“Pirmomis 1914 metų karo savaitėmis palaipsniui pasidarė neįmanoma su kuo nors pasikalbėti protingai. Dar neseniai patys ramiausi, patys mieliausi žmonės lyg apsėsti staiga ėmė trokšti kraujo. Draugai, kuriuos aš pažinojau kaip idėjinius individualistus ar net anarchistus, per vieną naktį tapo fanatiškais patriotais, o iš patriotų persivertė į nepasotinamus aneksionistus. Kiekvienas pokalbis baigdavosi arba kokia nors kvaila fraze, kaip „kas nemoka nekęsti , tas nemoka mylėti“, arba šlykščiais įtarimais.

Seni bičiuliai, su kuriais aš niekada nesipykdavau, man grubiai pareikšdavo, kad aš daugiau nebe austras ir man reikėtų pereiti  Prancūzijos ar Belgijos pusėn. Taip, jie net dviprasmiškai užsimindavo, kad mano pacifistinis požiūris į karą yra nusikalstamas, ir, atvirai kalbant,apie mano požiūrį reikėtų pranešti valdžiai, kadangi „ defetistai“ (susitaikę su pralaimėjimu) – gražus žodis, kuris buvo išrastas būtent Prancūzijoje, –  yra patys baisiausi nusikaltėliai, Tėvynės išdavikai.

Liko tik viena išeitis : užsidaryti savyje ir tylėti, kol kitus krėtė karštinė ir juose virė aistros. Tai buvo nelengva. Net emigracijoje,  kurios man teko paragauti  pakankamai,  nėra gyvent taip sunku,  kaip gyventi savo šalyje ir jaustis tokiu vienišu”.

(Stefanas  Cveigas)