“Pirmomis 1914 metų karo savaitėmis palaipsniui pasidarė neįmanoma su kuo nors pasikalbėti protingai. Dar neseniai patys ramiausi, patys mieliausi žmonės lyg apsėsti staiga ėmė trokšti kraujo. Draugai, kuriuos aš pažinojau kaip idėjinius individualistus ar net anarchistus, per vieną naktį tapo fanatiškais patriotais, o iš patriotų persivertė į nepasotinamus aneksionistus. Kiekvienas pokalbis baigdavosi arba kokia nors kvaila fraze, kaip „kas nemoka nekęsti , tas nemoka mylėti“, arba šlykščiais įtarimais.

Seni bičiuliai, su kuriais aš niekada nesipykdavau, man grubiai pareikšdavo, kad aš daugiau nebe austras ir man reikėtų pereiti  Prancūzijos ar Belgijos pusėn. Taip, jie net dviprasmiškai užsimindavo, kad mano pacifistinis požiūris į karą yra nusikalstamas, ir, atvirai kalbant,apie mano požiūrį reikėtų pranešti valdžiai, kadangi „ defetistai“ (susitaikę su pralaimėjimu) – gražus žodis, kuris buvo išrastas būtent Prancūzijoje, –  yra patys baisiausi nusikaltėliai, Tėvynės išdavikai.

Liko tik viena išeitis : užsidaryti savyje ir tylėti, kol kitus krėtė karštinė ir juose virė aistros. Tai buvo nelengva. Net emigracijoje,  kurios man teko paragauti  pakankamai,  nėra gyvent taip sunku,  kaip gyventi savo šalyje ir jaustis tokiu vienišu”.

(Stefanas  Cveigas)

Publicistas S. Klimkovičius : „ Niekada neerzinkite ruso. Jūs niekada nežinote, kuo baigsis jums ruso pabudimas. Jūs galite sumindyti jį į purvą, sumaišyti su mėšlu, tyčiotis iš jo, žeminti jį, niekinti, įžeidinėti. Ir tuo momentu, kai jums pasirodys , kad jūs galutinai nugalėjote rusą, sunaikinote jį, apšmeižėte amžiams, sutrynėte į miltus, – staiga įvyks kai kas neįtikėtino, stulbinančio jus. Rusas ateis pas jus į namus, pavargęs atsisės ant kėdės, padės ant kelių automatą ir pažvelgs jums į akis. Nuo jo dvelks aštrus parako, kraujo, mirties kvapas , tačiau jis bus JŪSŲ namuose.. Ir tada rusas užduos jums klausimą „Kur jėga, brolau?“. Ir būtent tuo metu jūs tūkstantį kartų pasigailėsite,kad jūs rusui nesate brolis, kadangi broliui jis visada atleis, priešui – niekada. Prancūzai tai prisimena, vokiečiai žino… Rusas gyvena teisingumu, o Vakarų biurgeris – melagingais brifingais ir preskonferencijomis. Kol gyvas ruso širdyje teisingumas,rusas pakils iš purvo, miglos, pragaro. Ir su tuo jūs nieko negalėsite padaryti niekada.“

Bismarkas – „Rusai visada ateina savo pinigų. Su rusai reikia žaisti sąžiningai,arba nežaisti visai. Kai pagal jūsų sudarytas jėzuitiškas sutartis jūsų apgauti rusai ateis savo pinigų, jūsų melagingos sutartys nebus vertos popieriaus, ant kurios jos sudarytos“ .

Nežinomas britų diplomatas-aferistas (dauguma Vakarų politikų yra niekšai) – „ Rusija niekada nebuvo tokia galinga, kaip jai pačiai to norėjosi, tačiau Rusija niekada nebuvo tokia silpna, kaip to dažnai norėjosi kai kam Vakaruose“.

„Rusija niekada nepradeda karų – Rusija karus užbaigia agresorių sostinėse“

„Visiems vakarų kanibalams, kurie tiesė savo nagus į Rusiją, Rusija nagus nukirsdavo. Kartu su galva“