Tag

V.Landsbergio veiklos užkulisiai

Browsing

 

30-ties metų senumo įvykius Lietuvoje išskirtiniame interviu spaudos klubui IZBORSK.MD komentuoja nusipelnius Rusijos Federacijos žurnalistė, “Rusijos auksinės plunksnos” prizo laureatė GALINA SAPOŽNIKOVA. Jos knyga „Išdavystės kaina“ išleista Rusijoje, Lietuvoje, Italijoje ir JAV.

– Galina Michailovna, kas iš tikrųjų įvyko tada, prieš 30 metų, 1991 metų sausio 13 dieną Vilniuje?

– Pirmoji spalvota revoliucija Tarybų Sąjungos erdvėje, kuriai tarybiniai žmonės dėl savo tuometinio naivumo ir nepatyrimo buvo visiškai nepasiruošę. Na, iš tiesų gi, kad viskas buvo nauja: Baltijos grandinės, juostos, vainikai, giesmių giedojimai ir gėlės prie kariškių kojų. Visa tai dvelkė kažkokiu beprotišku ir iki šiol nepatirtu romantikos aromatu – lygiai iki to momento, kai pasirodė „sakralinės aukos“. Faktą, kad tai buvo ne kartą išbandytas scenarijus, mes supratome vėliau, kai pastebėjome siužetų pasikartojimus – Serbijoje, Ukrainoje, Kirgizijoje, Gruzijoje, Baltarusijoje. Faktams kaupiantis visuomenė išmoko numatyti veiksmų seką ir atskirti scenarijų, parašytų konkrečiai šaliai, variantus. Bet tada, 1991 m. sausio mėn., viskas vyko griežtai laikantis instrukcijų. Tai atleistina: TSRS šis filmas buvo žiūrimas pirmą kartą.

– Kas buvo šios provokacijos organizatorius?

– Man asmeniškai atsakymas aiškus – Vytautas Lansbergis ir jo gauja. Aš paskirstyčiau vaidmenis taip: scenarijus buvo sugalvotas prieš kelerius metus iki 1991 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose, pasiūlytas Lansbergiui, įgyvendintas vadovaujant talentingo polittechnologo Audriaus Butkevičiaus, kuris „laimingo atsitiktinumo“ dėka tada buvo Krašto apsaugos departamento direktoriumi. Žinoma, Amerikos specialiųjų pajėgų kapitono Andriaus Eivos ir gausybės lietuvių emigrantų, gyvenančių Vakaruose, pasirodymas Lietuvos horizonte nebuvo atsitiktinis. Vilniuje jie pritaikė amerikiečių profesoriaus Džino Šarpo parašytas instrukcijas. Dž. Šarpas nerašė instrukcijos konkrečiai lietuviams – prieš tai technologija buvo išbandyta Birmoje, Portugalijoje, Jugoslavijoje, Čekoslovakijoje, – bet jis paaiškino baltams, kaip šia instrukcija naudotis. Ironiška, kad jis juos instruktavo ne Taline, Vilniuje ar Rygoje, o Maskvoje: kažkokie jo  sąjungininkai Maskvoje (Kas tokie?… Aleksandras Jakovlevas? Olegas Kaluginas?) jam išnuomojo sales Mokslų akademijoje, kur rinkdavosi tarybinių respublikų atstovai ir tarybų valstybės sostinės centre jis mokė juos, kaip sunaikinti TSRS iš vidaus …

– Kokį vaidmenį  šiuose įvykiuose suvaidino Gorbačiovas?

– Vienareikšmiškai – gėdingą ir bailų. Pirmiausia jis davė įsakymą sustabdyti lietuvius ir atimti iš jų televizijos ruporą – užimti televizijos bokštą bei televizijos ir radijo centrą, o paskui pasislėpė krūmuose, apsimesdamas, kad jis grupės „Alfa į Vilnių nesiuntė“. Yra pakankamai įrodymų, kad tokį įsakymą davė būtent jis: tai seka iš paskutinio TSRS maršalo Dmitrijaus Jazovo žodžių – jam, kaip garbingam žmogui, davusiam priesaiką, buvo sunku tai garsiai pripažinti, bet iš skausmingos pauzės prieš atsakant į patikslinančius klausimus, buvo galima daug ką suprasti …

– Kokias klaidas padarė Kremlius ir karinė vadovybė?

– Kalbant apie Kremliaus klaidas, jų buvo dvi. Pirma: baltų idealizavimas. Tam tikras naivumas, būdingas vėlyvosios TSRS inteligentijai. “Jums sąžinė neleis atsiskirti!” – tokiais žodžiais Gorbačiovas kreipėsi į lietuvius.  Ar  jūs galite įsivaizduoti,  pavyzdžiui, ankstyvąjį Putiną, kalbantį su čečėnais tokiomis kategorijomis? Štai taip…

Antra, visos sąjungos televizijų televizorių ekranus beviltiškai užgrobė tik vienos Lietuvos žmonių dalies – tos, kuri rėkavo ir raudojo – atstovai. Kita pusė lietuvių nenorėjo TSRS žlugimo ir suprato, kas bus toliau – tačiau šių žmonių niekas neklausė ir negirdėjo. Mes pasitikėjome televizijos pateikiamu paveiksliuku, kuris neatitiko tikrovės. Kitaip tariant: Lietuvoje Maskva taip pat turėjo daug sąjungininkų, kuriuos mes taip nemokšiškai palikome likimo valiai.

Nesiimsiu vertinti karinės vadovybės veiksmų, nes būdama žmogumi tolimu nuo karybos negaliu atskirti šovinio nuo tūtelės. Bet aš suprantu vieną dalyką: karinės vadovybės  bloga buvo  žvalgyba, kuri nesugebėjo išsiaiškinti nei snaiperių ant penkiaaukščių pastatų stogų, nei išplėštų pradinio karinio parengimo klasių Lietuvos mokyklose, nei vienkiemiuose paslėptų „šmaiserių“ atsargų. Kuo tai baigėsi, visi žino…

– Koks buvo TSRS KGB vaidmuo?

– Būdamas „liaudies frontų“ Baltijos respublikose iniciatorė ir tiesioginė organizatorė, KGB tam tikru momentu prarado situacijos kontrolę ir išleido iš butelio džiną. Į centrą buvo nuolat siunčiami pranešimai – ir apie šūkius mitinguose, ir apie emigrantus, staiga užpildžiusius Lietuvos miestus vos tik atsivėrus sienoms. Be to, šiuos pranešimus rašė ne „atsiųsti iš Rusijos kazokai“, o patys tikriausi latviai, estai ir lietuviai. Ir visada atsakydavo: „Mes situaciją kontroliuojame“.

– Ar galime teigti, kad po įvykių Vilniuje ir Rygoje TSRS buvo pasmerkta, net nepaisant 1991 m. kovo mėn. Referendumo rezultatų?

– Aš taip nemanau. Nei 1991 m. paskelbtos pseudonepriklausomybės, nei patys įvykiai Rygoje ir Vilniuje  iš tikrųjų lemiamos įtakos neturėjo.

Apie kokią nepriklausomybę buvo galima kalbėti, jei visos šios šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – ir toliau gyveno sąjungos biudžeto sąskaita? Šalies likimas buvo nulemtas vėliau – po rugpjūčio pučo ir Belovežo girios sąmokslo.

Tačiau reikia suprasti vieną labai svarbų dalyką: jei šalis būtų ideali, niekas negalėtų jos išjudinti. Nuovargis dėl ekonominių problemų, ideologinė painiava, persivertėlių laikas atliko savo darbą, o ne Džino Šarpo instrukcijos.

– Ar, jūsų nuomone, buvo įmanoma išgelbėti TSRS? Ką reikėjo daryti dėl to?

– Ir taip, ir ne. Jėgos buvo per daug nelygio: viskas buvo nukreipta prieš TSRS – naftos kainų kritimas, ekonominė blokada, objektyvi tikrovė (skaitykite ankstesnę pastraipą – G.S.) ir labai galingi informacinio fronto profesionalai. Kiek melo mes tada prarijome net nekramtę! Jei žurnalistai ir istorikai reaguotų į tuometines informacines atakas bent jau taip, kaip dabar, buvo galima išvengti daugybės tragedijų.

– Ar šiandien Baltijos šalyse įmanoma laisvai reikšti savo nuomonę apie 1991 metų sausio įvykius?

– Ne. Tikrai ne. Mano knygos „Išdavystės kaina“ tiražas lietuvių kalba buvo konfiskuotas ir sunaikintas, o leidėjas Povilas Masilionis buvo nubaustas 3000 eurų bauda. Politikas Algirdas Paleckis, kuris, iš esmės, jau beveik 10 metų yra persekiojamas už frazę „Kaip dabar aiškėja, savi šaudė į savus“, pusantrų metų praleidęs ikiteisminio tyrimo sulaikymo centre laukia teismo dar vieno nuosprendžio. Filosofas Valerijus Ivanovas, TSRS išsaugojimo šalininkas, savo laiku jau atsėdėjęs trejus metus kalėjime ir parašęs knygą „Lietuvos kalėjimas“, TIK UŽ ŠIĄ KNYGĄ gavo dar metus kalėjimo! Asmeniškai mane deportavo iš Lietuvos ir 5 metams uždraudė įvažiuoti vien dėl to, kad rinkau medžiagą savo būsimai, dar neparašytai knygai! Lietuvos teismas be jokių įrodymų jau nuteisė 78 Rusijos ir Baltarusijos piliečius ir skyrė įvairias laisvės atėmimo bausmes už veikas, jų neva įvykdytas 1991 metais,  ir pagal įstatymus, kurie tuo metu dar nebuvo priimti ir nebuvo net pačios Lietuvos nepriklausomybės, pritaikė baudžiamąjį įstatymą atgal.

Žodžio laisvės reitinguose Lietuva stabiliai užima 28-30 vietą pasaulyje…

Kalbėjosi Vladimir BUKARSKY

 

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2021-01-15

Šaltinis: http://izborsk.md/galina-sapozhnikova-provokaciju-v-vilnjuse-v-janvare-1991-goda-organizovali-landsbergis-i-ego-komanda/?fbclid=IwAR1H6_sMvIUfu6yvXY4z-sRlj0t6PWreMMiLuT7qYRLZbzXWFpry8cImPio

1.6. LIETUVIŠKAS SINDROMAS

Nuo autorių. Apie 1991 metų sausio mėnesio įvykius Lietuvoje jau  parašyti tomai. Buvo atlikti oficialūs ir neoficialūs tyrimai. Buvo sukurti  pilnametražiniai dokumentiniai filmai. Mokslininkai, politikai ir, matyt, teisininkai dar ne kartą grįš prie šios temos. Mūsų straipsnis buvo vienas iš pirmųjų, parašytas nedelsiant po įvykių. Pati straipsnio atsiradimo istorija buvo taip pat neįprasta …

… Sausio 14 d., po tragedijos prie televizijos bokšto Vilniuje, mus pakvietė TSKP (Tarybų Sąjungos Komunistų partija – vert. pastaba) Maskvos miesto komiteto pirmasis sekretorius J.A.Prokofjevas ir paprašė nuvykti į Lietuvą tikslu atlikti nepriklausomą tyrimą to, kas ten įvyko. Pokalbio metu supratome, kad tiesos nežino niekas, situacijos taip pat niekas nekontroliuoja…

… Atvykome į Vilnių, kai aplink parlamentą dar degė laužai, respublikoje buvo paskelbtas gedulas, tvyrojo bendra šoko atmosfera ir … lūkesčiai kažkokių naujų įvykių .

Viską, ką sužinojome, pamatėme ir supratome, mes pateikėme trumpoje analitinėje ataskaitoje, skirtoje J.A. Prokofjevui. Jos esmė trumpai buvo tokia: įvykiai Vilniuje buvo suplanuota provokacija, kurios tikslas buvo diskredituoti Tarybinę armiją ir LKP (Lietuvos Komunistų partija – vert. pastaba) ir tokiu būdu paspartinti Lietuvos išstojimo iš TSRS procesą. Reikšmingą vaidmenį šioje provokacijoje atliko tiek TSRS, tiek užsienio valstybių specialiosios tarnybos.

Sausio 25 d. TSKP Maskvos miesto komitete įvyko miesto partijos aktyvistų susitikimas su dviem kariškiais iš Pabaltijo, kurie pateikė gana paviršutinišką vaizdą to, kas įvyko. Sausakimša salė šurmuliavo, reikalavo patraukti atysakomybėn Maskvos miesto komiteto biurą ir TSKP CK politinį biurą. Pasigirdo raginamai sukurti nacionalinį gelbėjimo komitetą ir Maskvoje. Mes dalyvavome šiame susitikime, bandėme pasisakyti ir papasakoti įvykių savo versiją. Tokia galimybė mums buvo suteikta. Po mūsų pasisakymų kažkas iš auditorijos pasiūlė balsuoti už tai, kad kalbų stenograma būtų paskelbta laikraštyje „Moskovskaya Pravda“. Publika vienbalsiai balsavo „už“. Taip atsirado pirmoji „Lietuviško sindromo“ dalis, kuri iškart buvo perspausdinta daugelyje respublikinių, regioninių laikraščių ir užsienio leidiniuose.

Straipsnio paskelbimas sukėlė itin neigiamą reakciją „demokratinėje“ spaudoje. Buvome apkaltinti, kad mes sąmoningai išpučiame Vakarų žvalgybų tarnybų problemą ir jų vaidmenį Lietuvos tragedijoje. Atsakymas į tai buvo antroji straipsnio dalis.

Labiausiai stebina tai, kad Jungtinių Amerikos valstijų pusė net nemėgino užginčyti savo specialiųjų tarnybų vaidmens. Pavyzdžiui, buvęs JAV ambasadorius TSRS Džekas Matlockas interviu „Rabočaja tribūna“ (1991-03-15) į klausimą: „Ar manote, kad yra amoralu, kai JAV kišasi į Tarybų Sąjungos vidaus reikalus, susijusius su Baltijos respublikomis?“ – atsakė taip: “… mes niekada nepripažinome priverstinio nepriklausomų Baltijos šalių prijungimo prie Tarybų Sąjungos, todėl negalvojame, kad šių šalių santykiai su Tarybų Sąjunga yra tik TSRS vidaus politikos klausimas”.

Atviriau ir nepasakysi!

Analizuodami tų pačių metų rugpjūčio, bet jau Maskvoje, įvykius, įsitikinome, jog jie yra identiški įvykiams Lietuvoje. Mes pateikiame tokią versiją, kurios esmė yra ši. Taip, 1991 m. sausio mėn. įvykiai Vilniuje buvo generalinė repeticija 1991 m. rugpjūčio mėn. įvykiams Maskvoje. Tik tai nebuvo valstybinio perversmo repeticija, tai buvo tik pučo imitacija, kurio tikslas buvo galutinai sukompromituoti TSKP, pasirengti TSRS ir Tarybų armijos žlugimo finalui. Šios imitacijos scenarijai ir mechanizmai yra identiški ir, greičiausiai, turi vienus ir tuos pačius režisierius!

 

I DALIS

 

Įvykiai Vilniuje parodė, kad stovime ant pilietinio karo slenksčio. To paties karo, apie kurį pastaruoju metu buvo tiek daug kalbėta. Ir štai – karas tapo realybe. Realybė, su kuria galima kovoti tik suvokiant jos neišvengiamumą. Tačiau tam reikia aiškaus proto, negailestingos analitikos ir – visos tiesos apie įvykių esmę. Ne gandų, ne mitų, ne legendų, tiesos fragmentų, sulipdytų įpinant melą ir formuojančių margaspalvį koliažą.

Šiandien, kaip ir prieš 10 metų, visuomenė „pasitiki, bet netikrina“. Tiki, bet neanalizuoja. Ir tai yra bene pats blogiausias dalykas. TSKP monopolijos palikimas yra tas, kad visuomenė siekia perduoti kažkam į rankas teisę į absoliučią tiesą .

Anksčiau šią teisę turėjo laikraštis „Pravda“. Dabar, pavyzdžiui, programa „Vzgliad“. Taigi, kas pasikeitė? Tik žodžiai?

Mūsų tyrimo tikslas – sugriauti mitus. Mūsų pranešimas skirtas paprastiems mūsų šalies piliečiams. Jei jie neišmoks mąstyti savarankiškai, jei pasitikės nors ir pačių sąžiningiausių, pažangiausiai mąstančių, pačių autoritetingiausių šaltinių vien tik žodžiais, – katastrofos neišvengsime.

Praėjusių metų patirtis parodė, kad gyvenimas yra daug sudėtingesnis nei tos juodai baltos schemos, kurios mums buvo piešiamos. Ir į klausimą: “Kas yra blogiau?” – disidentai ar partijos aparatas, kairieji ar dešinieji, centras ar respublikos – galima atsakyti tik vieną: “Blogiau yra visi!”

„Kairė, dešinė – kur pusė?

Minia, minia, žinok, – esi girta! ”

Oi, kaip reikia visiems, kad minia išsiblaivytų! Kitaip …

„Jam sergančiam vaidenosi, tartum visam pasauliui lemta būti auka kažin kokios baisios, negirdėtos ir neregėtos maro ligos, einančios į Europą iš Azijos gelmių. Visi turėjo pražūti, išskyrus kai kuriuos išrinktuosius, labai nedaugelį. Atsirado kažkokių naujų trichinų, mikroskopiškų gyvūnėlių, kurie skverbėsi į žmonių kūnus. Bet ir šios būtybės buvo dvasios, apdovanotos protu ir valia. Žmonės, juos įsileidę į save, tučtuojau pasiusdavo ir netekdavo proto. Bet niekad, niekada žmonės nelaikė savęs tokiais išmintingais ir neklystančiais kaip šitie užkrėstieji. Niekada nelaikė labiau nesugriaunamais savo sprendimų, savo mokslinių išvadų, savo dorovinių įsitikinimų ir pažiūrų. Ištisi kaimai, ištisi miestai ir tautos užsikrėsdavo ir eidavo iš proto. Visi buvo suirzę ir nenorėjo suprasti vienas kito, kiekvienas manė, kad tik jis vienas žino tiesą, ir kankinosi, žiūrėdami į kitus, mušėsi į krūtinę, verkė ir grąžė sau rankas. Nebeišmanė, ką ir kaip teisti, nebegalėjo susitarti, ką laikyti blogiu, ką gėriu. Nebežinojo, ką apkaltinti, ką išteisinti. Žmonės žudė vienas kitą kažin kokio beprasmiško pykčio apsėsti. Ištisomis armijomis kilo vienas prieš kitą, bet armijos bežygiuodamos staiga pradėdavo pačios save žudyti, eilės iširdavo, kariai puldavo vienas kitą, badydavosi ir pjaudavosi, kandžiodavo ir valgydavo kits kitą. Miestuose kiauras dienas skambino varpais: kvietė į aikštes rinktis visus, bet kas ir kam šaukia, niekas to nežinojo, tačiau visi buvo labai susijaudinę. Metė visus įprastinius savo darbus, nes kiekvienas siūlė savo mintis, savo pataisas, ir negalėjo susitarti; nustojo dirbti žemę. Kai kur susibėgdavo žmonės į būrį, susitardavo ką nors daryti bendrai, prisiekdavo neišsiskirti, bet tučtuojau imdavo daryti visai ką kitą, nei ką tik patys buvo sutarę, imdavo vienas kitą kaltinti, pešdavosi ir pjaudavosi.“

Mūsų cituojama ištrauka priklauso Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio plunksnai. Šis pranašiškas Raskolnikovo sapnas, deja, yra daug arčiau mūsų realybės nei prieš pusmetį visuomenės protus pribloškusi Kabakovo distopija „Pabėgėlis“. Paprasti mūsų šalies gyventojai, suimkite savo galvas į rankas. Neleiskite savęs apgaudinėti! Netikėkite vien tik žodžiais! Viskas yra daug sudėtingiau, nei jūs įsivaizduojate! Ir – žymiai blogiau! Ir – neįtikėtinai niekšiškiau! Taigi ar norite sužinoti tiesą apie įvykius Vilnių?

Korporacija „Eksperimentinis kūrybinis centras“ savo ataskaitą skiria jums ir niekam kitam. Kadangi skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Taigi, mūsų atliktas tyrimas leidžia mums išsakyti keletą teiginių.

PIRMAS. DĖL PLANŲ ĮVESTI TIESIOGINĮ PREZIDENTINĮ VALDYMĄ LIETUVOJE BUVIMO. Manome, kad toks projektas buvo (o rimtas priežastis, dėl kurių jis buvo parengtas, atskleisime žemiau). Ir jei tai yra taip, tai bandymai nuslėpti tokio projekto egzistavimą yra nepateisinami niekam, įskaitant ir aukščiausią šalies politinę vadovybę. Jei tai nėra pripažįstama, teks pripažinti, kad kariškių elgesys – nusikalstamas. Turėsime toliau pripažinti, kad Lietuvos komunistų partijos ant TSKP platformos elgesys yra toks pat nusikalstamas. Turėsime pripažinti, kad prezidentas nesugeba kontroliuoti savo armijos, o generalinis sekretorius – savo partijos veiksmų. Kadangi jūs negalite paslėpti ylos maiše, o tiesa jau aiškėja (žr. „Komsomolskaja pravda“, sausio 30 d.), visa ši melo piramidė diskredituoja visus, kurie savo noru ar nesąmoningai joje dalyvauja. Tai – visa valstybė. Ir jei vyriausybės pareigūnai dėl kokių nors priežasčių nenori pripažinti šios karčios tiesos, tokiu atveju tai padaryti privalome mes. Vertinkite mūsų teiginius kaip vieną iš nepriklausomų ekspertų iškeltų hipotezių. Taigi, mes manome, kad buvo siekiama įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą Lietuvoje 1991 m. sausio antroje pusėje. Labiausiai tikėtina data – sausio 15 d.

ANTRAS. APIE TAI, KAD, MŪSŲ NUOMONE, VEIKSMŲ SCENARIJUS BUVO TIK VIENAS IR BUVO NELANKSTUS. Kad jame buvo tiek strateginių, tiek ir operatyvinių, taktinių klaidų. Svarbiausias strateginis klausimas: ar buvo įmanoma įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą tik Lietuvoje, paliekant įprastinį režimą visoje likusioje teritorijoje? Bandydami suvokti tokio scenarijaus autorių logiką, atsižvelgdami į jų požiūrį, mes, deja, esame priversti konstatuoti, kad toks sumanymas nuo pat pradžių yra pasmerktas. Ypatingos padėties režimas šiandien gali būti įvestas arba visoje šalyje, arba niekur.

Mes pereiname nuo strategijos prie operatyvinio-taktinio lygio. Kaip buvo galima, steigiant Lietuvos demokratinių jėgų Kongresą kaip „nepriklausomą“ organizaciją, tuo pačiu metu įtraukti Lietuvos komunistų partiją į Kongreso struktūrą, vėliau patvirtinti šios partijos pirmąjį sekretorių Kongreso pirmininku, pirmininko pavaduotoju – Vilniaus miesto komiteto pirmąjį sekretorių ir po viso šito bandyti išsaugoti Lietuvos demokratinių jėgų Kongresui „nepriklausomos“ organizacijos statusą?

Vėliau, kuriant Lietuvos nacionalinį gelbėjimo komitetą kaip dukterinę Demokratinių jėgų kongreso organizaciją, kaip galima buvo tikėtis, kad bet kuris nors kiek raštingas žmogus nesugebės atsekti pagal šį telefoninį pėdsaką iki mūsų „vairininko”?

Visų pirma, jei jau buvo sukurtas komitetas, ir dar gelbėjimo, tuomet būtina įvardinti šio komiteto narius. Priešingu atveju jūsų oponentai vis tiek juos įvardins ir įrašys tokiais visus, ką tik jie norės! Tai akivaizdu! Suprantame šios situacijos sudėtingumą ir pavojingumą Lietuvoje, ir atiduodame pagarbą žmonių, kurie šiandien vis dar lieka LKP gretose, drąsai. Ir, žinoma, mes nededame lygybės ženklo tarp LKP vadovybės ir visos partijos dėl atsakomybės už politines ir organizacines klaidas masto. Be to, į operaciją buvo įtraukti vadinamieji draugovininkai. Tai žmonės, kurie dėl idėjos rizikavo gyvybe. Siunčiant juos į tokią riziką, kaip buvo galima jų atsisakyti, išduoti juos jau kitą dieną po nesėkmės?! Atiduoti juos ir jų šeimas susidorojimui? Praktinis klausimas: po to, kai „Sąjūdžio“ smogikai pagal kur kas meistriškiau sukurtus scenarijus pereis į puolimą, kas gins visus šiuos kongresus, komitetus ir partijas? Atsakome – niekas!

Galime ir toliau vardyti klaidas, tačiau taupant laiką ir, kaip manome, apibūdinus situaciją iš kitos pusės, laikas apibendrinti ir pereiti prie veiksmų charakteristikos tų, kurie, kaip mes jau matome dabar, „buvo žymiai blogesni“. Esmė ta, kad suplanuota 1956-jų metų laikų dvasioje operacija suteikti brolišką pagalbą tam tikram komitetui, iš esmės yra archajiška ir visiškai neatitinka esamo politinio proceso dvasios ir kokybės. Ir pats operacijos įgyvendinimas liudija … sakykime, apie labai ir labai daug ką… Na, o dabar apie tuos, kurie priešinosi „mūsų centrui“.

TREČIAS. APIE TAI, AR TSRS PREZIDENTAS IR ŠALIES AUKŠČIAUSIA POLITINĖ VADOVYBĖ TURĖJO PAGRINDĄ TAIKYTI GRIEŽTAS PRIEMONES. Mes manome – turėjo, nes tai, ką nuo gruodžio pabaigos (iškart po to, kai prezidentui buvo suteikti nauji įgaliojimai) ruošė “Sąjūdžio” smogikai, stulbinančiai priminė liūdnai pagarsėjusią 1948 metų JAV Nacionalinės saugumo tarybos Direktyvą Nr.28/1 dėl politinio genocido prieš komunistus, vykdomo, kaip ten rekomenduojama, „vietos gyventojų rankomis“. 1990 m. pabaigoje Lietuvos radikalų planai nebeturėjo nieko bendra su politine kova nors bet kokia civilizuota prasme, nes (ir mes turime vadinti daiktus savo vardais!) politinę kovą Lietuvoje bet kokiomis politinėmis priemonėmis „Sajudis“ ir už jo esančios jėgos pralaimėjo gėdingai ir per labai trumpą laiką, pademonstruodami tuo pačiu visas mūsų vadinamųjų demokratinių jėgų ydas, t. y., nekompetenciją, nesugebėjimą valdyti demokratijos sąlygiomis, vidinius nesutarimus, intelektualinį nepakankamumą. Lietuvos radikalų pasirengimas politiniam terorui (užfiksuotas daugelyje jų dokumentų, įskaitant ir jų sudarytus sąrašus dėl „ politinės įtampos šaltinių pašalinimo“ – CŽV terminas, kuris intelektualia forma reiškia tiesioginį politinių oponentų nužudymą) yra ta „demokratijos grimasa“, su kuria turėsime susidurti artimiausioje ateityje – ir jokiu būdu ne vien tik Lietuvoje. Landsbergio laikas greitai baigsis. Kaip matome, Prunskienės laikas pasirodė neilgas. Vyksta „personalo rotacija“. Ir tai vyksta ne tik Lietuvoje. Darbotvarkėje – Raudonio „Liaudies išlaisvinimo armija”,  „Nepriklausomybės“ partija “, vadovaujama V.Čepaičio, kuriam ne tik Prunskienė, bet ir Landsbergis – išdavikai. Pagaliau atvirai teroristinės fašistinės organizacijos. Tai šių dienų politinė Lietuva! Štai kam reikia baigti kuo greičiau su demokratija, štai kas skuba pereiti prie teroro, diktatūros, kurioje vadovautų  nacionalistinė administracinė, pagal formą (struktūrą) bolševikinė ir fašistinė (pagal ideologija) partija, apie kurią kalbėjo V. Čepaitis. Virš Lietuvos tikrai sklando  fašizmo šmėkla. Ar tik virš jos? Ten (ir ar tik ten?) tikrai galėjo atsirasti (atsižvelgiant į didžiules ginkluotų žmonių pajėgas su partijos bilietais kišenėse iš vienos pusės ir fašistinius padalinius iš kitos pusės) … ne, ne Tarybinė  Burokevičiaus Lietuva ir ne nepriklausomą Landsbergio Lietuva … Ir ne Prunskienės specialioji ekonominė zona… Tik didžiulė broliška kapavietė, į kurią būtų gulę lietuviai, rusai, komunistai ir nacionalistai, ir pora milijonų „šiaip sau, dėl viso pikto“, kaip dainuoja Kim’as. Pora milijonų žmonių, visiškai nesidominčių politika; ir atsižvelgiant į Ignalinos AE,  įvairias skirtingos orientacijos teroristines grupuotes, vienodai viskam pasirengusias, ir dabar Lietuvoje madingą šūkį „Visą atominės elektrinės energiją – kovai su TSKP“, gali atsitikti kažkas baisaus, kas sukeltų realią grėsmę … na, tarkim, tik Šiaurės Europai. Kyla klausimas: kodėl nebuvo galima visa tai pasakyti tiesiai šviesiai? Ir atkurti konstitucinę tvarką atvirai, sąžiningai, prezidento vardu, informuojant apie tai JTO, pateikiant skaidrią motyvaciją ir neįtraukiant čia nei visuomeninės politinės organizacijos, kuriai vis dar sapnuojasi vadovaujantis vaidmuo, nei draugovininkų, o tik tuos, kurie už savo darbą gauna atlyginimą ir kurių profesinė bei pilietinė pareiga yra užtikrinti saugumą ir užkirsti kelią neleistiniems pagal visas tarptautines normas savivalei. Kodėl tai nebuvo padaryta, nors to visi tikėjosi ir visi tai būtų pateisinę. Ar mes tokiu būdu bandėme išsaugoti Prezidento autoritetą? Bet, atleiskite, M. Gorbačiovo autoritetui nieko negalėjo būti  blogiau nei tai, kas įvyko Lietuvoje. Kas netiki – tegu jie pažvelgia į Lietuvos barikadas, kurios ten stovės dar porą mėnesių ir bus viso pasaulio foto ir televizijos filmavimo objektu (žinoma, išskyrus mūsų „nepriklausomos“ tarybinės televizijos, įskaitant „Vzgliad“, „Penktasis ratas“, „600 sekundžių“ ir pan.). Ten prezidentas yra pristatomas kaip šėtonas, velnias su iltimis, pragare degantis nusidėjėlis, Judas. Iš esmės visa šio barikadų dekoro paskirtis ir yra tik ta, kad tokių plakatėlių būtų galima pakabinti maksimaliai daugiau, kad visas pasaulis galėtų pamatyti. Ar tai padidina autoritetą? Arba tai, kad Vyriausiasis vadas nežino, ką daro jo ginkluotosios pajėgos? Arba tai, kad tokiu atveju jis būtų priverstas atsiriboti nuo jų ir taip sukelti teisėtą šių jėgų pasipiktinimą, o ateityje – kruviną maištą ir tikrą karinę diktatūrą? Arba tai, kad jis šiose barikadose yra vadinamas … Tačiau šis klausimas nusipelno atskiro svarstymo.

Išvada. Lietuvoje buvo pakankamai pagrindo imtis skubių priemonių, tačiau priemonės buvo naudojamos arba akivaizdžiai nemokšiškai, arba tiesiog provokuojančiai.

KETVIRTAS IR PAGRINDINIS. APIE TAI, KAD CENTRO PARENGTAS YPATINGŲ PRIEMONIŲ TAIKYMO LIETUVOJE PLANAS Į LANDSBERGIO IR JO APLINKOS RANKAS PATEKO, MŪSŲ DUOMENIMIS, NE VĖLIAU NEI 1991 m. SAUSIO 3 D. Į Lietuvą nedelsiant buvo iškviesti aukštos klasės specialiųjų tarnybų specialistai iš Vokietijos Federacinės Respublikos ir JAV. Mes įvardinsime tik du vardus: Linas Kojelis, anksčiau dirbęs Reagano Nacionalinio saugumo taryboje, ir Eiva, kuris koordinavo „žaliųjų berečių“ (JAV specialiosios pajėgos, kurių specializacija, be kita ko, yra diversijos, sabotažas, pogrindinė veikla ir kitos sudėtingos operacijos, kurių vykdymui būtina „aukšta“ kvalifikacija) veiklą Afganistane. Tikroji grupės sudėtis yra kur kas platesnė, o Lietuvos struktūras rengiančių instruktorių skaičius, mes manome, viršijo šimtą. Tačiau „banginiai“ buvo pakviesti didžiajam žaidimui. Beje, tuo pačiu metu, po humanitarinės pagalbos priedanga, buvo importuojami moderniausi ginklai – nuo „Stinger“ tipo raketų iki padidinto mirtingumo kovinių ginklų, kuriems desantininkų šarvuotos liemenės su titano plokštėmis, deja, jau vakarykštė diena. Siunčiant žmones į mūšį su tokia ginkluote, laikas pasirūpinti apsauga iš keraminių pluoštų, kurie „atlaiko“ snaiperio šūvius ir specialius „žaliųjų berečių“ ginklus. Taigi, Lietuvoje CŽV pradėjo kontržaidimą.

Dėmesio! Mes jau turime keturis etapus. Pirma – Lietuvos ekstremistų pasirengimas pradėti politinį terorą, po to, tarkime, neadekvatūs centro atsakymai, kuriuos iššaukė šis pasirengimas, dar po to – išdavystė, už kurią baudžiama išimtinai aukščiausia bausme, ir slaptų planų atidavimas Lietuvos teritorijoje veikiančioms specialiosioms tarnyboms ir kovojančioms jokiu būdu ne už TSRS vientisumo išsaugojimą, ir, pagaliau, šių specialiųjų tarnybų, kuriose Landsbergis yra tik politinis tenoras, giedantis savo ariją pagal kitos šalies natas ir su užsienio šalies orkestru, kontržaidimą.

PENKTAS. APIE KONTRŽAIDIMĄ. Sausio 9 dieną buvo numatytas Lietuvos komunistų partijos mitingas dėl tiesioginio prezidentinio valdymo įvedimo, kurio metu turėjo būti, matyt, paskelbtas raginimas M. Gorbačiovui pagaliau praregėti ir atgauti protą .

Sausio 7-oji buvo stačiatikių Kalėdos. Šioms Kalėdoms laisvadieniai nebuvo numatyti, buvo pasiūlyta juos prijungti prie eilinių atostogų, nors per katalikiškas Kalėdas davė dvi laisvas dienas. Tokiu būdu buvo sumodeliuotas ne tik nacionalinis, bet ir konfesinis konfliktas (klausimas demokratams iš stačiatikių dvasininkų – ar jie negalėjo stoti ginti parapijiečių interesų?). Apskritai psichologinio spaudimo rusų tautybės gyventojams klausimas Lietuvoje nėra toks jau paprastas, kaip tai bando parodyti tiek „Rusijos patriotai“, tiek ir „vakarietiškos orientacijos demokratai“. Pavyzdžiui, šio straipsnio autoriai Lietuvoje buvo sutikti draugiškai, nors jie ir kalbėjo rusiškai, ir net paklausti, kaip rasti kelią į Lietuvos komunistų partijos centrinį komitetą, žmonės atsakė išsamiai ir labai maloniai. Restoranuose, viešbučiuose, mažmeninės prekybos vietose nėra jokio nacionalinio konflikto, apskritai grubių įžeidimų dėl etninių priežasčių nėra net užuominų. Žmonės, beje, pradeda susimastyti, kas čia vyksta. O grėsminga Lietuvos visuomenės skilimo valanda yra netoli, oi, kaip netoli. Ir yra žymiai, pabrėžiame, grėsmingesnė už visą TSRS tankų galią.

Kalbant apie spaudimą nevietiniams Lietuvos gyventojams yra pats laikas kalbėti apie vykdomą su iš pirmo žvilgsnio pabrėžtinai korektišku „naujos vyriausybės“ veidu psichologinį karą itin rafinuotais metodais. Nepaprastai panašiais į tuos, kuriuos rekomenduoja CŽV psichologinio karo ekspertai. Norėčiau tikėti, kad tai sutapimas. Jie keičia, pavyzdžiui, lenteles dviem kalbomis (lietuvių ir rusų) į lenteles viena kalba (žinoma, lietuvių). Ir tai niekam nesukelia jokio pykčio.

O kai rusiškas tekstas užtepamas juodais dažais lentelėje su dviem kalbomis – tai yra visai kita. Tai yra tiesioginis ir sąmoningas įžeidimas, kurį daro valstybės pareigūnai naudodami pinigus ir išteklius, kurie, be kita ko, susidaro iš mokesčių į Lietuvos biudžetą, mokamų ir rusakalbių gyventojų. Ir tokios piktybiškos juodos dėmės ant lentelių sugniuždo, įsiutina, sukelia norą atsakyti tuo pačiu būdu. Ir tokių “mažų smulkmenų” yra tiek daug, jos yra tokios „sistemiškos“, kad nejučia kyla eretiška mintis apie egzistavimą kažkokio „intelektualinio rėmėjo“, kuris visas šias smulkmenas organizuoja į psichologinį karą. Tegul tarptautinė komisija tuo pačiu apsvarsto ir šį klausimą. Ir tegul atsako – ar atsitiktinai sausio 7 d., tai yra per stačiatikių Kalėdas, nebuvo suteikta laisva diena? Ir – ar atsitiktinai likus kelioms dienoms iki Kalėdų buvo smarkiai pakeltos vadinamųjų biudžetinių darbuotojų algos, tai yra daugiausia lietuviams, „baltiesiems“ inteligentams, valdininkams ir pan. Ir ar tai atsitiktinumas, kad tik apsaugojus šią gyventojų dalį, prasideda stulbinantis kainų kilimas 4-5 kartus. Ir kada? Lygiai sausio 7 d., ne anksčiau ir ne vėliau, ir ar nėra per daug sutapimų vienu metu? Gamyklų darbininkai gauna žinią, kad pusryčiai nuo šiol kainuos 3–4 rublius, pietūs – 4–5 rublius, o atlyginimai nebus didinami arba jie bus keliami kada nors, tolimoje ateityje. Bet yra gerai žinoma, kad darbininkas ilgai galvoja, ar pasiimti jam pietus už 1 rublį. 20 kapeikų ar 1 rub. 35 kapeikas. Ir jei taip, tai buvo žinoma, ką toks padidėjimas sausio 7 d. galėjo iššaukti. Mes negalime patikėti tokiu atsitiktinumų sutapimu. Mes po šiuo atsitiktinių sutapimų kratiniu matome puikių specialistų puikiai parengtą kontržaidimą. Jis pasiekė savo tikslą, tas aukščiausios kvalifikacijos specialistas-sovietologas iš „Rand Corporation“ ar Lenglio. Jis apskaičiavo viską. Ir jei pragaras egzistuoja, tai šis vaikinas turės ten degti iki antrojo atėjimo.

Taigi sausio 7-ąją – šoko terapija, 8-ąją – maištas, būtent maištas. Prie Lietuvos Aukščiausios Tarybos atėjo tos gamyklos, kurių niekada nebuvo galima pakelti politinei veiklai, atėjo elementas, sakykime tiesiai šviesiai, beveik deklasuotas, kuris ilgą laiką buvo spaudžiamas, jam buvo spjaudoma į veidą juodomis dėmėmis ant lentelių ir iš jo buvo tyčiojamasi visais kitais jėzuitiškais būdais. Ir jis ėjo daryti tai, ką galėjo, tai yra, šaukti „Šalin“, „Gėda“, „Duonos“, o kartais ir dar baisesnius dalykus, ypač kai jis buvo provokuojamas, o jis buvo išprovokuotas.

Minioje landžiojo žmonės, kurie kišo megafonus moterims ir, tiesą sakant, žinojo, kam duoti, ir iš ten sklido necenzūriniai prakeiksmai. Ir visa tai filmavo viso pasaulio televizijos studijos (kaip jos ten atsidūrė ir kodėl?)… Ir čia kyla esminis klausimas, kuris labai stipriai nulems mūsų politinį gyvenimą per ateinančius šešis mėnesius, būtent: „Ar ne tos pačios struktūros duoda įsakymus ir kairei, ir dešinei? 1991 m. sausio 8 d. prie įėjimo į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą milicijos kažkodėl nebuvo. Paprastai visada būdavo. Minia įžengė į kiemą. Jai kelias nebuvo užblokuotas. „Ten“ jie daužė stiklus, nuplėšė duris, veržėsi į pastatą. Išprovokuoti, vilties netekę žmonės. Kam to reikėjo? Ir kodėl? Todėl, kad vėliau, nuleidus kainas, galima būtų pašalinti nepageidaujamą? Prunskienę (arba Ryžkovą?), Sobčiaką (ar Popovą?). Ir jeigu reikės – ir Gorbačiovą, ir Jelciną! Bet kurį, kuris nepageidaujamas. Ir ar čia nederėtų prisiminti Italijoje vykusios įtampos strategijos, kuri 70-aisiais labai greitai ėmė rausvėti (kaip ir Lietuva dėl bukaprotiškos Landsbergio veiklos)? Tada CŽV įjungė vadinamąją „įtampos strategiją“, jų žmonės buvo infiltruoti į raudonojo judėjimo radikaliąją dalį. Buvo sukurtos teroristinės organizacijos – „raudonosios brigados“, kurios buvo panaudotos vykdyti provokacijas siekiant sumažinti kairiųjų socialistinių jėgų reitingą, taip konsoliduoti dešiniuosius, nuversti centristus. (O jei jie stipriai priešinasi, tada galima ir nužudyti. Prisiminkime Aldo Moro pavyzdį!) Bet grįžkime į Lietuvą: išdaužė langus, išplėšė duris, pylė darbininkus verdančiu vandeniu, pakeitė kainas, nuvertė Prunskienę … Visa tai yra ne esmė, svarbiausia – visai šaliai ir visam pasauliui paskelbė, cituojame: „Girti po savo stačiatikių Kalėdų rusai bandė nuversti teisėtą Lietuvos tautos valdžią“.

Taigi, tai reiškia, kad jie iš anksto paruošė datą ir „išspaudė“ iš jos viską, ką galėjo. O kas didesnis niekšas: engiama, metų metus gyvenanti bendrabutyje moteris su savo nešvankiais prakeiksmais, ar rafinuotas intelektualas, kuris visa tai taip gerai apskaičiavo?

Tada, sausio 8 d., prasidėjo “Landsbergio telemaratonas”. Jis šaukė, transliavo, keikė, ragino, kaip talentingas aktorius, pagal iš anksto parengtą scenarijų. Jis monospektaklius surengė ne kartą. M.S. Gorbačiovas TSRS Aukščiausiojoje Taryboje kalbėjo tiesą. Tuo metu viešoje erdvėje iš tiesų vyko kažkas nepaprasto. Buvo nuspaustas iki dugno pagrindinis pedalas – nacionalinis. Buvo išsamiai su detalėmis aprašytas visas tarybinės okupacijos siaubas, žmonės buvo raginami didvyriškai pasiaukoti: „Tas ne lietuvis, kuris nepralies kraujo“. Vietoje demokratijos, racionalaus ekonominio mechanizmo, ėjimo į pasaulio civilizaciją idėjų staiga buvo išmestos idėjos, kurios savo dvasia buvo tapačios klasikiniam nacionalsocializmui: „Viena žemė, vienas kraujas, vienas fiureris!“ Ir jie nusekė paskui jas. Tačiau neperdėkime tokio pripažinimo spontaniško pobūdžio. Judėjimas iš Kauno į Vilnių buvo gausiai skatinamas ir pinigais, ir narkotikais, ir alkoholiniais gėrimais. Priklausydamas Kauno klanui, Landsbergis ieškojo palaikymo savo, taip sakant, teritorijoje, kviesdamas savo žmones.

Tam buvo panaudota viskas – nuo respublikos „šešėlinės“ ekonomikos iki smurto ir visiškos apgaulės. Pasak liudininkų, į būsimos katastrofos vietą buvo vežami Lietuvos vaikai iš Varėnos, Trakų ir Ukmergos vaikų namų. Dėl suprantamų priežasčių nenorėdamas būti įvardytu (ir turėdamas tam teisę, skirtingai nei Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto nariai), vienas eilinis lietuvis mums sakė, kad jo dukra nuėjo į koncertą, po kurio ji ir kiti jaunuoliai buvo kviečiami vykti į diskoteką nemokamais autobusais su galimybe laimėti prizus. Diskoteka, žinoma, buvo žadama taip pat nemokama. Jie buvo atvežti į būsimo kraujo praliejimo, kuris taip pat jau buvo suplanuotas!, zoną, ir išmesti į minią.

Nusilenkime prieš žmogaus sielvartą. Prieš nekaltas visų šių politinių žaidimų aukas! Ir paklauskime savęs: ar mes norime, kad mūsų berniukai ir mergaitės visoje šalyje, lydimi gražių žodžių ir kvietimų į diskotekas, būtų viliojami į autobusus, išstumiami į minią ir metami po kulkomis?

ŠEŠTAS. APIE TAI, KUR BUVO LKP VADOVYBĖ. Kartu su tauta, nors ir apgaudinėjama, ir provokuojama, arba specialiais lėktuvais besiblaškanti tarp Maskvos ir Vilniaus, ar budinti prie vyriausybinio ryšio telefonų ir laukianti vadovybės nurodymų.

Mūsų žiniomis, sausio 8 d. LKP vadovybė su tauta nebuvo. Jie nenorėjo organizuoti spontanišką maištą ir paversti jį politine akcija, tiksliau, negalėjo. Kodėl? Taip, dėl tos priežasties, kad LKP mitingas buvo numatytas sausio 9 d. Šie aparato darbotuojų refleksai ir sudarė tą įvestinę informaciją, kuria CŽV tinkamai pasinaudojo. Ir tiksliai 9 dieną 16 valandą, pagal jau pasenusį(!) tam momentui planą žmonės išėjo į aikštę. Ir šūkiai buvo parašyti iš anksto, o juose – jokios ekonomikos, jokios reakcijos į kainas. Ir tai buvo nustatyta nuo pat pradžių, pagal tą pačią schemą, kuria mes pradėjome savo analizę – dėl tiesioginio prezidentinio valdymo įvedimo. Bet jis jau tuo metu niekam nerūpėjo. Kaip sakoma, matau, kas duota, bet elgiuosi su tuo, kaip nurodyta. Ir jei 16 valandą mitingą planavo LKP, tai 15 valandą netoliese, toje pačioje aikštėje, Landsbergis pradėjo savo mitingą. O kai ėmė savo iš anksto paruoštas kalbas sakyti kalbėtojai iš LKP, jų niekas neišgirdo, nes Landsbergio specialiai tam paruošta skandavimo grupė jų kalbas užgožė, o ant stogų to paties Landsbergio pastatyti žmonės daužė metalinius skydus keldami triukšmą.

SEPTINTAS. APIE TAI, KAD SAVO PASIRENGIMO VEIKSMŲ PLANĄ PREZIDENTINIO VALDYMO ĮVEDIMUI TURĖJO IR KARIUOMENĖS PADALINIAI, MES MANOME. 1991 m. sausio 11 d., vykdydami TSRS prezidento įsaką dėl sąjunginio turto apsaugos, jie pradėjo saugoti partijos leidyklos ir SDAALR (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti – vert. Past.)  centrinio komiteto, kuriame įsikūrė Krašto apsaugos departamentas, pastatą. Pagal tos pačios sausio 11 dienos logiką televizija taip pat turėjo būti perimta apsaugai. Bet perėmimas apsaugai nebuvo įvykdytas, nes respublikos valstybės saugumo organai gavo informacijos, tiksliau, dezinformacijos, kad esą „ten“ yra didelis būrys ginkluotų „kadininkų“ (iš tikrųjų objektas tą dieną praktiškai nebuvo saugomas). Tai leido Landsbergiui atlikti manevrą ir iš tiesų atsiųsti ten smogikus.

AŠTUNTAS. APIE TAI, KAIP DEMOKRATINIŲ JĖGŲ KONGRESAS, KURIAM VADOVAVO LKP PIRMASIS SEKRETORIUS M.BUROKEVIČIUS, SAUSIO 11 D. IŠSIUNTĖ RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIAI TARYBAI DARBO KOLEKTYVŲ IR DEMOKRATINIŲ JĖGŲ ULTIMATUMĄ.

Pasibaigus ultimatume, kuriame buvo reikalaujama atsakyti į TSRS prezidento kreipimąsi sutikimu ir nedelsiant atkurti Lietuvos TSR ir TSRS Konstitucijos veikimą respublikos teritorijoje, nurodytam terminui, buvo paskelbta apie Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto (LNGK) sudarymą, tai yra, buvo sukurta paralelinė valdžios struktūra.

Kartojame: nuo pat LNGK įkūrimo jo sudėtis nebuvo viešinama, tai jam sukūrė pogrindinės, antikonstitucinės savo prigimtimi organizacijos įvaizdį. Kartojame: nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad už LNGK stovi LKP. Taigi, bet kokiu atveju konfrontacija vystėsi ne pagal „Aukščiausia taryba prieš tautą“ schemą, bet pagal „Aukščiausia taryba prieš komunistus“ schemą.

DEVINTAS. APIE TAI, KAIP SAUSIO 13 D. NAKTĮ VILNIAUS MIESTO KOMITETO PASTATE LABAI NERVINGOJE APLINKOJE BUVO VYKDOMOS ORGANIZACINĖS PRIEMONĖS PREZIDENTINIO VALDYMO ĮVEDIMUI RESPUBLIKOJE. Pagal mūsų turimą informaciją, skubiai buvo rengiami darbininkų draugovių būriai, buvo atjungtas ryšys. Kai kelios dešimtys darbininkų susirinko į miesto komiteto pastatą, jiems buvo įteikta iš anksto parengta Nacionalinio gelbėjimosi komiteto peticija. Joje buvo reikalaujama respublikos Aukščiausiosios Tarybos atsistatydinimo.

Kai darbininkai ėjo įteikti šią peticiją į Aukščiausią Tarybą, pakeliui juos užpuolė Sąjūdžio bei KAD smogikai ir ėmė juos mušti.

DEŠIMTAS. APIE TAI, KAD TIE PATYS SUMUŠTI DARBININKAI LNGK NURODYMU BUVO NUSIŲSTI PRIE TELEVIZIJOS BOKŠTO IR TUO PAČIU METU LNGK PATEIKĖ PRAŠYMĄ VILNIAUS GARNIZONO VADOVUI SUTEIKTI PAGALBĄ .

Remiantis turima informacija, garnizono daliniai ir respublikos valstybės saugumo darbuotojai nedalyvavo šturmuojant televizijos bokštą. Vėlai vakare jiems buvo įsakyta trauktis. Operacijoje dalyvavo oro desanto divizija, pavaldi TSRS VSK (KGB). Kariuomenės daliniai nedarė vaizdo įrašo, todėl neįmanoma atkurti tikrą vaizdą. Yra duomenų, kad šaudoma buvo ne tik į desantininkus, bet ir į civilius gyventojus, kai kurie iš jų (kaip jau sakėme) buvo atvežti į vietą apgaule arba panaudojus jėgą. Akivaizdu, kad Landsbergio patarėjai iš anksto numatė kraujo praliejimo galimybę, nes jau tuo metu, televizijos bokšto šturmui dar nesibaigus, iš autonominių radijo stočių eteryje buvo transliuojami iš anksto paruošti įrašai įvairiomis kalbomis apie tai, kad „Vilniuje buvo pralietas kraujas ir įvykdytas karinis perversmas“. Bet tokiems duomenims besąlygiškos tiesos statusas gali būti suteiktas tik atlikus tyrimą, kurį Lietuvos valdžia, neaišku, ar atliks, o jei ir atliks, tai tik po tragedijos aukų laidotuvių. Taigi ko jie bijojo, kodėl neleido dalyvauti tyrime „svetimiems“? Jei viskas būtų taip, kaip jie siekia pateikti, mes įsitikinę, dar prieš laidotuves jie būtų laiku sušaukę specialistus iš visos šalies. Juk jie būtų tik patvirtinę „kariuomenės nusikaltimus“.

VIENUOLIKTAS. APIE TAI, KAIP SAUSIO 11 d. PABĖGO INFORMUOTI DARBUOTOJAI, KURIE, MATYT, IR PERDAVĖ LANDSBERGIUI DOKUMENTUS. Centrui tokiu būdu buvo duota žinia, kad vykdomos operacijos planas Landsbergiui buvo žinomas. Manome, kad Centras reagavo į tai įjungdamas „stop-kraną“. Štai kodėl kariuomenė pasielgė taip „keistai“. Belieka tik išaiškinti, kodėl jie apskritai ėmėsi veiksmų. Buvo (mes manome, provokuojanti!) informacija, kad televizija ruošiasi kviesti Lietuvos žmones ginkluotam sukilimui. Buvo platinama nuostata, kad iš šio „objekto“ galimai bus paviešintas raginimas įvykdyti „ilgų peilių“ naktį, nuskambės kvietimas smurtauti prieš politinį oponentą. Manome, buvo klaida suteikti tokią reikšmę panašiems įtarimams. Vargu ar Landsbergis būtų tai padaręs, ir visiškai neįmanoma, mes manome, kad jam būtų davę tokią sankciją konsultantai iš CŽV. Jei tokie dalykai būtų prasidėję, tai jis būtų praradęs viską, ką sugebėjo „uždirbti“ nuo sausio 7 dienos.

DVYLIKTAS. APIE TAI, KAD GALIAUSIAI PASIRODĖ (VIETOJE APYGARDOS KARIUOMENĖS) JAU VSK (KGB) PAVALDŪS ORO DESANTO DALINIAI. Desantininkams, skubiai, be žvalgybos ir pasiruošimo, permestiems įvykdyti labai siaurą užduotį (užimti „pavojingą“ televiziją), buvo duotas įsakymas, esant reikalui, šaudyti tik „objekto viduje“. Desantininkai įsakymą vykdė . Taip, kai buvo nužudytas jų karys, jie nelabai buvo panašūs į elegantiškus „bobius“ (britų policininkus – vert. past.). Bet mes manome, kad anksčiau ar vėliau turėsime pripažinti, jog vis dėlto šioje siaubingoje situacijoje jie elgėsi kilniau nei derėtų. Kur kas mandagiau (jei toks žodis apskritai čia tinka), nei, pavyzdžiui, „žaliosios beretės“ ​​ne mažiau suverenioje Panamoje. Yra duomenų, kad buvo šaudyta iš per didelio aukščio, sprendžiant pagal sužeidimų tipą. Yra duomenų, kad buvo šaudoma iš taškų, kur apskritai jokių desantininkų nebuvo. Ką daryti, jei šie duomenys bus patvirtinti? Ką tada pasakys mūsų demokratai, kurie taip skubiai viską pasmerkė, taip neapgalvotai greitai sudėjo taškus virš “i”? „Politika“ yra tokia pat purvina, kaip šiandien purvini  šaligatviai Tverskajos gatvėje. Ir į šią „damą“ galima kreiptis žodžiais, kuriuos Pierre’as Bezuchovas pasakė savo žmonai Helene: „Kur tu, ten  ištvirkavimas, blogis!“. “Žaliąsias beretes” treniravęs Eiva yra profesionalas, o ne taikos balandis. Jis „padarys“ tiek lavonų, kiek reikia. Ir ten, kur reikia. Mes jam, dirbančiam kitos valstybės labui, visiškai abejingam ir Landsbergiui, ir Gorbačiovui, rusams ir lietuviams, kurie jam ir jo kolegoms yra vienodi čiabuviai, laukiniai, barbarai, neketiname priekaištauti. Skirtingai nei mūsų demokratams, kurie, atrodo, atstovauja mūsų bendrai valstybei.

Ir – būtent šia prasme – apie „pravardes“, kuriomis yra gausiai “apdovanojamas” mūsų prezidentas, teisėtas, atrodytų, bendros mūsų valstybės vadovas. Ne, kalbame ne apie „garbę ir orumą“ … Ir ne apie įsakus. Čia kalbama apie daug rimtesnius dalykus. M.S. Gorbačiovas šiomis pravardėmis siejamas su Irako prezidentu. Tai nėra smulkmena. Tai apgalvota, labai niekinga geopolitika. Jei Lietuva yra Kuveitas, TSRS yra Irakas, Gorbačiovas yra Husseinas, tai kas tokiu atveju yra „koalicijos pajėgos“? Čia galima daryti nuolaidas (visų pirma teritorines) Rytų Europos kaimynams ir visiems įskiepyti, kad TSRS kariuomenė nėra armija, partija nėra partija, bet viskas bendrai yra savivalė ir terorizmas, o Gorbačiovas nekontroliuoja situacijos. Ko tuo siekiam? Sukelti Tamsius laikus!

Priminsime – viskas baigėsi Mininu ir Požarskiu. Ir Lenkijos karalystė tapo Rusijos imperijos dalimi. Klausimas tikrai demokratiškoms jėgoms Lietuvos visuomenėje, klausimas tikriems nepriklausomos ir draugiškos Rusijai Lietuvos valstybės šalininkams: „Ar šiame “huseiniškoje raganų puotoje“ nejaučiate grėsmės Lietuvos suverenitetui nei kiek nemažesnės, nei šiame tragiškame incidente? Pagalvokite!”.

Galiausiai, pagrindinis klausimas mūsų visuomenei, tas klausimas mūsų visuomenei, dėl kurio ir buvo parašytas šis straipsnis:

Nejaugi ponas Eiva yra teisus ir mes visi esame – čiabuviai?

 

 II DALIS

Tik pagal paskelbtą informaciją, turinčią savo oficialų šaltinį

 Vietoje pratarmės

                  Straipsnyje „Mūsiškiai pradeda ir pralaimi CŽV“, paskelbtame „Maskvos naujienose“ (1991 m. vasario 17 d. Nr. 7), mes buvome sukritikuoti. Nėra nei laiko nei jėgų į kritiką atsakyti. Ir neatsakyti – taip pat negalima, nes struktūrinė T. Jachlakovos straipsnio analizė, kur „analizuojamas“ mūsų publikacijos „Lietuviškas sindromas“ („Moskovskaya pravda“, 1991.02.01), leidžia teigti, kad mes turime tipišką vidutinės pseudodemokratinės žurnalistikos pavyzdį. O jei yra  taip,  tai yra pagrindas pateikti savo analizę. Ir tokią, kurios visuomenei reikia ne mažiau, gal būt net daugiau, nei reikalinga tiesa apie Lietuvą. Tokiu būdu mes sujungiame šias dvi temas. Pagrindiniai aptariamo žanro, kurio pavyzdžiu yra atsakymas į mūsų straipsnį, bruožai, mūsų nuomone, yra šie.

Pirma. Nėra absoliučiai jokios straipsnio kritikos. Tai yra, nėra jokios mūsų straipsnio turinio ir aptariamų jame versijų, hipotezių ir faktų analizės. Mes tai vadiname terminu „anti-diskusija“, kuris reiškia kategorišką nenorą laikytis pagrindinės diskusijos taisyklės – oponento pozicijos analizė, bandymas suprasti jo požiūrio logiką. Po kurių tik ir turėtų sekti klystančio oponento „sutriuškinimas“.

Antra. „Anonimiškumas“. Mūsų vardai yra gerai žinomi. Tai nėra pirmas kartas, kai mes skelbiame savo straipsnius, o vienas iš mūsų yra ne tik „Moskovskiye novosti “autorius, bet ir oficialus ekspertas“, ką patvirtina jam išduotas pažymėjimas su antspaudu ir parašu. Taigi, kalbame apie atvirai demonstruojamą anonimiškumą, kuris, pagal visus pasaulyje priimtus standartus, yra … na, švelniai tariant, „antiaristokratiškos“, „antielitinės“ tendencijos žurnalistikoje simbolis.

Trečia. “Asociatyvinė konotacija arba prasimanytas kontekstas”. Mes leidžiame jums pasirinkti bet kurį iš šių terminų. Nereikalausime būtinai pasirinkti pirmąjį, nes pagal tarptautinius standartus jis priskiriamas psichologinio karo kategorijai. Jei ne leidinio autoriui, tai bent jau laikraščio vyriausiam redaktoriui yra žinoma, kad tai prieštarauja termino „demokratinė spauda“ tarptautinio apibrėžimo kanonams. Todėl susikoncentruokime ties „prasimanyto konteksto“ samprata. Ką tai reiškia? Susirenka “į vieną krūvą” visi, kurie kalba apie CŽV. Deputatas Blochinas,”Guardian”, Polozkovas, Alksnis, Jazovas ir „Lietuviško sindromo“ autoriai. Tuo pagrindu daroma išvada, kad jie visi yra lygūs vienas kitam. Nes visi rašo apie tą patį! Apie CŽV! Tuo pačiu metu sąmoningai nutylima, kuris iš šių asmenų „ką tiksliai sako“! Ne ką – bet kas! Kadangi nė vienam iš „konservatorių ir retrogradų“ negali būti uždrausta gilintis į šią temą, tai bet kuriam iš autorių, norinčių analizuoti CŽV veiklą rimtai, atimama teisė tai daryti. Kyla klausimas – ar tai nėra CŽV iškėlimas už kritikos zonos ribų? Ir dar. Visi žino, kad „Atminties“ lyderis D. Vasiljevas nuolat kritikuoja TSKP. „Moskovskiye novosti“ vyriausiasis redaktorius ir keletas labai gerbiamų šio laikraščio autorių, tame tarpe ir, pavyzdžiui, E. Bonner, taip pat kritikuoja TSKP. Ar tai leidžia teigti, jog E. Bonner yra tapati D. Vasiljevui? Iš anksto atsiprašome Elenos Georgievnos, tačiau manome, kad būtina pademonstruoti prasimanyto konteksto metodo ir visų neišvengiamai atsirandančių iš to išvadų absurdiškumą, kai tik šiuo metodu pradedama naudotis nuosekliai. Norime atkreipti „Moskovskiye novosti“ redaktoriaus dėmesį į tai, kad tendencija naudoti šį „kelią į tiesa“ jo laikraštyje  stiprėja. Esame profesionalai ir galime, žinoma, jeigu bus tam užsakymas, (kaip ir visiems mūsų, kaip korporacijos ekspertų, darbams) pateikti jam analitinę medžiagą, parodančią šios tendencijos stiprėjimo greitį ir mastą. Mes netgi galime parengti atitinkamas rekomendacijas (sutartinė kaina – 25-50 tūkst. rublių). Beje, mes jums primename, kad Stalinas ir Hitleris buvo pagrindiniai tokio „apibendrinimo“ metodo mėgėjai. Pavyzdžiui, Stalinas nurodydavo į panašias „ištraukas“ iš Trockio ir Kautskio kalbų ir tuo remdamasis teigė, kad Trockis yra lygus Kautskiui. Tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę. Mes su malonumu kviečiame Jegorą Vladimirovičių į teatro “Ant lentų“ spektaklį „Stenograma“, kur tokio pobūdžio psichotechnologijos yra labai rimtai nagrinėjamos. Ir kuriame keliame klausimą, kas yra psichologinis teroras kaip fizinio teroro pranašas.

Ketvirta. Tiesioginis įskundinėjimas – su kaltinimu, kad mes rezgame sąmokslą prieš partiją. Kartu ir prieš Vakarus! Kaip žemai reikia pulti, kad CŽV būtų galima prilyginti Vakarams! Juk pusė Vakarų (ir Amerikos) publicistikos yra užpildyta prakeiksmais CŽV. Ir nieko, jie ištveria. Tik TSRS tai kažkodėl yra tabu. Ar turėtume vertinti tai kaip „Moskovskiye novosti“ poziciją –  „Kas ne su CŽV, tas prieš mus!“? Juokinga ir dėl antipartinės veiklos. Esame TSKP nariai, todėl ypač griežtai kritikuojame savo partijos klaidas ir neteisingus sprendimus. Bet mes nepaliekame partijos.

Kalbant apie užuominą dėl antivakarietiškos ir antipartinės „sumos“ , perspėjame, kad informacinės blokados laikas baigėsi. Esame pasirengę iš esmės nuodugniai nagrinėti 70-ųjų istoriją – be juodų skylių ir baltų dėmių, iškeliant daugybę temų ir figūrų, veikusių tuo metu. Mes tiesiog galvojame, kad yra svarbesnių temų.

Penkta. Priešo demonizavimas. Kyla natūralus, atrodytų, organiškas klausimas: iš kur ekspertai gavo tokią specifinę informaciją? Tiesą sakant, bet kuris žurnalistas žino, kad toks klausimas yra šiurkštus profesinės etikos pažeidimas. Ne kartą įrodyta, jeigu „kažkokie bevardžiai ekspertai“ dirba Jazovo-Alksnio aplinkoje, tai čia viskas yra leistina. Tai yra siaubinga klaida! Jei Jegoras Vladimirovičius Jakovlevas netiki spektaklio „Aš“, sukurto pagal Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio pasakojimą „Užrašai iš požemio“, autoriumi, tai tegul jis paklausia savo autoriaus, eksperto ir, žinoma, žmogaus, kuriuo jis pasitiki, – Jurijaus Karjakino, kuo baigėsi tas “viskas leidžiama“. Kad ir kas būtų tie ekspertai, net šėtono agentai, su jais derėtų bendradarbiauti, bent formaliai, kaip ir su visais jums draugiškais demokratais – ne dėl ekspertų, o dėl savęs. Kad savęs nesusitepti! Kas tu toks, kad užduodi tokius klausimus? Na, jei iš esmės, tai iš kur, pavyzdžiui, informaciją gauna ta pati Jelena Bonner? Tegul ji pateikia, pavyzdžiui, savo šaltinius „Literaturnaya Rossija“ vyriausiajam redaktoriui. Juokinga, ar ne? Be to, „kairioji demokratinė spauda“ savo šaltinius turi visur: ir kariuomenėje, ir KGB, ir partijos elite. Tegul ji atskleidžia visiems – iš kur ji gavo slaptus partijos dokumentus? Slaptą kariuomenės ir politinę informaciją? Iš kur gavo slaptus duomenis grupė “Skydas”? Ir jei jie turi tokią informaciją, ar tai reiškia, kad jie visi yra agentai? KGB? Komunistų partijos? Armijos? Ir kaip toli mus gali nuvesti panašios hipotezės? Ir galiausiai, atleisdami nuo kritikos mylimą CŽV ir demonizuodami KGB, kur mes ateisime? Tegul skaitytojas padarys savo išvadas pats. Mes netikime, kad laikraštis „Moskovskiye novosti“ ir jo žurnalistai eina teisingiausiu keliu, o būtent, kad visa tai yra ne kas kita, o žanro krizė.

Žanro krizė:

– visi tarpusavyje susiriejo taip smarkiai, taip prarado savo žmogišką pavidalą beprotiškai įžeidinėdami oponentus, kad net „Moskovskiye novosti“ gerbėjai, stebėdami iš šio laikraščio puslapių sklindančius turgaus lygio barnius, ėmė raukytis;

– kadangi šauktukai šiandien jau nieko neįtikina, visi ieško analizės, profesionalumo (ir mažai galvoja apie šaltinius);

– kadangi persitvarkymo proceso žlugdymo faktas yra akivaizdus, ​​demokratijos idėja yra diskredituojama ir diskredituojama pačių demokratų bejėgiškumu, lengvabūdiškumu ir ambicijomis;

– kadangi už 260 km nuo mūsų sienos vyksta didelis karas, ir veikla, siekianti destabilizuoti padėtį mūsų šalyje vykdoma iš išorės ir iš įvairių pusių (ne tik liūdnai pagarsėjusios CŽV), – tai jau yra toks visiškai akivaizdus dalykas, kad  dėl to jau galima pečiais ir negūžčioti;

– kadangi vis daugiau žmonių pradeda galvoti apie tai, ar neatėjo laikas terminą „mūsų valstybės saugumas“ išbraukti iš nešvankių, gėdingų, demoniškų žodžių sąrašo. Ir svarstyti šį klausimą rimtai,  naujame lygmenyje, tačiau negrįžtant prie Šaltojo karo idėjų.

Tai yra užduotis, kurią mes sprendžiame. Negalima grįžti atgal, nusivylus „Moskovskiye novosti“ ir „Ogonyok“ siūlomu judėjimu pirmyn. Tai jau persitvarkymo retro ir nieko daugiau.

Tik paėmęs į rankas tą patį „Ogonyok’ą“, a priori žinai, kas ten bus parašyta. Tad kam jį vartyti? Ir tai reiškia … Tai reiškia, jog būtina, kaip sakydavo vienas vokiečių filosofas, „iš naujo perkainuoti vertybes“. Atlikti jų inventorizaciją, kaip sakytume mes. Suprasti, kur mes esame, kur einame, kaip užkirsti kelią diktatūrai, kaip nesutrikdyti gyvybiškai svarbių reformų proceso! Kokios jos turėtų būti – šios reformos?

Visa tai mes aptariame savo straipsniuose. Tam mes ir rašome. Todėl jie mumis tiki. Ir jie teikia reikiamą informaciją. Bet tai nėra pagrindinis dalykas. Pagrindinis dalykas yra tai, kad jei yra profesionalumas, noras  ir gebėjimas analizuoti, tai jokios specialios informacijos nereikia. Pakanka to, kas yra viešoje spaudoje. Jei turite ją visą ir turite analizės įrankius. Na, bent jau asmeninių kompiuterių, esančių tose pačiose „Moskovskiye novosti”, lygiu. Bet kas liečia jų programinę įrangą, yra, atsiprašau, mūsų verslo paslaptis (skaitykite, Amerikos verslo kodeksą). Būtų geriau, jei „Moskovskiye novosti“ kreiptųsi pagalbos šiuo klausimu, jei nenori prarasti tiražo. Ir mes padėsime, nes nejaučiame jokios nostalgijos praėjusiam laikotarpiui, mes mėgstame demokratiją ir esame pasirengę kovoti už ją iki galo. Tik be tų „punktų“, kuriuos mes išvardijome, ir kurie, jei juos vadinsime tikraisiais vardais, yra  „kairiosios“ spaudos tie patys totalitarizmo įpročiai. Parodyti sąstingį iš vidaus ar net ką nors baisesnio. Čia mums su „kairiaisiais“ ne pakeliui. Nors kai kuriais atvejais mes esame panašūs. Bet mums reikia ne kovoti tarpusavyje, o vienytis. Neišvengiamos būtinybės srityje, išsaugant norą keistis patiems, pakeisti kursą. Būtina atsisakyti emocinės žurnalistikos vardan profesionalumo ir žiaurios tikrovės. Dėl būtinybės pripažinti žanro krizę vaikantis pigaus demopopuliarumo. Pripažinti ir skubiai pakeisti žanrą.

Dar kartą apžvelkime pagrindines „Lietuviško sindromo“ pozicijas, sustodami pačiose „slidžiausiose vietose“. Ir faktai, tik faktai, liudijimai.

 

  1. Kainų pakėlimo paslaptis

 

Mes iškėlėme hipotezę, kad šį aktą būtina vertinti kaip Landsbergio ir jo aplinkos vykdytos padėties destabilizavimo varomąją jėgą. Staigmena mums buvo Kazimieros Prunskienės prisipažinimas, kurį po atsistatydinimo ji padarė viename iš savo interviu: „… parlamento vadovybė žinojo apie kainų pakėlimą. Kada tai bus daroma ir kokios bus tiek didmeninės, tiek mažmeninės kainos. Taip pat tai, kad dėl to yra susitarta su Latvija ir Estija. Tai buvo planuota padaryti sausio 5 d., tačiau prekybos atstovų prašymu tai buvo atidėta iki 7 d., nes  jiems buvo patogiau atlikti perkainavimą savaitgalio dienomis.

Taigi negali būti jokios kalbos, kad parlamento vadovybė apie tai nežinojo. Vakare, diskusijos Aukščiausioje Taryboje apie jau padarytą kainų kilimą išvakarėse, V. Landsbergis dalyvavo dešiniųjų partijų lyderių susitikime ir buvo aišku, kad jis apsisprendė. Rytojaus posėdyje buvo nuspręsta iškelti du klausimus: pristabdyti kainų didinimą ir pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe …

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į vieną iš pažiūros paradoksalų momentą. Vyriausybei nuversti superpatriotiški radikalai panaudojo Tarybų Sąjungos komunistų partijos, „Vienybės“ (drįstame teigti, kad „Vienybės”. – Aut.“) ir kitų organizacijų, kurios aiškiai pasisakė prieš Lietuvos nepriklausomybę, organizuotą minią. Bet tai logiška, nes tiek vieniems, tiek kitiems pagrindinis tikslas yra valdžia, o šūkiai yra tik priemonė…

Nėra jokių abejonių, kad iš anksto buvo ruošiamas patogus pretekstas nuversti vyriausybę. Ne žmonių nuotaikos nulėmė mūsų atsistatydinimą, o sąmoningi tam tikrų veikėjų veiksmai. Logiška, nes kraštutinumai dažnai susilieja … “(„Gospodin narod”, Nr. 1, 1990, p. 7).

 

  1. Apie pačios K. Prunskenės likimą

 

Kazimiera Prunskienė, kurią lietuviai vadina „mūsų geležinė ledi“, „mūsų Margaret Thatcher“, negali nekelti simpatijų kaip moteris ir pagarbos kaip „naujosios bangos“ politikė. Tačiau praėjusių metų balandžio pradžioje paaiškėjo, kad Prunskienė pasmerkta pralaimėjimui politiniuose žaidimuose ir visi jos nuopelnai “Sąjūdžiui” taps kaltinimais jai pačiai. „Geležinės Lietuvos ledi“ likimas buvo nulemtas laikraštyje „Respublika“, kur 1990 metų balandžio 5 dieną buvo paskelbta Kazimieros Prunskienės, Lietuvos TSR KGB agentės slapyvardžiu „Šatrija“, kortelė. Ten pat kartu buvo paskelbtas anoniminis laiškas, kurio turinys buvo toks:

„… Ne paslaptis, kad KGB siekia sunaikinti Sąjūdį ir kitus neformalius judėjimus iš vidaus, infiltruodamas savo agentus. Kai gimė „Sąjūdis“, į jį buvo išsiųsta Kazimiera Prunskienė. Ji dirba KGB nuo 1980 m. Jos  slapyvardis pogrindyje yra “Šatrija” (pseudonimas). Konspiracijos tikslais jai buvo suteikti plačiausi įgaliojimai veikti, tokie kaip galimybė visais lygmenimis atvirai kelti Lietuvos nepriklausomybės ir LKP separatizmo klausimą. Kol kas ji iš esmės tik „informuoja“. Savo pagrindinį darbą ji pradės, kai bus pakeista vyriausybė, jos sudėtis. Apie kitus informatorius – vėliau. Mūsų informacija yra 100% patikima, kaip ir apie archyvus. Ši informacija dėl suprantamų priežasčių negali grįžti į KGB, kaip jūs suprantate “. Parašas: „KGB pareigūnas“.

Tame pačiame leidinyje buvo interviu su K. Prunskiene. Štai keletas ištraukų:

                 Kor. … KGB pareigūnai aiškiai naudoja senus metodus. Taigi kaip yra iš tikrųjų: ar teko su jais susidurti, ar ne?

                 K.P. Mano sąžinė švari. Kiekviena įstaiga turėjo savo kuratorius, kurie nuolat domėjosi, kas vyksta. Bet bendraudamas su jais niekada nesileidau iki jų lygio, neskundžiau savo darbuotojų, kitaip sakant, nepardaviau savo sąžinės jiems už pinigus. Mokėjimo nebuvo. Mano pažintis su jais susijusi tik dėl kelionių į užsienį.

                 Kor. O dabar grįžkime prie jums pareikštų kaltinimų: „KGB agentas“, „Šatrija“. Ar nebijote „Respublikos“ skaitytojų?

                 K.P. Kaip mane vadina KGB ir kuo jis mane laiko – tai yra jo reikalas. Fantazijai nėra ribų, jie galėjo mane ir  „Zorge“, ir „Trianonu“ pavadinti…”

Sutikite, šis interviu yra labai abejotina reklama „nepriklausomos“ Lietuvos premjerui. Todėl turime pakankamai pagrindo manyti, kad Landsbergis ir jo aplinka ieškojo progos, modeliavo situaciją, kuri padėtų greitai atsikratyti K. Prunskienės.

 

  1. Išorinio spaudimo strategija

 

1988 m. lapkričio mėn. Lietuvos laisvės lyga (nacionalistinė organizacija, veikusi pogrindyje iki 1987 m. rugpjūčio mėn.) išleido savo aktyvistams brošiūrą „Lietuvos laisvės klausimu. Viltis ir perspektyvos “, kuriame išsamiai aprašomi pagrindiniai išorinio spaudimo TSRS,  siekiant atskirti nuo jos Lietuvą, etapai nuo pat persitvarkymo pradžios. Kadangi šie įvykiai nėra žinomi daugumai skaitytojų, leisime sau juos panagrinėti plačiau.

„Pagrindinė kliūtis visiškam Europos tautų federacijos sukūrimui, – sakoma brošiūroje, – yra TSRS, okupuojanti Rytų Europą ir Baltijos valstybes. TSRS okupaciniai garnizonai neleidžia Europai susivienyti, todėl pagrindinis Vakarų Europos užsienio politikos tikslas yra taikiomis priemonėmis išlaisvinti Rytų Europą, Baltijos valstybes nuo sovietų okupacijos, panaikinti Vokietijos susiskaldymą. Tuo tikslu Vakarų Europos valstybės priėmė labai svarbius sprendimus dėl Baltijos tautų išlaisvinimo.

1985 m. Tarptautinis teisininkų tribunolas Hagoje svarstė Baltijos tautų klausimą. Teismo sprendimas yra toks:

– pasmerkti Lietuvos, Latvijos, Estijos 1940 m. ir 1944-1945 m.m. okupaciją;

– tolesnis TSRS okupacinių pajėgų buvimas yra ilgalaikis tarptautinės teisės normų pažeidimas;

– pagal demokratinėse šalyse galiojančius tarptautinės teisės principus TSRS privalo besąlygiškai išeiti iš Baltijos valstybių. Sovietų valdomas turtas turi būti paliktas Baltijos šalyse kaip kompensacija už ilgalaikę moralinę ir materialinę skriaudą. Jei Maskva ir jos statytiniai surengtų referendumą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje – ar likti TSRS dalimi, ar ne – toks referendumas būtų neteisėtas ir beprasmis aktas;

– TSRS privalo iškeldinti iš Baltijos valstybių visus kolonistus, perkeltus nuo 1940 m. birželio mėn. (iš Lietuvos pagal Hagos tribunolo sprendimą turėtų būti iškeldinta apie 400 tūkst. Rusijos kolonistų). 1987 m. Europos Parlamente buvo suformuota Baltijos šalių tarptautinė grupė, kuriai vadovavo generalinis sekretorius Algis Klimaitis. Baltijos šalių grupė informuoja Europos Parlamentą apie padėtį Baltijos šalyse, padeda išspręsti šių šalių klausimą. 1987 m. Europos Taryba teikia rekomendacijas Vakarų Europos valstybių užsienio reikalų ministerijoms ir tokiu būdu koordinuoja bendrą Vakarų Europos šalių užsienio politiką.

Europos Taryba priėmė nutarimus, kuriais remiasi Vakarų Europos valstybės savo santykiuose su TSRS:

– nepripažinti Baltijos valstybių aneksijos;

– reikalauti iš TSRS nutraukti Baltijos valstybių okupaciją;

– reikalauti, kad TSRS sustabdytų nacionalinį ir religinį genocidą Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje ir paleistų politinius kalinius.

120 įvairių Europos politinių partijų atstovų balsavo „už“, susilaikė visi komunistų atstovai, prieš – 0. Primename, kad Europos Vadovų Tarybos sprendimai tvirtinami tik tuo atveju, jei nėra balsų prieš. Mūsų atveju nebuvo „prieš“. Tokiu būdu, nuo 1987 m. Vakarų Europos valstybės tvirtai remia „okupuotų Baltijos valstybių tautų kovą už laisvę ir nepriklausomybę“.

Be to, nuo 1987 m. keturių Lietuvos politinių partijų atstovai dalyvauja Europos Parlamento sesijose su patariamojo balso teise. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) iš JAV persikėlė į Europą. Pastebimas lietuvių emigracijos politinės veiklos suaktyvėjimas, ieškoma naujų kovos ir  paramos Lietuvos pasipriešinimo judėjimui būdų. Lietuvos politikų emigracijoje ir kitų Baltijos šalių veikėjų pastangomis VFR vyriausybė 1989 metais ketino denonsuoti ir viešai pasmerkti Ribentropo-Molotovo paktą. To paties bus laukiama iš Tarybų Sąjungos (kaip mes dabar žinome, lūkesčiai pasiteisino. – Aut.)

1987 m. rudenį JAV Kongresas vienbalsiai priėmė įstatymą, kuriame reikalaujama, kad bet kuri JAV vyriausybė imtųsi visų įmanomų priemonių nutraukti sovietinę Baltijos tautų okupaciją. JAV Kongrese veikia komisija, kurioje yra nuolat  svarstoma padėtis okupuotose Baltijos valstybėse ir siūloma konkreti pagalba šių tautų kovai. 1988 metų liepą respublikonas George’as W. Bushas, ​​dar būdamas kandidatu į prezidentus, lankėsi nepriklausomos Lietuvos Respublikos ambasadoje Vašingtone ir patvirtino, jog „tapęs JAV prezidentu  padarys viską, kad  Lietuva ir kitos Baltijos valstybės būtų išlaisvintos“.

Kaip galime lengvai įsitikinti, pasirengimas daryti spaudimą Lietuvai iš užsienio buvo atliktas gana kruopščiai. O nuo praėjusių metų kovo 11 dienos, ir dėl to turime sutikti su M. Burokevičiumi, „Lietuva buvo paversta bandymų poligonu, kur, vadovaujant užsienio patarėjams ir užsienio organizacijoms, buvo kuriami ir tobulinami TSRS sunaikinimo metodai“. Apie tai, kas ir kaip vyko šiame bandymų poligone, mūsų šiame siužete.

 

  1. „Kokteilis“ nuo „žaliosios beretės“

 

Pirmoji publikacija Lietuvos spaudoje apie Andrių Eivą (dar žinomą kaip Eivė, dar žinomą kaip Eivaitis, dar žinomą kaip Eitavičius Andrews) pasirodė pavadinimu „Žmogus, kuris nemyli CŽV“ 1990 m. kovo 7 d. Lietuvos komjaunimo CK laikraštyje „Lietuvos rytas“ (t.y. likus kelioms dienoms iki garsiojo „naktinio“ Lietuvos atsiskyrimo). Joje buvo pasakojama apie Lietuvos „svečią“, buvusį „žaliųjų beretų“ kapitoną A. Eivą, kovojusį Afganistane „partizanų“ pusėje. Straipsnyje pasakojama, kad A. Eiva gimė 1948 m. spalio 26 d. Bonoje, pabėgėlių stovykloje. Jis užaugo pasakojimų apie Lietuvos pasipriešinimo judėjimą aplinkoje … Jo senelis generolas Kazimieras Ladyga Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje kovojo su bolševikais, 1925–1926 m. vadovavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės generaliniam štabui. Dar jaunystėje Eiva sužinojo, kad „žaliosios beretės“ ​​turi specialų padalinį, viename jų net moka lietuviškai. Norėdamas ten patekti, jis įstojo į Amerikos karo akademiją Vest Pointe. Jis baigė kursus 1972 m. ir pastaruosius aštuonerius metus tarnavo įvairiuose daliniuose, sąmoningai stengėsi patekti į tuos, kuriuose rengėsi partizaniniam karui. Susipažino su įvairių rūšių partizaniniam karui tinkamais ginklais. Jis vadovavo nedidelei 12 karių grupei, kuri specializavosi tarybinės ginkluotės ir taktikos srityse.

1979 metų pabaigoje prasidėjo karas Afganistane. Tada jis atsistatydino iš armijos ir išvyko į Afganistaną „padėti partizanams išmokti naudotis priešlėktuvinės gynybos ginklais“.

„…Jis rašo senatui rezoliuciją, kurią pristatė senatoriui Paului E. Tsongui, demokratui iš Masačiusetso valstijos ir kurioje ragina suteikti veiksmingą pagalbą Afganistano sukilėliams ir kviečia lobistų grupes finansuoti jo operaciją. Rezoliucijai pritarė 99 senatoriai … Ši rezoliucija buvo „didžiausias laimėjimas Vašingtone dėl pagalbos Afganistano partizanams“. (Iš Leslie H. Gelb straipsnio „Iš vienos armijos į kitą“, paskelbto „The New York Times“ 1983 m. gegužės 25 d.)

Štai toks „didvyris Rembo“ 1990 metų pradžioje savo namuose Vilniuje (1989 m. Eiva vedė Lietuvos pilietę) kviesdavo „arbatos puodeliui“ buvusius lietuvius-„afganus“. … Kaip vėliau paaiškėjo, visai ne gerų ketinimų skatinamas, bet taip rinko patikimus padėjėjus „partizaniniam karui“ jau Lietuvos teritorijoje.

Dar mūsų paskutinio vizito Vilniuje metu į akis krito 1991 metų sausio 29 dienos laikraštis „Forum“, kuriame buvo išspausdintas straipsnis „Kokteilis“ penktą valandą ryto “, kuriame amerikietis Eiva atsako į korespondento klausimus:

                 Kor. Ar seniai vėl esate Lietuvoje?

                 Eiva. Gruodžio antroje pusėje  atvykau čia atostogų. Tiesa, planavau susitikti su ponu A. Butkevičiumi (Lietuvos Krašto apsaugos departamento direktoriumi. – Aut).

                 Kor. Ar tikėjotės tokių įvykių Lietuvoje? ..

                 Eiva. Šie įvykiai mane nustebino, bet tuo pačiu ir sudomino. Tokius dalykus gerai išmanau, todėl galvoju, kad galėčiau būti naudingas Lietuvai …

… Šeštadienio rytą grįžau namo, pamiegojau, ir tada dvi dienas praleidau Aukščiausiojoje Taryboje. Naktis buvo siaubinga – niekas nebuvo organizuota tinkamai, daug baimės, nuo televizijos bokšto padvelkė krauju … Penktą valandą ryto parlamento rūmuose buvo devyni šautuvai 803 savanoriams. Septyni – neveiksmingi medžiokliniai, 1 – Pirmojo, 1 – Antrojo pasaulinio karo laikų. Ir dar kažkoks surūdijęs pistoletas … Tai buvo viskas, ką jie turėjo prieš tankus ir šarvuočius… Po to pastate ėmė rastis rimtesni ginklai (iš kur? – Aut). Sekmadienio rytą pasirodė automatai ir karabinai, išaugo granatų atsargos. Tada pradėjome ruošti „Molotovo kokteilius“. Šiandien vienas pareigūnas man pasakė: „Andriau, tu daug padarei, bet didžiausias tavo nuopelnas yra kokteiliai.“

                 Kor. Net ir šiais laikais tai vis dar rimtas ginklas?

                 Eiva. Kai nėra geresnio … Vengrai su tokiais „kokteiliais“ sunaikino dvi tarybinių tankų divizijas … „Buteliukai“, pasak ekspertų, yra veiksmingi prieš šarvuočius BTR’us, BMD, prieš BMP jų poveikis yra mažesnis, prieš T-72 dar mažesnis, bet jie veikia.

                 Kor. Jūs manote, kad parlamentą apgynė aplink jį susirinkę žmonės?

                 Eiva. Ne tik tai. Tą vakarą planai liko neįgyvendinti, kadangi blogio jėgos nesurinko visų komponentų – politinių ir kitų … Jie buvo pasirengę pulti sekmadienio rytą, tačiau išsigando ne tik minios, bet ir mūsų paruoštų „kokteilių“. Ir rimtų ginklų mes jau turėjome apie 100! Daugelis jų (tų, kurie saugojo parlamentą. – Aut.) vėliau išėjo iš pastato ir užėmė geras pozicijas. Jei dabar būtų suduotas smūgis parlamentui, aukų viduje būtų buvę daug mažiau, o atkirtis būtų nepalyginamai stipresnis …

 

  1. Kiti „patarėjai“

 

                 Straipsnyje atkreipėme dėmesį, kad Eiva yra toli gražu ne vienintelis JAV pilietis, tiesiogiai „įsijungęs“ ir daręs įtaką Lietuvoje vykusiems procesams. Mes įvardijome apytikslį jų skaičių – apie 100 žmonių. Dabar manome, kad jų buvo žymiai daugiau. Taip pat įvardijome dar vieną konkretų asmenį – Liną Kojelį. Įdomi yra pati šio žmogaus biografija, kurią surinkome iš Lietuvos ir užsienio spaudos. Gimė 1955 m. JAV emigrantų lietuvių šeimoje. Tėvai kartu su vokiečių kariuomene iš Lietuvos išvyko į Vokietiją 1944 m. su pagyrimu baigė Kalifornijos universitetą. 1976 – 1978 m.m. jis vadovavo Baltijos komitetui. 1982 m. Kojelis dirbo Pentagone. Nuo 1983 m. gegužės mėn – JAV prezidento R. Reagano padėjėjas etninių mažumų ir katalikų gyventojų klausimais. Nuo 1985 m. lapkričio mėn. – Reagano specialusis padėjėjas ryšiams su visuomene. Jis vadovavo Baltųjų rūmų JAV politikos ir gynybos departamentui.

Ką Kojelis veikė Lietuvoje? 1990 m. vasario mėn. jis teikė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos vadovybei metodinę pagalbą rengiantis atsiskyrimui nuo TSRS, dėl šaulių sukarintų  dalinių organizavimo, dėl Krašto apsaugos departamento, saugumo tarnybų, muitinės kontrolės postų prie Lietuvos sienų organizavimo … Ar to pakanka? Vėl atvyko į Lietuvą Sąjūdžio kvietimu 1990 m. gruodžio mėn. Ką veikė? Nesunku atspėti.

Tačiau yra dar ir trečia, ne mažiau spalvinga figūra – Wiljamas Houghas. Taip pat JAV pilietis. Taip pat palyginti jaunas – gimęs 1956 m. 1990 m. Kovo 31 d. TSRS užsienio reikalų ministerija nurodė pirmajam JAV ambasados ​​sekretoriui Maskvoje J. Shumakeriui nederamą ir nepriimtiną mums jau žinomų JAV piliečių W. Hougho ir L. Kojelio, kurie Lietuvos TSR užsienio reikalų ministerijoje dirbo kaip V. Landsbergio padėjėjai nepriklausomybės klausimais, veiklą.

Po TSRS užsienio reikalų ministerijos demaršo Houghas paaiškino, kad 1990 m. kovo 12 d. jis atvyko į Vilnių su viza kaip privatus asmuo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kvietimu  „teikti verslo ir teisines konsultacijas“. Houghas tiesiogiai dalyvauja rengiant „nepriklausomos“ Lietuvos Konstitucijos projektą ir rengiant dokumentus, kurie pagrindžia nepriklausomybės įtvirtinimo „teisėtumą“, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai.  Prieš atvykdamas į Vilnių W. Houghas daug laiko praleido Lenkijoje ir konsultavo „Solidarumą“.

O dabar klausimas „Lietuvos patriotams“. Ar įmanoma pasiekti nepriklausomybę nuo vienos šalies, esant visiškoje priklausomybėje nuo kitos? Ir dar. Kur dingsta nacionalinė savigarba ir kaip vyksta virsmas į čiabuvius, kurie mokomi gaminti Molotovo kokteilius? Ir mokomi rašyti savo „nepriklausomą“ Konstituciją? Galbūt V. Landsbergis  atsakys  tautai į šį klausimą? Gal būt jis, kaip „suverenios“ valstybės prezidentas, paaiškins savo piliečiams, kodėl lietuviški laikraščiai skelbia universalią CŽV instrukciją Rytų Europos ir TSRS šalims apie viešąją gynybą „Išgyventi nenusilenkiant“ (perskaityti ir perduoti) („Vienybė“, Nr. 5, 1991.01.29–04.02)?

 

(Šis straipsnis buvo parašytas kartu su bendraautoriumi V.S. OVČINSKIU.)

ŠALTINIS: http://rozamira.nl/lib/7j_scenarij/1.2.htm#1.6

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-01-14

Prokuratūrai perduoti įrodymai, kad per sausio 13 d. įvykius buvo duotas įsakymas stumti žmones po sovietų tankais ?

Prokuratūrai perduoti įrodymai, kad per sausio 13 d. įvykius buvo duotas įsakymas stumti žmones po sovietų tankais ?

Petras Cvirka

Advokatas Arvydas Balčius perdavė generalinei prokuratūrai dar 1991 m. tuomečių VRM vadovų slaptus rašytinius įsakymus stumti žmones po atakuojančių sovietų tankų vikšrais.

Neįtikėtina,  tačiau  tokie įsakymai buvo, kaip ir buvo slapti įsakymai šaudyti į sovietų kareivius, kad šie atsakytų ginklu, ir tokiu būdu paverstų minią taikių žmonių kruvina koše.

A.Balčius įsitikinęs, kad tokiais įsakymais ir buvo siekiama išprovokuoti kruviną konfliktą, kad paskui būtų galima sakyti, kokie kruvini yra sovietų agresoriai.

Iš esmės taip ir įvyko, kaip planavo V.Landsbergis – sovietų karinis dalinys puolė TV bokštą su tankais, buvo daug šaudoma, sovietai teigė, kad tai buvo ne koviniai šaudmenys, tačiau po mūšio jau tai niekas nesiaiškino, tačiau šios agresijos rezultatas – būrys žuvusių ir sužeistų žmonių ir vienas nukautas sovietų spec. būrio leitenantas.

A.Balčius tuo metu dirbo VRM ir buvo slaptų pranešimų šifruotojas. Jo kolegos vėliau pasidalino įspūdžiais ir dokumentais, kad prieš sausio 13 d. įvykius buvo kviečiami į Aukščiausiąją tarybą, kur neva V.Landsbergis davė aiškius nurodymus šaudyti ir provokuoti kruvinus konfliktus. Ar taip buvo daroma, nėra duomenų, tačiau A.Balčius pateikia rašytinius įrodymus, kad tokie įsakymai tikrai buvo.

Žinoma, tokie įrodymai sugriautų nepriekaištingą Lietuvos Respublikos kovos už nepriklausomybę istoriją, tačiau A.Balčius sako, kad žmonės turi žinoti tiesą.

Tuo labiau, kad tik dėl kruvinų sausio 13 d. įvykių Vytautas Landsbergis tapo nepriklausomybės patriarchu ir  iki šiol valdo Lietuvą, skirdamas jai nominalius vadovus, kaip Dalia Grybauskaitė arba Gitanas Nausėda.

Advokatas įsitikinęs, kad tik dėl V.Landsbergio organizuotos gaujos Lietuva niekada neturėjo nei prokuratūros, nei teismų sistemos – šios instancijos buvo visiškai priklausomos minėtai gaujai ir jai atsiskaitė.

Būtent dėl to, kad A.Balčius niekada neslėpė turintis minėtų įsakymų originalus, minėta prokuratūros sistema ir bandė jį kelis kartus nužudyti, o teismų sistema klastojo bylas.

„Lietuvoje viską valdo organizuota V.Landsbergio vadovaujama nusikalstama grupuotė, be jo pritarimo negali įvykti joks rimtas nusikaltimas arba valstybinio mąsto afera“, – įsitikinęs A.Balčius.

Jam atsibodo gyventi tokioje nusikaltėlių valdomoje valstybėje, todėl jis ir prašo žmonių dalyvauti rinkimuose ir atsikratyti šios organizuotos nusikaltėlių gaujos, valdančios Lietuvą jau 30 metų.

Niekas neginčija, kad TV bokštą ir LRT televiziją 1991 m. sausio 13 d. užpuolė sovietų kariuomenė.

Tačiau kai kurios šio šturmo aplinkybės iki šiol kelia daug klausimų : „Lyg ir teisininkas ar tai spec. tarnybų specialistas Vytautas Urbonas, mano tėvelio pusbrolis. Jau amžinybėje, bet kai ką man pasakojo tada, – LL pasakojo advokatas A.Balčius, – vis penktadieniais susitikdavo traukinyje Vilnius-Kaunas ir lipdavome Žaslių gelž. stotyje. Vykdavo dažnai vienas o kartais su žmona.

Jis gyvenu daugiabutyje iš kurio lango matėsi bokštas ir įvykiai bet adreso nepamenu nes buvau tik keletą kartų pas juos o ir namo dabar jau nerasčiau. Taigi, prieš sausio 13-tąją piktinosi kad nuo stogo liuko spyną vis kažkas sugadina, ir numeta laiptinėje kur jo butas. Juokėsi, kad jis tai suranda, tai jam ir naują pirkti. Gerai pamenu kaip juokėmės, nes po savaitės ir vėl jis man apie tas spynas ir vėl naujus pirkimus. Nesupratom kas ten po stogus laipioja ir kaimynai nieko nematę, triukšmo negirdėję. Sakė, kad jam atrodo kad naktimis kažkas tyliai tas spynas nupjauna. Keista buvo jam ir man. Ne vieną sugadino. Po sausio 13-tos jis man papasakojo kodėl tos spynos buvo nuimamos. Sako: snaiperių darbas, išėjau į balkoną, o nuo stogo virš mano galvos šaudo.
.
Kita istorija apie Landsbergį.
Tada gyvenau bendrabutyje. Tai buvo apie 1983 -1985 – tuosius. Atvykdavo pas draugę jos sesuo su Lukiškių kalėjimo viršininku su deficitinėmis tuo metu vaišėmis. Į pasisėdėjimus pakviesdavo ir mane nes aš lyg prie lyderių gamykloje buvau, miesto tarybos deputate rinko gamykla, gamyklos komjaunimo organizacijos sekretoriaus pavaduotoja kai gamykla – Šlifavimo staklės. Ji – Regina padavėja iš kavinės „Šatrija“ Vilniuje kur visi ėjo tabako viščiukų valgyti.
Kalėjimo viršininkas tarp panų mėgėjas buvo pašmaikštauti.
Vienas pasakojimas jo man įstrigo žymiai vėliau, kai vėliau išgirdau apie Landsbergį ir Sąjūdį. Tada viršininkas apie jį pasakojo kaip apie kompozitorių.
Sako, atėjo pas jį į kalėjimą prašyti susitikimų su tais baisiais recidyvistais, kad tie jo pasikalbėjimai su jais būtų nepasiklausomi, kad nebūtų apsaugos. Kalėjimo viršininkas šaipėsi, kad žmogui ne visi smegenėlėse, kad nesupranta ką šneka. Bet įdomiausia, kad jis viršininkui kišo sąrašą su pavardėm tų atmatų.
Neatstojo ir vėliau, kai viršininkas jį „pasiuntė tolyn“. Pasikvietė kompozitorius pas save namo išgerti prancūziško konjako. Kaip gi jis tos pagundos atsisakys.
Pasakojimas buvo pateiktas tame aspekte kiek jis to konjako gėrė didelėmis taurėmis kai jam kompozitorius pradžioje pylė į didžiulį bokalą lašais ant dugno, kaip viršininkas jam sakė, ar tau gaila, pilk pilną, kad tokį fužerą beveik litrinį pastatei. Bet man buvo ne tas įdomu, kiek jis išgėrė, o tai kad kompozitorius slapta nori bendrauti su recidyvistais ir jų sąrašą jam kažkas parengė ar tai jis pats juos pažinojo. Esu buvusi kalėjimo administracijos patalpose dėl to meto komjaunimo reikalų ir vien tik jo koridoriai – jau buvo nejauku.
Kai prisigėrė, tada kompozitorius vėl jam sąrašą tų recidyvistų.
Kam jie buvo jam reikalingi – tą klausimą kėlė pats kalėjimo viršininkas sau ir mums. Vadino durniu.
Daug vėliau ėmiau mąstyti kad gal per juos planavo kažką politikoje Lietuvoje.

Koks yra šių įsakymų turinys?

A.Balčius atsakė į LL klausimus:

 

  • Jūsų bėdos prasidėjo tada, kai kolegos perdavė tuos dokumentus apie sausio 13 –osios įvykius?
  • Nepavadinčiau to bėdomis. Manau, kad bėdų turėjo kiti asmenys, kuriems tie dokumentai buvo labai svarbūs. O aš jokių bėdų neturėjau, nes esu teisininkas – idealistas.
  • Tačiau bylos jums buvo pradėtos klastoti dėl minėtų dokumentų?
  • Aš kitaip vertinu. Tos bylos buvo klastojamos, pasinaudojant mano asmeniu, prieš Lietuvos valstybę ir siekiant išniekinti Lietuvos valstybę. Nes toks veiksmas nėra suderintas nei su Lietuvos Konstitucija, jei su baudžiamuoju kodeksu, nei su proceso kodeksu. Toks persekiojimas turi atitikti BPK 2-ojo straipsnio dispozicija – ir turi būti nusikaltimo sudėtis. Tačiau jeigu tik pasinaudojama asmeniu ir klastojami dokumentai, tai yra nusikalstama. Nes vakar gavau atsakymą iš gen. prokuratūros, kuris neatitinka nei BPK normų, nei viešojo administravimo įstatymo.
  • Priminkite tą bylą – jūs buvote kaltinamas tuo, kad neva su savo klientu, Operos ir baleto teatro artistu Edvardu Smalakiu neva suklastojote dokumentus civilinėje byloje dėl jo skyrybų su žmona, administracinio teismo teisėja Puzinskaite? Nors tai iš esmės buvo ginčas dėl turto skyrybų byloje?
  • Taip, aš atstovavau atsakovą šioje byloje. Tai būtų normali santuokos nutraukimo byla, tik Lietuvoje jos tampa sudėtingos dėl to, kad yra sukauptas turtas. Anksčiau tik jausdavau, o dabar įsitikinau, kad byla buvo išspręsta dėl elementarios vyraujančios korupcijos teisėtvarkoje. Būtent dėl korupcijos ta byla tapo labai sudėtinga ir buvo siekiama paveikti bylą, nes ieškovė, teisėja Puzinskaitė, siekė praturtėti mano kliento sąskaita. Ji apgaulės būdu sudarė santuoką su mano klientu ir užvaldė žemės sklypą, kurį jis turėjo iki santuokos. Teismas patvirtino, kad sklypas iki santuokos priklausė mano klientui, tačiau užrašė jį Puzinskaitei. Tada ir prasidėjo visos bėdos, kurios susiję su mano asmeniu. Kada aš išstojau kaip advokatas, siekdamas sąžiningai atstovauti savo klientą.

 

  • Kiek atsimenu, teisėja Puzinskaitė teisme sakė, kad visi tie vekseliai ir skolos, už kurias buvo pastatytas Smalakio namas, buvo suklastoti?
  • Bylos eiga parodė, kad teisėja Puzinskaitė tikrai žinojo, ir pas vieno kreditoriaus – Arvydo Bugo – tėvus – buvo nuvykusi pati, ir tai patvirtino ir tėvai, kad pinigus skolinosi kartu abu sutuoktiniai Smalakiai. Ir būtent teisėja reikalavo, kad tas vekselis būtų pasirašytas tik vieno fizinio asmens – Edvardo Smalakio. Pati teisėja niekur nepasirašė. O jis, nuoširdus ir sąžiningas žmogus, menininkas, net nesuprato, ko siekė jo žmona. Aš įtariu, kad ji, niekur ant skolos vekselių nepasirašydama ir iš bylos visumos, net nesiekė sudaryti santuokos ir tai buvo apgaulė. Teisėja Puzinskaitė nuo pat pradžių siekė apgaule užvaldyti Edvardo Smalakio turtą. Tai buvo apsimestinė santuoka, siekiant užvaldyti E.Smalakio pinigus ir turtą, nes tuo metu jis buvo garsus ir turtingas operos artistas. Ir jai tai sėkmingai pavyko – po skyrybų E.Smalakys prarado visą turtą. Aš jį puikiai pažįstu, ir žinau, kad jis yra sąžiningas ir doras žmogus. Ir jis fanatiškai tikėjo, kad moteris negali taip elgtis ir kad jam pavyks apsiginti. Ir jis nesitikėjo, kad net teismuose nebus galima apsiginti nuo šios klastos. Kiek aš žinau, aš buvau bene 10-as advokatas, kurį Smalakys bandė pasamdyti. Visi kiti nesutiko, sužinoję, kad reikalų turės su teisėja Puzinskaite. Kuri tvarkė Uspaskich žemės Gariūnuose.
  • Kuo čia dėtas Uspaskich?
  • Puzinaitė tuo metu dirbo mokesčių inspekcijos apeliacijų skyriuje, ir tyrė skundus dėl žemės Gariūnuose.
  • Tačiau ta skyrybų byla baigėsi baudžiamąja byla jums abiems – jums ir E. Smalakiui?
  • Taip, mane kaltino, kad aš padėjau Smalakiui suklastoti tuos vekselius, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad net advokatūros įstatymas numato, kad kliento ir advokato santykiai yra paslaptis, ir šie santykiai negali būti panaudojami ikiteisminiame tyrime. Tačiau tai teismui nebuvo įrodyti – jų tikslas buvo parodyti, kaip teismai veikia prieš Lietuvą. Visa teismų sistema veikia prieš Lietuvą.
  • Nes jie niekaip neatsako už tai, ką pridirba?
  • Ne visai tai, nes teisėjai yra valstybės atstovai. Tačiau jie veikia ne valstybės naudai, tačiau, pasinaudodami suteiktomis galiomis, veikia prieš valstybę. Tada man ir kyla klausimas – kas už to stovi ir ar tai sausio 13 d. įvykių, Medininkų nužudymo ir „Mažeikių naftos“ vadovų galvų pjaustymo tęsinys? Šiandien dar vyksta tyrimas ir plaukia labai daug informacijos.
  • O jūs tikitės, kad kada nors tiesa apie jūsų minimus įvykius paaiškės? Nes aš pats mačiau vaizdo įrašą, kaip pirmą naktį po užpuolimo vienintelis likęs gyvas muitininkas Tomas Šernas apklausiamas ligoninėje sako, kad į juos šaudė OMON vadas Makutinovičius. Tačiau jo tarp žudikų neliko?
  • Informacijos apie šiuos įvykius visada turėjau, tačiau nuo 1993 m. kaupiau sistemingą informaciją ir galiausiai įsitikinau, kad ši grupuotė sąmoningai veikia prieš Lietuvą. Tada pradėjau su ja kovoti ir manau, kad tiesa paaiškės.
  • Jūs kreipėtės į prokuratūrą su įrodymais dėl sausio 13 d. bylos?
  • Taip, nes toje byloje su teisėja Puzinskaite, kai ji bandė praturtėti, liudininkas, buvęs policijos komisaras Juozas Jacekas pateikė vieną šio dokumento kopiją – vieną man, kitą generalinei prokuratūrai. Tas pats dokumentas buvo pateiktas ir teismui toje pačioje man suklastotoje byloje, tačiau jo niekada niekas nevertino. Tačiau po šio dokumento pateikimo J.Jacekas buvo nužudytas – tai įvyko 2011 m, sausio 26 d. Negavus jokio atsakymo į šį Jaceko pareiškimą, į prokuratūrą kreipiausi ir aš. Pateikiau GP prokurorui G.Jasaičiui minėtą dokumentą apie sausio 13 d. įvykius. Todėl kai visi klausia, ar Arvydas Balčius turi minėtą dokumentą, atsakau, kad taip, ir jis yra pateiktas GP. Nors tas dokumentas pateiktas 2011 m., iki šiol joks atsakymas nebuvo gautas.
  • Ir koks šio dokumento turinys?
  • Apie tūrinį aš kalbėjau praeitoje laidoje ir jis buvo paviešintas. Nors tas dokumentas susijęs su daugeliu kitų įvykių, tačiau jų kol kas nenorėsiu atskleisti, žiūrėsiu, kiek prokuratūrą dar bandys juos klastoti. Mano tikslas yra sužinoti, kaip jie bandys klastoti dokumentus ir veikti prieš valstybę. Nes tame dokumente iš tikrųjų yra labai daug gerų dalykų. Galiu tik tiek pasakyti, kad Juozas Jacekas labai glaudžiai dirbo su VSD karininku Pociūnu, nužudytu Baltarusijoje, ir dirbo su VSD. Jis turėjo labai daug medžiagos. Visa ta medžiaga pateko man ir yra saugojama.
  • Tačiau tam pačiam Jacekui tas žinojimas liūdnai baigėsi?
  • Taip, kaip jis tą dokumentą apie sausio 13 d. įvykius pateikė prokuratūrai, po kelių savaičių jis jau buvo nužudytas.
  • Ir tas nusikaltimas buvo nurašytas kaip kažkoks buitinis nužudymas?
  • Taip, tai buvo bandoma pateikti kaip buitinį nužudymą, tačiau toje teisėjos Puzinskaitės byloje viena iš liudininkių, apklausiama patvirtino, kodėl yra nužudytas Jacekas. Tik teisėjas be priesaikos Olegas Zaicevas paklausė, ar ji turi tokius įrodymus, tačiau vėliau kažkodėl nukrypo nuo esmės ir kažkodėl vėliau bandė psicholigiškai paveikti liudininkę, kuri pripažino, kad Jacekas buvo nužudytas. Tos liudininkės pavardė yra Vedeckienė.
  • Sakote, kad buvo ir daugiau nužudymų, susijusių su tuo dokumentu apie sausio 13 d. įvykius?
  • Visos mano prielaidos veda prie to, kad Jaceko nužudymas veda prie to, kad jo nužudymas galėjo būti susijęs su tuo dokumentu. Tačiau tai ne vienintelė mirtis šioje byloje – jaunas, apie 30 metų, mirė Jonas Stonys, kuris įkalbėjo duoti melagingus parodymus Šilalės apylinkės teisme. Labai keistai buvo paralyžuota buvusi prokurorė Aniceta Kancienė, buvusi KGB agentė nelabai gražių slapyvardžiu „Šiukšlė“. Dar viena auka – Ričardas Luišaitis, kuris taip pat liudijo apie sausio 13 d. įvykius ir teikė parodymus GP. Jis netikėtai mirė 2009 m. vasarą. Jis man sakė, kad nesupranta, kas su juo atsitiko, tačiau labai staiga susirgo vėžiu ir mirė. Dar viena auka – buvo toks liudininkas, kuris matė, kaip policininkai man suleidžia kažkokių vaistų. Tai buvo Stasys Jaruševičius, kuris matė, kaip policininkai neleido man į kontorą pasidėti 60 tūkst. litų – tai skola, kuri man buvo gražinta, ir nutempė mane iš antro aukšto. Jaruševičius paliudijo, kad matė, kaip policininkai užlaužė man rankas ir pylė kažkokį skystį man į burną. Kadangi jis gyveno pirmame aukšte, o mano kontora buvo antrame, tai Jaruševičius nurodė, kad Puzinskaitė ir kiti organizuoto nusikaltimo veikėjai laikė ginklus ir planavo mane nušauti. Tačiau aš tai žinojau, ir toje kontoroje nesirodžiau.
  • Tai čia teisėjai organizavo visus tuos dalykus?
  • Teisėja Puzinskaitė su organizuoto nusikaltimo tyrimo tarnybos darbuotojais. Taip teigiama Stasio Jaruševičiaus pareiškime.
  • Tačiau jeigu teisėja vadovauja organizuotai gaujai, o prokuratūra visą tai žino ir slepia – tai kas tokiu atveju galėtų ištirti visus tuos nusikaltimus?
  • Geras klausimas, tačiau noriu pasakyti, kad prokuratūra ne slėpė šiuos nusikaltimus, tačiau juose dalyvavo. Prokuratūra organizuotai veikė prieš Lietuvą. Iš esmės prokuratūra organizuoja nužudymus ir žudo tuos asmenis, kurie nori atskleisti sunkius nusikaltimus prieš valstybę. Tai prokuratūra veikia organizuotai ir naikina tokius žmones, kurie nori nustatyti objektyvią tiesą ir ją paviešinti visuomenei. Ir būtent, pasakyti tai, kad tas „baltas bilietas“ (Vytautas Landsbergis viešai gyrėsi, kad jo neėmė į sovietų kariuomenę todėl, kad jis turėjo „baltą bilietą“, kitaip sakant, buvo psichinis ligonis – aut. pastaba) nėra komjaunimo bilietas.
  • „Baltas bilietas“ reiškia, kad žmogus yra psichikos ligonis, ir sovietai šios vienintelės kategorijos žmonių neimdavo į kariuomenę?
  • Aš manau, kad taip. Taip lengvai nuo tarnybos armijoje nebuvo galima išsisukti.
  • Taip, daug žmonių žuvo, panašiai kaip ir pedofilijos byloje – išgalabyta daug žmonių, kurie ką nors apie tai žinojo. Netgi tas pats įtariamasis Andrius Ūsas – „paskendo baloje“. Ir mums prokuratūra bruka tokias legendas ir mes net negalime jomis abejoti?
  • Dar neatsakiau į klausimą, kaip čia galima tą visą sistemą sutvarkyti. Ta gauja, kuri veikia prieš Lietuvą ir jos žmones, kankina juos už tai, kad jie bando priešintis ir aiškintis tiesą, kaip tik ir buvo 1991 m. sukurta tam, kad užvaldyti Lietuvą. Pirmiausiai kas įvyko – kovo 11 d. buvo paskelbta nepriklausomybė, ir vėliau prasidėjo turto naikinimas. Vėliau ta gauja pajuto, kad yra dar ir naftos verslas – Kiesui buvo nupjauta galva. Ir visa eilė šiurpių nusikaltimų eina iki šių dienų. Ir būtent ta grupuotė užvaldė visą šalį, sugebėjo įtinkinti Lietuvos visuomenę, kad dėl sausio 13 d. įvykių jie vieninteliai šalies patriotai. Ta liaudis fanatiškai iki šios dienos tiki ta nusikaltėliu gauja. Ir jei iki šiol laimi rinkimus, nes naudoja tam visos šalies žmonių uždirbamus pinigus. Vėliau tuos žmonių pinigus jie panaudoja pirkdami vadinamus ginklus – tai yra seną laužą. Už tas išlaidas jie niekaip neatsiskaito.
  • Mes pripratome prie to, kad prokuratūra ir teismai visą laiką dirba nusikaltėliams ir mums jau tai atrodo normalu. Mane ta gauja jau dešimt metų teisia už teisėtą veiklą – žurnalistiką ir aš žinau, kokias nesąmones daro tie teismai. Ar yra kokia nors išeitis šioje situacijoje?
  • Taip, išeitis yra. Reikia eiti pas žmones ir su jais kalbėtis. Esame visi kalti dėl to, kad nebendraujame su žmonėmis. Kviečiu žmones išeiti balsuoti ir nebebalsuoti už tuos, kurie mus mulkina 30 metų, turėdami „baltą bilietą“. Bėda ta, kad visi teisėjai dirba tai gaujai, kuri pralobo iš plėšikavimo, tačiau dabar atėjo toks laikas, kai viskas žlugę ir nebėra ko plėšti. Todėl reikia nubalsuoti prieš tą gaują, ir tada žmonės sugebės greitai atkurti tą Lietuvą. Reikia sumažinti mokesčius, ir žmonės labai greitai atkurs valstybę. Reikia sumažinti ginklų pirkimą, nes mūsų niekas nepuola. Mes puolame ir garsiai rėkiame. Kas mus puola šiandien?
  • Rusai mus kasdien puola jau 30 metų?
  • Puola tus, kurie turi baltą bilietą. Manęs rusai nepuola.
  • O ką manote apie tai, kaip teismai išteisino Radviliškio merą Čepononį, kuris išplovė daug valdiškų pinigų per fiktyvias statybas. STT viską sekė, tačiau aukščiausias teismas nusprendė, kad tas sekimas neteisėtas, nes sekimo prašyme neva nebuvo nurodytas mero kabineto numeris. Skaičiau tą nutartį ir galvojau – kuo jie mus laiko?
  • Tai yra tas pats „balto bilieto“ filmas, nes mus visus ta gauja laiko kvailais.
  • Mes ir esame kvailiai, kad tai gaujai leidžiam valstybė valdyti jau 30 metų – mes to ir nusipelnėme?
  • Daug žmonių kreipiasi į mane, ir sako, kad jie nebetiki, kad jiems pavyks rasti teisybę. Todėl sakau, kad reikia burtis, nes piliečiai, ypač Žemaitijoje, labai pilietiškai nusiteikę. Reikia tik pakviesti ateiti žmones, kurie nori permainų, balsuoti. Jie visi nori, kad minėti įvykiai būtų objektyviai išaiškinti. Žmonės mato, kad tos „balto bilieto“ fantazijos baigiasi. Pas mus nebeliko pilietinės pagarbos sau, kaimynui ir valstybei. Pradėkime nuo nulio – imkime gerbti vienas kitą, ir tada susijungsime į vieną susitelkimą, ir tada ta gauja išsigąs.
  • Prieš keturis metus žmonės balsavo ne už „valstiečius“, bet prieš konservatorius. Kaip vertinate „valstiečių“ pasiekimus?
  • Sakyčiau, kad tie pasiekimai kuklūs, tačiau aš žinau ir priežastį, kodėl jie kuklūs. Yra grupė žmonių, kuri trukdo Karbauskiui dirbti, ir tai ta pati grupuotė, kuri veikia prieš Lietuvą nuo 1991 m.
  • Tai čia Skvernelio chebra?
  • Taip, nes jis buvo iškeltas ir liaupsinamas Grybauskaitės, o kas ją paskyrė, visi žinome. Ta grupuotė kelia į valdžią visokius padugnes, kad galėtų jomis naudotis. Tai, kad nusprendžia teismai, apskritai neturi nieko bendro su nusikaltimo tyrimu. Būtent todėl Rimas Andrikis ir sunaikino advokatūrą. Jis veikė toje byloje teisėjos Puzinskaitės naudai. Jie padarė valstybinę advokatūrą, kuri nieko neveikia. Paklauskite žmonių, kas turėjo teisinę valstybinę pagalbą, kas patenkintas ta tarnyba. Ir toje Puzinskaitės byloje Andrikis bandė prisijungti prie tos gaujos, siūlydamas savo paslaugas, tačiau jam nepavyko, ir tada jam buvo gėda. Net Smalakio byloje jam reikėjo pakeisti net septynis advokatus, kad atsirastų bent vienas, kuris sutiktų jį ginti.
  • Mes puikiai žinome, kas yra tos gaujos prieš Lietuvą vadeivą ir žinome, kad patys didžiausi nusikaltimai prieš valstybę yra daromi „geopolitiniais tikslais“ – pvz., „neprileisime Ivano prie vamzdžio“, arba „Nato reikalauja“. Tauta tiki tais makaronais. Ar kada nors mes galėsime atsikratyti tos gaujos? Nes tam, kad kažką pakeisti, praktiškai visus teisėjus ir prokurorus reikia traukti atsakomybėn?
  • Aš turiu vilties, kad tą gaują įveiksime, tik reikia pradėti nuo švietimo ir mokslo. Reikia išleisti naują teisininkų laidą, atskirai juos parengiant. Net, pvz., Venckienės byloje policijos akademijos vienas vadovų pasakoja, kad ji yra labai didelis siaubas. Policijos pareigūnai jau rengiami, kaip veikti prieš Lietuvą, ir tą sistemą reikia keisti.

 

 

 

„Pažiūrėsime, ką atsakys prokuratūra, ir kaip jie suksis iš šios situacijos“, – sako A.Balčius.

 

 

Buvęs Tauragės policijos komisariato viršininkas Juozas Jacikas savo pareiškime prokuratūrai mini, kad per sausio 13 d. įvykius Seime gavo nurodymus šaudyti į minią.

J.Jacikas 2011 m. pradžioje pateikė savo pareiškimą prokuratūrai, kuriame aprašė minėtus įvykius, o taip pat, kad  iš policijos pareigūnų gavo įsakymą nužudyti advokatą A.Balčių : „Nužudymo reikalavo todėl, kad policijos tyrėjoms paaiškinau, kad advokatui perdaviau daug slaptų dokumentų, kuriuos įgijau dirbdamas daug metų VRM sistemoje. Pvz., patvirtinu, kad 1991 metais man dirbant VRM padalinyje, sausio 13 dieną, buvau iškviestas pas tuometinį VRM vadovą Petrą Liubartą, kuris mane ir dar keletą VRM pareigūnų nukreipė į LR Seimą prisistatyti pas Vytautą Lanzbergį. O LR seimo patalpose, 1 -jame aukšte susitikus su V. Landsbergiu ir dar minia jo pažįstamų, man ir kitiems P. Liubarto pasiųstiems asmenims buvo duota komanda ginkluotis – įteikė kovinius pistoletus su koviniais šoviniais ir nurodė VRM darbuotojui Rimantui Kupšiui, KGB tarnautojui { 1943 gimimo) iš Skuodo, nušauti 1-3 žmones prie TV bokšto susirinkusios minios. Man ir kitiems nurodė laukti minios reakcijos, o po Kupšio šaudymo esant galimybei pastūmėti po tankų vikšrais susirinkusiuosius. Aš pastūmiau vieną žmogų, tačiau R. Kupšys ir kiti pastūmė daugiau, žmonės buvo sužaloti, kvietėm greitąją pagalbą. Taip pat organizuojant Visvaldui Račkauskui ir Alvydui Sadeckui dalyvavau „Medininkų „ žudynėse“.

 

 

 

 

Šaltinis: https://laisvaslaikrastis.lt/prokuraturai-perduoti-irodymai-kad-per-sausio-13-d-ivykius-buvo-duotas-isakymas-stumti-zmones-po-sovietu-tankais/?fbclid=IwAR0-xdi2Q8cDDO_EShZ-RD3DmY6wvRTfAPDhlkySmYCeVbSoZ2-RVW5CZTw#

Kruvinieji 1991 metų sausio 13-osios įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto tapo vienu iš valstybės sukūrimo mitų. Dabartinė Lietuvos valdžia atidžiai seka, kad visuomenė neabejotų, jog kalti tik tarybiniai kariškiai, kurie esą nužudė nepriklausomybės šalininkus. Tačiau tų įvykių liudininkų parodymai atskleidžia tikrąjį jų vaizdą ir įrodo, jog prieš 26 metus sukurta ir iki šiol akylai saugojama versija yra melas. Apie tai, kas ir kodėl suplanavo kruviną sausio 13-osios akciją, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:

— 1990 metų kovo 11-osios naktį Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kuriai vadovavo Vytautas Landsbergis, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau daugiau kaip metus jos nepripažino pasaulio bendrija. Bet ir po tragiškų sausio 13-osios įvykių pasaulio lyderiai tylėjo. Ką visa tai reiškė?

— Nepriklausomybės paskelbimas — gana reikšmingas aktas, bet jis tik visiškos valstybės nepriklausomybės preliudija. Siekdama būti išties nepriklausoma, valstybė privalo: kontroliuoti visą savo teritoriją, sienas, turėti nuosavą, pasaulio pripažintą valiutą, karines pajėgas, sugebančias apginti nepriklausomybę, atstovavimą tarptautinėse organizacijose ir t.t. Antai Katalonija paskelbė nepriklausomybę, kaip ir Lietuva 1990 metais. Ir ką? Pareiškimas, jog atkuriama nepriklausomybė, respublikoje nebuvo paremtas realia situacija.

Vladislavas Švedas (iš kairės) / Nuotr.: specnaz.ruVladislavas Švedas (iš kairės) / Nuotr.: specnaz.ru

Be to, būtina, kad nepriklausomybės paskelbimas neprieštarautų teisės normoms. Norint priimti sprendimą dėl nepriklausomybės atkūrimo, už jį pagal tarybinius įstatymus turėjo pasisakyti ne mažiau 2/3 Lietuvos piliečių. Jei nebuvo norėta vadovautis TSRS įstatymais, bent jau reikėjo prisilaikyti tų demokratinių normų, kurias pripažįsta pasaulis. Jos reikalauja, kad priimant pagrįstą sprendimą valstybės likimo klausimu būtina turėti ne mažiau 50 proc. bendro rinkėjų skaičiaus balsų plius vienas balsas.

Lietuvoje iš 130 Aukščiausiosios Tarybos deputatų, išrinktų 1990 metų kovo 11-ąją, 123 deputatai pasisakė už Nepriklausomybės aktą, prieš balsų nebuvo, šeši lenkų deputatai susilaikė, vienas biuletenis buvo pripažintas negaliojančiu. Pažymėsiu, jog tiems 123 deputatams savo balsus atidavė tik 37,9 proc. Lietuvos rinkėjų.

Tai yra deputatai, kuriuos išrinko vos daugiau nei trečdalis rinkėjų, atėjo į Aukščiausiąją Tarybą ir pareiškė: „O dabar mes balsuojame už nepriklausomybę“. Taigi neginčytina: 1990 metų kovo 11-ąją nepriklausomybė buvo paskelbta neteisėtai.

Tačiau tada į tai niekas nekreipė dėmesio. Pasaulio bendriją labiau jaudino ultimatumo forma Lietuvos Aukščiausioje Taryboje paskelbta respublikos nepriklausomybė. Po to sekė ultimatumo forma vedamas naujos Lietuvos vadovybės dialogas su Maskva: prie derybų stalo sėsime tik su sąlyga, jei jūs pripažinsite mus nepriklausomais. Dėl to teko sunerimti Vakarams. Juk TSRS buvo galinga pasaulio valstybė ir su ja reikėjo skaitytis.

— Kodėl Lietuvai taip reikėjo nepriklausomybės, juk ji Vakarų akyse egzistavo kaip tarybinio socializmo vitrina ir jos žmonės neblogai gyveno?

— Priminsiu, jog Lietuva po karo 1944–1953 metais užėmė antrą pagal pasipriešinimo tarybų valdžiai mastus vietą. Pirmoje buvo benderininkų pasipriešinimas Ukrainoje. Lietuvoje antitarybiniame partizaniniame judėjime dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių, o tai tokioje mažoje šalyje gana daug.

Pasipriešinimas atsirado todėl, jog 1940 metais, kai Lietuva įstojo į TSRS, naujoji valdžia savo pozicijose įsitvirtino nepaisydama kitokių nuomonių, neatsižvelgdama į šios respublikos specifiką. 1941 metų pavasarį atsirado rimtų problemų aprūpinant gyventojus maisto produktais ir labiausiai reikalingomis prekėmis. Tai sukėlė daugelio gyventojų nepasitenkinimą. Todėl 1944 metais nemažai žmonių išėjo į miškus. Partizaninis judėjimas 1953 metais iš esmės buvo įveiktas, tačiau Maskva Lietuvą laikė problemine respublika, todėl ir elgėsi jos atžvilgiu savaip.

Lietuviai — darbšti tauta, todėl jie paėmė iš socializmo tiek, kiek galėjo. Juolab, respublikai nuo 1944 iki 1974 metų vadovavo toks sumanus vadovas kaip Antanas Sniečkus. Jis sugebėjo apginti Lietuvos interesus prie Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo. Respublikos parduotuvėse niekada nestigo mėsos, pieno, kiaušinių, dešrų, jose buvo ir kai kurių importo prekių.

Antanas Snečkus (per vidurį) / Nuotr.: 15min.ltAntanas Snečkus (per vidurį) / Nuotr.: 15min.lt

Mano mama kilusi iš Voronežo srities. Ten žemė — 1,5 metro juodžemio. Pavasarį įsmeik į žemę lazdą, o rudenį, jei nebuvo sausros, sulauksi derliaus. O parduotuvėse aš ten nemačiau nei pieno, nei mėsos, nei sviesto. Tai buvo pagrindinė priežastis, kad net buitiniame lygyje Rusijos gyventojai murmėjo: taukuose vartaliojasi pabaltijiečiai.

Kai 1990 metais patekau į TSKP CK, supratau, jog tokios nuotaikos buvo būdingos ir kai kuriems CK aparato darbuotojams. Jie manė, kad Pabaltijui per daug duodama ir jį reikia „nuimti nuo Rusijos sprando“. Iš esmės tai buvo teisinga: Rusija daug ką atiduodavo Pabaltijui nominaliomis kainomis. Gorbačiovas šias nuotaikas gerai žinojo. Konfidencialiai susitikęs su Reiganu 1986 metais, jis sutiko paleisti Pabaltijį iš Tarybų Sąjungos.

— Kame, Jūsų manymu, sausio 13-osios akcijos šaknys?

— Gorbačiovas manė, jog Pabaltijis iš Sąjungos pasitrauks ramiai ir nebus protestuojančių. Bet išėjo kitaip. Skilus Lietuvos Kompartijai, paaiškėjo, kad dauguma rusakalbių gyventojų, prisimindami, kaip Lietuvos nacionalistai 1941 metais žudė žydus ir rusus, nelabai norėjo nepriklausomybės.

Priminsiu. Pirmaisiais karo mėnesiais specialiosios nacistinės Vokietijos ginkluotos ainzatcgrupės „mirties eskadronai“, talkinant nemažam skaičiui lietuviškųjų nacionalistų, sunaikino iki 94 proc. Lietuvos žydų. Tačiau žudomi tada buvo ir rusai, pirmiausia — sentikiai. O juk jie neturėjo nieko bendro nei su tarybų valdžia, nei su socializmu.

Rusakalbiams Lietuvos gyventojams baimę kėlė tai, jog nuo 1989 metų sąjūdiečiai ėmė skelbti žydšaudžius didvyriais ir kovotojais už nepriklausomybę. Bet ir lietuviai ne visi siekė neaiškios nepriklausomybės. Kad nekalbėčiau nekonkrečiai, priminsiu lietuvių pulkininką Joną Gečą, kuris 1991 metų sausį vadovavo Aukščiausiosios Tarybos gynybai.

Duodamas interviu Delfi.lt kanalui, jis pranešė: „Gal pusė milijono ir laikėsi Lietuvoje už rankų (t. y. 1991 metų sausy tvirtai rėmė nepriklausomybę — V.Švedo pastaba), tačiau apie pusantro milijono lūkuriavo, stebėdami, kuo visa tai baigsis. Ir dar pusantro milijono gal ir nebuvo kategoriškai nusiteikę prieš, bet vis dėlto prieš. Taip buvo realiai vertinama Lietuvos situacija net praėjus 9,5 mėnesio po nepriklausomybės paskelbimo.

Daugelį Lietuvoje gąsdino nekompetetinga naujosios respublikos vadovybės socialinė ir ekonominė politika. Eilinio žmogaus gyvenimas kas mėnesį blogėjo. Be to, 1990 metų kovą patekę valdžion vyrukai pradėjo sparčiai turtėti. Pats Landsbergis, tapęs Sąjūdžio vadovu, pasikeitė butą, gavo importinius baldus, mašiną, o žmonės tuomet ilgus metus stovėjo eilėse, norėdami tai gauti. Visa tai kėlė pasipiktinimą.Vytautas Landsbergis / Nuotr.: specnaz.ru

Vytautas Landsbergis / Nuotr.: specnaz.ru

1990 metų spaly buvo sukurtas Lietuvos ateities forumas (LAF), tapęs Landsbergio Sąjūdžiui visuomenine politine alternatyva. Ir tada nepasitenkinimas „landsbergininkų“ politika ėmė augti.

1991 metų pradžioje nepasitenkinimas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos politika tapo respublikoje masišku. Vis ryžtingiau buvo keliamas klausimas, jog būtina organizuoti naujo Seimo rinkimus. Valdžia slydo iš Landsbergio ir jo aplinkos rankų.

Šioje situacijoje „landsbergininkai“ priėjo išvados, jog susigrąžinti prarastas pozicijas galima tik privertus Maskvą panaudoti jėgą, kai rezultatu taps kruvinos aukos.

Tokio nusikalstamo sumanymo akto egzistavimą 2014 metais patvirtino Aloyzas Sakalas — buvęs aktyvus „sąjūdietis“ ir 1990–1992 metais Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narys. Interviu Delfi.lt portalui jis pareiškė: „Negi kas iš mūsų galėjo pagalvoti, jog Visagalis Prezidiumo posėdyje 1990 metais kalbės savo ištikimo tarno Aleksandro Abišalos lūpomis. Jis pasakė, jog Nepriklausomybės nebus, kol nebus pralietas kraujas. Šie pranašystės žodžiai pasitvirtino po 1991 metų sausio 13-osios“.

— Kodėl „sąjūdiečiai“ nenorėjo taikiai spręsti klausimo?

— O kokiu būdu Landsbergis ir jo komanda galėjo susigrąžinti prarastą respublikoje autoritetą? Valdyti respublikos jie nemokėjo. Beje, priminsiu, jog Landsbergio Lietuvos Aukščiausioji Taryba dėl savo žlugusios socialinės ir ekonominės politikos subyrėjo 1992 metų spalio 11 dieną, taigi dvejais metais anksčiau numatyto termino. Todėl Landsbergis su aplinka ėmė aršiai šiauštis prieš Maskvą nepriklausomybės gynimo klausimais. Šiose pozicijose jie respublikoje reiškėsi didvyriais.

Reikia pripažinti, jog Michailas Gorbačiovas slapta palaikė Landsbergį. Vienas pavyzdys: 1990 metų balandžio mėnesį interviu anglų laikraščiui Daily Mail Vytautas Landsbergis pareiškė: „Gorbačiovas pats leido susiklostyti mūsų situacijai. Jis dvejus metus stebėjo mūsų žygį link nepriklausomybės. Jis galėjo jį sustabdyti bet kokiu momentu… Bet jis jo nesustabdė“.

Michailas Gorbačiovas / Nuotr.: euromag.ruMichailas Gorbačiovas / Nuotr.: euromag.ru

Politbiure visi rėmė Gorbačiovą, siekiantį „sutvarkyti“ Lietuvą. 1990 metų gruody jis įteikė TSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui keistą įsakymą: paskelbti Lietuvos teritorijoje šaukimą į kariuomenę. Taigi, respublikoje itin sudėtinga situacija, o Jazovas gauna tokį įsakymą. Jis siunčia į Lietuvą naujas karines pajėgas — desantininkus. Kaip žinia, respublikoje tai sukėlė naujo nepasitenkinimo bangą.

Atsakydama į tai Lietuvos Aukščiausioji Taryba ėmė skelbti, jog rusai nori užgrobti ir sunaikinti Lietuvą.

Beje, šauktiniai dažnai slėpėsi psichiatrinėse gydyklose arba šiaip ligoninėse. Ten ateidavo kariškiai ir juos išsivesdavo. Tai buvo pateikiama kaip „baisūs režimo nusikaltimai“.

Ypač pabrėšiu, kad Landsbergiui su Gorbačiovu reikėjo bet kokiu būdu sutriuškinti Lietuvos nepriklausomybės priešininkus ne tik Vilniuje, bet ir Maskvoje. Todėl ir buvo sumanytas nesėkmingas, išdavikiškas jėgos panaudojimas Vilniuje. Priminsiu, jog 1991 metų sausio 13-osios rytą Lietuvos Kompartijos CK (TSKP platformoje) pastate mane prie kabineto pasitiko TSRS filmavimo grupė, vadovaujama žinomo operatoriaus Romano Karmeno. Jis paklausė, ką aš manau apie įvykius prie televizijos bokšto. Aš atsakiau, jog „karinė akcija pasodino Landsbergį ant balto žirgo ir dabar Lietuvos išėjimo iš TSRS klausimas — laiko klausimas“.

Yra žinoma, jog karinių TSRS pajėgų panaudojimas Lietuvoje su kraujo praliejimo garantija — ilgalaikė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Landsbergio ir jo aplinkos svajonė. Jis buvo reikalingas siekiant išsilaikyti valdžioje, kuri slydo jiems iš rankų. Tai suprato visi Lietuvos mąstantys žmonės.

— Lietuvos ir Rusijos žiniasklaida buvo rimtai užsiėmusi antitarybine propaganda?

— Pastoviai straipsniuose ir televizijoje buvo išradingai meluojama. Pavyzdžiui, 1990 metų rugsėjį Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas per centrinę TSRS televiziją pareiškė, jog Kaune tarybiniai karininkai su kareiviais įsiveržė į moters butą, išsivedė jos vyrą ir greta namo jų vaikų akivaizdoje sušaudė.

Artūras Paulauskas / Nuotr.: 15min.ltArtūras Paulauskas / Nuotr.: 15min.lt

Paskui paaiškėjo, kad lietuvis vaikinas pabėgo iš tarybinės kariuomenės, atkeliavo į Kauną ir įsikūrė pas našlę su dviem vaikais. Jis savaitę meilinosi, o paskui suuostė kur ji slepia 10 tūkstančių rublių — tai dviejų „žigulių“ kaina. Apvogė patiklę našlę ir dingo. Ji kreipėsi į miliciją. Ten paaiškėjo, jog vaikinas — dezertyras. Tada buvo liepta jį surasti. Surado, sugavo ir vežė į karo ligoninę patikrinti sveikatos, bet jis iššoko iš mašinos.

Jį vežęs sargybinis iššovė į orą, perspėdamas, kad kitas šūvis bus kitoks. Antras šūvis vaikiną nukirto. O kaip šį faktą pateikė Paulauskas? Aš, TSKP CK narys, reikalavau, kad TSRS centrinė televizija jo pasisakymą paneigtų. Nepaneigė.

— Kokia priežastis lėmė sausio 13-osios įvykius?

— Situacija įkaito, kai Landsbergis davė premjerei Kazimirai Prunskienei specialų sutikimą kelis kartus pakelti maisto produktų kainas. Priešais Aukščiausiąją Tarybą buvo parduotuvė „Talinas“, iš jos išėję žmonės piktinosi kainų pakėlimu, organizavo nedidelį mitingą. Nepasitenkinimas ritosi per Vilnių kaip gaisras. Sausio 8-osios rytą Kuro aparatūros gamyklos Sąjūdžio grupė pradėjo mitingą prieš kainų pakėlimą.

Įdomiausia tai, jog teismo metu pateikus klausimą – kas pradėjo mitingą? – buvęs Lietuvos saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus pareiškė, jog tai valstybinė paslaptis. Vienu metu mitingo prie Aukščiausiosios Tarybos organizatore buvo įvardinta „Vienybė“ — internacionalinė organizacija, sutelkusi įvairių tautybių Lietuvos piliečius.

Kokia gi čia valstybinė paslaptis, jeigu tada visi laikraščiai rašė, kad pirmoji prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ėmė protestuoti Kuro aparatūros gamyklos Sąjūdžio grupė, o paskui ją apsupo minia.

Nuotr.: tass.ruNuotr.: tass.ru

— O ką tai davė Landsbergiui ir jo komandai?

— Dabar teisme dėl sausio 13-osios įvykių pateikiami iškraipyti faktai. Sakoma, jog riaušes Lietuvoje 1991-ųjų sausį sukėlė komunistai, jie esą net bandė užgrobti valdžią. Tiesa, jie nesiryžo pulti Aukščiausiosios Tarybos — apsiribojo televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos komiteto pastatais.

Šiandien visiškai aišku, kad kruviną akciją prie televizijos bokšto organizavo Landsbergis su savo aplinka. Pasikartosiu: jiems reikėjo išlikti valdžioje. Juk 1991-ųjų pradžioje Prunskienės reitingas buvo daug aukštesnis nei Landsbergio. Tuomet ji jau buvo aplankiusi daugelį šalių, ją visur priėmė ir net pavadino „Gintarine ledi“.

O kas toks Landsbergis? Mažai žinomas muzikologas, pagal Lietuvos TSR KGB rekomendaciją tapęs Sąjūdžio lyderiu, marksistinės — lenininės estetikos konservatorijoje dėstytojas ir KGB informatorius. Žinoma, jog jo tėvas architektas Vytautas Žemkalnis Landsbergis nuo 1927 metų buvo NKVD ir KGB agentas, užsienyje dirbo pagal TSRS užduotį. Tai dokumentaliai patvirtinti faktai.

Akivaizdu – Landsbergis, nepriklausomybės paskelbimo iniciatorius, negalėjo susitaikyti, kad Prunskienė renka politinius taškus. 1991 metų pradžioje, visuomenės apklausos, kurią pravedė Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, duomenimis, 46 proc. respublikos gyventojų buvo nusivylę Aukščiausiosios Tarybos veikla. Teigiamai ją vertino tik 31 proc. Tuometinės premjerės Prunskienės reitingas siekė 49, Landsbergio — 34 proc.

Žodžiu, Landsbergiui reikėjo bet kokiu būdu užsidirbti politinių taškų ir pašalinti iš arenos Prunskienę. Tai ir buvo padaryta organizavus sausio įvykius.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis:

R. Burda: „Kodėl jūs nenorėjote, kad krašto apsaugos pareigūnai užkirstų kelią planuojamam Medininkų posto puolimui?“

Šaltinis: https://komentaras.lt/r-burda-kodel-jus-nenorejote-kad-krasto-apsaugos-pareigunai-uzkirstu-kelia-planuojamam-medininku-posto-puolimui/?lang=&fbclid=IwAR0E5RlCZ1VQxQ1D6ZmP4ydD-r0EMQjpZcPgBdxKo-t0yQybBw6HHMW1r-M

prof. dr. Ryšardas Burda. KK nuotr.

 

Giedrė Gorienė

Kitąmet minėsime Medininkų muitinės poste nužudytų muitininkų ir policijos pareigūnų kruvinosios tragedijos 30-metį. Aukščiausi valstybės asmenys greičiausiai pasidžiaugs, kad toks Lietuvai svarbus nusikaltimas – ištirtas. Bet ar iš tikrųjų taip yra? Ar Medininkų žudynių bylos „ištyrimas“ nedaro gėdos Lietuvos valstybei?

Apie tai kalbamės su Kazimiero Simonavičiaus universiteto Teisės fakulteto prof. dr. Ryšardu Burda.

-Nors taškas Medininkų žudynių byloje jau padėtas, savo žodį tarė ir Aukščiausiasis Teismas, tačiau galima teigti, jog tas taškas – dirbtinis, nes nors žmogus ir nuteistas iki gyvos galvos, į daugelį esminių klausimų taip ir liko neatsakyta. Jūs teikėte šioje byloje specialisto išvadą, stebėjote ją. Kokią jūs nuomonę susidarėte?

-Visų pirma norėčiau pradėti nuo teiginio, jog taškas padėtas. Klausimas: o kas padėjo tašką? Ar iš tiesų nebus taip, kad dar po 20 metų, t. y. praėjus jau 50 metų po įvykio, koks nors istorikas pradės vartyti tą bylą ir vis negalės patvirtinti to taško, kurį padėjo Aukščiausiasis Teismas ir kurį bando padėti mūsų valstybės teisėsaugos institucijos? Nes klausimų dėl šios bylos išlieka labai daug: ir dėl kaltinimo perkvalifikavimo apeliacinėje instancijoje, ir dėl įrodymų ištyrimo, ir dėl slaptųjų liudytojų apklausos, ir dėl gynėjo teisių užtikrinimo (užduoti visus įmanomus ir reikiamus klausimus teismo posėdžiuose) – buvo atmetami gynėjų klausimai, ir dėl įvairių objektų, kurie buvo randami įvykio vietoje po keturių dienų, ir dėl kulkų, ir dėl kraujo dėmių, ir dėl tūtelių, ir dėl kiaurymių patalpose ir rūbuose…

Tų kriminalistinių ir teisinių klausimų yra daug, ir, mano nuomone, teismai nesugebėjo atsakyti į visus tuos klausimus.

Paprastai teismas, kuris nori atsakyti į klausimą, nori įsigilinti ir iš tiesų ištirti tas aplinkybes, neapriboja gynybos galimybių užduoti klausimus, ištirti, padaryti eksperimentus, iškviesti papildomus liudytojus.

Tuo tarpu šioje byloje susiduriame su situacija, kai krūva liudytojų, kurių parodymais remtasi kaltinamojo akto surašyme, net nebuvo iškviesti į teismą – buvo tik pagarsinti jų parodymai teisme.

Dar daugiau klausimų kyla dėl tų liudytojų, kuriuos gynyba prašė teismo iškviesti, bet jie nebuvo iškviesti. Motyvas – jie nebuvo įvykio liudininkai. Sunku būtų tikėtis, kad nusikaltėlis, kuris norėjo sušaudyti Medininkų nukentėjusiuosius, apie tai paskelbtų iš anksto ir, kaip šiandien jaunimo tarpe madinga, dar online transliuotų visą tą procesą, kaip kokiam siaubo filme.

Teismas vadovavosi tokia logika: kad tas, kuris dalyvauja, tas ir gali pasakyti, bet tas, kas miręs, niekada nieko nepasakys.

Tačiau už mirusįjį kalba daiktai – šūviai, tūtelės, kulkos, sužalojimai. Ir už jį kalba tie pėdsakai, kurie yra įvykio vietoje. Ir kai teismas nenori ištirti šitų pėdsakų, tada mes matome, kad yra tendencingumas. O prie šito dar prisideda kvalifikacijos keitimas, pataikaujant prokuratūrai ir perkvalifikuojant nužudymą į nusikaltimą žmoniškumui. Pagal prokurorų logiką, jeigu bent vienas civilis nužudomas kariškio, pažeidžiant kariavimo taisykles, kurios įtvirtintos dar Hagos konvencijoje, tuomet tai karo nusikaltimas.

Kai kurie kai kurių teismų garbingi teisėjai teigia, kad OMON veiksmai Baltarusijoje – tai nusikaltimas žmoniškumui, o štai mūsų OMON, Aro, veiksmai, Lietuvoje – ne nusikaltimas žmoniškumui. Tokia teisinė veidmainystė. Kai mums reikia, mes naudojame tą teisės aktą ir kitų žmonių atžvilgiu, kitose valstybėse, o kai mūsų atveju, nenaudojam, nes mums nenaudinga. Tai parodo, kad teisė tampa politiniu instrumentu.

Ir toks labai smarkus jausmas, kad būtent Medininkų byloje būtent tas ir įvyko. Kad teisė tapo politiniu instrumentu.

Kieno užsakymą vykdė teismas?

Oficialiai teigiama, ir tą versiją užantspaudavęs Aukščiausiasis Teismas, kad mūsų muitininkai ir policijos pareigūnai tą 1991-ųjų liepos 31-osios naktį buvo suguldyti muitinės vagonėlyje ant grindų ir sušaudyti. Tačiau oficialią versiją paneigia faktai: jeigu pareigūno kūne yra kiauryminė iš „Kalašnikovo“ iššautos kulkos žaizda ir jeigu nei tos kulkos, nei jokios kulkos skylės vagonėlio viduje nerasta, vadinasi, tie pareigūnai nužudyti visai ne namelyje. Ir tai reiškia, kad į klausimą: „Kur buvo nužudyti pareigūnai?“ iki šiol taip ir neatsakyta. Beje, pareigūnų nužudymo vietos klausimas buvo tabu tiek Vilniaus apygardos, tiek Apeliaciniame teismuose, o Aukščiausiasis Teismas tokių dalykų netiria.

-Aš sutikčiau su jūsų pozicija ir tuometine gynybos pozicija, kad yra didelis klaustukas dėl pagrindinio veiksmo, nuo kurio turėtų prasidėti bet kuris ikiteisminis tyrimas, susijęs su nužudymu, išžaginimu, bet kuriuo kitu smurtu ar vagyste.

Nė vienas tyrėjas ar prokuroras paprastai nedalyvauja nusikaltime, todėl jis suvokia pasaulį apžiūrint tą aplinką, kurioje jisai yra. Net jeigu yra pasakoma, kad „nužudymas įvyko čia“, tyrėjas puikiai supranta, kad nužudymui yra tam tikri požymiai: mažų mažiausiai lavonas; tai, kas vyksta po to – pvz., bėga kraujas; nužudymo įrankis – pats arba jo pėdsakai; pėdsakai kūne; pėdsakai aplinkoje.

Taigi, tie klausimai, kuriuos pasakėte, visiškai pagrįsti.

Neatitikimas tam tikrų momentų, susijusių su mirtimi ir nužudymais, yra ypatingai turintys reikšmę aiškinant, kurioje vietoje įvyko nužudymas.

Nevalia konstatuoti, jog tai nesvarbu, nes nuo to priklauso: o kiek žmonių padarė, kiek šaunamųjų ginklų buvo naudojama, kas galėjo matyti, kas galėjo girdėti, kur mes apskritai galėtume ieškoti tūtelių.

Jūsų pastebėjimas dėl kiauryminių žaizdų yra aktualus: jeigu yra įėjimo anga, yra išėjimo anga – kur yra išėjimo anga, turi būti apgadintas rūbas; ir jeigu mes konstatuojame, kad yra įėjimo anga, kūnas pažeistas, ir yra išėjimo anga ir pažeistas rūbas, tai kažkur čia turi būti kulka. Ji turėjo įsiremti, įstrigti ir pan.

Visas šitas aplinkybes teismas privalėjo išsiaiškinti. Kartu su kriminalistais, prokurorais teismas privalėjo visą tą grandinę – nuo šūvio laitgalio, skriejimo kulkos per kliūtį, vėliau išėjimo ir kažkur įstrigimo – atsekti. Jeigu teismas tuo nesidomi – čia yra ne teismas. Čia yra nekvalifikuotas teismas, nes nužudymo aplinkybių ištyrimas yra labai svarbu. Čia ne teisingumo ieškojimas – čia tiesiog užmerkimas akių, kaip su tomis trim beždžionėmis: nieko nematau, nieko negirdžiu ir jokios tiesos jums nepasakysiu. Tai – teismas, nenorintis nustatyti tiesos.

-Norintis nuslėpti tiesą – jeigu nekelia tokių klausimų.

-Jeigu nekelia tokių klausimų, tuomet kyla klausimas, ar nepažeidžiamas vienas iš pamatinių teisingumo vykdymo principų – nešališkumo principas? Tu esi šališkas? Tai kieno pusę tu atstovauji? Kokį užsakymą vykdai?

Medininkų byloje – tiesiog stalinistinė „troika“?

-Penkerius metus stebėjau Medininkų bylos teismo procesą Apeliaciniame teisme. Man labai įstrigo tas momentas, kai gynėjas į teismą atsinešė muitinės vagonėlio modelį – tikslią muitinės namelio vidaus, kur buvo rasti nužudytų pareigūnų kūnai, kopiją: kas kur kokia poza gulėjo, kur, kiek kulkų, tūtelių, kokios žaizdos pareigūnų kūnuose. Modelis padarytas pagal įvykio vietos protokolą ir teismo medicinos ekspertizę. Ir kai per baigiamąją kalbą jis visa tai dėstė, iškeldamas namelio viduje kulkų nebuvimo klausimą, tuometinis teisėjų kolegijos pirmininkas A. Kruopys, kuris tuomet buvo ir Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas (šiemet pasitraukė iš pareigų, išlindus į dienos šviesą informacijai apie jo, kaip specialaus liudytojo, statusą rezonansinėje teisėjų korupcijos byloje), pasakė: „Betgi, advokate, mes to netyrėme!“. Tačiau advokato atkurtas nusikaltimo įvykio modelis, matyt, per daug badė akis, per daug buvo apie tai kalbėta, ir A. Kruopys paklausė prokurorų, ar šie atsikirs – kaip ten visgi yra su tomis kiauryminėmis žaizdomis ir nesamomis kulkomis namelio viduje? „Ne, mes liekame prie savo nuomonės“, – pasakė prokuroras, pareiškęs, kad atsikirtimo šiuo klausimu nebus.

-Kai įrodymų pagrindu tampa prokuroro nuomonė, tai bet kokia valytoja irgi gali su savo nuomone ateiti – tik valytojai uždėkit antpečius ir pasakykit, kad jinai atlieka prokuroro funkcijas. Nes prokuroras turi ne savo nuomone vadovautis, o faktais ir tuos faktus ištirti teisme.

Logika yra labai paprasta: prokuroras į teismą ateina su informacija – ne su savo nuomone. Jis nuomonę gali turėti tik atsižvelgiant į tai, ar mes galime priimti ar nepriimti šitą informaciją kaip įrodymą. Bet paskutinį žodį vis tiek pasako teismas.

Ir jeigu teismas pasako: „Ar mes tirsime šituos faktus?“ (aš kalbu apie faktus, apie duomenis, kurie gali tapti neginčijamais įrodymais), o prokuroras pasako: „Ne, mes šitos informacijos netirsime, bet paimsime tiktai šitą gabaliuką – mums naudingą“, tada mes galime kalbėti apie angažuotumą, kai iš esmės suauga teismas su prokurorais ir nemato reikalo vykdyti tikrąjį teisingumą.

Teisingumas teisėjo ir prokuroro – tai ne teisingumas: čia yra stalinistinė „troika“. Galime prisiminti ir Pinočetą, ir bet kurią kitą valstybę, kurioje diktatorius tiesiog turi parankinį teisėją, parankinį prokurorą. Teisingumas gali vykti tik tuomet, kai yra ginčas tarp prokuroro ir gynėjo, ir tą ginčą stebi teisėjas.

Šiandien man, kaip mokslininkui, kaip teisininkui, labai nepatinka, kai prokuroro funkciją teisme atlieka teisėjas. Kai teisėjas atlieka įrodymų tyrimą, o ne dalyvauja įrodymų tyrime, stebint, kaip rungiasi prokuroras su gynėju. Ir šiuo atveju teisėjas negali nepriimti advokato siūlomo ištyrimo – ar tai objekto, ar tai liudytoją pakviesti. Jeigu tai įvyksta JAV, į kurias mes labai dažnai žiūrime, toks teisėjas vienareikšmiškai nušalinamas dėl šališkumo, kadangi jis šiuo atveju palaiko vien tik prokuroro poziciją. Bet mes geriausios Vakarų tradicijos kažkodėl nepasiimame, ją ignoruojame. Ką padarysi – gal mes su savo teisingumu dar augame.

Žudikų bendrininkai vaikšto tarp mūsų?

-Mums daugybę metų buvo kalama į galvą, kad mūsų pareigūnus Medininkuose išžudė Rygos OMON’as. Tačiau stebėdama bylos nagrinėjimą teisme ir perskaičiusi abi Medininkų žudynių bylas – vieną, kurioje iki gyvos galvos nuteistas Konstantinas Nikulinas, ir antrą, kurioje už akių nuteisti dar trys Rygos omonininkai, aš susidariau priešingą nuomonę – kad tuo Rygos OMON’u norėta kai ką pridengti. Ir vienas tokių dalykų yra mums, turiu omenyje valstybę, gana nemalonus: Medininkų byloje radau nuorodą į žudikų… bendrininkus, išdavikus jau nepriklausomos Lietuvos pusėje.

Pasirodo, Krašto apsaugos departamentas žinojo, kad tą naktį bus užpultas Medininkų muitinės postas, dėl to tą naktį, 24 val., atvežė KAD Pasienio tarnybos greitojo reagavimo būrį – kariškiai sugulė pasaloje, 200 metrai iki muitinės vagonėlio. Pasak greitojo reagavimo būrio vado parodymų teisme, matomumas buvo geras, virš muitinės namelio švietė prožektorius, jie buvo ginkluoti ir užpuolimo atveju galėjo nušauti 4-5 užpuolikus. Bet likus valandai iki posto užpuolimo iš Vilniaus atvyko mašina ir pasalos grupei buvo liepta grįžti į Vilnių. Būrio vadas priešinosi, sakė, kad „užpuolimas visada vyksta 4-5 valandą paryčiais“, kad reikia palaukti iki 4-5 val., bet jam buvo pasakyta, jog įsakymas yra įsakymas ir įsakymus reikia vykdyti. Taip pasalos grupė, priešinantis greitojo reagavimo būrio vadui, buvo išvežta į Vilnių, o netrukus pasirodė ir užpuolikai…

Ir štai čia – mistinė tyla. Tyli teisėsauga, tyli politikai. Kas tie išdavikai, kurie žinojo, kad bus užpultas Medininkų muitinės postas ir patraukė iš pasalos postą saugojusį KAD pasienio tarnybos greitojo reagavimo būrį?

-Čia viskas paprastai išsiaiškinama: kas davė įsakymą, kas davė nurodymą…

-Bet tos grandinės net netyrė! Net nelietė šito aspekto. Beje, jeigu KAD žinojo, kad bus užpuolimas, tai žinojo ir kas užpuls? Krašto apsaugos kariškiai neslepia, kad turėjo informaciją apie užpuolimą. Vadinasi, vien tik vyniojant šitą siūlą, iš šito galo buvo galima prisikasti prie… Medininkų žudikų.

-Galima leisti visiškai pagrįstą prielaidą, visiškai teisingai.

-Ir teisme prokuroras net perklausė greitojo reagavimo būrio vadą: gal jūs ne tame poste buvote surengę pasalą, gal kitame? Tarsi bandė „nutraukti“ pasalą toliau nuo žudynių vietos. „Ne, ne, tame, kur buvo sušaudyti pareigūnai“ – toks buvo KAD pasienio tarnybos greitojo reagavimo būrio vado atsakymas.

-Tuomet klausimas: ar ikiteisminio tyrimo metu jisai buvo apklaustas? Ar ikiteisminio tyrimo metu prokurorai su juo atliko patikrinimą vietoje – kurioje vietoje buvo pasala? Ar toje vietoje buvo rasti kokie nors pėdsakai – nuorūkos, kiti daiktai, sumindžiota žolė, kurie rodo, kad ten buvo pasala?

(-Tą pasalos vietą buvo nufilmavęs (išgulėta žolė, mineralinio butelis) pirmasis į įvykio vietą su vaizdo kamera atvykęs tuometinis Lavoriškių muitinės posto viršininkas V. Petruškevičius – vaizdo įrašas Generalinėje prokuratūroje dingo…)

-Tai patvirtintų to žmogaus žodžius, kad jis toje vietoje buvo, to įvykio laukė. Bet jeigu nebuvo atlikti šie veiksmai, vadinasi, niekam nebuvo reikalinga tirti šitos linijos ir šitų aplinkybių. Ir galbūt buvo žinojimas aukštų valdžios atstovų, kurie vadovavo šitiems pasieniečiams.

Maža to, mes žinome, kad šis muitinės postas prieš įvykius buvo perduotas saugoti policijos pareigūnams, nors prieš tai krašto apsaugos darbuotojai ten budėjo. Tai klausimas: kas taip rūpinosi krašto apsaugos pareigūnais, kad jie nenukentėtų užpuolimo metu? O galbūt tas užpuolimas buvo ruoštas? Ir tam, kad nenukentėtų krašto apsaugos pareigūnai, tiesiog pakišo šituos muitininkus ir policininkus?

Aš tiesiog prielaidomis vedu tokias linijas, sakant, o kokios tikimybės galėjo būti, kad nukentės ne policininkai, o krašto apsaugos pareigūnai? Ir kodėl jūs nenorėjote, kad krašto apsaugos pareigūnai užkirstų kelią planuojamam puolimui?

Nes šitoje byloje yra klaustukų ir dėl kitų žmonių parodymų apie ankstesnius muitinės postų užpuolimus: kad omonininkai buvo atvykę, patriukšmavo, suguldė, aptalžė, bet išvyko. Kodėl dabar reikėjo šitos sakralinės aukos? Ir kokiam įvykiui šita sakralinė auka buvo reikalinga?

Į visus šituos klausimus, netgi politinius, šitoje byloje – neatsakyta.

B.d.

„Laisvas laikraštis“ vyr. redaktorius Aurimas Drižius

Advokatas ir buvęs VRM darbuotojas Arvydas Balčius sako nebandantis perrašyti Lietuvos istorijos, tačiau jis puikiai žino, kad sausio 13 d. ir per Medininkų žudynes viskas buvo šiek tiek kitaip, negu mums pateikia oficiali Lietuvos valdžia.  Jis atsakė į LL klausimus:

  • Kas jums yra žinoma apie sausio 13 d. įvykius?
  • Aš dirbau VRM, šifrų atkodavimo padalinyje, ir man buvo pavesta atkodavimo funkcija. Turėjau užkoduoti ir atkoduoti visiškai slaptus dokumentus, susijusius su valstybės valdymu. Kadangi buvau labai pareigingas, 1989 m. buvau apdovanotas medaliu už aktyvumą, kovojant dėl nepriklausomybės. Nors tuo metu Lietuva dar buvo okupuota, mūsų grupė žmonių VRM priklausė tai grupei, kuri aktyviai kovojo už Lietuvos laisvę. VRM vadovai manimi pasitikėjo. Dirbant šifruotoju, buvo gauti dokumentai iš Rusijos apie tai, kaip turi būti sprendžiamas Lietuvos nepriklausomybės klausimas, ir kaip valstybės valdymas turi būti perduotas Lietuvos pusei. Rusai jau tada buvo parengę planą, kaip turi vykti Lietuvos valstybės valdymas ir kaip valdžia turi būti perduota Lietuvos pusei. Rusai buvo numatę, kad tas valdžios perdavimas turi įvykti labai simboliškai, vos ne prie kavos. Tuos šifruotus dokumentus aš turėjau iššifruoti. Iš esmės tai buvo planas, kaip Lietuva turi išeiti iš Sovietų Sąjungos.
  • Norite pasakyti, kad tai Rusijos pusė buvo numačiusi suteikti nepriklausomybę Lietuvos valstybei, ir tai buvo suplanavę?
  • |Visiškai teisinga. Rusai tuo metu jau buvo susitaikę su tuo, kad Baltijos valstybės taps nepriklausomomis ir tam rengėsi. Viskas turėjo būti padaryta paprastai, ir toks nurodymas iš Rusijos buvo atėjęs visur. Tai rodo, kad kitos Baltijos valstybės – Estija ir Latvija – išėjo iš Sovietų Sąjungos ramiai ir be kraujo. Jeigu būtų norėję, rusai niekada to nebūtų leidę, tačiau tuo metu jie jau buvo nusprendę, kad reikia visoms Baltijos šalims duoti nepriklausomybę. Mačiau tuos dokumentus dėl Baltarusijos ir Lietuvos.  Latvijoje viskas įvyko taip, kaip buvo numatyta tuose slaptuose dokumentuose. Tačiau Lietuvoje viskas įvyko ne pagal šį planą – turiu įrodymus ir galiu tai drąsiai teigti, nes bendravau su daugeliu savo kolegų VRM. Bendravau su žmonėmis iš VRM kriminalinės žvalgybos ir ypatingų skyrių darbuotojais. Todėl ir buvo žinoma, kad prieš sausio 13 d. į VRM buvo sukviesti aukšto rango pareigūnai, tarp kurių buvo ir vienas mano geras draugas. Jiems buvo nurodyta vykti  į Seimą, ir ten su jais susitiko V.Landsbergis. Šis įspėjo VRM darbuotojus, kad sovietai gali pulti ir žudyti žmones, ir todėl reikia ginkluotis. VRM darbuotojams buvo išduoti koviniai ginklai su koviniais šoviniais. Mano draugas pasakojo, kad jiems buvo nurodyta esant mažiausiai galimybei sukelti sumaištį ir būtinai reikia pralieti kraują.
  • O kam to kraujo reikėjo?
  • Nežinau, kam Landsbergiui reikėjo kraujo.
  • Gal jis manė, kad laisvės be kraujo nebūna, kaip dabar skatina smurtą Baltarusijoje?
  • Šito nežinau, tačiau ir aš taip supratau, kad Landsbergis taip supranta laisvę ir demokratiją, kad būtinai reikia kraujo. Todėl tokia teorija pasitvirtina ir iš dabartinių Landsbergio veiksmų, kai matosi, kad jis yra beviltiškoje padėtyje. Atrodo, kad jis kraujo Lietuvoje nebegali pralieti, tai nori tai padaryti Baltarusijoje. Man tai jau panašu į ligą.
  • Grįžtant prie sausio įvykių – VRM darbuotojai buvo sukviesti į Aukščiausiąją tarybą ir ten apginkluoti?
  • Taip.
  • Jie laukė kažkokio šturmo?
  • Ne, šturmo jie nelaukė, tačiau aš taip supratau, kad jiems buvo pasiūlyta surengti kažkokius įvykius ar sumaištį, kuris išprovokuotų šturmą ir jėgos panaudojimą. Jiems buvo pasiūlyta sukurstyti nesantaiką tarp žmonių. Kiek suprantu, valdžia iš tų provokacijų tikėjosi kažkokios naudos – jie tikėjosi patraukti žmones į savo pusę. Įvykiai panašiai ir klostėsi – Landsbergis susikvietė iš provincijos žmones, jie įgavo jo pasitikėjimą, davė kažkokios postus, jie vieną kadenciją pabuvo, tačiau vėliau darbo nebegavo. O ir namuose jų niekas nelaukė. O sausio 13 d. įvyko tai, kas įvyko, ir aš apie tuos įvykius turiu originalius dokumentus, kurie yra saugojami. Šie dokumentai įrodo, kad žmonės buvo apginkluojami, buvo duotos komandos šaudyti ir stumti žmones po tankais ir pan.
  • O kas tai per dokumentai?
  • Tai rašytinis dokumentas, kurį man pateikė asmuo, aukštas VRM pareigūnas, kuris betarpiškai dalyvavo šiuos įvykiuose. Kitas pareigūnas liudijo, kad ir jie gavo komandą stumti žmones po tankais. Turėdamas tokius dokumentus ir bendraudamas su kitu draugu, tokiu Stasiu Jukniumi, mes pradėjome tuo domėtis, ir pradėjome tuos duomenis teikti VRM.
  • Ar tie dokumentai lietuviški, ar rusiškos kilmės?
  • Jie lietuviški, ranka rašyti dokumentai. Kai mes juos pateikėme VRM, ji niekaip nesureagavo. Vėliau, maždaug 1996 m. mano gimtinėje vyko rinkimai į vietos savivaldybes, ir aš buvau užregistruotas kandidatu. Tada vėl iškėliau šį klausimą dėl sausio 13 d Bet čia kalba eina ne tik apie sausio 13 d. įvykius, tačiau ir apie Medininkų žudynes. Šitą klausimą iškėliau viešai, bendraudamas su rinkėjais. Tada aš buvau suimtas ir kalinamas aštuonias paras. VRK duomenis ir dabar rodo, kad aš buvau registruotas rinkimuose.  Tik vėliau sužinojau, kad tuo metu buvau laikomas kameroje, šalia kurios buvo laikomas gyvsidabris ar kitos nuodingos medžiagos, nes man labai pablogėjo sveikata, išėjus iš kalėjimo. Staiga pasidarė silpna, ir ilgai nesupratau, kas čia vyksta. Kankinausi labai ilgai ir tik vėliau man buvo diagnozuotas antros stadijos skydliaukės vėžys. 2000 m. skydliaukė buvo pašalinta, ir aš iki šiol esu gyvas ir sėkmingai gyvenu. Manau, kad tada ir buvo bandoma pirmą kartą mane nužudyti. Dėl to, kad kreipiausi į teisėtvarkos institucijas, pranešdamas apie žiaurius nusikaltimus prieš Lietuvą.  Toks pirmas epizodas.
  • Tačiau grįžtant prie sausio 13 d. – puikiai žinome, kad sovietai šturmano TV bokštą ir traiškė žmones tankais?
  • Aš turiu informaciją tik apie tai, kas buvo planuojama.
  • Jūs sakote, kad Seime buvo bandoma išprovokuoti kraujo praliejimą? Gal būt, Landsbergis tokiu būdu manė vienintelį kelią iškovoti nepriklausomybę ir sutelkti tautą?
  • Gal būt, aš nežinau. Tačiau kraujo praliejimas buvo skatinamas ir vienam KGB darbuotojui buvo dokumentaliai nurodyta, kad jeigu jis įvykdys savo užduotį, ir pastums žmogų po tanku, tai iš karto gaus trijų kambarių butą Vilniaus centre.
  • Taip, tačiau iš esmės viskas taip ir įvyko, kaip Landsbergis norėjo – sovietų armija šturmavo TV bokštą, ir praliejo daug kraujo?
  • Pagal tai, kiek aš turiu rašytinių dokumentų, tai taip, praktiškai Landsbergiui ir pavyko pasiekti savo tikslo labai sėkmingai – buvo pralieta daug kraujo, o Lietuva išlaisvinta. Šiandien turime „laisvą Lietuvą“.
  • Tai sakote, kad valstybė jus iki šiol persekioja už tai, kad turite minėta informaciją ir dokumentus?
  • Taip, nes valstybė manęs ramybėje nepaliko. 2005 m. aš jau dirbau advokatu ir gyniau vieną policijos komisarą, kuris buvo apkaltintas kontrabandos organizavimu. Klaipėdos ONTT jau buvo pradėjęs tyrimą ir vienas buvęs policijos komisaras jau jautė, kad jį gali suimti, todėl atvažiavo pas mane pasirašyti advokato atstovavimo sutarties. Jis man paaiškino, kad neva  yra įtrauktas Klaipėdos ONTT tyrėjo Ruslano Ušinsko įtrauktas į nusikalstamos veiklos imitavimo modelį – cigarečių kontrabandą, tačiau realiai į Karaliaučiaus sritį buvo gabenami narkotikai ir prostitutės. Jam buvo duota sodyba, iš kurios jis turėjo gabenti cigaretes ir pan. Tas žmogus jau gavo signalų, kad bus suimtas, ir iš tikrųjų – vos pasirašė su manimi atstovavimo sutartį, kai sužinojau iš jo artimųjų, kad jis jau suimtas. Tada nuvykau į Klaipėdos policijos areštinę susitikti su savo klientu. Susitarėme dėl jo gynybos ir tada aš jau gavau dar daugiau informacijos, kas vyksta toje „laisvoje Lietuvoje“, ir kad čia veikia organizuota gauja ir kad reikia būti atsargiam, nes tave gali bet kada nužudyti. Tuo metu buvo dažnai naudojamas nužudymas imituojant „narkotikų perdozavimą“. Žmonės kalėjimuose ir areštinėse mirdavo nuo „narkotikų perdozavimo“, nors iš tikrųjų buvo nužudomi – viskas buvo sutvarkoma labai tyliai. Pažadėjau, kad vykdysiu savo pareigas, nepriklausomai, kas su manimi atsitiks. Grįžtant namo, mus sustabdė policija ir suėmė du mano bendrakeleivius. Prokuroras Ušinskas manęs pareikalavo pasiaiškinti, kodėl aš pirma nuėjau ne pas jį, o pas savo klientą. Atsakiau, kad neprivalau jam aiškintis, ir buvau nušalintas nuo šios bylos. Tada Klaipėdoje susirinko visa ši, kaip sakė mano klientas, organizuota gauja – tai buvo policijos ir galimai VSD darbuotojai.  Tačiau teisme mano klientą vienintelį išteisino, nes aš jam buvau uždraudęs kalbėti. O prokuratūra nesugebėjo jo sukurstyti prisipažinti. Visi kiti komisarai prisipažino, ir buvo nuteisti, nors ir jų veiksmuose nebuvo jokio nusikaltimo.
  • O tai kodėl jie prisipažino?
  • Aš to nežinau, tačiau manau, kad jie prisipažino dėl cigarečių kontrabandos tam, kad išvengti rimtesnių kaltinimų. Tačiau po šio įvykių 2005 m. į mano kontorą buvo atvykę šios gaujos atstovai tam, kad joje sumontuoti vaizdo kameras.  Tik vėliau tai supratau, ir tas kameras užblokavau. Tada ši gauja apiplėšė mano kontorą ir ieškojo tų mano minėtų dokumentų  apie sausio 13 d. ir Medininkų įvykius. Turėjau dokumentų ir apie Gedeminą Kiesų, nes buvau dirbęs ‚Mažeikių naftoje“, ir pasitraukiau iš jos tada, kai man buvo pasiūlyta kai kas galvą nupjauti. Ta gauja išplėšė visą mano kontorą, tačiau nieko nerado. Tada mano kontorą užgriuvo policija, paėmė visus kompiuterius, kuriuose buvo sudėti dokumentai apie maždaug 300 bylų. Prokuratūra žinojo, kad tose laikmenose yra advokato ir jo kliento paslaptis sudaranti informacija, tačiau vis tiek viską pasiėmė. Nors tokius duomenis griežtai draudžia naudoti ES direktyvos, tuo metu tai nebuvo labai akcentuojama. Vėliau prokuratūra man gražino bylas be kietųjų diskų.
  • Prokuratūra pasiėmė visus failus. Ar paskui jie pasinaudojo ta informacija?
  • Aš nežinau, ar jie galėjo ta informacija pasinaudoti, tačiau laikmenas pasiėmė. Tai buvo tiesiog advokato darbo išniekinimas. Panašiai kaip viskas vyksta Neringos Venckienės byloje. Nors, žinoma, jų tikslas buvo sausio 13 d. nusikaltimų įrodymas ir dokumentai.  Tada kreipiausi į gen. prokuratūrą, kad man būtų gražintos tos laikmenos. O prokuratūroje tuo metu jau sėdėjo Algimantas Valantinas.  Jis man atrašė, kad jokie įstatymai nebuvo pažeisti, ir kad neva viskas buvo teisėtai padaryta. Tačiau aš toliau gyniau savo teises ir rašiau skundus. Todėl ši gauja dar kartą pabandė mane nužudyti – 2007 m. sudariau sutartį atstovauti vienam Lietuvoje žinomam asmeniui, kurio žmona tuo metu dar dirbo mokesčių inspekcijoje. Jis skyrėsi su žmona ir aš jam atstovavau skyrybų byloje. Jo žmona, Puzinskaitė – Smalakienė jau tada sakė, kad „aš išeisiu dirbti teisėja, tada jūs man nieko nepadarysite“.  Nagrinėjant skyrybų bylą, Puzinskaitė kreipėsi į prokuratūrą, kad neva kažkas čia yra klastojama. Prokuratūra atsisakė, nurodžiusi, kad jeigu byloje matys pažeidimų, tai dėl to pasisakys teismas. Nepaisant to, teismo koridoriuje man buvo pasakyta, kad „dabar turėsi reikalų su Algimantu Valantinu“. Ir iš tikrųjų – tą prokuratūros nutarimą panaikino toks berods teisėjas Pašvenskas, kuris savo nutartyje prirašė visokių kliedesių. Tada jie pradėjo ikiteisminį tyrimą mano atžvilgiu, nors jokio nusikaltimo negalėjo inkriminuoti. Tada aš nusišalinau nuo tos skyrybų bylos, ir išsprendė tą turtinį ginčą (teisėja Puzinskaitė skyrėsi su savo vyru) – iš mano kliento teismas atėmė žemę, kuri jam priklausė iki santuokos. Klientas buvo apkaltintas sukčiavimu, nors tai nesąmonė – kol turtas nėra padalintas, nėra ir nusikaltimo sudėties ir tyčios. Man už akių buvo surašytas pranešimas apie įtarimą. Nors aš dirbau advokatu ir dalyvavau teismo posėdžiuose, prokuratūra paskelbė mano paiešką.
Nuotr. – teisėja Egidija Puzinskaitė

  • Tai dėl ko jums pareiškė tą įtarimą?
  • Neva dėl to, kad neva vieno klientu vardu suklastojau kažkokius dokumentus. Nors šis žmogus niekada manęs niekuo nekaltino. Tačiau jam buvo pasakyta, kad jeigu jis neduos melagingų parodymų prieš advokatą Balčių, tai jis bus arba nužudytas, arba iki gyvos galvos sėdės kalėjime. Tada jis šiek tiek jų įtakai pasidavė, tačiau jis vis tiek teismui ir prokuratūrai parašė pareiškimą, kuriame išdėstė visas aplinkybes ir parašė, kad Balčiui jokių pretenzijų neturiu. Jis taip pat išdėstė visus nusikaltimus, kuriuos padarė ši gauja prieš valstybę.

  • Nepaisant to, prokuratūra paskelbė mano paiešką, ir vieną dieną 2009 m., man grįžus iš teismo, prie savo kontoros buvau sulaikytas policijos. Jie apsimetė mano klientais, tačiau iš to, kaip elgėsi tie beraščiai, supratau, kad tai policininkai. Tada jie mane sulaikė ir nuvedė pas policijos tyrėją Atkočiūnaitę. Ten man pateikė suklastotą įtarimą su ankstesnėmis datomis ir man tokį pateikė. Apklausoje policija dar pasikvietė ir mano vadinamą advokatą, iš kuri veido buvo matyti, kad jis dreba nuo alkoholizmo. Jis ten pasėdėjo, ir aš pasakiau, kad reikia jam padėti. Aš iš karto pasakiau, kad jie mane persekioja todėl, kad aš bandau atskleisti šiuos sunkius nusikaltimus prieš Lietuvos valstybę. Jie mane apklausė ir paleido, kad 2010 m. balandžio mėn., aš grįžau į darbą, atgavęs skolą iš vieno draugo. Nešiausi rankoje 60 tūkst. litų ir prie mano kontoros jau manęs vėl laukia policija. Jie man pareiškė, kad aš vėl paieškomas ir turiu eiti su jais. Tada jie manę čiupo už rankų, uždėjo antrankius, įgrūdo į mašiną. Tik įgrūdę mane į mašiną, jie man į raumenis suleido iki šiol nenustatyto skysčio. Paskui, užspaudę nosį, į burną supylė kažkokio alkoholio ir pradėjo tampyti po įvairius policijos komisariatus. Padarė kratą, ir žiūriu, kad ant protokolo parašyta, kad pas mane rado 3 litus. Tada paklausiau, kuri dingo mano turėti 60 tūkst. litų. Jie dingo. Tik vėliau supratau, kad policininkai nepaskaičiavo mano kūno svorio, ir suleidę man to skysčio, jie manęs visiškai „neatjungė“ taip, kad aš nesuprasčiau ir nemastyčiau.
  • Tada aš jų ir paklausiau – kaip jie gali atlikinėti procesinius veiksmus su neblaiviu asmeniu. Nuvežkite mane į blaivyklą, mane išblaivinkite, ir tik tada aš galiu duoti parodymus. Tada jie mane nuvežė į priklausomybės ligų centrą ir ten man nustatė vidutinį girtumą. Žinoma, kad visi policijos veiksmai prieš mane yra vienareikšmiškai neteisėti. Tada jie man išvežė į Lukiškes ir ten pralaikė tris mėnesius. Nors man buvo perduotos mano minėtų dokumentų apie sausio 13 d. kopijos, kad jomis galėčiau gintis, tačiau kalėjime pavogė net ir tas kopijas. Galiu tą gaują nuraminti, kad tų dokumentų originalai tebėra išlikę. Po trijų mėnesių kalėjime jie mane paleido ir prasidėjo teismų maratonas. Procesas tęsėsi šešis metus iki 2016 m., ir tada Vilniaus apygardos teismo teisėjai Šumskas, Mačionytė ir Macevičienė (kuri taip pat klastojo ir sausio 13 d. bylą), ta šutvė, veikianti prieš Lietuvą, pasirašė dokumentą, kad „nesant nusikaltimo sudėties, pripažino kalti Arvydą Balčių“. Pagal baudžiamąjį kodeksą turėjo būti nusikaltimo sudėtis, o jos nebuvo. Iš to dokumento tik supratau, kad tie teisėjai prisipažįsta, kad jie veikė prieš Lietuvą. Buvau pripažintas kaltu, dėl to, kad kaip aš supratau, už tai, kad neatidaviau įrodymų apie sausio 13 ir Medininkų žudynes. Galiu tik pasakyti, kad ir toliau ginsiu Lietuvą ir stengsiuosi ją išlaisvinti nuo kolaborantų.

laisvaslaikrastis.lt

P.S

Vaizdo įrašo failas išsaugotas ir perduotas mažiausiai 10-čiai asmenų, todėl perspėjame, kad kratos ir kompiuterių poėmiai ar bandymai taikyti grasinančias priemones bus bevaisės. Turime suprasti, kad tiesiog atėjo tam laikas…

Šaltinis: https://lt.rubaltic.ru/politics/26012018-landsbergis-sausio-13j-siek-kraujo-kuris-jam-leist-tapti-tautos-didvyriu/?fbclid=IwAR0r4QUrvvT_BiE71URf1qv1U4_-sSpc4nzgkoA_1QAtMfoxxb72quz1PzU

Kruvinieji 1991 metų sausio 13-osios įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto tapo vienu iš valstybės sukūrimo mitų. Dabartinė Lietuvos valdžia atidžiai seka, kad visuomenė neabejotų, jog kalti tik tarybiniai kariškiai, kurie esą nužudė nepriklausomybės šalininkus. Tačiau tų įvykių liudininkų parodymai atskleidžia tikrąjį jų vaizdą ir įrodo, jog prieš 26 metus sukurta ir iki šiol akylai saugojama versija yra melas. Apie tai, kas ir kodėl suplanavo kruviną sausio 13-osios akciją, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:

— 1990 metų kovo 11-osios naktį Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kuriai vadovavo Vytautas Landsbergis, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau daugiau kaip metus jos nepripažino pasaulio bendrija. Bet ir po tragiškų sausio 13-osios įvykių pasaulio lyderiai tylėjo. Ką visa tai reiškė?

— Nepriklausomybės paskelbimas — gana reikšmingas aktas, bet jis tik visiškos valstybės nepriklausomybės preliudija. Siekdama būti išties nepriklausoma, valstybė privalo: kontroliuoti visą savo teritoriją, sienas, turėti nuosavą, pasaulio pripažintą valiutą, karines pajėgas, sugebančias apginti nepriklausomybę, atstovavimą tarptautinėse organizacijose ir t.t. Antai Katalonija paskelbė nepriklausomybę, kaip ir Lietuva 1990 metais. Ir ką? Pareiškimas, jog atkuriama nepriklausomybė, respublikoje nebuvo paremtas realia situacija.

2001-2007 metais Audrius Butkevičius priklausė tarptautinei Rusijos-Lietuvos-JAV grupuotei ir prekiavo ginklais.

Rusijoje šiuo metu irgi ne pyragai.Rusijoje JAV spec tarnybų remiami liberalai,Čiubaiso,Navalno šalininkai ruošia atakas prieš Vladimirą Putiną.Kol kas vyriausybė tvarkosi puikiai,o vėliau dar nežinia,kaip viskas susiklostys.

Kad Audrius Butkevičius bendravo su Navalno ir Čiubaiso chebra faktas.O jie niekada neslėpė noro nuversi Vladimirą Putiną.Reiškias Rusijos FSB nebesukontroliuoja situacijos,jei jau Butkevičius kažkaip turi priėjimą Rusijoj skelbtis Lietuvos atstovu,nors Lietuvoje jis yra niekas.

Audriaus Butkevičiaus aplinka itin marga.Ginklų kontrabanda stambiu mastu įskaitant tankus,lėktuvų dalis,raketas,branduolines galvutes,iš Visagino atominės elektrinės pavogtas radioaktyvias komponentų dalis parduotas Šiaurės Korėjos režimui.Visa tai vykdavo po Jelcino prezidentine priedanga.

Tada Jelcinas gėrė degtinę stiklinėmis vyko bardakas,Rusijos išparceliavimas stambiu mastu ir jeigu ne Putinas Rusijoj jau seniai vyktų pilietinis karas,Kinai,Japonai įsikištų,Kaukazas virstų antruoju Afganistanu,o savižudžiai modžachedai sprogdintų Maskvą taip pat kaip Airių IRA sprogdino Londoną.

Ryšys įdomus.

 

2001-2007 metai.Centrinės Žvalgybos Valdyba +Jelcino aplinka +Saudo Arabija.Pagrindinis ginklų grupuotės vadeiva GRU atsargos pulkininkas Antonas Surikovas.Surikovas buvo CIA vietininkas Rusijoje.Jis JAV centrinės žvalgybos valdybai teikdavo ataskaitas.CŽV stogavo šitą reikalą ir iki šiol stoguoja.

Tam reikalui šešėlinei ginklų kontrabandai šefuoti Jelcinas paskyrė kišeninį premjerą Michailą Kasjanovą.Vos kelios stambios ginklų pardavimo operacijos buvo atšauktos Kasjanovas buvo nuimtas,ir buvo tikimasi,kad į jo vietą pastačius Vladimirą Putiną šis irgi taps kišeniniu Jelcinio įpėdiniu.

Įpėdiniu jis tapo,bet vėliau labai greitai jis sutvarkė Berezovskį,Litvinenko,Skripalį,Chodorkovskį,ir galybę kitų oligarchų ir parsidavusių žvalgybininkų.Kasjanovas iki šiol tebesišakoja prieš Putiną.

Viso to priedermė dar gūdūs Jelcino valdymo laikai. Vladimiras Filinas, Antonas Surikovas ir Liudmila Rozkina 1997 metais įkuria firmą ,,Farwest.Ltd.Jos ofisas įkurtas Stambule, o antrinis ofisas Maskvoje.Nuo 2001 metų jie į šią veiklą įtraukė ir Audriu Butkevicių.

Audrius Butkevičius dosjė;

Gimė. 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune) – lietuvių politikas, Kovo 11 d. Akto signataras.

1978 m. baigė Kauno Aušros vidurinę mokyklą. 1986 m. baigė medicinos studijas Kauno medicinos institute, įgijo gydytojo specialybę.

1993 m. stažavosi Kingo koledžo karo studijų departamente Londone, 1994 m. gilino žinias Alberto Einšteino institute Kembridže.

1980–1986 m. Kauno Zigmo Januškevičiaus širdies ir kraujagyslių sistemų fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo instituto psichologijos ir sociologijos laboratorijos jaunesnysis mokslinis bendradarbis

1986–1987 m. Anykščių rajono Viešintų ambulatorijos vyriausiuoju gydytojas,

1988–1989 m. Kauno rajono centrinės ligoninės gydytojas.

1988 m. įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, Sąjūdžio Kauno tarybos narys, atsakingas už organizacijos saugumą, LPS Seimo narys, LPS politinio komiteto narys, LPS suvažiavimo delegatas.

1988 m. įsteigė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizaciją, buvo jos tarybos pirmininkas. Organizavo ir pats dalyvavo ekspedicijose į Sibirotremties vietas.

1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas.

1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras.

Nuo 1990 m. balandžio mėn, Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius, nuo 1991 m. spalio 10 d., kai buvo įsteigta Krašto apsaugos ministerija, pirmasis Krašto apsaugos ministras.

1990–1991 metais LR Laikinosios gynybos vadovybės narys, atsakingas už valstybinės gynybos organizavimą.

1990–1993 m. Valstybinės derybų su Rusija delegacijos narys, vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis Rusijos kariuomenės išvedimo klausimais,

1992 m. pasirašė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl kariuomenės išvedimo ir prižiūrėjo sutarties įgyvendinimą.

1993 m. Pakaunės savanorių maišto metu atsistatydino iš LR krašto apsaugos ministro pareigų.

1995 m. įkūrė Strateginių tyrimų centrą.

1996 m. išrinktas Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo konfederacijos prezidentu.

1996–2000 m. Seimo narys.

1997 m. spalio 28 d. apkaltintas pasikėsinimu sukčiauti ir įkalintas, tačiau 1999 m. birželio 15 d. Seime įvykusios apkaltos metu nebuvo pritarta Audriaus Butkevičiaus Seimo nario mandato panaikinimui ir jis liko Seimo nariu.

1999 m. Kembridžo Tarptautinės biografijos centro išrinktas metų žmogumi.Paleistas į laisvę išplėtė konsultacinę veiklą Gruzijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, patardamas politinių technologijų klausimais, įsteigė Individualią įmonę „Cancosus Development center“, jos direktorius.

2007 m. vasario 25 d. išrinktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) sąraše.

Taigi,Jelcino asmeniškai globojama,ir jam atkatus mokanti ginklų kontrabandininkų grupuotė tvarkingai atsidariusi kaip firma su savo ofisais Stambule ir Dubajuje prekiavo ginklais, palaikė ryšius su Saudo Arabijos karališkaja šeima.

Tiesa 2002 buvo ikurtas ir ofisas Dubajuje.Grupuotė ankščiau visą veiklą koordinavo iš ofiso Maskvoje ir Stambule.Vėliau kai Vladimiras Putinas jau po Jelcino mirties asmeniškai ėmėsi šitos gaujos neutralizavimo rusų FSB su prancūzijos spec tarnybomis identifikavo visas grupuotės grandines.

Ginklų kontrabandininkų gauja užsiėmė ir prekyba narkotikais.Vežė kokainą į Rusiją, Graikiją, ir Korsikos salą.Jie gabeno kokainą is Lotynu Amerikos (tarpininkų vaidmenį laivais kontrabandos grandyje užėmė kauniečių agurkinių gauja.

Jau seniau šituos fintus žinojau iš patikimų žvalgyboje dirbančių žmonių.Dar 2007-8 šios gaujos vienos įmonės Lotynų Amerikoje-Venesuelos pilietis Alfonso Davidovicius, susijes su Kolumbijos mafija buvo pagrindiniu koordinatorium Pietų Amerikos žemyne,kurį vėliau globojo ir pats Hugo Čavezas.

Nuo 2005-2006 metų grupuotė, veikianti po legalios firmos priedanga susidūrė su problemomis.Rusijos valdzia išsiaiškino jų ryšius su čečėnų smogikais ir Saudo Arabijos saugumo tarnybomis.

Veikėjai skubiai išsikėlė iš Rusijos,kurį laiką gyveno Turkijoje ir Prancūzijoje.Priedangą vykdė Kalmanovičius,tuo metu rytų afrikoje besivartęs deimantų išgavimu ir realizavimu pogrindiniuose Roterdamo aukcionuose.Rusijoje itin aktyviai pogrindyje veikė tik Surikovas.

Ir štai 2009 m lapkriti Surikovas rastas negyvas gatvėje Maskvos pakraštyje.Buvęs GRU pulkininkas auka tapo per savo nežabotą godumą .Taip man asmeniškai pasakojo jo kolegos o jų vietininkas pribaltikoje Audrius Butkevičius vengė Rusijos ,nes žinojo ,kad ten jo laukia areštas ir įkalinimas.Jis ir toliau bendravo su Filinu ir Rožkova prisidengdamas legaliai veikiančios įmonės reikalais.

Vėliau Butkevicius buvo užverbuotas JAV žvalgybos ir vyko į Kirgiziją bei Gruziją, renge ten ,,spalvotasias revoliucijas.Už vieną jų gaudavo 25 000 dolerių grynais.

Butkevičius šitoje grupuotėje buvo eilinis pėstininkas,bet pati grupuotė itin galinga ir nuožmi,šiuo metu besispecializuojanti didžiulių kiekių kokaino kontrabanda.Ilgą laiką grupuotė diplomatiniu paštu iš Argentinoje esančios Rusijos ambasados tiekdavo kokainą į Rusiją,kol tarpusavy nepasidalino pinigų ir vienas jų narių išdavė schemą Argentinos žvalgybos pareigūnams.

Argentinos policija Rusijos ambasadoje Buenos Airėse tada surado 389 kilogramus kokaino ir areštavo kelis narkotikų prekyba užsiimančios gaujos narius, Narkotikai buvo aptikti ambasados priestate, o radinio vertė juodojoje rinkoje siekė 50 mln. JAV dolerių.

Mano minima prekeivių gauja per Rusijos ambasados diplomatinių kurjerių tarnybą gabeno narkotikus į Europą,ir visa tai kontroliavo vakarų spec tarnybos.

Rusijos ir Argentinos policija nusprendė surengti operaciją, kai Rusijos ambasadorius 2016 metų gruodį informavo pareigūnus apie rastus narkotikus. „Kokainas buvo pakeistas miltais, o 16-oje krepšių su narkotikais buvo paslėpti sekimo prietaisai“, ir per bendrą operaciją buvo sulaikyti iš viso penki įtariamieji – du Argentinoje ir dar trys Rusijoje.

Pasak šaltinių „itin grynas“ kokainas turėjo būti nugabentas į Rusiją Vokietiją, kur gyvena gaujos lyderiai.O tada agurkinių rankomis pergabentas sandėliavimui į Lietuvą,dalis jo iš mikroautobusais mažais kiekiais po 5 kilogramus eksportuojamas į Londoną.

Dalis iš šitos grupuotės pelno buvo skiriamas Integrity Initiative klasterių rytų europoje finansavimui.Didžiuliai pinigai buvo mesti Andriaus Kubiliaus kandidatūrai į Europos tarybos vadovus,nes amerikiečiai per savo žmones kokaino kontrabandoje norėjo pastatyti Kubilių į Europos Sąjungos tarybos vadovo postą su užduotimi,neutralizuoti Rusijos-Vokietijos North Stream 2 projektą,ir priversti Europą pirkti amerikietiškas skalūnines dujas.

Rusija šitą grupuotę išvijo iš savo šalies ir jie visi sugryžo į Turkiją,dalis jų kaip aktyvistai persikėlė į Lietuvą.Tam jie gavo Dalios Grybauskaitės apsaugą.Filinas nevyksta į Rusiją jau ilgą laiką,nes žino baigtį.Surikovą nukalė rusų FSB.Butkevičius bijo Rusijos ir dirba su Navalno komanda planuoja destabilizaciją Kaukaze.

Pietų amerikoje šita ginklų-narkotikų kontrabandininkų gauja judėjo itin stipriai.Jie įgijo įtaką, ir su čečėnų smogikais judejo.

Tada Kremlius davė komandą užlenkti juos visus ir,kad Rusijoje jų neliktų nė kvapo.Tai buvo padaryta kelių šūvių pagalba.Vilniuje pamažu projektuojamas Vladimiro Putino sistemingas nuvertimas.

Visų šitų procesų epicentre dalyvauja ir Audrius Butkevičius,kuris 1988 metais eižėjant Sovietų Sąjungai kaip diplomuotas gydytojas taikė minios hipnotizavimo terapiją ir pagal Hitlerio naudojamą metodiką bandė tapti diktatoriumi.

Nepavyko.

Negana to Audrius paėmė nemažą tiems laikams kyšį buvo suimtas ir kelis metus praleido kalėjime.

 

Kai konservatorius, liberalas, socdemas, nacistas, tapinoidas, nacionalistas, fašistas mušasi į krūtinę ir spiegia “Aš myliu Lietuvą!!!”, svarbiausias klausimas, kurį būtina išsiaiškinti yra – už kiek? Ir “Kiek pavogei iš lietuvių, Lietuvos savo aistringos meilės Tėvynei polėkyje?” . Sprendžiant pagal tai, kaip riebiai JAV naudingi “patriotai” įsitaisė visuotinio Lietuvos skurdo fone, jie žino savo meilės Tėvynei kainą labai tiksliai.

V.Landsbergio fondo pinigų labirintai R.Janutienės filme – https://vk.com/video62101719_456239969