Žodžio laisvės Lietuvoje būsena – laidotuvės

Lietuvoje šiandien gal būt keisčiausiai skamba žodis „laisvė“. Šis žodis tik per 30 nekaltai pradėtų sąjūdiečių –  konservatorių ir liberalų, kiti sąjūdiečiai šiuo metu jau nėra teisingi sąjūdiečiai, – valdymo metų nuėjo ilgą neįtikėtinų transformacijų kelią ir šiandien laisvė Lietuvoje pasikeitė neatpažįstamai, žiauriai ir negailestingai.

Jeigu jūs pavartysite 1988 – 1991 m.m. (iki rugpjūčio) tuometinių „laisvės šauklių“ ruporus „Atgimimas“, „Gimtasis kraštas“, „Komjaunimo tiesą“, kuris vėliau tapo G.Vainausko „Pusryčiais“ ir pan., jūs sunkiai beatpažinsite dabartinius įmitusius dabartinio režimo pasiutusius sarginius šunis. Tada jie plyšavo apie absoliučią žodžio laisvę, beribę, išganingą, tiesos ugnį. Taip taip, būtent to tada reikalavo tie patys, kurie šiandien ragina pačiu griežčiausiu būdu bausti visus, kurie užduoda nepatogų konservatorių liberalų valdžiai klausimą, arba, neduok dieve, pabando savo abejones pagrįsti faktais – istoriniais ir šių dienų, – kurie taip prieštarauja valdžios propagandinio aparato piešiamai idilijai.

Prisiminkime, ką tada dar neturėję valdžios, „kovotojai su totalitariniu režimu“ plyšavo ant kiekvieno kampo ir iš kiekvieno televizoriaus, šaldytuvo ar lygintuvo. Kad lengviau suprasti, kodėl jie dabar reikalauja uždrausti žmonėms net kalbėti apie savo nuomonę. Tuo metu jie porino ir dažniausiai cituodavo štai šiuos liberalios laisvės postulatus.

Žodžio laisvė yra žmogaus teisė laisvai reikšti savo mintis. Ši asmens teisė yra viena iš pagrindinių demokratinių valstybių piliečių teisių ir šią teisę gina valstybių įstatymai. Šiuo metu žodžio laisvė užtikrina asmeniui teisę turėti savo nuomonę bet kuriuo socialiai reikšmingu klausimu ir laisvai savo nuomonę reikšti tiek žodžiu, tiek raštu spaudoje ir masinės informacijos priemonėse, tiesa, įstatymai numato kai kuriuos suvaržymus politinei ir socialinei reklamai (politinei agitacijai). Asmens teisė į žodžio laisvę, laisvai reikšti savo mintis yra įtvirtinta daugelyje tarptautinės teisės aktų – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (19 str.):

19 straipsnis: “Kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti; ši teisė apima laisvę nekliudomam turėti savo nuomonę ir ieškoti informacijos bei idėjų, jas gauti ir skleisti visokiomis priemonėmis ir nepaisant valstybės sienų”

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (10 str.), :

10 straipsnis. Saviraiškos laisvė:

1. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigų.

2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.

o taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (25 str.):

25 straipsnis

1. Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

2. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

3. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

4. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

5. Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį

Vieno asmens žodžio laisvė dažnai gali prieštarauti kitų asmenų įstatymo ginamoms teisėms ir laisvėms, todėl valstybės savo teritorijoje įstatymų pagalba reglamentuoja asmenų žodžio laisvės ribas, galioja universalus teisės principas, pagal kurį kiekvieno asmens laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė, ir tokių būdu nustatomi žodžio laisvės apribojimai.
Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas bet koks žodžio laisvės apribojimas yra teisėtas ir pagrįstas tik tuo atveju, jeigu laisvės apribojimas atitinka 3 pagrindines sąlygas:

1. žodžio laisvės apribojimas gali būti nustatytas tik įstatymu; kuriame turi būti aiškiai, vienareikšmiškai ir konkrečiai apibrėžta neleistino, draudžiamo, neteisėto elgesio taisyklė, kurios pažeidimas gali užtraukti atsakomybę:
2. apribojimu galima siekti tik teisėtų (tik įstatymu ir tik aiškai apibrėžtu vienareikšmiškai būdu) tikslų ir ir apribojimu yra ginamas viešas interesas (visų piliečių lygiai ir vienodai atitinkančius interesus);
3. apribojimais galima riboti laisves kiek įmanoma mažiau, tik tiek, kiek pakankama teisėtam tikslui pasiekti ir viešam interesui apginti.

Įstatymais nustatyti žodžio laisvės apribojimai turi būti aiškūs, vienareikšmiški ir negali sukurti prielaidų tokius apribojimus interpretuoti įvairiai, skirtingai, suteikti galimybę įvairioms visuomenės socialinėms grupėms ir ypač valdžios institucijoms bei jų specialiai oranizuotoms, skatinamoms, remiamoms provokatorių grupėms piktnaudžiauti savo galia, turtine ar socialine padėtimi bei įtaka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. 3,4 dalys nustato žodžio laisvės apribojimus, kurie yra būtini siekiant apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinę santvarką ir draudžia skleisti informaciją, kuri kursto tautinę, rasinę, religinę ar socialinę neapykantą, prievartą bei diskriminaciją, platinti šmeižtą ir dezinformaciją. Teismai savo sprendimu gali nustatyti laikinus atskirus ad hoc žodžio laisvės apribojimus konkrečiose bylose.

Žodžio laisvė yra labai svarbi, neatsiejamai susijusi su tokiais socialinio gyvenimo organizavimo itin svarbiais aspektais kaip tiesos nustatymas, savivalda, politinės sistemos lankstumas ir gebėjimas operatyviai reaguoti į socialinius poreikius, jų užtikrinimas, asmens individualumas ir savirealizacija, prigimtinės žmogaus teisės ir jų apsauga.
Istoriškai žodžio laisvės atsiradimą lėmė būtinybė užtikrinti tam tikrą informacijos sprendimams priimti pakankamumą ir palaikyti aukštą valstybinės valdžios organų kompetencijos lygį. Viduramžiais tironai pamatė, kad daro klaidas po to, kai nukerta galvas visiems, kurie prašė valdovą susilaikyti nuo klaidingų sprendimų ir veiksmų. Tik po to, kai tironams ateidavo laikas patiems keliauti į kartuves, jie suprasdavo, kad drausti, varžyti žodžio laisvę savo pavaldiniams yra labai pavojinga, nuostolinga ir mirtinai kenkia sveikatai, bet šaukštai būdavo jau po pietų…

Nesigilinant į svarbiausius demokratijos ir demokratinės visuomenės postulatus, kuriuos suformulavo Antikos laikų filosofai, trumpas ekskursas į artimiausią žodžio laisvės turinio genezės istoriją būtinas, kad galima būtų aiškiau suvokti, kokius nusikaltimus daro Lietuvos valdžia prieš savo piliečius ir kokiu būdu ji, tokia „demokratiška ir dieną naktį tarnaujanti tautai“, ji tai daro. Bendrus bruožus Vakarų Europos demokratinių vertybių, kurioms neva yra ištikima Lietuvos valdžia, sodinanti į kalėjimus ir baudžianti visus, kurie turi savo nuomonę – reikia pažymėti.

Žodžio laisvė dabartiniame jos pavidale yra dažniausiai siejama su Didžiosios Britanijos parlamentarizmo istorijoje suformuluotais apibrėžimais. Taigi.

Didžiosios Britanijos 1689 m. Teisių bilis garantavo parlamento nariams visišką kalbėjimo laisvę svarstant karalystės ir valdininkų reikalus, kadangi priešingu atveju parlamentarų darbas būtų buvęs beprasmiškas – jeigu nežinai, kuo gyvena, ko tikisi ir nori tavo atstovaujami piliečiai, tai valdžia, jos institucijos ir parlamentarai gyvena kitoje realybėje ir gali priimti tik neteisingus sprendimus. Ši žodžio laisvės savybė – efektyvumo ir teisingumo balansas, – net ir šiomis dienomis yra labai vertinama net autoritarinių režimų valdovų, kurie sąmoningai režimo viduje palieka mažas ir sau nepavojingas „laisvės salas“ , pvz. mažo tiražo necenzūruojamus laikraščius („Laisvas laikraštis“, „Karštas komentaras“ir pan.), neįtakingas marginalų grupeles, kad šių objektyvi kritika turėtų galimybę pateikti valdantiesiems realų, neiškreiptą politinės situacijos šalyje ir už šalies ribų vaizdą.

Plačiąja prasme žodžio laisvė tapo svarbiausia sąlyga tiesai nustatyti. Džonas Stiuartas Milis, 19 amžiaus britų filosofas, ekonomistas ir politinis veikėjas, rašė „ypatingas nuomonės laisvės varžymo blogis yra tame, kad apiplėšia visą žmoniją, ir žymiai daugiau tuos, kurie prieš tokią nuomonę, nei tos nuomonės šalininkus. Jeigu mintis teisinga, jie netenka galimybės vietoje melo sužinoti tiesą; jeigu mintis neteisinga, jie praranda … aiškų vaizdą ir gyvą įspūdį tiesos melo šešėlyje… Absoliuti žodžio laisvė yra būtina sąlyga, kad pateisinti bet kokias pretenzijas į tiesą“ .

Iš kitos pusės vystantis demokratiniams institutams tapo labai aktuali teisė laisvai gauti teisingą informaciją apie atstovaujamųjų, vykdomųjų valdžios organų darbą, kuri priklauso valdžios suverenui tautai. Demokratinės politinės sistemos požiūriu žodžio laisvė kartu yra ir laisvė laisvai skleisti tokią informaciją, kuri gali turėti lemiamos įtakos rinkimų rezultatams bei vyriausybės darbui. Kad rinkėjai prieš rinkimus būtų pakankamai informuoti, jie turi būti susipažinę su skirtingais ir įvairiais požiūriais į bendras, visiems aktualias, svarbias problemas, žinoti šių problemų priežastis ir autorius. Tokią galimybę šiais laikais turėtų užtikrinti arba įvairios laisvos nuo cenzūros ir nepriklausomos viena nuo kitos masinės informacijos priemonės (televizija, laikraščiai, radijas, internetas, socialiniai tinklai), arba nuomonių pliuralizmo absoliuti laisvė monopolinėse žiniasklaidos priemonėse.

Kartu su kitomis demokratinėmis procedūromis, įpareigojančiomis valdžios institucijas atsiskaityti rinkėjams už savo darbą, žodžio laisvė tampa viena iš svarbiausių priemonių politinėje sociumo organizacijoje ginant visas kitas žmogaus teises, tuo pačiu metu užtikrina demokratinės visuomenės stabilumą bei visos politinės sistemos darbo orientaciją į objektyvius visuomenės poreikius, jų tenkinimą, viešo intereso gynimą.

Liberalizmas atskleidė etinę žodžio laisvės esmę, kuri ėmė dominuoti emociniame lygyje ir kur į pirmą vietą pradedamas statyti žmogaus orumas ir prigimtinės teisės, žmogaus įgytos su jo gimimu. Hugo Grocijus, norėdamas pagrįsti žmogaus prigimtinių teisių šventumą, neliečiamybę , cituodavo Šventajį raštą : „Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą“, tuo pabrėždamas, kad žodžio laisvė žmonių įstatymais negali būti varžoma, kadangi jie yra Dievo duota, o Dievo duoto įstatymo, jo valios žmonės savo įstatymais varžyti negali – bedieviška tai. Tokia pozicija buvo įtvirtinta liberalizmo idėjų pagrindu įvykusios Didžiosios prancūzų revoliucijos metu priimtoje „Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje“ , kuri nustatė bendrą žodžios laisvės apribojimo principą – žodžio laisvės apribojimai galimi tik esant neišvengiamai būtinybei ir jeigu jie neprieštarauja geros moralės principams, tik įstatymo numatytais atvejais:

„Laisvas minčių ir nuomonių reškimas yra viena iš brangiausių žmogaus teisių; todėl kiekvienas pilietis gali laisvai pasisakyti, rašyti, spausdinti, ir atsako tik tuo atveju, jeigu jis šia teise piktnaudžiauja šia laisve ir tik tada, kai tai yra numatyta įstatymu“ («Декларация прав человека и гражданина», ст. 11)

Dauguma liberalių mąstytojų, suabsoliutinę liberalaus individo laisvę ir maksimaliai apribodami valstybinį reguliavimą individo elgesiui, jau tada suvokė, kad individas gali turėti kitokią nei liberali nuomonę ir siekti ją išsakyti, ir ta nuomonė gali nebūti melas, todėl laisvės sąvoką ėmėm skandinti interpretacijų liūne, tačiau , reikia pripažinti, pradžioje tai darė viešo intereso vardan. Taip liberalų filosofai, pradedant jau prancūzu Žanu Žaku Ruso, pažymėjo labai svarbią edukacinę žodžio laisvės kultūros svarbą. Jų nuomone, diskusija, kuria siekiama nustatyti tiesą, ir pakantumas, tolerancija alternatyviam požiūriui, oponento išsakytai kitokiai pozicijai, yra pozityvūs, skatina progresą ir stiprina pilietinę taiką visuomenėje. Iš tų laikų kilo, ir buvo mėgstama labai cituoti 1988-1992-08 metais lietuvių liberalų žinomas posakis, priskiriamas Volterui : „Nesutinku su tavimi, tačiau gyvybę esu pasiruošęs atiduoti, kad tu turėtum galimybę tai pasakyti“. Tai buvo ankstyvojo liberalizmo, tuo metu dar nesutepto absoliučia valdžia, skaistus siekis laisvės, kuris, liberalams valdžią užgrobus, transformavosi į savo priešingybę – liberalų diktatūrą, kuri masinių dezinformacijos priemonių padedama, sugebėjo kiekvieno individo galvoje įsodinti asmeninį cenzorių, kuris individui leidžia sakyti tik tironų konservatorių, liberalų širdžiai ir ausei malonią tiesą. Tokie politiniai ir kultūriniai liberalizmo aspektai akivaizdžiai prieštarauja pačiai liberalizmo idėjai. Valdžios išsaugojimo savo rankose tikslu, o tik tai garantuoja liberalams aukštas pajamas, pragyvenimo lygį ir kokybę, įtaką ir galimybę nebaudžiamai apiplėšinėti savo „mažiau liberalius tautiečius“, daugumą, jie savo demagogijos dėka pasiekė siaubingų rezultatų. Liberaliose demokratijose, valstybėse, kuriose valdžia užgrobė liberalai, žodžiai ir sąvokos prarado/buvo pakeistos savo tikrąją prasmę ir jau nieko bendro su „liberaliomis vertybėmis“ – demokratija, laisve, įstatymo viršenybe, žmogaus teisėmis, – nebe turi. Liberali valstybė, demokratija mutavo į Džordžo Orvelo Angsocą. Gavosi nonsensas, kurį liberalai vadina demokratija: demokratija – tai demokratų diktatūra, laisvė – tai vergija, karas – taika, žodžio laisvė – tai laisvė kalbėti tik tai, ką leidžia liberalai, valdžia, „visi gyvūnai yra lygūs, tačiau kiaulės yra lygesnės už lygius“. Būtinas demokratinei visuomenei institutas – nuomonių pliuralizmas, savo klasikine prasme apibrėžiamas kaip įvairių, net ir priešingų nuomonių, daugetas ir vienodos lygios visiems galimybės savo nuomonę išsakyti, liberalių „demokratų“ rankose virto masinės dezinformacijos priemonių be pertraukos transliuojamu vienos, tos pačios, liberalios, valdančiųjų, diktatorių nuomonės daugetu ir ypatingai žiaurios, agresyvios diktatūros įrankiu. Nepavykus susidoroti „demokratiškai“ su žodžio laisvės mylėtojais, yra įjungiamas liberalus, lojalus liberalams represinis teisėsaugos aparatas ir tada liberalų diktatūra iš „švelnios“ virsta realia ir negailestinga, neteisinga, siaubinga. Ir pražūtinga visai visuomenei, net ir patiems ištikimiausiems liberalizmo tarnams, kadangi valstybinės valdžios generuojama neteisybė turi milžinišką griaunamąją jėgą, skatina neteisėtą, liberaliai interpretuojamą elgesį, tokio elgesio recidyvą, daro nepataisomą žalą valstybei ir pakerta piliečių pasitikėjimą valdžia. Iš esmės, valdžia, persekiodama laisvą žodį, savo tokiu elgesiu praranda tautos mandatą,tampa nelegitymi ir atsiduria už įstatymo ribų, tampa nusikaltėle, arba, kaip sakė Šv. Augustinas „Valstybė, kuri nevykdo teisingumo, yra tik nusikaltėlių gauja“. Jam antrino dar radikaliau JAV demokratijos tėvas Tomas Džefersonas „Kai teisingumą vykdo nusikaltėliai, kiekvieno piliečio pareiga yra tapti teisėju“ ir priešintis nusikaltėlių  valdžios savivalei.

Kultūros požiūriu, žodžio laisvė siekia sukurti sąlygas kiekvienam individui vystyti savo nuosavus asmeninius įsitikinimus, skatinti individą susikurti savo pasaulėžiūrą ir savo įsitikinimus pagrįsti empiriškai įgyta patirtimi bei teorinėmis žiniomis ir tai daryti laisvai, savarankiškai, nepriklausomai nuo visuomenėje vyraujančių pažiūrų, formuoti individo gebėjimą savarankiškai formuluoti tam tikrus gyvenimo, elgesio standartus ir gyvenimo tikslus. Iš kitos pusės, tauta, kuri yra valdžios šaltinis ir pati sau nusistato (turėtų nusistatyti pagal apibrėžimą) savivaldos kriterijus, reikalauja tam tikros interesų pusiausvyros, įpareigoja individą savo teisėmis naudotis protingai ir visos visuomenės labui, net ir tų narių, su kuriais tavo nuomonė nesutampa. Tokiu būdu, piliečiai turi ne tik teisę laisvai interpretuoti visus socialinius klausimus, bet ir mokėti savo laisve naudotis, daryti pasvertus, subalansuotus sprendimus visos visuomenės interesams saugoti ir vystyti.Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad valdžia turi teisę bausti savo piliečius tik už tai, jeigu jie tik išdėsto savo nuomonę, fonetiškai ar grafiškai išreiškia savo požiūrį. Tokį požiūrį galima paneigti, tačiau jokiu būdu negalima už jį bausti.

Todėl liberalūs „demokratai“ vien tik savo savanaudiškos absoliučios galios išsaugojimo tikslais tvirtai žengė totalinės kontrolės, cenzūros, paslėptos diktatūros ir agresyvios tolerancijai visuomenės kūrimo keliu – jie nustatė sąmonės, mąstymo laisvės ribas, apibrėžė leidžiamas kritikos ir tiesos paieškų ribas, leistinas diskusijoms temas, sąvokas, nadojamų žodžių, apibrėžimų prasmes ir ėmė persekioti visus, kuriems tokie laisvės apribojimai akivaizdžiai pažeidžia jų teises. Tokie piliečiai, matydami akivaizdų neatitikimą, nesutaikomą prieštaravimą tarp deklaruojamų liberalios laisvės ir plika akimi matomų apribojimų, draudimų, tabu, yra priversti signalizuoti savo nepasitenkinimą, tačiau liberalūs „demokratai“ ir patį nepasitenkinimą uždraudė ir pagrasino lojalių liberalams teismų persekiojimu. Tokia situacija negali tęstis amžinai – liberalus totalitarizmas yra priverstas, siekdamas stabilizuoti savo pačių sukurto melo ir demagogijos priemonėmis sistemą, didinti teroro ir melo kiekius, kitaip jie rizikuoja būti demaskuoti su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Todėl liberali diktatūra mobilizuoja visas savo įtakos priemones, institutus, resursus, naudoja visus būdus, kad išlaikyti masinę sąmonę netiesos pusėje, apsvaigimo ir jaučiamos, bet neapibrėžtos, baimės būsenoje, kada protas pasilieka imlus tik ryškiems, emociniams dirgikliams, tačiau analizuoti, priimti pasvertus, pagrįstus, racionalius sprendimus nebepajėgia. Rusijos ekonomistas V.Katasonovas tai apibrėžia, kaip būtiną liberalios melo ir demagogijos visuomenės egzistavimui sąlygą: „Liberalios taip vadinamos rinkos ekonomikos pagrindinis resursas yra ne auksas, nafta, iškasenos, gamyklos, bet idiotai, žmonės, nesugebantys mąstyti savarankiškai, todėl vartojantys tik tai, ką jiems pakiša liberalų kontroliuojamos masinės informacijos priemonės. Kadangi idiotais gamtoje gimsta labai mažai žmonių, todėl pagrindinis liberalios demokratijos, kapitalistinės rinkos uždavinys yra idiotų gamybą paversti pramonine, masine, o pačią visuomenę paversti atitinkama nesugebančių mąstyti vartotojų bendrija“ . Todėl šiam tikslui – padidinti liberalaus ūkio subjektų pelną iki maksimumo, – tinkamos visos priemonės ir pačios pelningiausios yra neteisėtos operacijos, užkulisiniai susitarimai ir manipuliacijos viešąja nuomone, visuomenine sąmone.

Tai Lietuvoje prasidėjo, kaip jau buvo minėta, jau seniai, 1988 metais, ir šiandien mes jau turime tokio liberalaus, „demokratiško“ manipuliavimo katastrofiškas pasekmes – atvirai sakant, Lietuva šiandien pergyvena liberalaus suicido stadiją. Valdančio elito karas prieš savo tautą kaip vėžio metastazės apėmė visas viešojo gyvenimo sritis. Mokyklose dėstoma pagal žinomo tarptautinio aferisto, jaunystėje buvusio nacių kareivio Džordžo Soroso finansuojamų fondų parengtus vadovėlius, todėl dabar jūs lengvai galite susitikti su jaunuoliu, kuris negali išvardinti trijų Rusijos miestų, trijų upių, jau nekalbant apie rašytojus ar mokslininkus, tačiau Rusijos jis jau nekenčia visa savo liberalia vartotojiška širdele, gyvo ruso akyse nėra matęs, bet jau yra pasiruošęs juos žudyti! Kadangi net mokyklose auklėjimas ir ugdymas nebėra švietimo pagrindinis tikslas – jie tapo viena iš daugybės Lietuvoje per paskutinius 26 metus įdiegtų cenzūros rūšių ir nustato mąstymo ribas, tik išlikdamas kuriose toks standartizuoto mąstymo individas gali tikėtis sėkmės liberalioje nenatūraliai pavergtoje visuomenėje. Individo mąstymo nepriklausomybės praradimas, gebėjimo daryti savarankiškas išvadas eliminavimas, konservatorių ir liberalų požiūriu, yra visai leistina kišimosi į asmenybės sferą priemonė, pateisinama ir būtina, kadangi tokiais žmonėmis yra lengva manipuliuoti ir jų sąmonėje sudėti urvinę neapykantą, kitataučiams ir kitaminčiams. Todėl per paskutinį ketvirtį amžiaus buvo suformuoti du pagrindiniai, profesoriaus A.Degučio žodžiais tariant, Lietuvą žudantys socialiniai faktoriai – rusofobija ir liberalizmas – vienodai pražūtingi Marijos žemei, ir , sprendžiant pagal gyventojų skaičiaus katastrofišką mažėjimą, labai efektyvūs.

Žodžio laisvė Lietuvoje , vikriose konservatorių ir liberalų rankose, tapo realia, fiziškai jaučiama galimybe netekti laisvės apskritai. Konservatoriai nuėjo ilgą kelią statydami lietuviams proamerikietišką kalėjimą, kurį jų šeimininkams amerikiečiams karo su Rusija atveju bus negaila paversti Mėnulio landšafto radioaktyviu draustiniu. Dar 1990 metais rypavę apie absoliučią žodžio, nuomonės, įsitikinimų laisvę, jie jau po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje suvokė, kad išmušė jų valanda ir griebėsi teroro prieš kitaminčius ir neapsiribojo totaline žiniasklaidos cenzūra bei kitaminčių obstrukcija. Kare prieš tautą į darbą buvo paleisti ir kiti liberalios diktatūros sarginiai šunys – teisėsauga, teismai, prokuratūra, saugumas. Pirmiausia buvo totaliai susidorota su vienintele liberaliam kapitalizmui alternatyva – komunistais ir tarybine praeitimi. „Raudonųjų profesorių“, bei Šumsko bylos turėjo parodyti liberalios ideologijos pranašumą prieš marksizmą, tačiau atskleidė tik kapitalizmo kruopščiai slepiamą nehumanišką antiliaudinę esmę. Lietuva yra viena iš 9 viso pasaulio valstybių , kuri uždraudė komunistinę, tarybinę simboliką, o tarybinę istoriją paskelbė nusikalstama. Uždraudimas ir kriminalizavimas tarybinės simbolikos atrišo rankas niekšams ir dabar bet kuris pagyvenęs žmogus palankiai atsiliepęs apie savo jaunystę ir vaikystę TSRS, laisvai gali būti pasodintas į kalėjimą dėl „sovietinės okupacijos ir agresijos“ neigimo. Tokių bylų jau yra apstu ir jos pribloškia savo absurdišku cinizmu – tokiai baudžiamai bylai iškelti pakanka, jeigu koks nors „patriotiškas“ veikėjas ateina į kokio nors žmogaus socialinio tinklo paskyrą, įsibrauna į žmogaus asmeninę erdvę, išdeda jos šeimininką į šuns dienas, o kai šis neišlaikęs pasako tokiam akiplėšai, kad tarybiniais laikais tokie nepadorūs žmonės būdavo baudžiami ir tai yra teisingai – akiplėša eina į prokuratūrą, tėškia pareiškimą apie tai, kaip jį, neišsiauklėjusį chamą pastatė į vietą ir tuo labai įžeidė. Ir prokuratūra , kuri piršto nepajudins, kai toks pat „patriotinis“ veikėjas viešai ragina susidoroti su geros kaimynystės santykius propaguojančiais žmonėmis, raginančiais ginti taiką, kai toks veikėjas viešai reikalauja žudyti rusakalbius, mokytojus, o ginkluotų šaulių nacionalistinės organizacijos vadas aiškina kaip nusikalstamo pasaulio priemonėmis terorizuoti sveiko proto žmones – prokuratūra, saugumas ir teismai su dideliu malonumu terorizuoja žmones, kurie palankiai atsiliepia apie savo jaunytę ir vaikystę. Vien tik todėl, kad mažytei grupelei valdančiųjų yra labai nemalonu girdėti akivaizdžią tiesą – jie nieko gero per ketvirtį amžiaus nenuveikė, todėl atėjo laikas atsakyti į visai pagrįstą tokiais atvejais klausimą – KODĖL? Vietoje atsakymo į juodą darbą pasiunčiami garbės nei sąžinės neturintys veikėjai, apsiginklavę įstatymo jiems suteikta teise būti „lygesniais už lygius“ .

Asmenų lygybės prieš įstatymą principas preziumuoja, kad įstatymai suteikia lygias teises ir pareigas vienoda apimtimi visiems piliečiams, tačiau Lietuvos Baudžiamojo kodekso 170-2 str. nustato, kad yra Lietuvoje grupė asmenų, kurie gali laisvai tyčiotis iš absoliučios daugumos, net dviejų kartų lietuvių, kurie atstatė karo sugriautą Lietuvą, sunkiai dirbo, kentė pokario vargus ir nepriteklių, padarė Lietuvą išsivysčiusia pramonine, jūrų, atomine, moksline valstybe!? Toks karingas cinizmo absurdas gali kurį laiką gluminti ir kelia didelę riziką visuomenei – demokratija čia jau net nebekvepia, tai jau mažumos diktatūra, totalitarizmas, visuomenės fašizacija.

Bet kokia kitokia nuomonė, bet kokia kitokia nei oficiali valdžios patvirtinta pilietinė pozicija, bet koks kitoks požiūris į aktualias socialinio gyvenimo problemas, yra represinio aparato ir valdžios kontroliuojamo propagandos aparato nedelsiant paskelbiami kaip Tėvynės išdavystė, bendradarbiavimas su menamu, proamerikietiškos propagandos sukurtu neegzistuojančiu priešu. Ir tuo pačiu metu antiliaudinis režimas kuria fašistines – tikras ir virtualias – agresyvių “patriotų”, lojalistų ir išprotėjusių rusofobų organizacijas, kurios atvirai skleidžia savo neapykantos, pagiežos, tulžies kupinas pažiūras, tautinę nesantaiką kurstančias ir karą propaguojančias idėjas, atvirai terorizuoja kitaminčius ir kitataučius ir ragina su jais susidoroti. Tuo pačiu metu tokie veikėjai atvirai platina savo nusikalstamus tekstus, kuriuose ragina susidoroti pačiais brutaliausiais būdais, net teroristinių aktų būdu, su rusakalbiais, kitatikiais, kitaminčiais, mokytojais ir net su tais, kurie palankiai prisimena tuos laikus, kai visuomenėje fašistai, nacionalistai, lygesni už lygius gudručiai aferistai buvo netoleruojami ir už kiekvieną savo fašistinio ideologizuoto agresyvumo demonstravimą keliaudavo į “socializacijos” ir elgesio korekcijos centrus. Tokiu būdu, šiandien mes Lietuvoje turime klasikinę 1960-ų metų Lotynų Amerikos fašistinę valstybę, kurioje represijų pagalba viešpatauja chunta – “draugams viskas, priešams – visas įstatymo griežtumas” (fašistas Alfredo Stresneris), – lietuvišką variantą, kuris save kildina iš smetoniškojo fašizmo tarpukario Lietuvos su visu jo nusikalstamu antiliaudiniu turiniu . Režimas suteikia beribę veiksmų laisvę agresyviausiems laisvos visuomenės priešams ir kartu režimo represinis aparatas-gestapas susidoroja su visais režimą kritikuojančiais, laisvės dar neužmiršusiais visuomenės nariais. Niekšybė ir idiotizmas triumfuoja, kai garbė, sąžinė, orumas ir išmintis įkalinami. Valstybei, kuri JAV/NATO planuose yra numatyta išnaikinimui, tai yra tobuliausia visuomenės organizacijos suicidinė forma – plutokratijos diktatūra…

Šiandien patylėsi ir leisi režimui susidoroti su kitais, rytoj režimas susidoros su tavim.

“Kai atėjo suimti komunistų, aš tylėjau – aš gi ne komunistas. Kai atėjo žydų, aš tylėjau – aš gi ne žydas. Kai atėjo profsąjungiečių, aš tylėjau – aš gi ne profsąjungietis. Kai atėjo manęs, niekas manęs nestojo ginti – visi jau buvo išvežti” – vienas iš išgyvenusių nacistinės Vokietijos, kurią šiandien heroizuoja režimas ir nacionalistai Lietuvoje, koncentracijos stovyklą

Žodžio laisvė Lietuvoje šiandien pavojuje. Uždraudus žmogui galimybę kalbėti, pasakyti tai, kas jam nepatinka, visos kitos žmogaus teisės ir laisvės išnyksta labai greitai. Pirma deginamos knygos aikštėse, paskui – jų autoriai ir skaitytojai.

Žmonės, kurie šiandien griauna paminklus, rytoj žudys žmones….