1924 – 1934 m. pagal nacionalines pajamas vienam gyventojui Lietuva vilkosi visiškame gale. Lietuvoje vienam gyventojui tarpukaryje teko 207 doleriai nacionalinių pajamų, kai tuo tarpu JAV – 1397 doleriai, D.Britanijoje – 1069 doleriai, Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – 620 – 850 doleriai, Suomijoje, Vengrijoje, Lenkijoje – 338-380 dolerių, Bulgarijoje – 259 doleriai, Rumunijoje – 243 doleriai, Latvijoje – 345 doleriai ir Estijoje -341 doleriai.
Iš Lietuvos prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbti buvo išvykę 100 tūkst. žmonių – daugiausiai į Latviją, Rusiją, Lenkiją.
1939 m. Lietuvoje gyveno 50 proc. Rytų Pabaltijo (Lietuva, Latvija ir Estija) gyventojų, tačiau čia buvo tik 20 proc. visų šiame regione esančių telefono abonentų, 23 proc. motociklų, 32 proc. automobilių ir 28 proc. radijo abonentų.
Bendrame gyventojų skaičiuje 1939 m. pramonės darbininkai Lietuvoje sudarė vos 1,6 proc., kai Latvijoje – 4,4 proc., Estijoje – 5 proc., D.Britanijoje – 16,5 proc., Vokietijoje – 15,3 proc.
80 proc. Lietuvos visuomenės tarpukariu gyveno kaime, stabilių pajamų neturėjo ir išsilaikė iš to, ką užaugina ir parduoda.
Ūkininkas už parduotą bekoną skirtingais metais gaudavo nuo 27-26 Lt iki 50-55 Lt. O arbatinės dešros kilogramas kainavo 2,15 Lt, višta – 2,7 Lt, olandiško sūrio kilogramas – 2,35 Lt, cukraus – 1,05 Lt, o kava – net 8,5 Lt.
Tarpukario visuomenėje mažiausią nepriteklių jautė kariuomenėje ar valstybės tarnyboje įsitvirtinę gyventojai. 1939 m. tarnautojai, kurių iš viso buvo 3640, per mėnesį uždirbdavo nuo 250 Lt, o, pavyzdžiui, darbininkai, kurių gretos viršijo 29,8 tūkst. – tik 99 Lt. Kaime didžiai gerbiami mokytojai gaudavo 300-400 Lt atlyginimą, o policininkai – 300 Lt.
Kad įsigytų darbinį arklį, kuris 1939 m. kainavo 338 Lt, kaimo žmogui tekdavo užauginti ir geriausiomis kainomis parduoti 7 bekonus.
Didele prabanga laikyti ir nauji drabužiai, nes vyriškas vilnonis kostiumas kainavo 86,5 Lt, o vyriški pusbačiai – 17,15 Lt. Kostiumas atsieidavo apie 3 tonas pieno arba 17 tūkst. kiaušinių, o moteriška vidutinė suknelė – 15 vištų ar 10-15 kg sviesto.
Kaimo gyventojai augindavo po 4 – 5 vaikus, miestiečiai po 2 – 4.
1939 m. Lietuvoje miestuose gyveno 23,6 proc. gyventojų ir pagal šį rodiklį Europoje atrodėme gūdi provincija. Latvijoje miestuose gyveno 34,5 proc. gyventojų, Čekoslovakijoje – 47,4 proc., Švedijoje – 37,4 proc.
1939 m. tūkstančiui gyventojų teko 22 naujagimiai.
1924 m. Lietuvoje buvo 5 tūkst. telefono abonentų ir 7 radijo aparatai, o 1938 m. atitinkamai jau 26,6 tūkst. ir 59,5 tūkst.
1922-1923 m. Kaunas neturėjo net šaligatvių, ryte per Laisvės alėją karvės buvo genamos į ganyklą, o vakare parginamos. Tačiau jau 1933 m. vaizdas gerokai pasikeitė – buvo grindžiamos gatvės, tiesiami šaligatviai, miesto centre uždrausta laikyti gyvulius, vyko statybos, miestas sparčiai modernėjo.
1938-1939 m. tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo vos 55 metai (18 metų trumpesnė, nei dabar), Estijoje – 56 metai, Latvijoje – 58 metai.
Tarpukariu kūdikių iki metų mirtingumas siekė 12 (būta ir 17) tūkstančiui gyventojų, o dabar – 4.
Iki XX a. trečio dešimtmečio vidurio Kaune kanalizaciją turėjo vos keli namai ir daugybė žmonių bėgiojo į lauko tualetus. Miestas neturėjo centralinio šildymo, tad visi šildėsi individualiai malkomis ar anglimis.
1920-30 m. buvo išplitusi tokia blogybė, kaip nesantuokinių kūdikių žudymas. Pavyzdžiui, 1923 m viduryje vienoje Kauno rajono nuovadoje, kurią sudarė 5 valsčiai, per pusę metų užregistruota 20 kūdikių nužudymo atvejų.
1939 m. Lietuvoje buvo užregistruota– 75,5 tūkst. nusikalstamų veikų o 1937 – net 87,2 tūkst. (2011 m. Lietuvoje – 79,4 tūkst.)
Tarpukario Lietuvoje kalėjimuose sėdėjo santykinai daugiau kalinių nei Vokietijoje, tuo tarpu 100-ui tūkst. gyventojų policininkų teko 50 proc. daugiau nei Prancūzijoje.
1928 m. Lietuvoje pradėtas įgyvendinti privalomas pradinis mokymas 7–14 metų vaikams. Moksleivių skaičius smarkiai padidėjo: 1919 m. Lietuvoje veikė daugiau nei tūkstantis pradžios mokyklų, kuriose mokėsi 45,5 tūkst. vaikų, o 1938 m. – jau pustrečio tūkstančio mokyklų, buvo 301 tūkst. moksleivių. Vis dėlto 1940 m. pradžios mokyklų nelankė apie 10 proc. vaikų.
1920 m. laikinoji Lietuvos Konstitucija paskelbė lygias vyrų ir moterų teises, o teisę balsuoti moterys iškovojo 1922 m. – dviem dešimtmečiais anksčiau nei prancūzės. 1938 m. merginų studenčių Lietuvoje buvo tiek pat, kiek vaikinų.
Straipsnyje panaudota veidas.lt bei vikipedija skelbiama informacija informacija
Paruošė Saulius Veržikauskas
Julius Janonis
KALVIS
Pasitrauk, nekliudyk! Juk matai, kad kalu.
Man plepėt su tavim nėr kada.
Bepigu tau vėpsot, kad prikimšta mašna,
O aš galo sudurt negaliu su galu,
Nors kalu, dieną naktį kalu.
Jam gražu pažiūrėt, kaip gyvena vargšai!
Gal dar mąsto, kad skursti — saldu,
Kad tai niekis per dieną mosuoti kūju,
Ir matyti, kaip miršta iš bado vaikai!
Jam gražu, kaip gyvena vargšai!
Jam gražu! Cha, cha, cha; bet tada bus gražiau,
Kai varguoliams kantrumo pritruks,
Kai vargdiniai visi iš nagų jums išspruks…
Pakalbėsim tada apie tai, ką kenčiau!
Cha, cha, cha! Tada bus dar gražiau!..
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
KUMEČIŲ DAINA
Trauk, bėruti, trauk greičiau, —
Poną einant pamačiau.
Jis ir vėl mane rūgos
Neišvarius nė vagos.
Kiek jau priariau vagų!
Gal tiek pat, kiek man vargų!
Trauk, bėruti, trauk greičiau!
Ponui mūrus pastačiau.
Trauk, bėruti, o pačiam
Reikia dirbti alkanam:
Duonos kąsnio neturiu,
Nors ariu, ariu, ariu.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
