1940 metų liepos 14-15 dienomis Lietuvoje įvyko rinkimai į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimuose į Seimą dalyvavo 96 procentai turinčių balso teisę Lietuvos gyventojų, kiekvienas Lietuvos pilietis į rinkimus privalėjo ateiti su piliečio pasu, kur buvo dedamas spaudas, patvirtinantis, kad minėtas Lietuvos pilietis išreiškė savo valia balsuodamas., Ne koks nors ten lipdukas “Aš balsavau” prie alaus butelio ar Maksimos skalbimo miltelių, kaip tai buvo 2004 metais, bet tikras spaudas Lietuvos piliečio pagrindiniame asmens dokumente.
Dar 1940 metų vasarą Lietuvoje buvo numatyta surengti visuotinius rinkimus į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimai buvo rengiami ne todėl, kad Baltijos šalyse buvo, kaip dabar mėgsta trimituoti JAV 5 kolona, visokie konservatorių, liberalų kontroliuojami ir JAV doleriais apmokami “mokslininkai”, žurnalistai, politologai ar šiaip JAV naudingi “patriotai”, dislokuotas ribotas Tarybų Sąjungos Raudonosios armijos kontingentas. Tiesiog baigėsi 1936 metais nedemokratiškai išrinkto A.Smetonos rankiniu būdu valdomo buržuazinio Seimo kadencija.
Su Gegužės 1-ąja – visų darbo žmonių solidarumo švente!
Tarybinių darbo žmonių šventinė Gegužės 1-osios demonstracija Tarybų Sąjungoje, Maskvoje.
1889 metais Jungtinių Amerikos Valstijų policija Čikagoje žiauriai susidorojo su taikia darbininkų demonstracija, kurios dalyviai, kapitalistų žiauriai išnaudojami darbininkai reikalavo tik apriboti darbdavių godumą ir įvesti 8 valandų darbo dieną. Šiam brutaliam kapitalistų išpuoliui prieš darbo klasę paminėti kasmet yra švenčiama Gegužės 1–oji – Tarptautine darbininkų solidarumo diena. Šiandien liberalūs istorijos klastotojai su miela šypsena pasakoja, kad šis darbo žmonių kraujų iškovotas laimėjimas yra ne kas kita, o kapitalistinės liberalios demokratijos humanizmo dar vienas pasiekimas. Ir tai yra dar vienas įžūlių liberalių sukčių melas.
Tik po Spalio socialistinės revoliucijos pergalės Rusijoje ir Tarybų Sąjungai tapus galinga darbo žmonių valstybe darbo žmonių teisės buvo įteisintos socialistiniais įstatymais, darbo žmonių teisės buvo ginamos visa tarybinės valstybės galia. Ir viso pasaulio kapitalistai buvo priversti gerbti darbo žmonių teises, apriboti kapitalo savivalę, o parazitinė buržujų klasė buvo priversta dalintis pelnu su pridetinės vertės tikraisiais kūrėjais samdomais darbuotojais, kadangi priešingu atveju, kaip parodė Tarybų Sąjungos pavyzdys, kapitalas galėjo prarasti viską.
Tik Tarybų Sąjungoje, kitose socialistinėse valstybėse darbo žmonių teisės buvo įteisintos ir įstatymo griežtai saugomos valstybės mąstu, tai buvo darbo žmonių valstybės vidaus oficiali politika, konstitucinė norma, draudžianti ir panaikinanti žmogaus išnaudojimą vardan pelno, darbo žmonių teisės buvo privalomai besąlygiškai vykdytinos visiems darbdaviams ir neleidžianti riboti įstatymu įtvirtintų darbo žmonių teisių jokiu būdu.
1870 m. balandžio 22 d. gimė Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) (1870-04-22 – 1924-01-21) – proletarinės revoliucijos, darbo žmonių valstybės teoretikas ir praktikas, valstybės veikėjas, žymiausias 20-ojo amžiaus politikas, Visos Rusijos komunistų (bolševikų) partijos ir pirmosios žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybės, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS), įkūrėjas.
Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) gimė 1870 m. balandžio 22 d. carinės Rusijos Simbirsko mieste (dabar Uljanovskas). Be Volodios šeimoje augo dar penki vaikai. Mokėsi Simbirsko gimnazijoje. 1887 m. gegužės mėn. jo vyresnysis brolis Aleksandras buvo nubaustas mirties bausme už dalyvavimą sąmoksle, kurio tikslas buvo fiziškai sunaikinti Rusijos carą Aleksandrą III. Po trumpo studijų Kazanės universitete laikotarpio Volodia buvo pašalintas iš universiteto dėl dalyvavimo studentų judėjime, Kazanės universitete veikusiame pogrindyje marksistų ratelio veikloje.
1893 m. Sankt Peterburge V.Uljanovas užsiima publicistika, studijuoja socialdemokratijos istoriją, teoriją ir praktiką, nagrinėja politinės ekonomikos klausimus. 1895 m. išvyko į užsienį. Grįžęs iš Vakarų Europos įsteigė partiją pavadinimu “Kovos už darbo klasės išlaisvinimą sąjunga“. Caro slaptosios tarnybos (ochrankės) buvo suimtas ir išsiųstas į tremtį Jenisejaus gubernijoje. Tremtyje Vladimiras Iljičius susituokė su Nadežda Konstantinovna Krupskaja. Būdamas tremtyje parašė daugelį savo politinių ir publicistinių darbų, kurių pagrindinės temos buvo materialistinė filosofija, socialistinės revoliucijos teorija ir praktika, socializmo ir komunizmo idėjų realizavimas praktikoje, socializmo politinė ekonomija.
Pasibaigus tremties laikui 1900 m. V.Leninas apsigyveno Pskove. Kartu su kitais bendraminčiais įsteigė ir leido laikraštį „Iskra“ (rus., kibirkštis), žurnalą „Zaria“ (rus., aušra). Leninas buvo vienas iš Rusijos socialdemokratų darbo partijos (RSDDP) antrojo suvažiavimo organizatorių, parengė suvažiavimo darbotvarkę, būsimosios marksistinės partijos įstatus, suformulavo naujai proletarinei partijai tikslus – įvykdžius socialistinę revoliuciją sukurti naują darbo žmonių visuomenę.
1905 – 1907 m.m. revoliucijos Rusijoje metu Leninas buvo Šveicarijoje. Po nesėkme pasibaigusios revoliucijos dauguma partijos narių buvo suimti, vadovavimas partijai perėjo V.Leninui. Po trečiojo RSDDP suvažiavimo jis organizavo pilietinio nepaklusnumo akcijas, manifestacijas, mitingus, sukilimus, demonstracijas visoje Rusijoje. Nežiūrint į tai, kad gruodžio mėnesio sukilimas buvo numalšintas itin žiauriai, revoliucinės veiklos neatsisakė, rašo naujus darbus, leidžia laikraštį “Pravda” (rus., tiesa), telkia revoliucines partijas ir organizacijas. Tuo laikotarpiu jam teko daug keliauti, gyventi emigracijoje.
1917 metais vasario mėnesį Rusijos imperijoje buvo įvykdyta liberali buržuazinė revoliucija, provakarietiškos Rusijos liberalų partijos privertė Rusijos carą Nikolajų II atsisakyti sosto ir panaikino 300 metus Rusiją valdžiusią Romanovų dinastijos monarchiją. Carą Rusijoje nuvertė ne bolševikai, carą nuvertė kompradorinis Rusijos elitas, Vakarams parsidavę liberalai. Po vasario revoliucijos 1917 m. Leninas grįžo į Rusiją ir paskelbė taip vadinamas Balandžio tezes, kuriose teoriškai pagrindžia proletarinės socialistinės revoliucijos Rusijoje būtinybę ir neišvengiamumą. Maža to, paneigia K.Markso teiginį, kad proletarinė revoliucija turi galimybę išgyventi tik tuo atveju, jeigu darbo žmonės sukils visame pasaulyje ir nuvers kapitalo diktatūras. K.Markso nuomone, tokia revoliucija gali kilti ir sėkmingai vystytis tik pramoninėse Vakarų valstybėse, kur yra išsvysčiusios darbo jėgos, aktyviai veikia darbo žmonių profesinės sąjungos, yra susiformavusios darbo žmonių organizacijos, aukštas darbp žmonių klasinis sąmoningumas. V.Leninas iškelią idėją, kad proletarinė revoliucija yra galima vienoje atskiroje šalyje, net ir tokioje agrarinėje, pramonės išsivystymo požiuriu atsilikusioje valstybėje , kaip Rusijos imperija.
Leninas įgyvendina paties sukurtą proletariato revoliucijos planą, vadovauja sukilimui prieš buržuazinę Kerenskio vyriausybę. Kerenskio valdžia išleidžia įsakymą Leniną suimti, dėl ko jis pasitraukia į pogrindį. Liaudies deputatų tarybų suvažiavime V.Leninas išrenkamas naujos darbo žmonių vyriausybės vadovu, Liaudies komisarų tarybos pirmininku. Jis vadovauja Tarybos posėdžiams ir susirinkimams.
Po 1917 m. Spalio socialistinės revoliucijos tik gimusios proletariato valstybės V.Lenino vadovaujama vyriausybė, siekdama išgyventi ir apsiginti nuo žymiai gausesnių Vakarų kapitalo priešiškų valstybių koalicijos grėsmės, buvo priversta imtis radikalių, labai nepopuliarių, tačiau gyvybiškai būtinų priemonių – buvo priversta sudaryti žeminančią taikos sutartį su kaizerine Vokietija, pripažino Suomijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos nepriklausomybes, kurios tapo Vakarų kapitalo buržuazinėmis valstybėmis, Vakarų kolonijomis, kurias valdė marionetiniai Anglijai bei Prancūzijai pavaldūs antiliaudiniai režimai, kurie labai greitai, po 1926 metais įvykdytų karinių perversmų tapo atvirais fašistiniais, prieš Rusiją kovojančiais dariniais.
Revoliucija tik tada yra ko nors verta, jeigu ji moka apsiginti, teigė V.Leninas. Nuolatinės Vakarų kapitalo intervencijos prieš tarybinę Rusiją grėsmės akivaizdoje proletarinė vyriausybė imasi būtinų savigynos nuo tuometinės NATO agresijos veiksmų. Paskelbiama visiems darbo žmonėms, kapitalo tironijos aukoms suprantama ir priimtina programa – visa valdžia darbo žmonių Taryboms, taika tautoms, gamyklos darbininkams, žemė valstiečiams, laisvė darbo žmonėms, buvo įkūrta Darbo žmonių ir valstiečių Raudonoji armija, įsteigtas Trečiąsis komunistinis internacionalas (Kominternas). Visas Vakarų kapitalistinis pasaulis, imperialistai, kolonizatoriai, agresoriai, interventai – JAV, Anglija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Lenkija, Rumunija, Vengrija ir kitos, – metė visus savo turimus išteklius, armijas, kapitalus, kad sunaikinti pirmąją pasaulio istorijoje proletarinę valstybę, pavergti išsivadavusius iš kapitalo tironijos darbo žmones, kolonizuoti tik gimusią darbo žmonių valstybę Tarybinę Rusiją. Jungtinės globalaus Vakarų kapitalo karinės pajėgos nuo Lenkijos iki Vladivostoko, nuo Krymo iki Murmansko puolė tarybinę Rusiją, šalyje kilo žiaurus Pilietinis karas su minėtų šalių remiamais baltagvardiečiais, šalyje vyravo suirutė, badas, savivalė.
Pirmoji pasaulyje tarybų socialistinė respublika Rusija, vadovaujama V.Lenino, itin daug aukų pareikalavusioje žūtbūtinėje dvikovoje su Vakarų kolonizatoriaiss sunkiai, tačiau sėkmingai atrėmė Vakarų imperialistinių šalių-tarptautinių karo nusikaltėlių masinę agresiją ir išvijo kapitalistų samdinių ordas iš šalies. Milžiniškų aukų ir titaniškų pastangų kaina socializmas įrodė savo gyvybingumą ir pranašumą prieš nusikalstamą parazitinį kapitalizmą. Ypatingai sunki padėtis šalyje, nepaprastai sudėtingi laikai, žmonijos istorijoje neturinčios precedento naujos valstybės išlikimas reikalavo išskirtinių, nestandartinių sprendimų. Vakarų šalių intervencijos ir Pilietinio karo metu veikusi karinio komunizmo politika atliko savo istorinį vaidmenį ir sunkiai iškovotos taikos metui ši politika jau netiko. Leninas šią politiką keičia į Naująją ekonominę politiką (NEP‘ą), kurios tikslas liaudies ūkio atgaivinimas, vystymasis, augimas, socialistinės ekonomikos pajungimas darbo žmonių poreikių tenkinimui.
V.Lenino iniciatyva 1922 m. gruodžio 29 d. įkūriama pirmoji žmonijos istorijoje darbo žmonių socialistinė valstybė – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, TSRS, kurią tuo metu sudarė Rusijos Tarybų Federatyvinė Socialistinė Respublika, Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika, Ukrainos Tarybų Socialistinė Respublika ir Užkaukazės Tarybų Federatyvinė Socialistinė Respublika.
1923 m. V.Leninas parašė savo paskutinius darbus: “Dėl kooperacijos”, “Kaip mes turėtume pertvarkyti Rabkriną”, (rus., Rabkrin – darbininkų ir valstiečių inspekcija) “Geriau mažiau, bet geriau”, kuriuose pristato savo viziją į Tarybų valstybės ekonominę politiką ir siūlo priemones, kaip pagerinti valstybės valdymo aparato ir komunistų partijos darbą naujomis sąlygomis. Tuo laikotarpiu jo sveikata smarkiai pablogėjo … Po sunkios ligos Vladimiras Iljičius Leninas mirė 1924 m. sausio 21 d. Gorkų rezidencijoje Maskvos srityje.
Faktai iš Lenino gyvenimo
Šiuo metu, po daugybėje pasaulio šalių JAV-NATO tarptautinių ir karo nusikaltėlių organizuotų ir įvykdytų buržuazinių nacionalistinių kontrrevoliucijų, Vakarų kapitalistai, siekdami išsaugoti savo tironiją, kapitalo parazitinę diktatūrą, savo privilegijas, nusikalstamo darbo žmonių išnaudojimo būdu įgytus turtus, išvystė neregėto mąsto antitarybinę agitaciją, antisocialistinę propagandą – kapitalistai labai bijo prarasti savo nusikalstamų liberalių kolonijų kontrolę dar kartą. Todėl vėl metė milžiniškus resursus tam, kad pavergti žmonių masinę sąmonę, kolonizuoti žmonių smegenis ir žmonės niekada nesvajotų gyventi laisvai, be parazitų buržujų, kapitalistų išnaudojimo, armijos samdomų vakarų propagandos samdinių dieną naktį kurpia klastotes, prasimanymus apie tarybų valdžią, socializmą, socialistinę ekonomiką, darbo žmonių socialinės, turtinės lygybės idėjas. Šioje informacinio karo prieš darbo žmonių valdžios idėją fronte, savaime suprantama, Vakarų kapitalo apmokami samdiniai daugiausiai dėmesio skiria socializmo idėjų realizavimo ryškiausių istorinių asmenybių, kurių centre stovi Vladimiras Leninas, diskreditacijai. Vladimiras Leninas ir jo palikimas šiuo metu yra pateikiamas itin prieštaringai – nuo nevaldomos gyvuliškos kapitalistų neapykantos šiai neginčijamai ryškiai istorinei asmenybei iki marksistų beatodairiško susižavėjimo jo revoliucine veikla, energija, neeiliniu protu.
Vakarų imperialistai negali pripažinti savo ideologinio pralaimėjimo visuotinės žmonių lygybės socialistinei idėjai, negali susitaikyti su tokia realia grėsme kapitalistų parazitiniam privilegijuotam statusui kaip socializmas, todėl metė armijas liberalių istorijos klastotojų ir nesuskaičiuojamus milijardus pinigų, kad diskredituoti socializmą, darbo žmonių valstybės idėją, ir ypatingai socialistinio judėjimo lyderius. Labiausiai visoje žmonijos istorijoje liberalių klastotojų yra šmeižiamos tokios ryškios istorinės asmenybės kaip TSRS vadovai V.Leninas ir J.Stalinas, kurių pasiaukojamas titaniškas darbas iš esmės nulėmė visą 20 amžiaus istorinį turinį.
Uljanovas – vienas iš nedaugelio 20 amžiaus žymiausių politikų, kuris niekada neturėjo parašęs autobiografijos. Archyvuose buvo aptiktas vos vieno popieriaus lapo apimties tekstas, kur Leninas bandė parašyti savo gyvenimo istoriją, bet tuo viskas ir baigėsi, jokio autobiografijos pratęsimo nebuvo.
Mėgstamas ir labai dažnai liberalių plunksnagraužių cituojamas, Leninui priskiriamas posakis “Bet kuri virėja gali valdyti valstybę” iš tiesų yra eilinis liberalų melas ir Leninas niekada to nėra sakęs. Ši klaidingai priskiriama jam frazė yra nevykusiai perfrazuota citata iš Vladimiro Majakovskio poemos „Vladimiras Iljičius Leninas“. Tikrovėje Leninas rašė: “Mes nesame utopistai. Mes žinome, kad paprastas juodadarbis ar virėja negali tuoj pat imtis valdyti valstybę… Mes reikalaujame, kad sąmoningi darbininkai ir kareiviai būtų mokomi valdyti valstybę ir pradėti juos mokyti būtina nedelsiant“.
V.I.Uljanovas būdamas 21 metų amžiaus tapo jauniausiu advokatu Rusijoje. Valdžia pašalino Leniną iš universiteto ir uždraudė studijuoti teisę kartu su kitais studentais įprastinių dieninių studijų programų forma. Todėl jam teko visą teisės studijų programą mokytis savarankiškai ir egzaminus laikyti eksternu. Egzaminus išlaikė puikiai.
V.Uljanovas buvo stačiatikių tikėjimo ir net susituokė bažnyčioje. Nedaug žmonių žino, kad Londone 1905 m. jis susitiko su šventiku Gaponu, liūdnai pagarsėjusiu 1905 metų revoliucijos, kurią žiauriai numalšino caro kazokai, provokatoriumi. Ir net padovanojo jam savo knygą su autografu.
Pirmosios darbo žmonių įkūrėjas V.Leninas sudrebino šimtmečiais egzistavusios išnaudotojiškos kapitalistinės, privačia gamybos priemonių nuosavybe grįstos parazitinės santvarkos pamatus ir visiems darbo žmonėms parodė, kad darbo žmonių išnaudojimu grįsta kapitalistinė visuomenė yra neteisinga, parazitinė, kad visuomeniniu darbu sukurtas produktas yra neteisingai nusavinimas privataus kapitalo sąvininkų pagal kapitalistų sukurtas taisykles, kurias išnaudotojų klasė nustato savo priimtais ir tik jiems naudingais įstatymais. Įstatymai yra ne kas kita, o išnaudotojų mažytės mažumos parazitinė valia, paversta įstatymu ir jėga primesta išnaudojamiems darbo žmonėms.
V.Lenino teoriškai ir praktiškai pagrįsta socialinė žmonių visuotinės lygybės visuomeninė politinė organizacija, socialistinė ekonomika be išnaudojimo, darbo žmonių teisių ir laisvių realios apsaugos sistemos, socializmas kaip idėja ne kartą įrodė savo gyvybingumą ir pranašumą prieš parazitinį nusikalstamą kapitalizmą, taip vadinamą liberalią demokratiją, laisvosios rinkos ekonomiką, sugebėjo per labai trumpą laiką tapti pažangiausia valstybe Žemėje, supervalstybe, atrėmė ne kartą viso Vakarų kapitalistinių šalių karines intervencijas, ekonomines blokadas, vakarų nuleistas geležines uždangas, informacines masines agresijas – Antantės bloko karinę invaziją Pilietinio karo metu, JAV, Anglijos, Prancūzijos ekonominius karus, Vakarų išauginto vieningos Europos nacizmo puolimą Didžiojo Tėvynės (II Pasaulinio) karo metu. Ir visada nugalėdavo.
Laikina kapitalizmo, globalaus liberalaus fašizmo restauracija 1990 metais yra laikina jau vien todėl, kad visų žmonių siekis yra Laisvė, kuri yra neįmanoma liberalaus melo, nacionalistinio, dešiniojo fašistinio teroro ir kapitalistinio išnaudojimo visuomenėje.
Mūsų reikalas teisus. Pergalė bus mūsų. Liberalus fašizmas nepraeis.
Straipsniu mėginama paprasčiau paaiškinti, kokie aitvarai suneša Lietuvos turtuolių dešimtukams ar šimtukams pinigus. Skaitmenų pateikta daugokai, tačiau jie tereiškia eurus ir darbo valandas. Tiems, kurie nemėgsta skaičių ir net paprasčiausių kapitalistinės politekonomikos formulių, siūloma paskaityti „Turniai lietuviai – ka yra“ *
Darbo žmonių išnaudojimą galima išreikšti procentais ir paprastai apskaičiuoti. Pakanka tiksliai žinoti, kiek valandų darbininkas dirba, kad „atsipirktų“ jam išmokamas atlyginimas – tai yra būtinasis darbas. Ir žinoti, kiek valandų darbininkas dirba, kad sukurtų pridėtinę vertę darbdaviui – tai yra pridedamasis darbas. Jų santykis ir yra išnaudojimo norma K.
Darbo eigoje atskirti juos vieną nuo kito nėra jokio reikalo. Pagal tvarkingas įmonės ataskaitas pasirinkus fiksuotą laikotarpį – dieną, savaitę, mėnesį ar metus – galima suskaičiuoti, kiek valandų tenka dirbti savo atlyginimui ir kiek darbo valandų tenka „kitiems reikalams“. „Kiti reikalai“ – tai pinigai amortizaciniams atskaitymams, atsiskaitymui su tiekėjais, darbui reikalingų priemonių pirkimui, kreditų gražinimui ir, žinoma, pelnas. Šioje vietoje būtina „įsikalti“ į galvą, kad visus tam reikalingus pinigus uždirba darbininkas per savo darbo valandas. Taip pat būtina atsižvelgti, kad šiuolaikinė ekonomika yra globali. Tai reiškia, kad Nigerijos šachtininkų ar Bangladešo siuvėjų sukurto pelno (pridėtinės vertės) trupiniai nubyra ir smulkiems Lietuvos „darbdaviams“.
Žinoma, tikriems išnaudojimo mąstams Lietuvoje nustatyti reikalingi tikslūs viešai skelbiami duomenys. Tačiau patikimus skaičius rasti nelengva, nes finansinėse didesnių įmonių ataskaitose daugelis svarbių rodiklių tiesiog neskelbiami, jei ir suskaičiuojami. Ir suprantama kodėl – kapitalistams ar jų valdomai valstybei visiškai nerūpi, pvz., kokioje „Achemoje“ ar jūrų uosto terminaluose tūkstančius procentų pasiekiančios darbininkų išnaudojimo normos. Svarbiausia – pelnas!
Europos Sąjungos paskelbtoje Lietuvos darbo rinkos rodiklių lentelėje yra duomenys apie 2017 metus. Pagal Lietuvos institucijų pateiktus skaičius, ten nurodoma, kad vidutinis metinis Lietuvos dirbančiojo atlyginimas siekė 15 492,8 eurus, suminis darbo valandų skaičius – 2 497 002 (tūkst.), o vieno dirbančiojo sukurta bendroji pridėtinė vertė – 27 800 eurų. **
Tai jau leidžia bent apytikriai apskaičiuoti vidutinę išnaudojimo normą Lietuvoje.
Panaudoję mokyklines žinias ir atlikę paprastus aritmetinius veiksmus, mes sužinome, kad 2017 metais vienas dirbantysis Lietuvoje kas savaitę vidutiniškai dirbo 56,1 val. ir sukūrė 831,9 eurų apimties vertę. Atlyginimui atiteko – 297,9 eurai, o pridėtinei vertei – 534 eurai. Tai reiškia, kad per vieną valandądarbininkas sukūrė 14,83 eurų apimties vertę. (Primename, kad tuomet Lietuvoje minimalus atlyginimas už valandą buvo 2,45 eurai, o vidutinis valandinis atlyginimas – 7,39 eurai.)
Paaiškėjo, kad kiekvieną savaitę jis „atsipirkdavo“ per 20 valandų – tai būtinasis darbas, o likusias 36,1 val. dirbo darbdavio naudai – tai pridedamasis darbas.
Dabar lengvai suskaičiuosime, kad 2017 metais Lietuvoje išnaudojimo norma siekė 180 proc.
Tiriant išnaudojimo lygį privalu atsižvelgti, kad Lietuvos statistikoje nevartojamas žodis darbininkas ar dirbantysis, o įvesta užimtųjų sąvoka. Ji apibrėžiama taip: asmenys, dirbantys bet kokį darbą, gaunantys už jį darbo užmokestį pinigais ar natūra arba turintys pajamų ar pelno. Tai reiškia, kad prie šimtus eurų uždirbančių samdinių daugumos pridedamas ir tas nedidelis sluoksnelis asmenų, kurių atlyginimai siekia kelis tūkstančius, o pajamos ar pelnas – šimtus tūkstančių ar milijonus eurų.
Atmetus pastarojo tipo užimtųjų dalį, kuri gyvena iš pelno ar kažkokių pajamų, galima drąsiai daryti prielaidą, kad tikroji išnaudojimo norma nesunkiai viršytų 200 proc. Tai tikrai per daug, net ir įvertinus tik statistinius vidurkius, kurie yra gerokai painiojantys. Pvz., „Verslo žinios“ paskelbė, kad 2018 m. rugsėjo mėn. 341 asmuo Lietuvoje gavo pajamų, kurių dydis – nuo 5 389 iki 19 212 eurų. Jie dirbo dvidešimtyje įmonių. Vidutinės mėnesinės 341 asmens pajamos buvo ~ 7 766 eurai. Kitas pavyzdys: UAB „Maxima“ grupės 38 darbuotojų atlyginimų (6 719 eurų) vidurkis buvo 10 kartų didesnis, nei UAB „Maxima Lt“ 15 000 darbuotojų (628 eurai). Tačiau bendras dirbančių abiejose „Maximose“ užimtųjų atlyginimų vidurkis bus tik 644 euriukai. ***
Palyginę tų metų Lietuvos ir Vokietijos duomenis sužinome, kad vienas Vokietijos dirbantysis per savaitę vidutiniškai dirbo 26.1 val. , o Lietuvos – du kartus ilgiau. Vokietijos „užimtojo“ vidutinis atlyginimas 2,6 karto didesnis už mūsų. O išnaudojimo norma bent du kartus mažesnė! ****
Žvilgtelėjus porą metų atgal, sužinome, kad… 2014 m. Lietuvos ūkyje per vieną faktiškai dirbtą valandą vidutiniškai sukurta 13,53 Eur pridėtinės vertės to meto kainomis, arba 0,22 Eur daugiau nei 2013 m., – praneša Lietuvos statistikos departamentas. Per metus vienas užimtas gyventojas sukūrė vidutiniškai 24 810 Eur bendrosios pridėtinės vertės. *****
Atitinkamai per 2017 metus kiekvienas „užimtas“ gyventojas sukūrė net 3 tūkstančiais eurų daugiau pridėtinės vertės – 27 800 eurų. Gal dabar kiek aiškiau, kas tie aitvarai, kasmet atnešantys milijonus eurų 50-čiai; 100-ui; 1000- čiui ir t.t. Lietuvos turtuolių, atseit, sunkiai dirbančių 24 valandas per parą?
Ieškant tikslaus atsakymo apie tikrą išnaudojimo lygį, visada reikia atsižvelgti, kad realią pridedamąją vertę kuria gamyboje dirbantys darbininkai – gamtos produktus ar jau pagamintus pusfabrikačius žmonių poreikiams perdirbantys asmenys. O jų sukuriamos pridėtinės vertės dalis atitenka ne vien tik gamyklų ar staklių savininkams, bet ir bankininkams, teisėjams, politikams, mokytojams, advokatams bei kitiems visuomenei ir ją valdančiai klasei reikalingiems „užimtiesiems“.
Jūs pastebėjote – visokie šimonytės, nausėdos, šimašiai, konservatoriai, liberalai, gabrieliai, kazickai, adamkai, mieželiai ir visi kiti sąjūdiečiai, JAV/NATO patriotai visada šypsosi?
Jie tiesiog fontanuoja pozityvu, transliuoja gyvulišką pasitenkinimą savimi, jų išsišiepę veidai netelpa kadre, jie trykšta tiesiog narcisizmu, įkyriai, nuobodžiai, atstumiančiai. Jiems gerai.
O dabar nuimkite visas regalijas ir įsivaizduokite žmogeliuką, kuris 30 metų vogė iš tautos dviejų kartų lietuvių darbu sukurtą turtą, vogė ir naikino Lietuvos pramonę, žemės ūkį, miškus, jūrų laivyną, atominę energetiką, tarybinę socialinę infrastruktūrą, kuri buvo išvystyta kiekviename kaime, naikino ir savinosi švietimą, mokslą, sportą, mokyklas, ambulatorijas, kultūros namus, pionierių stovyklas, jaunimo, moksleivių techninės kūrybos centrus, bankus, pagaliau praskolino Lietuvą, kurią gavo 1990 metais be jokių skolų ir turtingą.
Tie patys žmogeliukai tuos lietuvius, kurie visą šį turtą sukūrė savo didvyrišku darbu, šitie “patriotai” paskelbė nevykėliais, nemokančiais gyventi, suktis, išvadino vatnikais, davė ubago pensiją, vertą skylės nuo riestainio. Tie patys žmogeliukai karo nusikaltėlius, kurie šaudė į nugarą tautai, atstatinėjančiai karo sugriautą Lietuvą, paskelbė didvyriais. Ir sau tie patys žmogeliukai už šiuos “nuopelnus” pasiskyrė kompensacijas, pensijas, riebias vietas prie lovio, suteikė sau ordinus, medalius, premijas, mokslinius laipsnius. Įsivaizduokite vagį, niekšą, aferistą, nusikaltėlį, kuris už savo nusikaltimus ne tik neatsakė, ne tik nebuvo nubaustas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos pagal savo veiklos realius ir siaubingus rezultatus, bet ir neapsakomai praturtėjo, buvo gausiai apdovanotas ir visais įmanomais būdais pagerbtas…
Toks vagis , žinoma, visada šypsosi 35 baltų dantų akinančia šypsena, tokiu atveju tik bėru arkliu žvengti nepertraukiamai ir belieka.
“Vogti yra nusikaltimas. Daug vogti yra verslas. Nebaudžiamai vogti labai daug 30 metų iš tautos yra politika ir Lietuvos “elitas”.
Kažkas yra ne taip Marijos žemės karalystėje…
Buvo laikai , kai valdžia priklausė tautai ir valdžia dirbo tik tautos labui.
Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal, sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų.
Tarybiniai mokslo metai visoje TSRS oficialiai baigdavos gegužės 31 d., bet iš tiesų gegužės 25-ą d. Visada džiaugsmingai – vasara prieš akis! Prasidėdavo mokslo metai rugsėjo 1 d.. Visi moksleiviai labai džiaugdavosi vėl – 3 vasaros atostogų mėnesiai spėdavo nusibosti visiems.
Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas.
Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį.
Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos neužsirakindavo niekada.
Mes gėrėm vandenį iš vandens kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių.
Niekam negalėjo šauti į galvą važinėti dviračiu su šalmu. Siaubas!
Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavome, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą.
1870 m. balandžio 22 d. gimė Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) (1870-04-22 – 1924-01-21) – proletarinės revoliucijos, darbo žmonių valstybės teoretikas ir praktikas, valstybės veikėjas, žymiausias 20-ojo amžiaus politikas, Visos Rusijos komunistų (bolševikų) partijos ir pirmosios žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybės, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS), įkūrėjas.
