Tag

sausio 13 byla

Browsing

Maskvoje, eidamas 96 metus, mirė paskutinis Tarybų Sąjungos maršalas Dmitrijus Jazovas. Sunkią ir ilgą kovą su liga paskutinis darbo žmonių valstybės, proletariato imperijos karvedys pralaimėjo.

Maršalo laidotuvės vyks vasario 28 dieną federalinėse karinio memorialo kapinėse Mitiščiuose.

Tarybų Sąjungos maršalas Dmitrijus Jazovas

Dimitrijus Jazovas buvo paskutinis TSRS gynybos ministras ir paskutinis dar gyvas Tarybų Sąjungos maršalas, savo karinę epopėją pradėjęs dar Didžiojo Tėvynės karo metais.

1941 metai, D. Jazovui dar tik šešiolika metų, o jis jau Maskvos pėstininkų mokyklos kursantas

 

Už žygdarbius Didžiojo Tėvynės karo metais jis buvo apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu. TSRS Gynybos ministerijai D.Jazovas vadovavo nuo 1987 m. gegužės iki 1991 m. rugpjūčio mėn. Tuo metu Tarybinė armija, sėkmingai įvykdžiusi visas karines užduotis, tačiau dėl tarybinės vadovybės, pirmiausiai M.Gorbačiovo ir tuometinio užsienio reikalų ministro E. Ševardnadzės, išdavystės priversta pasitraukti, buvo organizuotai išvesta iš Afganistano, kuris nedelsiant buvo okupuotas JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos ir kenčia Vakarų kryžiuočių karo nusikaltimus iki pat šios dienos.

TSRS Gynybos Ministras maršalas D. Jazovas priima Pergalės paradą Maskvoje

Nuo 1987 m. D.Jazovas buvo Tarybų Sąjungos Komunistų partijos (TSKP) Centro komiteto narys ir kandidatas į Centro komiteto politinio biuro narius, nuo 1990 m. – TSRS Prezidento tarybos narys, vėliau TSRS Saugumo tarybos narys.

1991 m. rugpjūčio mėn., matydamas nusikalstamus TSKP Generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo ir Rusijos federacijos vadovo B.Jelcino bandymus parduoti darbo žmonių valstybę Vakarų kolonizatoriams, pirmiausiai JAV ir Anglijos kapitalistams, būdamas patriotiško Valstybinio ekstremalių situacijų komiteto nariu, maršalas įsakė įvesti į Maskvą tankus ir kitą karinę techniką, kad apginti darbo žmonių valstybę nuo valstybinių perversmininkų (maidaunų, sąjūdiečių). Tačiau Vakarų imperialistų įvykdytas valstybinis perversmas nugalėjo, į valdžią buvo pastatyta proamerikietiška B.Jelcino chunta. D. Jazovas TSRS išdavikų buvo suimtas ir apkaltintas valstybės išdavyste. Įprastas CŽV spalvotos revoliucijos scenarijus tuometinėse Tarybų Sąjungos respublikose. Tėvynės išdavikai, įvairūs nacionalistai-nacių kolaborantai, pasislėpę po liberalų, demokratų kaukėmis ir demagogija, vadovaujami ir finansuojami JAV/JK specialiųjų tarnybų, įvykdo antiliaudinį, antivalstybinį nusikaltimą valstybės perversmą, užgrobia valdžią ir susidoroja su patriotais ciniškiausiu būdu – valstybės išdavikai paskelbia valstybės priešais šalies patriotus.
1994 m. vasario mėn. TSRS išdavikai maršalą išleido į laisvę pagal amnestiją. D. Jazovas niekada nesigailėjo dėl šio savo bandymo apginti TSRS darbo žmonių valstybę nuo JAV-NATO karo nusikaltėlių okupacijos ir jų parankinių liberalų chuntos išdavystės.

Pagal panašų scenarijų proamerikietiški režimai susidorojo visose buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose. 2019 m. kovo 27 d. baudžiamojoje byloje dėl 1991 m. sausio 13 d. įvykių Vilniaus apygardos teismas nuteisė Dmitrijų Jazovą dešimties metų kalėjimui. Landsberginis teismas griežtai pagal tuometinius įstatymus veikusį TSRS Gynybos ministrą pripažino kaltu dėl … karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, kas visiškai prieštarauja šių nusikaltimų apibrėžimui, duotam tarptautinės teisės normų. Valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras teismo reikalavo skirti D. Jazovui bausmę iki gyvos galvos.
Rusijos Generalinės Prokuratūros Tardymo komitetas iškėlė baudžiamąją bylą visiems šioje byloje dalyvavusiems Lietuvos teisėjams, prokurorams dėl žinomai nekaltų žmonių sausio 13 byloje nuteisimo. Kai kurie landsberginiai veikėjai tokį Rusijos prokuratūros sprendimą – iškelti baudžiamąją bylą Lietuvos teisėsaugininkams, nuteisusiems žinomai nekaltus TSRS pareigūnus Sausio 13 byloje – vadina juokingu, tačiau tai nėra juokinga – tai gali turėti ilgalaikes ir labai rimtas pasekmes ne tik kišeniniams landsberginės chuntos teisėjams, prokurorams, bet ir visai nieko dėtiems Lietuvos piliečiams, deja.

Bet kokiu atveju, paskutinis Tarybų Sąjungos maršalas Dmitrijus Jazovas teisingumo Lietuvoje jau nematys. Jis išėjo kaip ir dera kariui – aukštai iškelta galva, niekada nesulaužęs duotos priesaikos ir nenugalėtas.

Šaltinis: https://lt.rubaltic.ru/politics/26012018-landsbergis-sausio-13j-siek-kraujo-kuris-jam-leist-tapti-tautos-didvyriu/?fbclid=IwAR0r4QUrvvT_BiE71URf1qv1U4_-sSpc4nzgkoA_1QAtMfoxxb72quz1PzU

Kruvinieji 1991 metų sausio 13-osios įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto tapo vienu iš valstybės sukūrimo mitų. Dabartinė Lietuvos valdžia atidžiai seka, kad visuomenė neabejotų, jog kalti tik tarybiniai kariškiai, kurie esą nužudė nepriklausomybės šalininkus. Tačiau tų įvykių liudininkų parodymai atskleidžia tikrąjį jų vaizdą ir įrodo, jog prieš 26 metus sukurta ir iki šiol akylai saugojama versija yra melas. Apie tai, kas ir kodėl suplanavo kruviną sausio 13-osios akciją, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:

— 1990 metų kovo 11-osios naktį Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kuriai vadovavo Vytautas Landsbergis, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau daugiau kaip metus jos nepripažino pasaulio bendrija. Bet ir po tragiškų sausio 13-osios įvykių pasaulio lyderiai tylėjo. Ką visa tai reiškė?

— Nepriklausomybės paskelbimas — gana reikšmingas aktas, bet jis tik visiškos valstybės nepriklausomybės preliudija. Siekdama būti išties nepriklausoma, valstybė privalo: kontroliuoti visą savo teritoriją, sienas, turėti nuosavą, pasaulio pripažintą valiutą, karines pajėgas, sugebančias apginti nepriklausomybę, atstovavimą tarptautinėse organizacijose ir t.t. Antai Katalonija paskelbė nepriklausomybę, kaip ir Lietuva 1990 metais. Ir ką? Pareiškimas, jog atkuriama nepriklausomybė, respublikoje nebuvo paremtas realia situacija.

2001-2007 metais Audrius Butkevičius priklausė tarptautinei Rusijos-Lietuvos-JAV grupuotei ir prekiavo ginklais.

Rusijoje šiuo metu irgi ne pyragai.Rusijoje JAV spec tarnybų remiami liberalai,Čiubaiso,Navalno šalininkai ruošia atakas prieš Vladimirą Putiną.Kol kas vyriausybė tvarkosi puikiai,o vėliau dar nežinia,kaip viskas susiklostys.

Kad Audrius Butkevičius bendravo su Navalno ir Čiubaiso chebra faktas.O jie niekada neslėpė noro nuversi Vladimirą Putiną.Reiškias Rusijos FSB nebesukontroliuoja situacijos,jei jau Butkevičius kažkaip turi priėjimą Rusijoj skelbtis Lietuvos atstovu,nors Lietuvoje jis yra niekas.

Audriaus Butkevičiaus aplinka itin marga.Ginklų kontrabanda stambiu mastu įskaitant tankus,lėktuvų dalis,raketas,branduolines galvutes,iš Visagino atominės elektrinės pavogtas radioaktyvias komponentų dalis parduotas Šiaurės Korėjos režimui.Visa tai vykdavo po Jelcino prezidentine priedanga.

Tada Jelcinas gėrė degtinę stiklinėmis vyko bardakas,Rusijos išparceliavimas stambiu mastu ir jeigu ne Putinas Rusijoj jau seniai vyktų pilietinis karas,Kinai,Japonai įsikištų,Kaukazas virstų antruoju Afganistanu,o savižudžiai modžachedai sprogdintų Maskvą taip pat kaip Airių IRA sprogdino Londoną.

Ryšys įdomus.

 

2001-2007 metai.Centrinės Žvalgybos Valdyba +Jelcino aplinka +Saudo Arabija.Pagrindinis ginklų grupuotės vadeiva GRU atsargos pulkininkas Antonas Surikovas.Surikovas buvo CIA vietininkas Rusijoje.Jis JAV centrinės žvalgybos valdybai teikdavo ataskaitas.CŽV stogavo šitą reikalą ir iki šiol stoguoja.

Tam reikalui šešėlinei ginklų kontrabandai šefuoti Jelcinas paskyrė kišeninį premjerą Michailą Kasjanovą.Vos kelios stambios ginklų pardavimo operacijos buvo atšauktos Kasjanovas buvo nuimtas,ir buvo tikimasi,kad į jo vietą pastačius Vladimirą Putiną šis irgi taps kišeniniu Jelcinio įpėdiniu.

Įpėdiniu jis tapo,bet vėliau labai greitai jis sutvarkė Berezovskį,Litvinenko,Skripalį,Chodorkovskį,ir galybę kitų oligarchų ir parsidavusių žvalgybininkų.Kasjanovas iki šiol tebesišakoja prieš Putiną.

Viso to priedermė dar gūdūs Jelcino valdymo laikai. Vladimiras Filinas, Antonas Surikovas ir Liudmila Rozkina 1997 metais įkuria firmą ,,Farwest.Ltd.Jos ofisas įkurtas Stambule, o antrinis ofisas Maskvoje.Nuo 2001 metų jie į šią veiklą įtraukė ir Audriu Butkevicių.

Audrius Butkevičius dosjė;

Gimė. 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune) – lietuvių politikas, Kovo 11 d. Akto signataras.

1978 m. baigė Kauno Aušros vidurinę mokyklą. 1986 m. baigė medicinos studijas Kauno medicinos institute, įgijo gydytojo specialybę.

1993 m. stažavosi Kingo koledžo karo studijų departamente Londone, 1994 m. gilino žinias Alberto Einšteino institute Kembridže.

1980–1986 m. Kauno Zigmo Januškevičiaus širdies ir kraujagyslių sistemų fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo instituto psichologijos ir sociologijos laboratorijos jaunesnysis mokslinis bendradarbis

1986–1987 m. Anykščių rajono Viešintų ambulatorijos vyriausiuoju gydytojas,

1988–1989 m. Kauno rajono centrinės ligoninės gydytojas.

1988 m. įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, Sąjūdžio Kauno tarybos narys, atsakingas už organizacijos saugumą, LPS Seimo narys, LPS politinio komiteto narys, LPS suvažiavimo delegatas.

1988 m. įsteigė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizaciją, buvo jos tarybos pirmininkas. Organizavo ir pats dalyvavo ekspedicijose į Sibirotremties vietas.

1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas.

1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras.

Nuo 1990 m. balandžio mėn, Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius, nuo 1991 m. spalio 10 d., kai buvo įsteigta Krašto apsaugos ministerija, pirmasis Krašto apsaugos ministras.

1990–1991 metais LR Laikinosios gynybos vadovybės narys, atsakingas už valstybinės gynybos organizavimą.

1990–1993 m. Valstybinės derybų su Rusija delegacijos narys, vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis Rusijos kariuomenės išvedimo klausimais,

1992 m. pasirašė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl kariuomenės išvedimo ir prižiūrėjo sutarties įgyvendinimą.

1993 m. Pakaunės savanorių maišto metu atsistatydino iš LR krašto apsaugos ministro pareigų.

1995 m. įkūrė Strateginių tyrimų centrą.

1996 m. išrinktas Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo konfederacijos prezidentu.

1996–2000 m. Seimo narys.

1997 m. spalio 28 d. apkaltintas pasikėsinimu sukčiauti ir įkalintas, tačiau 1999 m. birželio 15 d. Seime įvykusios apkaltos metu nebuvo pritarta Audriaus Butkevičiaus Seimo nario mandato panaikinimui ir jis liko Seimo nariu.

1999 m. Kembridžo Tarptautinės biografijos centro išrinktas metų žmogumi.Paleistas į laisvę išplėtė konsultacinę veiklą Gruzijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, patardamas politinių technologijų klausimais, įsteigė Individualią įmonę „Cancosus Development center“, jos direktorius.

2007 m. vasario 25 d. išrinktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) sąraše.

Taigi,Jelcino asmeniškai globojama,ir jam atkatus mokanti ginklų kontrabandininkų grupuotė tvarkingai atsidariusi kaip firma su savo ofisais Stambule ir Dubajuje prekiavo ginklais, palaikė ryšius su Saudo Arabijos karališkaja šeima.

Tiesa 2002 buvo ikurtas ir ofisas Dubajuje.Grupuotė ankščiau visą veiklą koordinavo iš ofiso Maskvoje ir Stambule.Vėliau kai Vladimiras Putinas jau po Jelcino mirties asmeniškai ėmėsi šitos gaujos neutralizavimo rusų FSB su prancūzijos spec tarnybomis identifikavo visas grupuotės grandines.

Ginklų kontrabandininkų gauja užsiėmė ir prekyba narkotikais.Vežė kokainą į Rusiją, Graikiją, ir Korsikos salą.Jie gabeno kokainą is Lotynu Amerikos (tarpininkų vaidmenį laivais kontrabandos grandyje užėmė kauniečių agurkinių gauja.

Jau seniau šituos fintus žinojau iš patikimų žvalgyboje dirbančių žmonių.Dar 2007-8 šios gaujos vienos įmonės Lotynų Amerikoje-Venesuelos pilietis Alfonso Davidovicius, susijes su Kolumbijos mafija buvo pagrindiniu koordinatorium Pietų Amerikos žemyne,kurį vėliau globojo ir pats Hugo Čavezas.

Nuo 2005-2006 metų grupuotė, veikianti po legalios firmos priedanga susidūrė su problemomis.Rusijos valdzia išsiaiškino jų ryšius su čečėnų smogikais ir Saudo Arabijos saugumo tarnybomis.

Veikėjai skubiai išsikėlė iš Rusijos,kurį laiką gyveno Turkijoje ir Prancūzijoje.Priedangą vykdė Kalmanovičius,tuo metu rytų afrikoje besivartęs deimantų išgavimu ir realizavimu pogrindiniuose Roterdamo aukcionuose.Rusijoje itin aktyviai pogrindyje veikė tik Surikovas.

Ir štai 2009 m lapkriti Surikovas rastas negyvas gatvėje Maskvos pakraštyje.Buvęs GRU pulkininkas auka tapo per savo nežabotą godumą .Taip man asmeniškai pasakojo jo kolegos o jų vietininkas pribaltikoje Audrius Butkevičius vengė Rusijos ,nes žinojo ,kad ten jo laukia areštas ir įkalinimas.Jis ir toliau bendravo su Filinu ir Rožkova prisidengdamas legaliai veikiančios įmonės reikalais.

Vėliau Butkevicius buvo užverbuotas JAV žvalgybos ir vyko į Kirgiziją bei Gruziją, renge ten ,,spalvotasias revoliucijas.Už vieną jų gaudavo 25 000 dolerių grynais.

Butkevičius šitoje grupuotėje buvo eilinis pėstininkas,bet pati grupuotė itin galinga ir nuožmi,šiuo metu besispecializuojanti didžiulių kiekių kokaino kontrabanda.Ilgą laiką grupuotė diplomatiniu paštu iš Argentinoje esančios Rusijos ambasados tiekdavo kokainą į Rusiją,kol tarpusavy nepasidalino pinigų ir vienas jų narių išdavė schemą Argentinos žvalgybos pareigūnams.

Argentinos policija Rusijos ambasadoje Buenos Airėse tada surado 389 kilogramus kokaino ir areštavo kelis narkotikų prekyba užsiimančios gaujos narius, Narkotikai buvo aptikti ambasados priestate, o radinio vertė juodojoje rinkoje siekė 50 mln. JAV dolerių.

Mano minima prekeivių gauja per Rusijos ambasados diplomatinių kurjerių tarnybą gabeno narkotikus į Europą,ir visa tai kontroliavo vakarų spec tarnybos.

Rusijos ir Argentinos policija nusprendė surengti operaciją, kai Rusijos ambasadorius 2016 metų gruodį informavo pareigūnus apie rastus narkotikus. „Kokainas buvo pakeistas miltais, o 16-oje krepšių su narkotikais buvo paslėpti sekimo prietaisai“, ir per bendrą operaciją buvo sulaikyti iš viso penki įtariamieji – du Argentinoje ir dar trys Rusijoje.

Pasak šaltinių „itin grynas“ kokainas turėjo būti nugabentas į Rusiją Vokietiją, kur gyvena gaujos lyderiai.O tada agurkinių rankomis pergabentas sandėliavimui į Lietuvą,dalis jo iš mikroautobusais mažais kiekiais po 5 kilogramus eksportuojamas į Londoną.

Dalis iš šitos grupuotės pelno buvo skiriamas Integrity Initiative klasterių rytų europoje finansavimui.Didžiuliai pinigai buvo mesti Andriaus Kubiliaus kandidatūrai į Europos tarybos vadovus,nes amerikiečiai per savo žmones kokaino kontrabandoje norėjo pastatyti Kubilių į Europos Sąjungos tarybos vadovo postą su užduotimi,neutralizuoti Rusijos-Vokietijos North Stream 2 projektą,ir priversti Europą pirkti amerikietiškas skalūnines dujas.

Rusija šitą grupuotę išvijo iš savo šalies ir jie visi sugryžo į Turkiją,dalis jų kaip aktyvistai persikėlė į Lietuvą.Tam jie gavo Dalios Grybauskaitės apsaugą.Filinas nevyksta į Rusiją jau ilgą laiką,nes žino baigtį.Surikovą nukalė rusų FSB.Butkevičius bijo Rusijos ir dirba su Navalno komanda planuoja destabilizaciją Kaukaze.

Pietų amerikoje šita ginklų-narkotikų kontrabandininkų gauja judėjo itin stipriai.Jie įgijo įtaką, ir su čečėnų smogikais judejo.

Tada Kremlius davė komandą užlenkti juos visus ir,kad Rusijoje jų neliktų nė kvapo.Tai buvo padaryta kelių šūvių pagalba.Vilniuje pamažu projektuojamas Vladimiro Putino sistemingas nuvertimas.

Visų šitų procesų epicentre dalyvauja ir Audrius Butkevičius,kuris 1988 metais eižėjant Sovietų Sąjungai kaip diplomuotas gydytojas taikė minios hipnotizavimo terapiją ir pagal Hitlerio naudojamą metodiką bandė tapti diktatoriumi.

Nepavyko.

Negana to Audrius paėmė nemažą tiems laikams kyšį buvo suimtas ir kelis metus praleido kalėjime.

 

Buvęs KGB karininkas Michailas Golovatovas, kuris trečiadienį Lietuvoje buvo nuteistas 12 metų kalėjimo, pareiškė, kad ketina apskųsti Vilniaus teismo sprendimą

VILNIUS, kovo 27 — Sputnik. Lietuvos valdžios atstovams reikėjo teismo dėl 1991 metų sausio 13 dienos įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, kad po to panaudotų nuosprendį, reikalaudami kompensacijos iš Rusijos už Baltijos šalių “sovietinę okupaciją”, interviu Sputnik Lietuva pareiškė buvęs KGB karininkas Michailas Golovatovas.

Trečiadienį Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį byloje dėl 1991 metų sausio 13-osios įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto. Golovatovas už akių buvo nuteistas 12 metų kalėjimo, buvęs TSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas buvo nuteistas 10 metų kalėjimo. Jie buvo apkaltinti dėl “karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui”.

Vieninteliai rusai, kurie stojo prieš teismą, — Jurijus Melis ir Genadijus Ivanovas — gavo atitinkamai septynerius ir ketverius metus kalėjimo.

“Galutinis tikslas yra gauti apkaltinamąjį nuosprendį ir po to panaudoti jį, reikalaujant kompensacijos už Lietuvos, Latvijos ir Estijos “okupaciją”. Lietuva eina priešakyje. Tai pats svarbiausias dalykas. <…> Tai, ką daro Lietuva, akivaizdu, kad visa tai yra melas ir faktų iškraipymas. Jei 1992 metais buvo apie 500 nukentėjusiųjų, tai šiandien jų jau yra pusantro tūkstančio. Iš kur jie atsirado?” — kalbėjo Golovatovas.

Kaip anksčiau rašė Sputnik Lietuva, į teismo posėdį nebuvo įleisti Rusijos ambasados ​​Lietuvoje darbuotojai ir Rusijos žiniasklaidos atstovai. Kaip pažymėjo diplomatinė misija, jiems buvo pasakyta, kad “nėra vietų”.

Golovatovas pareiškė, kad stebėjo tiesioginę posėdžio transliaciją ir matė, kad laisvų vietų buvo pakankamai. Jis šį sprendimą pavadino Lietuvos užgaida, o patį procesą — šališku teismu, kurį Lietuvos valdžia surengė tik “sau”.

“Suteikite galimybę dalyvauti spaudos atstovams, suteikite galimybę Lietuvos ambasados ​​konsulinei įstaigai. Kodėl tie žmonės nebuvo įleisti? Normos visur vienodos, visame pasaulyje. Lietuva vėl eina priešingai nei visa planeta”, — pasipiktino Golovatovas.

Jis pridūrė, kad ketina pateikti apeliacinį skundą. Pasak jo, ateityje į šį procesą reikia pritraukti teisinių ir istorinių klausimų ekspertus.

1991 metų sausio 13-osios naktį netoli Vilniaus televizijos bokšto prasidėjo ginkluoti susidūrimai, kurių metu žuvo 14 žmonių, dar 600 buvo sužeisti.

Lietuvos teismas baigė nagrinėti bylą 2018 metų spalį. Lietuvos prokuratūra nepagrįstai tvirtino, kad prie Vilniaus televizijos bokšto žuvę žmonės buvo nužudyti sovietų kareivių, ir reikalavo, kad 67 žmonės būtų pripažinti kaltais.

Rusijoje “Sausio 13-osios byla” vadinama politiniu procesu, vykdomu, laikantis “blogiausių baudžiamojo teisingumo tradicijų”. Taip pat pažymėta, kad jis vykdomas, pažeidžiant tarptautinę ir Lietuvos vidaus baudžiamąją teisę.

1991 m. sausio 13 d. įvykiai Vilniuje
© Sputnik /
1991 m. sausio 13 d. įvykiai Vilniuje

Read more: https://sputniknews.lt/russia/20190327/8648158/Golovatovas-papasakojo-kam-Lietuvai-reikejo-teismo-del-Sausio-13-osios-bylos.html

2019-01-31

Autorius Vladislavas Švedas

Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articles/31012019-grybauskaitė-tampoma-už-virvučių-kas-valdo-lietuvos-prezidentę

Pirmojo posttarybinės Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio menas vadovauti šaliai pasinaudojant turima valstybės vadovą kompromituojančia medžiaga, pačiam liekant šešėlyje, pasiekė viršūnę Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metu. Komunistinė Grybauskaitės praeitis, jos veikla VSK (КГБ) ir gyvenimas Leningrade konspiraciniame bute suteikia Landsbergiui, taip pat įmerkusiam uodegą į čekistų paslaptis, tiesiog beribes galimybes šantažuoti. RuBaltic.Ru tiria, kas iš tiesų pastaruoju dešimtmečiu valdė Lietuvą „raudonosios Dalios“ vardu.

Tebūnie Dalia Lietuvos dalia!

Šiuo metu Vytautas Landsbergis sėkmingai manipuliuoja Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite. Ši situacija — klasikinis ilgalaikės profesoriaus kadrų politikos pavyzdys. 2009 metų pavasarį prezidento rinkimų metu Landsbergis ir jo partija „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ netikėtai, kaip visiems atrodė, palaikė ne šiaip sau Europos komisarę Dalią Grybauskaitę, bet buvusią Vilniaus aukštosios partinės mokyklos politekonomijos katedros docentę ir TSKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus rezervistę.

Tada Landsbergis mestelėjo sparnuotą frazę: „Tebūnie Dalia Lietuvos dalia!” Tai buvo gana įsimintinas žodžių žaismas.

Ši frazė akivaizdžiai sąlygojo užtikrintą Grybauskaitės pergalę kovoje dėl prezidento kėdės. Ji gavo 69,9 proc. respublikos rinkėjų balsų — geriausias visų posttarybinių laikų rinkimų Lietuvoje rezultatas.

Šiandien galima drąsiai teigti, jog aktyvios buvusios komjaunuolės ir komunistės Grybauskaitės palaikymą Landsbergio konservatorių elektorato jėgomis 2009 metų prezidento rinkimuose reikia vertinti sekančiais momentais.

Visų pirma, jos biografijoje apstu tamsių dėmių, jų tarpe ir su čekistiniu atspalviu, kurios leidžia Landsbergiui ją “laikyti prie kojos”.
Vytautas Landsbergis ir Dalia Grybauskaitė / Nuotr.: baltnews.lt

Pažymėsime, jog antroji konservatorių Grybauskaitės palaikymo sąlyga buvo jos sutikimas reanimuoti baudžiamąją sausio 13-osios bylą. 2011 metų sausio mėn. ji turėjo būti nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui.

O tai reiškė galimybę iškilti realiam pavojui, jog bus paneigta oficiali sausio įvykių versija ir atsakomybėn patrauktas Landsbergis su savo klanu.

Juk Lietuvoje kasmet iškyla vis nauji landsbergininkų kaltės, kad prie televizijos bokšto buvo pralietas kraujas, įrodymai. Jie bijo atpildo už šį nusikaltimą, neišvengiamo po to, kai bus paviešinta visa kruvinojo sausio tiesa.

Grybauskaitės išrinkimas Lietuvos prezidente tapo paskutine Lasndsbergio galimybe padėti savo pseudoteisėtą tašką tragiškų 1991 metų sausio įvykių tyrime. Juk būtent jis ir jo aplinka organizavo tada kruvinąsias aukas.

Sausio 13-osios baudžiamosios bylos reanimavimas

Dalia Grybauskaitė, tapusi Lietuvos prezidente, nedelsdama ėmėsi vykdyti Landsbergio prašymus. Jau 2009 metų birželio 3 d. Lietuvos generaliniu prokuroru ji paskyrė Darių Valį. Iki tol jis vadovavo tolimo Akmenės rajono prokuratūrai. Tuo žingsniu Grybauskaitė suteikė vietinės reikšmės prokurorui Valiui neįtikėtiną paslaugą kopiant karjeros laiptais. Šis viską suprato ir besąlygiškai vykdė motinos–viršininkės nurodymus.

- Darius Valys / Nuotr.: 15min.lt
Darius Valys / Nuotr.: 15min.lt

 

Po Valio atėjimo į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą prasidėjo diskusijos dėl būtinybės suderinti Baudžiamąjį kodeksą su tarptautinės humanitarinės teisės normomis, visų pirma — karo nusikaltimų ir nusikaltimų prieš žmogiškumą atžvilgiu. 2009 metų rugpjūčio mėn. Valys sudarė darbinę prokurorų grupę, kuri ėmėsi ruošti Lietuvos Baudžiamojo kodekso pataisų projektą.

Pirmiausia tai lietė Baudžiamojo kodekso 100 straipsnį, nurodantį neleistiną su žmonėmis elgesį, uždraustą tarptautinės teisės.

Būtent ši pataisa turėjo leisti Lietuvos prokurorams perkvalifikuoti “nusikaltimus”, kuriuos esą įvykdė tarybiniai kariškiai 1991 metų sausio mėn., į nusikaltimus prieš žmogiškumą ir karo nusikaltimus.

1991 metų sausio 13-oji Vilniuje / Nuotr.: livejournal.com

2010 metų gruodžio mėn. Grybauskaitė, užbėgdama už akių sausio 13-osios bylos nutraukimui suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui, spėjo pateikti Seimui atitinkamas Baudžiamojo kodekso pataisas. Tas pataisas Seimas patvirtino 2011 metų kovo 22 d. Lietuvos Respublikos įstatymu XI-1291. Jos leido įvykius prie televizijos bokšto kvalifikuoti kaip karo nusikaltimus ir nusikaltimus prieš žmogiškumą, neturinčius senaties termino.

O dar buvo priimtos pataisos, leidžiančios Lietuvos teismams teisti užsienio šalių piliečius be jų dalyvavimo baudžiamąjame procese. Lietuvos Seimas priėmė jas skubos tvarka (!), prezidentei Grybauskaitei reikalaujant.

2010 metų gruodžio 29 d. Lietuvos Generalinėje prokuratūroje buvo suburta nauja tardytojų grupė, kuri turėjo užsiimti 1991 metų sausio įvykiais. Buvo pranešta, kad grupę sudarė keturi esą aukščiausios kvalifikacijos prokurorai su didele darbo patirtimi. Tardytojų grupės vadovu buvo paskirtas prokuroras Simonas Slapšinskas, charakterizuojamas kaip aukštos kvalifikacijos specialistas.

Tačiau sausio 13-osios bylos medžiaga leidžia tvirtinti, jog gandai apie tardyno grupės prokurorų aukščiausią kvalifikaciją buvo ženkliai išpūsti. Tuo tikslu pakanka išanalizuoti abejotiną turinį Kaltinamojo akto, kuriame apstu nevykusių falsifikavimų, nesudūrimų galo su galu ir neįrodytų teiginių.

Remdamasis pataisomis, kurios pateko į Baudžiamąjį kodeksą Grybauskaitės pastangų dėka, Vilniaus apygardos teismas nuo 2016 metų sausio iki 2018 metų spalio tyrė bylą Nr. 09-2-031-99 arba 1991 metų sausio 13-osios bylą, kurioje kaltinimai pateikti 66 Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams (du iš jų mirė).

Lietuvos politikai ir prokurorai įsitikinę, kad šių „nusikaltėlių“ nuteisimas leis padėti paskutinį tašką klausime, kas yra sausio tragedijos „kaltininkas“.

Bet tai ginčytinas tvirtinimas. Ir egzistuoja įsitikinimas, kad Rusija sugebės jį paneigti.

Nusikalstami Landsbergio prašymai

Pirmojo Grybauskaitės prezidentavimo metu ji ir Landsbergis nesistengė slėpti savo gana dažnų kontaktų. Buvę prezidentūros darbuotojai papasakojo žurnalistei Rūtai Janutienei, Lietuvoje triukšmą sukėlusios knygos (2013 m.) „Raudonoji Dalia“ autorei, jog Landsbergis dažnai atvykdavo pas Grybauskaitę į jos rezidenciją elitinėje Turniškių gyvenvietėje.

Po tų vizitų prezidentė į darbą atvykdavo su pluoštais lapų, o juose buvo surašyti tie įpareigojimai, kuriuos ji turėjo perduoti pavaldiniams. Ir tuo metu ji lyg tarp kitko ištardavo: „Profesorius taip pasakė, profesorius paprašė padaryti taip…“

Taigi akivaizdus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84-jo straipsnio pažeidimas. Nėra abejonių, jog Landsbergis, duodamas Grybauskaitei kaip prezidentei pavedimus, vykdė sunkius valstybinius nusikaltimus. Tai daug svaresnis nusižengimas, negu tas, kuriuo buvo kaltinamas prezidentas Rolandas Paksas. Tačiau Landsbergis vis dar jaučiasi laimingas.

Nuotr.: JP.lt
Nuotr.: JP.lt

 

2014 metų gegužės mėn. Landsbergis vėl parėmė Grybauskaitę prezidento rinkimuose. Šį kartą pasiekti prezidento posto jai buvo sudėtingiau, nors jos oponentas Zigmantas Balčytis, Lietuvos socialdemokratų atstovas, ypatingo autoriteto rinkėjų tarpe nebuvo pelnęs. Ir vis dėlto rinkimai tada turėjo antrąjį ratą.

Antrąjame rate 2014 metų gegužės 25 d. Grybauskaitė nugalėjo, surinkdama 57,87 proc. atėjusių balsuoti rinkėjų balsų. O atėjo tik 47,3 proc. rinkėjų, tai yra nuo 2,56 tūkstančio 1,2 tūkstančio. Faktiškai už Grybauskaitę balsavo tik 27,37 proc. visų Lietuvoje užregistruotų rinkėjų. Tai labai kuklus rezultatas.

Savaime aišku, jog po 2014 metų gegužės rinkimų Grybauskaitė prezidento kėdėje jautėsi ne taip ryžtingai, kaip pirmosios kadencijos metu.

Landsbergio rusofobų klano palaikymo jai reikėjo labiau, nei bet kada.

Ir čia priežastys jos antirusiško nusistatymo ir pareiškimo, jog Rusija — teroristinė valstybė, kurios agresija prieš Lietuvą ne už kalnų. Rusija veda Lietuvą griaunantį informacinį hibridinį karą… ir taip toliau.

Grybauskaitės valdymo metu Landsbergio klanas, pasinaudodamas momentu, galutinai primetė respublikai žalingus totalitarinės klano demokratijos principus, kuriais, manipuliuodama Seimu, vadovaujasi jo partija.

Situacija su Lietuvos prezidentais Algirdu Brazausku, Valdu Adamkum, Rolandu Paksu ir Dalia Grybauskaite liudija, jog politika užsiėmęs muzikologas tapo tikru politikos rykliu, sugebėjusiu visais parametrais aplenkti savo „mokytojus“.

Antrasis Grybauskaitės apsireiškimas

Šiuo metu Landsbergis ir jo konservatoriai susidūrė su rimta problema. 2019 metų gegužės mėn. išėjus Grybauskaitei iškyla realus „totalitarinės demokratijos“ griūties pavojus, tos „demokratijos“, kurią Landsbergio klanas sugebėjo primesti Lietuvai.

Buvę aktyvūs landsbergininkai Zigmas Vaišvila, Audrius Butkevičius ir Bronius Genzelis trokšta rimtai suvesti sąskaitas su muzikologu.

2018 metų kovo mėn. jie perdavė Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai pareiškimą dėl antivalstybinės ir teroristinės Vytauto Landsbergio politikos. Šio pareiškimo tyrimas gali sulaukti ne tik skandalo, bet ir konkrečių baudžiamųjų bylų iškėlimo konservatoriams.

Išsigelbėjimą Landsbergis mato savo užkulisinio Lietuvos Respublikos valdymo tęsinyje. Šiuo tikslu Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai kandidate į Lietuvos prezidentus 2018 metais iškėlė šios frakcijos Seime deputatę Ingridą Šimonytę.

Tai antrasis Grybauskaitės apsireiškimas. Moteris 44 metų, netekėjusi, bevaikė, ekonomistė. Beveik vienas prie vieno Grybauskaitė. Ir ji, kaip ir dabartinė prezidentė, turi biografijoje šusnį tamsių dėmių. Tvirtinama, jog Šimonytė, 2019–2012 metais būdama Lietuvos finansų ministrė, dalyvavo ne vienoje prezidentės Grybauskaitės inicijuotoje aferoje.

Pavyzdžiui, pataikavo pražūtingai Grybauskaitės finansų politikai, kai ši atsisakė imti kreditus Lietuvai naudingais 1,5 proc. Vietoj to finansų buvo skolinamasi tarptautinėse rinkose 9,5 proc. palūkanomis.

Tuo pačiu metu prezidentė supirkinėjo valstybės obligacijas, tuo neteisėtai praturtėdama. Taip mano buvusi Europos parlamentarė Margarita Starkevičiūtė, priminusi, jog Europos Sąjungoje už tokius nusikaltimus baudžiama turto konfiskavimu.

Be to, Šimonytė aktyviai dalyvavo skandalingame vieno iš vedančiųjų bankų, Snoro, bankrote. To pasekoje 8 milijardų litų vertės banko aktyvai ir nuosavybė dingo be pėdsakų. Ir tvirtinama, jog dalis šio banko pajamų 2014 metais buvo panaudota Grybauskaitės rinkimų kampanijai.

Žodžiu, Landsbergis vėl ėmėsi to paties, stumdamas į prezidentus tuos žmones, kuriuos kompromituojanti medžiaga yra jo rankose.

Ta proga „Laisvas laikraštis“ 2018 metų spalio 16 d. išspausdino išsamų straipsnį „Naujas šviesus mafijos veidas“. Jame gana smulkiai aprašytos Šimonytės nuodėmės.

Ir, žinoma, verta atkreipti dėmesį į nuotrauką, kurioje konservatorių patriarchas Landsbergis laimina Šimonytę, pakilusią kovon už Lietuvos prezidentės postą. Toks keliaklupščiavimas — retas reiškinys net Lietuvoje. Jis liudija, jog Šimonytė savo nuolankumu leido suprasti, jog bet kurie Landsbergio prašymai jai taps įstatymais, kai ji užims Lietuvos prezidentės vietą.

Informacija Lietuvos rinkėjui

2016 metais Pietų Korėjos prezidentė Pak Kyn Che, gana energinga netekėjusi moteris, buvo nuteista 24 metus kalėti už tai, jog ją neteisėtai įtakojo artima draugė Čchve Sun Sil. Draugė kišosi į prezidentės politinių sprendimų priėmimo procesus, o taip pat reikalavo, kad stambios kompanijos pervestų dideles sumas jos kontroliuojamiems fondams.

Čchve Sun Sil pelnė trejus laisvės atėmimo metus, o prezidentė — 24. 2018 metų liepos mėnesį už kyšio paėmimą ir valstybės lėšų iššvaistymą Seulo teismas jai pridėjo dar aštuonerius metus.

Belieka tikėtis, kad Lietuvos Temidė kada nors paseks Pietų Korėjos pavyzdžiu.

2019-01-30

Autorius: Vladislavas Švedas

Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articles/30012019-kaip-vsk-kgb-agentas-tapo-lietuvos-pilkuoju-kardinolu-tikroji-landsbergio-biografija/

Vytautas Landsbergis iki šių dienų lieka vienu iš įtakingiausių šiuolaikinės Lietuvos žmonių. Pagyvenusio Lietuvos valstybingumo patriarcho įtaką priimta aiškinti Landsbergio moraliniu autoritetu ir jo dalyvavimu kovojant už Lietuvos nepriklausomybę, tačiau tikrosios „tautos tėvo“ galybės priežastys yra daug klaikesnės. Buvęs Sąjūdžio lyderis sukaupė medžiagą, kompromituojančią pirmojo Lietuvos ešelono politikus, ir gali juos visus šantažuoti. Didelę paspirtį kaupiant kompromatus kelių kartų Landsbergių klanas įgijo darbuodamasis TSRS specialiųjų tarnybų labui.

Kaip Landsbergis tapo Sąjūdžio lyderiu

Verta priminti, kaip apolitiškas, Lietuvoje visiškai nežinomas  muzikologas Vytautas Landsbergis 1988 metų biržely tapo Lietuvos judėjimo už pertvarką iniciatyvinės grupės nariu, o vėliau — lyderiu. Judėjimas buvo pavadintas Sąjūdžiu.

Abejonių nekeliantys šaltiniai byloja (straipsnio autorius buvo pakankamai informuotas žmogus, nes dirbo Lietuvos KP Vilniaus miesto Spalio rajono pirmuoju sekretoriumi, o šio rajono komiteto partinėje įskaitoje buvo Lietuvos TSR Valstybės Saugumo Komiteto (toliau – VSK)  komunistai — RuBaltic.Ru pastaba.), kad Landsbergis pateko į iniciatyvinę Sąjūdžio grupę tik reikalaujant VSK kuratoriui kaip „patikrintas tarybinis inteligentas“. Jis privalėjo informuoti Komitetą apie visus iniciatyvinės grupės kurso „nukrypimus“.

Po Sąjūdžio sukūrimo pirmuoju jo neformaliu lyderiu tapo rašytojas ir populiarus visuomenės politinis veikėjas Vytautas Petkevičius. Būtent jam vadovaujant judėjimas pasireiškė kaip nauja ir galinga respublikoje politinė jėga. Tačiau TSKP CK ir Lietuvos TSR VSK Sąjūdžio kuratoriams Petkevičius tapo neparankia figūra – Vytautas garsėjo savo ypatingai nepriklausomu charakteriu.

Nuotr.: bernardinai.lt
Nuotr.: bernardinai.lt

Nedidelis nukrypimas. Kaip žinia, Sąjūdžio pavadinimas buvo uždraustas 1944 metais atkūrus Lietuvoje tarybų valdžią. Juk taip save vadino antitarybinis ir pronacistinis Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), sukurtas Berlyne 1940 metų liepą.

Būtent anas Sąjūdis organizavo 1941 metų birželio antitarybinį sukilimą Lietuvoje. Ir staiga 1988 metų vasarą taip pasivadino Gorbačiovo pertvarką remiantis judėjimas? Ir tuo metu Lietuvos TSR VSK 5-oje valdyboje Maskvos nurodymu sukuriamas Petro Vožbuto vadovaujamas 4-asis skyrius, kuriam buvo pavesta kuruoti Sąjūdį!

Tačiau nereikia stebėtis. Viskas vyko pagal  pagrindinių Kremliaus pertvarkytojų  TSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo ir TSKP CK sekretoriaus, Politinio biuro nario Aleksandro Jakovlevo nurodymus.

Lietuvos KP CK biuras superslaptai rekomendavo…

1988 metų rugpjūty Aleksandras Jakovlevas pabuvojo Lietuvoje tikslu patikrinti, kaip klostosi reikalai organizuojant liaudies judėjimą, kuris turėjo rimtai stumtelėti politiniame lauke „partijos kunigaikštukus“. Taip 1988 metų liepą lankydamasis Lenkijoje Gorbačiovas pavadino TSKP sekretorius.

Jakovlevui nepatiko Lietuvos judėjimo lyderis V.Petkevičius, kuris turėjo savo nuomonę ir pokalbio su Jakovlevu metu išdrįso kritikuoti Kremliaus politiką Lietuvoje. To išdavoje 1988 metų rugsėjy Maskvoje buvo nutarta pakeisti Petkevičių neišvaizdžia, amorfine Landsbergio asmenybe.

Kodėl marksistinės–lenininės estetikos dėstytojas Landsbergis buvo parinktas kaip Petkevičiaus pakaitalas?

Viena iš priežasčių buvo ta, kad jis daug metų veikė kaip slaptas Lietuvos TSR VSK informatorius Vytauto, o vėliau Dėdulės slapyvarde. Landsbergis raštu skundė ne tik Lietuvos kūrybinę inteligentiją, bet ir tuos lietuvių veikėjus, kurie gyveno užsienyje ir su kuriais muzikologas turėjo galimybių susitikti.

Bet čia verta priminti, kad greta garsiai ir iškalbingai pasireiškiančio tribūno Petkevičiaus muzikologas Landsbergis atrodė apgailėtinai, o 1988 metų biržely patyrė viešą konfūzą. Mitinge, skirtame Lietuvos delegatų palydoms į XIX Sąjunginę partinę konferenciją, Landsbergis bandė pasisakyti, tačiau dėl prastos dikcijos patyrė nesėkmę. Iš minios jam šaukė: „Išsitrauk šiaudus iš nosies!“

V. Landsbergis, Strasburas, 1990 metų liepos 9 / Nuotr.: CVCE
V. Landsbergis, Strasburas, 1990 metų liepos 9 / Nuotr.: CVCE

Turbūt būtent todėl 1988 metų rugsėjy Lietuvos KP CK biuro nariai superslapto posėdžio metu (be protokolo) sutiko su Lietuvos TSR VSK pirmininko Eduardo Eismunto pasiūlymu rekomenduoti profesorių muzikologą Sąjūdžio lyderiu.

Pagrindiniai Eismunto argumentai: Landsbergis inteligentiškas, nekrenta į akis, prastas oratorius, neturi masėse autoriteto, turi ryšių su VSK ir todėl bus lengvai valdomas.

Ypač Eismuntas akcentavo tai, kad Landsbergio šeima visada buvo tarybinėse pozicijose, o jo tėvas Vytautas Žemkalnis–Landsbergis suteikė tarybų valdžiai neįkainojamas paslaugas, dirbdamas NKVD (НКВД – Narodnyj Komisariat Vnutrennych Del,  Liaudies vidaus reikalų komisariatas -liet.) o vėliau VSK (КГБ – Komitet Gosudarstvennoj Bezopasnosty, VSK – Valstybės Saugumo komitetas, liet.) agentu nuo 1927 metų.

LKP CK biuro nariai manė, kad, paskyrus Landsbergį, Sąjūdis taps paklusniu partinio elito ir VSK įrankiu.

Muzikologas buvo faktiškai Lietuvos vadovas

Pasinaudodamas tuo autoritetu, kurį Sąjūdis pelnė vadovaujant Petkevičiui, Landsbergis pradėjo diktuoti sąlygas Tarybų Lietuvos vadovybei. Algirdas Brazauskas 1988 metų spaly, palaikant Sąjūdžiui, tapęs pirmuoju LKP CK sekretoriumi, o vėliau, 1990 metų sausy, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku, buvo priverstas skaitytis su Landsbergiu. Ir ne šiaip sau skaitytis, o pastoviai su juo susitikinėti.

Apie savo pastovius susitikimus su Landsbergiu Brazauskas papasakojo prisiminimų knygoje „Lietuviškos skyrybos“, kuri buvo išleista 1993 metais. Jis parašė, jog 1989 1990 metais slapta susitikinėjo su Landsbergiu Vingio parke ir aptarinėjo su juo veiksmus Lietuvos Komunistų partijos, kuri 1989 metų gruody pasitraukė iš TSKP.

Algirdas Brazauskas su dukra, 1994 m. / Nuotr.: 15min.lt
Algirdas Brazauskas su dukra, 1994 m. / Nuotr.: 15min.lt

Tikėtina, jog ir prezidentavimo metu (1993–1998 m.) Brazauskas buvo priverstas skaitytis su lietuviškojo Moriarti nuomone, nors tuomet buvę komunistai buvo skaudžiai nustūmę nuo Lietuvos politinės arenos Landsbergio klaną. Tačiau akivaizdžiai neryžtinga prezidento Brazausko politika, nepalietusi nė vieno Lietuvai pragaištingo sprendimo, priimto Landsbergio valdymo metu, liudija, kad pastarasis vis dar jį įtakojo.

Gana efektyviai „šešėlinio spaudimo“ taktika Landsbergis naudojosi prezidento Valdo Adamkaus, pakeitusio Brazauską, atžvilgiu.

Šis buvęs Amerikos pilietis dukart buvo renkamas Lietuvos Respublikos prezidentu (1998–2003 ir 2004–2009 metais). Ir abu laikotarpius jį griežtai kontroliavo ir presingavo Vytautas Landsbergis ir jo aplinka.

Tai išaiškėjo 2011 metų rugpjūty. Tada spaudos konferencijoje, kuri buvo organizuota pristatant Adamkaus prisiminimų knygą „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“, buvęs prezidentas pranešė, kad, būdamas valdžioje, pastoviai buvo spaudžiamas „gana gerbiamų Lietuvoje asmenybių“.

Valdas Adamkus / Nuotr.: 15min.lt
Valdas Adamkus / Nuotr.: 15min.ltValdas Adamkus / Nuotr.: 15min.lt


Adamkus rašo, kad jie jam diktavo, kaip reikia elgtis ir ką į kokias pareigas skirti. Tokias instrukcijas jis gaudavo ne tik asmeniškai, bet ir faksu bei telefonu.

Be to, Adamkus sulaukė nedviprasmiškų užuominų, kad nepaklusnumo atveju jis bus politiškai sunaikintas. Tokį elgesį Adamkus pavadino šantažu.

Čia Landsbergis akivaizdžiai pažeidė 84-ąjį Konstitucijos straipsnį, kuriame pasakyta, jog tik Prezidentas turi teisę spręsti jo kompetencijoje esančius klausimus. Tai reiškia, jog Landsbergis, duodamas pavedimus, o tiksliau — įpiršdamas Lietuvos prezidentui savo nuomonę, įvykdė sunkų valstybinį nusikaltimą.

Į klausimą, kodėl Adamkus nepaviešino šantažuotojų vardų, buvęs prezidentas davė nevisai suprantamą atsakymą. Adamkus pareiškė, jog tie žmonės, iš kurių jis gaudavo nurodymus, Lietuvoje beveik „dievinami“ ir iki šiol laikomi iškovotos nepriklausomybės simboliu. Todėl, Adamkaus manymu, jų vardų paskelbimas iš jo pusės taptų „nusikaltimu prieš šventą tikėjimą laisve ir demokratija“.

Tačiau situacija, kai Adamkų valdė jau minėtas klanas, buvo sąlygota štai kuo. Iki išrinkimo Lietuvos prezidentu jis pastoviai gyveno Čikagoje (JAV). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnį jis negalėjo dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose, nes kandidatas į prezidentus privalėjo ne mažiau trejus paskutinius metus nuolat  gyventi Lietuvoje.

1997 metais Landsbergis, būdamas Lietuvos Seimo pirmininku, privertė Lietuvos teismą priimti žinomai melagingą nutartį, jog JAV pilietis V.Adamkus esą pastaruosius trejus metus pastoviai gyveno Šiauliuose, o ne JAV, Čikagoje.

Ir nors Adamkaus varžovai pareiškė, jog Šiauliai —  ne jo namai, o tik ta vieta, kurioje jis „laiko savo šlepetes“, apygardos teismo nutartis leido jam balotiruotis į Lietuvos prezidento vietą.

Landsbergis ir Adamkus / Nuotr.: Delfi
Landsbergis ir Adamkus / Nuotr.: Delfi

Linas Kuojelis, amerikiečių deleguotas Landsbergio patarėjas 1990–1991 metais, interviu „Respublikos“ laikraščiui  Lietuvos teismo nutarimo dėl Adamkaus gyvenamosios vietos klausimu pastebėjo: „Kiek suprantu, Lietuvos teismai linkę paneigti ne tik Lietuvos Konstituciją (Kuojelis talkino ruošiant Lietuvos Respublikos Konstituciją – Vl.Š.), bet ir Einšteino bei Njutono dėsnius. Vienas ir tas pats objektas tuo pačiu metu negalėjo būti dviejose vietose (JAV ir Lietuvoje).“

Būdamas šios melagingos nutarties, kuri leido Adamkui tapti prezidentu, organizatoriumi, Landsbergis gavo į rankas galingą manipuliavimo juo įrankį.

Paviešinus tik vieną faktą, jog Adamkus prezidento rinkimų išvakarėse 1997 metų gruody — 1998 metų sausy gyveno ne Šiauliuose, o JAV, būtų užtekę jo prezidentinės karjeros gėdingam sužlugdymui.

Verta pažymėti, jog Landsbergis jokių savo dalyvavimo aferoje su Adamkaus gyvenamaja  vieta dokumentinių pėdsakų nepaliko.

Tai natūralu, nes Lietuvos Respublikos 84 straipsnis kategoriškai draudžia įtakoti prezidentą priimant nutarimus. Tokie reikalavimai egzistuoja daugelyje pasaulio šalių. Ten prezidento įtakojimas bet kuria prasme laikomas sunkiu nusikaltimu.

Pakso peripetijos

Vienintelis Lietuvos prezidentas, kurio atžvilgiu Landsbergis neturėjo kompromato, buvo Rolandas Paksas. Žinomas Lietuvos lakūnas ir sklandytojas, 1980 metais tapęs aukštojo pilotažo TSRS čempionu.

Pagal 2002 metų gruodžio — 2003 metų sausio prezidento rinkimų rezultatus Paksas buvo išrinktas prezidentu. Landsbergio klanui teko padėti daug pastangų, siekiant pašalinti Paksą, kuris buvo žinomas savo konstruktyvia pozicija Rusijos atžvilgiu.

Galų gale 2003 metų spaly Paksas buvo apkaltintas ryšiais su rusų verslininku Jurijum Borisovu, kuris esą rėmė priešrinkiminę politiko kampaniją už tai, kad jei šis bus išrinktas prezidentu, pelnys eilę sprendimų savo naudai. Visus kaltinimus savo adresu Paksas atmetė ir visa tai pavadino „sistemos kerštu už pastangas kovoti šioje šalyje su korupcija“.

Rolandas Paksas / Nuotr.: nedelia.lt
Rolandas Paksas / Nuotr.: nedelia.lt


Tačiau 2004 metų balandy Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pripažino jį kaltu, ir tą patį mėnesį balsavimo Seime metu jam buvo pareikšta apkalta. Pravedus priešlaikinius prezidento rinkimus, valstybės vadovu vėl tapo Adamkus.

Tačiau Paksas nutarė nepasiduoti. 2005 metų gruody išplėstinė Lietuvos Respublikos Aurščiausiojo teismo  kolegija jį pripažino visiškai nekaltu. Tačiau Lietuvoje jis taip ir liko politiniu atstumtuoju.

2009 metų biržely Paksas buvo išrinktas Europos parlamentaru, atstovaudamas Lietuvos centro dešiniųjų politinei partijai „Tvarka ir teisingumas“. Susidorojimas su Lietuvos publikos numylėtiniu lakūnu Rolandu Paksu eilinį kartą pademonstravo Landsbergio klano jėgą.

2018 metais JT Žmogaus teisių komitetas paskelbė „Baigiamasias pastabas Nr.CCPR/C/LTU/CO/4 dėl žmogaus teisių Lietuvoje“. Jose Komitetas išreiškė susirūpinimą tuo, jog Lietuva vilkina Konstatacijos vykdymą byloje „Paksas prieš Lietuvą“ dėl grąžinimo jam atgaline data nuo 2004 metų teisės būti prezidentu ir premjeru.

Ypatingą JT Komiteto susirūpinimą iššaukė Lietuvos Konstitucinio teismo 2016 metų nutarimas, kuriuo atsisakyta grąžinti Paksui aukščiau minėtas teises, remiantis savitu Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo traktavimu.

Toks požiūris, pažymėjo JT Žmogaus teisių komitetas, prieštarauja tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams. Tačiau tokia situacija dabartinėje Lietuvoje natūrali. Juk Konstitucinio teismo vadovu nuo 2014 metų dirba tūlas Dainius Žalimas — nuo 17 metų ištikimas Landsbergio tarnas, tiksliau — klapčiukas. Dėka muzikologo pastangų Žalimas tapo ne tik diplomuotu juristu, bet ir sėkmingai kilo karjeros laiptais.

Bus  daugiau…

 

2019-01-28

Autorius : Aleksej Iljaševič

Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articles/28012019-paleckio-byla2-lietuviai-verčiami-tylėti-apie-įvykius-prie-vilniaus-televizijos-bokšto/ 

„Šnipų sąmokslas“ Lietuvoje apauga naujomis smulkmenomis. Sąraše asmenų, kurie esą darbavosi Rusijos žvalgybai, atsirado naujos pavardės. Tačiau pagrindiniu bylos figūrantu lieka jaunas opozicijos politikas Algirdas Paleckis — vienas iš nedaugelio, drįstančių viešai abejoti oficialia Vilniaus pozicija 1991 metų sausio 13-osios įvykių atžvilgiu. Jau tapo aišku, jog jo areštas tiesiogiai siejasi su masiškų žudynių prie Vilniaus televizijos bokšto tyrimu.

Paleckis ir kompanija kaltinami tuo, jog rinko informaciją, kurią perdavinėjo Rusijos specialiosioms tarnyboms. Portalo lrytas.lt duomenimis, politiko veikla galėjo turėti ryšį su „galimu įkaitų užgrobimu“. Apie kokius įkaitus eina kalba?

Esmė tame, kad praeitais metais Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą atsakingiems Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir teismo darbuotojams. Jų veiksmuose įžvelgiami požymiai nusikaltimo, numatyto RF Baudžiamojo kodekso 299 sraipsniu: „Baudžiamosios bylos iškėlimas akivaizdžiai nekaltam“. Informaciją apie šiuos teisėjus ir prokurorus esą ir rinko Paleckio vadovaujamas „šnipų tinklas“.

Spaudoje jau pasirodė pranešimai apie tai, kad politikas kaltinamas informacijos rinkimu būtent apie sausio 13-osios įvykius. Viena iš pirmųjų apie tai prabilo Rusijos žurnalistė, knygos „Kas ką išdavė“ autorė Galina Sapožnikova: „Ką naujo Paleckis gali pranešti Maskvai apie sausio 13-osios bylą? Viskas jau seniai aprašyta mano knygoje: skaitykite į sveikatą“.

Dabar išaiškėja, kad apie pačius įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto Maskvai pranešti nereikia — esą reikia žinių apie asmenis, kurie teisia Rusijos piliečius Jurijų Melį ir Genadijų Ivanovą.

Paleckiui mestų kaltinimų esmė tapo aiški, kai verslininkas Pavlas Ževžikovas, pas kurį buvo atlikta krata, pareiškė, kad jis neturi „nei galimybių, nei noro“ talkinti nemalonėn patekusiam politikui, renkant Rusijos žvalgybai informaciją apie Lietuvos teisėsaugos organų atstovus, kurie tiria 1991 metų sausio 13-osios žudynes.

Įdomu tai, kad byloje atsiranda nauji vardai. Iš pradžių Paleckio ir Rusijos publicisto Valerijaus Ivanovo (kuriam, gali būti, buvo skiriamas ryšininko vaidmuo) kompanijon patekę Leonidas Minkevičius, Artūras Šidlauskas ir Vaidas Prunckus. Žiniasklaida spėliojo, ar pastarasis nėra buvusios Lietuvos premjerės Kazimiros Prunskienės sūnus. Paaiškėjo, jog šnipinėjimo tema jis buvo apklaustas, tačiau neareštuotas.

lrytas.lt portalas į numatomų Paleckio talkininkų sąrašą įtraukė Deimantą Bertauską — Vilniaus kompanijos Food Expert ir viešosios įstaigos XXI amžius direktorių. O dar į teisėsaugininkų akiratį pateko Socialistinio liaudies fronto pirmininko pavaduotojas Andrejus Gorbatenkovas. Tačiau visas „liaudies priešų“ sąrašas iki šiol nepaskelbtas: sulaikyti ir kiti asmenys, kurių vardai kažkodėl slepiami.

Apie tai, kodėl „šnipų tinklas“ buvo aptiktas būtent dabar, nebūtina dar kartą priminti. Ne už kalnų priešrinkiminė karštligė, ir premjeras Saulius Skvernelis, Valerijaus Ivanovo žodžiais, į prezidento rūmus įjoti nori baltu rusofobijos žirgu. O iki nuosprendžio paskelbimo sausio 13-osios byloje lieka mažiau mėnesio.

Šioje situacijoje konservatoriai taip pat suinteresuoti antirusiška isterija. Tragiški įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto — jų arkliukas.

Lietuvoms valdžioms reikia sukurti tam tikrą foną skelbiant kaltinamąjį nuosprendį (vargu ar galima tikėtis Melio ir Ivanovo išteisinimo). Iš kitos pusės, Paleckio areštas — signalas tiems, kurie ketina pareikšti nepasitenkinimą sausio 13-osios įvykiu tyrimu ir pasipiktinti nuosprendžio neteisingumu.

Tokių žmonių skaičius kasmet auga: oficialiosios versijos „baltosios dėmės“ per daug krenta į akis.

Paleckis, kaip žinia, jau nukentėjo už „sovietinės agresijos“ neigimą. Už žodžius apie tai, jog „savi šaudė į savus“, jam teko sumokėti piniginę baudą. Tiesa, į teismą jis atsivedė 12 gynybos liudytojų, kurie po priesaikos pareiškė, jog į minią prie televizijos bokšto šaudė ne tarybiniai kariškiai. Dėl to lietuviškoji Temidė buvo patekusi į nepatogią padėtį.

Kad nereikalingi liudytojai „istorinio“ nuosprendžio paskelbimo išvakarėse nekištų liežuvių, valdžios nutarė eilinį kartą čiupti Algirdą Paleckį. Visiems kitiems opozicionieriams (viešiesiems žmonėms ir miesčionims) tai taps pamoka.

Abejonę kelia „sovietinių okupantų“ nusikaltimai? Už tai ir anksčiau buvo galima pelnyti bausmę. Tačiau dabar jau vargu ar išsipirksi pinigine bauda — bet kuriuo momentu tave gali įrašyti į užsienio informatorių sąrašą, o tai jau rimtas straipsnis.

Ir tikrai verta prisiminti parodymus Boleslovo Biloto – vieno iš „Paleckio bylos“ liudytojų. Jau sausio 13-osios rytą Sąjūdžio štabe rašytojas Vytautas Petkevičius pasakė jam, jog „savi šaudė į savus“. „Aš sakau: tada bus tarptautinis skandalas! Sužinos Maskva, atsiųs komisiją ir kariuomenę, ir mes visi po poros dienų atsidursime Sibire! O jis sako: kas dabar šiame bardake ras galus? Viskas bus suversta rusams, tuo ir baigsis…”

Lietuvos valdžios daro viską, kas tik įmanoma, kad tokie žmonės, kaip Bilotas, tylėtų. Ir pasinaudojama “pirmaujančiomis” tarybinėmis technologijomis — įtarimais šnipinėjant, slaptais areštais, parodomaisiais politiniais procesais.

Naujoji Paleckio byla — argi ne “gydytojų–nuodytojų”, kuriuos buvo nupirkusi amerikiečių žvalgyba, byla?

Ir tai vyksta dabartinėje Lietuvoje, kurioje demokratija esą nugalėjo galutinai ir negrįžtamai. Perfrazuosime žinomą citatą: Pabaltijis gali išbėgti iš “sovietizmo”, bet “sovietizmas” iš Pabaltijo — niekada.

Paskutinė informacija priverčia atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų faktą: RF tyrimų komiteto veiksmai akivaizdžiai dirgina Lietuvos teisėsaugininkų nervus. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau perspėjo juos, kad nuo šiol į Rusiją ir jos “šalis–satelites” jiems vykti neverta. Beje, ar tai reiškia, kad kitose šalyse prokurorai ir teisėjai gali jaustis saugiai?

Buvę Lietuvos TSR partijos funkcionieriai Juozas Jermalavičius ir Mykolas Burokevičius taip pat galvojo, kad suvenerios Baltarusijos teritorijoje jie yra saugūs. Tačiau lietuviškosios specialiosios tarnybos sugebėjo išvogti juos ir atgabenti į tėvynę, kur abu buvo nuteisti kalėti už bandymą organizuoti “valstybinį perversmą” 1991 metų sausio įvykių metu.

Gal Jermalavičiaus ir Burokevičiaus šmėklos neduoda ramiai miegoti sausio 13-osios bylos dalyviams? Ar nebūkštauja jie, kad dabar juos pasieks kaulėta FST (ФСБ) ranka? Galų gale, viskas šiame pasaulyje apsisuka ratu.

2018 metų liepos 23 d. Rusijos Federacijos Tyrimo komiteto Vyriausia tyrimo valdyba iškėlė baudžiamąją bylą Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros darbuotojams ir Lietuvos teisėjams. Jų veiksmuose Rusijos Tyrimų komitetas įtaria esant nusikalstamos veikos, numatytos Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 299 str. 2 d. – žinomai nekalto žmogaus patraukimas baudžiamojon atsakomybėn – požymius.

Nuo 2006 m. LR Generalinės prokuratūros ir teismo pareigūnai  proceso tvarka vykdo baudžiamąjį persekiojimą  prieš 60 buvusių TSRS kariuomenės karių,  kurių dauguma šiuo metu yra  Rusijos piliečiai.

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras ir kiti šios žinybos pareigūnai priėmė prieš Rusijos piliečius atitinkamus procesinius sprendimus, pagal kuriuos jie įtariami padarę eilę nusikaltimų 1991 metų sausio mėnesį Vilniaus mieste vykusių masinių riaušių metu ir , kaip teigia Lietuvos oficiali versija, šių įvykių metu, teigia Lietuvos teisėsaugininkai,  dėl tarybinių kareivių kaltės žuvo 14 žmonių, daugiau kaip 700 žmonių patyrė įvairaus sunkumo traumas. TSRS kariškiams Lietuvos teisėsauga inkriminuoja šias nusikalstamas veikas – antikonstitucinių grupių , siekiančių apriboti suverenias Lietuvos valstybės galias, nuversti teisėtą Lietuvos valdžią ir trukdyti jos darbui kūrimas ir dalyvavimas, taip pat nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų įvykdymą.

2018-05-17

Autorius: Ana Falalejeva

Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/article/politika-i-obshchestvo/17052018-rossiya-pod-natiskom-politicheskikh-mifov-na-chyem-osnovany-zapadnye-provokatsii/

Įvykiai, kurie vystėsi sąjunginėse respublikose Tarybų Sąjungos žlugimo išvakarėse, pagimdė  šių dienų  rusofobija ir davė pradžią visai eilei platų atgarsį sukėlusių provokacijų. A. Litvinenko byla, pasikėsinimas nunuodyti Skripalius, cheminė ataka Sirijoje – visa tai yra tik paskutinės grandys ilgo sąrašo pasekmių, kurias pagimdė perestroikos laikas sukurta  mitologija. Kaip ir kas gamino antirusiškus prasimanymus ir kokiu būdu jie atsispindi pasaulio politikoje šiandien – tokia buvo apskritojo stalo “Politiniai mitai – jų kūrimo ir panaudojimo technologija“ diskusijų  tema,  kurią nagrinėjo susirinkę laikraščio „Komsomolskaja pravda“ (“KP”) redakcijoje Rusijos ir Vakarų ekspertai.

Temą diskusijai davė  Galinos Sapožņikovos, “KP” apžvalgininkės, knygos  “Kas ką išdavė. Kaip buvo žudoma TSRS ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją išgelbėti ” (liet. knygos pavadinimas  „Išdavystės kaina“), neseniai išverstos į anglų kalbą ir išleistos JAV leidykloje pasirodymas. Remdamasi Lietuvos pavyzdžiu autorė pasakoja, kaip buvo kuriami mitai apie Rusijos agresiją.