2018 metų gruodžio mėn. 10-11 dienomis Maroke, Marakešo mieste vykusioje  Tarpvyriausybinėje konferencijoje buvo priimta “Globalinė sutartis dėl saugios, suderintos ir legalios migracijos” (Global compact for migration – GCM), kurios pagrindu bus įgyvendinama JTO 2016-09-14 priimta rezoliucija Nr. A/RES/70/302, taip vadinama Niujorko deklaracija dėl pabėgėlių ir migrantų. Šios sutarties tekstas nenumato susitariančių šalių įprastinės, numatytos Vienos konvencijomis dėl tarptautinių sutarčių, sutarties ratifikavimo ir pasirašymo procedūros, todėl šalys, šalių politinės valdžios organai neturi jokių galimybių pasinaudoti savo suvereniomis galiomis ir kokiu nors būdu daryti įtaką šios sutarties turiniui ar realizavimo mechanizmui, implementacijai į nacionalinę teisinę sistemą – sutartis priimama konsensusu arba dviejų trečdalių balsų dauguma. Toliau JTO Generalinė asamblėja šią sutartį patvirtina savo rezoliucija ir ši sutartis tampa tarptautinės teisės šaltiniu. Teigiama, kad ši sutartis neturės jokios privalomos juridinės galios valstybėms, JTO narėms, tačiau tai yra akivaizdus melas. Kam tada tokią sutartį priiminėti Tarpvyriausybinėje    konferencijoje ir tvirtinti ją JTO GA sesijoje?

Lietuvos Seimas 2018-12-04 daugiausiai konservatorių, liberalų, valstiečių balsais šiai sutarčiai pritarė net neskaitęs, o Lietuvos kišeninė žiniasklaida organizavo triukšmingą viešųjų ryšių propagandinę akciją “refugees welcome”.

Tai yra pirmas globalistų žingsnis Overtono lango kelyje. Paskui,  šią sutartį bus galima tikslinti, aiškinti, keisti, papildyti, remiantis šios sutarties pagrindu bus galima daryti spaudimą suverenioms valstybėms, taikyti įvairiausias sankcijas šalims, kurios sieks apsisaugoti nuo emigrantų srautų, suteiks galimybę globalistams daryti kitokį poveikį, siekiant susilpninti etninių valstybių bandymus išsaugoti savo valstybių suverenitetą, apginti nacionalinius interesus. Turime puikių pavyzdžių, kaip JAV neokonai, Jungtinės Karalystės kolonizatoriai laužo tarptautines sutartis, esminius tarpvalstybinių santykių principus, demonstruoja panieką saugumą ir taiką pasaulyje užtikrinančioms tarptautinės teisės normoms, vienašališkai nutraukia svarbiausias tarptautines sutartis ir eskaluoja globalinio branduolinio konflikto grėsmę Žemėje – JAV  nutraukia fundamentalias Mažo ir vidutinio nuotolių raketų ribojimo sutartį, atsisako vienašališkai Strateginės ginkluotės apribojimo sutarties ir taiko neteisėtas sankcijas Rusijai, kuri siekia išsaugoti pasaulio saugumo architektūrą, tik Vakarų melo propagandos platinamų  melagingų interpretacijų pagrindu, savo susikurtų fake news pagrindu. 

Nelegalios migracijos bangą sukūrė JAV, Jungtinės Karalystės  globalistai tik vienu tikslu – kad visą pasaulį padaryti Vakarų kolonizacijos zona, ekonominio išnaudojimo objektu ir dabar šios kolonizacijos smūgis tenka … senai gerai Europai, ypatingai naujosioms Europos Sąjungos narėms, jaunosioms Rytų ir Vidurio Europos demokratijoms, kurios , iš esmės, yra naujosios JAV/JK kolonijos.  Ir tai yra labai pavojinga toms šalims, kurias valdo kompradoriniai elitai, iš JAV valdomi  konservatoriai, liberalai, kurių pagrindinis tikslas ir egzistavimo prasmė yra pardavinėti savo šalių nacionalinius interesus Vakarų kolonizatoriams. Spalvotos revoliucijos, maidanai, sąjūdžiai, perversmai, JAV specialiųjų tarnybų įvykdyti buvusiose tarybinėse valstybėse, buvo tik šalių kolonizacijos pradiniai etapai – dabar šie proamerikietiški elitai ruošia savo valstybes, tautas galutiniam JAV hegemonijos pasaulyje katastrofos finalui – susinaikinimui. 

Po aukščiau minėta Marakešo deklaracija Lietuvos kompradorinis valdančioji konservatorių-liberalų chunta, kaip tai jai yra nuo 1990 metų įprasta daryti kiekvienu Vašingtono įsakymo atveju, pasirašė neskaitydama ir atidavė Vašingtonui pagarbą, pridavė Lietuvos nacionalinius interesus. Nors pačios JAV šiai deklaracijai nepritarė, kadangi Vašingtonas siekia  savų tikslų šiame kolonijiniame kare – Europą paversti kolonija, bevale, neturinčia savo interesų, vartojimo rinka, kurioje besalygiškai dominuoja JAV kapitalas. Nelegalios imigracijos prievartinis legalizavimas suduoda dar vieną galingą smūgį Europos šalių suverenitetams ir dar kartą sustiprina JAV/JK metropolijų  įtaką Europoje

Lietuvos Užsienio (JAV) reikalų tvarkytojas Linas Linkevičius su jam būdinga neįtikėtina politinio lankstumo gracija Marakešo deklaraciją paskelbė dar viena Vakarų demokratijos pergale, dar vienu beveik bibliniu kapitalizmo triumfo apsireiškimu, paragino lietuvius nesipriešinti JAV okupacijai, nelegaliai imigracijai, priimti atvykstančius nelegalus, pasidalinti nelegalios imigracijos našta, kurią nuleido turtingos Vakarų Europos šalys, savo gerovę susikrovusios plėšdamos tas pačias kolonijas, naujosioms Europos kolonijoms. Ir nepraleido progos pagąsdinti tautiečius neegzistuojančia Rusijos agresijos grėsme – kad JAV tylioji ir reali agresija prieš Pabaltijo valstybes taip įžūliai nekristų į akis.

Nelegalios migracijos legalizavimas Lietuvos kolonijos administracijai  suteikė progą dar kartą prisiekti savo ištikimybę JAV/JK kolonijinei imperijai, sumokėti eilinę duoklę Vakarams, atiduodant paskutinius Lietuvos valstybingumo likučius Vakarų metropolijų valiai. Kokiam Lietuvos nacionalinių interesų išdavystės aktui ryžosi Lietuvos valdantysis konservatorių-liberalų (ir jų klonų) elitas, legalizuodamas nelegalią imigraciją.   

Migrantų srautai (karo pabėgėliai) iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių – priežastys ir pasekmės?

Migracija – neišvengiama modernios visuomenės gyvenimo dalis ir 21-o amžiaus pasaulio ekonomikos globalizacijos pasekmė. Neefektyvus, vyraujantis Vakaruose tarptautinės migracijos modelis pagimdė milžiniškus nelegalios migracijos, kurios didžiąją dalį sudaro  pigi ir beteisė  darbo jėga, srautus. Šitie nelegalūs ir tuo pačiu metu realiai egzistuojantys milijonų žmonių srautai žymia dalimi užtikrina vyraujančio pasaulyje liberalios, grobuoniškos ekonomikos modelio funkcionavimą. Nelegalios migracijos mastai, JTO ekspertų duomenimis, šiuo metu sudaro apie 200-300 milijonų žmonių, kurių nemažos dalies tikslas yra Europos Sąjunga ir tai jau prilyginama migracinės bombos sprogimui, galinčiam pakeisti visos Vakarų civilizacijos turinį.

Nelegalios migracijos priežastys yra įvairios – politinės, tokios kaip žmogaus teisių pažeidimai, įvairiausių formų diskriminacija, karinės, istorinės, etninės, tačiau pagrindinė, žinoma, yra ekonominė priežastis, kuri pasireiškia didėjančiu socialiniu-ekonominiu išsivystymo lygio atotrūkiu tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Absoliučios daugumos nelegalių imigrantų sprendimą palikti savo šalį, įprastinę kultūrinę, tradicinę aplinką lėmė būtent ekonominės priežastys – trečiojo pasaulio šalių ekonominio nuosmūkio sukeltas masinis nedarbas, galimybės susirasti darbą savo šalyje nebuvimas, skurdas.

Nelegalios migracijos kryptys pasaulyje atskleidžia bendrą šio reiškinio tendenciją – nelegalai juda iš trečiojo pasaulio šalių į ekonomiškai išsivysčiusias valstybes. Tai vyksta dėl ekonomikos krizės, masinio nedarbo, visuotinio skurdo trečiojo pasaulio šalyse.

Šiuo metu galima išskirti keletą planetos regionų, į kuriuos, tikėdamiesi rasti darbą ir geresnį gyvenimą, vyksta nelegalūs migrantai –

1) Pietų ir centrinės Amerikos nelegalų masinės migracijos tikslas yra JAV ir Kanada;

2) Šiaurės Afrikos, Artimųjų, Vidurio Rytų bei Rytų Europos migrantai keliauja į Vakarų Europos šalis;

3) Vidurio Rytų, Pietryčių Azijos valstybių migrantai siekia patekti į Australiją, Naująją Zelandiją;

4) Centrinės Azijos ir Tolimųjų Rytų migrantai dažniau renkasi Rusiją.

Vakarų Europa ilgą laiką buvo suinteresuota ir skatino nelegalią darbo migraciją, kadangi pigi, beteisė darbo jėga buvo naudinga tiek Europos darbdaviams, tiek ES valstybėms bendrai. Todėl Vakarų šalys vykdė pasyvią nelegalios darbo jėgos migracijos ribojimo politiką. Šaltojo karo metu Vakarų Europa skatino politinę nelegalią migraciją iš Rytų bloko šalių ir ją išnaudojo informacinio karo prieš Tarybų Sąjungą tikslais, o vėliau, žlugus TSRS, skatino pigios, labai kvalifikuotos tarybinės darbo jėgos atvykimą savo ekonomikai palaikyti aukštame lygyje. Vokietija faktiškai palaikė nelegalią kurdų ir turkų darbininkų migracija, Prancūzija skatino nelegalius migrantus iš Alžyro, Šiaurės Afrikos, o Didžioji Britanija masiškai samdė darbininkus iš Indijos ir Pakistano. 1975 metais pasaulyje buvo apie 2,5 milijono pabėgėlių, o štai 21 amžiaus pradžioje pabėgėlių skaičius padidėjo jau dešimčia ir šimtais kartų. Šiais metais Europoje laukiama apie 1 milijonas nelegalių emigrantų, neskaitant dešimčių tūkstančių oficialių pabėgėlių, bendras nelegalių emigrantų skaičius Europoje, įvairių šaltinių vertinimų, gali šiais metais siekti nuo 7 iki 10 milijonų žmonių. Daugiausiai nelegalų koncentruojasi Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje. Vis daugiau nelegalių migrantų patenka į Europą per jos pietinius regionus. Italijoje, pavyzdžiui, šiuo metu yra virš milijono nelegalių emigrantų ir jų skaičius sparčiai auga paskutiniu metu dėl migrantų iš Šiaurės Afrikos srautų padidėjimo, kuris išaugo dėl JAV-NATO įvykdytos agresijos prieš Libiją, JAV teroristų nužudyto Muamaro Kadafio laikais patikimai saugojusios Europą nuo nelegalios imigracijos iš Šiaurės Afrikos šalių.

Ekonominiai ir politiniai faktoriai lėmė nelegalios migracijos augimą ir geografijos išsiplėtimą. Vakarų Europos šalys, suvokdamos nelegalios migracijos keliamas grėsmes, sugriežtino imigracijos kontrolę, apribojo legalias galimybes atvykti į Europą ir tai davė priešingą nei tikėtasi rezultatą – dar labiau paskatino nelegalios migracijos šešėlinį verslą ir naujų nelegalių patekimo į Europą kanalų atsiradimą. Pagrindiniai nelegalios migracijos srautų keliai yra iš Maroko per Gibraltaro sąsiaurį į Ispaniją, po NATO agresijos prieš Libiją suaktyvėjo kelias iš nusiaubtos Libijos per Viduržemio jūrą į Italiją, Maltą, Graikiją, o JAV/NATO agresijos Jugoslavijoje, Afganistane, Irake, Sirijoje paskatino migrantų srautus per Balkanus.

Nelegalių migrantų antplūdis sukelia dideles ir rimtas problemas Vakarų Europai. Migrantai plūsta, plaukia per Viduržemio jūrą nepritaikytais keleivių pervežimui laivais, valtimis, netgi savadarbiais plaustais, didelis jų skaičius šioje pavojingoje kelionėje į išsvajotą laimę Europoje žūsta. Europos šalys yra priverstos didinti pakrančių apsaugos pajėgas, migracijos kontrolės tarnybų skaičių, plėsti atvykusių migrantų stovyklų infrastruktūrą, spręsti migrantų apgyvendinimo, aprūpinimo būtiniausiomis prekėmis ir paslaugomis, socializacijos, pagaliau deportacijos problemas – ir tai sukelia vietiniams mokesčių mokėtojams nemažas išlaidas. Vien tik Vokietija praėjusiais metais migrantų problemoms išleido apie 10 mlrd Eurų.

Nelegalių migrantų mąstai Vakarų Europoje sukelia neigiamas socialines-ekonomines problemas. Pasiruošę dirbti bet kokiomis sąlygomis nelegalai griauna Europos šalių socialinio aprūpinimo sistemas (minimalaus darbo užmokesčio, maksimalios darbo dienos socialines garantijas), reikalauja iš vietinių biudžetų žymių lėšų socialinėms išmokoms ir medicinos priežiūros paslaugų teikimui atvykėliams. Masės nelegalių emigrantų kelia rimtas problemas vietinių gyventojų bei valstybių saugumui, kelia realią grėsmę buvimo valstybės sanitarinei-epidemiologinei situacijai, be to, nelegalai, neturintys stabilaus darbo, pragyvenimo šaltinio ir nenorintys grįžti į dar blogesnes gyvenimo sąlygas savo tėvynėse, sparčiai papildo marginalines visuomenės grupes, kurios tampa nusikalstamumo ir terorizmo šaltiniais.

Viešai žinomas faktas yra tai, kad nelegalų skaičiui tam tikroje visuomenėje pasiekus kritinę masę, atvykėliai jau nenori asimiliuotis priimančios valstybės visuomenę, priimti buvimo šalies gyvenimo būdą, kultūrą, atsisako mokytis vietinуs kalbas, ir sukuria uždaras bendruomenes, siekdami išsaugoti savo indentitetą, nacionalines tradicijas, religiją, kultūrą. Daugelyje Europos šalių jau susikūrė imigrantų nacionaliniai, etniniai anklavai, kurių interesai prieštarauja buvimo valstybių įstatymams, tradicijoms ir tai sukuria nesutaikomą socialinį-politinį disbalansą šalyje. Nelegali imigracija sukuria realias ir potencialias grėsmes priimančios visuomenės saugumui, iššaukia visuomenėje socialines, demografines, teritorines deformacijas, sudaro  stiprią konkurenciją vietiniams gyventojams darbo ir būsto rinkoje, atsiranda etniniai verslo sektoriai, nereglamentuojami vietinių įstatymų, vyksta etninių stereotipų ir elgesio normų konfiktai, visuomenės marginalizacija socialinių, kultūrinių skirtumų pagrindu, kas didina socialinę įtampą, skatina ksenofobiją ir ekstremizmą. Pasikeitus nacionalinei, etninei, religinei imigrantų sudėčiai bendra migracijos situacija Europoje patyrė žymius pokyčius padidėjus imigrantų skaičiui iš islamo valstybių – musulmonai tapo antra religine konfesija Europoje, su savo kalba, kultūra, papročiais. Tai iššaukė konfliktus tarp vietinių gyventojų ir islamistų, sustiprėjo radikalus nacionalizmas, daugelyje Europos šalių vis didesnę įtaką įgauna ultradešiniosios politinės jėgos, kurių ideologija yra kraštutinis nacionalizmas, atviras rasizmas, neretai peraugantys į nacizmą.

Nelegali migracija vis dažniau įvardijama kaip tarptautinio terorizmo šaltinis, todėl daugelyje Vakarų šalių, kilus teroro aktams, buvo sprendžiama saugumo užtikrinimo būtinybės problema ir tuo pagrindu buvo apribotos asmens teisės ir laisvės, arba, kitaip sakant, nelegali imigracija pakeitė tiek Europos nacionalinio , tiek asmens saugumo turinį ir apimtį, įgavo nevaldomo, labai pavojingo taip vadinamai europinei civilizacijai proceso pobūdį.

2. Kas už tai atsakingas ir ką reikėtų daryti sprendžiant šią opią problemą?

Dauguma migracijos srities ekspertų, tiek Jungtinių Tautų, tiek ir Europos, įvardina nelegalios imigracijos pasaulyje šias priežastis – trečiojo pasaulio šalių ekonomikų žemą išsivystymo lygį, masinį nedarbą, skurdą, žemą pragyvenimo lygį, socialinę atskirtį, neviltį, badą ir kitas trečiojo pasaulio socialines problemas, – kurios tų šalių žmones verčia priimti lemtingą sprendimą leistis pavojų kupinon kelionėn ir ieškoti toli nuo namų labai nepatikimos perspektyvos išgyventi. Ir tokia faktų konstatacija iš pirmo žvilgsnio atrodo pakankama ir įtikinama. Iš pirmo žvilgsnio, jeigu tenkintis tik nelegalios migracijos akivaizdžių pasekmių apibrėžimu, toks paaiškinimas patenkina.

Nelegali migracija neatsirado tuščioje vietoje, šio globalinio, dabar jau ir labai grėsmingo reiškinio priežastys slypi kur kas giliau ir yra istorinės, politinės, ekonominės, rasinės, ir pirmiausia karinės.

Jeigu pažiūrėti į pasaulio žemėlapį, krenta į akis kai kurių, pirmiausia Afrikos ir Azijos, valstybių teritorinės ribos – jos yra tiesios, lyg nubrėžtos liniuote. Ir tai nėra atsitiktinis reiškinys. Šitų valstybių ribų tiesumas buvo nulemtas ne valstybių savaimimio vystymose, istorinės  genezės rezultatų, o Vakarų Europos valdytojų, kolonijų administratorių kabinetuose ir yra Vakarų Europos šimtmečius vykdytos kolonializmo politikos tiesioginė pasekmė. Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Prancūzijos, Olandijos ir ypatingai Didžiosios Britanijos užkariautojai net 500 metų vykdė viso pasaulio šalių kolonizavimą,  apiplėšimą, išnaudojimą, vergų prekybą, braižė kolonijų ribas visiškai neatsižvelgdami į tų šalių istorinius, kultūrinius, etninius, religinius įpatumus. Toks vietinių gyventojų interesų nepaisymas, tų šalių resursų išvežimas į metropolijas, teritorijų dalinimasis liniuotės ir ypač patrankų pagalba, čiabuvių genocidas, tas šalis pavertė ekonominėmis dykynėmis, o tarp šalių gyventojų pasėjo nesibaigiančių etninių konfliktų, pilietinių karų ir socialinio nestabilumo atmosferą, kurioje vietiniams gyventojams susikurti bent minimalų pragyvenimo lygį, saugią aplinką pasidarė nebeįmanoma. Ir jie buvo pastatyti prieš neišvengiamą pasirinkimą – mirti vietoje arba bandyti išgyventi svetur, legalios ar nelegalios migracijos būdu.

Dabartinė nelegali migracija į išsivysčiusias Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalis, vaizdžiai tariant, yra Europos per Kolumbą, Vasko de Gamą, Magelaną, Kuką prieš penkis šimtmečius paleistas bumerangas, kuris 21 amžiuje grįžo į Europą milijonais nelaimingų migrantų. Ir dabar Europai tenka dalintis savo gerove, kuri buvo sukurta labai nehumaniškais metodais, grąžinti kažkada jėga atimtą iš kolonijų turtą iš esmės teisėtiems šeimininkams, kolonizuotų tautų, kurioms pasisekė labiau ir kurių civilizuoti europiečiai savo laiku nesugebėjo ar nespėjo išnaikinti, palikuonims. Europiečiai ilgą laiką niekino kitas civilizacijas, arogantiškai didžiavosi baltosios rasės pranašumu, tačiau “baltojo žmogaus našta”, kuri savo laiku leido europiečiams sau suteikti teisę naikinti ištisas valstybes, tautas, kultūras pagaliau įgavo savo realų ir dabar jau nepakeliamą svorį patiems europiečiams, o jų arogancija, puikybė dabar yra baudžiama brutaliu imigrantų smurtu.

Dviejų pasaulinių karų patirtis pasauliui jau pakankamai aiškiai parodė  konfliktų sprendimo karinės galios pagalba, kišimosi į svetimų valstybių vidaus reikalus, nacionalinių valstybių interesų nepaisymo daromos žalos tarptautiniams santykiams mąstą ir trumparegiškumą, tačiau Vakarų valstybės, pirmiausia JAV ir NATO bloko valstybės, toliau siekia išlaikyti savo aukštą pragyvenimo lygį vykdydamos, atmetus gražias pasakas lengvatikiams apie kovą už demokratiją, žmogaus teises ir kovą su terorizmu, iš esmės tą pačia seną kolonijinę politiką. JAV organizuotos spalvotos revoliucijos, (arabų pavasariai, perversmai, maidanai, sąjūdžiai), NATO karinės intervencijos į Jugoslaviją, Iraką, Afganistaną, Libiją, Siriją ,  kitas  valstybes, tiesiogiai sąlygojo pabėgėlių iš konflikto zonų ir nelegalių migrantų skaičiaus didėjimą geometrine progresija. Pažymėtina, jog visas paskutinių dešimtmečių intervencijas Europoje, Afrikoje, Azijoje inicijavo JAV, kurioms ir teko didžioji dalis užgrobtų šalių resursų, nauda, tačiau intervencijų išlaidos ir ypač po agresijų atsiradusių migrantų srautų našta teko Europai. Tai dar kartą įrodo, kad JAV interesai dominuoja ir yra priešingi Europos šalių interesams, todėl Europai pačiai pagaliau reikėtų vykdyti savarankiškesnę politiką ir nebežaisti Vašingtono geopolitikoje paklusnios tarnaitės vaidmens. Sunku nepritarti Prancūzijos Nacionalinio fronto vadovei Mari le Pen raginimui Europai vienytis su Rusija ir tokiu būdu ginti savo nacionalinius interesus, suverenitetus nuo JAV militaristinės, kolonijinės ekspansijos.

Specialistai paskaičiavo, jog trilijonų dolerių, kurie šiandien kasmet pasaulyje išleidžiami karams, žudymui, naikinimui, griovimui,tik dešimtosios dalies visai pakaktų tam, kad trečiosiose pasaulio šalyse, iš kurių plūsta didžiausi pabėgėlių ir nelegalių migrantų srautai, būtų sukurta pakankamai darbo vietų, tinkama pragyvenimui ekonominė ir socialinė aplinka, atkurti taika ir stabilumas. NATO vykdo tik karinio globalinio konflikto su Rusija eskalavimą, savo puolamųjų pajėgų telkimą prie Rusijos sienų tariamai Rusijos agresijai atremti. Tuo pačiu  metu NATO šalys aklai paklūsta JAV diktatui ir net nebando spręsti realią nelegalios imigracijos, sienų apsaugos nuo islamo terorizmo problemų, iš esmės, brangi NATO karinių agresijų organizacija neatlieka jokios pozityvios funkcijos ir , po solidarumo vėliava, palaiko Europos kolonizavimo procesą, kuris yra inicijuotas JAV, JK globalistų ir yra naudingas tik mikroskopinei mažumai, grupelei globalistų-parazitų. Būtina išformuoti agresyvų NATO bloką, visas pasaulyje išmėtytas apie 1000 JAV karinių bazių ir JAV lėktuvnešius, pagrindinius JAV tarptautinių nusikaltimų, karinių agresijų visame pasaulyje įrankius, grąžinti į JAV teritoriją be teisės išvykti, pasmerkti JTO Generalinėje asamblėjoje JAV, Didžiosios Britanijos imperializmą, surengti Niurnbergo tribunolą JAV, Didžiosios Britanijos, NATO nusikaltimams žmoniškumui tirti ir užbaigti anglosaksiško kolonializmo erą.

Tačiau JAV ir NATO imperialistai eina priešingu keliu. 2014-02-22 jie įvykdė perversmą Ukrainoje, istorinėse Rusijos žemėse, ciniškai apkaltino Rusiją kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus. Ukrainoje dabar, Europos viduryje,  NATO šalys kursto pilietinį karą ir tai žada naują pabėgėlių ir nelegalių migrantų srautą į tą pačią Europą. Į JAV/NATO agresijų  prieš Jugoslaviją, Iraką, Afganistaną, Siriją, Libiją aukų ir pabėgėlių srautą dabar įsijungė ir ukrainiečiai, kurie, po 25 metus vykdyto smegenų plovimo, užmiršo, kad yra etniniai rusai. Papildomi milijonai pabėgėlių ir nelegalių migrantų Europai. Ne JAV, kurios inicijavo brolžudišką karą Europos centre esančioje Ukrainoje, o Europos Sąjungos šalims, pirmiausiai naujosioms JAV kolonijoms, Vakarų ir Rytų Europos proamerikietiškų klikų valdomoms bevalėms šalims, JAV globalistų vasalėms.

Viso pasaulio, ir Lietuvos tame tarpe, liberalai, kariaujantys JAV informacinio karo prieš Rusiją fronte, mėgsta vartoti savo rusofobinėje retorikoje prasimanymus ir nuvalkiotus stereotipus, tokius kaip „Rusija – tautų kalėjimas“. Jiems reikėtų atidžiau pastudijuoti Vakarų kolonializmo istoriją ir taps aišku – jeigu Rusija yra tautų kalėjimas, tai Vakarai yra tautų kapinės.

3. Kokia yra ir kokia turėtų būti Lietuvos pozicija šiuo klausimu? Kaip apsisaugoti mūsų šalies gyventojus nuo “skėrių antplūdžio”?

 Oficiali statistika – Lietuvos, Eurostato, JTO, – rodo, kad Lietuva yra sparčiausiai nykstanti ir labiausiai emigruojanti valstybė Europoje. Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 metų iš Lietuvos išvyko apie 800 000 tautiečių ir iš 3,7 milijono mūsų beliko tik 2,9 mln tik per 25 metus demokratijos ir nepriklausomybės, kurios, jeigu tikėti aršiais Sąjūdžio laikų rusofobais, pagal apibrėžimą turėjo gyventojų skaičių padidinti, kadangi savaime yra rojus. Kažkas su žadėta 1990 metais demokratijos laime įvyko ne taip ir neoficialūs šaltiniai teigia, kad gyventojų nuostoliai Marijos žemėje yra žymiai didesni. Nepriklausomybė ir demokratija Lietuvoje, kaip teigia konservatoriai ir liberalai, yra, o milijonas gyventojų pabėgo ir tokios laimės nenori?…

Lietuva po 1990 metų patyrė visas būdingas JAV/NATO invazijoms į trečiąsias šalis pasekmes – ekonominis nuosmūkis, deindustrializacija, pramonės ir žemės ūkio privatizacijos sąlygotas masinis nedarbas, socialinė atskirtis, skurdas, pragyvenimo lygio staigus kritimas, demografinė duobė, piliečių beteisiškumas, mažiausias Europoje darbo užmokestis ir socialinės išmokos, perspektyvų nebuvimas gimtinėje, neviltis, masinė emigracija.

Lietuvos emigrantai iš Lietuvos gelbėjosi trimis etapais:

1) tarybinis, dažniausiai nelegalus ir neretai teroristinis, kai norėdami patekti į išsvajotas JAV Brazinskai užgrobė keleivinį lėktuvą ir nužudė niekuo dėtus žmones;

2) 1990 – 2004 metų migracija, irgi dažnai nelegali;

3) po 2004 metų įstojimo į Europos sąjungą. Ypatingą mąstą masinė emigracija įgavo po 2004 metų, kuomet vidutiniškai iš Lietuvos išvykdavo apie 40 tūkstančių gyventojų.

2008 metų rinkimų į Seimą metu konservatoriai ir liberalai, ištikimiausi JAV liokajai ir nesutaikomi rusofobai, savo rinkiminėse programose guldė pažadus, jog jie, iniciatyvūs ir modernūs verslininkai, efektyvūs menedžeriai,  sukurs tautiečiams virš 100 000 naujų darbo vietų. 2010 metais bedarbių Lietuvoje skaičius viršijo 330 000 , o emigrantų skaičius sumušė visų laikų rekordus – išvyko 84 tūkstančiai viltį praradusių tautiečių! Jeigu konservatoriai ir liberalai žada pagerėjimą – gelbėkitės, kas gali. Maža to, valdantieji sumažino darbo užmokestį, socialinę paramą, padidino prekių ir paslaugų kainas, įvedė daugybę mokamų viešųjų paslaugų, komercializavo sveikatos apsaugą, todėl nenuostabu, kad visuotinio skurdo fone išdygo papildomi dar 300 liberalių, ciniškų, vietinio išpilstymo milijonierių. Dabar Lietuvoje net 80 procentų šeimų aplinkoje yra emigrantų, 30 procentų iš kurių jau neplanuoja grįžti į Tėvynę, absoliuti dalis emigrantų yra 20-35 metų amžiaus, tai yra, pati darbingiausia ir kūrybingiausia Lietuvos dalis, kuri gimdo, augina vaikus, tai yra, Lietuvos ateitį. Jų sukurti pridėtinė vertė ir mokesčiai tenka užsienio valstybėms, o ne Lietuvai, o vaikai dažnai jau nekalba lietuviškai.

Bet koks bandymas valdantiesiems konservatoriams, liberalams pasakyti, kad tokie emigracijos kokybiniai ir kiekybiniai rodikliai Lietuvai yra katastrofa, blogis, reiškia automatinį tokią poziciją sakančiojo įrašymą į Tėvynės priešų ir Kremliaus agentų sąrašą. Istorikas Liudas Truska, – jis gi istorikas kaip ne kaip, savo darbą žino, – palygino emigracijos mąstus ir pažymėjo, kad tokio mąsto emigracijos Lietuvoje nebuvo net tarpukario Lietuvos laikais, ir šį reiškinį pavadino „masine evakuacija“. Ir susilaukė nuožmaus „patriotų“ puolimo, kad žinotų, jog jo mokslininko kompetencija ir laipsnis nesuteikia jam teisės sakyti  valdančiajam fašistiniam elitui nemalonią tiesą.

Tačiau kalbėti apie šią archiaktualią problemą reikia, jeigu norime suvokti realią padėtį objektyviai, o ne propagandinių štampų irracionalioje tikrovėje. Ir kalbėti reikia dabar, kol dar  yra laiko – jau reikia rėkti, kiek yra jėgų, ant kiekvieno gatvės kampo. Vaikų atiminėjimas iš šeimų yra tos pačios – JAV okupacijos – problemos kita pusė, kuri vienodai, šalia nelegalios imigracijos, privačios nuosavybės ir tradicinės šeimos institutų naikinimo, griauna šalių valstybingumą.

Vienok, masinė emigracija iš Lietuvos yra neginčijamas požymis, jog socialinė-ekonominė padėtis šalyje yra bloga, neigiami migracijos procesai kelia problemas nacionalinėje darbo rinkoje, trūksta kvalifikuotų specialistų, atsiranda nelegali imigracija. Aukštos kvalifikacijos darbuotojų emigracija kelia grėsmę nacionalinės ekonomikos, žinių ekonomikos, kurios pagrindas yra inovacijos ir aukštos technologijos, vystymuisi ir tai gresia Lietuvai tapti tik užsienio prekių vartojimo ir smulkių paslaugų teikimo šalimi. Priimant sprendimą išvykti lemia negatyvi profesinė patirtis Tėvynėje, kadangi šalis nėra suinteresuota išsaugoti savo specialistus, nesudaro sąlygų karjerai ir profesiniam augimui, o žemas darbo apmokėjimo lygis neužtikrina pakankamo gyvenimo lygio.

Valstybė vykdo skatinančią, o ne ribojančią emigraciją politiką, ir čia labai ciniškai skamba politikų pasisakymai ir oficialios žiniasklaidos platinamos optimistinės istorijos, kaip gerai yra emigracijoje, kad emigracija yra puikių perspektyvų, geros darbo ir emocinės patirties šaltinis, o emigrantai anksčiau ar vėliau grįš namo.

Lietuva neturi aiškiai apibrėžtos migracijos politikos. Migracijos srityje Lietuvai būtina paruošti moksliškai pagrįstą, aiškią strategiją, kurioje būtų atsižvelgta į šalies geopolitinius, ekonominius, demografinius nacionalinius interesus, įgyvendinti kompleksą priemonių darbo rinkoje, švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos srityje, kurios sumažintų socialinę-ekonominę diferenciaciją visuomenėje. Ir visos šitos priemonės turi būti nukreiptos į emigracijos mažinimą, ribojimą, reemigracijos skatinimą. Yra visiškai netoleruotina padėtis, kuomet absoliuti dauguma aukštųjų ir specialiųjų mokyklų absolventų, baigę brangiai apmokamas studijas, turi tik vieną įmanomą pasiūlymą – bedarbio pažymėjimas Užimtumo tarnyboje arba bilietas į užsienį.

Darbingiausios šalies gyventojų dalies masinis išvykimas, laimės ieškojimas už valstybės ribų jau savaime yra grėsmė šalies valstybingumui, nacionaliniams interesams. Susidaro uždaras ratas – nėra gyventojų, kadangi nėra darbo, nėra darbo, kadangi nėra įmonių, nėra įmonių, kadangi nėra investicijų ir vartojimo rinkos, nėra gyventojų, – kurį būtina nutraukti. Nuolatinis valdžios skolinimasis iš užsienio fondų vien tik tam, kad atiduoti anksčiau paimtas kreditus, o ne kurti nacionalines užimtumo programas, Lietuvai gręsia Graikijos ekscesu.

Valdžios vykdoma darbo rinkos liberalizavimo politika tik paskatino emigraciją, kadangi mažiausiai ES apmokamo lietuvio darbininko beteisė padėtis prieš visagalį darbdavį, darbdavio nepagarba darbuotojui  ir taip yra viena iš pagrindinių darbo jėgos migracijos priežasčių.

Senoji Europos Sąjunga dabar bando sušvelninti savo pačios šimtmečiais vykdytos kolonijinės politikos nelegalios imigracijos bumerango smūgį, padalindama jį naujosioms savo narėms. Lietuva turėtų užimti principingą poziciją, orientuotą į savo nacionalinių interesų apsaugą, o būtent, siekti Europos Sąjungoje atsisakyti agresyvios politikos aplinkinių šalių adresu, nutraukti ypatingai nenaudingą Europos Sąjungai ir Lietuvai ekonominio karo prieš Rusiją praktiką, normalizuoti santykius su kaimynais JTO Statute, Helsinkio deklaracijoje įtvirtintų principų – nesikišimo į šalių vidaus reikalus, savitarpio pagalbos, abipusės pagarbos, bendradarbiavimo ir ekonominės naudos, atsisakymo ginčus spręsti karine jėga ar grasinimo panaudoti jėgą būdu, laisvos prekybos, – pagrindu.

Nelegali migracija yra pasekmė, priežastis yra JAV/NATO agresijos visame pasaulyje ir grobikiška Vakarų kolonijinė užsienio politika, militaristinė ekspansija.

Šalinti būtina priežastį, o ne eskaluoti neigiamas pasekmes. Globalizacijos pagrindiniai veiksniai yra JAV globalinis dominavimas, neokolonijinė ekspansija, NATO militaristinė destabilizuojanti veiklas ir liberalizmas. Būtent liberalizmas griauna esminius nacionalinių valstybių institutus – šeimą, bendruomenę, valstybę, būtent liberalizmas isteriškai plyšaudamas apie socializmo, komunizmo baisumus, raudonąjį pavojų anihiliuoja nacionalinių valstybių pagrindines funkcijas – vykdyti teisingumą šalies viduje ir mobilizuoti tautą gynybai nuo išorės priešų. Tik stipri ir teisinga valstybė gali vienyti savo piliečius kovai už savo ateitį. Konservatorių, liberalų korumpuota, savanaudiška, prichvatizuota valstybė gali gimdyti tik savivalę, klaninius interesus, totalinę korupciją, demagogiją, terorą, “demokratų” diktatūrą, kurie savaime sukelia visų karo prieš visus, nežabotos konkurencijos, kurioje negalioja jokie etniniai, etiniai principai, būsena. Tokia valstybė yra liberalizmo erozijos pažeista, silpna ir negali organizuoti efektyvios gynybos nuo išorės priešų būtent todėl, kad negali vykdyti teisingumo, nes yra pajungta atskirų individų savanaudiškų interesų aptarnavimui.

Nuo nelegalios migracijos, kaip ir nuo bet kurios išorės grėsmės, apginti gali tik piliečiai, suvienyti stiprios ir teisingos valdžios, kuriai yra svetimas neoliberalizmas ir urvinis nacionalizmas.

Tokios mintys kilo atsitiktinai paklausius “Nacionalinio susivienijimo” sinicų čiulbėjimųą ir V.Radžvilo grūmojimų komunistams, socialistams,  pabėgėliams ir pan. Komunistai buvo nepalyginamai sąžiningesni už liberalus ir nacius. Jie sakė ir darė, atvirai deklaravo prieš ką kovoja ir už kieno , darbo žmonių, interesus aukojasi. Todėl po savęs paliko tiek, kad konservatoriai,liberalai net per 30 metų nesugebėjo visko išvogti, nors labai stengėsi, iš kailio nėrėsi “nusipelnę gyventi geriau”. Ar pavyks šiems “patriotams” pasisavinti viską, parduoti paskutinius tautos nacionalinius interesus manais į europietiškas LGBT vertybes, priklausys nuo to, ar su tuo sutiks tauta. 1990 metais tauta tylėjo ir rezultatai jau grasina išnykimu tautai.

Ką paliksite jūs, ponai liberalai, nacionalistai “Europos gelbėtojai”?…

Kai nykštukai visais būdais siekia iš žmonių atminties ištrinti prisiminimus, kad dar visai neseniai čia gyveno laisvų milžinų tauta, yra sunku patikėti šviesia ateitimi.