėl nacionalistų aimanos „ne tokios Lietuvos norėjome“, „ne už tokią Lietuvą stovėjom Baltijos kelyje“, „sukurkime laisvą demokratišką europietišką Lietuvą“, „vienykimės euroatlantinių vertybių pagrindu, geriausiu atveju yra naivus savęs apgaudinėjimas, blogiausiu atveju raginimas ir toliau paklusti nerotuojamo šešėlinio proamerikietiško klano diktatūrai.

Justina GAFUROVA

Nors 2020 metais Lietuvoje buvo užregistruoti viso labo 52 neapykantos kurstymo atvejai, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkui Tomui Vytautui Raskevičiui ir teisingumo ministrei Evelinai Dobrovolskai atrodo, kad šiuo metu tai – kone didžiausios svarbos klausimas. Vakar šia tema Seime inicijuota konferencija. Greitai dėl neapykantos kalbos prieš teismą stosiantis politologas Marius Kundrotas sako, kad neapykantos nusikaltimai tampa politiniais įrankiais, kuriais siekiama įvesti diktatūrą.

Politologas Marius Kundrotas dėl vieno išsakyto juokelio apie seksualines mažumas socialiniame tinkle šiuo metu laukia teismo. Pavasarį jį pasiekė nelaukta žinia, kad dėl jo pasisakymo pradėtas ikiteisminis tyrimas. M.Kundrotas kaltinamas pagal BK 170 straipsnį – kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę.

Už anekdotą apie gėjus – iki trejų metų

Deja, iki šiol apie bylą viešai kalbėti M.Kundrotui draudžiama. Tačiau vyras įsitikinęs, kad straipsnis, pagal kurį jis yra kaltinamas, labiau primena susidorojimo įrankį, kuris tam tikras visuomenės grupes paverčia neliečiamomis. „Labai keista, kai demokratinėje valstybėje atsiranda grupių, apie kurias galima kalbėti tiktai gerai arba nieko. Negalima nei kritikuoti, nei juokauti apie jas. Aiškiai pastebimi ir dvejopi standartai: antai, Arūnas Valinskas pasiūlė šaudyti Valdemaro Tomaševskio komandą. Ir nieko. Nepradėtas net ikiteisminis tyrimas. Įsivaizduokime, kas dėtųsi, jeigu jis būtų taip papokštavęs apie LGBT+ asmenis”, – „Vakaro žinioms” sakė M.Kundrotas. Jis primena, kad neseniai A.Valinskas viešai kalbėdamas apie Seimo rinkimų rezultatus, pareiškė, kad „Tomaševskis yra absoliutus kolorado vabalas, kuris, gaudamas finansavimą savo partijai iš Lietuvos valstybės biudžeto, yra antivalstybininkas. Tokius reikėtų šaudyt šiaip jau. Po vieną per metus. Pradėt nuo jo, nes tai, ką jis daro, yra bėda.” Savo iniciatyva ikiteisminį tyrimą pradėjusi Generalinė prokuratūra galiausiai atsitraukė ir pranešė, kad buvusio Seimo pirmininko pasisakyme nebuvo neapykantos kurstymo.

Tačiau M.Kundrotas nepraranda optimizmo ir džiaugiasi, kad ši patirtis tik labiau sutvirtino šeimą ir ryšius su bendraminčiais: „Tiesą sakant, padėtis geresnė, nei norėtųsi oponentams, bet blogesnė, nei norėtųsi man pačiam. Žinoma, kokybiškos teisinės paslaugos kainuoja. Bet šis procesas sutelkė mano šeimą, tapome vienas kitam artimesni, labiau palaikantys. Atsiskleidė ir tikrieji draugai. Iš užmaršties pakilo net žmonės, su kuriais keliai buvo išsiskyrę, siūlė finansinę, moralinę ir kitokią pagalbą. Tad kol kas dvasiškai jaučiuosi net stipresnis, nei buvau. Tik dėl Tėvynės liūdna. Atrodo, grįžtame į sovietų laikus, kai egzistavo politinių nusikaltimų kategorija. Ji grįžta, tiktai kitu pavadinimu – „Neapykantos nusikaltimai”.

Dėl parašyto juoko socialinėje anketoje M.Kundrotui gresia baudžiamoji atsakomybė. Mažiausia bausmė, numatyta už kurstymą prieš įstatyme saugomas žmonių grupes, – bauda, didžiausia – laisvės atėmimas iki trejų metų.

Diskusijas dėl neapykantos kalbos atsakomybės praplėtimo M.Kundrotas sakė vertinantis kaip diktatūros siekius. „Vienas amerikiečių vyskupas yra pasakęs: blogis prašo tolerancijos tik tol, kol pats pasiekia valdžią, tada jis imasi gėrio nutildymo. Dar mūsų jaunystės laikais homoseksualizmas laikytas iškrypimu, dabar iškrypimu ir net nusikaltimu norima paversti prigimtinės šeimos gynybą”, – sakė politologas.

Vietoj akistatos su rinkėjais – diskusijos apie neapykantą

Naujosios valdžios atstovams, tarp kurių ir profesionaliu gėjumi save vadinančiam Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkui Tomui Vytautui Raskevičiui atrodo, kad dabartinės atsakomybės nepakanka. Pirmininko atsistatydinimo reikalauja daugiau kaip 300 tūkst. peticiją pasirašiusių Lietuvos rinkėjų. Tačiau savo laiką pirmininkas mieliau skiria ne susitikimams su nepatenkintais rinkėjais, o diskusijoms apie neapykantos nusikaltimus, kurių Lietuvos statistikoje tenka ieškoti su žiburiu.

Vakar vykusioje Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos inicijuotoje diskusijoje „Efektyvus atsakas į neapykantos kalbą: tarp žodžio laisvės ir nusikaltimo”, kurią koordinavo T.V.Raskevičius, buvo diskutuojama, kaip keisti įstatyminę bazę ir pasiekti, kad atsakomybė už neapykantos kalbą būtų taikoma kuo plačiau. Čia buvo pakviesti dalyvauti įvairių institucijų atstovai, kurių kiekvienam T.V.Raskevičius turėjo klausimų. Buvo skelbiama, kad bus analizuojamos neapykantos kalbos priežastys, tačiau diskusijoje daugiausiai buvo liečiama atsakomybės už neigiamus komentarus tema. Nors „neapykantos kalbos” sąvokos Baudžiamajame kodekse net nėra.

Sveikinamąjį žodį sakęs Seimo narys Andrius Navickas atkreipė dėmesį į tai, kad visuomenė baiminasi, jog neapykantos kalba netaptų cenzūros įrankiu: „Atsirado noro diskusiją užčiaupti, sakant, kad mes norime įvesti cenzūrą. Esą dabar niekas negalės iškeikti tų, kurie nepatinka. Turime būti dėmesingi, kad tai nevirstų galios demonstravimu. Bet laisvė be taisyklių pradeda save žaloti pati. Ginant žmogaus teises, turime prisiminti, kad saugome laisvę nuo neapykantos.”

Nurodys policijai, kaip dirbti

Buvusi T.V.Raskevičiaus vadovė, Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė, diskusijoje sakė, kad šiemet tarnybos prioritetu yra visuomenės švietimo vykdymas dėl neapykantos kalbos. Dvejus metus kontrolieriaus tarnyba vykdys iš dalies ES lėšomis finansuojamą projektą, kurio metu bus kuriamos gairės teisėsaugos institucijoms, kaip joms reikėtų tirti tokius nusikaltimus.

Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė sakė, kad „Vilmorus” atlikta apklausa rodo, kad dalis žmonių neigiamus komentarus supranta kaip saviraiškos laisvę. „Apklausa atskleidė, kad visuomenėje vyrauja aukštas tolerancijos lygis neigiamiems komentarams. Visuomenė supranta, kad neapykantos kalba gali sukelti neigiamų padarinių tam tikroms visuomenės grupėms ar asmenims, tačiau nemano, kad turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už neigiamų komentarų rašymą”, – sakė inspektorė. Ji pastebėjo, kad teismų sprendimai skiria prioritetą saviraiškos laisvei, ir pažymėjo, kad neigiamų komentarų rašymas yra neetiškas elgesys, tačiau baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma kaip kraštutinė priemonė.

Diskusijoje dalyvavusi teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, atstovavusi pareiškėjams nukentėjusiems nuo neapykantos kalbos, sakė, kad jos parengtos įstatymo pataisos sudarytų galimybę taikyti administracinę atsakomybę neapykantos kalbos atvejais. „Ne kiekvienas komentaras turi būti baudžiamosios atsakomybės kontekste. Tačiau ją taikant kaip kraštutinę priemonę, kai kurios veikos nepatenka į šį ratą. Logiškiausia būtų padalinti veikas pagal sudėtingumą ir taip numatyti atitinkamą atsakomybę. Administracinė atsakomybė būtų įvedama už tyčiojimąsi ir niekinimą, o už neapykantos kurstymą išliktų baudžiamoji atsakomybė”, – sakė ministrė, pristatydama iniciatyvą, kaip praplėsti baudžiamumą už neapykantos kalbą.

Be to, ministrė norėtų, kad įstatyme šalia draudimo tyčiotis dėl rasės ar tautybės atsirastų ir dar vienas neapykantos požymis – „lytinė tapatybė”. Ne lytis, o kažkodėl lytinė tapatybė. „Taip judėtume translyčių asmenų teisių užtikrinimo link”, – sakė E.Dobrovolska.

 

 

 

Šaltinis: https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/diktatura_neapykantos_nusikaltimu_pavidalu/?fbclid=IwAR2ASmh0CBcvlAgc1trfLTBG7KE-tLmwQBqPAQMDd1u7_SCw0Sey3YF5VeU

Jonas Kovalskis – Pastaba prie šio straipsnio:

Liberalus fašizmas in action.
Tai jau įprastas vaizdas “nepriklausomoje” JAV kolonijoje Lietuvoje paskutinius 30 metų. Liberalų diktatūra, totalinė cenzūra, visuotinis smegenų plovimas, visos politinės sistemos šakos – įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė ir ketvirtoji, žiniasklaida, – yra fašistinės chuntos totalinio karo prieš savo tautą įrankiai. Negailestinga landsberginės chuntos kova prieš lietuvių tautą prasidėjo ne šiandien, ne vakar ar prieš metus. Neapykanta kitaminčiams, panieka kitatikiams, žodžio laisvės drakoniški apribojimai buvo sąjūdiečių paskelbti dar 1988 metų rugpjūčio 23 d. prie paminklo A.Mickevičiui, ir nuolat kartojami Vingio parke, Kovo 11, Sausio 13 ir iki pat šiol. Raganų medžioklė, totalitarizmas, nacionalistų sugyvulėjimas, rusofobija, antitarybinė psichozė, antikomunistinė isterija buvo pagrindiniai algoritmai, kuriuos JAV specialiosios tarnybos sudėjo į spalvotos revoliucijos Sąjūdžio, vėliau “nepriklausomos” Lietuvos neokolonijinio vystymosi scenarijų. Kai spalvota revoliucija ima ryti savo išaugintus nacionalistus – tai yra tik dėsninga įvykių programos seka, tai yra tų pačių nacionalistų-“patriotų” aršiai propaguotos sistemos pasekmės ir riksmas “O mus už ką?!!” yra be tik labai pavėluotas, bet ir, sutikite, kiek nepadorus. Nei vienas dabartinis europietiškų vertybių puoselėtojas, eurointegratorius net necyptelėjo, kai landsberginė chunta įžūliai tyčiojosi iš dviejų tarybinių lietuvių kartų, kai persekiojo komunistus, kai rengė parodomuosius inkvizicinius teismus kitaminčiams, keitė įstatymus ciniškai nusispjaudami ne tik į teisės teoriją ir praktiką, bazinius teisės principus, bet ir į elementarias padorumo normas. Tada jūs chuntai leidote tyčiotis iš kitaminčių, kadangi savęs jūs šiai grupei niekaip nepriskyrėte – jūs gi patriotai, teisingi biurgeriai, paklusnūs pavaldiniai, lojalūs vakarietiškoms vertybėms europiečiai. Ir galvojote, kad jūsų liokajiška ištikimybė chuntos propaguojamai oficialiai patriotinei doktrinai visada suteiks jums saugumą, gerovę, laisvę… O pasirodė, kad kiekvieną kartą, kai jūs leidote valdžios sarginiams šunims draskyti auką, išdrįsusią pareikšti kitokią nuomonę, jūs atidavėte tuo pačiu dalį savo laisvės chuntai, leidote jai daryti nusikaltimą prieš kitamintį tik todėl, kad jis kitoks. Chunta tokiu būdu per 30 savivalės metų sutelkė savo letenose tiek laisvės, kad jai jau tapo nusispjauti – patinka tai jums ar ne. Jūs tapote daiktu, kurio laisvės ribas apibrėžia chunta – kuriai beribę veiksmų laisvę suteikėte … jūs pats.
Šiandien “skriaudžiamas” chuntos išaugintas nacionalistas, aršus rusofobas, iki kaulų smegenų antitarybininkas, psichopatinis antikomunistas pagal – likimo ironija – LR BK 170 straipsnį. Jam buvo leidžiama nevaržomai tyčiotis iš rusų, tarybinių, vatnikų, socialistų,komunistų, fašizmo nugalėtojų. Jis įsijautė tiek, kad nepastebėjo, kaip peržengė europietiškų vertybių nubrėžtas tolerancijos ribas ir čia jam buvo griežtai paaiškinta – visada yra lygesnių už lygius ir žinok savo vietą. Raganų medžioklės kapitalo pasaulyje niekas neatšaukė, liberalus fašizmas niekur nedingo. Jeigu leidai chuntai (konservatoriams ir liberlamas) prastumti įstatymą dėl sovietinės okupacijos neigimo – LR BK 170-2 str. – tai tuo pačiu suteikiai chuntai laisvę tave bet kada įstumti į gardą su žyme ant kaktos “Blogas paršiukas”. Beprotybė yra nuolat kartoti tuos pačius veiksmus ir tikėtis kitokio rezultato.