Straipsniu mėginama paprasčiau paaiškinti, kokie aitvarai suneša Lietuvos turtuolių dešimtukams ar šimtukams pinigus. Skaitmenų pateikta daugokai, tačiau jie tereiškia eurus ir darbo valandas. Tiems, kurie nemėgsta skaičių ir net paprasčiausių kapitalistinės politekonomikos formulių, siūloma paskaityti „Turniai lietuviai – ka yra“ *
Darbo žmonių išnaudojimą galima išreikšti procentais ir paprastai apskaičiuoti. Pakanka tiksliai žinoti, kiek valandų darbininkas dirba, kad „atsipirktų“ jam išmokamas atlyginimas – tai yra būtinasis darbas. Ir žinoti, kiek valandų darbininkas dirba, kad sukurtų pridėtinę vertę darbdaviui – tai yra pridedamasis darbas. Jų santykis ir yra išnaudojimo norma K.
Darbo eigoje atskirti juos vieną nuo kito nėra jokio reikalo. Pagal tvarkingas įmonės ataskaitas pasirinkus fiksuotą laikotarpį – dieną, savaitę, mėnesį ar metus – galima suskaičiuoti, kiek valandų tenka dirbti savo atlyginimui ir kiek darbo valandų tenka „kitiems reikalams“. „Kiti reikalai“ – tai pinigai amortizaciniams atskaitymams, atsiskaitymui su tiekėjais, darbui reikalingų priemonių pirkimui, kreditų gražinimui ir, žinoma, pelnas. Šioje vietoje būtina „įsikalti“ į galvą, kad visus tam reikalingus pinigus uždirba darbininkas per savo darbo valandas. Taip pat būtina atsižvelgti, kad šiuolaikinė ekonomika yra globali. Tai reiškia, kad Nigerijos šachtininkų ar Bangladešo siuvėjų sukurto pelno (pridėtinės vertės) trupiniai nubyra ir smulkiems Lietuvos „darbdaviams“.
Žinoma, tikriems išnaudojimo mąstams Lietuvoje nustatyti reikalingi tikslūs viešai skelbiami duomenys. Tačiau patikimus skaičius rasti nelengva, nes finansinėse didesnių įmonių ataskaitose daugelis svarbių rodiklių tiesiog neskelbiami, jei ir suskaičiuojami. Ir suprantama kodėl – kapitalistams ar jų valdomai valstybei visiškai nerūpi, pvz., kokioje „Achemoje“ ar jūrų uosto terminaluose tūkstančius procentų pasiekiančios darbininkų išnaudojimo normos. Svarbiausia – pelnas!
Europos Sąjungos paskelbtoje Lietuvos darbo rinkos rodiklių lentelėje yra duomenys apie 2017 metus. Pagal Lietuvos institucijų pateiktus skaičius, ten nurodoma, kad vidutinis metinis Lietuvos dirbančiojo atlyginimas siekė 15 492,8 eurus, suminis darbo valandų skaičius – 2 497 002 (tūkst.), o vieno dirbančiojo sukurta bendroji pridėtinė vertė – 27 800 eurų. **
Tai jau leidžia bent apytikriai apskaičiuoti vidutinę išnaudojimo normą Lietuvoje.
Panaudoję mokyklines žinias ir atlikę paprastus aritmetinius veiksmus, mes sužinome, kad 2017 metais vienas dirbantysis Lietuvoje kas savaitę vidutiniškai dirbo 56,1 val. ir sukūrė 831,9 eurų apimties vertę. Atlyginimui atiteko – 297,9 eurai, o pridėtinei vertei – 534 eurai. Tai reiškia, kad per vieną valandądarbininkas sukūrė 14,83 eurų apimties vertę. (Primename, kad tuomet Lietuvoje minimalus atlyginimas už valandą buvo 2,45 eurai, o vidutinis valandinis atlyginimas – 7,39 eurai.)
Paaiškėjo, kad kiekvieną savaitę jis „atsipirkdavo“ per 20 valandų – tai būtinasis darbas, o likusias 36,1 val. dirbo darbdavio naudai – tai pridedamasis darbas.
Dabar lengvai suskaičiuosime, kad 2017 metais Lietuvoje išnaudojimo norma siekė 180 proc.
Tiriant išnaudojimo lygį privalu atsižvelgti, kad Lietuvos statistikoje nevartojamas žodis darbininkas ar dirbantysis, o įvesta užimtųjų sąvoka. Ji apibrėžiama taip: asmenys, dirbantys bet kokį darbą, gaunantys už jį darbo užmokestį pinigais ar natūra arba turintys pajamų ar pelno. Tai reiškia, kad prie šimtus eurų uždirbančių samdinių daugumos pridedamas ir tas nedidelis sluoksnelis asmenų, kurių atlyginimai siekia kelis tūkstančius, o pajamos ar pelnas – šimtus tūkstančių ar milijonus eurų.
Atmetus pastarojo tipo užimtųjų dalį, kuri gyvena iš pelno ar kažkokių pajamų, galima drąsiai daryti prielaidą, kad tikroji išnaudojimo norma nesunkiai viršytų 200 proc. Tai tikrai per daug, net ir įvertinus tik statistinius vidurkius, kurie yra gerokai painiojantys. Pvz., „Verslo žinios“ paskelbė, kad 2018 m. rugsėjo mėn. 341 asmuo Lietuvoje gavo pajamų, kurių dydis – nuo 5 389 iki 19 212 eurų. Jie dirbo dvidešimtyje įmonių. Vidutinės mėnesinės 341 asmens pajamos buvo ~ 7 766 eurai. Kitas pavyzdys: UAB „Maxima“ grupės 38 darbuotojų atlyginimų (6 719 eurų) vidurkis buvo 10 kartų didesnis, nei UAB „Maxima Lt“ 15 000 darbuotojų (628 eurai). Tačiau bendras dirbančių abiejose „Maximose“ užimtųjų atlyginimų vidurkis bus tik 644 euriukai. ***
Palyginę tų metų Lietuvos ir Vokietijos duomenis sužinome, kad vienas Vokietijos dirbantysis per savaitę vidutiniškai dirbo 26.1 val. , o Lietuvos – du kartus ilgiau. Vokietijos „užimtojo“ vidutinis atlyginimas 2,6 karto didesnis už mūsų. O išnaudojimo norma bent du kartus mažesnė! ****
Žvilgtelėjus porą metų atgal, sužinome, kad… 2014 m. Lietuvos ūkyje per vieną faktiškai dirbtą valandą vidutiniškai sukurta 13,53 Eur pridėtinės vertės to meto kainomis, arba 0,22 Eur daugiau nei 2013 m., – praneša Lietuvos statistikos departamentas. Per metus vienas užimtas gyventojas sukūrė vidutiniškai 24 810 Eur bendrosios pridėtinės vertės. *****
Atitinkamai per 2017 metus kiekvienas „užimtas“ gyventojas sukūrė net 3 tūkstančiais eurų daugiau pridėtinės vertės – 27 800 eurų. Gal dabar kiek aiškiau, kas tie aitvarai, kasmet atnešantys milijonus eurų 50-čiai; 100-ui; 1000- čiui ir t.t. Lietuvos turtuolių, atseit, sunkiai dirbančių 24 valandas per parą?
Ieškant tikslaus atsakymo apie tikrą išnaudojimo lygį, visada reikia atsižvelgti, kad realią pridedamąją vertę kuria gamyboje dirbantys darbininkai – gamtos produktus ar jau pagamintus pusfabrikačius žmonių poreikiams perdirbantys asmenys. O jų sukuriamos pridėtinės vertės dalis atitenka ne vien tik gamyklų ar staklių savininkams, bet ir bankininkams, teisėjams, politikams, mokytojams, advokatams bei kitiems visuomenei ir ją valdančiai klasei reikalingiems „užimtiesiems“.
Jūs pastebėjote – visokie šimonytės, nausėdos, šimašiai, konservatoriai, liberalai, gabrieliai, kazickai, adamkai, mieželiai ir visi kiti sąjūdiečiai, JAV/NATO patriotai visada šypsosi?
Jie tiesiog fontanuoja pozityvu, transliuoja gyvulišką pasitenkinimą savimi, jų išsišiepę veidai netelpa kadre, jie trykšta tiesiog narcisizmu, įkyriai, nuobodžiai, atstumiančiai. Jiems gerai.
O dabar nuimkite visas regalijas ir įsivaizduokite žmogeliuką, kuris 30 metų vogė iš tautos dviejų kartų lietuvių darbu sukurtą turtą, vogė ir naikino Lietuvos pramonę, žemės ūkį, miškus, jūrų laivyną, atominę energetiką, tarybinę socialinę infrastruktūrą, kuri buvo išvystyta kiekviename kaime, naikino ir savinosi švietimą, mokslą, sportą, mokyklas, ambulatorijas, kultūros namus, pionierių stovyklas, jaunimo, moksleivių techninės kūrybos centrus, bankus, pagaliau praskolino Lietuvą, kurią gavo 1990 metais be jokių skolų ir turtingą.
Tie patys žmogeliukai tuos lietuvius, kurie visą šį turtą sukūrė savo didvyrišku darbu, šitie “patriotai” paskelbė nevykėliais, nemokančiais gyventi, suktis, išvadino vatnikais, davė ubago pensiją, vertą skylės nuo riestainio. Tie patys žmogeliukai karo nusikaltėlius, kurie šaudė į nugarą tautai, atstatinėjančiai karo sugriautą Lietuvą, paskelbė didvyriais. Ir sau tie patys žmogeliukai už šiuos “nuopelnus” pasiskyrė kompensacijas, pensijas, riebias vietas prie lovio, suteikė sau ordinus, medalius, premijas, mokslinius laipsnius. Įsivaizduokite vagį, niekšą, aferistą, nusikaltėlį, kuris už savo nusikaltimus ne tik neatsakė, ne tik nebuvo nubaustas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos pagal savo veiklos realius ir siaubingus rezultatus, bet ir neapsakomai praturtėjo, buvo gausiai apdovanotas ir visais įmanomais būdais pagerbtas…
Toks vagis , žinoma, visada šypsosi 35 baltų dantų akinančia šypsena, tokiu atveju tik bėru arkliu žvengti nepertraukiamai ir belieka.
“Vogti yra nusikaltimas. Daug vogti yra verslas. Nebaudžiamai vogti labai daug 30 metų iš tautos yra politika ir Lietuvos “elitas”.
Kažkas yra ne taip Marijos žemės karalystėje…
1953 metų kovo 5 d. savo užmiesčio rezidencijoje labai keistomis aplinkybėmis mirė tuometinis Tarybų Sąjungos, pirmosios pasaulyje darbo žmonių, realios demokratijos valstybės, vienintelės tikrosios II Pasaulinio karo nugalėtojos vadovas Josifas Visarionovičius Stalinas. Net praėjus tiek metų po žymiausio 20 amžiaus politinio veikėjo mirties Vakarų imperialistai, nacistai, fašistai negali jam atleisti savo gėdingo pralaimėjimo ir nėra pasaulyje kitos tokios asmenybės, apie kurią pasaulio parazitai – kapitalistai, banksteriai, liberalai, nacistai, sionistai, konservatoriai ir pan. – nebūtų prikūrę tiek prasimanymų, melo, šmeižto.
Galingiausio planetos žmogaus Josifo Stalino, valdžiusio trilijonų dolerių vertės resursus, asmeninio turto apyrašas po jo mirties užėmė nepilną` puslapį.
Kaip buvo iš tiesų? Kodėl liberalai taip atkakliai nemato realių tarybinės valstybės įspūdingų pasiekimų ir mato išimtinai tik trūkumus, represijas? Kodėl, nežiūrint į kosminius liberalų šmeižto apie J.Staliną kiekius, kiekvienais metais daugėja žmonių, kurie TSRS lyderį, vadovavusį šaliai sunkiausiu valstybei laikotarpiu , vertina objektyviai, už didingus darbus ir neregėtus pasiekimus? Kodėl apie J.Staliną liberalioje melo propagandoje galima kalbėti išimtinai tik neigiamai ir tik apie jo vykdytas represijas? Tai mažiausiai yra neobjektyvu ir būtų tas pats, kaip krikščionybę vertinti tik pagal inkviziciją.
Tiesa yra visuma faktų, tiek neigiamų, tiek teigiamų, todėl verta svarstyti ir liberalų kruopščiai nutylimą informaciją apie tai, kas buvo nuveikta Tarybų Sąjungoje, kai valstybei vadovavo Josifas Visarionovičius Stalinas.
Bet kurį liberalą, nepriklausomai nuo to, kokioje formoje jis parazituoja ar po kokiu pavadinimu jis slepia savo grobuonišką savanaudišką prigimtį, Stalino vardas ima kratyti lyg iš liberalo sielos būtų varomas velnias egzorcizmo seanso metu. Liberalas
Apie J.Stalino represijas Nikitai Chruščiovui buvo parengta pažyma, pagal kurią pagal garsųjį TSRS Baudžiamojo kodekso 58 str (antitarybinė veikla) buvo nuteista 3 777 380 žmonių per 32 metus.
puikiai prisimena tik deportacijas, trėmimus, represijas, „kruvino“ režimo baisius nusikaltimus prieš …. vogti ir į korupciją nuo prigimties linkusius liberalus. Tai tiesa. Vagims, sukčiams, niekšams, aferistams, korumpuotiems liberalams prie Tautų Tėvo buvo sunku: jiems teko – ar galite tai įsivaizduoti?!!, – dirbti ir sąžiningu darbu užsidirbti sau duoną, o už bet kokį bandymą sukčiauti, vogti, parazituoti liberalas keliaudavo į elgesio korekcijos ir socializacijos centrus. Atlikti atgailą ir suvokti, kad žmogus vertingas yra tiek, kiek jis stengiasi dėl savo šeimos, bendruomenės, valstybės. Todėl jau tiek metų ir šiandien liberalai tiesiog trykšta savo neapykanta tam, kuris ragino parazitus tapti žmonėmis. Liberalo, bet kurio socialinio parazito neapykanta J.V.Stalinui ir socializmui apskritai, tai niekšo kerštas už patirtą baimę ir pelnytą teisingumą. Ir tai suprantama. Niekada pasaulyje nebuvo tokios efektyvios valstybės, ekonomikos modelio ir socialinės visuomenės organizacijos, kuri taip galingai įgyvendintų valstybės pagrindinę paskirtį – ginti viešą interesą, vykdyti teisingumą šalies viduje ir užtikrinti valstybės saugumą nuo išorės priešų, Vakarų barbarų-kolonizatorių ordų, agresijų, kaip tai buvo daroma Tarybų Sąjungoje vadovaujant J.V.Stalinui.
Vadovaujant Stalinui per 30 metų agrarinė, nuskurdusi, priklausoma nuo užsienio kapitalo šalis tapo galingiausia pasaulyje karinė pramonine valstybe, naujos socializmo aukštesnės civilizacijos centru. Nuskurdę ir neraštingi carinės Rusijos gyventojai per labai trumpą laiką tapo viena iš labiausiai išsilavinusių nacijų pasaulyje. 1950-ųjų metų darbininkų ir valstiečių politinis ir ekonominis išprusimas ne tik nenusileido, bet ir žymiai lenkė to meto bet kurios išsivysčiusios Vakarų valstybės darbininkų ir valstiečių išsilavinimą. Tarybų Sąjungos gyventojų skaičius padidėjo 41 milijonu.
Stalino laikais tik per 2 pirmuosius penkmečius buvo pastatyta daugiau nei 5000 stambiausių pramonės objektų, tame skaičiuje DneproHES‘as, Uralo mašinų gamykla, Charkovo traktorių gamykla, Gorkio automobilių gamykla, Stalino vardo gamykla ZIS, metalurgijos gigantai Magnitogorske, Čeliabinske, Norilske, Stalingrade ir kiti. Ir tai vyko visoje Tarybų Sąjungoje. Kai 1928 metais buvo patvirtintas pirmasis penkmečio planas ir pradėti vykdyti Tarybų Sąjungos industrializacija, kolektyvizacija, elektrifikacija ir kultūrinė revoliucija, šalies BVP augimas kartais siekė net 30 procentų per metus. Toks Tarybų Sąjungos ekonomikos stebuklas, pramonės šuolis sudarė prielaidas laimėti didžiausią žmonijos istorijoje II Pasaulinį karą, kai „šviesioji, civilizuota“ Vakarų Europa susivienijo po fašizmo vėliavomis, klastingai užpuolė TSRS 1941-06-22 ir barbariškai išžudė net 15 mln tarybinių civilių gyventojų, sunaikino beveik 70 procentų TSRS pramoninės ir socialinės infrastruktūros okupuotoje šalies dalyje.
Šis socialistinio ekonomikos modelio rekordas niekada nebuvo pasiektas daugiau niekur pasaulyje. Lietuvoje per pokario pirmuosius 10 metų, nežiūrint pasitraukusių į mškus nacių kolaborantų ir nacionalistų aršaus pasipriešinimo, buvo atidaryta šimtai gamyklų, pramonės įmonių, kolūkių ir tarybinių ūkių, nutiesti keliai, įvykdyta elektrifikacija, atidaryta šimtai mokyklų, kultūros namų, ambulatorijų, ligoninių, sukurta visoje šalyje socialinė infrastruktūra, kuri visiems piliečiams užtikrino darbą, būstą, mokslą, medicininę priežiūrą, poilsį, būtiniausių poreikių tenkinimą. Palyginimui, per paskutinius 26 metus liberalų „demokratijos“ visa tai buvo sugriauta, išplėšta, nusiaubta ir išvogta, nepastatyta nei viena įmonė, kuri nors kiek būtų panaši į Kėdainių chemijos kombinatą, Jonavos „Azotą“ ar Ignalinos atominę elektrinę. Nei vienos! Tik maximos dygo kaip grybai po lietaus.
Tik per 2 metus po karo jau 1947 metais TSRS pramoninis potencialas buvo atstatytas ir pasiekė ikikarinį lygį, o 1950 metais Tarybų Sąjungos pramonė viršijo net du kartus lyginant su 1940 metų lygiu. Nei viena Vakarų šalių, nukentėjusių nuo karo, tuo metu nebuvo pasiekusi savo ikikarinio lygio, nežiūrinti į JAV galingą finansinę paramą.
Per pirmuosius 5 pokario metus pagrindinių maisto produktų kainos Tarybų Sąjungoje buvo sumažintos net 2 kartus, o tuo pačiu metu didžiosiose kapitalistinėse šalyse kainos augo ir padidėjo kai kur net 2 ir daugiau kartų.
Toks milžiniškas pasiekimas buvo pasiektas šalyje, kurioje tik prieš penkerius metus baigėsi siaubingiausias karas žmonijos istorijoje ir kuri nuo karo nukentėjo labiausiai iš visų kare dalyvavusių pasaulio šalių!
Vakarų liberalūs buržuaziniai ekspertai 1945 metais su jiems būdinga piktdžiuga viešai ir oficialiai prognozavo , kad TSRS pramonė atstatys savo 1940 metų pramonės potencialą tik 1965 metais ir tik tuo atveju, jeigu ims kreditus iš Vakarų kapitalistinių šalių ir tokiu būdu bus kolonizuota. TSRS šitą lygį pasiekė per du metus, viršijo du kartus ikikarinį lygį jau 1949 metais ir be jokios užsienio pagalbos. Priešingai, Vakarų imperialistai, agresoriai ir išnaudotojai visais įmanomais būdais kenkė TSRS, paskelbė ekonominį embargą, nuleido geležinę uždangą ir įkūrė tarptautinę karo nusikaltėlių gaują NATO, kurios tikslas ir paskirtis buvo rengti III Pasaulinį karą, griauti ir niokoti laisvas valstybes visame pasaulyje. Ir šiandien JAV/NATO globalistai daro tą patį ir siekia pavergti pasaulį taip pat, kaip ir 1950 metais.
1947 metais TSRS, pirmojoje iš pokario valstybių visoje planetoje, buvo panaikinta maisto kortelių sistema. O nuo 1948 metų kasmet – iki pat 1954 metų – buvo mažinamos maisto produktų ir plataus vartojimo prekių kainos. Vaikų mirtingumas 1950 metais sumažėjo net 2 kartus, lyginant su 1940 metų tuo pačiu rodikliu. Gydytojų skaičius išaugo 1,5 karto. Mokslo įstaigų skaičius padidėjo 40 procentų. Studentų skaičius išaugo 50 procentų ir taip toliau. Liberalai vis tiek iki sąmonės praradimo įrodinės, kad visi mokytojai, gydytojai, mokslininkai, studentai, valstiečiai buvo išvežti į Sibiro Gulagus, o pramonė, žemės ūkis, mokslas vystėsi patys sau vieni?!..
Parduotuvėse buvo gausybė įvairiausių pramoninių bei maisto prekių, o sąvoka deficitas niekam nebuvo žinoma. Maisto produktų pasirinkimas gastronomuose buvo žymiai didesnis, nei dabar yra šiuolaikiniuose supermarketuose. Dabar retai kur pavyksta aptikti dešrą, kuri savo aukšta kokybe ir delikatesiniu skoniu būtų nors kiek panaši į tų laikų tarybinę. Vietinės gamybos vartojimo prekių ir maisto produktų įvairovė ir kokybė buvo žymiai aukštesni nei yra dabartiniai vienkartinio vartojimo pramonės produktai ir maisto pramonės cheminiai surogatai.
Visi TSRS piliečiai be išimties turėjo teisę į darbą. Susirasti darbą užimdavo tiek, kiek reikia atvykti pas darbdavį ir parašyti prašymą. Pakeisti darbą užimdavo tiek pat laiko. Valstybė pareiga buvo užtikrinti visiems darbą – VISIEMS. Darbininkų darbo užmokestis 1953 metais svyravo vidutiškai nuo 800 iki 3000 ir daugiau rublių. Šachtininkai ir metalurgai uždirbdavo iki 8000 rb. Jauni specialistai inžinieriai uždirbdavo iki 1300 r. Komunistų partijos rajono komiteto sekretorius uždirbdavo 1500 rb., o profesorių ar akademikų darbo užmokestis neretai siekdavo 10 000 rb. ir daugiau.
Automobilis „Moskvič“ kainavo 9000 rb., balta duona (1kg) – 3 rb., juoda duona (1 kg) – 1 rb., jautiena – 12,5 rb/kg, žuvis starkis – 8,3 rb/kg, pienas – 2,2 rb/l, bulvės – 0,45 rb/kg, alus „Žigulinis“ (0,6 l.) – 2,9 rb., audinys kartūnas (1 m) – 6,1 rb. Kompleksiniai pietūs valgykloje kainavo 2 rb.. Gera vakarienė dviems restorane su buteliu vyno – 25 rb.
Ir visą tai pavyko pasiekti nežiūrint į tai, kad reikėjo išlaikyti 5,5 milijono karių armiją, apginkluotą pačiais moderniausiais ginklais, geriausią tuo metu armiją visame pasaulyje!
1946 metai TSRS buvo pradėti vykdyti grandioziniai projektai : branduolinio ginklo ir atominės energetikos vystymo darbai, raketinės kosminės technikos kūrimas; technologinių procesų automatizacija; naujausios skaičiavimo technikos ir elektronikos kūrimas; kosmoso užkariavimo; šalies dujofikacija; buitinės technikos gamybos pramonė ir kt.
Pirmoji pasaulyje atominė elektrinė Tarybų Sąjungoje buvo pradėta eksploatuoti metais anksčiau nei Anglijoje, ir 2 metais anksčiau nei JAV. Tik Tarybų Sąjungoje buvo pastatyti laivai – atominiai ledlaužiai.
Tokiu būdu TSRS tik per vieną penkmetį – nuo 1946 iki 1950 metų – be jokios užsienio pagalbos ir būdama žiauriausios konfrontacijos su turtingiausiomis Vakarų kapitalistinėmis išnaudotojų kolonizatorių valstybėmis, Vakarų vykdyto ekonominio karo prieš TSRS sąlygomis sugebėjo išspręsti mažiausiai tris grandiozines problemas:
1) buvo atkurtas Tarybų šalies liaudies ūkis, kurį nuniokojo “šviesiosios” vieningos Europos nacistai-kolonizatoriai;
2) užtikrintas stabilus gyventojų pragyvenimo lygio augimas;
3) buvo įvykdytas ekonominis TSRS šuolis į ateitį.
Dar ir dabar buvusios TSRS respublikos vis dar gyvena iš Stalino laikais sukurto tarybinės liaudies palikimo mokslo srityje, pramonėje, praktiškai visose gyvenimo sferose. „Laisvieji“ liberalai ir „laisvoji“ rinka per daugiau nei ketvirtį amžiaus nieko savo reikšmingo nesukūrė, tik sugriovė ir išvogė tarybinės liaudies sukurtą turtą. Tereikia išeiti į gatvę ir tuo nesunku bus įsitikinti.
J.V.Stalino dovanotos teritorijos Lietuvai.
Vienas iš kandidatų 1952 m. rinkimuose į JAV prezidento postą Edlajus Stivensonas vertindamas padėtį su nusivylimu tvirtino, jeigu J.Stalino vadovaujamos Tarybų Sąjungos pramonės augimo tempai išliks ir toliau tokie patys, tai 1970 metais tarybinės gamybos apimtys viršys JAV pramonę net 3-4 kartus.
1953 metų rugsėjo mėnesio žurnalo „National business“ numeryje Herberto Hario straipsnyje „Rusai mus vejasi“ pažymima, kad “TSRS ekonominės galios augimo tempai lenkia bet kurios pasaulio šalies ekonomikos augimo tempus ir šiuo metu TSRS pramonės augimas yra 2-3 kartus didesnis už JAV”.
1991 metai vyko Tarybų Sąjungos ir JAV simpoziumas, kurio metu naujieji „liberalai-demokratai“ ėmė giedoti ditirambus „Japonijos ekonominiam stebuklui“, kad galėtų pažeminti ir paniekinti socialistinį ekonomikos modelį. Skambų antausį šiems Tėvynės išdavikams, Miltono Fridmano prichvatizacijos sektos pasekėjams skėlė ne kas kitas, o Japonijos milijardierius Chirosi Takajama: „Jūs nieko nesakote apie pagrindinį dalyką, apie jūsų šalies pirmavimą pasaulyje. 1939 metais jūs, rusai, buvote išmintingi, o mes, japonai, buvome kvailiai. 1949 metais jūs tapote dar išmintingesniais, o mes vis dar buvome kvailiai. Tačiau 1955 metais mes įgavome proto, o jūs tapote penkių metų vaikais. Japonijos ekonominė sistema yra praktiškai visa nukopijuota nuo jūsų tarybinės planinės ekonomikos modelio, skiriasi tik tuo, kad mes kapitalistai, privatūs gamintojai, ir mes savo istorijoje niekada nebuvome pasiekę didesnio nei 15 procentų BVP augimo per metus. Jūsų gi visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė pasiekdavo 30 ir daugiau procentų BVP augimo per metus. Visose mūsų kompanijose ant sienų kabo jūsų Stalino laikų lozungai“
Vienas iš geriausių šventikų luomo atstovas Simferopolio ir Krymo archimandritas Luka rašė : „Stalinas išsaugojo Rusiją. Jis parodė, ką reiškia Rusija visam pasauliui. Ir todėl aš, kaip tikras krikščionis ir Rusijos patriotas žemai lenkiuosi draugui Stalinui“.
Niekada savo istorijoje mūsų šalis nebuvo mačiusi tokių didingų permainų, kokios vyko Stalino epochoje! Būtent dėl šios priežasties šiuo metu vykdomas velniškas parazitinės buržuazijos planas – niekada daugiau neprileisti prie valstybės valdymo žmonių, kurie savo asmenybės vidine galia, moralinėmis savybėmis, strateginiu mąstymu, ištikimybe valstybės interesams ir atsidavimu savo tautai būtų panašūs į J.V. Staliną, visą savo gyvenimą paaukojusį tautos interesams ginti. Todėl jau 70 metų vykdoma arši J.V.Stalino šmeižimo ir diskreditavimo kampanija, siekiant sumenkinti didžio žmogaus gyvenimą ir istorinę veiklą. Vakarų imperialistai, kurie pralaimėjo J.V.Stalinui visuose susirėmimuose, negali atleisti ir susitaikyti su pralaimėjimu. Nors Vakarų valdytojai yra pagarsėję savo žiaurumais, represijomis, genocidu, karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui, tačiau kaltina dėl savo įvykdytų nusikaltimų tik J.V. Staliną ir daro tai po jo mirties praėjus pusei amžiaus. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis Didžiojo Tėvynės karo metais rašė: „Aš keliuosi kiekvieną rytą ir meldžiuosi, kad Stalinas būtų gyvas ir sveikas. Tik jis gali išgelbėti pasaulį“. J.V.Stalinui mirus amžinas jo oponentas neslėpė savo susižavėjimo vado asmenybe: „Stalinas gavo Rusiją vyžotą, nuskurdusią, neraštingą ir atsilikusią, o paliko ją galingiausia pasaulyje valstybe, išsivysčiusia ir su branduoline bomba“. Šarlis de Golis, Prancūzijos prezidentas rašė: „Stalinas nemirė. Stalinas pasislėpė ateityje“.
Pranašiškus žodžius pasakė pats J.V.Stalinas 1939 metais pokalbio su Tarybų Sąjungos diplomate ir valstybės veikėja A.Kolontaj metu :
“Daug mūsų partijos ir tautos darbų bus apšmeižti ir apspjaudyti ne tik užsienyje, bet ir mūsų šalyje taip pat…
TSRS galia slypi tautų draugystėje. Kovos prieš TSRS smaigalys bus nukreiptas būtent į šios draugystės suardymą, į pakraščių atplėšimą nuo Rusijos…. Su ypatingu įniršiu pakels galvą nacionalizmas. Kuriam laikui jis nustelbs internacionalizmą, tačiau laikinai. Nacijų viduje atsiras nacionalistų grupės ir kils konfliktai. Išlįs daugybė vadukų-pigmėjų, savo tautų išdavikų. Apskritai ateityje įvykiai vystysis žymiai sudėtingesniu ir pasiutusiu būdu, posūkiai bus labai staigūs. Reikalas krypsta į tai, kad ypatingai sukils Rytai. Kils aštrūs prieštaravimai su Vakarais.
Ir visgi kaip besivystytų įvykiai, praeis laikas, ir naujų kartų žvilgsniai atsigręš į mūsų socialistinės Tėvynės žygdarbius ir pergales. Metams bėgant ateis naujos kartos. Jos vėl pakels savo tėvų ir senelių vėliavą ir atiduos jiems deramą pagarbą. Savo ateitį jie statys ant mūsų didingos praeities pamatų“.
Apie save Stalinas yra sakęs: „Kai aš numirsiu, ant mano kapo bus suversta daug šiukšlių, tačiau istorijos vėjai negailestingai jas nupūs“ . Taip ir įvyko.
Visa armija liberalių istorijos klastotojų, ypatingai čia pasižymėjo žinomas melagis Aleksandras Solženycinas, dergė Vadą po jo mirties su įniršiu ir su ypatinga aistra. Šakalų kaimenės draskė mirusį liūtą, keršydami jam už savo baimę, bailumą, niekšybę ir melą. Tačiau daugiau nei pusę amžiaus vykdyta pasiutusi antistalininė propaganda jos organizatoriams neatnešė jokios pergalės net prieš jau seniai mirusį Staliną.
Galima suprasti motyvus tų, kurie šiandien vis dar negali pasisotinti savo nebaudžiamumu ir galimybėmis šmeižti didingą istorinę asmenybę. Tas milžiniškas kiekis melo apie J.V.Staliną yra verčiamas nepertraukiamai ant eilinių žmonių galvų tik dėl vienos priežasties – kad žmonės lygindami negalėtų suprasti, kas buvo nuveikta tada, ir, kas yra dar svarbiau liberaliems aferistams, žmonės negalėtų suvokti, kokius nusikaltimus daro prieš savo tautas dabartiniai valdantys „elitai“. Kad žmonės negalėtų net mintimis grįžti prie socializmo idėjų! Antistalininė šlykšti kampanija turi vieną tikslą – atimti iš žmonių galimybę atkurti socialistinę ekonomikos sistemą, kuri leistų labai greitai išsivaduoti iš kolonizatorių priespaudos ir vėl tapti galinga darbo žmonių valstybe, realia visos tautos demokratija, diktatūra socialiniams buržuaziniams parazitams.
Žmonės prisimena valstybių vadovų darbus, o ne tuščias kalbas. Marksizmas vėl tampa aktualus. Tai rodo kiekvienais metais vis augantis gėlių skaičius prie J.V.Stalino kapo. Alternatyva liberaliam fašizmui ir žvėriškam kapitalizmui yra ir ji vis labiau atskleidžia gruobonišką kapitalizmo esmę.
2018 metų gruodžio mėn. 10-11 dienomis Maroke, Marakešo mieste vykusioje Tarpvyriausybinėje konferencijoje buvo priimta “Globalinė sutartis dėl saugios, suderintos ir legalios migracijos” (Global compact for migration – GCM), kurios pagrindu bus įgyvendinama JTO 2016-09-14 priimta rezoliucija Nr. A/RES/70/302, taip vadinama Niujorko deklaracija dėl pabėgėlių ir migrantų. Šios sutarties tekstas nenumato susitariančių šalių įprastinės, numatytos Vienos konvencijomis dėl tarptautinių sutarčių, sutarties ratifikavimo ir pasirašymo procedūros, todėl šalys, šalių politinės valdžios organai neturi jokių galimybių pasinaudoti savo suvereniomis galiomis ir kokiu nors būdu daryti įtaką šios sutarties turiniui ar realizavimo mechanizmui, implementacijai į nacionalinę teisinę sistemą – sutartis priimama konsensusu arba dviejų trečdalių balsų dauguma. Toliau JTO Generalinė asamblėja šią sutartį patvirtina savo rezoliucija ir ši sutartis tampa tarptautinės teisės šaltiniu. Teigiama, kad ši sutartis neturės jokios privalomos juridinės galios valstybėms, JTO narėms, tačiau tai yra akivaizdus melas. Kam tada tokią sutartį priiminėti Tarpvyriausybinėje konferencijoje ir tvirtinti ją JTO GA sesijoje?
Lietuvos Seimas 2018-12-04 daugiausiai konservatorių, liberalų, valstiečių balsais šiai sutarčiai pritarė net neskaitęs, o Lietuvos kišeninė žiniasklaida organizavo triukšmingą viešųjų ryšių propagandinę akciją “refugees welcome”.
Tai yra pirmas globalistų žingsnis Overtono lango kelyje. Paskui, šią sutartį bus galima tikslinti, aiškinti, keisti, papildyti, remiantis šios sutarties pagrindu bus galima daryti spaudimą suverenioms valstybėms, taikyti įvairiausias sankcijas šalims, kurios sieks apsisaugoti nuo emigrantų srautų, suteiks galimybę globalistams daryti kitokį poveikį, siekiant susilpninti etninių valstybių bandymus išsaugoti savo valstybių suverenitetą, apginti nacionalinius interesus. Turime puikių pavyzdžių, kaip JAV neokonai, Jungtinės Karalystės kolonizatoriai laužo tarptautines sutartis, esminius tarpvalstybinių santykių principus, demonstruoja panieką saugumą ir taiką pasaulyje užtikrinančioms tarptautinės teisės normoms, vienašališkai nutraukia svarbiausias tarptautines sutartis ir eskaluoja globalinio branduolinio konflikto grėsmę Žemėje – JAV nutraukia fundamentalias Mažo ir vidutinio nuotolių raketų ribojimo sutartį, atsisako vienašališkai Strateginės ginkluotės apribojimo sutarties ir taiko neteisėtas sankcijas Rusijai, kuri siekia išsaugoti pasaulio saugumo architektūrą, tik Vakarų melo propagandos platinamų melagingų interpretacijų pagrindu, savo susikurtų fake news pagrindu.
Nelegalios migracijos bangą sukūrė JAV, Jungtinės Karalystės globalistai tik vienu tikslu – kad visą pasaulį padaryti Vakarų kolonizacijos zona, ekonominio išnaudojimo objektu ir dabar šios kolonizacijos smūgis tenka … senai gerai Europai, ypatingai naujosioms Europos Sąjungos narėms, jaunosioms Rytų ir Vidurio Europos demokratijoms, kurios , iš esmės, yra naujosios JAV/JK kolonijos. Ir tai yra labai pavojinga toms šalims, kurias valdo kompradoriniai elitai, iš JAV valdomi konservatoriai, liberalai, kurių pagrindinis tikslas ir egzistavimo prasmė yra pardavinėti savo šalių nacionalinius interesus Vakarų kolonizatoriams. Spalvotos revoliucijos, maidanai, sąjūdžiai, perversmai, JAV specialiųjų tarnybų įvykdyti buvusiose tarybinėse valstybėse, buvo tik šalių kolonizacijos pradiniai etapai – dabar šie proamerikietiški elitai ruošia savo valstybes, tautas galutiniam JAV hegemonijos pasaulyje katastrofos finalui – susinaikinimui.
Po aukščiau minėta Marakešo deklaracija Lietuvos kompradorinis valdančioji konservatorių-liberalų chunta, kaip tai jai yra nuo 1990 metų įprasta daryti kiekvienu Vašingtono įsakymo atveju, pasirašė neskaitydama ir atidavė Vašingtonui pagarbą, pridavė Lietuvos nacionalinius interesus. Nors pačios JAV šiai deklaracijai nepritarė, kadangi Vašingtonas siekia savų tikslų šiame kolonijiniame kare – Europą paversti kolonija, bevale, neturinčia savo interesų, vartojimo rinka, kurioje besalygiškai dominuoja JAV kapitalas. Nelegalios imigracijos prievartinis legalizavimas suduoda dar vieną galingą smūgį Europos šalių suverenitetams ir dar kartą sustiprina JAV/JK metropolijų įtaką Europoje
Lietuvos Užsienio (JAV) reikalų tvarkytojas Linas Linkevičius su jam būdinga neįtikėtina politinio lankstumo gracija Marakešo deklaraciją paskelbė dar viena Vakarų demokratijos pergale, dar vienu beveik bibliniu kapitalizmo triumfo apsireiškimu, paragino lietuvius nesipriešinti JAV okupacijai, nelegaliai imigracijai, priimti atvykstančius nelegalus, pasidalinti nelegalios imigracijos našta, kurią nuleido turtingos Vakarų Europos šalys, savo gerovę susikrovusios plėšdamos tas pačias kolonijas, naujosioms Europos kolonijoms. Ir nepraleido progos pagąsdinti tautiečius neegzistuojančia Rusijos agresijos grėsme – kad JAV tylioji ir reali agresija prieš Pabaltijo valstybes taip įžūliai nekristų į akis.
Nelegalios migracijos legalizavimas Lietuvos kolonijos administracijai suteikė progą dar kartą prisiekti savo ištikimybę JAV/JK kolonijinei imperijai, sumokėti eilinę duoklę Vakarams, atiduodant paskutinius Lietuvos valstybingumo likučius Vakarų metropolijų valiai. Kokiam Lietuvos nacionalinių interesų išdavystės aktui ryžosi Lietuvos valdantysis konservatorių-liberalų (ir jų klonų) elitas, legalizuodamas nelegalią imigraciją.
Migrantų srautai (karo pabėgėliai) iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių – priežastys ir pasekmės?
Migracija – neišvengiama modernios visuomenės gyvenimo dalis ir 21-o amžiaus pasaulio ekonomikos globalizacijos pasekmė. Neefektyvus, vyraujantis Vakaruose tarptautinės migracijos modelis pagimdė milžiniškus nelegalios migracijos, kurios didžiąją dalį sudaro pigi ir beteisė darbo jėga, srautus. Šitie nelegalūs ir tuo pačiu metu realiai egzistuojantys milijonų žmonių srautai žymia dalimi užtikrina vyraujančio pasaulyje liberalios, grobuoniškos ekonomikos modelio funkcionavimą. Nelegalios migracijos mastai, JTO ekspertų duomenimis, šiuo metu sudaro apie 200-300 milijonų žmonių, kurių nemažos dalies tikslas yra Europos Sąjunga ir tai jau prilyginama migracinės bombos sprogimui, galinčiam pakeisti visos Vakarų civilizacijos turinį.
Nelegalios migracijos priežastys yra įvairios – politinės, tokios kaip žmogaus teisių pažeidimai, įvairiausių formų diskriminacija, karinės, istorinės, etninės, tačiau pagrindinė, žinoma, yra ekonominė priežastis, kuri pasireiškia didėjančiu socialiniu-ekonominiu išsivystymo lygio atotrūkiu tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Absoliučios daugumos nelegalių imigrantų sprendimą palikti savo šalį, įprastinę kultūrinę, tradicinę aplinką lėmė būtent ekonominės priežastys – trečiojo pasaulio šalių ekonominio nuosmūkio sukeltas masinis nedarbas, galimybės susirasti darbą savo šalyje nebuvimas, skurdas.
Nelegalios migracijos kryptys pasaulyje atskleidžia bendrą šio reiškinio tendenciją – nelegalai juda iš trečiojo pasaulio šalių į ekonomiškai išsivysčiusias valstybes. Tai vyksta dėl ekonomikos krizės, masinio nedarbo, visuotinio skurdo trečiojo pasaulio šalyse.
Šiuo metu galima išskirti keletą planetos regionų, į kuriuos, tikėdamiesi rasti darbą ir geresnį gyvenimą, vyksta nelegalūs migrantai –
1) Pietų ir centrinės Amerikos nelegalų masinės migracijos tikslas yra JAV ir Kanada;
2) Šiaurės Afrikos, Artimųjų, Vidurio Rytų bei Rytų Europos migrantai keliauja į Vakarų Europos šalis;
3) Vidurio Rytų, Pietryčių Azijos valstybių migrantai siekia patekti į Australiją, Naująją Zelandiją;
4) Centrinės Azijos ir Tolimųjų Rytų migrantai dažniau renkasi Rusiją.
Vakarų Europa ilgą laiką buvo suinteresuota ir skatino nelegalią darbo migraciją, kadangi pigi, beteisė darbo jėga buvo naudinga tiek Europos darbdaviams, tiek ES valstybėms bendrai. Todėl Vakarų šalys vykdė pasyvią nelegalios darbo jėgos migracijos ribojimo politiką. Šaltojo karo metu Vakarų Europa skatino politinę nelegalią migraciją iš Rytų bloko šalių ir ją išnaudojo informacinio karo prieš Tarybų Sąjungą tikslais, o vėliau, žlugus TSRS, skatino pigios, labai kvalifikuotos tarybinės darbo jėgos atvykimą savo ekonomikai palaikyti aukštame lygyje. Vokietija faktiškai palaikė nelegalią kurdų ir turkų darbininkų migracija, Prancūzija skatino nelegalius migrantus iš Alžyro, Šiaurės Afrikos, o Didžioji Britanija masiškai samdė darbininkus iš Indijos ir Pakistano. 1975 metais pasaulyje buvo apie 2,5 milijono pabėgėlių, o štai 21 amžiaus pradžioje pabėgėlių skaičius padidėjo jau dešimčia ir šimtais kartų. Šiais metais Europoje laukiama apie 1 milijonas nelegalių emigrantų, neskaitant dešimčių tūkstančių oficialių pabėgėlių, bendras nelegalių emigrantų skaičius Europoje, įvairių šaltinių vertinimų, gali šiais metais siekti nuo 7 iki 10 milijonų žmonių. Daugiausiai nelegalų koncentruojasi Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje. Vis daugiau nelegalių migrantų patenka į Europą per jos pietinius regionus. Italijoje, pavyzdžiui, šiuo metu yra virš milijono nelegalių emigrantų ir jų skaičius sparčiai auga paskutiniu metu dėl migrantų iš Šiaurės Afrikos srautų padidėjimo, kuris išaugo dėl JAV-NATO įvykdytos agresijos prieš Libiją, JAV teroristų nužudyto Muamaro Kadafio laikais patikimai saugojusios Europą nuo nelegalios imigracijos iš Šiaurės Afrikos šalių.
Ekonominiai ir politiniai faktoriai lėmė nelegalios migracijos augimą ir geografijos išsiplėtimą. Vakarų Europos šalys, suvokdamos nelegalios migracijos keliamas grėsmes, sugriežtino imigracijos kontrolę, apribojo legalias galimybes atvykti į Europą ir tai davė priešingą nei tikėtasi rezultatą – dar labiau paskatino nelegalios migracijos šešėlinį verslą ir naujų nelegalių patekimo į Europą kanalų atsiradimą. Pagrindiniai nelegalios migracijos srautų keliai yra iš Maroko per Gibraltaro sąsiaurį į Ispaniją, po NATO agresijos prieš Libiją suaktyvėjo kelias iš nusiaubtos Libijos per Viduržemio jūrą į Italiją, Maltą, Graikiją, o JAV/NATO agresijos Jugoslavijoje, Afganistane, Irake, Sirijoje paskatino migrantų srautus per Balkanus.
Nelegalių migrantų antplūdis sukelia dideles ir rimtas problemas Vakarų Europai. Migrantai plūsta, plaukia per Viduržemio jūrą nepritaikytais keleivių pervežimui laivais, valtimis, netgi savadarbiais plaustais, didelis jų skaičius šioje pavojingoje kelionėje į išsvajotą laimę Europoje žūsta. Europos šalys yra priverstos didinti pakrančių apsaugos pajėgas, migracijos kontrolės tarnybų skaičių, plėsti atvykusių migrantų stovyklų infrastruktūrą, spręsti migrantų apgyvendinimo, aprūpinimo būtiniausiomis prekėmis ir paslaugomis, socializacijos, pagaliau deportacijos problemas – ir tai sukelia vietiniams mokesčių mokėtojams nemažas išlaidas. Vien tik Vokietija praėjusiais metais migrantų problemoms išleido apie 10 mlrd Eurų.
Nelegalių migrantų mąstai Vakarų Europoje sukelia neigiamas socialines-ekonomines problemas. Pasiruošę dirbti bet kokiomis sąlygomis nelegalai griauna Europos šalių socialinio aprūpinimo sistemas (minimalaus darbo užmokesčio, maksimalios darbo dienos socialines garantijas), reikalauja iš vietinių biudžetų žymių lėšų socialinėms išmokoms ir medicinos priežiūros paslaugų teikimui atvykėliams. Masės nelegalių emigrantų kelia rimtas problemas vietinių gyventojų bei valstybių saugumui, kelia realią grėsmę buvimo valstybės sanitarinei-epidemiologinei situacijai, be to, nelegalai, neturintys stabilaus darbo, pragyvenimo šaltinio ir nenorintys grįžti į dar blogesnes gyvenimo sąlygas savo tėvynėse, sparčiai papildo marginalines visuomenės grupes, kurios tampa nusikalstamumo ir terorizmo šaltiniais.
Viešai žinomas faktas yra tai, kad nelegalų skaičiui tam tikroje visuomenėje pasiekus kritinę masę, atvykėliai jau nenori asimiliuotis priimančios valstybės visuomenę, priimti buvimo šalies gyvenimo būdą, kultūrą, atsisako mokytis vietinуs kalbas, ir sukuria uždaras bendruomenes, siekdami išsaugoti savo indentitetą, nacionalines tradicijas, religiją, kultūrą. Daugelyje Europos šalių jau susikūrė imigrantų nacionaliniai, etniniai anklavai, kurių interesai prieštarauja buvimo valstybių įstatymams, tradicijoms ir tai sukuria nesutaikomą socialinį-politinį disbalansą šalyje. Nelegali imigracija sukuria realias ir potencialias grėsmes priimančios visuomenės saugumui, iššaukia visuomenėje socialines, demografines, teritorines deformacijas, sudaro stiprią konkurenciją vietiniams gyventojams darbo ir būsto rinkoje, atsiranda etniniai verslo sektoriai, nereglamentuojami vietinių įstatymų, vyksta etninių stereotipų ir elgesio normų konfiktai, visuomenės marginalizacija socialinių, kultūrinių skirtumų pagrindu, kas didina socialinę įtampą, skatina ksenofobiją ir ekstremizmą. Pasikeitus nacionalinei, etninei, religinei imigrantų sudėčiai bendra migracijos situacija Europoje patyrė žymius pokyčius padidėjus imigrantų skaičiui iš islamo valstybių – musulmonai tapo antra religine konfesija Europoje, su savo kalba, kultūra, papročiais. Tai iššaukė konfliktus tarp vietinių gyventojų ir islamistų, sustiprėjo radikalus nacionalizmas, daugelyje Europos šalių vis didesnę įtaką įgauna ultradešiniosios politinės jėgos, kurių ideologija yra kraštutinis nacionalizmas, atviras rasizmas, neretai peraugantys į nacizmą.
Nelegali migracija vis dažniau įvardijama kaip tarptautinio terorizmo šaltinis, todėl daugelyje Vakarų šalių, kilus teroro aktams, buvo sprendžiama saugumo užtikrinimo būtinybės problema ir tuo pagrindu buvo apribotos asmens teisės ir laisvės, arba, kitaip sakant, nelegali imigracija pakeitė tiek Europos nacionalinio , tiek asmens saugumo turinį ir apimtį, įgavo nevaldomo, labai pavojingo taip vadinamai europinei civilizacijai proceso pobūdį.
Kas už tai atsakingas ir ką reikėtų daryti sprendžiant šią opią problemą?
Dauguma migracijos srities ekspertų, tiek Jungtinių Tautų, tiek ir Europos, įvardina nelegalios imigracijos pasaulyje šias priežastis – trečiojo pasaulio šalių ekonomikų žemą išsivystymo lygį, masinį nedarbą, skurdą, žemą pragyvenimo lygį, socialinę atskirtį, neviltį, badą ir kitas trečiojo pasaulio socialines problemas, – kurios tų šalių žmones verčia priimti lemtingą sprendimą leistis pavojų kupinon kelionėn ir ieškoti toli nuo namų labai nepatikimos perspektyvos išgyventi. Ir tokia faktų konstatacija iš pirmo žvilgsnio atrodo pakankama ir įtikinama. Iš pirmo žvilgsnio, jeigu tenkintis tik nelegalios migracijos akivaizdžių pasekmių apibrėžimu, toks paaiškinimas patenkina.
Nelegali migracija neatsirado tuščioje vietoje, šio globalinio, dabar jau ir labai grėsmingo reiškinio priežastys slypi kur kas giliau ir yra istorinės, politinės, ekonominės, rasinės, ir pirmiausia karinės.
Jeigu pažiūrėti į pasaulio žemėlapį, krenta į akis kai kurių, pirmiausia Afrikos ir Azijos, valstybių teritorinės ribos – jos yra tiesios, lyg nubrėžtos liniuote. Ir tai nėra atsitiktinis reiškinys. Šitų valstybių ribų tiesumas buvo nulemtas ne valstybių savaimimio vystymose, istorinės genezės rezultatų, o Vakarų Europos valdytojų, kolonijų administratorių kabinetuose ir yra Vakarų Europos šimtmečius vykdytos kolonializmo politikos tiesioginė pasekmė. Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Prancūzijos, Olandijos ir ypatingai Didžiosios Britanijos užkariautojai net 500 metų vykdė viso pasaulio šalių kolonizavimą, apiplėšimą, išnaudojimą, vergų prekybą, braižė kolonijų ribas visiškai neatsižvelgdami į tų šalių istorinius, kultūrinius, etninius, religinius įpatumus. Toks vietinių gyventojų interesų nepaisymas, tų šalių resursų išvežimas į metropolijas, teritorijų dalinimasis liniuotės ir ypač patrankų pagalba, čiabuvių genocidas, tas šalis pavertė ekonominėmis dykynėmis, o tarp šalių gyventojų pasėjo nesibaigiančių etninių konfliktų, pilietinių karų ir socialinio nestabilumo atmosferą, kurioje vietiniams gyventojams susikurti bent minimalų pragyvenimo lygį, saugią aplinką pasidarė nebeįmanoma. Ir jie buvo pastatyti prieš neišvengiamą pasirinkimą – mirti vietoje arba bandyti išgyventi svetur, legalios ar nelegalios migracijos būdu.
Dabartinė nelegali migracija į išsivysčiusias Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalis, vaizdžiai tariant, yra Europos per Kolumbą, Vasko de Gamą, Magelaną, Kuką prieš penkis šimtmečius paleistas bumerangas, kuris 21 amžiuje grįžo į Europą milijonais nelaimingų migrantų. Ir dabar Europai tenka dalintis savo gerove, kuri buvo sukurta labai nehumaniškais metodais, grąžinti kažkada jėga atimtą iš kolonijų turtą iš esmės teisėtiems šeimininkams, kolonizuotų tautų, kurioms pasisekė labiau ir kurių civilizuoti europiečiai savo laiku nesugebėjo ar nespėjo išnaikinti, palikuonims. Europiečiai ilgą laiką niekino kitas civilizacijas, arogantiškai didžiavosi baltosios rasės pranašumu, tačiau “baltojo žmogaus našta”, kuri savo laiku leido europiečiams sau suteikti teisę naikinti ištisas valstybes, tautas, kultūras pagaliau įgavo savo realų ir dabar jau nepakeliamą svorį patiems europiečiams, o jų arogancija, puikybė dabar yra baudžiama brutaliu imigrantų smurtu.
Dviejų pasaulinių karų patirtis pasauliui jau pakankamai aiškiai parodė konfliktų sprendimo karinės galios pagalba, kišimosi į svetimų valstybių vidaus reikalus, nacionalinių valstybių interesų nepaisymo daromos žalos tarptautiniams santykiams mąstą ir trumparegiškumą, tačiau Vakarų valstybės, pirmiausia JAV ir NATO bloko valstybės, toliau siekia išlaikyti savo aukštą pragyvenimo lygį vykdydamos, atmetus gražias pasakas lengvatikiams apie kovą už demokratiją, žmogaus teises ir kovą su terorizmu, iš esmės tą pačia seną kolonijinę politiką. JAV organizuotos spalvotos revoliucijos, (arabų pavasariai, perversmai, maidanai, sąjūdžiai), NATO karinės intervencijos į Jugoslaviją, Iraką, Afganistaną, Libiją, Siriją , kitas valstybes, tiesiogiai sąlygojo pabėgėlių iš konflikto zonų ir nelegalių migrantų skaičiaus didėjimą geometrine progresija. Pažymėtina, jog visas paskutinių dešimtmečių intervencijas Europoje, Afrikoje, Azijoje inicijavo JAV, kurioms ir teko didžioji dalis užgrobtų šalių resursų, nauda, tačiau intervencijų išlaidos ir ypač po agresijų atsiradusių migrantų srautų našta teko Europai. Tai dar kartą įrodo, kad JAV interesai dominuoja ir yra priešingi Europos šalių interesams, todėl Europai pačiai pagaliau reikėtų vykdyti savarankiškesnę politiką ir nebežaisti Vašingtono geopolitikoje paklusnios tarnaitės vaidmens. Sunku nepritarti Prancūzijos Nacionalinio fronto vadovei Mari le Pen raginimui Europai vienytis su Rusija ir tokiu būdu ginti savo nacionalinius interesus, suverenitetus nuo JAV militaristinės, kolonijinės ekspansijos.
Specialistai paskaičiavo, jog trilijonų dolerių, kurie šiandien kasmet pasaulyje išleidžiami karams, žudymui, naikinimui, griovimui,tik dešimtosios dalies visai pakaktų tam, kad trečiosiose pasaulio šalyse, iš kurių plūsta didžiausi pabėgėlių ir nelegalių migrantų srautai, būtų sukurta pakankamai darbo vietų, tinkama pragyvenimui ekonominė ir socialinė aplinka, atkurti taika ir stabilumas. NATO vykdo tik karinio globalinio konflikto su Rusija eskalavimą, savo puolamųjų pajėgų telkimą prie Rusijos sienų tariamai Rusijos agresijai atremti. Tuo pačiu metu NATO šalys aklai paklūsta JAV diktatui ir net nebando spręsti realią nelegalios imigracijos, sienų apsaugos nuo islamo terorizmo problemų, iš esmės, brangi NATO karinių agresijų organizacija neatlieka jokios pozityvios funkcijos ir , po solidarumo vėliava, palaiko Europos kolonizavimo procesą, kuris yra inicijuotas JAV, JK globalistų ir yra naudingas tik mikroskopinei mažumai, grupelei globalistų-parazitų. Būtina išformuoti agresyvų NATO bloką, visas pasaulyje išmėtytas apie 1000 JAV karinių bazių ir JAV lėktuvnešius, pagrindinius JAV tarptautinių nusikaltimų, karinių agresijų visame pasaulyje įrankius, grąžinti į JAV teritoriją be teisės išvykti, pasmerkti JTO Generalinėje asamblėjoje JAV, Didžiosios Britanijos imperializmą, surengti Niurnbergo tribunolą JAV, Didžiosios Britanijos, NATO nusikaltimams žmoniškumui tirti ir užbaigti anglosaksiško kolonializmo erą.
Tačiau JAV ir NATO imperialistai eina priešingu keliu. 2014-02-22 jie įvykdė perversmą Ukrainoje, istorinėse Rusijos žemėse, ciniškai apkaltino Rusiją kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus. Ukrainoje dabar, Europos viduryje, NATO šalys kursto pilietinį karą ir tai žada naują pabėgėlių ir nelegalių migrantų srautą į tą pačią Europą. Į JAV/NATO agresijų prieš Jugoslaviją, Iraką, Afganistaną, Siriją, Libiją aukų ir pabėgėlių srautą dabar įsijungė ir ukrainiečiai, kurie, po 25 metus vykdyto smegenų plovimo, užmiršo, kad yra etniniai rusai. Papildomi milijonai pabėgėlių ir nelegalių migrantų Europai. Ne JAV, kurios inicijavo brolžudišką karą Europos centre esančioje Ukrainoje, o Europos Sąjungos šalims, pirmiausiai naujosioms JAV kolonijoms, Vakarų ir Rytų Europos proamerikietiškų klikų valdomoms bevalėms šalims, JAV globalistų vasalėms.
Viso pasaulio, ir Lietuvos tame tarpe, liberalai, kariaujantys JAV informacinio karo prieš Rusiją fronte, mėgsta vartoti savo rusofobinėje retorikoje prasimanymus ir nuvalkiotus stereotipus, tokius kaip „Rusija – tautų kalėjimas“. Jiems reikėtų atidžiau pastudijuoti Vakarų kolonializmo istoriją ir taps aišku – jeigu Rusija yra tautų kalėjimas, tai Vakarai yra tautų kapinės.
Kokia yra ir kokia turėtų būti Lietuvos pozicija šiuo klausimu? Kaip apsisaugoti mūsų šalies gyventojus nuo “skėrių antplūdžio”?
Oficiali statistika – Lietuvos, Eurostato, JTO, – rodo, kad Lietuva yra sparčiausiai nykstanti ir labiausiai emigruojanti valstybė Europoje. Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 metų iš Lietuvos išvyko apie 800 000 tautiečių ir iš 3,7 milijono mūsų beliko tik 2,9 mln tik per 25 metus demokratijos ir nepriklausomybės, kurios, jeigu tikėti aršiais Sąjūdžio laikų rusofobais, pagal apibrėžimą turėjo gyventojų skaičių padidinti, kadangi savaime yra rojus. Kažkas su žadėta 1990 metais demokratijos laime įvyko ne taip ir neoficialūs šaltiniai teigia, kad gyventojų nuostoliai Marijos žemėje yra žymiai didesni. Nepriklausomybė ir demokratija Lietuvoje, kaip teigia konservatoriai ir liberalai, yra, o milijonas gyventojų pabėgo ir tokios laimės nenori?…
Lietuva po 1990 metų patyrė visas būdingas JAV/NATO invazijoms į trečiąsias šalis pasekmes – ekonominis nuosmūkis, deindustrializacija, pramonės ir žemės ūkio privatizacijos sąlygotas masinis nedarbas, socialinė atskirtis, skurdas, pragyvenimo lygio staigus kritimas, demografinė duobė, piliečių beteisiškumas, mažiausias Europoje darbo užmokestis ir socialinės išmokos, perspektyvų nebuvimas gimtinėje, neviltis, masinė emigracija.
Lietuvos emigrantai iš Lietuvos gelbėjosi trimis etapais:
1) tarybinis, dažniausiai nelegalus ir neretai teroristinis, kai norėdami patekti į išsvajotas JAV Brazinskai užgrobė keleivinį lėktuvą ir nužudė niekuo dėtus žmones;
2) 1990 – 2004 metų migracija, irgi dažnai nelegali;
3) po 2004 metų įstojimo į Europos sąjungą. Ypatingą mąstą masinė emigracija įgavo po 2004 metų, kuomet vidutiniškai iš Lietuvos išvykdavo apie 40 tūkstančių gyventojų.
2008 metų rinkimų į Seimą metu konservatoriai ir liberalai, ištikimiausi JAV liokajai ir nesutaikomi rusofobai, savo rinkiminėse programose guldė pažadus, jog jie, iniciatyvūs ir modernūs verslininkai, efektyvūs menedžeriai, sukurs tautiečiams virš 100 000 naujų darbo vietų. 2010 metais bedarbių Lietuvoje skaičius viršijo 330 000 , o emigrantų skaičius sumušė visų laikų rekordus – išvyko 84 tūkstančiai viltį praradusių tautiečių! Jeigu konservatoriai ir liberalai žada pagerėjimą – gelbėkitės, kas gali. Maža to, valdantieji sumažino darbo užmokestį, socialinę paramą, padidino prekių ir paslaugų kainas, įvedė daugybę mokamų viešųjų paslaugų, komercializavo sveikatos apsaugą, todėl nenuostabu, kad visuotinio skurdo fone išdygo papildomi dar 300 liberalių, ciniškų, vietinio išpilstymo milijonierių. Dabar Lietuvoje net 80 procentų šeimų aplinkoje yra emigrantų, 30 procentų iš kurių jau neplanuoja grįžti į Tėvynę, absoliuti dalis emigrantų yra 20-35 metų amžiaus, tai yra, pati darbingiausia ir kūrybingiausia Lietuvos dalis, kuri gimdo, augina vaikus, tai yra, Lietuvos ateitį. Jų sukurti pridėtinė vertė ir mokesčiai tenka užsienio valstybėms, o ne Lietuvai, o vaikai dažnai jau nekalba lietuviškai.
Bet koks bandymas valdantiesiems konservatoriams, liberalams pasakyti, kad tokie emigracijos kokybiniai ir kiekybiniai rodikliai Lietuvai yra katastrofa, blogis, reiškia automatinį tokią poziciją sakančiojo įrašymą į Tėvynės priešų ir Kremliaus agentų sąrašą. Istorikas Liudas Truska, – jis gi istorikas kaip ne kaip, savo darbą žino, – palygino emigracijos mąstus ir pažymėjo, kad tokio mąsto emigracijos Lietuvoje nebuvo net tarpukario Lietuvos laikais, ir šį reiškinį pavadino „masine evakuacija“. Ir susilaukė nuožmaus „patriotų“ puolimo, kad žinotų, jog jo mokslininko kompetencija ir laipsnis nesuteikia jam teisės sakyti valdančiajam fašistiniam elitui nemalonią tiesą.
Tačiau kalbėti apie šią archiaktualią problemą reikia, jeigu norime suvokti realią padėtį objektyviai, o ne propagandinių štampų irracionalioje tikrovėje. Ir kalbėti reikia dabar, kol dar yra laiko – jau reikia rėkti, kiek yra jėgų, ant kiekvieno gatvės kampo. Vaikų atiminėjimas iš šeimų yra tos pačios – JAV okupacijos – problemos kita pusė, kuri vienodai, šalia nelegalios imigracijos, privačios nuosavybės ir tradicinės šeimos institutų naikinimo, griauna šalių valstybingumą.
Vienok, masinė emigracija iš Lietuvos yra neginčijamas požymis, jog socialinė-ekonominė padėtis šalyje yra bloga, neigiami migracijos procesai kelia problemas nacionalinėje darbo rinkoje, trūksta kvalifikuotų specialistų, atsiranda nelegali imigracija. Aukštos kvalifikacijos darbuotojų emigracija kelia grėsmę nacionalinės ekonomikos, žinių ekonomikos, kurios pagrindas yra inovacijos ir aukštos technologijos, vystymuisi ir tai gresia Lietuvai tapti tik užsienio prekių vartojimo ir smulkių paslaugų teikimo šalimi. Priimant sprendimą išvykti lemia negatyvi profesinė patirtis Tėvynėje, kadangi šalis nėra suinteresuota išsaugoti savo specialistus, nesudaro sąlygų karjerai ir profesiniam augimui, o žemas darbo apmokėjimo lygis neužtikrina pakankamo gyvenimo lygio.
Valstybė vykdo skatinančią, o ne ribojančią emigraciją politiką, ir čia labai ciniškai skamba politikų pasisakymai ir oficialios žiniasklaidos platinamos optimistinės istorijos, kaip gerai yra emigracijoje, kad emigracija yra puikių perspektyvų, geros darbo ir emocinės patirties šaltinis, o emigrantai anksčiau ar vėliau grįš namo.
Lietuva neturi aiškiai apibrėžtos migracijos politikos. Migracijos srityje Lietuvai būtina paruošti moksliškai pagrįstą, aiškią strategiją, kurioje būtų atsižvelgta į šalies geopolitinius, ekonominius, demografinius nacionalinius interesus, įgyvendinti kompleksą priemonių darbo rinkoje, švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos srityje, kurios sumažintų socialinę-ekonominę diferenciaciją visuomenėje. Ir visos šitos priemonės turi būti nukreiptos į emigracijos mažinimą, ribojimą, reemigracijos skatinimą. Yra visiškai netoleruotina padėtis, kuomet absoliuti dauguma aukštųjų ir specialiųjų mokyklų absolventų, baigę brangiai apmokamas studijas, turi tik vieną įmanomą pasiūlymą – bedarbio pažymėjimas Užimtumo tarnyboje arba bilietas į užsienį.
Darbingiausios šalies gyventojų dalies masinis išvykimas, laimės ieškojimas už valstybės ribų jau savaime yra grėsmė šalies valstybingumui, nacionaliniams interesams. Susidaro uždaras ratas – nėra gyventojų, kadangi nėra darbo, nėra darbo, kadangi nėra įmonių, nėra įmonių, kadangi nėra investicijų ir vartojimo rinkos, nėra gyventojų, – kurį būtina nutraukti. Nuolatinis valdžios skolinimasis iš užsienio fondų vien tik tam, kad atiduoti anksčiau paimtas kreditus, o ne kurti nacionalines užimtumo programas, Lietuvai gręsia Graikijos ekscesu.
Valdžios vykdoma darbo rinkos liberalizavimo politika tik paskatino emigraciją, kadangi mažiausiai ES apmokamo lietuvio darbininko beteisė padėtis prieš visagalį darbdavį, darbdavio nepagarba darbuotojui ir taip yra viena iš pagrindinių darbo jėgos migracijos priežasčių.
Senoji Europos Sąjunga dabar bando sušvelninti savo pačios šimtmečiais vykdytos kolonijinės politikos nelegalios imigracijos bumerango smūgį, padalindama jį naujosioms savo narėms. Lietuva turėtų užimti principingą poziciją, orientuotą į savo nacionalinių interesų apsaugą, o būtent, siekti Europos Sąjungoje atsisakyti agresyvios politikos aplinkinių šalių adresu, nutraukti ypatingai nenaudingą Europos Sąjungai ir Lietuvai ekonominio karo prieš Rusiją praktiką, normalizuoti santykius su kaimynais JTO Statute, Helsinkio deklaracijoje įtvirtintų principų – nesikišimo į šalių vidaus reikalus, savitarpio pagalbos, abipusės pagarbos, bendradarbiavimo ir ekonominės naudos, atsisakymo ginčus spręsti karine jėga ar grasinimo panaudoti jėgą būdu, laisvos prekybos, – pagrindu.
Nelegali migracija yra pasekmė, priežastis yra JAV/NATO agresijos visame pasaulyje ir grobikiška Vakarų kolonijinė užsienio politika, militaristinė ekspansija.
Šalinti būtina priežastį, o ne eskaluoti neigiamas pasekmes. Globalizacijos pagrindiniai veiksniai yra JAV globalinis dominavimas, neokolonijinė ekspansija, NATO militaristinė destabilizuojanti veiklas ir liberalizmas. Būtent liberalizmas griauna esminius nacionalinių valstybių institutus – šeimą, bendruomenę, valstybę, būtent liberalizmas isteriškai plyšaudamas apie socializmo, komunizmo baisumus, raudonąjį pavojų anihiliuoja nacionalinių valstybių pagrindines funkcijas – vykdyti teisingumą šalies viduje ir mobilizuoti tautą gynybai nuo išorės priešų. Tik stipri ir teisinga valstybė gali vienyti savo piliečius kovai už savo ateitį. Konservatorių, liberalų korumpuota, savanaudiška, prichvatizuota valstybė gali gimdyti tik savivalę, klaninius interesus, totalinę korupciją, demagogiją, terorą, “demokratų” diktatūrą, kurie savaime sukelia visų karo prieš visus, nežabotos konkurencijos, kurioje negalioja jokie etniniai, etiniai principai, būsena. Tokia valstybė yra liberalizmo erozijos pažeista, silpna ir negali organizuoti efektyvios gynybos nuo išorės priešų būtent todėl, kad negali vykdyti teisingumo, nes yra pajungta atskirų individų savanaudiškų interesų aptarnavimui.
Nuo nelegalios migracijos, kaip ir nuo bet kurios išorės grėsmės, apginti gali tik piliečiai, suvienyti stiprios ir teisingos valdžios, kuriai yra svetimas neoliberalizmas ir urvinis nacionalizmas.
Ateityje fašistai save vadins liberalais, demokratais ir nacionalistais. Panašu, kad ateitis jau atėjo.
Tokios mintys kilo atsitiktinai paklausius “Nacionalinio susivienijimo” sinicų čiulbėjimųą ir V.Radžvilo grūmojimų komunistams, socialistams, pabėgėliams ir pan. Komunistai buvo nepalyginamai sąžiningesni už liberalus ir nacius. Jie sakė ir darė, atvirai deklaravo prieš ką kovoja ir už kieno , darbo žmonių, interesus aukojasi. Todėl po savęs paliko tiek, kad konservatoriai,liberalai net per 30 metų nesugebėjo visko išvogti, nors labai stengėsi, iš kailio nėrėsi “nusipelnę gyventi geriau”. Ar pavyks šiems “patriotams” pasisavinti viską, parduoti paskutinius tautos nacionalinius interesus manais į europietiškas LGBT vertybes, priklausys nuo to, ar su tuo sutiks tauta. 1990 metais tauta tylėjo ir rezultatai jau grasina išnykimu tautai.
Ką paliksite jūs, ponai liberalai, nacionalistai “Europos gelbėtojai”?…
Kai nykštukai visais būdais siekia iš žmonių atminties ištrinti prisiminimus, kad dar visai neseniai čia gyveno laisvų milžinų tauta, yra sunku patikėti šviesia ateitimi.
Lietuvos sisteminė melo propagandos mašina, valatkodelfinės masinės dezinformacijos, lietuvių sąmonės kolonizavimo feikinių žinių kūrimo priemonės kasdien kursto militaristinę psichozę, tautinę nesantaiką, kaitina karo su Rusiją nuotaikas, isteriškai plyšauja “Rusai puola!”, siekdami karo propagandos triukšme paslėpti realią, jau įvykusią Lietuvos okupaciją, kurią įvykdė JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja.
Šią Lietuvos okupaciją nuosekliai, atvirai, ciniškai jau 30 metų vykdo JAV marionetinė valdžia, po Sąjūdžio Lietuvoje valdžią uzurpavusi landsbergistų chunta – konservatoriai, liberalai, jų klonai įvairios fašistinės, “patriotinės”, jaunimo, šaulių, savanorių organizacijos.
Landsbergistų chuntos egzistencinė prasmė yra paslėpti JAV okupacijos faktą ir atimti iš lietuvių tautos valią priešintis Vakarų kolonizatoriams. Žinoma, landsbergistų kita šios antiliaudinės veiklos prasmė yra gauti kuo daugiau pelno iš Lietuvos, lietuvių tautos nacionalinių interesų išdavystės verslo plano. Ir jiems sekasi. Jau tik aklas ir tinginys nemato, kad Lietuvoje, skambant valdančiosios landsbergistų chuntos kanarėlių odėms apie Lietuvos “pasiekimus”, “pergales”, “progresą”, yra didžiausias Europos Sąjungoje skurdas, mažiausi atlyginimai, socialinės išmokos, pensijos, sparčiausiai nyksta gyventojų skaičius, vyksta masinė emigracija, depopuliacija, deindustrializacija, šalyje masinė korupcija, teisinė savivalė, žmogaus teisių pažeidimai, politinės baudžiamosios bylos, represijos, susidorojimai su kitaminčiais, žodžio, spaudos, nuomonės, informacijos laisvių pažeidimai, persekiojimai, liberalų ir “patriotų” diktatūra.
Kai šalį valdo landsbergistų melas ir teroras, padėtis šalyje blogėja ir tai rodo elementari statistinė analizė.
Be visų kitų neigiamų Lietuvos socialinių, demografinių, ekonominių rodiklių, kurių antirekordus Lietuva pasiekė per paskutinius 30 metų valdant landsbergistų chuntai, Lietuva pasiekė ir dar vieną antirekordą – Lietuvoje yra kalinama daugiausiai kalinių iš visų Europos Sąjungos šalių.
Tokia ta landsberginės chuntos valdymo esmė – totalinis melas ir totalinis teroras. Kai šalyje yra masiškai uždarinėjamos mokyklos, kalinių skaičius tokioje šalyje auga, teigė Otto fon Bismarkas. Lietuva , valdoma landsberginės chuntos, šį hipotetinį teiginį įgyvendino sėkmingai. Kuo daugiau šalyje teisininkų, tuo mažiau joje teisingumo, sako politinio kalinio Algirdo Paleckio įkalinimo faktas, Povilo Masilionio nuosprendis politinio susidorojimo su knygų leidėju baudžiamojoje byloje.
Kai balsuosi rinkimuose, lietuvi, neužmiršk –
Rusijos žinių agentūros “Sputnik” duomenimis, Lietuva pagal kalinių skaičių 100 000 gyventojų užima neginčijamo lyderio pozicijas. Nuo čempiono pagal represijų aukų skaičių nedaug atsilieka kitos rusofobiškiausios JAV kolonijos Europoje – Čekija, Estija, Latvija, Lenkija ir kt. Seniai pastebėta – genetinė gyvuliška rusofobija labai kenkia ne tik psichinei sveikatai, bet ir tiesiogiai blogina rusobiškai nusiteikusių šalių gyventojų fizinę sveikatą, materialinę gerovę, tiesiog naikina tų šalių gyventojus. Rusofobija yra blogai, rusofobija – kenkia sveikatai. Mesk, lietuvi, labdsberginės chuntos tau primestus kenksmingus įpročius, gyvenk sveikai, pasakyk landsbergizmui NE, mesk landsbergistus iš valdžios į istorijos sąvartyną.
Remiantis Europos statistikos agentūros „Eurostat“ pranešimu spaudai, Estija bendroje namų valdų išlaidų struktūroje didžiausia santykinė dalis išlaidų tenka …. alkoholiui. Remiantis paskelbtais Eurostato duomenimis, Europos namų ūkiai 2017 m. alkoholinių gėrimų įsigyjimui išleido daugiau kaip 130 milijardų eurų.
„Estijos namų ūkiai alkoholiui išleidžia vidutiniškai 5,2% savo pajamų, o tai yra didžiausias rodiklis ES. Latvija užėmė antrą vietą (4,9%), o Lietuva užtikrintai laikosi trečioje vietoje (4%) srityje, kur ilgą laiką pirmavo. Toliau seka Lenkija – 3,5%, Čekijos Respublika – 3,3%, Vengrija – 3% ir Suomija – 2,8%. Mažiausiai leido pinigų alkoholiui Ispanijos (0,8%), Italijos, Graikijos (0,9%) ir Nyderlandų (1,2%) “, – teigia statistikos agentūra.
Yra manoma, jeigu šalies gyventojai išleidžia maistui daugiau nei 13 procentų savo pajamų, tokia valstybė yra skurdo valstybė.
Pažiūrime, ką nuveikė ir kiek pasiekė dešinieji landsberginiai “efektyvūs” menedžeriai, ekonomikos guru, krizių suvaldytojai per savo 30 metų JAV globalizmo tarnyboje naikinant Lietuvą. Tai reikia žinoti, kai visokie nausėdos, šimonytės, maldeikienės, kubiliai, kreiviai, masiuliai, šimašiai, zuokai vėl lenda į prezidentų, merų ir kitus renkamus organus, brukasi vėl prie valdžios lovio.
Buvo laikai , kai valdžia priklausė tautai ir valdžia dirbo tik tautos labui.
Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal, sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų.
Tarybiniai mokslo metai visoje TSRS oficialiai baigdavos gegužės 31 d., bet iš tiesų gegužės 25-ą d. Visada džiaugsmingai – vasara prieš akis! Prasidėdavo mokslo metai rugsėjo 1 d.. Visi moksleiviai labai džiaugdavosi vėl – 3 vasaros atostogų mėnesiai spėdavo nusibosti visiems.
Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas.
Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį.
Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos neužsirakindavo niekada.
Mes gėrėm vandenį iš vandens kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių.
Niekam negalėjo šauti į galvą važinėti dviračiu su šalmu. Siaubas!
Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavome, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą.
Tą dieną įvyko didžiausia Žemės istorijoje technogeninė katastrofa – Černobylio atominės elektrinės avarija. Sprogimas Černobylio AE vienaip ar kitaip palietė daugumą Tarybų Sąjungos piliečių, sudavė Tarybų Sąjungos, galingiausios pasaulyje socialistinės darbo žmonių valstybės, pamatams galingą smūgį, sudrebino visą pasaulį.
