Jonas Kovalskis
Tag

sausio 13 byla

Browsing
Aktualijos

Laisvas Laikraštis: Prokuratūrai perduoti įrodymai, kad per sausio 13 d. įvykius buvo duotas įsakymas stumti žmones po sovietų tankais ?

By

Prokuratūrai perduoti įrodymai, kad per sausio 13 d. įvykius buvo duotas įsakymas stumti žmones po sovietų tankais ?

Prokuratūrai perduoti įrodymai, kad per sausio 13 d. įvykius buvo duotas įsakymas stumti žmones po sovietų tankais ?

Prokuratūrai perduoti įrodymai, kad per sausio 13 d. įvykius buvo duotas įsakymas stumti žmones po sovietų tankais ?

Petras Cvirka

Advokatas Arvydas Balčius perdavė generalinei prokuratūrai dar 1991 m. tuomečių VRM vadovų slaptus rašytinius įsakymus stumti žmones po atakuojančių sovietų tankų vikšrais.

Neįtikėtina,  tačiau  tokie įsakymai buvo, kaip ir buvo slapti įsakymai šaudyti į sovietų kareivius, kad šie atsakytų ginklu, ir tokiu būdu paverstų minią taikių žmonių kruvina koše.

A.Balčius įsitikinęs, kad tokiais įsakymais ir buvo siekiama išprovokuoti kruviną konfliktą, kad paskui būtų galima sakyti, kokie kruvini yra sovietų agresoriai.

Iš esmės taip ir įvyko, kaip planavo V.Landsbergis – sovietų karinis dalinys puolė TV bokštą su tankais, buvo daug šaudoma, sovietai teigė, kad tai buvo ne koviniai šaudmenys, tačiau po mūšio jau tai niekas nesiaiškino, tačiau šios agresijos rezultatas – būrys žuvusių ir sužeistų žmonių ir vienas nukautas sovietų spec. būrio leitenantas.

A.Balčius tuo metu dirbo VRM ir buvo slaptų pranešimų šifruotojas. Jo kolegos vėliau pasidalino įspūdžiais ir dokumentais, kad prieš sausio 13 d. įvykius buvo kviečiami į Aukščiausiąją tarybą, kur neva V.Landsbergis davė aiškius nurodymus šaudyti ir provokuoti kruvinus konfliktus. Ar taip buvo daroma, nėra duomenų, tačiau A.Balčius pateikia rašytinius įrodymus, kad tokie įsakymai tikrai buvo.

Žinoma, tokie įrodymai sugriautų nepriekaištingą Lietuvos Respublikos kovos už nepriklausomybę istoriją, tačiau A.Balčius sako, kad žmonės turi žinoti tiesą.

Tuo labiau, kad tik dėl kruvinų sausio 13 d. įvykių Vytautas Landsbergis tapo nepriklausomybės patriarchu ir  iki šiol valdo Lietuvą, skirdamas jai nominalius vadovus, kaip Dalia Grybauskaitė arba Gitanas Nausėda.

Advokatas įsitikinęs, kad tik dėl V.Landsbergio organizuotos gaujos Lietuva niekada neturėjo nei prokuratūros, nei teismų sistemos – šios instancijos buvo visiškai priklausomos minėtai gaujai ir jai atsiskaitė.

Būtent dėl to, kad A.Balčius niekada neslėpė turintis minėtų įsakymų originalus, minėta prokuratūros sistema ir bandė jį kelis kartus nužudyti, o teismų sistema klastojo bylas.

„Lietuvoje viską valdo organizuota V.Landsbergio vadovaujama nusikalstama grupuotė, be jo pritarimo negali įvykti joks rimtas nusikaltimas arba valstybinio mąsto afera“, – įsitikinęs A.Balčius.

Jam atsibodo gyventi tokioje nusikaltėlių valdomoje valstybėje, todėl jis ir prašo žmonių dalyvauti rinkimuose ir atsikratyti šios organizuotos nusikaltėlių gaujos, valdančios Lietuvą jau 30 metų.

Niekas neginčija, kad TV bokštą ir LRT televiziją 1991 m. sausio 13 d. užpuolė sovietų kariuomenė.

Tačiau kai kurios šio šturmo aplinkybės iki šiol kelia daug klausimų : „Lyg ir teisininkas ar tai spec. tarnybų specialistas Vytautas Urbonas, mano tėvelio pusbrolis. Jau amžinybėje, bet kai ką man pasakojo tada, – LL pasakojo advokatas A.Balčius, – vis penktadieniais susitikdavo traukinyje Vilnius-Kaunas ir lipdavome Žaslių gelž. stotyje. Vykdavo dažnai vienas o kartais su žmona.

Jis gyvenu daugiabutyje iš kurio lango matėsi bokštas ir įvykiai bet adreso nepamenu nes buvau tik keletą kartų pas juos o ir namo dabar jau nerasčiau. Taigi, prieš sausio 13-tąją piktinosi kad nuo stogo liuko spyną vis kažkas sugadina, ir numeta laiptinėje kur jo butas. Juokėsi, kad jis tai suranda, tai jam ir naują pirkti. Gerai pamenu kaip juokėmės, nes po savaitės ir vėl jis man apie tas spynas ir vėl naujus pirkimus. Nesupratom kas ten po stogus laipioja ir kaimynai nieko nematę, triukšmo negirdėję. Sakė, kad jam atrodo kad naktimis kažkas tyliai tas spynas nupjauna. Keista buvo jam ir man. Ne vieną sugadino. Po sausio 13-tos jis man papasakojo kodėl tos spynos buvo nuimamos. Sako: snaiperių darbas, išėjau į balkoną, o nuo stogo virš mano galvos šaudo.
.
Kita istorija apie Landsbergį.
Tada gyvenau bendrabutyje. Tai buvo apie 1983 -1985 – tuosius. Atvykdavo pas draugę jos sesuo su Lukiškių kalėjimo viršininku su deficitinėmis tuo metu vaišėmis. Į pasisėdėjimus pakviesdavo ir mane nes aš lyg prie lyderių gamykloje buvau, miesto tarybos deputate rinko gamykla, gamyklos komjaunimo organizacijos sekretoriaus pavaduotoja kai gamykla – Šlifavimo staklės. Ji – Regina padavėja iš kavinės „Šatrija“ Vilniuje kur visi ėjo tabako viščiukų valgyti.
Kalėjimo viršininkas tarp panų mėgėjas buvo pašmaikštauti.
Vienas pasakojimas jo man įstrigo žymiai vėliau, kai vėliau išgirdau apie Landsbergį ir Sąjūdį. Tada viršininkas apie jį pasakojo kaip apie kompozitorių.
Sako, atėjo pas jį į kalėjimą prašyti susitikimų su tais baisiais recidyvistais, kad tie jo pasikalbėjimai su jais būtų nepasiklausomi, kad nebūtų apsaugos. Kalėjimo viršininkas šaipėsi, kad žmogui ne visi smegenėlėse, kad nesupranta ką šneka. Bet įdomiausia, kad jis viršininkui kišo sąrašą su pavardėm tų atmatų.
Neatstojo ir vėliau, kai viršininkas jį „pasiuntė tolyn“. Pasikvietė kompozitorius pas save namo išgerti prancūziško konjako. Kaip gi jis tos pagundos atsisakys.
Pasakojimas buvo pateiktas tame aspekte kiek jis to konjako gėrė didelėmis taurėmis kai jam kompozitorius pradžioje pylė į didžiulį bokalą lašais ant dugno, kaip viršininkas jam sakė, ar tau gaila, pilk pilną, kad tokį fužerą beveik litrinį pastatei. Bet man buvo ne tas įdomu, kiek jis išgėrė, o tai kad kompozitorius slapta nori bendrauti su recidyvistais ir jų sąrašą jam kažkas parengė ar tai jis pats juos pažinojo. Esu buvusi kalėjimo administracijos patalpose dėl to meto komjaunimo reikalų ir vien tik jo koridoriai – jau buvo nejauku.
Kai prisigėrė, tada kompozitorius vėl jam sąrašą tų recidyvistų.
Kam jie buvo jam reikalingi – tą klausimą kėlė pats kalėjimo viršininkas sau ir mums. Vadino durniu.
Daug vėliau ėmiau mąstyti kad gal per juos planavo kažką politikoje Lietuvoje.

Koks yra šių įsakymų turinys?

A.Balčius atsakė į LL klausimus:

 

  • Jūsų bėdos prasidėjo tada, kai kolegos perdavė tuos dokumentus apie sausio 13 –osios įvykius?
  • Nepavadinčiau to bėdomis. Manau, kad bėdų turėjo kiti asmenys, kuriems tie dokumentai buvo labai svarbūs. O aš jokių bėdų neturėjau, nes esu teisininkas – idealistas.
  • Tačiau bylos jums buvo pradėtos klastoti dėl minėtų dokumentų?
  • Aš kitaip vertinu. Tos bylos buvo klastojamos, pasinaudojant mano asmeniu, prieš Lietuvos valstybę ir siekiant išniekinti Lietuvos valstybę. Nes toks veiksmas nėra suderintas nei su Lietuvos Konstitucija, jei su baudžiamuoju kodeksu, nei su proceso kodeksu. Toks persekiojimas turi atitikti BPK 2-ojo straipsnio dispozicija – ir turi būti nusikaltimo sudėtis. Tačiau jeigu tik pasinaudojama asmeniu ir klastojami dokumentai, tai yra nusikalstama. Nes vakar gavau atsakymą iš gen. prokuratūros, kuris neatitinka nei BPK normų, nei viešojo administravimo įstatymo.
  • Priminkite tą bylą – jūs buvote kaltinamas tuo, kad neva su savo klientu, Operos ir baleto teatro artistu Edvardu Smalakiu neva suklastojote dokumentus civilinėje byloje dėl jo skyrybų su žmona, administracinio teismo teisėja Puzinskaite? Nors tai iš esmės buvo ginčas dėl turto skyrybų byloje?
  • Taip, aš atstovavau atsakovą šioje byloje. Tai būtų normali santuokos nutraukimo byla, tik Lietuvoje jos tampa sudėtingos dėl to, kad yra sukauptas turtas. Anksčiau tik jausdavau, o dabar įsitikinau, kad byla buvo išspręsta dėl elementarios vyraujančios korupcijos teisėtvarkoje. Būtent dėl korupcijos ta byla tapo labai sudėtinga ir buvo siekiama paveikti bylą, nes ieškovė, teisėja Puzinskaitė, siekė praturtėti mano kliento sąskaita. Ji apgaulės būdu sudarė santuoką su mano klientu ir užvaldė žemės sklypą, kurį jis turėjo iki santuokos. Teismas patvirtino, kad sklypas iki santuokos priklausė mano klientui, tačiau užrašė jį Puzinskaitei. Tada ir prasidėjo visos bėdos, kurios susiję su mano asmeniu. Kada aš išstojau kaip advokatas, siekdamas sąžiningai atstovauti savo klientą.

 

  • Kiek atsimenu, teisėja Puzinskaitė teisme sakė, kad visi tie vekseliai ir skolos, už kurias buvo pastatytas Smalakio namas, buvo suklastoti?
  • Bylos eiga parodė, kad teisėja Puzinskaitė tikrai žinojo, ir pas vieno kreditoriaus – Arvydo Bugo – tėvus – buvo nuvykusi pati, ir tai patvirtino ir tėvai, kad pinigus skolinosi kartu abu sutuoktiniai Smalakiai. Ir būtent teisėja reikalavo, kad tas vekselis būtų pasirašytas tik vieno fizinio asmens – Edvardo Smalakio. Pati teisėja niekur nepasirašė. O jis, nuoširdus ir sąžiningas žmogus, menininkas, net nesuprato, ko siekė jo žmona. Aš įtariu, kad ji, niekur ant skolos vekselių nepasirašydama ir iš bylos visumos, net nesiekė sudaryti santuokos ir tai buvo apgaulė. Teisėja Puzinskaitė nuo pat pradžių siekė apgaule užvaldyti Edvardo Smalakio turtą. Tai buvo apsimestinė santuoka, siekiant užvaldyti E.Smalakio pinigus ir turtą, nes tuo metu jis buvo garsus ir turtingas operos artistas. Ir jai tai sėkmingai pavyko – po skyrybų E.Smalakys prarado visą turtą. Aš jį puikiai pažįstu, ir žinau, kad jis yra sąžiningas ir doras žmogus. Ir jis fanatiškai tikėjo, kad moteris negali taip elgtis ir kad jam pavyks apsiginti. Ir jis nesitikėjo, kad net teismuose nebus galima apsiginti nuo šios klastos. Kiek aš žinau, aš buvau bene 10-as advokatas, kurį Smalakys bandė pasamdyti. Visi kiti nesutiko, sužinoję, kad reikalų turės su teisėja Puzinskaite. Kuri tvarkė Uspaskich žemės Gariūnuose.
  • Kuo čia dėtas Uspaskich?
  • Puzinaitė tuo metu dirbo mokesčių inspekcijos apeliacijų skyriuje, ir tyrė skundus dėl žemės Gariūnuose.
  • Tačiau ta skyrybų byla baigėsi baudžiamąja byla jums abiems – jums ir E. Smalakiui?
  • Taip, mane kaltino, kad aš padėjau Smalakiui suklastoti tuos vekselius, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad net advokatūros įstatymas numato, kad kliento ir advokato santykiai yra paslaptis, ir šie santykiai negali būti panaudojami ikiteisminiame tyrime. Tačiau tai teismui nebuvo įrodyti – jų tikslas buvo parodyti, kaip teismai veikia prieš Lietuvą. Visa teismų sistema veikia prieš Lietuvą.
  • Nes jie niekaip neatsako už tai, ką pridirba?
  • Ne visai tai, nes teisėjai yra valstybės atstovai. Tačiau jie veikia ne valstybės naudai, tačiau, pasinaudodami suteiktomis galiomis, veikia prieš valstybę. Tada man ir kyla klausimas – kas už to stovi ir ar tai sausio 13 d. įvykių, Medininkų nužudymo ir „Mažeikių naftos“ vadovų galvų pjaustymo tęsinys? Šiandien dar vyksta tyrimas ir plaukia labai daug informacijos.
  • O jūs tikitės, kad kada nors tiesa apie jūsų minimus įvykius paaiškės? Nes aš pats mačiau vaizdo įrašą, kaip pirmą naktį po užpuolimo vienintelis likęs gyvas muitininkas Tomas Šernas apklausiamas ligoninėje sako, kad į juos šaudė OMON vadas Makutinovičius. Tačiau jo tarp žudikų neliko?
  • Informacijos apie šiuos įvykius visada turėjau, tačiau nuo 1993 m. kaupiau sistemingą informaciją ir galiausiai įsitikinau, kad ši grupuotė sąmoningai veikia prieš Lietuvą. Tada pradėjau su ja kovoti ir manau, kad tiesa paaiškės.
  • Jūs kreipėtės į prokuratūrą su įrodymais dėl sausio 13 d. bylos?
  • Taip, nes toje byloje su teisėja Puzinskaite, kai ji bandė praturtėti, liudininkas, buvęs policijos komisaras Juozas Jacekas pateikė vieną šio dokumento kopiją – vieną man, kitą generalinei prokuratūrai. Tas pats dokumentas buvo pateiktas ir teismui toje pačioje man suklastotoje byloje, tačiau jo niekada niekas nevertino. Tačiau po šio dokumento pateikimo J.Jacekas buvo nužudytas – tai įvyko 2011 m, sausio 26 d. Negavus jokio atsakymo į šį Jaceko pareiškimą, į prokuratūrą kreipiausi ir aš. Pateikiau GP prokurorui G.Jasaičiui minėtą dokumentą apie sausio 13 d. įvykius. Todėl kai visi klausia, ar Arvydas Balčius turi minėtą dokumentą, atsakau, kad taip, ir jis yra pateiktas GP. Nors tas dokumentas pateiktas 2011 m., iki šiol joks atsakymas nebuvo gautas.
  • Ir koks šio dokumento turinys?
  • Apie tūrinį aš kalbėjau praeitoje laidoje ir jis buvo paviešintas. Nors tas dokumentas susijęs su daugeliu kitų įvykių, tačiau jų kol kas nenorėsiu atskleisti, žiūrėsiu, kiek prokuratūrą dar bandys juos klastoti. Mano tikslas yra sužinoti, kaip jie bandys klastoti dokumentus ir veikti prieš valstybę. Nes tame dokumente iš tikrųjų yra labai daug gerų dalykų. Galiu tik tiek pasakyti, kad Juozas Jacekas labai glaudžiai dirbo su VSD karininku Pociūnu, nužudytu Baltarusijoje, ir dirbo su VSD. Jis turėjo labai daug medžiagos. Visa ta medžiaga pateko man ir yra saugojama.
  • Tačiau tam pačiam Jacekui tas žinojimas liūdnai baigėsi?
  • Taip, kaip jis tą dokumentą apie sausio 13 d. įvykius pateikė prokuratūrai, po kelių savaičių jis jau buvo nužudytas.
  • Ir tas nusikaltimas buvo nurašytas kaip kažkoks buitinis nužudymas?
  • Taip, tai buvo bandoma pateikti kaip buitinį nužudymą, tačiau toje teisėjos Puzinskaitės byloje viena iš liudininkių, apklausiama patvirtino, kodėl yra nužudytas Jacekas. Tik teisėjas be priesaikos Olegas Zaicevas paklausė, ar ji turi tokius įrodymus, tačiau vėliau kažkodėl nukrypo nuo esmės ir kažkodėl vėliau bandė psicholigiškai paveikti liudininkę, kuri pripažino, kad Jacekas buvo nužudytas. Tos liudininkės pavardė yra Vedeckienė.
  • Sakote, kad buvo ir daugiau nužudymų, susijusių su tuo dokumentu apie sausio 13 d. įvykius?
  • Visos mano prielaidos veda prie to, kad Jaceko nužudymas veda prie to, kad jo nužudymas galėjo būti susijęs su tuo dokumentu. Tačiau tai ne vienintelė mirtis šioje byloje – jaunas, apie 30 metų, mirė Jonas Stonys, kuris įkalbėjo duoti melagingus parodymus Šilalės apylinkės teisme. Labai keistai buvo paralyžuota buvusi prokurorė Aniceta Kancienė, buvusi KGB agentė nelabai gražių slapyvardžiu „Šiukšlė“. Dar viena auka – Ričardas Luišaitis, kuris taip pat liudijo apie sausio 13 d. įvykius ir teikė parodymus GP. Jis netikėtai mirė 2009 m. vasarą. Jis man sakė, kad nesupranta, kas su juo atsitiko, tačiau labai staiga susirgo vėžiu ir mirė. Dar viena auka – buvo toks liudininkas, kuris matė, kaip policininkai man suleidžia kažkokių vaistų. Tai buvo Stasys Jaruševičius, kuris matė, kaip policininkai neleido man į kontorą pasidėti 60 tūkst. litų – tai skola, kuri man buvo gražinta, ir nutempė mane iš antro aukšto. Jaruševičius paliudijo, kad matė, kaip policininkai užlaužė man rankas ir pylė kažkokį skystį man į burną. Kadangi jis gyveno pirmame aukšte, o mano kontora buvo antrame, tai Jaruševičius nurodė, kad Puzinskaitė ir kiti organizuoto nusikaltimo veikėjai laikė ginklus ir planavo mane nušauti. Tačiau aš tai žinojau, ir toje kontoroje nesirodžiau.
  • Tai čia teisėjai organizavo visus tuos dalykus?
  • Teisėja Puzinskaitė su organizuoto nusikaltimo tyrimo tarnybos darbuotojais. Taip teigiama Stasio Jaruševičiaus pareiškime.
  • Tačiau jeigu teisėja vadovauja organizuotai gaujai, o prokuratūra visą tai žino ir slepia – tai kas tokiu atveju galėtų ištirti visus tuos nusikaltimus?
  • Geras klausimas, tačiau noriu pasakyti, kad prokuratūra ne slėpė šiuos nusikaltimus, tačiau juose dalyvavo. Prokuratūra organizuotai veikė prieš Lietuvą. Iš esmės prokuratūra organizuoja nužudymus ir žudo tuos asmenis, kurie nori atskleisti sunkius nusikaltimus prieš valstybę. Tai prokuratūra veikia organizuotai ir naikina tokius žmones, kurie nori nustatyti objektyvią tiesą ir ją paviešinti visuomenei. Ir būtent, pasakyti tai, kad tas „baltas bilietas“ (Vytautas Landsbergis viešai gyrėsi, kad jo neėmė į sovietų kariuomenę todėl, kad jis turėjo „baltą bilietą“, kitaip sakant, buvo psichinis ligonis – aut. pastaba) nėra komjaunimo bilietas.
  • „Baltas bilietas“ reiškia, kad žmogus yra psichikos ligonis, ir sovietai šios vienintelės kategorijos žmonių neimdavo į kariuomenę?
  • Aš manau, kad taip. Taip lengvai nuo tarnybos armijoje nebuvo galima išsisukti.
  • Taip, daug žmonių žuvo, panašiai kaip ir pedofilijos byloje – išgalabyta daug žmonių, kurie ką nors apie tai žinojo. Netgi tas pats įtariamasis Andrius Ūsas – „paskendo baloje“. Ir mums prokuratūra bruka tokias legendas ir mes net negalime jomis abejoti?
  • Dar neatsakiau į klausimą, kaip čia galima tą visą sistemą sutvarkyti. Ta gauja, kuri veikia prieš Lietuvą ir jos žmones, kankina juos už tai, kad jie bando priešintis ir aiškintis tiesą, kaip tik ir buvo 1991 m. sukurta tam, kad užvaldyti Lietuvą. Pirmiausiai kas įvyko – kovo 11 d. buvo paskelbta nepriklausomybė, ir vėliau prasidėjo turto naikinimas. Vėliau ta gauja pajuto, kad yra dar ir naftos verslas – Kiesui buvo nupjauta galva. Ir visa eilė šiurpių nusikaltimų eina iki šių dienų. Ir būtent ta grupuotė užvaldė visą šalį, sugebėjo įtinkinti Lietuvos visuomenę, kad dėl sausio 13 d. įvykių jie vieninteliai šalies patriotai. Ta liaudis fanatiškai iki šios dienos tiki ta nusikaltėliu gauja. Ir jei iki šiol laimi rinkimus, nes naudoja tam visos šalies žmonių uždirbamus pinigus. Vėliau tuos žmonių pinigus jie panaudoja pirkdami vadinamus ginklus – tai yra seną laužą. Už tas išlaidas jie niekaip neatsiskaito.
  • Mes pripratome prie to, kad prokuratūra ir teismai visą laiką dirba nusikaltėliams ir mums jau tai atrodo normalu. Mane ta gauja jau dešimt metų teisia už teisėtą veiklą – žurnalistiką ir aš žinau, kokias nesąmones daro tie teismai. Ar yra kokia nors išeitis šioje situacijoje?
  • Taip, išeitis yra. Reikia eiti pas žmones ir su jais kalbėtis. Esame visi kalti dėl to, kad nebendraujame su žmonėmis. Kviečiu žmones išeiti balsuoti ir nebebalsuoti už tuos, kurie mus mulkina 30 metų, turėdami „baltą bilietą“. Bėda ta, kad visi teisėjai dirba tai gaujai, kuri pralobo iš plėšikavimo, tačiau dabar atėjo toks laikas, kai viskas žlugę ir nebėra ko plėšti. Todėl reikia nubalsuoti prieš tą gaują, ir tada žmonės sugebės greitai atkurti tą Lietuvą. Reikia sumažinti mokesčius, ir žmonės labai greitai atkurs valstybę. Reikia sumažinti ginklų pirkimą, nes mūsų niekas nepuola. Mes puolame ir garsiai rėkiame. Kas mus puola šiandien?
  • Rusai mus kasdien puola jau 30 metų?
  • Puola tus, kurie turi baltą bilietą. Manęs rusai nepuola.
  • O ką manote apie tai, kaip teismai išteisino Radviliškio merą Čepononį, kuris išplovė daug valdiškų pinigų per fiktyvias statybas. STT viską sekė, tačiau aukščiausias teismas nusprendė, kad tas sekimas neteisėtas, nes sekimo prašyme neva nebuvo nurodytas mero kabineto numeris. Skaičiau tą nutartį ir galvojau – kuo jie mus laiko?
  • Tai yra tas pats „balto bilieto“ filmas, nes mus visus ta gauja laiko kvailais.
  • Mes ir esame kvailiai, kad tai gaujai leidžiam valstybė valdyti jau 30 metų – mes to ir nusipelnėme?
  • Daug žmonių kreipiasi į mane, ir sako, kad jie nebetiki, kad jiems pavyks rasti teisybę. Todėl sakau, kad reikia burtis, nes piliečiai, ypač Žemaitijoje, labai pilietiškai nusiteikę. Reikia tik pakviesti ateiti žmones, kurie nori permainų, balsuoti. Jie visi nori, kad minėti įvykiai būtų objektyviai išaiškinti. Žmonės mato, kad tos „balto bilieto“ fantazijos baigiasi. Pas mus nebeliko pilietinės pagarbos sau, kaimynui ir valstybei. Pradėkime nuo nulio – imkime gerbti vienas kitą, ir tada susijungsime į vieną susitelkimą, ir tada ta gauja išsigąs.
  • Prieš keturis metus žmonės balsavo ne už „valstiečius“, bet prieš konservatorius. Kaip vertinate „valstiečių“ pasiekimus?
  • Sakyčiau, kad tie pasiekimai kuklūs, tačiau aš žinau ir priežastį, kodėl jie kuklūs. Yra grupė žmonių, kuri trukdo Karbauskiui dirbti, ir tai ta pati grupuotė, kuri veikia prieš Lietuvą nuo 1991 m.
  • Tai čia Skvernelio chebra?
  • Taip, nes jis buvo iškeltas ir liaupsinamas Grybauskaitės, o kas ją paskyrė, visi žinome. Ta grupuotė kelia į valdžią visokius padugnes, kad galėtų jomis naudotis. Tai, kad nusprendžia teismai, apskritai neturi nieko bendro su nusikaltimo tyrimu. Būtent todėl Rimas Andrikis ir sunaikino advokatūrą. Jis veikė toje byloje teisėjos Puzinskaitės naudai. Jie padarė valstybinę advokatūrą, kuri nieko neveikia. Paklauskite žmonių, kas turėjo teisinę valstybinę pagalbą, kas patenkintas ta tarnyba. Ir toje Puzinskaitės byloje Andrikis bandė prisijungti prie tos gaujos, siūlydamas savo paslaugas, tačiau jam nepavyko, ir tada jam buvo gėda. Net Smalakio byloje jam reikėjo pakeisti net septynis advokatus, kad atsirastų bent vienas, kuris sutiktų jį ginti.
  • Mes puikiai žinome, kas yra tos gaujos prieš Lietuvą vadeivą ir žinome, kad patys didžiausi nusikaltimai prieš valstybę yra daromi „geopolitiniais tikslais“ – pvz., „neprileisime Ivano prie vamzdžio“, arba „Nato reikalauja“. Tauta tiki tais makaronais. Ar kada nors mes galėsime atsikratyti tos gaujos? Nes tam, kad kažką pakeisti, praktiškai visus teisėjus ir prokurorus reikia traukti atsakomybėn?
  • Aš turiu vilties, kad tą gaują įveiksime, tik reikia pradėti nuo švietimo ir mokslo. Reikia išleisti naują teisininkų laidą, atskirai juos parengiant. Net, pvz., Venckienės byloje policijos akademijos vienas vadovų pasakoja, kad ji yra labai didelis siaubas. Policijos pareigūnai jau rengiami, kaip veikti prieš Lietuvą, ir tą sistemą reikia keisti.

 

 

 

„Pažiūrėsime, ką atsakys prokuratūra, ir kaip jie suksis iš šios situacijos“, – sako A.Balčius.

 

 

Buvęs Tauragės policijos komisariato viršininkas Juozas Jacikas savo pareiškime prokuratūrai mini, kad per sausio 13 d. įvykius Seime gavo nurodymus šaudyti į minią.

J.Jacikas 2011 m. pradžioje pateikė savo pareiškimą prokuratūrai, kuriame aprašė minėtus įvykius, o taip pat, kad  iš policijos pareigūnų gavo įsakymą nužudyti advokatą A.Balčių : „Nužudymo reikalavo todėl, kad policijos tyrėjoms paaiškinau, kad advokatui perdaviau daug slaptų dokumentų, kuriuos įgijau dirbdamas daug metų VRM sistemoje. Pvz., patvirtinu, kad 1991 metais man dirbant VRM padalinyje, sausio 13 dieną, buvau iškviestas pas tuometinį VRM vadovą Petrą Liubartą, kuris mane ir dar keletą VRM pareigūnų nukreipė į LR Seimą prisistatyti pas Vytautą Lanzbergį. O LR seimo patalpose, 1 -jame aukšte susitikus su V. Landsbergiu ir dar minia jo pažįstamų, man ir kitiems P. Liubarto pasiųstiems asmenims buvo duota komanda ginkluotis – įteikė kovinius pistoletus su koviniais šoviniais ir nurodė VRM darbuotojui Rimantui Kupšiui, KGB tarnautojui { 1943 gimimo) iš Skuodo, nušauti 1-3 žmones prie TV bokšto susirinkusios minios. Man ir kitiems nurodė laukti minios reakcijos, o po Kupšio šaudymo esant galimybei pastūmėti po tankų vikšrais susirinkusiuosius. Aš pastūmiau vieną žmogų, tačiau R. Kupšys ir kiti pastūmė daugiau, žmonės buvo sužaloti, kvietėm greitąją pagalbą. Taip pat organizuojant Visvaldui Račkauskui ir Alvydui Sadeckui dalyvavau „Medininkų „ žudynėse“.

 

 

 

 

Šaltinis: https://laisvaslaikrastis.lt/prokuraturai-perduoti-irodymai-kad-per-sausio-13-d-ivykius-buvo-duotas-isakymas-stumti-zmones-po-sovietu-tankais/?fbclid=IwAR0-xdi2Q8cDDO_EShZ-RD3DmY6wvRTfAPDhlkySmYCeVbSoZ2-RVW5CZTw#

Keep Reading
By
Informacinis karas

Landsbergis sausio 13-ąją siekė kraujo, kuris jam leistų tapti tautos didvyriu

By

Autorius:
Vera Aleksandrova

Kruvinieji 1991 metų sausio 13-osios įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto tapo vienu iš valstybės sukūrimo mitų. Dabartinė Lietuvos valdžia atidžiai seka, kad visuomenė neabejotų, jog kalti tik tarybiniai kariškiai, kurie esą nužudė nepriklausomybės šalininkus. Tačiau tų įvykių liudininkų parodymai atskleidžia tikrąjį jų vaizdą ir įrodo, jog prieš 26 metus sukurta ir iki šiol akylai saugojama versija yra melas. Apie tai, kas ir kodėl suplanavo kruviną sausio 13-osios akciją, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:

— 1990 metų kovo 11-osios naktį Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kuriai vadovavo Vytautas Landsbergis, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau daugiau kaip metus jos nepripažino pasaulio bendrija. Bet ir po tragiškų sausio 13-osios įvykių pasaulio lyderiai tylėjo. Ką visa tai reiškė?

— Nepriklausomybės paskelbimas — gana reikšmingas aktas, bet jis tik visiškos valstybės nepriklausomybės preliudija. Siekdama būti išties nepriklausoma, valstybė privalo: kontroliuoti visą savo teritoriją, sienas, turėti nuosavą, pasaulio pripažintą valiutą, karines pajėgas, sugebančias apginti nepriklausomybę, atstovavimą tarptautinėse organizacijose ir t.t. Antai Katalonija paskelbė nepriklausomybę, kaip ir Lietuva 1990 metais. Ir ką? Pareiškimas, jog atkuriama nepriklausomybė, respublikoje nebuvo paremtas realia situacija.

Vladislavas Švedas (iš kairės) / Nuotr.: specnaz.ruVladislavas Švedas (iš kairės) / Nuotr.: specnaz.ru

Be to, būtina, kad nepriklausomybės paskelbimas neprieštarautų teisės normoms. Norint priimti sprendimą dėl nepriklausomybės atkūrimo, už jį pagal tarybinius įstatymus turėjo pasisakyti ne mažiau 2/3 Lietuvos piliečių. Jei nebuvo norėta vadovautis TSRS įstatymais, bent jau reikėjo prisilaikyti tų demokratinių normų, kurias pripažįsta pasaulis. Jos reikalauja, kad priimant pagrįstą sprendimą valstybės likimo klausimu būtina turėti ne mažiau 50 proc. bendro rinkėjų skaičiaus balsų plius vienas balsas.

Lietuvoje iš 130 Aukščiausiosios Tarybos deputatų, išrinktų 1990 metų kovo 11-ąją, 123 deputatai pasisakė už Nepriklausomybės aktą, prieš balsų nebuvo, šeši lenkų deputatai susilaikė, vienas biuletenis buvo pripažintas negaliojančiu. Pažymėsiu, jog tiems 123 deputatams savo balsus atidavė tik 37,9 proc. Lietuvos rinkėjų.

Tai yra deputatai, kuriuos išrinko vos daugiau nei trečdalis rinkėjų, atėjo į Aukščiausiąją Tarybą ir pareiškė: „O dabar mes balsuojame už nepriklausomybę“. Taigi neginčytina: 1990 metų kovo 11-ąją nepriklausomybė buvo paskelbta neteisėtai.

Tačiau tada į tai niekas nekreipė dėmesio. Pasaulio bendriją labiau jaudino ultimatumo forma Lietuvos Aukščiausioje Taryboje paskelbta respublikos nepriklausomybė. Po to sekė ultimatumo forma vedamas naujos Lietuvos vadovybės dialogas su Maskva: prie derybų stalo sėsime tik su sąlyga, jei jūs pripažinsite mus nepriklausomais. Dėl to teko sunerimti Vakarams. Juk TSRS buvo galinga pasaulio valstybė ir su ja reikėjo skaitytis.

— Kodėl Lietuvai taip reikėjo nepriklausomybės, juk ji Vakarų akyse egzistavo kaip tarybinio socializmo vitrina ir jos žmonės neblogai gyveno?

— Priminsiu, jog Lietuva po karo 1944–1953 metais užėmė antrą pagal pasipriešinimo tarybų valdžiai mastus vietą. Pirmoje buvo benderininkų pasipriešinimas Ukrainoje. Lietuvoje antitarybiniame partizaniniame judėjime dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių, o tai tokioje mažoje šalyje gana daug.

Pasipriešinimas atsirado todėl, jog 1940 metais, kai Lietuva įstojo į TSRS, naujoji valdžia savo pozicijose įsitvirtino nepaisydama kitokių nuomonių, neatsižvelgdama į šios respublikos specifiką. 1941 metų pavasarį atsirado rimtų problemų aprūpinant gyventojus maisto produktais ir labiausiai reikalingomis prekėmis. Tai sukėlė daugelio gyventojų nepasitenkinimą. Todėl 1944 metais nemažai žmonių išėjo į miškus. Partizaninis judėjimas 1953 metais iš esmės buvo įveiktas, tačiau Maskva Lietuvą laikė problemine respublika, todėl ir elgėsi jos atžvilgiu savaip.

Lietuviai — darbšti tauta, todėl jie paėmė iš socializmo tiek, kiek galėjo. Juolab, respublikai nuo 1944 iki 1974 metų vadovavo toks sumanus vadovas kaip Antanas Sniečkus. Jis sugebėjo apginti Lietuvos interesus prie Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo. Respublikos parduotuvėse niekada nestigo mėsos, pieno, kiaušinių, dešrų, jose buvo ir kai kurių importo prekių.

Antanas Snečkus (per vidurį) / Nuotr.: 15min.ltAntanas Snečkus (per vidurį) / Nuotr.: 15min.lt

Mano mama kilusi iš Voronežo srities. Ten žemė — 1,5 metro juodžemio. Pavasarį įsmeik į žemę lazdą, o rudenį, jei nebuvo sausros, sulauksi derliaus. O parduotuvėse aš ten nemačiau nei pieno, nei mėsos, nei sviesto. Tai buvo pagrindinė priežastis, kad net buitiniame lygyje Rusijos gyventojai murmėjo: taukuose vartaliojasi pabaltijiečiai.

Kai 1990 metais patekau į TSKP CK, supratau, jog tokios nuotaikos buvo būdingos ir kai kuriems CK aparato darbuotojams. Jie manė, kad Pabaltijui per daug duodama ir jį reikia „nuimti nuo Rusijos sprando“. Iš esmės tai buvo teisinga: Rusija daug ką atiduodavo Pabaltijui nominaliomis kainomis. Gorbačiovas šias nuotaikas gerai žinojo. Konfidencialiai susitikęs su Reiganu 1986 metais, jis sutiko paleisti Pabaltijį iš Tarybų Sąjungos.

— Kame, Jūsų manymu, sausio 13-osios akcijos šaknys?

— Gorbačiovas manė, jog Pabaltijis iš Sąjungos pasitrauks ramiai ir nebus protestuojančių. Bet išėjo kitaip. Skilus Lietuvos Kompartijai, paaiškėjo, kad dauguma rusakalbių gyventojų, prisimindami, kaip Lietuvos nacionalistai 1941 metais žudė žydus ir rusus, nelabai norėjo nepriklausomybės.

Priminsiu. Pirmaisiais karo mėnesiais specialiosios nacistinės Vokietijos ginkluotos ainzatcgrupės „mirties eskadronai“, talkinant nemažam skaičiui lietuviškųjų nacionalistų, sunaikino iki 94 proc. Lietuvos žydų. Tačiau žudomi tada buvo ir rusai, pirmiausia — sentikiai. O juk jie neturėjo nieko bendro nei su tarybų valdžia, nei su socializmu.

Rusakalbiams Lietuvos gyventojams baimę kėlė tai, jog nuo 1989 metų sąjūdiečiai ėmė skelbti žydšaudžius didvyriais ir kovotojais už nepriklausomybę. Bet ir lietuviai ne visi siekė neaiškios nepriklausomybės. Kad nekalbėčiau nekonkrečiai, priminsiu lietuvių pulkininką Joną Gečą, kuris 1991 metų sausį vadovavo Aukščiausiosios Tarybos gynybai.

Duodamas interviu Delfi.lt kanalui, jis pranešė: „Gal pusė milijono ir laikėsi Lietuvoje už rankų (t. y. 1991 metų sausy tvirtai rėmė nepriklausomybę — V.Švedo pastaba), tačiau apie pusantro milijono lūkuriavo, stebėdami, kuo visa tai baigsis. Ir dar pusantro milijono gal ir nebuvo kategoriškai nusiteikę prieš, bet vis dėlto prieš. Taip buvo realiai vertinama Lietuvos situacija net praėjus 9,5 mėnesio po nepriklausomybės paskelbimo.

Daugelį Lietuvoje gąsdino nekompetetinga naujosios respublikos vadovybės socialinė ir ekonominė politika. Eilinio žmogaus gyvenimas kas mėnesį blogėjo. Be to, 1990 metų kovą patekę valdžion vyrukai pradėjo sparčiai turtėti. Pats Landsbergis, tapęs Sąjūdžio vadovu, pasikeitė butą, gavo importinius baldus, mašiną, o žmonės tuomet ilgus metus stovėjo eilėse, norėdami tai gauti. Visa tai kėlė pasipiktinimą.Vytautas Landsbergis / Nuotr.: specnaz.ru

Vytautas Landsbergis / Nuotr.: specnaz.ru

1990 metų spaly buvo sukurtas Lietuvos ateities forumas (LAF), tapęs Landsbergio Sąjūdžiui visuomenine politine alternatyva. Ir tada nepasitenkinimas „landsbergininkų“ politika ėmė augti.

1991 metų pradžioje nepasitenkinimas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos politika tapo respublikoje masišku. Vis ryžtingiau buvo keliamas klausimas, jog būtina organizuoti naujo Seimo rinkimus. Valdžia slydo iš Landsbergio ir jo aplinkos rankų.

Šioje situacijoje „landsbergininkai“ priėjo išvados, jog susigrąžinti prarastas pozicijas galima tik privertus Maskvą panaudoti jėgą, kai rezultatu taps kruvinos aukos.

Tokio nusikalstamo sumanymo akto egzistavimą 2014 metais patvirtino Aloyzas Sakalas — buvęs aktyvus „sąjūdietis“ ir 1990–1992 metais Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narys. Interviu Delfi.lt portalui jis pareiškė: „Negi kas iš mūsų galėjo pagalvoti, jog Visagalis Prezidiumo posėdyje 1990 metais kalbės savo ištikimo tarno Aleksandro Abišalos lūpomis. Jis pasakė, jog Nepriklausomybės nebus, kol nebus pralietas kraujas. Šie pranašystės žodžiai pasitvirtino po 1991 metų sausio 13-osios“.

— Kodėl „sąjūdiečiai“ nenorėjo taikiai spręsti klausimo?

— O kokiu būdu Landsbergis ir jo komanda galėjo susigrąžinti prarastą respublikoje autoritetą? Valdyti respublikos jie nemokėjo. Beje, priminsiu, jog Landsbergio Lietuvos Aukščiausioji Taryba dėl savo žlugusios socialinės ir ekonominės politikos subyrėjo 1992 metų spalio 11 dieną, taigi dvejais metais anksčiau numatyto termino. Todėl Landsbergis su aplinka ėmė aršiai šiauštis prieš Maskvą nepriklausomybės gynimo klausimais. Šiose pozicijose jie respublikoje reiškėsi didvyriais.

Reikia pripažinti, jog Michailas Gorbačiovas slapta palaikė Landsbergį. Vienas pavyzdys: 1990 metų balandžio mėnesį interviu anglų laikraščiui Daily Mail Vytautas Landsbergis pareiškė: „Gorbačiovas pats leido susiklostyti mūsų situacijai. Jis dvejus metus stebėjo mūsų žygį link nepriklausomybės. Jis galėjo jį sustabdyti bet kokiu momentu… Bet jis jo nesustabdė“.

Michailas Gorbačiovas / Nuotr.: euromag.ruMichailas Gorbačiovas / Nuotr.: euromag.ru

Politbiure visi rėmė Gorbačiovą, siekiantį „sutvarkyti“ Lietuvą. 1990 metų gruody jis įteikė TSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui keistą įsakymą: paskelbti Lietuvos teritorijoje šaukimą į kariuomenę. Taigi, respublikoje itin sudėtinga situacija, o Jazovas gauna tokį įsakymą. Jis siunčia į Lietuvą naujas karines pajėgas — desantininkus. Kaip žinia, respublikoje tai sukėlė naujo nepasitenkinimo bangą.

Atsakydama į tai Lietuvos Aukščiausioji Taryba ėmė skelbti, jog rusai nori užgrobti ir sunaikinti Lietuvą.

Beje, šauktiniai dažnai slėpėsi psichiatrinėse gydyklose arba šiaip ligoninėse. Ten ateidavo kariškiai ir juos išsivesdavo. Tai buvo pateikiama kaip „baisūs režimo nusikaltimai“.

Ypač pabrėšiu, kad Landsbergiui su Gorbačiovu reikėjo bet kokiu būdu sutriuškinti Lietuvos nepriklausomybės priešininkus ne tik Vilniuje, bet ir Maskvoje. Todėl ir buvo sumanytas nesėkmingas, išdavikiškas jėgos panaudojimas Vilniuje. Priminsiu, jog 1991 metų sausio 13-osios rytą Lietuvos Kompartijos CK (TSKP platformoje) pastate mane prie kabineto pasitiko TSRS filmavimo grupė, vadovaujama žinomo operatoriaus Romano Karmeno. Jis paklausė, ką aš manau apie įvykius prie televizijos bokšto. Aš atsakiau, jog „karinė akcija pasodino Landsbergį ant balto žirgo ir dabar Lietuvos išėjimo iš TSRS klausimas — laiko klausimas“.

Yra žinoma, jog karinių TSRS pajėgų panaudojimas Lietuvoje su kraujo praliejimo garantija — ilgalaikė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Landsbergio ir jo aplinkos svajonė. Jis buvo reikalingas siekiant išsilaikyti valdžioje, kuri slydo jiems iš rankų. Tai suprato visi Lietuvos mąstantys žmonės.

— Lietuvos ir Rusijos žiniasklaida buvo rimtai užsiėmusi antitarybine propaganda?

— Pastoviai straipsniuose ir televizijoje buvo išradingai meluojama. Pavyzdžiui, 1990 metų rugsėjį Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas per centrinę TSRS televiziją pareiškė, jog Kaune tarybiniai karininkai su kareiviais įsiveržė į moters butą, išsivedė jos vyrą ir greta namo jų vaikų akivaizdoje sušaudė.

Artūras Paulauskas / Nuotr.: 15min.ltArtūras Paulauskas / Nuotr.: 15min.lt

Paskui paaiškėjo, kad lietuvis vaikinas pabėgo iš tarybinės kariuomenės, atkeliavo į Kauną ir įsikūrė pas našlę su dviem vaikais. Jis savaitę meilinosi, o paskui suuostė kur ji slepia 10 tūkstančių rublių — tai dviejų „žigulių“ kaina. Apvogė patiklę našlę ir dingo. Ji kreipėsi į miliciją. Ten paaiškėjo, jog vaikinas — dezertyras. Tada buvo liepta jį surasti. Surado, sugavo ir vežė į karo ligoninę patikrinti sveikatos, bet jis iššoko iš mašinos.

Jį vežęs sargybinis iššovė į orą, perspėdamas, kad kitas šūvis bus kitoks. Antras šūvis vaikiną nukirto. O kaip šį faktą pateikė Paulauskas? Aš, TSKP CK narys, reikalavau, kad TSRS centrinė televizija jo pasisakymą paneigtų. Nepaneigė.

— Kokia priežastis lėmė sausio 13-osios įvykius?

— Situacija įkaito, kai Landsbergis davė premjerei Kazimirai Prunskienei specialų sutikimą kelis kartus pakelti maisto produktų kainas. Priešais Aukščiausiąją Tarybą buvo parduotuvė „Talinas“, iš jos išėję žmonės piktinosi kainų pakėlimu, organizavo nedidelį mitingą. Nepasitenkinimas ritosi per Vilnių kaip gaisras. Sausio 8-osios rytą Kuro aparatūros gamyklos Sąjūdžio grupė pradėjo mitingą prieš kainų pakėlimą.

Įdomiausia tai, jog teismo metu pateikus klausimą – kas pradėjo mitingą? – buvęs Lietuvos saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus pareiškė, jog tai valstybinė paslaptis. Vienu metu mitingo prie Aukščiausiosios Tarybos organizatore buvo įvardinta „Vienybė“ — internacionalinė organizacija, sutelkusi įvairių tautybių Lietuvos piliečius.

Kokia gi čia valstybinė paslaptis, jeigu tada visi laikraščiai rašė, kad pirmoji prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ėmė protestuoti Kuro aparatūros gamyklos Sąjūdžio grupė, o paskui ją apsupo minia.

Nuotr.: tass.ruNuotr.: tass.ru

— O ką tai davė Landsbergiui ir jo komandai?

— Dabar teisme dėl sausio 13-osios įvykių pateikiami iškraipyti faktai. Sakoma, jog riaušes Lietuvoje 1991-ųjų sausį sukėlė komunistai, jie esą net bandė užgrobti valdžią. Tiesa, jie nesiryžo pulti Aukščiausiosios Tarybos — apsiribojo televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos komiteto pastatais.

Šiandien visiškai aišku, kad kruviną akciją prie televizijos bokšto organizavo Landsbergis su savo aplinka. Pasikartosiu: jiems reikėjo išlikti valdžioje. Juk 1991-ųjų pradžioje Prunskienės reitingas buvo daug aukštesnis nei Landsbergio. Tuomet ji jau buvo aplankiusi daugelį šalių, ją visur priėmė ir net pavadino „Gintarine ledi“.

O kas toks Landsbergis? Mažai žinomas muzikologas, pagal Lietuvos TSR KGB rekomendaciją tapęs Sąjūdžio lyderiu, marksistinės — lenininės estetikos konservatorijoje dėstytojas ir KGB informatorius. Žinoma, jog jo tėvas architektas Vytautas Žemkalnis Landsbergis nuo 1927 metų buvo NKVD ir KGB agentas, užsienyje dirbo pagal TSRS užduotį. Tai dokumentaliai patvirtinti faktai.

Akivaizdu – Landsbergis, nepriklausomybės paskelbimo iniciatorius, negalėjo susitaikyti, kad Prunskienė renka politinius taškus. 1991 metų pradžioje, visuomenės apklausos, kurią pravedė Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, duomenimis, 46 proc. respublikos gyventojų buvo nusivylę Aukščiausiosios Tarybos veikla. Teigiamai ją vertino tik 31 proc. Tuometinės premjerės Prunskienės reitingas siekė 49, Landsbergio — 34 proc.

Žodžiu, Landsbergiui reikėjo bet kokiu būdu užsidirbti politinių taškų ir pašalinti iš arenos Prunskienę. Tai ir buvo padaryta organizavus sausio įvykius.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis:

Keep Reading
By
Istorinė tiesa

” „Laisvas laikraštis“ vyr. redaktorius Aurimas Drižius: Advokatas ir buvęs VRM darbuotojas Arvydas Balčius – Ar Sausio 13 savi šaudė į savus?…

By

„Laisvas laikraštis“ vyr. redaktorius Aurimas Drižius

Advokatas ir buvęs VRM darbuotojas Arvydas Balčius sako nebandantis perrašyti Lietuvos istorijos, tačiau jis puikiai žino, kad sausio 13 d. ir per Medininkų žudynes viskas buvo šiek tiek kitaip, negu mums pateikia oficiali Lietuvos valdžia.  Jis atsakė į LL klausimus:

  • Kas jums yra žinoma apie sausio 13 d. įvykius?
  • Aš dirbau VRM, šifrų atkodavimo padalinyje, ir man buvo pavesta atkodavimo funkcija. Turėjau užkoduoti ir atkoduoti visiškai slaptus dokumentus, susijusius su valstybės valdymu. Kadangi buvau labai pareigingas, 1989 m. buvau apdovanotas medaliu už aktyvumą, kovojant dėl nepriklausomybės. Nors tuo metu Lietuva dar buvo okupuota, mūsų grupė žmonių VRM priklausė tai grupei, kuri aktyviai kovojo už Lietuvos laisvę. VRM vadovai manimi pasitikėjo. Dirbant šifruotoju, buvo gauti dokumentai iš Rusijos apie tai, kaip turi būti sprendžiamas Lietuvos nepriklausomybės klausimas, ir kaip valstybės valdymas turi būti perduotas Lietuvos pusei. Rusai jau tada buvo parengę planą, kaip turi vykti Lietuvos valstybės valdymas ir kaip valdžia turi būti perduota Lietuvos pusei. Rusai buvo numatę, kad tas valdžios perdavimas turi įvykti labai simboliškai, vos ne prie kavos. Tuos šifruotus dokumentus aš turėjau iššifruoti. Iš esmės tai buvo planas, kaip Lietuva turi išeiti iš Sovietų Sąjungos.
  • Norite pasakyti, kad tai Rusijos pusė buvo numačiusi suteikti nepriklausomybę Lietuvos valstybei, ir tai buvo suplanavę?
  • |Visiškai teisinga. Rusai tuo metu jau buvo susitaikę su tuo, kad Baltijos valstybės taps nepriklausomomis ir tam rengėsi. Viskas turėjo būti padaryta paprastai, ir toks nurodymas iš Rusijos buvo atėjęs visur. Tai rodo, kad kitos Baltijos valstybės – Estija ir Latvija – išėjo iš Sovietų Sąjungos ramiai ir be kraujo. Jeigu būtų norėję, rusai niekada to nebūtų leidę, tačiau tuo metu jie jau buvo nusprendę, kad reikia visoms Baltijos šalims duoti nepriklausomybę. Mačiau tuos dokumentus dėl Baltarusijos ir Lietuvos.  Latvijoje viskas įvyko taip, kaip buvo numatyta tuose slaptuose dokumentuose. Tačiau Lietuvoje viskas įvyko ne pagal šį planą – turiu įrodymus ir galiu tai drąsiai teigti, nes bendravau su daugeliu savo kolegų VRM. Bendravau su žmonėmis iš VRM kriminalinės žvalgybos ir ypatingų skyrių darbuotojais. Todėl ir buvo žinoma, kad prieš sausio 13 d. į VRM buvo sukviesti aukšto rango pareigūnai, tarp kurių buvo ir vienas mano geras draugas. Jiems buvo nurodyta vykti  į Seimą, ir ten su jais susitiko V.Landsbergis. Šis įspėjo VRM darbuotojus, kad sovietai gali pulti ir žudyti žmones, ir todėl reikia ginkluotis. VRM darbuotojams buvo išduoti koviniai ginklai su koviniais šoviniais. Mano draugas pasakojo, kad jiems buvo nurodyta esant mažiausiai galimybei sukelti sumaištį ir būtinai reikia pralieti kraują.
  • O kam to kraujo reikėjo?
  • Nežinau, kam Landsbergiui reikėjo kraujo.
  • Gal jis manė, kad laisvės be kraujo nebūna, kaip dabar skatina smurtą Baltarusijoje?
  • Šito nežinau, tačiau ir aš taip supratau, kad Landsbergis taip supranta laisvę ir demokratiją, kad būtinai reikia kraujo. Todėl tokia teorija pasitvirtina ir iš dabartinių Landsbergio veiksmų, kai matosi, kad jis yra beviltiškoje padėtyje. Atrodo, kad jis kraujo Lietuvoje nebegali pralieti, tai nori tai padaryti Baltarusijoje. Man tai jau panašu į ligą.
  • Grįžtant prie sausio įvykių – VRM darbuotojai buvo sukviesti į Aukščiausiąją tarybą ir ten apginkluoti?
  • Taip.
  • Jie laukė kažkokio šturmo?
  • Ne, šturmo jie nelaukė, tačiau aš taip supratau, kad jiems buvo pasiūlyta surengti kažkokius įvykius ar sumaištį, kuris išprovokuotų šturmą ir jėgos panaudojimą. Jiems buvo pasiūlyta sukurstyti nesantaiką tarp žmonių. Kiek suprantu, valdžia iš tų provokacijų tikėjosi kažkokios naudos – jie tikėjosi patraukti žmones į savo pusę. Įvykiai panašiai ir klostėsi – Landsbergis susikvietė iš provincijos žmones, jie įgavo jo pasitikėjimą, davė kažkokios postus, jie vieną kadenciją pabuvo, tačiau vėliau darbo nebegavo. O ir namuose jų niekas nelaukė. O sausio 13 d. įvyko tai, kas įvyko, ir aš apie tuos įvykius turiu originalius dokumentus, kurie yra saugojami. Šie dokumentai įrodo, kad žmonės buvo apginkluojami, buvo duotos komandos šaudyti ir stumti žmones po tankais ir pan.
  • O kas tai per dokumentai?
  • Tai rašytinis dokumentas, kurį man pateikė asmuo, aukštas VRM pareigūnas, kuris betarpiškai dalyvavo šiuos įvykiuose. Kitas pareigūnas liudijo, kad ir jie gavo komandą stumti žmones po tankais. Turėdamas tokius dokumentus ir bendraudamas su kitu draugu, tokiu Stasiu Jukniumi, mes pradėjome tuo domėtis, ir pradėjome tuos duomenis teikti VRM.
  • Ar tie dokumentai lietuviški, ar rusiškos kilmės?
  • Jie lietuviški, ranka rašyti dokumentai. Kai mes juos pateikėme VRM, ji niekaip nesureagavo. Vėliau, maždaug 1996 m. mano gimtinėje vyko rinkimai į vietos savivaldybes, ir aš buvau užregistruotas kandidatu. Tada vėl iškėliau šį klausimą dėl sausio 13 d Bet čia kalba eina ne tik apie sausio 13 d. įvykius, tačiau ir apie Medininkų žudynes. Šitą klausimą iškėliau viešai, bendraudamas su rinkėjais. Tada aš buvau suimtas ir kalinamas aštuonias paras. VRK duomenis ir dabar rodo, kad aš buvau registruotas rinkimuose.  Tik vėliau sužinojau, kad tuo metu buvau laikomas kameroje, šalia kurios buvo laikomas gyvsidabris ar kitos nuodingos medžiagos, nes man labai pablogėjo sveikata, išėjus iš kalėjimo. Staiga pasidarė silpna, ir ilgai nesupratau, kas čia vyksta. Kankinausi labai ilgai ir tik vėliau man buvo diagnozuotas antros stadijos skydliaukės vėžys. 2000 m. skydliaukė buvo pašalinta, ir aš iki šiol esu gyvas ir sėkmingai gyvenu. Manau, kad tada ir buvo bandoma pirmą kartą mane nužudyti. Dėl to, kad kreipiausi į teisėtvarkos institucijas, pranešdamas apie žiaurius nusikaltimus prieš Lietuvą.  Toks pirmas epizodas.
  • Tačiau grįžtant prie sausio 13 d. – puikiai žinome, kad sovietai šturmano TV bokštą ir traiškė žmones tankais?
  • Aš turiu informaciją tik apie tai, kas buvo planuojama.
  • Jūs sakote, kad Seime buvo bandoma išprovokuoti kraujo praliejimą? Gal būt, Landsbergis tokiu būdu manė vienintelį kelią iškovoti nepriklausomybę ir sutelkti tautą?
  • Gal būt, aš nežinau. Tačiau kraujo praliejimas buvo skatinamas ir vienam KGB darbuotojui buvo dokumentaliai nurodyta, kad jeigu jis įvykdys savo užduotį, ir pastums žmogų po tanku, tai iš karto gaus trijų kambarių butą Vilniaus centre.
  • Taip, tačiau iš esmės viskas taip ir įvyko, kaip Landsbergis norėjo – sovietų armija šturmavo TV bokštą, ir praliejo daug kraujo?
  • Pagal tai, kiek aš turiu rašytinių dokumentų, tai taip, praktiškai Landsbergiui ir pavyko pasiekti savo tikslo labai sėkmingai – buvo pralieta daug kraujo, o Lietuva išlaisvinta. Šiandien turime „laisvą Lietuvą“.
  • Tai sakote, kad valstybė jus iki šiol persekioja už tai, kad turite minėta informaciją ir dokumentus?
  • Taip, nes valstybė manęs ramybėje nepaliko. 2005 m. aš jau dirbau advokatu ir gyniau vieną policijos komisarą, kuris buvo apkaltintas kontrabandos organizavimu. Klaipėdos ONTT jau buvo pradėjęs tyrimą ir vienas buvęs policijos komisaras jau jautė, kad jį gali suimti, todėl atvažiavo pas mane pasirašyti advokato atstovavimo sutarties. Jis man paaiškino, kad neva  yra įtrauktas Klaipėdos ONTT tyrėjo Ruslano Ušinsko įtrauktas į nusikalstamos veiklos imitavimo modelį – cigarečių kontrabandą, tačiau realiai į Karaliaučiaus sritį buvo gabenami narkotikai ir prostitutės. Jam buvo duota sodyba, iš kurios jis turėjo gabenti cigaretes ir pan. Tas žmogus jau gavo signalų, kad bus suimtas, ir iš tikrųjų – vos pasirašė su manimi atstovavimo sutartį, kai sužinojau iš jo artimųjų, kad jis jau suimtas. Tada nuvykau į Klaipėdos policijos areštinę susitikti su savo klientu. Susitarėme dėl jo gynybos ir tada aš jau gavau dar daugiau informacijos, kas vyksta toje „laisvoje Lietuvoje“, ir kad čia veikia organizuota gauja ir kad reikia būti atsargiam, nes tave gali bet kada nužudyti. Tuo metu buvo dažnai naudojamas nužudymas imituojant „narkotikų perdozavimą“. Žmonės kalėjimuose ir areštinėse mirdavo nuo „narkotikų perdozavimo“, nors iš tikrųjų buvo nužudomi – viskas buvo sutvarkoma labai tyliai. Pažadėjau, kad vykdysiu savo pareigas, nepriklausomai, kas su manimi atsitiks. Grįžtant namo, mus sustabdė policija ir suėmė du mano bendrakeleivius. Prokuroras Ušinskas manęs pareikalavo pasiaiškinti, kodėl aš pirma nuėjau ne pas jį, o pas savo klientą. Atsakiau, kad neprivalau jam aiškintis, ir buvau nušalintas nuo šios bylos. Tada Klaipėdoje susirinko visa ši, kaip sakė mano klientas, organizuota gauja – tai buvo policijos ir galimai VSD darbuotojai.  Tačiau teisme mano klientą vienintelį išteisino, nes aš jam buvau uždraudęs kalbėti. O prokuratūra nesugebėjo jo sukurstyti prisipažinti. Visi kiti komisarai prisipažino, ir buvo nuteisti, nors ir jų veiksmuose nebuvo jokio nusikaltimo.
  • O tai kodėl jie prisipažino?
  • Aš to nežinau, tačiau manau, kad jie prisipažino dėl cigarečių kontrabandos tam, kad išvengti rimtesnių kaltinimų. Tačiau po šio įvykių 2005 m. į mano kontorą buvo atvykę šios gaujos atstovai tam, kad joje sumontuoti vaizdo kameras.  Tik vėliau tai supratau, ir tas kameras užblokavau. Tada ši gauja apiplėšė mano kontorą ir ieškojo tų mano minėtų dokumentų  apie sausio 13 d. ir Medininkų įvykius. Turėjau dokumentų ir apie Gedeminą Kiesų, nes buvau dirbęs ‚Mažeikių naftoje“, ir pasitraukiau iš jos tada, kai man buvo pasiūlyta kai kas galvą nupjauti. Ta gauja išplėšė visą mano kontorą, tačiau nieko nerado. Tada mano kontorą užgriuvo policija, paėmė visus kompiuterius, kuriuose buvo sudėti dokumentai apie maždaug 300 bylų. Prokuratūra žinojo, kad tose laikmenose yra advokato ir jo kliento paslaptis sudaranti informacija, tačiau vis tiek viską pasiėmė. Nors tokius duomenis griežtai draudžia naudoti ES direktyvos, tuo metu tai nebuvo labai akcentuojama. Vėliau prokuratūra man gražino bylas be kietųjų diskų.
  • Prokuratūra pasiėmė visus failus. Ar paskui jie pasinaudojo ta informacija?
  • Aš nežinau, ar jie galėjo ta informacija pasinaudoti, tačiau laikmenas pasiėmė. Tai buvo tiesiog advokato darbo išniekinimas. Panašiai kaip viskas vyksta Neringos Venckienės byloje. Nors, žinoma, jų tikslas buvo sausio 13 d. nusikaltimų įrodymas ir dokumentai.  Tada kreipiausi į gen. prokuratūrą, kad man būtų gražintos tos laikmenos. O prokuratūroje tuo metu jau sėdėjo Algimantas Valantinas.  Jis man atrašė, kad jokie įstatymai nebuvo pažeisti, ir kad neva viskas buvo teisėtai padaryta. Tačiau aš toliau gyniau savo teises ir rašiau skundus. Todėl ši gauja dar kartą pabandė mane nužudyti – 2007 m. sudariau sutartį atstovauti vienam Lietuvoje žinomam asmeniui, kurio žmona tuo metu dar dirbo mokesčių inspekcijoje. Jis skyrėsi su žmona ir aš jam atstovavau skyrybų byloje. Jo žmona, Puzinskaitė – Smalakienė jau tada sakė, kad „aš išeisiu dirbti teisėja, tada jūs man nieko nepadarysite“.  Nagrinėjant skyrybų bylą, Puzinskaitė kreipėsi į prokuratūrą, kad neva kažkas čia yra klastojama. Prokuratūra atsisakė, nurodžiusi, kad jeigu byloje matys pažeidimų, tai dėl to pasisakys teismas. Nepaisant to, teismo koridoriuje man buvo pasakyta, kad „dabar turėsi reikalų su Algimantu Valantinu“. Ir iš tikrųjų – tą prokuratūros nutarimą panaikino toks berods teisėjas Pašvenskas, kuris savo nutartyje prirašė visokių kliedesių. Tada jie pradėjo ikiteisminį tyrimą mano atžvilgiu, nors jokio nusikaltimo negalėjo inkriminuoti. Tada aš nusišalinau nuo tos skyrybų bylos, ir išsprendė tą turtinį ginčą (teisėja Puzinskaitė skyrėsi su savo vyru) – iš mano kliento teismas atėmė žemę, kuri jam priklausė iki santuokos. Klientas buvo apkaltintas sukčiavimu, nors tai nesąmonė – kol turtas nėra padalintas, nėra ir nusikaltimo sudėties ir tyčios. Man už akių buvo surašytas pranešimas apie įtarimą. Nors aš dirbau advokatu ir dalyvavau teismo posėdžiuose, prokuratūra paskelbė mano paiešką.
Nuotr. – teisėja Egidija Puzinskaitė

  • Tai dėl ko jums pareiškė tą įtarimą?
  • Neva dėl to, kad neva vieno klientu vardu suklastojau kažkokius dokumentus. Nors šis žmogus niekada manęs niekuo nekaltino. Tačiau jam buvo pasakyta, kad jeigu jis neduos melagingų parodymų prieš advokatą Balčių, tai jis bus arba nužudytas, arba iki gyvos galvos sėdės kalėjime. Tada jis šiek tiek jų įtakai pasidavė, tačiau jis vis tiek teismui ir prokuratūrai parašė pareiškimą, kuriame išdėstė visas aplinkybes ir parašė, kad Balčiui jokių pretenzijų neturiu. Jis taip pat išdėstė visus nusikaltimus, kuriuos padarė ši gauja prieš valstybę.

  • Nepaisant to, prokuratūra paskelbė mano paiešką, ir vieną dieną 2009 m., man grįžus iš teismo, prie savo kontoros buvau sulaikytas policijos. Jie apsimetė mano klientais, tačiau iš to, kaip elgėsi tie beraščiai, supratau, kad tai policininkai. Tada jie mane sulaikė ir nuvedė pas policijos tyrėją Atkočiūnaitę. Ten man pateikė suklastotą įtarimą su ankstesnėmis datomis ir man tokį pateikė. Apklausoje policija dar pasikvietė ir mano vadinamą advokatą, iš kuri veido buvo matyti, kad jis dreba nuo alkoholizmo. Jis ten pasėdėjo, ir aš pasakiau, kad reikia jam padėti. Aš iš karto pasakiau, kad jie mane persekioja todėl, kad aš bandau atskleisti šiuos sunkius nusikaltimus prieš Lietuvos valstybę. Jie mane apklausė ir paleido, kad 2010 m. balandžio mėn., aš grįžau į darbą, atgavęs skolą iš vieno draugo. Nešiausi rankoje 60 tūkst. litų ir prie mano kontoros jau manęs vėl laukia policija. Jie man pareiškė, kad aš vėl paieškomas ir turiu eiti su jais. Tada jie manę čiupo už rankų, uždėjo antrankius, įgrūdo į mašiną. Tik įgrūdę mane į mašiną, jie man į raumenis suleido iki šiol nenustatyto skysčio. Paskui, užspaudę nosį, į burną supylė kažkokio alkoholio ir pradėjo tampyti po įvairius policijos komisariatus. Padarė kratą, ir žiūriu, kad ant protokolo parašyta, kad pas mane rado 3 litus. Tada paklausiau, kuri dingo mano turėti 60 tūkst. litų. Jie dingo. Tik vėliau supratau, kad policininkai nepaskaičiavo mano kūno svorio, ir suleidę man to skysčio, jie manęs visiškai „neatjungė“ taip, kad aš nesuprasčiau ir nemastyčiau.
  • Tada aš jų ir paklausiau – kaip jie gali atlikinėti procesinius veiksmus su neblaiviu asmeniu. Nuvežkite mane į blaivyklą, mane išblaivinkite, ir tik tada aš galiu duoti parodymus. Tada jie mane nuvežė į priklausomybės ligų centrą ir ten man nustatė vidutinį girtumą. Žinoma, kad visi policijos veiksmai prieš mane yra vienareikšmiškai neteisėti. Tada jie man išvežė į Lukiškes ir ten pralaikė tris mėnesius. Nors man buvo perduotos mano minėtų dokumentų apie sausio 13 d. kopijos, kad jomis galėčiau gintis, tačiau kalėjime pavogė net ir tas kopijas. Galiu tą gaują nuraminti, kad tų dokumentų originalai tebėra išlikę. Po trijų mėnesių kalėjime jie mane paleido ir prasidėjo teismų maratonas. Procesas tęsėsi šešis metus iki 2016 m., ir tada Vilniaus apygardos teismo teisėjai Šumskas, Mačionytė ir Macevičienė (kuri taip pat klastojo ir sausio 13 d. bylą), ta šutvė, veikianti prieš Lietuvą, pasirašė dokumentą, kad „nesant nusikaltimo sudėties, pripažino kalti Arvydą Balčių“. Pagal baudžiamąjį kodeksą turėjo būti nusikaltimo sudėtis, o jos nebuvo. Iš to dokumento tik supratau, kad tie teisėjai prisipažįsta, kad jie veikė prieš Lietuvą. Buvau pripažintas kaltu, dėl to, kad kaip aš supratau, už tai, kad neatidaviau įrodymų apie sausio 13 ir Medininkų žudynes. Galiu tik pasakyti, kad ir toliau ginsiu Lietuvą ir stengsiuosi ją išlaisvinti nuo kolaborantų.

laisvaslaikrastis.lt

P.S

Vaizdo įrašo failas išsaugotas ir perduotas mažiausiai 10-čiai asmenų, todėl perspėjame, kad kratos ir kompiuterių poėmiai ar bandymai taikyti grasinančias priemones bus bevaisės. Turime suprasti, kad tiesiog atėjo tam laikas…

Keep Reading
By
Istorinė tiesa

Mirė paskutinis Tarybų Sąjungos maršalas Dmitrijus Jazovas

By

Maskvoje, eidamas 96 metus, mirė paskutinis Tarybų Sąjungos maršalas Dmitrijus Jazovas. Sunkią ir ilgą kovą su liga paskutinis darbo žmonių valstybės, proletariato imperijos karvedys pralaimėjo.

Maršalo laidotuvės vyks vasario 28 dieną federalinėse karinio memorialo kapinėse Mitiščiuose.

Tarybų Sąjungos maršalas Dmitrijus Jazovas

Dimitrijus Jazovas buvo paskutinis TSRS gynybos ministras ir paskutinis dar gyvas Tarybų Sąjungos maršalas, savo karinę epopėją pradėjęs dar Didžiojo Tėvynės karo metais.

1941 metai, D. Jazovui dar tik šešiolika metų, o jis jau Maskvos pėstininkų mokyklos kursantas

 

Už žygdarbius Didžiojo Tėvynės karo metais jis buvo apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu. TSRS Gynybos ministerijai D.Jazovas vadovavo nuo 1987 m. gegužės iki 1991 m. rugpjūčio mėn. Tuo metu Tarybinė armija, sėkmingai įvykdžiusi visas karines užduotis, tačiau dėl tarybinės vadovybės, pirmiausiai M.Gorbačiovo ir tuometinio užsienio reikalų ministro E. Ševardnadzės, išdavystės priversta pasitraukti, buvo organizuotai išvesta iš Afganistano, kuris nedelsiant buvo okupuotas JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos ir kenčia Vakarų kryžiuočių karo nusikaltimus iki pat šios dienos.

TSRS Gynybos Ministras maršalas D. Jazovas priima Pergalės paradą Maskvoje

Nuo 1987 m. D.Jazovas buvo Tarybų Sąjungos Komunistų partijos (TSKP) Centro komiteto narys ir kandidatas į Centro komiteto politinio biuro narius, nuo 1990 m. – TSRS Prezidento tarybos narys, vėliau TSRS Saugumo tarybos narys.

1991 m. rugpjūčio mėn., matydamas nusikalstamus TSKP Generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo ir Rusijos federacijos vadovo B.Jelcino bandymus parduoti darbo žmonių valstybę Vakarų kolonizatoriams, pirmiausiai JAV ir Anglijos kapitalistams, būdamas patriotiško Valstybinio ekstremalių situacijų komiteto nariu, maršalas įsakė įvesti į Maskvą tankus ir kitą karinę techniką, kad apginti darbo žmonių valstybę nuo valstybinių perversmininkų (maidaunų, sąjūdiečių). Tačiau Vakarų imperialistų įvykdytas valstybinis perversmas nugalėjo, į valdžią buvo pastatyta proamerikietiška B.Jelcino chunta. D. Jazovas TSRS išdavikų buvo suimtas ir apkaltintas valstybės išdavyste. Įprastas CŽV spalvotos revoliucijos scenarijus tuometinėse Tarybų Sąjungos respublikose. Tėvynės išdavikai, įvairūs nacionalistai-nacių kolaborantai, pasislėpę po liberalų, demokratų kaukėmis ir demagogija, vadovaujami ir finansuojami JAV/JK specialiųjų tarnybų, įvykdo antiliaudinį, antivalstybinį nusikaltimą valstybės perversmą, užgrobia valdžią ir susidoroja su patriotais ciniškiausiu būdu – valstybės išdavikai paskelbia valstybės priešais šalies patriotus.
1994 m. vasario mėn. TSRS išdavikai maršalą išleido į laisvę pagal amnestiją. D. Jazovas niekada nesigailėjo dėl šio savo bandymo apginti TSRS darbo žmonių valstybę nuo JAV-NATO karo nusikaltėlių okupacijos ir jų parankinių liberalų chuntos išdavystės.

Pagal panašų scenarijų proamerikietiški režimai susidorojo visose buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose. 2019 m. kovo 27 d. baudžiamojoje byloje dėl 1991 m. sausio 13 d. įvykių Vilniaus apygardos teismas nuteisė Dmitrijų Jazovą dešimties metų kalėjimui. Landsberginis teismas griežtai pagal tuometinius įstatymus veikusį TSRS Gynybos ministrą pripažino kaltu dėl … karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, kas visiškai prieštarauja šių nusikaltimų apibrėžimui, duotam tarptautinės teisės normų. Valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras teismo reikalavo skirti D. Jazovui bausmę iki gyvos galvos.
Rusijos Generalinės Prokuratūros Tardymo komitetas iškėlė baudžiamąją bylą visiems šioje byloje dalyvavusiems Lietuvos teisėjams, prokurorams dėl žinomai nekaltų žmonių sausio 13 byloje nuteisimo. Kai kurie landsberginiai veikėjai tokį Rusijos prokuratūros sprendimą – iškelti baudžiamąją bylą Lietuvos teisėsaugininkams, nuteisusiems žinomai nekaltus TSRS pareigūnus Sausio 13 byloje – vadina juokingu, tačiau tai nėra juokinga – tai gali turėti ilgalaikes ir labai rimtas pasekmes ne tik kišeniniams landsberginės chuntos teisėjams, prokurorams, bet ir visai nieko dėtiems Lietuvos piliečiams, deja.

Bet kokiu atveju, paskutinis Tarybų Sąjungos maršalas Dmitrijus Jazovas teisingumo Lietuvoje jau nematys. Jis išėjo kaip ir dera kariui – aukštai iškelta galva, niekada nesulaužęs duotos priesaikos ir nenugalėtas.

Keep Reading
By
Istorinė tiesa

Landsbergis sausio 13-ąją siekė kraujo, kuris jam leistų tapti tautos didvyriu

By

Autorius:
Vera Aleksandrova

Šaltinis: https://lt.rubaltic.ru/politics/26012018-landsbergis-sausio-13j-siek-kraujo-kuris-jam-leist-tapti-tautos-didvyriu/?fbclid=IwAR0r4QUrvvT_BiE71URf1qv1U4_-sSpc4nzgkoA_1QAtMfoxxb72quz1PzU

Kruvinieji 1991 metų sausio 13-osios įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto tapo vienu iš valstybės sukūrimo mitų. Dabartinė Lietuvos valdžia atidžiai seka, kad visuomenė neabejotų, jog kalti tik tarybiniai kariškiai, kurie esą nužudė nepriklausomybės šalininkus. Tačiau tų įvykių liudininkų parodymai atskleidžia tikrąjį jų vaizdą ir įrodo, jog prieš 26 metus sukurta ir iki šiol akylai saugojama versija yra melas. Apie tai, kas ir kodėl suplanavo kruviną sausio 13-osios akciją, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:

— 1990 metų kovo 11-osios naktį Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kuriai vadovavo Vytautas Landsbergis, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau daugiau kaip metus jos nepripažino pasaulio bendrija. Bet ir po tragiškų sausio 13-osios įvykių pasaulio lyderiai tylėjo. Ką visa tai reiškė?

— Nepriklausomybės paskelbimas — gana reikšmingas aktas, bet jis tik visiškos valstybės nepriklausomybės preliudija. Siekdama būti išties nepriklausoma, valstybė privalo: kontroliuoti visą savo teritoriją, sienas, turėti nuosavą, pasaulio pripažintą valiutą, karines pajėgas, sugebančias apginti nepriklausomybę, atstovavimą tarptautinėse organizacijose ir t.t. Antai Katalonija paskelbė nepriklausomybę, kaip ir Lietuva 1990 metais. Ir ką? Pareiškimas, jog atkuriama nepriklausomybė, respublikoje nebuvo paremtas realia situacija.

Keep Reading
By
Istorinė tiesa

Simonas Zagurskas apie kriminalinę Audriaus Butkevičiaus veiklą – H.Daktaras , palyginus, buvo berniukas iš bažnyčios choro.

By

2001-2007 metais Audrius Butkevičius priklausė tarptautinei Rusijos-Lietuvos-JAV grupuotei ir prekiavo ginklais.

Rusijoje šiuo metu irgi ne pyragai.Rusijoje JAV spec tarnybų remiami liberalai,Čiubaiso,Navalno šalininkai ruošia atakas prieš Vladimirą Putiną.Kol kas vyriausybė tvarkosi puikiai,o vėliau dar nežinia,kaip viskas susiklostys.

Kad Audrius Butkevičius bendravo su Navalno ir Čiubaiso chebra faktas.O jie niekada neslėpė noro nuversi Vladimirą Putiną.Reiškias Rusijos FSB nebesukontroliuoja situacijos,jei jau Butkevičius kažkaip turi priėjimą Rusijoj skelbtis Lietuvos atstovu,nors Lietuvoje jis yra niekas.

Audriaus Butkevičiaus aplinka itin marga.Ginklų kontrabanda stambiu mastu įskaitant tankus,lėktuvų dalis,raketas,branduolines galvutes,iš Visagino atominės elektrinės pavogtas radioaktyvias komponentų dalis parduotas Šiaurės Korėjos režimui.Visa tai vykdavo po Jelcino prezidentine priedanga.

Tada Jelcinas gėrė degtinę stiklinėmis vyko bardakas,Rusijos išparceliavimas stambiu mastu ir jeigu ne Putinas Rusijoj jau seniai vyktų pilietinis karas,Kinai,Japonai įsikištų,Kaukazas virstų antruoju Afganistanu,o savižudžiai modžachedai sprogdintų Maskvą taip pat kaip Airių IRA sprogdino Londoną.

Ryšys įdomus.

 

2001-2007 metai.Centrinės Žvalgybos Valdyba +Jelcino aplinka +Saudo Arabija.Pagrindinis ginklų grupuotės vadeiva GRU atsargos pulkininkas Antonas Surikovas.Surikovas buvo CIA vietininkas Rusijoje.Jis JAV centrinės žvalgybos valdybai teikdavo ataskaitas.CŽV stogavo šitą reikalą ir iki šiol stoguoja.

Tam reikalui šešėlinei ginklų kontrabandai šefuoti Jelcinas paskyrė kišeninį premjerą Michailą Kasjanovą.Vos kelios stambios ginklų pardavimo operacijos buvo atšauktos Kasjanovas buvo nuimtas,ir buvo tikimasi,kad į jo vietą pastačius Vladimirą Putiną šis irgi taps kišeniniu Jelcinio įpėdiniu.

Įpėdiniu jis tapo,bet vėliau labai greitai jis sutvarkė Berezovskį,Litvinenko,Skripalį,Chodorkovskį,ir galybę kitų oligarchų ir parsidavusių žvalgybininkų.Kasjanovas iki šiol tebesišakoja prieš Putiną.

Viso to priedermė dar gūdūs Jelcino valdymo laikai. Vladimiras Filinas, Antonas Surikovas ir Liudmila Rozkina 1997 metais įkuria firmą ,,Farwest.Ltd.Jos ofisas įkurtas Stambule, o antrinis ofisas Maskvoje.Nuo 2001 metų jie į šią veiklą įtraukė ir Audriu Butkevicių.

Audrius Butkevičius dosjė;

Gimė. 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune) – lietuvių politikas, Kovo 11 d. Akto signataras.

1978 m. baigė Kauno Aušros vidurinę mokyklą. 1986 m. baigė medicinos studijas Kauno medicinos institute, įgijo gydytojo specialybę.

1993 m. stažavosi Kingo koledžo karo studijų departamente Londone, 1994 m. gilino žinias Alberto Einšteino institute Kembridže.

1980–1986 m. Kauno Zigmo Januškevičiaus širdies ir kraujagyslių sistemų fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo instituto psichologijos ir sociologijos laboratorijos jaunesnysis mokslinis bendradarbis

1986–1987 m. Anykščių rajono Viešintų ambulatorijos vyriausiuoju gydytojas,

1988–1989 m. Kauno rajono centrinės ligoninės gydytojas.

1988 m. įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, Sąjūdžio Kauno tarybos narys, atsakingas už organizacijos saugumą, LPS Seimo narys, LPS politinio komiteto narys, LPS suvažiavimo delegatas.

1988 m. įsteigė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizaciją, buvo jos tarybos pirmininkas. Organizavo ir pats dalyvavo ekspedicijose į Sibirotremties vietas.

1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas.

1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras.

Nuo 1990 m. balandžio mėn, Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius, nuo 1991 m. spalio 10 d., kai buvo įsteigta Krašto apsaugos ministerija, pirmasis Krašto apsaugos ministras.

1990–1991 metais LR Laikinosios gynybos vadovybės narys, atsakingas už valstybinės gynybos organizavimą.

1990–1993 m. Valstybinės derybų su Rusija delegacijos narys, vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis Rusijos kariuomenės išvedimo klausimais,

1992 m. pasirašė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl kariuomenės išvedimo ir prižiūrėjo sutarties įgyvendinimą.

1993 m. Pakaunės savanorių maišto metu atsistatydino iš LR krašto apsaugos ministro pareigų.

1995 m. įkūrė Strateginių tyrimų centrą.

1996 m. išrinktas Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo konfederacijos prezidentu.

1996–2000 m. Seimo narys.

1997 m. spalio 28 d. apkaltintas pasikėsinimu sukčiauti ir įkalintas, tačiau 1999 m. birželio 15 d. Seime įvykusios apkaltos metu nebuvo pritarta Audriaus Butkevičiaus Seimo nario mandato panaikinimui ir jis liko Seimo nariu.

1999 m. Kembridžo Tarptautinės biografijos centro išrinktas metų žmogumi.Paleistas į laisvę išplėtė konsultacinę veiklą Gruzijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, patardamas politinių technologijų klausimais, įsteigė Individualią įmonę „Cancosus Development center“, jos direktorius.

2007 m. vasario 25 d. išrinktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) sąraše.

Taigi,Jelcino asmeniškai globojama,ir jam atkatus mokanti ginklų kontrabandininkų grupuotė tvarkingai atsidariusi kaip firma su savo ofisais Stambule ir Dubajuje prekiavo ginklais, palaikė ryšius su Saudo Arabijos karališkaja šeima.

Tiesa 2002 buvo ikurtas ir ofisas Dubajuje.Grupuotė ankščiau visą veiklą koordinavo iš ofiso Maskvoje ir Stambule.Vėliau kai Vladimiras Putinas jau po Jelcino mirties asmeniškai ėmėsi šitos gaujos neutralizavimo rusų FSB su prancūzijos spec tarnybomis identifikavo visas grupuotės grandines.

Ginklų kontrabandininkų gauja užsiėmė ir prekyba narkotikais.Vežė kokainą į Rusiją, Graikiją, ir Korsikos salą.Jie gabeno kokainą is Lotynu Amerikos (tarpininkų vaidmenį laivais kontrabandos grandyje užėmė kauniečių agurkinių gauja.

Jau seniau šituos fintus žinojau iš patikimų žvalgyboje dirbančių žmonių.Dar 2007-8 šios gaujos vienos įmonės Lotynų Amerikoje-Venesuelos pilietis Alfonso Davidovicius, susijes su Kolumbijos mafija buvo pagrindiniu koordinatorium Pietų Amerikos žemyne,kurį vėliau globojo ir pats Hugo Čavezas.

Nuo 2005-2006 metų grupuotė, veikianti po legalios firmos priedanga susidūrė su problemomis.Rusijos valdzia išsiaiškino jų ryšius su čečėnų smogikais ir Saudo Arabijos saugumo tarnybomis.

Veikėjai skubiai išsikėlė iš Rusijos,kurį laiką gyveno Turkijoje ir Prancūzijoje.Priedangą vykdė Kalmanovičius,tuo metu rytų afrikoje besivartęs deimantų išgavimu ir realizavimu pogrindiniuose Roterdamo aukcionuose.Rusijoje itin aktyviai pogrindyje veikė tik Surikovas.

Ir štai 2009 m lapkriti Surikovas rastas negyvas gatvėje Maskvos pakraštyje.Buvęs GRU pulkininkas auka tapo per savo nežabotą godumą .Taip man asmeniškai pasakojo jo kolegos o jų vietininkas pribaltikoje Audrius Butkevičius vengė Rusijos ,nes žinojo ,kad ten jo laukia areštas ir įkalinimas.Jis ir toliau bendravo su Filinu ir Rožkova prisidengdamas legaliai veikiančios įmonės reikalais.

Vėliau Butkevicius buvo užverbuotas JAV žvalgybos ir vyko į Kirgiziją bei Gruziją, renge ten ,,spalvotasias revoliucijas.Už vieną jų gaudavo 25 000 dolerių grynais.

Butkevičius šitoje grupuotėje buvo eilinis pėstininkas,bet pati grupuotė itin galinga ir nuožmi,šiuo metu besispecializuojanti didžiulių kiekių kokaino kontrabanda.Ilgą laiką grupuotė diplomatiniu paštu iš Argentinoje esančios Rusijos ambasados tiekdavo kokainą į Rusiją,kol tarpusavy nepasidalino pinigų ir vienas jų narių išdavė schemą Argentinos žvalgybos pareigūnams.

Argentinos policija Rusijos ambasadoje Buenos Airėse tada surado 389 kilogramus kokaino ir areštavo kelis narkotikų prekyba užsiimančios gaujos narius, Narkotikai buvo aptikti ambasados priestate, o radinio vertė juodojoje rinkoje siekė 50 mln. JAV dolerių.

Mano minima prekeivių gauja per Rusijos ambasados diplomatinių kurjerių tarnybą gabeno narkotikus į Europą,ir visa tai kontroliavo vakarų spec tarnybos.

Rusijos ir Argentinos policija nusprendė surengti operaciją, kai Rusijos ambasadorius 2016 metų gruodį informavo pareigūnus apie rastus narkotikus. „Kokainas buvo pakeistas miltais, o 16-oje krepšių su narkotikais buvo paslėpti sekimo prietaisai“, ir per bendrą operaciją buvo sulaikyti iš viso penki įtariamieji – du Argentinoje ir dar trys Rusijoje.

Pasak šaltinių „itin grynas“ kokainas turėjo būti nugabentas į Rusiją Vokietiją, kur gyvena gaujos lyderiai.O tada agurkinių rankomis pergabentas sandėliavimui į Lietuvą,dalis jo iš mikroautobusais mažais kiekiais po 5 kilogramus eksportuojamas į Londoną.

Dalis iš šitos grupuotės pelno buvo skiriamas Integrity Initiative klasterių rytų europoje finansavimui.Didžiuliai pinigai buvo mesti Andriaus Kubiliaus kandidatūrai į Europos tarybos vadovus,nes amerikiečiai per savo žmones kokaino kontrabandoje norėjo pastatyti Kubilių į Europos Sąjungos tarybos vadovo postą su užduotimi,neutralizuoti Rusijos-Vokietijos North Stream 2 projektą,ir priversti Europą pirkti amerikietiškas skalūnines dujas.

Rusija šitą grupuotę išvijo iš savo šalies ir jie visi sugryžo į Turkiją,dalis jų kaip aktyvistai persikėlė į Lietuvą.Tam jie gavo Dalios Grybauskaitės apsaugą.Filinas nevyksta į Rusiją jau ilgą laiką,nes žino baigtį.Surikovą nukalė rusų FSB.Butkevičius bijo Rusijos ir dirba su Navalno komanda planuoja destabilizaciją Kaukaze.

Pietų amerikoje šita ginklų-narkotikų kontrabandininkų gauja judėjo itin stipriai.Jie įgijo įtaką, ir su čečėnų smogikais judejo.

Tada Kremlius davė komandą užlenkti juos visus ir,kad Rusijoje jų neliktų nė kvapo.Tai buvo padaryta kelių šūvių pagalba.Vilniuje pamažu projektuojamas Vladimiro Putino sistemingas nuvertimas.

Visų šitų procesų epicentre dalyvauja ir Audrius Butkevičius,kuris 1988 metais eižėjant Sovietų Sąjungai kaip diplomuotas gydytojas taikė minios hipnotizavimo terapiją ir pagal Hitlerio naudojamą metodiką bandė tapti diktatoriumi.

Nepavyko.

Negana to Audrius paėmė nemažą tiems laikams kyšį buvo suimtas ir kelis metus praleido kalėjime.

 

Keep Reading
By
Aktualijos

Sputnik: Golovatovas papasakojo, kodėl Lietuvai reikėjo teismo dėl “Sausio 13-osios bylos”

By
Buvęs KGB karininkas Michailas Golovatovas, kuris trečiadienį Lietuvoje buvo nuteistas 12 metų kalėjimo, pareiškė, kad ketina apskųsti Vilniaus teismo sprendimą

VILNIUS, kovo 27 — Sputnik. Lietuvos valdžios atstovams reikėjo teismo dėl 1991 metų sausio 13 dienos įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, kad po to panaudotų nuosprendį, reikalaudami kompensacijos iš Rusijos už Baltijos šalių “sovietinę okupaciją”, interviu Sputnik Lietuva pareiškė buvęs KGB karininkas Michailas Golovatovas.

Teismo posėdis
© Depositphotos
“Sausio 13-osios byloje” paskelbtas nuosprendis buvusiam Rusijos kariui Ivanovui

Trečiadienį Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį byloje dėl 1991 metų sausio 13-osios įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto. Golovatovas už akių buvo nuteistas 12 metų kalėjimo, buvęs TSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas buvo nuteistas 10 metų kalėjimo. Jie buvo apkaltinti dėl “karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui”.

Vieninteliai rusai, kurie stojo prieš teismą, — Jurijus Melis ir Genadijus Ivanovas — gavo atitinkamai septynerius ir ketverius metus kalėjimo.

“Galutinis tikslas yra gauti apkaltinamąjį nuosprendį ir po to panaudoti jį, reikalaujant kompensacijos už Lietuvos, Latvijos ir Estijos “okupaciją”. Lietuva eina priešakyje. Tai pats svarbiausias dalykas. <…> Tai, ką daro Lietuva, akivaizdu, kad visa tai yra melas ir faktų iškraipymas. Jei 1992 metais buvo apie 500 nukentėjusiųjų, tai šiandien jų jau yra pusantro tūkstančio. Iš kur jie atsirado?” — kalbėjo Golovatovas.

Kaip anksčiau rašė Sputnik Lietuva, į teismo posėdį nebuvo įleisti Rusijos ambasados ​​Lietuvoje darbuotojai ir Rusijos žiniasklaidos atstovai. Kaip pažymėjo diplomatinė misija, jiems buvo pasakyta, kad “nėra vietų”.

Golovatovas pareiškė, kad stebėjo tiesioginę posėdžio transliaciją ir matė, kad laisvų vietų buvo pakankamai. Jis šį sprendimą pavadino Lietuvos užgaida, o patį procesą — šališku teismu, kurį Lietuvos valdžia surengė tik “sau”.

Nuosprendžio paskelbimas
Фотобанк
Lietuvos teismas skyrė bausmę Jazovui ir Golovatovui “Sausio 13-osios byloje”

“Suteikite galimybę dalyvauti spaudos atstovams, suteikite galimybę Lietuvos ambasados ​​konsulinei įstaigai. Kodėl tie žmonės nebuvo įleisti? Normos visur vienodos, visame pasaulyje. Lietuva vėl eina priešingai nei visa planeta”, — pasipiktino Golovatovas.

Jis pridūrė, kad ketina pateikti apeliacinį skundą. Pasak jo, ateityje į šį procesą reikia pritraukti teisinių ir istorinių klausimų ekspertus.

1991 metų sausio 13-osios naktį netoli Vilniaus televizijos bokšto prasidėjo ginkluoti susidūrimai, kurių metu žuvo 14 žmonių, dar 600 buvo sužeisti.

Lietuvos teismas baigė nagrinėti bylą 2018 metų spalį. Lietuvos prokuratūra nepagrįstai tvirtino, kad prie Vilniaus televizijos bokšto žuvę žmonės buvo nužudyti sovietų kareivių, ir reikalavo, kad 67 žmonės būtų pripažinti kaltais.

Rusijoje “Sausio 13-osios byla” vadinama politiniu procesu, vykdomu, laikantis “blogiausių baudžiamojo teisingumo tradicijų”. Taip pat pažymėta, kad jis vykdomas, pažeidžiant tarptautinę ir Lietuvos vidaus baudžiamąją teisę.

1991 m. sausio 13 d. įvykiai Vilniuje
© Sputnik /
1991 m. sausio 13 d. įvykiai Vilniuje

Read more: https://sputniknews.lt/russia/20190327/8648158/Golovatovas-papasakojo-kam-Lietuvai-reikejo-teismo-del-Sausio-13-osios-bylos.html

Keep Reading
By
Aktualijos

Grybauskaitė tampoma už virvučių: kas valdo Lietuvos prezidentę

By

2019-01-31

Autorius Vladislavas Švedas

Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articles/31012019-grybauskaitė-tampoma-už-virvučių-kas-valdo-lietuvos-prezidentę

Pirmojo posttarybinės Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio menas vadovauti šaliai pasinaudojant turima valstybės vadovą kompromituojančia medžiaga, pačiam liekant šešėlyje, pasiekė viršūnę Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metu. Komunistinė Grybauskaitės praeitis, jos veikla VSK (КГБ) ir gyvenimas Leningrade konspiraciniame bute suteikia Landsbergiui, taip pat įmerkusiam uodegą į čekistų paslaptis, tiesiog beribes galimybes šantažuoti. RuBaltic.Ru tiria, kas iš tiesų pastaruoju dešimtmečiu valdė Lietuvą „raudonosios Dalios“ vardu.

Tebūnie Dalia Lietuvos dalia!

Šiuo metu Vytautas Landsbergis sėkmingai manipuliuoja Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite. Ši situacija — klasikinis ilgalaikės profesoriaus kadrų politikos pavyzdys. 2009 metų pavasarį prezidento rinkimų metu Landsbergis ir jo partija „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ netikėtai, kaip visiems atrodė, palaikė ne šiaip sau Europos komisarę Dalią Grybauskaitę, bet buvusią Vilniaus aukštosios partinės mokyklos politekonomijos katedros docentę ir TSKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus rezervistę.

Tada Landsbergis mestelėjo sparnuotą frazę: „Tebūnie Dalia Lietuvos dalia!” Tai buvo gana įsimintinas žodžių žaismas.

Ši frazė akivaizdžiai sąlygojo užtikrintą Grybauskaitės pergalę kovoje dėl prezidento kėdės. Ji gavo 69,9 proc. respublikos rinkėjų balsų — geriausias visų posttarybinių laikų rinkimų Lietuvoje rezultatas.

Šiandien galima drąsiai teigti, jog aktyvios buvusios komjaunuolės ir komunistės Grybauskaitės palaikymą Landsbergio konservatorių elektorato jėgomis 2009 metų prezidento rinkimuose reikia vertinti sekančiais momentais.

Visų pirma, jos biografijoje apstu tamsių dėmių, jų tarpe ir su čekistiniu atspalviu, kurios leidžia Landsbergiui ją “laikyti prie kojos”.
Vytautas Landsbergis ir Dalia Grybauskaitė / Nuotr.: baltnews.lt

Pažymėsime, jog antroji konservatorių Grybauskaitės palaikymo sąlyga buvo jos sutikimas reanimuoti baudžiamąją sausio 13-osios bylą. 2011 metų sausio mėn. ji turėjo būti nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui.

O tai reiškė galimybę iškilti realiam pavojui, jog bus paneigta oficiali sausio įvykių versija ir atsakomybėn patrauktas Landsbergis su savo klanu.

Juk Lietuvoje kasmet iškyla vis nauji landsbergininkų kaltės, kad prie televizijos bokšto buvo pralietas kraujas, įrodymai. Jie bijo atpildo už šį nusikaltimą, neišvengiamo po to, kai bus paviešinta visa kruvinojo sausio tiesa.

Grybauskaitės išrinkimas Lietuvos prezidente tapo paskutine Lasndsbergio galimybe padėti savo pseudoteisėtą tašką tragiškų 1991 metų sausio įvykių tyrime. Juk būtent jis ir jo aplinka organizavo tada kruvinąsias aukas.

Sausio 13-osios baudžiamosios bylos reanimavimas

Dalia Grybauskaitė, tapusi Lietuvos prezidente, nedelsdama ėmėsi vykdyti Landsbergio prašymus. Jau 2009 metų birželio 3 d. Lietuvos generaliniu prokuroru ji paskyrė Darių Valį. Iki tol jis vadovavo tolimo Akmenės rajono prokuratūrai. Tuo žingsniu Grybauskaitė suteikė vietinės reikšmės prokurorui Valiui neįtikėtiną paslaugą kopiant karjeros laiptais. Šis viską suprato ir besąlygiškai vykdė motinos–viršininkės nurodymus.

- Darius Valys / Nuotr.: 15min.lt
Darius Valys / Nuotr.: 15min.lt

 

Po Valio atėjimo į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą prasidėjo diskusijos dėl būtinybės suderinti Baudžiamąjį kodeksą su tarptautinės humanitarinės teisės normomis, visų pirma — karo nusikaltimų ir nusikaltimų prieš žmogiškumą atžvilgiu. 2009 metų rugpjūčio mėn. Valys sudarė darbinę prokurorų grupę, kuri ėmėsi ruošti Lietuvos Baudžiamojo kodekso pataisų projektą.

Pirmiausia tai lietė Baudžiamojo kodekso 100 straipsnį, nurodantį neleistiną su žmonėmis elgesį, uždraustą tarptautinės teisės.

Būtent ši pataisa turėjo leisti Lietuvos prokurorams perkvalifikuoti “nusikaltimus”, kuriuos esą įvykdė tarybiniai kariškiai 1991 metų sausio mėn., į nusikaltimus prieš žmogiškumą ir karo nusikaltimus.

1991 metų sausio 13-oji Vilniuje / Nuotr.: livejournal.com

2010 metų gruodžio mėn. Grybauskaitė, užbėgdama už akių sausio 13-osios bylos nutraukimui suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui, spėjo pateikti Seimui atitinkamas Baudžiamojo kodekso pataisas. Tas pataisas Seimas patvirtino 2011 metų kovo 22 d. Lietuvos Respublikos įstatymu XI-1291. Jos leido įvykius prie televizijos bokšto kvalifikuoti kaip karo nusikaltimus ir nusikaltimus prieš žmogiškumą, neturinčius senaties termino.

O dar buvo priimtos pataisos, leidžiančios Lietuvos teismams teisti užsienio šalių piliečius be jų dalyvavimo baudžiamąjame procese. Lietuvos Seimas priėmė jas skubos tvarka (!), prezidentei Grybauskaitei reikalaujant.

2010 metų gruodžio 29 d. Lietuvos Generalinėje prokuratūroje buvo suburta nauja tardytojų grupė, kuri turėjo užsiimti 1991 metų sausio įvykiais. Buvo pranešta, kad grupę sudarė keturi esą aukščiausios kvalifikacijos prokurorai su didele darbo patirtimi. Tardytojų grupės vadovu buvo paskirtas prokuroras Simonas Slapšinskas, charakterizuojamas kaip aukštos kvalifikacijos specialistas.

Tačiau sausio 13-osios bylos medžiaga leidžia tvirtinti, jog gandai apie tardyno grupės prokurorų aukščiausią kvalifikaciją buvo ženkliai išpūsti. Tuo tikslu pakanka išanalizuoti abejotiną turinį Kaltinamojo akto, kuriame apstu nevykusių falsifikavimų, nesudūrimų galo su galu ir neįrodytų teiginių.

Remdamasis pataisomis, kurios pateko į Baudžiamąjį kodeksą Grybauskaitės pastangų dėka, Vilniaus apygardos teismas nuo 2016 metų sausio iki 2018 metų spalio tyrė bylą Nr. 09-2-031-99 arba 1991 metų sausio 13-osios bylą, kurioje kaltinimai pateikti 66 Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams (du iš jų mirė).

Lietuvos politikai ir prokurorai įsitikinę, kad šių „nusikaltėlių“ nuteisimas leis padėti paskutinį tašką klausime, kas yra sausio tragedijos „kaltininkas“.

Bet tai ginčytinas tvirtinimas. Ir egzistuoja įsitikinimas, kad Rusija sugebės jį paneigti.

Nusikalstami Landsbergio prašymai

Pirmojo Grybauskaitės prezidentavimo metu ji ir Landsbergis nesistengė slėpti savo gana dažnų kontaktų. Buvę prezidentūros darbuotojai papasakojo žurnalistei Rūtai Janutienei, Lietuvoje triukšmą sukėlusios knygos (2013 m.) „Raudonoji Dalia“ autorei, jog Landsbergis dažnai atvykdavo pas Grybauskaitę į jos rezidenciją elitinėje Turniškių gyvenvietėje.

Po tų vizitų prezidentė į darbą atvykdavo su pluoštais lapų, o juose buvo surašyti tie įpareigojimai, kuriuos ji turėjo perduoti pavaldiniams. Ir tuo metu ji lyg tarp kitko ištardavo: „Profesorius taip pasakė, profesorius paprašė padaryti taip…“

Taigi akivaizdus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84-jo straipsnio pažeidimas. Nėra abejonių, jog Landsbergis, duodamas Grybauskaitei kaip prezidentei pavedimus, vykdė sunkius valstybinius nusikaltimus. Tai daug svaresnis nusižengimas, negu tas, kuriuo buvo kaltinamas prezidentas Rolandas Paksas. Tačiau Landsbergis vis dar jaučiasi laimingas.

Nuotr.: JP.lt
Nuotr.: JP.lt

 

2014 metų gegužės mėn. Landsbergis vėl parėmė Grybauskaitę prezidento rinkimuose. Šį kartą pasiekti prezidento posto jai buvo sudėtingiau, nors jos oponentas Zigmantas Balčytis, Lietuvos socialdemokratų atstovas, ypatingo autoriteto rinkėjų tarpe nebuvo pelnęs. Ir vis dėlto rinkimai tada turėjo antrąjį ratą.

Antrąjame rate 2014 metų gegužės 25 d. Grybauskaitė nugalėjo, surinkdama 57,87 proc. atėjusių balsuoti rinkėjų balsų. O atėjo tik 47,3 proc. rinkėjų, tai yra nuo 2,56 tūkstančio 1,2 tūkstančio. Faktiškai už Grybauskaitę balsavo tik 27,37 proc. visų Lietuvoje užregistruotų rinkėjų. Tai labai kuklus rezultatas.

Savaime aišku, jog po 2014 metų gegužės rinkimų Grybauskaitė prezidento kėdėje jautėsi ne taip ryžtingai, kaip pirmosios kadencijos metu.

Landsbergio rusofobų klano palaikymo jai reikėjo labiau, nei bet kada.

Ir čia priežastys jos antirusiško nusistatymo ir pareiškimo, jog Rusija — teroristinė valstybė, kurios agresija prieš Lietuvą ne už kalnų. Rusija veda Lietuvą griaunantį informacinį hibridinį karą… ir taip toliau.

Grybauskaitės valdymo metu Landsbergio klanas, pasinaudodamas momentu, galutinai primetė respublikai žalingus totalitarinės klano demokratijos principus, kuriais, manipuliuodama Seimu, vadovaujasi jo partija.

Situacija su Lietuvos prezidentais Algirdu Brazausku, Valdu Adamkum, Rolandu Paksu ir Dalia Grybauskaite liudija, jog politika užsiėmęs muzikologas tapo tikru politikos rykliu, sugebėjusiu visais parametrais aplenkti savo „mokytojus“.

Antrasis Grybauskaitės apsireiškimas

Šiuo metu Landsbergis ir jo konservatoriai susidūrė su rimta problema. 2019 metų gegužės mėn. išėjus Grybauskaitei iškyla realus „totalitarinės demokratijos“ griūties pavojus, tos „demokratijos“, kurią Landsbergio klanas sugebėjo primesti Lietuvai.

Buvę aktyvūs landsbergininkai Zigmas Vaišvila, Audrius Butkevičius ir Bronius Genzelis trokšta rimtai suvesti sąskaitas su muzikologu.

2018 metų kovo mėn. jie perdavė Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai pareiškimą dėl antivalstybinės ir teroristinės Vytauto Landsbergio politikos. Šio pareiškimo tyrimas gali sulaukti ne tik skandalo, bet ir konkrečių baudžiamųjų bylų iškėlimo konservatoriams.

Išsigelbėjimą Landsbergis mato savo užkulisinio Lietuvos Respublikos valdymo tęsinyje. Šiuo tikslu Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai kandidate į Lietuvos prezidentus 2018 metais iškėlė šios frakcijos Seime deputatę Ingridą Šimonytę.

Tai antrasis Grybauskaitės apsireiškimas. Moteris 44 metų, netekėjusi, bevaikė, ekonomistė. Beveik vienas prie vieno Grybauskaitė. Ir ji, kaip ir dabartinė prezidentė, turi biografijoje šusnį tamsių dėmių. Tvirtinama, jog Šimonytė, 2019–2012 metais būdama Lietuvos finansų ministrė, dalyvavo ne vienoje prezidentės Grybauskaitės inicijuotoje aferoje.

Pavyzdžiui, pataikavo pražūtingai Grybauskaitės finansų politikai, kai ši atsisakė imti kreditus Lietuvai naudingais 1,5 proc. Vietoj to finansų buvo skolinamasi tarptautinėse rinkose 9,5 proc. palūkanomis.

Tuo pačiu metu prezidentė supirkinėjo valstybės obligacijas, tuo neteisėtai praturtėdama. Taip mano buvusi Europos parlamentarė Margarita Starkevičiūtė, priminusi, jog Europos Sąjungoje už tokius nusikaltimus baudžiama turto konfiskavimu.

Be to, Šimonytė aktyviai dalyvavo skandalingame vieno iš vedančiųjų bankų, Snoro, bankrote. To pasekoje 8 milijardų litų vertės banko aktyvai ir nuosavybė dingo be pėdsakų. Ir tvirtinama, jog dalis šio banko pajamų 2014 metais buvo panaudota Grybauskaitės rinkimų kampanijai.

Žodžiu, Landsbergis vėl ėmėsi to paties, stumdamas į prezidentus tuos žmones, kuriuos kompromituojanti medžiaga yra jo rankose.

Ta proga „Laisvas laikraštis“ 2018 metų spalio 16 d. išspausdino išsamų straipsnį „Naujas šviesus mafijos veidas“. Jame gana smulkiai aprašytos Šimonytės nuodėmės.

Ir, žinoma, verta atkreipti dėmesį į nuotrauką, kurioje konservatorių patriarchas Landsbergis laimina Šimonytę, pakilusią kovon už Lietuvos prezidentės postą. Toks keliaklupščiavimas — retas reiškinys net Lietuvoje. Jis liudija, jog Šimonytė savo nuolankumu leido suprasti, jog bet kurie Landsbergio prašymai jai taps įstatymais, kai ji užims Lietuvos prezidentės vietą.

Informacija Lietuvos rinkėjui

2016 metais Pietų Korėjos prezidentė Pak Kyn Che, gana energinga netekėjusi moteris, buvo nuteista 24 metus kalėti už tai, jog ją neteisėtai įtakojo artima draugė Čchve Sun Sil. Draugė kišosi į prezidentės politinių sprendimų priėmimo procesus, o taip pat reikalavo, kad stambios kompanijos pervestų dideles sumas jos kontroliuojamiems fondams.

Čchve Sun Sil pelnė trejus laisvės atėmimo metus, o prezidentė — 24. 2018 metų liepos mėnesį už kyšio paėmimą ir valstybės lėšų iššvaistymą Seulo teismas jai pridėjo dar aštuonerius metus.

Belieka tikėtis, kad Lietuvos Temidė kada nors paseks Pietų Korėjos pavyzdžiu.

Keep Reading
By
Aktualijos

Kaip VSK (КGB) agentas tapo Lietuvos „pilkuoju kardinolu“. Tikroji V.Landsbergio biografija

By

2019-01-30

Autorius: Vladislavas Švedas

Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articles/30012019-kaip-vsk-kgb-agentas-tapo-lietuvos-pilkuoju-kardinolu-tikroji-landsbergio-biografija/

Vytautas Landsbergis iki šių dienų lieka vienu iš įtakingiausių šiuolaikinės Lietuvos žmonių. Pagyvenusio Lietuvos valstybingumo patriarcho įtaką priimta aiškinti Landsbergio moraliniu autoritetu ir jo dalyvavimu kovojant už Lietuvos nepriklausomybę, tačiau tikrosios „tautos tėvo“ galybės priežastys yra daug klaikesnės. Buvęs Sąjūdžio lyderis sukaupė medžiagą, kompromituojančią pirmojo Lietuvos ešelono politikus, ir gali juos visus šantažuoti. Didelę paspirtį kaupiant kompromatus kelių kartų Landsbergių klanas įgijo darbuodamasis TSRS specialiųjų tarnybų labui.

Kaip Landsbergis tapo Sąjūdžio lyderiu

Verta priminti, kaip apolitiškas, Lietuvoje visiškai nežinomas  muzikologas Vytautas Landsbergis 1988 metų biržely tapo Lietuvos judėjimo už pertvarką iniciatyvinės grupės nariu, o vėliau — lyderiu. Judėjimas buvo pavadintas Sąjūdžiu.

Abejonių nekeliantys šaltiniai byloja (straipsnio autorius buvo pakankamai informuotas žmogus, nes dirbo Lietuvos KP Vilniaus miesto Spalio rajono pirmuoju sekretoriumi, o šio rajono komiteto partinėje įskaitoje buvo Lietuvos TSR Valstybės Saugumo Komiteto (toliau – VSK)  komunistai — RuBaltic.Ru pastaba.), kad Landsbergis pateko į iniciatyvinę Sąjūdžio grupę tik reikalaujant VSK kuratoriui kaip „patikrintas tarybinis inteligentas“. Jis privalėjo informuoti Komitetą apie visus iniciatyvinės grupės kurso „nukrypimus“.

Po Sąjūdžio sukūrimo pirmuoju jo neformaliu lyderiu tapo rašytojas ir populiarus visuomenės politinis veikėjas Vytautas Petkevičius. Būtent jam vadovaujant judėjimas pasireiškė kaip nauja ir galinga respublikoje politinė jėga. Tačiau TSKP CK ir Lietuvos TSR VSK Sąjūdžio kuratoriams Petkevičius tapo neparankia figūra – Vytautas garsėjo savo ypatingai nepriklausomu charakteriu.

Nuotr.: bernardinai.lt
Nuotr.: bernardinai.lt

Nedidelis nukrypimas. Kaip žinia, Sąjūdžio pavadinimas buvo uždraustas 1944 metais atkūrus Lietuvoje tarybų valdžią. Juk taip save vadino antitarybinis ir pronacistinis Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), sukurtas Berlyne 1940 metų liepą.

Būtent anas Sąjūdis organizavo 1941 metų birželio antitarybinį sukilimą Lietuvoje. Ir staiga 1988 metų vasarą taip pasivadino Gorbačiovo pertvarką remiantis judėjimas? Ir tuo metu Lietuvos TSR VSK 5-oje valdyboje Maskvos nurodymu sukuriamas Petro Vožbuto vadovaujamas 4-asis skyrius, kuriam buvo pavesta kuruoti Sąjūdį!

Tačiau nereikia stebėtis. Viskas vyko pagal  pagrindinių Kremliaus pertvarkytojų  TSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo ir TSKP CK sekretoriaus, Politinio biuro nario Aleksandro Jakovlevo nurodymus.

Lietuvos KP CK biuras superslaptai rekomendavo…

1988 metų rugpjūty Aleksandras Jakovlevas pabuvojo Lietuvoje tikslu patikrinti, kaip klostosi reikalai organizuojant liaudies judėjimą, kuris turėjo rimtai stumtelėti politiniame lauke „partijos kunigaikštukus“. Taip 1988 metų liepą lankydamasis Lenkijoje Gorbačiovas pavadino TSKP sekretorius.

Jakovlevui nepatiko Lietuvos judėjimo lyderis V.Petkevičius, kuris turėjo savo nuomonę ir pokalbio su Jakovlevu metu išdrįso kritikuoti Kremliaus politiką Lietuvoje. To išdavoje 1988 metų rugsėjy Maskvoje buvo nutarta pakeisti Petkevičių neišvaizdžia, amorfine Landsbergio asmenybe.

Kodėl marksistinės–lenininės estetikos dėstytojas Landsbergis buvo parinktas kaip Petkevičiaus pakaitalas?

Viena iš priežasčių buvo ta, kad jis daug metų veikė kaip slaptas Lietuvos TSR VSK informatorius Vytauto, o vėliau Dėdulės slapyvarde. Landsbergis raštu skundė ne tik Lietuvos kūrybinę inteligentiją, bet ir tuos lietuvių veikėjus, kurie gyveno užsienyje ir su kuriais muzikologas turėjo galimybių susitikti.

Bet čia verta priminti, kad greta garsiai ir iškalbingai pasireiškiančio tribūno Petkevičiaus muzikologas Landsbergis atrodė apgailėtinai, o 1988 metų biržely patyrė viešą konfūzą. Mitinge, skirtame Lietuvos delegatų palydoms į XIX Sąjunginę partinę konferenciją, Landsbergis bandė pasisakyti, tačiau dėl prastos dikcijos patyrė nesėkmę. Iš minios jam šaukė: „Išsitrauk šiaudus iš nosies!“

V. Landsbergis, Strasburas, 1990 metų liepos 9 / Nuotr.: CVCE
V. Landsbergis, Strasburas, 1990 metų liepos 9 / Nuotr.: CVCE

Turbūt būtent todėl 1988 metų rugsėjy Lietuvos KP CK biuro nariai superslapto posėdžio metu (be protokolo) sutiko su Lietuvos TSR VSK pirmininko Eduardo Eismunto pasiūlymu rekomenduoti profesorių muzikologą Sąjūdžio lyderiu.

Pagrindiniai Eismunto argumentai: Landsbergis inteligentiškas, nekrenta į akis, prastas oratorius, neturi masėse autoriteto, turi ryšių su VSK ir todėl bus lengvai valdomas.

Ypač Eismuntas akcentavo tai, kad Landsbergio šeima visada buvo tarybinėse pozicijose, o jo tėvas Vytautas Žemkalnis–Landsbergis suteikė tarybų valdžiai neįkainojamas paslaugas, dirbdamas NKVD (НКВД – Narodnyj Komisariat Vnutrennych Del,  Liaudies vidaus reikalų komisariatas -liet.) o vėliau VSK (КГБ – Komitet Gosudarstvennoj Bezopasnosty, VSK – Valstybės Saugumo komitetas, liet.) agentu nuo 1927 metų.

LKP CK biuro nariai manė, kad, paskyrus Landsbergį, Sąjūdis taps paklusniu partinio elito ir VSK įrankiu.

Muzikologas buvo faktiškai Lietuvos vadovas

Pasinaudodamas tuo autoritetu, kurį Sąjūdis pelnė vadovaujant Petkevičiui, Landsbergis pradėjo diktuoti sąlygas Tarybų Lietuvos vadovybei. Algirdas Brazauskas 1988 metų spaly, palaikant Sąjūdžiui, tapęs pirmuoju LKP CK sekretoriumi, o vėliau, 1990 metų sausy, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku, buvo priverstas skaitytis su Landsbergiu. Ir ne šiaip sau skaitytis, o pastoviai su juo susitikinėti.

Apie savo pastovius susitikimus su Landsbergiu Brazauskas papasakojo prisiminimų knygoje „Lietuviškos skyrybos“, kuri buvo išleista 1993 metais. Jis parašė, jog 1989 1990 metais slapta susitikinėjo su Landsbergiu Vingio parke ir aptarinėjo su juo veiksmus Lietuvos Komunistų partijos, kuri 1989 metų gruody pasitraukė iš TSKP.

Algirdas Brazauskas su dukra, 1994 m. / Nuotr.: 15min.lt
Algirdas Brazauskas su dukra, 1994 m. / Nuotr.: 15min.lt

Tikėtina, jog ir prezidentavimo metu (1993–1998 m.) Brazauskas buvo priverstas skaitytis su lietuviškojo Moriarti nuomone, nors tuomet buvę komunistai buvo skaudžiai nustūmę nuo Lietuvos politinės arenos Landsbergio klaną. Tačiau akivaizdžiai neryžtinga prezidento Brazausko politika, nepalietusi nė vieno Lietuvai pragaištingo sprendimo, priimto Landsbergio valdymo metu, liudija, kad pastarasis vis dar jį įtakojo.

Gana efektyviai „šešėlinio spaudimo“ taktika Landsbergis naudojosi prezidento Valdo Adamkaus, pakeitusio Brazauską, atžvilgiu.

Šis buvęs Amerikos pilietis dukart buvo renkamas Lietuvos Respublikos prezidentu (1998–2003 ir 2004–2009 metais). Ir abu laikotarpius jį griežtai kontroliavo ir presingavo Vytautas Landsbergis ir jo aplinka.

Tai išaiškėjo 2011 metų rugpjūty. Tada spaudos konferencijoje, kuri buvo organizuota pristatant Adamkaus prisiminimų knygą „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“, buvęs prezidentas pranešė, kad, būdamas valdžioje, pastoviai buvo spaudžiamas „gana gerbiamų Lietuvoje asmenybių“.

Valdas Adamkus / Nuotr.: 15min.lt
Valdas Adamkus / Nuotr.: 15min.ltValdas Adamkus / Nuotr.: 15min.lt


Adamkus rašo, kad jie jam diktavo, kaip reikia elgtis ir ką į kokias pareigas skirti. Tokias instrukcijas jis gaudavo ne tik asmeniškai, bet ir faksu bei telefonu.

Be to, Adamkus sulaukė nedviprasmiškų užuominų, kad nepaklusnumo atveju jis bus politiškai sunaikintas. Tokį elgesį Adamkus pavadino šantažu.

Čia Landsbergis akivaizdžiai pažeidė 84-ąjį Konstitucijos straipsnį, kuriame pasakyta, jog tik Prezidentas turi teisę spręsti jo kompetencijoje esančius klausimus. Tai reiškia, jog Landsbergis, duodamas pavedimus, o tiksliau — įpiršdamas Lietuvos prezidentui savo nuomonę, įvykdė sunkų valstybinį nusikaltimą.

Į klausimą, kodėl Adamkus nepaviešino šantažuotojų vardų, buvęs prezidentas davė nevisai suprantamą atsakymą. Adamkus pareiškė, jog tie žmonės, iš kurių jis gaudavo nurodymus, Lietuvoje beveik „dievinami“ ir iki šiol laikomi iškovotos nepriklausomybės simboliu. Todėl, Adamkaus manymu, jų vardų paskelbimas iš jo pusės taptų „nusikaltimu prieš šventą tikėjimą laisve ir demokratija“.

Tačiau situacija, kai Adamkų valdė jau minėtas klanas, buvo sąlygota štai kuo. Iki išrinkimo Lietuvos prezidentu jis pastoviai gyveno Čikagoje (JAV). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnį jis negalėjo dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose, nes kandidatas į prezidentus privalėjo ne mažiau trejus paskutinius metus nuolat  gyventi Lietuvoje.

1997 metais Landsbergis, būdamas Lietuvos Seimo pirmininku, privertė Lietuvos teismą priimti žinomai melagingą nutartį, jog JAV pilietis V.Adamkus esą pastaruosius trejus metus pastoviai gyveno Šiauliuose, o ne JAV, Čikagoje.

Ir nors Adamkaus varžovai pareiškė, jog Šiauliai —  ne jo namai, o tik ta vieta, kurioje jis „laiko savo šlepetes“, apygardos teismo nutartis leido jam balotiruotis į Lietuvos prezidento vietą.

Landsbergis ir Adamkus / Nuotr.: Delfi
Landsbergis ir Adamkus / Nuotr.: Delfi

Linas Kuojelis, amerikiečių deleguotas Landsbergio patarėjas 1990–1991 metais, interviu „Respublikos“ laikraščiui  Lietuvos teismo nutarimo dėl Adamkaus gyvenamosios vietos klausimu pastebėjo: „Kiek suprantu, Lietuvos teismai linkę paneigti ne tik Lietuvos Konstituciją (Kuojelis talkino ruošiant Lietuvos Respublikos Konstituciją – Vl.Š.), bet ir Einšteino bei Njutono dėsnius. Vienas ir tas pats objektas tuo pačiu metu negalėjo būti dviejose vietose (JAV ir Lietuvoje).“

Būdamas šios melagingos nutarties, kuri leido Adamkui tapti prezidentu, organizatoriumi, Landsbergis gavo į rankas galingą manipuliavimo juo įrankį.

Paviešinus tik vieną faktą, jog Adamkus prezidento rinkimų išvakarėse 1997 metų gruody — 1998 metų sausy gyveno ne Šiauliuose, o JAV, būtų užtekę jo prezidentinės karjeros gėdingam sužlugdymui.

Verta pažymėti, jog Landsbergis jokių savo dalyvavimo aferoje su Adamkaus gyvenamaja  vieta dokumentinių pėdsakų nepaliko.

Tai natūralu, nes Lietuvos Respublikos 84 straipsnis kategoriškai draudžia įtakoti prezidentą priimant nutarimus. Tokie reikalavimai egzistuoja daugelyje pasaulio šalių. Ten prezidento įtakojimas bet kuria prasme laikomas sunkiu nusikaltimu.

Pakso peripetijos

Vienintelis Lietuvos prezidentas, kurio atžvilgiu Landsbergis neturėjo kompromato, buvo Rolandas Paksas. Žinomas Lietuvos lakūnas ir sklandytojas, 1980 metais tapęs aukštojo pilotažo TSRS čempionu.

Pagal 2002 metų gruodžio — 2003 metų sausio prezidento rinkimų rezultatus Paksas buvo išrinktas prezidentu. Landsbergio klanui teko padėti daug pastangų, siekiant pašalinti Paksą, kuris buvo žinomas savo konstruktyvia pozicija Rusijos atžvilgiu.

Galų gale 2003 metų spaly Paksas buvo apkaltintas ryšiais su rusų verslininku Jurijum Borisovu, kuris esą rėmė priešrinkiminę politiko kampaniją už tai, kad jei šis bus išrinktas prezidentu, pelnys eilę sprendimų savo naudai. Visus kaltinimus savo adresu Paksas atmetė ir visa tai pavadino „sistemos kerštu už pastangas kovoti šioje šalyje su korupcija“.

Rolandas Paksas / Nuotr.: nedelia.lt
Rolandas Paksas / Nuotr.: nedelia.lt


Tačiau 2004 metų balandy Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pripažino jį kaltu, ir tą patį mėnesį balsavimo Seime metu jam buvo pareikšta apkalta. Pravedus priešlaikinius prezidento rinkimus, valstybės vadovu vėl tapo Adamkus.

Tačiau Paksas nutarė nepasiduoti. 2005 metų gruody išplėstinė Lietuvos Respublikos Aurščiausiojo teismo  kolegija jį pripažino visiškai nekaltu. Tačiau Lietuvoje jis taip ir liko politiniu atstumtuoju.

2009 metų biržely Paksas buvo išrinktas Europos parlamentaru, atstovaudamas Lietuvos centro dešiniųjų politinei partijai „Tvarka ir teisingumas“. Susidorojimas su Lietuvos publikos numylėtiniu lakūnu Rolandu Paksu eilinį kartą pademonstravo Landsbergio klano jėgą.

2018 metais JT Žmogaus teisių komitetas paskelbė „Baigiamasias pastabas Nr.CCPR/C/LTU/CO/4 dėl žmogaus teisių Lietuvoje“. Jose Komitetas išreiškė susirūpinimą tuo, jog Lietuva vilkina Konstatacijos vykdymą byloje „Paksas prieš Lietuvą“ dėl grąžinimo jam atgaline data nuo 2004 metų teisės būti prezidentu ir premjeru.

Ypatingą JT Komiteto susirūpinimą iššaukė Lietuvos Konstitucinio teismo 2016 metų nutarimas, kuriuo atsisakyta grąžinti Paksui aukščiau minėtas teises, remiantis savitu Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo traktavimu.

Toks požiūris, pažymėjo JT Žmogaus teisių komitetas, prieštarauja tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams. Tačiau tokia situacija dabartinėje Lietuvoje natūrali. Juk Konstitucinio teismo vadovu nuo 2014 metų dirba tūlas Dainius Žalimas — nuo 17 metų ištikimas Landsbergio tarnas, tiksliau — klapčiukas. Dėka muzikologo pastangų Žalimas tapo ne tik diplomuotu juristu, bet ir sėkmingai kilo karjeros laiptais.

Bus  daugiau…

 
Keep Reading
By
Aktualijos

„Paleckio byla–2“. Lietuviai verčiami tylėti apie įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto

By

2019-01-28

Autorius : Aleksej Iljaševič

Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articles/28012019-paleckio-byla2-lietuviai-verčiami-tylėti-apie-įvykius-prie-vilniaus-televizijos-bokšto/ 

„Šnipų sąmokslas“ Lietuvoje apauga naujomis smulkmenomis. Sąraše asmenų, kurie esą darbavosi Rusijos žvalgybai, atsirado naujos pavardės. Tačiau pagrindiniu bylos figūrantu lieka jaunas opozicijos politikas Algirdas Paleckis — vienas iš nedaugelio, drįstančių viešai abejoti oficialia Vilniaus pozicija 1991 metų sausio 13-osios įvykių atžvilgiu. Jau tapo aišku, jog jo areštas tiesiogiai siejasi su masiškų žudynių prie Vilniaus televizijos bokšto tyrimu.

Paleckis ir kompanija kaltinami tuo, jog rinko informaciją, kurią perdavinėjo Rusijos specialiosioms tarnyboms. Portalo lrytas.lt duomenimis, politiko veikla galėjo turėti ryšį su „galimu įkaitų užgrobimu“. Apie kokius įkaitus eina kalba?

Esmė tame, kad praeitais metais Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą atsakingiems Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir teismo darbuotojams. Jų veiksmuose įžvelgiami požymiai nusikaltimo, numatyto RF Baudžiamojo kodekso 299 sraipsniu: „Baudžiamosios bylos iškėlimas akivaizdžiai nekaltam“. Informaciją apie šiuos teisėjus ir prokurorus esą ir rinko Paleckio vadovaujamas „šnipų tinklas“.

Spaudoje jau pasirodė pranešimai apie tai, kad politikas kaltinamas informacijos rinkimu būtent apie sausio 13-osios įvykius. Viena iš pirmųjų apie tai prabilo Rusijos žurnalistė, knygos „Kas ką išdavė“ autorė Galina Sapožnikova: „Ką naujo Paleckis gali pranešti Maskvai apie sausio 13-osios bylą? Viskas jau seniai aprašyta mano knygoje: skaitykite į sveikatą“.

Dabar išaiškėja, kad apie pačius įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto Maskvai pranešti nereikia — esą reikia žinių apie asmenis, kurie teisia Rusijos piliečius Jurijų Melį ir Genadijų Ivanovą.

Paleckiui mestų kaltinimų esmė tapo aiški, kai verslininkas Pavlas Ževžikovas, pas kurį buvo atlikta krata, pareiškė, kad jis neturi „nei galimybių, nei noro“ talkinti nemalonėn patekusiam politikui, renkant Rusijos žvalgybai informaciją apie Lietuvos teisėsaugos organų atstovus, kurie tiria 1991 metų sausio 13-osios žudynes.

Įdomu tai, kad byloje atsiranda nauji vardai. Iš pradžių Paleckio ir Rusijos publicisto Valerijaus Ivanovo (kuriam, gali būti, buvo skiriamas ryšininko vaidmuo) kompanijon patekę Leonidas Minkevičius, Artūras Šidlauskas ir Vaidas Prunckus. Žiniasklaida spėliojo, ar pastarasis nėra buvusios Lietuvos premjerės Kazimiros Prunskienės sūnus. Paaiškėjo, jog šnipinėjimo tema jis buvo apklaustas, tačiau neareštuotas.

lrytas.lt portalas į numatomų Paleckio talkininkų sąrašą įtraukė Deimantą Bertauską — Vilniaus kompanijos Food Expert ir viešosios įstaigos XXI amžius direktorių. O dar į teisėsaugininkų akiratį pateko Socialistinio liaudies fronto pirmininko pavaduotojas Andrejus Gorbatenkovas. Tačiau visas „liaudies priešų“ sąrašas iki šiol nepaskelbtas: sulaikyti ir kiti asmenys, kurių vardai kažkodėl slepiami.

Apie tai, kodėl „šnipų tinklas“ buvo aptiktas būtent dabar, nebūtina dar kartą priminti. Ne už kalnų priešrinkiminė karštligė, ir premjeras Saulius Skvernelis, Valerijaus Ivanovo žodžiais, į prezidento rūmus įjoti nori baltu rusofobijos žirgu. O iki nuosprendžio paskelbimo sausio 13-osios byloje lieka mažiau mėnesio.

Šioje situacijoje konservatoriai taip pat suinteresuoti antirusiška isterija. Tragiški įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto — jų arkliukas.

Lietuvoms valdžioms reikia sukurti tam tikrą foną skelbiant kaltinamąjį nuosprendį (vargu ar galima tikėtis Melio ir Ivanovo išteisinimo). Iš kitos pusės, Paleckio areštas — signalas tiems, kurie ketina pareikšti nepasitenkinimą sausio 13-osios įvykiu tyrimu ir pasipiktinti nuosprendžio neteisingumu.

Tokių žmonių skaičius kasmet auga: oficialiosios versijos „baltosios dėmės“ per daug krenta į akis.

Paleckis, kaip žinia, jau nukentėjo už „sovietinės agresijos“ neigimą. Už žodžius apie tai, jog „savi šaudė į savus“, jam teko sumokėti piniginę baudą. Tiesa, į teismą jis atsivedė 12 gynybos liudytojų, kurie po priesaikos pareiškė, jog į minią prie televizijos bokšto šaudė ne tarybiniai kariškiai. Dėl to lietuviškoji Temidė buvo patekusi į nepatogią padėtį.

Kad nereikalingi liudytojai „istorinio“ nuosprendžio paskelbimo išvakarėse nekištų liežuvių, valdžios nutarė eilinį kartą čiupti Algirdą Paleckį. Visiems kitiems opozicionieriams (viešiesiems žmonėms ir miesčionims) tai taps pamoka.

Abejonę kelia „sovietinių okupantų“ nusikaltimai? Už tai ir anksčiau buvo galima pelnyti bausmę. Tačiau dabar jau vargu ar išsipirksi pinigine bauda — bet kuriuo momentu tave gali įrašyti į užsienio informatorių sąrašą, o tai jau rimtas straipsnis.

Ir tikrai verta prisiminti parodymus Boleslovo Biloto – vieno iš „Paleckio bylos“ liudytojų. Jau sausio 13-osios rytą Sąjūdžio štabe rašytojas Vytautas Petkevičius pasakė jam, jog „savi šaudė į savus“. „Aš sakau: tada bus tarptautinis skandalas! Sužinos Maskva, atsiųs komisiją ir kariuomenę, ir mes visi po poros dienų atsidursime Sibire! O jis sako: kas dabar šiame bardake ras galus? Viskas bus suversta rusams, tuo ir baigsis…”

Lietuvos valdžios daro viską, kas tik įmanoma, kad tokie žmonės, kaip Bilotas, tylėtų. Ir pasinaudojama “pirmaujančiomis” tarybinėmis technologijomis — įtarimais šnipinėjant, slaptais areštais, parodomaisiais politiniais procesais.

Naujoji Paleckio byla — argi ne “gydytojų–nuodytojų”, kuriuos buvo nupirkusi amerikiečių žvalgyba, byla?

Ir tai vyksta dabartinėje Lietuvoje, kurioje demokratija esą nugalėjo galutinai ir negrįžtamai. Perfrazuosime žinomą citatą: Pabaltijis gali išbėgti iš “sovietizmo”, bet “sovietizmas” iš Pabaltijo — niekada.

Paskutinė informacija priverčia atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų faktą: RF tyrimų komiteto veiksmai akivaizdžiai dirgina Lietuvos teisėsaugininkų nervus. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau perspėjo juos, kad nuo šiol į Rusiją ir jos “šalis–satelites” jiems vykti neverta. Beje, ar tai reiškia, kad kitose šalyse prokurorai ir teisėjai gali jaustis saugiai?

Buvę Lietuvos TSR partijos funkcionieriai Juozas Jermalavičius ir Mykolas Burokevičius taip pat galvojo, kad suvenerios Baltarusijos teritorijoje jie yra saugūs. Tačiau lietuviškosios specialiosios tarnybos sugebėjo išvogti juos ir atgabenti į tėvynę, kur abu buvo nuteisti kalėti už bandymą organizuoti “valstybinį perversmą” 1991 metų sausio įvykių metu.

Gal Jermalavičiaus ir Burokevičiaus šmėklos neduoda ramiai miegoti sausio 13-osios bylos dalyviams? Ar nebūkštauja jie, kad dabar juos pasieks kaulėta FST (ФСБ) ranka? Galų gale, viskas šiame pasaulyje apsisuka ratu.

Keep Reading
By